Category Archives: Kronika

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Jaunųjų filologų konkurso logotipas
Jaunųjų filologų konkurso logotipas

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Aistė Gintautaitė

Šimtas du mokiniai iš visos Lietuvos balandžio 5 dieną susitiks Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: čia vyks Jaunųjų filologų konkurso atidarymo iškilmės. Vėliau tris dienas jaunieji filologai kartu su žymiais kūrėjais pasiners į savo darbų nagrinėjimą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje.

Jau penkiasdešimtą kartą jaunieji filologai sulekia į vieną būrį. Prieš dešimt metų jubiliejinį konkursą glaudė Vilniaus universitetas, vėliau grįžta prie senųjų tradicijų – kasmet susitikti vis kitame mieste. Kai kurie jaunieji filologai tebesaugo pernykščius prisiminimus apie sambūrį Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje, kiti vertinimo komisijos dėmesio dėmesio sulaukė tik šiemet.

Į konkurso atidarymo iškilmes pakviestas jo pirmasis organizatorius – Vytautas Jakelaitis. Laukiami svečiai rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba, poetas Jonas Liniauskas, ne kartą buvę Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininkais. Svarbu minėti, kad šį konkursą sumanė ir laimino poetas Justinas Marcinkevičius.

Tapti konkurso dalyviu nėra paprasta. Finalo dalyviai atrenkami iš pradžių savo mokyklose, vėliau ‒ rajonuose ar miestuose. Svarbiausias paskutinis etapas: reikli komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šį kartą sulaukta 191 darbo.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos rašinių, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik siekti apdovanojimo. Svarbus bendravimas su vertinimo komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas nuosekliai analizuojamas, moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai.

Mokinių laukia įdomi programa: Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje jaunieji filologai bus pakviesti stebėti švedų filmą ,,Ledo drakonas“, vyks ekskursija į Valdovų rūmus. Vilniaus gyventojai bei svečiai turės retą progą susipažinti su visos Lietuvos jaunosios kartos kūryba: balandžio 6 dieną 19 valandą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai) vyks literatūros vakaras. Tikėtina, kad nemenką publikos dalį sudarys ne tik jaunuomenė, bet ir brandžios kūrėjos bei kūrėjai, kadaise patys patyrę augimo nerimą Jaunųjų filologų konkurse, dabar jau tapę Lietuvos rašytojų sąjungos narėmis ir nariais.

Tautosakos sekcija konkurse jauniausia. Į ją ne kartą rinkosi ne tik vyresniųjų klasių gimnazistai, bet ir septintokai, aštuntokai iš pagrindinių mokyklų, kartais net labai nuošalių. Jų veikla prasminga ‒ konkursui pateiktus darbus glaudžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Konkurse prieš keletą metų atgimė vertimų sekcija. Šiais metais savo bandymus atsiuntė gimnazistai, verčiantys ne tik iš populiariosios anglų, bet ir iš prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų. Į konkursą atvyksta dvidešimt keturi jaunieji vertėjai.

Įprasta, kad gausaus antplūdžio sulaukia poezijos sekcija, tačiau į respublikinį etapą kviečiama menka panorusių dalis: šiemet dalyvaus dvidešimt penki jaunieji poetai

Savaime aišku, kad rašytojais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai tampa paženklinti savita žyme: jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui.

„Mane visada traukė jaunuomenės eseistika ir publicistika. Konkurso dalyviai yra atviri, juntamas jų nuoširdus noras stebėti pasaulį ir jį keisti, ‒ sako rašytoja Gintarė Adomaitytė, dirbusi vertinimo komisijoje du dešimtmečius. – Jie moka bendrauti, nori gilintis į bendraamžių rašinius, juos aptarti. Stiprių rašinių būta visais laikais, tačiau konkurso dalyvių elgesys labai pasikeitė. Džiugu, kad jaunoji karta sugeba diskutuoti kur kas kultūringiau nei vyresni man pažįstami žmonės.“

Net trys publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai dalyvaus ir kitų sekcijų veiklose. Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija) ir Linas Daugėla (Kretingos Pranciškonų gimnazija) skubės į savo poezijos aptarimą. Vertimą iš anglų kalbos pateikė Adomas Zubė (Klaipėdos Vydūno gimnazija).

Po penkis moksleivius į konkursą atvyksta iš Skuodo, Jurbarko, Kauno rajonų. Gausiausia Vilniaus miesto delegacija – penkiolika gimnazistų.

Jauniausia konkurso dalyvė – poetė Mūza Olimpija Svetickaitė (Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokykla, VII klasė). Ji noriai publikuoja savo eiles svetainėje www.menobangos.lt. Ši svetainė, žurnalas ,,Pašvaistė“, moksleivių skaitymai ,,Augame kartu su eilėraščiu“ Poezijos pavasaryje, Jaunųjų filologų konkursai – tai laukas, kuriame bręsta būsimi poetai, rašytojai, kalbininkai, tautosakos rinkėjai, literatūros kritikai, vertėjai. Auga žmonės, mėgstantys skaityti, gebantys įvertinti tai, kas parašyta kitų.

Plačiau apie konkursą nuo balandžio 10 dienos galėsite skaityti svetainėse www.skaitymometai.lt, www.menobangos.lt .

Vertinimo komisijos nariai viešai paskelbiami tik konkurso atidarymo dieną, bet svetainės www.menobangos.lt archyve – pernykštė vertintojų nuotrauka Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos salėje. Sprendžiant iš smagios nuotaikos, tie žmonės nei pikti, nei baisūs. Tikėkime, kad komisija šypsosis ir šiemet.

Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo
Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo

 

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.

Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį norėjosi išvengti vienašalės pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi kokteilis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai“, – teigia G. Labanauskaitė.

Kūrybines dirbtuves vedę lektoriai skirtingi ne tik savo dėstymo metodika, bet ir politinėmis pažiūromis, kurioms būdingas vienas aspektas – nepasiduoti dominuojančiai sistemai ir su destruktyviomis idėjomis kovoti menine forma. Lietuvių kūrėja džiaugėsi įvykusiais kūrybiniais užsiėmimais: „Manau, kad įvairiakalbiai, įvairiataučiai dėstytojai atveria didelių galimybių, kurias iš karto gal net sunku įvertinti ar suvokti – kiekvienam dalyviui tikriausiai atsivers kitokios durys. Tačiau faktas, kad išgirsti savo pjeses, skaitomas skirtinga kalba, išgirsti visai kitokią teatrinę mokyklą baigusio ir skirtingame pasaulio kontekste gyvenančio žmogaus nuomonę be galo naudinga.“

Dalyviai teigia, kad visos dirbtuvės buvo labai skirtingos, tiek metodika, tiek vyravusia atmosfera, kiekvienas išsinešė sau naudingų patarimų, kuriuos taiko rašydami savo pjeses. LMTA kino dramaturgijos pirmakursis Rinaldas Tomaševičius atviravo, kad iš pradžių jautėsi kaip mažas vaikas, kuris niekada nematė žaislų, ir yra dėkingas dėstytojams, kurie parodė jam tuos žaislus bei išmokė jais žaisti.

„Kūrybiniai užsiėmimai – tai savotiška kelionė: dalyviai jau yra pusiaukelėje, dar daug liko nuveikti, tačiau jau matyti aiški kryptis“, ‒ teigia Gabrielė Labanauskaitė. „Kiekvienas dėstytojas atnešė į savo dirbtuves tai, ką turi geriausio“, ‒ pasakojo dramaturgė, kuri su dalyviais analizavo XX a. pradžios propagandines pjeses, jų struktūras.

G.Labanauskaitė pasakoja, kad šių metų propagandos temos idėja gimė pradėjus bendradarbiauti su Vokietijos ambasada Lietuvoje: „Ypatingai esame dėkingi Annai Nowodworskai, buvusiai viena iš idėjų iniciatorių ir tarpininkių tarp ambasados bei festivalio „Dramokratija“. Abiem pusėms norėjosi kalbėti aktualiomis ir svarbiomis socialinėmis temomis, ypač kai toks audringas ir besikeičiantis politinis peizažas šiandien yra visame pasaulyje, suvokiame, kad tai daro didžiulę įtaką mūsų visų kasdieniniam gyvenimui.“

Diskutuodami apie požiūrį į propagandą, T. Walser, M. Durnenkovas ir G. Labanauskaitė vieningai sutaria – propaganda paverčia pasaulį labai paprastu – nupiešia viską juoda ir balta spalvomis, pažymi, kas yra draugas, o kas ‒ priešas, tačiau gyvenimas yra žymiai įvairiapusiškesnis. Kūrybinių dirbtuvių dalyvė Dovilė Katiliūtė, eksperimentuodama su pasakos ir dokumentinės pjesės žanrais, pastebėjo, kad propaganda egzistuoja visose gyvenimo srityse. Rusų dramaturgas M. Durnenkovas pridėjo, kad po kūrybinių užsiėmimų grįžęs namo jis įvertino, jog dalyvių darbai yra žymiai daugiau apimantys nei pati propagandos tema – tai tik aspektas, kurį jaunieji kūrėjai naudoja, rašydami apie jiems svarbias temas.

Iki vasario 5 d. dalyviai rašys savo tekstus, o vasario 26 d. prasidės komandų formavimas. Visas pjeses bus galima išgirsti kitų metų pavasarį, balandžio 16‒22 d. vyksiančiuose atviruose „Dramokratijos“ festivalio pjesių skaitymuose. Visas naujienas sekite festivalio Facebook ir Instagram paskyrose.

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Festivalio rėmėjai ‒ Vokietijos ambasada, Geothe institutas.

Festivalio partneriai ‒ LMTA, LMTA SA, Teatro sąjunga.

 

 

 

 

 

Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

ZALIA GYVA 3

Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

Tuoj dvidešimtmetį švęsiantis teatras vaikams „Teatriukas“ lapkričio 18‒19 dienomis, tęsdamas savo gastroles su spektakliu „Žalia gyva“, skirtu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui minėti, lankėsi Londone. Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto – „Žalia gyva“ mažiesiems lietuviams svetur kelias driekiasi per keletą šalių: spalio mėnesį teatras gastroliavo Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje, o prieš tai lankėsi Turkijoje ir Latvijoje.

ZALIA GYVA 1

Kaip teigia viena iš „Teatriuko“ įkūrėjų Dalia Mikoliūnaitė, šis spektaklis nėra skirtas tradicinėms erdvėms, todėl vaidinamas įvairiausiose specialiai teatrui nepritaikytose erdvėse: klasėse, bendruomenės namuose, gastrolių Turkijoje metu rodytas piratų laive, o vienas iš Londono lietuvių bendruomenei skirtų pasirodymų įvyks bažnyčioje.

Interaktyviame spektaklyje ‒ pamokoje, trunkančioje 45 minutes, vaidmenis kuria „Teatriuko“ aktoriai ir įkūrėjai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas, spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė.

ZALIA GYVA 4

Spektaklio idėja gimė persvarstant Gedimino kalno istoriją bei paties Vilniaus miesto atsiradimo ir įsikūrimo klausimus. 2015 metų pabaigoje pasirodęs „Žalia gyva“ gyvomis bei vaizdžiomis priemonėmis pasakoja apie Vilniaus istoriją, remdamasis Gražinos Mareckaitės prisiminimais, išsakytais knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Profesionali kūrybinė grupė, pasitelkusi nuotraukas, literatūrinę medžiagą ir prisiminimus, jautriai ir kūrybiškai sudėliojo originalų scenarijų, kurio veikėjai ‒ įvairių tautybių ir laikotarpių mažieji Vilniaus gyventojai. Spektakliu norima aiškiai ir suprantamai užsienyje augantiems lietuvių vaikams suteikti pamatinių žinių ne tik apie paties Vilniaus, bet ir apie visos Lietuvos istoriją, svarbius jos momentus, pabandant visus niuansus perteikti vaiko akimis.

Po kiekvieno spektaklio kūrėjai kviečia jaunuosius žiūrovus ir jų tėvelius įsijungti į diskusiją, kurios metu vaikai galėtų užduoti rūpimus klausimus, išsakyti pastebėjimus, pakalbėti apie patį spektaklį, ką jis jiems duoda ir kaip jie jį supranta. Tokios diskusijos – „Teatriukui“ įprastos po kiekvieno spektaklio. Svarbus grįžtamasis ryšys ir dialogas su žiūrovu.

ZALIA GYVA 2

Lietuvių bendruomenėse užsienyje spektaklis sulaukė itin teigiamų atsiliepimų, kuriuose dėkojama už progą puikiai ir smagiai su šeima praleisti laiką teatre, stebint gyvą ir dinamišką pasirodymą, kurio metu dėmesį geba išlaikyti net ir patys nekantriausi žiūrovai. Oslo lietuvių šeimų bendruomenės „Lietuvių namai“ pirmininkė Ieva Kilčauskaitė pastebi, kad spektaklis tinka ne tik vaikams, bet ir vyresniems žiūrovams, nes kai kurie elementai skirtingai interpretuojami skirtingų kartų žiūrovų ir atveria skirtingas, bet tikras ir didelį įspūdį paliekančias patirtis.

„Teatriukas“ yra socialiai aktyvus ir atsakingas teatras, kuriam svarbu tai, kas vyksta aplinkui, užsiima vaikų teatro edukacija, rengia vaidinimus globos namuose, pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Neseniai pasirodė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos globojamas projektas „Arbatinukai“, skirtas kūdikiams ir jų tėveliams, bendrai šeimų psichinei sveikatai stiprinti. Jis vyksta Lietuvos ligoninėse, moterų krizių centruose, sanatorijose ir kitose erdvėse.

 Daugiau informacijos oficialiame „Teatriuko“ puslapyje www.teatriukas.lt Prikabintų nuotraukų autorius Ernestas Ražukas, bei Teatriuko archyvo nuotrauka.

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Renginio akimirkos
Renginio akimirkos

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Ridas Viskauskas

Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.

Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.

Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…

Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas  Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…

Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.

DSC_5025

Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…

Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“

Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..

DSC_4968

 Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

,,Kaip greitai mes visa tai pavertėme švente“, ‒ sakiau dokumentinimame filme senokai, kai po Sausio įvykių buvo praėję tik vieneri metai.

Vėliau, po penkerių ar dešimties metų, tų žodžių norėjau išsižadėti. Vaidenosi man, kad ir tikrai – šventė, kad dera tas dienas ir naktis, tiek visko mus išmokiusias, minėti džiugiai: juk laimėjome, juk pergalė, juk esame kiek kitokie?

Šiandieną mąstau dar kitaip: kiekvieno žmogaus valia Sausio pamokas, jo patirtis suvokti savaip – savaip jas ir minėti.

Niekada nemokėjau apie jas, tas dienas ir naktis, sklandžiai pasakoti. Net ir smalsiai besiteiraujantiems vaikams. Ypač vaikams, laukiantiems šiurpios senų laikų pasakos. Sakytum, nematoma ranka bandė manyje to meto prisiminimus… trinti?

Ne, laimei, ne.

Netrynė.

Tik padėjo į nuošalią atminties palėpę – o juk ne vien atminties. Tik užgniauždavo mano gerklę ta nematoma ranka ir nežinia kodėl – iš manęs – atimdavo mano balsą.

Pastaraisiais metais gan garsiai skambėjęs klausimas ,,O kur jūs buvote tą dieną, tą naktį?“ man atrodė ir tebeatrodo šiek tiek neetiškas, gal pernelyg tiesmukas. Kaip ir daugybė kitų klausimų, pasigirstančių Sausio įvykių minėjimo išvakarėse. ,,Ar eitumėte… ar gintumėte… ar saugotumėte… ar…“.

Visai kitaip suvokiu jaunos kolegės atvirą pasakojimą. Jai beveik trisdešimt. Pabrėžusi daugybę savosios kartos privalumų, ji sakė jaučianti savyje lyg stygių, lyg tuštumą: gimė truputį per vėlai, tad nematė, nespėjo patirti, kaip rašoma Lietuvos istorija, kaip žmonių akivaizdoje sklaidomi gyvo vadovėlio puslapiai.

Tad ir pasakoju šiandieną apie žmones, kurie likimo valia spėjo į tą vadovėlį – į tarpus tarp jo eilučių, į jo paraštes.

Pasakoju apie tuos, kurių lygiai pusė gyvenimo (arba beveik pusė, arba kiek daugiau nei pusė) perbraukta, padalinta, net nežinau, kokios spalvos brūkšniu: kiek metų gyvenai sovietų Lietuvoje – tiek ir nepriklausomoje.

Nesame tie, kurie matė, kaip Lietuva okupuojama, bet buvome okupuoti.

Esame tie, kurie norom nenorom deklamavo, dainavo, šoko ne visai tai, ką deklamuoti reikėtų.

Jeigu tik deklamacija… Jeigu tik dainos ir šokiai… Jie peraugo į mirties šokį – į afganistanus, černobylius, į karo tarnybas. Mes, moterys, žinome: mūsų vaikinai iš ten grįždavo – jeigu tik grįždavo – kitokie.

Kas augino mus, Lietuvos Sąjūdžio, Sausio įvykių eilinius? Žmones, kurie niekada nebuvo, net nemanė tapti lyderiais? Tuos vyrus ir moteris, kurie gyveno, alsavo vienintele nuostata: ateik ir padėk. Būk. Būk ten, kur būti ne tik privalu, bet ir garbinga, romantiška.

Galbūt – vaikystės knygos.

Galbūt – ,,Karalius Motiejukas“. Skaudžiai teisinga Varšuvos žydo Korczako knyga apie kvailoką karalystę ir vaiką, pasmerktą ją teisingai valdyti.

Galbūt – ,,Baltosios rožės riteris“ ir kiti švedės Astridos Lindgren šedevrai. Švedės Lindgren, kuri po Sausio įvykių rašė laišką Michailui Gorbačiovui, riteriškai gindama mus, mūsų laisvę.

Galbūt –  lietuvių pasakos, labiausiai jos. Pasmerktos, išbartos, beveik ir atstumtos.

Tos senos pasakos išmokė mane ir mano kartą suvokti: gyvenimas nėra saldumynas. Teks ieškoti vasarą sniego, o žiemą šėko; niekada nežinosi, ko krante sulauksi – kraujo ar pieno putos, po kuriais slenksčiais tyko vilkduobės; privalai keliauti, nors nesi nei pėsčia, nei raita, nei važiuota; sugebėk išgyventi – nei nuoga, nei apsirengusi.

 

Šiaurės miestelis. Atsimenu jo grėsmingą, pulsuojančią tylą tų metų sausio dvyliktą. Valandą ar dvi iki įvykių – kol pajudės tankai.

Žvelgdama į jį, į tą anų laikų karo tvirtovę, galėčiau džiūgauti: mano, Žirmūnų gyventojos akivaizdoje, karas virto taika. Taikesnę, ramesnę vietą nei dabarties Šiaurės miestelis kažin ar įsivaizduočiau.

Jei ne tas slenkstis,  ne vilkduobė… Jei ne takai takeliai, kuriuos į Šiaurės miestelyje esančią darbo biržą pramynė mano karta.

,,Jūs niekada nebūsite tuo, kuo buvote“, – drebia biržos tarnautoja inteligentui, Sąjūdžio, Sausio ir kitų svarbių įvykių tykiam taikiam dalyviui.

Tokia ta mano karta…

Gudrūs tapo gudresniais, įžūlūs – dar įžūlesniais, o naivūs?

Tik naivyn.

Nesuvaikėję, bet vaiką savyje išsaugoję. Nelabai tikintys šiuo pasauliu, bet laisvės pasaka – taip (jei tik leista perfrazuoti Henriką Radauską).

 

Ne sausio dvyliktą, o jau tryliktą, įdienojus, mes, pervargę žurnalistai, susitikome Aukščiausioje taryboje. Viena kolegė patarė, beveik liepė darbo pažymėjimus laikyti arčiau kūno. Ji neabejojo, kad tuoj sulauksime dujų atakos, ji sakė, kad tik taip mus, žuvusius, gyvieji galės identifikuoti.

Dabar juokinga prisiminti, kaip klusniai mes, šalia buvę, tuos pažymėjimus kišome į džinsų, sijonų, švarkų kišenes ar dar kur nors – arčiau kūno. Manėme, kad esame pavojingiausioje vietoje – buvome saugiausioje.

I-den-ti-fi-kuo-ti – koks keistas, keblus žodis. Kaip sunku man jį ištarti – tiek jame visko telpa, o kiek netelpa.

Kaip nelengva, bet ir džiugu šiandieną, dabar apginti, drąsinti, stiprinti savo kartą. Istorijos vadovėlį rašėme mes. Mes rašėme istoriją.

 

(Skaityta 2017 metų sausio 12 dieną poezijos ir muzikos valandoje ,,Mūsų nerimo mintys“  Vilniaus televizijos bokšte.)

 

 

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Vyresniųjų  klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė
Vyresniųjų klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Jaunųjų pianistų konkursui Biržų pilyje pasibaigus

2017-ųjų metų pavasarį sukaks 15 metų, kai Biržų vaikų muzikos mokykla pavadinta Vlado Jakubėno vardu.

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai–1976, Čikaga, JAV) – unikalaus talento kompozitorius, muzikologas, pianistas (daugiau informacijos apie jį – Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje: http://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/jakubenas/). Per vardo suteikimo mokyklai iškilmes (2002-aisiais) įvyko įspūdingas minėjimas ir koncertas Kultūros rūmuose. O prieš atidengiant lentą su mokyklos pavadinimu kalbėjo reformatų kunigas Rimas Mikalauskas ir katalikų klebonas Dalius Tubys: abu mokyklos mokytojus ir mokinius kvietė kurti ne vardan savęs, o vardan Jakubėno ir per jį – vardan Dievo.

Galbūt ir šių priesakų laikymasis Mokyklai padeda veržliai organizuoti renginius, bendradarbiauti su tolesnių užsienio šalių ir nuolat – su aplinkinių, Lietuvos bei Latvijos, kraštų pedagogais ir moksleiviais. Štai gegužės viduryje surengtas Tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas įvyko penktą kartą.

„Džiugu, kad šiame istoriniame Šiaurės Lietuvos mieste vyksta toks reiškinys – Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas. Puiku, kad jo dalyviai turi galimybę pajusti šio krašto kompozitoriaus tikrąją muzikinę kalbą, aplenkusią laiką. Kūrybinės brandos jauniesiems atlikėjams ir solidžiai vertinimo komisijai“, – linkėjo buvęs biržietis (dabar vilnietis) Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

„ Penkto Tarptautinio Vlado Jakubėno konkurso dalyviams linkiu daug naujos patirties skambinant šiuolaikinę muziką, atveriančią vartus į mūsų dienų pasaulį. Tikiuosi, kad Vlado Jakubėno ir kitų lietuvių kompozitorių kūryba taps artima ir mėgstama ne tik tų, kurie pasirinks muziko profesionalo kelią, bet ir visų kitų, kuriems muzika liks svarbia ir neatskiriama gyvenimo dalimi. Tegul žydintis gegužės mėnuo Biržų pilyje atneš nepamirštamų ir malonių muzikinių įspūdžių!“ – atminimo albumėlio žodžiais virto šiųmečio konkurso žiuri pirmininko kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio sveikinimas.

Komisijoje bendradarbiavo įvairių konkursų laureatų pedagogai iš Rygos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio. Rungėsi 37 solistai ir 5 ansambliai iš Rygos, Bauskės, Marupės, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Telšių, Zarasų, Ventos. Pabrėžtina, kad konkursantų programose dominavo lietuvių kompozitorių kūriniai.

Konkursas vyksta nepaprastoje istorinėje aplinkoje – didžiulėje renesansinėje Radvilų pilyje su restauruojamais kompleksiniais pastatais, gynybiniais įtvirtinimais (įskaitant kastinį ežerą). ,,Menėje, kur liepsnoja svarbiausios emocijos, ne taip jaučiama ir komisija“, – džiūgauja viena konkurso rengėjų, mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Konkurso prizai ir jų laimėtojai

Biržų vicemerės prizas už geriausią šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius).

Seimo nario prizai. Pagrindiniai prizai:

Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Jauniausiam konkurso dalyviui – Klėja Kašubaitė (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla). Jauniausiam konkurso ansambliui – Dovaldė Šimaitė ir Teresė Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Švietimo skyriaus prizas jauniausiam konkurso dalyviui (solistui, biržiečiui) – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Biržiečių klubo „Krivulė“ prizas, geriausiai pasirodžiusiam biržiečiui – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Vlado Jakubėno dukterėčios Erikos Brooks (JAV) prizai:

Solistai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žygiuojame“ – Vasarė Vaičiulytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už gerą atlikimą – Domas Sargevičius (Pasvalio muzikos mokykla, Austėja Raišytė, Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Rudens ūpas“ – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už gerą atlikimą: Elzė Lipnickaitė ir Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūnas žavisi Vaiva“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Velniuko šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Klaudija Hirzel (Telšių muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Kaimiečių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Pijus Valotka (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Ansambliai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Miško pasakiškų būtybių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūno dovanos“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Ugnė Čepkauskaitė ir Domantė Valaitė (Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žaidimas Nr.1“ – Dovilė Kalniūtė ir Ugnius Kairys (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Konkurso laureatai:

Solistai: Gustavas Licis, Vasarė Vaičiulytė, Domas Sargevičius, Vėjas Vakaris Matonis, Elzė Lipnickaitė, Laura Opanaitė, Ugnė Čepkauskaitė, Gabriela Goldmane, Lauryna Bukytė, Meda Motiejūnaitė, Elina Kataševa.

Ansambliai: Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė, Ugnė Čepkauskaitė ir Domatė Valaitė.

Konkurso diplomantai:

Polina Savčuka, Sofina Katalkina, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė, Kaja Kašubaitė, Klėja Kašubaitė, Emilija Vandere, Austėja Raišytė, Dovilė Vaičionytė, Modestas Meškauskas, Anželikla Jelkina, Lelde Radena, Tereza Priekule, Gustas Perskaudas, Airinga Šapalaitė, Ugnė Lukaševičiūtė, Eliza Zida, Klaudija Hirzel, Gerda Rumšaitė, Anna Linda Rūtenberga, Aušrinė Strakšaitė, Greta Rupeikytė, Rimantė Mičelytė, Diana Kazakova, Emilija Lopaitytė, Dominyka Gurinaitė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Dovaldė Šimaitė, Teresė Bukytė, Ugnius Kairys, Dovilė Kalniūtė, Liucija Marija Vedeckaitė.

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje
Pirmoje eilėje:
Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė, Mila Andrejeva
Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė, Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.

 

Varžytuvių dalyviai ir nugalėtojai koncertavo Rygos Jazepo Medinio muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje.

Pianisto ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose Vilniuje gegužės 25 dieną skambino Teresės Bukytės ir Dovaldės Šimaitės, Dovilės Kalniūtės ir Ugniaus Kairio duetai, solistai Lauryna Bukytė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė.

Šį koncertą pasveikino vokalinis vyresniųjų klasių ansamblis, padainavęs Vlado Jakubėno harmonizuotą liaudies dainą ,,Augo močiutė“. Konkursu ir koncertu džiaugėsi globėjai bei organizatoriai: Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ pirmininkas Arvydas Kregždė, Donatas Balčiauskas (dėkojo už įsijautimą į Jakubėno muziką), mokytojus bei pagalbininkus pagerbė Ramutė Petronytė.

Įžangos žodį tarė Stasio Vainiūno namų šeimininkas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo atstovas, vienas iš Vlado Jakubėno kūrybos tyrinėtojų muzikologas Vaclovas Juodpusis (renginio proga paruošęs ir Jakubėno leidinių parodėlę iš savo asmeninės kolekcijos). Jo sumanymu koncertas pavadintas „Sugrąžintas į Tėvynę“. ,,Vlado Jakubėno kūrinių natas, straipsnius turime, tas palikimas įsiliejęs į muzikinį gyvenimą, o kiek daug muzikos dar nėra grįžę…“ – liūdėjo muzikologas.

Rita Nomicaitė

Edgaro Andrejevo nuotraukos

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje. Žiūrovai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

"Poezijos pavasarėlio" dalyviai
“Poezijos pavasarėlio” dalyviai

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

Įstabioje gamtos buveinėje, prie Kazio Borutos namelio Kauno rajone, Garliavos apylinkėje, gegužės 19 dieną nušurmuliavo, nuskambėjo vienas iš tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių – Garliavos Jonučių gimnazijos ir progimnazijos 23-oji Borutaičių draugijos poezijos šventė.

Šventę pradėjo kanklės
Šventę pradėjo kanklės

Visus, kopiančius akmeniniais laipteliais į žalumoje paskendusią Borutų sodybą, pasitiko namelio šeimininkai: rašytojo Kazio Borutos sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Regina ir, žinoma, gausus būrys borutaičių. Su Lietuvos rašytojų sąjungos delegacija ‒ poete, vertėja Zita Mažeikaite, poetu, redaktoriumi Valdu Daškevičiumi, rašytoja, žurnaliste Virgina Šukyte ir žurnaliste, prozininke, eseiste bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintare Adomaityte ‒ iš Vilniaus atkeliavo Kazio Borutos dukra Eglė Makariūnienė su vyru Kęstučiu. Kaip visada, borutaičių šventė neįsivaizduojama be kraštiečių poetų Zitos Gaižauskaitės ir Roberto Keturakio, kurie daugelį metų yra ir svarbiausi mokinių poezijos vertintojai. Kartu su jais kauniečių delegacijoje ‒ ir poetė, dainų tekstų autorė Zenė Sadauskaitė, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovas Valdas Kubilius, kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Viktorija Gražina Petrošienė.

Borutaičių himnas
Borutaičių himnas

Po tradiciškai sugiedoto Borutačių himno ir įžiebtos poezijos ugnelės jubiliejinio gimtadienio proga pagerbėme garliavietę poetę Zitą Gaižauskaitę. Jonučių progimnazijos pradinukai savo mylimai poetei padovanojo laišką su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais. Sveikinimus palydėjo pradinių klasių mergaičių vokalinis ansamblis, neseniai puikiai pasirodęs TV konkurse ,,Dainų dainelė“.

Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai
Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai

1988 metų ,,Poezijos pavasario“ laureatas, iškiliausias mūsų, Jonučių, krašto kūrėjas Robertas Keturakis pasidžiaugė šiųmečio 1–12 klasių mokinių poezijos konkurso, skirto Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metams, dalyvių poetiniais bandymais ir, visų netikėtumui, vietoj savo eilių paporino porą anekdotų! Visus penkiolika konkurso dalyvių pakvietėme į aikštelę ir apdovanojome Borutaičių draugijos padėkomis ir lankstinukais. Malonu, kad tarp jų tradiciškai buvo ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos moksleivė Emilija Gibaitė, lydima mokytojos Ritos Volteraitienės. Tad visų pirma ir norėjosi išgirsti poezijos, skaitomos „gražiausio pasaulyje miesto“ Liudvinavo, anot Kazio  Borutos, tarme. Mūsų ilgamečiai bičiuliai liudvinaviškiai ne tik paskaitė eilių, bet ir pritardami gitaromis atliko lyrišką tremtinių dainą.

Poetas Robertas Keturakis
Poetas Robertas Keturakis

Prieš perduodami estafetę didžiojo „Poezijos pavasario“ svečiams, pakvietėme Garliavos Jonučių gimnazijos direktorių Valentiną Padriezą paskelbti ,,Poezijos pavasarėlio 2016“ laureatus ir kartu su viešinčiais poetais jiems įteikti diplomus ir knygas.

Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė
Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė

Iš pradinukų geriausia poete pripažinta Jonučių progimnazijos 4 b klasės mokinė Emilija Valatkevičiūtė (mokytoja Ramutė Valūnienė).  5–8 klasių grupėje laureatėmis tapo tos pačios progimnazijos 5 c klasės mokinė Deivina Karūnaitytė (mokytoja Inga Stepukonienė) ir 8 b klasės mokinė Augustė Kovševičiūtė (mokytoja Virginija Vasiliauskienė). 9–12 klasių grupėje taip pat paskelbtos dvi laureatės, Garliavos Jonučių gimnazijos moksleivės: I a klasės mokinė Raminta Leonaitė (mokytoja Zigrita Petraitienė) ir II b klasės mokinė Gabija Jurkšaitytė (mokytoja Žydrė Sipavičienė). Ir štai visų laukiamiausia akimirka – 2016 metų moksleivių poezijos konkurso laureatų laureate skelbiama ir ąžuolo lapų vainiku papuošiama Simona Katiliūtė, 8 d klasės mokinė iš Garliavos Jonučių progimnazijos (mokytoja Birutė Jasiukaitienė)! Po apdovanojimų visi klausomės Simonos ir kitų jaunųjų kūrėjų eilių, kurias palydi dar viena mergaičių ansamblio daina – ,,Bičiulių himnas“.

Renginio vedėjos Jonučių gimnazistės Agnė Aleksandravičiūtė ir Karolina Kondrackaitė visus susirinkusiuosius priverčia susimąstyti, perskaičiusios vienus gražiausių Kazio Borutos eilėraščių ,,Balta žuvėdra“ ir ,,Sunkią valandą“. Kreipiamės į patį artimiausią rašytojui žmogų – jo dukterį Eglę Makariūnienę.

Eglė Borutaitė Makariūnienė
Eglė Borutaitė Makariūnienė

Iškili fizikos mokslų specialistė, Borutaičių draugijos garbės narė ponia Eglė, čia, prie Jiesios vingių, praleidusi savo vaikystę, šįkart nesileidžia į prisiminimus, bet prabyla eilėmis – deklamuoja Kazį Borutą, Kazį Binkį, Henriką Radauską… Pirmąsyk Borutų sodyboje viešinti rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė, taip spalvingai aprašiusi Kazio Borutos gyvenimą savo knygoje ,,Gražuolės vaikai“, teigia visiškai taip ir įsivaizdavusi šį namelį ir aplinką, kur mezgėsi gražiausio Borutos kūrinio ,,Baltaragio malūnas“ siužetas, kur augo pirmojo Lietuvoje Eglės vardo savininkė ‒ rašytojo Borutos dukra Eglė. Toliau renginyje klausomės Virginos Šukytės eiliuotos pasakos, Zitos Mažeikaitės, Valdo Daškevičiaus, Zenės Sadauskaitės poezijos. Kultūros leidinio ,,Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė įteikia specialųjį prizą vienai iš Borutaičių draugijos narių Aušrinei Kurgonaitei – už aktyvią kultūrinę literatūrinę raišką 2015/2016 mokslo metais. Specialiaisiais prizais, knygomis, keletą jaunųjų poetų apdovanoja ir Garliavos Jonučių gimnazijos bibliotekininkė – juk Bibliotekų metus minime.

Aušrinė Kurgonaitė
Aušrinė Kurgonaitė
"Poezijos pavasarėlio" šokiai
“Poezijos pavasarėlio” šokiai
Literatai - jaunieji ir vyresnieji
Literatai – jaunieji ir vyresnieji

Šventės pabaigoje, dar aukštai besiritinėjant saulei, skambant paukščių balsams ir muzikai iš kinofilmo ,,Velnio nuotaka“, žaismingai krikštijame naujus Borutaičių draugijos narius penktokus. Palinkime vieni kitiems ir kitąmet apsilankyti Borutos kalnelyje ir dalyvauti poezijos fiestoje, anot Roberto Keturakio žodžių iš naujausios poezijos knygos, ,,su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“.

Zigrita Petraitienė, Garliavos Jonučių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Borutaičių draugijos pirmininkė

Nuotraukų autorė  – Garliavos
Jonučių gimnazijos II klasės mokinė Ugnė Kriščiūnaitė.

 

 

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

 

Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka
Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė grįžo iš didelio gastrolių turo Kinijoje. Sekmadienį, birželio 7 d., įvyko paskutinis gastrolių spektaklis, o iš viso per dešimt dienų LNOBT baletas parodė šešis spektaklius trijuose Kinijos miestuose – tarp jų ir viename didžiausių pasaulio miestų, Šanchajuje. Lietuviai į Kiniją vežė du klasikinius baletus – Adolphe’o Adamo „Žizel“ ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.

 LNOBT baleto trupė į tokio masto gastrolių turą po Kiniją buvo išvykusi pirmą kartą. Gastrolės prasidėjo gegužės 29 ir 30 d. Šanchajuje. Šio daugiamilijoninio miesto Rytų menų centre lietuviai parodė du „Gulbių ežero“ spektaklius. Šoko Anastasija Čumakova (Odeta-Odilė), Genadijus Žukovskis (Zygfrydas), Gediminas Bubelis (Rotbaras), Igoris Zaripovas (Juokdarys), Kristina Gudžiūnaitė, Haruka Ohno ir Romas Ceizaris (Pas-de-trois), Anna Baranova ir Voldemaras Chlebinskas.

"Žizel" su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
“Žizel” su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel - Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel – Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka

Viena didžiausių Kinijos kultūros erdvių – Šanchajaus Rytų menų centras (Oriental Art Center) – šiais metais mini savo 10-metį. Ta proga kviečiami garsūs atlikėjai (pvz., Londono filharmonijos orkestras, diriguojamas Vladimiro Aškenazio).

LNOBT baletas savo spektaklius rodė Rytų menų centro Operos salėje. Prancūzų architekto Paulio Andreu suprojektuotas orchidėjos formos pastatas vienija penkias sales, o intymią italų operos teatrų atmosferą atkurianti (kaip teigiama) Operos salė su 1015 sėdimų vietų – vienas iš penkių šio milžiniško pastato „žiedlapių“.

Iš Šanchajaus LNOBT baletas vyko į Pietų Kinijos Guangdongo provinciją, ir po du „Žizel“ spektaklius parodė Džuhai mieste (birželio 2 ir 3 d.) bei provincijos sostinėje Guangdžou. Pastarojoje mūsų teatro artistai viešėjo jau antrą kartą, tiesa, prieš keletą metų šiuolaikiškame Guangdžou operos teatre LNOBT rodė operą „Madam Baterflai“.

Šį kartą birželio 6 ir 7 d. europinės klasikos kerus Guangdžou operoje skleidė LNOBT baletas. Tobuliausiai techniškai įrengtoje Kinijos scenoje žibėjo mūsų teatro primabalerinos Olga Konošenko ir A. Čumakova (Žizel), baleto primarijai G. Žukovskis ir Romas Ceizaris (Albertas), taip pat šoko Andrius Žužžalkinas (Ilarionas), Greta Gylytė (Mirta; šią partiją šoko ir O. Konošenko), K. Gudžiūnaitė ir Ignas Armalis (Pas-de-deux), Olga Rudiakevič, Voldemaras Chlebinskas, Anna Baranova, Laimis Roslekas.

"Gulbių ežeras". G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
“Gulbių ežeras”. G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė - A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė – A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka

2010 m. atidarytas Guangdžou operos teatras (suprojektuotas garsiosios iranietės Zahos Hadid) laikomas didžiausiu ir vienu iš trijų geriausių Kinijos teatrų (kiti du – Pekine ir Šanchajuje). Guangdžou opera siekia kultūrinės lyderystės ne tik Kinijos pietų regione (Makao, Honkongas, Taivanas), bet ir visoje Azijoje, todėl į Guangdžou operos sceną kviečiami menininkai iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, šįmet greta kitų pasirodymų Berlyno komiškoji opera Guangdžou rodys W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“.

Grįžusią iš gastrolių baleto trupę Vilniuje bus galima išvysti LNOBT vasaros sezono spektakliuose: birželio 17 d. – balete „Carmen“, birželio 19 d. – „Žydrajame Dunojuje“. O birželio 28 d. įvyks jau ketvirtasis naujų choreografinių miniatiūrų pristatymo koncertas „Kūrybinis impulsas IV“.

LNOBT informacija. Nuotraukos iš LNOBT archyvo

 

Borutų sodyboje žydi poezija

 

"Poezijos pavasarėlio" dalyviai
“Poezijos pavasarėlio” dalyviai

„Nusileido ant žemės ievų debesynas baltasis. /Poezija žydi! Sveiki, mano broliai ir sesės!“

Tokiais kraštiečio poeto Roberto Keturakio žodžiais pradėjome 22-ąjį borutaičių „Poezijos pavasarėlį“ ant aukšto Jiesios kranto, prie Kazio Borutos namelio. Ši poezijos šventė buvo skirta Kazio Borutos 110-osioms gimimo metinėms ir Kauno rajono savivaldybės 60-mečiui pažymėti.

Renginio, kuris jau aštuntą kartą yra ir tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ dalis, vedėjai, K. Borutos romano „Baltaragio malūno“ veikėjai Jurga ir Girdvainis (Jonučių gimnazijos Ib klasės mokiniai Austėja Bizunevičiūtė ir Aivaras Skorubskis) pristatė svečius. Be gausaus būrio Atvirojo bendrojo ugdymo mokyklų ir gimnazijų 1–12 klasių kūrybos ir vertimų konkurso dalyvių, Jonučių progimnazijos ir gimnazijos borutaičių, Kauno rajono valdžios atstovų, sulaukėme solidžios delegacijos iš Vilniaus Rašytojų klubo: poeto, prozininko, vertėjo, publicisto Benedikto Januševičiaus, poetų Manto Balakausko, Ernesto Noreikos, aktorės Lilijos Žadeikytės, „Keistuolių“ teatro aktoriaus, pedagogo Vytauto Rašimo. Iš Kauno atvyko Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ― poetas, prozininkas, žurnalistas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Gražina Viktorija Petrošienė – žurnalistė, kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja.

Sveikinimo žodį taria G. Petrošienė
Sveikinimo žodį taria G. Petrošienė

Buvo čia ir  Valdas Kubilius ‒ Pasaulio lietuvių centro vadovas, Zenonas Baltrušis – Maironio lietuvių literatūros muziejaus fotografas, poetė Zenė Sadauskaitė ir, žinoma, poetas, rašytojas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas, Borutaičių draugijos garbės narys, 5–12 klasių mokinių literatūrinio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Robertas Keturakis bei mūsų kraštietė poetė, Borutaičių draugijos garbės narė, 1‒4 klasių mokinių literatūrinio konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Zita Gaižauskaitė. Visus susirinkusiuosius sodyboje šiltai priėmė Kazio Borutos sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Danute.

Sveikinimai
Sveikinimai

Sugiedoję Borutaičių himną ir įžiebę šventės ugnelę, pirmiausia paminėjome dar vieną jubiliejų ‒ pasveikinome savo kraštietį Robertą Keturakį 80-mečio proga. Tada Kauno rajono meras V. Makūnas padėkomis ir vertingomis knygomis apdovanojo Atvirojo kūrybos ir vertimų konkurso nugalėtojus. Iškiliausia literatūrinių kūrinių (poezijos) autore – laureatų laureate ‒ pripažinta ir borutaičių „Poezijos pavasarėlio“ vainiku pasipuošė Garliavos Jonučių gimnazijos IVa klasės mokinė Gustė Cibulskytė. Geriausio vertimo autorės titulas atiteko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientei Kamilei Vieželytei (iš anglų kalbos visi dalyviai vertė kadaise K. Borutos verstą Šekspyro ištrauką). Šauniausio dailės darbo, triptiko  Kazio Borutos kūrinių motyvais, autore pripažinta Jonučių gimnazistė, IVb klasės mokinė Rūta Katiliūtė. Kauno rajono švietimo centro padėkomis apdovanotas dar gana gausus 1–12 klasių konkurso literatų, vertėjų ir dailininkų būrys. Beje, jubiliejiniame konkurse šiemet dalyvavo daugiau kaip 20-ies Kauno rajono ir šalies mokyklų mokiniai. Literatūriniame konkurse varžėsi šešiasdešimt 1–12 klasių dalyvių, vertimų iš anglų ir rusų kalbos – devyniolika 9–12 klasių mokinių, o dailės kūrinius pateikė net 142 vaikai. Puiki šių darbų paroda puošia Garliavos Jonučių gimnazijos vestibiulį (parengė mokytoja Aušra Urbikienė).

Linksmybės
Linksmybės

Antroji šventės dalis buvo skirta didžiajam „Poezijos pavasariui“. Skambėjo svečių poetų, aktorių balsai – eilės, dainos, linkėjimai jauniesiems kūrėjams. Dar pasisakė ir kultūros savaitraščio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja G. V. Petrošienė, kuri „Poezijos pavasarėlio“ laureatų laureatei įteikė specialųjį prizą – metinę leidinio prenumeratą. Su dovanomis atvyko ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos atstovai. Mokytoja Rita Volteraitienė pranešė, kad neseniai vykusio respublikinio meninio skaitymo konkurso, skirto Kazio Borutos 110-osioms gimimo metinėms, I vietos laimėtoju pripažintas mūsų, Jonučių gimnazijos, Ib klasės mokinys Aivaras Skorubskis (konkursui paruošė mokytoja Zigrita Petraitienė).

Poezijos renginį vainikavo tradicinės nuotaikingos ir labai laukiamos naujųjų borutaičių draugijos narių krikštynos. Džiugu, kad kartais aikštinga šio pavasario gamta mums buvo dosni ‒ leido visiems, sugužėjusiems į Borutos kalnelį, pasidžiaugti ir vešlia žaluma, ir paukščių giesmėmis, ir vaiskiais poezijos žiedais.

Zigrita Petraitienė, Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Borutaičių draugijos pirmininkė

Nuotraukos iš Z. Petraitienės archyvo

 

 

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja, arba Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

H.Ch.Andersenas
H.Ch.Andersenas

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja

arba

 Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

Gintarė Adomaitytė

Būtent taip – mus vienijančia, jungiančia, siejančia – diena Balandžio 2-ąją įvardija docentas, literatūrologas Kęstutis Urba. Ne veltui rašau Balandžio 2-ąją didžiąja raide – tai ne tik Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Tai – Tarptautinė vaikų knygos diena.

Savąją meilę ir pagarbą Andersenui jau esu išliejusi knygoje ,,Sparnuotos iškabos“. Nemanau, kad šį kartą galėčiau ką nors prie ten publikuoto pasakojimo pridėti ar atimti. Nutariau elgtis kitaip: pasikalbėti apie H.Ch. Anderseną ir jo gimimo dieną su tais vaikų literatūra besirūpinančiais žmonėmis, kuriems šių metų pavasaris buvo dosnus: tai – svetainės menobangos.lt draugai bei bičiuliai, pelnę itin garbingus apdovanojimus.

LRT Klasikos programos laidos Ryto allegro žurnalistė Alma Valantinienė šiemet tapo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premijos ,,Už vaikų ir jaunimo literatūros sklaidą“ laureate.

Alma prisipažįsta: ,,Andersenas mane lydi visą gyvenimą, nuo vaikystėje skaitytų ar klausytų pasakų iki pažinties su naujais vertimais, Anderseno muziejaus Odensėje lankymo ir nuotraukos šalia didžiojo pasakininko skulptūros per IBBY kongresą… Nuo laidų Lietuvos radijuje, pasakų, skaitomų sūnui, iki mano nelabai moksliško pranešimo apie pastatymus pagal Anderseną Lietuvos radijo teatre mokslinėje konferencijoje Vilniuje. Jo gimimo diena man tapo švente, kai Lietuvoje dar nebuvo švenčiama – mano vestuvių puota vyko balandžio 2-ąją. Prisimenu, matyt, vieną pirmųjų Vaikų knygos dienos švenčių Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai Kęstutis Urba pasirodė pilnai salei vaikų, apsirengęs kaip Andersenas – su skrybėle ir lazdele. Kiekvienais metais rengdavau reportažus vaikų radijo laidoms iš tų švenčių, kalbindavau karūnuotus rašytojus, jų knygų dailininkus, leidėjus ir skaitytojus. Dabar tai darau laidoje suaugusiesiems – laidoje Ryto allegro. Juk smagu ir šventėje, ir kasdienybėje pasakoti apie vaikų kultūros lauke besidarbuojančius, priminti tėvams, kad tai jie pirmieji turi parodyti savo vaikams vertingas knygas“.

Alma ir Andersenas
Alma ir Andersenas

Švietimo ir mokslo ministerija kasmet premiją skiria ir Lietuvos rašytojai ar rašytojui. Šį kartą laimė šyptelėjo kelių knygų autorei, aktorei, režisierei, dailininkei  Kristinai Gudonytei.

Kristina prisimena: ,,Anderseno ir brolių Grimų pasakos buvo pačios pirmosios knygos, kurias atsimenu iš vaikystės ir kurias pati savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, ėmiau skaityti. Žinoma, ne po vieną kartą. Be to, kai mokiausi trečioje ar ketvirtoje klasėje, mane susirado aktorius Povilas Saudargas ir pakvietė suvaidinti Gerdą jo statomame spektaklyje ,,Sniego karalienė“. Taigi, Anderseno tekstą turėjau mokytis mintinai ir visa tai pajausti. Keista, bet Anderseno pasiilgstu, prie jo kūrybos grįžtu. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti pjesę, kurioje Andersenas – pagrindinis personažas. Gaila, kad kaip ir kitų savo pradėtų sumanymų, jos vis negaliu pabaigti. Andersenas – tai begalinė dvasinė švara, muzikalumas, juvelyrika.

Nežinau, ar kiekvienais metais, bet jo gimtadienį tenka švęsti, nes daug vaidinau, režisavau, rašiau vaikams. Dažnai dalyvauju specialiai tai dienai skirtuose renginiuose. Balandžio 2-osios minėjimas man – jau tradicija. Puiki, graži diena.“

Kristina Gudonytė
Kristina Gudonytė

 

Tai puikiai, gražiai dienai neabejinga ir Aldona Augustaitienė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, skaitymo skatinimų iniciatyvų puoselėtoja, šių metų Vasario 16 dieną  apdovanota ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Aldonos prisiminimai: ,,Andersenas man primena vaikystę kaime. Būdavo, kai tėvai išsiruošdavo aplankyti giminaičių kur nors toliau visai dienai, mes, vaikai, prašydavomės, kad leistų pasikviesti pusseserę. Taip būdavo smagiau. Ji buvo dvejais metais vyresnė, jau gerai mokėjo skaityti. Ateidama visad atsinešdavo knygų. Pamenu, kad tai buvo Anderseno pasakos, su iliustracijų įklijomis. Tos pasakos kėlė liūdesį ir baimę, bet ir klausytis buvo didelis noras. Ko gero, dėl tų pasakų atsirasdavo visokių baimių: tamsoje išeiti laukan, atsidaryti palėpėje beveik niekad nedarinėjamą skrynią, ar, žvelgiant į išsiritusį ančiuką, baimintis, kad jis nebūt bjaurus. Mokykloje mokytoja kartais prie jo pavardės dar pridurdavo: pasakininkas Andersenas. Ir dar… Kai tik pradėjau talkinti Jaunųjų filologų vertinimo komisijai, vienas iš vertėjų vertintojų man kažkuo panėšėjo į Anderseną.

Šiandien man Andersenas – tai atskiri gyvenimo fragmentai: prieš keliolika metų parengtas pranešimas ,,H. Ch. Anderseno vertimai į lietuvių kalbą“, tai danų paroda ,,Bjaurusis ančiukas“ Vaikų literatūros centre, tai Tarptautinė vaikų knygos diena ir virtinė darbų ją švenčiant. Kol dirbu, vertinu galimybę švęsti prasmingai jo gimimo dieną, kurią dar pasaulis vadina Tarptautine vaikų knygos diena.“

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

 

Gaila, kad Almos Valantinienės minėtasis  Hanso Christiano Anderseno ‒ Kęstučio Urbos pasirodymas nė karto nebuvo pakartotas. Aš jo nemačiau ir, ko gero,  nebematysiu. Vienaip ar kitaip, žinau: Balandžio 2-oji be vaikų ir jaunimo literatūros tyrėjo, žinovo, mėgėjo, rašytojų pagrindinio kritiko ir įkvėpėjo, Viltaro Alksnėno slapyvarde prisidengusio vertėjo Kęstučio Urbos būtų vėsesnė…

Šiemet mes, vaikams ir jaunimui rašantys arba tą literatūrą skleidžiantys, gavome jo laišką, viliojantį vykti į Panevėžį švęsti Balandžio 2-osios. Prisegtuke puikavosi keistokas, bet viliojantis tortas… iš knygų.

Tortas iš knygų
Tortas iš knygų

Spėju, kad nemenku tortu gausioje Urbų šeimoje buvo vaišintasi Kovo 12 dieną: Vyriausybės rūmuose už nuopelnus vaikų ir paauglių literatūriniam ugdymui Kęstučiui Urbai įteikta Vyriausybės ir meno premija.

Kęstutis Urba
Kęstutis Urba

Štai kokią kalbą pasakė VU docentas Kęstutis Urba:

Gerbiamieji,

Mano kartos žmonių, ypač užaugusių kaime, tradicinis lietuviškas geras tonas skatintų šią trumpą pasisakymą pradėti žodžiais „nesu vertas, nesu vertas, nesu vertas…“ Tačiau suvokdamas, kad šį teiginį apie ne vieną iš mūsų, apdovanotųjų, daug sodriau suformuluos kai kurie itin aktyvūs internautai, apsiribosiu keliais padėkos ir džiaugsmo sakiniais.

Dėkoti turėčiau labai daug kam – ilgokas būtų sąrašas žmonių, padėjusių, paskatinusių mane ateiti į skirtingas veiklos sritis, už kurias šiandien esu apdovanojamas. Tikiuosi visiems jiems kaip nors nuolat priminti savo dėkingumą, o šįkart dėkosiu čia esantiesiems.

Be abejo, visų pirma, premijų skyrimo komisijai – už tai, kad jie skaito šūsnis kandidatų (pristatomųjų) popierių ir priima pačius teisingiausius sprendimus…

Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri ne tik suteikia man puikias sąlygas įgyvendinti idėjas, bet ir pristatė mano kandidatūrą šiai premijai.

Žinoma, negaliu ir nenoriu pamiršti, jog jau beveik 40 metų mano profesinis gyvenimas susijęs ir su Vilniaus universitetu, kuris vos prieš keletą valandų išsirinko naują rektorių. Nereikia nė sakyti, kad universitetas mano gyvenime yra visapusiškai svarbus.

Dėkoju labai maloniai mane į savo būrį priėmusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, nepaisant to, kad ilgą laiką mažai kas suprato, ką aš toje sąjungoje veikiu.

Dėkoju maždaug 120-čiai vadinamųjų savo pavaldinių – visuomeninės organizacijos ‒ Tarptautinės Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narių, su kuriais jau 22-jus metus gera ir prasminga būti ir veikti kartu.

Aš labai džiaugiuosi ypatingu sutapimu – gauti premiją tokios jaunatviškos mūsų valstybės sukakties dienomis.

Išskirtinai džiaugiuosi, kad įsirašau į eilę tų laureatų, kurie savo profesinę ir visuomeninę veiklą yra susieję su vaikų ir paauglių kultūriniu, meniniu ugdymu. Esu bene 10-tasis šios rūšies laureatas. Buvau numatęs pasakyti, kad tai nėra mažai. Bet kai iš vertinimo komisijos pirmininko lūpų ką tik išgirdau, kad iš viso Vyriausybės premijos laureatų yra daugiau kaip 170, sakau, kad tai yra mažai, ir linkiu, kad tokių apdovanojimų nuolat daugėtų. Juk nieko nėra svarbiau, kaip dirbti tiems, kurie auga, kurie žengia į kultūros pasaulį, kurie ateinantį amžiaus ketvirtį kurs ir puoselės Lietuvą.

Šis mano apdovanojimas yra ir vaikų literatūros kaip kultūros reiškinio pripažinimas, visų mano bendraminčių veiklos pripažinimas, taip pat skaitančio vaiko, vaiko, skaitančio jam artimą ir suvokiamą literatūrą, įvertinimas ir pripažinimas.

Viliuosi, kad man visai tinka prisiminti vieno garsaus vaikų literatūros herojaus Kūlverstuko žodžius apie Draugystės namus: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme. Tegyvuoja mes! Valio!“.

Taigi – mes dirbome, dirbome ir pagaliau gavome Vyriausybės premiją. Viskas labai paprasta, ar ne kolegos? (Juokauju, žinoma, – norėdamas nuslėpti tikrą džiaugsmą, jaudulį ir dėkingumą. )

Ir vis dėlto: tegyvuoja mes, 2014 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai!

 

Šį pavasarį nutiko ir daugiau įvykių, vertų šūksnio ,,Tegyvuoja!“

Tegyvuoja leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtas pirmasis Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei jo finalininkės Akvilė Cicėnaitė (,,Niujorko respublika“), Jurga Šalaševičiūtė (,,Atsijunk“), Daina Opolskaitė (,,Eksperimentas gyventi“). Smagu pranešti, kad konkurso būta anoniminio – kaip seniai tokių, drąsinančių pasireikšti debiutantus, laukėme.

Tegyvuoja antrasis fondo ,,Švieskime vaikus“ Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir jo dalyviai.

Viena laureačių – Ieva Kasperavičiūtė, VU studijuojanti mediciną.

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

Jos eilėraščtis ,,Paslaptis“ Kovo 11 dieną paslaptingai ir jaukiai aidėjo Naisiuose, laureatų pagerbimo šventėje. Juo ir baigsime šį pavasarišką pasakojimą, skirtą Hanso Christiano Anderseno šventei. Norime ar ne, visi esame jo šešėlyje, tuo pačiu patirdami genijaus didybės šviesą.

Man noris tyliai tau pasakyti,

kai saulė medžiuose puošias rytui

ir šakos kantriai lapus kedena,

ir liejas šviesos ir glosto žemę.

 

Svaigina eglė ir jos didumas,

o spalvos lipdo iš mūsų rūmus

ir mūs pastogėj tarp tavo rankų

stebi paukštelis vakaro dangų.

Fondo "Švieskime vaikus" organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus
Fondo “Švieskime vaikus” organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus