Category Archives: Pabangavimai

Kartais apsilankius spektaklyje, koncerte, renginyje, perskaičius knygą norisi pasidalyti įspūdžiais nepretenduojant į ilgą ir išsamią analizę. Tad čia – tokios impresijos.

Gintarė Adomaitytė. Iš brangenybių skrynelės

Iš brangenybių. I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Iš brangenybių skrynelės

Gintarė  Adomaitytė

Pabirę stiklo karoliukai, nežinia iš kur ir kaip atriedėję… Mamos gintaro vėriniai, jos tuoktuvių žiedas… Mano jaunystės margaspalvis plastikas – juk ilgokai gyvenau   dvidešimtajame, „plastmasės“ amžiuje… Močiutės segė, kadaise spindėjusi perlo akimi – kur ji dabar, ta akis, ką stebi? Mediniai hipiški pakabukai, odiniai raiščiai ir karoliai, uoliai verti iš obuolių ar net arbūzų sėklų. Laikrodžiai, seniai nebeskaičiuojantys laiko, – tas laikas ganosi mano atminties pievose. O kvepia atminties pievos močiutės kvepalais – jos Koti, kvepia ir džiovintomis  ramunėlėmis, tomis, kuriomis močiutė kantriai perskalaudavo mano ilgus šviesius plaukus. Tie du svaigūs aromatai pykstasi ir taikosi, vyniojasi į sapno debesį, skatina ir ragina: jau laikas tau, moterie, jau rudens sulaukei – atverk skrynelę, išdalink brangenybes jaunesnėms, eiklesnėms, gražesnėms. Juk kadaise – seniai neseniai – skryneles mano labui atvėrė vyresnės tetos.

Papuošalai panašūs į kankinimo įrankius. Kryželis ant kaklo gali tapti kryžiumi visam gyvenimui, pakabukas sverti daugiau už akmenį, apyrankė tapti antrankiu. Ji prirakina prie mylimo-nemylimo, kadaise ją dovanojusio. Būtent jas, tas apyrankes, dar neseniai mėgau labiausiai. Nuo jų ir pradėjau perdovanojimo metą, glumindama gerokai jaunesnes bičiules ir giminaites.

Nejaugi tik gamta nemėgsta tuštumos? Ne tik ji. Brangenybių skrynelė irgi.

Vieną pavasarį  atriedėjo, mano riešą apsivijo – maniau, kad ilgam – dar viena apyrankė. Jaunatviška. Neprašmatni. Drįsčiau sakyti pigi, jei nežinočiau apyrankės istorijos. Vaikų linija pakvietė mane į jaukų susitikimą. Vaikų linija – tai anaiptol ne vaikai, darniai išsirikiavę į vieną gretą. Tai – suaugę žmonės, telefonu išklausantys nuskriaustus, vienišus vaikus, atsakantys į jų laiškus. Mums, viešnioms ir svečiams, Vaikų linija dovanojo po apyrankę. Ant jos parašyta: be patyčių. Tąsyk, priimdama dovaną, žadėjau: ji liks ant mano riešo, nenusimausiu. Žadėdama žinojau: iš tokio jaunatviško papuošalo, iš to be patyčių – daug kas pasityčios. Net galėjau atspėti, kas…

Tame Vaikų linijos sambūryje buvo daug žurnalistų. Dar daugiau fotografų. Girdėjau jų kuždesius: be reikalo čia atėjome, čia mums nėra ką veikti. Labai gerai žinau, kaip darbas laikraštyje pertvarko vertybių skalę. Pertvarko taip, kad žmogus nebejaučia, kada jis pats tyčiojasi, o kada ‒ iš jo. Aš tik dirbu savo darbą – sako tas žmogus, pamiršęs istorijos pamokas. Aš tik atlikau savo pareigą, aš tik vykdžiau įsakymą, aš tik paisiau to meto taisyklių, aš tik prisitaikiau prie rinkos dėsnių – štai žodžiai skydai, o kartais šydai, dengiantys menkąsias ir didžiąsias pasaulio nuodėmes.

Fotografai, kad ir besityčiojantys iš renginio apie patyčias, savaip buvo teisūs. Patyčių  nenufotografuosi.

Pamenu, kaip mano bičiulė, tegu ir kikendama, iš savo atminties skrynelės traukė Pirmosios Komunijos patirtį. Davatkėlės rikiavo procesiją. Prie altoriaus pirmosios ėjo mergaitės, iš Amerikos atsiųstomis sukniomis. Namų darbo, išaugtinėmis – paskiausiai. Tai istorijai gal jau pusė šimto, pasakojau ją ne kartą, bet vis tiek – negaliu dar kartą nepapasakoti.

Siuntiniai iš Amerikos, didysis anų laikų pasididžiavimas – tolo nutolo. Ne dievotos beraštės moterėlės, o mokytos katechetės rūpinasi jaunosiomis katalikėmis. Ir vis tiek. Ne visada ir ne visur, gal tik retsykiais, prie altoriaus pirmoji artės ta, kuri prašmatniausia. Tik kad tas prašmatnumas, ta tuštybių mugė krečia savo pokštus, sakytum, tyčiojasi: mergaitei su krinolino sijonu niekaip nepavyksta atsiklaupti. Ji, įkišta į grožio narvą, svirduliuoja, beveik griuvinėja: suknelė tokia nepatogi, kad nors gulk kryžiumi prieš altorių, išpirk dar ne savo, tik savo mamos, tuštybės nuodėmę.

Mano apyrankę su užrašu be patyčių kartą norėjo skolintis aukštosios mokyklos lektorius. Jam atrodė, kad studentai, norintys vien tik diplomo ir nieko daugiau, iš jo lyg ir… tyčiojasi?

Vieną kartą jis iš savo aukštosios mokyklos parsinešė tokį tartum garbės raštą – įstiklintą, įrėmintą. Jame dailiu šriftu įrašyta: jūs pelnėte Kirvio nominaciją. Tai nominacijai radome vinį, ilgokai kyšojusią be darbo mūsų virtuvėje, ties plytele. Garbės raštas kabojo ilgokai, kol aprūko, įskilo – prarado ir išvaizdą, ir prasmę. Jis nebejuokino. O juk buvo metas, kai linksmino, ypač tais laikais, kai ne tik sriubą, bet ir kitus patiekalus galėjome virti tik iš kirvio ir dar šio bei to, nuo senesnių, sotesnių laikų, užsilikusio virtuvės lentynose.

Kirvio pravardė lektoriaus nežemino. Priešingai. Šiek tiek ja didžiavosi. Žemino studentų požiūris į pasaulio kultūros istoriją, į lietuvių kalbą. Jie – būsimi pedagogai – niekaip nenorėjo tikėti, kad kalba – ne vien pasikeitimas tuo, kas ką tik įvyko ar dar įvyks. Tai – mūsų jausmai, mūsų mąstymas. Mes patys.

Tas lektorius savo studentams niekada nelinkėjo įsidarbinti privačioje mokykloje – mat metus kitus buvo ir pats tokioje mokytojavęs. Ten ne kartą jo teiravosi: ar jums ne gėda, kad toks prastas jūsų mobiliakas? O ar ne gėda, kad atostogavote Lietuvoje? Ką, tikrai, jokio užsienio? Kodėl jūs į mokyklą ateinate pėsčias? Čia toks sportas, taip?

Išmintingas pedagogas tokius klausimus tikrai atlaikys. Dar ir kaip. Neatlaiko vaikai. Pamokose tai vieno, tai kito nėra. Kur jie? Pas psichų daktarą – garsiai šaukia klasė. Pašūkavusi mandagiai pasitaiso: ai ne, pas psichologą.

O apyrankė? Kur ji? Kartą apyrankę bandė pačiupti Baltija – ir nepačiupo, pasivijau. Susigražinau. Baltija atkeršijo: nuplovė užrašą. Liko tik plastikas.

Kad jau sukasi mano pasakojimas apie brangenybių –prisiminimų skryneles, tai dar viena istorija, atkeliaujanti iš 2007 metų.

Gal atsimenate, kaip Vilniuje, Šiaulių gatvėje, netikėtai apgriuvo namas? Gal pastebėjote: iš vieno besienio buto kyšojo pianinas. Jis šlapo, šalo. Nežinia ką pats sau skambino. Prisimenu jį, keliaudama po Lietuvos mokyklas, klausydama nuoširdžiausių mėgėjiškų koncertų. Fortepijonai ir pianinai traukiasi iš mokyklų, kultūros centrų koncertų salių. Tikro smuiko muziką lydi pakaitalas – sulankstomas, nešiojamas „rojalis“. Saksofoną – dar baisiau. Ritminga, bet nyki fonograma.

Nejaugi ir mokyklos pianinui lemta likti mano prisiminimų skrynelėje? Ir tam įspūdžiui, tam jausmui, kai akompanuojantis žmogus pakelia rankas, visai kaip dirigentas ar dirigentė prieš uvertiūrą: prasidės, jau tuoj prasidės. Tylos mirksnis skamba garsiau nei muzika. Juk viskas tik prasideda…

Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

20190620_193317

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.
Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

20190620_193011

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

20190619_125725

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

20190620_193237

Neringos Dangvydės nuotraukos.

