Category Archives: Kino dienoraštis

Karolio Baublio įspūdžiai iš aplankytų filmų.

Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

 Filmo "Sava žemė" ("God's Own Country") afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee "Kuprotą kalną" ("Brokeback Mountain"; 2005).
Filmo “Sava žemė” (“God’s Own Country”) afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee “Kuprotą kalną” (“Brokeback Mountain”; 2005).

Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

Karolis Baublys

2017-ieji kino pasaulyje išsiskyrė queer filmų gausa: amerikiečių režisieriaus Barry᾽io Jenkinso Mėnesiena (Moonlight), amerikiečių režisierės Elizos Hittman Paplūdimio žiurkės (Beach Rats), italų režisieriaus Luca Guadagnino Paskambink man savo vardu (Call Me By Your Name), norvegų režisieriaus Joachimo Triero Telma (Thelma), prancūzų režisieriaus Robino Campillo 120 dūžių per minutę (120 battements par minute), galiausiai – anglų režisieriaus Franciso Lee debiutas, apdovanotas „Sundance“ kino festivalyje už režisūrą, – drama Sava žemė (God’s Own Country; prancūziška pavadinimo versija – Seule la Terre). Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkas Nicolas Bardot, Sava žemė sukuria dvigubą įspūdį – filmas sykiu ir pabrėžtinai klasikinis, ir stebinantis naujumu. Šiame straipsnyje pamėginsiu kiek atidžiau aptarti šio filmo meninį pasaulį ir šiuolaikinę tarpusavio santykių viziją.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi varginančią, rūsčią jauno vaikino Johnny᾽io Saxby᾽io (aktorius Joshas O’Connoras) kasdienybę tėvo fermoje, kur jis priverstas dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Kai į fermą sezoniniam darbui atvyksta imigrantas iš Rumunijos Gheorghe᾽as (aktorius Alecas Secăreanu), Johnny᾽is palengva pajunta jausmus, kurie iki tol jam buvo nepažįstami.

Filme nėra homofobijos temos, nors, bendresne prasme, homoseksualaus vyro konflikto su jį supančia heteronormatyvia visuomene neišvengta (filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Johnny᾽is alkoholyje ir atsitiktiniuose seksualiniuose santykiuose priverstas skandinti sunkiai aprėpiamą vienatvės ir nuovargio pojūtį). Tačiau tai nėra filmas apie coming out’ą. Režisierių Francisą Lee domina visai kas kita – kokiu būdu du vyrai, padėdami vienas kitam, turėdami bendrų tikslų, geba sukurti bendrą būvį, konstruoti bendrą ateitį. Šiuo požiūriu kūrinys atrodo novatoriškas, einantis koja kojon su mūsų visuomenės pokyčiais ir tuos pokyčius lydinčiais poreikiais.

Socialiniame lygmenyje paminėtina subtili užuomina į Anglijos dvasinį uždarumą po garsiojo Brexito. Rumunas Gheorghe᾽as šaltai, atsainiai priimamas vietinių ne dėl numanomo homoseksualumo, bet dėl tamsesnio gymio, dėl to, kad jis nėra savas (šiuo požiūriu iškalbinga scena vietiniame bare, kur Gheorghe᾽as susistumdo su pagyvenusiu vyriškiu).

Itin svarbius prasminius akcentus dramoje Sava žemė kuria gamta. Kaip išduoda filmo režisierius, filmo išeities taškas ir vienas iš tikslų buvo parodyti, kokiu būdu gamta veikia žmogų ir jo likimą. Pirmasis filmo kadras atsiveria stūgaujant atšiauriam vėjui sutemų apgaubtame peizaže. Pažymėtina, kad filmas nufilmuotas Anglijos šiaurėje, Jorkšyre, kur užaugo pats režisierius. „Čia gražu, bet vieniša“, – ištaria Gheorghe᾽as, apžvelgdamas jį supantį horizontą. Johnny᾽is į tai atsako iškalbinga tyla. Personažams būdingas bendravimas tyloje, gamtos prieglobstyje, kai bendraujama ne žodžiais, o žvilgsniais ar tiesiog buvimu šalia. Tylų būvį lydi natūrali gamtos kaita, keturių pagrindinių elementų prieglobstis: stūgaujantis vėjas, spragsinti ugnis, čiurlenantis sraunus upės vanduo, gyvybe alsuojanti žemė, rūstūs akmenys dalyvauja dviejų veikėjų vienas kito pažinimo, bręstančių jausmų, gimstančios ateities vizijos procese.

Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.
Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.

Kūrinyje esama edukacinio (auklėjamojo) filmo tendencijų. Pagrindinis herojus Johnny᾽is pereina ilgą savikūros, autoedukacijos kelią, – nuo girtuokliaujančio vietinio jaunuolio, panardinto į rūsčią realybę, iki rimtai į gyvenimą, jį supančią aplinką ir ateitį žvelgiančio vyro. Šias esmines dvasines transformacijas lemia meilės patirtis, įkūnijama Gheorghe᾽o švelnumo, kantrybės ir subtilaus vyriškumo dėka.

Išskirtines prasmines konfigūracijas kuria operatoriaus Joshua Jameso Richardso sprendimai, kurių dėka metaforiškai perteikiamas pagrindinio veikėjo dvasinio brendimo, socializacijos procesas. Nuo pat filmo pradžios kamera yra šalia Johnny᾽o, jam virš peties. Pirmuosiuose epizoduose Johnny᾽is visuomet rodomas vienas kadre, bet palengva erdvė plečiasi, šalia Johnny᾽io atsiranda kitų personažų, jo dvasinė izoliacija mažėja.

Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe'as (Alecas Secăreanu) ir Johnny'is (Joshas O'Connoras).
Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe’as (Alecas Secăreanu) ir Johnny’is (Joshas O’Connoras).

Nors Gheorghe᾽as palieka Johnny ir jo fermą dėl lengvabūdiškos pastarojo neištikimybės, filmo pabaigoje išsakoma mintis apie mokėjimą atleisti. „Aš nenoriu būt nevykėlis“, – prisipažįsta tūkstančius kilometrų nuo Anglijos iki Rumunijos nukeliavęs Johnny᾽is ir priduria: „Aš noriu būti su tavim“. Atleidimas, žingsnis kito link lemia pagrindinių veikėjų susitaikymą, iškelia mintį apie galimą bendrą dviejų jaunuolių ateitį. Filmo pabaigos kadrai, demonstruojantys klestinčią fermą, apgaubtą sodrios saulės šviesos, motyvuota optimistine gaida baigia istoriją apie sunkų dviejų žmonių kelią vienas kito link.

 

 

 

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

"Madame". Komedijos afiša Prancūzijoje.
“Madame”. Komedijos afiša Prancūzijoje.

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

Karolis Baublys

Prancūzų rašytoja, scenaristė ir režisierė Amanda Sthers, gyvenanti tarp Paryžiaus ir Los Andželo, šiais metais gerbėjams pateikė dramatišką komediją Ponia (Madame), kuri žiūrovus priverčia juoktis, kvatotis, sielotis ir džiaugtis mažais kasdienio gyvenimo malonumais. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo labai paprastas, primenantis šiuolaikinę Pelenės versiją, tačiau įdėmiau pažvelgus, kūrinyje esama ir taiklios buržuazinio gyvenimo kritikos, ir subtilios moters dramos analizės.

Pirmiausia į akis krenta preciziškai suvaldytas naratyvas, vietomis net minimalistiškas, bet atskleidžiantis viską, kas reikalinga istorijai. Anne ir Bobas, turtinga amerikiečių pora, neseniai įsikūrusi prabangiuose namuose Paryžiuje, ruošia iškilmingą vakarienę, į kurią sukviesta anglų, prancūzų ir amerikiečių aukštuomenė. Pagal namų šeimininkės Anne planą, prie stalo turi sėdėti dvylika asmenų, tačiau netikėtai atvykęs Bobo sūnus iš pirmos santuokos Stevenas sujaukia planą, –  svečių bus trylika. Prietaringa namų šeimininkė net nenori girdėti, kad prie stalo sėdės trylika asmenų (juk tai nelaimę pranašaujantis skaičius!), tad paprašo savo ištikimos tarnaitės Marijos įsisprausti į puošnią suknelę ir suvaidinti turtingą namų šeimininkės draugę iš Ispanijos. Štai čia ir nuvilnija užkrečianti juoko banga, truksianti per visą vakarienę (išties puikus, dramaturgiškai užbaigtas epizodas!). Vakarienės metu Marija išryškės ne tik kaip vakarėlio siela, liaudišku ispanų humoru išjudinanti svečius, bet ir kaip patraukli moteris, sužavinti turtingą meno kolekcininką Davidą. Situacija komplikuojasi rytojaus rytą, nes Davidas, slapta išgavęs Marijos telefono numerį, ima jai siuntinėti romantiškas ir aistringas žinutes, kviesdamas kartu praleisti vakarą. O juk jis net neįtaria, kad Marija – ne turtingos ispanų giminės palikuonė, o vargšė tarnaitė…

Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), - aristokratų vakarėlio puošmena.
Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), – aristokratų vakarėlio puošmena.

Filmas pasižymi puikiu aktorių kolektyvu, kuriame kiekvienas narys išsiskiria temperamentu, ideologija, savitu charakteriu. Namų šeimininkę Anne vaidina australų aktorė Toni Collette, išgarsėjusi dar 1994-aisiais Murielės vaidmeniu Paulo Johno Hogano režisuotoje dramatiškoje komedijoje Murielės vestuvės (Muriel’s Wedding). Naujajam vaidmeniui australų aktorė suteikė visą paletę prieštaringų bruožų: nuo pavydo iki liūdesio, nuo cinizmo iki prakticizmo. Nuolat pikta, neurozių kamuojama Anne – išranki ponia, nieku gyvu nepažeidžianti visuomenės nustatyto etiketo, tačiau realybėje besiilginti tikrų jausmų, kurių išsiskleidimo galimybę regi šeimos draugo, jauno prancūzo, tampančio jos slaptu meilužiu, asmenyje. Nuoširdūs tarnaitės Marijos jausmai Davidui jai sukelia sunkiai paaiškinamą pavydą, nesuvaldomą pyktį ir melancholiją.

Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe "Too Funky" (1992).
Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe “Too Funky” (1992).

Senyvą Anne vyrą Bobą suvaidinęs Harvey᾽is Keitelis – vienas iš didžiųjų amerikiečių kino aktorių, vaidinęs legendiniuose Martino Scorsese᾽s, Ridley᾽io Scotto, Quentino Tarantino filmuose, –  sugebėjo išvengti tokio tipo vaidmenims būdingų klišių. Bobas nėra vien gailesčio vertas senas turčius, kurio jaunystės šėliojimai liko praeityje. Slapta nuo dailios žmonos Bobas mezga žavingą romaną su jauna prancūzų kalbos mokytoja. Jo humoro jausmas, neblėstantis žavesys ir gyvybingumas suteikia kino naratyvui patrauklumo ir dinamizmo.

Be abejo, didžiausia filmo puošmena – tarnaitę Mariją įkūnijusi ispanų aktorė Rossy de Palma – viena iš Pedro Almodovaro mūzų, vaidinusi daugelyje jo filmų (Moterys ties nervų krizės riba, 1988; Kika, 1993; Mano paslapties gėlė, 1995…). Netradiciniai veido bruožai, pasižymintys išskirtine asimetrija, gebėjimas pašiepti pačią save Rossy de Palma atveda pasaulinės karjeros link. Marija filme Madame – paprasta, nuoširdi moteris, turinti aiškias vertybes (šeimą, Dievą, meilę). Išties įdomu stebėti aristokratės Anne ir paprastos moters Marijos bendravimą, atskleidžiantį kardinaliai priešingus pasaulius.

Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.
Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.

Dar vienas stiprus filmo aspektas – atvira pabaiga, pasiduodanti įvairioms interpretacijoms. Turtuolis Davidas (britų aktorius Michaelis Smiley᾽is) meta Mariją, sužinojęs jos tikrąją socialinę padėtį. Filmo pabaigoje, priversta aptarnauti mylimąjį lygiai taip pat, kaip savo šeimininkus, Marija priima sprendimą palikti aristokratų namus. Nešina kukliu lagaminu, ji iškeliauja nepažįstamom Paryžiaus gatvėm, drąsiai žvelgdama į tolį, vėjui negailestingai draikant tamsius plaukus. Daug minčių sukelia šis nepriklausomos moters paveikslas: žingsniuojanti ramiai, išdidi ir laisva, turtinga savo pačios išmintimi, Marija išdrįsta pradėti gyvenimą iš pradžių, išdrįsta gyventi pagal savo pačios įsitikinimus. Paraleliai šiai istorijai žiūrovas seka bręstančio rašytojo Steveno (britų aktorius Tomas Huguesas), Bobo sūnaus, kūrybos liniją: lemtingas vakarėlis ir išskirtinis Marijos žavesys jį paskatina parašyti romaną Tarnaitė (The Maid). Atsisveikinęs su Marija, Stevenas ilgai stebi jos tolstančią nugarą, vis nenuspręsdamas, kaip jo istorija turi pasibaigti. Šalia jaunuolio prisėdęs Davidas, nutraukęs su Marija ryšius, jam pataria: „Žinai, nereikia niekinti žmonių. Moteris, kurią mylėjau, man kadaise pasakė: „Juk žmonėms patinka gražios pabaigos. Jis bėga jos pasitikti… jiedu apsikabina… jis ją bučiuoja lietuje…““. Žiūrovui lieka pačiam nuspręsti, kuri pabaigos versija jam priimtinesnė.

Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.
Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.

 

Gyvenimo ir kino stebuklai: Toddas Haynesas

Todd Haynes "Stebuklų muziejus" ("Wonderstruck"). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Todd Haynes “Stebuklų muziejus” (“Wonderstruck”). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Gyvenimo ir kino stebuklai: Todd Haynes

Karolis Baublys

Nelengva rašyti apie režisierių, kuriuo žaviesi nuo paauglystės: kūrybiška Toddo Hayneso drama Auksinė praraja (Velvet Goldmine; 1998), pasižyminti puikiu jaunų, talentingų aktorių ansambliu, šių eilučių autoriui buvo vienas įdomiausių dešimtmečio filmų. Vienas žymiausių amerikiečių nepriklausomo kino režisierių Toddas Haynesas pasižymi sugebėjimu perteikti autentišką analizuojamo laikmečio dvasią: Jungtinės Amerikos Valstijos 50-aisiais įtikinamai pavaizduotos filmuose Toli nuo Rojaus (Far from Heaven; 2002) ir Carol (2015). Kuo nustebina naujasis režisieriaus darbas – (melo)drama Stebuklų muziejus (Wonderstruck; 2017; prancūziška filmo pavadinimo versija – Le Musée des Merveilles), Briano Selznicko romano kinematografinė adaptacija?

