Category Archives: Kronika

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

"Poezijos pavasarėlio" dalyviai
“Poezijos pavasarėlio” dalyviai

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

Įstabioje gamtos buveinėje, prie Kazio Borutos namelio Kauno rajone, Garliavos apylinkėje, gegužės 19 dieną nušurmuliavo, nuskambėjo vienas iš tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių – Garliavos Jonučių gimnazijos ir progimnazijos 23-oji Borutaičių draugijos poezijos šventė.

Šventę pradėjo kanklės
Šventę pradėjo kanklės

Visus, kopiančius akmeniniais laipteliais į žalumoje paskendusią Borutų sodybą, pasitiko namelio šeimininkai: rašytojo Kazio Borutos sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Regina ir, žinoma, gausus būrys borutaičių. Su Lietuvos rašytojų sąjungos delegacija ‒ poete, vertėja Zita Mažeikaite, poetu, redaktoriumi Valdu Daškevičiumi, rašytoja, žurnaliste Virgina Šukyte ir žurnaliste, prozininke, eseiste bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintare Adomaityte ‒ iš Vilniaus atkeliavo Kazio Borutos dukra Eglė Makariūnienė su vyru Kęstučiu. Kaip visada, borutaičių šventė neįsivaizduojama be kraštiečių poetų Zitos Gaižauskaitės ir Roberto Keturakio, kurie daugelį metų yra ir svarbiausi mokinių poezijos vertintojai. Kartu su jais kauniečių delegacijoje ‒ ir poetė, dainų tekstų autorė Zenė Sadauskaitė, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovas Valdas Kubilius, kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Viktorija Gražina Petrošienė.

Borutaičių himnas
Borutaičių himnas

Po tradiciškai sugiedoto Borutačių himno ir įžiebtos poezijos ugnelės jubiliejinio gimtadienio proga pagerbėme garliavietę poetę Zitą Gaižauskaitę. Jonučių progimnazijos pradinukai savo mylimai poetei padovanojo laišką su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais. Sveikinimus palydėjo pradinių klasių mergaičių vokalinis ansamblis, neseniai puikiai pasirodęs TV konkurse ,,Dainų dainelė“.

Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai
Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai

1988 metų ,,Poezijos pavasario“ laureatas, iškiliausias mūsų, Jonučių, krašto kūrėjas Robertas Keturakis pasidžiaugė šiųmečio 1–12 klasių mokinių poezijos konkurso, skirto Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metams, dalyvių poetiniais bandymais ir, visų netikėtumui, vietoj savo eilių paporino porą anekdotų! Visus penkiolika konkurso dalyvių pakvietėme į aikštelę ir apdovanojome Borutaičių draugijos padėkomis ir lankstinukais. Malonu, kad tarp jų tradiciškai buvo ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos moksleivė Emilija Gibaitė, lydima mokytojos Ritos Volteraitienės. Tad visų pirma ir norėjosi išgirsti poezijos, skaitomos „gražiausio pasaulyje miesto“ Liudvinavo, anot Kazio  Borutos, tarme. Mūsų ilgamečiai bičiuliai liudvinaviškiai ne tik paskaitė eilių, bet ir pritardami gitaromis atliko lyrišką tremtinių dainą.

Poetas Robertas Keturakis
Poetas Robertas Keturakis

Prieš perduodami estafetę didžiojo „Poezijos pavasario“ svečiams, pakvietėme Garliavos Jonučių gimnazijos direktorių Valentiną Padriezą paskelbti ,,Poezijos pavasarėlio 2016“ laureatus ir kartu su viešinčiais poetais jiems įteikti diplomus ir knygas.

Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė
Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė

Iš pradinukų geriausia poete pripažinta Jonučių progimnazijos 4 b klasės mokinė Emilija Valatkevičiūtė (mokytoja Ramutė Valūnienė).  5–8 klasių grupėje laureatėmis tapo tos pačios progimnazijos 5 c klasės mokinė Deivina Karūnaitytė (mokytoja Inga Stepukonienė) ir 8 b klasės mokinė Augustė Kovševičiūtė (mokytoja Virginija Vasiliauskienė). 9–12 klasių grupėje taip pat paskelbtos dvi laureatės, Garliavos Jonučių gimnazijos moksleivės: I a klasės mokinė Raminta Leonaitė (mokytoja Zigrita Petraitienė) ir II b klasės mokinė Gabija Jurkšaitytė (mokytoja Žydrė Sipavičienė). Ir štai visų laukiamiausia akimirka – 2016 metų moksleivių poezijos konkurso laureatų laureate skelbiama ir ąžuolo lapų vainiku papuošiama Simona Katiliūtė, 8 d klasės mokinė iš Garliavos Jonučių progimnazijos (mokytoja Birutė Jasiukaitienė)! Po apdovanojimų visi klausomės Simonos ir kitų jaunųjų kūrėjų eilių, kurias palydi dar viena mergaičių ansamblio daina – ,,Bičiulių himnas“.

Renginio vedėjos Jonučių gimnazistės Agnė Aleksandravičiūtė ir Karolina Kondrackaitė visus susirinkusiuosius priverčia susimąstyti, perskaičiusios vienus gražiausių Kazio Borutos eilėraščių ,,Balta žuvėdra“ ir ,,Sunkią valandą“. Kreipiamės į patį artimiausią rašytojui žmogų – jo dukterį Eglę Makariūnienę.

Eglė Borutaitė Makariūnienė
Eglė Borutaitė Makariūnienė

Iškili fizikos mokslų specialistė, Borutaičių draugijos garbės narė ponia Eglė, čia, prie Jiesios vingių, praleidusi savo vaikystę, šįkart nesileidžia į prisiminimus, bet prabyla eilėmis – deklamuoja Kazį Borutą, Kazį Binkį, Henriką Radauską… Pirmąsyk Borutų sodyboje viešinti rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė, taip spalvingai aprašiusi Kazio Borutos gyvenimą savo knygoje ,,Gražuolės vaikai“, teigia visiškai taip ir įsivaizdavusi šį namelį ir aplinką, kur mezgėsi gražiausio Borutos kūrinio ,,Baltaragio malūnas“ siužetas, kur augo pirmojo Lietuvoje Eglės vardo savininkė ‒ rašytojo Borutos dukra Eglė. Toliau renginyje klausomės Virginos Šukytės eiliuotos pasakos, Zitos Mažeikaitės, Valdo Daškevičiaus, Zenės Sadauskaitės poezijos. Kultūros leidinio ,,Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė įteikia specialųjį prizą vienai iš Borutaičių draugijos narių Aušrinei Kurgonaitei – už aktyvią kultūrinę literatūrinę raišką 2015/2016 mokslo metais. Specialiaisiais prizais, knygomis, keletą jaunųjų poetų apdovanoja ir Garliavos Jonučių gimnazijos bibliotekininkė – juk Bibliotekų metus minime.

Aušrinė Kurgonaitė
Aušrinė Kurgonaitė
"Poezijos pavasarėlio" šokiai
“Poezijos pavasarėlio” šokiai
Literatai - jaunieji ir vyresnieji
Literatai – jaunieji ir vyresnieji

Šventės pabaigoje, dar aukštai besiritinėjant saulei, skambant paukščių balsams ir muzikai iš kinofilmo ,,Velnio nuotaka“, žaismingai krikštijame naujus Borutaičių draugijos narius penktokus. Palinkime vieni kitiems ir kitąmet apsilankyti Borutos kalnelyje ir dalyvauti poezijos fiestoje, anot Roberto Keturakio žodžių iš naujausios poezijos knygos, ,,su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“.

Zigrita Petraitienė, Garliavos Jonučių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Borutaičių draugijos pirmininkė

Nuotraukų autorė  – Garliavos
Jonučių gimnazijos II klasės mokinė Ugnė Kriščiūnaitė.

 

 

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

 

Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka
Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė grįžo iš didelio gastrolių turo Kinijoje. Sekmadienį, birželio 7 d., įvyko paskutinis gastrolių spektaklis, o iš viso per dešimt dienų LNOBT baletas parodė šešis spektaklius trijuose Kinijos miestuose – tarp jų ir viename didžiausių pasaulio miestų, Šanchajuje. Lietuviai į Kiniją vežė du klasikinius baletus – Adolphe’o Adamo „Žizel“ ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.

 LNOBT baleto trupė į tokio masto gastrolių turą po Kiniją buvo išvykusi pirmą kartą. Gastrolės prasidėjo gegužės 29 ir 30 d. Šanchajuje. Šio daugiamilijoninio miesto Rytų menų centre lietuviai parodė du „Gulbių ežero“ spektaklius. Šoko Anastasija Čumakova (Odeta-Odilė), Genadijus Žukovskis (Zygfrydas), Gediminas Bubelis (Rotbaras), Igoris Zaripovas (Juokdarys), Kristina Gudžiūnaitė, Haruka Ohno ir Romas Ceizaris (Pas-de-trois), Anna Baranova ir Voldemaras Chlebinskas.

"Žizel" su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
“Žizel” su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel - Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel – Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka

Viena didžiausių Kinijos kultūros erdvių – Šanchajaus Rytų menų centras (Oriental Art Center) – šiais metais mini savo 10-metį. Ta proga kviečiami garsūs atlikėjai (pvz., Londono filharmonijos orkestras, diriguojamas Vladimiro Aškenazio).

LNOBT baletas savo spektaklius rodė Rytų menų centro Operos salėje. Prancūzų architekto Paulio Andreu suprojektuotas orchidėjos formos pastatas vienija penkias sales, o intymią italų operos teatrų atmosferą atkurianti (kaip teigiama) Operos salė su 1015 sėdimų vietų – vienas iš penkių šio milžiniško pastato „žiedlapių“.

Iš Šanchajaus LNOBT baletas vyko į Pietų Kinijos Guangdongo provinciją, ir po du „Žizel“ spektaklius parodė Džuhai mieste (birželio 2 ir 3 d.) bei provincijos sostinėje Guangdžou. Pastarojoje mūsų teatro artistai viešėjo jau antrą kartą, tiesa, prieš keletą metų šiuolaikiškame Guangdžou operos teatre LNOBT rodė operą „Madam Baterflai“.

Šį kartą birželio 6 ir 7 d. europinės klasikos kerus Guangdžou operoje skleidė LNOBT baletas. Tobuliausiai techniškai įrengtoje Kinijos scenoje žibėjo mūsų teatro primabalerinos Olga Konošenko ir A. Čumakova (Žizel), baleto primarijai G. Žukovskis ir Romas Ceizaris (Albertas), taip pat šoko Andrius Žužžalkinas (Ilarionas), Greta Gylytė (Mirta; šią partiją šoko ir O. Konošenko), K. Gudžiūnaitė ir Ignas Armalis (Pas-de-deux), Olga Rudiakevič, Voldemaras Chlebinskas, Anna Baranova, Laimis Roslekas.

"Gulbių ežeras". G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
“Gulbių ežeras”. G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė - A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė – A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka

2010 m. atidarytas Guangdžou operos teatras (suprojektuotas garsiosios iranietės Zahos Hadid) laikomas didžiausiu ir vienu iš trijų geriausių Kinijos teatrų (kiti du – Pekine ir Šanchajuje). Guangdžou opera siekia kultūrinės lyderystės ne tik Kinijos pietų regione (Makao, Honkongas, Taivanas), bet ir visoje Azijoje, todėl į Guangdžou operos sceną kviečiami menininkai iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, šįmet greta kitų pasirodymų Berlyno komiškoji opera Guangdžou rodys W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“.

Grįžusią iš gastrolių baleto trupę Vilniuje bus galima išvysti LNOBT vasaros sezono spektakliuose: birželio 17 d. – balete „Carmen“, birželio 19 d. – „Žydrajame Dunojuje“. O birželio 28 d. įvyks jau ketvirtasis naujų choreografinių miniatiūrų pristatymo koncertas „Kūrybinis impulsas IV“.

LNOBT informacija. Nuotraukos iš LNOBT archyvo

 

Borutų sodyboje žydi poezija

 

"Poezijos pavasarėlio" dalyviai
“Poezijos pavasarėlio” dalyviai

„Nusileido ant žemės ievų debesynas baltasis. /Poezija žydi! Sveiki, mano broliai ir sesės!“

Tokiais kraštiečio poeto Roberto Keturakio žodžiais pradėjome 22-ąjį borutaičių „Poezijos pavasarėlį“ ant aukšto Jiesios kranto, prie Kazio Borutos namelio. Ši poezijos šventė buvo skirta Kazio Borutos 110-osioms gimimo metinėms ir Kauno rajono savivaldybės 60-mečiui pažymėti.

Renginio, kuris jau aštuntą kartą yra ir tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ dalis, vedėjai, K. Borutos romano „Baltaragio malūno“ veikėjai Jurga ir Girdvainis (Jonučių gimnazijos Ib klasės mokiniai Austėja Bizunevičiūtė ir Aivaras Skorubskis) pristatė svečius. Be gausaus būrio Atvirojo bendrojo ugdymo mokyklų ir gimnazijų 1–12 klasių kūrybos ir vertimų konkurso dalyvių, Jonučių progimnazijos ir gimnazijos borutaičių, Kauno rajono valdžios atstovų, sulaukėme solidžios delegacijos iš Vilniaus Rašytojų klubo: poeto, prozininko, vertėjo, publicisto Benedikto Januševičiaus, poetų Manto Balakausko, Ernesto Noreikos, aktorės Lilijos Žadeikytės, „Keistuolių“ teatro aktoriaus, pedagogo Vytauto Rašimo. Iš Kauno atvyko Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ― poetas, prozininkas, žurnalistas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Gražina Viktorija Petrošienė – žurnalistė, kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja.

Sveikinimo žodį taria G. Petrošienė
Sveikinimo žodį taria G. Petrošienė

Buvo čia ir  Valdas Kubilius ‒ Pasaulio lietuvių centro vadovas, Zenonas Baltrušis – Maironio lietuvių literatūros muziejaus fotografas, poetė Zenė Sadauskaitė ir, žinoma, poetas, rašytojas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas, Borutaičių draugijos garbės narys, 5–12 klasių mokinių literatūrinio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Robertas Keturakis bei mūsų kraštietė poetė, Borutaičių draugijos garbės narė, 1‒4 klasių mokinių literatūrinio konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Zita Gaižauskaitė. Visus susirinkusiuosius sodyboje šiltai priėmė Kazio Borutos sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Danute.

Sveikinimai
Sveikinimai

Sugiedoję Borutaičių himną ir įžiebę šventės ugnelę, pirmiausia paminėjome dar vieną jubiliejų ‒ pasveikinome savo kraštietį Robertą Keturakį 80-mečio proga. Tada Kauno rajono meras V. Makūnas padėkomis ir vertingomis knygomis apdovanojo Atvirojo kūrybos ir vertimų konkurso nugalėtojus. Iškiliausia literatūrinių kūrinių (poezijos) autore – laureatų laureate ‒ pripažinta ir borutaičių „Poezijos pavasarėlio“ vainiku pasipuošė Garliavos Jonučių gimnazijos IVa klasės mokinė Gustė Cibulskytė. Geriausio vertimo autorės titulas atiteko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientei Kamilei Vieželytei (iš anglų kalbos visi dalyviai vertė kadaise K. Borutos verstą Šekspyro ištrauką). Šauniausio dailės darbo, triptiko  Kazio Borutos kūrinių motyvais, autore pripažinta Jonučių gimnazistė, IVb klasės mokinė Rūta Katiliūtė. Kauno rajono švietimo centro padėkomis apdovanotas dar gana gausus 1–12 klasių konkurso literatų, vertėjų ir dailininkų būrys. Beje, jubiliejiniame konkurse šiemet dalyvavo daugiau kaip 20-ies Kauno rajono ir šalies mokyklų mokiniai. Literatūriniame konkurse varžėsi šešiasdešimt 1–12 klasių dalyvių, vertimų iš anglų ir rusų kalbos – devyniolika 9–12 klasių mokinių, o dailės kūrinius pateikė net 142 vaikai. Puiki šių darbų paroda puošia Garliavos Jonučių gimnazijos vestibiulį (parengė mokytoja Aušra Urbikienė).

