Category Archives: Menininkų portretai

Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Birut
Birutė Jonuškaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Su rašytoja, žurnaliste Birute Jonuškaite kalbasi taip pat rašytoja, žurnalistė Gintarė Adomaitytė

Miela Birute, ne kartą esame adresavusios viena kitai ir klausimus, ir atsakymus. Pamenu, kokį stiprų įspūdį man paliko  pasakojimas apie Tavo vaikystę ir baltajį knygynėlį – taip Jūsų šeimos namuose Seivų kaime (netoli Punsko) vadinta knygų spinta. Apie knygas ir ne tik apie jas mudvi kalbėjomės ,,Rubinaičio“ žurnale (,,Kas ten, baltajame knygynėlyje?“) Štai nuoroda:   http://rubinaitis.lnb.lt/popup2.php?ru=bS9tX2FydGjbGUvZmlsZXMvdl9

Pastaruoju metu bene garsiausiai kalbama apie Tavo romaną ,,Maranta“. Gal skaitytojus sudomins pokalbis svetainėje www.skaitymometai.lt ,,Vėjas nuo Žuvėdrų salos“ http://specialistams.skaitymometai.lt/index.pfp?-1423901342

Šį kartą kalbamės Ignalinoje abi kiek nekantraudamos – jau tuoj prasidės Tavo edukacinis pokalbis su rajono literatais viešojoje bibliotekoje (projektas ,,Mano dienoraščio puslapiai“). 

B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.
B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 MENO BANGOS prašo prisiminti žmones, kurie Tave, rašytoją, ugdė, augino.

Ko gero, reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kurie apie literatūrą išmanė mažiausiai. Tai mano tėtis ir dėdės. Tėtis buvo siuvėjas, jis sėdėdavo prie zinger mašinos ir arba pasakodavo, arba dainuodavo. Ir taip – kiauras  dienas. Pasakojimai visada prasidėdavo vienodai, kad tai tikrai tikrai atsitiko mano proseneliui ar kokiam dėdei. Kai istorija imdavo vystytis, ir velnių, ir laumių atsirasdavo, bet ir jie  – tikrų tikriausi. Taigi fantazijos tėvas nestokojo. Vieną dieną tai nutiko jo seneliui, po trijų dienų pusbroliui ar tetai. Mama supykdavo: tėvai, baik meluoti, kiek tu gali kvaršinti vaikams galvas.

Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai
Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai. Iš asmeninio archyvo.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė. Iš asmeninio archyvo.

Galvą kvaršinti reikėjo, tiesa?

Tai buvo pradžiamokslis. Iš tėtės pasakojimų, manau, kažkas užsiliko, o gal genuose tas mano literatūrinis plepumas? Tas pats su dėdėmis. Kai susirinkdavo dėdės ir tėtė, labai įdomu būdavo netoliese tupėti. Aš tik septintoje klasėje išvydau namuose Iljičiaus lemputę. Iki to laiko ir mokiausi, ir rašiau, ir klausiau pasakojimų prie žibalinės lempos. Kertės tamsios, vaiduoklių daugiau nei realių žmonių, aš kojas parietusi, kad koks baubas nenutvertų.

Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu "ant išaugimo" ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos...
“Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu “ant išaugimo” ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos…” Iš asmeninio archyvo.
Tėvų sodelyje, 1966.
Tėvų sodelyje, 1966. Iš asmeninio archyvo.

Vis dėlto nutvėrė – vaizduotės vaiduoklis ar literatūros, jei tik leista taip vadinti kūrybinį kelią.

Net minties tada nebuvo apie rašymus, literatūros kelią. Kad juo pasukau, esu dėkinga Punsko licėjaus lenkų kalbos mokytojai Annai Gołąbek. Tai buvo žmogus, uždegęs meile literatūrai. Visus ketverius licėjuje praleistus metus dalyvavau polonistų ratelyje – tokia buvo užklasinė veikla. Neseniai sutikau mokytoją Anną Punsko šios mokyklos šešiasdešimtmetyje, ji atskrido iš Los Andželo. Pirmą kartą išvydome viena kitą po daugybės metų ir labai mielai pasikalbėjome. Kokia buvo, tokia ji ir liko – kaip kareivis, energinga, temperamentinga, pilna humoro.

Per tuos polonistikos ratelio susitikimus tiek daug sužinojau. Sunku būtų dabar įsivaizduoti dešimtokus, kurie nuolat skaito ,,Literatūrą ir meną“, ,,Metus“, „Kultūros barus“… Ar tu, Gintare, pažįsti tokių?

"Jau dešimt... Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų" (Birutė - kairėje).
“Jau dešimt… Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų” (Birutė – kairėje). Iš asmeninio archyvo.

Vieną kitą tikrai pažįstu, tačiau kad visas būrelis…

Turėjome skaityti tuometę Lenkijos kultūros spaudą – nedrįsk ateiti į ratelį, jei neperskaitei didžiausių paklodžių. Ne viską suprasdavau, ypač filosofinius straipsnius, bet buvo įdomu. Diskutuodavome – devintokai, dešimtokai, taip iki mokyklos baigimo. Turėjau puikią ir lietuvių kalbos mokytoją Danutę Pečiulienę, bet ji buvo tyli, rami, – mažai kas ją girdėjo, nes per jos pamokas daugelis užsiiminėjo kitais reikalais.

"Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių" (1977)
“Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių” (1977) Iš asmeninio archyvo.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.

Štai ir paaiškėjo, kodėl taip noriai ir meistriškai organizuoji jaunųjų literatų mokymus… Bet prisiminkime tuos laikus, kai literatūros vaiduoklio nutverta, mokytojos Annos įkvėpta atkeliavai į Vilniaus universitetą.

Prisimindama Vilniaus universitetą visų pirma minėsiu profesorę Nijolę Eleną Bukelienę. O mano literatūrinis krikštatėvis – rašytojas Juozas Aputis. Pirmasis žmogus perskaitęs mano apsakymus ir publikavęs juos  tuometėje ,,Pergalėje“.

Po universiteto, baigusi žurnalistikos studijas, turėjau grįžti į Lenkiją  atidirbti už man mokėtą valstybės stipendiją. Iš ten siunčiau apsakymus ,,Pergalei“ ir gavau palankų laišką iš Juozo Apučio, o paskui jis man jau nedavė ramybės. Prašė, kad atsiųsčiau daugiau savo kūrybos, ragino sudaryti pirmąją knygą – taip mane globojo ir lydėjo daugybę metų. Šiems žmonėms (gaila, kad abu pernelyg anksti iškeliavo) esu labai dėkinga.

Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25.
Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25. Iš asmeninio archyvo.
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka

Man regis, esi pasakojusi, kad Marcelijus Martinaitis skatino Tave poeziją rašyti? Ar pradėjai savo slaptus, dar vaikiškus bandymus, nuo poezijos?

Pirmas rašinėlis  pasirodė Lenkijos lietuvių tautinės mažumos leidinyje ,,Aušra“, kai buvau šeštokė ar septintokė. Tada ,,Aušra“ buvo laikraščio formato, išeidavo du kartus per metus. Dabar ji – dvisavaitinis žurnalas. Tas pirmasis mano rašinys – miniatiūra apie audrą ir ozono prisotintą orą po jos, vandenyje plūduriuojančias šieno kauges – tiek atsimenu. Nežinau, ar pirmąjį bandymą rasčiau. O vėliau? Nuo eilėraščių pradėjo daugelis – aš irgi. Eilėraščių buvo nemažai. Kai atvažiavau studijuoti, poetas Marcelijus Martinaitis dėstė Vilniaus universitete ir jau  turėjo savo literatų būrelį. Nuėjau į porą užsiėmimų, parodžiau jam pluoštelį kūrybos. Lig šiol  saugau, branginu tą rankraštį: poeto ranka pieštuku paraštėse pastabos užrašytos, kas gerai, kas blogai. Tuo metu lietuvių poezijos nelabai išmaniau. Deja, spragų būta. Į užsienio literatūros egzaminus eidavau beveik nesiruošusi – juk viskas jau buvo perskaityta, jau aptarta su ponia poloniste Anna. Belieka tik nueiti ir išlaikyti egzaminą. Kas kita lietuvių literatūra – reikėjo gerokai pabėgėti iš paskos. Marcelijaus Martinaičio būrelyje man visi pasirodė tokie protingi, tokie išprusę, tokie savimi pasitikintys. Galvoju, Dieve, kur aš čia su tais savo eilėraštukais, pelė pilkų pilkiausia. Nepritapau, nedrįsau ir nesilankiau, o gaila, kad pasidaviau nepagrįstai baimei. M. Martinaitis man sakydavo: tai ko neateini? Prisipažinti nedrįsau, tiesiog – nėjau.

Studijų metai.
Studijų metai. Iš asmeninio archyvo.
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą "Pateisinti save" (1980)
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą “Pateisinti save” (1980). Iš asmeninio archyvo.

Tikriausiai jau nebe taip baisu, tad prisiminkime ne Tavo prozą, o poeziją – knygą ,,Vaikas pražilusiom akim“.

Tai viena vienintelė mano poezijos knyga, bet, regis, jau prisirinko eilėraščių  ir antrajai. Gal ir vėl paprašysiu poeto Donaldo Kajoko pagelbėti man atrenkant eilėraščius. Ant lapelių, ant kažkokių skrajučių tie eilėraščiai lyg ir patys pasirašo: traukinyje, autobuse, kokiam nors nuobodžiame posėdyje…  Tačiau nebežinau, ar tik nebus ta mano poezija proziška.

Daugybė žmonių įsivaizduoja, kad poezija – neredaguotinas, šventas reiškinys, o Tu pati kreipiesi pagalbos.

Kreipiausi į Donaldą Kajoką, kuris man numeris pirmasis tarp poetų, kuriuo pasitikiu – mes seni geri bičiuliai. Visada reikia pasitikėti žmogumi, kuriam duodi skaityti ar redaguoti savo kūrybą.

Labai svarbu turėti atidų, kruopštų, protingą redaktorių. Vienu metu sklido ,,pasakos“, kad redaktoriai išdarko autorių, jį sumenkina. Aš tokias kalbas vadinu kliedesiu ir neprofesionalumu. Kad ir kaip gerai autorius moka lietuvių kalbą, kad ir koks puikus, įdomus, originalus jo stilius, jis visada palieka klaidų. Ne tik kalbos kultūros ar stiliaus – kartais susipainiojame savose mintyse.

Nesakysiu kokią knygą vakar pradėjau skaityti, bet susinervinau. Tuoj pat verčiu, ieškau: kas redaktorius? Tai jo duona sudėlioti mintis sklandžiai, stilingai. Dabartiniai leidėjai taupo pinigėlius, redaktorių nesamdo, o juk reikia. Ir prozai, ir poezijai.

Štai, Birute, mano lentynoje – almanachas ,,Viržių vasara“ (1992, išleido Lietuvos liaudies kultūros centras). Jame Tavo du apsakymai, tai  ,,Madona be kūdikio“ ir ,,Rudens malda“. Pasak almanacho, Tu – Ukmergės kultūros namų metodininkė. Ar tebeturi tą almanachą? Ir… kokie tie provincijos viržiai?

Almanachą tebeturiu ir kuo puikiausiai viską atsimenu.

Ukmergėje sutikau puikių žmonių, ačiū jiems, kad mane į savo „bohemos“ ratą įsileido. Lig šiol draugauju su dailininke Laima Dzigaite, Teatro studijos vadove Natalija Kovarskiene ir kitais. Bet iš pradžių man ten buvo labai liūdna. Atvažiavau į Ukmergę su vyru, kuris gavo čia paskyrimą dirbti. Tris mėnesius ėjau per visas įstaigas ir niekur darbo negavau. Dabar galėčiau pajuokauti: jaučiausi kaip šių dienų musulmonė pabėgėlė, –  niekas nenorėjo manęs integruoti. Vieną dieną lyg ir sako taip, o kitą, kai jau nunešu dokumentus – ačiū, ne. Kam reikia bėdų: pasas lenkiškas, pilietybė Lenkijos. Su užsieniete – problemos… Tada nuėjau pas pirmąją partijos sekretorę ir griežtai pasakiau: ar su Vilniaus universiteto diplomu galiu gauti Ukmergėje darbą, ar taip ir numirsiu bevaikščiodama? Tada ji labai greitai sutvarkė reikalus. Kultūros skyriaus vedėjui pasakė: ateis moteriškė, ją pasodinsi pas inspektorę ir tegu sėdi, o tu rašysi apie ją raportus saugumui. Taip aš, žurnalistė, tapau Ukmergės krašto muziejaus jaunesniąja moksline bendradarbe.

Prie rankraščio (1986).
Prie rankraščio (1986). Iš asmeninio archyvo.

Nedirbau tame muziejuje, sėdėjau kabinete su Kultūros skyriaus inspektore, šaunia lituaniste Loreta Kliviene (iki šiol padraugaujame) ir rašiau apsakymus. Skyriaus vedėjas puikiai mokėjo raportus apie mane rašyti – nei prie jo nesikabino tarnybos, nei prie manęs. Prisimindami tuos laikus, abu skaniai pasijuokiame.

Ukmergės "emigrantė" (1988).
Ukmergės “emigrantė” (1988). Iš asmeninio archyvo.

Jei gerai suprantu, Ukmergė Tau dovanojo gražią dalį knygos ,,Eksperimentas“ (2005), kurią labai mėgstu. Joje esi atidi ne tik Vilniaus, bet ir provincijos menininkams – Laimai Dzigaitei, Gintarui Gavėnavičiui, Henrikui Orakauskui. Kaip ta knyga radosi? 

Tai mano pačios eksperimentas pabandyti papasakoti apie kultūros žmones. Knygoje – penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų sudėta. Rūpėjo žmonių atsivėrimai, jausenos, būsenos. Kas pasikeitė jų gyvenimuose po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip susiskirstė visuomenė. Tuomet Vievyje gyvenęs aktorius Valentinas Masalskis yra pasakęs: šių dienų elitas – žmonės, einantys per mišką ir į vieną maišelį renkantys grybus, o į kitą – šiukšles. Elitas – vairuotojas, sustojęs kelyje paimti ir pavežėti močiutę.

Nuolatos užsirašinėjanti... Armėnija, 1983.
Nuolatos užsirašinėjanti… Armėnija, 1983. Iš asmeninio archyvo.

Provincija, periferija, regionai – juk beveik tas pats reiškinys. Ką apie provinciją manai?

Senokai protingesni už mane yra pasakę: provincija ne kažkur Ukmergėje, Ignalinoje ar Pabradėje. Yra apsčiai tokių, kurie ir ant Gedimino kalno gyvendami, iš provincinio mąstymo neišsivaduos.

Lietuva keičiasi į gražiąją pusę – kiek menininkų išvažiuoja į savo sodybas kur nors tarp miškų, į didžiausius užkampius, į tylą. Džiaugiuosi, kad kiekviename rajone yra žmonių, kurie pajutę, kaip juos smaugia didmiesčių provincijos, atsitraukė. Ir gyvena laimingi, ir kuria, ir nesijaučia esantys už pasaulio ribų. Juk turi būti valstybėje balansas tarp miesto, miestelių, kaimo.

Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje.
Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje. Iš asmeninio archyvo.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.

 

 

 

 

 

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..

Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…

O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.

Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama

O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?

Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…

Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3

Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?

Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiuAš nemoku dainųAš trumpam atėjauAš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.

Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė

Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…

Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…

Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje

O mokytojai kaip?

Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.

O čia labai įdomu…

Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.

Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti

Kiek metų ten dirbote? 

Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.

O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?

Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…

Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“

Jaunystės maksimalizmas?..

Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…

Vis tiek dalelė…

Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.

Vestuvių dieną
Vestuvių dieną

Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.

Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.

O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?

Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…

O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?

Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…

Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje

Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…

Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti  trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…

faksimile

Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?

Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…

Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…

Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.

Aš Anykščiuose
Aš Anykščiuose

Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…

Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.

O koks jūsų santykis su daile?

Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.

Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?

Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?

Su gynyba?

Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…

Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!

Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.

Lumen_fidei

 

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016
Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Su tapytoju Romanu AVERINCEVU kalbasi rašytoja Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA.

Jauno, ką tik trisdešimt penkerių metų sulaukusio dailininko Romano Averincevo kūryba dažnai vadinama ekspresionistiniu primityvizmu arba primityvistiniu ekspresionizmu.

Tapytojas Romanas Averincevas  yra dažnas plenerų dalyvis. Parodose dalyvauja nuo 2004 metų. Yra surengęs trylika personalinių parodų. Menininko darbuose pristatomi siužetai  itin dinamiški, emociškai provokuojantys ryškia koloristika ir formos ekspresija.

Gimusio, užaugusio ir iki šiol Veiveriuose gyvenančio bei kuriančio Romano darbai, pasak meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, turi daug sąsajų su vokiečių modernistų grupės „Brücke“ („Tiltas“) kūryba. Tiktai R. Averincevo potėpiai esą šmaikštesni, šiek tiek ironizuojantys ir sukuriantys pulsuojantį terapinį vakuumą – tartum gretutinį pasaulį, kuriame gana vietos ir atvirumui, ir švelniam sarkazmui, ir aplinkinio pasaulio reminiscencijoms.

O meno kritikė Gintarė Žitkevičiūtė teigia, jog šis tapytojas mėgsta itin ryškų koloritą, banguojančias linijas ir chaotiškus, dažnai iš tapytojo kasdienybės bei atsiminimų kylančius siužetus.

Romanai, esame gana neblogai pažįstami jau trejus metus. Bevardėje parodoje, man regis, puikiai atskirčiau Tavo kūrybos stilistiką, tačiau apie Tave patį menkai ką žinau. Gal pravertum slaptąsias duris – man ir ,,Meno bangų skaitytojams?

Jokių didelių slėpinių neturiu. Gimiau ir augau, kaip sakyta, Suvalkijoje, ten lankiau dabartinę Tomo Žilinsko gimnaziją ir Veiverių meno mokyklą, paskui įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti tapybos, įgijau bakalauro diplomą. Pirmą „personalinę parodą“ surengiau vos tik įstojęs į aukštąją mokyklą, jos foje – iškabinau ten savo piešinius.

Tavo balse girdžiu truputį savišaipos ar net skepsio…

Tai kad aš trijų savo parodų, surengtų studijuojant, nelaikau rimtomis meno paraiškomis. Didesnio dėmesio vertos tik vėlesnės personalinės parodos, jau baigus Akademiją. Na, dar man svarbus pirmasis pleneras, vykęs 2004 metais Birštone. Jis buvo skirtas Antano Gudaičio gimimo 100-osioms metinėms. Tą vasarą buvau baigęs jau tris kursus…

Ir vis dėlto prisiminkime tas – ,,nerimtąsias“. Juk nė vienas mūsų nepradeda kurti nuo ,,Stepių vilko“ (turimas galvoje vokiečių rašytojo Hermano Hessės romanas) ar Eifelio bokšto…

Kai gulėjau ligoninėje, tušinuku ant A ketvirto formato pripiešiau savo likimo brolių portretų… Tokia buvo antroji mano paroda. O ketvirtame kurse eksponavau akvarele lietus merginų portretus. Tą parodą pavadinau ,,Blogio pradas“.

Aliuzija į Ievos nuodėmę Rojuje?

Galima būtų pasakyti ir taip…

Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. 2016
Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. Kairėje – Daiva Tankevičienė, dešinėje – Laura Slavinskaitė (dailininkui pozavusios jaunosios tapytojos). 2016

Esi sukūręs ir dar vieną ne itin moterims palankų ciklą, kuris vadinasi ,,Nuodėmių planeta“. Nemyli moterų? Ar kaip suprasti?

Kodėl nemyliu? Myliu! Labai myliu savo mamą, nuoširdžiai gerbiu savo globėją, dailės pedagogę ir galerijos savininkę Ireną Mikuličiūtę-Miką, nors tiek viena, tiek ir kita kartais ,,užknisa“.

O ,,Nuodėmių planetos“ idėja gimė Palangoje… Atostogavau ten kartu su tėvais ir kas vakarą traukdavau į naktinius klubus. Deja, ten buvusios merginos nekreipė į mane jokio dėmesio, nenorėjo net kartu šokti. Kas beliko? Stebėti besisukantį veidrodėliais apklijuotą palubės žibintą… Tie veidrodžiai sudarė iliuziją kažko užskliausto. Pamaniau: ką man tai primena? Ogi moters vaginą! Tiesiogiai perkelti emociją ant drobės būtų buvę nešvanku, nesolidu, todėl nusprendžiau aliejumi ant drobės nutapyti portretų ciklą, pavaizduoti moterų veidus orgazmo metu. Pritapiau visokiausių – „saldžių“ ir „karčių“, baltaveidžių ir juodaodžių, net vieną savo buvusią mokytoją pabandžiau įsivaizduoti tokią intymią sekundę… Šią parodą pristačiau Irenos Mikuličiūtės galerijoje 2009 metais.

Jau minėtas meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas, „Šiaurės Atėnuose“ analizuodamas Tavo parodą „Kelionė į Tuštumą“, sukurtą pagal rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čepajevas ir Pustota“, rašė: „Galime teigti, kad R. Averincevas viską dalina pusiau, tarsi norėtų žiūrovui atskleisti savo tikrąjį gyvenimą ir sukonstruotą fikciją. Tai įprasmina dualistinio pasaulio, dualistinės tuštumos įvaizdį. Menininko tapomas pasaulis – tarsi įvykių, kelionių, pokalbių mozaika, kuri ypač sutirštinama, o ne slepiama po kaukėmis, kurioje išnyksta ribos tarp to, kas yra, ir to, kas buvo.“ Sakei, jog ši Tavo paroda – viena sėkmingiausių…

Taip, apie „Kelionę į Tuštumą“ tikrai nemažai rašyta – ir „Šiaurės Atėnuose“, ir „Kauno dienoje“. Be to, mano darbas „Trikinkė“ buvo už 1000 litų nupirktas.  Tokie pinigai – didelė paspirtis žmogui, kuris gyvena vien tik iš meno.