Nors pasakojimo centre – dviejų vaikų istorija, negalima būtų teigti, kad filmas, kaip ir jo literatūrinis šaltinis, skirtas vaikams. Veikiau režisieriaus talento dėka vaikų istorija įgyja universalų lygmenį. Per dviejų negalią turinčių vaikų (jie – kurtieji) paveikslus Toddas Haynesas analizuoja marginalių asmenų, izoliuotų dėl jų kitoniškumo, patirtis. Režisierius sugebėjo atrasti kinematografinę kalbą, autentiškai perteikiančią tokio personažo pasaulio percepciją.

Dvylikametė Rose - pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme
Dvylikametė Rose – pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme

Žiūrovą sudomina jau pasakojimo lygmuo, konstruojamas iš dviejų istorijų, vykstančių paraleliai skirtingose epochose: dvylikametė Rose (Millicent Simmonds), gyvenanti 1927-aisiais, pabėga iš namų, genama noro surasti savo tikrąją mamą – žymią nebyliojo kino aktorę Lillian Mayhew (Julianne Moore); dvylikametis Benas (Oakes Fegley), gyvenantis 1977-aisiais (lygiai po penkiasdešimties metų), netikėtai mirus motinai, išvyksta toli nuo namų, ieškodamas niekada akyse nematyto tėvo… Savųjų ištakų, o sykiu – ir savęs paties ieškojimas pagrindinius veikėjus atveda į Niujorką – miestą, kuriame jųdviejų istorijos stebuklingai susikerta, pateikdamos žiūrovams nemažai netikėtumų.

Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.
Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.

Stebuklų muziejuje režisieriui pavyko perteikti ypatingą išskirtinio miesto – Niujorko – atmosferą, net dar daugiau – sukurti autentišką miesto mitologiją, kuriančią dialogą tarp dviejų skirtingų epochų. Rose istorija, vykstanti 1927-iais, perteikiama per talentingai įvaldytą nebyliojo kino poetiką, įtikinamai perteikiančią kurčios mergaitės išgyvenimus. 1927-ieji – lemtingas periodas kino istorijoje: tuo metu nebylųjį kiną, šitaip dievinamą mažos mergaitės, pakeitė garsinis kinas, neprieinamas Rose percepcijai. To laikmečio Niujorkas – daug žadantis, klestintis miestas,  kuriame kol kas dar niekas nejaučia artėjančios nelaimės (žymiosios 1929-ųjų ekonominės krizės, vadinamos Didžiąja Depresija). Beno istorija, vykstanti 1977-aisiais, vaizduojama itin ryškiomis spalvomis; to meto Niujorkas – laisvas, purvinas, seksualus ir pavojingas (gatvės vagišius iš Beno pavagia visos jo pinigus).

70-ųjų Niujorkas filme "Stebuklų muziejus".
70-ųjų Niujorkas filme “Stebuklų muziejus”.

Didieji pasakojimo stebuklai įvyksta išskirtinėse erdvėse, ženklinamose dviejų muziejų –  Natūraliosios gamtos muziejaus, tampančio kino stebuklų metafora, ir Queens Meno muziejaus, kuriame sukonstruotas gigantiškas Niujorko maketas tampa, viena vertus, dviejų laiko perspektyvų (praeities ir dabarties) sankirta, kita vertus, naujos pradžios, naujojo gyvenimo metafora. Specialieji efektai, lydintys muziejų erdves, gimsta iš vaiko dvasios, iš jo gebėjimo nustebti ir matyti pasaulį kitaip, tarytum pirmą sykį. Vaiko žvilgsnis, pasiduodantis nuostabai ir susižavėjimui, atpažįsta (o gal net kuria?)  stebuklus, slypinčius kasdienėse detalėse. Per muziejaus, kaip žmogiškosios patirties sankaupos, įvaizdį išreiškiama būtinybė kalbėtis ir susikalbėti, įsiklausant į kitą, dalijantis ir perimant žmogiškąją patirtį.

Žanro lygmenyje naujasis Toddo Hayneso filmas – tai niuansuota melodrama – žanras, kurį režisierius pateikia iš pačios geriausios pusės, lygiai kaip savo ankstesniajame filme – elegantiškoje Carol. Rafinuotas ir preciziškas montažas, kombinuojantis du pasakojimo lygmenis (Rose ir Beno), lygiai kaip pasakojimo procesas verčia žiūrovą susimąstyti apie pasakišką realybės matmenį, slypintį kiekvienoje gyvenimo istorijoje. Šių istorijų, o sykiu jas lydinčios patirties perdavimas kitoms kartoms būtinas norint įtvirtinti kartų dialogą ir savitarpio supratimą, vedantį personažus susitaikymo, atleidimo, harmonijos link.

 

Sunkus moters emancipacijos kelias Paryžiaus džiunglėse

"Jeune femme". Filmo afiša.
“Jeune femme”. Filmo afiša.

Sunkus moters emancipacijos kelias Paryžiaus džiunglėse

Karolis Baublys

Už pirmąjį ilgo metro filmą Jauna moteris (Jeune femme) prancūzų kino scenaristė ir režisierė Léonor Serraille, baigusi prestižinę kino mokyklą La Fémis, apdovanota „Auksinės kameros“ prizu šių metų Kanų kino festivalyje (apdovanojimas kasmet skiriamas už geriausią pirmąjį ilgo metro filmą). Prancūziška kino kritika (Mathieu Macheret) šią dramatišką komediją priskiria „personažo kinui“ („cinéma de personnage“), kuriančiam įsimintiną kinematografinį charakterį, šiuo atveju – ekscentriškos, nenuspėjamos jaunos moters portretą.

Trisdešimtmetė Paula, kurią įkūnija prancūzų-šveicarų kino ir teatro aktorė Lætitia Dosch, netikėtai atsiduria gatvėje, pamesta savo vienadienio meilužio fotografo. Jaunai moteriai, visai neseniai atvykusiai į Paryžių ir neturinčiai nei draugų, nei santaupų, nei ją remiančios šeimos, tenka vienai kapanotis nepažįstamam mieste. Sudėtingos darbo paieškos, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas glaudžiantis pas ne visuomet svetingus nepažįstamuosius galėtų ją sugniuždyti, tačiau iš nevilties Paulą gelbsti jos karštas temperamentas, žavingas naivumas, sumišęs su smalsumu ir nenuilstančia aistra gyventi ir patirti.

Pagrindinė veikėja Paula (Lætitia Dosch) paryžietiškame vakarėlyje.
Pagrindinė veikėja Paula (Lætitia Dosch) paryžietiškame vakarėlyje.

Didžiausia filmo puošmena – įtikinanti, iki dugno išgyventa Lætitia Dosch vaidyba, kurianti netipiškos, sykiu ir trapios, ir atsparios moters portretą. Filmo herojė Paula nuolat balansuoja tarp kilimo ir kryties, jautrumo ir tvirtybės. Sudėtingame kelyje į brandą ją gelbsti sugebėjimas gudriai išsisukti iš klampių situacijų, ryžtas kautis už savo vietą po saule paryžietiškose džiunglėse. Paulos personažas traukia visapusišku netrafaretiniu grožiu (kitoniškumas pabrėžiamas ir fizinėje plotmėje: viena Paulos akis ruda, o kita – mėlyna). Naivumas, sumišęs su jautrumu ir atsparumu gyvenimo negandoms, filmo heroję priartina prie žymiųjų italų aktorės Giulietta Masina vaidmenų ankstyvuosiuose Federico Fellini filmuose Kelias (La strada; 1954) ir Kabirijos naktys (Le notti di Cabiria; 1957). Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Cécile Mury, Paulos charakteris turi tragikomišką klouno lygmenį. Svajonių ir gyvenimo realybės sandūra ją verčia prisitaikyti prie aplinkybių, sykiu išsaugant su niekuo nesulyginamą savą tapatybę.