Linksmybės
Linksmybės

Antroji šventės dalis buvo skirta didžiajam „Poezijos pavasariui“. Skambėjo svečių poetų, aktorių balsai – eilės, dainos, linkėjimai jauniesiems kūrėjams. Dar pasisakė ir kultūros savaitraščio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja G. V. Petrošienė, kuri „Poezijos pavasarėlio“ laureatų laureatei įteikė specialųjį prizą – metinę leidinio prenumeratą. Su dovanomis atvyko ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos atstovai. Mokytoja Rita Volteraitienė pranešė, kad neseniai vykusio respublikinio meninio skaitymo konkurso, skirto Kazio Borutos 110-osioms gimimo metinėms, I vietos laimėtoju pripažintas mūsų, Jonučių gimnazijos, Ib klasės mokinys Aivaras Skorubskis (konkursui paruošė mokytoja Zigrita Petraitienė).

Poezijos renginį vainikavo tradicinės nuotaikingos ir labai laukiamos naujųjų borutaičių draugijos narių krikštynos. Džiugu, kad kartais aikštinga šio pavasario gamta mums buvo dosni ‒ leido visiems, sugužėjusiems į Borutos kalnelį, pasidžiaugti ir vešlia žaluma, ir paukščių giesmėmis, ir vaiskiais poezijos žiedais.

Zigrita Petraitienė, Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Borutaičių draugijos pirmininkė

Nuotraukos iš Z. Petraitienės archyvo

 

 

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja, arba Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

H.Ch.Andersenas
H.Ch.Andersenas

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja

arba

 Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

Gintarė Adomaitytė

Būtent taip – mus vienijančia, jungiančia, siejančia – diena Balandžio 2-ąją įvardija docentas, literatūrologas Kęstutis Urba. Ne veltui rašau Balandžio 2-ąją didžiąja raide – tai ne tik Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Tai – Tarptautinė vaikų knygos diena.

Savąją meilę ir pagarbą Andersenui jau esu išliejusi knygoje ,,Sparnuotos iškabos“. Nemanau, kad šį kartą galėčiau ką nors prie ten publikuoto pasakojimo pridėti ar atimti. Nutariau elgtis kitaip: pasikalbėti apie H.Ch. Anderseną ir jo gimimo dieną su tais vaikų literatūra besirūpinančiais žmonėmis, kuriems šių metų pavasaris buvo dosnus: tai – svetainės menobangos.lt draugai bei bičiuliai, pelnę itin garbingus apdovanojimus.

LRT Klasikos programos laidos Ryto allegro žurnalistė Alma Valantinienė šiemet tapo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premijos ,,Už vaikų ir jaunimo literatūros sklaidą“ laureate.

Alma prisipažįsta: ,,Andersenas mane lydi visą gyvenimą, nuo vaikystėje skaitytų ar klausytų pasakų iki pažinties su naujais vertimais, Anderseno muziejaus Odensėje lankymo ir nuotraukos šalia didžiojo pasakininko skulptūros per IBBY kongresą… Nuo laidų Lietuvos radijuje, pasakų, skaitomų sūnui, iki mano nelabai moksliško pranešimo apie pastatymus pagal Anderseną Lietuvos radijo teatre mokslinėje konferencijoje Vilniuje. Jo gimimo diena man tapo švente, kai Lietuvoje dar nebuvo švenčiama – mano vestuvių puota vyko balandžio 2-ąją. Prisimenu, matyt, vieną pirmųjų Vaikų knygos dienos švenčių Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai Kęstutis Urba pasirodė pilnai salei vaikų, apsirengęs kaip Andersenas – su skrybėle ir lazdele. Kiekvienais metais rengdavau reportažus vaikų radijo laidoms iš tų švenčių, kalbindavau karūnuotus rašytojus, jų knygų dailininkus, leidėjus ir skaitytojus. Dabar tai darau laidoje suaugusiesiems – laidoje Ryto allegro. Juk smagu ir šventėje, ir kasdienybėje pasakoti apie vaikų kultūros lauke besidarbuojančius, priminti tėvams, kad tai jie pirmieji turi parodyti savo vaikams vertingas knygas“.

Alma ir Andersenas
Alma ir Andersenas

Švietimo ir mokslo ministerija kasmet premiją skiria ir Lietuvos rašytojai ar rašytojui. Šį kartą laimė šyptelėjo kelių knygų autorei, aktorei, režisierei, dailininkei  Kristinai Gudonytei.

Kristina prisimena: ,,Anderseno ir brolių Grimų pasakos buvo pačios pirmosios knygos, kurias atsimenu iš vaikystės ir kurias pati savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, ėmiau skaityti. Žinoma, ne po vieną kartą. Be to, kai mokiausi trečioje ar ketvirtoje klasėje, mane susirado aktorius Povilas Saudargas ir pakvietė suvaidinti Gerdą jo statomame spektaklyje ,,Sniego karalienė“. Taigi, Anderseno tekstą turėjau mokytis mintinai ir visa tai pajausti. Keista, bet Anderseno pasiilgstu, prie jo kūrybos grįžtu. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti pjesę, kurioje Andersenas – pagrindinis personažas. Gaila, kad kaip ir kitų savo pradėtų sumanymų, jos vis negaliu pabaigti. Andersenas – tai begalinė dvasinė švara, muzikalumas, juvelyrika.

Nežinau, ar kiekvienais metais, bet jo gimtadienį tenka švęsti, nes daug vaidinau, režisavau, rašiau vaikams. Dažnai dalyvauju specialiai tai dienai skirtuose renginiuose. Balandžio 2-osios minėjimas man – jau tradicija. Puiki, graži diena.“

Kristina Gudonytė
Kristina Gudonytė

 

Tai puikiai, gražiai dienai neabejinga ir Aldona Augustaitienė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, skaitymo skatinimų iniciatyvų puoselėtoja, šių metų Vasario 16 dieną  apdovanota ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Aldonos prisiminimai: ,,Andersenas man primena vaikystę kaime. Būdavo, kai tėvai išsiruošdavo aplankyti giminaičių kur nors toliau visai dienai, mes, vaikai, prašydavomės, kad leistų pasikviesti pusseserę. Taip būdavo smagiau. Ji buvo dvejais metais vyresnė, jau gerai mokėjo skaityti. Ateidama visad atsinešdavo knygų. Pamenu, kad tai buvo Anderseno pasakos, su iliustracijų įklijomis. Tos pasakos kėlė liūdesį ir baimę, bet ir klausytis buvo didelis noras. Ko gero, dėl tų pasakų atsirasdavo visokių baimių: tamsoje išeiti laukan, atsidaryti palėpėje beveik niekad nedarinėjamą skrynią, ar, žvelgiant į išsiritusį ančiuką, baimintis, kad jis nebūt bjaurus. Mokykloje mokytoja kartais prie jo pavardės dar pridurdavo: pasakininkas Andersenas. Ir dar… Kai tik pradėjau talkinti Jaunųjų filologų vertinimo komisijai, vienas iš vertėjų vertintojų man kažkuo panėšėjo į Anderseną.

Šiandien man Andersenas – tai atskiri gyvenimo fragmentai: prieš keliolika metų parengtas pranešimas ,,H. Ch. Anderseno vertimai į lietuvių kalbą“, tai danų paroda ,,Bjaurusis ančiukas“ Vaikų literatūros centre, tai Tarptautinė vaikų knygos diena ir virtinė darbų ją švenčiant. Kol dirbu, vertinu galimybę švęsti prasmingai jo gimimo dieną, kurią dar pasaulis vadina Tarptautine vaikų knygos diena.“

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

 

Gaila, kad Almos Valantinienės minėtasis  Hanso Christiano Anderseno ‒ Kęstučio Urbos pasirodymas nė karto nebuvo pakartotas. Aš jo nemačiau ir, ko gero,  nebematysiu. Vienaip ar kitaip, žinau: Balandžio 2-oji be vaikų ir jaunimo literatūros tyrėjo, žinovo, mėgėjo, rašytojų pagrindinio kritiko ir įkvėpėjo, Viltaro Alksnėno slapyvarde prisidengusio vertėjo Kęstučio Urbos būtų vėsesnė…

Šiemet mes, vaikams ir jaunimui rašantys arba tą literatūrą skleidžiantys, gavome jo laišką, viliojantį vykti į Panevėžį švęsti Balandžio 2-osios. Prisegtuke puikavosi keistokas, bet viliojantis tortas… iš knygų.

Tortas iš knygų
Tortas iš knygų

Spėju, kad nemenku tortu gausioje Urbų šeimoje buvo vaišintasi Kovo 12 dieną: Vyriausybės rūmuose už nuopelnus vaikų ir paauglių literatūriniam ugdymui Kęstučiui Urbai įteikta Vyriausybės ir meno premija.

Kęstutis Urba
Kęstutis Urba

Štai kokią kalbą pasakė VU docentas Kęstutis Urba:

Gerbiamieji,

Mano kartos žmonių, ypač užaugusių kaime, tradicinis lietuviškas geras tonas skatintų šią trumpą pasisakymą pradėti žodžiais „nesu vertas, nesu vertas, nesu vertas…“ Tačiau suvokdamas, kad šį teiginį apie ne vieną iš mūsų, apdovanotųjų, daug sodriau suformuluos kai kurie itin aktyvūs internautai, apsiribosiu keliais padėkos ir džiaugsmo sakiniais.

Dėkoti turėčiau labai daug kam – ilgokas būtų sąrašas žmonių, padėjusių, paskatinusių mane ateiti į skirtingas veiklos sritis, už kurias šiandien esu apdovanojamas. Tikiuosi visiems jiems kaip nors nuolat priminti savo dėkingumą, o šįkart dėkosiu čia esantiesiems.

Be abejo, visų pirma, premijų skyrimo komisijai – už tai, kad jie skaito šūsnis kandidatų (pristatomųjų) popierių ir priima pačius teisingiausius sprendimus…

Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri ne tik suteikia man puikias sąlygas įgyvendinti idėjas, bet ir pristatė mano kandidatūrą šiai premijai.

Žinoma, negaliu ir nenoriu pamiršti, jog jau beveik 40 metų mano profesinis gyvenimas susijęs ir su Vilniaus universitetu, kuris vos prieš keletą valandų išsirinko naują rektorių. Nereikia nė sakyti, kad universitetas mano gyvenime yra visapusiškai svarbus.

Dėkoju labai maloniai mane į savo būrį priėmusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, nepaisant to, kad ilgą laiką mažai kas suprato, ką aš toje sąjungoje veikiu.

Dėkoju maždaug 120-čiai vadinamųjų savo pavaldinių – visuomeninės organizacijos ‒ Tarptautinės Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narių, su kuriais jau 22-jus metus gera ir prasminga būti ir veikti kartu.

Aš labai džiaugiuosi ypatingu sutapimu – gauti premiją tokios jaunatviškos mūsų valstybės sukakties dienomis.

Išskirtinai džiaugiuosi, kad įsirašau į eilę tų laureatų, kurie savo profesinę ir visuomeninę veiklą yra susieję su vaikų ir paauglių kultūriniu, meniniu ugdymu. Esu bene 10-tasis šios rūšies laureatas. Buvau numatęs pasakyti, kad tai nėra mažai. Bet kai iš vertinimo komisijos pirmininko lūpų ką tik išgirdau, kad iš viso Vyriausybės premijos laureatų yra daugiau kaip 170, sakau, kad tai yra mažai, ir linkiu, kad tokių apdovanojimų nuolat daugėtų. Juk nieko nėra svarbiau, kaip dirbti tiems, kurie auga, kurie žengia į kultūros pasaulį, kurie ateinantį amžiaus ketvirtį kurs ir puoselės Lietuvą.

Šis mano apdovanojimas yra ir vaikų literatūros kaip kultūros reiškinio pripažinimas, visų mano bendraminčių veiklos pripažinimas, taip pat skaitančio vaiko, vaiko, skaitančio jam artimą ir suvokiamą literatūrą, įvertinimas ir pripažinimas.

Viliuosi, kad man visai tinka prisiminti vieno garsaus vaikų literatūros herojaus Kūlverstuko žodžius apie Draugystės namus: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme. Tegyvuoja mes! Valio!“.

Taigi – mes dirbome, dirbome ir pagaliau gavome Vyriausybės premiją. Viskas labai paprasta, ar ne kolegos? (Juokauju, žinoma, – norėdamas nuslėpti tikrą džiaugsmą, jaudulį ir dėkingumą. )

Ir vis dėlto: tegyvuoja mes, 2014 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai!

 

Šį pavasarį nutiko ir daugiau įvykių, vertų šūksnio ,,Tegyvuoja!“

Tegyvuoja leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtas pirmasis Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei jo finalininkės Akvilė Cicėnaitė (,,Niujorko respublika“), Jurga Šalaševičiūtė (,,Atsijunk“), Daina Opolskaitė (,,Eksperimentas gyventi“). Smagu pranešti, kad konkurso būta anoniminio – kaip seniai tokių, drąsinančių pasireikšti debiutantus, laukėme.

Tegyvuoja antrasis fondo ,,Švieskime vaikus“ Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir jo dalyviai.

Viena laureačių – Ieva Kasperavičiūtė, VU studijuojanti mediciną.

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

Jos eilėraščtis ,,Paslaptis“ Kovo 11 dieną paslaptingai ir jaukiai aidėjo Naisiuose, laureatų pagerbimo šventėje. Juo ir baigsime šį pavasarišką pasakojimą, skirtą Hanso Christiano Anderseno šventei. Norime ar ne, visi esame jo šešėlyje, tuo pačiu patirdami genijaus didybės šviesą.

Man noris tyliai tau pasakyti,

kai saulė medžiuose puošias rytui

ir šakos kantriai lapus kedena,

ir liejas šviesos ir glosto žemę.

 

Svaigina eglė ir jos didumas,

o spalvos lipdo iš mūsų rūmus

ir mūs pastogėj tarp tavo rankų

stebi paukštelis vakaro dangų.

Fondo "Švieskime vaikus" organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus
Fondo “Švieskime vaikus” organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus

 

Grįžta jaunas ir provokuojantis NOA festivalis

 

NOA6_Plakatas

Grįžta jaunas ir provokuojantis NOA festivalis

 Balandžio 2, 14‒19 dienomis po dviejų metų pertraukos į Lietuvos festivalių areną grįžta jaunas ir provokuojantis NOA festivalis. Intriguojančią programą žadantis šių metų NOA sieks atskleisti aktualios dabartinės operos koncepciją. NOA renginiai pulsuos ir socialinėmis, ir giliausius žiūrovų pojūčius bei patyrimus provokuosiančiomis temomis. Šeštajame NOA festivalyje bus pristatyti 8 šiuolaikinės operos ir tarpdisciplininio meno projektai, veiks diskusijų klubas, bus surengtas kūrybinių projektų idėjų pristatymo maratonas.

Festivalis prasidės NOA sėkmės talismanu tapusia opera „Geros dienos!“ (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė). Dažniau užsienyje nei Lietuvoje rodomą, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelniusią operą žiūrovai galės pamatyti „autentiškoje“ Šiuolaikinio meno centro aplinkoje, kur kūrinys ir buvo parodytas pirmąjį kartą.

Geros dienos!
“Geros dienos!”
Geros dienos!
“Geros dienos!”

Stipresnes, betarpiškas savęs ir žiūrovų poveikio formas menininkai tyrinės premjeriniuose spektakliuose. Tai – į garso svarbą dėmesį fokusuosianti ir jusles kurstysianti mono opera tamsoje „Confessions“ (autoriai kompozitorė Rūta Vitkauskaitė ir švedų menininkai Jens Hedman ir Åsa Nordgren), migruoti tarp žmonių ir paukščių garsų pasaulių kviesianti australų „Flyway“ (kūrėjai – Liz Dunn, Lawrence English ir Lara Thoms) bei pasąmonės paribiais vesianti opera „Skylė“ (libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, režisierė Marija Simona Šimulynaitė).

"Skylė"
“Skylė”

 

"Skylė"
“Skylė”

Savotišku iššūkiu žiūrovams taps ir į Gineso rekordą pretenduojanti ekstremaliai trumpa nanoopera „Dresscode‘as: Opera“ (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierius Justas Tertelis).

„NOA festivalis vienija kūryba degančius žmones, kurių įkvėpimo neketinama varžyti jokiais teminiais rėmais, tad ir šiųmetė programa – įvairi,  spalvinga ir šiek tiek nostalgiška“ – žada festivalio organizatoriai, pristatydami ir vieną ryškiausių festivalio aspektų – trisdešimtmečio slenkstį peržengusių arba prie jo artėjančių kūrėjų duoklę vaikystei. Tai – 1990-aisiais per televiziją transliuotos laidos „Videokaukas“ įkvėptas radijo vaidinimas „Audiokaukas“ (autorius Arturas Bumšteinas), pirmųjų kompiuterinių video žaidimų garsų ir vaizdų pasaulį prikelsiantis „Consolium 3000“ (režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Mykolas Natalevičius ir Tadas Dailyda) bei Herlufo Bitstrupo karikatūras scenoje atgaivinsiantis „Įstabusis ir graudusis planas B“ (režisierius Vidas Bareikis, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, scenografė Simona Biekšaitė, dirigentas Ričardas Šumila).

"Įstabusis ir graudusis planas B"
“Įstabusis ir graudusis planas B”
"Įstabusis ir graudusis planas B"
“Įstabusis ir graudusis planas B”

 

6-ajame NOA festivalyje dalyvaus apie 200 jaunos kartos kūrėjų iš Lietuvos, Švedijos, Australijos, Didžiosios Britanijos ir Norvegijos. Menininkai kvies kartu pasinerti į operos žanro alchemiją, grįžtant prie originalios termino reikšmės: lot. opera – veikalas.

"Flyway"
“Flyway”

 

"Flyway"
“Flyway”

Tekstas ir nuotraukos ‒ festivalio organizatorių. Daugiau informacijos – festivalio tinklapyje www.noa.lt

 

 

 

Sulėkė, suskrido, suplasnojo

Rašytojai Alvydas Valenta ir Gintarė Adomaitytė
Rašytojai Alvydas Valenta ir Gintarė Adomaitytė. Nuotraukos Birutės Žemaitytės.

Sulėkė, suskrido, suplasnojo

Apie neregių kūrybos popietę Ignalinoje

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Taupi ir tiksli žinia yra ši: kiekvienų metų spalio 15 – tarptautinė Baltosios lazdelės diena.

O jei plačiau… Spalio 10 dieną Baltąją lazdelę minėjo Ignalina. Miko Petrausko muzikos mokykla sulaukė svečių: atvyko operos solistas Vladas Bagdonas, pianistė Dovilė Bagdonaitė, poetė Vilija Dumbliauskienė, rašytojas Alvydas Valenta, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Juos lydėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė ir bibliotekininkė Janina Vilimienė.

Jei dar plačiau… Tai – viešosios įstaigos MENO BANGOS projektas, remtas Lietuvos kultūros tarybos. Ir ne tik… MENO BANGOS, dovanodamos profesionalų meną Ignalinai, paminėjo savo gimimo dieną. MENO BANGOMS – vieneri.

KODĖL?

O jau dabar leisiu sau rašyti sentimentaliai. Visų pirma atsakysiu į klausimą kodėl. Kodėl būtent toks projektas, kodėl būtent tai dienai, kodėl būtent tie jo dalyviai?

Gal ir per miglas, bet prisimenu dieną, kai mano neregys tėvas atsinešė baltąją lazdelę. Kad žinotumėte, kokių jis turėjo dailių lazdų! Raižytos, drožinėtos, lenktos ir riestos – jos puošė mūsų prieškambarį. Baltoji atrodė per gležna, per grakšti, net per trapi. Aklieji buvo pratę ant savo lazdų remtis. Baltoji – kaip paaiškėjo – prašėsi kitokio elgesio. Baltoji – tai ženklas, kad gatve eina neregys.

Jau ir nebežinau, kur iš prieškambario išsivaikščiojo mano tėvo dailiosios lazdos. Kažkas apšlubdavo, apsirgdavo, pavargdavo. Išdovanojau… Neįsivaizduoju, kam atidavėme jo paskutiniąją, tą baltąją.

Jau ką gerai atsimenu, tai keliones po Lietuvą. Mano tėvai nuolatos išvažiuodavo. Buvo toks metas, kai vyko į tolimiausius Lietuvos užkampius su chorais, kuriems vadovavo tėvas. Iš pradžių vadovavo Kaune, vėliau Vilniuje. Kai paaugau, į keliones imdavo ir mane. Prisimenu koncertus mažose ar didesnėse salėse, prisimenu ir publikos nuostabą: nejau tikrai atvažiavo aklieji?

Apie tas aklųjų, silpnaregių ir juos lydinčių asmenų keliones galėčiau pasakoti ir daugiau, gal kada nors… Svarbiausia, kad mano tėvui Antanui Adomaičiui rūpėjo įrodyti pasauliui: aklieji tiek visko moka ir gali. Jį patį vaikystėje norėjo užkišti į užpečkį. Kaimas mąstė taip: ,,Yra namuose neregys? Tai tegu kalba poterius, nes mes dirbame, nespėjame.“

Tėvas svajojo rasti lazdą ir iškeliauti į prieglaudą. Pats. Vienas. Savarankiškai. Laimei, pateko į Kauno aklųjų institutą. ,,Žmonės man buvo geri“, – taip tvirtindavo. Ir tikrai – geri, dosnūs. Padėjo mokytis, studijuoti, kurti.

Man regis, jau beveik atsakiau į klausimą, kodėl sumaniau neregių kūrybos popietę.

Tą dieną prisiminsiu ilgai. Stoviu Ignalinos namuose prie lango, o kitoje gatvės pusėje – muzikos mokykla. Laukiu, kol atvažiuos iš Vilniaus mano projekto dalyviai. Nerimauju. Ir kartoju pati sau: tai Tavo garbei, tėve.

KAS?

Alvydas Valenta yra mano bičiulis. Man patinka jo energija. Pasitikėjimas. Kartą tamsioje laiptinėje suglumome: nė švieselės, o mums – į trečią aukštą. Alvydas beveik nudžiugo: ,,Tai leiskite mane pirmą“. Ir atvedė iki reikiamo buto durų. Jis – publicistas, pasakų žinovas, romano autorius, poetas. Tereikėjo užsiminti apie projektą, ir Alvydas paklausė: ,,Ką aš turiu padaryti?“ Ir padarė: ,,Sulėkė, suskrido, suplasnojo“ – tai jo sumanytas popietės pavadinimas. Veiksmažodinis.

Poetė Vilija Dumbliauskienė – iš tyliųjų, ramiųjų, subtiliųjų pasaulio. Jos poezija minimalistinė, beveik gležna. Nors… Yra manančių kitaip. Kartą Alvydas Valenta sakė, kad tai, ką Vilija rašo – barokas. Man patinka Vilijos sumanyta (pajausta) baltoji gervelė, ištikimiausia eilių personažė.

Vytautas Gendvilas pažįstamas Vilniaus knygų mugės lankytojams. Galbūt galėčiau jį vadinti mugių žvaigžde. Daugybė žmonių būriuojasi prie Vytauto stalo. O ant stalo – rašomoji mašinėlė. Ji rašo ne raides, o taškus. Daugybei žmonių rūpi savo vardą ir pavardę parašyti Brailio raštu.

Operos solistą Vladą Bagdoną lig šiol tik žinojau, juk ne kartą jo klausiausi. Bet… nepažinojau… Kviesdama į projektą, nerimavau. Po jo koncerto stebiuosi: ir ko nerimavau? Tai balsas, kuriame maudaisi. Tai artistinis žavesys. Tai gebėjimas jausti publiką, su ja bendrauti.

Popietę savo kūrybos daina vainikavo Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė.

Lyg ir regėjome, lyg ir girdėjome kaip jiedu – Vladas Bagdonas ir Birutė Paukštienė – jau planuoja savo projektą.

Jei į Ignaliną atvyktų Vlado Bagdono vadovaujamas „Vilniaus“ choras, jei … jei… jei…

Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir operos solistas Vladas Bagdonas
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir operos solistas Vladas Bagdonas

KAIP?

Belieka aprašyti, kaip vyko popietė. O vyko jaukiai, nuoširdžiai. Kol Vladas Bagdonas ir Dovilė Bagdonaitė repetavo, kiti dalyviai pasivaikščiojo: ėjome per tiltą, paklajojome po mišką. Ruduo tą dieną buvo maloningas.

Didžiąją publikos dalį sudarė Ignalinos viešosios bibliotekos skaitytojų klubo nariai, muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, neįgaliųjų bendruomenė. O juk bijojau – neapsakomai bijojau – tuščios salės, abejingų veidų.

Salėje būta ir vyresnių, ir jaunesnių. Abejingų, regis, nebūta.

Publika buvo atidi ir jautri
Publika buvo atidi ir jautri

Kokia tyla, kai skaitė poetai… Kokie šūksniai „Bravo!!!“, kai dainavo Vladas ir skambino Dovilė.

Dabar stebiuosi pati savimi: tai ko aš baiminausi ties langu rymodama? Ko?

Mums, projekto sumanytojams, padėjo Ignalinos viešoji biblioteka, Miko Petrausko muzikos mokykla.

Projektą noriu tęsti. Jei kam rūpi kodėl noriu– arba kas dalyvaus ir kaip dalyvaus – maloniai kviečiu grįžti į rašinio pradžią.

O spalio 15 dieną…

Arba po dienos, kitos…

Po mėnesio…

Apsidairykime po savo miestą, miestelį. Ar matote gatvėse bent vieną baltąją lazdelę? O prekybos centruose? O geležinkelio stotyje?

Kaip manote, kodėl?

Baleto debiutantams – garbinga premija

Baleto debiutantams – garbinga premija

Beata Baublinskienė

Naująjį 2014–2015 m. sezoną paskelbęs dar pavasarį, šiuo metu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras intensyviai ruošiasi artėjančiam startui. LNOBT baleto trupė jau pradėjo rengtis naujam baleto pastatymui – Piotro Čaikovskio „Spragtukui“, o pirmąją spektaklio repeticiją simboliškai vanikavo Konstatino Stašio premijos teikimas ryškiausiems praeito sezono solistams.

Jau dvyliktus metus teikiama Vilniaus burmistro Konstantino Stašio premija atiteko Grytei Dirmaitei už ryškų debiutą pagrindiniu Gerdos vaidmeniu praeito sezono baleto naujiena tapusiame spektaklyje „Sniego karalienė“ ir Martynui Rimeikiui už augančią profesinę trajektoriją bei įsimintinus choreografinius darbus projekte „Kūrybinis impulsas“.

G. Dirmaitė - Greta balete "Sniego karalienė"
G. Dirmaitė – Greta balete “Sniego karalienė”

 

A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio "Belaukiant Godo" (nuotr. M. Aleksos).
A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio “Belaukiant Godo” (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis - Cose spektaklyje "Karmen" (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis – Chose spektaklyje “Karmen” (nuotr. M. Aleksos).

 

Premijų steigėja p. Raminta Kuprevičienė apdovanojimus įteikė baleto trupei po atostogų susirinkus pirmajai repeticijai su meno vadovu Krzysztofu Pastoru ir trupės direktore Rūta Butviliene. Mat trupė jau repetuoja K. Pastoro kuriamą naują baleto „Spragtukas“ pastatymą. Lapkričio 21 d. rampos šviesas išvysiantis spektaklis taps antruoju, kurį K. Pastoras sukuria kaip LNOBT vadovas.

Šį sezoną numatyta M. Rimeikio naujo didesnės apimties veikalo premjera. Debiutinis jaunojo choreografo kūrinys drauge su K. Pastoro bei garsaus Izraelio choreografo Itzikio Galilio vienaveiksmiais baletais sudarys baletų triptiką „Judančios mintys“ (premjera – balandžio 10 d.).

Vis dėlto jaudinančių akimirkų baleto gerbėjams suteikia ne tik premjeros, bet ir repertuariniai spektakliai. Pačioje sezono pradžioje, rugsėjo 25 d., P. Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“ pasirodys Olandijos baleto primarijai, visuomet gimtinėje nekantriai laukiama Jurgita Dronina ir Isaacas Hernandezas.

Rugsėjo 18 d. Izraelio filharmonijos orkestro koncertu prasidedantis LNOBT sezonas iki kitų metų gegužės žada 162 renginius. Visas repetuaras skelbiamas teatro tiklalapyje www.opera.lt.

Teatro Raudonojoje fojė jau išblizginti prabangūs šviestuvai, baigiami atnaujinti centriniai laiptai – teatras laukia žiūrovų!

 

 

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Milda Savickaitė

Atidarymo koncertas. Dainos namai.
Atidarymo koncertas. Dainos namai.

Tas keistas ir kaskart naujai užgimstantis tapatybės jausmas… Jausmas, kuris  gimsta iš kelių žodžių – BALTICA ir DAINŲ ŠVENTĖ. Šiemet jis sugrįžo dviguba jėga, nes abi šventės vyko tuo pačiu metu (o ir pasakojo beveik tą patį). Dažniausiai esu už tęstinumą. Jo reikia, jei žmogus nori įsišaknyti. Ar patyrėte:  Vilniaus mieste, kaip niekada anksčiau, gyvybe ir atsipalaidavimu ima pulsuoti net gatvės… Ir suvoki: per amžius austos vertybės – dainos, šokiai, gimtoji kalba įtraukia į vieną – į atgimimo giją. Tarptautinis festivalis ,,Baltica“ šiemet vyko dvidešimt septintą kartą birželio 30–liepos 6 dienomis. Jo tema – Laimė. Organizatoriai sako: ,,Laimė yra visą žmogaus gyvenimą, jo veiklas integruojantis principas, suteikiantis vertę. Laimės troškimas, jos ieškojimas yra žmogaus gyvenimo variklis. Viena iš svarbiausių laimės sąlygų – gyventi ir klestėti savo namuose, darnioje šeimoje, paveldėtoje ir nuolat gimstančioje kultūroje, savo Tėvynėje.“ Festivalio svečiai iš Azerbaidžiano, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Kroatijos, Šri Lankos, Vengrijos, Baltarusijos ir šeimininkai – lietuviai birželio pabaigoje kalbėjo apie laimę, likimą, dalią… Apie tai, kokiu vardu laimę kviesti, o pasikvietus – kaip laikyti ir nepaleisti. Kaip porą susirasti, o jei radai – kaip žvelgti viena kryptimi. Kiekviena šalis supažindino su tradicijomis, papročiais, apeigomis, burtais. Pasakojo, kaip pasitikti gimstantįjį, kaip santuoką puoselėti. Kokiais būdais namų židinio deivėms pataikauti ir malonę jų gauti… Manau, kad tądien visi rado atsakymą į klausimą: kaip išsaugoti darną ir gerovę? Į Kongresų rūmus susirinko gana daug įvaraus amžiaus žmonių. Koncertą vedė Loreta Sungailienė su padėdėju (šis vertė jos tekstą į anglų kalbą). Viską tarsi viena gija apjungė intarpuose mažųjų atliekami paukščių pamėgdžiojimai (skudučiais ir balsu). Dar kartą įsitikinome, kad latviai ir lietuviai – itin giminingos tautos:  net ir paukščiukai panašia kalba ir panašius dalykus pasakoja.

Estai pažėrė skambių šiaurietiškų dainų: šio kolektyvo repertuare buvo daug suomių ir švedų palikimo. Baltarusiai užbūrė slaviškuoju temperamentu ir dainavimo mandrybėmis. Gruzinai (nors buvo tik trys) sugebėjo prikaustyti žvilgsnį ir nepaleisti jo visą pasirodymą. Vengrai užbūrė šokiais ir trepsėjimais. Ukrainiečiai – gaila, bet… – rauda visus pasveikino… Po giesmės salė plojo atsistojusi, ne vienam ir ašara skruostu riedėjo. O kroatai šiek tiek šokiravo savo tautinio kostiumo daugiasluoksniškumu (gana jiems įžengti į sceną, ir visi pradėjome ploti). Šventę baigė jungtinė (kiek žinau, kviesta iš visos Lietuvos) šeimų daina: į sceną lipo tėveliai su atžalomis ir kartu dainavo. Labai žavingai atrodė, kai mažieji ,,Reketuko“ (Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblis) nariai kvietė šokti nešokančiuosius – kaip draugiškai su jais į sceną lipo užsieniečiai.

Labai džiugu, kad toks gražus, didelis ir ilgaamžis festivalis vis sugrįžta į Lietuvą. O festivalio svečių koncertai birželio 30 dieną nesibaigė – jie pasirodė ir per Dainų šventę (Folkloro dienoje). Smagu, kad lietuviai noriai priima ir kaskart palydi gausiais aplodismentais svečius – bet ir jie, tie svečiai, nelieka skolingi. Semia mūsų kultūros lobius ir džiaugiasi su visa tauta. O dabar šiek tiek apie Dainų šventę. Rašau, kol įspūdžiai neišblėso… Šiemet Dainų šventė puošėsi pavadinimu ,,Čia mano namai“ ir minėjo  devyniasdešimtąsias gyvavimo metines. Visas miestas pilnas tautiniais kostiumais pasipuošusių žmonių, gatvėse nerimo jaunimas ir vaikai, skubantys į repeticijas arba iš jų. Atidarymo koncertas ,,Dainos namai“ vyko liepos 1 dieną Katedros aikštėje. Labai įstabu matyti tautą, gausiai susirinkusią dėl vieno tikslo – dainuoti ir dalintis daina. Nors lyginant su ana švente šiek tiek jėgos atidarymui pritrūko (ne iš vieno žmogaus girdėjau šiokį tokį kritinį vertinimą), bet faktas, kad tai ‒ mūsų, atperka viską. Kitą dieną vyko ansamblių vakaras ,,Krantai Nemunėlio“. Ten keliavome palei Nemuno krantus per visą Lietuvą, o kelionę baigėme Pamary. Džiugu buvo matyti Ansamblių vakare taip šauniai pasirodžiusius ratiliokus – tai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ nariai. Širdį suspaudė šiokie tokie sentimentai, nes ir aš jam priklausiau (nors ir dabar viena koja esu ratiliokė…). Man asmeniškai šis vakaras – pati gražiausia Dainų šventės stotelė, nes čia telpa viskas. Ir grynasis folkloras, ir šokis, daina, instrumentika. O kartu išlaikoma istorijos, pasakojimo, siužeto tėkmė.
Liepos 4 dieną vyko Folkloro diena. Diena, kada širdys atsiveria. Nes folkloras ir yra tai, ką mes turime ir ką kuriame dabar. Daugybė Lietuvos ansamblių (o kartu ir festivalio ,,Baltica“ svečiai) šoko ir šokdino, dainavo ir kvietė dainuoti, muzikavo, kepė duoną, dalijosi naminiais produktais, suvenyrais, pristatė amatus. Visas Bernardinų sodas ir Katedros aikštė bei jos   didžioji scena raibo ir lūžo nuo žmonių gausos, akys mirguliavo nuo raštų, širdys džiaugėsi bendryste. Aplankiau daug kolektyvų – daug dainų išgirdau. Kiekvieno regiono savastį atradau ir išgyvenau iš naujo. Ypač likau sužavėta Klaipėdos folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ tautinių kostiumų autentiškumu. Vėlgi mano ratiliokai, o ir kitų universitetų bei kolegijų ansambliai su savimi atsinešė jaunystę ir jėgą.

Bet labiausiai už širdies griebė, kai stebėjau Ignalinos folkloro ansamblio ,,Čiulbutė“ pasirodymą – tai yra ta terpė ir ta mokytoja Sigutė Mudinienė, kuri mane visko ir išmokė (dainuoti, šokti, amatų ir tauraus reiškinio – tarmės). Labai gaila, kad kolektyvas Ignalinoje nepriklauso niekam (t. y. jokiai įstaigai) – o gal kaip tik gerai, kad gali augti ir kurti nevaržomi. Nors linkėčiau ignaliniečiams puoselėti tai, ką kraštiečiai užgyvena. Sigutė teigia: ,,Kožnam žmogeliui mieliausias tas kraštas, katram gimei, augai, kur kožnų kumpelį žingsneliais išmieravai“. Šiuos žodžius teko ir man ištarti pristatant Ignalinos kraštą, kai „Ratilio“ ansamblio narių margumą fiksavo TV laida ,,Labas rytas“. Manau, kad būtent šie šauniosios Sigutės žodžiai labai tinka ir šiųmetei Dainų šventei. Nes juk būtent čia – mūsų namai.

Jaunieji šokėjėliai
Jaunieji šokėjėliai

 

Tautos žiedai
Tautos žiedai

 

Aš jums pagrosiu ir padainuosiu...
Aš jums pagrosiu ir padainuosiu…
Šokame!
Šokame!

Karolinos Pansevič ir Martyno Siruno nuotraukos iš Ansamblių vakaro.

Zarasai: amatų subtilumas

zarasai9

Zarasų krašto muziejuje veikė Zarasų žemės ūkio mokyklos kūrybos darbų paroda ,,Amato subtilumas mokytojo ir mokinio akimis“. Būtent judviejų – jauno ir patirtį turinčio – kūrėjų, dalyvaujančių kūrybos procese, bendradarbiavimas, kūrybinė sanglauda leidžia  atrasti tuos žavius meno klodus.

Mokykla yra surengusi jau ne vieną kūrybos parodą. Jose demonstruoti įvairūs meno darbai, sukurti kūrybingų mokytojų ir jų mokinių. Jau daug metų įvairiose šventėse, parodose daugelį džiugina gražūs metalo, medžio dirbiniai, audiniai, piešiniai, rankdarbiai. Žvakidės puošia Zarasų bažnyčią,  daug meniškų kūrinių rado vietą mokyklos interjere. Pagal specialų projektą pagaminami dirbiniai rengiantis profesinio meistriškumo šventėms ir respublikiniam konkursui-šventei „Žemės vaikai“, respublikiniams renginiams ,,Studijos“ LITEXPO parodų rūmuose Vilniuje.

Zarasai1

Apie meniškų dirbinių gimimą, kūrybos procesą ir kitas dailiųjų amatų paslaptis parodoje ir buvo labai nuoširdžiai šnekama, džiaugiamasi. Pakalbinti tikri kalvystės meistrai – profesijos vyr. mokytojai Aleksandras Tumalovičius ir Vytautas Kruopis – atskleidė nemažai amato subtilybių, bet, kaip įprasta kūrėjams, savo darbą vertino  kukliai. Anot  Aleksandro, dirbti su metalu nesudėtinga, tad šmaikštavo: medžiagos nekainuoja – akmuo iš lauko, metalo strypai, skarda iš metalo laužo… Pakalei, palenkei, pavirinai, padažei – ir kažkas išeina. Rodos, taip paprasta – tik dirbiniai gimsta nepaprasti, žavintys, stebinantys, išmoningi. Tuo tarpu Vytautas, paklaustas, per kiek laiko pagaminama, tarkime, masyvi žvakidė, prisipažino užtrukęs apie pusę metų, be to, ne kiekviena idėja pasiduoda įgyvendinama. Tenka net darbą atidėti, kad sulauktų ,,savojo laiko“, bet nebuvę taip, kad  viskas nueitų visiškai niekais.

Zarasai2

Šie nagingi mokytojai pastebėjo, sudomino, išugdė nemažai mokinių, palinkusių į  metalo kalybą. Apie tai abudu vyrai mintijo panašiai: reikia pasiūlyti, parodyti, patarti, ir jauni žmonės patys pradeda domėtis, savarankiškai bando kurti. Niekada nekritikuoją mokinių, jei jiems nepavyksta, tiki, kad kitą kartą tikrai sumanymas bus įgyvendintas. Tad Andriaus Lizunovo, Leono Levo Tumalovičiaus, Renato Vietrinio metalo dirbiniai (žvakidės, ,,Voras Leonora“, įrankių rinkinys židiniui) parodoje atrodo ne prasčiau  už jų mokytojų kūrinius.