Paveiksluose kūriau įvairiausias situacijas iš V. Pelevino knygos: radosi ten ir drobė, vaizduojanti visa naikinantį tanką (tartum sąsaja su kruvinaisiais Sausio įvykiais Lietuvoje), ir terminatorių vairuojanti Marija, ir japonas, gundantis serdiuką pasidaryti charakiri, ir keturračiu lakstantis žmogus, ir kitų knygos motyvų. Beje, kai paroda buvo rodoma visuomenei, kaip tik keturračiu važiuodamas užsimušė kontraversiškasis Andrius Ūsas, nors aš apie tą tragediją sužinojau vėliau. Mano tapytu keturračiu lakstė pro šalį, kol dirbau, visai kažkoks nepažįstamas vaikinas.

Pasak Rasos Andriušytės, vertinusios Tavo kūrybą internetiniame menininkų portale www.kamane.lt, Tau būdingas grotestiškų figūrų pomėgis,linksmumo ir nervingo sarkazmo mišinys. Gal autorė taip rašė apie pirmąją, kaip Pats vadini, rimtąją parodą „Tikrasis karoso gyvenimas“?

Ne, R. Andriušytė rašė apie „Nuodėmių planetą“, kurią iš pradžių buvau ketinęs pavadinti „Orgazmo planeta“. O „Tikrasis karoso gyvenimas“ Irenos Mikuličiūtės galerijoje visuomenei buvo pristatytas 2006 metais.

Sužmoginai žuvį?

O kodėl ne? Pirmasis šio ciklo paveikslas, o tiksliau, jo pavadinimas, skamba keistokai: „Karosas tarp mano blakstienų“. Kai jį nutapiau, pamaniau: jeigu žuvis sugebėjo apsigyventi blakstienose, vadinasi, nieko neįmanomo jai nėra. Tada atsirado paveikslai, kuriuose karosas lipa į traukinį, veda per gatvę vaikus, groja bigbende, išnešioja beliašus pliaže, muša įvartį, vairuoja laivą ir net meškerioja kitas žuvis, įsitaisęs valtyje…

Apie šią parodą „Literatūroje ir mene“ gražiai atsiliepė amžinatilsį Algis Uždavinys.
Tikrai taip. Jo straipsnis vadinosi „Stebuklingas žuvų metas“. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamų civilizacijų studijų specialistas bei orientalistas A. Uždavinys tuomet rašė: „Romanas Averincevas demonstruoja savo tapybą, kuri nepretenduoja į profesionalų, estetinį statusą, bet išreiškia jo paties subjektyvius išgyvenimus ir atlieka savotišką terapinę funkciją, leidžiančią išvengti vidinių disonansų.“

Ir vis dėlto tų disonansų, žiūrovą kartais net apstulbinančių, Tavo kūryboje esama…

Turi galvoje 2008 metais Kauno viešosios bibliotekos senuosiuose rūmuose surengtą parodą „Veiveriai–Omskas“?

Šitas darbų ciklas atsirado po ilgų ir nesėkmingų mano „blūdijimų“ po Rusiją. Prasidėjo viskas nuo to, kad buvau išlaipintas iš traukinio, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje ir atgal į Lietuvą mama mane parsivežė tik po poros mėnesių. Makabriškas buvo pasivažinėjimas, makabriškos ir drobės. Nutapiau sukrešusio kraujo spalvos traukinį, kuriame visi važinėja „zuikiais“, o bilietų kontrolieriai visai jų negaudo… Tame traukiny pro išdaužtą tamburo langą lindo į vidų didžiulis raudonas mėnulis, o iš portatyvinio, nešiojamo radijo aparatuko sklido kažkas panašaus į liūto riaumojimą…

Vienas paveikslas vadinosi „Ryklio nasrai“, nes tuo metu kliedėjau svajone perplaukti Beringo sąsiaurį ir atsidurti Amerikoje, kitame nutapiau karstą, smengantį į beribį vandenį – matyt, net ir haliucinuodamas vis dėlto suvokiau, kuo kartais svajonės baigiasi…

Šviesiausias šioje parodoje eksponuotas darbas – „Arbūzo valgymas“. Jame nutapiau tėvą, mamą ir save. Mes visi trys valgėme arbūzą.

Didžioji dalis žmonių, turinčių psichikos negalią, linkę šį faktą slėpti. Tu elgiesi atvirkščiai, nebijai pasisakyti, kad sergi šizofrenija ir kad dalis tavo darbų – iš vizijų, kurios gimsta tuomet, kai pradedi, Tavo žodžiais tariant, ieškoti kuo trumpesnio kelio pas Dievą, dialogo su Juo…

Iš tiesų esu netikintis, tačiau kai liga paūmėja, galiu matyti tokių dalykų, kokių – sveikas būdamas – nė neįtartumei esant. Slėpti savo ligą nematau prasmės, yla juk visados išlenda iš maišo, ypač kai gyveni nedideliame miestelyje. Džiaugiuosi, kad man sekasi su savo skirtimi tvarkytis: nuolatos geriu vaistus, jau šešeri metai paūmėjimų nepasitaiko – dabar galiu ne tik produktyviai dirbti, bet ir pasirūpinti savo mama, kuriai virš septyniasdešimties ir kurios sveikata nebėra tokia gera kaip anksčiau. Mudu dabar susikeitėme vietomis: anksčiau ji ‚,rikiavo“ ir mano pinigus, ir buitį, dabar jau aš esu jos „bankininkas“ ir namų tvarkytojas.

Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014
Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014

O koks tėvo vaidmuo Tavo gyvenime?

Mano tėvai ne per seniausiai oficialiai išsiskyrė, tačiau kartu jie gyveno nedažnai. Tėvas, Michilas Borisovičius Averincevas, atvažiuodavo į Lietuvą gal kartą per metus. Jis yra Maskvos universiteto matematikos profesorius, ir aš juo labai didžiuojuosi, nepaprastai gerbiu, nes – nors ir nebūdamas kasdien arti – darė man didelę įtaką.

Keletą kartų lankiau tėvą ir Maskvoje. Turėjau progos aplankyti daugybę parodų, spektaklių. Susipažinau su broliu, kurio tėvas susilaukė su kita moterimi.

Ar ta pažintis turėjo įtakos, kad sukūrei darbų, kuriuos pavadinai „Azartiniai žaidimai“? Ši – naujausia Tavo paroda – ilgokai veikusi Justino Vienožinskio menų fakultete buvo nukabinta šių metų pradžioje.

Kodėl pasirinkau būtent šią temą? Klausimas ne iš lengvųjų. Matai, aš jaučiu tokią pasąmoninę trauką gilintis į bloguosius dalykus, į žalingas priklausomybes. Priklausomybės – kaip ir bėdos – po vieną nevaikšto. Kas jų turi, dažniausiai visą puokštę, o gelbėtis bando jas keisdamas. Tik ar tai toli nuveda?

Šiuo metu mane domina būtent azartiniai lošimai. Ši priklausomybė tuo įdomi, kad neveikia žmogaus fiziologijos, ji nėra tiesiogiai pasisavinama per kraują ir nepatenka tiesiogiai į kūną. Azartas juk – nematerialus darinys, jis veikia vien psichologiniais, dvasiniais, vidiniais, tačiau ne mažiau luošinančiais metodais. Tokiu būdu besisvaiginantis žmogus tarytum betarpiškai santykiauja su blogiu, su velniu, su tamsiąja paties savęs bei pasaulio puse.

Aš pats tokios priklausomybės neturiu, tačiau esu daug ir betarpiškai bendravęs su tokiais žmonėmis. Stebėjau, kaip jie – nors jau keletą dienų nevalgę – neša paskutiniuosius, dažniausiai skolintus arba suelgetautus centus savajam „tamsos valdovui“, kurį paprastai vaizduojamės raguotą ir besimėtantį žvangančiomis auksinėmis monetomis…

Nors visi puikiai žino klaikiai nuobodžią tiesą, kad dar negimė žmogus, kuris daugiau laimėtų nei praloštų, tačiau kiekvieną iš šių ligonių yra sugundęs raguotasis vidinis demonas, vienu balsu tvirtinantis: tu geresnis už visus šiuos apgailėtinus mirtinguosius, tu, tu ir niekas kitas esi tas antžmogis, tas antikristas, apie kurį kalba visos pasaulio religijos. Va taip kiekvienas ir ,,pasimauna“ant savosios puikybės špagų.

Parodoje daugiausia dėmesio skyriau žaidimui kortomis, nors tokių kortų užsimušęs nerasi jokioje pasaulio kortų malkoje. Tiesiog pavaizdavau visiems gerai žinomus personažus – bartuką, damą, karalių, jokerį – pagal savo įsivaizdavimą. Jos – gyva improvizacija. Stengiausi, kad būtų kuo šmaikštesnės, tartum besišaipančios iš joms vergaujančiųjų tipų, lygiai kaip tą darau ir aš pats.

Vadinasi, vėl grįžti prie linksmesnių siužetų? Dabar jau nepamenu, kuris iš meno kritikų yra kalbėjęs apie Tavo siekį klaidinti žiūrovą tapybos pasaulyje, o kūrėją priimti visokį – liūdnoką, linksmą, geraširdį ar net ieškantį tuštumos, kuri, pasak skulptoriaus Roberto Antinio, yra nepasiekiamas visa ko idealas.

Ką reiškia ,,grįžtu prie linksmesnių siužetų“?

Turiu galvoje Raudondvario kultūros rūmuose 2007 metais eksponuotą personalinę Tavo parodą ,,Darbštusis zootraukinukas“…

Na, ir kas čia juokinga, kad nutapiau kurmį-ekskavatorių, žirafą-kraną, keliantį krovinį, chameleoną, dažantį dangų, varlę-entomologę, gaudančią drugelius?

Tačiau žiūrovui juk linksma parodoje išvysti dramblį, įdarbintą šaltkalviu, baltąją mešką, kepančią blynus, vėžlį, tapusį valytoju?

Gal ir linksma… Bet man linksmiau buvo tapyti kombainą, avintį batus, vadinasi, panašesnį į žmogų, nei į technikos priemonę.

Po parodos ,,Kelias. Vestuvės“ buvai pripažintas vienu geriausių Kauno portretininkų. Portretų esi sukūręs tikrai daug. Vien jau Veliuonos pleneruose kreidelėmis nupiešei daugybę pačių įdomiausių personažų. Visados pieši iš natūros?

 Dažniausiai. Tačiau kartais – ir ne. Tarkime, 2010 metais Irenos Mikuličiūtės galerijoje eksponavau parodą ,,Bohemiškoji Kauno rapsodija“. Aliejumi nutapiau  paveikslų, kurių pagrindinės figūros buvo Irena ir ilgametis jos gyvenimo draugas, tapytojas Raimundas Mikšys. Mikšį gerai pažinojau, bendravome ketverius metus, tačiau 2008-aisiais jis mirė, tad tapyti turėjau iš nuotraukų. Kas matė, sakė, jog atskleidžiau Raimundo esmę.

Savitai į savo portretus reagavo ir poetai Tautvyda Marcinkevičiūtė bei Gintaras Patackas – vienoje drobių nutapiau juos keturis, kartu su Mikšiu ir Mika. O dar įdomus buvo darbas, kurį pavadinau ,,Pieta“. Jame Irena lyg Madona laiko ant kelių Raimundą – kaip nuo kryžiaus nuimtą Kristų…

Grįžtant prie parodos ,,Vestuvės. Kelias“, galiu pasakyti, kad niekas man nepozavo. Tiesiog nutapiau dviejų žmonių, kurie atkeliauja iki santuokos, situacijas: kaip teikiamos gėlės, geriamas bruderšaftas, nuotaka nešama per tiltą… Pastarąjį darbą pavadinau ,,Tai įvyko“. Gal jis ir iš tikro buvo vertas išskirtinio publikos bei kritikų dėmesio?

Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014
Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014

Romanai, Tu ne tik pieši, tapai, bet ir rašai. Viename iš Tytuvėnų plenerų esu girdėjusi naktinius Tavo skaitymus. Pamenu, kad ypač prajuokino eilėraštis apie bobutę, gaminančią neva koldūnus, neva varškėčius…

Kokia netradicinė Tavo žodinė kūryba, įsitikintume perskaitę kad ir tokias eilutes: paskaninta statybinių šprotų dėžutė / atrodo kaip parašiutizmo meistrų / gėdinga lemtis.

Ai, šitą tai parašiau senais laikais, kai kartu su draugais, susėdę ant kažkokių gelžbetonio luitų, mėgdavome valgyti šprotus ir svajodavome apie šuolius su parašiutu…

O eilėraštis ,,Varškėtinė bobutė“ įkvėpė ir vieną mano parodų, 2008 metais surengtą Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje. Ten buvo vien tik mano eilėraščių iliustracijos.

Beje, kartu su bičiuliuTadu Čapanausku buvome įkūrę grupę ,,Syvai“. Išleidom ir to paties pavadinimo eilėraščių knygelę, ir parodą surengėme, tačiau kai vėliau pabandėme dirbti kartu, keliai išsiskyrė.

Turi galvoje savo kūrinių ciklą ,,Dekalogas“, kuris atnešė Tau sėkmę Kišiniovo bienalėje?

Kišiniovo bienalėje Kultūros ministro diplomu buvo apdovanotas paveikslas ,,Pergalė“. Su kitu darbu – ,,Boingo traukimas“ dalyvavau parodoje Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Trys šio ciklo darbai buvo įvertinti ,,Sfinkso“ diplomu. (Kauno architektų ir dailininkų klubas „Sfinksas“ nuo 1996 metų kasmet rengia parodą, skirtą Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti ir išrenka geriausius darbus – autorės past.) O iš viso parodoje eksponavau dešimt darbų, kuriuose pavaizduoti Lietuvos galiūnai. Tarp jų yra ir visa gerkle plėšiantys ,,Ant kalno mūrai“. Kas nori, girdi…

O kaip manai, Romanai, iš kur Tavo polinkis į kūrybą?

Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano senelis, Borisas Averincevas, buvo architektas. Architektų giminėje ir daugiau būta… O vienas giminaičių, tėvo pusbrolis, Sergejus Sergejevičius Averincevas, 1937-aisiais gimęs Maskvoje, o 2004-aisiais miręs Vienoje, literatūros mokslininkas ir slavistas, laikomas vienu įdomiausių nūdienos Rusijos filosofų.

Ačiū Tau už pokalbį ir visokeriopos kūrybinės sėkmės.

Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.
Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.

Nuotraukos iš Gasparo Aleksos asmeninio archyvo.

Romano Averincevo darbų galima pamatyti čia: https://www.paveikslai.lt/lt/176_romanas-averincevas

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Balandžio 15-ąją kalendorius skelbė „Kultūros dieną“, Vilniuje vyko rašytojų sąjungos suvažiavimas, Kriaunose bibliotekininkė Audronė Telšinskienė organizavo performansą „Paukščių koncertas“. Ričardas Šileika tądien viešėjo Obeliuose. Susitiko su menininku, performansininku, fluksininku Rimvydu Pupeliu.

Rimvydai, savo įsteigton meno vieton* jau kartą esi kvietęs meno žmones. Šį kartą ir aš savo akimis regiu tą vietą. Apčiuopiamiau ir regimiau – tai apyerdvioje patalpoje pastatyta palapinė, kuri ir yra šios vietos buvimo vieta.

Mes Lietuvoje turime įvairių meno vietų. Jas vadiname kultūros namais, įstaigom, galerijom, pasirodymų salėm, teatrais ir visais kitais. Aš kaip asmuo nieko tokio negaliu turėti ir išlaikyti tokio dalyko, bet galiu pasakyti, kad čia gali būti meno vieta. Ir nebūtina jos apiforminti tam tikromis valstybinėmis struktūromis, juridiniais asmenimis. Nes meno vieta gali būti ten, kur yra žmogus. Jo buvimo vieta yra ta vieta, kur jis sėdi, stovi, kažką daro. Kur susiliečia, pavyzdžiui, su žeme. Taigi šiuo momentu meno vieta yra čia, kur mes susiliečiame su žeme.

Ir su dangum.

Na, teip. Nes toj vietoj sueinama į tašką. Tai vieta, kur yra menas. Arba nemenas. Fluksusas. Aš čia darau fluksusą su kitais menininkais. Kiti menininkai irgi čia daro fluksusą.

Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika
Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika

Ruošdamasis su Tavimi kalbėtis, pašniukštinėjau, kas internete skelbiama apie Rimvydą Pupelį. Seniai mudu ką kūliavirsčiavome, todėl nežinau, ką esamuoju laiku išdirbinėji,kokiuose taukuose plaukioji. Be abejo, neketinu Tavęs klausti, ar konstruoji kosminius laivus?..

Nekonstruoju kosminių laivų.

Vikipedijoje apie Obelius žinių kuklu, teparašyta, kad ten varomas spiritas, kad ten spaudžiamas aliejus. O skirsnyje „Kultūra“ nieko daugiau neaptikau, vien tik Rimvydo Pupelio asmenybę. Yra parašyta: 2001‒2006 metais čia vyko Rimvydo Pupelio organizuojami unikalūs savo vietomis poezijos skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“. Nuo 2003 metų antrąjį rugsėjo savaitgalį čia vyksta „Obelinė“ ‒ šventė, kurios metu vyksta įvairūs sporto, kultūros renginiai, koncertai. Unikalus šventės metu vykstantis reginys – ugnies skulptūrų parkas. 2006 metais surengtas pirmasis teatrų festivalis „Tvoros“.

Vienas iš tokių blogesnių dalykų, kad mes šitam krašte nemokam išlaikyti kultūrinės informacijos, kuri buvo iki mūsų. Mums atrodo, kad jeigu aš prisiminsiu žmones, kurie ką nors iki manęs darė, tai neva juos aukštinsiu, garbinsiu, jiems melsiuos. Žmonės nėra susikūrę savokų ir būdų, kaip tuos žmones pagerbt. Juk normalu yra prisiminti, kodėl tai laikoma nusižeminimo forma?

O apie tuos, kurie prieky, tai mes galvojam, ar jiems pavyks padaryti tai, ko siekia? Siekia tai visi. Siekia turėt daiktų, siekia jų atsikratyt. Siekia išmokt, turėt siekius, visuomenėj užimt kažkokią padėtį. Arba siekia iš jos pabėgti. Siekius visi supranta. Bet nežino, kaip elgtis, ką manyti, su tuo kas, kas buvo iki. Todėl jie bijo, todėl stengiasi užmiršt.

Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika

Neturiu aš jokios misijos

Iš anksto apgailestauju, kad Tavo atsakymus suguldysiu bendrine lietuvių normine kalba. O ne Tavo tarme.

Ne, aš nebemoku tarmės.

Kaipgi nebemoki? Gi kalbi.

Čia tik likučiai. Mano tarmė, kuria aš turėčiau kalbėti, skambėjo nuo Obelių iki Rezeknės. Tai apie trijų šimtų metų senoji aukštaičių tarmė. Tiktai šitai vietai būdingus žodžių niuansus susikūrė patys proseneliai. Mokėdamas tarmę turėčiau kalbėtis su būtojo šimtmečio dvidešimt trečiųjų ar trisdešimtųjų žmonėmis. Jie dar mokėjo tą tarmę. Ir kitokį sakinio darinį.

Tavo tėvų šeimoje jau nebekalbama?

Mes jau beveik nebekalbam. Atskiri žodžiai tik yra. Ir, aišku, kalbėdamas tarme turi žinot, apie ką kalbi. Reikia kalbėt. O mes dabar skaitom. Ir žiūrim. Mes nekalbam. Nors visi šaiposi iš to feisbuko, iš beraščio interneto, bet pirmas dalykas tai reikia pasakyt ačiū laikraščiams. Jie pirmi mus išmokė nekalbėt. Mes tik aptariam, ką laikraštis parašė. Arba knygą aptariam, apšnekam. Mes nesekam jokių pasakų. Nėra jokių pasakų. Didžiausi pasakoriai yra politikai. Tie yra didžiausi pasakoriai, nes jie kalba, jie seka pasakas. Čia neironizuoju, čia realiai yra.

Metas lįsti į Tavo veiklas. Pirmas taikymas tebūnie pedagogystė. Kiek esu su Tavim pažįstamas, visada buvai dailės mokytojas.

Kiek tu mane pažįsti, aš turėjau būti mokytojas.

Oooo!

Aš nesu mokytojas. Ir aš visiškai nenoriu šito darbo dirbti. Tiesiog aš dabar dirbu, nes daugiau aš nieko…

… nemoku.

Moku. Mokėčiau gal. Bet man mokytojystė labai gerai derinasi su menu.

Tą ir porink. Ar Tau mokytojavimas yra viso labo duonos riekės pelnymas, ar tame regi ir tam tikrą misiją?

Aš nesusijęs su jokia mokytojo misija. Neturiu aš jokios misijos ir neturiu turėt. Išvis manau, kad mokykla, kuri egzistuoja toj vietoj, kur aš gyvenu, galėtų būti labai sėkmingai uždaryta. Užtektų iki penktos klasės, iki septintos klasės išmokyti pagrindinių dalykų (įskaitant pinigų skaičiavimą), ir galima uždaryti šitą nesąmonę. Ir baigti šitą marazmą. Mano supratimu, tai yra…

Tai yra?

Aš su mokykla nieko bendro nenoriu turėt. Bet dirbu tą darbą, nes iš jos gaunu duoną. Stengiuos dirbt kiek įmanoma sąžiningai, stengiuos kiek įmanoma kažką išmokyt. Bet tai, ko aš stengiuosi išmokyt, po kokių dešimties metų tampa niekalas. Dabar štai aš mokau dailės arba meno pažinimo ir suvokimo. Kaip galima šito mokyt? Kur pas mum yra mokykla, kuri mokytų mokytojus, kurie mokytų meno? Teip, amato išmokyti galima. Galiu išmokyt žmogų piešt obuolį. Obuolį reikia mokyti piešt metus. Kol išmoksi jį nupiešt panašų.

O kitus metus imsies kriaušės pratimų…

Aš negaliu suprast tokio dalyko. Studijuojantys iš meno istorijos gauna labai gerus pažymius, visus testus atsako. O po trijų metų jis neatskiria tapeto nuo paveikslo. Kurioj vietoj atsiranda šita duobė? Ir tą meno nesupratimą turi devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų. Nieko jie čia nesupranta. Jie čia nieko nesupras. Jeigu jie suprastų, tikrai chlamo į namus nesitemptų. Jie nesižavėtų tokiom nesąmonėm. Čia yra visiškas kultūrinis nihilizmas. Nerašyk to, nesąmonė.

Va, aš dirbu mokykloj, labai džiaugiuosi. Eksperimentuoju menine ir kultūrine prasme. Vykdom visokius projektėlius. Mokomės sugalvot idėją ir ją įgyvendint.

Aha, tatai ir yra pagrindinis dalykas. Būti vaikui kūrybingam.

Tačiau tas kūrybingumas tėra tai, kad žmogui nereikia dar trijų padėjėjų pagalbos, kurie rodytų, kur jam prisukt varžtą. Jeigu jis pats tą nusprendžia, tai jau kūrybingas.

Aš mokykloje tiesiog dirbu, užsidirbu. Man yra labai džiugu, kad susiduriu su tikrąja gyvenimo realybe. Dirbdamas mokykloj išmokau ją suprast, pajaust tą realybę, o ne įpirštą realybę, ne saviapgaulę ar kitų žmonių apgaulę. O mokytojo įvaizdis, kad kažką išmokai, tai yra senosios kartos dalykas. Dabar tai yra paprasčiausias gyvenimo būdas. Aš save mokytoją suprantu kaip paprastą gatvės šlavėją, tokį pat kaip ir vairuotojas. Tai iš principo nėra jokia misija. Nebesiplečiame.

Nebesiplečiame.

Viskas ten gerai. Kas pasakė tokias direktyvas, tokias ir įgyvendinu. Viskas. Nieko nesuprantu, nieko nenoriu ginčytis. Nes tie, kurie parašė direktyvas, žino geriau. O aš tai priimu, nes suprantu, kad jie tai padarė gerai.

Baimė parodyt savo veidą yra labai didelė

Kultūrinės veiklos repertuaruose aptinku įvairiausių Tavo užimtų nišų: organizuoji teatro festivalius, filmuoji, fotografuoji, pieši, tapai, kūri scenografijas, režisuoji spektaklius, sušauki menininkus į parodas, pats plenerauji. Esi barbė devyndarbė.

Neee!!! Ne barbė! Pirmas dalykas, aš visiškai nenoriu pakeist lyties. Man patinka būt vyru. Man patinka vyro supratimas, kaip jie supranta apie egzistencijas. Tai yra priimtina. Mano kūno našta yra visiškai susiderinusi su mano dvasios polėkiu.

Ko tik nesi veikęs kultūros aikštėje, kokių tik kūliavirščių nevirtęs. Ir ko nesi veikęs, o magėtų ir knietėtų išmėginti?

Aš džiaugiuosi paskutiniu savo atradimu, kad susigalvojau tautos filosofiją. Kaip ją galima pavaizduot, kaip ją galima perteikt kasdienybėje. Paskutiniu momentu aš daug mąstau apie realybę, kuri yra iš tikrųjų, o ne realybė, kuri yra paaiškinta kitų. Labai noriu ją perprasti. Tai įdomūs dalykai. Čia ne menas.

Pagaliau galėtum pasakyti, išpasakoti savo aikštę. Aš ją priimu kaip Obelių fenomeną.

Po visų mano eksperimentų su gyvenimu ir su menais, vienas iš paskutinių buvo Obelių aikštės statyba**. Man pavyko į tą aikštę sudėt protėvių atmintį. Man pavyko įdėti prisiminimą apie šias dienas, parodyt, kas mes esam tokie. Ir turėt sąryšį su mistika. Tai buvo toks visuomeninis darbas.

Žmonės, samprotauju, supranta, kas yra namai, kas yra gatvė, kas yra sankryža. Aikštė irgi turėtų būti jiems suvokiama.

Jeigu yra miestas, jis turi turėt aikštę. Jeigu yra aikštė, turi būti vadas, kuris toj aikštėj suburs žmones. Arba patys žmonės turi išrinkti vadą. Tai yra paprasta ir aišku. Žmonės turi suprast, dėl ko gyvena šalia tos aikštės. Jeigu mieste nėra aikštės, tai visi gyvenam miške. Kur kas pasirinko medį, ten ir stovi. Kiekvienas savo medį apsitvėrė tvora, ir viskas. Užėjo audra, išvartė visus medžius…

Aikštė turi visą išgyvenimo, gyvenimo sistemą, visas filosofijas ir religijas. Reikia suprast, kad aikštės visi keturi kampai yra sujungti. Tai reiškia ‒ visi nuo visų priklauso. Tai reiškia žinoti, kad vienas nuo kito yra priklausomi. O va šitas dalykas daug kam yra nepalankus.

Didžiausias dalykas buvo žmonių baimė turėti aikštę. Nes aikštė yra miesto širdis. Jon visi susirenka laimės ir nelaimės dalim. Baimė susirinkti ir parodyt savo veidą yra labai didelė. Dabar visi vengia to. Visi slapstosi, dėl tam tikrų dalykų. Kam čia to reikia, kas čia yra? Čia nesąmonė! Jie iš tikrųjų teip nori paneigt tą, kas turi būti.

Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika

Kultūros negalima parduot

Esi menininkas, už kurio nugaros nestovi nei kultūros vadybininkas, nei kultūros skyrius, nei kultūros mecenatas. Bet neinkšti, nesilaižai įsivaizduojamų žaizdų. O laisvamaniškai dūzgi kaip užsuktas, užsisukęs dūzgikas. Ar nemanai, kad kultūra ir kultūros politika yra dažnai nesusisiekiantys indai.

Kultūra ir kultūros politika galbūt ir nesusisieja. Galbūt ir susisiekia. Ne visada tą galiu atskirt, nes neseku kultūros politikos. Nežinau, kas ana yra, ir net neįsivaizduoju. Žinau, kad yra kultūros ministerija. Tiek aš ir težinau. Jos geriausias buvimo dalykas ‒ kad turiu menininko statusą.

Ką manai apie kultūros ir pinigų santykį?

Esu girdėjęs, kad Europos Sąjungoje yra paskaičiuota, kad vienas euras, investuotas į kultūrą, duoda tris eurus pelno. Elementarus pavyzdys – miesto šventė. Jeigu valstybė skyrė tris tūkstančius eurų. O į tą renginį atvažiavo tūkstantis žmonių. Buvo nupirkta tūkstantis litrų kuro. Tada galim paskaičiuoti, kiek buvo nupirkta maisto, daiktų, dovanų. Ir tas tūkstantis žmonių įvykdė apyvartą trims tūkstančiams papildomų eurų. Tai yra minimali suma. Vadinasi ‒ atsipirko. Kultūra kaip verslas – jau nėra nuostolis.

O kur pati kultūra? Laimėjo ar nelaimėjo?

O pati kultūra priklauso nuo žmonių. Mes negalim šiuo metu nuspręsti, kad kultūros bus tiek ir tiek. Sovietmečiu, aišku, bandė daryt tokius dalykus. Tiek dainų bus dainuojama tokia kalba, trisdešimt procentų kitokia kalba.

Pas mus nėra stichinės kultūros (gal didmiesčiuose yra tos stichinės kultūros, kuri remiasi laisvąja žmonių išraiška). Pas mum išliko kultūros darbuotojai. Toj terpėj, kur aš gyvenu, žmonėms išvis nerūpi kultūra. Arba jie taip demonstruoja. Jeigu jiems lieptų per dvidešimt sekundžių išvažiuoti į užsienį gyventi, jie išvažiuotų. Jie nusikeltų nuo šitos vietos ir viską paliktų. Jiems nesvarbūs net protėvių išgyvenimai. Ta sovietmečiu buvusi kultūra, viskas tai niekalas. Padėjo va pinigą ant stalo ‒ ir jokios kultūros neliko. Nežinau, dėl ko pas mum taip yra.

Pagrindinė klaida buvo padaryta, kad žmonės buvo įtikinti ir patikėjo, jog kultūrą galima parduoti. Ir jie viską darė, kad kultūrą parduotų. Parduotų tam, kad nusipirkt geras kelnes arba kokį daiktą. Bet jie pamatė, kad kultūros negalima parduot. Nes iš principo jokia kita kultūra nepirks jos. Galima tik tam tikrom priemonėm daryt invazijas į kitas kultūras. Kitą kultūrą tik gali užkariaut, įdiegt savo ideologiją, bet parduot ne. Ir kai pamatė, kad kultūros negalima parduot, tada ją visi užmiršo. Dzin. Nereikėjo laukti dvidešimt penkerių metų, kad tą suprast. Turėjo žmonės suprast, kurie pasiryžo apie tai kalbėt. Kas pirks kokios nors šalies valstybinę šventę? Ir švęs, pavyzdžiui Obeliuos? Mes švęsim kitos šalies valstybinę šventę pagarbai jai. Viskas.

Vienintelis dalykas yra tą kultūrą saugot. Saugai ‒ ir tada visiem ana rūpi kaip daiktas. Reiškia, vidinis finansavimas ir yra pagrindas, bet ne pardavimas. Mes neva išbėgsim į pasaulį su trisdešimt lietuviškų žodžių. Visiškas tai buvo idiotizmas. Paskleistas, ir visi tuo tikėjo. Ir dar visi labai sąžiningai tiki tuo.

Tu sakai, žmogui nereikia kultūros, o pačiai valstybei ar reikia?

Kam valstybei kultūra? Valstybei kultūra reikalinga tik vienu požiūriu – kad darbuotojas negadintų darbdavio įrankio. Va čia visa kultūra. Taip valstybė supranta kultūrą ‒ kad žmogus nesulaužytų plaktuko. Ir mūsų kultūra juda tiek, kiek dar laikosi ant tų, kurie tokio amžiaus kaip aš. Kurie dar prisimena, kas buvo menai, kultūra ir visa kita. Kai šita karta išnyks, tai praktiškai mes būsma…

Man atrodo, Rimvydai, Tu pradėjai skiesti globalius dalykus… Ne apie kartą, o apie tokius va Pupelius dera ir verta šnekėti. Nes karta ‒ perdėm margas ir gumbuotas reikalas.

Yra žmonių, kurie negali nesportuoti. Jie negali būt nevalgę. Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos. Man tai yra kaip kraujuje. Aš tada jaučiuosi žmogus. Tačiau šitoj mano gyvenamoj vietoj buvusios kultūros gyslos yra nukapotos. Yra numuštos ne sovietmečio, ne nepriklausomybės, o paskutinės pinigų invazijos. Ir tiksliai suvokti tą kultūrinį sluoksnį, kuriame čia mes esam, yra labai sudėtinga.

Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė
Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė

Esu laisvas, todėl ir žinau, ką daryt

Noriu grįžti prie kultūros vadybos ir pri(si)minti, kad 2015-aisiais dalyvavai konkurse ‒ pretenduodamas į Rokiškio kultūros rūmų vadovo vietą. Kokių intencijų vedamas tam ryžaisi? Ką manei pakeisti? Kas tau rūpėjo?

Todėl kad aš turiu supratimą apie kultūrą, apie meną, apie jų sąsajas. Turiu supratimą apie visuomenę. Man nereikia laikyt egzamino. Nors tai ir išėjo savotiškas mano supratingumo egzaminas. Turėjau gerų idėjų. Turėjau tikslą. Aš žinojau, ko aš noriu. Ir ką galima padaryti. Ir kaip įsivaizduoti miestu tampančią gyvenvietę. Ir nemanau, kad aš to neturėjau daryti. Gal tik tą daryti turėjau drąsiau. Nėra mano siekis tapti direktorium.

O aš pamaniau, kad esi pernelyg laisvas (suprantu, kad esi laisvas ir kai užvedi bendrus reikalus), todėl Tau buvo palikta ta laisvė toliau – būk chaotiškas, daryt, plevėsuok, ošk.

Nemanau. Iš principo kultūros namų direktorius ir yra laisvas. Kultūros namų direktoriaus pavaduotojas ir ūkvedys jie yra nelaisvi. Nes pavaduotojas tvarko popierius, o ūkvedys tvarko daiktus. O direktorius yra laisvas, jis formuoja visą kultūrą. Biurokratiją yra labai sunku suderinti. Tai labai didelis dalykas, kuris ne visada pavyksta.

O kadangi aš esu laisvas, todėl aš ir žinau ką daryt. Aš galiu bet kada pažiūrėt į bet kurią pusę.

Aš nenorėjau sakyti, kad darysiu tą, darysiu tą, darysiu tą. Toks planas būtų paprasčiausias, kurį įgyvendint gali bet kas.

Dabar man kultūra, egzistuojanti toj vietoj, kur aš gyvenu, visiškai neturi reikšmės. Su mano asmeniu, su mano kūryba, su mano menine ir kultūrine ideologija ji nėra susijusi.

Kultūros politika jau yra diktatas?

Nežinau, ar sargas yra diktatorius? Aš į kultūros skyrių žiūriu kaip į sargą. Jie turi saugot kultūros šaknis ir vientisumą. Ir, aišku, užtikrinti jos naujų darinių atsiradimą. Bet nekenkiant kitiems – kas yra pagrindas. Aš teip matau. Neegzistuoja jokio diktato, išskyrus popiergalių rašymą. Aš dirbau kultūros darbuotoju trejus metus, bet per tą laiką nepatyriau priespaudos, kad tą dieną privalai ką nors padaryti. Aš galėjau net valstybinių švenčių neorganizuoti. Niekas nieko nebūt pasakęs. Ant kilimėlio nebūt kvietęs. Aš esu laisvas.

Bet jeigu būtum institucijos vadovas, privalėtum visas surašytas privalomybes minėti. Jeigu neiškeltum vėliavos, turėtumei sumokėti baudą.

Tokį žmogų reikia atleisti iš karto. Nes Valstybės dieną iškelt vėliavą yra jo kraujas. Jis pasiryžo, sutiko tokį darbą dirbti, už tai gauti algą. Aš į institucijas žiūriu palankiai. Teip, jie nepaleido kosminio laivo. Aš tikėjausi daugiau kultūrinio konteksto. Aš tikėjausi, kad, pavyzdžiui, per valstybines šventes mes visi tikrai turėsma tautinius rūbus. Kad mes aisim į aikštes ir dainuosma himnus. Kad mes degsma aukurus šalia piliakalnių. Aš tikėjausi, tai bus mūsų duona. Aš tikėjausi, kad valstybė suras žmonių, kurie tai darys. Ir jiems mokės, kad jie tą darys. Tačiau to nėra. Visas dalykas yra tik vaidybos formoj. Pavaidino ir nustojo. Ypač man keista, kai atsiranda skelbiami metai. Pavyzdžiui ‒ tarmės metai. Jau vien tai, kas tą sugalvojo, reikia baust. Nes tarmė yra ne nuodėmė. O buvo vienu metu įvaryta, kad tai yra nuodėmė. Metus pakalbėjo tarmiškai, dabar kalbėsma kaip kiteip. Visiškas absurdas. Po metų sugalvos, kad gyvenam nuo sausio pirmos iki sausio pirmos. Nuo vienos stotelės prie kitos. Kaip turgelyje nuo dešros prie … Reikia suprasti, kad tai yra vientisas gyvenimas, ir šitie proginiai dalykai tai tik pagarbos suteikia.

Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai

Grįžtame prie Pupelio, prie Obelių. Viešai pasakiau, kad labiausiai man patinka šioji trijulė – Raugas, Augutis ir Pupelis. O Tu patikslinai, kad gražiausia trijulė esi Tu, Pupelis.

Rimvydas Pupelis. Ta trejybė man labiausiai patinka.

Norėčiau šią tezę iškelti pokalbio antraštėn.

Aš dar galėčiau ir kitą parašyti – trejybė yra Rimvydas Pupelis Mūta.

Tą filosofiją man labai sunku suprasti.

Man irgi labai sunku.

Man kultūroje įdomūs žmonės, kurie puikiai geba daug dalykų. O Tu darai viską. Tačiau manau, kad kelis talentus turinčiajam tam tikra kryptis visgi yra svarbesnė. Kas Tau svarbiausia? Jeigu tektų per prievartą atsisakyti, ką pasiliktumei?

Aš pasilikčiau vaizduojamąjį dalyką ‒ tapybą. Tą, ką galima piešti ranka.

Kodėl? Na tai kas jau toji tapyba?

Tai yra nuo jaunystės (kaip sakoma, nuo senovės) paveldėtas faktas. Aš nesakau, kad man norisi ar nesinori. Tiesiog aš ją kvėpuoju. Taip aš suvokiu pasaulį ir aplinką. Kai aš tai tapau, man daug dalykų susijungia į vientisą masę. Gyvenimas daug skaldo, o tapant man viskas susideda į vieną potėpį. Todėl man nereikia rašyt knygų. Aš nežinočiau, kaip parašyt tokį vieną potėpį. Aš nežinočiau, kaip jį reikėtų įvardyti. Reikėtų tūkstančio knygų, tūkstančio sąvokų ir tūkstančio paaiškinimų, parodymų ir palyginimų. Bet aš tą pajaučiu. Mes taip pat negalim perteikt šalčio. Mes jį pajautėm, ir viskas. Yra tūkstančiai parašymų apie šaltį, bet mes jį pajautėm. Kiekvienas pajautė savaip. Bet vis tiek mes jį pajautėm vienodai. Man tapyba yra tokia.

Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika
Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika

Bet Tavo stilius, regiu, keičiasi. Manau, kad keičias ir Tavo pasaulio suvokimas. Ar ne?

Teip, teip. Tame vaizduojamume yra daug manierų. Kartais man reikia piešti pieštuku. Nežinau, dėl ko. Kartais man reikia spalvų, tada aš tapau. Ir tai yra savaime suprantama.

Tačiau aš po truputį to bei to nebedarau. Mažai befotografuoju. Nebemaketuoju. Kažką aš jau pats atmetu, atmetu, atmetu. Man to gaila, liūdna, ir graudu. Verkiu aš dažnai.

Vakarais.

Aš verkiu ne vakarais. Aš verkiu rytą. Pabundu ir verkiu. O, Viešpatie, vėl aš čia. Ne, ne, ne apie tai.

Bet jei kas nors atvažiuotų ir pasakytų, kad kiti mano daromi dalykai yra geresni nei tapyba, aš numesčiau tapybą ir apsiimčiau tą geriau. Esu labai lengvai valdomas kitų žmonių.

Nė velnio! Viskas yra atvirkščiai. Ne Tu valdomas kitų žmonių, bet Tu juos sustyguoji. Tą tvirtinu, turėdamas omenyje ir Tavo darytus netradicinius poezijos skaitymus „Anys kalbęs žodžiais“***

Mes juos darydavom kartu!

Taip. Neišpasakomai šaunu, kad poezijos klausytis kasmet susirinkdavo riebus pusšimtis. Podraug ir klebonas, ir seniūnas …

Čia žmonės.

Tu, Rimvydai, juk labai didelę charizmą turi. Kaip asmenybė, kaip kultūros žmogus.

Aš dirbau mokytoju. Nebuvau aš kultūros žmogus.

O kieno?

Aš esu menininkas.

Na, gerai.

Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesu žmogus, kuris sako: nenumeskit šiukšlės. Mesk tu tą šiukšlę! Paslysk ir užsimušk. Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesakau, kad siena turi būti žalia ar pusiau raudona. Aš nesu kultūros žmogus. Aš esu meno žmogus. Tai yra skirtingi dalykai. Kultūros žmogų aš suprantu kaip dailės mokytoją mokykloje. Kuris turi rašyti pažymį. Ir aiškinti apie laisvę. Kodėl menininkai kūrė tokį meną? Todėl, kad jie buvo laisvi. Kodėl aš turiu žmogui rašyt pažymį? Kodėl turiu rašyt planą? Išbūti keturiasdešimt penkias minutes? Kaip man parašyt pažymį, kai aš turiu apimt vėją stiklinėj, kitam duot įkvėpt? Tas, kuris paima vėją stiklinėj, laiko ją – tas ir yra kultūros žmogus. Tą vėją sugaut reikia turėt daug sugebėjimų.

Aš save identifikuoju kaip menininką, kaip vėją. Aš galiu šiandien kurt menus, bet aš rytoj galiu lygiai sėkmingai tą užmiršt ir ait kalt vinių sienon. Va štai kas yra menas. Todėl, kad aš tai galiu užmiršt. Galiu to nedaryt. O kultūros žmogus negali būt nekultūringas. Jisai vis tiek bėgios po lauką, gaudys vėją.

Nuorūkas rinks.

Nuorūkos neturi reikšmės. Nuorūkos nėra pats baisiausias dalykas. Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai. Ir aš nekalbu kultūringai. Ir aš nesvarstau kultūringai, kad mes suprastumėm – nuolankiai. Man tai kartais skamba būtent taip – nuolankiai.

Oranžinis nuolankumas…

Oranžinis nuolankumas. Aš gerbiu kultūros darbuotojus, kitų aš negerbiu. Bet tai koks skirtumas. Teip turi būt.

Aš nežinau, ko daugiau Tavęs klaust.

Teip, o ko tu paklausi apie mane?

Padarykim teip. Tu parašysi, kaip tu sugalvosi, nes vis tiek kažką sugalvosi. O kaip tu tą pateiksi…

Visgi atsiųsiu Tau užmesti akį.

Teip! Vienintelis dalykas, kad aš drąsiai kalbu apie mokyklų uždarymus.

Tai ir valio, kad drąsiai kalbi.

Kai tylėsiu, niekas nepasikeis, kai šnekėsiu ‒ niekas nepasikeis. Jeigu kas mano atžvilgiu norės atrasti priežastį, tai atras bet ką. Visąlaik taip būna. Bet tiek to, galima išbandyti, bet tai niekas nepadės.

Jų niekas neišgelbėja! Va kas man dabar įdomiausia!

Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė
Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė

 

*http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-10-location-north-latitude-55-94890-eost-longitude-25-80331/140670

*http://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/meno-vieta-obeliuose

**http://obeliai.eu/2014/11/05/obeliuose-sutvarkyta-miesto-aikste/

**https://www.facebook.com/obeliumiestoaikste/

***http://www.rasytojai.lt/archyvas/innerf295.html?id=119&sritis=festivaliai&dalis=festivaliailietuvoje&archyve=0

***http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307054925/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=523&kas=straipsnis&st_id=22

***http://www.tekstai.lt/buvo/news/obeliai4.htm

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

Antanas Kmieliauskas
Antanas Kmieliauskas

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė kalbina dailininką Antaną Kmieliauską

Ta duobėta Sibiro gatvelė Markučiuose šalčiu tikrai nedvelkia: vingiuoja palįsdama po stiprių, aukštų medžių šešėliu ir vėl puldama į saulėtos dienos glėbį. Gal ji nepatogi ratams, bet jauki ir miela kojoms. Čia visai kitas Vilnius. Gyvenimas šioje dauboje turėtų būti panašus į ramų sūpavimąsi žaliame lopšyje: kažkur toli, šiaurės rytuose, už kalvos, gaudžia miestas, o už kitos, tos  labiau į pietvakarius, praūkauja traukinys. Gera vieta kurti.

Tačiau tikriausiai taip negalvojo iš Sibiro tremties po daugelio metų sugrįžę 1863 metų sukilimo dalyviai. Jiems buvo leista apsigyventi tik čia – kuo toliau nuo miesto centro, dauboje, žiemą skęstančioje giliose pusnyse. Jie, matyt, šį pakraštį ir pavadino Sibiru.

Taip mąsčiau žvelgdama į ne sniege, o žalioje lapijoje paskendusį dailininko Antano Kmieliausko namą. Šeimininkas jau eina atkelti vartelių. Jį aplenkia rusva šunelė. Bakst bakst snukučiu, atrodo, įsileis ir ji, Arna – aiškina man šeimininkas.

Dirbtuvėje dailininko laukia pozuotoja, taigi jis atsiprašo manęs: norįs dar šį tą užbaigti ir jau tada galėsim pasikalbėti. Sėdžiu ir stebiu šį nuolatos besišypsantį žmogų, o jis – išsitepęs rankas visomis įmanomomis spalvomis – tupinėja prie molberto. Kėdėje sėdinti dama jau, regis,  „perkelta“ į drobę: raudono švarkelio spalva tokia pat ryški, veido bruožai kitokie, bet kartu ir tie patys, gražiai skreite sukryžiuotos rankos. Ką čia dar gali tas vikriai šokčiojantis teptukas nuveikti? Žinoma, taip tik man atrodo, o dailininkas, ko gero, dar ilgai tą „drobinę“ damą tobulins.

Kai jis užbaigia šios dienos darbą, kviečia mus abi prie stalo – pietų. Sako – pats laikas, ir kalbėtis užkandžiaujant bus smagiau. Tačiau susėdam ne trise, o keturiese – staiga damai ant pečių išsidrebia stambus tingus katinas – kaip kokia lapės apykaklė – kabo jo kojos vienoje ir kitoje galvos pusėje. Ir nors dailininkas liepia Miciui nulipti – tas net nemano. Dama nekaprizinga, sako, papietaus ir su katinu ant nugaros. Galgi kada nors jis nusirioglins savo noru.

Taigi štai ką kalbėjomės tą ramią popietę:

Jeigu šiandien Jūsų kas paklaustų, kokie vaizdai, kokios spalvos liko iš vaikystės, iš tėvų namų, kokie paveikslai iškiltų visų pirma? Tarkim, Cz. Miloszas teigia, kad jo vaikystė – tai Šardenas (piln. Žanas Batistas Simeonas Šardenas, pranc. Jean-Baptiste-Siméon Chardin,16991779), jis rašo: „Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai. Imbieras ir t.t. Tie vermeille spalvos puodeliai, kurie ten stovėjo, drauge su tais kvapais – grynas Chardinas, viskas kartu! Chardinas ir olandų tapyba“. (Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas, p. 149).

Gimiau Olendernėje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimonių miestelio. Senelis iš tėvo pusės buvo išvažiavęs į Ameriką, sunkiai dirbo geležies fabrike ir grįžęs į Lietuvą nusipirko septynis hektarus Tiškevičių dvaro žemės. Labai gražioje vietoje. Kita žemė, nes iš viso tėvai turėjo apie aštuoniolika hektarų, buvo mamos tėvų palikimas. Mūsų giminė labai mylėjo žemę, bet tėvas užsiimdavo ir kitais darbais: šaltkalvio, staliaus, užveisė sodą, sodino mišką, laikė bites ir netgi užtvenkęs pievas, iškasė penkis tvenkinius ir augino juose žuvis – tai buvo aplinkiniams neregėtas dalykas. Taigi iš vaikystės atsimenu namus, kuriuose daug visokių naujovių, daug įvairiausių įrankių. Tėvas tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, taikliai šaudė, galbūt todėl grįžęs mėgo medžioti ir mokėjo pats pasidaryti medžioklinius šautuvus sau ir kaimynams. Mes su broliu Jeronimu (jis ketveriais metais vyresnis už mane, sesers Vlados dvynys) išsidroždavome plunksnakočius, brolis išleistuvėms pasidarė įdomų raktą – dovanų mokyklai.

A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938
A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938

Mama buvo silpnos sveikatos ir daugiausia dirbo namuose: audė juostas, užtiesalus, siuvo kaimo moterims drabužius. Kartu su mumis gyveno ne tik seneliai – tėvo tėvai, išgyvenę skaudžią netektį – jie palaidojo aštuonis savo vaikus iš devynių, –  bet ir mano krikštatėvis, tėvo brolis – Nikodemas, kuris labai gražiai piešė, bet taip pat mirė (nuo džiovos) sulaukęs vos 24 metų.

Vaikystėje viskas buvo pasakiškai gražu. Labai patiko gamta. Norėjau būti sodininku arba miškininku. Pavasarį stebėdavau, kiek per naktį užauga kaštonų ar ąžuolų lapai arba atsigulęs ant tiltelio spoksodavau į tvenkinio vandenyje mirguliuojančias žuvytes, vabalėlius. Ypač aiškiai atsimenu žiemas. Tėvai nupirko pačiūžas, vakarais, kai būdavo labai šviesi mėnesiena, čiužinėdavom iki išnaktų, o tolumoje miškuose kaukė vilkai… Įprotis čiužinėti liko ir studijų metais Dailės institute – eidavom čiuožti į Jaunimo sodą.

Radau informaciją, kad mokydamasis Kauno dailės gimnazijoje, piešėte iliustracijas Dzūkijoje leistiems Lietuvos partizanų laikraščiams (1949‒1952). 1951-aisiais baigęs šią gimnaziją aukso medaliu, įstojote į tuometinį Valstybinį dailės institutą mokytis tapybos. Kaip tai buvo įmanoma? Ir iš kur jaunam žmogui toks noras – padėti partizanams?

Augau klausydamasis senelių pasakojimų apie caro priespaudą, baudžiavą, sukilimus, knygnešius. Vėliau pats savo akimis regėjau visus karo ir pokario baisumus. Pirmą karo dieną kaip tik ėjau Pirmosios Komunijos, atsimenu, kaip virš Butrimonių kovėsi rusų ir vokiečių lėktuvai. Girdėjau ir apie žydų žudynes. Viena žydų sodyba buvo likusi tuščia visai šalia mūsų, durys atidarytos, bet tėvai kalbėjo: nieko negalima imti – nė vienas daiktas neteiks džiaugsmo, nes žinosiu, kad pasinaudojau kito nelaime. Mačiau išbadėjusių rusų belaisvių, o po karo – Butrimonių aikštėje išguldytus, išniekintus partizanus. Tada mums, mokiniams per fizinio lavinimo pamokas liepdavę užkasinėti į duobes sumestus partizanų kūnus.

A. Kmieliauskas, apie 1946
A. Kmieliauskas, apie 1946

Kadangi mano tėvas visada buvo žingeidus, domėjosi istorija, karyba, religijos, filosofijos klausimais, gaudavo knygų ir jas skaitydavo, tai negalėjo ir tuo sudėtingu metu likti įvykių nuošalyje. Mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daug neaiškindamas tėvas manęs paprašė nupiešti pagal duotą temą karikatūras partizanų laikraštėliui. Vieną temą iki šiol atsimenu: Dunda vieškeliu tačankos, iš tačankų kyšo rankos ir mongoliška galva… Mano piešinius panaudoję (atspaudai būdavo juodi), originalus sudegindavo. Tačiau po kiek laiko kunigas Juozapas Andrijauskas paprašė, kad nupieščiau Butrimonių bažnyčiai šv. Jurgio paveikslą. Tėvas vėliau tą darbą parodė A. Ramanauskui. Šis pasakė: ,,Daugiau iliustruoti laikraštėlių tavo Antanui neduosim. Partizaninis karas eina į pabaigą, nepriklausomybės nebeiškovosime, neverta rizikuoti – jei saugumiečiai sužinos, visą jūsų šeimą išveš į Sibirą. Turėkim viltį, kada nors Lietuva bus laisva – dailininkai jai bus reikalingi.“

Ar nuo pat vaikystės žinojote, kad būsite dailininkas?

Mirus jau minėtam mano dėdei Nikodemui (jis mokėsi Alytaus progimnazijoje) liko jo labai kaligrafiški užrašai ir daugybė piešinių. Mes, vaikai, neturėdami jokių pramogų, dažnai tuos piešinius žiūrinėdavome ir patys bandydavome ant kokių nors popieriaus skiaučių piešti. O paskui mano brolis Jeronimas mane paragino važiuoti mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą, kurioje jis jau mokėsi. Atvykęs į Kauną, nuėjau pasižiūrėti dviejų parodų: M. K. Čiurlionio paveikslų ir tarybinės dailės. Pirmieji, žinoma, man paliko neišdildomą įspūdį, o antrąja paroda taip smarkiai nusivyliau, kad net pradėjau dvejoti, ar noriu tapti dailininku. Tačiau nuo mažens įpratęs daug dirbti, nes taip mane auklėjo tėvai, pasižymėję ypatingu darbštumu, mokiausi piešti kiekvieną dieną, neišskiriant ir sekmadienių. Todėl mokyklą baigiau aukso medaliu ir įstojau į tuometinį Valstybinį dailės institutą.

A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950
A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950

Tačiau per visą gyvenimą, regis, jokių naujų stilių neišradau, nei kokių genialių darbų padariau. Taip, skulptūrų gal ir nemažai sukūriau, bet ar kam jos rūpi? Na, nebent sugalvojau naują ekslibrisų techniką, kuria daug kas pasaulyje susidomėjo. Tai mane patį stebina, kad jiems ji įdomi… Aš tiesiog labai daug ir sąžiningai dirbau.

Ar manote, kad dalyvavimas 1966 metais Tarptautinėje ekslibrisų parodoje Čekoslavakijoje atvėrė Jums platesnes galimybes ir Lietuvoje? Juk pradėjęs savo darbus nuo šv. Kristoforo ilgam buvote užsitraukęs valdžios nemalonę…

Baigdamas Dailės institutą, norėjau diplominiam darbui tapyti teminę „Artojo“ kompoziciją. Man tai buvo artima, nes mano tėvai ir seneliai – žemdirbiai. Tačiau kažkas tame darbe įžvelgė mano vaizduojamą nenorą stoti į kolūkius… Man uždraudė artoją tapyti, tai nutapiau artisto Stepo Juknos portretą.

O šiaip jau gal mano kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui, o gal tiesiog taip susiklostė, kad pirmas, mane savotiškai išgarsinęs, darbas buvo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta dar 1957 metais.

Dailės akademiją baigiau labai gerais pažymiais, bet man nepasiūlė pasilikti dėstyti, kaip kitiems mano kolegoms… Turbūt todėl, kad nebuvau komjaunuolis. Kadangi po studijų tapau laisvu menininku, priėmiau Česlavo Krivaičio pasiūlymą sukurti šventojo Kristoforo skulptūrą – paminklą kunigui Kristoforui Čibirui, lenkų laikų lietuvybės puoselėtojui. Skulptūrą buvo numatyta pastatyti Vilniaus Rasų kapinėse. Tačiau kai padariau Šv. Kristoforą, užsakovai sugalvojo, kad paminklą geriau pastatyti prie Šv. Mikalojaus bažnyčios su užrašu: „Šventas Kristoforai, globok savo miestą“. Visi stebėjosi, kaip tapytojas daro skulptūrą net specialių įrankių neturėdamas. Tačiau aš kažkaip iškaliau iš akmens, nors niekada nebuvau matęs, kaip tai daroma… Žinoma, kai dabar pagalvoju, tai man pačiam keista, neturėjau nei gerų kaltų, nei įgūdžių. Tiesa, vaikystėje buvau padaręs iš liepos šventojo skulptūrą, gal tai suteikė man drąsos.

O dėl ekslibrisų, tai gal svarbu tik tai, kad pirmą kartą mano ekslibrisas buvo eksponuotas užsienyje. Po to dalyvavau ne kartą įvairių šalių ekslibrisų parodose, ir tam, be abejonės, turėjo įtakos Vinco Kisarausko pradėtas „ekslibrisų sąjūdis“. Iš pradžių ekslibrisus siųsdavome vokuose, o uždraudus tokias siuntas, juos tekdavo perduoti per privačius asmenis. Beveik po dešimties metų, 1974-aisiais Italijoje man buvo paskirtas aukso medalis, kurio, deja, dėl sovietinės valdžios intrigų negavau. Tuomet Amerikos radijas pradėjo kalbėti apie šią premiją, o aš juk jau buvau išmestas iš Dailininkų sąjungos… Buvo ir daugiau tų apdovanojimų, mat ekslibrisus pradėjau daryti nauja, paties sugalvota technika – savo dukros Ramunės prašymu (jai tada buvo vos šešeri) raižiau ne linoleume, o kietame elektrotekstolite. Darydamas klišes sugaištu labai daug laiko, kartais prie to mažo darbelio reikia pasėdėti ilgiau nei prie didelės skulptūros. Tačiau daugelis nori tų mano išskirtinių darbų – o man tai ir naudinga, ir nenaudinga, nes kitos technikos yra daug lengvesnės. Pirmąjį darbelį mano bičiulis Stasys Kisarauskas net man nežinant išsiuntė į parodą Lenkijoje, o paskui susidomėjo čekai, vengrai, olandai, pradėjau gauti kvietimus iš Japonijos ir Meksikos bei kitų šalių.

Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris

Taigi ta skulptūra užkirto Jums priėjimą net ir prie tokių, regis, paprastų dalykų, kaip tapybos priemonės… Tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, berods, nepriėmė į parodas, nedavė dirbtuvės, neleido nusipirkti tuo metu pagal sąrašus parduodamų dažų… Kaip sukotės iš padėties? Kaip dirbote? Kas padėjo ir kokie tuo metu buvo Jūsų bendraminčiai, bičiuliai?

Šv. Kristoforo skulptūra savotiškai tapo lemtinga mano gyvenime. Po kiek laiko išsikvietė mane tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (o aš buvau neseniai įstojęs į LDS) ir pasiūlė nugriauti paminklą, tačiau aš nesutikau. Tuomet pašalino iš LDS, pradėjo nepriimti darbų į parodas, neduoti dirbtuvės, neparduoti dažų… Kadangi dažų reikėjo, o dažai – tik pagal sąrašus, tai geri bičiuliai Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius padėjo. Jie man duodavo dalį, save nuskriausdami. Taip aš tapydavau…

Mūsų kartai teko sudėtingi laikai, mes turėjome rinktis: pataikauti ir pasiduoti oficialiai ideologijai ar savo gyvenimu, savo kūryba pasipriešinti okupacijai. Taigi bendravau su savo bendraminčiais: Adomu Matuliausku, Vincu ir Saule Kisarauskais, Vytautu ir Judita Šeriais, Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Justinu Mikučiu ir kitais. Mes diskutavome ne tik apie meną, estetiką, bet ir apie Lietuvos istoriją, okupaciją, apie pastangas išlikti savimi bent kūryboje. Mūsų įsitikinimus ir ryžtą labai palaikydavo Justinas Mikutis, praplėtęs mūsų filosofijos, dailės, literatūros akiratį, padėjęs pajusti žmogaus sąžinės vertę, minties laisvę. Mes niekada nebuvome kosmopolitai, anksti supratome, kad kūryba be lietuviškos dvasios pasaulio nenustebinsime. Mums visada rūpėjo išsaugoti savo šaknis.

Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001
Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001

Sakote esąs tradicinės tapybos šalininkas. Jums visa ko pagrindas yra piešimas, cituoju Jus: „Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas. Aš labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą.“ Skaičiau viename Jūsų interviu, kad, norėdamas labai gerai išstudijuoti žmogaus anatomiją, vaikščiojote į prozektoriumą, piešėte žmogaus kūną. Ar būtina dailininkui tą kūną matyti net ir tokį – mirusį? Ar nepakanka tyrinėti iš arti pozuotojų kūnų?

Pradėjęs mokytis Kauno vidurinėje dailės mokykloje net nežinojau, kaip pieštuką laikyti. Tam, kad pasiektum tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velasquesas, reikia labai daug dirbti. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – nuo abėcėlės. Dailininkui, mokančiam nupiešti žmogų, paskui bus lengva bet ką nupiešti. Aš stengiausi nepraleisti nė vienos progos, kur galėčiau lavintis. Todėl ir į prozektoriumą ėjau, piešiau preparuojamų kūnų dalis, žiūrėjau, kaip juos skrodžia, pats prie spingsulės preparavau. Piešiau, užsirašinėjau ir galvojau apie tą žmogų: gyveno, mylėjo, mirė… Labai dažnai aš ten būdavau vienas, kiti kolegos trumpam tik užsukdavo. Padariau gal per šimtą piešinių, paskui kažkas juos pasiskolino ir visi dingo, man tai buvo labai didelis nuostolis. Dabar, kai prisimenu, suprantu, kad jau jaunystėje buvau kitoks, nepritapau prie daugumos, vis dažniau likdavau su savo vienatve, su savo begaliniu troškimu studijuoti didžiųjų meistrų darbus. Perskaičiau daugybę knygų, stengiausi pažinti Lietuvos dailę, paskui iš albumų susipažinau su užsienio menu, vėliau, kai jau buvo įmanoma išvažiuoti – lankiau žymiausius muziejus, galerijas. O kiek visokių technikų esu išbandęs, susikūręs savąsias. Kai ėmiausi Lietuvoje ne itin populiarios klasikinės freskos, teko perprasti jos technologiją, daug ką reikėjo daryti pačiam: skaityti apie šią techniką istorinę literatūrą, ruošti sienos gruntą, gaminti dažus. Beveik visi sienų tapybos darbai yra įgyvendinti sudėtinga, Renesanso meistrų ištobulinta, buon fresco technika. Pvz. ruošdamas tinką naudojau malkomis degtas kalkes ir distiliuotą vandenį. Tapant ant drėgno tinko dažai įsigeria į tinką kaip į popierių liejant akvarelę. Taigi reikėjo tapyti nedideliais plotais, nes džiūstant tinkui, darbą privalėjau atlikti gana greitai. Vėliau ką nors pakeisti sunku. Todėl iš anksto reikėjo pasidaryti spalvinį projektą ir tikslų piešinio kartoną.

Man šiandien liūdna žiūrėti į žmones, kurie kūrybą paverčia neatsakingu, neprofesionaliu žaidimu, tai atima norą apskritai lankyti parodas, nes jose nėra pagarbos rimtam menui, vadinamieji dailininkai tyčiojasi iš žiūrovų. Man dabartinis menas atrodo taip pat nuogas, kaip vaikui karalius iš visiems gerai žinomos pasakos.

Angelas, 1997
Angelas, 1997

Pacituosiu Jus: „Juk žmogus gražus ne tik jaunas, bet ir senukas, paliegęs, nelaimingas… Svarbu pastebėti žmogiškumą, dvasingumą. Tai ir aš stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į unikalų, įdomų ir vertą. Žmogus – tai ištisas pasaulis, kurį reikia mylėti ir vertinti. O kas gi vertingesnio žmogui už žmogų gali būti?“ Jūsų nutapytų portretų galerijoje: senelių, tėvų, dukros, kitų artimųjų ir bičiulių portretai, visuose juose – unikalus vaizduojamų žmonių charakteris, apranga ir laikysena, išduodanti gyvenimo stilių, visuomeninę padėtį, profesiją, akių švytėjimas arba jose tvyranti ramybė, liūdesys ir… daug paslaptingumo, leidžiančio kiekvienam žiūrovui savaip „perskaityti“ regimą veidą. Tos vidinės – sielos – paslapties kupini ir akmenyje Jūsų iškalti veidai.

Per gyvenimą supratau, kad tikras menas, nepaisant skirtingų epochų, stilistinių formų, turi būti pripildytas gilaus žmogiško jausmo, paslaptingas, mįslingas, atspindintis subtiliausius žmogaus sielos virpesius. Tai, ką supratau studijuodamas tapybą, kurią lygindavau su muzika ir poezija, davė man pagrindus skulptūrai ir grafikai.

Tarkim, tapydamas Rainių koplyčios freską labai ilgai galvojau, kaip perteikti ne tik Rainių, bet ir visos mūsų tautos kančias? Kaip įminti šio blogio mįslę? Negi Dievas kitaip negalėjo išgelbėti žmonijos, tik leidęs nukryžiuoti savo vienatinį sūnų? Negi Lietuvos negalėjo aplenkti ta baisi karo ir pokario patirtis? Todėl ir sugretinau: centre pavaizdavau Kristaus kančią, o šonuose – Lietuvos žmonių išgyvenimus. O kad visa tai nebūtų itin šiurpu, kad ištirptų debesyse – tapiau šviesiais tonais.

Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991
Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991

Taigi pelnytai 1991 m. už Rainių kančių koplyčios freskas Jūs apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kaip žiūrite į apdovanojimus? Ar jie daug ką lėmė Jūsų gyvenime?

Dažnai daugeliui meno žmonių pripažinimas ir apdovanojimai ateina pavėluotai. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, bet jeigu būtum pripažintas jaunystėje, būtum turėjęs pakankamai jėgų įgyvendinti rimtą užsakymą. O jei tokį užsakymą tau pasiūlo, kai ranka nebelaiko kalto, nebepakelia kūjo akmeniui kalti? Man pasisekė: daugelis mano skulptūrų stovi kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kitos – miestų aikštėse, kažkas pro jas praeina, kažkas galbūt stabteli ir pasižiūri, bet freskos… Kad ir Rainių koplyčioje – kas jas mato? Pravažiuojantieji retai turi galimybę išvysti, nebent ekskursijoms prieinamos. O į Vilniaus universiteto Rektorato posėdžių salės freskas, tapytas dešimt metų, net ir ekskursijos nelabai gali pasižvalgyti. Tai ne mano kaltė, bet liūdna. Tačiau taip buvo visada ir, ko gero, bus. Juk pvz. Van Goghui, gyvam būnant, jo paveikslų beveik niekas nenupirko, jis gyveno skurde, o dabar už bet kurį darbelį milijonus moka net nesuvokdami, kas jame vertinga. Jeigu jis gyvas būdamas būtų bent šimtąją tų pinigų dalį gavęs, gal geresnių dažų ar drobių būtų nusipirkęs, dar puikesnių darbų sukūręs, geriau pavalgęs, nenusižudęs… Turbūt kiekvienas menininkas nori, kad jį gyvą mylėtų, kad vertintų jo darbus, kad jo pastangos nebūtų nutylėtos, išjuoktos ar užmirštos.

„Šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį“, – teigia Donaldas Kajokas. Sovietmečiu tamsai priešinotės kurdamas oficialiai ideologijai prieštaraujančius darbus. Kaip jaučiatės dabar, laisvoje Lietuvoje, globalizacijos apimtame pasaulyje?

Sovietmečiu buvau netinkamas, nes nesiėmiau jiems priimtinų temų, bet ir dabar aš nelabai tinkamas… Man labiau prie širdies kelių tūkstančių metų senumo Egipto ar Majų skulptūros nei šiuolaikinis menas. Žinoma, tebūnie įvairovė, nenoriu kritikuoti modernių meno apraiškų, bet negaliu savęs ir apgaudinėti: man gali būti įdomus ir vamzdis prie upės, bet kur kas įdomesnis yra prieš tūkstančius metų sukurtas piešinys Ispanijos uolose. Koks skirtumas, kada ir kokiu stiliumi sukurtas darbas, man svarbiausia – ar jis įdomus, ar jis mane jaudina, ar jis man ką nors duoda… Aišku, šiais laikais yra daug daugiau nei anksčiau kuriančių žmonių, ieškančių naujų meno išraiškos priemonių, tik randančių ne taip jau labai daug… nes padaryti ką nors nauja ir vertinga – labai retai pavyksta. Tačiau kiekvienas naujas atradimas yra trupinėlis bendrame meno lobyne. Blogiau, kai darbe nei prasmės, nei idėjos nesimato, jis – tik paprasta dekoracija. Arba dar blogiau, kai žiūrovą norima papirkti kitoniškumu: regis, tokie dailininkai, pasižiūrėję į Ticiano ar Rafaelio tapybą, nusprendžia, kad geriau nepadarys, ir todėl sugalvoja ką nors „pritrenkiančio“– kad tik būtų lengviau ir greičiau. Buvo laikai, kai scenoje daužė ir laužė instrumentus. Groti reikia mokėti, o laužyti gali kiekvienas žioplys. Bet publikai paliko įspūdį. Dabar žmogus mene beveik nevaizduojamas, nes dailininkai nemoka jo nupiešti, jie tingi ilgai ir sunkiai dirbti, todėl tokie šiuolaikiniai menininkai sugalvoja, kaip kitoniškumu šokiruoti publiką ir išgarsėti. Sugalvoji, pvz. kaip lengviausiai pavaizduoti Baltijos kelią – tam ir lėšų atsiranda…

Man nesuprantama šių dienų vadinamoji demokratija: naujoms mintims labai tolerantiški menininkai ir kritikai visai netoleruoja besilaikančių kitokių, senesnių pažiūrų. Jų demokratiškumas labai vienpusiškas, falšyvokas, jie gina tik savo požiūrį. Jeigu man patinka Rembrantas ar Mikelandželas, tai į mane žiūri kaip į atsilikėlį, iškaseną. Bet kažkodėl mane, tokį atsilikėlį, vis dar kviečia dalyvauti parodose tarptautinių parodų organizatoriai, tai ir nesuprantu, ar tas mano meninis skonis toks jau apsamanojęs?

Šventoji šeima, apie 1985
Šventoji šeima, apie 1985

Taip, pripažįstu, mano mąstymas prasilenkia su šių dienų mada. Kai girdžiu, kad per kelias akimirkas buvo išleista trys milijonai fejerverkams, kuriuos regėjo saujelė žmonių, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie nebuvo skirti, tarkim, istorinėms freskoms ar kitiems meno kūriniams, galėjusiems papuošti Valdovų rūmus? Kūriniai džiugintų milijonų žmonių akis ištisus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius.

Jūsų skulptūra, tapyba, grafika, freskos – ar tai tik natūralus poreikis išreikšti save, tai kas yra duota ir tarsi transliuojama per Jus, ar vis dėlto kiekviename kūrinyje slypi Jūsų pastanga suprasti gyvybiškai žmogui svarbius klausimus?

Visą gyvenimą dariau tai, ką privalėjau daryti, neidamas į kompromisą su savo mintimis ir su sąžine. Niekada neturėjau tikslo praturtėti, išgarsėti, gal greičiau laikiausi kaimiško mąstymo: dirbti daug, sąžiningai ir stengtis viską daryti kuo geriau. Tačiau įsigilinęs į meno esmę supratau, kad labai sunku pasiekti gerų rezultatų. Buvo laikas, kai domėjausi moderniuoju menu, atradau jame daug įdomių darbų, bet laikui bėgant visa tai tapo išsidirbinėjimu, supratau, kad tai viso labo ieškojimas to, kas nepamesta. Supratęs pradėjau ieškoti kitų kelių, o kai kas tam mados šauksmui tarnauja ir toliau. Esu balta varna ir gerai jaučiuosi. Manau, kad gyvenimas man buvo dosnus. Net ir sovietmečiu, kai nesutapau su jo dvasia, dėstytojai man rašydavo gerus pažymius, o aš galvodavau, koks esu laimingas: kai mano bendraamžiai vargsta Sibire, aš esu pavalgęs, šiltai gyvenu ir galiu paišyti, tapyti. Aš, kaip ir kiti menininkai, kurdamas noriu pasidalyti su žiūrovu savo jausmais, savo mintimis. Vieni jas priima, kiti – atmeta. Tai ir yra žmonių bendravimas per meno kūrinius. Menas gali sukelti dvasinę harmoniją, pakilimą, o gali pasėti neviltį, depresiją. Priklauso, koks mano tikslas. Pavyzdžiui, tapydamas žmogų žiūriu į jį kaip į didelį stebuklą, nes kiekvienas žmogus turi vis kitokį Dievo veidą ir yra nepakartojama vertybė. Ne savo braižą stengiuosi demonstruoti, o perteikti tai, kas žmoguje yra įdomiausia, jo vidinį turinį. Atsimenu, kaip Algimantas Švėgžda prieš pat mirtį kalbėjo: „Aš branginau ir branginu viską, kas yra… obuolį, saulę… bet ką… Ar mes gerai pasižiūrim, ką turim? Juk aš tai paskutinį kartą gyvenime matau. Ar mes ne per vėlai susimąstome?“ Aš jam pritariu.

Aš irgi pritariu. Labai branginu šį pokalbį su Antanu Kmieliausku, nes nežinau, ar dar kartą turėsiu progos užeiti į jo namus Sibiro gatvėje, ar kada nors vėl vartysime jo darbų albumą, peržvelgdami visą šio darbštaus žmogaus lobyną – skulptūras, freskas, tapybą ir grafiką, ar kalbėsimės ne tik apie jo gyvenimą, kūrybą, bet apie viską –  jo mylimą, jau Anapilin išėjusią žmoną Ritą, apie anūką Lotą, dukrą  Ramunę ir jos darbus, apie lubas siekiančias gėles jo dirbtuvėje, tingulio apimtą Micių ir šių metų pavasarėlį, anot Žemaitės… 

Darbo procesas
Darbo procesas

 

 

 

 

 

 

Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

 

Aldona Jakubovskienė
Aldona Jakubovskienė

Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

Su menininke, pedagoge Aldona Jakubovskiene kalbasi žurnalistė Vida Žukauskaitė

Kai gyveni nedideliame miestelyje, labiau vertini tuos, kurie yra toliau nuėję, aukščiau užkopę, daugiau pasiekę, bet gyvena ‒ šalia. Vien jau dėl to, kad tokių čia mažiau, jie labiau pastebimi ir įdomūs. O gal iš pagarbos, kad jie tiesiog gyvena greta, kad tarsi gali būti jų gyvenimo dalimi?

Viena iš tokių Ignalinoje – Aldona Jakubovskienė. Ignalinoje, na, visai šalia jos, gimusi, augusi, Ignalinoje mokslus ėjusi, o diplomą gavusi – vėl jon sugrįžusi. Menininkė. Keramikė. Ignalinos kultūros ir sporto centro Keramikos būrelio vadovė. Mokytoja metodininkė. Vaikus mylinti ir jų mylima. Vertinama už savo ir mokinių darbus. Žinoma! Ir tikrai ne vien Ignalinoje! Puiki mama, draugė, pašnekovė. Tad ir kalbamės.

Kaip čia atsitinka, kad žmogus, kuriam didmiesčiai, kaip mes linkę manyti, suteiktų daugiau galimybių ir progų būti visuotinėje šviesoje, (užsi)lieka provincijoje (geografine prasme)? Tavo atveju, kaip  neprisiminsi ir senos išminties apie sunkią pranašo dalią savame krašte. Sąmoningai pasiryžai ją paneigti ar tiesiog esi ano laiko jaunųjų specialistų paskyrimų auka?

Grįžimą į vadinamąją provinciją, o gal tiksliau ‒ į gimtąjį miestą Ignaliną (man jis neatskiriamas nuo manojo Strigailiškio kaimo­), nulėmė keletas veiksnių. Tuo metu, kai baigiau Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), galiojo darbo vietos pasiūla, vadinamoji paskyrimų tvarka. Vienas iš man pasiūlytų variantų buvo dėstyti piešimą tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar ‒ Kauno kolegija). Kita galimybė – dėstytojauti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Bet labiausiai gal viliojo Vilnius, tiksliau – darbas Dailės kombinate, kuriame buvo susibūrę daug menininkų. Bet Dailės kombinatas buvo perpildytas, o būti laisvu menininku reikėjo turėti materialinį pagrindą. Taip ir atsidūriau ten, kur esu.

Tą mintį apie sunkią pranašo dalią savame krašte ir pati esu kartojusi. Net iki šiol yra manančių, kad medalių sumanymus, kompoziciją ir štampus sukuria, pagamina kas nors kitas (gal net Vilniuje), o aš – tik štampuoju. Daugeliui atrodo, kad didmiesčių menininkai yra… labiau menininkai. Bet dabar jau pastebimas ir pelnytas atsigręžimas į vietinius kūrėjus.

Anų laikų Dailės institutas  apskritai daugeliui buvo iš svajonių srities. Sklandė legendos, jog ten tegali įstoti jau pripažintų menininkų ar valdžios žmonių vaikai. O kad mergaitė iš Strigailiškio… Apskritai, koks tas Aldonos Rastenytės kelias iš gimtojo kaimo iki instituto? Kokios Tavo „protekcijos“? Kokius sunkumus patyrei, su kokių viršininkų vaikais turėjai laimės (ar nelaimės) minkyti molį institute?

Taip, Dailės institutas buvo daugelio svajonė. Tokią svajonę turėjau ir aš. Konkursas didžiulis, į kursą priimama tik po keturis ar penkis studentus. Ne iš karto pavyko. O apie protekcijas stojant į Dailės institutą ir mano buvo girdėta. Šalia mokėsi nemažai žinomų žmonių vaikų. Jų įstojimo labirintai man nebuvo žinomi ir net nebuvo įdomūs. Su visais bendravau draugiškai. O aš, mergaitė iš Strigailiškio, buvau visiškai „žalia“. Mėgau lipdyti, piešti, labai norėjau studijuoti Dailės institute, bet neturėjau profesionalaus mokytojo, šalia nebuvo dailės mokyklų. Tik jau stodama pradėjau suprasti reikalavimus… Vis dėlto į mane atkreipė dėmesį dėstytojai: palaikė, paaiškino, pamokė. Žodžiu, įstojau!

Tavo gyvenime bene pirmiausia buvo Didžiasalis? Tiesa, tada jis šių laikų bendrinės prasmės neturėjo…

Pasiskyriau save į savo kraštą pati. Kaip minėjau, turėjau ir kitų variantų bei galimybių įsikurti didmiesčiuose. Čia jau pradėjo dirbti būsimasis. O tada klestintis Didžiasalis turėjo tai, ko reikia keramikui: molį, degimo krosnių. Nors degimo krosnys ne visai buvo pritaikytos meninei keramikai. Teko šlietis prie laboratorinės krosnelės, dėti darbus su plytomis ir laukti, kada jie „išvažiuos“. Tinkamiausia krosnis buvo kalvėje, bet ir ten galiojo savos degimo taisyklės.

Mano darbas visada buvo susietas su menu, tiksliau, keramika. Didžiasalyje dirbau dailininke, kūriau keramikos darbus interjerui, gaminau suvenyrus. Netgi nesibaigiantys medalių užsakymai – kūrybinis procesas. Medalis, nors ir nedidelės apimties, bet neretai reikalauja daugiau kūrybinės minties ir darbo nei didelis kūrinys.

Pažįstu Tave seniai. Gal nuo tada, kai vaikiškame vežimėlyje Ignalinos šaligatviais vežiodama savo pirmagimį Justiną, svarstei, ar įmanoma būtų tame vežimėlyje „sutalpinti“ dar vieną vaiką. Julytė per daug nelaukė, kol paaugs brolis ir tos vietos vežimėly dviem neužteks. Taigi tada jau buvai pagal tarybinius standartus ir ištekėjusi, ir diplomuota. Koks Tau pačiai buvo tas laikas, kai viskam savo gyvenime tarsi dėjai pamatus?

Nemanau, kad tai grynai tarybinis standartas. Tiesiog toks gyvenimas. Sutinki žmogų, išteki, gimsta vaikai. Neneigsiu, kad kiekvieno laikmečio standartai, požiūris turi lyg ir nematomos įtakos. Dabartinis požiūris į šeimos kūrimą ir daugelį kitų sričių yra nepalyginti laisvesnis. Kas žino, gal po kiek laiko apie dabartinių laikų požiūrį kalbėsim kaip dabar apie tarybinį.

Gyvenime teko viską derinti: šeimą, darbą, kūrybą. Šia prasme aš nesu kitokia. Šeimai daugeliu atvejų skyriau prioritetus ir dėl to tikrai nesigailiu. Taip pat neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų. Džiaugiuosi juose matydama polinkį menui ir kūrybinius bandymus.

Vis padiskutuojame, kas žmogui svarbiau: genai ar sukaupta patirtis. Ką gavai su genais? Kokie ryškiausi Tavo prisiminimai iš vaikystės? Ir kada apskritai Tavo gyvenime atsirado molis?

Viskas svarbu. Manau, tėvų gebėjimai persiduoda vaikams. Mano tėvas turėjo meninių gebėjimų. Jis buvo nagingas meistras, jo sumeistruoti daiktai (spintelės, aviliai, stalai, rogutės) stovi ligi šiol. Mama turėjo subtilų meninį pajautimą, gražiai verpė, mezgė, derino spalvas… Į tada tėvų daromus darbus per daug dėmesio nekreipdavom. Tik dabar pradedam įvertinti.

Vaikystėje buvau (o ir dabar esu) gamtos vaikas. Stebėjau augalus, gyvūnus, nardžiau po miškus, skaičiuodama paukščių lizdelius, grožėjausi ir džiaugiausi kiekvienu gamtos kūriniu ir reiškiniu.

Nuo vaikystės lipdydavau iš plastilino ir lauko molio. Miške prie Strigailiškio, skardžiuose esančiose molio atodangose, imdavau molį ir čia pat lipdydavau. Kaip to įrodymą turiu iš to laiko išlikusią vieną nuotrauką! Prisimenu, kad patikdavo lipdyti vadinamąsias lietuvaites su tautiniais drabužiais, kurias vėliau, aišku, nedegtas, spalvindavau guašu. Žinoma,¨gyvūnėliai, paukščiai, indai, net įvairios kompozicijos buvo mano ne kartą lipdytos ir perlipdytos.

O kas dabar labiausiai prie širdies? Figūros, vazos, kompozicijos?

Apžvelgusi savo darbus pastebėjau, kad mano kūryboje vyrauja įvairios indų, vazų grupės, dekoratyvinės kompozicijos. Visą laiką svajojau užsiimti skulptūra (nenutolstant nuo keramikos). Ši svajonė tebėra gyva!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Neabejotinai turi tokių žmonių, kurie tave „formavo“, o gal net ir dabar „formuoja“ to net nežinodami. Kas jie, Tavo gyvenimo, kūrybos mokytojai? Kaip rikiuoji eilę tų, kurie Tave sukūrė kaip menininkę, kūrėją, mokytoją? Kalbu ir apie menininkus, Tavo kolegas, į kuriuos norėtumei lygiuotis, būti šalia jų.

Sakyčiau, kad pradžioje buvau savamokslė. Piešdavau ir lipdydavau, kaip man atrodydavo tinkama. Tuometėje mokykloje dailės pagrindų negavau, nes dailės mokė atsitiktiniai mokytojai. Bet jei atidžiau pažvelgus į buvusį laiką…

Mano vaikystėje į mūsų kraštą atvažiuodavo daug vasarotojų iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo). Pas mus vasaromis apsistodavo trijų seserų šeimos. Vienos iš jų dukra Karina buvo dailininkė, kuri vis eidavo piešti į gamtą (iš natūros). Man būdavo labai smalsu, kaip ji piešia. Bet labiausiai patraukė vyresnio amžiaus žmogus iš to paties Leningrado, kuris iš natūros tapydavo peizažus. Aš žinodavau, kur ir kada jis tapo, ir ištisai „trindavausi“ aplinkui. Matyt, jau tada tiek domėjausi menu, kad šis vyras, kurio net vardo šiandien nepamenu, tai suvokė, atsiuntė man puikią piešimo knygą „Risunok“, aliejinių dažų, kitokių tapybos priemonių. Iki šiol turiu tą knygą ir ja vis pasinaudoju.

Vėliau buvo Dailės institutas. Teko mokytis ir bendrauti su daugeliu menininkų, dėstytojų. Šiltai prisimenu dėstytojus ‒ keramikus Genutę Jacėnaitę, Liudviką Strolį, Gražiną Degutytę, Juozą Adomonį, Aldoną Ličkutę, Mykolą Vrubliauską… Piešimą vienu metu dėstė skulptorius Stasys Kuzma. Dabar bendrauju su dailininke Jūrate Urbiene, su kolege tapytoja Nijole Trinkūniene, skulptore Jolanta Balkevičiene, bendrakurse keramike Rūta Brazauskiene ir kitais. Visi jie įdomūs žmonės, saviti menininkai. Be to man didelį įspūdį palieka atsitiktinai sutikti meninės sielos žmonės, nebaigę meninių mokslų, bet su stebinančiu kūrybiniu polėkiu.

A. Jakubovskienės parodoje "Mazgas" lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė
A. Jakubovskienės parodoje “Mazgas” lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė

Kiek suprantu, Tavo pasirinkimo planuose pedagoginio darbo nebuvo. Būtumei studijavusi tuomečiame Vilniaus pedagoginiame… Kas nulėmė tokį apsisprendimą ir, apskritai, kaip ryžaisi?

Pedagoginis darbas atrodė ‒ ne man. Visos mano svajonės tilpo į meną, keramiką, parodas… Darbą įsivaizdavau kitaip. Pasirodo, gyvenimo vingiai nenusakomi. Byrant Didžiasalio statybinių medžiagų kombinatui (tuo metu jau turėjau kambarėlį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate), gavau pasiūlymą vesti keramikos būrelius Ignalinos moksleivių namuose. Tokios patirties jau buvau įgijusi – mokiau Didžiasalio vaikus, tad suvokiau tai kaip galimybę likti su keramika. O darbas su vaikais, norinčiais minkyti molį, buvo priimtinas. Dabar net sakau, jog darbas su vaikais – tai kasdienė kūryba ir praktika.

Darbas su vaikais, be abejonės, turi savo žavesio, bet tai juk savęs dalybos. Ir viena, kai mokai vaiką teoremos ar skatini skaityti kokią literatūrą, o visai kita, manau, dalyti savo kūrybines idėjas. Juk platesne prasme augini ir… konkurentą.  O gal ir čia, kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis, ,,dalybos – tikras pelnas, nes duodamas tu daug imi“?

Pirmiausia, dirbdamas su vaikais visada turi būti pasitempęs, pasiruošęs atsakyti į visus, net pačius netikėčiausius, jų klausimus, žinoti, suprasti, patarti, turėti savo nuomonę. Aišku, kartu ir „pamesti“ mintį, idėją. Priešingu atveju nebus judėjimo į priekį, pradėsi virti savo sultyse. Bet ir vaikai pažarsto perliukų! Taip kiekvieną dieną neleidi sau nurimti. Užtat matydamas rezultatą jauti pasitenkinimą. Tai bet kuriam menininkui malonu. Nemažai vaikų, baigusių mokyklą, taip pat ir keramiką, tiesiog stebina savo darbais. Tikiu, kad jie savo gebėjimus ir žinias gyvenime ras kur panaudoti. Ir tas žinojimas  – džiugina.

Su mokiniais
Su mokiniais

Ką nors duoti, kuo nors dalytis gali tik pats turėdamas. Iš kur pati semiesi minčių kūrybai? Bemiegės naktys? Sapnai?

Kūryba kiekvienam menininkui – kasdiena. Jei ir nesėdi prie darbo, vis tiek apie jį galvoji, eskizuoji. Kūrybinė mintis, idėja – tai visko pagrindas. Tolimesnis darbas yra daugiau praktikos, įgūdžių dalykas. Kartais kūrybinė mintis gali ateiti netikėtai. Pamenu, dėstytoja Gražina Degutytė mums vaikštant po keramikos darbų parodą pakomentavo savo darbo atsiradimo idėją: „Pamačiau atidarytą automobilio bagažinę ‒ ir kilo mintis…“

Menininkas visada turi būti budrus, sugebėti matyti, pastebėti. Negali staiga, pasiėmęs molio gabalą, pasakyti: „Šiandien aš padarysiu meną.“ Jeigu neturi minties, vaizdinio, iš to nieko neišeis. Aišku, sistemingas darbas duoda rezultatų. Tada minties apsisukimas suaktyvėja ir kūrybinės idėjos greičiau aplanko. Kiekvienam, ko gero, tas procesas yra skirtingas. Aš kalbu apie save.

O sapnai? Jie išties kartais parodo tai, apie ką galvoji, kas jaudina. Pasitaiko, kad jie netikėti savo kūrybine prigimtimi. Pamenu, kažkada seniai sapnavau savo dėstytojos darbų parodą. Darbai nematyti. Pabudau su klausimu: ar galėčiau tuos darbus kūrybiškai realizuoti kaip savo? Juk tai – mano sapnas! O štai ruošdamasi šiam interviu ir jausdama klausimų laviną regėjau sapną. Keistą sapną. Daugiaaukštis namas, gražūs langai, o ant kiekvienos palangės – po dailią merginą. Visos laiko rankose lapus ir kažką uoliai užrašinėja. Stebiu jas sapne, baiminuosi, kad tik jos nuo tų palangių nenukristų, kad tik surašytų, ką sumaniusios. Manau, jos atsakinėjo į man pateikiamus klausimus. Taigi tarsi turėčiau jausti dabar jų visų palaikymą. Kita vertus, sapno reginys gali ir neužsimiršti – maža kada tos mergaitės gali atsidurti mano rankose, iš sapno per molį materializuotis… Nieko nėra be prasmės,  niekas neįvyksta atsitiktinai.

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Dabar – apie šviesiąją pusę. Norėčiau, kad pasigirtum. Juk sunku besuskaičiuoti, kiek išleidai mokinių, pažinusių kūrybos džiaugsmą. Gal prisimintum tuos, kurie ryškiau spindėjo ne tik Tavo klasėje, bet ir svarbiuose konkursuose, parodose. Gal turi tokių, kurie ne laisvalaikiui, o gyvenimui pasirinko Tavo, molio, kelią?

Šiandien galiu pasidžiaugti savo darbu. Daug nuveikta, pasiekta ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Pasigirsiu: iki manęs Ignalinoje profesionaliai niekas nedirbo nei su keramika, nei su jos mokymu. Per tą laiką mano mokiniai dalyvavo įvairiose rajoninėse, respublikinėse ir tarptautinėse parodose-konkursuose. Daugelis iš jų tapo laureatais arba laimėjo prizines vietas. Be to, nemažai mano mokinių surengė personalines keramikos darbų parodas. Net vardijant pavardes, skaičius, tai tebūtų tik sausa statistika. Bet už kiekvieno darbo slypi visas kūrybinis procesas: nuo minties iki galutinio darbo, nuo kūrybinės nesėkmės iki džiaugsmo (arba – atvirkščiai). Keramika – labai kaprizingas, specifinių sąlygų reikalaujantis užsiėmimas. Daug pavojų tyko nuo šio darbo pradžios iki džiovinimo, glazūravimo. Išbandymas ugnimi apskritai nenuspėjamas. Bet galutinis rezultatas viską atperka arba… gauni dar vieną pamoką.

Šiemet keramikos būrelis švenčia 25-ąsias metines. Ta proga surengėm teminių parodų ciklą. Tai reiškia, kad vėl kraustome dėžes ir rodome buvusių ir dabartinių jaunųjų keramikų darbus pagal tam tikras temas. Prie kiekvienos teminės mokinių darbų parodos pridedu ir po vieną savo darbą. Noriu būti šalia savo mokinių ir čia.

Mintimis grįždama į pradžią pamatau, kad per tuos metus išties daug nuveikta. Susidarė didelis būrys tų, kurie galėtų jau dabar savarankiškai kurti, su daugeliu savo jaunųjų keramikų bendravimas nenutrūko. Ne vienas užsuka palipdyti, pasidalyti savo mintimis, darbais, papasakoti apie sėkmes ir planus.

Keramikos kaip profesijos niekas iš mano mokinių ligi šiol nepasirinko. Tik žinau, kad savo įgūdžius ir sugebėjimus, įgytus keramikos būrelyje, panaudoja kitose meno srityse – fitodizaine, suvenyrų gamyboje. Bet tikiu, kad keramikos sėkla, atsiradus palankioms sąlygoms, sudygs. Jeigu ne konkrečiais darbais, tai bent supratimu, sugebėjimu pastebėti, įvertinti keramikos dirbinius, jų atlikimo būdus, glazūravimo ypatumus. Gal labiau suprantama tai būtų paaiškinus muzikos mokyklą baigusių vaikų pavyzdžiu. Retas kuris pasirenka muziko dalią ar bent gyvai muzikuoja, bet, kiek teko girdėti, džiaugiasi tuo, jog išmoko klausytis ir suprasti muziką.

Su mokytojos darbu apsipratai ar jį pamilai? Jei būtų galimybė vėl grįžti į pradžią, ką (ar) keistum?

Jei kartu su mokiniais suminkiau kalnus molio, jei džiaugiuosi jų darbais, jų kūrybingumu, polėkiais, jei neapleidžia tikėjimas, jog visa tai, kaip sakiau, sudygs, argi galėčiau sakyti, kad šito darbo nemyliu? O kas būtų, jei būtų? Nenoriu apie tai galvoti.

Esi iš tų, kuri netiražuoja savo darbų parodų. Pirmiausia – kodėl? Antra, vis dėlto prisiminkim tuos Tavo prisistatymus visuomenėje. Ir trečia, gal kuo pradžiuginsi artimiausiu laiku?

Tikrai ‒ nesu iš tų, kurie sistemingai pristato savo darbus parodose. Kai subręsta kas nors rimtesnio (mano akimis žiūrint), tada ir rengiu parodą. Esu surengusi šešias personalines parodas, dalyvauju bendrose parodose. Dalis parodų kol kas tėra sugulusios popieriuje, mintyse. Gal ateityje visa tai transformuosis per molį į darbus, kuriuos galima bus pristatyti ir visuomenei. Ir dabar nuolat ką nors kuriu, atidedu… parodai. Reikia susisteminti, užbaigti. Nemėgstu padrikų, atsitiktinių parodų. Pasakysiu tik tiek – kažkas bręsta!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Klausti menininko apie pomėgius ‒ rizikinga. Juk kūryba ir yra didžiausias jo pomėgis. Ir vis dėlto… Sufleruoju: tapyba, fotografija, tortai… Ko dar nežinau?

Aš kartais sakau: „Manęs laukia badas“. Visi nustemba: nepanaši… Tada paaiškinu, kad tai – iš patarlės „Devyni amatai, dešimtas – badas“.  Ko tik nesu išmėginusi: aišku, keramika, o be jos ‒ tapyba, fotografija, pynimas, vėlimas, dekupažas, batika, margučiai, rašymas… Visi kūrybiniai bandymai vienas kitą papildo, bet šiandien norėčiau šiek tiek susiaurinti savo veiklos sritis. Be keramikos mane visą laiką lydi fotografija. Visada pamatau, ką norėčiau įamžinti. Mane domina ne tik gražūs vaizdai, bet ir netikėtos situacijos, detalės, net – netvarka. Akvarelė – tai dar viena sritis, prie kurios sugrįžtu. Gal kada išdrįsiu tai parodyti ir kitiems…

Žinau, jog esi lengvai sugundoma kelionėmis, randi laiko knygai ir geram filmui, parodai. Šalis, knyga, filmas, paroda: geriausi, ką patyrei, ir tie, kuriems vis dar taupai laiką ir pinigus.

Visada jaučiau norą pamatyti svečius kraštus, pažinti jų žmones, kultūrą ir t. t. Tai dar viena mano svajonė. Galimybei pakeliauti visada teikiau prioritetą. Tam galėdavau atidėti darbus, skirti paskutinius pinigus. Bet toks pasirinkimas manęs niekada nenuvylė, nes kelionės ne tik praturtina žmogų, bet kartais padeda rasti atsakymus į seniai rūpėjusius klausimus. Kelionės – tai magija!

Knyga ir geras filmas – tai ne tik turiningai ir kartu maloniai praleistas laikas. Tai papildo žmogų, verčia susimąstyti, išgyventi, suprasti.

Parodos – tai pažintis su kitų kūryba, kuria gali pasidžiaugti. Tai – formų ir spalvų šventė. Paroda išbudina įvairius žmogaus jausmus. Niekada negali atspėti, kaip tave paveiks paveikslas, skulptūra… Iki šiol su euforija prisimenu Orsė muziejuje, Paryžiuje, aplankytą impresionistų darbų parodą. Nors daugelis iš tų darbų buvo tarsi atpažįstami, matyti knygose, reprodukcijose, bet parodos poveikis buvo toks didelis, kad net pačiai sunku buvo tuo patikėti.

Prie Trevi fontano
Prie Trevi fontano

Kaip čia menininkės nepaklausti apie mėgstamiausią spalvą, laukiamiausią metų laiką…

Su spalva ‒ atskiras santykis. Tai, bent jau man, keičiasi su gyvenimu. Buvo metas, kada buvo mėgstamos arba mažiau mėgstamos spalvos. Netgi tuo metu, kai rimčiau pradėjau galvoti apie keramiką, pasikeitė mėgstamų spalvų paletė. Labiau traukė rudos, gelsvos ir kitos žemės spalvos. Dabar man gražios visos spalvos. Nebent kartais užkliūva spalvų deriniai. Man sektinumas – gamta, kur nesuskaičiuojamas kiekis spalvų, atspalvių ir jų derinių. Pripažįstu, kad egzistuoja kai kuriais atvejais teisingas spalvų pasirinkimas. Bet spalva nekalta, kad kartais nepavyksta priderinti drabužių arba suderinti baldų kolorito.

Metų laikai? Kiekvienas savaip žavus. Tikrai negaliu išskirti nė vieno. Netgi negaliu pasakyti įprastos frazės: „Laukiu vasaros“. Man patinka žiemos baltumas su grafiškais vaizdais ir galimybė žiemą atsidėti mėgstamam darbui, kūrybai. Mėgstu pavasarį, kai medžių šakos turi savo spalvą, o vėliau viskas perauga į svaiginantį žydėjimą. Mėgstu vasaros saulę anksti rytą ir vakarinės saulės paslaptingą šviesą. Žavi šviesos žaismas ant bijūnų, rasos lašas ant liaunos žolės. Mėgstu rudenį su lietumi už lango, degančiais klevais, apsunkusiomis obelimis, spanguolyno kvapais. Svarbu sustoti ir visa tai pamatyti, užuosti, paliesti… Nemėgstu, kai tirpsta sniegas, kai nespėju pasidžiaugti kiekvienu žiedu, kol jo nenusinešė vėjas, kad vasara labai trumpa, kad nukrito paskutinis lapas.

Pavasarį ir Tave apninka žemiški rūpesčiai: turi gabalą gimtos žemės Strigailiškyje, turi tėvų namų pastogę. Ar sodini jurginus, ką taip įspūdingai ir, sakyčiau, moksliškai, darydavo Tavo mama? O gal tai – ne Tavo gėlė?

Mama turėjo sugebėjimą nepaleisti manęs nuo žemės darbų. Šiandien liko nedidelis daržiukas, kuris per gausią veiklą lieka tolimesniame plane. Kai kalbam apie gėles, iškart iškyla mamos paveikslas ir jos didelė meilė gėlėms. Gėlėms, o ne daržui, pirmiausia buvo skiriamas dėmesys. Gėlės žydėdavo ne tik prie namų, bet ir lauke prie daržų. Iki vėlyvo rudens kas nors žydėdavo. Kaimo šventėms gėlių ateidavo pas mamą.

Gėlininkystės srityje aš stengiuosi išlaikyti paveldą. Man toli gražu iki mamos. Kol kas žydi mamos darželis: narcizai, tulpės, bijūnai ir jurginai, žinoma. Juos sodinu. Tik apmaudžiai gaila, kad, regis, baigia išnykti daug mamos augintų jurginų rūšių. Gal kad mamos įgūdžių neturiu, o patarimų jau negaliu tikėtis.

 Visą gyvenimą minkai molį. Ar gyvenimą taip pat sekėsi „nusilipdyti“ pagal sugalvotą eskizą?

Kitas klausimas…

 Na, gerai, apie metus nekalbėsime, bet, tarkim, esame tame taške, kai jau yra ką prisiminti, bet kartu dar liko laiko svajonėms. Taigi – pats gražumas!

Nemėgstu klausimo „Kaip gyveni?“ Jis apima viską ir – nieko. Per vieną dieną įvyksta ir kažkas gero, ir kažkas nemalonaus, kažkas nudžiugina, kažkas pasėja liūdesį. Gyvenime buvo visko. Tik žinau, kad yra ką prisiminti, kuo pasidžiaugti. Bet mane labiau domina, ką dar galėčiau  nuveikti, sukurti, pamatyti, sutikti, pajausti…

Ignalina šiemet švenčia 150-metį. Greičiausiai, vėl, kaip mėgsti sakyti, „kepsi“ šventei medalius?  O gal šįkart Tavo dovana miestui bus kitokia?

Pavasaris visada perpildytas įvairia veikla, darbų užbaigimu, parodų rengimu. Ignalinos jubiliejus irgi įtrauktas į tą veiklą. Asmeniškai savo mintis jau dėlioju popieriuje. Tarp jų yra ir nemažai medalių variantų. Jubiliejams jau teko gaminti suvenyrus. Ne išimtis ir šiemet. Tikiuosi greitai užbaigti „degančius“ darbus ir visa galva pasinerti į jubiliejui skirtą veiklą.

Ar tiki žvaigždėmis, horoskopais, pranašystėmis, talismanais, lemtimi?

Niekada per daug nesidomėjau horoskopais ir kitokiais ženklais. Jei kartais nugirsti gerą pranašystę, norisi ja patikėti. Tikiu augalų sodinimu pagal Mėnulį, pačiai teko tuo įsitikinti. Tuo klausimu patarimus žarstydavo ir mama, bet šiandien, deja, daug ko neprisimenu. O dabar – nepaklausi!

Man svarbūs įvairūs daikčiukai, suvenyrai su tam tikra dovanojimo ar įsigijimo istorija. Jie man primena žmones, matytas vietas, išgyventas emocijas. Savotiškais talismanais pavadinčiau su meile dovanotus papuošalus… Paėmusi į rankas mamos megztas pirštines, jaučiu ne tik jų šilumą, bet ir mamos artumą. Kartais lemčiai nurašau kai kurias nesėkmes, bet tai darau nerimtai.

Ir pabaigai – klausimėlis apie puodus ir šventuosius. Šitiek molio savo rankose turėjusi ar vis dar pritartum minčiai, kad ne šventieji puodus lipdo?

Nežinau, ką lipdo šventieji, bet puodus lipdo žmonės. Priklausomai nuo žmogaus noro, sumanymo, sugebėjimų tas pats puodas gali būti ne tik mielas, buityje naudojamas daiktas, bet ir meno kūrinys. Čia kalbu apskritai apie keramiką.

Epizodiškai prabėgusi savo gyvenimo ir molio keliu, dar kartą įsitikinau savo pasirinkimo teisingumu. Bet kartu jaučiu skolą savo svajonei, manimi pasitikėjusiems ir mane palaikiusiems žmonėms, neįgyvendintoms kūrybinėms mintims. Moliui! Žodžiu, manęs laukia darbai – skolų grąžinimas.

Nuoširdžiausiai dėkoju už šį pokalbį ir daugiametę bendrystę.

A. Jakubovskienė. Indai
A. Jakubovskienė. Indai

Nuotraukos iš asmeninio A. Jakubovskienės archyvo.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

A. Rubinovas spektaklyje Koba.
A. Rubinovas spektaklyje Koba.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…

1956-aisiais gimei Vilniuje…

Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.

Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…

Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.

Džošua Enderbis - Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray'aus Bradbury'io apsakymus)
Džošua Enderbis – Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray’aus Bradbury’io apsakymus)

Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?

Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.

Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?

Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…

Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.

Blezas d' Ambrije - Claude'o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite
Blezas d’ Ambrije – Claude’o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite

Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…

Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?

Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?

Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“

Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…

Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris
Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris

Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?

Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.

Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.

Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…

Po metų – Maskva?

Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.

Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje
Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje

Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.

Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.

Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.

Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.

Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas
Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas

Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?

Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…

Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…

Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas
Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas

Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…

Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!

Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?

Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.

Patarėjas spektaklyje Lisistratė
Patarėjas spektaklyje Lisistratė

Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…

Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…

Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė
Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė

Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!

Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.

Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje
Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje

Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…

Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus,  nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…

Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla
Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla

Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?

Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.

Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes  negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.

Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…

Imperatorius spektaklyje Lakštingala
Imperatorius spektaklyje Lakštingala

Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…

Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis,  Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.

Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.

Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…

Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg  antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…

Dekameronas
Dekameronas

Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?

Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.

Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…

Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.

Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.

Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke
Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke

Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?

Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.

Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…

Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?

Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.

Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…

Beranžė - R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis
Beranžė – R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis

Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.

„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?

Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…

Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.

Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?

Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.

Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…

Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?

Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.

Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.

Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.

Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.

Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.

Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

Aktorė Olita Veronika Dautartaitė
Aktorė Olita Veronika Dautartaitė

Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

 Aktorę Olitą Veroniką Dautartaitę kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Olita, esi aktorė nuo gimimo…

Gal veikiau nuo ankstyvos vaikystės, kai Šančiuose Kranto alėjos kaimynams atsistojusi ant laiptelių deklamuodavau „Poemą apie Staliną“ (Salomėjos Nėries kūrinys – aut. past.). Plodavo man kiemas, dar ir kaip. Visi pranašavo man artistės skirtį. Gal ir išpranašavo…

Pirmieji aplodismentai… Juos taip smagu kartkartėmis prisiminti.

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.
Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.

Vėliau Tau dvylika metų plojo mažieji žiūrovai Kauno lėlių teatre…

Lėlių teatre paprastai plojama ne aktoriui, o lėlei, personažui, kurį aktorius sukuria. Tuo metu, kai baigusi Kultūros ir švietimo technikumą Vilniuje sugrįžau į gimtąjį Kauną, „lėliukai“ vaidindavo už širmos. Pažinti aktorių iš veido? Ne, to kol kas beveik nebuvo.

Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)
Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)

Ar lėlių teatras buvo Tavo paskyrimo vieta?

Ne, turėjau labai pasistengti ir laimėti konkursą į lyrinio plano aktoriaus vietą… (Garsiai juokiasi.)

Ir Tu jį nesunkiai laimėjai?

Kas pažįsta mano balsą, supras, ar lengva buvo… Juk lyrinio plano aktoriui reikia aukšto, labai gražaus soprano. O aš? (Iškalbinga pauzė.) Tik jauni žali gali leistis į tokią avantiūrą. Tačiau aš leidausi. Ir laimėjau. Įveikiau kokias dvi dešimtis konkurenčių. Dar galiu pasigirti, kad mane priėmė pats maestro Stasys Ratkevičius. Visados atsiminsiu šią labai šviesią, aštriai protaujančią, išmintimi pulsuojančią asmenybę.

Ar greitai išmokai valdyti lėlę? Šviesios atminties Valerija Ratkevičienė yra sakiusi, kad nežino, kokiu stebuklingu būdu Tavo rankose lėlė visados būdavo gyva, patraukli ir įtikinanti.

Lėlių meistrų Kaune buvo daug geresnių už mane. O man reikėdavo labai „storotis“, kad lėlė atgytų. Bet ačiū teatro grandei už tokį įvertinimą.

Pridursiu, kad „lėliukuose“ per dvylika darbo metų patyriau labai daug džiaugsmo, nes lėlininko charakterių vaidmenys iš tiesų įdomūs. Teko vaidinti ir laumes, ir raganas, ir batuotus katinus… Daug išraiškių vaidmenų.

Ir… linksmąją pramaniūgę beždžionėlę, su kuria nesiskiri dar ir šiandien?

Bedžionės Agotos lėlę gavau dovanų, kai pakėliau iš Kauno sparnus. Daug teisybės apie gyvenimą ir žmones šita Agota, viešai iš tribūnos matoma, yra pasauliui pasakiusi – tiek sovietmečiu, tiek ir dabar, atgavus Nepriklausomybę.

Beždžionės Agotos eiliavimus man ilgą laiką rašė puiki poetė, amžiną atilsį Alma Karosaitė. Labai šios savo bendradarbės, bendramintės pasigendu.

Garsioji Olitos beždžionė Agota.
Garsioji Olitos beždžionė Agota.

Viename interviu paklausta, ar nesigaili, kad teatrinę karjerą pradėjai nuo sunkiausio kelio – kūrybos vaikams, kurių, kitaip nei suaugusiųjų, neįmanoma apgauti, atsakei: „Šiandien niekas nebesileidžia mulkinamas, nebe tie laikai.“ Tačiau po TV serialo „Moterų alėja“ premjeros juokavai, kad net suvaidinusi teatre ir kine kone šimtą personažų, nesijautei tokia „iškili persona“, taip įvertinta dėmesiu…

O taip, viskas keičiasi: šiuolaikinis marketingas galingas. Jau išmokome iš menko nieko daryti „įvykį“, gaminti ir dauginti „žvaigždes“. Šurmulio daug, prasmės menkai. Tačiau yra amžinų, tikrų vertybių, kurios turi išlikti ir, tikiu, išliks.

Bet juk smagu ir serialuose filmuotis? Žinau, kad iš vienos filmavimo aikštelės net į ligoninę buvai išvežta, o paskui skubiai grįžai…

Kartais visaip nutinka… Ne veltui juk šmaikštaujama, kad geras artistas turi mirti scenoje. Matyt, ne visai prasta aktorė esu, kad sustreikavo ir man širdelė (garsiai juokiasi) filmavimo metu… Tačiau kitą dieną jau vėl sėdau ant dviračio ir – į filmacijos aikštelę.

Ilgiausias Tavo kūrybinio kelio tarpsnis – Šiaulių dramos teatre. Kone trys dešimtys metų? Nepabodo?

Oi ne, tikrai ne. Juk dirbau su puikiais režisieriais, turėjau nuostabius kolegas. Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė, Nijolė Mirončikaitė, Irena Liutikaitė, Juozas Bindokas, Nomeda Bėčiūtė – fantastiški scenos partneriai, o ir bičiuliai.

Mes buvome šilti vienas kitam, stengėmės ne per galvas lipti, o vienas kitą palaikyti.

8.Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje –  Sigitas Jokubauskas.
8. Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje – Sigitas Jokubauskas.

Gal tą šilumą nujausdama ir nusprendei rinktis Šiaulius? Viską mesti – ir iš Kauno trauktis į provinciją? Iššūkis?

Tuo metu buvau sulaukusi dar tik Kristaus amžiaus. Maža kas gali šauti į galvą tokių metų žmogui…

Be to, gerame teatre provincijos nebūna. Mane tiesiog sužavėjo Aurelijos Ragauskaitės režisūra. Pamačiau jos režisuotus gastrolių spektaklius – Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą“, Salomėjos Nėries ir  Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“, Balio Sruogos „Pajūrio kurortą“ ‒ ir pamačiusi tiesiog užsidegiau: noriu dirbti su šia režisiere! Nutariau: jeigu reikės, į kojas pulsiu, kad tik priimtų. Ir priėmė. Ir netgi vaidmenį iš karto davė – suvaidinau ne bet ką, o patį patį! Nykštuką! Violetos Palčinskaitės pjesėje vaikams „Septynios Snieguolės ir Nykštukas-77“.

Aurelijai Ragauskaitei jaučiuosi dėkinga iki šiol. Ne vien už tai, kad patikėjo manimi, kad suteikė galimybę dirbti dramos scenoje. Priimdama į Šiaulių teatrą, režisierė mane priėmė ir į šiltą savo išminties glėbį. Jos pamokos neužmirštamos – sceninės, bet ir gyvenimo…

Gaila, kad su šia kūrėja – netrafaretinės išmonės, visai ne moteriškos mąstymo struktūros žmogumi – dirbti teko neilgai, gal tik trejetą metų. Vaidinau Ragauskaitės režisuotoje Petro Vaičiūno pjesėje „Prisikėlimas“, sukūriau vaidmenį Rudolfo Blaumanio pjesėje „Sūnus palaidūnas“.

Dirbai su daugeliu režisierių. Visi skirtingi… Ar aktoriui sunku prisitaikyti?

Man visados patiko režisieriai, kurie spektaklį pradeda kurti jau turėdami formą, išgirdę spektaklio tonaciją.

Gytis Padegimas. Emocionalus, spontaniškas, nuolatos improvizuojantis ir kitus improvizuoti raginantis žmogus. Ypač gera, nors ir nelengva, buvo dirbti, kai režisavo Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitę“, kurioje kūriau jauniausiąją rašytojos dukterį Eleną.

Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)
Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)

Ugis Brikmanis, svečias iš Latvijos. Išmintingas. Kupinas ramybės. Jam svarbu buvo pustoniai…

Vytautas V. Landsbergis. Vienoks Sigito Parulskio spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ (pagal Joną Basanavičių), visiškai kitoks, kai repetavome Ingmarą Bergmaną. Pirmuoju atveju žaismingas, tačiau drastiškas, antruoju – šviesos ieškantis ir pats spinduliuojantis vidinę šviesą.

Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.
Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.

Saulius Varnas… 1978-aisiais suvaidinau Mašą Rukojatkiną – kalėjime tardomą nusikaltėlę –  jo režisuotame Radionovo spektaklyje „Kvota“. Tai buvo režisieriaus diplominis darbas ir nepaprastas įvykis Šiaulių teatre. Savo heroję sapnuodavau, kol repetavome, o ir vėliau, kai premjeros įtampa atslūgo… Nepaprastai mane „užkabinęs“ vaidmuo. Kiek vėliau – dar vienas širdies brangakmenis: Solanž –  Žano Ženė absurdo pjesėje „Kambarinės“, kur vaidinau su partnere Irena Liutikaite.

Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)
Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)

Aš buvau Sauliaus Varno aktorė. Su juo dirbti man buvo nepaprastai gera ir įdomu. Jis į Šiaulių dramos teatrą atsinešė aukšto meninio lygio pasaulinę dramaturgiją, atsivedė talentingus scenografus, kurie tapo lygiaverčiais mąstytojais ir kūrėjais.

Regina Steponavičiūtė – daug stačiusi lietuviškos dramaturgijos. Ypatingą džiaugsmą turėjau vaidinti jos režisuotame Vaižganto spaktaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Šis spektaklis 1991-aisiais turėjo nepaprastą pasisekimą gastrolėse – Kanados lietuvių bendruomenėse.

Esi sakiusi, jog režisierių būna įvairių: vieni norimo tikslo siekia „sudirbinėdami“ aktorių, menkindami jį, kad tik atsivertų paslėptos vidinės galios, o kiti dirba atsargiai, tarytum glostydami. Kokia režisierė Tu pati? Juk režisuoji nemažai – dirbai su studentais, mokai vaidybos Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus, ne vieną spektaklį esi pastačiusi už Ramiojo…

Nors mano charakteris „aviniškas“, režisuodama renkuosi toleranciją. Man svarbu taupyti aktoriaus nervų sistemą, juoba, kad meninės kokybės reikalauju ne iš profesionalų, o iš mėgėjų.

Režisavimo ir scenarystės įgūdžius formavo dar Lėlių teatras, nes vadovavau vaikų dramos būreliams, ir Šiaulių universitetas, kuriame dėsčiau. O matydama apimtį, visumą – iš tiesų debiutavau Los Anžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dramos sambūrio scenoje pagal mano scenarijų statėme spektaklį „Raudokit, svajonių debesys“, skirtą M. K. Čiurlioniui. Didžiulis džiaugsmas, kad radau, kas suvaidina Kastuką ir Sofiją. Tą sunku rasti net profesionaliame teatre. O Los Anžele jie buvo be galo tikroviški, netgi savotiškai autentiški. Iki šiol pamenu a. a. Bernardo Brazdžionio įvertinimą. Jis tikino, jog Sofija buvo kaip tik tokia, kokią vaidino Vaida Kiškytė. Konstantinas Mikalojus, pasak poeto, gyvenime buvęs kiek smulkesnis nei jį vaidinęs Armandas Ragauskas. Ši Brazdžionio pastaba visus labai smagiai pralinksmino. Smagu, kad tik tą vieną vienintelį mūsų Čiurlionio „trūkumą“ poetas ir terado, nes pripažino, jog aktorius vaidina iš tiesų puikiai.

Su režisiere Kazimiera Kymantaite.
Su režisiere Kazimiera Kymantaite.

Visai neseniai ten pat statei dar vieną spektaklį – Daivos Čepauskaitės „Pupas“, rengei monospektaklius ir autorinius vakarus, kuriuose išeivijos lietuviams skambėjo poezija…

Be poezijos, kaip suprantu, negali…

Taip, vaidinau ir rengiau poezijos vakarus Los Anžele, Čikagoje, San Franciske, Bostone, Hartvarde…

Atverti poeziją, surasti jos slėpinius, atspėti užkoduotą tonaciją man labai patinka… Džiaugiuosi seniai atradusi Joną Strielkūną, jo antrąjį rinkinį „Vėjas rugiuos“.

Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.
Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.

Strielkūnas yra sakęs, kad nežinojo, kokią gerą poeziją rašąs, kol neišgirdo Tavęs, jį skaitančios…

Buvo pasakyta, teisybė. Girdėjo Karčiauskas, Braziūnas, Čigriejus… Per popietę „Mes esam Šiaurės krašto“. Dabar galiu suprasti, jog tai poeto pagyra, ir priimti su šypsniu. O tuomet labai  susijaudinau. Kažkaip net nejauku paliko…

O kas Tau – Šiaurės kraštas? Juk augai Kaune, Šančiuose…

Aš anksti tapau našlaite. Rusams užėjus, tėvas, būdamas Lietuvos kariuomenės karys, pasitraukė į Vokietiją, vėliau atsidūrė Amerikoje ir dingo lyg į vandenį, o mama mirė, kai buvau pusantrų metukų…

Šančiuose mane augino motinos sesuo Elžbieta, o Pasvalio krašte gyveno kiti giminės, pas kuriuos leisdavau vasaras. Ten pramokau tarmės, aukštaitiškų dainų… Pusė mano širdies Kaune, pusė – Šiaurės Lietuvoje.

Kokius poetus, be amžinatilsį Jono Strielkūno, dar mėgsti skaityti?

Saviškius, šiauriečius – Braziūną, Čigriejų… Taip pat išeivius: Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Henriką Radauską… Iš amžininkų – Viktorą Rudžianską, Donaldą Kajoką, Robertą Keturakį… Esu ir Tavo kūrybą nesyk skaičiusi…

Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.
Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.

Neseniai grįžai iš Šventosios žemės. Kodėl vis važiuoji ir važiuoji į piligrimines keliones? Kodėl Tave taip dažnai galima sutikti „Marijos radijuje“ ir šv. Mišiose? Turi už ką atgailauti?

Malda, giesmė, piligriminė kelionė – argi tai vien tik atgailos išraiška? Nors… Kas yra pasiutęs, velnių priėdęs, tam tikrai reikalinga save dvasiškai gerokai paniurkyti. Ypač, kai prisiartina amžius, kuomet ir jėgos nebe tos, ir sveikatą tenka lopyti. Visa tai – kaina, kurią mokame už savęs netausojimą jaunystėje. Malda suteikia itin daug stiprybės, ji išgano. Manau, labai nelaimingi yra tie, kurių niekados nepasiekia Dievo malonė. Man, štai, be galo pasisekė: teta, kuri mane augino, buvo giliai tikintis žmogus – jos pasėta sėkla, nors ir vėlai, tačiau sudygo. Teisybė, iš pradžių tetos beriami Dievulio kviečiai krito į erškėčius ir ant uolų, bet galiausiai prasiskverbė.

Ką mažas jaunas gauni, tas niekur nedingsta, anksčiau ar vėliau pareina. Dabar man malda – tai sielos ramybė, apsivalymas ir, žinoma, padėka Kūrėjui už viską, kuo buvau apdovanota ir ko netekau.

55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.
55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.

Paskutinis, tradicinis klausimas, tačiau kaip be jo? Kokie Tavo artimiausi darbai darbeliai?

Rudeniop turiu užmačių paruošti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Basanavičiaus atminimui skirtą programą, taip pat noriu prisiminti Juozą Grušą, kurio 115 gimimo metines šiemet lapkritį švęsime.

Dabar esu labai smagiai pražuvusi Poezijos pavasaryje. Laukiu pasirodant Gasparo Aleksos romano „Šventojo Akiplėšos medžioklė“, kurio pagrindinis veikėjas – kunigas Juozas Zdebskis. Esu prašyta ir, Dievui leidus, noriai dalyvausiu šią knygą pristatant visoje Lietuvoje.

Tegul tik Viešpats laimina šiuos sumanymus ir pasiryžimus.

Susitikimas su Merkinės bendruomene.
Susitikimas su Merkinės bendruomene.

 

Choreografė Rasa Prokurotienė: ,,O vis dėlto svajoju!“

Rasa Prokurotienė
Rasa Prokurotienė

Choreografė Rasa Prokurotienė: ,,O vis dėlto svajoju!“

Pokalbis su  choreografe, Vilniaus kolegijos dėstytoja, ,,Vyturio“ pradinės mokyklos mokytoja eksperte Rasa Prokurotiene

Balandžio 19 dieną Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete dėstytojams ir studentams, o balandžio 26 dieną ‒ ir šokio mokytojų asociacijos surengtame seminare buvo pristatyta Rasos Prokurotienės skaitmeninė ugdymo(si) priemonė ,,1 ir 2 ir“. Leidinys skirtas ir mokytojams, ir 1‒2 klasių mokiniams. Ta proga kolega Marius Kraptavičius kalbina leidinio autorę Rasą Prokurotienę.

Gimei Telšiuose. Papasakok apie savo vaikystę. Vasaras juk leidai kaime, pas senelius. Kokios Tavo vaikystės vasaros?

Kiekviena vasara prasidėdavo nauja sandaliukų pora. Juos išsirinkdavau parduotuvėje. Ir tai reiškė, kad esu pasiruošusi vasaros atostogoms kaime. O kaimus turėjau du: Aukštaitijoje (Tigrės) ir Dzūkijoje (Micės). Tai močiučių kačių vardai. Nuostabios vasaros su žemuogėmis ant smilgos, grybais, nerūpestingais žaidimais ir net karvių ganymu. Mes su sese, atvažiavusios iš Telšių, tuo metu buvome atvykėlės iš „kito pasaulio“. Seneliai taip mus mylėjo, kad net leisdavo dresuoti avytes, gaminti paršeliams balandėlius ir šuniui atiduoti skaniausią dešros gabalėlį. O kur dar dainos užsiropštus ant stogo ar šokiai rugių lauke!

Rasa su sese Lina
Rasa su sese Lina

Dar buvo neapsakomai džiugus laikas su mama prie jūros. Tik vėliau supratau, koks svarbus buvimas drauge: pašnekesiai, smėlio pilių statymas, vasaros koncertai, spektakliai, poezijos vakarai…

Rasa su mama ir sese Lina
Rasa su mama ir sese Lina

Kada ir kaip suvokei, kad šoki?

Darželyje labiau deklamavau, dainavau. Šokti pradėjau pirmoje klasėje, kai buvau atrinkta į šokių būrelį. Kartą vaikų vasaros stovykloje (buvau aštuonerių), po didžiulės liūties, išėjau į kiemo aikštelę ir šokau. Šokau viską pamiršusi ir pasinėrusi į savo mintis. Pro langą pamačiusi atėjo renginių organizatorė ir pasiūlė parengti solo numerį. Atsisakiau.

Papasakok apie mokyklą, savo mokytojus ir pirmąją šokių mokytoją, savo pirmą pas.

Baigiau Telšių III-ąją vidurinę mokyklą. Tuo metu su klasės draugais rengdavome įvairiausius pasirodymus. Aktyviai juose dalyvaudavau. Turėjau puikius mokytojus, kurie skatino šokti, dainuoti, vaidinti, sportuoti. Buvau komandos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ kapitonė. Pirmąją šokio mokytoją prisimenu kaip reiklią, griežtą, bet labai mylinčią savo darbą ir vaikus. Tada dar nesvajojau būti šokio pedagoge.

Dabar pakalbėkim apie studijas, Tavo nuotaikas, viltis.

Studijų laikas buvo įdomus. Klaipėdos fakultete dėstė geriausi choreografai, kurie perdavė ne tik šokio, bet ir gyvenimo patirtį. Man dėstė profesoriai Juozas Gudavičius, Jūratė Čapaitė, Skaistutė Idzelevičienė, docentai Almutė Gražulienė, Tulija Jagutytė Zinčiukienė, Mykola Zinčiukas, Romaldas Idzelevičius ir kt. Džiaugiausi, kai buvau priimta į studentų „Vėtrungės“ ansamblį. Studijuodami lankėme spektaklius, šokio kolektyvų pasirodymus, važiuodavome visur, kur atvykdavo gastroliuojantys baleto artistai.

Ar tikrai norėjai, o ir dabar tebenori  nori būti šokių mokytoja?

Įstojusi į Klaipėdos fakultetą studijuoti choreografijos, aiškiai žinojau, kad noriu dirbti pedagoginį darbą. Dar studijuodama turėjau galimybę dirbti Klaipėdos kultūros rūmuose su vaikų grupe. Pasitikrinau ir nuomonės nepakeičiau.

RasaPamokoje (2)

Rasa pamokoje
Rasa pamokoje

Baigusi studijas keletą metų dirbai Šiauliuose ne tik pedagoginį darbą, bet ir kūrei choreografiją Šiaulių dramos teatro spektakliams. Papasakok apie šį metą.

Puiki patirtis Šiaulių dramos teatre. Jauna režisierė Audronė Bagatyrytė statė spektaklį „Paryžius, kuriame…“, pagal Toulouse-Lautreco paveikslus. Mane pakvietė kurti choreografiją. Koks įdomus metas! Choreografės, aktorių ir režisierės bendras darbas, siekiant sukurti įtaigesnius vaidmenis. Buvo daug entuziazmo.

Rasa paskaitoje
Rasa paskaitoje

Prisimink tą akimirką, kaip tapai vilniete. Ar tai Tavo miestas?

Prisijaukinti miestą man prireikė ketverių metų. Vilniuje jau dvidešimt šešeri metai. Dabar tai jau mano miestas.

Kaip gimė idėja pasidalyti savo patirtimi ir sukurti leidinį?

Vilniaus kolegijoje dėstydama būsimiems šokio pedagogams, vesdama seminarus kolegoms ir dirbdama Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje, nuolat mokausi. Atėjo laikas, kai galiu sukaupta patirtimi pasidalyti.

Vedant seminarą
Vedant seminarą

Pristatyk išsamiau, koks tai leidinys ir kur www.menobangos.lt  skaitytojai galėtų jį surasti.

Tai skaitmeninė ugdymo(si) priemonė I‒II klasių šokio pamokoms „1 ir 2 ir“. Leidinyje pateikiu užduotis, kurias vaikai gali atlikti per šokio pamokas kartu su mokytoju arba namuose vieni ar su draugais, broliais ir sesėmis. „1 ir 2 ir“ skelbiamas Šokio mokytojų asociacijos svetainėje http://www.sokis.upc.smm.lt ir Ugdymo sodo svetainėje https://sodas.ugdome.lt

Baigdamas paklausiu apie svajones ir meilę.

Nesu svajotoja, tiesiog imu ir darau tai, ką moku geriausiai. Apie meilę… Jeigu galvoji, kad tai šokis, aš sakyčiau kitaip: šokis – mano profesija. O meilė – žmonės: dukra Elzė ir vyras Robertas. Jie yra mano mokytojai, patarėjai, kritikai ir viso gyvenimo variklis. Be jų aš būčiau kitokia… Esu jiems labai dėkinga!

Su dukra Elze ir vyru Robertu
Su dukra Elze ir vyru Robertu

O vis dėlto svajoju. Noriu, kad mūsų Elzė gyventų teisingame ir gražiame pasaulyje… Ir būtų pati laimingiausia!

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

Nuotraukos iš asmeninio Rasos Prokurotienės archyvo

Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Neringa Vaitkutė
Neringa Vaitkutė

Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Šio pasakojimo autorė – Jaunųjų filologų konkurso dalyvė, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos I klasės mokinė Jelena Ivanova

Kartais, įsivaizduodami įžymius žmones, mes manome, kad jie yra tolimi, nepasiekiami, beveik kaip dievai, turi daug turtų, begalę kitų dalykų. Nesusimąstome, kad šalia gali būti toks žmogus. Kartą ir aš nepastebėjau… Tas žmogus tiesiog nekrito į akis, nors buvo visai šalia.  Tad norėčiau jus su juo supažindinti. Bet… Prieš susipažįstant padėsiu jums nukeliauti ten, kur tas žmogus praleidžia daugiausia laiko… Tačiau kelionė bus nepaprasta… Jums prireiks daug drąsos ir užsispyrimo… Taigi pradėkime.

Iš pradžių mums teks nukeliauti į nedidelį Trakų rajono miestą Lentvarį, įveikti visų gyventojų keiksnojamą pervažą, pasukti į romantiškais padavimais garsėjančią Klevų alėją ir stabtelti prie pastato, ant kurio sienos puikuojasi ryškus užrašas : „Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija“. Atvėrę duris, atsiduriame fojė, ir čia realybė, susidūrusi su vaizduote, patiria žaismingą konfliktą – erdvė prasiplečia iki begalybės. Bet argi iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo? Neapsigaukite. Iškart į akis krenta veidrodžiai iki pat lubų… Argi neprimena jokios pasakos? Ak, turbūt supratote… Atsidūrėte stebuklingame pasaulyje, lyg Alisa Veidrodžių karalystėje… Bet, deja, čia sustoti ir apsidairyti  dar negalime. Reikia keliauti toliau… Dabar mums reikia kopti į trečiąjį šio pastato aukštą… Šiek tiek paėjėję pastebime truputį pravertas duris… Taip, būtent čia ir sustosime. Jas atlapoję, tarp įvairių mikroskopų, knygų ir griaučių, turinčių vardus, prie stalo pastebime moterį. Ji susikaupusi kažką brauko languotame lapelyje. Turbūt ir vėl taiso kokio nors penktokėlio keverzones… Staiga nejučia ji šypteli. Įdomu kodėl… Bet tada visi pastebime jos jaukų ir nuoširdų žvilgsnį, nušvitusį veidą. Kaip supratote, tai biologijos mokytoja, bet neapsigaukite. Būkite budrūs… Gimnazijos pamokų tvarkaraštyje parašyta, kad ji yra Neringa Borovikė ir tikrai moko biologijos paslapčių. Tačiau turbūt neketinate mokytis biologijos, todėl papasakosiu apie šią nepaprastą moterį, ją vadindama Neringa Vaitkute. Ką keičia vardas? Daug ką! Prieš jus sėdi be galo protinga ir fantazijos turinti moteris, praturtinusi lietuviškąjį fantastikos pasaulį savo kūriniais. Turbūt jau supratote, kad Neringa ‒ rašytoja. Kol kas ji yra parašiusi penkias knygas. Tai  „Vaivorykščių arkos“ , „Titnago plunksna“ , „Šnabždesiai bedugnėje“, „Tamsa, kuri prabudo“ ir „Miestas be padangės“. Knyga „Vaivorykščių arkos“, tiksliau, pirmoji trilogijos dalis, buvo sukurta per pusantrų metų, Neringai vedant biologijos pamokas Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, taisant mokinių darbus, dalyvaujant projektuose, auginant savo vaikus – penkerių Viktoriją ir ketverių Karolį, verdant vakarienę, anot jos, tobulam vyrui statybininkui Olegui („retas vyras pakęstų žmoną, dieną naktį gyvenančią prie kompiuterio“), slaugant priglaustą katę ir nudirbant daugybę kitų darbų darbelių, kurie neišvengiamai turi sutirpti moters rankose. Neringa Vaitkutė sakė, kad net būdama pavargusi, net naktimis vykdanti savo planą – parašyti bent kelis puslapius kasdien, o rašyti jai nėra vargas, ko gero, prisipažįsta, indus plauti yra sunkiau. Jai net smagus tas momentas, kai gali sėsti prie savo failų ir nuskęsti juose. Tada nieko negirdi, nieko nemato: nei kaip vaikai laksto už nugaros, nei kaip lipa per galvas. Sako nemaniusi, kad galės rašyti naktimis, kad bus taip svarbu įvykdyti rašymo planą, jog prieš save nepradėtų jaustis kalta…

Su sūnum
Su sūnum

Trilogija pajudėjo iš vietos maždaug prieš dvejus metus. Neringa Vaitkutė prisimena: „Taip nutiko, kad mano gyvenimas prieš septynerius metus labai smarkiai pasikeitė, tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Aš išsiskyriau su pirmuoju vyru, išsikrausčiau į Lentvarį su antruoju vyru, pagimdžiau du vaikus ir kurį laiką tūnojau namie. Vieną dieną atsisėdau prie kompiuterio ir tarp praeito gyvenimo failų užtikau savo knygą, kurią buvau tik tik pradėjusi… Kilo ūpas rašyti toliau, nes, pasirodė, tos mano kasdienybės truputėlį per daug… Taip sąžiningai ir rašiau kiekvieną dieną. Dar sesuo, auginanti mažą dukterį, pasiguodė, kad jau keliskart perskaitė gražiausias pasakas ir vaikiškas knygeles, pasiskundė, kad pristigo ką nauja skaityt. Sakau jai, kad bandau pati knygą vaikams rašyt, jei nori, gali duot paskaityt savo vaikui. Paskaičiusi sesuo ėmė prašyti tęsinio, klausinėti, ką rašysiu toliau. Na, o kai užbaigiau istoriją, nebežinojau, ką su ja daryt. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad kas susidomės, jei ne draugė Neringa, kuri dirba mokykloje, yra mano kaimynė ir buvo skaičiusi rankraštį. Tai ji surado leidyklą „Nieko rimto“ ir prispaudė mane jai išsiųsti rankraštį“.

Solidžiai literatūroje debiutuojanti mokytoja sako, kad rašymo anksčiau nelaikiusi rimtu užsiėmimu, nemaniusi tam turinti talentą – jis buvęs kaip hobis, kaip, tarkim, kitai moteriai mezgimas. Sako rašiusi daugiau sau ir niekam nesiūlydavusi, nors žmonės, žinodami jos pomėgį, reikalui esant, prašydavę tai scenarijaus, tai apsakymo ar eilėraščio almanachui. Kelerius metus NeringaVaitkutė priklausė Vilniaus fantastų klubui (yra baigusi Vilniaus universitetą).

„Mokykla ir tai, ką aš rašau, yra nesusiję dalykai, – aiškina Neringa. – Atsirado moterų, kurios sako: va dabar pradėjo rašyt knygas, ir iš mokyklos išeis. Tokioms sakau: nesulauksit. Čia jaučiuosi savo vietoje: dievinu mokytojos darbą, man patinka mokykla, patinka mokiniai, patinka jiems dėstyti, patinka žmonės, su kuriais dirbu. Profesinės žinios man padeda suvokti visų gyvų būtybių tarpusavio ryšius ir tų ryšių svarbą. Aš gal ir negyvenu tobulai ekologiško gyvenimo būdo, bet turiu tam tikrus principus, kurių sąžiningai laikausi. Pavyzdžiui, labai apriboju kosmetikos pirkinius, rūšiuoju šiukšles. Buvo tokia diena, kai įsiskaičiusi dušo želė sudėtį pasakiau sau daugiau šios bjaurasties nenaudosianti ir nusipirkau paprasto muilo; vengiu ir agresyvių cheminių valiklių, nes manau, kad ir be manęs daug nuodų nuleidžiama į kanalizaciją, patenka į upes, ežerus, gruntinį vandenį… Jaučiu atsakomybę. Man imponuoja toks santykis, kai žmogus jaučiasi už kitas būtybes ne viršesnis, o to paties pasaulio dalis, man tai labai svarbu, nes būtent tokia dalimi ir noriu jaustis. Man patinka miškas, gyvūnai, nebijau jokių vorų nei gyvačių, na, tarakonų nemėgstu… Man viskas gražu… Profesinės žinios suvoktus ryšius padeda įdėti ir į knygą“.

Paaugliai neskaito lietuvių autorių knygų. Galbūt mokyklos privalomųjų sąrašų nuvilti ir įtikinti, kad tai senamadiška, neaktuali literatūra. Taip nepastebėti praslysta originalūs kūriniai, puikūs autoriai. Tačiau Neringos kūriniai nepraslydo pro šalį. Jie tapo reikšmingi visuomenei. Viena jos parašytų knygų tapo reikšmingiausiu 2013 metų literatūriniu debiutu.

Vaivoryksciu

Knyga ,,Vaivorykščių arkos“ pasakoja apie Vidurio terasos gyventojus, apie toje terasoje vykstančius neramumus, apie tai, kaip susirasti naujų draugų ir kaip elgtis kelionėje, galų gale – kaip gelbėti pasaulį.

Knygos personažai – skrajūnas Rudis, pranašai Emas ir Esta, nuotykiautoja Ida, gudruolė, kurmis Dudsis ir dar daug kitų. Nors knygoje kai kurie vadinami vardų trumpiniais, paminimi ir jų tikri, pilni vardai. Pavyzdžiui, Idos pilnas vardas yra Idgrasilė Druskažolė. Apibūdinamas kiekvieno keliautojo charakteris.

Veiksmas vyksta Vidurio terasoje, o pabaigoje persikeliama į Aukštutinę terasą, kuri ir yra visų neramumų priežastis. Visada žinai, kur šie pasaulio gelbėtojai keliauja. Jie ,,pasako“, kokia vieta jau pasiekta, kas matyti horizonte arba kur jie turėtų vykti. Manau, labai gerai, kad knygoje yra šios terasos žemėlapis. Tada daug lengviau įsivaizduoti atstumus ir pačias vietoves.

Ši istorija apie vaikus, kurie per blogybes, vykstančias jų pasaulyje, neteko artimųjų ir kuriems lemta išgelbėti pasaulį. Istorija įtraukianti, įdomi. Visi keliautojų nuotykiai pasakojami su smulkmenomis. Ar tai visiems patiks? Priklauso nuo skaitytojo. Vieni mėgsta žinoti viską, kitiems gal atsibosta skaityti. O man patiko. Smulkmenos leidžia jaustis lyg būtum šalia, tarp veikėjų, lyg kartu su jais jaustum šilumą ir šaltį, liūdesį ir džiaugsmą.

Ryškiausios knygoje deklaruojamos vertybės yra draugystė, pasiaukojimas, paskutinių jėgų atidavimas dėl savų, dėl visiškai nepažįstamų, dėl viso pasaulio. Ši istorija moko, kad draugus reikia branginti, saugoti, padėti jiems, nes kai prireiks pagalbos tau pačiam, padėti galės tik draugai.

Knygoje atradau dar vieną didžiulę vertybę – kalbą. Dažnas paauglys išsiverčia su 200‒300 žodžių, daugybe trumpinių ir gestų, turinčių užpildyti žodyno spragas. O Neringos kalba tarsi stebuklas! Ji liejasi lyg upelio čiurlenimas, užburtas regi vaizdus, jauti kvapus, atrandi įstabių naujadarų, nepaprastų vardų ir pavadinimų. Meilė gamtai, rūpestis ja iš Neringos pasaulėjautos atkeliavo ir į knygos puslapius.

Titnago

Antroji jos trilogijos knyga „Titnago plunksna“ taip pat sulaukė daug dėmesio. Pasak autorės, antroji knyga yra apie keliones, svetimus, nematytus kraštus, nuotykius, pasiaukojimą ir paslaptis. Taip pat joje yra ir šiek tiek abejonės – ar viskas, kas padaroma pasaulio išgelbėjimo labui, yra tikrai teisinga? Ar, leidus magijai lengvai sklandyti, nebus pažadintas blogis, kuris anksčiau visų užmirštas tūnojo tamsoje, seniai virtęs legenda? Ar įmanoma mylėti, jei tas įsimylėjimo objektas ne visada elgiasi teisingai ar sąžiningai? Herojai šiek tiek paūgėjo, paūgėjo ir jų jausmai – dabar jie ne vien vaikai, turintys nukeliauti nežinia kur ir surasti paslaptingą nežinia ką. Dabar jie turi išmokti ir kitas svarbias pamokas – draugystės, ištikimybės, supratingumo. Ir net pačią skaudžiausią – atsisveikinimo visam laikui, praradimo pamoką.

snabzdesiai-bedugneje

Trečią trilogijos dalį autorė apibūdina būtent šitaip: „Tas, kuris sumanė įsiskverbti į Pasaulio medžio šerdį ir paskleisti pasaulyje savo stingdančius šnabždesius, nesitikėjo, jog jam pasipriešins… vaikai. Draugai, kurių dėka buvo grąžintas Pusiausvyros kristalas ir atskleistos Sapnų grobiko apgaulės, vėl kovos iki galo, kad jų pasaulis išliktų tyras, džiugus ir amžinai jaunas. Trapūs nuotykiautojos Idos pečiai atlaiko kur kas daugiau nei griūvančios uolos. Ryžtingi skrajūno Rudžio sprendimai įveikia didžiausias užtvaras. O galingas švelnios sibilės Ulmės balsas smogia tokia jėga, prieš kurią bejėgiai net patys stipriausi kerai.“

Neringai Vaitkutei labai patinka pasauliai be apribojimų. Be „stop“ ženklų. Kada gali išleisti savo fantaziją ganytis tiek toli, kiek ji siekia. Gali susigalvoti, ką tik nori, ir niekas nepaburbės – to nebūna! Na taip, Žemėje nebūna, o Vidurio terasoje dar ir kaip!

Tamsa

Antroji jos knygų serija („Tamsa, kuri prabudo“ bei „Miestas be padangės“) pasakoja  apie tvirtą ir ryžtingą merginą Jorę. Ar pati rašytoja tokia buvo? Paklausta ji atsakė: „Ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi“.

Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Ar rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį autorei neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį? „Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kur nors kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?“

miestas be pad_virsleis.indd

Neringos Vaitkutės knygomis daugelis labai susidomėjo. Juk pagaliau buvo išleisti  nepanašūs į kitus kūrinius pasakojimai. Mokyklose atsiranda vis daugiau vaikų, kurie skaito šios autorės knygas, o skaitytojų įspūdžiai išreiškiami irgi per kūrybinę meninę veiklą. Vienas iš neseniai vykusių renginių buvo Vilniaus „Ryto“ progimnazijoje (2015 metų lapkričio 19 dieną). Mokiniai piešė iliustracijas trilogijos motyvais, parengė jų ekspoziciją bei stendus su rašytojos knygų aprašymais, vyko diskusijos. Džiugu, kad Lentvario rašytojos kūriniai atrado kelią į daugybės skaitytojų namus.

Paklausta, kokia ji buvo vaikystėje, Neringa atsakė: ,,Aš buvau keista. Ir keistas vaikas, ir keista vieniša (ankstyvoje paauglystėje, vėliau susiradau daugybę draugų ir kai kurios draugystės vis dar tebegyvena) paauglė. Ir dabar tebesinešioju tą keistumą, tarsi kokį antspaudą ant kaktos. Vaikystėje buvau chuliganė, nebijojau jokių gyvūnų, nuolat įsiveldavau į visokias istorijas, fantazuodavau. Labai daug piešiau ir skaičiau su neapsakomu goduliu. Skaičiau visokiausias knygas – pasakas, istorinius romanus, poeziją, pažintines knygas, detektyvus, nuotykių romanus, enciklopedijas. Daugelį mėgstamų vaikystės knygų taip pat esu skaičiusi po keliolika kartų. Tiesą sakant, man didžiausia šventė buvo pastverti tai, kas dar neskaityta, ir įnikti iki visiško užsimiršimo. Net namų darbus ruošiau labai gudriai – ant viršaus vadovėlis, po juo – kokia nors knyga. Kai tėvai įeidavo į kambarį, apsimesdavau, kad mokausi, o iš tiesų skaitydavau.“

Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys
Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys

Kaip jau minėjau, Neringa dirba biologijos mokytoja. Įdomu būtų sužinoti, kokia maloniausia darbo mokykloje dalis? O kas erzina, vargina?

„Maloniausias dalykas, be abejo, yra galimybė bendrauti su mokiniais. Jie juk visai ne mitinės pabaisos. Dauguma – gana linksmi, įdomūs, smagūs ir geraširdžiai. Dar vienas malonus aspektas – juokas. Jo mano gyvenime daug. Tikro, nuoširdaus. Mokiniai ne tik mieli, jie kartais dar ir labai juokingi. O tai kas erzina, tai ne tiek pačių vaikų, kiek bendralietuviškos ydos: netolerancija, stereotipai, žiaurumas kiekvienam, kas nors truputėlį kitoks, patyčių kultūra, jėgos ir pigaus populiarumo kultas.“

Be rašymo ir darbo mokykloje, Neringa dar ir mama bei žmona. Kyla klausimas: buitis netrukdo rašymui? Į šį klausimą rašytoja atsakė linksmai:

„Geriau reiktų paklausti, ar rašymas netrukdo buičiai. Tada sąžiningai atsakyčiau – taip. Mano rašymas labai trukdo man atlikti namų tvarkytojos, vaikų myluotojos ir tobulos žmonos pareigas. Reikia pasirinkti prioritetus. Ir aš lengvai pasirenku – tiek to tie indai kriauklėje. Aš geriau kokias 20 eilučių parašysiu. Todėl mano namuose dažnai įsiveisia Chaosas didžiąja raide. Nieko tokio. Auginu du vaikus, katiną, tai kodėl negaliu augintis ir Chaoso?“

Su dukra
Šalia knygų

Pirmoji jos rankraščių  vertintoja – jos draugė irgi vardu Neringa.

„Ji pirmoji visus rankraščius perskaito, pirmoji pateikia pastabas, pirmoji džiaugiasi, keliauja su herojais. Ir net šiek tiek susigraudina. O tada parašo man apie tai žinutę, kad ir 6 valandą ryto.“

Taigi dar viena Neringa! Tad pratęsime savo kelionę. Uždarę duris, artėjame prie kito kabineto, ant kurio durų užrašyta: „Anglų kalba“, tyliai jas praveriame ir pastebime patalpą išmargintomis įvairiais mokinių darbais sienomis ir ramiai sėdinčią mokytoją Neringą Šakinienę, kuri mūsų turbūt laukė. Greičiausiai išgirdo žingsnius. Pasiklausykime, ką ji mums papasakos.

„Pradinėje mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Vėliau patekau į sportinę klasę ir vėl susidūrėme tik XI klasėje ‒ humanitarinėje. Iš pradinių klasių nieko neatsimenu, bet XI ir XII taip. Neringa visuomet kažką piešdavo, atrodo, kad piešiant ją mačiau dažniau. Jos piešimo technika tokia smulki smulki, teptukai patys ploniausi. Aš iki šiol prašau, kad ji man ką nors nupieštų, nes pasauliai, kuriuos ji piešia, yra tiek pat stebuklingi kaip ir jos rašto darbai. Kodėl bendravom? Dieve, kaip sunku tai pasakyti. Traukė tai, kad ji buvo ne tokia kaip dauguma, kitokia: visada turėjo savo pasaulį, kažkokią aurą – gero pasakų pasaulio žmogaus. Nežinau, ar tada taip būčiau pasakiusi, ar čia iš perspektyvos žiūriu į praeitį. Mes daug pokštavom kartu, labai daug, kartu nuklysdavome į mokyklos radijo tašką, ten toliau pokštaudavome. Labai ryškiai atsimenu, kaip beldėmės su plaktuku į mokytojos Dūdėnienės kabinetą (padėjom kažkokiam mažiui pas ją patekti, o pačios už kampo ant grindų mirėm iš juoko), prisimenu, kaip piešėm karikatūras (kas piešė, kas rašė, kas šalia stovėjo ir palaikė, o paskui skelbimų lentoje kabino) ir drąsiai vieną po kitos kabinom, kad pamatytų visa mokykla. Neringa buvo net mums abiems pravardes sugalvojusi: Zombis ir Šmėkla. Skamba baisiai, ar ne? Savo paaiškinimą turiu iki šiol ‒ Šmėkla, nes vis tvarkiau kažkokius reikalus, vis pradingdavau ir vėl atsirasdavau. Šmėžavau. Tai po tokio paaiškinimo ir Šmėkla tiko. Abi buvom mokyklos metalistų gerbėjos, tai irgi mus vienijo.

Studijų laikais nuolatos lankydavau ją bendrabutyje, vasarą – jos namuose už Grigiškių sodų. „Sodiniai“ vizitai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai būdavau savo sode. Iki šiol kartkartėmis sapnuoju, kad einu pas ją į svečius. Neringa man ir šunį kažkada parūpino. Kai aplankydavau ją namuose, eidavome prie upės, upelio, tiesiog plepėdavom.

Mūsų pirmi vaikai per stebuklą gimė tais pačiais metais ir mes vėl atradome viena kitą būtent tada. Daug laiko praleidom kartu. Mano mažoji eina iš proto dėl Neringos vaikų. Vos ne kiekvieną vakarą galėtų eiti į svečius pas Viktoriją ir Karolį.

Tikrai nieko neatsimenu apie jokius pykčius vaikystėje. O kadangi pykčių nebuvo, tai nelabai galiu pasakyti, kaip taikydavomės.

Aš galėčiau valandų valandas klausytis Neringos, kaip ji pasakoja apie mokslą. Ji tiek visko žino, nieko nereikia skaityti ir net žiūrėt. Viską pamatai jos akimis.

Man pasisekė, kad galėjau skaityti jos rankraščius, kurių dar leidėjai nematė. Turiu visas jos knygas. Vaikams skaičiau pirmos trilogijos pirmas dvi knygas, bet dabar jau laukiu, kad patys imtų knygą į rankas ir skaitytų. Kai pats skaitai, yra žymiai įdomiau, tada tas pasaulis yra tavo.“

O, kai ką pamiršome ir mums vėl teks nukeliauti pas pačią rašytoją. Mes pamiršome pasiteirauti, kokia gi ji buvo mokinė. Dabar turime puikią progą, tad eime.

„Buvau ne itin pavyzdinga auklėtinė ir mokinė. Sunku susikaupti ir tapti pirmūne, kai pasaulis toks neapsakomai įdomus ir vėjai galvoje. Žinių spragas kompensuodavau knygose perskaityta išmintimi, o ir atmintimi niekada nesiskundžiau. Užuot ruošusi pamokas, sukčiaudavau – slapčia skaitydavau knygas, paslėpusi jas po vadovėliais. Dievinau gamtos mokslus, ypač biologiją ir astronomiją, mielai spoksodavau į žvaigždes ir daug rečiau ‒ į matematikos užrašus, todėl iki šiol nedraugauju su šia tiksliųjų mokslų šaka. Labai gerbiu matematiką, jos logiką, tvarką ir skaičių eilutėse slypintį tobulą grožį. Tik visiškai jos nesuprantu.“

Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys
Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys

Kadangi Neringa dabar yra auklėtoja, būtų visai smagu sužinoti apie jos auklėtoją.

„Savo auklėtoją puikiausiai pamenu ir mes iki šiol bendraujame, juk dirbame toje pačioje mokykloje. Mūsų auklėtoja buvo kieta, superkieta, kito žodžio jai apibūdinti nerandu. Iki šiol prisimenu jos iškalbą, kantrybę ir nuostabų humoro jausmą. Labai džiaugiuosi, kad baigiau mokyklą šio nuostabaus žmogaus globojama.“

Po šių žodžių mums reikia tęsti savo kelionę: užsukti į Neringos auklėtojos kabinetą. Štai interviu su Rita Junevičiene.

Kokia ji buvo mokinė?

Labai gera mokinė buvo. Visada pradėdavau tikrinti rašinius nuo jos, nes labai įdomiai rašė. Šiaip labai įdomi mergina buvo. Net žiemą išbėgdavo basa palakstyti. Visada linksma, niekada nemačiau jos nuliūdusios. Visada pilna visokiausių minčių.

Galbūt buvo  kažką neįprasto iškrėtus?

(Po šio klausimo mokytoja susimąstė. Tai truko neilgai ir jos akys suspindėjo. Ji greit atsistojo ir nuėjo prie vienos iš savo spintų. Grižo  nešina sena užrašų knygute.)

Pasižiūrėkit, tarkim, 1992 metų spalio mėnesį, ji man į užrašų knygutę parašė: „Kartais labai pasiilgstu šviesos, pabūkite mano žvake, nebijosiu nudegti rankų, kad tik nesudegčiau liepsnoj.“

O ji paauglystėje kurdavo?

Taip. Visi šie eilėraščiai buvo parašyti ant visokių lapelių, todėl juos persirašiau į užrašų knygelę, dažnai paskaitau, prisimenu Neringą, jos klasę, galvoju ir apie save.

 

Dar prisimenu, kad dabar pati Neringa irgi yra auklėtoja. Tad skubėkime pakalbinti jos auklėtinius ‒ abiturientus.

„Mūsų auklėtoja yra geriausia iš visų. Mes dar niekada nebuvome sutikę tokio kūrybingo ir tiek daug fantazijos turinčio žmogaus. Taip pat ji  be galo gražiai piešia. Protingai pataria. Ypač šįmet, kai mums taip svarbu pasirinkti tinkamą profesiją. Su auklėtoja pasikalbėję, suvokiame, kokia profesija atitinka mūsų poreikius ir gebėjimus.“

Neringa kartais pati iliustruoja savo kūrinius – kad ir vaikams skirtame žurnale „Laimiukas“. Tie kūriniai irgi išreiškia pasakišką kūrėjos požiūrį į pasaulį. Darbai tokie subtilūs, trapūs, atrodo, bylojantys, kaip svarbu būti atidžiam, gyventi stengiantis nieko nenuskriausti, nes mus supantys yra tokie gražūs, gležni ir pažeidžiami.

Prisimenate, kai patekome į gimnazijos fojė, atrodė, kad esame Veidrodžių karalystėje. Bet juk Alisa buvo ir Stebuklų šalyje. O jums neatrodo, kad ir mūsų Neringa Vaitkutė kuria stebuklingą pasaulį, kuriame siekiama taikos ir vienovės, o silpni ir maži turi galimybę atrasti gėrį ir juo dalintis su kitais, įveikti baimę ir būti laimingi. Labai trokštu, kad rašytojos sukurti personažai augtų kartu su mumis, kad autorė mus ne sykį pakviestų į nepaprastas keliones bei nuotykius.

Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys
Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys

Nuotraukos iš Neringos Vaitkutės asmeninio archyvo.