Paula stengiasi parodyti savo geriausias savybes sykiu išlikdama savimi per pokalbį dėl darbo drabužių parduotuvėje.
Paula stengiasi parodyti savo geriausias savybes sykiu išlikdama savimi per pokalbį dėl darbo drabužių parduotuvėje.

Dramatiška Léonor Serraille komedija savaip įsirašo į kelio filmų tradiciją: Paula, besiblaškydama po Paryžių, sutinka nemažai įdomių personažų (lesbietę Yuki, kuri ją palaiko mokyklos laikų drauge, vienišą motiną, auginančią dukterį, juodaodį apsaugos agentą, baigusį ekonomikos mokslus…). Kiekvienas iš jų atskleidžia vis kitą realybės pusę: komplikuotą individo santykį su darbo rinka, daugiaplanį ryšį su jį supančiu sociumu, artumo troškimą.

Jeune femme ‒ tai filmas apie moters tapsmą, kelią brandos link, ieškant ir nusiviliant, klumpant ir kylant. Ši komedija turi subtilų edukacinį lygmenį – ji neįkyriai moko vienatvės, moko išgyventi nepalankiomis sąlygomis,  išlikti tvirtam ir nepasiduoti net ir sunkiausiomis akimirkomis.

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

 Prancūzijoje trileris "Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo" ("You Were Never Really Here") platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu - "Graži diena" ("A Beautiful Day").
Prancūzijoje trileris “Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo” (“You Were Never Really Here”) platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu – “Graži diena” (“A Beautiful Day”).

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

Karolis Baublys

Britų režisierė Lynne Ramsay – viena iš tų menininkių, kurios nepalieka tarptautinių kino festivalių be prizinės vietos. Ne išimtis ir jos naujasis filmas – aštraus siužeto trileris-drama Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – kuriam negailėta liaupsių po peržiūros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje. Galiausiai filmui atiteko du prizai: režisierė ir scenarijaus autorė Lynne Ramsay pasidalijo apdovanojimą už geriausią scenarijų kartu su graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos drama Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), apie kurį „Meno bangų“ skaitytojai jau turėjo progos išgirsti, o pagrindinį vaidmenį aštraus siužeto trileryje suvaidinęs amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas gavo prizą už geriausią vyrišką vaidmenį. Kuo šis filmas išsiskiria iš gausybės aštraus siužeto trilerių?

Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.
Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.

Būtų per paprasta teigti, esą filmas pasakoja istoriją apie trauminę patirtį turinčio samdomo žudiko Joe (Joaquinas Phoenixas) dvasinę sumaištį, mėginimą jauną mergaitę Niną, senatoriaus dukterį (Ekaterina Samsonov), išgelbėti iš nepilnamečių prostitucijos liūno. Nors neturiu priekaištų filmo scenarijui, pritariu prancūzų kino kritikui Samueliui Douhaire᾽ui, teigiančiam, jog tam tikra prasme You Were Never Really Here scenarijus tėra apibendrinta psichologinės Martino Scorsese᾽s dramos Taksistas (Taxi Driver; 1976) versija. Tikroji filmo vertė slypi puikioje, itin ekspresyvioje režisūroje, kurią sustiprina eliptinis montažas, kuriantis savitą, tik šiam filmui būdingą, elipsių poetiką. Profesionalūs kino žiūrovai prancūzai šio filmo montažą įvardija „chirurginio montažo“ sąvoka (statiška, kontempliatyvi, kone prie lyriškų apmąstymų artėjanti scena keičiama brutaliais skerdynių vaizdais, balansuojančiais tarp prisiminimų ir haliucinacijų). Kokie dvasiniai prieštaravimai kamuoja pagrindinį filmo veikėją Joe?

Į destrukciją linkęs Joe - negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.
Į destrukciją linkęs Joe – negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.

Joe, kuris praeityje buvo karo Irake veteranas, o dabar tapo samdomu žudiku, galima būtų apibūdinti kaip šešėlį ar fantomą, dykinėjantį gatvėm be jokio tikslo, tuščiu žvilgsniu stebintį aplinką, su savimi besitampantį mylimiausią ginklą – kūjį. Joe linkęs į savidestrukciją ir savižudybę. Jo eigastis sunki, kūnas masyvus, akys dažnai traukomos spazmų. Eliptiniai flashbackai atskleidžia tris pagrindinio veikėjo dvasinės suirutės šaltinius: trauminę vaikystės patirtį, įgytą dėl smurtaujančio tėvo, karo Irake žiaurumų ir skausmingų buvusio FTB agento išgyvenimų. Joe pasaulyje vilties nėra. Vienintelis švelnumo šaltinis – sena motina, su kuria pagrindinis veikėjas gyvena tame pačiame bute ir per kurią įvedama netikėta intertekstinė nuoroda į Alfredo Hitchcocko Psichą (Psycho; 1960).

Kaip vieną iš pagrindinių filmo temų įvardyčiau vaikystės (nekaltumo) mirtį, įvaizdinamą per du personažus – pagrindinį veikėją, jo skausmingus vaikystės prisiminimus, ir paauglę Niną, įklimpusią į nepilnamečių prostitucijos liūną. Šiedu veikėjai, kankinami košmariškų patirčių, sugeba vienas kitą suprasti ir tampa atrama vienas kitam.

Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).
Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).

Brutalus ir sykiu poetiškas filmas, artimas Pietų Korėjos režisieriaus Parko Chan-wooko stilistikai, patraukia ir puikiais muzikiniais sprendimais, kartkartėmis primenančiais žymųjį Nicolaso Windingo Refno Važiuok (Drive; 2011). Prievartos ir smurto scenos stilizuotos ir vaizdo, ir garso lygmenyje; žiūrovas regi tai, ką galima būtų pavadinti prievartos (ar kraujo) estetika.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – tai trileris, sukuriantis per trumpo filmo įspūdį. Psichologinė aštraus siužeto drama, trunkanti 85 minutes ir pasižyminti elipsių gausa, galiausiai baigiama savotiška dviguba pabaiga, iš kurių viena – destruktyvi, demonstruojanti Joe savižudybę (ji pateikiama kaip sapnas ar haliucinacija), o kita – nuosaikiai optimistinė, švelniai ironizuojanti happyendą. Ši, antroji, pabaiga diktuoja ir prancūzišką filmo pavadinimo versiją – Graži diena (A Beautiful Day). Žiūrovui tarytum paliekama teisė pasirinkti, kuri pabaiga jam priimtinesnė.

 

Antikos pasaulio atšvaitai šių dienų visuomenėje: negailestinga Yórgos Lánthimos diagnozė

"Šventojo elnio žudymas". Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
“Šventojo elnio žudymas”. Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Antikos pasaulio atšvaitai šių dienų visuomenėje: negailestinga Yórgos Lánthimos diagnozė

Karolis Baublys

Yra filmų, kurie nustebina, priverčia suklusti, provokuoja, glumina, net pribloškia. Būtent tokie potyriai lydi negailestingo, net ciniško ir sadistiško, visuomenės kritiko graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos filmų peržiūras. Gerai pažįstamas šiuolaikinių kino festivalių dalyviams (apdovanotas Kanuose ir Venecijoje), graikų kino novatorius visuomet pateikia netikėtą provokuojančią idėją, savitai (de)konstruojančią šiuolaikinę visuomenę ir jos gyvenimo principus. Provokuojantis požiūris į šiandieninį sociumą išreiškiamas ir naujausioje dramoje Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), kuriai šiais metais Kanų komisija skyrė prizą už meniškiausią scenarijų.