Zarasai3

Jeigu šaunūs profesijos mokytojai ir jų mokiniai mato grožį metale, kuris šiaip yra juodas ir šaltas, bet paliestas rankų virsta ypatingą šviesą ir prasmę skleidžiančiais meno dirbiniais, tai stalių meistro, profesijos vyr. mokytojo Dmitrijaus Kostygovo rankoms paklūsta medis. Kaip pats meistras sako, vis to laiko trūksta, tad gamina daugiau smulkius dirbinius – suvenyrus, nominacijas, arkliukus. O jų oi kaip prireikia, kai mokykla dalyvauja įvairiose šventėse, konkursuose. Į meistrą pagalbos kreipiasi ir kolegos, kai tenka ką nors mokomuosiuose kabinetuose įrengti.

Zarasai4

Profesijos mokytojos metodininkės Danutės Gražienės mokinių Sandros Karlo, Jolantos Kuzmaitės staltiesės, Gintarės Garšanovos, Julijos Žemaitytės, Gintautės Panavaitės ir Ugnės Narkevičiūtės odiniai paukščiai, Vytautės Pupeikytės meniška svečių knyga, Editos Andrijauskaitės papuošalai, Lauros Mocevičiūtės atnaujinta paprasta sena kėdė, Vladislav Krasnov, Fausto Juškėno, G. Garšanovos mediniai žirgeliai ir kiti  darbai džiugina įvairove, išradingumu, spalvingumu. Beje, pastaroji jaunoji menininkė, pasirodo, įvaldžiusi net kelias kūrybos sritis. Parodoje eksponuojami jos paveikslai. Kai mokytoja Ramunė Dainienė paskatino, mergina labai sėkmingai išbandė ir sieninę tapybą.

Zarasai5

A. Tumalovičiaus ir  D. Kostygovo vadovaujami mokiniai Mantas Venslovas, Martynas Pupeikis ir Audrius Valėnas savitai panaudojo akmens ir medžio jungtį, o Kaimo turizmo organizatoriaus ir technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybių mokiniai (mokyt. A. Tumalovičius ir mokyt. D. Gražienė) taip pat sukūrė įdomią skirtingų medžiagų dermę – ,,sutupdė“ ant akmenų iš lino padarytus paukščius.

Zarasai7

Traukia akį ir profesijos vyr. mokytojos Janinos Panavienės mokinių Gintautės Panavaitės, Renatos Karlo nertos staltiesėlės,  Lauros Navikaitės, Lauros Mocevičiūtės ir Editos Tuzikaitės skiautinių lovatiesė. O kur dar Svetlanos Sokolovos karpiniai, Lauryno Morozovo graviūros.

Zarasai6

Tautodailininkė Adelė Tumėnienė yra išugdžiusi ne vieną jauną audėją, dailiai austi ji išmokė ir Vilmantę Kruopytę, kuri dabar drauge su  savo mokytoja, garsia audėja, ugdo kitas mokines. Tad Vilmantės bei mokinių Žydrūnės Kurlytės ir Reginos  Chaževskajos rankšluosčiai švytėte švyti  D. Gražienės pagamintose rankšluostinėse.

Parodoje savo darbus eksponuojantys  mokytojai bei  kaimo turizmo organizatoriaus, techninės priežiūros verslo darbuotojo, apdailininko, virėjo ir kitų specialybių mokiniai įrodo, koks įvairus, įdomus yra kūrybos pasaulis, atskleidžia amato žavesį ir subtilumus. Ne veltui parodos atidaryme kalbėjusi mokyklos direktorė Nijolė Guobienė dėkojo muziejui už galimybę surengti parodą, džiaugėsi mokytojų ir mokinių kūryba, pabrėžė jos reikalingumą ugdymo procese, sakė, kad labai lengva organizuoti mokykloje renginius, kai yra tokių kūrybingų mokytojų, kurie geba ir patys kurti grožį, ir mokinius įkvėpti kūrybai.

Zarasai8

Muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė apibendrino renginį, dėkojo parodos autoriams ir įteikė po knygą ,,Rytų Aukštaitijos sakralinė skulptūra“ kaip liaudies meno simbolį.

Parodos atidarymo metu dainų puokštę dovanojo mokyklos šaunūs dainorėliai – Maksimas Gluchovas ir Dovydas Pupeikis, dainavę duetu, bei mergaičių ansamblis (mokyt. Danutė Alaunienė).

Vasilijus Trusovas. Nuotraukos iš asmeninio Vasilijaus Trusovo archyvo

 

Antaninės: nuo knygyno iki…

Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis
Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis

Kai šeštokams uždraudė skaityti Giovannio Boccacio  romaną ,,Dekameronas“, juos gelbėjo bendraklasis Valdas Kukulas. Pats parašė meilės romaną – kad keliautų iš rankų į rankas. Jau tuomet Valdas Kupiškio knygyne godžiai pirko knygas, kiekviena jų turėjo savo žymą: pirmoji, antroji…  Buvo tik trylikos, bet asmeninėje bibliotekoje viena prie kitos glaudėsi net vienas šimtas penkios knygos.

Kas nutiko poeto, publicisto, kritiko Valdemaro Kukulo (1959 – 2011) bibliotekai, kauptai nuo vaikystės už paskutiniuosius pinigus?  Už  tuos menkus pinigėlius, skirtus savarankiško paauglio maistui – dažniausiai mėsos konservams?

Apie tai pasakojo Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Ten per pačias Antanines vyko konferencija ,,Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai“. Ją surengė ir muziejus, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros institutas.

Įdomių pranešimų skaityta daug, tačiau Deimantės (Rašytojų klubo darbuotojos, ,,Metų“ žurnalo stilistės) pasakojimas buvo bene vienintelis, atidžius klausytojus itin ryžtingai nubloškęs į vaikystės ir paauglystės žemę.

Brolių Grimų pasakos – tai pirmoji Valdo Kukulo savarankiškai perskaityta knygą. Vytauto Petkevičiaus knygą ,,Sprindis – Sieksnio vaikas“  tai pat dera vadinti pirmąja: tai nuo jos Valdas pradėjo kaupti asmeninę biblioteką.

O mylimiausias vaikystės kūrinys? Štai jis: Jono Biliūno ,,Kliudžiau“. Prašydavo mamos, kad skaitytų, o beklausydamas verkdavo. Žadėdavo mamai, kad nebeverks, tegu tik skaito… Ji skaitė, o jis – ašarojo.

Mamos – pradinių klasių mokytojos – neteko dar vaikas. Knygas teko skaityti pačiam.

Valdo bibliotekoje 104 – 105 skaitmenimis pažymėtas Kosto Kubilinsko poezijos dvitomis. Jį puošia dedikacija. Tą dvitomį pradedančiajam poetui, mokiniui Valdui Kukului už gražų debiutą padovanojo ir kelis žodžius užrašė jauna poetė Zita Mažeikaitė. Dovana gauta gimtajame Kupiškyje, greičiausiai – Jaunųjų filologų konkurse ar giminingame sambūryje.

Studijų metais Valdas knygų jau nebežymėjo, tačiau  pirko kaip pirkęs. Draugavo su keturiolika metų už jį vyresniu Kupiškio žurnalistu Rimantu Urbonu. Būtent jo namuose ėmė saugoti brangiausias knygas tuoj pat, kai tik pajuto, kad gimtuosiuose biblioteka žūsta: parduodama, dalinama, plėšoma…

Visą gyvenimą Valdas Kukulas rinko ne tik klasikų raštus, poezijos ir prozos pirmuosius ar vėlyvuosius bandymus, literatūrologų darbus, kultūros periodiką. Jam itin svarbi buvo vaikų, paauglių literatūra.

Kodėl?

Ne tik todėl, kad pats kūrė vaikams, ir ne tik kūrė – rašydavo reiklias recenzijas. Gal dėl to, kad riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros – itin trapi. Jei jau knyga yra, tai yra. Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“ tapo jo gyvenimą lydinčiu skaitymu.

Aistė Gintautaitė. Nuotraukos Tautvydo Kontrimavičiaus ir Romos Kišūnaitės

 

Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka