Category Archives: Pabangavimai

Kartais apsilankius spektaklyje, koncerte, renginyje, perskaičius knygą norisi pasidalyti įspūdžiais nepretenduojant į ilgą ir išsamią analizę. Tad čia – tokios impresijos.

Gintarė Adomaitytė. Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką

Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka
Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką  

Ignalinos dienoraštis

2019 metų rugsėjo 15 dieną man pavyko pamatyti, kaip pagaliau ateina jis – tas ruduo. Kaip užgrobia savo teritoriją, savo laiką – beveik jėga pačiumpa jį iš vasaros. Mačiau ne aš viena. Tai regėjo bent keli šimtai žmonių.

Buvome Maleišiuose, tradicinėse vaižgantinėse. Iškilmės ėjo į pabaigą. Vaižganto premiją muziejininkui Alfui Pakėnui įteikėme vasariškai: buvo ir šilta, ir gera, ir švelnu, ir teisinga.

Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Ir staiga: kaip pūstelėjo vėjai niekadėjai, kaip rūsčiai jie pūstelėjo, lyg bandytų priminti ‒ gyvenimas nėra nei gailestingas, nei švelnus… Bet… Atlaikysi – jei tik gyvensi vaižgantiškai.

Kuo aš pati rėmiausi, kai Ignalinoje  dar kovo mėnesį minėjome Vaižgantą? Ar tik kanauninko raštais? Ar tik literatūrologais? Ir jais… Bet vis tiek – kai tik kreipiuosi į interneto paiešką, į tą visiems žinomą googlą, visų pirma man padovanojamos Alfo Pakėno mintys, samprotavimai, žinios ir kuo jautriausias humoro jausmas.  Geras jausmas: Lietuvoje yra žmogus, kuris apie Vaižgantą žino bene viską.

Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Vaižgantinės man visada svarbios. Ne tik dėl meilės Vaižgantui. Dėl mano asmeninės sėkmės, kurią Vaižgantas dovanojo.

Tai buvo senokai, net labai seniai – 2004 metais. Sužinojau, kad gavau Vaižganto premiją ir… sudrebėjo žemė. Net nenutuokiau, kad esu jai, tai premijai,  pristatyta, gal net visai  nežinojau, kad tokios esama.

Sėdėjau balkone, dairiausi į savo Žirmūnus, mąsčiau, kam galėčiau paskambinti ir ta premija pasidžiaugti. Buvau tokia nustebusi, sutrikusi, kad man atrodė: virpa pasaulis. Žemė iš tiesų drebėjo: tą dieną Vilniuje įvyko menkas, beveik nepastebimas, bet vis dėlto – tikras žemės drebėjimas.

Premiją dovanojusią knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“ rašiau paraginta man  nepažįstamo žmogaus. Neįtikėtina istorija. Štai apsireiškia nepažįstamasis, ir apsireiškia jis tuo metu, kai esu pakibusi tarp dangaus ir žemės. Jau ne žurnalistė, juk palikau redakciją; į kitas eiti nenoriu. Bet dar ne rašytoja – tas kelias dar laukia manęs. Nepažįstamasis man užsako knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kai sutinku darbo imtis, avanso gaunu senutėlį kompiuterį, beveik antikvarinį. Man labai jo reikėjo, to kompiuterio…  Ne tik jo. Kur kas labiau reikėjo žmogaus, tikinčio, kad sugebu rašyti knygas.

O toliau?

O toliau niekas, nė vienas žmogus, man, rašančiai knygą apie palaimintąjį, nepritarė. Net artimiausi. Jiems atrodė: veikiu kažką neaišku ką ir nežinia su kuo.

Bent jau žinojau, su kuo veikiu. Bibliotekininkė Onutė Kaladienė Martyno Mažvydo bibliotekoje man surado knygų – kelias itin svarbias. Jomis rašydama ir rėmiausi. O kai užčiuopiau, kad Jurgis Matulaitis ir Vaižgantas visada gerai sutarę, vienas kitą palaikę, reikalai dar smagiau pajudėjo pirmyn.

Tuomet gyvenau Vilniuje ir apie Ignaliną tik svajojau. Tiesą sakant, net nedrįsau svajoti… Vaikštinėdavau Neries pakrante – iki Trinapolio ir dar toliau, kur kas toliau, žingsniuodama bandydavau įsijausti į tuos žmones, kurie išties patyrė pašaukimą: Matulaitį, Vaižgantą…

Skaičiau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, o dar kunigo Ylos prisiminimus, ir įvairias knygas knygelytes, kuriose šis tas pasakyta apie palaimintąjį arba apie jo laiką. Skaičiau viską, kas tik susiję su Jurgio Matulaičio laiku – daugybė tų knygų ir dabar man prieš akis, po ranka.

Ir pajutau keistą jausmą. Esu įsimylėjusi. Esu apsvaigusi. Man patiko Jurgio Matulaičio džiugesys, jo nemeluotas pašaukimas, jo rūpestis pasauliu.

Knygą apie Matulaitį, tiesą sakant, parašiau ne kažin kokią. Pirmąjį leidimą stropiai taisė kunigas Vaclovas Aliulis, o kai jau pataisė, antrąjį išleido seserys – Jurgio Matulaičio įkurta Švč. mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolija.

Man regis, vėliau parašiau labiau įtaigių knygų – apie viską ir visiems. Ir apie palaimintąjį kur kas labiau išsilavinę nei aš žmonės parašė kur kas gelmingiau.

Ir vis tiek – visada ir visur – aš kartosiu: esu ne šio pasaulio, bet šiame. Šią frazę išmokau iš Jurgio Matulaičio: būtent to jis mokė savo vienuolijas – ir brolius marijonus, ir Vargdienių seses.

Štai kodėl man Vaižganto metai – ir Jurgio Matulaičio. Vaižgantas nuo politikos atsitraukė 1926 metais. Juk žinome – tai Smetonos perversmo metai. Bet pamirštame: per Smetonos perversmą, naktį, nuo apendicito mirė Jurgis Matulaitis. Jam niekas negalėjo suteikti pagalbos: juk komendanto valanda, juk taikūs žmonės negalėjo per tamsų Kauną nei eiti, nei joti, nei važiuoti.

Man visi šie metai buvo vaižgantiški. Vis ką nors nauja pamatydavau, sužinodavau, patirdavau.  Kretingoje gyvenanti lituanistė Aldona Kruševičiūtė socialiniuose tinkluose nuolatos pažeria Vaižganto perliukų – citatų iš jo publicistikos, prozos kūrinių. Neįkyriai – tartum pabarstytų mums, menkiau susivokusiems paukščiams, vieną kitą dosnų trupinį. Nelesi, jei nenorėsi. Jei patiks – ne tik lesi. Sugersi.

Ilgainiui į mūsų namus atkeliavo Tautvydo Kontrimavačiaus parengta knyga „Vaižgantas apie…“, kurioje pateikta daugybė apie: blaivybę, dainas, darbus, gamtą… Begalė fragmentų, citatų, minties perliukų ir deimančiukų  – jokios adaptacijos, tik begalinis noras priartinti praeitį, tą Vaižganto laiką, prie dabarties.

Knygos VAIŽGANTAS APIE... viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai
Knygos VAIŽGANTAS APIE… viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai

O šiąnakt, kai lapkritis tampa gruodžiu, kai kai visa tai jums rašau… Manyje spurda ir veržiasi įspūdžiai: ką tik mačiau Rokiškio teatro spektaklį „Dėdės ir dėdienės“, režisuotą Eligijaus Daugnoros. Norėjau to vaidinimo ir baiminausi.

Tie mėgėjai, tie paviršiai, ta imitacija – štai ko labiausiai bijau.

Ai, nurimau…

Tai buvo minimalistinis spektaklis, be jokių ten primygtinų „lietuviškumų“, tai buvo taupus pasakojimas apie tuos žmones, kurių negali nepamilti: Geišę,  Severiją, Mykoliuką… Neužterštas perdėta vizualika, bet išspręstas garsu: beldimo medžiu į medį (ne)raminančia ritmika, įtraukiančia į tai, ko teatre labiausiai ilgimės: į aukštesnio pasaulio magiją, į apeigą, į tolimas erdves, kuriose liekame savimi.

Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis ,,Dėdė ir dėdienės". rež. E. Daugnora. nuotrauka iš teatro archyvų.
Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis
,,Dėdė ir dėdienės”. rež. E. Daugnora. Nuotrauka iš teatro archyvų.

Šį rudenį būta ir kitų svarbių įvykių mano gyvenime. Vienas jų: tris dienas, dvi naktis praleidau Birštone ir Prienuose, klydinėdama ne tik Nemuno pakrante, bet ir gatvėmis gatvelėmis – uosdama jų dulkes, prisimindama 1980 metus, mano suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią: čia atvažiavau po studijų, čia bandžiau tapti tuo, kuo esu dabar. Čia parašiau kelias man svarbias pasakas, čia gavau vieną kitą svarbią  gyvenimo pamoką. Birštonautis (Vaižganto sukurtas veiksmažodis) visada  lengva. Lėtai kaip Nemunas atplaukia prisiminimai to, kas skaityta, įsiminta, o dar įsivaizduota: Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bendras poilsiavimas ar prelato Olšausko gyvenimo mįslės ir žinoma Jis – kanauninkas Vaižgantas.

Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų
Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų

Kitas svarbus įvykis: per vėlai, per raiškiai Ignalinoje po virtuvės langu pražydo ir visą lapkritį tviskėjo užsispyrusi medetka. O netoliese klestėjo viržis, levanda.  Nedidelė, kantri šiauriečių kariuomenė, besiprašanti pasakų – Anderseno istorijų tęsinio.

Ir jie – kaip aš, kaip jūs – ne šio pasaulio. Šiame.

2019 metų lapkričio 30–gruodžio 1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Ignalinos dienoraštis

 Iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla.

Neįmanoma išgirsti, kaip auga, sužaliuoja, o rudeniop gelsta žolė. Kaip atsiplėšia nuo medžio lapas. Kaip rusena Vėlinių naktyje mūsų visų – likusių gyventi ir jau išėjusių – žvakės.

Tokią tylą kartą esu patyrusi Rasų kapinėse, jau po vidurnakčio.

Buvo ta naktis, kai Visų Šventųjų diena atsitraukė užleisdama vietą Vėlinėms. Tylą žarstė tik po kojomis traškantis pirmasis ledas. Aplinkui – nė vieno žmogaus, nė pravažiuojančios mašinos. Nebaugu. Visai nebaugu. Vien susitaikymo, ramybės jausmas.

O juk dėl Vėlinių ar per Vėlines tiek bartasi…

Rasų kapinėse kadaise velnių esu gavusi ir aš. Ne tokias ir ne taip degėme prie Jono  Basanavičiaus kapo žvakes. Ne ten, kur dera, jas dėjome. Ir dar kažkas ne taip. Aplink kapą nedrąsiai nedrąsiai mindžiukavo būrelis žmonių, visi kažką truputį ne taip padarę.

Prie pat paminklo įsikūrė aktyvistai patriotai. Jų „dovanotą“ kartėlį tose pačiose Rasose numalšino jauna pora, prisiglaudusi prie juodojo Izos angelo. Tiedu įsimylėjėliai, pamiršę viską pasaulyje, bučiavosi. Po jų kojomis – po angelo sparnais – vėrėsi žiburiuojantis klonis. Ir atrodė, kad dangus  virto ežeru – ne žvaigždės ten aukštybėse, ne. Danguje atsispindi žvakės.

Rasose esu patyrusi pirmąsias savo Vėlines. Buvau paauglė, gal septintokė. Koks nuotykis – vykti į Rasas, kaip man atrodė, ilgą ilgiausią kelią iš Antakalnio. Rokantiškių kapinių tuomet gal ir visai nebuvo, o gal jau ir radosi pirmieji kapai. Po metų ar kitų juos užtikau žiemą, sniegynuose, slidėmis per kalvas nušliuožusi naujai atrastą kelią.

Praėjo daugel metų, kai mama paprašė, kad Rasų kapinėse – jei tik eisiu – uždegčiau žvakę ant kurio nors apleisto kapo. Kažkur ten ilsisi jos mylimasis, žuvęs karo metais. Nušovė jį nacių kariai tiesiog gatvėje, netoli Aušros Vartų.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad kasmet einu į Rasas. Eidavau, bet senokai ten nesilankiau. Nors kiekvieną spalį, dairydamasi pro rudens langus, sau pažadu: šiemet – tai jau tikrai…

Tiesa yra tokia: jei neinu, man jų labai stinga.

Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rudeniop pasiilgstu ir Bernardinų kapinių.

Tolsta, jau tolsta nutolsta nuskrieja keistasis metas, kai tas aukštas Vilnios šlaitas buvo tapęs beveik mano darbo kabinetu, o kartu ‒ ir poilsiaviete. Kai kas ten kadaise rašyta. O kiek svajota, kiek sumanyta. Kiek Vilnioje paskandinta, gal net palaidota nevykusių sumanymų.

Gal nebus baisi nuodėmė,  jei imsiu ir pacituosiu pati save, kur kas jaunesnę ir, regis, jausmingesnę?

Apysakoje „Laumžirgių namai“ rašiau:

„Prie vienuolių benediktinių antkapio sėdžiu kaip soste. Dairausi į miestą, o atrodo ‒ visas pasaulis dairosi į mane. Po kojomis skardis, upė. Toliau – spygliuotas kalėjimas. Šalia jo  fabrikai. Gelsvo mūro, tarsi amžiams statyti namai. Žemai, po debesimis, skrenda lėktuvas: nutūps už kalvų. O kalvose – girdžiu ir matau – suūkia ir pralekia traukiniai. Nuo gelstančio klevo ties mano galva svyra raudona šaka. Juodasis angelas ant vyskupo kapo. Mergaitė Liusi turi angelaitį. Akmenyje iškaltas vardas: Liusi, 14 metų. Tik tiek. Monumentas inžinieriui Zahorskiui: vos telpa garbės titulai. Rašytojas Antanas…

Vaikštinėju pirmyn ir atgal. Kaip karalių puotoje. Susipažįstu. Garsiai skaitau pavardes, vardus. Dar garsiau suklega, nusikvatoja mėlynsparnis paukštis. Regis, ir jis šūktels mano vardą žmogaus balsu.

Čia, kur plačiasparniai angelai, kur bevardžiai akmenys, kur bestogėje koplyčioje glaudžiasi Kristaus kančia, kur geltoni jurginai susipynę su lauko žolynais, kur kryžių samanos – čia – mirties nėra“.

„Laumžirgių namus“ rašiau paskutiniaisiais ano amžiaus metais. Man buvo svarbu minėti Antaną Ramoną. Bent taip. Tik vienu žodžiu. Iš jo ir dabar tebesimokau rašyti. Rečiausias autorius: neįmanoma iš jo teksto išmesti nė vieno žodžio. Nė nebandyk. Griūva visas tekstas – tartum statinys.

Mirtyje nei tiesos, nei teisybės neieškokime, bet…

…lašas teisybės yra tik tas, kad rašytojas Antanas ilsisi jam mielose, svarbiose, pažinotose  Bernardinų kapinėse.

Vilnius be jo yra nebe toks, nebe tas – galėčiau ir taip sakyti. Tik kad Antanas man laikas nuo laiko Vilniuje pasivaidena. Nėra čia nei mistikos, nei magijos. Žmonės, kurių ilgimės, su kuriais kalbėjomės, bet neišsikalbėjome, vaidensis visada.

Dabar, kai gyvenu Ignalinoje, rudeniop susirandu  Antano Ramono „Ramybės kalvą“.  Mėgstamiausiu skaitiniu tapo „Requiem Kylatrakiui“, rašyta 1992 metais. „Saulė pakilo virš miško, ir rūkas vietomis plyšo, tarsi perskyrė jį saulės ranka. Ir spindi vandens salelės baltoje miglos jūroje. Fantastiški kalnai išnyra tolumoje iš ežero gilumos ir palengva plaukia artyn.“

Mano svajonė: pakviesti į Ignaliną kolegų gražų būrį, nukeliauti kelis kilometrus iki Kylatrakio ir ten balsu, pakaitom, perskaityti tą requiem. Visą!

Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.

‒ Jūs dar jauna, jums mane bus nelengva suprasti, taip vieną kartą man kalbėjo garbi mokytoja, įžengusi į aštuntą dešimtį.

Ji man pasakojo, kad ilgisi gimtųjų vietų. Bet ne žmonių, o artimųjų kapų.

O, kaip gerai tuomet ją supratau! Ir… nežinau, ar suprantu šiandieną.

Jausdavausi savaip laiminga, kad Rokantiškes, mūsų šeimos kapą, galiu pasiekti pėsčia. Per  Sapieginės miškus – neskubiai žingsniuojant – tik valanda.

Vieną kartą supratau, kad valandos negana. Ne todėl, kad sulėtėjo mano žingsniai. Anaiptol. Per daug mašinų lekia Šilo gatve, dabar ja žingsniuoti beveik savižudybė. Pakito daugybę kartų išvaikščioti, išbėgioti, išslidinėti Sapieginės takai. Aukštieji kalnai apaugo namais nameliais ir rūmais, „Žalgirio“ futbolo bazės griuvėsiuose gyvena vaiduokliai, Žolyno gatve švilpia keleiviniai autobusai, gabendami dabar  jau ir mane su visais mano vaikystės prisiminimais ir jaunystės principais.

Nebesu jauna, tikrai nebesu.

Nebesu, nes jaučiu, kaip stipriai esu suaugusi su vaikystės žeme – kaip gera, kad nuo jos nenutolau. Nebesu, nes nebereikia man nei tolimų miestų, nei egzotiškų kraštų. Kopdama aukštyn Ignalinos ar Palūšės miškų kalvomis beveik visada prisimenu Sapieginę. Ji arti, tik už šimto ir trupučio kilometrų.

Rokantiškėse niekada nesibarėme, ką sodinti ant šeimos kapo, kaip jį tvarkyti. Nebuvo nė vieno, kurį skirtume vyriausiu tvarkytoju. Kartais rasdavau užklydusio žmogaus pasodintą vilkdagį, tulpę, net ir plastiko gėlių krepšelį… Be tvarkos. Pedantas sakytų – chaosas. Žinoma, kad chaosas. Bet ar ne nuo jo mūsų pasaulis ir prasidėjo?

Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka

2006 metų rudeniškas prisiminimas. Dievulis tądien susimylėjo ir pažėrė mums ryškias – net per ryškias spalvas. Lėkdama pro Trakus, Aukštadvarį, Prienus Gudelių link  jaučiausi tartum kaimo savamokslio tapytojo paveiksle.

Per mėlyni ežerai ir Nemunas. Per geltoni klevai. Per žali alyvų krūmai palei sodybas. Per nuogos, per anksti išsirengusios ievos.  Per slogus jausmas: lankau žurnalistą Vytautą Masikonį ne jo namuose Vilniuje, Šeškinėje.

Lankau kapą Gudeliuose, jo tėviškėje.

Vytauto bičiuliai pamena: vietą savo amžinam, ramiam ir saldžiam miegui jis pasirinko dar jaunas. Prisijaukino…

Jei Gudeliuose vasarodamas sulaukdavo mielo svečio, tai būtinai pakviesdavo: eime išgerti taurelės ant mano kapo.

Vėlinių dieną  žvakę ten pats sau užsidegdavo.

Taurelę retsykiais išgeriu ir aš  –  visada ją išgeriu Vėlinių naktį. .

Tik truputis vyno: už dangų, tampantį ežeru.

Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šį tekstą rašau Ignalinoje. Jau greitai vidurnaktis. O vidurnaktį Ignalinos gatvėse užgesinamos visos šviesos. Visos! Buvo metas, kai bauginausi, net pykau.

Ilgainiui įpratau. Juk plieskia mano kambario langas. Ir dar keli langai. Pamėgau vidurnaktį išeiti laukan ir pasitikti tamsą. Bandžiau tai padaryti ir šiąnąkt. Šviečia gatvių  žibintai, tebešviečia.

Šią naktį tamsa ateis vėliau.

2019 metų lapkričio 1‒2 dienos    

 

 

 

 

 

 

 

Neringa Dangvydė Macatė. Apie atmintį, meilę ir tylą

Virselis Zasinaites

Apie atmintį, meilę ir tylą

Neringa Dangvydė Macatė

Jurga Žąsinaitė, Memento Grodno, Kaunas: Obuolys, 2019.

„Memento Grodno“ ‒ trečiasis Jurgos Žąsinaitės romanas, pasirodęs šių metų rugpjūtį. Tyliai. „Obuolio“ leidykloje, kurią paprastai literatūros žinovai aplenkia kaip nepatikimą ‒ sklandant kalboms, kad autorius ji paliekanti likimo valiai, taigi ‒ tyloje. Girdėjau ir tai, kad Jurga Žąsinaitė šios knygos rankraštį siūliusi ne vienai rimtai leidyklai, kuri nors iš jų gal net paraiškas Kultūros tarybai rašė dėl finansavimo ir negavo. Nors pradėjus skaityti „Memento Grodno“ abejonių nelieka: tai literatūros laukui svarbi knyga, ne pramogai, nors ant ketvirtojo viršelio pristatoma kaip „epinė giminės saga, atskleidžianti dramatišką miesto likimą ‒ pilną politinių intrigų, meilės aistrų ir iki šių dienų neįmintų paslapčių“. Taip. Nesutikti negaliu. „Užsukus“ gerą reklaminę kampaniją ji galėtų būti graibstoma ir skaitoma kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Tik ne Vilniaus, o XVIII amžiaus Gardino gatvės ir gatvelės čia vilioja pasinerti į klaidų, anų laikų kvapų ir skonių prisodrintą labirintą, sekti to meto Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo laiškų pėdsakais. Paraleliai plėtojama mums artimesnė ‒ XX a. pabaigos linija: jo provaikaičio Felikso Tyzenhauzo ir jo sūnaus, atvykusių į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės. Pilka, dulkina sovietmečio realybė vs istorijos dulkės, lyg marška užklojusios spindulingą, bet kruviną praeitį miesto, kultūriniais pasiekimais turėjusio stebinti įnoringąją Vakarų Europą. O ką apie jo istoriją žinome mes, ne istorikai? Šiek tiek ‒ iš bendrojo išsilavinimo ir, žinoma, ne tiek, kiek apie Vilnių, lygiai taip pat daugiatautį, lygiai taip pat laistytą krauju. „Memento Grodno“ ‒ taria mums literatūros istorikė Jurga Žąsinaitė, pati, kaip jos knygos veikėjas Feliksas Tyzenhauzas ne vieną valandą praleidusi Gardino, ir ne tik jo, archyvuose. „Memento mori“ ‒ ataidi mums senas lotynų posakis. Atmink, kad mirsi. Atmink, kad šios žemės turtai, pasiekimai, šlovė ir garbė ‒ tuštybių tuštybė. Viskas galiausiai paskęs kapų tyloje. Žmogus ‒ tik dulkė. Miestas ‒ taip pat. O vis dėlto leiskite suabejoti ‒ ir leiskimės į Jurgos Žąsinaitės pasakojimą, kuriame kiekvienas sakinys pulsuoja gyvybe. Tiesa, stilius kartais primena autorės kraštiečio anykštėno Valdo Papievio: rodos, ta pati sakinių struktūra, šiek tiek iškraipanti bendrinės kalbos srautą ‒ tarinys keliamas į pabaigą. Ne visur, tik Antano Tyzenhauzo laiškuose. O knygą ji dedikuoja a.a. prof. Antanui Tylai, kilusiam iš to paties kaimo ‒ Rubikių prie žymiojo Rubikių ežero. Profesorius Jurgą nuolat konsultuodavo istoriniais klausimais, moraliai palaikydavo, drąsindavo. Taigi ‒ skaitomi žodžiai suskambės, istorijos tyla pasitrauks. Liks memento.

Pasigilinkime į veikėjų charakterius. XVIII a. Gardino miesto seniūną Antaną Tyzenhauzą, jo provaikaitį Feliksą Tyzenhauzą ir šio sūnų Kirilą sieja giminystės ryšiai. Tačiau kiek bendra jie turi kaip asmenys? „Apie aštuonioliktame amžiuje gyvenusį Gardino seniūną Antaną Tyzenhauzą Feliksas pasakojo lyg apie save. Tvirtino žinąs, kad šis atėjęs ištrinti senojo miesto pergamentų įspaudų. (…). Dar daugiau Feliksas manėsi žinąs apie sūnaus Kirilo ligą. Ne, jis nuomario nevadino liga. Feliksui tai buvo reikšminga žymė, ženklas, perduotas ne jam ‒ jo sūnui. Taip buvo paženklinti visi didieji: Cezaris, Moljeras, Baironas, Floberas, Dostojevskis, Nobelis, Van Gogas. Antanas Tyzenhauzas. Visi demonų apsėsti ir jų palaiminti. Mediumai. Žinios nešėjai.“ (p. 12). Tik tiek. Ryšys per šaknis, per istoriją. O psichologinis tėvo ir sūnaus ryšys silpnas. Feliksas po metų nuo sūnaus gimimo išvyksta į Gardiną ir Kirilas auga atskirai nuo jo, tik su motina Klema. Feliksas ir Klema „bendrauti nenustojo“ ‒ kartą per mėnesį susiskambindavo, cituodavo vienas kitam pamėgtus tekstus, ironiška ‒ apie meilę, bet ‒ skirtingus: motina sovietmečio autorių, tėvas ‒ Fromo „Meilės meną“ ir, žinoma, Antano Tyzenhauzo laiškus. Įkvepiantys žodžiai, o tarp eilučių ‒ jausmų šaltis. Meilės tyla. Juk pati Klema nežinojo, ar Kirilas ‒ biologinis Felikso sūnus. Nežinia, kiek šilumos mažąjam Kirilui parodydavo motina, tačiau Antano Tyzenhauzo laiško paralelė liudija protėvių linijos iš tėvo pusės šaltį: „Net nežinau, ar motina mane mylėjo. Nemeilės, žinoma, nerodė, nes negalėjo piktint vyro, kuris buvo jos valia, širdis ir protas. Tiktai tuomet, kai tėvas buvo kur išvykęs, šnabždėdavo, kad savo pienu išmaitinusi tris tironus.“ (p. 34). Panašu, kad šilumos nebuvimas persidavė per kartas. Jauniausioji atšaka Kirilas „kybojo ant giminės medžio šakos pačioje apačioje lyg pigus, įskilusį šoną slapstantis naujametės eglutės žaisliukas“ (p. 11). Juo labiau, kad Kirilas net motinos duotą vardą pasikeičia ‒ tampa Žanu: vardo keitimą filsuoja ir Civilinės metrikacijos skyrius. Ar pavyks tėvui, pasikvietusiam jau suaugusį sūnų į Gardiną, tą ryšį sukurti? Pasakojimas spinduliuoja atšiaurumu. Tėvo rūpinimasis sūnui atgrasus. Žanas jam priešinasi grubiai atsikirsdamas, abejodamas darbo ‒ paslaptingos skrynutės paieškų ‒ svarba. Atrodo, tėvą ir sūnų kartu laiko tik kažkokia neišvengiama kartas jungianti būtinybė. Galbūt ir Žano bndymas žudytis ‒ tai nesąmoningas noras nutraukti giminės liniją? Kodėl šalia tuo metu ‒ tarsi likimas ‒ atsiranda vaistininkė Henrieta? Jos istorija taip pat paženklinta neįmanomos meilės. Ar veikiau ‒ abipusės meilės nebuvimo. Henrietos biografiją autorė brėžia punktyrais, pereidama į poetinį simbolizmą: „1942-ieji ir 1961-ieji ‒ dvi pačios svarbiausios, tačiau priešinguose krantuose įstrigusios Henrietos Karskos biografijos datos. Tarp jų plačiausia, neperplaukiama upė. Devyniolika srūvančių metų. Labai panorėjus galima apsimesti, kad jų nė nebuvo.“ (p. 76). Studijavo Lodzėje farmaciją. Iš pašaukimo, kurį veikiausiai paveldėjo iš mamutės žolininkės. Ten sutiko Evą ‒ nemėgstamą specialybę šiai parinko pamotė, nes giminei „verkiant reikėjo fizioterapeuto“ (p. 78). Viena ‒ išsiiglusi žmogiškos meilės, kita ‒ galinti rūpintis nebent tiek, kiek gyvūnais: „Gydomojo fakulteto šokių salėje Evos žvilgsnis šaudė pažeme. Ieškojo raišuonančio šunėko, vieaakės murklės, bet kokio nelaimėlio ‒ ant keturių, trijų, dviejų, vienos kojos. Visai kaip daugiabučio kieme, autobusųstotelėje, miesto aikštėj. Vieną pamatė. Iššokusiomis, sudraskytomis kulkšnimis, numuštais nagais. Visai išgaišusią. Matyt, ne kartą luptą. Nuožmių šeimininkų išvarytą. Kiek per didelę kartoninei palatai. Neinkščiančią, neniauzgiančią ‒ kalbančią žemu moterišku balsu.“ (p. 79). Henrietą. Eva ir Henrieta apsigyvena kartu, Evos bute. Ar tai meilė? Tokį Henrietos ‒ anot Evos, apie ją vyptelėjusios apibūdinimą „Iš spąstų ištrūkusi kiaunė (…) Tam, kas ją globos, gali būti meili“ (p. 79) ‒ santykį vadintume nesaugiu prieraišumu, gal netgi ‒ emocine priklausomybe, dėkingumu už tai, kad buvo pastebėta. Nuolatos tyloje, priimant tą ryšį kaip duotybę, slegiančią dovaną, kurią privalai slėpti kaip gėdingą, nes homoseksualumas sovietmečiu tabu (vyrams pagal įstatymą grėsė kalėjimas, moterys jame įvardytos išvis nebuvo, taigi ‒ nutylėta,  tyloje). Tačiau ne pati meilė ‒ iškrypimas. Iškrypimas ‒ toks jaukinimasis, atvirkščias Mažojo Princo ir Lapės santykiui, kai atsakomybė ir rūpinimasis kitu išvirsta į griaunančią jėgą: Eva neleidžia Henrietai pasitraukti net šiai sužinojus apie mylimosios neištikimybę. Tą ryšį nutraukia Evos tėvas. Nutylėtas išprievartavimas, iš įsčių išplėštas tos prievartos vaisius ‒ irgi punktyrais, menamas, priverčiantis skaitytoją klausti ‒ buvo nebuvo? Tik data ‒ 1969-ieji, nuviję Henrietą net iki Gardino, kur jos likimas susijungia su nepažįstančiais emocinio artumo Feliksu ir Žanu: „Žanas turi daugiau paslapčių nei jo tėvas. Be to, jo esybė tarytum dvilytė, androginiška. Jis paliktasis ir išduodantis, vergas ir karalius, auka ir šaulys. Kaskart, kai į jį žiūri, regi ne Felikso sūnų, o Evą Zaslavską ‒ nesidominčią žmonėmis, tik beglobiais gyvūnais, niekur neįsisegančiu, nenutupiančiu, pažeme šmaižančiu žvilgsniu. Henrieta kaip tik tokia ir yra ‒ Lodzės, Gardino valkata. Tik iš gailesčio ją kviečiasi. Tikisi prisijaukinti. Ir visai negalvoja, kad ji gali nepaklusti, gali įkąsti.“ (p. 104). Henrieta atsiduoda Žanui, nors tiktų jam į motinas, šis tuo pasinaudoja tėvo pykčiui sukelti, mat Feliksas pats neabejingas Henrietai. Nesugebantis mylėti, bet ‒ neabejingas. Amžinoji Freudo Edipo komplekso raiška. Tik ‒ ne kraujomaišos. Literatūrinė.

Laiškai. Garsiai skaitomi, cituojami, aptariami jie atveria skaitytojui XVIII a. LDK istoriją. Jurga Žąsinaitė dešimtį metų tyrinėjo Gardino miesto dokumentus, grožinio kūrinio formą ir epistoliarinę stilistiką čia įgijo jos apsigintos daktaro disertacijos fragmentai. Epizodiškai sutikdama tada dar būsimos knygos autorę Vilniaus universiteto prieigose klausydavausi, su kokiu susižavėjimu ‒ meile! ‒ ji kalba apie savo tyrinėjimus apgailestaudama, kad tie faktai surašyti dūla archyvuose. Ne šiaip dūla ‒ paslėpti. „Ar žinai, ‒ klausdavo ji. ‒ Gardine ir dabar prie tų archyvų turi prieiti kyg sovietmečiu: su dėžute gerų šokoladinių saldainių. Ir darbuotojai žiūri į tave iš aukšto, nes tik jie turi teisę spręsti, ar prileist.“ Jurga priėjo. Todėl ir kilo noras neuždaryti tų žinių vien moksliniame darbe, siauram specialistų ratui. Dalintis su visais, kuriuos įmanoma pasiekti romano pavidalu. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, palydėdama knygą, rašo: „Meniniu žodžiu pasiekiama tai, ko jokie faktai ir dokumentai, jokie mokslo tyrimai negalėtų pakasakoti. (…). Toks svarbus Lietuvos istorijos miestas, naujų politinių ir tautinių darinių išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, staiga atsiveria mums, atskleisdamas savo dvasią“. Tačiau yra dar ir vadinamosios „archyvo šiukšlės“, kurias sutvarkyti buvo paliepta Žanui ‒ kitas istorijos sluoksnis, plika akimi nematomu raštu įbrėžtas rūmų celėse įkalinto jaunuolio: pasirodo, Gardino velniu vadintas Antanas Tyzenhauzas laikydavo ten talentingiausiuosius, atėmęs ne tik jų senuosius drabužius, batus, bet ir pavardes. Tikėjosi „gardiniečiais“ vadinamų kalinių gabumus išnaudoti miesto šlovei pasiekti, o savo galia priversti juos mylėti jį kaip tėvą: „Liepia padėti jį kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties, nes meilė stipri kaip mirtis, pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė. Ką jis žino apie meilę ir pavydą? Jis mano, kad mylėti galima tik tai, kas regima ir pasiekiama. Pavydą irgi kursto rega ir pojūčiai. Apgailėtinas mulkis! Jis net nenutuokia, ką reiškia mylėti nesantį, pavydėt jo saulei, lietui, vėjui.“ (p. 221). Dar viena (ne)meilės atmaina. O ko tuose kelių šimtmečių senumo laiškuose ieško knygos veikėjai ‒ Feliksas, Žanas, Henrieta? Skirtingų dalykų. Feliksą domina ne miesto istorija, jis tikisi rasti įrašą, kuriame nurodyta, kur paslėpta lobių skrynutė. Jis nejučia persiima Antano Tyzenhauzo dvasia, tampa artimuosius savo nemeilėje įkalinančiu Pikulu: „Žanas, Klema, Henrieta ‒ tik įsivaizduojamų artimųjų kopijos, fantomai, bejausmiai imituotojai. Jis jų nepažįsta, nebrangina, nemoka nuo jų apsisaugoti. O jie nuolatos kėsinasi į jį, jo patiklumą, dosnumą, sąžinę. Tokią pat grėsmę patyrė ir jo protėvis. Iš pačių artimiausiųjų, iš bendraminčių. Kaip ir Feliksas, buvo pamiršęs budrumą… Nors visus protėvio laiškus Feliksas moka atmintinai, bet vis dar slidinėja jų paviršiumi, neranda įėjimo.“ (p. 272). Iš tiesų jis pats ‒ vėlgi ypač taikliai parinkta Jurgos Žąsinaitės metafora ‒ „nereikalingas, statytojų atmestas akmuo“ (p. 274). O štai Žanas veda paraleles tarp savęs ir to bevardžio įkalinto celėje jaunuolio. Be to, jis niršta, kad negali įspėti tėvo tikslų, jo siekių. Galbūt ‒ daro prielaidą Žanas ‒ tėvas tų tikslų visai neturi: „Jis visuomet šešėlyje ‒ svetimo miesto, protėvių, moterų. Ne, jis ne savo tikslus slepia ‒ jis pats slepiasi. Kaip galiu jį pažinti, suprasti, mylėti nematydamas jo? Galiu tik spėlioti, o spėlionės sėja įtarimus ir abejones“ (p. 277). Henrieta, skaitydama budelio ir aukos istoriją, kabinasi į ją kaip į žmogaus ryšio su žmogumi galimybę. Atsakymų nebus. Tik mįslingas 1980 04 30 datuojamas pranešimas laikraštyje Grodnenskaja pravda apie dingusius žmones ir vadinamojo Meistro namo kieme prie statybinių atliekų rastas tris poras batų. Jų likimai nugrimzdo į šešėlius. Ar tai ‒ literatūrinė fikcija, ar iš tiesų knygos autorė archyvuose rado šią žinutę?.. Spėju, neišduos.

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka
Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka

Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gintarė Adomaitytė

 

I. Gatvė, mokėjusi prajuokinti

Tą seną mūsų šeimos krėslą minėdavau kiek per dažnai. Tik pamanykite – rašau sėdėdama prosenelio Augustino Baranausko krėsle; paveldas stipresnis nei aš – neleidžia apsimesti!

Krėslas girgždėjo, triušo ir lūžinėjo, kol visiškai sulūžo, o kartu su juo – ir skambūs mano žodžiai. Padovanojau lūženas auksarankiam  nepažįstamajam, nepatirdama nei skausmo, nei ilgesio. Kurį laiką rašiau sėdėdama ant taburetės: na ir kas?

Kas kita Šiauliai – miestas, į kurį mėgau ir tebemėgstu retsykiais nuvažiuoti. Aš nežinau, kodėl. Klaipėdoje esu užkliuvusi už nematomo slenksčio ir skaudžiau griuvusi, kitą kartą nusilaužiau dailų aukštakulnį, trečią ‒ nepatekau į viešbutį, kurį iš anksto užsisakiau, ketvirtą… Norėjau ją pamilti – nepavyko, nes ir ji nepamilo manęs.

Kas kita Šiauliai, keistai man besišypsantys. Jie visai kitokie nei Rimo Kmitos aprašytieji. Sapnuose, įsivaizdavimuose, memuarų skaitymuose, muziejuose, senosiose kapinėse ir jų paežerėje randu mozaikos detales, kurias kažin ar kada nors sudėliosiu į vientisą tapybišką paveikslą.

Vis dėlto šioks toks piešinys radosi. Marių, Šiauliuose gimusį ir augusį, sutikau ne jo gimtajame mieste. Susitikome Verkių rūmuose. Taip patekau į senų šiauliečių Kraptavičių giminę.

Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, jis man rodo: „Štai čia vitrinoje buvo karvė, o dabar – informacijos centras“. Aš ją atsimenu, tą karvę. Ir ne tik ją… Atsimenu visą Vilniaus gatvę – spalvingą, atgijusią, mokančią prajuokinti. Pirmą kartą ją, smagiai perdažytą, pamačiau 1977 metais. Be Mariaus nieko nenutuokčiau nei apie Šapirkes, nei apie Dvaro gatvę, nei apie Kalniuką, kuris iš tiesų tėra pakalnė.

Mudu su Mariumi esame tie žmonės, kurie drauge  su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite vyko į Šiaulius ne tokia jau smagia proga: palaidoti senosios šiaulietės, poetės ir įvairiausių literatūrinių sambūrių rengėjos Janinos Jovaišaitės. Nepažinojau jos, bet iš Ričardo Šileikos šį tą buvau girdėjusi. Važiavau ne todėl, kad paspoksočiau, kaip laidoja senuosiuose kapuose. Aš žinau, kaip – juk čia ilsisi mano vyro giminė.

Važiavau, nes mėgstu Šiaulius. Dera pagerbti ir asmenybę, kuri net urnoje ilsėdamasi judino seną tvarką: privertė miesto valdžią pamąstyti, ar tikrai tos kapinės visiems laikams liks uždaros, galbūt jos taps „riboto laidojimo“ ir priglaus dar ne vieną senąją šiaulietę ar šiaulietį.

 

Važiavau į Šiaulius, nes jau laikas aplankyti Mariaus prosenelės Elžbietos ir kitų giminaičių kapus. Būtina pažvelgti į Talkšos ežerą – tartum Ignalinoje tų ežerų man per maža.

Reikalų buvo ir daugiau. Vienas jų: per išnuomoto būsto ketvirto aukšto langą dairytis į Vilniaus gatvę, kadaise mokėjusią prajuokinti, matyti lietų, myriop pasmektas liepas ir šiauliečius lietuje, lėtai gurkšnoti vyną, kalbėtis, kalbėtis…

Elžbietos ir jos palikuonių istoriją esu beveik ir užrašiusi, bet nedrįstu traukti į dienos šviesą. Juk ne tikrą istoriją užrašiau, o jos kuo laisviausią atpasakojimą, apkaišiotą įsivaizdavimais. Tikra ten aprašomoji vieta: butas virš knygyno Vilniaus gatvėje, kur iš tiesų ilgus metus gyventa Mariaus giminės.

Tą kartą, įvažiuojant į Šiaulius, Marius prasitarė: štai kalėjimas, kuriame sėdėjo tavo prosenelis. Bendrakeleiviai nustebo: tai už ką? Gal pavogė arklį?

Nieko jis nevogė. Jo istoriją drąsiai pasakoju: bibliotekų ir muziejų archyvuose sukaupta nemažai medžiagos. Net namų archyvai gana išsamūs.

II. Tai buvo Žagarėje

Man, rašytojai, visada sunku apsispręsti, kas svarbiau: giminės legenda ar tiesa.

Legenda mįslinga. Manoma, kad Baranauskai į Šiupylius atklydo iš  Prūsijos – bėgo nuo maro. Knygnešio Augustino senelė (jo tėvo motina) buvo valdinga. Rūkė pypkę, mėgo išgerti, pagimdė 24 vaikus (išgyveno trys sūnūs), mirė sulaukusi 108 metų. Šeima sekė Martynu Liuteriu, vėliau du sūnūs perėjo katalikybėn. Vienas jų, Jurgis Baranauskas, tapo Šiupylių vargoninku. Į žmonas ėmė maldingą moteriškę – ji kiekvieną pinigėlį nešė kunigui. Vargoninkui labiau patiko smagiai ūžti.

Dabar legenda baigiasi. Jau faktai.

Jurgio Baranausko vienturtis Augustinas priešingai, nei teigia įvairūs šaltiniai, niekada nebuvo nei ūkininkaitis, nei valstietis, nei žemdirbys. Jo kilmė – miestelėnas. Jo dalia – nuo mažens patarnauti kunigui. Bažnyčios peliukas (taip save yra vadinęs) vykdavo ir pas ligonį, ir pas mirusį. Bijojo ne atšiaurių kelionių. Baugu likti tuščioje šaltoje bažnyčioje: rodės, velnias jį čiups.

Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga
Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga

Klysta enciklopedijos, žinynai, pasakotojai, vadindami prosenelį tai klerikalu, tai ciciliku ar kiek pagarbiau – ateistu. Augustino Baranausko ieškojimai – sudėtingi. Klapčiuko, o vėliau vargonininko, škaplierininko patirtis siejosi su erdviais skaitymais, dar erdvesniais apmąstymais, labiausiai – su šventojo Augustino gyvenimo slaptimis. Dievo neneigęs. Kas kita – tarpininkai, Dievui tarnaujantys.

Mamos svajonė, kad jos Augustinas taps bažnyčios daktaru – kunigu, neišsipildė. Tapo bažnyčios felčeriu – vargonininku. Mokėsi Joniškyje pas Dripę-Visockį. Vargonavo Šiupyliuose, Žarėnuose, Vegėriuose, Senojoje Žagarėje.

O toje Žagarėje, arba Žagarėse – Senojoje ir Naujojoje – kiek pabūkime. Ten, prie dvaro, nuo seno gyveno lyg ir pusiau bajorai ar plikbajoriai Mosciskiai. Šeima augino tris sūnus ir dvi dukras. Zakristijono Mosciskio dukra Emilija giedojo viškose. Ir susigiedojo su vargoninku Augustinu Baranausku.

Naujosios Žagarės kunigas santuoką prakeikė, Senosios Žagarės kunigas laimino. Ne tik… Pats pasitraukęs į Ameriką, ten kvietėsi jaunavedžius. Emilija geidė likti Lietuvoje.

Kirtosi lenkomanų ir litvomanų pasauliai; keikė žentą Baranauską Emilijos tėvas: nelygi santuoka. Anais laikais sakydavę: mezaliancas! Baiminosi ne tik menkesnės sutuoktinio kilmės – juk ir pats kadaise į žmonas ėmė gražuolę baudžiauninkę. Baugu, kad dukra pasirinko į vyrus įtartiną žmogų. Tikrai įtartiną!

1895‒1896 metus Augustinas Baranauskas praleido Šiaulių kalėjime. Lauktoji laisvė buvo sąlyginė: tai – tremtis. Netolima, bet… tremtis: į Liepoją.

1900 metais knygnešys minimas žymiojoje „Sietyno“ byloje, 1902 metais jis tremiamas į Smolenską; grįžęs į Liepoją vėl pusmetį praleidžia kalėjime.

III. Liepojos fragmentai

Liepoja… Menu ją iš savo močiutės Onos (Augustino trečios, jauniausios dukros) pasakojimų… Gyvenę jie priešais katalikų bažnyčią. Chorai, vaidinimai, šokių vakarėliai, pasivaikščiojimai prie jūros – gana smagus man atrodęs jos gyvenimas. Kita vertus, nuolatinės kratos, tardymai, areštas.

Močiutė sakydavo: atveriu spintą, glaudžiuosi prie įkalinto tėvo drabužių, uodžiu kvapą. Ir dar… Ji pasakojo: tėvas kartą susapnavo miestą. Tą miestą nupiešė. Tik patekęs į Smolenską suvokė: jau lankęsis jame. Sapne…

Mano prosenelis – didis feministas!

Jam rūpėjo dukras – Leontiną, Zuzaną, Oną – išleisti į mokslus. Pyko ant žmonos: kodėl ji trokšta gimnazistes dukras uždaryti auksiniame narvelyje, kitaip tariant, sėkmingai ištekinti. Leontinai jis patarė tapti mokytoja, Zuzanai – nuotraukų retušuotuoja, Onai – advokate. Pasak Zuzanos, karas sumaišė visas kortas.

Juk sumaišė!

Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia
Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia

Mano prosenelis Augustinas, pats rašęs, leidęs, skleidęs knygas, gebėjęs pokštauti su nuožmiais tardytojais, svetingai savo namuose glaudęs pavojingiausius imperijai žmones, išsigando karo. Negalėjo pakęsti šūvių, bombardavimo. Išvažiavo su kitais pabėgėliais į Voronežą.

Voroneže neatseku prosenelio pėdsakų. Nežinau, ką jis ten veikė tarp labiau mokytų, savaip kilmingų.

Kaip vargoninikas ir Liepojai buvo nereikalingas. Tapo škaplierininku: sėdėdamas šventoriuje po relikvijomis slėpė lietuviškas knygas. Mieliausios jam, spėju, buvo tos, kurias dabar vadiname melagingomis – legendos apie lietuvių kilmę. Kas patikės: Mato Slančiausko bendražygis, tautosakos rinkėjas ir skleidėjas Augustinas Baranauskas nemėgo… liaudies pasakų. Jam atrodė: nedera bauginti vaikų. Nekentė ir prietarų.

Romantinės legendos – šit kuo ilgus metus alsavo mano giminė. Ir dar lietuviškais žodžiais, jų skoniu. Ne arbatą gėrė Emilija ir Augustinas bei trys jų dukros ir dažni svečiai. Jie gėrė žolienę. Ne prie stalo tą žolienę gėrė – už skobnių. Augustino dukra Ona XX amžiaus pradžioje kovėsi dėl savo vaikų vardų: dėl Rimvydo, Gražinos, Živilės.

Prosenelė Emilija per karą liko Liepojoje – negalėjo palikti namų. Tai ji, Emilija, tvarkė Baranauskų verslą „Litovskaja torgovlia“.

Tai ji kantriai laukė vyro, ištikimesnė už ištikimą.

Kartą prosenelė Emilija, žvelgdama į naivų Kalėdinį atviruką, išsitarė: norėtų mirti Kūčių vakarą. Kaip tarė, taip padarė. Mirė Liepojoje nukankinta vėžio (ir karo, ir vyro neištikimybės…) 1918 metais.

Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
...ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka

IV. Arbatėlė pas panelę Brazdytę

Keistai saldu: mano prosenelis yra vienas iš šimto (tik šimto…) asmenybių, įrašytų aukso raidėmis Knygnešių lentoje Karo muziejaus sode. Emilija ir Augustinas Baranauskai – toks įrašas būtų teisingesnis.

„Senos datos poetas“, ‒ taip apibūdino pats save Augustinas Smolenske, p. Brazdytės surengtoje lietuvių tremtinių arbatėlėje. Nedidukas, raišas, gauruotas, savamokslis šviesuolis – toks jis yra ir liks jį pažinusių memuaruose. „Savo kampo poetas“ ‒ taip apibūdina jį kai kurie tyrėjai.

Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Toje arbatėlėje Augustinas džiugiai pasakojo, kad atradęs dar vieną knygų gabenimo kelią – Baltijos jūra. Jau kalbėjosi su kontrabandininkais, jau suderėjęs. Jūros kelio neprireikė, nes caro valdžia grąžino lietuvišką spaudą. Nepaisant to, mano prosenelis dar kartą pasėdėjo kalėjime: prisiėmė sau jauno moksleivio socialdemokrato „kaltę“. Jis pats sėdėti jau išmokęs, kam gadinti jaunam žmogui gyvenimą…

Emilijos kapą Liepojoje nugvelbė, sutrypė laikas; Augustino kapą Šiupyliai – jo kampas – tebesaugo.

Kai apie prosenelį nutuokiau kur kas mažiau nei dabar, atvykusi į Šiaulius aplink kalėjimą vis pasisukiodavau. Traukė keistas pastatas – juk ne veltui traukė.

Jutau tada, tebejuntu dabar Emiliją ir Augustiną Baranauskus. Jų Šiaurės Lietuva man graži savo lygumomis, eglių sienomis, žagarvyšnėmis. Stiprybė… Neturiu toje žemėje nieko apčiuopiamo. Turiu tai, kas pulsuoja: savas kraujas.

Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka
Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rasa Kamarauskaitė. Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

 

Your Double-Lighthouse Projection 2002 Olafur Eliasson born 1967 Presented by Tate Members 2004 http://www.tate.org.uk/art/work/T11842

Specialiai „Meno bangoms“ ‒ apie Londone, Tate moderniojo meno muziejuje, vykstančią Olafuro Eliassono parodą pasakoja ten gyvenanti Rasa Kamarauskaitė. Tai tiesiog įspūdžiai, ne vertinimas. Tačiau jei menininko kūryba sugeba pažadinti jumyse sugebėjimą matyti grožį įvairiose formose, jo tikslas ‒ pasiektas. O jei būsite Londone, patikrinkit ‒ iki sausio vidurio laiko dar yra.

Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

Rasa Kamarauskaitė

Olafuro Eliassono paroda/retrospektyva Tikrame gyvenime Tate moderniojo meno muziejus

Paroda eskpsonuojama nuo 2019- ųjų liepos 11 d. iki 2020-tųjų sausio 5 d.

Pažadėjau parašyti „ką nors apie meną“ ir supratau, kad nė rašyti moku, nė apie meną suprantu. Iškart kyla noras atsiprašyti tų, kurie daugiau žino apie Olafurą Eliassoną ir gali jo meną kontekstualizuoti. Aš, deja, negaliu (gal net rašyti nereikėtų?). Jaučiu poreikį atsiprašyti Eliassono gerbėjų ir tų, kurie geriau žino jo darbus. Liks neaptarti jo nuostabūs kaleidoskopai, architektūriniai šedevrai, projektai, verčiantys kelti politinius klausimus apie aplinkosaugą, migraciją, skurdą ir globalinį atšilimą. Apie šiuos menininko kūrybos aspektus turėtų rašyti labiau išmanantys.

Apsilankymas Eliassono parodoje buvo atsitiktinumas. Lūkuriuodama draugės Tate muziejaus prieigose varčiau vykstančių parodų katalogus ir Eliassonas pasirodė įdomus. Matyt, po keleto paskutinių apsilankymų paveikslų galerijose (nors ir įdomių bei vertingų) jau buvau pasiilgusi kažko konceptualesnio. Užvertusi katalogą, be aiškaus tikslo ir vis dar laukdama vėluojančios draugės nusprendžiau dėl visa ko užmesti akį į parodų kainas. Kadangi visos parodos kainavo po 20 svarų (man gana didelė pinigų suma), suabejojau: tiesiog nueiti į atsitiktinę parodą per brangu. Šitaip svarstant lyg iš po žemių išdygsta ir į mane kreipiasi maloni vidutinio amžiaus moteris: gal norėtumėte nueiti į Eliassono parodą? Aš galiu jums padovanoti bilietą, nes mano dukterėčia negalėjo atvykti. Tad Eliassono paroda atėjo pas mane pati ir buvo įsimintiniausias ir daugiausia emocijų sukėlęs reginys, kuriame teko lankytis šiais metais.

Prieš aprašant parodos įspūdžius reikėtų atskleisti, kodėl lankausi parodose ir ko jose ieškau. Ieškau atradimo džiaugsmo ir nuostabos, akių atvėrimo momento – kai pamatai žinomą reiškinį, idėją ar patirtį kitaip. Būtent dėl to ir pabandysiu atskleisti įspūdžius, kuriuos man sukėlė pamatyti darbai, ir nediskutuosiu faktinės informacijos apie menininką (kurios apstu internete). Kitaip tariant, bandysiu pasidalinti asmenine jausmų ir minčių eiga parodoje, o ne pateikti išsamią parodos apžvalgą; neišvengiamai, darbai palikę mažesnį įspūdį, liks neaptarti.

Praėjus modelių ir maketų kambarį patenkame į salę, eksponuojančią ankstyviausius Eliassono darbus. Geltona šviesa, imituojanti saulės nutviekstą lango rėmo šešėlį. Siauras plastikinis lovys, kuriantis dirbtines bangas. Langu bėgančios vandens srovelės, imituojančios lietų. Balkšvų samanų siena. Po parodos mąsčiau, kodėl būtent ši salė man paliko stipriausią įspūdį. O atsakymas paprastas – žiūri į saulės nutviekstą lango šešėlį, ir tu jau vaikystės kambaryje, pilnas vasaros atostogų jausmo – visų tų persipynusių pojūčių ir jausmų, kuriuos jausdavai vasaros atostogomis. Kai esi pripildytas šio jausmo, lengva atsiverti kitiems praeities pojūčiams – ežerui, besiplakančiam į krantą, lietingam vakarui ir visoms toms nuotaikoms, kurios vorele keliauja šiems pirminiams įspūdžiams iš paskos. Ankstyvieji Eliassono darbai padeda sužadinti praeities potyrius, iškelia jausenas. Naujai iškilę potyriai ir jausenos paaštrina sugebėjimą susilieti su formomis, panirti į jas. Tampa sunku tiesiog praeiti ar paviršutiniškai nužvelgti šviesą, formą ar tekstūrą. Stovi per pusmetrį nuo samanų sienos, ir iš taip arti nė pradžios, nė pabaigos jos nematai. Klimpsti į nesuskaičiuojamas balkšvas gijas, jos klimpsta į tave, ir riba išnyksta. Kur aš, o kur samana? Atsitrauki – parketo gijos ir baltos sienos, ir megztinių raštai sunkiasi į tave – jauti juos ant odos. Įeini į tamsų kambarį – vaivorykšte tviskanti migla, pakibusi vidury tamsaus kambario. Ir šast – išlenda savanaudiškumas: kodėl čia tiek daug žmonių? Kodėl jie fotografuoja? Kodėl vaikai laksto aplink ir liečia tokį grožį? Turėčiau čia stovėti viena, pagarbioje tyloje, leisti visam šiam grožiui nusėsti mano sąmonėje. Laimei, žmona atliepia į mano skundą – šis darbas ne vien aš, grožis, ir mano grožio supratimas. Matyti įspūdį kitų veiduose, reakcijas, matyti, kaip skirtingai žmonės vertina, o gal – nevertina to, ką mato prieš akis, yra šio darbo dalis.

Tate2

Eliassono paroda nuo pirmo iki paskutinio eksponato padeda grįžti į save: jausmus ir potyrius, kurie miega ir laukia, kad kas nors juos prikeltų iš snaudulio. Darbai prikelia užmirštą sugebėjimą matyti grožį formose – spalva, šviesa ir forma sutviska akimirką, ir supranti – nieko nėra gražesnio. O paskui sėdi štai taip kavinėje, matai lango įrėmintą žalią miško lopą, girdi į jo lapus teškantį lietų ir supranti – paroda tęsiasi. Formos, spalvos, garsai ir kvapai, veido raukšlės, megztukų raštai – viskas vis dar aplink. Tik reikėjo būti pažadintiems.

 

 

 

Birutė Žemaitytė. Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Pavasario sonata viršelis

Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Birutė Žemaitytė

Ninos Daševskajos „Pavasario sonata“ – tai knyga, visų pirma skirta tiems, kurie vaikystėje bent kartą buvo įkėlę koją į muzikos, dailės, šokių mokyklą ir dar prisimena, kaip patraukliai, o kartu ir sudėtingai, dramatiškai, net žiauriai vyksta menų pamokos. Labiausiai ši knyga domins muzikantes ir muzikantus – esamus, būsimus, buvusius. Žinoma, ir asmenybes, įžengusias į melomanijos pasaulį, sukaupusias turtingą diskografiją, lankančias akademinės muzikos koncertus. Tikėtina, kad patraukliai parašyta knyga padės giliau pažinti akademinės muzikos pasaulį žmonėms, rimtųjų kūrinių besibaidantiems.

Aštuoni knygos apsakymai sklidini muzikos. Juose pasakojama apie pradedančiųjų ar jau patyrusių muzikantų jausmus, nuotykius, meilės istorijas, saviraiškos paieškas. „Mes beveik ir nesimokėme tą dieną. Jis man aiškino, pasakojo, grojo pats. Įtikino, kad la gali tapti nelauktu nusivylimu. Arba dovana. Kad ši nata – staigus posūkis, o kur sukti – sprendžiu aš. Nata gali tapti pienės pūku. Arba draugo ranka. O gal sniegu“ – samprotauja apsakymo „Pankratjevas“  jaunoji veikėja Senia, ilgokai nesuvokusi, kam jai tas didžiulis instrumentas – violončelė. Ne mažiau įdomus nei Senia yra pats Pankratjevas – sakytum, grubokas, atsiskyręs nuo klasės draugų, į išmanųjį telefoną įsikniaubęs paauglys. Bet jis ne įsikniaubęs – jis paniręs. Juk kasdieną slapta filmuoja jam svarbius epizodus, bando juos montuoti, svajoja apie būsimus savo filmus…

Knygos autorė Nina Daševskaja (g. 1979 m. Tverėje) – smuikininkė, ilgokai griežusi Rusijos  valstybiniame kameriniame orkestre, o dabar dirbanti Natalijos Sac vaikų muzikiniame teatre. Rašytojos kūrybai būdingas subtilus humoras, paradoksalios situacijos. Tekstus persmelkia švelnus pirmosios meilės dvelksmas, atskleidžiami asmenybės augimo pavojai ir žavesys. Visa tai – tartum melodinga, virtuoziška muzika, žingsnis po žingsnio (arba nata po natos) užburianti skaitytoją. Tekstų įtaigą stiprina grakščios, ekspresyvios, lyg vienu brūkštelėjimu atliktos nespalvotos Eugenijos Dvoskinos iliustracijos.

„Pavasario sonatą“ atrado ir 2019 metų vasarą išleido „Gelmės“ – auganti, stiprėjanti, skaitytojų pripažinimą per penkerius gyvavimo metus jau spėjusi pelnyti leidykla. Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, lig šiol skaitytojams girdėta kaip rašytoja ar kultūros žurnalistė.

Sveikindama Gintarę Adomaitytę su sėkmingu debiutu, skubėjau teirautis, kaip ir kodėl į jos rankas pateko „Pavasario sonata“.

Ji pasakojo: „Vertimo skonį pajutau senokai – dar 2012 metais, kai Palangoje mes, kelios lietuvių rašytojos, bendravome su kolegėmis iš Gruzijos. Pasitelkdamos rusų ir anglų kalbas, vertėme viena kitos apsakymus, vėliau publikuotus bendrame almanache. Man labai patiko versti – labai! O ir kolegų, jau patyrusių vertėjų, komplimentai glostė širdį. Vis dėlto siūlyti savo paslaugų leidykloms nedrįsau. Juk Lietuvoje tiek patyrusių vertėjų. Vieną kartą apie savo norus išsipasakojau leidyklos „Gelmės“ bičiulėms – Vidai Bėkštienei, Kristinai Noreikienei. Buvau išklausyta ir suprasta“.

Į klausimą, kas lengviau – versti ar rašyti, G. Adomaitytė atsakė: „Man lengviau versti. Gal todėl, kad tekstas buvo artimas, suvokiamas, savas. Pati tokio niekada neparašyčiau, štai kodėl buvo įdomu. Vertimas į mano rankas atkeliavo 2018 metų vasarą, kai dirbau  pagal užsakymą“ – kitaip tariant, padėjau kolegei Kristinai Gudonytei rašyti scenarijų. Ji buvo vedlė, aš jaučiausi grojanti „antruoju smuiku“. Garbingos pareigos, bet kažko lyg ir stigo. Savai kūrybai nebeturėjau nei jėgų, nei vaizduotės, o vertimui energijos užteko. Kiekvieną dieną tartum į darbą eidavau į Ignalinos biblioteką, ten skaitykloje susikaupdavau ir panirdavau į kitą pasaulį. Svarbu paminėti, kad gyvenu Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kaimynystėje. Geriau nesumanysi: kartais atrodo, kad per langus matau „Pavasario sonatos“ personažus, girdžiu jų atliekamą galbūt nedarnią ar nedrąsią, bet visada nuoširdžią muziką“.

Teiravausi ir apie debiutuojančios vertėjos muzikinę patirtį. „Augau chorvedžio ir lituanistės šeimoje. Nuolatos namuose buvo klausoma klasikinės muzikos, lankomi koncertai, teatrai ir būtinai vykdavo to, kas matyta ar klausyta, aptarimai. Taigi, esu išėjusi savo reikliojo tėvo Antano Adomaičio mokyklą. Esu absoliuti bebalsė, turiu šiokią tokią klausą ir neprastą muzikinę atmintį. Tad tėvai neleido manęs į muzikos mokyklą, bet samdė privačias mokytojas. Oi kiek esu sukaupusi patirčių – ir slogių, ir juokingų… Bet „dramas“ ir „traumas“ gal pasiliksiu sau, savo tekstams… Pasakysiu tiek: ilgainiui tapau ištikima akademinės muzikos klausytoja – tos muzikos man visada reikia, nuo ankstyvo ryto iki tamsios nakties“.

Rūpi pasiteirauti ir apie knygos pavadinimą. „Pavasario sonata“ skamba labai čiurlioniškai… Gal knygoje minimas ir mūsų kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Vertėja pasakoja: „Originalo kalba knyga vadinasi kitaip: „Okolo muzyki“. Lietuviškai tai skambėtų… ne kažin kaip… Kartu su leidykla parinkome vieno iš apsakymų pavadinimą. Čiurlionio, deja, ten nėra. Juk „Pavasario sonata“ parašyta gerokai anksčiau – tai žymiojo Bethoveno kūrinys smuikui ir fortepijonui. Smagu tai priminti besidomintiems kultūros istorija. Kita vertus, knyga jaunatviška, gaivi, pavasaringa, tad tebūnie ta ,,Pavasario sonata“…

Paskutinis klausimas – apie Gintarės Adomaitytės kūrybą. Kas dabar ant rašomojo stalo – vertimas ar…? „Tikrai ne vertimas, tik mano tekstai, po truputį tampantys knyga suaugusiems, beje, labai „ignalinska“ knyga. Dėl jos esu sutarusi su „Gelmėmis“, bet daugiau išdrįsiu pasakoti tik tada, kai pasirašysiu sutartį. Kai pajausiu, kad tikrai pavyko sukurti savo knygą, dairysiuosi vertimo. Šiemet dar ne, kitais metais – būtinai“.

 

 

Gintarė Adomaitytė. Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Ignalinos dienoraščiai

2017 metų birželį sutikau Romantiką. Jei kam atrodo, kad pirmasis šio teksto sakinys skamba saldokai, skubu perspėti: Romantika buvo pavojinga. Ji ganėsi aptvaro pakraštyje, nebendravo nei su kitomis kumelėmis ar kumeliukais, nei su savo šeimininku, nei su viešnia – tai yra manimi, netikėtai užklydusia į Josvainių žirgyną. „Jau prie Romantikos tai neikite, ji sunkaus būdo“, – perspėjo žirgyno šeimininkas Vilgelmas Grūdė. Ir pridūrė: „Nors… Matote, jau dirsčioja į mus, jau domisi, tai gal…“

Romantikos likimo nežinau. Vilgelmas Grūdė mirė beveik lygiai po metų nuo mudviejų susitikimo – 2018-aisiais, baigiantis pavasariui, prasidedant vasarai. Originali tai buvo asmenybė. Valdinga ir savaip romantiška. Mirė, beje, toje vietoje, kurią labiausiai mėgo: savo arklidėse.

Aš visada žinojau, kad romantika tokia: ji dirsčioja į mus didelėmis akimis, paslėptomis po vešlia ir ilga „grifka“, kitaip sakant, kirpčiukais, bet juk tai ne kirpčiukai, tai kuo tikriausia „grifka“ iš mano paauglystės laikų, tai šukuosena, kurią vadinome hipiška – savo mamų ir močiučių siaubui. Kirpčiai privalėjo šiek tiek dengti akis, o karčiai (atsiprašau, mano plaukai) romantiškai draikytis. Kad būčiau visai kaip Maryla Rodowvicz – lenkų dainininkė, Sopoto scenoje basa dainavusi romantišką dainą apie čigonus (žodžio romai tada nebuvome nė girdėję).

Tie mūsų palaidi karčiai draikėsi tik po pamokų. Aš ir dabar regiu, kaip pamokai įpusėjus į  klasę užeina direktorė ir ją lydinti mokytojų aktyvisčių  komanda. Mes atsistojame. Ir stovime, ir laukiame, ir matome, kaip nudelbia kiekvieną mūsų atidūs žvilgsniai. Man patariama susirišti plaukus. Kai kam ‒ atsisakyti manikiūro ar pasiilginti uniformą. Galbūt patarimų būta ir daugiau, galbūt prižiūrėtojų komanda mums linkėjo tik gero – žinoma, kad gero, sunku įsivaizduoti pedagogų tarybą, linkinčią blogio.

Ir vis dėlto… „Greičiau iš tos šūlės“ – štai žodžiai, tyliau ar garsiau aidėję perkimštuose mūsų mokyklos koridoriuose. Mūsų buvo labai daug – pernelyg daug. Priestatą vis statė, statė ir niekaip nepastatė, ėjome į pamokas net keturiomis pamainomis. Tai nulinė pamoka, tai septintoji. Visas jas, tas pamokas,  kiekvieną jų, lydėjo statybų triukšmas ir neapsakomas jaunesnės kartos erzelys.

Tai jis kaltas, ar bent jau dėtas – tas triukšmas, kad užsisvajodavau apie gyvenimą mažesniame mieste, net miestelyje, apie tylią ir ramią mokyklą, apie nedidelę klasę.

Mokyklos keisti negalėjau. Ne tik todėl, kad Antakalnyje ji buvo viena vienintelė. Labiausiai dėl to, kad patekau į L klasę – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, o dar lotynų. Literatūros man reikėjo jau tada, gal pernelyg jos reikėjo.

1972 – štai metai, keitę mano gyvenimą. Mes įsikraustėme į erdvesnį butą Volungės gatvėje. Sesuo Dainora baigė mokyklą ir išvažiavo dirbti į Kauną. Gavau savo kambarį! Savo lentynas! Į jas susitempiau man svarbias knygas. Svarbiausios – Iliada ir Odisėja, godžiai skaitytos per vasarą, Trakuose, per pertraukas tarp treniruočių. Buvau trenktas vaikas. Man vaidenosi, kad jeigu jau klasė L, tai kaip aš į ją ateisiu, neskaičiusi antikos ir ne tik jos. Kambario lentynose rikiavosi Goethe Heine, Hugo ir Balzacas. Skaitydavau pernakt. Į pamokas ateidavau neišsimiegojusi, paraudusiomis akimis, skaudama galva.

Kas kita irklavimas. Iki treniruotės išsiblaivydavau. Nežinau, ką jie man darė – tie vėlyvų laikų prozininkai ir poetai, tas nesibaigiantis nėrimas į sakinio ritmiką.  Irkluoti ėmiau ritmingiau, tapau keturvietės yrininke – žmogumi, diktuojančiu ritmą.

Tūkstančius, gal milijonus kartų girdėjau, neva irklavimas man trukdo gerai mokytis. Kad ne. Ne jis, ne sportas… Trukdė bemiegės naktys. Skaitydavau iki paryčių, nuo emocijų pertekliaus ir nuovargio net apsižliumbdama. Ėmiau šiek tiek rašinėti. Dienoraštį, laiškus… Rašydavau seseriai į Kauną, gerbėjui į Trakus, gal truputėlį sau. Neišliko nieko svarbaus, nieko rimto, nieko saugotino. Gal tik kaltės  jausmas – nevažiuodavau į Jaunųjų filologų konkursus, nors kartą kitą buvau kviesta. Kaip važiuoti, jei trenerė jau nupirkusi bilietus į Moldovą ar Ukrainą, jei laukia pavasaringos, sraunios ir plačios upės ‒ Dniepras ar Dniestras.

Ir kitas išlikęs jausmas… Ruduo, lietus, beveik liūtis… Atrodo, kad pasaulyje nieko daugiau ir neliko: tik mano stalo lempa ir pats stalas, tik sąsiuvinis ir rašiklis, brėžiantis neaiškias raides, besijungiančias į nesklandžius žodžius, į nedarnius sakinius.

Bet lelijos? Kuo čia dėtos lelijos?

Ilgainiui apisgyvenau Ignalinoje – mieste, kurio herbe, laimei, nėra karžygių su kalavijais, chimerų, grifų, liūtų ar kitų siaubų. Yra tik trys lelijos mėlyname fone. Ramybė, gelmė ir tyla – tai, ko pati nesuvokdama, nemokėdama įvardyti, skaudžiai ilgėjausi savo 22 vidurinėje, savo L klasėje.

Anais laikais, irkluodama Trakų ežeruose, Neryje ar Nemune, baltųjų lelijų nepastebėjau. Jų nebuvo. Geltonavo lūgnės – taip. Baltosios laikytos retenybe.  Dabar tą retenybę matau kasdieną. Visą vasarą.

Mielagėnų lelijos. Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Mielagėnų lelijos… Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Keliauja lelijos ir gulbės... Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir gulbės keliauja. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Bet šios vasaros pradžioje, Vilniuje, Vingrių gatvėje, gal gerą pusvalandį praleidau vaikštinėdama, tupinėdama, beveik uostydama kitą „augalą“ ‒ Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinį „Vandens lelijos“.

Taip jau sutapo, kad tą dieną Vilnių siaubė rekordinis karštis – daugiau nei 30. O aš privalėjau nueiti į savo „šūlę“ – po daugybės metų ir vėl į 22-ąją, šiais laikais tapusią Vilniaus Gedimino universiteto inžinieriniu licėjumi.

Mokyklų per savo rašytojos gyvenimą mačiau daug. Kuo įvairiausių. Ir sostinėje, ir atokiuose miesteliuose. Savosios po baigimo nelankiau niekada. Nesiveržiau. Nepasiilgau. Nors jaučiau: kada nors pasišauks.

Pašaukė ne licėjus, o LAATGA-A. Kartu su agentūros darbuotojomis pasakojome licėjistams apie autorines teises. Sėdėjau scenoje, kurioje kadaise deklamavau itin erotišką kūrinį – Zemfiros monologą iš Aleksandro Puškino kūrinio. Laimei, tai buvo klasikas, antraip būtų mane iš tos mokyklos už nepadorumą išgrūdę.

Prieš renginį pakėliau seno pianino dangtį. Taip, tai Belorus. Gal net tas pats, kuriuo  skambindavau Šopeno Mažąjį polonezą. Tą kūrinį buvau tobulai iškalusi, mano „menas“ praversdavo per mokslo metų iškilmingus uždarymus.

Fotografė Vlada Inčiūtė pasiūlė nusifotografuoti bibliotekoje. Nemėgstamoje…  Ten mane, penktokę ar šeštokę, vis perspėdavo, kad knygų, kurias skolinuosi, nesuprasiu – neva dar per maža. Ir salė, ta salė, kurioje rinkdavomės į šokių vakarus. Klusniai susėdusios pasieniais, merginos laukdavo, kol bus pakviestos.

Nepasikeitusi – visai nepasikeitusi ta mano mokykla. Jei kalbėsime apie sienas, lubas, laiptus, koridorius – tikrai ne. Tik tylos, ramybės daugiau, tik licėjistai kur kas laisvesni nei mes kadaise ir labai kantrūs. Buvome atidžiai išklausytos, tikriausiai ir suprastos.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaučiūnaitės „Vandens lelijos“ labiau nei mokyklos sienos įkvėpė parašyti šį tekstą – kūrinyje įrašyta, įausta, išsiuvinėta begalė istorijų. Žinoma, kad jau parūdijusių: ten, kur vanduo, visada rūdys. Ir ten, kur mūsų jausmai, prisiminimai, nuoskaudos. Romantika, sentimentai rūdija; jausmų  cisternos prakiūra; vandens lelijos ir baltosios gulbės iš ežero gelmių keliauja į kilimėlių ar pagalvių paviršių, kad būtų paniekintos, sutryptos, išmestos ir… grįžtų atgal – į sentimentų ir romantikos pasaulį.

Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų
Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų

Ignalina šią vasarą taip pat pražydo lelijomis – tiesiogine ir perkeltine prasme. Man labai patinka sumanymas išauginti sodeliuose, darželiuose, kiemuose, paežerėse  kuo daugiau ir kuo įvairiausių lelijų – nuo paprasčiausių iki karališkų. Bet niekaip neįprantu dirbtinių lieto marmuro lelijų, šiemet įkurdintų  skveruose ir aikštėse šalia tikrų gėlių. Kasdieną jas, tikrąsias ir dirbtines,  matau pro savo langą. Tikrinuosi: gal jau prisijaukinau? Ne, dar ne… Toks jausmas, lyg didžiulis paukštis būtų skridęs virš Ignalinos ir abejingai kaktelėjęs šen bei ten.

Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

O miesto  fontanas centrinėje dalyje? Jis glumino ir juokino, jis buvo vadinamas kuo įvairiausiai… Jei korektiškai, tai vaisingumo simboliu. Jei kandžiau – mero  pasididžiavimu.  Jei vulgariai – tai Ignalinos falu ar… patys suprantate kaip… Pasak fontano  kūrėjo, tai  buvo besiskleidžianti lelija, jos pumpuras.

Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

Rugpjūčio mėnesį statybininkai pumpurą nurėžė – rajono mero ir kūrinio autoriaus akivaizdoje. Ignalinai vietoj pumpuro centrinėje aikštėje žadamas lelijos žiedas.

Ar bus romantiškas?

Nežinau. Romantika kartais baidosi manęs, o aš – jos. Juk abi dairomės į pasaulį netinkamai. Matyt, kalta „grifka“ – ji per ilga, o ir karčiai plaikstosi ten, kur pučia neklusnūs  vėjai. Ir aptvaras, tas amžinas parūdijęs aptvaras… Gal žinote, kaip ištrūkti?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Iš brangenybių skrynelės

Iš brangenybių. I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Iš brangenybių skrynelės

Gintarė  Adomaitytė

Pabirę stiklo karoliukai, nežinia iš kur ir kaip atriedėję… Mamos gintaro vėriniai, jos tuoktuvių žiedas… Mano jaunystės margaspalvis plastikas – juk ilgokai gyvenau   dvidešimtajame, „plastmasės“ amžiuje… Močiutės segė, kadaise spindėjusi perlo akimi – kur ji dabar, ta akis, ką stebi? Mediniai hipiški pakabukai, odiniai raiščiai ir karoliai, uoliai verti iš obuolių ar net arbūzų sėklų. Laikrodžiai, seniai nebeskaičiuojantys laiko, – tas laikas ganosi mano atminties pievose. O kvepia atminties pievos močiutės kvepalais – jos Koti, kvepia ir džiovintomis  ramunėlėmis, tomis, kuriomis močiutė kantriai perskalaudavo mano ilgus šviesius plaukus. Tie du svaigūs aromatai pykstasi ir taikosi, vyniojasi į sapno debesį, skatina ir ragina: jau laikas tau, moterie, jau rudens sulaukei – atverk skrynelę, išdalink brangenybes jaunesnėms, eiklesnėms, gražesnėms. Juk kadaise – seniai neseniai – skryneles mano labui atvėrė vyresnės tetos.

Papuošalai panašūs į kankinimo įrankius. Kryželis ant kaklo gali tapti kryžiumi visam gyvenimui, pakabukas sverti daugiau už akmenį, apyrankė tapti antrankiu. Ji prirakina prie mylimo-nemylimo, kadaise ją dovanojusio. Būtent jas, tas apyrankes, dar neseniai mėgau labiausiai. Nuo jų ir pradėjau perdovanojimo metą, glumindama gerokai jaunesnes bičiules ir giminaites.

Nejaugi tik gamta nemėgsta tuštumos? Ne tik ji. Brangenybių skrynelė irgi.

Vieną pavasarį  atriedėjo, mano riešą apsivijo – maniau, kad ilgam – dar viena apyrankė. Jaunatviška. Neprašmatni. Drįsčiau sakyti pigi, jei nežinočiau apyrankės istorijos. Vaikų linija pakvietė mane į jaukų susitikimą. Vaikų linija – tai anaiptol ne vaikai, darniai išsirikiavę į vieną gretą. Tai – suaugę žmonės, telefonu išklausantys nuskriaustus, vienišus vaikus, atsakantys į jų laiškus. Mums, viešnioms ir svečiams, Vaikų linija dovanojo po apyrankę. Ant jos parašyta: be patyčių. Tąsyk, priimdama dovaną, žadėjau: ji liks ant mano riešo, nenusimausiu. Žadėdama žinojau: iš tokio jaunatviško papuošalo, iš to be patyčių – daug kas pasityčios. Net galėjau atspėti, kas…

Tame Vaikų linijos sambūryje buvo daug žurnalistų. Dar daugiau fotografų. Girdėjau jų kuždesius: be reikalo čia atėjome, čia mums nėra ką veikti. Labai gerai žinau, kaip darbas laikraštyje pertvarko vertybių skalę. Pertvarko taip, kad žmogus nebejaučia, kada jis pats tyčiojasi, o kada ‒ iš jo. Aš tik dirbu savo darbą – sako tas žmogus, pamiršęs istorijos pamokas. Aš tik atlikau savo pareigą, aš tik vykdžiau įsakymą, aš tik paisiau to meto taisyklių, aš tik prisitaikiau prie rinkos dėsnių – štai žodžiai skydai, o kartais šydai, dengiantys menkąsias ir didžiąsias pasaulio nuodėmes.

Fotografai, kad ir besityčiojantys iš renginio apie patyčias, savaip buvo teisūs. Patyčių  nenufotografuosi.

Pamenu, kaip mano bičiulė, tegu ir kikendama, iš savo atminties skrynelės traukė Pirmosios Komunijos patirtį. Davatkėlės rikiavo procesiją. Prie altoriaus pirmosios ėjo mergaitės, iš Amerikos atsiųstomis sukniomis. Namų darbo, išaugtinėmis – paskiausiai. Tai istorijai gal jau pusė šimto, pasakojau ją ne kartą, bet vis tiek – negaliu dar kartą nepapasakoti.

Siuntiniai iš Amerikos, didysis anų laikų pasididžiavimas – tolo nutolo. Ne dievotos beraštės moterėlės, o mokytos katechetės rūpinasi jaunosiomis katalikėmis. Ir vis tiek. Ne visada ir ne visur, gal tik retsykiais, prie altoriaus pirmoji artės ta, kuri prašmatniausia. Tik kad tas prašmatnumas, ta tuštybių mugė krečia savo pokštus, sakytum, tyčiojasi: mergaitei su krinolino sijonu niekaip nepavyksta atsiklaupti. Ji, įkišta į grožio narvą, svirduliuoja, beveik griuvinėja: suknelė tokia nepatogi, kad nors gulk kryžiumi prieš altorių, išpirk dar ne savo, tik savo mamos, tuštybės nuodėmę.

Mano apyrankę su užrašu be patyčių kartą norėjo skolintis aukštosios mokyklos lektorius. Jam atrodė, kad studentai, norintys vien tik diplomo ir nieko daugiau, iš jo lyg ir… tyčiojasi?

Vieną kartą jis iš savo aukštosios mokyklos parsinešė tokį tartum garbės raštą – įstiklintą, įrėmintą. Jame dailiu šriftu įrašyta: jūs pelnėte Kirvio nominaciją. Tai nominacijai radome vinį, ilgokai kyšojusią be darbo mūsų virtuvėje, ties plytele. Garbės raštas kabojo ilgokai, kol aprūko, įskilo – prarado ir išvaizdą, ir prasmę. Jis nebejuokino. O juk buvo metas, kai linksmino, ypač tais laikais, kai ne tik sriubą, bet ir kitus patiekalus galėjome virti tik iš kirvio ir dar šio bei to, nuo senesnių, sotesnių laikų, užsilikusio virtuvės lentynose.

Kirvio pravardė lektoriaus nežemino. Priešingai. Šiek tiek ja didžiavosi. Žemino studentų požiūris į pasaulio kultūros istoriją, į lietuvių kalbą. Jie – būsimi pedagogai – niekaip nenorėjo tikėti, kad kalba – ne vien pasikeitimas tuo, kas ką tik įvyko ar dar įvyks. Tai – mūsų jausmai, mūsų mąstymas. Mes patys.

Tas lektorius savo studentams niekada nelinkėjo įsidarbinti privačioje mokykloje – mat metus kitus buvo ir pats tokioje mokytojavęs. Ten ne kartą jo teiravosi: ar jums ne gėda, kad toks prastas jūsų mobiliakas? O ar ne gėda, kad atostogavote Lietuvoje? Ką, tikrai, jokio užsienio? Kodėl jūs į mokyklą ateinate pėsčias? Čia toks sportas, taip?

Išmintingas pedagogas tokius klausimus tikrai atlaikys. Dar ir kaip. Neatlaiko vaikai. Pamokose tai vieno, tai kito nėra. Kur jie? Pas psichų daktarą – garsiai šaukia klasė. Pašūkavusi mandagiai pasitaiso: ai ne, pas psichologą.

O apyrankė? Kur ji? Kartą apyrankę bandė pačiupti Baltija – ir nepačiupo, pasivijau. Susigražinau. Baltija atkeršijo: nuplovė užrašą. Liko tik plastikas.

Kad jau sukasi mano pasakojimas apie brangenybių –prisiminimų skryneles, tai dar viena istorija, atkeliaujanti iš 2007 metų.

Gal atsimenate, kaip Vilniuje, Šiaulių gatvėje, netikėtai apgriuvo namas? Gal pastebėjote: iš vieno besienio buto kyšojo pianinas. Jis šlapo, šalo. Nežinia ką pats sau skambino. Prisimenu jį, keliaudama po Lietuvos mokyklas, klausydama nuoširdžiausių mėgėjiškų koncertų. Fortepijonai ir pianinai traukiasi iš mokyklų, kultūros centrų koncertų salių. Tikro smuiko muziką lydi pakaitalas – sulankstomas, nešiojamas „rojalis“. Saksofoną – dar baisiau. Ritminga, bet nyki fonograma.

Nejaugi ir mokyklos pianinui lemta likti mano prisiminimų skrynelėje? Ir tam įspūdžiui, tam jausmui, kai akompanuojantis žmogus pakelia rankas, visai kaip dirigentas ar dirigentė prieš uvertiūrą: prasidės, jau tuoj prasidės. Tylos mirksnis skamba garsiau nei muzika. Juk viskas tik prasideda…

Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

20190620_193317

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.
Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

20190620_193011

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

20190619_125725

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

20190620_193237

Neringos Dangvydės nuotraukos.

Gintarė Adomaitytė. Apie paukščius, poetus ir dainas

Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms
Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms

Gintarė Adomaitytė

Apie paukščius, poetus ir dainas

Ignalinos dienoraštis

Kartais Ignalinos būna per maža. Vilniaus – per daug. Štai kodėl mano vasara prasidėjo Daugpilyje. Birželio pirmą dieną, ankstų rytą, Ignalinos traukinių stotyje mus išlydėjo gegutė ir jos  duslus kukavimas. Ai, ne gegutė kukuoja. Tai geginai (ar gegužiai) verčia mus raustis po kišenes, skaičiuoti kažką, nežinia ką, bet visada savo naudai… Ignalinos pamiškių gegužiokas tikras juokdarys. Gegužės dvyliktą – rinkimų dieną – jis plėšėsi taip, kad aidėjo ir gatvėse, ir pastatuose. Kažin ar bent vienas žmogus suprato, katram ir kodėl jis skiria savo reiklų balsą.

O kol kas – mudu traukinyje. Tereikia vienos valandos – ir jau užsienyje,  ir einame abu su Mariumi lėtu žingsniu, niekur neskubėdami, kaštonų alėja, apimti šeštadienio ryto ramybės. Planai kuklūs: Bažnyčių kalnas ir būtinai – būtiniausiai – Markas Rotho, jo tapyba. Dar tramvajus, svarbu pasivažinėti tramvajais, išklausyti jų bildesio ir gaudesio. Kur kitur, jei ne Daugpilyje, kadaise  pamačiau pirmuosius savo tramvajus – tuos traukinių pusbrolius. Baugu skaičiuoti, kada tai buvo… Na, per Onines, na, tada, kai buvau baigusi net devynias klases, kai…

Daugpilis ir jo ežeras  dėl daug ko mano gyvenime dėtas, o gal net kaltas. Mūsų keturvietė valtis į finišą atlėkė (kad tik neparašyčiau atplūduriavo) pirmoji – kas galėjo pamanyti? Laukė rimtesnės varžybos, po jų – jau labai rimtos, rimčiausios. Jei kam rūpi, ką visa tai man davė, tai atsakymas aiškus ir trumpas: sapnus. Juose daug vandens ir žalių krantų, juose valtis be jokių pastangų slysta dainuodama. Davė ir daugiau: pramokau (išmokti neįmanoma) laimėti ir pralaimėti, tramdyti jausmus sukandus lūpas, neskubėti vadinti savęs meistre. Galiu pabūti ir pameistre.

Politikos skyrelis šiame rašinyje buvo trumputėlis, ką tik paskaitėte kiek ilgesnį – sporto, o dabar jau apie svarbesnius įvykius, apie dabartį – apie vasarą ir birželį. Apie Marką Rotho.

Savo dienoraštyje 1964 m.  poetas Alfonsas Nyka Niliūnas rašė: „… negaliu suprasti, kodėl Jacson Pollock, Mark Rotho ir Jean Dubuffet laikomi dideliais tapytojais. Skonio dalykas? Nemanau. Nejaugi būčiau pradėjęs „užsiverti“, t.y. nebesimokyti?“ .

Ši frazė man svarbesnė gal net už visa tai, ką mačiau Daugpilio tvirtovėje, tapusioje muziejumi ir Marko Rotho meno centru. Kaip išmokti nesakyti apie amžininkų meną: siaubas, nesąmonė; kaip neskubėti teigti: čia ne menas – čia pinigų plovimas. Kaip sugebėti ištarti: tai aš pats ar pati užsivėriau, tai aš nebesimokau. Beje, ir į Rotho, ir į kitas parodas žvelgiau atlapa, visiškai atsivėrusi. Juk važiavau į Daugpilį šiek tiek „pasimokiusi“.

Modus vivendi – štai lotyniški žodžiai, kuriuos dienoraščiuose dažnai  kartoja Alfonsas Nyka Niliūnas. Ką čia slėpti: buvau prasta mokinė per lotynų kalbos pamokas, bet vis dėlto – aš jos truputį mokiausi, aš ir dabar tebemoku suprasti ar nuspėti vieną kitą posakį.

Modus vivendi  poeto dienoraščiuose – kai rašoma apie kitą poetą – apie Antaną Miškinį, kai bandoma užmegzti su jo kūryba artesnį, glaudesnį santykį, sudaryti šiokias tokias, kad ir laikinas, paliaubas.

Toks buvo mano birželis: pakaitomis skaityti Nyką ir Miškinį, emigrantą ir lagerių kalinį. Kai Nyka Niliūnas vaikštinėja po neapsakomo dydžio ir turtingumo Kongreso biblioteką Vašingtone, Miškinis brolio Motiejaus prašo atsiųsti į lagerį Jacko Londono knygą, būtinai anglų kalba. Jo laiškas slaptas, aplenkęs prižiūrėtojų kontrolę, pasirašytas slapyvardžiu Lena.

Kai Ignalinos mažoka, o Vilnius slegia, nebūtina važiuoti į Daugpilį. Galima į Uteną. Jei ieškai Nykos Niliūno ir Miškinio, važiuoti reikia.

9-toji tarptautinė poezijos šventė Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ ‒ štai kas mus išviliojo. Traukė pati Utena. Jau laikas susipažinti su miestu, pro kurį tik pralekiu, tik pravažiuoju.

Šiek tiek pažinau Uteną 1990 metais. Buvome ką tik įkūrę Šiaurės Atėnus. Saulius Šaltenis ruošėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur giliai giliai plastiko dėžėse, tarp svarbių man užrašų, slepiasi nespalvota nuotrauka. Stoviu scenoje (kažkurioje Utenos scenoje…)  tarp dviejų aukštų vyrų – Sauliaus Šaltenio ir Arvydo Juozaičio, visi trys apdovanoti gležnomis tulpėmis. Mes – komanda. Atrodė, kad stipri. Paaiškėjo, kad iš lėto vystanti  – visai kaip tos tulpės.

Vienaip ar kitaip, tuomet rinkimų akcija pavyko: Saulių išrinko į tarybą, jis tapo signataru. Ne todėl, kad mudu su Arvydu uoliai ir nuoširdžiai agitavome. Todėl, kad Utena ir Saulius Šaltenis – tai neatskiriama. Gerokai vėliau, jau Ignalinoje, mačiau Sauliaus Šaltenio „Jasoną“, vaidinamą Utenos teatro mėgėjų. Tų jasonų teko stebėti ir daugiau, itin profesionaliai režisuotų ir vaidintų. Ką jūs, ką jūs…  Profesionalus menas mėgėjiškam retsykiais gali ir nusilenkti: labiausiai, kai savą interpretuoja savi. Ką ten interpretuoja – Utenos vaidintojai tekstu gyveno, alsavo.

Šį kartą Utenoje mūsų  laukė štai kas:  Klemo Kupriūno ekslibrių paroda, skirta Alfonso Nykos Niliūno šimtmečiui, poezijos skaitymai ant Dauniškio ežero liepto, o kitą dieną – Antano Miškinio premijos įteikimas jo gimtuosiuose Juknėnuose.  Į skaitymus ir Vilniaus kvarteto koncertą  Užpaliuose, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, nespėjome. Kiti žmonės gal ir sakytų: išmoksiu, būtinai išmoksiu vairuoti, įgysiu automobilį – tuomet nulėksiu visur.

Mudu taip niekada nesakome. Mums svarbios ir suprantamos stotys – traukinių, autobusų, sklidinos keisčiausių istorijų, persmelktos išsiskyrimų ir pasimatymų operetėmis ir dramomis. Nėra stebukladario, kuris mus pakeistų.

Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms

Kragai, laukiai, antinai,  kirai – visi kaip pasamdyti, kaip iš anksto ruošti – skrajojo, plaukiojo, nardė Dauniškyje  tą valandą, kai Lietuvos, Sakartvelo ir Latvijos poetės bei poetai skaitė savo eiles. Pušynėlyje jiems pritarė varnos, pagerbdamos Antaną Miškinį, jo 1935 metų knygą „Varnos prie plento“. Apie kultūros ir natūros kryžkeles savo rašiniuose esu samprotavusi ne kartą: deduosi neapsakoma šių sąvokų  žinove. Bet kad šitaip… kad taip…

Vėlų vakarą, tykioje Utenio aikštėje, kai ant viešbutuko laiptų gurkšnojome vyną, žingsnis po žingsnio, gal net žingsnelis po žingsnelio, lėčiau nei lėtas, Bažnyčios gatvės link pėdino ir ja nupėdino senyvas žmogus – toks aukštas ir liesas, toks permatomas, vienišas, toks atpažįstamai neatpažįstamas, kad…  Kas draus man, Hoffmanno gerbėjai ir pasakų rašytojai, manyti: juk man, žinoma, man, tik man vienai vienintelei, sutemose vaidenosi kitas Hoffmanno gerbėjas.

Kuris?

Galbūt jis – Alfonsas Nyka Niliūnas, žvelgiąs į savo šimtmetį, galbūt jo bičiulis – Utenoje, Bažnyčios gatvėje, mėgęs svečiuotis pasakų kūrėjas Julius Kaupas.

Utenos gatvelėmis klajodama kartais pasijusdavau kaip Kaune, gimtajame Žaliakalnyje: tie medinukai ir mūrinukai, tie darželiai sodeliai palei juos, tos pakalnės ir nuokalnės, ta vasariška ramybė. Arba kitaip: lyg skaityčiau Nyką Niliūną, lyg būčiau apsigyvenusi jo knygose, persmelktose aistra, meile, ilgesiu vieninteliam pasaulio miestui – Utenai. Jeigu tik pamenate jo „Vasaros simfonijas“: Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. / Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, / Kuriam labai giliai miegojo / Užburtas vasaros šaltinis.

O kitą dieną…

Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka
Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka

Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje, tapusioje jaukiu etnografiniu-literatūriniu muziejumi, ir vėl klausėmės poezijos. Rimvydas Stankevičius, šių metų Antano Miškinio premijos laureatas, prisiminė, kaip mokyklos metais bandė deklamuoti „Kampe voratinklis mažytis…“. Jam šis eilėraštis atrodęs smagus, net juokingas. Mokytoja laiku atvėrusi akis: posmus apie vorelį Miškinis parašęs lageryje.

„Pasaulis pilnas neparašytų eilėraščių“, ‒ tvirtino Rimvydas Stankevičius tartum guosdamas visus, norinčius rašyti poeziją, bet nelabai mokančius. Man belieka atitarti: kokia laimė, kad pasaulis pilnas jau parašytų eilėraščių, poečių ir poetų,  ieškančių, net randančių modus vivendi su skirtingiausiais pasauliais.

Arba kitaip: laimė, kad ar Utenoje, ar Juknėnuose poetės ir poetai neskaitė vien patys sau, kaip dažnokai nutinka. Publikos būta – ne bet kokios. Grįždami iš Juknėnų, autobuse išklausėme šiokio tokio renginio aptarimo – anaiptol ne literatūrologinio, labiau mėgėjiško, nuoširdaus, spontaniško. Ką gi, jau antrą kartą šiame tekste rašau: mėgėjams ir jų traktuotei retsykiais dera nusilenkti.

Ko man iš tikrųjų stinga Ignalinoje?

Akademinės, klasikinės muzikos. Aukšto rango koncertų, festivalių. Seilė varva, kai per radiją girdžiu anonsus apie Beatričės vasaros  festivalį Šakių rajone arba Oginskio festivalį Plungėje. Neįtikėtina: šalia Ignalinos, Ceikiniuose ir Palūšėje,  augo Mikas ir Kipras Petrauskai. Nesakau, kad jie pamiršti – tikrai ne. Bet jiems – būtent jiems abiem skirtos galingos šventės – į kurią rinktųsi Lietuva, nė šešėlio, nė aido.

Šiokia tokia paguoda – Paliesiaus dvaras, jo Pasagos salė, į kurią mus, pėsčiuosius, automobiliu nuskraidina bičiuliai Vida ir Arnoldas. Birželiui besibaigiant, Pasagoje dainavo graži ir stipri kaip valkirija Inesa Linaburgytė, o akomponavo Linas Dužinskas.

Sarmata prisipažinti, bet ilgokai po koncerto dainavau ir aš. Giliai, labai giliai širdyje – taip, kad niekas negirdėtų, net neįtartų. Aš ir dabar, rašydama, dainuoju Poulencą, jo „Les chemins de l‘amour“.

Vis dėlto ne Poulencas, o Mahleris, jo „Keliaujančio pameistrio dainos“, man tapo šio birželio svarbiausiu įvykiu. Koncerto klausėsi ir maestro Vaclovas Daunoras. Atmintis išsaugojo tokius jo žodžius: „Koks džiaugsmas važiuoti Aukštaitijos keliais ir patekti tiesiai į Mahlerį“.

Mano keliai šią gegužę ir birželį sklaidėsi po visą Lietuvą. Esu šiokia tokia jų kolekcininkė. Ilgokai mylimiausiu laikiau kelią  Vilnius–Prienai per Aukštadvarį. Bet ar tik jį? O Jurbarkas–Kaunas palei Nemuną? Arba Utena‒Ignalina? Bet ir į Šakius smagu važiuoti – jeigu palei Zapyškį. Visa tai ir dar daugiau visai neseniai patyriau. Štai kodėl dainuoju  „Les chemins de l‘amour“ – man regis, tai reiškia meilės keliai.

Neįtikėtina: mano užrašinės būsimi puslapiai balti baltutėliai. Iki rugsėjo jokių kvietimų į mokyklas, bibliotekas, jokių planų aplankyti draugus, jokių norų nuvykti  į tolimus kraštus, tiesiog – nieko. Ta tuštuma nėra bauginanti. Tiek visko sumanyta, bet neparašyta. Keliai ir be manęs keliauja ten, kur jiems lemta, pakylėdami ar nugramzdindami meistrystę, pameistrystę ir visa kita, kas tyko  kryžkelėse.