Filmo pavadinimas nurodo į iškalbingą kultūrinį kontekstą – Ifigenijos mitą senovės graikų mitologijoje. Pranašui patarus, achajų vadas Agamemnonas sutiko paaukoti savo dukterį Ifigeniją Artemidei už tai, kad deivė pasiųstų palankius vėjus ir laivai sėkmingai išplauktų į Troją. Lemtingą akimirką Artemidė apkeitė Ifigeniją elniu, paskirdama Agamemnono dukterį savo šventyklos žyne. Mitas atspindi senovės paprotį aukoti žmones dievams. Būtent šis mito lygmuo sudomino Yórgos Lánthimos ir privertė susimąstyti apie galimybę pritaikyti šią istoriją mūsų laikams ir papasakoti apie šiuolaikinį Agamemnoną, kurį filme savaip įkūnija pagrindinis veikėjas Stevenas Murphy᾽is – širdies chirurgas prestižinėje ligoninėje.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi širdies chirurgo Steveno (Colinas Farrellis) kasdienybę: darbą ligoninėje, santykius su žmona medike Anna (Nicole Kidman) ir dviem vaikais (keturiolikmete dukra Kim ir dvylikmečiu sūnumi Bobu). Tačiau yra vienas elementas, iškrentantis iš kasdienio ritualo – mįslingas ryšys su šešiolikmečiu Martinu (Barry᾽is Keoghanas), kurio tėvas mirė operuojamas Steveno. Genamas neįsisąmonintos kaltės, Stevenas globoja paauglį lyg savo vaiką (duoda jam pinigų, eina drauge vakarieniauti), bet nieko apie tai nepasakoja savo žmonai Annai. Jausdamas, kad berniukas ima vis daugiau iš jo reikalauti, pagrindinis veikėjas galiausiai nusprendžia jo vengti. Štai tada ir išryškėja tikroji Martino artumo priežastis: kadangi chirurgas per savo aplaidumą nužudė jo tėvą (operacijos metu Stevenas buvo neblaivus), tad už bausmę (ar, veikiau, teisingumo vardan) privalo nužudyti vieną iš savo šeimos narių (žmoną, dukterį ar sūnų). Martinas jam leidžia pasirinkti, kurį. Jei ne, jų laukia žiauri agonija, susidedanti iš keturių etapų: 1. kojų paralyžius; 2. nepajėgumas maitintis; 3. akių kraujavimas; 4. mirtis. Pirmasis paralyžuojamas Steveno sūnus Bobas, tada ateina dukters Kim eilė. Šitaip antikinių tragedijų principas – akis už akį, dantis už dantį – perkeliamas į šiuolaikinį naratyvą, keliantį klausimus apie teisingumą ir atsakomybę už savo veiksmus.

Anna (Nicole Kidman) ir Stevenas (Colin Farrell) dramoje "Šventojo elnio žudymas".
Anna (Nicole Kidman) ir Stevenas (Colin Farrell) dramoje “Šventojo elnio žudymas”.

Fatališkumu ir katastrofos nuojauta persmelktoje istorijoje vienintelė gydytojo žmona Anna (Klitemnestros atitikmuo?) lieka nepaliesta kūno agonijos. Jei Martiną galima būtų interpretuoti kaip rūsčios senųjų laikų dievybės įsikūnijimą, Anna taip pat turi dieviškąjį lygmenį, ji atspari metafizinei Martino galiai. Stiprus Nicole Kidman vaidmuo dar sykį įrodo australų-amerikiečių aktorės pajėgumą ištirpinti savo tapatybę vaidmenyje ir patvirtina ją esant stipriausia savo kartos aktore: nei Julia Roberts, nei Sandra Bullock negali nustebinti itin netikėtu labai skirtingų vaidmenų pasirinkimu (tai – vienas įdomiausių Nicole Kidman aktorinės karjeros bruožų), talentingai išlaviruojant tarp didelio biudžeto Holivudo produkcijos ir konceptualaus autorinio kino. Nicole Kidman herojė mėgina sušvelninti Martino rūstumą, apeliuodama į teisingumą: kodėl ji ir jos vaikai turi atpirkti kito kaltę? Tačiau Martino atsakymas šaltas, matematiškai apskaičiuotas, nepalaužiamas, kone ciniškas: tai, kas vyksta, yra arčiausia teisingumo.

Vis stiprėjantis chaoso ir nesugebėjimo jį suvaldyti pojūtis pagrindinį veikėją Steveną verčia surišti ir įkalinti Martiną namų rūsyje, fiziniu kankinimu mėginant priversti atsižadėti fatališkos ištarmės apie artimųjų mirtį. Tačiau fizinis smurtas Martinui nesukelia baimės, net priešingai, ‒ paskatina jį ryžtingai keliauti iki finalo. Sadistiškai iškandęs gabalą mėsos iš savo paties rankos, Martinas kreipiasi į Steveną daugiaprasmiais žodžiais: „Ar supranti?.. Visa tai – metafora, simbolis“. Tokiu būdu vienos šeimos katastrofa virsta viso modernaus buržuazinio būvio apibendrinimu, jo simboliu, negailestinga ir ciniška diagnoze.

Įdėmus ir iškalbingas Annos (Nicole Kidman) žvilgsnis.
Įdėmus ir iškalbingas Annos (Nicole Kidman) žvilgsnis.

Kaip ir ankstesniems Yórgos Lánthimos filmų scenarijams, Šventojo elnio žudymui būdinga specifiška kalba (dialogai robotizuoti). Robotiškumas persmelkia visą personažų kasdienybę (gestus, replikas, mąstyseną), balansuodamas tarp satyros ir absurdo. Sudaromas įspūdis, tarytum veikėjai būtų ne iki galo žmonės, tarytum dievybė, kurdama žmogų, pritrūko (ar pagailėjo?) tam tikro elemento, kuris palieka filmo veikėjus „iki-žmonėmis“ (ar „lyg-žmonėmis“). To trūkstamo elemento stygius ir lemia ambivalentiškus, dažnai sunkiai paaiškinamus personažų veiksmus, nesugebėjimą tvarkyti nei savo, nei kitų gyvenimų.

Atskiro dėmesio vertas itin konceptualus filmo garsas, kuriame esminį vaidmenį vaidina sakralinė muzika. Visaregės dievybės personifikacija tampa ir kameros akis, be atodairos sekanti pagrindinius veikėjus. Šiuo požiūriu iškalbinga Bobo kojų paralyžiaus šalia ligoninės laiptų scena, filmuojama iš viršaus, šitaip imituojant visaregės dievybės žvilgsnį.

Anglakalbis afišos variantas akcentuoja pagrindinius veikėjus (Anną ir Steveną) įkalintus Martino (Barry Keoghan) gniaužtuose, priklausančius nuo jo iracionalios galios ir sprendimų.
Anglakalbis afišos variantas akcentuoja pagrindinius veikėjus (Anną ir Steveną) įkalintus Martino (Barry Keoghan) gniaužtuose, priklausančius nuo jo iracionalios galios ir sprendimų.

Netikėtai iškylantis religinis lygmuo, taip pat radikali buržuazinės visuomenės kritika (personažai ciniškai išjuokiami) Šventojo elnio žudymą priartina prie Piero Paolo Pasolini kinematografijos, pirmiausia – Teoremos (Teorema; 1968). Jei mįslingasis Svečias iš Teoremos, įkūnytas britų aktoriaus Terence᾽o Stampo, suvoktinas kaip dieviškos meilės įsikūnijimas, Martinas iš Šventojo elnio žudymo iškyla kaip metafizinės bausmės ar Dievo rūstumo materializacija. Abu veikėjus sieja ambivalentiškas dieviškumas, sujungiantis sakralumą ir demoniškumą į nedalomą vienį.

Šventojo elnio žudymas – tai moderni ir ciniška šiandieninio kasdienio gyvenimo tragedija, kurioje neapykanta ir atjauta, humanizmas ir absurdas susijungia į vienumą. Netikėtos detalės (vienos iš jų negailestingai satyriškos, kitos ‒ artimos absurdui), tik sustiprina filmo daugiaplaniškumą, įrodydamos graikų režisieriaus kūrybinį potencialą. Neabejotinai vienas įdomiausių šių metų filmų, Šventojo elnio žudymas žiūrovus verčia suklusti, išsikeliant klausimą, kas šiuolaikiniam žmogui išties yra svarbu ir (vis dar?) prasminga.

 

Kūno ir sielos vienovės beieškant: vengrų kino niuansai

Filmo "Kūnas ir siela" afiša.
Filmo “Kūnas ir siela” afiša.

Kūno ir sielos vienovės beieškant: vengrų kino niuansai

Karolis Baublys

Šiais metais, jau antrą kartą Berlyno kino festivalio istorijoje, prestižiškiausią apdovanojimą – Auksinį Lokį – laimėjo vengrų filmas. Pirmą kartą vengrai triumfavo 1975 m. režisierės Mártos Mészáros drama Įvaikinimas (Örökbefogadás). Kaip ir pirmasis laureatas, šiųmetinis laimėtojas –  Kūnas ir siela (Testről és lélekről) – režisuotas moters režisierės Ildikó Enyedi, kuri jau nuo 1989 m. gerai pažįstama profesionaliam prancūzų žiūrovui (tais metais jos filmas Mano XX-as amžius (Az én XX. századom) laimėjo Auksinės kameros apdovanojimą už pirmąjį filmą Kanų kino festivalyje). Kokius meninius sprendimus diktuoja subtili režisierės sąmonė?

Elnias ir elnė žiemos fone - įtaigaus poetinio romantizmo įrodymas.
Elnias ir elnė žiemos fone – įtaigaus poetinio romantizmo įrodymas.

Jau pirmieji dramos Kūnas ir siela kadrai intriguoja: žiūrovas stebi atsargų elnio ir elnės bendravimą gamtos prieglobstyje. Šie vaizdai, kurie filme kartojasi skirtingais metų laikais, tampa leitmotyvu, ryškinančiu bendravimo subtilybes, niuansus. Palengva žiūrovui leidžiama suprasti, kad stebima idilė – tai sapnas, kurį kiekvieną naktį regi du skirtingi asmenys, dirbantys toje pat įmonėje, ‒ moteris (Mária), naujoji kokybės kontrolierė, atsiskyrėlė, vengianti nepažįstamųjų (aktorė Alexandra Borbély), ir vyras (Endre), įmonės direktorius (aktorius Géza Morcsányi): Mária sapną regi iš elnės pozicijų, o Endre – iš elnio. Kai į įmonę atvyksta psichologė, kurios užduotis ‒ nustatyti darbuotojų psichinę būklę, Mária ir Endre sužino juos jungiančią paslaptį, kuri nustebina pačią psichologę: du asmenys regi tą patį sapną. Pagrindiniai veikėjai mėgina realiame gyvenime atrasti idilišką elnio ir elnės būvį, kuris juodu sieja sapne. Tačiau iškyla esminių sunkumų: Mária jau nuo vaikystės bijo kūniško artumo (prisilietimų), tad tampa perdėm komplikuota idilišką sielos ryšį perkelti į kūno lygmenį. Kūno negalia kamuoja ir Endre (jo kairė ranka paralyžuota).

Ar pagrindiniams veikėjams pavyks įveikti juos skiriantį atstumą?
Ar pagrindiniams veikėjams pavyks įveikti juos skiriantį atstumą?

Pirminė filmo idėja gana tradiciška: du asmenis jungia akivaizdus dvasinis ryšys, perteiktas sapno pavidalu, tačiau kūno lygmuo, atstovaujantis realybę, atrodo itin komplikuotas ar net neįmanomas. Komplikuotas kūno ryšys atskleidžiamas ir kalba: pagrindiniai veikėjai neįstengia minčių išreikšti adekvačiais žodžiais, jų dialogai akivaizdžiai negrabūs. Tačiau palengva filme ryškinama idėja, kurią prancūzų kino apžvalgininkas Frédéricas Straussas įvardija kaip bandymą prisijaukinti vienas kitą: kiekvienas žodis ar gestas filmuojamas it mažytis žingsnis kito link. Tad galima būtų teigti, kad režisierė Ildikó Enyedi vaizdų kalba perteikia poros konstravimo, artėjimo vienas kito link subtilybes ir sunkumus.

Pagrindinis filmo veikėjas Endre (Géza Morcsányi).
Pagrindinis filmo veikėjas Endre (Géza Morcsányi).

Filmas pasižymi išskirtine poetiško romantizmo ir brutalaus realizmo vienove, kuri savo ruožtu sužadina mintį apie galimą kūno ir sielos vienovę. Šiuo požiūriu pagrindiniu akcentu tampa veiksmo vieta – skerdykla, kurioje paskersti gyvuliai kuria milžinišką konstrastą idiliškiems sapno vaizdams gamtos fone.

Vengrų režisierė Ildikó Enyedi naujajame kūrinyje perteikia išmintingą požiūrį į meilę: meilė nėra vien blizgantys paviršiai, meilė – tai sugebėjimas prisijaukinti vienas kitą, neslepiant nuoskaudų, randų, skaudžios patirties. Paskutiniuosiuose filmo vaizduose Mária ir Endre rodomi ankstų rytą po pirmo kūniško suartėjimo. Jiedu šypsosi, dalijasi kasdienybės mažmožiais ir… nebepajėgia prisiminti, ką sapnavo naktį. Tikslas pasiektas: onirinis būvis perkeltas į sąmonės lygmenį, jiedu – elnias ir elnė – sugebėjo pereiti išbandymą ir sujungti kūną ir sielą. Išmintinga ir išties subtili tarpusavio bendravimo, jausmų ugdymo pamoka.

 

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Švedų ir danų filmas "The Square"
Švedų ir danų filmas “The Square”

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Karolis Baublys

Šių metų Kanų kino festivalyje Auksinė Palmės šakelė atiteko švedų režisieriui Rubenui Östlundui už originalią komediją rafinuotiems intelektualams The Square, kur išbandomi visi įmanomi humoro lygmenys: lengva ironija balansuoja ties karčia satyra, subtilus humoras virsta grotesku, tačiau dažniausia juoko forma yra tai, ką, ko gero, derėtų įvardyti kaip skandinavų humorą. Filmas fiksuoja šiandienio gyvenimo paradoksus, juos priartindamas tai prie sušvelnintos absurdo versijos, tai prie karčiai ironiško, net šokiruojančio performanso, satyriškai pajuokiančio šių dienų visuomenę ir jos įpročius. Tačiau kokias idėjas slepia šis niuansuotas, įvairiaspalvis, daugiaplanis, iš daugybės pustonių sukonstruotas humoras?

Pagrindinis filmo veikėjas – išsiskyręs keturiasdešimtmetis tėvas Christianas (danų aktorius Claesas Bangas) – visuomenėje vertinamas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis naują projektą – instaliaciją The Square. Kaip teigia projekto idėjos aprašas, The Square – tai šventa vieta, kurioje karaliauja pasitikėjimas žmonėmis ir altruizmas. Vizualiniame lygmenyje The Square – tai kvadratas, apibrėžtas švytinčių baltų linijų. Pagal projekto koncepciją, asmenys, esantys kvadrato rėmuose, yra lygūs teisėmis ir pareigomis. Tačiau filmo siužeto lygmenyje instaliacija atsiskleidžia kaip kandi socialdemokratų idealų alegorija, demaskuojanti atotrūkį tarp altruizmo ir realios gyvenimo patirties. Kai kartą Christianas gatvėje neatsisako padėti nepažįstamai moteriai, bėgančiai nuo ją besivejančio karštakošio tipo, jis susivokia tapęs sukčių auka (iš Christiano pavagiama piniginė ir mobilusis telefonas).

Pagrindinis filmo veikėjas Christian, įkūnytas danų aktoriaus Claes Bang, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James'u Bondu.
Pagrindinis filmo veikėjas Christianas, įkūnytas danų aktoriaus Claeso Bango, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James’u Bondu.

Filmo režisierius, perpindamas humanizmą ir cinizmą, išreiškia patogios visuomenės kritiką: pasiturintys intelektualai, kone dievinantys rafinuotą meną, priešinami gatvėse gyvenantiems vargšams. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra vaizduojami vienprasmiškai: greito maisto restorane centų prašanti moteriškė nesibodi Christiano paprašyti nupirkti jai sotų sumuštinį ir lyg niekur nieko priduria: „Tik be svogūnų!“

Bene daugiausia klausimų filme susieti su šiuolaikinio meno koncepcijomis ir su meno apskritai misija. Kokią funkciją menas atlieka pasaulyje, kuriame žmogus žmogui – vilkas? Ar šiuolaikinis menas skirtas visiems, ar tik saujelei intelektualų? Amerikietė žurnalistė Anne (aktorė Elisabeth Moss), imdama interviu iš Christiano, išsiduoda nieko nesuprantanti apie šiuolaikinį meną. Christiano cituojama Marcelio Duchamp᾽o idėja, kad kasdienis objektas (pavyzdžiui, Anne krepšys) muziejaus erdvėje gali virsti meno objektu, ją akivaizdžiai nustebina.

Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme "The Square" vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.
Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme “The Square” vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.

Iš filmo visumos išskirčiau du labiausiai pavykusius epizodus. Pirmiausia, tai būtų bene daugiausia juoko žiūrovui sukelianti scena po kūniško Christiano ir žurnalistės Anne suartėjimo, kurioje meno kuratorius, akylai saugantis savo vyriškumą, atsisako atiduoti Anne panaudotą prezervatyvą. Antrasis neabejotinai pavykęs epizodas veikiau drastiškas nei komiškas, primenantis patį tikriausią happeningą, demonstruoja pasiturinčių meno gerbėjų pobūvį, kurio metu užsakytas aktorius, performanso atlikėjas, įkūnydamas didžiulę beždžionę (pirminį žmogaus raidos etapą?), terorizuoja puotos svečius. Šis epizodas nutrina ribas tarp fikcijos (meno pasaulio) ir realybės. Filme einama ir toliau, užklausiant, ar ši riba apskritai egzistuoja. Galima būtų teigti, kad švedų režisierių Rubeną Östlundą domina fikcijos realumas ir realybės fiktyvumas.

Išskirtinė režisūra, išsiskirianti griežta kadravimo sistema, žaidimu tarp „matoma“ ir „nematoma“, iškelianti opius klausimus tarp meno ir visuomenės (ar, plačiąja prasme, gamtos, kurią reprezentuoja žmogus ir jo būvis), suteikia filmui The Square originalumo. Žiūrovas priverstas permąstyti daugiaplanius santykius ne tik tarp konceptualaus meno ir visuomenės, bet ir tarp atskirų visuomenės individų ir jų skirtingų vertybių sistemų, vedančių filmo veikėjus į komišką nesusikalbėjimą. The Square – tai idėjų kinas, verčiantis mąstyti ir tai darantis subtilaus humoro forma.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

"Detroitas". Filmo afiša.
“Detroitas”. Filmo afiša.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

Karolis Baublys

Amerikiečių kino režisierė ir scenaristė Kathryn Bigelow nėra tipiška kurianti moteris, kuriai kūryba – jausmų išraiškos forma. Jos filmų pasaulis, atskleidžiantis aktualius amerikiečių politinius ir socialinius reiškinius, pabrėžtinai maskulinistinis, kupinas prievartos, smurto, teroro. Tokiame pasaulyje humanizmas nuolat patiria pavojų, jam grasinama. Puikų kinematografinį išsilavinimą turinti režisierė (jos mokytojai Kolumbijos universitete buvo Susan Sontag ir Milošas Formanas) 2010 metais tapo pirmąja moterimi kino istorijoje, apdovanota Oscaru už režisūrą (juosta Išminuotojų būrys (The Hurt Locker; 2008) tapo tikru triumfu). Kokią staigmeną žiūrovams ši drąsi kūrėja pateikė 2017-aisiais?

UDP_04534.CR2
Riaušės Detroite.

Naujojo režisierės filmo, istorinės dramos Detroitas (Detroit), centre – kone dokumentiškas sudėtingo reiškinio – rasizmo – tyrinėjimas. Juosta nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą priverčia pajusti nepatogią ir tamsią 1967-ųjų vasaros atsmosferą. Tais metais Detroitas išgyveno politinės-socialinės suirutės apogėjų: afroamerikiečių maištas prieš rasinę segregaciją pasiekė kulminaciją. Anot istorinių dokumentų, tuo metu automobilių prekybos ir soul muzikos centro Detroito visuomenę sudarė 40 % juodaodžių, o policijos pareigūnai buvo išimtinai baltieji (98 %). Netylančios gatvių riaušės ir nuolatinė įtampa priverčia Detroito policiją imtis brutalių veiksmų. Tačiau kur baigiasi riba tarp profesinės pareigos ir piktnaudžiavimo turima valdžia?

Kathryn Bigelow atskleidžia šį chaotišką amerikiečių istorijos puslapį vienos košmarą primenančios nakties įvykiais: jaunų vietinių muzikantų grupė The Dramatics ir jos lyderis Larry᾽is Reedas (talentingai įkūnytas juodaodžio aktoriaus Algee᾽o Smitho), negalėdami koncertuoti dėl sukilusių riaušių, randa prieglobstį nedideliame motelyje, kur juos priglaudžia dvi žavingos baltaodės amerikietės, ieškančios nuotykių. Neapdairus vieno motelyje apsistojusio afroamerikiečio žaidimas žaisliniu pistoletu nekaltai „pagąsdinant“ baltaodžius policininkus baigiasi didele drama: į motelį įsiveržusi policija, remdamasi brutaliais metodais, mėgina visus motelio gyventojus iškvosti, kur slepiasi numanomas snaiperis. Pamažu išryškėja tikrieji baltaodžių tvarkos sergėtojų veidai.

Britų aktorius Will Poulter (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.
Britų aktorius Willas Poulteris (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.

Iš veikėjų visumos išsiskiria trys pagrindinės figūros: minėtas muzikantas Larry᾽is Reedas, šalia motelio naktiniu sargu dirbantis ir solidariai afroamerikiečius ginantis Melvinas Dismukesas (iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega) ir baltaodė Julie (britų aktorė Hannah Murray), sulaukusi policininkų neapykantos vien dėl to, kad partneriu pasirinko juodaodį vaikiną. Filmas pamažu atskleidžia dramatiškas jų gyvenimo istorijas, subjaurotas košmariškos nakties įvykių: Larry᾽ Reedas, visą gyvenimą svajojęs tapti muzikantu, galiausiai atsisakys šlovingos karjeros, kankinamas nekaltų draugų mirčių. Nenorėdamas linksminti baltaodžių, jis gyvenimą paskirs kukliam bažnytiniam chorui. Nakties sargas Melvinas Dismukesas, atsidūręs ne vietoje ir ne laiku, vos netaps atpirkimo ožiu, apkaltintas policininkų įvykdytais nusikaltimais. Žiūrovą labiausiai sukrečia tai, kad minėtieji veikėjai nėra fiktyvūs, tai – realiai egzistuojantys žmonės, kurių patirtis visam laikui paženklino lemtingoji naktis.

Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme "Detroitas" vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.
Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme “Detroitas” vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.

Filmo režisierė Kathryn Bigelow ir nuolatinis jos filmų scenaristas Markas Boalas, remdamiesi archyviniais dokumentais, policijos raportais, asmeniniais dramos dalyvių liudijimais ir senomis nuotraukomis, sukūrė neabejotinai sukrečiantį ir meniniu požiūriu vertingą filmą, balansuojantį tarp dokumentikos ir fikcijos. Bene įdomiausias filmo sprendimas – mėginti atkurti tai, kas vyko už uždarų durų, ir ko tragedijos dalyviai negalėjo žinoti. Būtent šiuose epizoduose dokumentika palaipsniui virsta fikcija. Nors filmo papasakota istorija įvyko lygiai prieš 50 metų, žiūrovas priverčiamas iškelti nepatogų klausimą ‒ ar mūsų požiūris ir įsitikinimai iš tiesų pasikeitė? Sukrečiančiu realizmu pasižyminti istorinė drama – neabejotinai viena iš realiausių pretendenčių į artimiausią Oscarų apdovanojimą.

 

 

 

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Gifted / Mary. Filmo afiša.
Gifted / Mary. Filmo afiša.

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Karolis Baublys

Sukūręs net du didelio biudžeto filmus (kiekviena iš dviejų The Amazing Spiderman dalių kainavo po 230 milijonų dolerių), amerikiečių režisierius Marcas Webbas nusprendė grįžti prie asmeniškesnio mažo biudžeto (vos 7 milijonų) filmo – dramos Talentingoji (Gifted; Prancūzijoje filmas platintas supaprastintu pavadinimu – Mary). Atrinktas į konkursinę šiųmečio amerikiečių kino festivalio Dovilyje (Festival du cinéma américain de Deauville) programą, filmas laimėjo publikos prizą. Svarbu paminėti, kad šis Prancūzijoje vykstantis festivalis gina kino meną kaip savitą išraiškos priemonę, kurios dėka pateikiama tam tikra šiandieninio amerikiečių gyvenimo vizija ir jos analizė. Kas sužavi žiūrovą iš pirmo žvilgsnio paprastoje istorijoje?

 Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.
Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.

Siužeto lygmenyje Gifted pasakoja apie 7 metų mergaitę Mary, kurią, nusižudžius motinai, globoja dėdė Frankas (amerikiečių aktorius Chrisas Evansas). Mergaitė nėra tokia kaip visi, ji apdovanota neįtikėtinu matematikės talentu (vos per keletą sekundžių ji pajėgi išspręsti net suaugusiajam sudėtingus uždavinius). Bijodamas, kad Mary negalės augti kaip visi ir turėti visavertės vaikystės, Frankas, užuot ieškojęs specifinės mokymo įstaigos pažengusiems vaikams, ją įrašo į klasikinę mokyklą. Tačiau jau per pirmąjį susitikimą klasės auklėtoja Bonnie Stevenson (amerikiečių aktorė Jenny Slate) pastebi išskirtinį mergaitės talentą. Netikėtai atvykusi valdinga Mary močiutė Evelyn (britų aktorė Lindsay Duncan) yra įsitikinusi, kad mergaitė privalo mokytis genijams skirtoje mokykloje, ir pradeda teismo procesą dėl vaiko globos.

Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg's bare penktadienio vakarą.
Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg’s bare penktadienio vakarą.

Kaip teigia filmo režisierius Marcas Webbas, šioje istorijoje viskas remiasi į personažus, tad reikalingi stiprūs aktoriai. Būtent personažai palaiko šios istorijos įtampą. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Frankas, Mary globėjas, tarytum padalytas į dvi asmenybės puses: viena vertus, jis myli Mary kaip savo dukterį, kita vertus, jis nėra tikras, ar yra pajėgus deramai užauginti vaiką. Ši abejonė Franką drasko iš vidaus, sukelia prieštaravimų. Situacija išties delikati, nes Frankas, nebūdamas Mary tėvas, savaip eksperimentuoja tėvo vaidmeniu, jį slegia mintis, kad negali suteikti to, ką galėtų suteikti motina. Kitas istorijos polius – močiutė Evelyn – suvokia savo atsakomybę ir pareigą, bet bėda ta, kad savasis ego jai yra svarbiau už viską.

Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.
Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.

Nors visi aktoriai (ir afroamerikietė Octavia Spencer, įkūnijanti kaimynę Robertą, nuoširdžiai sielvartaujančią dėl Mary ateities, ir Jenny Slate, įkūnijanti klasės auklėtoją Bonnie, net vienaakis katinas Fredas) vaidmenis įkūnija puikiai (jie gyvena savo personažu, žiūrovui belieka tik patikėti jų realumu), tačiau didžiausas filmo talentas – vienuolikametė Mckenna Grace, vaidinanti Mary. Viename iš interviu režisierius Marcas Webbas prisipažino, kad jį baimino mintis, jog istorijos paveikumas priklauso tik nuo vaiko vaidmens. Tačiau jis nusprendė leisti jaunajai Mckennai Grace improvizuoti, ir šis sprendimas visapusiškai pasiteisino. Jaunoji aktorė daug diskutavo su režisieriumi, jai pavyko įsijausti į vaidmenį, tad emocinė vaidmens pusė labai stipri, įtikinanti.

Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) - mažasis genijus.
Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) – mažasis genijus.

Gifted – tai filmas, kupinas vilties ir humanizmo, tikėjimo žmogumi ir jo sprendimais. Nors Mary kitokia nei ją suppantys vaikai (bendraamžių draugų ji neturi), tačiau kitoniškumas, užuot kūręs atskirtį, izoliaciją nuo visuomenės, skatina ieškoti ryšio su kitu ir iškelia žmogiškus santykius kaip esminę gyvenimo vertybę. Filme išsakoma mintis, kad ir kitoks gali būti laimingas. Tokiu būdu mėginama dekonstruoti kliše virtusį genijaus, kaip atsiskyrusio vienišiaus, mitą. Žiūrovui, pavargusiam nuo neigiamų emocijų ir tarpusavio santykių atsainumo, Gifted taps tikra atgaiva, sugrąžinančia tikėjimą gyvenimu ir žmogumi. Verta įsidėmėti dėdės Franko patarimą mažametei Mary: „Mąstyk protu, bet nebijok tikėti širdimi“.

(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.  Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.
Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved