Category Archives: Meno bangų enciklopedija

Markas Tvenas (Mark Twain)

Markas Tvenas
Markas Tvenas

Markas Tvenas (Mark Twain)

Spaustuvininkas, upeivis, rašytojas, paskaitininkas

Gimė: 1835 metų lapkričio 30 dieną Floridoje, JAV.

Tikrieji vardas ir pavardė: Samjuelis Langornas Klemensas (Samuel Langhorne Clemens).

Pseudonimas: nuo 1963 metų Mark Twain. Galima versti taip: du sieksniai gylio.

Tėvai: geležinkelio tiesėjas, parduotuvės savininkas, teisininkas Džonas Maršalas (John Marshall; 1798-1847) ir namų šeimininkė bei pensiono savininkė Džeinė (Jane) Lempton-Klemens (1803-1890).

Broliai ir sesuo: muzikantė Pamela, spaustuvininkas Orionas, locmanas Henris.

Išsilavinimas: paauglystėje, po tėvo mirties, metė Hanibalo miestelio mokyklą ir savarankiškai lavinosi viešosiose bibliotekose.

Darbinė veikla: spaustuvininkas (nuo 1847), žurnalistas, locmanas, paskaitininkas.

 Žmona: Olivija Lengdon (Olivia Langdon). Tuoktuvės įvyko 1870 metais Elmiroje (JAV, prie Niujorko).

Vaikai: Lengdonas (1869-1870), Suzi (1872-1896), Klara (1874-1962), Džina (1880-1909); (Langdon, Susy, Clara, Jean)

Žymiausia knyga: „Tomas Sojeris“ (1876)

Mirė: 1910 metų balandžio 21 dieną Redinge, JAV

Kūrybai būdingas humoro jausmas, saviironija, draugystės jausmo aukštinimas,  realizmo pojūtis, JAV gyvenimo būdo pažinimas

Marius Kraptavičius

Sojeris

Meno bangų enciklopedija. Gavriilas Trojepolskis

Gavriilas Trojepolskis
Gavriilas Trojepolskis

Meno bangų enciklopedija

Gavriilas Trojepolskis

Mokytojas, agronomas, apybraižininkas, rašytojas

Gimė: 1905 metų lapkričio 16 (29) dieną Novo Spaskoje kaime (tuomet Tambovo gubernija, dabar ‒ Voronežo sritis).

Tėvai: Nikolajus Semionovičius Trojepolskis – šventikas, sušaudytas 1931 metais dėl priešinimosi kolektyvizacijai, ir Jelena Gavriilovna. Šeimoje gimė šeši vaikai.

Mokslai: naminis mokymas bei keturios kaimiškos mokyklos ir gimnazijos, kuriose įgytas vidurinis išsilavinimas; Borisoglebsko žemės ūkio mokykla (baigė 1924 metais).

Autoritetai: kaimo mokytojas Grigorijus Romanovičius Širma, ilgainiui tapęs Baltarusijos valstybinės kapelos vadovu; vėliau ‒ žurnalo ,,Novyj mir“ redaktorius, poetas Aleksandras Trofimovičius Tvardovskis.

Darbinė veikla: kaimo mokytojas Pitime ir Machrovkoje, nuo 1931 metų ‒ agronomas, selekcininkas Voronežo srityje; ilgiausiai dirbta ir gyventa (nuo 1936 iki 1959 metų) Ostrogožsko miestelyje.

Mokslo pasiekimai: išvedė septynias naujas sorų rūšis, viena jų sėkmingai įdiegta Rusijos Juodžemio zonoje. Knygos apie selekciją ir žemdirbystę.

Pseudonimas: Lirvag (skaitant nuo pabaigos ‒ Gavril)

Nepublikuoti tekstai: nuo 1920 metų rašyti eilėraščiai

Literatūrinės grupės: ,,Ostrogožsko šaltiniai“, vėliau – žmonės, suburti žurnalo ,,Novyj mir“.

Debiutas: 1938 metais almanache ,,Literaturnyj Voronež“ publikuotas apsakymas ,,Senelis“; kai kurie tyrinėtojai mano, kad tikrasis debiutas įvyko 1953 metais, kai   Maskvos literatūriniame žurnale ,,Novyj mir“ pasirodė ,,Agronomo užrašai“.

Pomėgis: medžioklė be varovų.

Mylimas šuo: seteris Lelis, tikriausiai tapęs Bimo prototipu.

