Category Archives: Pabangavimai

Kartais apsilankius spektaklyje, koncerte, renginyje, perskaičius knygą norisi pasidalyti įspūdžiais nepretenduojant į ilgą ir išsamią analizę. Tad čia – tokios impresijos.

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.

 

Gintarė Adomaitytė. Kur iškeliauja knygos

Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka
Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka

KUR IŠKELIAUJA KNYGOS

Gintarė Adomaitytė

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“? Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia…

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas… Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė, kolegiškai dalinuosi nuoroda: http://www.savaitė/lt/panorama/situacija/2136-senu-knugu-gelbetojai-neleidzia-joms-numirti:html

Po Vilnių ir kitus miesto pabarstytos „lesyklėlės“, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto  svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

Dovanų Karaliai

Kartą kitą esu patekusi į iškilmes, kuriose džiūgavo gražūs, protingi, turtingi, verslūs žmonės. Štai iš jų ir išgirdau „naujieną“: bibliotekos skursta, neverta į jas eiti. Jie visi tarė „bibliooootekos“, kirčiuodami ir neįtikėtinai ilgindami antrąjį skiemenį.

Netvirtinčiau, kad bibliotekos sprogsta nuo turto, tačiau pabandykime perskaityti bent dalį to, kas jose sukaupta. Vis dėlto ir bibliotekų darbuotojams turėčiau šiokią tokią pastabą: buvo laikai, kai jie iš tiesų dažnokai vartojo žodį „skurdas“, minėdami savo sudėtingą dalią. Skaitymo skatinimui tai nepadėjo – nė trupučio.

Dar tame pokylyje išgirdau pasakojimų apie „labdarą“. Kai miršta sena tetulė, jos asmeninė biblioteka gabenama į netoliese esančius… vaikų globos namus. Naiviai tikima, kad vaikams patiks serija „Drąsiųjų keliai“ – mes vaikystėje ją godžiai skaitėme. Taip, tikrai, skaitėme. Juk ten visada – beveik visada – būdavo kūrinys, verstas ar iš anglų, ar iš prancūzų kalbos. Vienas iš trijų. O kiti du? Jie pasakojo apie šaunius šnipus, milicininkus, slaptųjų tarnybų darbuotojus, besiaukojančius dėl socializmu alsuojančios tėvynės – Bulgarijos, Lenkijos, bet dažniausiai – Sovietų Sąjungos.

„Atrinkau knygas, kurių man nereikia, ir išvežiau į Rytų Lietuvos mokyklas“, ‒ kiek kartų esu girdėjusi apie „misionierių“ veiklą. Kitaip tariant, ne tik išsivaliau lentynas, bet ir pelniau geradario vardą… Juk dovanoju!

Ilgokai maniau, kad prezidentės skelbiamos Knygų kalėdos pakeis „Dovanų Karaliaus“ mąstymą. Juk visada pabrėžiama, kad bibliotekos laukia naujų knygų.

Manote, pakeitė? Anaiptol.

Miškuose prisiglaudusios nedidelės gimnazijos bibliotekininkė pasakojo, kad knygų atvežama daug – net dėžėmis. Ir visos senos – moraliai, vizualiai, kai kurios – net kenksmingos, agituojančios vis už tą pačią neaprėpiamą sovietinę tėvynę. Ir pabandyk jomis atsikratyti! Jas atvežė įtakingos politikės giminaičiai. Ką žinai, gal ateis patikrinti po metų kitų, ar gerai saugomos?  Neduokdie, politikė supyks.

Jei jūsų namuose glūdi daugybė knygų (manau, kad daugybė – kitaip kažin ar skaitytumėte šį rašinį), turite būti itin atsargūs kviesdami svečius. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jei ankštame bute lentynos iki lubų, tai dar vienai (ir antrai, trečiai, dešimtai…) knygai vietos atsiras. Ir atsiranda – jei tą knygą renkuosi pati. Kas kita, kai kiekviena proga man įteikiama dovanotojui nebeįdomi, nebeaktuali, tiesiog nepaskaitoma dėl per smulkaus ar nublukusio šrifto knyga – klausykite, žmonės, nejaugi mano namai panašūs į šiukšlių konteinerį?

Šiukšlyno istorijos

Nemanau, kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad prasmegsiu skradžiai žemėn, jei prisipažinsiu: taip, esu viena iš tų, kurie šį bei tą iš savo asmeninės bibliotekos pradangino būtent šiukšlių konteineryje. Tame, kuris skirtas popieriui… „Misija“ ne tokia jau lengva: vis dairiausi per petį, ar nestovi šalia stropūs piliečiai. O juk stovėjo – ne kartą…

„Tai gal duokite man tą knygą“, ‒ pašaipiai ištarė pilietis, kai jau beveik atsikračiau labai raudonu leidinėliu. Jau tokiu raudonu – ir viršeliai, ir turinys… Ką darysi – atidaviau.

Esama stropių moteriškių. Jos savanoriškai perknisa konteinerius – visus, kiek tik pasiekia ranka. Norėčiau šiokios tokios konteinerių kultūros – jei jau įmečiau ten ką nors, tebūnie, telieka.

Nesulauksi!

Tos moterys ištraukia, iškelia, išrikiuoja nušiurusius drabužius, prarūgusius konservus, papelijusią duoną. Ir knygas… Šlamšto bibliotekėlė iš mano namų rikiuojasi ant konteinerio krašto – aš dėl jos kalta. Labai kalta.

Nežinau, kas tos aktyvistės. Tikrai ne benamės. Gal tik moterys, šventai tikinčios, kad benamiai globojami būtent taip.

Apie benamystę kita kalba.

Ne kartą mačiau, kaip Žirmūnuose, ant suoliukų, tie žmonės sklaido surastą leidinį, ima skaityti, įsigilina… Regėjau, kaip retsykiais jie rausiasi bibliotekų mainų lentynose.

Negalima nemėgti benamių: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Galbūt jie pasičiumpa knygų glėbį laužui – tebūnie. Senoji, geroji Hectoro Malot knyga „Be šeimos“ kažin ar suliepsnos jų ugnelėje. O jei ir taip – tai „į temą“.

Man keisti ne benamiai. Keisti žmonės, kurie lieja ašaras skaitydami apie benamius, o juos sutikę – baidosi. Taip – tai visuomenės bėda ir liga, tai skaityklų, atvirų visiems,  nelaimė, tai begalė graudžių, agresyvių, stulbinančių istorijų.

Tai – gyvenimas, nubloškiantis svajingą knygę ar knygių nuo debesų į žemę, tai – patirtis, kurios neišmainysi.

Mainai

Viešosiose (o ir kitose) bibliotekose įkurdintos mainų lentynos yra mano džiaugsmas. Man regis, pirmą kartą tokią pamačiau Kauno viešojoje bibliotekoje ir ilgai negalėjau patikėti: ką, ar tikrai? Galiu imti? Nieko pati nepalikdama? Paėmiau knygą tik tada, kai man ją darbuotojai  įteikė: imkite, imkite…

Dabar man įdomios ne tik knygos, ten priglaustos, laikinai apgyvendintos. Įdomūs ir žmonės, po jas besirausiantys. Jie retokai išsineša tą ar kitą leidinį, bet atidžiai pavarto vieną, kitą, trečią. Padūsaudami ar pakikendami: kiek prisiminimų, kiek nuostabos!

Tos lentynos gelbėjo mane, kai Ignalinoje kūrėme namus. Šį tą skaityti atsivežėme, bet nedaug. Parsinešiau iš bibliotekos knygas, kurių nereikėjo kitiems. Po kurio laiko, kai atsigabenau savąsias, svetimas išnešiau. Ne visas. Spėju, kad „Rugiuose prie bedugnės“, padėjusi man pradėti šį pasakojimą, taip pat – iš mainų lentynos. Manąją, senesnio leidimo, kažkas pasiskolino – visiems laikams. Tebūnie.

Net šiandien, prieš pradėdama rašyti šį pasakojimą, Ignalinos viešosios bibliotekos lentynose pasirausiau. Ieškojau įkvėpimo. Ir radau. Mano rankose (ir mano namuose ilgam) – Justino Marcinkevičiau raštų V tomas. 1983 metai, „Vaga”. Tiražas  30 000 egzempliorių. Kaina 1 rublis 90 kapeikų.

Ką galėjai už juos nusipirkti?

Mano sutuoktinis tvirtina: dvi taureles citrinų likerio, du puodelius kavos… Merginą jau gali kviesti į kavinę. Belieka priminti, kad jauno specialisto (ką tik baigė aukštąją, pradėjo dirbti) alga buvo 101 rublis, jei pasisekė – gal ir daugiau, net 120.

Niekada neatsakysiu į klausimą, kur ištirpo 30 000 tiražas. Arba: kodėl Justino Marcinkevičiaus raštų nebuvo mūsų namuose. Matyt, todėl, kad pažinčių knygynuose neturėjome, kyšių nešti nemokėjome… Šis V tomas man svarbus, nes jame proza. „Pušis, kuri juokėsi“. Tiek smerkta, tiek teisinta – bet ar tikrai tų žmonių, kurie apysaką atidžiai skaitė? Štai baigsiu šį rašinį ir atsiversiu V tomą, ir perskaitysiu, ir pagaliau turėsiu savo nuomonę.

Prisimindama anuos laikus, kai neva visi skaitė, gūžiuosi, net krūpčioju. Nei skaitė, nei ką. Tik šypt ir vypt knygyno vedėjai, tik dovanėlė jai iš po skverno, tik keli pataikaujantys žodžiai – knygą turi. Bet su prieskoniu: žeminaisi. Dėl deficito, dėl to, kad pasigirtum svečiams: turiu!

Kiek knygų mainų lentynose esu palikusi aš?

Daug. Labai daug. Barjero būta… Jis tirpo ir visiškai ištirpo, kai suvokiau: dalis mano atneštųjų keliauja į bibliotekos fondus – kokia laimė, nepražus! Šį tą pasičiupdavo skaitytojai – labiausiai apie mezgimą, virimą… O visa kita?

Kur iškeliavo?

Kelionė pas bukinistus

Vieną gražią vasaros dieną po senų knygų parduotuves nutariau pasidairyti ir aš. Palikau nuošalyje žymųjį „Minet Vinetu“, nėjau į Užupį. Ten – inteligentų sambūris, ten – renginiai, ten – kas kita…

Labiau rūpėjo Lazdynai, Karoliniškės…

Ir ką jūs manote?

Lazdynuose, „Pelėdų knygose“,  gavau retą progą: pasikalbėjau su viena iš pirkėjų apie Viktorą Dragunskį… Maniau, kad tik aš viena prisimenu šį rašytoją… Aktorių, cirko klouną… Nelabai kam bežinomą… Beje, Dragunskio kūrybos tą kartą knygyne nebuvo, bet geras pokalbis šiek tiek atstoja knygą.

Nusipirkau Bronės Katinienės „Ilgą kelionę“ – mokytojos, dėstytojos prisiminimus (2010 metai, Rašytojų sąjungos leidykla). Tobulai atitinkančius mano šių dienų tyrinėjimus. Bet tai kita, visai kita istorija…  Ak taip, išleidau 3 eurus. Niekada jų nepasigesiu. Ir dar… Kai kurias knygas ten dovanoja. Gausybę meilės romanų, begalę… Nemokami saldumynai.

Knygynas „Geros knygos“ pakeitė vietą – radau jį Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Spaudos rūmų kaimynystėje. „Salėje esančias knygas įkainojate, kiek Jums jos atrodo vertos“, – štai kokį ten pamačiau užrašą.

Įkainoju aš?

Pažįstu kelis jaunus žmones, kurie „Gerų knygų“ dėka naujuose savo namuose sukaupė orią biblioteką. Vyresnius privalau perspėti: nemanykite, kad visa tai, ko jums nereikia, knygynas nupirks. Šį tą priglausti gali. Renkasi jie – ne jūs.

Kalvarijų gatvės knygynui skirsiu kelis rūsčius žodžius. Tik įeinu – ir ką matau? Aido Jurašiaus „Akmenėlių pasakas“ už 5 eurus. Knyga puiki, tikrai verta penkių ar dešimties eurų. Bėda kita: ją išleido Fondas, savo leidinius dovanojantis. Dalinantis Knygų mugėse, renginiuose. Apie dovanojimą juodu ant balto rašoma ketvirtame viršelyje. Matyt, per smulkiomis raidėmis…

Arba: gal tų dovanų pažerta per dosniai, be atrankos, be nuovokos. Kartą kitą esu stebėjusi: Fondas dalina knygas beveik kaip plytas, ryšulių neišvyniodamas, net  nepasidomėdamas, ar apdovanotieji ras, kur jas dėti.

Prie (ne)apleistų geležinkelių

„Šiandien tūkstančiai mūsiškių bastosi keliais, prie apleistų geležinkelių; iš pažiūros mes valkatos, bet mūsų galvose ištisos bibliotekos. Iš pradžių viskas vyko savaime. Kiekvienas turėjo kokią nors knygą, kurią norėjo atsiminti.“

Ar pamenate, kuri knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio pasakoja apie knygas?

Žinoma, Ray᾽aus Bradbury᾽io „451 laipsnis Fareinheito“. Manau, kad geležinkeliai ten įrašyti ne šiaip sau. Traukinys ir knyga – tartum giminiuojasi.

Traukiniais keliauju dažnai. Esu mačiusi ne vieną stotį. Knygos – štai ko jose trūksta. Ir stotyse, ir pačiuose traukiniuose. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų kelionę paįvairintų dovanojamos, keičiamos, mainomos, kuo ramiausiai vagone paliekamos (arba namo pasičiumpamos) keliaujančios  knygos?

O pabaigai…

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą: kur jos iškeliauja? Atsakymas vienas vienintelis: bibliotekų nurašytos knygos keliauja į Grigiškes.

Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie knygų kerštą. Štai viena bibliotekininkė, jas tempdama į „paskutinę kelionę“, išsinarino ranką, kita paslydo ant laiptų, trečią naktimis aplankė vaiduokliški sapnai, o ketvirta…

O ketvirta prisiminė Bernardą Brazdžionį. Ir bandė deklamuoti pati sau jo žymiąsias eiles: „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“. Taip jau nutiko, kad padeklamavo kitaip: „Knygos miršta…“.

Grįžusi namo ji dar ilgai skaitė Brazdžionį, paliktą skaitytojų mainų lentynoje ir… nurimo.

Mes mirtingi  – žmonės, knygos, gėlės, bet ar įmanoma su tuo susitaikyti? Kas pagelbės? Žmonės ar knygos?

Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Straipsnis buvo publikuotas: http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-653778783

Gintarė Adomaitytė. Apie dvarus dvarelius ir jų galią

Kazokinės kluonas
Kazokinės kluonas

Apie dvarus dvarelius ir jų galią

arba keli žodžiai apie projektą ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“

Gintarė Adomaitytė

Sentimentali įžanga

,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ – kam kiltų noras ginčytis? Vaizduotę žadina patys dvarai, jų prašmatnumas ar graudūs likučiai – net jei apie jų istoriją nežinai visai nieko arba žinai labai nedaug.

Buvo metas, kai mėgau griuvėsius. Merkinė ir Jašiūnai Šalčininkų rajone – tos vietos, į  kurias dažnokai dundėdavo mūsų ,,karieta“…  O kartu su mumis – ir Oskaro Milašiaus poezijos tomelis, knygiams labai gerai žinomas 1981 metų leidimas, verstas Valdo Petrausko. Gal atsimenate eilutes iš eilėraščio ,,Karieta, sustojusi naktį”: ,,Tamsūs, tamsūs namai. / Surūdijusios spynos, / Vynuogienojai išdžiūvę, / Vartai užsklęsti, / Langinės  uždarytos, / Alėjose jau šimtas metų nenugrėbti lapai. / Visi tarnai išmirę. / Aš nieko nebeprisimenu.“

Merkinę ir Jašiūnus senokai apleidau, nutolau ir nuo jų, ir nuo ,,karietos“ savininko. Jie kilo, kuo gražiausiai tvarkėsi ir be mano sentimentų, melancholijos, drįsčiau ištarti – meilės. Jie – tai Merkinė, pasitinkanti sutvarkytais (kad ir kaip keistai skamba), saugomais griuvėsiais, tai Jašiūnai, plačiai atveriantys rūmų vartus klasikinės muzikos mėgėjams.

Vėjai nubloškė mane į kitą kraštą. Kartu su manimi – ir senąjį Oskaro Milašiaus tomelį. Jį atsiverčiu beveik visada, kai tik kyla noras ar pareiga rašyti apie dvarus, palivarkus, rūmus ir rūmelius. ,,Klausykitės vėjo ūžesio naktį / Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, / Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…“

Šiek tiek žemiškų minčių…  

O dabar pamirškime – trumpam pamirškime – ir Oskarą Milašių, ir vėjo ūžesį, ir alėjas. Žmonės, besiilgintys romantikos, kartais privalo būti itin žemiški, praktiški ir net nuobodūs. Man regis, tikrai tokie esame, kai sėdame rašyti projektų. Norom nenorom privalai savo norus, svajones, įsivaizdavimus aprengti biurokratiniais drabužiais pagal siūlomą standartą, kad būtum suprastas ne tik bendraminčių, bet ir ekspertų, kurių gal niekada gyvenime nematei ir nematysi, į svečius nepasikviesi, prie kavos puodelio nediskutuosi, idėjos neapginsi.

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ pirmąjį kartą ekspertų neįtikino ir Lietuvos kultūros tarybos palaiminimo negavo. Buvau viena iš tų žmonių, kurie skatino ir drąsino projekto vadovę bibliotekininkę Laimą Andrijauskienę paraišką tobulinti ir kartoti – būtinai kartoti! Štai kodėl žinią apie laimėjimą sutikau taip džiaugsmingai, lyg tai būtų ir manoji pergalė.

Mano kompiuteryje atsirado nauja byla. Pavadinau ją ,,Laimos dvarai“. Byloje jau dabar gausybė nuotraukų ir šiek tiek užrašų – atminčiai, ateičiai…

Dabar, kai projektas tikrai įsibėgėjo, kai paaiškėjo, kad jis įdomus ir reikalingas, galėčiau jo pavadinimą net ir perfrazuoti: ,,Dvarų istorija skatina diskutuoti“. Mane tikrai – visų pirma su savimi. Nė kiek ne mažiau – ir su tais, kurie kartu su manimi dundėjo į Vidiškes, Kazitiškį, Kazokinę. Tiek naujo – nematyto ir negirdėto. Tiek žinių, o kartu – ir keisčiausių minčių.

Projekto vadovė Laima Andrijauskienė
Projekto vadovė Laima Andrijauskienė

 Vidiškėse  

Projekto atidarymo iškilmės vyko Vidiškėse. Jų dvaras jau senokai turi savininką ir šeimininką Kęstutį Mozerį. Natūralu, kad panorėję pamatyti šias valdas, žvelgsite pro tvorą – juk privatu.

Kita vertus, jei tikrai rūpi apsilankyti, vartai jums bus atverti. Bent jau aš pirmąjį kartą ten patekau per Poezijos pavasario skaitymus, antrą – per Tarmių metams skirtą sodų bendrijos renginį, vėliau ir vėl klausiausi poezijos, tik šį kartą – mėgėjiškos, skaitomos Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų.

Šią vasarą – jau ketvirtas kartas. Norinčių buvo tiek daug, kad į salę nebetilpau, leidau sau prabangą – paklajoti po parką ir ramiai pasvajoti… Ilsėtis senų medžių paunksmėje – argi tai ne prabanga?

Vidiškių senųjų gyventojų nuotaikos visai kitokios: jiems čia svarbi, savaip brangi, prisiminimų sklidina vieta. Ne tik anų laikų kolūkio kontora, bet ir šioks toks kultūros prieglobstis: šokiai, filmai, pasimatymai… Vietiniai žmonės iš arti matė ne vieną gaisrą, paskutinį kartą dvarvietė pleškėjo 2006 metais.

Pliateriai, Kaminskai, Pimenovai – tai šeimos, kadaise valdžiusios Vidiškes ir jų apylinkes. Jų palikimas man mielas dėl asmeninių priežasčių: blogai jaučiuosi prie rūmų, panašių į tortus, nė kiek ne geriau ir parkuose, kuriuose augalija išrikiuota kaip klusni kariuomenė. Čia kitaip. Paprasta. Kuklu. Jauku.

Vidiškėse.
Vidiškėse.

O pats renginys?

Į svečius atvykęs Knygos teatras, trys jo aktoriai (Redita Dominaitytė, Aura Garmutė, Vaidotas Žitkus) atkūrė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš knygos ,,Pakalnučių metai“. Buvo įsijautusių, net susigraudinusių, buvo ir nusivylusių. Nelygu, kaip vertiname Jurgos Ivanauskaitės kūrybą.

Pabaigoje į veiksmą aktoriai įtraukė publiką. Ir vėl: vieni noriai kilo nuo kėdžių, ėjo vaidinti, kiti gūžėsi ar net skubėjo palikti salę. Interaktyvūs sprendimai vis plačiau plinta po Lietuvą, sulaukdami kuo įvairiausių nuomonių. Ar jie žadina vaizduotę? Taip. Ar ugdo intelektą? Kartais, galbūt… Ar skatina diskusijas? Taip, taip, taip!

Kazitiškyje  

Raudono mūro Kazitiškio bažnyčią tikrai pastebėsite, jei tik važiuosite iš Ignalinos į Zarasus. Ji svarbi, žinoma, kad svarbi, bet jei kils noras pailsėti, prisiminkite, kad Kazitiškyje yra ir parkas.

Iš senosios Mikuličių šeimos dvarvietės neliko beveik nieko. Laimei, bibliotekininkė Henrika Servutienė spėjo užrašyti dvare kambarine tarnavusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimus. Juos ir išgirdome – prieš pradėdami kelionę po parką. Nors…  ,,Ponia niekam neleisdavo eiti į parką“ – liudijo prisiminimų autorė.

Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.
Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.

Mus vedžiojo profesorius Remigijus Noreika – šalia to parko augęs, jau vaikystėje medžius tyrinėjęs, spėjęs pažinti juos gal net geriau nei žaidimų draugus. Štai tą europinį  maumedį ir aną baltažiedę akaciją, žinoma, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir retenybe tampantį uosį ‒ uosynai Lietuvoje serga… Senojo ąžuolo kamieną būsimas profesorius ėmė matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje.

Kartu su profesoriumi mus vedžiojo ir dr. Bronius Šablevičius, renginiu šiek tiek nusivylęs: kas galėjo pamanyti, kad jo paskaita sutrumpės vien dėl to, kad parko žolė nušienauta. Kaip parodysi retą augalą?

Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje
Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje

Vis dėlto vieną retenybę Kazitiškis turi ir joks šienavimas jos nesunaikins: tai – dvaro tujų alėja, tapusi žaliąja miestelio gatve.

Praėjo tik viena savaitė po mūsų kelionės į Kazitiškį, o po Ignalinos kraštą pasklido naujiena: parko terasose jau ima lankytis ir fotografuotis jaunavedžių poros.

Kazokinėje

Kazokinė (jai kiek daugiau nei 400 metų) beveik prie plento – matysite ją, važiuodami iš Švenčionių į Ignaliną.

Ar verta užsukti?

Taip. Jei tik nebijote stiprių įspūdžių…

XVIII amžiuje klestėjęs Bortkevičių dvaras pasitiks jus griuvėsiais ir Sosnovskio barščių plantacijomis. Prie dūlančių arklidžių ir rikiavomės į simbolinį 100-ą. Stovėjau antrojo nulio apačioje, bandydama spėlioti, kaip visa tai atrodo iš šono. Ir pamačiau – ne tik iš šono, bet ir iš viršaus. Virš mūsų skrajojo ir visą sąlyginį grožį filmavo Algirdo Panavo valdomas dronas. Tas mūsų šimtukas nebuvo toks dailus, kokį matėme Dainų šventės Šokių dieną. Bet… Jis dvelkė laisve, džiugesiu, natūraliu judesiu. Ir liūdesiu… Gaila tos Kazokinės: senasis kluonas sudegė tik prieš du mėnesius – net lakiausia vaizduotė neatsakys į klausimą, kas ir kodėl jį padegė.

Kazokinės arklidžių fragmentas.
Kazokinės arklidžių fragmentas.

Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita ,,Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“ privertė susikaupti, stebėtis, mąstyti, prisiminti ar sau prisipažinti: šio bei to dar negirdėjai, nežinojai, neišmokai… Paveldosaugos žinovas rėmėsi ir istoriniais šaltiniais, ir lietuvių literatūros klasikais, ir tautosaka. Auditorija, įsitaisiusi ant suoliukų ar žolėje, kaip piknike, smagiai sujudo, išgirdusi: gali būti, kad dešimtadalis čia susirinkusiųjų – bajoriškos kilmės. Kodėl? Lenkijoje ir Lietuvoje kilmingų būta itin daug – net 10 procentų gyventojų turėjo teisę rinkti valdovą, užimti valstybinius postus.

Salvijus Kulevičius pagarbiai minėjo Lietuvos bajoraites Juliją Beneševičiūtę (Žemaitę), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą), seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites (abi rašė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu). Jos visos gaivino Lietuvos kultūrą, jų raštai padeda mums suvokti anų laikų dvarų ir dvarelių nuotaikas.

Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius
Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius

Neiškęsiu nepapildžiusi sąrašo: Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz). Jo ,,Izos slėnis“ (vertė Algis Kalėda) užburia nuo pirmųjų sakinių: ,,Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu“.

,,Meno bangų“ klausimas lektoriui skambėjo taip: ,,Kaip patartumėte gelbėti šiuos griuvėsius?“ Salvijus Kulevičius atsakė klausimu: ,,Ar jie jums reikalingi?“ Auditorija ir vėl sujudo: ,,Žinoma, taip, kam klausti…“ Lektorius paminėjo Merkinę – tą, kuri Šalčininkų rajone, jos Paulavos respublikos tvarkingus, prižiūrimus griuvėsius. Nuo jų ir pradėjau šį savo pasakojimą…

Versdama kalendoriaus lapelius matau, kad ketvirtajame projekto renginyje rugpjūčio 4 dieną nedalyvausiu – neaplankysiu Meikštų dvaro Lietuvos pakraštyje, na, niekaip negalėsiu persiplėšti į dvi dalis. Laimei, projektas tęsis ilgai, net iki gruodžio – laukia Antaprūdė, Senasis Daugėliškis, Paliesius…

Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.
Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.

Nuotraukos iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 

 

 

Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”

 

 

 

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Trupiniai. Su pliuso ženklu

Muge

Trupiniai. Su pliuso ženklu

Renata Šimkūnaitė

Pasižadu kasmet:  „Neisiu kitąmet į Knygų mugę, nes prisiperku knygų ir nespėju iki kitos mugės perskaityt…“ Neisiu.

Šįryt taip gražiai švietė baltas sniegas saulės atokaitoj, kad… na, kaip tu, žmogau, neisi ?! į Knygų mugę aišku.

Tiesioginis autobusas Katedra-Litexpo. Pilnutėlis žmonių (jaučiu, kad dar pernai pažadėjusių jame nebūti) . Garbingo amžiaus keleivis su raštuota megzta kepure ir kuprinyte atsiprašinėdamas visų apspardytų batų prasibruka iki vairuotojo. „Atsiprašau, aš vakar šiame autobuse palikau geltoną papkutę… gal jūs vakar vairavote ir radote?“, vairuotojas ‒ už stiklo pertvaros, o „raštuota kepurė“ aiškiai neprigirdi, taigi klausosi visas autobusas… ne, jis vakar nedirbo, o ponas turėtų kreiptis į Autobusų parko dispečerinę… pakartojus kokius tris kartus stoja liūdna tyla. Judam Lazdynų link. Ir staiga iš už stiklinės pertvaros išgirstu tylų pokalbį telefonu  ‒ nesunku atpažint su slavišku akcentu kalbantį vairuotoją:  „Dispečerinė? Čia 2920, dirbu Litexpo užsakymu, vakar keleivis geltoną papkutę pametė, gal kas rado ir jums atnešė? Ne, neatnešė? Ačiū.“  Išlipdama Lazdynuose mačiau, kaip vairuotojas žinią perdavė „raštuotai kepurei“.  Bet buvo neliūdna. Su pliuso ženklu.

Žmonių ir knygų margumyne pasijuntu nusipelnius kavos su pienu. Gurkšnoju prie stalelio stebėdama minią veidų, vaizdų ir scenų. Nejučia greta įsitaiso „75+“ ponia su jau gal trimis maišeliais knygų ir vis bandančiu nuo staliuko nuriedėt obuoliu. Pajuokaujam, kad obuoliui, matyt, knygos nepatinka. Ir tuomet visai palei mūsų nosis oriai pražygiuoja ponas A. su į anūkes jam pagal amžių tinkančia naująja žmona (šlovė blizgiesiems žurnalams, kad net minioj tokias „žvaigždes“ pamatai!). „Fuu, bjauru net žiūrėt… ‒ staigiai sureaguoja mano kaimynė.  ‒  Jis tai atsigavęs švyti, o ta jaunutė vargšelė… „Na, gal ne tokia jau ji ir vargšelė…“  ‒ bandau švelninti požiūrį… „O ką veikt su tais seniais? Beje, mano draugas 11 metų už mane jaunesnis.“ Gerai, kad kava nebekaršta buvo. Vos nepaspringau.  Su pliuso ženklu.

Eilė rūbinėje. Už manęs ‒ porelė septyniolikmečių‒aštuoniolikmečių. Kalba apie kaži kokią knygą:  „Na, respektukas, kad tu ją perskaitei! O koks opinionas, kai palygini su pirmąja dalimi?“ Aš jau įsitempiu dar kokio soriuko laukdama…  „O, beje, tu angliškai ją skaitei?“ ‒ „Ne, lietuviškai! Žinok, lietuviškai daug gražiau sakiniai skamba!“ Atsisuku pažiūrėt. Kokia ten karta Z ar Y? Bet su pliuso ženklu, nors tu ką!

Tas pats autobusas lūkuriuoja važiuosiančių namo. Sėdžiu prie lango ir stebiu nesibaigiančias virtines keliaujančių Į ir IŠ. Saulė šviečia. Gražu. Už nugaros kažkas lengvai atsidūsta: „Na, tu pažiūrėk, koks vaizdas ‒ knygnešių tauta mes esam, argi ne?“ Su dideliu pliuso ženklu.

Dar 100 po 100 metų, kad liktume KNYGNEŠIŲ. Tada viskas bus gerai.

Kitais metais vėl eisiu į Knygų mugę!

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Scan0002

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Gintarė Adomaitytė

Palūšės miškuose sutiktoji – taip galiu vadinti žurnalistę Dalią Savickaitę, perfrazuodama jos knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (leidykla „Indra“, 2017) pavadinimą.

Anais laikais, dar XX amžiuje, mėgau vasaroti Palūšėje, šalia Aukštaitijos nacionalinio parko būstinės. Dalios negalėjai nepastebėti – jos energija ir temperamentas bangavo beveik kaip Lūšių ežeras audrotą dieną. Dalia anaiptol nebuvo vasarotoja. Aukštaitijos nacionaliniame parke ji dirbo kultūrologe.

Pasakoti apie Dalios dalią sudėtinga. Nelauktai netikėtai – štai žodžiai, tinkami jos biografijai. Taigi, nelauktai netikėtai ji paliko parką ir daugybę savo idėjų, tapo Visagino savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Nelauktai netikėtai liko bedarbe, bet neilgam. Nelauktai netikėtai ji tapo laikraščio ,,Utenos apskrities žinios“ žurnaliste, ja tebedirba ir dabar. Dalia ‒ ir respublikinių dienraščių autorė. Nelauktai netikėtai pasirodo jos knyga – tartum liudijimas, kad Dalios Savickaitės rašymai prasmingi, verti išlikti ilgam.

Džiugu minėti, kad svetainei www.menobangos.lt įsibanguoti savo rašiniais padėjo Dalios dukra Milda Savickaitė – dabar jau diplomuota kultūros istorikė ir antropologė. Būtent Mildai dažniausiai leista ir lemta tapti knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ pristatymų vedėja.

Apie knygą tuoj pasakosiu išsamiau, o kol kas noriu priminti neseną, tik pernykštę istoriją. Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko projektas „Mano dienoraščio puslapiai“.  Žmonės, kuriems rūpi ir rašymas, ir skaitymas, dalyvavo literatūrinėse dirbtuvėse, klausėsi edukatorių rašytojos Birutės Jonuškaitės, poetų Nijolės Daujotytės, Valdo Daškevičiaus. Didžiajai  daliai projekto literatų labiausiai rūpėjo poezija, bet Dalia, ta mūsų Dalia… „O publicistika?!“ – ji nuolat teiravosi atvykusių edukatorių.

Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.
Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.

„Paskutine paskata ruošti leidinį tapo rašytojos Birutės Jonuškaitės paskaita. Lyg aidas atsikartojo Nepriklausomybės Akto signataro prof. Česlovo Kudabos žodžiai. Rašytoja susirinkusius kvietė rašyti apie šalia esančius, fiksuoti reikškinius, sociokultūrinius aplinkos elementus. Tai – vertinga informacija rytoj gyvensiantiems, tai skatina žmones pamilti save ir supančius“ – taip knygos įžangoje rašo Dalia.

O knygoje – per penkiasdešimt Aukštaitijos žmonių portretų. Nuo Didžiasalio – iki Anykščių, nuo Molėtų – iki Zarasų. Viename leidinyje kuo gražiausiai sutaria Meironių gyventoja bibliotekininkė Laima Banienė, Ginučių verslininkas Valdas Gaidelis, Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas, Linkmenyse apsigyvenusi žymioji aktorė Irena Kriauzaitė, ignalinietis gamtininkas Bronius Šablevičius ir… deja, anapilin jau iškeliavę profesorius Česlovas Kudaba, anykštėnų režisierų Germanavičių pora.

Antroji knygos dalis – pasakojimai apie įdomias Aukštaitijos vietas, įsimenančius renginius. Pabaigai – gardumynas: rašinys „Žiaurumą ar darną kuria masonai“. Išsamus pasakojimas kuria knygos intrigą: autorė rėmėsi daugybe šaltinių, bet kelia ir savo versijas, o pasakojimo centre – senasis Dūkšto dvaras, jo savininkų ir svečių istorijos.

Knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos kultūros ministerija, jos pasirodymas sietinas su Ignalinos viešosios bibliotekos projektu „Rytų Lietuvos X faktoriai (žmonės, renginiai, objektai) – turiningai valstybės šimtmečio šventei“.

Svarbu minėti, kad pirmoji Dalios specialybė – bibliotekininkė. Palei geležinkelį, Dūkšte,  nedidelėje bibliotekoje, savo karjerą pradėjo anaiptol ne Aukštaitijos dukra. Dalia Savickaitė didžiuojasi esanti mažalietuve, vieną po kitos gali berti įdomias istorijas apie gimtąjį pamarį ir pajūrį.

Istorijos apie Ignalinos kraštą byra dar smagiau. Kartą kitą su Dalia išsirengusi į kelionę, negalėjau atsistebėti: kiek ji gali pasakoti apie kiekvieną miškelį ar mišką, kalnelį ar piliakalnį, kaip vardija ledynmečius, kiek sodybų ir jų gyventojų yra aplankiusi.

Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Viena mūsų kelionių – liepos pradžioje į Mielagėnus. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – mišios už sveikatą praradusius ir jiems padedančius. Tik po to ilgokas, išsamus Dalios knygos pristatymas. „Atsimenu, kaip į šią bažnyčią iš savo kaimo eidavau basa“ – sakė viena iš knygos personažių Česlava Pimpienė (Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos direktorė). Negalėjai nepastebėti, kaip žaidžia vasaros spinduliai jos aukštakulnėse elegantiškose „lakierkose“. Dar labiau dėmesį traukė į bažnyčią užbėgantys, palei klebono Marijono Savicko kojas besiglaustantys šunėkai. Bažnyčia atverta ir jiems. O kas tas žmogus, kukliai stovintis bažnyčios prieangyje ir taip šiltai pasauliui – viskam kas čia, Mielagėnuose, vyksta – besišypsantis?

Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Jis – chorvedys Petras Puošiūnas, Mielagėnų bažnyčios vargoninkės  Valentinos Sinkevič mokytojas, ilgametis „Varpo“ choro dirigentas, dabar jau chorą „padovanojęs“ Jurijui Kalcui.

Dalia Savickaitė savo knygoje apie Valentiną Sinkevič pasakoja: „Dainuojanti mergaitė niūnavo visur, bet reikėjo apsispręsti ir dėl tolesnių mokslų. Norėjosi muzikos, bet natų visai nepažįsta, nei muzikos teorijos, nei istorijos, bet… noras didžiulis. Matyt, buvo lemta, nes choro „Varpas“ vadovas Petras Pošiūnas atvažiavo pas uošvienę į Bernotus. Sužinojęs merginos norą pasikvietė pas save ir dvi savaites prieš stojamuosius į LMTA „kalė“ jai į galvą būtiniausius stojimui dalykus. Kažką „įkalė“, bet vėl gelbėjo gamtos dovanotas balsas. (…). Įveikė dėstytojų abejones ir eilinį kartą įrodė – kas turi būti, taip ir bus“.

Mielagėnuose tą dieną  ‒  ir vyrų choro „Varpas” koncertas. Juk suprantame, kad žymųjį chorą į Mielagėnus išvioliojo ne kas kitas, tik Dalia Savickaitė.

„Jūs tokie gaivūs, nors mūsų koncerto laukėte ilgai” – publiką gyrė dirigentas Jurijus Kalcas. Pilnutėlė bažnyčia plojimais ir šūksniai bravo gyrė chorą…

Ta diena Mielagėnuose buvo ilga. Gaila, bet privalėjau grįžti namo. Neišgirdau, nepamačiau Poezijos naktigonės – kasmetės Mielagėnų miestelio šventės.

Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Šias eilutes rašau jau rugpjūtyje, jau rudeniop. Ką tik grįžau iš Linkmenų, kur apie Dalios Savickaitės knygą kalbėta kitaip. Susitikome bendruomenės centre, buvusioje vidurinėje mokykloje. Nei mokytojų, nei mokinių tame baltame pastate senokai nėra. Yra seniūnija, paštas, biblioteka, kultūros centras, sporto salė.

Turėjau laiko paklaidžioti viena po Linkmenis: miestelį, kurį tarpukariu perpjovė demarkacinė linija. Paklaidžiojau ir po didžiulį, aidintį buvusios mokyklos  pastatą.  Prašyte prašosi tas namas, kad į jį ilgesniam laikui atvyktų dailininkų komanda: spalvintų, gyvintų, smagintų sienas, apgyvendintų skulptūras ar… Iš kur man žinoti ką? Tikrai žinau, kad Ignalinos kraštas šaukiasi to, ką patyriau savaitę viešėdama Anykščiuose: rašytojų rezidencijų, dailininkų plenerų, menų inkubatorių.

Jaukioje Linkmenų  salėje apie Dalios Savickaitės knygą kalbėtasi kitaip nei bažnyčioje: kokios sienos, toks ir pokalbis. Dalia priminė, kad Linkmenis galima vadinti metalistų miestu: čia būta rūdos kasyklų ir liejyklų, dabar čia gyvena net keturi kalviai, čia vienintelis Lietuvoje plaktukų muziejus, įkurtas „Indros” leidyklos savininko Antano Kibicko.

"Indros leidyba" Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.
“Indros leidyba” Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Linkmenyse klausiausi „Bijūnų” dueto. Vienas iš tų  bijūnėlių – Algis Gaižutis, kadaise kūręs Ginučių malūno muziejų, rinkęs jam senąją techniką.

Klausiausi ir Rimanto Klimo, kankliuojančio, dainuojančio miškininko. Dzūkiškas pasakas sekė Mielagėnuose įsikūręs dizaineris Mindaugas Milinavičius, o dūdmaišiu senoms Rimanto ir Mindaugo dainoms pritarė žemaitis Jonas Srėbalius.

Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka
Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka

Aptarėme dar vieną knygą. Tai ‒ „Ažvinčių kraštas”, kurios labui padirbėjo daugybė žmonių: kas tapo mecenatais, kas rinkdamas medžiagą leido dienas mūsų valstybės archyvuose, kas dalinosi savo namuose išsaugotomis nuotraukomis, prisiminimais. Knygos autorių daug, tačiau sudarytoją Dalią Savickaitę tikrai galime vadinti šios knygos motina, o įkvėpėją Rimantą Klimą – tėvu.

Scan0001

Tą penktadienį Linkmenyse mes niekur neskubėjome. Mes tik jautėme, kad neskuba ir vasara, tykiai  žingsniuodama pietų pusėn Aukštaitijos miškais.

Poetė tverečėnė Rima Skunčikienė Daliai dovanojo eilėraštį, o Valentina Sinkevič – pluoštą dainų. Jos abi išvyko rytų pusėn. Rima į gimtąjį Tverečių, Valentina – į Didžiasalį, kuriame moko muzikos. „Jei vaikai dainuoja sopranu, tai aišku: jų mokytojas taip pat   sopranas. Jei altu – mokytojas altas. Jei vaikai baubia, tai suprantame: per muzikos pamokas jie mokėsi aritmetikos” – taip pasakoja Mielagėnų vargonininkė, Didžiasalio „Ryto” gimnazijos muzikos mokytoja Valentina Sinkevič.

Ar žinojote, kad jos krašte saulė pateka anksčiausiai? Kai Vilnius nyra iš sutemų, Didžiasalyje jau šviesu.

 

 

 

Ten, kur raganos vanojasi

Pakeliui.
Pakeliui.

Ten, kur raganos vanojasi

Gintarė Adomaitytė

…Į Puziniškio piliakalnį išplaukėme iš Palūšės. Patekau į laimingųjų keliauninkų grupę. Mano bičiuliai riedėjo ratuoti iš Ignalinos Meironių link ir toliau. Tuo metu mes, keli žurnalistai ir jų artimieji, dairėmės iš katerio, laukdami, kol pasirodys Linkmeno ir Asalnykščio ežerų protaka. Už kelionę ačiū Ignalinos viešajai bibliotekai, jos projektui „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Jau aplankyti Linkmenų ir Ginučių piliakalniai, o Taurapilio ir Kačianiškės piliakalniai projekto dalyvių dar laukia.

Per protaką statomas naujas tiltas jau beveik baigtas. Drąsiai galima eiti. Jauniausia keliauninkė, pamačiusi triūsiančius statybininkus, nutarė: dabar čia, į Puziniškį, perkels Gedimino pilį.

Į aukštą piliakalnį kopiau kartu su jo atradėju. Nedusdama. Tik klausydama, ką jis, Algirdas Panavas, pasakoja, tik žvelgdama, ką jis rodo. O rodė jis terasas, neabejotiną ne gamtos, o žmogaus rankų kūrinį.

 Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

„Esu gamtos žmogus, dažnai dairausi nuo kalvų, ieškodamas vaizdingų vietų. Ši vieta sudomino“, ‒ pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistas Algirdas Panavas. 1985 metais žvalgomosios ekspedicijos metu žinovai apibrėžė piliakalnio teritoriją. Jo data – I tūkstantmečio pirmoji pusė.

Protakoje šalia piliakalnio mėgsta vanotis raganos. Taip tvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistė Giedrė Šukytė. Jeigu jau specialistė taip teigia, reikia tikėti. Svarbu minėti ir Giedrės kolegę Sigutę Mudinienę, kartu su „Čiulbute“ dainavusią senąsias dainas, pažėrusią mįslių pluoštą.

Vilniaus universiteto doktorantė Dovilė Baltramiejūnaitė pasakojo, kaip atrado Tauragnų II piliakalanį, jau dvyliktą Aukštaitijos regioniniame parke. 2014 metais,  vėloką vasaros vakarą, ji apžiūrėjo statybvietę. Rado žvangutį ir lipdytos keramikos. Kiek vėliau Kultūros paveldo centro archeologai patvirtino: taip, tai piliakalnio palikimas.

Dovilė Baltramiejūnaitė minėjo, kad Lietuvoje dar anaiptol ne visi piliakalniai atrasti. Jų ieškoti padeda naujausios technologijos, bet ir mūsų visų pagalbos tikimasi – jos laukiama iš kiekvieno žmogaus, mėgstančio kopti į aukštas kalvas.

Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė su bibliotekos bičiuliais
Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė
su bibliotekos bičiuliais

Suprantama, kad vykdama prie piliakalnio, šio to prisigraibiau internete. Šaltiniai man vieningai tvirtino, kad miškas ten skurdokas. Nieko sau skurdokas! Tą dieną saulė auksu švytėjo pušų viršūnėse, žolė kėlė nakties lietaus rasą. Dairiausi pažeme. Tikėjausi pamatyti ten augančias retenybes: šiaurines linėjas ir plačialapes skiautalūpes (arba lietuviškąsias orchidėjas). Tas gėlės, kurias skinti draudžiama.

Nespėjau atrasti ir pasigėrėti. Pristigo laiko, gal ir žinių. Nors lietuvišką orchidėją mačiau visai neseniai, prieš gerą savaitę netoli Anykščių, Karalienės liūne. Retą gėlę man parodė Vijoleta Vanagienė, bet tai kita, visai kita istorija, kurią tikiuosi šią vasarą papasakoti.

Prie Puziniškio piliakalnio nupešiau atminčiai kelis čiobrelių žiedus (juk leista?), dabar jie džiūsta ant mano lentynos, svaigiai kvepėdami. Parsivežiau ir gervuogių žiedų bei lapų. Žiemą turėsiu žolienės svečiui priklydėliui. Man ji gardesnė nei kinrožių ar kitokia mandra arbata.

Projektui vadovaujanti bibliotekininkė Laima Andrijauskienė augalijai laiko neturėjo. Skaičiavo žmones, susirinkusius prie piliakalnio. Bandžiau jai padėti ir pamečiau skaičių. Tikrai daugiau nei šimtas, kur kas daugiau.

Į Ignaliną grįžau be privilegijų: ratuota, kartu su klegančiomis Aukštaitijos moterimis. Pokalbis svyravo nuo kasdienės buities iki pakilių idėjų. Nejučia išsitraukiau užrašų knygutę ir brūkštelėjau vieną kitą vaizdingą posakį. „Barasi dėl gylio žarnų“ – taip sakoma apie žmones, nežinia dėl ko besiginčijančius.

Prie piliakalnio nė kiek nesibarta. Vaizduotė ten nugali realybę.

Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio
Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio

Šias eilutes baigiu rašyti vidurnaktį. Nežinau, ar jau pragydo protakos raganos, bet Ignalinos laumės netoliese, Paplovinio ežere, tikrai maudosi. Ir ne tik maudosi…  Ką tik kelios ilgaplaukės prašvilpė nuo paežerės pro mano langus ant riedlentėmis ir paspirtukais besikvatodamos, vėlyvus praeivius begundydamos, o gal ir baugindamos.

Galėčiau jau baigti šį rašinėlį, jau laikas ir man įsilieti į ežero mauduolių būrį, bet… Vienas prisiminimas prašyte prašosi, kad užrašyčiau.

Buvo vėlyvas ruduo, o gal ir pernykštės žiemos pradžia, kai Ignalinos bibliotekoje stebėjome filmą. Algirdas Panavas rodė, ką nufilmavo jo valdomas dronas. Matėme Aukštaitiją taip, kaip regi ją paukščiai iš aukštybių. Buvo žiūrovų, smalsaujančių, kur ir kokioje sodyboje  įsikūrė gerai žinomi žmonės, kitiems rūpėjo sengirės. Į jas ir man, ir jums žengti uždrausta. Nebent esame sutaupę gražią sumelę baudai, nebent nebijome vilkų, nebent esame niekam tikę piliečiai. Į jas žengia tik specialistai vilkų ir kitų gamtos kūrinių skaičiuoti. Aš jiems, tiesą sakant, pavydžiu. Tas pavydas nei baltas, nei juodas. Tiesiog pavydas.

Nuotraukos iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo

 

 

 

 

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Ledi_vir6elis

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Neringa Mikalauskienė

Paula McLain, Ledi Afrika, iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius, 2017.

Tekstais ant ketvirtojo knygos viršelio ar pranešimais spaudai leidyklos siekia suvilioti skaitytoją ‒ tai jau niekam ne paslaptis. Kita vertus, visiškos netiesos ten nebūna: faktų nesuklastosi. Ypač, jei knyga ‒ biografinė. „JAV autorės Paulos McLain romanas „Ledi Afrika“ ‒ neįtikėtina vienos pirmųjų pasaulyje moterų lakūnių gyvenimo istorija“, ‒ skelbiama netgi smulkutėmis raidėmis bibliografijos katalogui skirtoje anotacijoje. O kur literatūroje pakvimpa lėktuvais, ten aš, kaip sakoma, nepakaltinama: pirmąją rimtą literatūrinę meilę išgyvenau Antoine᾽ui de Saint-Exupery, nors būta kalbų, kad rašytojas jis buvo geresnis nei lakūnas… Tiek to. Šiaip ar taip ‒ duokit šen man visas knygas apie aviaciją, sakysiu, kad puiki, labai gera ar bent jau gera. Tad „Ledi Afrika“ turėjo tikti. O citatėlė nuo ketvirtojo viršelio, kad Berilės „laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti“ nuginklavo absoliučiai. Aistra skraidyti! ‒ ir štai jau įsivaizduoju save, stačia galva neriančią į audringą padangių romano pasaulį.

Kitas masalas ‒ jau ne vien dėl lėktuvų pamišusiai literatūros kritikei, bet ir geros literatūros žinovui ‒ pažadas, kad pagrindinę veikėją Berilę Markam likimas suves su išskirtine asmenybe: rašytoja Karen Bliksen. Ir kad joms abiem vienas vyras, lakūnas ir medžiotojas Denis, taps didžiąja gyvenimo meile (čia jau vasaros romanų skaitytojai gundomi, bet ‒ o kodėl ne?..).

Tad mano „didieji lūkesčiai“, paėmus į rankas „Ledi Afriką“, buvo tokie:

  1. grožiniu stiliumi bus perteiktos Berilės Markam skraidymo patirtys;
  2. atrasiu pasakojimą ir apie Karen Bliksen, kurios kūryba nuo „Babetės puotos“ labai mėgstu.

O ką radau?..

Apie Berilės skrydį ‒ trys lapai „Prologo“. Tada ‒ daug daug Afrikos, Berilės gyvenimas Kenijoje, tėvo žirgų ūkyje, jos ryžtas tapti pirmąja žirgų dresuotoja moterimi, ruošiančia juos lenktynėms, ir ilgas kelias iki pripažinimo, kad Berilė tai sugeba geriau už kitus. Bene pirmasis pokalbis apie lėktuvus šmėsteli viduryje knygos, p. 235 („Lėktuvas man buvo visiškai naujas dalykas. Keletą kartų, kai mačiau jį aukštybėse, dūmų tumulais raižantį dangaus žydrynę, jis atrodė paikas ir netinkamas man daiktas, lyg vaiko žaisliukas. Bet Denį, kaip ir Mają, skraidymas traukte traukė.“) ‒ šmėsteli ir išnyksta kaip miražas dykumoje. Ilgam. Labai ilgam. Nes prasideda arba tęsiasi įvairios Berilės meilės peripetijos, kurios, kai (nelengvai) susitaikiau su mintimi, jog skraidymo patirčių romane ieškoti neverta, dažniausiai buvo net įdomios, nors reikia pastebėti, kad Berilės gyvenimui svarbių vyrų paveikslai (netgi ir tos didžiosios gyvenimo meilės ‒ Denio) susiliejo jei ne į vieną veidą, tai į vieną tėkmę tikrai. Tarsi būtų ne personažai su savitais charakteriais, bet tam tikri tipažai, reikalingi tik laisvai Berilės dvasiai paryškinti. O frazę „Gal tau reikėtų išmokti skraidyti?“ Denis Berilei ištaria tik pačioje romano pabaigoje, p. 402. Į tai Berilė atsako: „Man? Ar ir ten viskas atrodo taip erdvu, kaip žvelgiant iš čia?“ Dar apie 30 lapų, ir knyga perskaityta. Padariau išvadą, kad jos autorė P. McLain į skraidymo meną gilintis nebuvo linkusi: ten jo beveik nebuvo.

Antrasis lūkestis ‒ Karen Bliksen. Labai nustebau, aptikusi sulietuvintą jos vardą: romane ji vadinama Karene Bliksen (nors ketvirtąjame viršelyje liko Karen, kaip visi jos kūryba besidomintieji įpratę). Jaučiau tokį disonansą, kad puoliau skambinti visais feisbuko varpais, visiems pažįstamiems: tikrai, ar tikrai turėtų būti Karenė?.. Ir jei jau danė Karenė buvo sulietuvinta pagal anglę Berilę, tai kodėl Džindžer netapo Džindžere, o liko Džindžer? Painiava mano galvoje dėl būtino ar nebūtino lietuvinimo buvo tokia didelė, kad nustelbė patį Karenės Bliksen charakterį. Jis man pasirodė blankus kaip ir kitų personažų, išskyrus, žinoma, Berilės. O gal, jei Karenės charakteris nebūtų sukurtas taip blankiai, nebūčiau tiek įnirtingai ieškojusi atsakymo – kodėl jos vardo gale atsirado „ė“?

O dabar ‒ apie tai, kodėl „Ledi Afriką“, nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių, skaičiau ne šiaip su pasimėgavimu, bet tiesiog ryte surijau. Už tekantį, sklandų stilių reikėtų padėkoti ir vertėjai ‒ Rūtai Tumėnaitei. Berilės vaikystė bėga tėvo žirgų ūkyje, ji laksto su vietinės kipsigių genties berniūkščiais, yra tarsi įaugusi į Kenijos žemę, rodos, net kvėpuoja tuo pat ritmu. Pasakojimas tirštas, vaizdingas, daug dėmesio skiriama detalėms, žodžio estetikai ‒ taip ir matai dulkes, „raudonas lyg ochra ar lapės uodega“, „keistas džiovintų kerpių garbanas“ arba ‒ ištisą migdymosi epizodą:

„Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ir bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai ‒ širšės ir vapsvos ‒ sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą“ (p. 23).

Nejučia persiimi pagrindinės veikėjos meile Afrikai ir specifiniam jos grožiui:

„Kitoje kelio pusėje, nedideliame parkelyje, išlygintame molio paviršiuje, kuris atrodė lyg pabarstytas cukraus pudra, rikiavosi nykštukiniai eukaliptai, neseniai čia pasodinti dėl vaizdo. Taip Nairobis stengėsi plėstis tolyn, bet priešais plytinti tuštuma buvo didesnė, pasirengusi praryti mus visus iki pat paskutinio siūlelio. Afrika mane tuo ir žavėjo, ir vyliausi, jog taip bus amžinai. Eidama jutau, kaip tamsa pešioja už skverno, todėl staiga mane užvaldė malonus troškimas išsinerti iš suknelės, gal net iš odos“ (p. 89).

Sakyčiau, Afrika čia ‒ daugiau nei fonas pagrindinės veikėjos gyvenimo istorijai skleistis. Afrika (bent jau pirmoje pusėje knygos) pati tampa veikėja ‒ šalimi su charakteriu. Ir dar ‒ man pačiai tai buvo didžiausias siurprizas ‒ tekstas uždega meile žirgams, net jei iki tol apie juos galvojai tik „na, taip, gražūs…“ Skaitytojo meilė žirgams knygoje auginama kartu su augančia Berile: nuo vaikiško susižavėjimo tėvo darbu ūkyje ir laisvų pajodinėjimų Žaliosiomis Ndžoro kalvomis iki atkaklaus ėjimo tikslo link ‒ gauti pirmosios moters dresuotojos licenciją. Apie tai rašoma įdomiai, daug ir detaliai: „Žąslų galąstuvai. Liežuvio rišimas. Balnojimas prasijodinėjimui ir balnojimas lenktynėms. Kaustymas ir bandažavimas, grūdinimas ir speciali įranga. Turėjau išmokti įvertinti lenktynių tako paviršių ir statymo sąrašus, apskaičiuoti leistino svorio normas. Turėjau išmanyti apie visas įmanomas ligas ir negalavimus: patemptos sausgyslės ir antkauliai, šlubčiojimas, blauzdų mėšlungis, kaulų lūžiai, riešinio sąnario lūžiai ir užkulnio skilimai. Grynakraujai žirgai buvo didingi, bet sykiu ir trapūs padarai“ (p. 137). Tapti dar ir viena pirmųjų lakūnių ‒ jau nebe taip svarbu. Žinoma, skaitant populiariajai literatūrai priskirtiną romaną, tenka priimti jo žaidimo taisykles ir „išjungti“ vidinį balsą, sakantį, kad žirgų lenktynių romantizuoti nereikėtų. Žmogui tai užgaida, nebūtina pramoga, o žirgui?.. Žirgui tai ‒ pavojingas, dažnai suluošinantis bėgimas, o kurios nors lenktynės gali būti ir paskutinės. Gyvenime jų geriau nebūtų. O lėktuvai? Lėktuvai ‒ būtinai.

 

 

 

 

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.