Category Archives: Menininkų portretai

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

,,Debesėlis ieško vardo ir kitos pasakos“ – taip pavadinta Gintarės Adomaitytės knyga jau keliauja per Lietuvą. Keliauja ir autorė. Ignalinos viešoji biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka surengė rašytojos kūrybos vakarus, pavadintus ,,Pilnatis“, skirtus suaugusiems skaitytojams. Bendrauta ir su vaikais Lietuvos pakraščiuose – Mielagėnuose (Ignalinos r.), Pagėgiuose, Tauragėje.    

Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į svetainės www.menobangos.lt redaktoriaus  Mariaus Kraptavičiaus klausimus.

Kokie pirmieji Tavo įspūdžiai – garsai, spalvos? Kuri pirmoji skaityta knyga?

Pirmasis, svarbiausias įspūdis – juodas žvėris. Draugiškas, mielas, viliojantis. Jo vardas fortepijonas. Augau šalia jo, o kartais ir po juo, klausydama, kaip skambina mano tėvas, kaip uoliai jis dirba su mūsų namus lankančiais choristais. Ta meilė – žvėries ir mano – truko neilgai. Iki manųjų šešerių, kai rimtai pradėjau mokytis muzikos. Dar tik vaikystė, o patirtys skaudokos. Suvokiau, kad neturiu nei klausos, nei ritmo jausmo. Netapau nei muzikos atlikėja, nei kūrėja, bet ilgainiui suvokiau: jei man likimas neskyrė klausos, tai apdovanojo kitaip: turiu girdą. Atskiriu Mozartą nuo Beethoveno, Brahmsą nuo Mahlerio.

Spalvos, ko gera, čiurlioniškos. Nežinau, kuri ranka pasirūpino, kad virš mano lovos kabotų ,,Karalių pasaka“ – dailiai įrėminta reprodukcija. Regėjau ją užmigdama, atsibusdama. Tėvas, chorvedys Antanas Adomaitis, tuo rūpintis negalėjo – apako būdamas šešerių. Spėju, kad reprodukciją mamai, lituanistei Živilei Medekšaitei, galėjo padovanoti jos mokiniai.

Pamenu, kaip vaikštinėju po Žaliakalnio butą pasičiupusi knygą ir prašau tėvo – tik pamanyk, savo aklo tėvo – kad man paskaitytų. Ir niekaip nesuvokiu, kodėl jis to negali. Beliko viena – išmokti skaityti. Tai buvo lengva, gera, visai nesunku. Namuose turėjome kaladėlių, o ant jų – raidės. Močiutė sakydavo: paduok man A, atnešk M…

„Dabar jau pati sau pasakas skaitysiu“, – oriai pasakiau vieną dieną, būdama gal penkerių. Ir skaičiau – Anderseną, Hauffą, lietuvių pasakas….

Dar apie kvapus teiraujiesi… Vaikystė visada kvapni. Lietus, sniegas, vėjas,  gal net debesys, saulė – įsimintini. Kai penkeri, kvepia viskas. Labiausiai vasarojimas Kačerginėje. Kvepėjo sunkvežimis, kuriuo vykome, dar labiau ‒ laivas, kuriuo plaukėme. Labiausiai pušys…

Ar iš ten, iš vaikystės atkeliavo Tavo debesėlis, ieškantis sau vardo?

Jis tikrai iš vaikystės. Kartais mane, kaip ir visus vaikus, drausmindavo. Tiesą sakant, bausdavo. Sąvoka „drausminti“ radosi ne taip jau seniai… Namuose pasigirsdavo rūstūs žodžiai: šiandieną tu neskaitysi. Tyliai guosdavausi: na ir kas, galiu ir pati pasakų prisigalvoti. Dairydavausi po namus, po kiemą: kur jos gyvena? Ogi debesyse. Laimei, Lietuvos dangus beveik visada debesuotas, vėjuotas, pasakų jame visada galima rasti.

Svarbu minėti, kad knygos „Debesėlis ieško vardo“ pirmasis leidimas pasirodė senokai, praėjusio amžiaus pabaigoje. Graudžiai atrodė tas leidinys. Be iliustracijų, prastai maketuotas. Pirmoji mano knyga, o toks nusivylimas. Labai norėjau naujo leidimo. Kai kurias pasakas be gailesčio išmečiau, kitas šlifavau, dar papildžiau rinkinį pasaka „Avis artistė“ bei „Jeronimo ir Pelargonijos“ istorija. Kreipiausi į labdaros ir paramos fondą „Švieskime vaikus“. Sklandžiai tas debesėlis ten nuplaukė, dar sklandžiau išplaukė, iliustruotas Dalios Dūdaitės, redaguotas mano auksinės redaktorės Auksės Žūkienės. Paskutinė, dvyliktoji pasaka, pavadinta ,,Pilnatis“. Ir aš šiemet žengiau į savo pilnatį…

Vir6elis

Noriu Tave iš pilnaties išvilioti į jaunatį, į tą metą, kai debesis ganei. Atėjai į mokyklą Žaliakalnyje, Algirdo gatvėje, mokėdama skaityti. Turbūt buvai pirmūnė. Kokie prisiminimai mokykloje, kokia buvo mokykla: ką mylėjai, o ko nemėgai, kas skaudino?

Mokėjau ir skaityti, ir raides rašyti, ir skaičiuodavau gal net smagiau, nei dabar.  Netapau pirmūne. Laimei – ja netapau. Nesu žmogus, kurį vaikystėje išpaikino lengva sėkmė. Per darbelių pamokas jausdavausi… beveik tragiškai. Visi vaikai laiko rankose iš popieriaus išlankstytą laivelį, lėktuvėlį ar dar kokį nors ten -ėlį. O mano rankose tik popieriaus gniužulas, tik šiukšlė. Tas pats ir su piešimu. Ne tomis spalvomis, ne taip, kaip reikia… Taigi amžini du ketvertai – darbeliai ir piešimas (dabarties kalba – technologijos ir dailė).

Nuoskaudų nejaučiu. Nieko baisaus,  jei tu jau vaikystėje suvoki: šis ar kitas menų pasaulis – ne mano. Būsiu jo pakraštyje, bet būsiu.

Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esi žaliakalnietė. Kaip dabar ten jautiesi?

Algirdo gatvę – ir visą erdvų Žaliakalnį – žinoma, kad myliu. Jo ilgiuosi. Ten mano žaidimų žemė, ten tėviškė. Žaliaklanyje, Aklųjų institue, mokėsi, o vėliau  mokytojavo mano neregys tėvas. Ten ir susipažino su Živile – skaute, atėjusia akliesiems skaityti knygų. Retsykiais pėdinu per Žaliakalnį savuoju keliu – pėsčia einu nuo stoties, kylu viršun Vytauto ar kitais laiptais, apeinu Ąžuolyną, kuriame išmokau vaikščioti, pėdinu į kitas gaves bei gatveles, man mielas ir suvokiamas, kol nusileidžiu žemyn keltu.

,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ – skambėjo mūsų senelių ir tėvų lūpose, o pati kaip jauteisi, kai Tavo tėvai ir sesuo Dainora išvyko į kitą miestą – į Vilnių? 

Kai jie išvyko, jaučiausi taip, lyg kybočiau  tarp Kauno ir Vilniaus. Į pirmą klasę  mane lydėjo močiutė. Nuostabiausia pasaulio močiutė, aprodžiusi man visą Kauną: muziejus, teatrus, gatves. Mudvi vis kur nors eidavome, dažnokai pėsčios…

Tai gal kelis žodžius apie močiutę?

Kai gimiau, močiutei  Onai buvo šešiasdešimt. Taigi, dabar esame lyg ir…  bendraamžės? Bandau įsivaizduoti ją – sulaukusią manęs, dar vienos anūkės.

Įdomiau močiutę įsivaizduoti jauną. Gimė ir augo Liepojoje, knygnešių Emilijos ir Augustino Baranauskų šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, svajojo apie aukštąjį mokslą. Norėjo tapti advokate. „Pirmasis pasaulinis karas sumaišė kortas“, – taip apie jaunystės laiką prisiminimuose rašė močiutės vyresnė sesuo Zuzana. Dėl močiutės Onos lemties man skauda vis labiau. Inteligentiška mergina gal pernelyg anksti ištekėjo – per Pirmą pasaulinį karą. Ištekėjo už šviesuolio, laisvamanio Igno Medekšos. Jų vaikų vardai – Rimvydas, Gražina, Živilė. Bene pirmieji tokie vardai Lietuvoje… Abu romantikai – Ona ir Ignas Medekšos – iš Liepojos vyko į Tavo jau paminėtą Vilnių – į jųdviejų svajonių, vilčių miestą. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas Lenkijos. Nežinau, kodėl neliko Šiauliuose, nežinau, kodėl atvyko į Kauną. Taip, jie tikrai gyveno ta nata: nenurimsime be Vilniaus. Taip, tikrai buvome ta šeima, kuriai Vilnius – svajonių miestas.

Senelio – to šauniojo Kauno vyrų kirpėjo, miesto tarybos nario – beveik ir nepažinau. Tik iš pasakojimų. Jiedu, senelis Ignas ir močiutė Ona išsiskyrė, kai jų vaikai suaugo. Pamenu senelį, retsykiais užklystantį pas mus Žaliakalnyje, prašantį mano tėvo, kad paskambintų jam Beethoveną.

Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Taigi atkartoju skaudų klausimą: Tau tik septyneri, bet Tu kybai. Jau ne kaunietė, dar ne vilnietė… Su inteligentiška močiute, retsykiais sutinkamu seneliu…

Liūdesys. Jausmas, kad esu tėvams nereikalinga, neįdomi. Noras stengtis, kad tik jiems įtikčiau. Suvokimas, kad jiems neįtinku, nors neriuosi iš kailio. Štai ką patiria vaikai, kai jų tėvai ir vyresnė sesuo išvyksta.

Kaip sekėsi Tavo tėvams be Tavęs? O Tau?  

Tėvai glaudėsi pas giminaičius, vėliau gyveno Skroblų gatvės bendrabutyje, kol pagaliau gavome išsvajotą butą Antakalnyje. Vienaip ar kitaip, suprantu šių laikų vaikus, besiilginčius išvykusių tėvų. Retsykiais, bibliotekoje ar mokykloje, susitikimuose su skaitytojais, matau liūdną vaiką. Dažniausiai jis ar ji sėdi pirmoje eilėje, pernelyg ramus, perdėm lėtas. Drįstu spėti: jo ar jos tėvai ką tik išvažiavo…

O tėvams… Jie abu paliko mokyklas, kuriose dirbo, ilgainiui tapo Aklųjų draugijos leidyklos redaktoriais. Tėvui be jo ugdyto aklųjų choro buvo bloga – negera be choro jam buvo visą jo gyvenimą… Laimei, turėjo mylinčią žmoną. Gal ir mudvi – Dainora ir aš – nesumenkinome nei močiutės, nei tėvų gyvenimo.

Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje.
Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje dešinėje.

Apsupta muzikos garsų, knygų lentynų, lankiusi  muzikos, šokio, dramos pamokas, ištrūkai į kitą erdvę – į vandenį, pradėjai irkluoti. Kas tai? Protestas, paauglystė, noras būti kitokia, pabėgti? Kodėl paauglystėje nelikai menuose?

Nelikau, nes niekas ten manęs nemylėjo – nei šokių, nei muzikos, nei dramos pamokose. Vaje, kaip dramatiškai suskambo, bet juk tikrai taip buvo. Jautiesi viena iš daugelio, beveik nematoma, nesvarbi. Liaudies šokius gal ir neprastai šokau pas Bronę Dragūnaitę. Privačias fortepijono pamokas ėmiau iš žymios pedagogės Janinos Šeštokienės. Šokti patiko, skambinti ‒ ne… Kol vieną kartą… Atėjo į mūsų mokyklą Sofija Grucova – inteligentiška, grakšti, draugiška akademinio irklavimo Europos čempionė. Daug tų trenerių ateidavo, bet tik Sofiją Grucovą mes, mergaitės, įsimylėjome: ji tuoj pat įsiminė mūsų vardus, ją domino mūsų gyvenimas, ji pėsčiuodavo kartu su mumis nuo irklavimo bazės iki Antakalnio. Mes taip mylėjome trenerę, kad negalėjome nesistengti, nelaimėti. Žūtbūt – tuose šaltuose Lietuvos vandenyse, ežeruose ir upėse tobulinome techniką.

Antakalnio dvidešimt antra mokykla, jos L klasė, t.y. papildomas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas, lotynų kalba… Tokių mokyklų Lietuvoje buvo tik kelios. Kaip ten patekai?

Stengtis nereikėjo. Buvo ta L klasė mūsų mokykloje, tad kodėl nebandyti? Tiesą sakant, nieko aš toje mokykloje nesimokiau, tik meistriškai mokslus imitavau. Nepatiko man mokykla. Nemėgau jos. Mėgau skaityti – kol apsvaigdavau. Per naktis, iki aušros. Pėdindavau į mokyklą kaip po smarkaus vakarėlio, retsykiais apsiverkusi dėl dviejų priežasčių: išgyvenau perskaitytą knygą, apgailėjau jos personažų – tai pirmoji priežastis. Antroji? Toje neva tobuloje mokykloje mus mokėjo ir sumenkinti, ir pažeminti. Ilgainiui suvokiau: esu viena iš tų žmonių, kurie netinka mokyklai, o mokykla netinka jiems, ir nieko čia nepakeisi.

Bet nepamirškime ankstesnio klausimo: mokaisi  intelektualioje L klasėje ir… irkluoji…? Tu – inteligentų vaikas?

Tai jau taip. Nuėjau ten, kur niekada nebuvo niekas iš mano giminės – patraukiau į sportą. Į akademininį irklavimą. Kaip tai žeidė mano tėvus, kaip baugino močiutę. Patekau į plačius vandenis, o juk niekas niekada mūsų giminėje net nebandė plaukti. Kaip visa tai nepanašu į šokio, į muzikos pamokas… Kita vertus, ir šokį, ir muziką, ir irklavimą valdo ritmo jausmas. Ir ne tik jis. Prakaitas – kad ir kaip neromantiškai taip skamba. Būtina technika, būtinas ir jausmas – jausti grindis po kojomis, jausti klavišus, jausti vandenį. Tėvai, susipažinę su trenere Sofija Grucova, lyg ir nurimo, pasikliovė jos inteligencija. Jie niekada nebuvo nė vienose mano varžybose, bet tėvas ėmė klausyti sporto žinių, retsykiais išgirsdavo ir mano pavardę… Gal ir ne toks buvau vaikas, apie kurį svajota, bet mylimas vaikas. Keisčiausia, kad likusi namuose viena, prisėlindavau prie pianino (fortepijonas netilpo į Vilniaus namus), vis ką nors pati sau paskambindavau. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad tėvai stovėdavo ties slenksčiu, neskubėdavo durų rakinti: tėvas klausydavo prastos mano muzikos, visiškai laisvos, asmeniškos, bet… muzikos.

Studijos universitete. Žurnalistika. Kas pasikeitė Tavo gyvenime? Nauji draugai, mylimi dėstytojai… Kas jie?

Mano gyvenime pasikeitė viskas. Mokyklos, kaip jau minėjau,  nemėgau.  Universitetą pamilau. Ne pirmane kurse, ne antrame. Trečiame – taip. Kai baigėsi tie kai kurie bukieji anų laikų mokslai, kai prasidėjo laisvesni. Mokyklą baigiau prastais pažymiais, bet pirmąją sesiją išlaikiau puikiausiais. Būta ir universitete visko – nuopolių, skrydžių, vėl nuopolių. Na ir kas. Ten buvo gera, ten noriu grįžti. Skirmanto Valiulio, Laimono Tapino paskaitose mums leido samprotauti, turėti savo nuomonę. Bronius Raguotis ir Bronius Makauskas pateikdavo kiek daugiau žinių, nei mes buvome nusipelnę gauti.

Papasakok apie pirmąsias žurnalistines patirtis. Išvykai į provinciją, o šiandien vėl grįžti lyg ir ten, iš kur pabėgai?

Ne kartą esu rašiusi, pasakojusi  apie du savo pasaulio miestus – Kauną ir Vilnių. Kuo gražiausiai jie manyje dera. Nežinau kaip, nesuvokiu kodėl ir kada manyje radosi ir kita meilė: miesteliams. Svarbią sau praktiką studijų laikais atlikau Telšiuose. Lig šiol ja džiaugiuosi. Ir miestu (Telšiai ne miestelis, tai jau ne), ir redakcijoje sutiktais kolegomis. O po studijų nėriau į Prienus. Tyčia. Dėl įdomybės. Gerais pažymiais baigusi universitetą, kuo puikiausiai apsigynusi baigiamąjį kūrybinį darbą – nėriau. Man to labai reikėjo. Kitokio, nepažinto gyvenimo. Keblus mano gyvenimo laikas Prienuose, o toks dosnus. Grįžau į Vilnių pervargusi, išsunkta. Na ir kas? Juk parsivežiau kelias pasakas. Jos ilgai laukė, kol pateks į knygą. Ir sulaukė.

Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.
Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.

O Tavo dabartis? Ignalina? Ar žinai, kad esi nustebinusi ne vieną žmogų, keisdama sostinę į provinciją? Tu, bajoriškų šaknų turinti ketvirtos kartos miestelėnė?

Labai gerai prisimenu tą dieną, Mariau,  kai mudu – abu miestelėnai – sėdome prie kompiuterio ieškoti tos vietos, kurioje būtų daug žalios ir mėlynos spalvos. Abiem rūpėjo vandenys ir miškai. Ne kaimas, ne sodyba, ne vienkiemis. Gamta. Ir šiek tiek miestelėniško pasaulio. Tą kartą tai jau tikrai meldžiausi visiems dievams ir deivėms, kad rastume būstą Ignalinoje. Tu pardavei Šeškinės butą, nes tą Šeškinę nelabai mėgai, aš dėl visa ko, laikinai, pasilikau Žirmūnų butą, nes… nes… ne taip jau lengva man nuo jų atsitraukti.

Nežinau, kuris iš tų dievų ir deivių padėjo rasti Ignaliną – jos tylą, jos gaivų orą, jos ežerus ir miškus, jos geležinkelius, traukinių gausmą. Nustebinau gal tik tuos žmones, kurie manęs nepažįsta. Kurie pažįsta, žino: man visada rūpėjo ežerai ir miškai, aš visada norėjau nuošalės.

Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.
Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.

Tave pažinau Sąjūdžio laikais. Tu buvai žurnalistikos žvaigždė.  Keista, bet beveik nepasakoji apie neramias Sausio įvykių naktis, leistas Seimo rūmuose…  Sovietų laikų žurnalistė, bet nepriekaištingos reputacijos.

Niekada niekada niekada nebuvau jokia žvaigžde, ją būti nenorėjau. Visada norėjau būti rašytoja, kuriančia ir vaikams, ir ne vaikams. Gal niekada to garsiai neištariau nei vaikystėje, nei jaunystėje. Sakau, kad noriu būti žurnaliste, o juk iš tikrųjų ne, rašytoja. Ja ir tapau. Visada norėjau rašyti pasakas – tą ir darau. Gal keistokai  skamba, bet manoji žurnalistika buvo tik būdas to siekti.

Tą neramų Lietuvos vadavimosi metą prisiminti ir slogu, ir gera. Mitingus, bado streikus, bičiulystę su disidentu Algimantu Andreika, sionistu Grigorijumi Alpernu  ar su KGB užguita vienuole Leonora, kiek vėliau, po Sausio įvykių – ir slaptą TV bokštelį Šalčininkų rajone bei laidas, kurias vesdavau sėdėdama ant kelmo. Vienas kitas mano rašinys to meto spaudoje gal ir tikrai paliko žmonėms stipresnį įspūdį. Bet ne, ne ir ne – niekada nesibroviau į jokias žvaigždes, nei žurnalistikos, nei – juo labiau – politikos.

Buvai viena iš ,,Šiaurės Atėnų“ kūrėjų.

Ačiū Tau, kad ištarei ,,Šiaurės Atėnai“. Saulius Šaltenis, Saulius Stoma, Arvydas Juozaitis – jie buvo pirmieji savaitraščio kūrėjai. Nustėrau, kai pakvietė ir mane. Ten tai jau tikrai atsigavau, pasireiškiau, pasirodžiau, susivokiau, kad leista rašyti savaip. Apie kiekvieną iš minėtos trijulės galėčiau pasakyti daugybę šiltų ir… keistų žodžių. Man regis, labiausiai skatinama ir drąsinama buvau Sauliaus Šaltenio. „Tu laisva kaip  vėjas“, – kartą pasakė jis, gal net nesuvokdamas, kaip laiku, kad reikiamą valandą tuos žodžius taria.

„Šiaurės Atėnus“ būtinai – visada – nusiperku Ignalinos „Iki“ parduotuvėje. Bet neskubu skaityti. Jie keliauja į mano ištikimąją kuprinę, į svarbią, gal net intymią jos kišenę. Šatėnus skaitau tik traukinyje Ignalina–Vilnius. Jie tinka traukiniui,  o traukinys jiems.

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.
Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.

Gintare, Tau šešiasdešimt. Matau ir jaučiu, kaip bandai perkopti  gyvenimo slenkstį. Savo datai nesukūrei beveik nieko – jokio trenksmingo vakaro kad ir Vilniaus Rotušėje, jokios  puotos. Tai kaip gi Tau, mieloji, padėti peržengti tą slenkstį?   

Tiesa, kad šešiasdešimt. Tiesa, kad bandau jaustis lyg būtų trisdešimt. Susitikimuose vaikai beveik visada teiraujasi: kiek jums metų? Atsakau: šiemet mano jaunystė baigėsi, keliauju į pilnatį. Tebegyvenu įprastu jausmu: gyvenimas tik prasideda. Vakarai, pavadinti ,,Pilnatis“, vyko man svarbiose, jaukiose, įprastose vietose – Ignalinos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje. Muzikavo kompozitorė, improvizatorė Jūratė Baltramiejūnaitė, pažįstama nuo vaikystės, nuo Žaliakalnio laikų. Ignalinoje mano tekstus skaitė Irena Plaušinaitytė, Vilniuje – Rimantas Bagdzevičius. Ko galima norėti dar? Tik apsiauti patogius aulinukus, apsivilkti lietaus nebijančią striukę ir patraukti Ignalinos miškais…

Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.
Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.

 

 

 

.

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Julius Andrejevas su sunumi Ignu_seimos archyvo nuotrauka
Julius Andrejevas su sūnumi Ignu. Šeimos archyvo nuotrauka

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas sausio 7 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Deja, sulaukti jubiliejaus jam nebuvo lemta – lapkričio 29 d. po sunkios ligos menininkas iškeliavo į amžinybę. Tačiau tikrąją jo gimimo dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) rengiamas atminimo vakaras, kuriame pasirodys buvę profesoriaus mokiniai – talentingi jaunieji atlikėjai, dalyvaus kolegos. Siūlome pokalbį su J. Andrejevo sūnumi, kino ir teatro režisieriumi Ignu Jonynu.

Beata Baublinskienė

Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

Skirtingais gyvenimo periodais prisimenu jį skirtingai, nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu „Musica humana“ ansamblyje, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai skirtingų emocinių būsenų. Šeima, matyt, vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, pas tėtį buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko labai stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis. Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas žmogus. Niekada neskirstydavo žmonių pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik buvo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirma galvodavo apie kitus, o ne apie save.

Kiek jo gyvenime buvo svarbi profesija?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent profesija įvardytume pačią muziką. Tokiu atveju, turbūt tai visa jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos auditorijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valstybiniame jaunimo teatre – Red.), kuriam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, ir po to viską jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis. Tėvas retai kada pasisakydavo kritiškai apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę apie jos muzikinę dalį. Kai kada tai sutikdavau gana atlaidžiai, nes man atrodė, kad esame paveikti gana skirtingų muzikinių patirčių. Bet tik dirbdamas kartu su tėčiu supratau, koks universalus ir tuo pačiu globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas kilo iš galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio pagrindo. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis buvo svarbiausia? (Tarkime, žiūrint nuotraukas atrodo, kad turbūt gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas dirbti į Ispaniją…)

Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus nulemdavo labiau jausminis, o ne racionalus pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad vadovaujama tėčio, Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš kūrybinių organizacijų Lietuvoje atsiskyrė nuo sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių sugebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Per pokalbį rektorius lyg tarp kita ko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokantis nei vieno žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tą turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus ir nespėtus parašyti muzikinius kūrinius.

Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, kolegų dėstytojų, kompozitorių?

Apie tai man sunku spręsti, nes tėvą visą laiką supo įvairūs kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalyti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų išliko ypač ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio. Tai smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač dėkingas esu gerbiamam Jurgiui ir jo žmonai Ilonai Dvarionienei už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusių žmonių akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, minkšto charakterio. Vis dėlto jis ėmėsi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sajūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip jūs manote, kodėl? Jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė energijos? Kaip jis pats vertino šią veiklą?

Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardytų veiklų jis nesigaili – tai, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl LKS periodo, kai buvo atsijungta nuo Sovietų Sąjungos. Bet aš mačiau, kaip tėvui buvo koktu ir svetima visos tos intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo būnant kažkokiam matomesniam poste. Savo prigimtimi jis buvo idealistas ir ėjimą į kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad rimtai su tėvu apie tai nediskutavau.

Vis dėlto labai daug energijos Julius Andrejevas skyrė pedagogikai, net ir nemaža dalis jo kūrybos skirta vaikams. Jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su mokytojo, profesoriaus darbu?

Kiek žinau, pas tėvą visada verždavosi mokiniai, ar jis dėstytų Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Tai ypatinga dovana garbaus amžiaus būnant sugebėti jauniems žmonėms vis dar būti aktualiam, mylimam ir reikalingam. O ryškiausias epizodas iš jo mokytojo veiklos yra paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos, jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų net užlipti laiptais ir mano brolis Balys surasdavo jį sėdintį laiptinėje be jėgų. Praktiškai parnešdavo jį namo, o po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas savo studentus.

Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

Turbūt mes su broliu esame didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Kadangi abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tai visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė kažkokius gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, greičiau buvo kažkiek baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, tokia garsų laboratorija, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai persiduodantis iš kartos į kartą.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*. Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

Henrikas Algis Čigriejus
Henrikas Algis Čigriejus

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*

Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

 

Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…

–  Kaip gyvenimėlis, Henrikai?

– Beveik tobulas, vaikeliuk.

Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…

Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.

Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu?  Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.

Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.

Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.

Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.

Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta.         Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?

Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.

Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…

Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs. 

Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.

Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.

Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją),  nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.

O kaip tėtis susipažino su mama?

Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.

Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų  baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…

Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16

Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?

Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.

Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…

Su arkliuku.
Su arkliuku.

O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.

 Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?

Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte.  Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome  Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.

Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į  koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.

Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.

Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…

Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.

Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo? 

Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame  koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.

Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.

Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.

Paskutinė užrašų knygelė.
Paskutinė užrašų knygelė.

Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?

Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…

Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad  kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol  įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.

Ar tėtis rašė dienoraštį?

Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.

20161127_173034

Neparadiniai dienoraščiai.
Neparadiniai dienoraščiai.

Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?

Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli  buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas  ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.

Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.

Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir  kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to  papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…

Su Lionginu Abariumi. Rankose - dar nenusistojęs alus, viena puta!
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!

Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių  progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.

Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.

Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…

Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės:  Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“…  Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).

1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.

Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…

Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.

Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…

Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.

Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?

Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų  papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino,  alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.

Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…

Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…

Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji  šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė.  Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.

Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.

Sesers Rūtos, kuri gyvena  Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi  pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.

Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.

Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.

Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai  buvo paskutinis tėvelio balius).

Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.

O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų  dainoms ar giesmėms.

 

Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“

Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.

 

* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią

Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley'u
Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley’u

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią 

Su smuikininku, pedagogu Raimondu Butvila kalbasi svetainės www.menobangos.lt  redaktorius Marius Kraptavičius

Raimondai, gimei Šiauliuose. Papasakok apie vaikystę, savo aplinką, Tave supusius žmones.

Aš gimiau Šiauliuose, bet nuo pat mažens gyvenau Vilniuje – ten dirbo mano tėvai (tėtis Česlovas, ekonomistas, tuometiniame Valstybiniame plano komitete, o muzikologė mama – Radijo komitete). Buvau normalus berniukas, draugavau ir išdykavau su kiemo vaikais. Noriu pasakyti, kad nuo labai ankstyvo amžiaus mano mama pradėjo mane vedžiotis į Operos ir baleto teatrą. Man ten labai patikdavo. Aš per pertraukas lakstydavau po tą lenktą koridorių (tada teatras dar buvo Basanavičiaus gatvėje) su savo nuostabiu draugu, dabar kompozitoriumi ir pianistu Ričardu Biveiniu. Jo mama, žymi pianistė Halina Znaidzilauskaitė, Ričardą irgi atsivesdavo į spektaklius. Puikiai atsimenu dainininką tenorą Kiprą Petrauską. Jis visada sėdėdavo pirmoje eilėje, pirmoje vietoje, o jo kišenėse visada būdavo saldainių tokiems padaužoms kaip mes. Nesu praleidęs „Sevilijos kirpėjo“. Man spektaklis taip patiko, kad po trijų kartų jau dainavau pagrindines arijas, o po metų mintinai žinojau visą operą. Iš Italijos grįžęs Virgilijus Noreika  taip sudainuodavo I veiksmo kavatiną, kad net aš, ketverių metų vaikas, užsiklausydavau. Dar jaunas ir žavus Eduardas Kaniava, Elena Čiudakova, Rimantas Siparis (nepamiršiu, kaip jis išeidavo į sceną su dešrele II veiksme). Manau, tai buvo labai svarbus veiksnys, kad visam gyvenimui pamilčiau Muziką.

Pirmieji bandymai.
Pirmieji bandymai.

Kada ir kaip smuikas pateko į Tavo rankas? Kas pirmasis mokytojas?

Kadangi mintinai dainavau visą „Sevilijos kirpėją“, tėvai nutarė pradėti mane mokyti muzikos, kai man sukako penkeri. Bet padarė klaidą ir atidavė mane į nepatyrusių studentų rankas. Konservatorijoje buvo disciplina, vadinosi „pedagoginė praktika“, ten studentai ruošiami dirbti pedagoginį darbą. Tai aš buvau tas bandomasis triušis, patekau pas nepatyrusį studentą ir iš pradžių buvau neteisingai mokytas.

Vėliau mokeisi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Kokie prisiminimai? Tavo įsimintini mokytojai – kas jie?

Visų pirma norėčiau paminėti pirmąjį smuiko mokytoją Kazį Kristapavičių. Jis nuostabus pedagogas, „ištaisęs“ mane po „pedagoginės praktikos“ eksperimento ir paklojęs pamatus siekti smuiko meno aukštumų. Norėčiau pabrėžti, kad mokantis bet kokiu instrumentu, labai svarbu teisingi pagrindai, be jų techniniai uždaviniai paprasčiausiai neįveikiami. Nuo šeštos klasės mokiausi pas profesorių Eugenijų Paulauską. Galima būtų parašyti romaną apie šią nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto.

9-oje klasėje.
9-oje klasėje.

Papasakok apie savo studijas Lietuvos valstybinėje ir Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijose.

Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje mokiausi pas Eugenijų Paulauską, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje pas Valerijų Klimovą. Tai buvo „juodo darbo“ laikotarpis. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro, ruošiausi koncertams, konkursams. Kitaip sakant, kaupiau kūrybinį kapitalą ateičiai.

Esi dalyvavęs ne viename konkurse, kaip sekėsi?

Dar būdamas mokinys, dalyvavau vaikų konkurse Čekoslovakijoje, kur laimėjau I vietą, dalyvavau respublikiniuose, regioniniuose ir Sovietų Sąjungos konkursuose. Visur sekėsi tikrai gerai.

Lietuvoje Tavo smuikininko karjera, regis, klostėsi įspūdingai: tapai Lietuvos muzikos akademijos dėstytoju, griežei Lietuvos valstybiniame kvartete, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame orkestre. Ko trūko?

Po mokslų mano profesinis gyvenimas tikrai buvo labai turtingas. Nežinau, ko galima būtų norėti dar.

Tad kas paskatino išvykti į Venesuelą? Kaip ten klostėsi smuikininko ir pedagogo karjera?

Į Venesuelą mūsų šeima išvyko dėl gryno atsitiktinumo. Prie to prisidėjo šviesios atminties diplomatas Vytautas Dambrava. Jo darbo rezultatas – Lietuvos ir Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartis. Lietuvos menininkus pakvietė ypatinga asmenybė, žymiojo orkestrų judėjimo „El Sistema“ įkūrėjas Jose Anatonio Abreu. Aš mokiau minėtos sistemos smuikininkus, grojau kaip solistas su praktiškai visais Orkestrų sistemos simfoniniais orkestrais. Taip pat buvau nuostabaus smuikininko – pedagogo (Otakaro Ševčíko ir Carlo Flesho mokinio) Emilio Friedmano Colegio muzikinis direktorius.

Grįžote į Lietuvą, man regis, po aštuoniolikos metų. Kas per tą laiką čia pasikeitė? Kokios permainos pradžiugino, o gal kas liūdina?

Tikrai – grįžome po aštuoniolikos metų. Esame laimingi ir gyvename realybėje, kurią turime. Per tą laiką pripratome gyventi ten, kur gyvename, ir negalvoti, kas būtų, jei gyventume kitoje vietoje. Taip ir dabar: esame laimingi Lietuvoje ir stengiamės, kad viskas būtų kuo geriausiai.

2010-ųjų Kalėdos.
2010-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.

Atskleisk savo kūrybinius ir pedagoginius planus.

Šiuo metu esu labai patenkintas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje, esu profesorius ir styginių instrumentų katedros vedėjas. Mūsų akademija turi savo specifiką, stengiamės ruošti kuo aukštesnio lygio profesionalus, o Kaunas vertas turėti aukščiausio lygio meną – jo kūrėjais taps mūsų absolventai.

Papasakok apie savo šeimą. Kas jie, artimiausi Tavo žmonės?

Mano žmona Rūta Railaitė, buvusi puiki balerina, dabar Nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė. Sūnus Šarūnas ‒ inžinierius, šešerius metus dirbo Švedijoje, dabar persikėlė į Barseloną. Dukra Gailė šiais metais baigė LMTA Aktorinio meistriškumo studijas pas Oskarą Koršunovą, jau dalyvauja šio žymaus režisieriaus spektakliuose.

Ačiū, Raimondai, už pokalbį. Ir už tai, kad noriai dalyvauji ,,Meno bangų“ projektuose – ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Irenos Kriauzaitės sugrįžimas su Bonos Sforcos atsisveikinimu

Irena Kriauzaitė prie Ūsio.
Irena Kriauzaitė prie Ūsio.

Irenos Kriauzaitės sugrįžimas su Bonos Sforcos atsisveikinimu

Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė Irena Kriauzaitė penkiolika metų buvo tarsi dingusi. Bent taip galėjo pasirodyti Vilniaus teatrų lankytojams. 1975 metais baigusi tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), Dalios Tamulevičiūtės kursą, Irena Kriauzaitė vaidino Jaunimo teatre, kur sukūrė daug įsimintinų, dramatinių vaidmenų režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo ir kitų režisierių spektakliuose. Pati režisavo Sofoklio „Elektrą“… Bet pastaruosius penkiolika metų ji gyvena toli nuo miestų triukšmo, scenos spindesio.  Nedideliame Ignalinos rajono Dvarykščių kaime, šalia Linkmenų, ji pasitinka rytus ir palydi už Ūsių ežero besileidžiančią saulę. Ir šis pokalbis tebus apie jos dienas – praėjusias, dabarties ir viltingos ateities.

 Keistai jaučiuosi, Jus pristatydama. Žinau, kad didžiajai Lietuvos žmonių daliai Jūsų pavardė vis dar skamba reikšmingai ir pakiliai. Žinau ir tai, kad jaunuomenė dabar turi savo „žvaigždyną“. Kviesčiau panirti į tą laiką, kai „žvaigždžių“ nebuvo, bet buvo labai ryškiai šviečiantis teatras. Ar tai ta šviesa Jus ten paviliojo?

Jeigu žmonėms patinka ir teikia stiprybės, tegul vadinasi „žvaigždėmis“. Manęs tai nežeidžia. Kai astronomai, aptikę kosmose skriejantį bevardį kūną, pavadina jį įžymaus Žemės gyventojo vardu, toks suaugusiųjų žaidimas man labiau priimtinas. Lietuva nėra tokia didelė šalis, bet didinga savo praeitimi. Ir dar bus didingesnė ateitimi, kai kiekvienas iš mūsų sąžiningai dirbs ir gyvens savo Tėvynėje. Nors jau ir dabar sąžiningai dirbančius ir gyvenančius Tėvynėje reikėtų vadinti žvaigždėmis. Be kabučių!

Vaikystėje švytintis susitikimas su teatro žmonėmis buvo toks stiprus, kad ir šiandien jis liko nepakitęs. Įsiminė pirmas matytas spektaklis ‒ vaikiškas „Raudonoji gėlelė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), antras – Fridricho Diurenmato „Fizikai“ (Panevėžio dramos teatras). Vasarą Lietuvos teatrai gastroliuodami atvykdavo į mano gimtuosius Šakius ir tai man visada buvo šventė. Kultūros namų direktorė Kuzmienė, šviesios atminties žmogus, pastebėjo mano aktyvų domėjimąsi teatru ir aktoriais – kiekvieną kartą ateidavau su dideliu glėbiu gėlių. Pasiūlė man surinkti teatrą mylinčių vaikų grupę. Kartais trys, kartais keturios mergaitės ruošdavome gėlių puokštes ir dovanodavome jas aktoriams. Tai buvo pirma nuostabi tarnystė. Tai ir buvo pradžia kelyje link teatro.

Esate iš garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. Vien buvimas jame tuomet buvo likimo dovana. Ar taip tebegalvojate ir šiandien?

Neabejotinai, buvimas jame buvo likimo dovana. Viena iš gražiausių dovanų. Taip galvojau anuomet, taip galvoju šiandien, taip galvosiu rytoj.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

Kas įsiminė labiausiai: pirmas vaidmuo, ypatinga dovanota gėlių puokštė, paslaptingas gerbėjo laiškelis? Kas buvo tas dopingas Jūsų darbe? Kaip jis kito, bėgant metams, kaupiantis patirčiai?

Jei būtumėt uždavusi tą klausimą anuomet, tikriausiai būčiau pasakiusi, jog pirmasis vaidmuo, didžiulės rožių puokštės ir laiškeliai… Dabar pasakysiu: dėstytojos Dalios Tamulevičiūtės pamokos. Kuo skaudesnės – tuo brangesnės. Dabar, prieš žengdama žingsnį ant pakylos, klausiu savęs: „Ką pasakytų dėstytoja?“ Kartais būna toks jausmas, kad net girdžiu ją kalbant.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

Amerikiečių teatro aktorius Lawrence᾽as Barrettas yra sakęs, kad aktorius panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego. Jūsų kūrybinėje biografijoje – neeiliniai spektakliai, fantastiški vaidmenys. Ar tikrai viskas – tik iš sniego?

…ir iš sniego, ir iš lietaus, iš saulės ir vėjo. Iš sielos gelmių.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

To meto Jaunimo teatro gerbėjai pamena „dešimtuko“ žvaigždžių laiką. O Jums pačiai kas ligi šiolei spindi neblėstančia šviesa? Prisimindama  savo talentingąją trupę, kam pirmiausia siunčiate Dangaus linkėjimus, su kuo šiandieną palaikote artimus ryšius ar bent esate išsaugojusi telefono numerį?

Man nereikia nieko prisiminti – jie visi mano širdyje. Ačiū Dievui! Esame gyvi ir sveiki. Metų našta mūsų nesugadino. Susitikę žiūrime vienas kitam į akis, o akys dega kaip angliukai. Vienaip ar kitaip sąžiningai dirbame savo darbus. Bėdoje ar džiaugsme neatstumtume vienas kito ‒ jeigu susoptų širdelę, manau, kurio nors kišenėje gal ir atsirastų validolio tabletė. Turiu visų telefono numerius…

Kada paskutinį kartą buvote teatre?

Niekas nežinojo, gal ir nereikėjo jiems žinoti, koks sunkus buvo išėjimas iš teatro. Bet – reikėjo ir išėjau. Tyliai, neverkdama, nedalydama interviu. Išėjau iš teatro, bet… jis many liko.

Buvau kviečiama į Jaunimo teatro premjeras, išsiruošdavau, bet visada – visada – nukeliavusi iki troleibuso stotelės, apsisukdavau ir kažkokios jėgos būdavau grąžinama atgal į namus. Jaunimo teatro duris po daugelio metų vėl pravėriau prieš porą metų. Ėjau atsisveikinti su buvusiu vyru, aktoriumi Antanu Šurna.

Ar sapnuojate teatrą?

Sapnuoju gastroles kituose kraštuose. Klaidžioju daugiasluoksniuose labirintuose, kai surandu sceną – PABUNDU!

Kaip dabar per tam tikrą atstumą vertinate šiandienos teatrą: kuo džiaugiatės, ko labiausiai jame pasigendate?

Savęs.

Gyvenimas mums duoda užduočių, bet atveda ir Mokytojus, kad šie padėtų tas užduotis įveikti. Kas jie, tie Mokytojai, padėję  ar vis dar padedantys Jums?

Teko laimė dirbti su ne vienu talentingu režisieriumi, vis ko nors mokytis. Bet galiausiai suvoki, kad gyvenimas Žemėje ir yra pati didžiausia teatrinio meno Akademija. Neskirstau režisierių į daugiau ar mažiau svarbius, bet šiandien galiu pripažinti, kad dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė išmokė amato, o režisierius Eimuntas Nekrošius užaugino sparnus ir išmokė skraidyti.

Irena Kriauzaitė su Jonu Vaitkumi Linkmenyse.
Irena Kriauzaitė su Jonu Vaitkumi Linkmenyse.

Esate ne tik teatro aktorė. Kinas Jūsų gyvenime: intriga, savęs išbandymas, lemtingas/laimingas atsitiktinumas? O gal  ‒ „koks velnias nešė į tą galerą“?

Kinas – tai spalvotas sapnas. Tai – visiškai kitas pasaulis. Nuostabus pasaulis. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nenorėtų būti pakviestas filmuotis. Aš su džiaugsmu priimdavau kiekvieną pakvietimą filmuotis. Ir buvo skaudu, kai tekdavo atsisakyti. Kaip buvo, taip…

Dar buvote režisierė, dar – Teatro ir muzikos akademijos dėstytoja…

Taip, tiesiog buvo toks laikotarpis teatre. Pagrindinis darbo krūvis teko vyrams. Režisierius Eimuntas Nekrošius paliko teatrą. Atėję nauji režisieriai nelabai galėjo su mumis susikalbėti, tuo laiku dauguma aktorių patys pabandė realizuoti savo sumanymus, tarp tokių buvau ir aš.

Vienu metu buvau pakviesta dėstyti ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dėsčiau scenos kalbą režisierių Jono Vaitkaus, Juliaus Dautarto, aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno ir kitų studentams.

Dar buvau ir mokytoja! Porą metų dirbau su talentingais vaikais Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje. Tai buvo gražūs metai.

Paskui staiga leidote daug kam save užmiršti, buvote tiesiog – mylinti dukra. Ir su šiuo „vaidmeniu“ į Jūsų gyvenimą atėjo Linkmeų apylinkės, Dvariškių kaimas. Čia panirote į tylą, tarsi išėjote (pabėgote?) iš pasaulio, kuriame buvo tiek spalvų, tiek šviesų… Tiesa – ir dirbtinių. Gal mamos liga tebuvo „pateisinama“ priežastis palikti sceną? Kaip žvelgiate dabar į tą apsisprendimą ir per jį gautą tylos laiką? Kaip į bausmę, dovaną, neišvengiamą išbandymą ar galimybę pažinti save ir pasaulį?

Kaip pasakytų mano herojė Heda Gabler: „Vis tos sunkios sąlygos, į kurias patekau! Jos ir padaro gyvenimą skaudų ir stačiai juokingą!“ Atsitiko kaip atsitiko. Mama susirgo Alzheimerio liga, o aš jai buvau davusi žodį: jokių globos namų. Žodį tesėjau. Buvimas su Mamyte – pats nuostabiausias ir tikriausias laikas mano gyvenime. Vargu, ar dar išgyvensiu tokias laimės, džiaugsmo ir skausmo pilnatvės dienas. Dienos be jos – tai jau ne vien galimybė pažinti save ir pasaulį. Ne bausmė, ne. Bet – išbandymas, tikrai.

Ko Jus išmokė gyvenimas kaime? O gal Jūs ‒ kaimą?

Mokymosi ar mokymo čia nė nebuvo. Tiesiog aš čia gyvenau. Gyvenu! Šį kraštą, Linkmenis ir tiesiog prie jų prisiglaudusius Dvariškius, pažįstu nuo vaikystės, mano krikštatėvis čia mokytojavo. O kai prieš daugelį metų dėdienė surado šią sodybą kaip parduodamą – kitaip kaip likimu to nepalaikiau: būtent pro šitą namą mes, vaikai, eidavome prie ežero maudytis, ne kartą esu jo „gonkose“ sėdėjusi, kai dėdė stabtelėdavo pasikalbėti su senuoju savininku… Svarstyti nė nereikėjo: aš pasukau Linkmenų pusėn! Čia aš radau tylą. Kaimas man padėjo susitikti su savimi, išsikuopti „arklides“, kuriose tiek visko buvo prisikaupę. Tyla man buvo vienintelė išeitis. Aš aikštingas žmogus, ne nuolankus, o ne. Kaimas mane nuramina ir apdovanoja. Čia tiesiog per mano kiemą pražygiuoja visi keturi metų laikai! Čia aš turiu ežerą… Mieste gyvenantieji to gal nė nesupras. Tai – mano vieta.

Esate Dvariškiuose. O Jūsų širdis kur?

Ji visada su manimi!

Židinyje plazdanti ugnis, prie kojų murkiantis katinas… Tai – vienatvė, ar – pilnatvė?

Bandau apie tai negalvoti. Daugiau, matyt, papasakotų mano katinas Tiberijus. O aš tegaliu pasakyti: reikėjo gyventi. Ir aš gyvenau kaip išmaniau. Dabar tai jau nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad išgyvenau.

Radau priemonių, kurios padeda apsisaugoti nuo kosminio, ne paprasto, o kosminio, liūdesio: rašau, tapau. Nežinau, kada pasirodys mano romanas „Laimingoji“. Dabar tiek daug, labai labai daug knygų… Rašau dėl to, kad mintys tiesiog plaukia, kartais mane jos net sprogdina. Ir spalvų griebiuosi dėl tų pačių priežasčių. Šitaip aš save kaip Miunhauzenas už plaukų vis traukiu iš pelkės. Rašau, tapau, kad nenumirčiau, nors su mirtimi esu susidraugavusi. Siaubą regiu gyvenime, ne mirtyje.

Prie savo darbų.
Prie savo darbų.

Išminčiai pataria, kad norėdamas ramiai ir laimingai nugyventi gyvenimą privalai devynis dalykus laikyti paslaptyje: amžių, turtą, pasitaikančius kivirčus namuose, maldą, vaistus, meilės ryšį, dovaną, garbę ir nešlovę. Kur brėžiate ribą tarp paslapties ir to, kuo galite dalytis su pačiais artimiausiais, tiesiog pažįstamais ir – visu pasauliu?

Tarsi ir neturiu tokių ribų. Ir paslapčių tarsi nėra… Kaimas ir paslaptys? Viena su kitu nesiderina! Kita vertus, iš tų devynių įvardytų „dalykų“ ne visi apskritai yra mano šiandieniame gyvenime. O dėl atvirumo ‒ tai tiesiog labai priklauso nuo situacijos: kartais atsitveriu nuo visko man vienai matoma siena, bet kartais tas užplaukęs debesis net man nelauktai prakiūra, ir viskas iš manęs išbėga. Visaip nutinka.

Prie savo darbų.
Prie savo darbų.

Tikite ar ne, kad Aukščiausiasis ar Likimas sudėlioja mūsų gyvenimus: „padeda“ mus į tam tikrą vietą, numato mums būtinus atlikti darbus, supažindina su mūsų augimui reikalingais žmonėmis… Ar neatrodo, kad būtų kartais neblogai, jei tie visagaliai kai ką ir su mumis „paderintų“?Ar buvo momentų, kai priešinotės „darbdavio“ sumanymams?

Tikiu tuo, kas virš mūsų. Tie „darbdaviai“ tikrai nepalieka manęs be darbų, užduočių. Atveda ir žmones. Ir tam aš nesipriešinu, nesiginčiju, nepykstu. Noriu manyti, kad man skirtoji našta niekada nebus sunkesnė nei galiu panešti.

Tiesiog degu noru pranešti „miestui ir pasauliui“ žinią apie Jūsų… sugrįžimą. Bet gal geriau bus, jei šitos didžiosios Jūsų paslaptys bus atskleistos Jūsų lūpomis? Pabelskim triskart į medį ir…

Taip, buvo vasaros improvizacijos ant Ūsių ežero su jaunais talentingais žmonėmis. Lapkričio 2-ąją Vilniuje, Lietuvos teatro sąjungoje, įvyko mano kūrybos vakaras, kurį pavadinau „Reveransu“, tarsi primindama žiūrovams, kad esu gyva, sveika ir dar prisimenu jų akis, kai nusileidus ir vėl pakilus uždangai išeidavome nusilenkti gerbiamai publikai. Labai tam susitikimui ruošiausi. Jaudinausi. Vėl skaičiau savo mylimo Viljamo Šekspyro sonetus, pasidalijau ištraukomis iš savo rašomos knygos „Laimingoji“, variacijomis Jobo knygai. Vėl mano namuose pražydo gėlės, puokštės gėlių… Lapkričio 21-oji ‒ mano Mamytės gimtadienis. Mama mane išsivedė iš teatro, ji mane ir sugrąžina. Galima netikėti sutapimais, bet jie juk yra, ir yra žavūs. Aš džiaugiausi kiekvienu atėjusiuoju, tas vakaras man sustiprino tikėjimą, jog pavyks ir kiti sumanymai. Niekados neapleido mintis apie sugrįžimą. Sugrįžimą vieninteliam, ypatingam kartui.