Žymiausia knyga: ,,Baltasis Bimas Juodoji ausis“; 1971 metais publikuota žurnale ,,Naš sovremennik“ (Maskva). Už šią knygą rašytojas pelnė Valstybinę premiją.

Svarbus režisierius: Stanislavas Josifovičius Rostockis (1922‒2001), filmų ,,Išgyvensime iki pirmadienio“ (1968), ,,O aušros čia tykios“ (1972) ir kt. autorius. 1977 metais pasirodė jo režisuotas filmas ,,Baltasis Bimas Juodoji ausis“.

Svarbūs miestai: Ostrogožskas ir Voronežas – pastarajame apsigyveno 1959 metais, jau būdamas pripažintas rašytojas.

Mirė: 1995 metų birželio 30 dieną Voroneže, būdamas 89 metų.

Kūrybai būdingas lyrizmas, poetiškumas, muzikalumas, humoro jausmas, realybės suvokimas, gamtos pasaulio pažinimas.

Gintarė Adomaitytė

 

 

 

 

 

 

 

Bronė Buivydaitė

 

Bronė Buivydaitė, 1972. Nuotrauka A. Dilio
Bronė Buivydaitė, 1972. Nuotrauka A. Dilio

Bronė Buivydaitė

Mokytoja, poetė, rašytoja

Gimė: 1895 metų gruodžio 8 dieną (lapkričio 26) Svėdasuose.

 Šeima: siuvėjo Stepono Buivydo ir namų šeimininkės Karolinos šeimoje augo trys dukros. Svarbi bobutės, tėvo mamos, žolininkės Marijos įtaka.

 Išsilavinimas: naminis mokymas; daraktoriaus pamokos Anykščiuose, privačios atostogaujančio klieriko, o vėliau – generolo našlės pamokos. Buhalterijos kursai Kaune. 1913 metais įstoja į Utenos keturklasės mokyklos trečią klasę, po metų mokyklą baigia su pagyrimu. Voronežo lietuvių mergaičių gimnazija (1917 ją baigia su pagyrimu, o 1918 metais baigia ir aštuntą bendro lavinimo klasę, leidžiančią stoti į aukštąją mokyklą).

Įtakinga mokytoja: Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė Voronežo gimnazijoje.

 Pseudonimas: Tyrų duktė.

 Pirmoji knyga: poezijos knyga ,,Vasaros šnekos“ (1921)

Kitos knygos: poezijos knygos ,,Anykščių baladės“ (1930), ,,Skudučiai“ (1933), ,,Po žilvičiais“ (1939), romanas ,,Atversti lapai“ (1934), apysakos ,,Auksinis batelis“ (1936), ,,Trys bičiuliai“ (1937), ,,Pro vaikystės langą“ (1969), ,,Vargai vartus kilnoja“ (1982).

Darbinė veikla: 1918 metais ima mokytojauti Skuodo gimnazijoje, vėliau mokytojauja Veiveriuose, Panevėžyje. Nuo 1934 metų laisva rašytoja. Mokytojauti ima II pasaulinio karo pabaigoje, tačiau 1948 metais to darbo atsisako ,,dėl sveikatos“.

Sutuoktinis: istorikas Juozas Mičiulis.

Premija: 1936 metų ,,Sakalo“ premija už apysaką vaikams ,,Auksinis batelis“.

 Grįžimas į literatūrą: 1956 metais Bronę Buivydaitę iš naujo atranda Aldona Liobytė – ragina naujai perleisti ,,Auksinį batelį“,  ,,Tris draugus“, pjesę ,,Stebuklingoji radasta“ bei rašyti prisiminimų knygą.

Lakus posakis: ,,Išėjau į šviesą, kad paregėčiau tiesą“ (ant kapo paminklo Anykščių senosiose kapinėse).

Mirė: 1984 metų sausio 29 dieną Anykščiuose

Josephas Rudyardas Kiplingas (Radjardas Kiplingas)

Kiplingas, 1913
Kiplingas, 1913

Josephas Rudyardas Kiplingas (Radjardas Kiplingas)

 

Gimė: 1865 metų 30 dieną Mumbajuje (Bombėjuje), Indijoje.

Tėvai: skulptorius, dailės mokyklos Lahorne įkūrėjas bei direktorius Johnas (Džonas) Kiplingas ir rašytoja Alice MacDonald (Alisa Makdonald). Jie susipažino Rudyardo ežero apylinkėse – štai kodėl jų pirmagimio toks retas vardas.