Gintarė Adomaitytė. Apie paukščius, poetus ir dainas

Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms
Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms

Gintarė Adomaitytė

Apie paukščius, poetus ir dainas

Ignalinos dienoraštis

Kartais Ignalinos būna per maža. Vilniaus – per daug. Štai kodėl mano vasara prasidėjo Daugpilyje. Birželio pirmą dieną, ankstų rytą, Ignalinos traukinių stotyje mus išlydėjo gegutė ir jos  duslus kukavimas. Ai, ne gegutė kukuoja. Tai geginai (ar gegužiai) verčia mus raustis po kišenes, skaičiuoti kažką, nežinia ką, bet visada savo naudai… Ignalinos pamiškių gegužiokas tikras juokdarys. Gegužės dvyliktą – rinkimų dieną – jis plėšėsi taip, kad aidėjo ir gatvėse, ir pastatuose. Kažin ar bent vienas žmogus suprato, katram ir kodėl jis skiria savo reiklų balsą.

O kol kas – mudu traukinyje. Tereikia vienos valandos – ir jau užsienyje,  ir einame abu su Mariumi lėtu žingsniu, niekur neskubėdami, kaštonų alėja, apimti šeštadienio ryto ramybės. Planai kuklūs: Bažnyčių kalnas ir būtinai – būtiniausiai – Markas Rotho, jo tapyba. Dar tramvajus, svarbu pasivažinėti tramvajais, išklausyti jų bildesio ir gaudesio. Kur kitur, jei ne Daugpilyje, kadaise  pamačiau pirmuosius savo tramvajus – tuos traukinių pusbrolius. Baugu skaičiuoti, kada tai buvo… Na, per Onines, na, tada, kai buvau baigusi net devynias klases, kai…

Daugpilis ir jo ežeras  dėl daug ko mano gyvenime dėtas, o gal net kaltas. Mūsų keturvietė valtis į finišą atlėkė (kad tik neparašyčiau atplūduriavo) pirmoji – kas galėjo pamanyti? Laukė rimtesnės varžybos, po jų – jau labai rimtos, rimčiausios. Jei kam rūpi, ką visa tai man davė, tai atsakymas aiškus ir trumpas: sapnus. Juose daug vandens ir žalių krantų, juose valtis be jokių pastangų slysta dainuodama. Davė ir daugiau: pramokau (išmokti neįmanoma) laimėti ir pralaimėti, tramdyti jausmus sukandus lūpas, neskubėti vadinti savęs meistre. Galiu pabūti ir pameistre.

Politikos skyrelis šiame rašinyje buvo trumputėlis, ką tik paskaitėte kiek ilgesnį – sporto, o dabar jau apie svarbesnius įvykius, apie dabartį – apie vasarą ir birželį. Apie Marką Rotho.

Savo dienoraštyje 1964 m.  poetas Alfonsas Nyka Niliūnas rašė: „… negaliu suprasti, kodėl Jacson Pollock, Mark Rotho ir Jean Dubuffet laikomi dideliais tapytojais. Skonio dalykas? Nemanau. Nejaugi būčiau pradėjęs „užsiverti“, t.y. nebesimokyti?“ .

Ši frazė man svarbesnė gal net už visa tai, ką mačiau Daugpilio tvirtovėje, tapusioje muziejumi ir Marko Rotho meno centru. Kaip išmokti nesakyti apie amžininkų meną: siaubas, nesąmonė; kaip neskubėti teigti: čia ne menas – čia pinigų plovimas. Kaip sugebėti ištarti: tai aš pats ar pati užsivėriau, tai aš nebesimokau. Beje, ir į Rotho, ir į kitas parodas žvelgiau atlapa, visiškai atsivėrusi. Juk važiavau į Daugpilį šiek tiek „pasimokiusi“.

Modus vivendi – štai lotyniški žodžiai, kuriuos dienoraščiuose dažnai  kartoja Alfonsas Nyka Niliūnas. Ką čia slėpti: buvau prasta mokinė per lotynų kalbos pamokas, bet vis dėlto – aš jos truputį mokiausi, aš ir dabar tebemoku suprasti ar nuspėti vieną kitą posakį.

Modus vivendi  poeto dienoraščiuose – kai rašoma apie kitą poetą – apie Antaną Miškinį, kai bandoma užmegzti su jo kūryba artesnį, glaudesnį santykį, sudaryti šiokias tokias, kad ir laikinas, paliaubas.

Toks buvo mano birželis: pakaitomis skaityti Nyką ir Miškinį, emigrantą ir lagerių kalinį. Kai Nyka Niliūnas vaikštinėja po neapsakomo dydžio ir turtingumo Kongreso biblioteką Vašingtone, Miškinis brolio Motiejaus prašo atsiųsti į lagerį Jacko Londono knygą, būtinai anglų kalba. Jo laiškas slaptas, aplenkęs prižiūrėtojų kontrolę, pasirašytas slapyvardžiu Lena.

Kai Ignalinos mažoka, o Vilnius slegia, nebūtina važiuoti į Daugpilį. Galima į Uteną. Jei ieškai Nykos Niliūno ir Miškinio, važiuoti reikia.

9-toji tarptautinė poezijos šventė Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ ‒ štai kas mus išviliojo. Traukė pati Utena. Jau laikas susipažinti su miestu, pro kurį tik pralekiu, tik pravažiuoju.

Šiek tiek pažinau Uteną 1990 metais. Buvome ką tik įkūrę Šiaurės Atėnus. Saulius Šaltenis ruošėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur giliai giliai plastiko dėžėse, tarp svarbių man užrašų, slepiasi nespalvota nuotrauka. Stoviu scenoje (kažkurioje Utenos scenoje…)  tarp dviejų aukštų vyrų – Sauliaus Šaltenio ir Arvydo Juozaičio, visi trys apdovanoti gležnomis tulpėmis. Mes – komanda. Atrodė, kad stipri. Paaiškėjo, kad iš lėto vystanti  – visai kaip tos tulpės.

Vienaip ar kitaip, tuomet rinkimų akcija pavyko: Saulių išrinko į tarybą, jis tapo signataru. Ne todėl, kad mudu su Arvydu uoliai ir nuoširdžiai agitavome. Todėl, kad Utena ir Saulius Šaltenis – tai neatskiriama. Gerokai vėliau, jau Ignalinoje, mačiau Sauliaus Šaltenio „Jasoną“, vaidinamą Utenos teatro mėgėjų. Tų jasonų teko stebėti ir daugiau, itin profesionaliai režisuotų ir vaidintų. Ką jūs, ką jūs…  Profesionalus menas mėgėjiškam retsykiais gali ir nusilenkti: labiausiai, kai savą interpretuoja savi. Ką ten interpretuoja – Utenos vaidintojai tekstu gyveno, alsavo.

Šį kartą Utenoje mūsų  laukė štai kas:  Klemo Kupriūno ekslibrių paroda, skirta Alfonso Nykos Niliūno šimtmečiui, poezijos skaitymai ant Dauniškio ežero liepto, o kitą dieną – Antano Miškinio premijos įteikimas jo gimtuosiuose Juknėnuose.  Į skaitymus ir Vilniaus kvarteto koncertą  Užpaliuose, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, nespėjome. Kiti žmonės gal ir sakytų: išmoksiu, būtinai išmoksiu vairuoti, įgysiu automobilį – tuomet nulėksiu visur.

Mudu taip niekada nesakome. Mums svarbios ir suprantamos stotys – traukinių, autobusų, sklidinos keisčiausių istorijų, persmelktos išsiskyrimų ir pasimatymų operetėmis ir dramomis. Nėra stebukladario, kuris mus pakeistų.

Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms

Kragai, laukiai, antinai,  kirai – visi kaip pasamdyti, kaip iš anksto ruošti – skrajojo, plaukiojo, nardė Dauniškyje  tą valandą, kai Lietuvos, Sakartvelo ir Latvijos poetės bei poetai skaitė savo eiles. Pušynėlyje jiems pritarė varnos, pagerbdamos Antaną Miškinį, jo 1935 metų knygą „Varnos prie plento“. Apie kultūros ir natūros kryžkeles savo rašiniuose esu samprotavusi ne kartą: deduosi neapsakoma šių sąvokų  žinove. Bet kad šitaip… kad taip…

Vėlų vakarą, tykioje Utenio aikštėje, kai ant viešbutuko laiptų gurkšnojome vyną, žingsnis po žingsnio, gal net žingsnelis po žingsnelio, lėčiau nei lėtas, Bažnyčios gatvės link pėdino ir ja nupėdino senyvas žmogus – toks aukštas ir liesas, toks permatomas, vienišas, toks atpažįstamai neatpažįstamas, kad…  Kas draus man, Hoffmanno gerbėjai ir pasakų rašytojai, manyti: juk man, žinoma, man, tik man vienai vienintelei, sutemose vaidenosi kitas Hoffmanno gerbėjas.

Kuris?

Galbūt jis – Alfonsas Nyka Niliūnas, žvelgiąs į savo šimtmetį, galbūt jo bičiulis – Utenoje, Bažnyčios gatvėje, mėgęs svečiuotis pasakų kūrėjas Julius Kaupas.

Utenos gatvelėmis klajodama kartais pasijusdavau kaip Kaune, gimtajame Žaliakalnyje: tie medinukai ir mūrinukai, tie darželiai sodeliai palei juos, tos pakalnės ir nuokalnės, ta vasariška ramybė. Arba kitaip: lyg skaityčiau Nyką Niliūną, lyg būčiau apsigyvenusi jo knygose, persmelktose aistra, meile, ilgesiu vieninteliam pasaulio miestui – Utenai. Jeigu tik pamenate jo „Vasaros simfonijas“: Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. / Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, / Kuriam labai giliai miegojo / Užburtas vasaros šaltinis.

O kitą dieną…

Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka
Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka

Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje, tapusioje jaukiu etnografiniu-literatūriniu muziejumi, ir vėl klausėmės poezijos. Rimvydas Stankevičius, šių metų Antano Miškinio premijos laureatas, prisiminė, kaip mokyklos metais bandė deklamuoti „Kampe voratinklis mažytis…“. Jam šis eilėraštis atrodęs smagus, net juokingas. Mokytoja laiku atvėrusi akis: posmus apie vorelį Miškinis parašęs lageryje.

„Pasaulis pilnas neparašytų eilėraščių“, ‒ tvirtino Rimvydas Stankevičius tartum guosdamas visus, norinčius rašyti poeziją, bet nelabai mokančius. Man belieka atitarti: kokia laimė, kad pasaulis pilnas jau parašytų eilėraščių, poečių ir poetų,  ieškančių, net randančių modus vivendi su skirtingiausiais pasauliais.

Arba kitaip: laimė, kad ar Utenoje, ar Juknėnuose poetės ir poetai neskaitė vien patys sau, kaip dažnokai nutinka. Publikos būta – ne bet kokios. Grįždami iš Juknėnų, autobuse išklausėme šiokio tokio renginio aptarimo – anaiptol ne literatūrologinio, labiau mėgėjiško, nuoširdaus, spontaniško. Ką gi, jau antrą kartą šiame tekste rašau: mėgėjams ir jų traktuotei retsykiais dera nusilenkti.

Ko man iš tikrųjų stinga Ignalinoje?

Akademinės, klasikinės muzikos. Aukšto rango koncertų, festivalių. Seilė varva, kai per radiją girdžiu anonsus apie Beatričės vasaros  festivalį Šakių rajone arba Oginskio festivalį Plungėje. Neįtikėtina: šalia Ignalinos, Ceikiniuose ir Palūšėje,  augo Mikas ir Kipras Petrauskai. Nesakau, kad jie pamiršti – tikrai ne. Bet jiems – būtent jiems abiem skirtos galingos šventės – į kurią rinktųsi Lietuva, nė šešėlio, nė aido.

Šiokia tokia paguoda – Paliesiaus dvaras, jo Pasagos salė, į kurią mus, pėsčiuosius, automobiliu nuskraidina bičiuliai Vida ir Arnoldas. Birželiui besibaigiant, Pasagoje dainavo graži ir stipri kaip valkirija Inesa Linaburgytė, o akomponavo Linas Dužinskas.

Sarmata prisipažinti, bet ilgokai po koncerto dainavau ir aš. Giliai, labai giliai širdyje – taip, kad niekas negirdėtų, net neįtartų. Aš ir dabar, rašydama, dainuoju Poulencą, jo „Les chemins de l‘amour“.

Vis dėlto ne Poulencas, o Mahleris, jo „Keliaujančio pameistrio dainos“, man tapo šio birželio svarbiausiu įvykiu. Koncerto klausėsi ir maestro Vaclovas Daunoras. Atmintis išsaugojo tokius jo žodžius: „Koks džiaugsmas važiuoti Aukštaitijos keliais ir patekti tiesiai į Mahlerį“.

Mano keliai šią gegužę ir birželį sklaidėsi po visą Lietuvą. Esu šiokia tokia jų kolekcininkė. Ilgokai mylimiausiu laikiau kelią  Vilnius–Prienai per Aukštadvarį. Bet ar tik jį? O Jurbarkas–Kaunas palei Nemuną? Arba Utena‒Ignalina? Bet ir į Šakius smagu važiuoti – jeigu palei Zapyškį. Visa tai ir dar daugiau visai neseniai patyriau. Štai kodėl dainuoju  „Les chemins de l‘amour“ – man regis, tai reiškia meilės keliai.

Neįtikėtina: mano užrašinės būsimi puslapiai balti baltutėliai. Iki rugsėjo jokių kvietimų į mokyklas, bibliotekas, jokių planų aplankyti draugus, jokių norų nuvykti  į tolimus kraštus, tiesiog – nieko. Ta tuštuma nėra bauginanti. Tiek visko sumanyta, bet neparašyta. Keliai ir be manęs keliauja ten, kur jiems lemta, pakylėdami ar nugramzdindami meistrystę, pameistrystę ir visa kita, kas tyko  kryžkelėse.

Gintarė Adomaitytė. Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka
Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Ignalinos dienoraštis

Tą pavakarę Vilniaus traukinių stotyje, jos skaitykloje, pianino dangtis buvo uždengtas.  Beveik uždengtas… nes mačiau ir girdėjau, kaip tykiai prisėlino garbaus amžiaus moteris, tą dangtį pakėlė ir paspaudė vieną vienintelį klavišą. Jei būčiau paveldėjusi tėvo klausą, tai drąsiai rašyčiau, kurį. Manykime, kad tai buvo do. Gal kaimo moteris norėjo paskambinti do re mi, bet nebedrįso. Vis dėlto –ji  išdrįso atlikti tai, apie ką, spėju, senokai svajojo. Gal nuo mažens.

Naivūs do re mi, o dažniau kur kas sodresni garsai man skamba kasdieną. Gyvenu Miko Petrausko muzikos mokyklos kaiminystėje. Muzikaliai gyvenu, knygiškai. Ignalinos Kultūros centro, bibliotekos, muzikos mokyklos pašonėje.

Ar provincialiai?

Provincijos nėra – taip įprasta teigti. Atseit, tėra provincija mūmyse…  Mandagūs žodžiai. Sklidini patoso. Šiek tiek pataikaujantys. Melagingi.

Ji yra.

Kai man tikrai ima rūpėti žodžiai ir jų prasmės, lendu į senuosius žodynus. Vienas mieliausių – 1936 metais SAKALO išleistas Tarptautinių žodžių žodynas. Jo sudarytojai – K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė. Štai kaip aiškinama apie provinciją. 1. Sen. Romos valstybėje tokiais administraciniais vienetais buvo skirstomi užkariauti ne Italijos kraštai, kurie buvo sudaryti Romos valstybės pavyzdžiu ir valdomi Romos valdininkų; 2. Valstybės atskira dalis, kraštas; 3. Visos valstybės vietos, minimos sostinės atžvilgiu.

Jei tikėsime trečiąja dalimi, provincija Lietuvoje viskas, kas ne Vilnius.

Provinciją mėgau visada. Jos ramybę ir lėtumą. Spartumą – gandų, apkalbų.  Palaidus draugiškus šunėkus. Parduotuvių prieangyje besiraivančias kates. Gaidžio giesmę paryčiais. Moteris ant suoliukų – jų karštus barnius, čia pat nurimstančius, nuvilnijančius kuždesiais. Vaikus, smėlio dėžėse aistringai kuriančius savo gyvenimus. Miško peizažą, susiliejantį su urbanistika. Skelbimų lentas. Ir dar kažką, kažką…

Žinoma, traukinių dundesį, jų švilptelėjimą vėlų vakarą ar ankstų rytą  – kaip šūktelėjimą, kaip priminimą: dunksi, vis dar tebedunksi mano širdies ritmu  sostinė, per porą valandų pasiekiama. Kuo rečiau ją  matau – tuo patrauklesnė. Kartais net stulbinanti. Besikeičianti, bet visada atpažįstama.

Mano dienoraštyje ryškiai apibraukta vasario 19 diena – kai traukiniu (6 val. 40 min.)  iš Ignalinos vykau į sostinę. Neapsakomo dydžio mėnulis kybojo virš miškų. Tartum būtų  netikras – išniręs iš provincijos teatro dekoracijų, iš iliustracijų naiviai pasakų knygai. Daugybę kartų pro traukinio langą stebėti miškai pasikeitė. Ne tik jaučiau, bet ir mačiau po juos šmirinėjančius vaiduoklius. Ir staiga, beveik staiga, ties Bezdonimis…  Mėnulis man kybojo iš dešinės, bet iš kairės pasirodė raudona saulė. Kiek per ryški, kiek per didelė, kaip iš vaikiško piešinio.

Ir prisiminiau: regis Bezdonyse, jų žalioje, į baltas kolonas besiremiančioje mokykloje,  vaikai teiravosi, ar norėčiau būti Lietuvos prezidente. Ne, ačiū, tikrai ne. Nei karaliene, nei grafiene, nei prezidente.

Tuomet nedrįsau pasakyti, kuo iš tikrųjų ilgainiui norėčiau tapti. Čiur, ne dabar. Ne  šiandien. Kada nors. Būčiau ragana. Gyvenčiau miške, eglyne, trobelėje prie sraunaus upokšnio, išnyrančio iš pelkių ir nutekančio į pelkes. Tuštybės manyje esama. Būčiau tokia ragana, į kurios trobelę retsykiais, guminukus apsiavusi,  atklampotų prezidentė – pasitarti. Ant mano peties tupėtų varnas, prie kojų trintųsi juodas katinas. Mes patartume – visi trys, oi kaip išmintingai jai  patartume.  Priimtume ir grafienes, karalienes, valstietes, bet Lietuvos prezidentė būtų svarbiausia.

Skelbimų lentos – štai apie ką norėjau rašyti. Kad žinotumėte, kaip ilgai nuo tų lentų man merkė akį paryžietis Valdas Papievis. Ignalinos bibliotekoje jis lankėsi vėlų rudenį. Skelbimai apie renginį, padriskę ir pablukę,  kabojo per žiemą. Kabotų ir dabar, jei ne šie judrūs mėnesiai ir jų vėjai – rinkimai, politika… Rašytojų, aktorių, dainininkų veidus, jų afišas pakeitė kiti žmonės. Ir tebekeičia, ir keis – iki gegužės, iki dar vienų rinkimų.

Keistokai tarp politikų portretų skelbimų lentoje atrodė Vaižgantas. O gal ir visai nekeistai. Juk politikos išsižadėjo tik 1926 metais, Lietuvai svarbiais, gal net  lemtingais.

Pavasario skelbimas apie renginį, skirtą Vaižgantui, užklojo rudens skelbimą – apie renginį, skirtą Papieviui. Tikėtina, kad Vaižgantą užklos jo premijos laureatė rašytoja Loreta Jastremskienė, šiuo metu, kai rašau, besirengianti į Ignaliną. Neįsivaizduoju, kas užklos Loretą ir kada. Galbūt – būsima prezidentė  ar prezidentas, galbūt – ateities europarlamentarai, gal…

Neskelbia, jokiose lentose niekas neskelbia to, kas man labai rūpi. Visada rūpi diena, kai pamatau pirmąjį drugį. Šiemet tai įvyko kovo aštuntą dieną – prie Paplovinio ežero, netoli mūsų namų. Pasigyriau kaimynei Ženiai. Ji susirūpino: baltas ar rudas? Ir sužinojau burtą… Jei pirmas pamatytas drugelis baltas – visus metus valgysi baltą duoną, jei rudas – krimsi juodos plutą. Manasis buvo geltonas. Ko gera, valgysiu tortus.

Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Sekmadienio meniu buvo anaiptol ne tortiškas. Pirmą kartą šiais metais apsukau didįjį ratą. Pro žydų kapus iki Palaukinio ežero, tilteliu per jį, o jau toliau – kol kas nematomų rūgštynių ir lubinų laukas. Tada šlaitu aukštyn – per žibuoklynus. Ir einu keliu, kuriam esame suteikę vardą. Tai – Stirnos takas. Jame rupšnojau  pirmuosius pienių, garšvų  lapelius. Ilgesio nuokalne žemyn. Kodėl ji Ilgesio – kada nors papasakosiu. Įsibėgėjau ir peršokau upokšnį, kurio pakrantėje kada nors raganausiu.

Kada nors. Kai pasišauks upokšnis.

2019 metų balandžio 8 diena

 

 

 

 

Kristina Janušaitė-Valleri. Venecijos karnavalas. Magiškas kaukių ir kostiumų pasaulis

Karnavalo akimirka.
Karnavalo akimirka.

Venecijos karnavalas. Magiškas kaukių ir kostiumų pasaulis

Kristina Janušaitė-Valleri

Venecijos karnavalas – vienas žymiausių performansų Italijoje; teatras po atviru dangumi, kur dabartis susipina su praeitimi, tradicija su inovacija, modernumu. Vienas iš svarbiausių karnavalo akcentų – venecijietiškos kaukės, istoriniai kostiumai, akį traukiantys spalvomis, audinių tekstūromis, motyvais ir simbolinėmis prasmėmis. Lagūnos miestas transfomuojasi: ore tvyro šventinė atmosfera, gatveles bei skersgatvius užplūsta margaspalvė persirengėlių minia, iš kepyklėlių (pa)sklinda tradicinių karnavalo saldumynų kvapai. Susilieja į vieną visumą spalvos, kvapai, garsai ir lyg šleifas nusivynioja nuo šv. Liucijos geležinkelio stoties iki šv. Morkaus aikštės, į kurią visi ir susirenka: vieni savęs parodyti, prisidengę tradicinėmis ar įmantriomis kaukėmis, kiti – pasigėrėti šiuo neįprastu ir nekasdieniu reginiu.

Kovo pradžioje pasibaigęs įspūdingasis Venecijos karnavalas, gyvuojantis šimtus metų ir turintis gilias tradicijas, siekiančias XIII a., Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikus ir trunkantis keletą savaičių, į kanalais apipintą miestą kaip ir kasmet sutraukė daugybę žmonių iš viso pasaulio, trokštančių išvysti ir patirti šį spalvingą teatrališką vyksmą, apžavintį tiek jauną, tiek seną.

Kiekvienais metais parenkama karnavalo tema. Šiųmetė – Mėnulis, kaip poetų ir kitų menininkų įkvėpimo simbolis. Šį dangaus kūną žaismingai ir išmoningai interpretavo ne tik scenos šv. Morkaus aikštėje gamintojai, bet ir kaukių bei kostiumų kūrėjai.

Scena
Scena
Mėnulis
Mėnulis

Kaukės: paslaptis, mįslė, žaismė

Karnavalas suteikia galimybę bent trumpam ištrūkti iš kasdienybės rutinos, įspraudžiančios į konkrečius vaidmenis, persikūnyti į susikurtą ar įsivaizduojamą personažą po kauke paslepiant tikrąją asmenybę, išlaisvinant savo kūrybines galias ir pasineriant į spalvingą žaidimo bei linksmybių sūkurį.

Kaukės – neatskiriama Venecijos dalis. Ne tik per karnavalą, bet ir nutolus jo šurmuliui: įvairios kaukės, spalvingos ar bespalvės (palikta pasireikšti kiekvieno fantazijai), autentiškos ar „made in China“, dailiai išrikiuotos žvelgia iš nublizgintų vitrinų į turistus, neretai neatsispiriančius jų magiškai traukai ir užsukančius vienokios ar kitokios įsigyti, čia pat pasipuošti ir nerti į gatvės triukšmą, nesvarbu, kad karnavalas jau seniai pasibaigęs.

Venecijietiškos kaukės – tradicija, gimusi XIII a. kartu su pačiu karnavalu. Maschereri, oficialiai pripažinti kaukių meistrai, gamindavo jas iš papjė mašė, dekoruodami įvairiomis spalvomis, kaspinais, audiniais ir brangakmeniais. Dar ir dabar tarp gausybės kičinių kaukių galima atrasti ir autentiškų, padarytų tradiciniu būdu. O kas norėtų pats pasigaminti tikrą venecijietišką kaukę, suteikiama ir tokia galimybė: kai kuriose krautuvėlėse organizuojamos kaukių dirbtuvės.

Tradicinė venecijietiška kaukė "Bauta"
Tradicinė venecijietiška kaukė “Bauta”
Venecijietiškų kaukių gamyba
Venecijietiškų kaukių gamyba

Kai Veneciją užplūsta karnavalo persirengėliai, neretam tikriausiai kyla klausimas, iš kokio pasaulio ar kurios epochos jie atkeliavo. Panašus įspūdis susidarė ir žvelgiant į šv. Morkaus aikštėje įrengtą sceną, primenančią didžiulį kosminį laivą, skriejantį aplink Mėnulį, ant kurios, kaip ant podiumo, buvo demonstruojami ne madingiausi sezono drabužiai, bet įspūdingos kaukės ir karnavaliniai kostiumai.

Į šį kaukių šou ant red carpet susirenka dalyviai iš įvairių pasaulio šalių; poros ar pavieniai asmenys, šeimos ar grupės draugų. Kai kurie šiame renginyje dalyvauja dešimt ar daugiau metų iš eilės. Kostiumų, kaukių gamyba trunka nuo kelių mėnesių iki metų. Vieni kuria juos patys, kiti – patiki dizaineriams.

„L‘uomo dei fiori“ – „Gėlių vyras“. Italija
„L‘uomo dei fiori“ – „Gėlių vyras“. Italija
 Dizainerio kurtas kaukės kostiumas. Prancūzija
Dizainerio kurtas kaukės kostiumas. Prancūzija

Atslūgus minios antplūdžiui, fantastiškos, ekstravagantiškos, mįslingos figūros oriai vaikštinėja šv. Morkaus aikštėje, teatrališkai įsitaiso tarp portikų kolonų, prie bazilikos, Dožų rūmų pašonėje ar prie „Gran Caffè Quadri“ staliukų.

7

8

10

11

12

13

 

Teatrališkos jų manifestacijos į šią žaismę įtraukia ir atsitiktinį praeivį, kuriam kaukė – persona incognita, atklydusi iš kito laiko ir kitos erdvės.

Dožas
Dožas
Dantė ir Vergilijus
Dantė ir Vergilijus

Keturkojai augintiniai – taip pat visateisiai šventės dalyviai, padabinti karnavaliniais aprėdais, paklūsta visuotinio maskarado dėsniams.

16

17

Kai kurios kaukės verčiau renkasi atokesnes miesto labirinto vietas ir lydimos smalsių žvilgsnių traukia savais keliais ar mėgaujasi viena kitos draugija.

18

19

Tradiciniai karnavalo saldumynai – „fritelle veneziane“ („venecijietiškos spurgos“)
Tradiciniai karnavalo saldumynai – „fritelle veneziane“ („venecijietiškos spurgos“)
„Galani“ – karnavalo saldumynai
„Galani“ – karnavalo saldumynai

Svarbiausi Venecijos karnavalo momentai

Venecijos karnavalą charakterizuoja ne tik ryškiaspalvės kaukės, užplūstančios gatveles, aikštes, vaporetus (venecijietiški vandens autobusai), bet ir įvairūs renginiai, išsibarstę po visą miestą ir terraferma („žemyno dalis“; dažniausiai taip įvardijamas Mestre miestas, priklausantis Venecijos savivaldybei).

„Volo dell‘Angelo“ – nors chronologiškai nėra pirmasis, bet vienas iš pagrindinių programos momentų, kuriuo prasideda oficialus Karnavalo atidarymas Venecijos širdyje – šv. Morkaus aikštėje. Tradicija, siekianti XVI a. ir atnaujinta 2001 m. Angelo skrydžiui nuo šv. Morkaus varpinės bokšto parenkama praėjusių metų gražiausios Marijos konkurso laimėtoja. Corteo delle Marie („Marijų procesija“) – kitas šventės akcentas, perimtas iš Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikų. Marijomis vadintos neturtingos merginos, kurių po keletą karnavalo periodu atrinkdavo iš kiekvieno lagūnos miesto kvartalo ir kurioms didikai bei dožas skirdavo kraitį būsimoms vestuvėms. Šiuolaikinės karnavalo Marijos – dvylika jaunų merginų, kasmet pretenduojančių į gražiausiosios titulą. Viduramžiškus ir Renesanso laikų kostiumus joms kuria ir siuva Venecijos istorinių kostiumų ateljė dizaineiriai ir meistrai. Laimėtoja paskelbiama per paskutinįjį karnavalo renginį. Jai patikima kitų metų šventės inauguracija.

„Volo dell‘Angelo“ – „Angelo skrydis“ nuo šv. Morkaus varpinės bokšto
„Volo dell‘Angelo“ – „Angelo skrydis“ nuo šv. Morkaus varpinės bokšto

23

Linda Pani – 2019 m. Venecijos karnavalo gražiausioji Marija.
Linda Pani – 2019 m. Venecijos karnavalo gražiausioji Marija.

Karnavalo programa baigiama Svolo del Leon – didžiulės Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimu ant varpinės bokšto giedant šv. Morkaus himną.

„Svolo del leon“ – Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimas
„Svolo del leon“ – Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimas

26

Nors karnavalo šurmulys nutolo, pripildęs miestą džiugios, teatrališkos atmosferos, Venecija, paženklinta spalvų, kvapų ir garsų mozaikos, įtraukiančios ir apžavinčios, (iš)lieka carnevale perpetuo („besitęsiančiu karnavalu“).

Nuotraukos Kristinos Janušaitės-Valleri

 

 

 

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie šunis, žaislus ir žmones

Kazijevaite

Gintarė Adomaitytė

Apie šunis, žaislus ir žmones

O juk ne tik apie juos – ne vien apie šunis, žaislus ir žmones – yra ši knyga.  Ji – apie meilę. Ir apie atsisveikinimą visiems laikams… Bet visų pirma papasakokime apie knygos „Mano sesė ir aš“ (leidykla Tyto alba, 2018) autorę.

Kazimiera Kazijevaitė – vertėja. Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja. Poetė, debiutavusi svetainėje www.menobangos.lt. Prozininkė, sukūrusi romaną „Septynios kartos“ ‒ už jį apdovanota ne tik skaitytojų komplimentais, bet ir Kazimiero Barėno literatūrine premija. Svarbu minėti, kad Kazimiera Kazijevaitė – ir dviejų dukrų mama. O dar – reikli knygų skaitytoja, besidominti vaikų literatūra. Tad nieko keista, kad Kazimiera pagaliau atėjo ten, kur jos senokai laukta – į ką tik minėtą vaikų literatūros pasaulį.

„Mano sesė ir aš“ – trijų dalių pasakojimas, kuriame svarbiausios yra dvi sesės, Goda ir Saulė. Sudėtingą seserystės jausmą galima laikyti pagrindine (ar viena pagrindinių) knygos gija, apjuosiančia ir surišančia segmentus, kartais bandančius smagiai išsprūsti iš autorės rankų. Ir Godos, ir Saulės pasauliai sudėtingi, nebūtinai sutampantys, kartais – gana rūsčiai susikertantys. Pirmoji dalis ,,Mūsų abiejų tėtis“ atskleidžia ankstyvąsias tapatybės paieškas, galinčias prajuokinti suaugusį skaitytoją. Anaiptol ne mažąjį… Vyresnėlės ir jaunėlės prigimtinė konkurencija ne toks jau paprastas reiškinys.

Vis dėlto šią, pirmąją dalį, laikau lengvabūdiškiausia, balansuojančia ties riba:  asmenininiai užrašai/literatūra. Kuo toliau – tuo giliau. Skaitytojus (ir vyresnius, ir mažesnius) autorė jau supažindino su šeima, jau apgyvendino knygoje tartum svetingame vasarnamyje. Laikas kalbėti apie… mirtį.

„Gilė iškeliauja“ – tai antroji dalis, pasakojanti apie ištikimą šunį. „Tik pati Gilė nesirūpina dėl to, kuris vaikas gimė pirmas, o kuris antras. Abiem mergaitėms ji leidžia ant jos lipti, bučiuoti ją į drėgną, šaltą nosį ir nė nesuurzgia, jei kuri netyčia per smarkiai patempia už uodegos. O svarbiausia, kad Gilė niekada nebūna užsiėmusi jokiais reikalais ir visada nori žaisti! Juk Gilė neina į darbą kaip mama ir tėtis. Ji neatsakinėja į laiškus. Ji neskaito laikraščių. Ir nesikalba telefonu tada, kai jos labiausiai reikia. Kas gali būti geriau?“ (p. 48).

Gali būti tik blogiau. Gilė sensta, sirguliuoja, merdi… Žodis po žodžio, sakinys po sakinio mus artina prie tartum nevaikiškos temos – kelionės amžinybėn. Pasakojama apie šunį, o tiek daug pasakoma apie žmones. Saulės pastanga Gilės šuniškas pareigas paskirti žaisliniam meškinui, Godos rūpestis sodo paukščiais, mamos sekama istorija apie Gilės vaikystę, tėčio santūrumas… Visa tai – tikras gyvenimas. Ir tikra literatūra, to gyvenimo anaiptol nesaldinanti, tik šiek tiek pakylėjanti, tik įsupanti į švelnią romantikos skraistę.

Trečioji dalis ‒ „Širdies kalba“ – jau lengvesnė, smagesnė, tartum padedanti primiršti, bet nepamiršti atsisveikinimo su Gile. Lauke viešpatauja vasara – liepos mėnuo.  O gretimame kieme dairosi Naja – mergaitė, atvykusi iš kitos šalies ir nemokanti lietuviškai. Bus nuotykių prie upelio, bus žaidimų, bus naivaus melo ar gudravimo. Laukia net slaptas apsilankymas pas raganą  apžiūrėti… ką tik gimusių kačiukų.

Čiur – štai smagus žodelis, aidintis mergaičių žaidimuose. Čiur – sakau ir aš. Čiur – tai verta dėmesio, daugiasluoksnė knyga! Jos šriftui, maketui, įrišimui, Linos Kusaitės iliustracijoms priekaištų neturiu. Knyga neturėtų subyrėti, net jei bus skaitoma, sklaidoma, vartoma labai dažnai.

Juk bus?

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.

 

Gintarė Adomaitytė. Kur iškeliauja knygos

Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka
Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka

KUR IŠKELIAUJA KNYGOS

Gintarė Adomaitytė

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“? Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia…

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas… Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė, kolegiškai dalinuosi nuoroda: http://www.savaitė/lt/panorama/situacija/2136-senu-knugu-gelbetojai-neleidzia-joms-numirti:html

Po Vilnių ir kitus miesto pabarstytos „lesyklėlės“, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto  svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

Dovanų Karaliai

Kartą kitą esu patekusi į iškilmes, kuriose džiūgavo gražūs, protingi, turtingi, verslūs žmonės. Štai iš jų ir išgirdau „naujieną“: bibliotekos skursta, neverta į jas eiti. Jie visi tarė „bibliooootekos“, kirčiuodami ir neįtikėtinai ilgindami antrąjį skiemenį.

Netvirtinčiau, kad bibliotekos sprogsta nuo turto, tačiau pabandykime perskaityti bent dalį to, kas jose sukaupta. Vis dėlto ir bibliotekų darbuotojams turėčiau šiokią tokią pastabą: buvo laikai, kai jie iš tiesų dažnokai vartojo žodį „skurdas“, minėdami savo sudėtingą dalią. Skaitymo skatinimui tai nepadėjo – nė trupučio.

Dar tame pokylyje išgirdau pasakojimų apie „labdarą“. Kai miršta sena tetulė, jos asmeninė biblioteka gabenama į netoliese esančius… vaikų globos namus. Naiviai tikima, kad vaikams patiks serija „Drąsiųjų keliai“ – mes vaikystėje ją godžiai skaitėme. Taip, tikrai, skaitėme. Juk ten visada – beveik visada – būdavo kūrinys, verstas ar iš anglų, ar iš prancūzų kalbos. Vienas iš trijų. O kiti du? Jie pasakojo apie šaunius šnipus, milicininkus, slaptųjų tarnybų darbuotojus, besiaukojančius dėl socializmu alsuojančios tėvynės – Bulgarijos, Lenkijos, bet dažniausiai – Sovietų Sąjungos.

„Atrinkau knygas, kurių man nereikia, ir išvežiau į Rytų Lietuvos mokyklas“, ‒ kiek kartų esu girdėjusi apie „misionierių“ veiklą. Kitaip tariant, ne tik išsivaliau lentynas, bet ir pelniau geradario vardą… Juk dovanoju!

Ilgokai maniau, kad prezidentės skelbiamos Knygų kalėdos pakeis „Dovanų Karaliaus“ mąstymą. Juk visada pabrėžiama, kad bibliotekos laukia naujų knygų.

Manote, pakeitė? Anaiptol.

Miškuose prisiglaudusios nedidelės gimnazijos bibliotekininkė pasakojo, kad knygų atvežama daug – net dėžėmis. Ir visos senos – moraliai, vizualiai, kai kurios – net kenksmingos, agituojančios vis už tą pačią neaprėpiamą sovietinę tėvynę. Ir pabandyk jomis atsikratyti! Jas atvežė įtakingos politikės giminaičiai. Ką žinai, gal ateis patikrinti po metų kitų, ar gerai saugomos?  Neduokdie, politikė supyks.

Jei jūsų namuose glūdi daugybė knygų (manau, kad daugybė – kitaip kažin ar skaitytumėte šį rašinį), turite būti itin atsargūs kviesdami svečius. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jei ankštame bute lentynos iki lubų, tai dar vienai (ir antrai, trečiai, dešimtai…) knygai vietos atsiras. Ir atsiranda – jei tą knygą renkuosi pati. Kas kita, kai kiekviena proga man įteikiama dovanotojui nebeįdomi, nebeaktuali, tiesiog nepaskaitoma dėl per smulkaus ar nublukusio šrifto knyga – klausykite, žmonės, nejaugi mano namai panašūs į šiukšlių konteinerį?

Šiukšlyno istorijos

Nemanau, kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad prasmegsiu skradžiai žemėn, jei prisipažinsiu: taip, esu viena iš tų, kurie šį bei tą iš savo asmeninės bibliotekos pradangino būtent šiukšlių konteineryje. Tame, kuris skirtas popieriui… „Misija“ ne tokia jau lengva: vis dairiausi per petį, ar nestovi šalia stropūs piliečiai. O juk stovėjo – ne kartą…

„Tai gal duokite man tą knygą“, ‒ pašaipiai ištarė pilietis, kai jau beveik atsikračiau labai raudonu leidinėliu. Jau tokiu raudonu – ir viršeliai, ir turinys… Ką darysi – atidaviau.

Esama stropių moteriškių. Jos savanoriškai perknisa konteinerius – visus, kiek tik pasiekia ranka. Norėčiau šiokios tokios konteinerių kultūros – jei jau įmečiau ten ką nors, tebūnie, telieka.

Nesulauksi!

Tos moterys ištraukia, iškelia, išrikiuoja nušiurusius drabužius, prarūgusius konservus, papelijusią duoną. Ir knygas… Šlamšto bibliotekėlė iš mano namų rikiuojasi ant konteinerio krašto – aš dėl jos kalta. Labai kalta.

Nežinau, kas tos aktyvistės. Tikrai ne benamės. Gal tik moterys, šventai tikinčios, kad benamiai globojami būtent taip.

Apie benamystę kita kalba.

Ne kartą mačiau, kaip Žirmūnuose, ant suoliukų, tie žmonės sklaido surastą leidinį, ima skaityti, įsigilina… Regėjau, kaip retsykiais jie rausiasi bibliotekų mainų lentynose.

Negalima nemėgti benamių: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Galbūt jie pasičiumpa knygų glėbį laužui – tebūnie. Senoji, geroji Hectoro Malot knyga „Be šeimos“ kažin ar suliepsnos jų ugnelėje. O jei ir taip – tai „į temą“.

Man keisti ne benamiai. Keisti žmonės, kurie lieja ašaras skaitydami apie benamius, o juos sutikę – baidosi. Taip – tai visuomenės bėda ir liga, tai skaityklų, atvirų visiems,  nelaimė, tai begalė graudžių, agresyvių, stulbinančių istorijų.

Tai – gyvenimas, nubloškiantis svajingą knygę ar knygių nuo debesų į žemę, tai – patirtis, kurios neišmainysi.

Mainai

Viešosiose (o ir kitose) bibliotekose įkurdintos mainų lentynos yra mano džiaugsmas. Man regis, pirmą kartą tokią pamačiau Kauno viešojoje bibliotekoje ir ilgai negalėjau patikėti: ką, ar tikrai? Galiu imti? Nieko pati nepalikdama? Paėmiau knygą tik tada, kai man ją darbuotojai  įteikė: imkite, imkite…

Dabar man įdomios ne tik knygos, ten priglaustos, laikinai apgyvendintos. Įdomūs ir žmonės, po jas besirausiantys. Jie retokai išsineša tą ar kitą leidinį, bet atidžiai pavarto vieną, kitą, trečią. Padūsaudami ar pakikendami: kiek prisiminimų, kiek nuostabos!

Tos lentynos gelbėjo mane, kai Ignalinoje kūrėme namus. Šį tą skaityti atsivežėme, bet nedaug. Parsinešiau iš bibliotekos knygas, kurių nereikėjo kitiems. Po kurio laiko, kai atsigabenau savąsias, svetimas išnešiau. Ne visas. Spėju, kad „Rugiuose prie bedugnės“, padėjusi man pradėti šį pasakojimą, taip pat – iš mainų lentynos. Manąją, senesnio leidimo, kažkas pasiskolino – visiems laikams. Tebūnie.

Net šiandien, prieš pradėdama rašyti šį pasakojimą, Ignalinos viešosios bibliotekos lentynose pasirausiau. Ieškojau įkvėpimo. Ir radau. Mano rankose (ir mano namuose ilgam) – Justino Marcinkevičiau raštų V tomas. 1983 metai, „Vaga”. Tiražas  30 000 egzempliorių. Kaina 1 rublis 90 kapeikų.

Ką galėjai už juos nusipirkti?

Mano sutuoktinis tvirtina: dvi taureles citrinų likerio, du puodelius kavos… Merginą jau gali kviesti į kavinę. Belieka priminti, kad jauno specialisto (ką tik baigė aukštąją, pradėjo dirbti) alga buvo 101 rublis, jei pasisekė – gal ir daugiau, net 120.

Niekada neatsakysiu į klausimą, kur ištirpo 30 000 tiražas. Arba: kodėl Justino Marcinkevičiaus raštų nebuvo mūsų namuose. Matyt, todėl, kad pažinčių knygynuose neturėjome, kyšių nešti nemokėjome… Šis V tomas man svarbus, nes jame proza. „Pušis, kuri juokėsi“. Tiek smerkta, tiek teisinta – bet ar tikrai tų žmonių, kurie apysaką atidžiai skaitė? Štai baigsiu šį rašinį ir atsiversiu V tomą, ir perskaitysiu, ir pagaliau turėsiu savo nuomonę.

Prisimindama anuos laikus, kai neva visi skaitė, gūžiuosi, net krūpčioju. Nei skaitė, nei ką. Tik šypt ir vypt knygyno vedėjai, tik dovanėlė jai iš po skverno, tik keli pataikaujantys žodžiai – knygą turi. Bet su prieskoniu: žeminaisi. Dėl deficito, dėl to, kad pasigirtum svečiams: turiu!

Kiek knygų mainų lentynose esu palikusi aš?

Daug. Labai daug. Barjero būta… Jis tirpo ir visiškai ištirpo, kai suvokiau: dalis mano atneštųjų keliauja į bibliotekos fondus – kokia laimė, nepražus! Šį tą pasičiupdavo skaitytojai – labiausiai apie mezgimą, virimą… O visa kita?

Kur iškeliavo?

Kelionė pas bukinistus

Vieną gražią vasaros dieną po senų knygų parduotuves nutariau pasidairyti ir aš. Palikau nuošalyje žymųjį „Minet Vinetu“, nėjau į Užupį. Ten – inteligentų sambūris, ten – renginiai, ten – kas kita…

Labiau rūpėjo Lazdynai, Karoliniškės…

Ir ką jūs manote?

Lazdynuose, „Pelėdų knygose“,  gavau retą progą: pasikalbėjau su viena iš pirkėjų apie Viktorą Dragunskį… Maniau, kad tik aš viena prisimenu šį rašytoją… Aktorių, cirko klouną… Nelabai kam bežinomą… Beje, Dragunskio kūrybos tą kartą knygyne nebuvo, bet geras pokalbis šiek tiek atstoja knygą.

Nusipirkau Bronės Katinienės „Ilgą kelionę“ – mokytojos, dėstytojos prisiminimus (2010 metai, Rašytojų sąjungos leidykla). Tobulai atitinkančius mano šių dienų tyrinėjimus. Bet tai kita, visai kita istorija…  Ak taip, išleidau 3 eurus. Niekada jų nepasigesiu. Ir dar… Kai kurias knygas ten dovanoja. Gausybę meilės romanų, begalę… Nemokami saldumynai.

Knygynas „Geros knygos“ pakeitė vietą – radau jį Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Spaudos rūmų kaimynystėje. „Salėje esančias knygas įkainojate, kiek Jums jos atrodo vertos“, – štai kokį ten pamačiau užrašą.

Įkainoju aš?

Pažįstu kelis jaunus žmones, kurie „Gerų knygų“ dėka naujuose savo namuose sukaupė orią biblioteką. Vyresnius privalau perspėti: nemanykite, kad visa tai, ko jums nereikia, knygynas nupirks. Šį tą priglausti gali. Renkasi jie – ne jūs.

Kalvarijų gatvės knygynui skirsiu kelis rūsčius žodžius. Tik įeinu – ir ką matau? Aido Jurašiaus „Akmenėlių pasakas“ už 5 eurus. Knyga puiki, tikrai verta penkių ar dešimties eurų. Bėda kita: ją išleido Fondas, savo leidinius dovanojantis. Dalinantis Knygų mugėse, renginiuose. Apie dovanojimą juodu ant balto rašoma ketvirtame viršelyje. Matyt, per smulkiomis raidėmis…

Arba: gal tų dovanų pažerta per dosniai, be atrankos, be nuovokos. Kartą kitą esu stebėjusi: Fondas dalina knygas beveik kaip plytas, ryšulių neišvyniodamas, net  nepasidomėdamas, ar apdovanotieji ras, kur jas dėti.

Prie (ne)apleistų geležinkelių

„Šiandien tūkstančiai mūsiškių bastosi keliais, prie apleistų geležinkelių; iš pažiūros mes valkatos, bet mūsų galvose ištisos bibliotekos. Iš pradžių viskas vyko savaime. Kiekvienas turėjo kokią nors knygą, kurią norėjo atsiminti.“

Ar pamenate, kuri knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio pasakoja apie knygas?

Žinoma, Ray᾽aus Bradbury᾽io „451 laipsnis Fareinheito“. Manau, kad geležinkeliai ten įrašyti ne šiaip sau. Traukinys ir knyga – tartum giminiuojasi.

Traukiniais keliauju dažnai. Esu mačiusi ne vieną stotį. Knygos – štai ko jose trūksta. Ir stotyse, ir pačiuose traukiniuose. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų kelionę paįvairintų dovanojamos, keičiamos, mainomos, kuo ramiausiai vagone paliekamos (arba namo pasičiumpamos) keliaujančios  knygos?

O pabaigai…

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą: kur jos iškeliauja? Atsakymas vienas vienintelis: bibliotekų nurašytos knygos keliauja į Grigiškes.

Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie knygų kerštą. Štai viena bibliotekininkė, jas tempdama į „paskutinę kelionę“, išsinarino ranką, kita paslydo ant laiptų, trečią naktimis aplankė vaiduokliški sapnai, o ketvirta…

O ketvirta prisiminė Bernardą Brazdžionį. Ir bandė deklamuoti pati sau jo žymiąsias eiles: „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“. Taip jau nutiko, kad padeklamavo kitaip: „Knygos miršta…“.

Grįžusi namo ji dar ilgai skaitė Brazdžionį, paliktą skaitytojų mainų lentynoje ir… nurimo.

Mes mirtingi  – žmonės, knygos, gėlės, bet ar įmanoma su tuo susitaikyti? Kas pagelbės? Žmonės ar knygos?

Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Straipsnis buvo publikuotas: http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-653778783

Gintarė Adomaitytė. Apie dvarus dvarelius ir jų galią

Kazokinės kluonas
Kazokinės kluonas

Apie dvarus dvarelius ir jų galią

arba keli žodžiai apie projektą ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“

Gintarė Adomaitytė

Sentimentali įžanga

,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ – kam kiltų noras ginčytis? Vaizduotę žadina patys dvarai, jų prašmatnumas ar graudūs likučiai – net jei apie jų istoriją nežinai visai nieko arba žinai labai nedaug.

Buvo metas, kai mėgau griuvėsius. Merkinė ir Jašiūnai Šalčininkų rajone – tos vietos, į  kurias dažnokai dundėdavo mūsų ,,karieta“…  O kartu su mumis – ir Oskaro Milašiaus poezijos tomelis, knygiams labai gerai žinomas 1981 metų leidimas, verstas Valdo Petrausko. Gal atsimenate eilutes iš eilėraščio ,,Karieta, sustojusi naktį”: ,,Tamsūs, tamsūs namai. / Surūdijusios spynos, / Vynuogienojai išdžiūvę, / Vartai užsklęsti, / Langinės  uždarytos, / Alėjose jau šimtas metų nenugrėbti lapai. / Visi tarnai išmirę. / Aš nieko nebeprisimenu.“

Merkinę ir Jašiūnus senokai apleidau, nutolau ir nuo jų, ir nuo ,,karietos“ savininko. Jie kilo, kuo gražiausiai tvarkėsi ir be mano sentimentų, melancholijos, drįsčiau ištarti – meilės. Jie – tai Merkinė, pasitinkanti sutvarkytais (kad ir kaip keistai skamba), saugomais griuvėsiais, tai Jašiūnai, plačiai atveriantys rūmų vartus klasikinės muzikos mėgėjams.

Vėjai nubloškė mane į kitą kraštą. Kartu su manimi – ir senąjį Oskaro Milašiaus tomelį. Jį atsiverčiu beveik visada, kai tik kyla noras ar pareiga rašyti apie dvarus, palivarkus, rūmus ir rūmelius. ,,Klausykitės vėjo ūžesio naktį / Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, / Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…“

Šiek tiek žemiškų minčių…  

O dabar pamirškime – trumpam pamirškime – ir Oskarą Milašių, ir vėjo ūžesį, ir alėjas. Žmonės, besiilgintys romantikos, kartais privalo būti itin žemiški, praktiški ir net nuobodūs. Man regis, tikrai tokie esame, kai sėdame rašyti projektų. Norom nenorom privalai savo norus, svajones, įsivaizdavimus aprengti biurokratiniais drabužiais pagal siūlomą standartą, kad būtum suprastas ne tik bendraminčių, bet ir ekspertų, kurių gal niekada gyvenime nematei ir nematysi, į svečius nepasikviesi, prie kavos puodelio nediskutuosi, idėjos neapginsi.

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ pirmąjį kartą ekspertų neįtikino ir Lietuvos kultūros tarybos palaiminimo negavo. Buvau viena iš tų žmonių, kurie skatino ir drąsino projekto vadovę bibliotekininkę Laimą Andrijauskienę paraišką tobulinti ir kartoti – būtinai kartoti! Štai kodėl žinią apie laimėjimą sutikau taip džiaugsmingai, lyg tai būtų ir manoji pergalė.

Mano kompiuteryje atsirado nauja byla. Pavadinau ją ,,Laimos dvarai“. Byloje jau dabar gausybė nuotraukų ir šiek tiek užrašų – atminčiai, ateičiai…

Dabar, kai projektas tikrai įsibėgėjo, kai paaiškėjo, kad jis įdomus ir reikalingas, galėčiau jo pavadinimą net ir perfrazuoti: ,,Dvarų istorija skatina diskutuoti“. Mane tikrai – visų pirma su savimi. Nė kiek ne mažiau – ir su tais, kurie kartu su manimi dundėjo į Vidiškes, Kazitiškį, Kazokinę. Tiek naujo – nematyto ir negirdėto. Tiek žinių, o kartu – ir keisčiausių minčių.

Projekto vadovė Laima Andrijauskienė
Projekto vadovė Laima Andrijauskienė

 Vidiškėse  

Projekto atidarymo iškilmės vyko Vidiškėse. Jų dvaras jau senokai turi savininką ir šeimininką Kęstutį Mozerį. Natūralu, kad panorėję pamatyti šias valdas, žvelgsite pro tvorą – juk privatu.

Kita vertus, jei tikrai rūpi apsilankyti, vartai jums bus atverti. Bent jau aš pirmąjį kartą ten patekau per Poezijos pavasario skaitymus, antrą – per Tarmių metams skirtą sodų bendrijos renginį, vėliau ir vėl klausiausi poezijos, tik šį kartą – mėgėjiškos, skaitomos Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų.

Šią vasarą – jau ketvirtas kartas. Norinčių buvo tiek daug, kad į salę nebetilpau, leidau sau prabangą – paklajoti po parką ir ramiai pasvajoti… Ilsėtis senų medžių paunksmėje – argi tai ne prabanga?

Vidiškių senųjų gyventojų nuotaikos visai kitokios: jiems čia svarbi, savaip brangi, prisiminimų sklidina vieta. Ne tik anų laikų kolūkio kontora, bet ir šioks toks kultūros prieglobstis: šokiai, filmai, pasimatymai… Vietiniai žmonės iš arti matė ne vieną gaisrą, paskutinį kartą dvarvietė pleškėjo 2006 metais.

Pliateriai, Kaminskai, Pimenovai – tai šeimos, kadaise valdžiusios Vidiškes ir jų apylinkes. Jų palikimas man mielas dėl asmeninių priežasčių: blogai jaučiuosi prie rūmų, panašių į tortus, nė kiek ne geriau ir parkuose, kuriuose augalija išrikiuota kaip klusni kariuomenė. Čia kitaip. Paprasta. Kuklu. Jauku.

Vidiškėse.
Vidiškėse.

O pats renginys?

Į svečius atvykęs Knygos teatras, trys jo aktoriai (Redita Dominaitytė, Aura Garmutė, Vaidotas Žitkus) atkūrė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš knygos ,,Pakalnučių metai“. Buvo įsijautusių, net susigraudinusių, buvo ir nusivylusių. Nelygu, kaip vertiname Jurgos Ivanauskaitės kūrybą.

Pabaigoje į veiksmą aktoriai įtraukė publiką. Ir vėl: vieni noriai kilo nuo kėdžių, ėjo vaidinti, kiti gūžėsi ar net skubėjo palikti salę. Interaktyvūs sprendimai vis plačiau plinta po Lietuvą, sulaukdami kuo įvairiausių nuomonių. Ar jie žadina vaizduotę? Taip. Ar ugdo intelektą? Kartais, galbūt… Ar skatina diskusijas? Taip, taip, taip!

Kazitiškyje  

Raudono mūro Kazitiškio bažnyčią tikrai pastebėsite, jei tik važiuosite iš Ignalinos į Zarasus. Ji svarbi, žinoma, kad svarbi, bet jei kils noras pailsėti, prisiminkite, kad Kazitiškyje yra ir parkas.

Iš senosios Mikuličių šeimos dvarvietės neliko beveik nieko. Laimei, bibliotekininkė Henrika Servutienė spėjo užrašyti dvare kambarine tarnavusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimus. Juos ir išgirdome – prieš pradėdami kelionę po parką. Nors…  ,,Ponia niekam neleisdavo eiti į parką“ – liudijo prisiminimų autorė.

Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.
Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.

Mus vedžiojo profesorius Remigijus Noreika – šalia to parko augęs, jau vaikystėje medžius tyrinėjęs, spėjęs pažinti juos gal net geriau nei žaidimų draugus. Štai tą europinį  maumedį ir aną baltažiedę akaciją, žinoma, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir retenybe tampantį uosį ‒ uosynai Lietuvoje serga… Senojo ąžuolo kamieną būsimas profesorius ėmė matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje.

Kartu su profesoriumi mus vedžiojo ir dr. Bronius Šablevičius, renginiu šiek tiek nusivylęs: kas galėjo pamanyti, kad jo paskaita sutrumpės vien dėl to, kad parko žolė nušienauta. Kaip parodysi retą augalą?

Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje
Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje

Vis dėlto vieną retenybę Kazitiškis turi ir joks šienavimas jos nesunaikins: tai – dvaro tujų alėja, tapusi žaliąja miestelio gatve.

Praėjo tik viena savaitė po mūsų kelionės į Kazitiškį, o po Ignalinos kraštą pasklido naujiena: parko terasose jau ima lankytis ir fotografuotis jaunavedžių poros.

Kazokinėje

Kazokinė (jai kiek daugiau nei 400 metų) beveik prie plento – matysite ją, važiuodami iš Švenčionių į Ignaliną.

Ar verta užsukti?

Taip. Jei tik nebijote stiprių įspūdžių…

XVIII amžiuje klestėjęs Bortkevičių dvaras pasitiks jus griuvėsiais ir Sosnovskio barščių plantacijomis. Prie dūlančių arklidžių ir rikiavomės į simbolinį 100-ą. Stovėjau antrojo nulio apačioje, bandydama spėlioti, kaip visa tai atrodo iš šono. Ir pamačiau – ne tik iš šono, bet ir iš viršaus. Virš mūsų skrajojo ir visą sąlyginį grožį filmavo Algirdo Panavo valdomas dronas. Tas mūsų šimtukas nebuvo toks dailus, kokį matėme Dainų šventės Šokių dieną. Bet… Jis dvelkė laisve, džiugesiu, natūraliu judesiu. Ir liūdesiu… Gaila tos Kazokinės: senasis kluonas sudegė tik prieš du mėnesius – net lakiausia vaizduotė neatsakys į klausimą, kas ir kodėl jį padegė.

Kazokinės arklidžių fragmentas.
Kazokinės arklidžių fragmentas.

Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita ,,Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“ privertė susikaupti, stebėtis, mąstyti, prisiminti ar sau prisipažinti: šio bei to dar negirdėjai, nežinojai, neišmokai… Paveldosaugos žinovas rėmėsi ir istoriniais šaltiniais, ir lietuvių literatūros klasikais, ir tautosaka. Auditorija, įsitaisiusi ant suoliukų ar žolėje, kaip piknike, smagiai sujudo, išgirdusi: gali būti, kad dešimtadalis čia susirinkusiųjų – bajoriškos kilmės. Kodėl? Lenkijoje ir Lietuvoje kilmingų būta itin daug – net 10 procentų gyventojų turėjo teisę rinkti valdovą, užimti valstybinius postus.

Salvijus Kulevičius pagarbiai minėjo Lietuvos bajoraites Juliją Beneševičiūtę (Žemaitę), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą), seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites (abi rašė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu). Jos visos gaivino Lietuvos kultūrą, jų raštai padeda mums suvokti anų laikų dvarų ir dvarelių nuotaikas.

Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius
Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius

Neiškęsiu nepapildžiusi sąrašo: Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz). Jo ,,Izos slėnis“ (vertė Algis Kalėda) užburia nuo pirmųjų sakinių: ,,Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu“.

,,Meno bangų“ klausimas lektoriui skambėjo taip: ,,Kaip patartumėte gelbėti šiuos griuvėsius?“ Salvijus Kulevičius atsakė klausimu: ,,Ar jie jums reikalingi?“ Auditorija ir vėl sujudo: ,,Žinoma, taip, kam klausti…“ Lektorius paminėjo Merkinę – tą, kuri Šalčininkų rajone, jos Paulavos respublikos tvarkingus, prižiūrimus griuvėsius. Nuo jų ir pradėjau šį savo pasakojimą…

Versdama kalendoriaus lapelius matau, kad ketvirtajame projekto renginyje rugpjūčio 4 dieną nedalyvausiu – neaplankysiu Meikštų dvaro Lietuvos pakraštyje, na, niekaip negalėsiu persiplėšti į dvi dalis. Laimei, projektas tęsis ilgai, net iki gruodžio – laukia Antaprūdė, Senasis Daugėliškis, Paliesius…

Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.
Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.

Nuotraukos iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 

 

 

Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”