Koncertas "imPROviZAcija". Dominykas Vyšniauskas ir Irena Kriauzaitė.
Koncertas “imPROviZAcija”. Dominykas Vyšniauskas ir Irena Kriauzaitė.

Aktoriai juk išties yra vaikai. Jeigu manyje gyvenantis vaikas vis dar nori žaisti, manau, kad ir po penkiolikos tylos metų rasis ir man smėlio dėžė, kur galėsiu pasistatyti smėlio pilį…

Šiuo metu dirbu su Liucijos Armonaitės monopjese „Bona Sforca. Atsisveikinimas“. Mane seniai domino šios moters-valdovės gyvenimas. Kadaise vaidinau Jaunimo teatro spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Tuomet tai nebuvo išskirtinis vaidmuo, bet jau tada šis personažas sudomino, traukė gilintis, nepaliko ramybėje. Ruošiuosi susitikimui su viena iškiliausių mūsų istorijos asmenybių – Bona Sforca, Lietuvos ir Lenkijos karaliene. Ir… tepadeda Dievas.

Tepadeda. O aš dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Žukauskaitė

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Irenos Kriauzaitės archyvo.

Mažo miesto didelė širdis

Nijolė Trinkūnienė. L. Kovalevskienės nuotrauka
Nijolė Trinkūnienė. L. Kovalevskienės nuotrauka

Mažo miesto didelė širdis

Lina Kovalevskienė

Šis pasakojimas ‒ apie nedidelio miestelio didelę asmenybę. Tai Ignalinos krašto dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Vis bėganti, skubanti, vis pritrūkstanti laiko, tačiau visada linksma, šneki, kiekvienam randanti ką malonaus pasakyti. Liūdesys jai, rodos, nė netinka. O žmonės prie jos tiesiog limpa. Nekart pagalvoji, kiek reikia išdalinti gerumo, kad būtum taip mėgstama? Gal ir ne visų, gal ir yra paburbančių, pavydinčių – to talento, to švytėjimo ir šypsenos. O ji lyg gėlė išsiskleidžia kiekvienam ir kiekvienąkart – tarsi nė nebūtų sunkumų, tarsi ir dienos visos kaip viena malonios nušvistų. Ir tapyti Nijolė labiausiai mėgsta gėles. Tie žydintys paveikslai tiesiog apgaubia širdį grožiu: įvairiausios gėlės pievose, laukuose, puokštėse, kompozicijose. Nuo gelsvuose laukuose išsibarsčiusių rugiagėlių iki ryškiažiedžių karališkų aguonų, puikiųjų lelijų. „Vis dar sergu aguonomis…“ ‒ mėgsta sakyti Nijolė. Šalia gėlių žydėjimo yra ir mielų, šiltų, nostalgiškų kaimo sodybų vaizdų, nuostabių krašto peizažų, žavių natiurmortų… Ir ne tik paveikslai šios moters kūrybos pasaulyje ‒ prieš kiekvienas Velykas ima ir atrieda šimtai jos ir mokinių kurtų margučių, o kur dar vilnos vėlimas, atvirukų darymas, retkarčiais ir molio lipdymas… Daugybė žmonių žavisi talentingos moters kūryba, jos vidinio pasaulio šviesa, šiluma ir begaline meile spinduliuojančiais darbais. Savo rūpesčių ir širdies nerimo ji niekam neužkrauna, tik artimiausieji žino, kokiais išbandymais Dievas ją nuo vaikystės stiprino.

„Ką slepia šypsena…“

Nijolė gimė ir užaugo Ignalinos rajone, Triburčių kaime. Mažą mergaitę viliojo laukų ir pievų platybės, traukė spalvų, garsų ir formų paslaptingas pasaulis… Kiek ji pati save atsimena, vis piešdavo ir piešdavo, bulvių vagoje lipdydavo namelius, tiltus… Jau tada širdelėje gyveno kūrėja. Šiandien Nijolė dėkinga likimui, kad jis ją, nors ir ne iškart, bet visgi atvedė ten, kur visada veržėsi – prie dailės. Juk gyvenimas buvo nelengvas. Būdama vos 8-erių neteko tėvelio. Jauniausia sesutė buvo dar visai mažytė, mama nesveikavo, taigi Nijolei su broliu tekdavo nudirbti visus ūkio darbus. Broliui išėjus į kariuomenę, dar būdama mokinukė išmoko arti, dalgiu pjauti, malkas skaldyti, kiaules prižiūrėti. O kur dar daržų ravėjimai, šieno krovimai, vežimai… Stiprėjo ne tik merginos raumenys, bet ir valia. Tai pravertė sporte. Ji ir bėgo, ir slidinėjo, dalyvavo daugybėje varžybų, buvo nuolat giriama ir laimėjimų turėjo. Buvo netgi Lietuvos slidinėjimo rinktinės narė, atstovavo rajoną, Lietuvą. Yra ne kartą tapusi Lietuvos čempione ir prizininke. Jai svarbiausias laimėjimas – pirmoji vieta  50 km. Ignalinos slidinėjimo maratone 1985 metais.

Tas sportas ir meilei pasibelsti į širdį padėjo. Gražia šviesiaplauke ir didžiaake mergina susižavėjo jos slidinėjimo būrelio treneris. Iš pradžių tos simpatijos nė nepastebėjo, vėliau draugės šaipytis pradėjo… Su aštuoneriais metais vyresniu Mindaugu rimtesnė draugystė užsimezgė jau baigus mokyklą. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute Nijolė studijavo geografiją ir fizinį lavinimą. Po ketverių metų jie susituokė, gimė sūnus. Paskui vėl sunkumai užgriuvo. Mirė mama, Nijolė išvažiavo gyventi į kaimą. Juk reikėjo prasimanyti pinigų, į mokslą išleisti jaunesnę sesutę. Ir vėl gyvulius augino, daržus prižiūrėjo, o dienos lėkė lyg paukščiai: sparno mostas – diena, parskridimas – jau metai… Teko patirti skaudų artimo žmogaus nutolimo jausmą ir dalykų, apie kuriuos sunku kalbėti. „Išgyvenau daug sunkumų, daug kartų širdis raudojo, tačiau kai pagalvoju, visi jie buvo prasmingi, be jų nebūčiau tapusi tokia, kokia dabar esu…“ ‒ sako moteris.

Nijolės darbai. L. Kovalevskienės nuotrauka
Nijolės darbai. L. Kovalevskienės nuotrauka

Paroda – didelės širdies didelė šventė

Šis ruduo Nijolei atnešė gražų asmeninį jubiliejų, o pati dailininkė ta proga surengė dešimtąją personalinę tapybos darbų parodą „Mano vasaros“, kuri sulaukė ypatingo dėmesio. Didžiulis būrys kūrybingą ir šviesią asmenybę mylinčių, gerbiančių, ja ir Dievo duotu talentu besižavinčių žmonių susirinko pasidžiaugti paveikslais, pasakyti nuoširdžius sveikinimus, padėkoti. „Esi dangaus dovana šiam kraštui ir žmonėms…“ – tai tik viena mintis iš gausybės sveikinimų.

Autorė savo kalbą pradėjo perfrazuotais dainos žodžiais: „Aš rudeninis, paukštis rudeninis, ruduo į žemę atnešė mane ankstyvą rudenį…“ Dailininkė pasakojo, kad gyvenimą skaičiuoja vasaromis, nes ir kuria ji daugiausia vasaromis, kai daug saulės, šviesos, kai toks mirgantis ir vaiskus oras, kai gali tapyti gamtoje ir tarsi su ja susilieti. Tuomet ji atostogauja, turi daugiau laiko, gali išvažiuoti į plenerus, susitikti su kitais menininkais. Iš vasaros darbų susidėlioja jos parodos. „Dailininkui paroda – tai šventė, kūrybos įvertinimas. Man gera dalintis su jumis šiuo džiaugsmu…“ – kalbėjo Nijolė.

Parodoje eksponuojami 35 darbai, dauguma jų nutapyti šiais metais. Patys naujausi paveikslai parsivežti iš pajūrio. Tai rugpjūčio mėnesį vykusio plenero „Šventosios žemės atminties ženklai“ vaisiai. Ramus tapymas kopose, girdint jūros ošimą, matant jos beribius tolius, senus sugriuvusio Šventosios tilto akmenis, meniškai palinkusias pušeles, nuostabias smėlio ir augalų kompozicijas – kas gali būti maloniau menininkui… Kituose paveiksluose atpažįstamos mielos Nijolei Ignalinos krašto vietos: Ilgio, Gavio, Dringio ežerai, Ladakalnio panoramos, Jonalaukis, Naujojo Daugėliškio vaizdai.  Dar kiti paveikslai – tai mylimos moters gėlės: ryškiaspalvės aguonos, karališki lelijų žiedai, grožiu varvančios alyvų kekės, geltonumu plyštanti pienių pieva, jaukūs ir labai tapybiški natiurmortai. Nijolė sakė, kad paskutiniu metu ją sužavėjo mėlyna spalva, kuri išsiliejo alyvomis, lubinais. Na, o sesers šią vasarą dovanota didžiulė septynžiedė pačios išaugintos lelijos šaka davė pradžią net penkiems paveikslams. Lelijos žiedas – toks tobulai gražus, tokių išraiškingų formų, kad negali netapyti. „Tapant ilsisi mano siela“, – sako dailininkė ir skuba visiems padėkoti. Tai jos artimiausi žmonės, visada pasirengę padėti ir palaikantys draugai, mieli bendradarbiai. Visiems moteris negailėjo gražių žodžių, bet daugiausia jų sulaukė pati.

Mamos švente ypač džiaugėsi ir ja pačia didžiavosi sūnus Tomas, prie skruosto prigludo  sesuo Laimutė, renginį stebėjo ir tyliai grožėjosi teta Jadvyga, kartu šventę išgyveno pusseserė Asta, artimiausios draugės. Pati autorė, nors ir labai nenorėjo pravirkti, bet nesusivaldė galiausiai pamačiusi mokytoją Bronelę su baltomis lelijomis rankose. Sunkią negalią turinti moteris visgi atėjo pasveikinti mylimos savo Nijolytės. Gražios ir labai jaudinančios akimirkos… Nuostabus, per tiek metų sukauptas meilės ir gerumo lobis.

„Myliu savo kraštą…“

Baigusi studijas Nijolė dirbo Ignalinos vaikų turistinės bazės vadove, orientavimosi trenere. O širdyje vis plazdėdavo dailės dvasia, vis prašėsi išleidžiama. Matyt, taip jau Dievulio buvo lemta, kad sprendimas priimti pasiūlymą persikvalifikuoti ir tapti dailės mokytoja tarsi atvėrė akis. Jos atsivėrė tokiems išsiilgtiems dalykams, todėl ir mokytis buvo vienas malonumas.

Nijolė niekada nenorėjo palikti gimtojo krašto. Myli ji Ignalinos ežerus ir pušynus, myli Ažušilės kalvas ir klonius. Daugelį miškų išvaikščiojusi kaip orientacininkė, dabar kartais sportuodama su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis aplekia, ypač pavasariais, kai viskas žydi, čiulba ir kvepia. „Myliu Ignalinos kraštą. Man jis be galo gražus. O kai Joninių laike pražįsta pievos, tai išvis kažkoks stebuklas – lyg šventa dvasia virš jų pleventų. Labai patinka grybauti. Jau pats pabuvimas miške man šventė. Atsigauna dvasia, pasikraunu gerosios energijos…“ ‒ pasakoja Nijolė. Dailininkė nori savo kraštą, jo gražiausias vietas ir tą meilės jausmą įamžinti, tarsi pakylėti nuo kasdienybės, išsaugoti paveiksluose.

Dievo dovana reikia dalintis

Jau 20 metų Nijolė Trinkūnienė vadovauja Kultūros ir sporto centro dailės studijai. Savo žinias perduoda vaikams, o jie mokytoją džiugina laimėjimais įvairiuose konkursuose ir parodose. O kiek mokymų ir seminarų, kuriuos ji organizuoja rajono mokytojams, senjorams ir kaimų bendruomenėms! Gyvenimas Nijolei vis pametėja gražių darbų pasiūlymų. Su mokiniais yra ne kartą ištapiusi miesto  paplūdimio persirengimo kabinas prie Gavio ir Palaukinio ežerų, papuošusi rentgeno patalpą Ignalinos ligoninėje, kad vaikučiams būtų ne taip baisu, kad juos pasitiktų ne pilkos sienos, o žydinti pieva su drugeliais ir vabalėliais. Pavasarį baigtas didelis projektas – net 27 Nijolės ir jos mokinių paveikslai padovanoti Mielagėnų parapiniams senelių globos namams. Dailininkės paveikslais yra išpuoštos daugelio įstaigų erdvės, tačiau praskaidrinti senelių kasdienybę moteriai buvo itin džiugu, o ir vaikai, kaip sakė mokytoja, buvo labai užsidegę šia idėja, skubėjo tapyti, džiaugėsi vieni kitų idėjomis.

 

„Jaučiu, kad tą Dievo dovaną, kurią gavau, turiu naudoti, kiek galima dauginti, dalinti, kurti gerumą, džiaugsmą žmonėms“, – sako dailininkė. Dar vienas iš tokių gražių gerumo darbų – Ignalinos krašto muziejuje pavasarį surengta buvusios mokytojos, Bronės Kasperavičienės kūrybos paroda. 80-metė ignalinietė, Nijolės meiliai Bronele vadinama, savo ligą pamiršta iš šiaudelių ir įvairių žolynėlių kurdama nuostabius paveikslėlius. Dailininkė ją nuolat skatino, negailėjo patarimų ir vis žadėjo surengti parodą. Pagaliau, savo nesibaigiančius darbus nustūmusi į šalį, prisiruošė. Darbo išties buvo – kai kuriuos paveikslėlius reikėjo gražiai įrėminti, pasportuoti, padaryti kvietimus, skelbimus, pagaliau paveikslus sukabinti. „Visą žiemą gyvenau mintimis apie parodą, pati nebūčiau įstengusi tų minčių įgyvendinti. Už viską, ką iš Nijolės išmokau, patyriau ir gavau, esu nuoširdžiai dėkinga…“ ‒ parodos atidaryme sakė Bronelė.

Ištikima savo širdžiai

Dailininkė sako gyvenanti klausydama savo širdies balso ir stengiasi niekam nelinkėti pikto. Ji save apibūdina kaip nemokančią prisitaikyti, nutylėti, neturinčią kartais reikalingo lankstumo ir siekiančią apginti savo tiesą. Galbūt tai ir nepadeda, tačiau nieko negali padaryti, kai širdis neleidžia: „Einu ten, kur veda širdis, ir  tikiu, kad viską šiame gyvenime galima pasiekti gerumu ir nuoširdžiu darbu“. Išminties moteris semiasi skaitydama. Knygos visada buvo jos didieji mokytojai, auginę asmenybę, brandinę charakterį, rodę kilnaus gyvenimo pavyzdžius. Na, o Dievo žodžio knyga – pati tobuliausia, neišsemiama, nuolat naujai atsiverianti, raminanti ir guodžianti širdį, kviečianti ją, dažnai per daug šurmulingame ritme įsibėgėjusią, stabtelėti tyloje ir surinkti išsibarščiusias mintis.

Tokia ta didelė kurianti širdis, Dievo ranka palytėta, besiilginti grožio ir gėrio. Ir kitiems gera šalia jos būti, džiaugtis šviesa, kuri niekada nesibaigia…

Saulėta. L. Kovalevskienės nuotrauka
Saulėta. L. Kovalevskienės nuotrauka

 

 

 

Danguolė Bukėnaitė: “Nebijau vienatvės – ji mano laisvė”

 

Nijolė Bukėnaitė
Nijolė Bukėnaitė

Nebijau  vienatvės – ji mano laisvė

Lina Kovalevskienė

Danguolė Bukėnaitė – žinoma Ignalinos krašto tautodailininkė, siuvanti ir liaudiškais raštais siuvinėjanti nuostabius drabužius, skaras, rankines, pagalvėles, įmantrias  stalo puošmenas, suvenyrus. Senų medžių apsuptoje  sodyboje Sabališkės kaime ji sukūrė tikrą meno oazę: gerąją energiją spinduliuojantį gyvą muziejų ir savo bažnyčią su langinėse čiulbančiais paukščiukais. Tačiau pirmiausia ši ryški moteris sužavi nenustygstančia jaunatviška energija, iš kurios putojančia srove liejasi gyvenimo džiaugsmas ir nepasotinamas kūrybos alkis. Septintą dešimtį bebaigiančios moters akyse, kaip sakoma, nuolat šokinėja velniukai, o apie savo spalvingą ir jausmingą gyvenimą ji gali pasakoti valandų valandas. Danguolė sako, kad jai visada geriau sekėsi sutarti su vyrais, o jų – tų karštai ją įsimylėjusių ir galinčių bet ką dėl tamsiaplaukės gražuolės padaryti – buvo tikrai nemažai. „Turėjau septynis vyrus“, – mėgsta mestelti Danguolė. Toks simbolinis skaičius. Ir  jau nežinia, ar  tikrai taip buvo, ar tik šiaip juokais pasakoma. Dabar moters didžiausia prasmė ir džiaugsmas – būtis prie savo šaknų su  gamta ir kūryba.

Nepaprasta ir Danguolės šeimos istorija. Praeito amžiaus pradžioje jos senelis, vos 19-kos sulaukęs Jonas Bukėnas, laimės ieškoti iškeliavo į Ameriką. Šaunus ir tikrai galvotas buvo, tolimojoje Čikagoje prasigyveno ir net savo taverną atidarė. Ten sutiko  didžiąją  meilę Juzefą Spečiūtę. Kartu jie nugyveno daugiau nei pusę amžiaus. Čikagoje pora susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Leono (Danguolės tėvo). Iš Amerikos grįžę 1929 metais Bukėnai ir nusipirko sodybą, kurioje dabar gyvena jų anūkė Danguolė. Turtingų tėvų sūnus ir puikus jaunikis Leonas vedė pačią gražiausią apylinkės merginą Genovaitę Juršėnaitę (politiko Česlovo Juršėno antros eilės pusseserę). Mamos tėvas su bobute susipažino Rusijoje, ten jie irgi uždarbiavo. „Pagal mūsų šeimos gyvenimą galima rašyti Lietuvos istoriją. Tai tarsi dviejų pasaulių susiliejimas. Čia surasite ir Amerikos, ir Rusijos, ir Sibiro pėdsakų. Į Sibirą mus išvežė 1951 metų spalio 2 dieną. Abi Bukėnų šeimas. Senelis savo turėtą auksą paliko žentui, kuris ir prisidėjo prie mūsų išvežimo, tačiau pinigais taip ir nepasinaudojo, mirė sušalęs. Po daugelio metų ant jo kapo uždegiau žvakelę ir jis man prisisapnavo… Ką atsimenu iš Sibiro? Didelis vargas, utėlės, lupdavom ir valgydavom kalkes nuo sienų, susirgau tuberkulioze, mama – meningitu. Vos išgyvenom… Likę ir gerų prisiminimų. Mano tėvelis turėjo auksinę gerklytę ir auksines rankas. Buvo visų galų meistras, galėjo bet kokį daiktą tik pamatęs imti ir padaryti. O jau dainuodavo – iki ryto, gerdavo ir negirtėdavo, pas mus ruskelių tiek prisirinkdavo, prisiklausydavau visokiausių istorijų… Dar turėjom nuostabią mokytoją… Jauniausia sesuo Aldutė gimė Sibire, parsivežėm ją vos metukų. Grįžę į Sabališkę gyvenom mažutėj dūminėj pirkelėje. Tėvai ir mes – keturi vaikai. Atsimenu, ten buvo labai gera aura… Kai užaugom, bernai sakydavo: „Tokios gražios mergos ir tokie baisūs namai…“ O mama dirbo valytoja šitoje senelių pirkioje, čia  tuomet buvo mokykla. Skaudi patirtis, sodybą atgavome tik po keturių dešimtmečių. Tada buvo toks džiaugsmas, kad atrodė širdis iššoks iš krūtinės… Tėvelį palaidojom prieš 10 metų, mamą prieš šešerius. Jos išėjimas buvo ypač skaudus. Toks vaizdas, kad ėjau ėjau ir įkritau į gilią duobę. Iš to sunkumo išmokau melstis. Tai labai padėjo. Dabar čia mano bažnyčia. Kieme stovi kryžius, pasėdžiu šalia jo ant suolelio, nusiraminu… Jaučiu mamą kažkur visai šalia. Tarsi niekas nesibaigtų, o mums duotas laikas – visa amžinybė…“

Šalia sodybos.
Šalia sodybos.

Danguolė visą gyvenimą, kad ir kur būtų, jautėsi tarsi nematomais siūlais surišta su šia vieta: „Niekur kitur negalėčiau gyventi. Teko pusmetį praleisti Amerikoje, dirbau siuvykloje, pas vieną milijonierių tvarkiau namus. Neištvėriau. Kiekvieną naktį kaimą sapnuodavau, taip ilgėjausi namų, mamos. Tada tarsi save iš naujo atradau, pasitikrinau, kas esu ir ko man reikia“, ‒ pasakoja moteris.

Dvi Danguolės seserys Vlada ir Aldutė taip pat kuria nuostabius drabužius. Kartu jos dalyvavo gausybėje parodų, su Lietuvos televizijos organizuotais koncertais keliavo po Ameriką. Trys tamsiaplaukės gražuolės demonstravo savo lino sukneles ir sulaukė tokio dėmesio ir tiek komplimentų, kad galvos apsvaigdavo. Tačiau profesiją Danguolė pasirinko nemenišką. Statybos technikume baigė architektūrą, dirbo Statybos ir projektavimo institute, vėliau Lietuvos mokslų akademijoje braižytoja. „Mano kabinete būdavo tikras susibūrimų centras. Visi subėgdavo išgerti kavos, paplepėti. Smagiai leisdavom laiką, o aš dar suspėdavau ir pasiuvinėti. Sakydavau: „Vyrai, jei aš darbe neišsisiuvinėsiu suknelės, tai savęs negerbsiu…“

dscn4381

Apie visas savo meiles ir dvi santuokas Danguolė nenori daug pasakoti. Kaip pati sako, „niekas nieko vertas“. Pirmas vyras paliko daug skaudžių prisiminimų, tik bendravimas su jo kolegomis teatralais, spektaklių lankymas buvo malonios ir šiltos akimirkos. Apie antrąjį vyrą moteris kalba daugiau. Prasitaria, kad jis buvo turtingas, gražus ir jai artimas savo vidumi: „Mes taip gražiai abu dainuodavom, būdavom visur lyg sulipę, visada linksmi, daug šnekėdavomės. O jis mane išdavė. Taip skaudu – žiūri į mylimą žmogų ir matai, kad jam tarsi protas pasimaišęs… Susirinkau daiktus ir išvažiavau, nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti. Skausmas begalinis. Vis klausdavau: „Už ką man taip…“. Paskui jis pradėjo gerti, norėjo mane susigrąžinti. Nesutikau. O vėliau aplankė beprotiška meilė. Tokia, kuri visą energiją išlaisvina, kuri skraidina, neša ir skandina, visas ribas ištrina. Jis buvo jaunesnis, jis norėjo kartu su manim gyventi, siūlė tekėti… Aš nuo jo pabėgau, jis susirado, bet nieko iš to neišėjo… Po daugelio metų susitikau jį ir vos pažinau, jausmų nebuvo. Supratau, kad tuomet susižavėjimą, įsimylėjimą sumaišiau su meile…“

Danguolė pasakoja, kad jai gydytojai ne kartą žadėjo blogas prognozes. Ji turėjo rimtų sveiktos problemų, bet štai gyvena, sunkiai dirba ir jau kokia 20 metų apie jokias ligonines negalvoja. Ji sako, kad labai daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, nuo minčių. Vienas sunkiausių jos gyvenimo momentų buvo per patį moters brandos žydėjimą: „Sulaukusi 42-ejų įstojau į tautodailininkų sąjungą, paskutinį kartą įsimylėjau ir „nusitraukiau galvą“. Po baisios avarijos 5 savaites išgulėjau „tempime“, buvo pažeistas stuburas. Per stebuklą atsistojau ant kojų ir vėl mokiausi vaikščioti. Supratau, kad žmogaus galimybės kosminės, neišmatuojamos. Dar galvoju, kad kiekvieną sunkumą ar nelaimę reikia priimti kaip dovaną, nes tada tu priverčiamas mąstyti ir dirbti. Būtent mąstyti ir dirbti ‒ dabar iš žmonių tokia galimybė dažnai atimama…“

O šiaip gyvenime sutikau daug vyrų, kuriems aš buvau tiesiog literatūrinė draugė. Su jais susirašinėjau laiškais, kalbėdavausi, išklausydavau jų bėdas, patardavau. Buvome tiesiog bičiuliai. Visada su vyrais geriau sutardavau nei su moterimis. Su jais viskas daug paprasčiau, jie teisingiau moka įvertinti. Ir dabar turiu tokių gerų draugų. Štai kad ir mano medžiagų tiekėjas Ričardas. Turtingas verslininkas, bet jau toks paprastas, toks nuoširdus, be galo mielas. Jo parduotuvėje aš nardau kaip žuvis vandeny. Viską išmanau apie tekstilę ir kai jau imu rinktis, tai tikras malonumas. Ten stovi gal dešimt manekenų, aprengtų mano suknelėmis. Ir garsūs dizaineriai ateina jų apžiūrėti. Tegul sau žiūri. O Ričardas man ir sako: „Tu mano dizainerė, nu nekapok viena tų malkų tam savo kaime…“

Danguolei buvimas kaime, darbas ir jos kūryba – tai visas jos pasaulis, tai savotiška meditacija. Kartais ji sėda ant dviračio, aplekia aplinkinius kaimelius, prie seno dvaro griuvėsių nuvažiuoja, išgyvena tokią gražiai liūdną nostalgiją, galvą pravėdina, ir vėl lekia prie savo siuvinių. „Nuo vaikystės save atsimenu vis žaidžiančią skudurėliais. Kai gyvenom Sibire, tai iš kaimynės siuvėjos nuolat prisirinkdavau įvairiausių medžiagos skiautelių, iš jų darydavau lėles. Iki aštuntos klasės žaidžiau lėlėmis, gal todėl savų vaikų neturiu… Žinau, kad man duotas kitoks laikas. Turiu jį atiduoti ne savo šeimai, o žmonėms. Net nežinau, galbūt šeimai būtų lengviau tarnauti nei visuomenei. Atsakomybė ir pareiga tiesiog įaugę man į kraują. Norėčiau, kad Lietuva būtų tuo į mane panaši…“

Danguolė gyvena, kaip ji sako, labai primityviai ir labai paprastai. Su savo suknelėmis, rankdarbiais, sodu, kiemu, su dūmine pirtimi, kurioje pasijaučia lyg rojuje. Ji viena, bet tikrai ne vieniša: „Mes galime visą laiką pasirinkti su kuo būti, su kuo mums gera be vaidybos, be prisitaikymo. Turiu milijoną pažįstamų. Draugių nelabai. Mėgstu bendrauti su jaunesniais žmonėmis, labai nervina pokalbiai apie ligas. Man toks gražus kažkada skaitytas posakis: būkime laisvi kaip paukščiai ir vaikai“. Myli Danguolė vaikus, o jaunas paneles, moteris  ji moko rankdarbių, pataria joms, kaip reikia elgtis, kaip drabužį sau pritaikyti ir kaip save pateikti. Jai labai gražu, kai žmonės pasipuošę, kai rūpinasi savo išvaizda. O Danguolės suknelės, tarsi stebuklingos, gali visokius figūros netobulumus paslėpti ir kiekvieną moterį tikra karaliene paversti.

Moteris pasakoja ir pasakoja. Mintys šokinėja. Atrodo, kad jos nespėja su jausmais ir įspūdžiais, kurie taip greitai sklando tarp šimtų buvusio laiko įvykių, akimirkų,  tarp vis gimstančių norų ir svajonių. Vis bandai išklausti, ar jai nevieniša, ar neliūdna. Taip. Liūdna, bet ne dėl savęs, o dėl to, kad kaimai tuštėja, kad žmonės nemoka išsikalbėti, mažai bendrauja, kad ir tie paskutiniai vyrai prasigeria, kad nėra kam jų prikelti… O jai pačiai bendravimo netrūksta,  ir žmonių, kai reikia, ji susiranda, arba ją atranda. Sodybon ima ir užklysta kokia įdomi asmenybė. „Anksčiau su seserimis daugiau bendraudavom, dabar visos į savo gyvenimus nuėjom. Joms šeima, vaikai, anūkai, aš  – savoj stichijoje paskendusi. Man rūpi mano darbai. Net ir labai pavargus imuosi siuvinėjimo, nors trumpam. Tai ramina, padeda subalansuoti jausmus ir mintis, sudėlioti detales. Patinka būti vienai. Nesuprantu, kodėl kiti taip bijo tos vienatvės? Neplanuoju laiko, aš jį visą turiu, juo mėgaujuosi, esu iš tikrųjų laisva. Galiu valgyti ir nevalgyti, dirbti ar tiesiog būti. Atsakomybę jaučiu tik už namus. Reikia malkų paruošti, paremontuoti. Ir kapoju aš tas kalades kaip pasiutusi. Vasarą šeštą ryto keliuosi, išsipustau dalgį ir šienauju pievas. Tai mano sporto salės… Pasisotinu pačia būtimi, kad aš esu, kad čia man gera. Dieve, kaip dar norisi pabūti, kaip norisi dar iš tikrųjų gyventi. Nealkti  to tikro gyvenimo. Aš galiu bet ką suvalgyti, bet jei širdis alkana, vis galvosiu, kur gauti jai maisto…“

Ruduo obuoliais lyja.
Ruduo obuoliais lyja.

 L. Kovalevskienės nuotraukos 

 

MUZIKA – BŪDAS IŠSAKYTI TAI, KO NEGALIMA PASAKYTI ŽODŽIAIS

Justina Auškelytė
Justina Auškelytė

Muzika – būdas išsakyti tai,ko negalima išsakyti žodžiais

Birutė Žemaitytė

Šios jaunosios kartos lietuvių smuikininkės CV puošia įrašas, liudijantis, kad ji yra vienos garsiausių pasaulyje Džiulijardo aukštosios menų mokyklos magistrė, jos kūrybinėje biografijoje – dešimtys konkursų, kuriuose tapo laureate ar diplomante, o kai ji prakalbina smuiką, nuščiūva ne tik mūsų šalies, bet ir JAV, Austrijos, Italijos bei kitų šalių koncertų salės, kurių publiką žavi unikalus jos muzikinis jautrumas ir gebėjimas muzikos garsais suvirpinti klausytojų širdis – taip apie Justiną Auškelytę dažnai sako Lietuvos ir kitų šalių muzikos žinovai.

O ji atsako: „Būti pripažintai už atliktus darbus visada yra nepaprastai malonu. Tai skatina siekti didesnių aukštumų. Bet didžiausias apdovanojimas ir įkvėpimas aplanko tuomet, kai jauti, kaip suvirpa klausytojų širdys ir jie kartu su tavimi išgyvena didįjį muzikos stebuklą“. Tačiau nutilus aplodismentams ji visada skuba namo – į Lietuvą, nes čia jos šaknys ir visko pradžia.

Justina
Justina

Žaidimas, tapęs darbu

„Iš pradžių man tai buvo tarsi žaidimas, tik vėliau prasidėjo rimtas darbas“, – sako viena perspektyviausių ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos menininkų vadinama smuikininkė, prestižinės Džiulijardo aukštosios menų mokyklos (The Juilliard School, Niujorkas, JAV) muzikos magistrė Justina Auškelytė, paprašyta prisiminti kelio į didžiąją sceną pradžią.

Bet žaidimas rimtu darbu tapo labai greitai ir labai anksti. Nors Justinai tik 26-eri, muzika merginą lydi daugiau kaip dvidešimt metų – nuo tada, kai būdama maždaug trejų-ketverių pradėjo lankyti muzikos pamokėles. Būdama penkerių ji jau laikė pirmuosius rimtus egzaminus – stojamuosius į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamąją klasę.

„Pirmaisiais metais į smuiko pamokas dažnai eidavome dviese – aš ir mano bendravardė draugė Justina. Bet vėliau ji pasirinko kompoziciją, o aš nuo pat pradžių, vos išmokusi išgauti pirmuosius smuiko garsus, įsivaizduodavau save stovinčią scenoje ir griežiančią smuiku. Apie tai labai mielai galvodavau“, – šypsodamasi vaikystės prisiminimais dalijasi Justina.

Justina (dešinėje) su pirmąja smuiko mokytoja Laura Dubosaite ir vaikystes drauge Justina.
Justina (dešinėje) su pirmąja smuiko mokytoja Laura Dubosaite ir vaikystes drauge Justina.

„Norėjome, kad skambintų pianinu“

Šiandien Justina Auškelytė, 2015 metų gegužę baigusi studijas vienoje žymiausių pasaulyje Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje (profesoriai Stephenas Clappas, Laurie Smukler), yra vienintelė Lietuvos smuikininkė, įgijusi muzikos magistro laipsnį šioje prestižinėje mokymo įstaigoje. 16-os tarptautinių ir respublikinių konkursų, tarp kurių Granx Prix tarptautiniame Balio Dvariono konkurse (Vilnius, 2008 m.) ir II-oji vieta tarptautiniame Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkurse (Vilnius, 2009 m.), laureatė bei diplomantė, pelniusi Prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkos raštus už muzikinius nuopelnus Lietuvai, reguliariai kviečiama griežti didžiosiose Lietuvos scenose kartu su pripažintais Lietuvos orkestrais bei kameriniais ansambliais. Netrukus didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“ išleis jos ir pianisto Cesare Pezzi (Italija) kompaktinę plokštelę, kurioje skamba Balio Dvariono muzika, o tolimesniuose muzikantės kūrybiniuose planuose – daugybė naujų sumanymų.

Tačiau jei ne vienas atsitikimas, viskas galėjo būti kitaip. Ir kas žino – gal dabar kalbėtume ne apie vieną geriausių Lietuvos jaunosios kartos smuikininkių, o pianisčių…

Pianistė? O gal - vairuotoja?..
Pianistė? O gal – vairuotoja?..

„Kadangi auginome keturias mergaites, aš nedirbau ir į vaikų darželį nei Justinos, nei kitų dukrų neleidau: jas auginau pati namuose. O kad dukrytės per daug neišdykautų, turėjau sugalvoti, kuo jas užimti. Justiną pradėjome vedžioti į muzikos mokyklėlę“, – prisimena jos mama, anglų kalbos dėstytoja Audronė Auškelienė.

Beveik visa šeima. Is kairės – Justina, tėtis Remigijus, Giedrė (viršuje), Aurelija (ant kelių), Ona Marija.
Beveik visa šeima. Is kairės – Justina, tėtis
Remigijus, Giedrė (viršuje), Aurelija (ant kelių), Ona Marija.

Ir ji, ir Justinos tėtis Remigijus vaikystėje mokėsi groti. Tiesa, p. Audronės teigimu, ji grojo tik mėgėjiškai. „Niekas manęs neklausė, ar aš to noriu: tėvelis vieną dieną pasakė: „Na štai, užrašiau tave į muzikos mokyklą, grosi pianinu“. Turbūt buvo savotiškas garbės reikalas, kad gerų tėvų vaikai moka groti. O Remigijus mokėsi rimčiau – studijavo Klaipėdos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Todėl kai susituokėme, mūsų namuose buvo net du pianinai, – pasakoja ji ir priduria: – O jeigu jau namuose yra instrumentai, reikia, kad kas nors jais skambintų“.

Vaikystėje Justina lankė ir baletą. Prieš baleto „Sniego karalienė” spektaklį Rusų dramos teatre.
Vaikystėje Justina lankė ir baletą. Prieš baleto „Sniego karalienė” spektaklį Rusų dramos teatre.

„Kai Justina dar buvo labai maža, aš jos kartą paklausiau, ar norėtų groti pianinu. Ji atsakė, kad norėtų, ir mes su ja nuėjome į Balio Dvariono muzikos mokyklą – tą pačią, į kurią mane buvo užrašęs mano tėvelis. Mokytoja pasikvietė Justiną į klasę, o manęs paprašė palaukti koridoriuje. Jos ten apie kažką pasikalbėjo, kažką pagrojo, turbūt klausą tikrino, o paskui abi išėjo ir mokytoja pasakė, kad Justina smuikuos. Aš labai nustebau, klausiu Justinos, ar tu tikrai nori griežti smuiku, o ji žiūri tai į mokytoją, tai į mane ir tyli. Tada mokytoja jos paklausė, ar nori griežti smuiku. Ir Justina sako „noriu“. Man mokytoja paaiškino, kad smuiku griežti gali ne kiekvienas, nes reikia ypatingos klausos, o Justina turi absoliučią klausą. Gal tai ir ne lemtingasis momentas, bet vienas iš tokių, kurie lėmė labai daug“, – tęsia A. Auškelienė.

Rugsėjo 1-oji M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Justina su tėvais Remigijumi ir Audrone Auškeliais.
Rugsėjo 1-oji M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Justina su tėvais Remigijumi ir Audrone Auškeliais.

Taip Justina tapo M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos parengiamosios klasės mokine. Mergaitę į mokyklą lydėdavo tėtis. Nors pats griežti smuiku nemokėjo, kantriai sėdėdavo pamokose ir užsirašinėdavo mokytojos pastabas, o namie mokėsi kartu su ja.

„Trejus pirmuosius metus mokėmės kartu. Kai smuikuodavome namie, paprasčiausiai dar kartą primindavau mokytojos pastabas, be to, pirmosios melodijos, kurias vaikai grojo, buvo labai paprastos, o aš muzikos „ragavęs“, todėl ir galėjau jai padėti. Griežiant smuiku iš pradžių labai sunku teisingai intonuoti, reikia išmokti techninių dalykų – teisingai ranką laikyti, peties nekelti, judesiai turi būti plastiški. Stebėjau tai per pamokas, o namie tai kartodavome. Kartais tekdavo tai priminti, nors ji ir pati daug ką prisimindavo, – sako psichologas Remigijus Auškelis ir priduria, kad tėvų dalyvavimas vaikui mokantis, jį šiek tiek sudrausmina ir padidina atsakomybę, nes vienaip groji vienas, ir visai kitaip, kai kas nors klausosi: – Nuo pat pradžių norėjome išvengti to „grojimo bet kaip“, stengėmės groti taip, kaip mokė per pamokas, todėl ir rezultatai gerėjo“.

Kadangi mokytoja buvo reikli ir beveik niekada vaikų negirdavo, p. Remigijus sako labai nustebęs, kai ji pasiūlė mergaitei dalyvauti respublikiniame Balio Dvariono konkurse, kuriame Justina savo amžiaus grupėje tapo viena iš trijų laureatų. „O tada, kai ateina pirmieji pasiekimai, jie patys motyvuoja siekti dar daugiau. Todėl ir kontrolės mažiau reikėjo“, – šypteli R. Auškelis.

Sesutės. Kairėje vyriausioji sesuo Giedrė.
Sesutės. Kairėje vyriausioji sesuo Giedrė.
Tiesiog spalvota.
Tiesiog spalvota.

Studijos, studijos, studijos…

Kalbėdamas apie savo mokinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius Jurgis Dvarionas sakys, kad vienas iš talento požymių – mokėjimas dirbti ir užsispyrimas, o šito Justinai niekada netrūko. Dar mokydamasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje (smuiko mokytojos Laura Dubosaitė, Ingrida Salygaitė, Inga Gylytė), ji papildomai mokėsi pas garsų smuikininką profesorių Pavelą Bermaną profesinio meistriškumo akademijoje „Susitikimai su Maestro“ (Accademia Pianistica „Incontri col Maestro“), o vėliau „Lorenzo Perosi“ profesinio meistriškumo akademijoje (L’Accademia di Alta Formazione Artistica e Musicale Lorenzo Perosi). Ir kas antrą mėnesį kelioms savaitėms važiuodavo į Italiją. Autobusu – po pusantros paros kelyje…

Justina pamokoje pas smuikininką Dariu Dikšaitį Čiurlionio kvarteto studijoje.
Justina pamokoje pas smuikininką Dariu Dikšaitį Čiurlionio kvarteto studijoje.

Susipažinusi su P. Bermanu, kai būdama 12 metų įveikė atranką mokykloje ir dalyvavo tarptautiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje Kaune, kur visiems jo dalyviams buvo padovanota pasaulinį pripažinimą pelniusio smuikininko pamoka, Justina sužinojo ir tai, kad jis kartu su savo tėvais pianistais Lazaru ir Valentina Bermanais vasarą Klaipėdoje rengia profesinio meistriškumo kursus, ir panoro juose dalyvauti.

„Labai norėjau dalyvauti P. Bermano meistriškumo kursuose, tačiau buklete anglų kalba pamačiusi kursų kainą, kuri siekė 300 eurų, supratau, kad tėveliai negalės tiek mokėti, nes mums tai buvo labai dideli pinigai. Tačiau vėliau sužinojome, kad kursų kaina lietuviams tėra 300 litų, ir jau tą pačią dieną užpildėme anketą. Nuo tada kiekvieną vasarą dalyvaudavau šiuose kursuose, o kai P. Bermanas būdavo Lietuvoje ne vasaros metu (kurį laiką jis dirigavo Kauno miesto simfoniniam orkestrui), lankydavau pas jį privačias pamokas. Vėliau jis pradėjo dėstyti Italijoje ir pakvietė mane studijuoti ten. Taip ir prasidėjo mano kelionės į Italiją – dar besimokant 11-oje klasėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje“, – pasakoja Justina.

Būtent P. Bermanas patarė merginai tęsti studijas profesoriaus Jurgio Dvariono klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur 2012 metais ji įgijo bakalauro laipsnį. Nors įprasta manyti, kad dėstytojai mėgsta „pasisavinti“ studentus ir gana nepalankiai vertina jų norą papildomai semtis patirties kitur, nė vienas neprieštaravo, kad Justina mokytųsi pas abu. Dar daugiau – J. Dvarionas ne tik išleisdavo ją į Italiją, bet kaskart Justinai grįžus domėdavosi, kaip praėjo pamokos ir ką naujo ji išmoko.

Patikėjo savo smuiką

Žavus ir jaunatviškas, klausytojus tiek Lietuvoje, tiek Italijoje savo nuoširdžiai ir meistriškai atliekama muzika džiuginantis smuiko ir fortepijono – Justinos Auškelytės ir savo šalyje intensyviai koncertuojančio pianisto Cesare Pezzi – duetas, galima sakyti, gimė po laiminga P. Bermano ranka, mat jaunuoliai prieš aštuonerius metus susipažino studijuodami Italijoje.

Tačiau yra dar viena priežastis, dėl kurios pažintis su P. Bermanu Justinai yra ypač svarbi. Ttai instrumentas, kuriuo ji groja. Kiekvienam smuikininkui jo smuikas yra tarsi gyvenimo partneris, nes ne tik nuo atlikėjo meistriškumo, bet ir nuo smuiko kokybės priklauso, kaip skambės kūrinys. Bet ar žinote, kiek kainuoja geras instrumentas? Daug, labai daug… O ar daug yra žmonių, kurie savo instrumentą patikėtų kitam? Pavelas Bermanas patikėjo…

„Turiu smuiką, kurį tėvai man nupirko dar mokantis mokykloje. Tai tikrai geras instrumentas, tačiau jo nepalyginsi su instrumentu, kuriuo šiuo metu griežiu. Tai asmeninis Pavelo Bermano smuikas, kuriuo grieždamas jis pasiekė didžiausių lamėjimų prestižiniuose konkursuose. Šio instrumento meistras nežinomas. Spėjama, kad instrumentui turėtų būti apie 300 metų. Profesorius  jį paskolino, kai ruošiausi tarptautiniam Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkursui. Jis kartu su kitu dėstytoju prieš konkursą surengė man perklausą, ir jo kolega pastebėjo, kad nors esu tikrai puikiai pasiruošusi, vis dėlto į didelius ir reikšmingus konkursus žmonės atvažiuoja turėdami labai gerus instrumentus, todėl būtų labai šaunu, jeigu ir man atsirastų galimybė konkurse dalyvauti su geresniu instrumentu. Ir tada P. Bermanas pasiūlė nuvykti į jo mamos namus ir išbandyti ten gulintį jo smuiką. Konkursas sėkmingai praėjo, o instrumentas iki šiol mano rankose, mat profesorius nusprendė ir toliau leisti man juo naudotis, sakydamas, kad instrumentui ne vieta gulėti po fortepijonu. Jis net tvirtino, kad jo manymu, man grojant šiuo smuiku, jis dar geriau skamba, nei skambėjo jo paties rankose. Žinodama, koks nuostabus smuikininkas yra Pavelas Bermanas, nenorėčiau su šiuo jo teiginiu sutikti, bet prisipažinsiu – toks ypatingas profesoriaus įvertinimas man tikrai glosto širdį“, – pasakoja Justina.

Tiesa, dabar Justina turi ir karboninį smuiką bei stryką. Tai vieno iš jos rėmėjų Remigijaus Lapinsko dovana. Kadangi smuikai ir strykai nemėgsta didelių temperatūros skirtumų ir drėgmės, iš anglies pluošto pagamintais instrumentais, kurie atsparūs ne tik oro permainoms, bet ir smūgiams, atlikėjai griežia lauke lyjant lietui ar kepinant saulei.

„Kadangi jam nebaisios jokios oro sąlygos, o instrumento skambesys išties geras, šią vasarą jau ne kartą esu koncertavusi su karboniniu smuiku“, – priduria Justina ir pasakoja, kad kol neturėjo atsarginio smuiko ir stryko, kartais net tekdavo juos skolintis. Antai studijuojant Niujorke smuiką teko nešti klijuoti, nes dėl drėgmės atšoko kai kurios dalys, kartą likus porai dienų iki perklausos pusiau lūžo strykas, o prieš baigiamąjį egzaminą ėmė trūkinėti jo plaukai. Tąkart stryką mergina skolinosi iš studijų draugės.

Akimirka iš tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso.
Akimirka iš tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso.

Džiulijardas – svajonės išsipildymas

Į perklausą Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje, kuri vyko kovo pradžioje, susirinko gerokai daugiau kandidatų, negu priimama studijuoti, ir nors atvykti reikėjo paruošus nurodytus kūrinius, iš viso dviejų valandų programą, vienam pretendentui komisija skirdavo vos keliolika minučių: perklausos metu iš visos paruoštos programos muzikantas pagroja tik keletą fragmentų, kuriuos jam nurodo komisijos nariai. Per tas kelioliką minučių muzikantas turi parodyti viską, ką gali geriausio, nes būtent pagal tai bus sprendžiama, ar stojantysis priimamas, ar ne. Po kelių savaičių, pirmosiomis balandžio dienomis Auškelius pasiekė džiugi naujiena – Justina priimta.

Tik džiaugtis dar buvo per anksti – dar po poros savaičių keturias dukras auginanti šeima gavo pranešimą, kad Justinai skiriama stipendija yra gerokai mažesnė, negu reikia susimokėti už mokslą ir pragyventi Niujorke. Tai reiškia, kad neužtenka būti gabiam ir įstoti – dar reikia sukrapštyti nemenką sumą pinigų. Prasidėjo, pasak Justinos, pats sudėtingiausias etapas, nes galimybė įgyvendinti svajonę pakibo ant plauko, ir šį kartą jos įgyvendinimas labiausiai priklausė ne nuo jos pačios gabumų, bet nuo kitų žmonių gerumo.

„Tuo metu pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Graco (Austrija) muzikos ir atlikimo menų universitete (Universität für Musik und darstellende Kunst Graz), ir buvo nemažai dienų, kai nuo ryto iki vakaro prasėdėdavau prie kompiuterio ir įvairiomis kalbomis rašiau laiškus su savo svajonės istorija ir prašiau pagalbos ‒ tiek finansinės paramos, tiek patarimų, rekomendacijų, kur galėčiau toliau kreiptis. Labai daug gerų patarimų man davė dėstytojas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekker, o pirmoji viltis, kad gal kaip nors pavyks surinkti pinigus, įsižiebė tada, kai per pažįstamų pažįstamų pažįstamus (tai ne klaida – žmonių, suvedusių Justiną ir verslininkę grandinė tikrai buvo labai ilga) sužinojusi apie mano rūpestį, dosniai mane paremti nusprendė ponia Birutė Garbaravičienė. Jau buvo už ko „užsikabinti“. Paklausti, kas ją paskatino paremti nepažįstamą žmogų, išdrįsau tik baigusi studijas, o ji atsakė, kad perskaičiusi mano laišką pajuto labai stiprų norą padėti; kaip ji sakė, tai „kažkoks ryšys iš aukščiau“. Ir dabar su p. Birute palaikome labai glaudžius ryšius“, – apie pirmuosius, kurie padėjo jos svajonei priauginti sparnus, pasakoja Justina.

Džulijardo laiptais.
Džiulijardo laiptais.

Kas kiek galėjo, prisidėjo ir šeimos pažįstami, ir draugai, o 2013-ųjų liepos pradžioje Justina buvo pakviesta koncertuoti Vilniaus rotariečių klube. Kai ji susipažino su šio klubo nariais, atsirado daug gerų žmonių, kurie labai padėjo tiek finansiškai, tiek moraliai. Vienas jų, Remigijus Lapinskas, pasidomėjęs, kaip merginai sekasi studijuoti Niujorke ir sužinojęs, kad ji įstojo, tačiau dėl finansinių problemų gali neišvažiuoti į garsiąją mokyklą, labai susirūpino.

„Jis ir pats mane parėmė, ir kitus rotariečius paragino. Ir jau rugpjūčio pradžioje aš turėjau visą sumą susimokėti už studijas. Bet nebuvo nei kur, nei už ką gyventi. Ir tada būtent R. Lapinskas pasiūlė parašyti laišką JAV rotariečiams. Iš rotariečių niekas neatsiliepė, bet laišką siunčiau ir pažįstamiems, šeimos draugams, klausdama jų, ar šie neturi pažįstamų, gyvenančių Niujorke. Ir štai atsirado šeima, kuri sutiko mane priimti. Tiesa, jie gyveno gana toli ir nelabai patogioje vietoje, todėl jau nuvykusi į Niujorką tęsiau paieškas toliau. Taip atsirado kita amerikiečių šeima, gyvenanti arčiau mokyklos, o kai susipažinau su Amerikos lietuvių bendruomene, mane pas save pakvietė Jūratė Kazickaitė. Ponios Jūratės namuose jaučiausi puikiai ir dabar galiu sakyti, kad Niujorke turiu antrąją savo šeimą“, – apie sėkmingai pasibaigusias rėmėjų paieškas, į jos gyvenimą atvedusias būrį naujų bičiulių, pasakoja Justina.

Justina (dešinėje) su The Džiulijardo magistro diplomu rankose.
Justina (dešinėje) su Džiulijardo magistro diplomu rankose.

Lietuviška muzika – pasauliui

Sėkmingai baigusi muzikos magistro studijas Džiulijardo mokykloje, kuri šiemet nominuota kaip geriausia aukštoji mokykla atlikimo meno srityje, Justina grįžo į gimtąjį Vilnių. Ji aktyviai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvauja įvairiuose muzikos festivaliuose, meniniuose projektuose bei pradeda žengti pirmuosius žingsnius smuiko pedagogikos srityje. O jos gyvenime vis nutinka kas nors nauja. Štai ir šiemet gegužės mėnesį Justina debiutavo Vienos koncertų salėje „Musikverein Wien“, kur pačiam kompozitoriui H. K. Gruber stovint prie dirigento pulto, atliko jo 2-ąjį koncertą smuikui ir styginiams „Nebelsteinmusik“.

Ypač šiltai ji pasakoja apie bendradarbiavimą su kylančia Italijos žvaigžde pianistu Cesare Pezzi. Muzikantų duetas visai atsitiktinai užgimė 2008 metais, jaunuoliams studijuojant Italijos „Incontri col Maestro“ akademijoje. Justina tuo metu tobulinosi smuikininko P. Bermano klasėje, o Cesare mokėsi kamerinės muzikos meno profesoriaus Konstantino Bogino klasėje. Justina kartą pati pasiūlė jam kartu paruošti programą. 2009-siais debiutavęs tarptautinis duetas per kelerius metus surengė ne vieną koncertą Lietuvoje ir Italijoje bei svetur.

Justina su Cesare Pezzi.
Justina su Cesare Pezzi.

Pernai žiemą duetas surengė koncertų ciklą Lietuvos ligoninėse, šį pavasarį abu grojo kartu su M. K. Čiurlionio styginių kvartetu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, ne kartą muzikavo ir Italijos ambasados Lietuvoje renginiuose, o netrukus turėtų pasirodyti kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui. Ją išleis didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“.

„Šiuo albumu siekėme pristatyti pasauliui vieno labiausiai mūsų šalies kultūrai nusipelniusių kompozitorių muziką. Pasiūlėme savo idėją įrašų kompanijai, o ji susidomėjo ir nusprendė įrašus išleisti. Albumas pasirodys 2017 m. gegužės mėnesį ir bus platinamas visose pasaulio šalyse, kuriose kompanija prekiauja savo produkcija, taip pat ir virtualiose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Google Play Music ir kt.). Tai ne tik didžiulis džiaugsmas mums su Cesare, bet kartu ir svarbus reiškinys kultūriniame Lietuvos gyvenime, nes visi originalūs Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui iki šiol dar niekada nebuvo įrašyti ir išleisti“, – pasakoja Justina.

Albume bus pateikti ir iki šiol niekur neskambėję B. Dvariono kūriniai, kurių pats kompozitorius iki mirties nesuspėjo užbaigti. J. Auškelytė pasakoja, kad sužinojęs apie jos ir Cesare idėją kompozitoriaus sūnus profesorius Jurgis Dvarionas ėmėsi šiuos kūrinius redaguoti ir ruošti leidimui. „Esame be galo dėkingi profesoriui už jo pagalbą ir bendradarbiavimą įgyvendinant šią mūsų idėją. Profesorius padėjo ne tik atrasti visus originalius B. Dvariono kūrinius smuikui ir fortepijonui ir juos parengė leidimui, bet ir padėjo mums paruošti kūrinius. Jis, kompozitoriaus sūnus, suteikė mums daug informacijos apie paties kompozitoriaus asmenybę ir ženkliai pasitarnavo kūrinių interpretacijos autentiškumui“, – pabrėžia smuikininkė.

Profesorius J. Dvarionas: Justina – ypatinga mergaitė

Paklaustas, ar ramia širdimi patikėjo savo tėvelio muzikinį palikimą šiai jaunųjų muzikų porai, profesorius Jurgis Dvarionas sakė:Balio Dvariono muziką daug kas įrašė, bet ji išbarstyta, todėl man labai graži Justinos ir Cesare idėja surinkti viską, ką B. Dvarionas parašė smuikui ir fortepijonui, ir įrašyti. B. Dvariono muzika parašyta iš širdies, ir jeigu tu ją groji be meilės, ji ne tiek paveiki, kiek turėtų būti, o jie labai jautriai prisilietė prie šios muzikos, B. Dvariono pasaulėjautos ir gražiai, su didele meile įrašė. Aš manau, šviesios atminties tėtis būtų tikrai patenkintas išgirdęs taip griežiant jo muziką“.

Patvirtinęs, kad albume skambės populiarūs B. Dvariono kūriniai, ir tie kūriniai, kurie skamba rečiau, J. Dvarionas aiškino: „Šiuo metu aš kaip tik beveik baigiau tvarkyti B. Dvariono kūrinius smuikui, liko keletas kūrinių, kuriuos reikia suredaguoti, ir Justina yra pirmoji, kuri atlieka visą šitą atrastą ir suredaguotą B. Dvariono muziką smuikui „viename komplekte“.  Tai labai svarbu dėl kelių dalykų. Tai bus ne tik nepaprastai gražus Justinos ir Cesare prisistatymas muzikiniam pasauliui, bet ir lietuviškos muzikos pristatymas plačiajai muzikinei pasaulio visuomenei. Tai darė B. Dvarionas, propaguodamas M. K. Čiurlionį, J. Gruodį ir kitus mūsų klasikus, tai darėme ir mes, tęsdami tėvų tradicijas, todėl labai džiaugiuosi, kad tai daro ir Justina“.

Smuikininkas, menotyrininkas ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius dr. J. Dvarionas – vienas iškiliausių mūsų šalies menininkų ir muzikos pedagogų, išugdžiusių gausų būrį smuikininkų, tarp kurių nemažai nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų, o taip pat ir Justinos Auškelytės bakalauro studijų vadovas, mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie ją.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, siekiantis tapti aukšto lygio menininku, ir dėl ko Jūs atkreipėte dėmesį į Justiną – kuo ji galbūt išsiskyrė iš kitų bendraamžių? ‒  klausėme J, Dvariono.

J. Dvarionas: Tai unikalių savybių rinkinys. Visų pirma reikia nepaprasto pasišventimo, didžiulės meilės muzikai ir fanatiškai trokšti būti vertam tos didžiosios muzikos. Gyventi ja nepakanka, reikia įsigilinti į kiekvieną kompozitorių, į jo gyvenamąją epochą – ir literatūrą, ir architektūrą, ir kitus menus.

Antras dalykas – nėra kitos tokios specialybės pasaulyje, kur reikia pradėti taip anksti. Šiais laikais 3‒4 metų vaikas jau groja. Ir ne bet kaip groja, o taip, kad stebiesi. Visų jų vaikystė kupina tikslingo, užsispyrusio darbo. Tai labai sunku, bet tikrą talentą visada lydi užsispyrimas. Mokėjimas dirbti – irgi talento požymis. Apie ramų darbą užsidarius, kaip dirbdavo menininkai XIX šimtmečio pabaigoje ar XX pradžioje, dabar galima tik pasvajoti, nes gyvenimas mus ištraukia iš uždaros muzikos celės į pasaulį, ir reikia per labai trumpą laiką paruošti daug kūrinių.

Ta ypatinga mergaitė...
Ta ypatinga mergaitė…

O Justina yra ypatinga mergaitė. Ji nuo pačių jauniausių dienų atkreipė į save dėmesį kaip ryški asmenybė, apie viską turinti savo nuomonę. Siekiant švariai ir profesionaliai atlikti kūrinį, reikia ypatingo perfekcionizmo, kuris kartais užgožia net stiprią individualybę, bet ji išsaugojo savo veidą – savo pasaulio jutimą ir muzikos supratimą. Ji kūrinį visada pateikia taip, kaip ji jaučia, todėl jos visada įdomu klausytis. Kita gera savybė – ji buvo labai imli, atvira pasauliui studentė: ji jaučia, kas vyksta pasaulyje, jaučia gyvenimo pulsą. Ugdyti šias savybes padėjo ir mokymasis Europoje bei JAV – ji pamatė, kaip gyvena dabartinis pasaulis, jos bendraamžiai menininkai.

Nors dabar vyksta muzikos universalizacija, ir yra įvairių dėstymo metodų, įvairių mokyklų, man labai džiugu, kad Justinai  pavyko sutikti labai gerų pedagogų ne tik Europoje, bet ir Amerikoje ir per juos pažinti tas skirtingas mokyklas. Nors ji ne kartą yra sakiusi, jog iš principo naujų, netikėtų dalykų ten neišgirdo, bet ji pajuto, kur eina muzika, kaip ji vystosi, ir tai didelė sėkmė.

Po studijų Justina grįžo į Lietuvą, tačiau reikia pripažinti, kad mūsų šalyje menininkai neturi labai didelių perspektyvų. Koks galėtų būti tolesnis jos kelias?

J. Dvarionas: Kelias sudėtingas. Gal jis ir rožėmis klotas, bet spyglių labai daug. Gaila, kad Lietuva tokia maža, ir ne visi talentingi mūsų jaunieji menininkai, kurių tikrai yra daug, atranda savo vietą Lietuvoje. Aš džiaugiuosi, kad Justina po studijų Vakarų Europoje ir JAV grįžo į Lietuvą, nors turėjo kvietimų dirbti kitose šalyse. Ji grįžo kupina nepaprastai gražių vilčių ir noro dalytis tuo, ką sukaupė per studijų dešimtmečius. Aš ją labai gerbiu ir vertinu dėl to, kad ji tęsia nepaprastai gražią mūsų praėjusių amžių inteligentijos tradiciją baigus mokslus užsienyje sugrįžti į Lietuvą ir darbuotis jos naudai, skiepyti žmonėms meilę savo šaliai, kaip tai darė J. Basanavičius, V. Kudirka, M. K. Čiurlionis ir kiti šviesios atminties menininkai.

Ji universali menininkė, ji gali groti solo, gali groti ir kameriniuose ansambliuose, o jos ansamblis su Cesare yra unikalus – jie labai tinka vienas kitam, papildo vienas kitą, ir aš su dideliu malonumu klausausi jų muzikavimo. Aktyviai dalyvaudama meniniame Lietuvos gyvenime, Justina kartu su juo ir viena koncertavo ir koncertuoja žymiausiose kitų šalių koncertų salėse. Tai labai svarbu ir tikiu, kad jai pavyks gyvenant Lietuvoje išsikovoti tvirtas pozicijas ne tik Europoje. Be to, aš ją taip pat matau ir mūsų pedagogų gretose.

Justinos ir Cesare koncertų plakatas
Justinos ir Cesare koncertų plakatas

Muzika irgi turi gyventi

Kas pačiai Justinai šiandien yra muzika – žaidimas, tapęs rimtu ir kruopščiu darbu, ar šis tas daugiau? Kur kas daugiau, atsako ji:

„Muzika mane lydi nuo trejų metų. Negaliu pasakyti, kad muzika užima visą mano gyvenimą, tačiau tikrai didžiąją jo dalį. Savo studentams P. Bermanas neretai primena, kad muzikantas privalo  turėti gyvenimą ir už muzikos ribų: negalima susikoncentruoti vien į muziką ir daugiau nieko gyvenime nematyti. Muzika, kurią groji, irgi turi gyventi, o tam, kad ji gyventų, pats atlikėjas turi jausti, patirti, išgyventi. Taigi, mano gyvenime muzika užima ypatingai svarbią vietą, o smuikas yra beveik visų mano kelionių draugas. Sudėtingais gyvenimo etapais muzika man padeda įveikti sunkumus, daug ką suprasti – ne pasislėpti, bet per ją išreikšti savo jausmus, savo išgyvenimus. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad muzika galima išreikšti tai, ko žodžiais negalima pasakyti, ir tai, kas negali likti nutylėta. Ir aš per muziką įvairius jausmus ir emocijas galiu išreikšti daug tiksliau negu žodžiais, nes muzika yra sielos išraiška. Tai universali kalba, suteikianti man galimybę bendrauti su klausytojais ir kartu išgyventi ypatingas akimirkas, padėti besiklausantiems įsigilinti į save, savo emocijas ir jausmus“.

Ir vis dėlto, ko reikia daugiau – darbo, talento ar sėkmės?

„Manau, kad tai balansas tarp talento ir darbo. O sėkmė – tai ji yra, tai jos nėra“, – į pokalbį įsiterpia Justinos tėtis R. Auškelis. – Bet ko siekiant reikia įdėti daug pastangų, talento, drąsos. Kaip buvo važiuojant į Džiulijardą – atranką praėjo, jau priima, atrodo, viskas puiku, o kai reikėjo susirasti rėmėjus, ilgai nebuvo nieko. Galima sakyti, tik paskutinėmis dienomis atsirado pinigai. Ir tai iš pradžių tik vienam pusmečiui“.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jeigu esi talentingas, viskas eina kaip per sviestą, bet taip nėra, sako p. Remigijus, nes be darbo nieko nebūtų: „Darbštumas, motyvacija yra talento dalis, ir jei žmogus turi dovaną, mėgsta tai, ką daro ir nori tai daryti – tai viena iš sėkmės garantijų. Tačiau jei neturi talento – gali daug dirbti, bet vis tiek nepataikysi, darysi ne tai, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia. Sėkmės reikia, bet norint pasinaudoti jos padovanoti šansu, reikia ir padirbėti“.

justina-auskelyte-color

Kūrybinė–koncertinė veikla

Solo su orkestrais: Vienos miesto muzikos ir menų universiteto studentų orkestras,

dirigentas Heinz Karl Gruber , Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Juozas Domarkas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Liepojos simfoninis orkestras, dirigentas Imants Resnis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Donatas Katkus, Musica Humana, dirigentas Algirdas Vizgirda, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestras, dirigentas Saulius Sondeckis.

Ryškiausi solo rečitaliai: festivalis „Giovani in musica” (Ravena, Italija), 21-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), Paul Concert Hall (Niujorkas, JAV), 17-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” (Klaipėda), 26-asis Societa’ Umanitaria koncertinis sezonas (Milanas, Italija), tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas ‘Pax et Bonum’ (Vilnius), Pažaislio muzikos festivalis (Kaunas), tarptautinis Mykolo Oginskio muzikos festivalis (Plungė), tarptautinis festivalis „Gasparo da Salo” (Salo, Italija).

Ryškiausi kamerinės muzikos rečitaliai: Lietuvos nacionalinė filharmonija, pasirodymas su Čiurlionio kvartetu (Vilnius), kamerinės muzikos koncertų ciklas (Morse Hall, Niujorkas, JAV), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (Vilnius), Graco muzikos ir atlikimo menų universitetas (Gracas, Austrija).

Labdaros koncertai: Vilniaus Santariškių ir Respublikinėje Kauno ligoninėse; Paramos koncertas, skirtas žemės drebėjimo nuniokotos Akvilos menų akademijos (Accademia Belle Arti l’Aquila) atstatymui paremti, Ravena, Italija.

Nuo 2000-ųjų J. Auškelytė keturis kartus tapo laureate respublikiniuose Balio Dvariono smuikininkų konkursuose, 2008 m tarptautiniame Balio Dvariono konkurse iškovojo Grand Prix laureatės vardą. Smuikininkė laimėjo I-ąsias vietas tarptautiniame Sauliaus Sondeckio (2006 m.), respublikiniame Raimundo Katiliaus (2007 m.) konkursuose. 2009 m. laimėjo II-ąją vietą prestižiniame tarptautiniame Jaschos Heifeco konkurse. Įvairius apdovanojimus ji pelnė tarptautiniuose konkursuose Latvijoje, Čekijoje ir Rumunijoje.

 

 

Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Birut
Birutė Jonuškaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Su rašytoja, žurnaliste Birute Jonuškaite kalbasi taip pat rašytoja, žurnalistė Gintarė Adomaitytė

Miela Birute, ne kartą esame adresavusios viena kitai ir klausimus, ir atsakymus. Pamenu, kokį stiprų įspūdį man paliko  pasakojimas apie Tavo vaikystę ir baltajį knygynėlį – taip Jūsų šeimos namuose Seivų kaime (netoli Punsko) vadinta knygų spinta. Apie knygas ir ne tik apie jas mudvi kalbėjomės ,,Rubinaičio“ žurnale (,,Kas ten, baltajame knygynėlyje?“) Štai nuoroda:   http://rubinaitis.lnb.lt/popup2.php?ru=bS9tX2FydGjbGUvZmlsZXMvdl9

Pastaruoju metu bene garsiausiai kalbama apie Tavo romaną ,,Maranta“. Gal skaitytojus sudomins pokalbis svetainėje www.skaitymometai.lt ,,Vėjas nuo Žuvėdrų salos“ http://specialistams.skaitymometai.lt/index.pfp?-1423901342

Šį kartą kalbamės Ignalinoje abi kiek nekantraudamos – jau tuoj prasidės Tavo edukacinis pokalbis su rajono literatais viešojoje bibliotekoje (projektas ,,Mano dienoraščio puslapiai“). 

B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.
B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 MENO BANGOS prašo prisiminti žmones, kurie Tave, rašytoją, ugdė, augino.

Ko gero, reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kurie apie literatūrą išmanė mažiausiai. Tai mano tėtis ir dėdės. Tėtis buvo siuvėjas, jis sėdėdavo prie zinger mašinos ir arba pasakodavo, arba dainuodavo. Ir taip – kiauras  dienas. Pasakojimai visada prasidėdavo vienodai, kad tai tikrai tikrai atsitiko mano proseneliui ar kokiam dėdei. Kai istorija imdavo vystytis, ir velnių, ir laumių atsirasdavo, bet ir jie  – tikrų tikriausi. Taigi fantazijos tėvas nestokojo. Vieną dieną tai nutiko jo seneliui, po trijų dienų pusbroliui ar tetai. Mama supykdavo: tėvai, baik meluoti, kiek tu gali kvaršinti vaikams galvas.

Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai
Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai. Iš asmeninio archyvo.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė. Iš asmeninio archyvo.

Galvą kvaršinti reikėjo, tiesa?

Tai buvo pradžiamokslis. Iš tėtės pasakojimų, manau, kažkas užsiliko, o gal genuose tas mano literatūrinis plepumas? Tas pats su dėdėmis. Kai susirinkdavo dėdės ir tėtė, labai įdomu būdavo netoliese tupėti. Aš tik septintoje klasėje išvydau namuose Iljičiaus lemputę. Iki to laiko ir mokiausi, ir rašiau, ir klausiau pasakojimų prie žibalinės lempos. Kertės tamsios, vaiduoklių daugiau nei realių žmonių, aš kojas parietusi, kad koks baubas nenutvertų.

Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu "ant išaugimo" ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos...
“Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu “ant išaugimo” ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos…” Iš asmeninio archyvo.
Tėvų sodelyje, 1966.
Tėvų sodelyje, 1966. Iš asmeninio archyvo.

Vis dėlto nutvėrė – vaizduotės vaiduoklis ar literatūros, jei tik leista taip vadinti kūrybinį kelią.

Net minties tada nebuvo apie rašymus, literatūros kelią. Kad juo pasukau, esu dėkinga Punsko licėjaus lenkų kalbos mokytojai Annai Gołąbek. Tai buvo žmogus, uždegęs meile literatūrai. Visus ketverius licėjuje praleistus metus dalyvavau polonistų ratelyje – tokia buvo užklasinė veikla. Neseniai sutikau mokytoją Anną Punsko šios mokyklos šešiasdešimtmetyje, ji atskrido iš Los Andželo. Pirmą kartą išvydome viena kitą po daugybės metų ir labai mielai pasikalbėjome. Kokia buvo, tokia ji ir liko – kaip kareivis, energinga, temperamentinga, pilna humoro.

Per tuos polonistikos ratelio susitikimus tiek daug sužinojau. Sunku būtų dabar įsivaizduoti dešimtokus, kurie nuolat skaito ,,Literatūrą ir meną“, ,,Metus“, „Kultūros barus“… Ar tu, Gintare, pažįsti tokių?

"Jau dešimt... Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų" (Birutė - kairėje).
“Jau dešimt… Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų” (Birutė – kairėje). Iš asmeninio archyvo.

Vieną kitą tikrai pažįstu, tačiau kad visas būrelis…

Turėjome skaityti tuometę Lenkijos kultūros spaudą – nedrįsk ateiti į ratelį, jei neperskaitei didžiausių paklodžių. Ne viską suprasdavau, ypač filosofinius straipsnius, bet buvo įdomu. Diskutuodavome – devintokai, dešimtokai, taip iki mokyklos baigimo. Turėjau puikią ir lietuvių kalbos mokytoją Danutę Pečiulienę, bet ji buvo tyli, rami, – mažai kas ją girdėjo, nes per jos pamokas daugelis užsiiminėjo kitais reikalais.

"Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių" (1977)
“Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių” (1977) Iš asmeninio archyvo.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.

Štai ir paaiškėjo, kodėl taip noriai ir meistriškai organizuoji jaunųjų literatų mokymus… Bet prisiminkime tuos laikus, kai literatūros vaiduoklio nutverta, mokytojos Annos įkvėpta atkeliavai į Vilniaus universitetą.

Prisimindama Vilniaus universitetą visų pirma minėsiu profesorę Nijolę Eleną Bukelienę. O mano literatūrinis krikštatėvis – rašytojas Juozas Aputis. Pirmasis žmogus perskaitęs mano apsakymus ir publikavęs juos  tuometėje ,,Pergalėje“.

Po universiteto, baigusi žurnalistikos studijas, turėjau grįžti į Lenkiją  atidirbti už man mokėtą valstybės stipendiją. Iš ten siunčiau apsakymus ,,Pergalei“ ir gavau palankų laišką iš Juozo Apučio, o paskui jis man jau nedavė ramybės. Prašė, kad atsiųsčiau daugiau savo kūrybos, ragino sudaryti pirmąją knygą – taip mane globojo ir lydėjo daugybę metų. Šiems žmonėms (gaila, kad abu pernelyg anksti iškeliavo) esu labai dėkinga.

Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25.
Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25. Iš asmeninio archyvo.
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka

Man regis, esi pasakojusi, kad Marcelijus Martinaitis skatino Tave poeziją rašyti? Ar pradėjai savo slaptus, dar vaikiškus bandymus, nuo poezijos?

Pirmas rašinėlis  pasirodė Lenkijos lietuvių tautinės mažumos leidinyje ,,Aušra“, kai buvau šeštokė ar septintokė. Tada ,,Aušra“ buvo laikraščio formato, išeidavo du kartus per metus. Dabar ji – dvisavaitinis žurnalas. Tas pirmasis mano rašinys – miniatiūra apie audrą ir ozono prisotintą orą po jos, vandenyje plūduriuojančias šieno kauges – tiek atsimenu. Nežinau, ar pirmąjį bandymą rasčiau. O vėliau? Nuo eilėraščių pradėjo daugelis – aš irgi. Eilėraščių buvo nemažai. Kai atvažiavau studijuoti, poetas Marcelijus Martinaitis dėstė Vilniaus universitete ir jau  turėjo savo literatų būrelį. Nuėjau į porą užsiėmimų, parodžiau jam pluoštelį kūrybos. Lig šiol  saugau, branginu tą rankraštį: poeto ranka pieštuku paraštėse pastabos užrašytos, kas gerai, kas blogai. Tuo metu lietuvių poezijos nelabai išmaniau. Deja, spragų būta. Į užsienio literatūros egzaminus eidavau beveik nesiruošusi – juk viskas jau buvo perskaityta, jau aptarta su ponia poloniste Anna. Belieka tik nueiti ir išlaikyti egzaminą. Kas kita lietuvių literatūra – reikėjo gerokai pabėgėti iš paskos. Marcelijaus Martinaičio būrelyje man visi pasirodė tokie protingi, tokie išprusę, tokie savimi pasitikintys. Galvoju, Dieve, kur aš čia su tais savo eilėraštukais, pelė pilkų pilkiausia. Nepritapau, nedrįsau ir nesilankiau, o gaila, kad pasidaviau nepagrįstai baimei. M. Martinaitis man sakydavo: tai ko neateini? Prisipažinti nedrįsau, tiesiog – nėjau.

Studijų metai.
Studijų metai. Iš asmeninio archyvo.
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą "Pateisinti save" (1980)
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą “Pateisinti save” (1980). Iš asmeninio archyvo.

Tikriausiai jau nebe taip baisu, tad prisiminkime ne Tavo prozą, o poeziją – knygą ,,Vaikas pražilusiom akim“.

Tai viena vienintelė mano poezijos knyga, bet, regis, jau prisirinko eilėraščių  ir antrajai. Gal ir vėl paprašysiu poeto Donaldo Kajoko pagelbėti man atrenkant eilėraščius. Ant lapelių, ant kažkokių skrajučių tie eilėraščiai lyg ir patys pasirašo: traukinyje, autobuse, kokiam nors nuobodžiame posėdyje…  Tačiau nebežinau, ar tik nebus ta mano poezija proziška.

Daugybė žmonių įsivaizduoja, kad poezija – neredaguotinas, šventas reiškinys, o Tu pati kreipiesi pagalbos.

Kreipiausi į Donaldą Kajoką, kuris man numeris pirmasis tarp poetų, kuriuo pasitikiu – mes seni geri bičiuliai. Visada reikia pasitikėti žmogumi, kuriam duodi skaityti ar redaguoti savo kūrybą.

Labai svarbu turėti atidų, kruopštų, protingą redaktorių. Vienu metu sklido ,,pasakos“, kad redaktoriai išdarko autorių, jį sumenkina. Aš tokias kalbas vadinu kliedesiu ir neprofesionalumu. Kad ir kaip gerai autorius moka lietuvių kalbą, kad ir koks puikus, įdomus, originalus jo stilius, jis visada palieka klaidų. Ne tik kalbos kultūros ar stiliaus – kartais susipainiojame savose mintyse.

Nesakysiu kokią knygą vakar pradėjau skaityti, bet susinervinau. Tuoj pat verčiu, ieškau: kas redaktorius? Tai jo duona sudėlioti mintis sklandžiai, stilingai. Dabartiniai leidėjai taupo pinigėlius, redaktorių nesamdo, o juk reikia. Ir prozai, ir poezijai.

Štai, Birute, mano lentynoje – almanachas ,,Viržių vasara“ (1992, išleido Lietuvos liaudies kultūros centras). Jame Tavo du apsakymai, tai  ,,Madona be kūdikio“ ir ,,Rudens malda“. Pasak almanacho, Tu – Ukmergės kultūros namų metodininkė. Ar tebeturi tą almanachą? Ir… kokie tie provincijos viržiai?

Almanachą tebeturiu ir kuo puikiausiai viską atsimenu.

Ukmergėje sutikau puikių žmonių, ačiū jiems, kad mane į savo „bohemos“ ratą įsileido. Lig šiol draugauju su dailininke Laima Dzigaite, Teatro studijos vadove Natalija Kovarskiene ir kitais. Bet iš pradžių man ten buvo labai liūdna. Atvažiavau į Ukmergę su vyru, kuris gavo čia paskyrimą dirbti. Tris mėnesius ėjau per visas įstaigas ir niekur darbo negavau. Dabar galėčiau pajuokauti: jaučiausi kaip šių dienų musulmonė pabėgėlė, –  niekas nenorėjo manęs integruoti. Vieną dieną lyg ir sako taip, o kitą, kai jau nunešu dokumentus – ačiū, ne. Kam reikia bėdų: pasas lenkiškas, pilietybė Lenkijos. Su užsieniete – problemos… Tada nuėjau pas pirmąją partijos sekretorę ir griežtai pasakiau: ar su Vilniaus universiteto diplomu galiu gauti Ukmergėje darbą, ar taip ir numirsiu bevaikščiodama? Tada ji labai greitai sutvarkė reikalus. Kultūros skyriaus vedėjui pasakė: ateis moteriškė, ją pasodinsi pas inspektorę ir tegu sėdi, o tu rašysi apie ją raportus saugumui. Taip aš, žurnalistė, tapau Ukmergės krašto muziejaus jaunesniąja moksline bendradarbe.

Prie rankraščio (1986).
Prie rankraščio (1986). Iš asmeninio archyvo.

Nedirbau tame muziejuje, sėdėjau kabinete su Kultūros skyriaus inspektore, šaunia lituaniste Loreta Kliviene (iki šiol padraugaujame) ir rašiau apsakymus. Skyriaus vedėjas puikiai mokėjo raportus apie mane rašyti – nei prie jo nesikabino tarnybos, nei prie manęs. Prisimindami tuos laikus, abu skaniai pasijuokiame.

Ukmergės "emigrantė" (1988).
Ukmergės “emigrantė” (1988). Iš asmeninio archyvo.

Jei gerai suprantu, Ukmergė Tau dovanojo gražią dalį knygos ,,Eksperimentas“ (2005), kurią labai mėgstu. Joje esi atidi ne tik Vilniaus, bet ir provincijos menininkams – Laimai Dzigaitei, Gintarui Gavėnavičiui, Henrikui Orakauskui. Kaip ta knyga radosi? 

Tai mano pačios eksperimentas pabandyti papasakoti apie kultūros žmones. Knygoje – penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų sudėta. Rūpėjo žmonių atsivėrimai, jausenos, būsenos. Kas pasikeitė jų gyvenimuose po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip susiskirstė visuomenė. Tuomet Vievyje gyvenęs aktorius Valentinas Masalskis yra pasakęs: šių dienų elitas – žmonės, einantys per mišką ir į vieną maišelį renkantys grybus, o į kitą – šiukšles. Elitas – vairuotojas, sustojęs kelyje paimti ir pavežėti močiutę.

Nuolatos užsirašinėjanti... Armėnija, 1983.
Nuolatos užsirašinėjanti… Armėnija, 1983. Iš asmeninio archyvo.

Provincija, periferija, regionai – juk beveik tas pats reiškinys. Ką apie provinciją manai?

Senokai protingesni už mane yra pasakę: provincija ne kažkur Ukmergėje, Ignalinoje ar Pabradėje. Yra apsčiai tokių, kurie ir ant Gedimino kalno gyvendami, iš provincinio mąstymo neišsivaduos.

Lietuva keičiasi į gražiąją pusę – kiek menininkų išvažiuoja į savo sodybas kur nors tarp miškų, į didžiausius užkampius, į tylą. Džiaugiuosi, kad kiekviename rajone yra žmonių, kurie pajutę, kaip juos smaugia didmiesčių provincijos, atsitraukė. Ir gyvena laimingi, ir kuria, ir nesijaučia esantys už pasaulio ribų. Juk turi būti valstybėje balansas tarp miesto, miestelių, kaimo.

Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje.
Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje. Iš asmeninio archyvo.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.

 

 

 

 

 

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..

Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…

O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.

Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama

O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?

Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…

Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3

Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?

Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiuAš nemoku dainųAš trumpam atėjauAš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.

Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė

Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…

Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…

Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje

O mokytojai kaip?

Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.

O čia labai įdomu…

Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.

Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti

Kiek metų ten dirbote? 

Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.

O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?

Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…

Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“

Jaunystės maksimalizmas?..

Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…

Vis tiek dalelė…

Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.

Vestuvių dieną
Vestuvių dieną

Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.

Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.

O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?

Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…

O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?

Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…

Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje

Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…

Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti  trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…

faksimile

Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?

Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…

Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…

Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.

Aš Anykščiuose
Aš Anykščiuose

Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…

Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.

O koks jūsų santykis su daile?

Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.

Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?

Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?

Su gynyba?

Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…

Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!

Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.

Lumen_fidei