Category Archives: Pabangavimai

Kartais apsilankius spektaklyje, koncerte, renginyje, perskaičius knygą norisi pasidalyti įspūdžiais nepretenduojant į ilgą ir išsamią analizę. Tad čia – tokios impresijos.

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Scan0002

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Gintarė Adomaitytė

Palūšės miškuose sutiktoji – taip galiu vadinti žurnalistę Dalią Savickaitę, perfrazuodama jos knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (leidykla „Indra“, 2017) pavadinimą.

Anais laikais, dar XX amžiuje, mėgau vasaroti Palūšėje, šalia Aukštaitijos nacionalinio parko būstinės. Dalios negalėjai nepastebėti – jos energija ir temperamentas bangavo beveik kaip Lūšių ežeras audrotą dieną. Dalia anaiptol nebuvo vasarotoja. Aukštaitijos nacionaliniame parke ji dirbo kultūrologe.

Pasakoti apie Dalios dalią sudėtinga. Nelauktai netikėtai – štai žodžiai, tinkami jos biografijai. Taigi, nelauktai netikėtai ji paliko parką ir daugybę savo idėjų, tapo Visagino savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Nelauktai netikėtai liko bedarbe, bet neilgam. Nelauktai netikėtai ji tapo laikraščio ,,Utenos apskrities žinios“ žurnaliste, ja tebedirba ir dabar. Dalia ‒ ir respublikinių dienraščių autorė. Nelauktai netikėtai pasirodo jos knyga – tartum liudijimas, kad Dalios Savickaitės rašymai prasmingi, verti išlikti ilgam.

Džiugu minėti, kad svetainei www.menobangos.lt įsibanguoti savo rašiniais padėjo Dalios dukra Milda Savickaitė – dabar jau diplomuota kultūros istorikė ir antropologė. Būtent Mildai dažniausiai leista ir lemta tapti knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ pristatymų vedėja.

Apie knygą tuoj pasakosiu išsamiau, o kol kas noriu priminti neseną, tik pernykštę istoriją. Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko projektas „Mano dienoraščio puslapiai“.  Žmonės, kuriems rūpi ir rašymas, ir skaitymas, dalyvavo literatūrinėse dirbtuvėse, klausėsi edukatorių rašytojos Birutės Jonuškaitės, poetų Nijolės Daujotytės, Valdo Daškevičiaus. Didžiajai  daliai projekto literatų labiausiai rūpėjo poezija, bet Dalia, ta mūsų Dalia… „O publicistika?!“ – ji nuolat teiravosi atvykusių edukatorių.

Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.
Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.

„Paskutine paskata ruošti leidinį tapo rašytojos Birutės Jonuškaitės paskaita. Lyg aidas atsikartojo Nepriklausomybės Akto signataro prof. Česlovo Kudabos žodžiai. Rašytoja susirinkusius kvietė rašyti apie šalia esančius, fiksuoti reikškinius, sociokultūrinius aplinkos elementus. Tai – vertinga informacija rytoj gyvensiantiems, tai skatina žmones pamilti save ir supančius“ – taip knygos įžangoje rašo Dalia.

O knygoje – per penkiasdešimt Aukštaitijos žmonių portretų. Nuo Didžiasalio – iki Anykščių, nuo Molėtų – iki Zarasų. Viename leidinyje kuo gražiausiai sutaria Meironių gyventoja bibliotekininkė Laima Banienė, Ginučių verslininkas Valdas Gaidelis, Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas, Linkmenyse apsigyvenusi žymioji aktorė Irena Kriauzaitė, ignalinietis gamtininkas Bronius Šablevičius ir… deja, anapilin jau iškeliavę profesorius Česlovas Kudaba, anykštėnų režisierų Germanavičių pora.

Antroji knygos dalis – pasakojimai apie įdomias Aukštaitijos vietas, įsimenančius renginius. Pabaigai – gardumynas: rašinys „Žiaurumą ar darną kuria masonai“. Išsamus pasakojimas kuria knygos intrigą: autorė rėmėsi daugybe šaltinių, bet kelia ir savo versijas, o pasakojimo centre – senasis Dūkšto dvaras, jo savininkų ir svečių istorijos.

Knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos kultūros ministerija, jos pasirodymas sietinas su Ignalinos viešosios bibliotekos projektu „Rytų Lietuvos X faktoriai (žmonės, renginiai, objektai) – turiningai valstybės šimtmečio šventei“.

Svarbu minėti, kad pirmoji Dalios specialybė – bibliotekininkė. Palei geležinkelį, Dūkšte,  nedidelėje bibliotekoje, savo karjerą pradėjo anaiptol ne Aukštaitijos dukra. Dalia Savickaitė didžiuojasi esanti mažalietuve, vieną po kitos gali berti įdomias istorijas apie gimtąjį pamarį ir pajūrį.

Istorijos apie Ignalinos kraštą byra dar smagiau. Kartą kitą su Dalia išsirengusi į kelionę, negalėjau atsistebėti: kiek ji gali pasakoti apie kiekvieną miškelį ar mišką, kalnelį ar piliakalnį, kaip vardija ledynmečius, kiek sodybų ir jų gyventojų yra aplankiusi.

Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Viena mūsų kelionių – liepos pradžioje į Mielagėnus. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – mišios už sveikatą praradusius ir jiems padedančius. Tik po to ilgokas, išsamus Dalios knygos pristatymas. „Atsimenu, kaip į šią bažnyčią iš savo kaimo eidavau basa“ – sakė viena iš knygos personažių Česlava Pimpienė (Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos direktorė). Negalėjai nepastebėti, kaip žaidžia vasaros spinduliai jos aukštakulnėse elegantiškose „lakierkose“. Dar labiau dėmesį traukė į bažnyčią užbėgantys, palei klebono Marijono Savicko kojas besiglaustantys šunėkai. Bažnyčia atverta ir jiems. O kas tas žmogus, kukliai stovintis bažnyčios prieangyje ir taip šiltai pasauliui – viskam kas čia, Mielagėnuose, vyksta – besišypsantis?

Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Jis – chorvedys Petras Puošiūnas, Mielagėnų bažnyčios vargoninkės  Valentinos Sinkevič mokytojas, ilgametis „Varpo“ choro dirigentas, dabar jau chorą „padovanojęs“ Jurijui Kalcui.

Dalia Savickaitė savo knygoje apie Valentiną Sinkevič pasakoja: „Dainuojanti mergaitė niūnavo visur, bet reikėjo apsispręsti ir dėl tolesnių mokslų. Norėjosi muzikos, bet natų visai nepažįsta, nei muzikos teorijos, nei istorijos, bet… noras didžiulis. Matyt, buvo lemta, nes choro „Varpas“ vadovas Petras Pošiūnas atvažiavo pas uošvienę į Bernotus. Sužinojęs merginos norą pasikvietė pas save ir dvi savaites prieš stojamuosius į LMTA „kalė“ jai į galvą būtiniausius stojimui dalykus. Kažką „įkalė“, bet vėl gelbėjo gamtos dovanotas balsas. (…). Įveikė dėstytojų abejones ir eilinį kartą įrodė – kas turi būti, taip ir bus“.

Mielagėnuose tą dieną  ‒  ir vyrų choro „Varpas” koncertas. Juk suprantame, kad žymųjį chorą į Mielagėnus išvioliojo ne kas kitas, tik Dalia Savickaitė.

„Jūs tokie gaivūs, nors mūsų koncerto laukėte ilgai” – publiką gyrė dirigentas Jurijus Kalcas. Pilnutėlė bažnyčia plojimais ir šūksniai bravo gyrė chorą…

Ta diena Mielagėnuose buvo ilga. Gaila, bet privalėjau grįžti namo. Neišgirdau, nepamačiau Poezijos naktigonės – kasmetės Mielagėnų miestelio šventės.

Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Šias eilutes rašau jau rugpjūtyje, jau rudeniop. Ką tik grįžau iš Linkmenų, kur apie Dalios Savickaitės knygą kalbėta kitaip. Susitikome bendruomenės centre, buvusioje vidurinėje mokykloje. Nei mokytojų, nei mokinių tame baltame pastate senokai nėra. Yra seniūnija, paštas, biblioteka, kultūros centras, sporto salė.

Turėjau laiko paklaidžioti viena po Linkmenis: miestelį, kurį tarpukariu perpjovė demarkacinė linija. Paklaidžiojau ir po didžiulį, aidintį buvusios mokyklos  pastatą.  Prašyte prašosi tas namas, kad į jį ilgesniam laikui atvyktų dailininkų komanda: spalvintų, gyvintų, smagintų sienas, apgyvendintų skulptūras ar… Iš kur man žinoti ką? Tikrai žinau, kad Ignalinos kraštas šaukiasi to, ką patyriau savaitę viešėdama Anykščiuose: rašytojų rezidencijų, dailininkų plenerų, menų inkubatorių.

Jaukioje Linkmenų  salėje apie Dalios Savickaitės knygą kalbėtasi kitaip nei bažnyčioje: kokios sienos, toks ir pokalbis. Dalia priminė, kad Linkmenis galima vadinti metalistų miestu: čia būta rūdos kasyklų ir liejyklų, dabar čia gyvena net keturi kalviai, čia vienintelis Lietuvoje plaktukų muziejus, įkurtas „Indros” leidyklos savininko Antano Kibicko.

"Indros leidyba" Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.
“Indros leidyba” Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Linkmenyse klausiausi „Bijūnų” dueto. Vienas iš tų  bijūnėlių – Algis Gaižutis, kadaise kūręs Ginučių malūno muziejų, rinkęs jam senąją techniką.

Klausiausi ir Rimanto Klimo, kankliuojančio, dainuojančio miškininko. Dzūkiškas pasakas sekė Mielagėnuose įsikūręs dizaineris Mindaugas Milinavičius, o dūdmaišiu senoms Rimanto ir Mindaugo dainoms pritarė žemaitis Jonas Srėbalius.

Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka
Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka

Aptarėme dar vieną knygą. Tai ‒ „Ažvinčių kraštas”, kurios labui padirbėjo daugybė žmonių: kas tapo mecenatais, kas rinkdamas medžiagą leido dienas mūsų valstybės archyvuose, kas dalinosi savo namuose išsaugotomis nuotraukomis, prisiminimais. Knygos autorių daug, tačiau sudarytoją Dalią Savickaitę tikrai galime vadinti šios knygos motina, o įkvėpėją Rimantą Klimą – tėvu.

Scan0001

Tą penktadienį Linkmenyse mes niekur neskubėjome. Mes tik jautėme, kad neskuba ir vasara, tykiai  žingsniuodama pietų pusėn Aukštaitijos miškais.

Poetė tverečėnė Rima Skunčikienė Daliai dovanojo eilėraštį, o Valentina Sinkevič – pluoštą dainų. Jos abi išvyko rytų pusėn. Rima į gimtąjį Tverečių, Valentina – į Didžiasalį, kuriame moko muzikos. „Jei vaikai dainuoja sopranu, tai aišku: jų mokytojas taip pat   sopranas. Jei altu – mokytojas altas. Jei vaikai baubia, tai suprantame: per muzikos pamokas jie mokėsi aritmetikos” – taip pasakoja Mielagėnų vargonininkė, Didžiasalio „Ryto” gimnazijos muzikos mokytoja Valentina Sinkevič.

Ar žinojote, kad jos krašte saulė pateka anksčiausiai? Kai Vilnius nyra iš sutemų, Didžiasalyje jau šviesu.

 

 

 

Ten, kur raganos vanojasi

Pakeliui.
Pakeliui.

Ten, kur raganos vanojasi

Gintarė Adomaitytė

…Į Puziniškio piliakalnį išplaukėme iš Palūšės. Patekau į laimingųjų keliauninkų grupę. Mano bičiuliai riedėjo ratuoti iš Ignalinos Meironių link ir toliau. Tuo metu mes, keli žurnalistai ir jų artimieji, dairėmės iš katerio, laukdami, kol pasirodys Linkmeno ir Asalnykščio ežerų protaka. Už kelionę ačiū Ignalinos viešajai bibliotekai, jos projektui „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Jau aplankyti Linkmenų ir Ginučių piliakalniai, o Taurapilio ir Kačianiškės piliakalniai projekto dalyvių dar laukia.

Per protaką statomas naujas tiltas jau beveik baigtas. Drąsiai galima eiti. Jauniausia keliauninkė, pamačiusi triūsiančius statybininkus, nutarė: dabar čia, į Puziniškį, perkels Gedimino pilį.

Į aukštą piliakalnį kopiau kartu su jo atradėju. Nedusdama. Tik klausydama, ką jis, Algirdas Panavas, pasakoja, tik žvelgdama, ką jis rodo. O rodė jis terasas, neabejotiną ne gamtos, o žmogaus rankų kūrinį.

 Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

„Esu gamtos žmogus, dažnai dairausi nuo kalvų, ieškodamas vaizdingų vietų. Ši vieta sudomino“, ‒ pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistas Algirdas Panavas. 1985 metais žvalgomosios ekspedicijos metu žinovai apibrėžė piliakalnio teritoriją. Jo data – I tūkstantmečio pirmoji pusė.

Protakoje šalia piliakalnio mėgsta vanotis raganos. Taip tvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistė Giedrė Šukytė. Jeigu jau specialistė taip teigia, reikia tikėti. Svarbu minėti ir Giedrės kolegę Sigutę Mudinienę, kartu su „Čiulbute“ dainavusią senąsias dainas, pažėrusią mįslių pluoštą.

Vilniaus universiteto doktorantė Dovilė Baltramiejūnaitė pasakojo, kaip atrado Tauragnų II piliakalanį, jau dvyliktą Aukštaitijos regioniniame parke. 2014 metais,  vėloką vasaros vakarą, ji apžiūrėjo statybvietę. Rado žvangutį ir lipdytos keramikos. Kiek vėliau Kultūros paveldo centro archeologai patvirtino: taip, tai piliakalnio palikimas.

Dovilė Baltramiejūnaitė minėjo, kad Lietuvoje dar anaiptol ne visi piliakalniai atrasti. Jų ieškoti padeda naujausios technologijos, bet ir mūsų visų pagalbos tikimasi – jos laukiama iš kiekvieno žmogaus, mėgstančio kopti į aukštas kalvas.

Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė su bibliotekos bičiuliais
Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė
su bibliotekos bičiuliais

Suprantama, kad vykdama prie piliakalnio, šio to prisigraibiau internete. Šaltiniai man vieningai tvirtino, kad miškas ten skurdokas. Nieko sau skurdokas! Tą dieną saulė auksu švytėjo pušų viršūnėse, žolė kėlė nakties lietaus rasą. Dairiausi pažeme. Tikėjausi pamatyti ten augančias retenybes: šiaurines linėjas ir plačialapes skiautalūpes (arba lietuviškąsias orchidėjas). Tas gėlės, kurias skinti draudžiama.

Nespėjau atrasti ir pasigėrėti. Pristigo laiko, gal ir žinių. Nors lietuvišką orchidėją mačiau visai neseniai, prieš gerą savaitę netoli Anykščių, Karalienės liūne. Retą gėlę man parodė Vijoleta Vanagienė, bet tai kita, visai kita istorija, kurią tikiuosi šią vasarą papasakoti.

Prie Puziniškio piliakalnio nupešiau atminčiai kelis čiobrelių žiedus (juk leista?), dabar jie džiūsta ant mano lentynos, svaigiai kvepėdami. Parsivežiau ir gervuogių žiedų bei lapų. Žiemą turėsiu žolienės svečiui priklydėliui. Man ji gardesnė nei kinrožių ar kitokia mandra arbata.