Sesuo: metais už brolį jaunesnė Alice, dažniausiai vadinta Triks.

Mokslai: privati mokykla Sasekse, vėliau karinės pakraipos koledžas Devone (Anglija). Rudyardui Kiplingui sukuriama speciali programa, į kurią įtraukiamos senosios kalbos, anglų ir užsienio literatūra.

Žurnalistika: ,,Civil and Military Gazette“, ,,Pioneer“ bei kiti tuometės Indijos angliški leidiniai. Žurnalistu dirba septynerius metus.

Anglija: palieka Indiją ir išplaukia į Angliją 1889 metais. Į tėvynę Indiją neilgam grįžta 1891 metais.

Santuoka: 1891 metų pabaigoje palaidoja geriausią draugą Wolcottą Balestierą (Vokotas Balestjė), o 1892 metų pradžioje veda jo seserį Caroline (Karoliną). Balestier giminė kilusi iš prancūzų, apsistojusių Vermonte (JAV). Jaunajam Kiplingui dvidešimt šešeri metai, jo nuotakai – dvidešimt devyneri.

Vaikai: Josefine (Džozefina, 1892‒1899), Else (Elzė, 1896‒1976), Johnas (Džonas, 1897‒1915).

Žymiausios knygos: ,,Paprasti kalnų apsakymai“ (1888), ,,Džiunglių knyga“ (1894), ,,Antroji džiunglių knyga“ (1895), ,,Kimas“ (1901), ,,Šiaip pasakos“ (1902), eilėraščių ir apsakymų rinkiniai, leisti įvairiais pavadinimais.

Visų laikų šedevru laikomas eilėraštis ,,Jei“ (If).

Lietuviškai Kiplingo kūrinių galime rasti ,,Pasaulinėje literatūros bibliotekoje“ (1990). Pagal knygą ,,Šiaip pasakos“ išleista knyga ,,Kaip drugelis treptelėjo koja“ (1958; 1997).

Pastaraisiais metais du kartus publikuota ,,Džiunglių knyga“. Visų pirma išleido ,,Pasviręs pasaulis“ (vertė Ieva Albertavičienė, 2011), kiek vėliau ,,Baltos lankos“ (vertė Saulius Repečka, 2014).

Lakus posakis: frazė ,,Esu katinas, kuris vaikšto vienas“ atkeliavo pas mus iš Kiplingo pasakų.

Naujovės: Kiplingų šeima – važinėjimosi dviračiais tandemais treke pradininkė; Rudyardas Kiplingas – vienas pirmųjų žmonių Anglijoje, išmokusių vairuoti automobilį.

 Skautija: skautijos įkūrėjas Robertas Baden-Powelas (Robertas Badenas-Pauelas) rašytojui leidus įtvirtino ,,Džiunglių knygos“ personažo vilko Akelos autoritetą. Akelomis vadinamos skautų stovyklos. Jaunasis Johnas Kiplingas – vienas pirmųjų 1907 metais prisiekusių skautų.

Jaunasis skautas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, pirmajame savo mūšyje. Sūnui skirtas Kiplingo eilėraštis ,,My Boy Jack“ tapo britų literatūros klasika.

Nobelio premija: įteikta 1907 metais ,,Už pastabumą, originalią vaizduotę ir vyrišką suvokimo bei pasakojimo jėgą“.

 Mirė: 1936 metų sausio 18 dieną nuo vėžio Londone, Didžiojoje Britanijoje. Po trejų metu mirė ir jo žmona. Jos valia Kiplingų namai Rytų Sasekse tapo valstybės nuosavybe – nacionaline vertybe. Tam neprieštaravo vienintelė paveldėtoja – bevaikė dukra Elsie Kipling Bambridge.

Kūrybai būdingi romantiški pasakojimai apie tolimuose kraštuose atsidūrusius britus; savitas pasaulio suvokimas, kuriame susiduria civilizacija ir gamta; žiaurios kovos už būvį ir būtį atspindžiai; gamtos pažinimas; stiprių asmenybių gyvenimo dramų kontrastai; realizmo ir vaizduotės pasaulio dermė.

Paruošė Gintarė Adomaitytė

Janis Rainis (Janis Pliekšanis)

Rainis1

Janis Rainis (Janis Pliekšanis)

Gimė: 1865 metais rugsėjo 11 dieną Varslavanuose, Jekabpilio r., pasiturinčio ūkininko šeimoje.

Tėvai: Krišjanas Pliekšanis (apie 1825–1891), Darta Grikovska Pliekšanė (apie 1828–1897).

Seserys: Lizė Pliekšanė (1854–1897), Dora Pliekšanė Stručka (1870–1950).

 Mokslai:1875‒1879 – Gryvos vokiečių mokykla.

1880–1883 – Rygos vokiečių gimnazija.

1884–1888 – studijos Peterburgo universitete, Teisės fakultete.

Santuoka: 1897 susituokia su poete Aspazija (Elza Rozenberga, 1865‒1943).

Lietuvoje ir kitur:

1889–1891 – dirba Vilniuje apygardos teismo sekretoriaus padėjėju ir teismo antstoliu.

1891–1895 – laikraščio ,,Dienas Lapa“ redaktorius Rygoje.

1893–lankosi Ciuriche Antrojo Internacionalo trečiojoje konferencijoje.

1896–1897 ‒ gyvena Berlyne, iš ten siuntinėja į tėvynę korespondencijas.

1897 – dirba advokatu Panevėžyje.

 Įkalinimas ir tremtis: 1897 – suimamas ir pasodinamas į Panevėžio, vėliau perkeliamas į Liepojos, Rygos kalėjimus.

1897 – išsiunčiamas į laikinąją ištrėmimo vietą – Pskovą.

1899–1903 – ištremiamas į Slobodsko miestelį, Viatkos guberniją.

1903 – grįžta iš tremties į Latviją, gyvena Liepojoje, vėliau Jūrmaloje ir Rygoje.

 Emigracija: 1905 – emigruoja į Šveicariją, gyvena Ciuriche, vėliau Šveicarijos pietuose, Kastanjoloje, prie Lugano ežero.

 Veikla nepriklausomoje Latvijoje:

1920 – iš emigracijos grįžta į Latviją; 1921–1925 – Nacionalinio teatro direktorius; 1926–1928 – Latvijos švietimo ministras.

Mirė: 1929 metais rugsėjo 12 dieną, ištiktas širdies smūgio Majoruose (Rygos Jūrmaloje).

Žymesni vertimai: Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) ,,Faustas“ (1898), Aleksandro Puškino ,,Borisas Godunovas“ (1883), Kristijono Donelaičio ,,Metai“ (fragmentai; 1884), Henriko Heinės ( Heinrich Heine) ,,Šiaurės jūra“ (1901), Fridricho Šilerio ( Friedrich Shiller) ,,Vilius Telis“ (1901), Kamilio Flamariono (Camille Flammarion) ,,Pasaulio pabaiga“ (kartu su Aspazija,1902) ir kt.

Poezija: ,,Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“ (1903), ,,Vėtros sėja“ (1905), ,,Naujoji jėga“ (1907), ,,Tylioji knyga“ (1909), ,,Ave sol“ (1910), ,,Tie, kur neužmiršta“ (1911), ,,Galas ir pradžia“ (1912), ,,Paukštelis ant šakos“ (1925), ,,Penki Dagdos eskizų sąsiuviniai“ (1925) ir kt.

Dramaturgija: ,,Pusiau idealistas“ (1904), ,,Ugnis ir naktis“ (1907), ,,Aukso žirgas“ (1909), ,,Indulis ir Arija“ (1911), ,,Pūsk, vėjeli!“ (1913), ,,Juozapas ir jo broliai“ (1919), ,,Grojau, šokau“ (1919), ,,Varniukas“ (1920), ,,Ilja Muromecas“ (1922), ,,Musių karalius“ (1923), ,,Meilė stipresnė už mirtį“ (1927), ,,Rygos ragana“ (1927) ir kt.

Kūrybai būdinga antikinės ir pasaulinės poezijos formų perėmimas, žanrų įvairovė; savita poetinė mintis; kūrybiškas latvių liaudies dainų poetikos panaudojimas.

Parengė Marius Kraptavičius

Dante Alighieri (1265-1321)

Dante_2

Dante Alighieri; tikrasis vardas Durante (Dantė Aligjeris)

Gimė: 1265 metais Florencijoje, palūkininko, turėjusio bajoro titulą, šeimoje.

 Išsilavinimas: baigė viduramžių mokyklą, išmoko prancūzų ir provansalų kalbas, studijavo antikos poetus, ypač Vergilijų (jį laikė savo mokytoju), gerai susipažino su to meto italų literatūra. Daug naudos Dante’i davė Bruneto Latini paskaitos: šis enciklopedijos autorius ir politinis veikėjas supažindino Dante su retorikos subtilybėmis ir rašymo menu.

Cechas: 1295 metais įstoja į vieną iš vyresniųjų cechų, jungusį vaistininkus, gydytojus, knygų pirklius ir dailininkus.

Meilės istorija: būdamas devynerių, įsimyli bendraamžę Beatrice Portinari (Beatričę Portinari), ji išteka už bajoro Simonės de Bardžio (Simone de Bardi). Poeto mūza Beatričė miršta maždaug 24-erių, 1290 metais.

Santuoka: būdamas dvylikos, sužieduojamas su Gemma Donati, apie 1285 metus su ja susituokia; auga keturi (kai kurie šaltiniai teigia, kad penki) vaikai.

Politika: apie 1295 metus įsitraukia į politinį gyvenimą. Priklauso baltiesiems gvelfams (popiežiaus šalininkai). Su ginklu rankose kovoja prieš gibelinus (imperijos šalininkai), o vėliau – oponuoja ir juodiesiems gvelfams. Paskutiniajame XIII amžiaus dešimtmetyje posėdžiauja miesto taryboje, atlieka diplomatines užduotis. 1300 metais birželio 15 išrenkamas dviem mėnesiams vienu iš šešių Florenciją valdžiusių priorų.

Tremtis: 1301 metais prancūzų princas (Charles Valois (Karolis Valua) susidoroja su baltaisiais gvelfais; Dante, tuo metu išvykęs iš Florencijos, į ją jau niekada nebegrįžta – jis 1302 metais už akių nuteisiamas mirti. Poetas klajoja po Italiją. Paskutinieji gyvenimo metai – Ravenoje.

Žymiausi kūriniai: eilėraščiai apie meilę, autobiografinio pobūdžio apysaka ,,Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova, 1921‒1292), moralinis filosofinis traktatas ,,Puota“ (Il Convivio, 1307‒1308), filologinis traktatas lotynų kalba ,,Apie liaudies kalbą“ (De vulgari elequentia, 1305), poema ,,Komedija“ (Comedia), vėliau praminta Dieviškąja.

Mirė: 1321 metais Ravenoje nuo maliarijos, kuria užsikrėtė pakeliui į Raveną iš Venecijos.

Kūrybai būdingas prozos ir poezijos kaitaliojimas viename kūrinyje, alegoriškumas, naujo švelnaus stiliaus (dolce stil nuovo) tradicijų puoselėjimas, meilės šlovinimas, dėmesys pomirtiniam gyvenimui, skaičių simbolika. Dante padėjo pagrindus grožinei italų literatūrai, tapo bendrinės italų kalbos pradininku. Laikomas paskutiniuoju viduramžių, pirmuoju Renesanso poetu.

Parengė Gintarė Adomaitytė

Rašytoja, vertėja, redaktorė, leidėja, aktorė Aldona Liobytė-Paškevičienė

Aldona Liobytė
Aldona Liobytė

Rašytoja, vertėja, redaktorė, leidėja, aktorė Aldona Liobytė-Paškevičienė

 

Gimė: 1915 metų vasario 24 dieną Vilniuje.

Tėvai: gėlininkas Antanas Liobis (1886‒1939) ir Marija Matelionytė (1887‒1979). Abu kilę nuo Alantos.

Seserys ir brolis: aktorė ir skulptorė Emilija (1916‒1955), farmacininkė Valerija (1921), inžinierius-mechanikas Vytautas (1923‒1967).

Santuoka: 1937 metais Kaune išteka už mediko Vytauto Paškevičiaus.

Dukros: muzikė Laisvė Korienė (1944‒1988) ir medikė Gintarė Breivienė (1947).

Mokykla: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija.

Studijos: Stepono Batoro universitetas, lenkų kalba ir literatūra (1932‒1935); Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, lietuvių kalba ir literatūra (1935‒1939).

Tremtis: Vilniaus vaivados Bocianskio ištremiama už demarkacinės linijos, apsigyvena Kaune (1935). Į Vilnių grįžta 1939 m.

Aktorės veikla: Vilniaus lietuvių Meno ir literatūros draugijos Studentų dramos sekcija (1932‒1935), ,,Vaidilos“ teatras (1942‒1945), Vilniaus miesto dramos teatras (1945‒1949).

 Žymiausi vaidmenys: Ieva Blaumanio ,,Indranuose“ (1942), Laima Petro Vaičiūno ,,Naujuosiuose žmonėse“ (1943), Natalija Stepanonovna Antono Čechovo ,,Piršlybose“ (1945).

Dramaturgija: pradžia ‒ ,,Kupriukas muzikantas“ (1955, premjera Vilniaus akademiniame dramos teatre, režisierė Stefa Nosevičiūtė).

Vėliau: ,,Meškos trobelė“ (1956), ,,Trys negražios karalaitės“ (1967), ,,Kuršiukas“ (1971), Devyniabrolė“ (1973), ,,Aukso obuolys“ (1978) Lietuvos profesionaliuose ir mėgėjų teatruose.

Scenarijus ,,O palaiminta šalie gimta!“ pagal Salomėjos Nėries poeziją (1974).

Petro Cvirkos ,,Žemės maitintojos“, ,,Meisterio ir sūnų“, Antano Vienuolio ,,Paskenduolės“ inscenizacijos (kartu su Kazimiera Kymantaite).

Knygos: ,,Šimto zuikių piemuo“ (1959), ,,Mėnuo saulužę vedė“ (1963), ,,Nė velnio nebijau“ (1964), ,,Gulbė karaliaus pati“ (1963), ,,Mėnuo saulužę vedė“ (1963), ,,Pabėgusi dainelė“ (1966), ,,Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970), ,,Tėveli, būk mažas“ (1973, papildytas antras leidimas 1983); ,,Kiškelis Baltakakliukas“ (2005; rankraštis rastas archyvuose po autorės mirties).

Vertimai: iš lenkų (Halinos Snopkiewicz ,,Svajonės ir dvejonės“), rusų, vokiečių kalbų (Johanneso Bobrowskio apsakymai). Bibliografuojama 20 pavadinimų.

Leidyba: Grožinės literatūros leidyklos (vėliau tapo ,,Vaga“) Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja (1949‒1961).

Mirė: nuo plaučių vėžio 1985 metų rugsėjo 1 dieną Vilniuje. Palaidota Rokantiškių kapinėse, šeimos kape šalia motinos Marijos Liobienės.

Kūrybai būdinga tautosakos šaltinių ir XX amžiaus aktualijų jungtis, humoro jausmas, gėrio ir blogio ryžtingos kovos atspindžiai, gamtos pažinimas ir jutimas.

Parengė Gintarė Adomaitytė

 

Bibliografė, visuomenės veikėja, rašytoja Marija Mašiotaitė-Urbšienė

 

Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.
Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.

Bibliografė, visuomenės veikėja, rašytoja Marija Mašiotaitė-Urbšienė

Gimė: 1895 metų birželio mėnesio 24 dieną Rygoje.

Šeima: iš Suvalkijos ūkio kilusio pedagogo, matematiko, vadovėlių autoriaus, lietuvybės žadintojo, rašytojo Prano Mašioto ir dvarininkaitės Marijos Jasienskytės-Mašiotienės dukra, jaunesnių brolių Donato ir Jono sesuo.

Mokslai: dailės ir muzikos privačios pamokos; 1913 metų birželio 8(21) dieną baigia Depreo mergaičių gimnazijos 8 klasę (Despreaux- prancūzės pedagogės, laikiusios Rygoje privačią gimnaziją, pavardė).

1913 metų rudenį išvyksta į Maskvą, į Aukštuosius moterų kursus, studijuoti  Fizikos-matematikos fakultete. Dėl ligos aukštųjų studijų nebaigė.

Tarnyba: 1919 metų balandžio mėnesį apsigyvena Kaune ir ima versti administracinius, juridinius tekstus Švietimo, vėliau Teisingumo ministerijoje. 1922 metais paskiriama į Berlyną dirbti Lietuvos pasiuntinytbės raštinės vedėja. Vėliau keliama į Maskvą, o 1925 metais į Paryžių.

Santuoka: 1926 metų gegužės 15 dieną išteka už Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėjo Juozo Urbšio (1896‒1991).

Bibliografinis darbas: 1927 metų birželio 1 dieną Juozas Urbšys skiriamas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi, o Marija Mašiotaitė-Urbšienė palieka darbą pasiuntinybėje ir atsiduoda bibliografiniam darbui.

1927‒1928 metais ima ruošti ,,Lituanicos“ bibliografiją, dažniausiai žinias rinkdama Prancūzijos valstybinėje bibliotekoje – Biblioteque Nationale.

1933 metais kartu su vyru persikelia į Rygą, o 1934 į Kauną. Toliau triūsia prie ,,Lituanicos“ Vakarų Europos kalbomis.

1937 metais parengia spaudai ir anotuoja Tado Daugirdo dienoraštį ,,Kaunas vokiečių okupacijoje“

1939 metais išleidžia bibliografines rodykles: ,,Sąrašas aktualių knygų ir rašinių apie Vilnių ir Vilniaus kraštą“, ,,Suvalkų trikampis ir raštai apie jį“ ir kt.

Veikla: XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorė. Lietuvių-prancūzų draugijos vicepirmininkė.

Deportacija: 1940 metų liepos 17 dieną kartu su vyru deportuojama į Sovietų Sajungą.

Kalinimas: nuo 1941 metų  birželio 22 dienos abu kalinami izoliuotose vienutėse Tambovo, Saratovo, Makvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo kalėjimuose.

1952 metais iš Ivanovo kalėjimo Marija Mašiotaitė-Urbšienė išvežama, balandžio mėnesį už akių skelbiamas nuosprendis kalėti 25 metus  ,,už aktyvų dalyvavimą tarptautinės buržuazijos pastangose nuversti tarybų valdžią“. Įkalinama Vladimiro kalėjime, iš kurio 1954 rugpjūčio mėnesį išleidžiama.

Gyvenimas svetur: Su vyru apsigyvena Viaznikuose. Ten 1955‒1956 rašo prisiminius, jau rašytus kalėjime, bet prarastus..

Gyvenimas sovietų Lietuvoje: 1956 Urbšiai grįžta į Lietuvą, juos abu Kaune priglaudžia Sofija Čiurlionienė ir jos šeima.

1957 gegužės mėnesį viaznikinis prisiminimų egzempliorius (260 mašinraščio puslapių) įteikiamas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.

Respublikinėje bibliotekoje (tuomet įsikūrusi Kaune) imasi atkurti ir tęsti bibliografinius tyrinėjimus, paruošti rašytojo Prano Mašioto bibliografiją.

Mirtis: 1959 kovo 2 dieną 20 val. 35 min. po širdies priepuolio miršta Kauno klinikose. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Knygos: 1982 metais ,,Vaga“ išleidžia prisiminimų knygą ,,Prie žibalinės lempos“.

1996 metais leidykla ,,Džiugas“ išleidžia ,,Prisiminimus“ (,,Prie žibalinės lempos“ ir ,,Atviras langas“).

Prisiminimų knygai būdingas istorinis tikslumas, persipinantis su asmenine nuomone, džiugi nuotaika, humoro jausmas, dėmesys ne tik giminės, šeimos nariams, bet ir epizodiškai sutiktiems žmonėms.

Giedra nuotaika, humoro jausmu pasižymi ir keli trumpi kūriniai, skirti vaikams, publikuoti tarpukario periodikoje.

Urb_virselis

 

 

 

Meno bangų enciklopedija. Žemaitė

 

Su_skara 

Rašytoja, visuomenės veikėja, lietuvybės puoselėtoja Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė- Žymantienė)

Gimė: 1845 birželio 4 d. (pgl. seną kalendorių gegužės 31 d.) Bukantėje (Plungės r.).

Šeima: kilusi iš bežemių bajorų, trečioji iš keturių mergaičių.

Mokslai: tėvas mokė namuose skaityti ir rašyti lenkų kalba, lietuviškai mokėsi savarankiškai, tarnaudama dvare aukle ir kambarine. Prie mokslų grįžo baigdama penkiasdešimtuosius metus ‒ paskatinta tuo metu gimnazisto Povilo Višinskio, kuris parodė pirmąjį lietuvišką laikraštį Aušra, kitus draudžiamus leidinius, vėliau taisė kūrinių kalbą, supažindino su teorijos pradmenimis.

Santuoka: 1865 m. ištekėjo už buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto, dvaro eigulio, dalyvavusio 1863-ųjų sukilime. Augino 7 vaikus. Skaitė ir rašė naktimis, pabaigusi buities darbus.

Po vyro mirties 1900 m. tarnavo ekonome V. Putvinskio dvaruose, nuo 1906 m. ‒ G. Petkevičaitės-Bitės tėvo dvarelyje Puziniškyje.

Pirmoji publikacija: 1895 m. Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje metams 1895 (apsakymas „Piršlybos“, kurio pavadinimą kalendoriaus rengėjai pakeitė į „Rudens vakaras“, o autorei davė slapyvardį Žemaitė).

Visuomeninė veikla: 1911 m. apsigyveno Vilniuje, įsijungė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. 1913‒1915 m. buvo Lietuvos Žinių ir Aušrinės atsakingoji redaktorė.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 m.)išvyko į Petrapilį, kur rūpinosi lietuvių karo tremtiniais. 1916 m. išvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Gyvendama JAV, bendradarbiavo spaudoje. 1921 m. grįžusi į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje.

Mirtis: mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidota Marijampolėje.

Geriausi kūriniai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis, Neturėjo geros motinos ir kt., kurie 1899‒1901 m. išėjo trimis Paveikslų knygomis.

Klojimo teatruose buvo mėgstamos jos komedijos Trys mylimos, Mūsų gerasis, Stebuklingas daktaras, Pragerti balakonai ir kt. Kai kurios vaidinamos iki šiol.  

Kūrybai būdinga gyva, ekspresyvi kalba, aprašymo detalumas, tikroviškumas, humoro jausmas. Laikoma kritinio realizmo atstove.

Parengė Neringa Mikalauskienė

Rašytojas gamtininkas, filmų ir laidų kūrėjas Džeraldas Darelas (Gerald Durrell)

 

Džeraldas Darelas
Džeraldas Darelas

Rašytojas gamtininkas, filmų ir laidų kūrėjas Džeraldas Darelas (Gerald Durrell)

Gimė: 1925 metų sausio 7 dieną Džamšedpure, Džarkando valstijoje, Rytų Indijoje.

Šeima: ketvirtas vaikas šeimoje; tėvas inžinierius Lorensas (Lawrence) Darelas; mama Luisa Diksi (Louisa Dixie); vyriausias brolis rašytojas romanistas Lorensas Darelas; brolis Leslis (Leslie), labiausiai pagarsėjęs kaip balistikos žinovas ir medžiotojas; sesuo Margaret (knygos ,,Whatever Happened to Margo?“) autorė.

Mokslai: mokymasis namuose su privačiais pedagogais; savarankiškos gamtos studijos, ypač uoliai vykusios Graikijoje, Korfu saloje (1935‒1939).

 Santuoka: Džekė Vulfend (Jacquie Wolfenden) Darel (ištekėjo 1951–išsiskyrė 1979); Li Makdžordž (Lee McGeorge) Darel (ištekėjo 1979).

Kariuomenė: per Antrąjį pasaulinį karą dėl sveikatos buvo pasiųstas karinę prievolę atlikti alternatyvioje tarnyboje – valstiečio ūkyje.

Pirmoji ekspedicija: Kamerūne (Vakarų Afrika), 1947.

Ekspedicijos: svarbiausių ekspedicijų – apie šešiolika: trys Kamerūne; Argentinoje bei Paragvajuje; Malaizijoje, Australijoje, N. Zelandijoje; Siera Leonėje; Meksikoje; Mauricijuje; Indijoje, Butane; Rusijoje; Belize; Madagaskare.

Pirmoji knyga: „Perkrautas laivas“ (1953; liet. 1967).

 Lietuvoje labiausiai žinomos knygos: „Bafuto skalikai“ (1954; liet. 1997); „Mano šeima ir kiti gyvūnai“ (1956; liet. 1997); „Bagaže – zoologijos sodas“ (1960; liet. 1971); „Rožė – mano giminaitė“ (1968; liet. 1998); „Sugaukite man kolobusą“ (1972, liet. 1978).

 Mirė:1995 metų sausio 30 dieną Džersyje po kepenų operacijos. Pelenai palaidoti Džersio zoologijos sode, įkurtame Darelo (1958).

Kūrybai būdingas faunos ir floros pažinimas, autobiografiškumas, humoro jausmas, geraširdiškas požiūris į supantį pasaulį, publicistinė aistra.

Darelo skulptūra jo įkurtame zoologijos sode
Darelo skulptūra jo įkurtame zoologijos sode

Parengė Gintarė Adomaitytė