Category Archives: Menininkų portretai

Kultūrinė ir socialinė veikla keičia probleminio jaunimo elgesį

Erikas Druskinas. Aldonos Minkevičienės nuotrauka
Erikas Druskinas. Aldonos Minkevičienės nuotrauka

Kultūrinė ir socialinė veikla keičia probleminio jaunimo elgesį

Pokalbis su Rokiškio kultūros centro direktoriumi Eriku Druskinu

Peržvelgus Jūsų biografiją, ryškėja, kad išbandėte save įvairiose srityse. Dirbote Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje, trumpai vadovavote Širvintų kultūros centrui, o nuo rugsėjo, laimėjęs konkursą, einate Rokiškio kultūros centro direktoriaus pareigas. Taip pat – dainuojate (2008 metais dalyvavote muzikos šou „Žvaigždžių vartai“), rašote pjeses, kuriate spektaklius ir filmus, imatės kultūrinių ir pilietinių iniciatyvų… Ar toks „hiperaktyvumas“ – Jūsų asmenybės bruožas? O gal jį lemia bendra kultūros žmonių šiuolaikinėje Lietuvoje padėtis, kuri neretai reikalauja „verstis per galvą“?

Įtaką „hiperaktyvumui“ daro viskas. Tikiu, kad žmogus patenka į tokias aplinkybes, kur jis geriausiai atsiskleidžia. Kartais gyvenimo posūkiai atrodo keisti. Dirbau ir dailininku – dekoratoriumi, scenografu; moku gaminti butaforiją ir lėles (už tai esu dėkingas Klaipėdos universiteto dėstytojoms – dailininkei Sofijai Kanaverskytei ir lėlių teatro kūrėjai Jūratei Januškevičiūtei). Teko ir interjero dizainą kurti. Gal 6 ar 7 metus maketavau spaudos leidinius. Kai maketavimas tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, sustabdžiau save – juk norėjau susieti savo gyvenimą su scenos menu (universitete režisūrą dėstė Elena Savukynaitė)! Pastaraisiais metais dirbau kaip kultūros vadybininkas ir kultūros įstaigų vadovas.

Ne visomis gyvenimo suteiktomis progomis pavyko pasinaudoti. Kai dirbau Anykščių koplyčioje režisieriumi, viena užsienio pedagogė, išgirdusi, kaip dainuoju, pasiūlė stoti į Briuselio Karališkąją konservatoriją mokytis operinio dainavimo. Po Anykščiuose 2005 metais holokausto tema režisuoto spektaklio „Varna netiki ašarom“, kurį suvaidinome viename festivalyje, sulaukiau pasiūlymo gilinti režisūros žinias Maskvoje. Bet buvau jaunas, nepatyręs – likau Lietuvoje. Norėjau baigti operinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet įvedus mokestį už studijas antroje aukštojoje mokykloje (būtų reikėję mokėti 18 000 litų per metus!), tokios galimybės atsisakiau, nors buvau įstojęs į parengiamąją dainavimo klasę pas prof. Virgilijų Noreiką… Gaila, nuostata, jog už studijas aukštojoje mokykloje, kai jau eisi baigęs vieną aukštąją, reikia mokėti, daugeliui gabių žmonių Lietuvoje uždaro duris.

Nėra lengva reikštis įvairiose srityse…

Kodėl? Išskaidote jėgas?

Žmonės netiki, kad galiu pasiūlyti idėjų įvairiose srityse… Tenka nuolat darbais įrodinėti, kad esu ko nors vertas. Pavyzdžiui, kai kilo mintis 2011 metais Anykščiuose, minint Laisvės gynėjų dieną sausio 13-ąją, įgyvendinti unikalią pilietinę akciją „Vienybės vėliava“ (ji vyksta jau ketverius metus), ne iš karto mumis patikėjo… Kai kurie įtakingi asmenys žiūrėjo į mus kaip į kvailius. „Jei nėra buvę tokio projekto, vadinasi, jis nėra galimas“, mąstyta taip… Bet užsispyriau ir pasiuvau vėliavą – 200 metrų per penkias dienas. Dabar pasiūčiau greičiau…

Ar pavyduoliai Jus apkaltino savireklama?..

Taip. Paradoksas tas, kad kaip dailininkas ir režisierius iš šios akcijos negaunu jokios reklamos. Mano karjerai tai nepadarė jokios įtakos. Nors šia akcija susidomėjo įvairių pasaulio šalių televizijų žinių tarnybos.

Rokiškis. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškis. R. Šileikos nuotrauka

Kai pasiryžote dalyvauti konkurse dėl Rokiškio kultūros centro direktoriaus pareigų, turbūt domėjotės, kuo savitas Rokiškio kultūrinis gyvenimas?

Visada stebiu aplinkinių rajonų kultūrinį gyvenimą – kokie vyksta festivaliai, kokie objektai siūlomi turistams. Kultūra yra susieta su turizmo paslaugomis, ji gali ir turi teikti ekonominę naudą savo kraštui, šaliai. Menininkas, dirbdamas kultūros įstaigoje, turi ir savo gebėjimus atskleisti, ir įstaigai naudos duoti.

 

Nepriklausomybės aikštė Rokiškio senamiestyje
Nepriklausomybės aikštė Rokiškio senamiestyje. R. Šileikos nuotrauka

Aplankiau visas Rokiškio viešas erdves – domėjausi, kokius būtų galima organizuoti renginius, kokias galima būtų veiklas vykdyti. Susipažinau su Rokiškio krašto muziejaus edukacinėmis programomis. Rokiškio kultūros centras bendradarbiaus su visomis rajono kultūros ir švietimo įstaigomis. Muziejaus lankytojus, pasitelkus įvairias teatro formas, galima patraukliai supažindinti su krašto istorija.

Rokiškiui sukurtas teatrinio miesto įvaizdis.

Rokiškio dvaro bravoro siena. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio dvaro bravoro siena. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio dvaro sodyba (krašto muziejus). R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio dvaro sodyba (krašto muziejus). R. Šileikos nuotrauka

Taip, jau 31-ą kartą buvo surengtas Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Pažymėtinas didžiulis režisieriaus Jono Korenkos nuopelnas tiek vadovaujant Rokiškio liaudies teatrui (19822004), tiek organizuojant šį festivalį.

Tobulinsime festivalį. Rokiškio liaudies teatrui pastaraisiais metais trukdė nuolatinė režisierių kaita. Mėgėjų teatrui svarbu, kad vyrautų vieno režisieriaus mokykla. Nėra gerai, kai teatras per metus sukuria tik vieną spektaklį. O galima būtų kurti ir kamerinius spektaklius, ir monospektaklius. Turėtų būti kuriama įvairių formų spektaklių – ne tik dramos, bet ir lėlių teatro bei pantomimos.

Šiuo metu peržiūriu Rokiškio kultūros centro etatus. Noriu, kad Rokiškio kultūros centras teiktų daugiau kultūros paslaugų.

Rokiškio stačiatikių šv. Aleksandro Neviškio cerkvė - kultūros ir istorijos paminklas. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio stačiatikių šv. Aleksandro Neviškio cerkvė – kultūros ir istorijos paminklas. R. Šileikos nuotrauka

Ar nepakanka, kad rokiškėnai kultūros centre tik leistų laisvalaikį – dainuotų, vaidintų, šoktų?..

Ne. Vaikų ir jaunimo užimtumo problemą gali spręsti mokyklos, neformalaus ugdymo įstaigos, viešosios įstaigos. Dabar visi valstybės ir europiniai projektai nukreipiami į viešąsias įstaigas, kad šios teiktų ugdymo ir kūrybos paslaugas. Kultūros įstaigos turi teikti daugiau paslaugų. Lapkritį susitinku su įvairių mokyklų mokytojais ir mokiniais, noriu išsiaiškinti jų poreikius ir tai, ką kultūros centras jiems galėtų pasiūlyti įvairiose kūrybinėse srityse kino, kūrybinio rašymo, lėlių teatro, pantomimos. Rokiškyje vaikų ir jaunimo kultūros reikalai yra apleisti.

Rokiškio daugiabučių kieme. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio daugiabučių kieme. R. Šileikos nuotrauka
Gražiausias Rokiškio namas. R. Šileikos nuotrauka
Gražiausias Rokiškio namas. R. Šileikos nuotrauka

Kai dirbau Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje, mano kūrybinę studiją lankė apie 70 mokinių. Vaikinų buvo daugiau nei merginų (labai reta!). Dirbome ir lėlių teatro srityje, ir kino. Patys gaminome dekoracijas, įvairias instaliacijas, kuriomis ne kartą puošėme ir Anykščius, ir Vilnių. Sostinėje kelerius metus vyko vitražų projektas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga kovo 11-ąją medžiai Gedimino prospekte buvo puošiami mažais vitražais.

Be to, mūsų studijos nariai lankydavosi ligoninėse – sveikindavo ligonius, senolius šv. Kalėdų proga kaip Kalėdų seneliai ar nykštukai, dovanodavo savo sukurtus atvirukus. Net problemiško elgesio mokiniai po tokių apsilankymų keisdavosi gera linkme, tapdavo jautresni. Nors dėl veiklos sulaukdavau ir neigiamos reakcijos iš kai kurių mokytojų. Šioje veikloje dalyvaudavo ir blogai besimokantis ar pamokų nenorintis lankyti jaunimas. Jiems buvo draudžiama dalyvauti respublikiniuose renginiuose arba tokiuose, kuriuos filmuoja televizijos. Bet net 20 procentų problemiško elgesio jaunuolių, dalyvaudami kultūrinėje – socialinėje veikloje, imdavo geriau mokytis. Mažas gražus stebuklas!

Per miestą tekanti Laukupė. R. Šileikos nuotrauka
Per miestą tekanti Laukupė. R. Šileikos nuotrauka

Taigi, kuria linkme keisite festivalį „Vaidiname žemdirbiams“?

Savo vizija gąsdinu kai kuriuos rokiškėnus. Rokiškis nutolęs nuo Vilniaus ir Kauno. Tokių pramogų objektų, kaip, pavyzdžiui, yra Druskininkuose, Rokiškyje nėra daug. Paprastai kovo mėnesį teatrai parodydavo apie 20 spektaklių. Ne į visus spektaklius gausiai susirinkdavo žiūrovai. Didžioji salė, kurioje gali susirinkti apie 500 žiūrovų, kartais būdavo pustuštė. Programa neturėtų būti orientuota tik į Rokiškio žiūrovus. Be to, aplinkiniuose rajonuose formuojasi nauji festivaliai. Todėl reikia keisti mūsų festivalio formatą. Reikia skaičiuoti sąnaudas ir gaunamą naudą. Gal mažinsime spektaklių skaičių. Štai Anykščiuose spaliui baigiantis vyko antra­sis Lietu­vos pro­fe­sion­alių teatrų nacional­inės dra­maturgi­jos festivalis „Pakeleivingi“. 2016-ųjų sausį Biržuose vyks XX profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas“. O kuo mūsų festivalio repertuaras nuo minėtų turėtų skirtis? Ar norime, kad mūsų festivalis būtų Rokiškio miesto (rajono) festivalis, ar regiono? Be to, mūsų festivalis nesupažindina žiūrovų su užsienio teatrais.

Festivalis galėtų tarnauti turizmo plėtrai. Jei festivalio repertuaras tiks tik Rokiškio žiūrovams, tada turizmo plėtros nepaskatinsime…

Obelis. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. R. Šileikos nuotrauka
Obelis. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. R. Šileikos nuotrauka
Paukščių balius. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija.
Paukščių balius. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. R. Šileikos nuotrauka

Rokiškyje organizuojame ir daugiau festivalių – spalio 22–25 d. vyko XXI tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“, skirtas Etnografinių regionų metams. Šiemet vaidino mėgėjų ir profesionalų trupės iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Egipto.

Festivaliai reikalauja daug lėšų – svečiams reikia nakvynės, maitinimo…

Taip. Gerai, kad turime puikių rėmėjų (tarp jų – ir Rokiškio rajono savivaldybė bei Lietuvos kultūros taryba), tik jų dėka festivaliai ir gali vykti. Kiekvienais metais finansine prasme mes rizikuojame… O nesinori. Kultūra turi atsipirkti – nebūtinai tiesiogiai finansine prasme. Bet miestas turi pajusti naudą.

Bažnyčios altorius. R. Šileikos nuotrauka
Bažnyčios altorius. R. Šileikos nuotrauka

Yra toks pasakymas: kuo daugiau renginių vaikams ir jaunimui – tuo mažiau ateityje reikės kalėjimų.

Taip ir yra. Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje padarėme eksperimentą: įrengėme nedideles erdves, skirtas mokinių laisvalaikiui. Pastatėme kelis stalo teniso, bilijardo ir šachmatų stalus, treniruoklius. Pradinių klasių mokiniams pasiūlėme stalo žaidimus. Veikė įvairūs būreliai – audimo, modeliavimo… Visos šios priemonės tris kartus sumažino patyčias ir smurtą mokykloje! Svarbu jaunimui pasiūlyti įvairių veiklų. Mokykla turi prisidėti ir prie miesto renginių organizavimo. Negali kultūros įstaiga viena mieste surengti didžiulės šventės ar festivalio. Turime dirbti kartu su vietos bendruomene ir būti bendruomenės dalimi bei prisidėti prie krašto gyvenimo plėtros.

Miestas turi užauginti sau darbo jėgą ir ją tinkamai paruošti, kuri dirbtų savo krašte ir generuotų ekonomiką. Visi tarp savęs esame susiję. Kai turistas angliškai ar rusiškai klausia, kur Rokiškyje rasti viešbutį, o kultūros centro darbuotojas negali jam atsakyti, nėra gerai. O miestas turi būti pasiruošęs priimti svečius. Todėl nuo lapkričio mūsų kultūros centre dirba anglų kalbos specialistas, kuris ruoš tarptautinius projektus anglakalbei aplinkai ir padės kultūros centro žmonėms gilinti anglų kalbos žinias. Šiandien kyla daug iššūkių – turime jiems ruoštis. Lietuvos kultūros tarybos finansų „kranas“ biudžetinėms įstaigoms pamažu „užsukamas“. Tomis lėšomis lengviau pasinaudoja viešosios – kultūros verslo įstaigos, kurių tikslas nėra nemokamai pateikti kultūrą ar didinti jos prieinamumą žmonėms. Man tokia tendencija nepatinka, nes į valstybės lėšas žiūrima ne kaip į galimybę startuoti, o kaip į išgyvenimo sąlygą. Ir valstybinės kultūros įstaigos turi galvoti, kaip uždirbti daugiau pinigų, kad būtų galima premijomis paskatinti gerai dirbančius žmones. Rokiškio kultūros centras uždirba nemažai – palyginti su analogiškomis įstaigomis Utenoje ar Anykščiuose, gal net 2 kartus daugiau. Kitas klausimas, kaip tuos pinigus išleidžiame: ar skiriame investicijoms ir darbuotojams skatinti, ar išlaidaudami „pravalgome“?

Kalbėjosi Ridas Viskauskas

Rokiškio Kalvarijų (sakralinių statinių komplekso Rokiškyje pradėto statyti XIX a. antroje pusėje, bet nebaigto), viena iš stočių Velniakalnyje (taip vadinamas Rokiškio miesto kvartalas). R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio Kalvarijų (sakralinių statinių komplekso Rokiškyje pradėto statyti XIX a. antroje pusėje, bet nebaigto), viena iš stočių Velniakalnyje (taip vadinamas Rokiškio miesto kvartalas). R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia. R. Šileikos nuotrauka

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas
Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas

Grimo dailininkę Ūlą Pakalniškytę kalbina Marius Kraptavičius

Gerbiama Ūla, papasakokite apie savo vaikystę, kur gimėte, augote, kokie žmonės Jus supo?

Gimiau ir augau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Visada svajojau apie sceną – ji man buvo paslaptinga, net mistiška. Lankiau pantomimą.

Tačiau nesate scenoje – tapote lyg ir nematoma…

Susieti savo gyvenimą su scena – vadinasi rinktis aktoriaus specialybę, tačiau scenos magija mane šiek tiek įbaimino. Maniau, kad ryškūs prožektoriai ne man. Pantomima yra tylus menas. O studijuoti aktorinį meną Lietuvoje buvo galima tik kalbamąjį… Svajonę užgniaužiau. Visai netyčia išgirdau, kad atidaroma privati mokykla, kurioje dėstomas teatrinis, televizijos, kino grimas, kitaip tariant, grimo dizainas. Man tai skambėjo įdomiai.

Turbūt tai buvo Giedrės Fledžinskienės aukštesnioji dizaino mokykla?

Taip, tai buvo Giedrės Fledžinskienės mokykla. Aš ten įstojau, pradėjau mokytis ir supratau, kad reikalinga dar ir praktika. Grimas – tokia profesija, kurios skaitydamas knygas neišmoksi. Turi liesti žmogų, pažinti žmogų, suprasti žmogų, o dar ir pažinti vaidmenį, suvokti, kaip artistas įeina į vaidmenį, kaip jis iš jo išeina. Tai tiesiog gyvas mokslas ir gyvas menas. Tad besimokydama pirmuosius metus pati tos praktikos ėmiau ieškotis, eidavau į Jaunimo teatrą pas grimeres ir tenai pasimokiau, pasižiūrėjau ‒ kas, kaip. Netrukus radosi grimerės vieta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Besimokydama pradėjau ten dirbti. Tai buvo prieš penkiolika metų. O mokykla buvo ką tik įsikūrusi, mes gavome pačią šviežiausią informaciją, juk Lietuvoje lig tol tokios specialybės nebuvo.

Ar greitai apsipratote teatre?

Įsisukau greitai. Gavau ten tą tikrąją praktiką bei man svarbią informaciją. Aišku, klysdavau, bet bandžiau aktorių, solistų padedama tobulėti. Aš Gierės Fledžinskienės mokyklos nebaigiau, ten man buvo per brangu. O mokytis dar norėjau… Ėjau papildomai studijuoti kosmetologiją Aukštesniojoje technologijos mokykloje. Higieninės ir dekoratyvinės kosmetikos specialistė – taip skamba mano specialybė. Įgijau didžiulį pliusą, nes turiu medicininių žinių, kurios visada praverčia. Artistas yra gyvas organizmas, svarbu pažinti jo odą, odos reakcijas. Ir ne tik. Artistu reikia rūpintis.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Aktoriai – savotiški Jūsų konsultantai?

Svarbiausia ne teptuką paimti, ne brūkšnys juo ir ne dryžis, pirmiausia yra komunikacija. Susipažįstu su aktoriumi, paklausiu, kas jam patinka, kaip jis jaučia spalvą – tą ar kitą; kaip dirbo kiti grimeriai, kas jam patiko, kas ne. Tada ieškomas kompromisas, kad nesugadintum personažo ir nepakenktum aktoriui, nesugadintum jo nuotaikos. Grimo skyrius – tai paskutinis žingsnis einant į sceną. Tai yra ta oazė, kur artistas palieka save kaip žmogų ir išeina kaip personažas. Čia yra ta vieta, kur tvyro labai daug emocijų. Artistai yra žmonės, ateina su savais džiaugsmais, savais rūpesčiais. Kartais būna blogos nuotaikos, o privalo vaidinti linksmą personažą. Tyli parama, grimas artistą nuramina, paruošia jį vaidmeniui. Gal visa tai ir nulėmė, kad aš pasirinkau tokį darbą.

Papasakokite, kokie Jūsų pirmieji grimo bandymai, koks tas pirmasis grimo teptukas, kokie tai buvo vaidmenys?

Pradėjau dirbti eiline grimere. Solistus paprastai grimuoja pagrindinės grimerės. O man teko dirbti su masėmis, t. y. su choru, su kordebaletu, su mimansu. Ta gausybė  žmonių, kuriuos reikia išleisti į sceną, pribloškia. Tu galvoje privalai susikurti schemą, kaip padaryti grimą, dar pabendrauti su žmogum ir jausti laiką – viską būtina spėti. Tokia eilinės grimerės mokykla labai vertinga. Tada įgiji profesinio įdirbio pamokas. Atsiranda pojūtis, užtenka dviejų štrichų, kad išreikštum tai, ką nori.

Tai ar patiriate tą mokyklos metais išsvajotą teatro magiją?Gal darbo krūvis ją slopina?

Kiekis, turiu omeny darbą, mane stimuliuoja, verčia būti profesionale ir išlaikyti aukštai pakeltą kartelę. Tai neleidžia užsnūsti. Teatras yra toks organizmas, kad niekada nežinai, ko gali laukti, kas gali įvykti, nutikti: kokios tyko emocijos, kokie netikėtumai. Teatras visiškai nematematinis dalykas, iš anksto nenuspėjamas. Ar  kostiumas įplyšo, ar pirštas išniro – visko nutinka. Tie visi trikdžiai grūdina. Turiu tam tikrą laiką, tam tikras ribas ir privalau gebėti laviruoti.

Buvo ir sunkių spektaklių, kur į sceną išeina šimtas artistų, o privalau spėti kažkokiu brūkštelėjimu įnešti savo indėlį.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Man, kaip žiūrovui, grimuotojo darbas labiausiai matyti vaikiškuose spektakliuose: „Bruknelėje“, „Čipoline“…

,,Paimam ir tepliojame“ – yra toks sarkastiškas mano kolegų pasakymas… Bet daug kam nežinoma, kad ne tik ,,tepliojame“ – mes dirbame ir su plaukais, arba aktoriaus, arba su perukais. Teatre perukų yra per du tūkstančius, jie reikalauja priežiūros: plovimo, paruošimo, pritaikymo prie žmogaus galvos dydžio, veido formos, o juk būtina atsižvelgti į spektaklio dailininko pageidavimus.

 Spektaklį kuria visa komanda: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas. Kaip bendradarbiaujate?

Vadovauja pastatymų dalis, visi tarsi mozaiką iš atskirų dalelių lipdo kūrinį – spektaklį. Spektaklio dailininkas atneša eskizus ir tada su atskirais padaliniais, t. y. kosiumų siuvėjais, butaforais, grimeriais dirba atskirai, kurdamas tą visumą, aptaria įvairias detales, tarkim, su kepurininkėm, kurios gamina spektakliui kepures. Arba kokia turėtų būti karūnėlė, o pas mus ateina ir aiškina, kaip ta karūnėlė turėtų būti prisegta. Grimeriai irgi aktyviai dalyvauja, ypač paskutinę savaitę iki premjeros. Tuomet yra bandomas grimas, juk į premjerą artistas neišeis su neapgalvotu grimu, jis išbandomas: kaip dera su apšvietimu, kostiumu, aktoriaus savijauta, ar jam patogu, tarkim, su tuo peruku? Tad paskutinėse repeticijose dalyvaujame ir mes. Vyksta bandymai: trynimai, valymai, keitimai. Grimeriai ateina ne tik tada, kai vyksta sepktaklis. Jei ir nevyksta, mes turime paruošti, išplauti, sušukuoti perukus, paruošti priklijuojamas barzdas, blakstienas, ūsus. Tie ūseliai ilgai nelaiko, tenka juos taisyti, artistas juk negali vienam vaidmeniui augintis savo ūsus, o kitam nusiskusti. Taigi, mes gyvename kartu su aktoriais. Mūsų darbas turi daugybę niuansų, kurių žiūrovas nepastebės. Galbūt to ir nereikia. Mes, grimeriai, irgi gyvename teatro gyvenimą: jo emocijomis, jo problemomis. Manau, kad teatre ir nėra tokių žmonių – atėjau ir išėjau. Teatras, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra šeima. Tik tada, kai tu jautiesi tos šeimos rate, jos nariys, dirbi prasmingai.

Juntama, kad esate savo lėkštėje, bet ar jaučiatės laiminga dirbdama čia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Taip, esu savo lėkštėje. O laiminga nelaiminga… Emocijų būta visokių. Norėtųsi, kad Lietuvos teatrai gyventų geriau, kad nesijaustume ubagais su tomis savo emocijomis.

Sakykite, į gastroles vykstate kartu su trupe?

Mūsų skyriuje darbuotojai pasiskirstę į dvi grupes: į grimeres ir į šukuotojas. Daugiausia dirba moterų šukuotojų, tad į gastroles vykstame dažniausiai dvi. Gastrolėse dirbame daugiausia su solistais, visi kiti grimą dedasi patys, nes to aktyvaus darbo prieš spektaklį tik dvi valandos. Žinoma, be dėmesio nepaliekame ir kitų.

Kaip atrodo mūsų teatras lyginant su kitais?

Nesinori šnekėti apie mūsų teatro finansinę padėtį. Atlygiai, aišku, maži, darbo sąlygos pakenčiamos. Manau, kad esu išsiugdžiusi meninį skonį, tad galiu pasakyti:  mūsų tiek dainininkai, tiek šokėjai yra aukšto lygio. Tiesiog juos reikia skatinti, remti ir nepaleisti iš Lietuvos. Tas pats yra ir su tuo nematomu teatro kolektyvu: mes esame tvirti ir išmanantys.

Praktikavotės ir Maskvoje. Kaip sekėsi?

Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš Maskvos, iš „Mosfilmo“. Studijai reikėjo grimerės dideliam istoriniam filmui apie dvidešimtojo amžiaus pradžios politikus Staliną, Beriją bei apie jų asmeninio gydytojo šeimą ir jos istoriją. Filmas vadinosi „Maskvos saga“ pagal Vasilijaus Aksionovo romaną, jo režisierius Dimitrijus Barševskis. Tai Rusijos vyriausybės remiamas projektas, kuriame vaidino daug Rusijos kino žvaigždžių: Ina Čiurikova, Jurij Solomin, Aleksandr Balujev, Kristina Orbakaitė, Aleksej Makarov, Olga Budina, Ilja Noskov, Dmitrij Haratjan ir dar daug kitų.

Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tai buvo neišsenkama galimybė mokytis, tobulėti, susipažinti su aukščiausio lygio profesionalais, naujausiomis technologijomis. Kaip padaryrti senesnį ar jaunesnį personažą, kaip tai išlaikyti, kaip parodyti. Teatras turbūt šiuo atveju yra grubesnis negu kinas. Kinas – tai gryna juvelyrika. Ten įgijau ypatingos profesinės patirties. Grimerės buvome keturios, apimtys didžiulės. Kūrėme grimą istorinėms asmenybėms, atspindintį tą laikotarpį: karininkams, politbiuro darbuotojams. Grimas turėjo būti labai preciziškas, režisierius buvo itin reiklus detalėms. Mes turėjome talmudus informacijos apie to meto šukuosenas, aksesuarus, autentiškumo buvo labai griežtai žiūrima. Rusai myli savo istoriją ir labai kruopščiai ją atkuria. Ten iš tikrųjų patobulėjau, buvau ir vertinama, ir mylima.

Grimere_2

 Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tačiau nelikote Rusijoje, o gal kilo tokių minčių?

Teko padirbėti ne tik Rusijoje, dalyvavau projekte ir Azerbaidžane, iš viso išvykusi buvau dvejus su puse metų. Pirmasis filmas kuriamas buvo pusantrų metų, tai labai ilgas laikas, šiandien filmai sukuriami per du tris mėnesius. Tas filmas buvo kino romanas, panašiai kaip „Septyniolika pavasario akimirkų“. Komanda labai įvairialypė: ir iš Bulgarijos, iš Baltarusijos, Ukrainos, aš – iš Lietuvos. Visi kažkaip įsiklausėme vieni į kitus ir dirbti sekėsi gerai.

Grįžti visada norėjau. Iš teatro išėjau taip spontaniškai, drastiškai, nes norėjosi patirčių, norėjosi tobulėti. Bet, matyt, mano kraujyje yra to patriotizmo, norisi tos Lietuvos, tos žalios erdvės… Grįžusi nežinojau, kur dėsiuosi. O į teatrą grąžino  operos primadona Sigutė Stonytė. Mane gatvėje pasigavo, sako: ,,Tu turi čia būti, tavęs teatre reikia“.

Po kelių dienų paskambino tuometis generalinio direktoriaus pavaduotojas Minderis, pakvietė pokalbiui ir po jo aš tapau grimo dailininke, šio skyriaus vedėja.

Šis darbas įdomus, kūrybiškas, nėra režimo nuo aštuonių ryto iki penkių, dirbame iki išnaktų, per šventes, galbūt kenčia asmeninis gyvenimas, bet ir čia yra gyvenimas.

 Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Nuotraukos iš asmeninio Ūlos Pakalniškytės archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Visų pirma – technika, paskui – jausmai. Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Visų pirma – technika, paskui – jausmai Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Neli Beredina
Neli Beredina

 Neli, esate gimusi Suchumyje, papasakokite kaip ten prabėgo Jūsų vaikystė.

Gimiau ir augau prie Juodosios jūros, gražiame, šiltame mieste Suchumyje. Ten žengiau ir pirmuosius šokio pas. Pradėjau šokti labai mažytė, ketverių su puse. Lankiau šokių būrelį „Auksinė žuvelė“ kultūros namuose, kurie priklausė rybkolchozui (kolektyviniam žvejų ūkiui). Mano pirmoji šokių mokytoja buvo Lilija Jereza, o Aleksandra Galatina buvo ansamblio vadovė. Šokome įvairius šokius – ir charakterinius, ir klasikinius. Suchumyje pirmą kartą atsistojau ant puantų. 

 Tėveliai turbūt labai norėjo matyti savo dukrą šokančią profesionalioje scenoje, jei ryžosi taip toli išleisti mokytis – į Maskvą? Papasakokite apie savo šeimą.

 Mano mama Zinaida buvo namų šeimininkė, augino mane ir brolį Jurijų, tėtis Viktoras – statybininkas. Kai šeima persikėlė gyventi į Donecką, angliakasių miestą, tėtis dirbo šachtoje.

Kaip patekote į Maskvos baleto mokyklą?

Vadovė Aleksandra Ivanovna Galatina pastebėjo mano neeilinius gabumus ir prišnekino tėvelius, kad atiduotų mokytis į profesionalią baleto mokyklą. Taip mane mama nuvežė į Maskvą. Ten buvo didžiulis konkursas, nepamenu, kiek stojančiųjų į vieną vietą, bet aš atlaikiau visus turus, surinkau aukščiausią balą. Viename iš turų – medicininis patikrinimas; man atrado padidėjusias kepenis ir nenorėjo priimti, bet vis dėlto priėmė. Taip dešimties metų aš atsidūriau Maskvoje, choreografijos mokykloje. 

Turbūt buvo baisu  dešimtmetei, atskirtai nuo namų tūkstančius kilometrų?     

Pirmuosius metus buvo baisiai liūdna, verkdavau vos ne kasdien. Jaučiausi be galo vieniša ir nelaiminga. Iki Suchumio traukiniu reikėdavo vykti pusantros paros. Tai į namus grįždavau tik per vasaros atostogas.

Papasakokite apie savo mokytojus Maskvos choreografinėje mokykloje.      

Maskvos choreografijos mokykloje mokytojai būdavo pasiskirstę, specializuodavosi, vieni dėstė pirmose klasėse, kiti vidurinėse, o dar kiti dėstė tik baigiamosiose klasėse. Tai man nuo pirmos iki trečios klasės dėstė Liudmila Borisovna Lavrova, paskui trejus metus Liudmila Sergejevna Litavkina, na, o išleido mus mokyklos direktorė Sofija Nikolajevna Golovkina. Po mano koncertinės veiklos saviveikloje, kur aš šokau daug įvairių numerių, mokykloje man buvo nuobodu. Man tuomet atrodė, kad aš viską žinau, moku, kad aš jau ir taip esu balerina. O pirmaisiais metais pamokose: muzikos tempas lėtas,  tenka daug ir ilgai stovėti kiekvienoje pozicijoje.

Inernato bendrabutyje turbūt gyvenote susikimšę, po keliolika kambaryje?

Ne, kaip tik, kai įstojau mokytis, pastatė naują bendrabutį, tik porą savaičių teko gyventi sename. Ten dar geležinės lovos, penkiolika mergaičių viename kanbaryje. Naujame gyvenome po keturias, aplink viskas nauja, gražu. Tik ta drausmė kaip reikiant.

Minėjote, kad pirmaisiais mokslo metais buvo nuobodu, pasigedote koncertų. Bet choreografijos mokykla dalyvaudavo baleto spektakliuose. Ką Jums teko šokti?

Turėjome sceninę praktiką. Spektakliuose dalyvaudavome nuo pirmos iki baigiamosios klasės. Šokau Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ varpeles, Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ antrame veiksme. Su savo klase aš beveik niekada nešokdavau. Jau tada būdavau visa galva aukštesnė už  klasiokus, tad šokdavau su vyresniais. Baigiamajame koncerte atlikau  variacijas iš Ludwigo Minkus‘o ir Ernesto Deldevezo „Pachitos“.

Kaip patekote į Vilnių?

Į Vilnių patekau netikėtai. Po mokyklos baigimo turėjau vykti šokti į Lenkiją. Laukiau sezono pradžios, tačiau jokių žinių nei iš Lenkijos, nei iš mokyklos negavau. Tuomet nuvažiavau į Maskvą, mokyklos direktorė Golovkina pasakė, kad su Lenkija nieko neišėjo, nežinau kodėl. Tad man pasiūlė rinktis daugelį Sovietų sąjungos teatrų. Per baigiamąjį egzaminą atvykdavo baletmeisteriai ir rinkdavosi reikalingus, patikusius artistus. Mane kvietė daug teatrų, pasirinkau Vilnių. Iš mano klasės važiavo keturios merginos ir du vaikinai, ir aš kartu. Atsimenu, stotyje pasitiko mus baletmeisteris Česlovas Žebrauskas. Turėjo atvažiuoti keturios naujokės, o stotyje stovi penkios. „O, jūs kas?“ klausė , „Aš Neli Beredina“ atsakiau. Jis atsakė –„Puiku, kad jūs atvažiavot pas mus“. Tai ir priėmė į Vilniaus teatrą.

Koks jūsų pirmas vaidmuo šiame teatre?

Pirmasis vaidmuo buvo Mirta Adolphe‘o Adamo balete „Žizel“. Labai greitai turėjau šį vaidmenį paruošti. Atsimenu, nueinu pas baletmeisterį Elegijų Bukaitį, sakau, kad toks sudėtingas vaidmuo, aš negaliu taip greitai… O jis atsako: „Šuolį turi, žingsnį turi? Tad pirmyn, ruoškis.“ Ką gi, po savaitės aš jau šokau Mirtą. Žinoma, ir žingsnis, ir šuolis buvo. Šiandien, kai žiūriu į fotografijas, matau, kad ne viskas taip – juk ne tik fizinių duomenų reikia, dar ir vaidmens. O tas tikras Mirtos vaidmuo atsirado vėliau…

 Kokius paskui kūrėte vaidmenis?

Buvau labai aukšta, mano galva visada kyšodavo virš visos trupės. Ilgai neturėjau partnerio. Tad vaidmenys buvo, kur reikia vienai šokti: Driadų valdovė „Don Kichote“, Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, antrosios partijos. O paskui man taip pasisekė, kad pradėjau su Petru Skirmantu šokti. Ten kažkas atsitiko tarp Petro ir Loretos Bartusevičiūtės, jie iš pradžių buvo pora. Bet dėl nežinomų man priežasčių jų duetas iširo ir susiformavo kitas – Petras ir aš. Šokome kartu dvidešimt metų.

Neli5

Sušokote visą klasikinį tuo metu baleto repertuarą: Odetą Odiliją „Gulbių ežere“, Kitri „Don Kichote“, Aurorą „Miegančiojoje…“, Žizel „Žizel“, Raimondą „Raimondoje“. Kuris vaidmuo pats įsimintiniausias?

Nepaminėjote spektaklio „Dviejų ponų tarnas“. Labai geras buvo spektaklis.

Kas pastatė ši komišką Michailo Čulaki baletą?

Baletmeisteris Nikolajus Bojarčikovas. Puiki jo choreografija, žavėjo režisūrinė fantazija. Šiame balete šokau Beatričę. Prieš tai Bojarčikovas buvo pastatęs Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetą“, šiame spektaklyje šokau Kapuleti motiną.

Su Petru Skirmantu daug gastroliavote, šokote įvairiose šalyse, skirtingose scenose. Kokie prisiminimai?

Gastroliavome daug: bevek visoje Europoje, tik Italijoje nebuvome. Nežinau, gal Petras be manęs ir buvo. Amerikoje, Nikaragvoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje du kartus, Mongolijoje, Turkijoje, Sirijoje, Indijoje, Kipre, Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Danijoje.

Išties plati Jūsų gastrolių geografija, O kokios labiausiai įsimintinos?

Pačios ilgiausios gastrolės truko tris su puse mėnesio, apkeliavome visą Vokietiją. Nedidelė grupė, šešiolika žmonių iš skirtngų Sovietų sąjungos miestų – poros iš Maskvos, Voronežo, Kijevo. Turėjome devyniasdešimt šešis koncertus. Ten susipažinau su būsimu savo vyru Vitalijumi Vološinu, jis tuomet šoko Kijevo teatre, paskui atvažiavo pas mane ir šoko Vilniuje daugiausia klasikines partijas: Bazilį „Don Kichote“, Rodbarą „Gulbių ežere“, Princą Dezire „Miegančiojoje gražuolėje“, Džeimsą „Silfidėje“, Tebaldą „Romeo ir Džiuljetoje“.

Neli3

Na, o gastrolėse mes beveik nieko ir nepamatėme, tik sceną ir repeticijų salę. Jei laisva diena, tai gali pavaikščioti, pažiūrėti, o jei vakare koncertas, tai taupai jėgas. Mūsų su Petru repertuaras buvo labai sunkus ir sudėtingas.

Papasakokite, kaip ruošėte savo vaidmenis?

Pirma pagrindinė partija su Petru Skirmantu buvo Johanno Strauso balete „Žydrasis Dunojus“, paskui „Dviejų ponų tarnas“, ten šokau Beatričę. Visas savo partijas rengėme su nuostabia pedagoge, tikra profesionale, visada taktiška Lidija Šulga – Tamulevičiene. Su ja dirbome visą savo kūrybinį gyvenimą, palydimi jos išmintingo ir skvarbaus žvilgsnio. Kuriant vaidmenį pirmiausia kreipiamas dėmesys į šokio techniką, kuomet viskas įauga į tavo kūną, kai raumenys visiškai tau paklūsta, tuomet ieškome niuansų, vaidmens išbaigtumo, atsiranda ir emocijos. Taigi, pirmiausia choreografinis tekstas, šokio technika, o paskui ir jausmai.

Minėjote įsimintinas gastroles, kur susipažinote su savo vyru Vitalijumi Vološinu…

Jis atvažiavo iš Kijevo ir čia šoko vienuolika sezonų. Mes pragyvenome kartu 19 metų , tačiau vėliau mūsų keliai išsiskyrė.  Dabar jis turi naują šeimą, gyvena Kijeve, dirba repetitoriumi Vaikų muzikiniame teatre. Sako, kartais dar turi ir kokį vaidmenuką, kur tereikia pavaikščioti.

Turite dukrą Jekateriną.

Taip, tai mano laimė, mano viltis ir paspirtis. Tėčio ir mamos pėdomis ji nepasekė. Visaip priešinosi, kai tėvas kreipė jėga. Ji lankė Dvariono muzikos mokyklą, dainavo, šoko „Šatrijos“ klube šiuolaikinius šokius. Esu buvusi jos koncerte Vaikų ir jaunimo centre. Manau, ji puikiai juda, dainuoja ir pianinu paskambina. Pasirinko visai kitą kelią, įstojo į Mykolo Romerio universitetą, filologijos fakultetą, studijuoja anglų ir rusų kalbas.

Ką Jums reiškia kuriant vaidmenį muzika? 

Muzika ir baletas neatsiejamos sąvokos, mes pagal muziką šokame. Mūsų kūnai taipogi instrumentas. Kaip orkestre, tik ten muzikos instrumentai kuria garsą, o mes savo kūnais psteikiame vizualinę raišką.  Balete ir muzika, ir judesys – lygiateisiai. Jei žmogus nemuzikalus, blogai girdi muziką, juolab ją perteikia, randasi disharmonija. Dirigentas labai svarbus asmuo balete, nuo jo priklauso tempai, ritmai. Pavyzdžiui Didžiąjame teatre, kai mokyklos laikais koncertuodavome, tai ten visada baletus diriguodavo Algis Žiūraitis. Dirigentai ten buvo pasiskirstę – vieni diriguodavo operas, kiti – baletus. Manau, skiriasi specifika, kad ir dėl tempų. Baleto dirigentai anksčiau ateidavo ne tik prieš spektaklį, bet ir sėdėdavo repeticijose, stebėdavo, kokie tempai balerinai patogesni, nes kiekviena balerina irgi šiek tiek skiriasi. Kiekvienas atlikėjas turi ir turės savitus niuansus. Todėl baleto dirigentui svarbu dalyvauti baleto repeticijose, kad spektaklis būtų harmoningas, derėtų šokėjo judesys, dirigento mostas ir orkestro skambesys – tuomet spektaklis pavyksta.

Papasakokite apie savo šiandieną. Ką veikiate, kas Jums svarbu ir įdomu?

Dirbu Nacionalinėje Čiurlionio menų mokykloje. Ankščiau ruošdavau mokinių baigiamųjų darbų koncertinius numerius. Šis darbas man labai patiko, būdavo įdomu dirbti. Jaučiausi kaip repetitorė teatre.

O klasę ar turite?

Dabar ne. Nors turėjau dvyliktą ir tryliktą klasę. Žinote, tai tokia atsakomybė, toks beprotiškas darbas, jei iš tiesų nori padaryti gerai, paruošti mokinius profesionaliai, o ne taip, kad jie galėtų šokti kur nors mėgėjiškai. Keliu aukštus reikalavimus ne tik jiems, bet ir sau. Mokines paruošiau gerai, turėjau dvi  iš Lietuvos ir vieną iš Baltarusijos, iš Minsko, tik metus pas mus mokėsi. Mergaitės per baigiamąją pamoką pasirodė profesionaliai. Viena jų šoka teatre, kita – „Lietuvos“ ansamblyje, o minskietė išvyko į Baltarusiją. Dabar dėstau klasikinį šokį modernistų klasėje ir klasikinio šokio palikimą dvyliktos klasės mergaitėms. Taipogi nuo 1999 dirbu Balio Dvarionio dešimtmetėj muzikos mokykloj. Dar vedu klasikinio šokio pamokas „Lietuvos“ ansamblio šokėjams.

Na ir kaip tie lietuvaičiai? Esate rusė, daug metų gyvenate Lietuvoje, ar neteko pajusti nacionalizmo apraiškų? Kartais girdime, kad čia kitataučių nemėgsta, jie skriaudžiami ir pan.

Kad ne, tikrai nepatyriau. Gal man pasisekė, kad supo puikūs, geri žmonės. Gal kokios povandeninės srovės ir veikė, bet tiesmukai man niekas neprikaišiojo tautybės ar ko nors panašaus.

Jūs studijavote Muzikos ir teatro akademijoje. Kalbate lietuviškai gerai, bet vis dėlto  ne gimtoji kalba, ar nebuvo sunku: paskaitos lietuviškai, rašto darbai taipogi?

Kai kuriuos dalykus atsakinėdavau rusiškai, kursinius darbus rašydavau rusiškai, paskui man išversdavo, už pinigus, aišku. Kai kurie studentai, ne paslaptis, rašto darbus pirkdavosi. Aš tik vieną kartą pabandžiau, nusipirkau darbą iš Lietuvos kultūros istorijos. O Dieve, ten buvo tokie paistalai, kad man pasidarė gėda. Daugiau viską pati rašiau, eidavau į bibliotekas, prisitempdavau knygų, daug skaičiau, įlįsdavau į internetą ir pačiai tai buvo be galo įdomu.

Dėkui už atvirą pasakojimą.

Marius Kraptavičius

Neli2

 

Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Valius Staknys
Valius Staknys

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Valiau, esi Nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius, muzikos meno mokeisi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, vėliau studijavai tuometinėje Konservatorijoje (dabar Muzikos, teatro ir kino akademija), paskui studijos Petrapilio, kaip pats visada pabrėžtinai ir pasididžiuodamas vadini, konservatorijoje… O klausiu apie pirmą Tau svarbų garsą – ar iš toli jis sklido?

Visai netoli. Mes gyvenome Jono Basanavičiaus gatvėje, dabartinės Kultūros ministerijos kieme. Artimiausias teatras – Operos ir baleto. Pirmasis, stebuklingas, užburiantis garsas: orkestras, choras, solistai… Tai Antono Rubinšteino opera „Demonas“, kurią pirmą kartą išgirdau būdamas septynerių. To negaliu užmiršti ir niekada neužmiršiu, matyt, pasiimsiu su savimi Anapilin. Žmogus, kuris mus nuvedė į teatrą, buvo maestro Hermanas Perelšteinas. Man, vaikui, didžiausią įspūdį paliko, kai Demonas pasirodo ant fūros, kitaip tariant, paaukštinimo. Maniau, kad tai – vaizdų ir garsų stebuklas. Tai ir buvo mano pirmas išgirstas dieviškos muzikos garsas. Menu ir pirmąsias „Ąžuoliuko“ choro atliekamas dainas: „Oi, močiute mano“ ir Perelšteino diriguojamą Bacho kantatos „Den Tod“ (,,Mirtis“)dalį. Kaip įtaigiai jis tuos kūrinius aiškino! Tai buvo žmogus – teatras, jis sugebėjo taip mus užkrėsti, sužavėti muzika, o aš ką? Mažiukas, tik iš Sibiro grįžęs… Tokie tie pirmieji garsai su Antono Rubinšteino, Johanno Sebastiano Bacho muzika.

Kaip tave surado maestro Perelšteinas?

 Mane į „Ąžuoliuko“ chorą nuvedė draugas Algis Morkūnas. Mes tada gyvenome Basanavičiaus gatvėje, o šefas – Domininkonų gatvėje, labai gražiame triaukščiame name, kurį vainikavo  elnio galvos lipdinys su dideliais ragais, –  kai eisi atkreipk dėmesį, šalia Šv. Dvasios bažnyčios, priešais Dievo gailestingumo bažnyčią. O repeticijų vietos vis keisdavosi, repetuodavome tai Ryšių ministerijos kultūros namuose, tai Mokytojų namuose.

Bet kodėl aš noriu prisiminti Perelšteiną? Jam, jau Anapilin išėjusiam, šiemet sukaktų devyniasdešimt metų. Maestro visada turėjo kažkokią ypatingą nuojautą; kai man reikėjo pirmąjį kartą padainuoti ,,lia-lia-lia“, kartu su Maestro manęs turėjo klausytis ir pasakyti savo nuomonę Povilas Gylys ir Alius Rutenbergas – visi pasakė, kad aš tinku ir esu priimtas į „Ąžuoliuką“. Buvau toks laimingas, kad mano ausyse iki šiol skamba garsas – Perelšteino paskambinta melodija. Ką jis išdarinėdavo per repeticijas, kaip jis išgaudavo berniukų balsų sintagmą! Kaip skambėjo jo diriguojamas choras, tokiais dieviškais balsais! Dėl to jį ir vadinu  žmogumi skambančiu teatru, dar vienas žmogus teatras „Ąžiuoliuke“ buvo dirigentas maestro Jonas Aleksa, įstrigęs visam gyvenimui su Johano Haydno ‚, Metų laikų“ dirigavimu.

Svarbus tavo gyvenimo etapas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykla. Kaip į ją patekai, kaip sekėsi ten mokytis?

Į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklą mane iš Salomėjos Nėries mokyklos, kur aš mokiausi, pervedė kitas chorvedys tokia gražia pavarde – Vanagas. Jis ketvirtoje klasėje, mokslo metų viduryje, nuvedė mane į Čiurlionio mokyklą, ten vyko perklausa ir kovo mėnesį aš pradėjau mokytis. Antanas Jozėnas tada priėmimo komisijai vadovavo, komisija nedvejojo, kad aš tinku. Visų pirma menu nuostabius savo mokytojus, kurie įdiegė man lietuvybę. Mokiausi pas Laimą Akstinaitę, Danutę Jedzinskienę, istorijos mokė Juozas Budėnas, kurio kabinete ant sienos kabėjo didelė Mateikos Žalgirio mūšio reprodukcija. Įsivaizduoji, tais laikais, penktoje klasėje, tau mokytoja atneša laikraštėlį „Romuva“, kokia turėjo būti pedagogų drąsa? Kokia nuostabi buvo fortepijono mokytoja Lidija Dorfman. Kaip ji mane mokė, vis tas mano trečias pirštas būdavo ne taip. O kaip įdomiai mus mokė Konradas Kaveckas – mano chorvedybos mokytojas. Jis tada vadovavo choriniam dirigavimui – kiekvieną pamoką reikalavo atnešti ,,aukselį“ – atmintinai išmoktą naują kūrinį!. Mokytoja Elena Dirsienė mokė mane dainuoti. Tai iš tikrųjų buvo meno mokykla. Ir koks nuostabus buvo direktorius Dainius Trinkūnas – tikras menininkas, vadovas, vis kartodavęs, kad mmeno mmokyklos mmokiniai mmažai mmokosi… Jo mikčiojimas mums buvo toks gražus ir dainingas.

 O Vilniaus konservatorija ?

Jaunystės studentavimo tarpsnis – bene pats spalvingiausias. Tuometinio prospekto rūmuose Nr. 42 vėl skambėjo garsas, ne tik auditorijose, bet ir koridoriuose. Dėstytojas Jonas Motiekaitis tvirtino, kad pakaktų bendravimo ir buvimo toje erdvėje – ir tu jau beveik profesorius. Niekada neužmiršiu Klemenso Griauzdės ,,dramatiškos“ egzaminų eigos… Balio Dvariono dirigavimo mums, Adeodato Tauragio (kirvio) susodinimo didžiojoje salėje kvadratiniu- lizdiniu būdu idant nenusirašytume, Juliaus Špigelglazo muzikinės erudicijos pokštavimų, kai vien už drąsą eiti egzaminuotis pirmam – gauni ,,5“(tai buvo gal tik vieną kartą). Tuometinėje konservatorijoje (tilpome vienuose rūmuose) tvyrojo nuoširdžiai šilta profesūros ir studentų bendravimo aura. O aš vis laukdavau antradienių ir penktadienių, nes nuo aštuonių ryto su Zofija Naujalyte – Didenkiene, Paryžiaus konservatorijoje baigusia fortepijono mokslus, grodavome keturiomis rankomis. Skambėjo impresionistiniai garsai – Francis Poulenc ir daug kitų jo amžininkų…

Žvigterkime į Tavo gražiai vadinamą Petrapilį -Tavo jaunystės ir studijų antrąjį  miestą. Tai tark keletą žodžių, kokios tos patirtys tuometiniame Leningrade, Rimskio – Korsakovo konservatorijoje?

 Hermanas Perelšteinas atvirai man pasakė: tu nevažiuok į Maskvą. Ir aš jo paklausiau, nuvykau į Petrapilį, pakankamai lengvai ten įstojau į konservatoriją. Dainius Trinkūnas, tuometinis kultūros ministras man padėjo – baigęs konservatoriją Vilniuje neprivalėjau atidirbti trijų metų. Dabar už studijas niekas neatidirba Lietuvai, o tada reikėjo… Aš taip norėjau dar toliau studijuoti, o mano mylimas mokytojas Perelšteinas skatino: ,,Imk, imk, iš Peterburgo tu tiek pasisemsi“. Petrapilis yra nepakartojamas, europietiškasis meno miestas. Ten aš išgyvenau šešerius metus.

Papasakok apie savo profesūrą, žmones, kurie tave supo.

Nedaug miestų Rusijoje, kurie tokie saviti… Petrapilis savitas ne dėl to, kad daug kanalų, ne dėl to, kad yra pūvantis. Milijonai dalykų yra prirašyta apie tą miestą. O, kas yra miestas? Tai – žmonės, architektūra, muzika, dailė, istorija, literatūra. Toje terpėje, tarp tų kanalų, europietiškosios architektūros žmonės tampa kažkokie kitokie… Pabandysiu išvardinti savo mylimus dėstytojus: Emilis Pasynkovas, Isakas Glikmanas, Michailas Belikas, Romanas Tichomirovas, Margarita Sluckaja ir kt.

Gal paminėk, kas ką tau dėstė?

Jie visi praktiškai mokė, kaip nereikia mokėti. Jie visada drumstė vandenį. Tu turi pats suvokti, kad muzikinė dramaturgija yra pats svarbiausias ir sudėtingas dalykas, o dabar jos visai nebereikia, nes dabar spektaklius stato žmonės… ech.

Labai stiprus, nepakartojamas buvo operos režisierius Borisas Pakrovskis. Jis dirbo Maskvoje, bet aš lankiau visas repeticijas, jis tada statė „Borisą Godunovą“, jo išprotėjimo sceną, aš išeidavau iš repeticijų devyniasdešimt devynis kartus labiau išprotėjęs nei Godunovas arba visus tris paėmus …

Baigęs studijas Petrapilyje, grįžai į Lietuvą, į Kauno muzikinį teatrą. Kaip sutiko tave Kaunas, kuo ypatingas tas Tavo kūrybos laikotarpis?

 Kauno muzikiniame teatre aš sukūriau dvyliką spektaklių. Jie buvo labai ilgaamžiai. „Linksmoji našlė“‚ „Piršlės išdaigos“, „Kaimo garbė“ – pastarasis buvo rodomas penkiasdešimt keturis kartus. Į teatrą ateidavo klierikai iš Kunigų seminarijos, pasiimdavo klavyrus ir klausydavo. Buvau sumąstęs, kad „Kaimo garbėje“ man būtini trys chorai. Ir opera suskambėjo. Į muzikinį teatrą žmonės tada eidavo klausytis Pietro Mascagni muzikos, būdavo pilna salė.

Artistai dažnai sako:  mano režisierius, mano dirigentas. O kas tau yra artistas? 

 Sudėtingas klausimas, gal kiek kompromituojantis. Man buvo labai gražu dirbti su Stase Repečkaite, su Eleonora Kliučiūte, su Vytautu Blažiu, su Aloyzu Domeika. Danutė Dirginčiūtė, kartais šiaušė plaukus, bet buvo tikra operetės primadona, man ten buvo labai gera dirbti.  O Kazimieras Mikalauskas? Kai aš atėjau į teatrą, jam buvo jau per septyniasdešimt metų, o jis vis man, tada visai jaunam, krepdamasis sakydavo ,,maestro“. Kaunas buvo išlaikęs, man atrodo ir iki šiai dienai, tokio jaukaus teatro, ne fabriko, o būtent teatro gyvenimo būdą.

Iš tų dvylikos spektaklių, kuris yra tas pats pats, arba, kitaip tariant, kūrybinis Tavo džiaugsmas?

Gal Aleksandro Kolkerio miuziklas „Romanas vasarvietėj“?

Su kuo tu jį kūrei, kas spektaklio bendraautoriai? 

Stanislava Rapalienė dainavo nepakartojamą Serafimą. Buvau įmestas į tokį muzikinį žanrą, kur aš buvau beveik nuogas. Su penkiais žmonėm, tada teatrą buvo uždarę kaip ir tokiam remontui, turėjau pastatyti tokį mobilų spektaklį, su kuriuo galėtume gastroliuoti po visą Lietuvą. Scenografiją sukūrė Eugenijus Guščenka, choreografas buvo Nikolajus Margolinas, Bukarešto operetės vyriausias baletmeisteris.

Kur gastroliavote? 

Rodėm Šiauliuose, Utenoje, Palangoje, Klaipėdoje, Gargžduose… Nebuvom ten, kur nemoka lietuviškai. Spektaklis išvaidintas šimtą penkiasdešimt kartų. Galiu pasigirti, kad aš pats skambinau fortepijono partiją ir su dideliu entuziazmu. Buvom atvežę ir į Vilnių – du ar tris kartus vaidinom Velka Pohulianka teatre (Senajame Operos teatre, Basanavičiaus gatvėje).

Nacionaliniame Operos ir baleto teatre Tu dirbi devyniolika sezonų.  Papasakok apie šį teatrą. Kuo jis ypatingas? 

Teatras visų pirma yra jo vadovai ir kas Tu pats esi. O esi ne netašytas, kaip koks gintaro gabalas, bet turi savo išsilavinimą, supratimą, kas yra teatras. Sudėtinga situacija šiaip jau yra… Kai pasikeitė visa pastatyminė politika, atvažiuoja iš kažkur, kažką pastato, dažnai abejotinos meninės vertės…

NOBT tavo pastatytas Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, pakalbėkime apie tai.

Sumanymas buvo padaryti visišką atitikmenį Čaikovskio operos, man buvo sudarytos galimybės tai atlikti su maestro Virgilijumi Noreika,  dirigentu Vytautu Viržoniu ir Operos studijos vokalistais teatro kamerinėje salėje. Mano įsitikinimu, spektaklis buvo vykęs. Kai perkėlėm į didžiąją sceną, be kažkokių detalių jau buvo sudėtingiau.

Paminėk žmones, kurie su tavimi dirbo.

Giedrė Riškutė buvo scenografijos ir kostiumų dailininkė, Jūratė Sodytė – choreografė, kuri labai gražiai dirbo, norėjome sukurti dvasingą, laikmečio dvasią atspindintį spektaklį.

Vis dėlto, „Eugenjus Oneginas“ –  sėkmė ar nesėkmė?

Mano sėkmė, o gal laimė kitur. Kai aš atsisėdu Kernavėje ant antro laiptelio Riomerio koplyčios arba žiūriu pro savo kambario langą į bažnyčios bokštą, klausau arba Gustavo Mahlerio, arba Antono Brucknerio, o geriausia man klausyti Piotro Čaikovskio Penktosios simfonijos. Nors ir labai skirtingi kūriniai, bet jie skamba ir tai ne pirmas, tai amžinas garsas.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Marius Kraptavičius

Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Mes - ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Mes – ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys  (1983m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys (1983m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)

 O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)      Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)         Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)

O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)

 

 

Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

"Gamzati"
“Gamzati”

Olga Konošenko šoka pagrindines partijas Nacionaliniame  operos ir baleto teatre. Apie vaikystę ir jaunystę,  apie mokymosi ir studijų metus, apie vaidmenis ir apie šeimą Olga pasakoja šokio istorikui, kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Prisiminkime, Olga, Jūsų vaikystę. Žinau, kad ir mama buvo balerina. Taigi, ką pirmiausia menate?

Aišku, pirmiausia esu dėkinga savo mamai, kad ji parodė man kelią į teatrą. Mano mama Jelena Saskova –  Konošenko. Taip lėmė likimas, kad ji, baigusi Maskvos choreografijos mokyklą, atvyko šokti į Vilnių, ką tik pastatytą, naują Operos ir baleto teatrą.

Po kelerių metų gimiau ir aš. Drąsiai galiu sakyti, kad esu šio teatro vaikas –  kiek save menu, tiek ir teatrą. Jau nuo trejų metukų stebėjau spektaklius, kuriuose ir mama, ir jos kolegės šoko. Pažįstu kelias baleto kartas, menu Leokadiją Aškelovičiūtę, Neli Berediną, Loretą Bartusevičiūtę. Visas balerinas mačiau ne tik iš žiūrovų salės, bet ir iš užkulisų.

Mama kartais pykdavo, kad nesilaikau vaikams reikiamo režimo ir vakarais,  įsikibusi į jos sijoną, prašau, kad vestųsi į teatrą.

Labai gražiai  minite savo mamą, papasakokit apie ją.

Mama gimė ir augo Pamaskvėje, du šimtai kilometrų nuo Masvos.  Mama lankė baleto būrelį – ją pastebėjo, ir mano močiutei pasiūlė atiduoti į baleto mokyklą.

Labai tikslus žodis, ne leisti mokytis, o – atiduoti.

Taip, pasakojo, kad ir močiutė ilgai dvejojo, bet ryžosi. Mamos vaikystė prabėgo Maskvos baleto mokykloje, kurioje labai griežta tvarka, drausmė. Dabar tik filmuose galime pamatyti, kaip ten dresiruodavo vaikus.

Kaip Jelena Saskova pateko į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą?

Mama pasakojo, kad mokėsi vienoje klasėje su Alla Michalčenko, kuri tapo Didžiojo teatro prima. O daugeliui jos klasės mergaičių buvo pasiūlyta likti stažuotojomis, nes nebuvo laisvų etatų, arba šokti kituose Sovietų sąjungos teatruose. Taip mama pasirinko Lietuvą ir atvažiavo į Vilnių. Iš tos klasės atvyko daug balerinų: Neli Beredina, Olga Fedosova, Natalija Fedotova, Liudmila Lebedeva. Vienos siekė  karjeros, kitos sukūrė šeimas, daugiau dėmėsio skyrė šeimai, vaikams.

Papasakokite apie tėvelį.

Mano tėtis Igoris Konošenko gimė Vilniuje. Tėčio mama, mano močiutė, gyveno Peterburge, tuometiniame Leningrade, bet per karą, užėjus blokadai, pasitraukė į Vokietiją ir ten liko iki karo pabaigos, kol neužėjo rusai. Vokietijoje dirbo aukle, tad pateko į savotiškas pinkles. Grėsė kalėjimas ar dar baisiau, tad miškais, pėsčiomis pasiekė Lietuvą.

Ar tėvelis irgi teatro žmogus?

 Mano tėvelis nieko bendro su teatru neturėjo. Tiesiog du jauni, gražūs žmonės sutiko vienas kitą, pamilo ir… radausi aš.

Ar menate patį pirmąjį matytą baletą?

Kiek menu save, tiek ir baletą. Kuris ir koks tai buvo baletas, tikrai neatsimenu. Žinau, kad mamos nuolat prašydavau, kad parneštų baleto batelius puantus, užsivilkdavau kokį sijonėlį ir šokdavau, šokdavau. Aišku, tie mamos puantai būdavo man per dideli, tai į galus ko nors prikišdavau.

Ar lankėte šokių būrelį?

Šokių būrelio  ne, bet būdama šešerių lankiau meninę gimnastiką. Vėliau tėveliai nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, mokiausi fortepiono klasėje.

Kaip įstojote į Čiurlionio meno mokyklą?

Pavėluotai. Mama, žinodama koks tai sunkus darbas, delsė, matyt, gailėjo mano laisvos vaikystės. O jos kolegė savo dukrą nuvedė ir klausinėjo: kodėl mano mama delsia? Tik po trijų mėnesių ryžosi. Mokslas buvo prasidėjęs, klasė surinkta labai didelė, bet patikrino mano fizinius duomenis ir vis dėlto priėmė. Ir tikrai pirmieji metai  – labai sunkūs, būta daug ašarų. Tuomet maniau, kad balerina tampi iš karto: įstojai į baleto mokyklą, aprengia gražia suknele, karūnėlė ant galvos ir –  į sceną. Tikrovė  kitokia, tavęs laukia įtemptas, nuolatinis darbas: korpuso pastatymas, pratimai ant grindų, viskas turi būti tikslu, preciziška. Tai trunka valandų valandas. Kartais atrodydavo, kam man to reikia…

Kas pirmieji mokytojai ir kankintojai?

Pirmoji mano mokytoja Irena Požerienė. Antroji mokytoja – Jolanta Vimerytė. Abiem savo mokytojoms labai dėkinga. Kad aš teatre, kad šoku…

Priimta į teatrą iš karto gavote solo vaidmenis ar teko ir kordebalete pašokti?

Šokau ir kordebaleto gretose. Niekada nesakysiu: blogai, kad manęs iš karto nepastebėjo. Tai savotiškas auklėjimo procesas – kyla noras tobulėti, siekti karjeros.  Pirmąjį solinį vaidmenį sušokau gana greitai, jau pirmojo sezono pabaigoje  -Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“ su Nerijumi Juška.

Kitų vaidmenų turbūt nereikėjo ilgai laukti?

Kitas mano vaidmuo Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Šokau Eglę, šį vaidmenį man perleido Loreta Bartusevičiūtė. Tai Egidijaus Domeikos pastatymas ir tikrai labai artimas man vaidmuo.

 Buvote tokia jauna…

Taip, šokau teatre tik antrą sezoną. Loreta Bartusevičiūtė šiuo spektakliu atsisveikino su scena. Aš šokau pirmus du veiksmus, o Loreta trečią – patį dramatiškiausią. Tas spektaklis liko giliai širdyje. Tokio jaudinančio momento daugiau niekada nepatyriau.

O paskui kokie vaidmenys?

Kitas  – Piotro Čaikovskio „Spragtuke“, tai toks su vaikystės prisiminimais susijęs vaidmuo: Kalėdos, svajonės,  balta baletinė klasika. „Spragtuke“ šokau su Nerijumi Juška, jis buvo mano partneris. Šokau pas de trua „Gulbių ežere“, Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.

Šokote ne tik pas de trua „Gulbių ežere“, bet ir Odetą Odilę.

Taip. Tuo metu kaip tik atvažiavo Svetlana Masaniova (buvusi Lietuvos operos ir baleto solistė) ir su manimi ruošė šį vaidmenį.

Na ir koks tas Gulbės vaidmuo?

Labai sunkus. Išdrįsiu pasakyti, kad dar buvau per jauna tam vaidmeniui. Man buvo sunku susitvarkyti ne tiek techniškai, kiek atlaikyti vidinę nervinę įtampą.

Tebešokate „Gulbių ežerą“. Ar jaudulys išlieka?

Buvo didžiulė pertrauka, gal kokius penkerius metus. Dabar retai šokamas „Gulbių ežeras“, o teatre repertuaras labai didelis. Yra spektaklių, kur nėra antros šokėjų sudėties, tenka man vienai juos šokti. Dabar, žinoma, daug ramiau žiūriu į ši sudėtingą vaidmenį: kitaip mąstai, kitaip matai patį spektaklį. Daug ką duoda patirtis. Bet jaudulys lieka. Pirmą kartą kai išėjau šokti, gal šiokį tokį ir šoką apturėjau. Prisimenu, pirmas Gulbės išėjimas ir aš matau baisiai didelę sceną, ji tarsi mane suvalgo visą. Žinau, kad man reikia praeiti, ir aš einu, o scena be galo be krašto, atrodo nebeturiu jėgų…

Kelintais metais įvyko tas debiutas?

Du tūkstančiai antrais. Buvau neseniai mokyklą baigusi. Dabar viskas kitaip, dabar tu valdai sceną.

Kiek žinau, tais pačiais metais dalyvavote ir konkurse Permėje. Baleto mokykla tame mieste garsi ir tuo, kad Leningrado blokados metais ten evakuavo A. Vaganovos  baleto mokykla. Ten karo metais dėstė ir pati Agrippina Vaganova, tuo metu mokėsi ir mūsų garsi balerina Genovaitė Sabaliauskaitė.

Konkursas vadinasi „Arabesk 2002“ , žiuri narė buvo Jekaterina Maksimova. Į  konkursą važiavau su Aurimu Paulausku. Šiam konkursui mus ruošė Svetlana Masaniova. Gaila, kad ji su mumis nevyko, labai pasigedome jos palaikymo. Buvome abu labai jauni, teko susikaupti, pergalėti jaudulį.

Ką šokote?

Šokome pas de deux iš „ Spragtuko“, „ Gulbių ežero“ ir „Venecijos karnavalo“.

Nuvažiavau į konkursą sirgdama, gal netinkamai išdėstėme savo konkursinį repertuarą, turbūt reikėjo pradėti nuo sunkiausios partijos, nuo „Gulbių ežero“ pas de deux. Bet vis tiek buvo labai įdomu: lankėmės baleto mokykloje, matėme ir kelis baleto spektaklius teatre. Jaunimui siūlyčiau nebijoti, dalyvauti konkursuose, tai labai gera praktika.

Bet buvote apdovanota diplomu?

Taip, gavau diplomą už muzikalumą.

Esate laimėjusi  ir „Operos švyturį“,  „Auksinį scenos kryžių“. Už kokius vaidmenis?

Tais pačiais, 2002 metais gavau „ Baleto vilties“ apdovanojimą už Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.  2008 – ais jau buvau parengusi daugiau vaidmenų, šokau ir Baleriną „Raudonojoje Žizel“, ir Gamzati „Bajaderėje“,  ir buvau paskelbta  „Metų baleto soliste“ . Tais pačiais metais gavau  „Auksinį scenos kryžių“.  2010 metais už Olimpijos vaidmenį „Kopelijoje“ vėl buvau įvertinta „Metų baleto soliste“.

Ką Jums reiškia apdovanojimai?

Įvertinimas, manau, kiekvienam menininkui yra labai svarbu, tai ne tik mano, tai visų mano kolegų, visos trupės įvertinimas, juo dalinuosi su visais.

 Jūs –  daugiau klasikinio amplua šokėja. Esu įžvelgęs jūsų vaidmenyse akademišką, sakyčiau precizišką šokio techniką, kitaip tariant –  nepriekaištingą klasikinę mokyklą. Bet Jūsų repertuare būta ir šiuolaikinių, neoklasikinių baletų, tai ir Mindaugo Urbaičio „Acid City“, ir Carlo Orfo „Carmina Burana“

Aš mėgstu tokius baletus, man jie patinka. Tu gali truputėlį kitaip leisti sau šokti, nesilaikyti griežtų klasikinio šokio rėmų, daugiau dirbti korpusu, kitaip perteikti vaidmenį, skirtingai nei klasikoje, kur būtina švara, tikslumas. Visi „žino“ kaip sušokti variaciją „Miegančiojoje gražuolėje“ ar „Gullbių ežere“.O šiuolaikiniame balete  – laisviau . Gaila, kad man mažai teko šokti „Acid City“ spektakliuose, tik kelis kartus.

Šis  spektaklį greitai ,, išėmė“  iš repertuaro, o ir paskutiniais metais rodydavo po kartą ar du per sezoną. O gaila. Jaunimui jis labai patiko.

Artistams irgi labai patiko šis spektaklis. Muzika gera ir Pastoro choreografija įdomi. Šiandien ir „Kopelija“  – šiuolaikinė, ją labai miela šokti.

Priminkime skaitytojui, kad naują libretą šiam Leo Delibes baletui, remdamasis Hoffmano pasaka „Smėlio žmogus“, sukūrė Michailas Chemiakinas, taip pat dekoracijas ir kostiumus, o choreografiją – baletmeisteris Kirillas Simonovas.

Šio baleto, nors jis ir šiuolaikiškas, be klasikinės mokyklos, žinoma, nesušoksi. Čia aš šoku Olimpiją.

O tradicinę, senąją „Kopeliją“ taip pat esate šokusi?

Taip. Tai buvo Vytauto Brazdylio pastatymas. Pagrindinių vaidmenų nešokau, šokau kordebalete, ką tik baigusi mokyklą. Kaip tik savo mamos vietoje. Taip nutiko,  kad aš atėjau iš mokyklos, o mama – atsisveikino su teatru. Atsistojau į jos vietą, net su jos kostiumu šokau.

Dalyvaujate ir vaikiškuose spektakliuose, minėjote „Pelenę“, bet šokate ir Magnoliją Kareno Chačaturiano „Čipoline“.

Ir sename „Čipoline“ šokau. Aš ir Neli Beliakaitė, ką tik abi baigusios mokyklą. Ir visai neseniai pažiūrėjau tuometinį įrašą, keista, gal net truputėli juokinga. Prisimenu, kaip buvo sunku susitvarkyti su techniškais judesiais, suvaldyti savo kūną. Dabar atrodo viskas daug paprasčiau. Šių spektaklių choreografija išliko ta pati, tik sujungė veiksmus, iš trijų  liko du.

Kuris vaidmuo pats reikšmingiausias Jūsų karjeroje?

Šokdama aš patiriu didžiulį malonumą. Negalėčiau išskirti kokio nors vieno vaidmens. Visi jie skirtingi, bet visi man labai brangūs. Man labai gera šokti. Ar tai būtų Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, ar ta pati Olimpija „Kopelijoje“.

O Venera „Valpurgijos naktyje“?

Oi, labai geras vaidmuo buvo, gaila, kad nebėra Gounod „Fausto“.

Ar ilgitės vaidmenų, kurie nueina, ar lieka nostalgija?

Taip. Gaila „Raimondos“, neturiu net įrašo, kažkaip nespėjo nufilmuoti, gaila ir „Valpurgijos naktų“. Lauki, būdavo to išėjimo, o išeini šokti pusę dešimtos. Ir sudėtingas tas pas de deux. Bet vis tiek miela. Puikūs repertuare buvo vienaveiksmiai baletai „Carmina Burana“, ypač „Kontrastai“. Toks neoklasikinis baletas, kiek Balanchiną primena. Gal mūsų publika nelabai mėgsta tokius spektaklius? Jie neužsilaiko.

Bet  pasaulyje trumpi baletai populiarūs. Šiandien žiūrovai mažai turi laiko.

Taip. Bet mūsų publikai gal priimtinesni tradiciniai baleto pastatymai. Turime kuo didžiuotis – mūsų teatre yra pasaulinė baleto klasika:  „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, o šalia šiuolaikiniai baletai  – „Kopelija“ ir… reikėtų dar.

Jus supa ne tik teatras, bet… Juk esate laukiama  namuose. Papasakokite apie savo šeimą.

Mano vyras Arnoldas ir aš auginame dukrelę Amelę. Esu dėkinga savo mamai, kuri labai padėjo ir padeda, nes supranta, ką reiškia dirbti teatre. Su baletu dar neskubame, lankome gimnastiką ir stebime kaip seksis, mokomės skambinti fortepijonu.

Mano vyras ne iš teatro, iš verslo pasaulio. Tačiau suprantame vienas kitą: aš daug dirbu, jis daug dirba – esame darboholikai. Pagimdžiusi greitai grįžau į teatrą, po metų. Negalėjau ilgiau tverti. Supratau, jei neišeisiu į sceną dabar, tai neišeisiu niekada. Klausiau mamos: „Kaip darom?“ Atsakė: „Padėsiu“. Tai visur ir gelbsti.

Jums padeda auginti Amelę mama, turbūt ir jai mažąją Olgą padėjo auginti močiutė. Papasakokite apie ją.

Mano močiutė, tėvelio mama –  Irina Konošenko. Mama pasakojo: kai tėvelis ją atvedė į namus supažindinti ir pasakė, kad „Jelena balerina ir ji gyvens su mumis“, močiutė atsakė: „Nebus čia jokių balerinų“.

Mama liko balerina – ir teatre šoko, ir kartu gyveno. Kai gimiau, tai močiutė net išėjo iš darbo ir padėjo mane auginti. Buvome labai artimos, kurį laiką aš ir gyvenau su močiute, ji visur mane lydėdavo –  į mokyklą, į muziką, į gimnastiką. Esu jai labai dėkinga.

Ar pati jaučiate, kad tapusi mama  sugrįžote į teatrą kitokia? Kitaip traktuojate net ir senus savo vaidmenis, juose atsirado moteriško švelnumo, jie tapo techniškai stabilesni. Ar tai profesinė branda?

Daug kas apie tai kalbėjo. Man atrodo, kad daug procesų mano gyvenime vyksta lėtai, viskas po truputį. Ne iš karto lydėjo vien tik sėkmė. Tai ką dabar pasiekiau, atėjo per nuolatinį darbą, per užsispyrimą, dažnai kartoju sau: turiu padaryti.

 Baleto artisto karjera, jo gyvenimas scenoje žiauriai trumpas. Negąsdina, nekyla klausimų:  kas paskui?

Žinoma, nuolat apie tai galvoju. Labai norėčiau likti dirbti teatre. Matau, kaip artistams sunku atsisveikinti su scena. O išeina jauni žmonės, trisdešimt aštuonerių, keturiasdešimties… nedaug ir man liko, keli metai… Baigiau mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, esu magistrė. Dar tęsiu studijas Edukologijos universitete. Pasirodo, su mūsų diplomais atsiranda trukdžių dirbti pedagoginį darbą. Tai su kolegėmis nusprendėme pagilinti savo žinias, studijuojame mokyklinę pedagogiką ir psichologiją.

Pakalbėkime apie naujus Jūsų vaidmenis. Žinau, kad kuriate ne tik Barboros vaidmenį Andželikos Cholinos pastatyme „Barbora Radvilaitė“, šoksite ir Naujametinėje premijeroje „Žydrasis Dunojus“. Kaip sekasi?

Naujametinis spektaklis bus lengvas ir gražus. Puiki Štrauso muzika, manau, kad žiūrovams suteiks džiaugsmo. Šoku čia Frančeską, pagrindinį vaidmenį, Aną šoks Miki Hamanaka. Baleto siužetas panašus į senojo pastatymo. Tik režisūriniai sprendimai kitom spalvom pagražins spektaklį, skambės ta pati nuotaikinga muzika.

Jūs nemažai gastroliavote. Kuo skiriasi kitų kraštų žiūrovas, scena, erdvė, nuotaikos?Kaip jaučiatės svetur?

Kitaip nei namuose.  Teatras daug gastroliuoja. Pradedant JAV, Japonija, baigiant Europos šalimis.  Man dar teko su Maestro Rostropovičiumi balete „Romeo ir Džiuljeta“ šokti – buvo įdomus turne. Dabar į paskutines gastroles vežėm „Bajaderę“. Labai šiltai priėmė publika, nesitikėjau, kad taip vertins klasiką. Mums ne tik plojo, bet ir kojom trypė. Ką reiškia pietietiškas temperamentas! Mes prie tokių aistrų nepratę, mūsų žiūrovai daug santūresni.

Sėkmingai klostosi Jūsų karjera. Kas tai lemia: darbas, talentas ar sėkmė?

Viskas įvyko dirbant. Aišku, ir fizinius duomenis turiu. Bet ne vien duomenys lemia. Balete nieko nepaslėpsi – kyšiai ar pažintys nepadeda.  Žiūrovas viską mato. Ką šiandien pasiekiau, tai per meilę baletui. Man svarbu, kad teatre galėjau  lygiuotis: šoko puikios solistės. Visų pirma Eglė Špokaitė, kurios vaidmenis dubliavau. Labai atidžiai ją  stebėdavau, bandžiau kai ką pritaikyti sau. Kartu repetuodama, atskleisdavau sau  šokio paslaptis, vaidmens niuansus.

Ką Jums reiškia muzika,  orkestras, dirigentas?

Jei spektaklis vyksta pagal fonogramą, negroja gyvai orkestras, jaučiuosi nejaukiai. Mūsų teatro repertuare yra toks baletas „Rusiškas Hamletas“.  Gyva muzika visai kas kita. Su dirigentu derini muzikos niuansus, tempą. Kartais pasigendi dirigento dėmesio šokėjui. Baleto kūrinys specifinis. Labai dėmesingi, visada rasdavo laiko šokėjui a.a. dirigentai Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis. Tas orkestro ir šokėjo susikalbėjimas yra labai svarbus – vienam kitą išgirsti. Spektaklio metu negali sakyti: „palaukit, aš nespėju“. Kad susikalbėtų dirigentas ir šokėjas, abiem reikia mokėti kalbą, dirigentui – šokio, šokėjui –  skaityti muzikos partitūrą.

Baletmeisterių sutikote ne vieną, kuris Jums artimiausias savo kūrybiniais ieškojimais, šokio leksika?

Įdomus man buvo Krzysztofas Pastoras, deja, nedaug su juo teko dirbti. Artimas  Kirilas Simonovas. Labai impulsyvus, temperamentingas. Įdomu buvo dirbti statant „Kopeliją“. Repeticijos fiziškai sunkiai pakeliamos, sudėtinga, neįprasta šokio leksika. Kartais repeticijas pertraukdavo emociniai protrūkiai… Nors spektaklis sudėtingas, bet man artimas. Pastatymas labai sunkus, po spektaklio sakai: „ Och, jau sušokau“!

Ar pati bandote kurti? Žinau, kad studijuodama Muzikos, teatro ir kino akademijoje, turėjote ir šokio kompozicijos discipliną, kaip sekėsi?

Vyko mano baigiamasis magistro egzaminas akademijoje, su kompozitore Rūta Vitkauskaite kūrėme muzikinį choreografinį projektą „Linija“.Tai valandos trukmės mono spektaklis, pati ir šokau. Dabar šį projektą tęsiu ir vystau, pakviečiau šokti Aurelijų Daraškevičių. Naudojame gana sudėtingą muziką, dvidešimto amžiaus kompozitorių Gyorgy Ligeti, Samuelio Barberio kūrinius. Tai ne visai baletui priimtina muzika. Prisipažinsiu, man tokie eksperimentai labai patinka.

Jei kirba toks noras, gal ir ateityje kursite choreografiją? Jau antrą kartą kartu su kolegomis sėkmingai pasirodėte įdomiame projekte ,,Impulsai“ – jaunų choreografų bandymuose.

Gal. Turiu tokių svajonių, ne tik pačiai šokti, bet ir kurti įvairius projektus ir juos įgyvendinti.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

"Ana Karenina"
“Ana Karenina”
"Žizel"
“Žizel”
"Silfidė"
“Silfidė”
"Emilija"
“Emilija”

Spalvos mane visada viliojo

Spalvos mane visada viliojo

Pokalbis su Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijos vadove Nijole Trinkūniene

Nijolė Trinkūnienė
Nijolė Trinkūnienė

Nijole, žinau, kad Tavo kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesus, papasakok apie jo vingius.

Gimiau Tribučių kaime, Ignalinos rajone 1966 metais. Lankiau Šiūlėnų pradžios mokyklą trejus metus, o į ketvirtą klasę pradėjau eiti Daugėliškio vidurinėn.

Kiek save menu, piešiau nuo mažumės. Brolis buvo ketveriais metais vyresnis, tai jam pirkdavo daugiau spalvotų pieštukų, o man, jaunesnei, mažesnę dėželę. Tų spalvų aš vis pritrūkdavau. Būdavo, brolis išeina į mokyklą, įlendu į jo stalčių, pasiimu spalvotus pieštukus. Patikdavo ryškios spalvos, tai aš spalvotus pieštukus paseilindavau ir piešdavau, kartais kokį ir nulauždavau. Grįždavo brolis – ir vėl sesės būta… Gaudavau pylos, mane apibara, jis į mokyklą, o aš ‒ vėl savo. Neklusni buvau. Mane spalvos visada viliojo.

Tėvelis anksti mirė, namuose laukė ūkio darbai. Tai fiziškai mane lavino, buvau stipri. Mokyloje gerai bėgau krosą, devintoje klasėje turėjau dalyvauti rajono varžybose. Grįžusi namo mamai sakau, kad turėsiu dalyvauti varžybose, o mama: kokios varžybos, bulvės namuose nekastos!

Buvau ištverminga, matyt, iš tėčio tai paveldėjau, jis buvo – kaip mes tarmiškai sakydavome – cenglas. Treneris prisišnekino ir pradėjau sportuoti. Bet dailė visada buvo šalimais.

O dailės mokytoja buvo Daugėliškio mokykloje?

Dailę man dėstė rusų kalbos mokytoja Zinoveja Luneckienė, nežinau, ar ji turėjo kokį dailės išsilavinimą, bet ji mūsų neužmokė, davė laisvę. Nors sportuodama mažai turėjau laisvo laiko, bet į mokyklos apipavidalinimo komandą visada patekdavau. Kai ateidavo Naujieji metai ar kitos šventės, tai su Diana Nikitina (dabar Semaškienė, Vidiškių gimnazijos direktorės pavaduotoja), Gintautu Mackevičiumi buvome pagrindinė dailininkų trijulė.

Devintoje klasėje aš patekau į mokyklos slidinėjimo rinktinę, po dešimtos jau buvau rajono rinktinėje, o po vienuoliktos klasės į respublikos rinktinę paėmė.

Baigusi mokyklą svarsčiau, kur stoti. Aišku, labai į dailę norėjau, bet tuomet į Dailės institutą labai mažai studentų priimdavo, o dar konkursas – keli žmonės į vietą. Stodavo po trejetą ar ketvertą metų iš eilės, bet tie, kurie finansiškai buvo pasiturintys. O aš to sau negalėjau leisti, turėjau įstoti mokytis, gauti stipendiją ir baigusi dirbti. Žinojau, kad tuomet rinktinės nariams prideda stojimo balų, tai ir patraukiau į kūno kultūrą ir geografiją. Penkerius metus mokiausi, nes dviguba specialybė. Nesigailiu, mokytis buvo labai įdomu, ypač geografiją. O su sportu teko šiek tiek prisistabdyti, nes sporto stovyklos trukdavo po du mėnesius. Atsilikdavau nuo geografijos mokslų, o skolų prisidirbti negalėjau: ką aš namuose pasakysiu?

Baigusi institutą grįžai dirbti į savo kraštą?

Gavau vardinį paskyrimą dirbti geografijos mokytoja. Bet krūvio man nesudarė, tai įsidarbinau Vaikų ir jaunimo turistinėje bazėje, turėjau dar aistrą pakeliauti. Šalia turėjau orientacinio sporto būrelį. Po gausybės reorganizacijų susikūrė Moksleivių namai, kurie ilgokai egzistavo. Slidinėjimo trenerių buvo daug, tai aš treniravau orientacijos sportininkus, ši sporto šaka, nors ir nėra įtraukta į Olimpines žaidynes, buvo tuomet labai populiari, populiari ji ir šiandien. Sekėsi neblogai, ir čempionių turėjau, mergaičių, joms sekėsi geriau nei berniukams.

Kaip pradėjai dirbti dailės mokytoja?

Mokyklose įvedė privalomą dailės dalyką, tuomet pajuto: mokytojų trūksta. Žinojo, kad aš tapau – visada tapiau. Studijų metais užsitapiau net kelionei į Karakumus. Tapiau mažyčius paveikslėlius, užsidirbau šimtą dvidešimt rublių, o pirko ir bendrakursiai, ir šiaip pažįstami. Atvirukus piešiau, pirkti brangu, tai savo kūryba pradžiugindavau artimuosius.

Tuomet, kai pritrūko dailės mokytojų, buvusi mano piešimo mokytoja … Luneckienė, tada jau mokyklos direktorė, prišnekino mane dėstyti. Labai nedrąsu buvo. Viena ‒ pačiai piešti ir tapyti, o kaip vaikui metodiškai paaiškinti? Ar sugebėsiu? Buvo gausios klasės, po penkias, šešias paraleles. Laimė, kad reikėjo ruoštis tik dviem pamokom, penktai ir šeštai klasei. Nuėjau drebančiom kojom. Bet vėliau sužinojau, kad yra dailės mokytojų perkvalifikavimo kursai. Visos studijos buvo tais laikais finansuojamos. Tai ryžausi ir išvažiavau. O nuvykusi galvojau, ką aš čia lig šiol dariau?

Kelinti tai buvo metai?

1995 metai. Studijos neakivaizdinės, bet labai daug namų darbų užduodavo, vykdavo vasarą plenerai. Dėstytojų dauguma buvo iš Dailės instituto.

Tai patekai ten, kur turėjai būti?

Taip. Dėkinga Dievuliui, kad nors aplinkui, bet atvedė mane ten, kur ir turėjau būti. Nors turėjau dvi specialybes, bet iš šios trečios valgau duoną, ir labai gardžią.

Kiek metų Dailės  studijai?

Pavasarį bus dvidešimt metų.

Per tuos metus  kiek iš šios studijos išaugo dailininkų?

Turiu palikuonių daugiau nei dešimt. Anastazija Sosunova, Elena Gruodytė, Sigita Rudytė, Ramutė Burokaitė, Tomas Panavas, Viktorija Dronišinec. Labai jais džiaugiuosi, gražiai bendraujame. Gal būtų smagiau, kad būtų Dailės mokykla. Dabar etapais mokau kompozicijos, piešimo, tapybos, grafikos. Mes ir paveliam, ir su oda dirbame, ir su dailės istorija visą tai siejame, bet tai – epizodais, o kai yra Dailės mokykla, dėstomos atskiros disciplinos. Taip vaikui būtų geriau, jis visapusiškiau lavėtų.

Būtų ir dailės mokyklos pažymėjimas?

Pažymėjimą vaikai gauna ir mūsų studijoje, jo statusas gal ir lygiavertis. Bet nėra dalyko dėstymo tęstinumo, dėstoma atkarpomis.

Pakalbėkime apie  tradicinius studijos renginius.

Pavasarį organizuojame dvi didžiules parodas – viso rajono mokyklų, vaizduojamosios ir taikomosios dailės, ir stengiamės, kad jos abi būtų tuo pačiu metu – vaikai, atvykę iš nuošaliau, vienu važiavimu gali jas aplankyti. Renkam darbus iš viso rajono visus mokslo metus. Tada juos eksponuojame. Tos parodos neturi pavadinimų, tai tarsi ataskaita už visus mokslo metus.

Kokie pasiekimai Dailės studijos narių kitose erdvėse?

Dalyvaujame įvairiuose projektuose – dabar kartu su Vokietijos kolegomis  imamės knygų illiustratorių darbo. Renginyje  „Eilėraščiai languose“ bendradarbiausime su Ignalinos viešąja biblioteka. Rajone vyksta netradicinio meno parodos: jei naudojama tradicinė medžiaga, ją panaudojame netradiciškai, o jei netradicinė medžiaga – priešingai, tradiciškai. Dalyvaujame olimpiadose, gauname diplomų, štai Nastutė Sosunova pirmą ir antrą vietą buvo atvežusi, Asta Alkimavičiūtė antrą vietą yra laimėjusi. Tai aukšti pasiekimai – juk varžomės su dailės mokyklų mokiniais. Išvyksti, pamatai, kuo pats kvėpuoji, palygini, kaip kiti dirba. Taip įgyjame pasitikėjimo, kad mes tikrai neprastesni už kitus.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės linkėdamas, sveikinu Tave ir visus mokytojus su  artėjančia profesine švente – Mokytojo diena.

Marius Kraptavičius

Dailės studijoje
Dailės studijoje
Elena Gruodytė, 18 m.
Elena Gruodytė, 18 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.