Projektui vadovaujanti bibliotekininkė Laima Andrijauskienė augalijai laiko neturėjo. Skaičiavo žmones, susirinkusius prie piliakalnio. Bandžiau jai padėti ir pamečiau skaičių. Tikrai daugiau nei šimtas, kur kas daugiau.

Į Ignaliną grįžau be privilegijų: ratuota, kartu su klegančiomis Aukštaitijos moterimis. Pokalbis svyravo nuo kasdienės buities iki pakilių idėjų. Nejučia išsitraukiau užrašų knygutę ir brūkštelėjau vieną kitą vaizdingą posakį. „Barasi dėl gylio žarnų“ – taip sakoma apie žmones, nežinia dėl ko besiginčijančius.

Prie piliakalnio nė kiek nesibarta. Vaizduotė ten nugali realybę.

Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio
Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio

Šias eilutes baigiu rašyti vidurnaktį. Nežinau, ar jau pragydo protakos raganos, bet Ignalinos laumės netoliese, Paplovinio ežere, tikrai maudosi. Ir ne tik maudosi…  Ką tik kelios ilgaplaukės prašvilpė nuo paežerės pro mano langus ant riedlentėmis ir paspirtukais besikvatodamos, vėlyvus praeivius begundydamos, o gal ir baugindamos.

Galėčiau jau baigti šį rašinėlį, jau laikas ir man įsilieti į ežero mauduolių būrį, bet… Vienas prisiminimas prašyte prašosi, kad užrašyčiau.

Buvo vėlyvas ruduo, o gal ir pernykštės žiemos pradžia, kai Ignalinos bibliotekoje stebėjome filmą. Algirdas Panavas rodė, ką nufilmavo jo valdomas dronas. Matėme Aukštaitiją taip, kaip regi ją paukščiai iš aukštybių. Buvo žiūrovų, smalsaujančių, kur ir kokioje sodyboje  įsikūrė gerai žinomi žmonės, kitiems rūpėjo sengirės. Į jas ir man, ir jums žengti uždrausta. Nebent esame sutaupę gražią sumelę baudai, nebent nebijome vilkų, nebent esame niekam tikę piliečiai. Į jas žengia tik specialistai vilkų ir kitų gamtos kūrinių skaičiuoti. Aš jiems, tiesą sakant, pavydžiu. Tas pavydas nei baltas, nei juodas. Tiesiog pavydas.

Nuotraukos iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo

 

 

 

 

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Ledi_vir6elis

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Neringa Mikalauskienė

Paula McLain, Ledi Afrika, iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius, 2017.

Tekstais ant ketvirtojo knygos viršelio ar pranešimais spaudai leidyklos siekia suvilioti skaitytoją ‒ tai jau niekam ne paslaptis. Kita vertus, visiškos netiesos ten nebūna: faktų nesuklastosi. Ypač, jei knyga ‒ biografinė. „JAV autorės Paulos McLain romanas „Ledi Afrika“ ‒ neįtikėtina vienos pirmųjų pasaulyje moterų lakūnių gyvenimo istorija“, ‒ skelbiama netgi smulkutėmis raidėmis bibliografijos katalogui skirtoje anotacijoje. O kur literatūroje pakvimpa lėktuvais, ten aš, kaip sakoma, nepakaltinama: pirmąją rimtą literatūrinę meilę išgyvenau Antoine᾽ui de Saint-Exupery, nors būta kalbų, kad rašytojas jis buvo geresnis nei lakūnas… Tiek to. Šiaip ar taip ‒ duokit šen man visas knygas apie aviaciją, sakysiu, kad puiki, labai gera ar bent jau gera. Tad „Ledi Afrika“ turėjo tikti. O citatėlė nuo ketvirtojo viršelio, kad Berilės „laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti“ nuginklavo absoliučiai. Aistra skraidyti! ‒ ir štai jau įsivaizduoju save, stačia galva neriančią į audringą padangių romano pasaulį.

Kitas masalas ‒ jau ne vien dėl lėktuvų pamišusiai literatūros kritikei, bet ir geros literatūros žinovui ‒ pažadas, kad pagrindinę veikėją Berilę Markam likimas suves su išskirtine asmenybe: rašytoja Karen Bliksen. Ir kad joms abiem vienas vyras, lakūnas ir medžiotojas Denis, taps didžiąja gyvenimo meile (čia jau vasaros romanų skaitytojai gundomi, bet ‒ o kodėl ne?..).

Tad mano „didieji lūkesčiai“, paėmus į rankas „Ledi Afriką“, buvo tokie:

  1. grožiniu stiliumi bus perteiktos Berilės Markam skraidymo patirtys;
  2. atrasiu pasakojimą ir apie Karen Bliksen, kurios kūryba nuo „Babetės puotos“ labai mėgstu.

O ką radau?..

Apie Berilės skrydį ‒ trys lapai „Prologo“. Tada ‒ daug daug Afrikos, Berilės gyvenimas Kenijoje, tėvo žirgų ūkyje, jos ryžtas tapti pirmąja žirgų dresuotoja moterimi, ruošiančia juos lenktynėms, ir ilgas kelias iki pripažinimo, kad Berilė tai sugeba geriau už kitus. Bene pirmasis pokalbis apie lėktuvus šmėsteli viduryje knygos, p. 235 („Lėktuvas man buvo visiškai naujas dalykas. Keletą kartų, kai mačiau jį aukštybėse, dūmų tumulais raižantį dangaus žydrynę, jis atrodė paikas ir netinkamas man daiktas, lyg vaiko žaisliukas. Bet Denį, kaip ir Mają, skraidymas traukte traukė.“) ‒ šmėsteli ir išnyksta kaip miražas dykumoje. Ilgam. Labai ilgam. Nes prasideda arba tęsiasi įvairios Berilės meilės peripetijos, kurios, kai (nelengvai) susitaikiau su mintimi, jog skraidymo patirčių romane ieškoti neverta, dažniausiai buvo net įdomios, nors reikia pastebėti, kad Berilės gyvenimui svarbių vyrų paveikslai (netgi ir tos didžiosios gyvenimo meilės ‒ Denio) susiliejo jei ne į vieną veidą, tai į vieną tėkmę tikrai. Tarsi būtų ne personažai su savitais charakteriais, bet tam tikri tipažai, reikalingi tik laisvai Berilės dvasiai paryškinti. O frazę „Gal tau reikėtų išmokti skraidyti?“ Denis Berilei ištaria tik pačioje romano pabaigoje, p. 402. Į tai Berilė atsako: „Man? Ar ir ten viskas atrodo taip erdvu, kaip žvelgiant iš čia?“ Dar apie 30 lapų, ir knyga perskaityta. Padariau išvadą, kad jos autorė P. McLain į skraidymo meną gilintis nebuvo linkusi: ten jo beveik nebuvo.

Antrasis lūkestis ‒ Karen Bliksen. Labai nustebau, aptikusi sulietuvintą jos vardą: romane ji vadinama Karene Bliksen (nors ketvirtąjame viršelyje liko Karen, kaip visi jos kūryba besidomintieji įpratę). Jaučiau tokį disonansą, kad puoliau skambinti visais feisbuko varpais, visiems pažįstamiems: tikrai, ar tikrai turėtų būti Karenė?.. Ir jei jau danė Karenė buvo sulietuvinta pagal anglę Berilę, tai kodėl Džindžer netapo Džindžere, o liko Džindžer? Painiava mano galvoje dėl būtino ar nebūtino lietuvinimo buvo tokia didelė, kad nustelbė patį Karenės Bliksen charakterį. Jis man pasirodė blankus kaip ir kitų personažų, išskyrus, žinoma, Berilės. O gal, jei Karenės charakteris nebūtų sukurtas taip blankiai, nebūčiau tiek įnirtingai ieškojusi atsakymo – kodėl jos vardo gale atsirado „ė“?

O dabar ‒ apie tai, kodėl „Ledi Afriką“, nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių, skaičiau ne šiaip su pasimėgavimu, bet tiesiog ryte surijau. Už tekantį, sklandų stilių reikėtų padėkoti ir vertėjai ‒ Rūtai Tumėnaitei. Berilės vaikystė bėga tėvo žirgų ūkyje, ji laksto su vietinės kipsigių genties berniūkščiais, yra tarsi įaugusi į Kenijos žemę, rodos, net kvėpuoja tuo pat ritmu. Pasakojimas tirštas, vaizdingas, daug dėmesio skiriama detalėms, žodžio estetikai ‒ taip ir matai dulkes, „raudonas lyg ochra ar lapės uodega“, „keistas džiovintų kerpių garbanas“ arba ‒ ištisą migdymosi epizodą:

„Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ir bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai ‒ širšės ir vapsvos ‒ sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą“ (p. 23).

Nejučia persiimi pagrindinės veikėjos meile Afrikai ir specifiniam jos grožiui:

„Kitoje kelio pusėje, nedideliame parkelyje, išlygintame molio paviršiuje, kuris atrodė lyg pabarstytas cukraus pudra, rikiavosi nykštukiniai eukaliptai, neseniai čia pasodinti dėl vaizdo. Taip Nairobis stengėsi plėstis tolyn, bet priešais plytinti tuštuma buvo didesnė, pasirengusi praryti mus visus iki pat paskutinio siūlelio. Afrika mane tuo ir žavėjo, ir vyliausi, jog taip bus amžinai. Eidama jutau, kaip tamsa pešioja už skverno, todėl staiga mane užvaldė malonus troškimas išsinerti iš suknelės, gal net iš odos“ (p. 89).

Sakyčiau, Afrika čia ‒ daugiau nei fonas pagrindinės veikėjos gyvenimo istorijai skleistis. Afrika (bent jau pirmoje pusėje knygos) pati tampa veikėja ‒ šalimi su charakteriu. Ir dar ‒ man pačiai tai buvo didžiausias siurprizas ‒ tekstas uždega meile žirgams, net jei iki tol apie juos galvojai tik „na, taip, gražūs…“ Skaitytojo meilė žirgams knygoje auginama kartu su augančia Berile: nuo vaikiško susižavėjimo tėvo darbu ūkyje ir laisvų pajodinėjimų Žaliosiomis Ndžoro kalvomis iki atkaklaus ėjimo tikslo link ‒ gauti pirmosios moters dresuotojos licenciją. Apie tai rašoma įdomiai, daug ir detaliai: „Žąslų galąstuvai. Liežuvio rišimas. Balnojimas prasijodinėjimui ir balnojimas lenktynėms. Kaustymas ir bandažavimas, grūdinimas ir speciali įranga. Turėjau išmokti įvertinti lenktynių tako paviršių ir statymo sąrašus, apskaičiuoti leistino svorio normas. Turėjau išmanyti apie visas įmanomas ligas ir negalavimus: patemptos sausgyslės ir antkauliai, šlubčiojimas, blauzdų mėšlungis, kaulų lūžiai, riešinio sąnario lūžiai ir užkulnio skilimai. Grynakraujai žirgai buvo didingi, bet sykiu ir trapūs padarai“ (p. 137). Tapti dar ir viena pirmųjų lakūnių ‒ jau nebe taip svarbu. Žinoma, skaitant populiariajai literatūrai priskirtiną romaną, tenka priimti jo žaidimo taisykles ir „išjungti“ vidinį balsą, sakantį, kad žirgų lenktynių romantizuoti nereikėtų. Žmogui tai užgaida, nebūtina pramoga, o žirgui?.. Žirgui tai ‒ pavojingas, dažnai suluošinantis bėgimas, o kurios nors lenktynės gali būti ir paskutinės. Gyvenime jų geriau nebūtų. O lėktuvai? Lėktuvai ‒ būtinai.

 

 

 

 

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.