Category Archives: Kino dienoraštis

Karolio Baublio įspūdžiai iš aplankytų filmų.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Nuo pat pradžių režisierius Philippe'as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme "Sirų šeima" vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.
Nuo pat pradžių režisierius Philippe’as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme “Sirų šeima” vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Karolis Baublys

Sirų šeima (originalus filmo pavadinimas – Insyriated; prancūziškas pavadinimo variantas – Une famille syrienne) – antras belgų kino operatoriaus Philippe᾽o Van Leeuwo režisūros bandymas, įdėmiai žvelgiantis į karo siaubiamą Siriją. Iš esmės filmas skirtas dviem skirtingoms sirų tautos atstovų grupėms ‒ karo pabėgėliams ir tiems, kurie atsisakė palikti savo šalį net karo metu. Filme ryškus pedagoginis (šviečiamasis) momentas – atverti akis tiems europiečiams, kurie itin skeptiški sirų karo pabėgėlių priglaudimui jų šalyje. Šiuo požiūriu filmą tiesiog būtina pažiūrėti eiliniam lietuviui, kuriam Artimųjų Rytų problemos atrodo pernelyg tolimos ir miglotos.

Pasakojimo lygmenyje filmas susitelkia į sienomis įrėminamą buto erdvę. Tai – vienintelis vis dar gyvenamas butas karo siaubiamame kvartale. Jame – motina, dukterys, sūnus, senelis, jauna moteris su kūdikiu, priversti gyventi už storomis lentomis užremtų durų be pakankamo kiekio vandens. Laiko požiūriu pasakojimas telpa į parą (nuo ryto iki ryto), atskleisdamas visą galimų išgyvenimų spektrą: nuo baimės iki išdidumo, nuo fizinio skausmo iki šypsenos, nuo siaubo iki palengvėjimo.

Iš personažų ryškiai išskiriamos trys moterys: šeimos motina Oum Yazan, įkūnijama tarptautiniu mastu žinomos aktorės ir režisierės iš Izraelio Hiam Abbass; jauna žmona Halima, vaidinama aktorės iš Libano Diamand Bou Abboud; ir tarnaitė, kilusi iš Pietų Azijos, Delhani, kuri, vienintelė neišpažįstanti islamo, meldžiasi Budai. Šios trys moterys formuoja pasakojimo karkasą: Delhani (Juliette Navis) pro langą išvysta, kaip snaiperis pašauna Halimos vyrą Samirą; Oum Yazan (Hiam Abbass) nusprendžia, kad jokiu būdu nereikia šios tiesos sakyti Halimai, tad tarnaitė priversta tylėti. Pamažu išryškėja dviejų stiprių moterų paveikslai: Oum Yazan – drąsi kovotoja, tampanti savotišku nesančio vyro pakaitalu, pasiryžusi nė už ką neapleisti savo namų, ir Halima – jautri, moteriška, ketinanti bėgti, kai tik tam pasitaikys proga, išdidžiai pakelianti likimo skirtus išbandymus (ją išniekina netikėtai į butą išsiveržę nepažįstami vyrai).

Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).
Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).

Interjero detalės (didžiulės knygų lentynos) kuria išsiauklėjusių, inteligentiškų, aukštojo mokslo ragavusių asmenų šeimos portretą. Dar daugiau, dekoro detalės dažnai pakyla iki simbolinio lygmens (deganti žvakė; užtrenktos durys; dulkės; griuvėsiai…). Ypač niuansuotas garso lygmuo: karą žiūrovas ne mato, bet girdi (sprogstančių bombų, tratančių automatų garsai lydi menkai ką su karu teturinčius vaizdus). Režisierius sumaniai dozuoja realizmą ir fikciją, žiaurumą ir jautrumą, istorinius faktus ir metaforas, nepaversdamas meno kūrinio betikslių skerdynių vaizdavimu ir sykiu nenukrypdamas į perdėtą sentimentalumą.

Pasiaukojanti Halima.
Pasiaukojanti Halima.

Belgų drama Sirų šeima, atskleidžianti arabų aktorių profesionalumą, būtina skeptiškiems europiečiams, menkai tesukantiems galvas dėl Artimųjų Rytų karinių konfliktų. Drąsa išgyventi, perteikta stiprių moterų paveikslais, iškelia aukas kaip heroiškas asmenybes, moteris-kovotojas, tikinčias gyvenimu ir ateitimi.

Amerikiečių kino atsinaujinimas: Tayloras Sheridanas

 "Wind River". Filmo afiša.
“Wind River”. Filmo afiša.

Amerikiečių kino atsinaujinimas: Tayloras Sheridanas

Karolis Baublys

1975 metais pasirodę Steveno Spielbergo režisuoti Nasrai (Jaws) pradėjo vadinamųjų „blockbusterių“, arba tiesiog „popkornų kino“ (popcorn movies) erą, kuriai būdingas kvapą gniaužiantis siužetas, prie ekrano prikaustantys grandioziniai vaizdai, specialieji efektai. Visas šias vizualines naujoves įgalina spartus naujų kino technologijų plėtojimasis, pavertęs „blockbusterius“ atskiru Hollywoodo kino žanru. Tačiau kiekvienas meno istorijos etapas turi pradžią ir pabaigą. 2013 metais didieji „blockbusterių“ tėvai – Georgas Lucas ir Stevenas Spielbergas – atvirai prakalbo apie galimą šio amerikiečių kino žanro išsisėmimą, kuris savo ruožtu privers kardinaliai atsinaujinti Hollywoodo studijų sistemą. Tarp priežasčių paminėtinas pernelyg akivaizdus šio tipo kino produkcijos orientavimasis į paauglių auditoriją. 2017-aisiais  Jamesas Cameronas, kalbėdamas apie vieno iš savo žymiųjų filmų – Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena (Terminator 2: Judgment Day; 1991) ‒ pasirodymą trijų dimensijų (3D) pavidalu, pastebėjo, kad šiandienos laikais kino technologijos yra išsivysčiusios iki tokio lygio, kad jau nebeįmanoma eiti toliau, tad laikas grįžti prie bazinių kino elementų: stipraus scenarijaus, talentingos režisūros, įsimenančios ir sukrečiančios aktorių vaidybos. Panašu, kad naujoji amerikiečių kino era jau prasidėjo kartu su scenaristu ir režisieriumi Tayloru Sheridanu.

Jau nuo "Sicario" (2015) kino kritikai atkreipė dėmesį į talentingą amerikiečių scenaristą - TaylorąSheridaną.
Jau nuo “Sicario” (2015) kino kritikai atkreipė dėmesį į talentingą amerikiečių scenaristą – TaylorąSheridaną.

Karjerą pradėjęs kaip televizijos serialų aktorius, Tayloras Sheridanas visa talento jėga atsiskleidė tik jam vienam būdingais kino scenarijais. Ir 2015 metais pasirodęs Sicario: Narkotikų karas (Sicario), ir 2016-aisiais ekranus užkariaves Hell or High Water (nežinia kodėl 2017-ųjų „Kino pavasaryje“ platintas keistoku pavadinimu – Bet kokia kaina) sužavėjo kino kritikus, kurie iškart pastebėjo su niekuo nesupainiojamą scenarijų stilių. Šiais metais Tayloras Sheridanas nusprendė žengti dar toliau ‒ ne tik parašyti scenarijų, bet ir pirmą kartą režisuoti filmą. Drąsa ir kūrybinė galia neliko nepastebėtos – dramatiškas trileris Wind River apdovanotas už režisūrą šiųmetinio Kanų kino festivalio Ypatingo žvilgsnio programoje.

Wind River – tai Šiaurės Amerikos indėnų rezervatas, įsikūręs Vajomingo valstijoje. Sniegas čia asocijuojasi ne su poezija, bet su nenusakomu šalčiu, laukinės gamtos atšiaurumu, nejaukumu ir baime. Šis peizažas tampa ne tik personažų dvasinės būsenos – netikrumo, kaltės, vidinio įšalo, stagnacijos – metafora, bet ir savotiškas vedlys atšiauriais teisingumo, savigraužos, bausmės keliais ir klystkeliais. Vieni iš pirmųjų kadrų fiksuoja indėnų kilmės merginą, bėgančią basomis lediniu sniegu ir springstančią krauju. Vėlesniuose epizoduose pagrindinis veikėjas, medžiotojas Cory᾽is Lambertas (aktorius Jeremy᾽is Renneris) ją randa mirusią ledinėje miško plynėje. Kas jai nutiko? Nors oficialiai filmas laikomas trileriu, žanrinis apibrėžtumas čia nesvarbus, jis tik sumenkina kūrinio išskirtinumą. Jame esama ir dramos, ir komedijos, ir siaubo elementų (veriantis moters klyksmas miško tyloje; maitvanagių išėstas žmogaus kūnas…). Ko gero, tiksliausia Tayloro Sheridano kūrybą vadinti savita modernaus vesterno išraiška, šių dienų kūrėjo akimis įprasminančia aktualius Šiaurės Amerikos žemyno istorijos aspektus.

Elizabeth Olsen and Jeremy Renner appear in Wind River by Taylor Sheridan, an official selection of the Premieres program at the 2017 Sundance Film Festival. © 2016 Sundance Institute.
Elizabeth Olsen and Jeremy Renner appear in Wind River by Taylor Sheridan, an official selection of the Premieres program at the 2017 Sundance Film Festival. © 2016 Sundance Institute.

Ypatinga vizualine metafora virsta dažnas laukinių žvėrių filmavimas. Žvėrys šaudomi medžiokliniu šautuvu lygiai taip pat kaip žmonės. Žmogaus sulyginimas su laukiniu žvėrim veda prie niūrių filosofinių apibendrinimų apie nusikaltimo ir bausmės ryšį ir prasmę. Ar kiekvienas žmogus turi teisę į atleidimą ir laisvę gyventi? Tiesa atšiauri. Teisingumas (turi būti?) žiaurus. Bet bausmė, adekvati nusikaltimui, išlaisvina nuo kaltės ir padeda susitaikyti su praeitimi pagrindiniam veikėjui Cory᾽ui Lambertui, o jaunai FTB agentei Jane Banner (Elizabeth Olsen) padeda įvykdyti pareigą.

Cory (Jeremy Renner) is still mourning the loss of his own teenage daughter when he discovers the dead girl.
Šaltis ir sniegas veda Jeremy’io Rennerio personažą Cory slegiančios ir sykiu neišvengiamos akistatos su praeitimi link.

Wind River išlaiko svarbiausią Tayloro Sheridano scenarijų bruožą – itin stiprius, dažnai niuansuotus dialogus. Scenarijaus autorius yra prisipažinęs, kad aktorystės patirtis jam leido suprasti, jog žodis ar frazė, atrodantys efektingai popieriuje, aktoriaus lūpose dažnai tampa beskoniai. Šis vidinis saugiklis jam leido išplėtoti dialogus iki didelio adekvatumo realiai situacijai ir konkrečiam kontekstui. Režisūros aspektu, itin ryškus dėmesys detalei, kadro ekonomijai, matematiškam vaizdo tikslumui.

Paradoksalu, o sykiu ir dėsninga, kad Jeremy᾽is Renneris ir Elisabeth Olsen – tipiški, gerai pažįstami „blockbusterių“ aktoriai – šiame filme vaidina kur kas sudėtingesnius, diaugiaplanius personažus, šitaip tik patvirtindami amerikiečių kino atsinaujinimą.

Moteris šiandieniniame kine: kraujas ir randai vietoj makiažo

"Seven sisters". Septynios filmo afišos.
“Seven sisters”. Septynios filmo afišos.

Moteris šiandieniniame kine: kraujas ir randai vietoj makiažo

Karolis Baublys

Ilgą laiką moteris kine tebuvo vyro herojaus mylimoji ar meilužė; moteriai priklausė būti šalia pagrindinio veikėjo kaip pagalbininkei, užtarėjai ar šiaip dailiai būtybei, o ne užimti lemiamą poziciją. Panašu, kad per paskutiniuosius kelerius metus situacija apsivertė aukštyn kojom: vyrų vaidmenys nustumiami į antrąjį planą, iškeliant visapusiškus ir nepriklausomus moteriškus personažus. Bene geriausi šios tendencijos pavyzdžiai – amerikiečių, belgų ir prancūzų fantastinis filmas Septynios seserys (Seven Sisters; What Happened to Monday?) ir amerikiečių veiksmo trileris Atominė blondinė (Atomic Blonde).

Jei Atominės blondinės veiksmas vyksta praeityje (1989-ųjų Berlyne), Septynių seserų istorija žiūrovą nukelia į ateitį (2073-uosius), kuomet, išaugus gimstamumui ir suaktyvėjus ekologinėms katastrofoms (didžiuliai žemės plotai negyvenami dėl milžiniškų sausrų), valdžia įdiegia vieno vaiko įstatymą. Kiekvienas brolis ar sesuo, oficialiais duomenimis, užšaldomas keliems šimtams metų, iki kol ateis geresni laikai. Viena iš didžiausių problemų ‒ genetiškai modifikuotų produktų vartojimas, skatinantis įvairias naujagimių anomalijas. Tema diktuoja vieną iš didžiausių filmo stiprybių – originalų, nenuspėjamą scenarijų. Filme dėmesys sutelkiamas ne į dvynių ar trynių istoriją, bet į retą ydingos sistemos padarinį – septyniukes (septynias seseris), kurios nuo mažumės priverstos slapstytis tam, kad išgyventų. Seserys, realybėje būdamos septyniomis skirtingomis moterimis, viešai priverstos įkūnyti vieną ir tą pačią tapatybę – Karen Settman.

Švedų aktorei Noomi Rapace teko nelengva užduotis - įkūnyti septynias seseris.
Švedų aktorei Noomi Rapace teko nelengva užduotis – įkūnyti septynias seseris.

Antroji filmo stiprybė susijusi su neįtikėtinai stiprų psichologinį krūvį atlaikiusia švedų aktore Noomi Rapace, suvaidinusia septynis skirtingus vaidmenis, taip įkūnydama septynis tos pačios tapatybės veidus. Kiekviena iš seserų paprastumo dėlei turi vardą, susijusį su savaitės diena (Pirmadienis, Antradienis, Trečiadienis, Ketvirtadienis, Penktadienis, Šeštadienis ir Sekmadienis) ir kiekviena iš jų turi teisę išeiti iš namų ir įkūnyti Karen tik vieną savaitės dieną, kurią nurodo jos vardas: Pirmadienis įkūnija Karen Pirmadienį, Antradienis – Antradienį ir t.t., kitomis dienomis jos oficialiai neegzistuoja. Jei vienu metu iš namų išeina dvi seserys, šis veiksmas tampa mirtina grėsme, nes jas labai greitai gali demaskuoti specialiosios tarnybos. Kuomet vaikystėje išėjus vienai iš seserų, kita užsinorėjo pažaisti riedlente ir susižeidusi neteko vieno iš pirštų, seserų globėjas (jį suvaidino Willemas Dafoe) buvo priverstas nukirsti smilių kitoms šešioms seserims (fiziniai skirtumai iškart išduotų seserų egzistavimą). Šitaip septyniukės gyvena, kol suauga, ir jų įkūnijama tobula, visapusiška moteris – Karen – sulaukia paaukštinimo. Tačiau sykį Pirmadienis negrįžta  namo, ir visas planas žlunga… Neatsitiktinai originalus filmo pavadinimas – Kas nutiko Pirmadieniui? (What Happened to Monday?). Demaskuotos septynios seserys priverstos gintis tam, kad išgyventų. Taigi jos priverstos prisiimti maskulinistinį buvimo pasaulyje būdą. Užimdama tradicinę vyro vietą, moteris suvyriškėja (išmano kovos menus, valdo šaunamuosius ginklus, geria degtinę…).

Ar lengva nužudyti septynias seseris? Afišos fragmentas.
Ar lengva nužudyti septynias seseris? Afišos fragmentas.

Ypač radikalus pabrėžtinai vyriškos moters portretas sukurtas veiksmo trileryje Atominė blondinė. Jau nuo pat pirmųjų kadrų kamera fiksuoja fizinėmis žaizdomis sumaitotą, mėlynių nusėtą moters kūną, kuris beveik nebeturi lyties požymių. Charlize Theron įkūnyta specialioji agentė Lorraine Broughton keikiasi vulgariau nei bet kuris vyras, degtinė jai – atgaiva sielai, jos smūgis stipresnis už profesionalaus kultūristo, o veidas sėte nusėtas randų ir sukrešėjusio kraujo.

Atominė blondinė Charlize Theron.
Atominė blondinė Charlize Theron.

Abiejuose filmuose moters kūno samprata priartėja prie Donnos Haraway kiborgo (posthumanbody) idėjos. Šiuo požiūriu įsimintina Karen konkurento Jerry replika lifte: „Dirbi dieną ir naktį kaip robotas“. Išties Karen ir gyvena kaip robotas, priversta nepažinti nei meilės, nei harmonijos. Lorraine Broughton filme Atominė blondinė vyrai nedomina nei kaip draugai, nei kaip profesiniai partneriai, nei juo labiau kaip potencialūs meilužiai, jos maskulinistinis seksualumas atsiskleidžia tik santykiuose su žavinga tamsiaplauke prancūze Delphine Lasalle (aktorė Sofia Boutella). Tik mylimosios glėbyje ledinis Lorraine žvilgsnis sušvelnėja, veidas įgyja iki tol neregėto tikrumo, o brutali Delphine mirtis pirmą sykį priverčia sudrėkti Lorraine akis.

Brunetė Delphine (Sofia Boutella) flirtuoja su atomine blondine.
Brunetė Delphine (Sofia Boutella) flirtuoja su atomine blondine.

Kai vyras buvo herojus, į moterį kine žvelgta iš heteronormatyvių maskulinistinių pozicijų (kaip į geismo objektą), tad moteriai užėmus dominuojančią poziciją, geismo objektu tampa vyras, jo kūnas. Tai ypač ryšku Septyniose seseryse, kur vos keletą akimirkų matome Karen apsinuoginusią, tačiau vienos iš seserų (Pirmadienio) slaptas mylimasis – tamsiaplaukis brunetas Adrianas – ypač erotizuotas (jį puikiai įkūnija tuniziečių kilmės olandų aktorius Marwanas Kenzari᾽s). Jo treniruotas kūnas demonstruojamas įvairiais rakursais meilės scenoje su Šeštadieniu.

Stiprėjanti vyriškoji moters asmenybės pusė, ypač visapusiškai atsiskleidžianti kino mene, kviečia permąstyti tradiciniais laikomus vyro ir moters santykius ir iš naujo nubrėžti lytiškumo ribas (jei jos apskritai egzistuoja). Kvestionuodamas kanoninius lyčių santykius ir lytiškumą apskritai, šiuolaikinis kinas įtaigiai parodo, kad lytis – tai dinamiška socialinė konstrukcija, priklausanti nuo konteksto (kintanti ir verčianti kisti).

Metafizinio kino poezija: savivoka akistatoje su gamta

Ciel rouge. Filmo afiša
Ciel rouge. Filmo afiša

Metafizinio kino poezija: savivoka akistatoje su gamta

Karolis Baublys

Šiuolaikinis prancūzų kinas jau kurį laiką išgyvena savotišką vidinę stagnaciją. Filmų per metus sukuriama daug, bet didžioji jų dalis skirta išimtinai vietinei (prancūzų) rinkai: paryžiečiams, bretonams ar Pietų Prancūzijos gyventojams. Ypač tai pasakytina apie komedijas – populiariausią šių dienų prancūzų kino žanrą (komedijos apima kone 80 % visos vietinės kinematografinės produkcijos). Susidaro įspūdis, kad retas kuris prancūzų režisierius turi ambicijų sužavėti tarptautinę publiką ir kalbėti apie universalias, o ne lokalias problemas. Netikėta išimtis šiame kontekste – pirmasis scenaristo Olivier Lorelle᾽io režisūros bandymas, drama Raudonas dangus (Ciel rouge; 2017).

Filmas atskleidžia dramatišką Prancūzijos tarptautinės politikos istorinį tarpsnį 1946-aisiais, Indokinijos karo metais, kuomet prancūzai mėgino išsaugoti Azijos kontinente esančias kolonijas. Siužeto lygmenyje pasakojama apie jauną prancūzų karininką Philippe᾽ą (Cyril Descours), kuris išvyksta į Vietnamą savanoriu, sekdamas kadaise mirusio tėvo pavyzdžiu. Pareiga ir atsakomybė savo valstybei susvyruoja, jaunuoliui susidūrus su karo žiaurumais (Philippe᾽as priverstas kankinti jauną vietnamietę Thi, kad iš jos išgautų partizanų karo taktiką). Užuot atlikęs pareigą, Philippe᾽as išlaisvina vietnamietę (Audrey Giacomini) ir kartu su ja pabėga į laukinės gamtos prieglobstį. Atvirai bendraudami pačiomis sudėtingiausiomis temomis (apie karą ir taiką, pareigą ir pasiaukojimą, baimę ir likimą), jaunuoliai suartėja, tarp jų užsimezga jausmai.

Vietnamietė Thi (Audrey Giacomini) ir prancūzų karininkas savanoris Philippe (Cyril Descours).
Vietnamietė Thi (Audrey Giacomini) ir prancūzų karininkas savanoris Philippe (Cyril Descours).

Meilė kare nėra naujiena, bet įspūdį padaro tai, kaip filmas sukurtas: laisvas, erdviškas kameros judėjimas kaip žmogaus sielos laisvės metafora; poetiškai melancholiški pianino garsai kaip neišvengiamos lemties leitmotyvas; detalus gamtos pasaulio fiksavimas, joje įžvelgiant universalų, nenutrūkstamą gyvybės šaltinį. Kas yra žmogus gamtos akivaizdoje? Paradoksalu, tačiau žmogus, būdamas per mažas, kad suprastų gamtą, yra pajėgus sunaikinti pasaulį, sugriauti iki pamatų natūralią pasaulio harmoniją. Karas – puikus destruktyvios žmogiškosios jėgos pavyzdys.

Universalumo filmui teikia atsekami ryšiai su kino istorija ir ją reprezentuojančiais ankstesnių kūrėjų darbais, kuriuos, ko gero, režisierius laiko savo mokytojais. Pirmoji filmo dalis iki pabėgimo į gamtą lengva forma primena Franciso Fordo Coppolos Šių dienų apokalipsę (Apocalypse Now; 1979), tik, žinoma, neprilygdama Coppolos šedevrui nei daugiaplaniškumu, nei slogia atmosfera, nei filosofine jėga. Ko gero, jausdamas, kokiu mastu rizikuoja, prancūzų režisierius greitai pereina prie kitos stilistikos, jau kur kas aiškiau perimdamas kito amerikiečių režisieriaus – Terrence᾽o Malicko – kino kalbą: vizualinis lygmuo vis labiau poetiškėja, sudėtingais kameros viražais atskleisdamas subtilias veikėjų jausenas laukinės gamtos akivaizdoje. Tokiu būdu, meditatyviai filmuojant vandenį, medžių viršūnes, oro virpėjimą, akmenis, uolas, raudoną vakaro dangų, gyvybės kupiną žemę, perimama poetiška Terrence᾽o Malicko Naujojo pasaulio (The New World; 2005) meninė vizija. Su Naujuoju pasauliu Olivier Lorelle᾽io filmą sieja ir svarbiausia siužetinė linija – meilė tarp priešų, atstovaujančių skirtingoms kultūroms. Raudono dangaus veikėja vietnamietė Thi tvirtai tiki savo tautos pergale, kuris atvers žmonijai naująjį pasaulį. Jos įtaigumas ir dvasinė branda tokie stiprūs, kad Philippe᾽as iš karo dezertyro virsta išdaviku, perėjusiu į priešo pusę. Bet ar išduodamas savo tautą Philippe᾽as išduoda pats save? Vargu. Ryšys tarp žmonių svarbesnis nei valstybių sienos ar veidmainingai sukurti įstatymai. Tiesa universali, ji nepriklauso kuriai nors vienai stovyklai, vienai tautai, vienai kalbai. „Tu – keistas prancūzas…“, ‒ taikliai reziumuoja vietnamietė Thi.

Gamta kaip nesenkantis tiesos ir išminties šaltinis paverčia Raudoną dangų metafizine poema apie savojo Aš ieškojimą, dvasinį brendimą, iš naujo atrandant svarbiausias individo egzistenciją užpildančias vertes. Atradus ryšį su gamta ir savimi pačiu, baimės nelieka, netenka prasmės ir mirtis.

Meilė laukinės gamtos fone.
Meilė laukinės gamtos fone.

Socialinio kino iššūkiai: pažadinti visuomenę bet kokia kaina

Radikalusis ACT UP Paris senbuvis Seanas (aktorius Nahuel Perez Biscayart)
Radikalusis ACT UP Paris senbuvis Seanas (aktorius Nahuel Perez Biscayart)

Socialinio kino iššūkiai: pažadinti visuomenę bet kokia kaina

Karolis Baublys

Vieni negalime padaryti nieko, esame stiprūs būryje. Bedraminčių dėka individas gali ne tik realizuoti save, bet ir kovoti už bendras tiesas, bendrus tikslus. Bendrystė panaikina vienatvės pojūtį, integruoja į visuomenę. Buvimas bendraminčių būryje įrodo, kokia reliatyvi yra kitoniškumo sąvoka. Kitoniškumas visuomet priklauso nuo konteksto. Šias mintis sukelia nauja prancūzų režisieriaus Robino Campillo socialinė drama 120 dūžių per minutę (120 battements par minute), užkariavusi ne tik šiųmetinę Kanų kino festivalio komisiją, skyrusią kūriniui Didįjį prizą, bet ir  kur kas platesnį žiūrovų ratą, nebūtinai susijusį išimtinai su kinu (kūrinys pretenduoja į Europos Parlamento (EP) įsteigtą LUX apdovanojimą, kuris kasmet teikiamas filmui, atskleidžiančiam europinių vertybių universalumą bei kultūrinę žemyno įvairovę).

French director Robin Campillo poses on May 28, 2017 during a photocall after he won the Grand Prix for the film '120 Beats Per Minute (120 Battements Par Minute)' at the 70th edition of the Cannes Film Festival in Cannes, southern France. / AFP PHOTO / LOIC VENANCE
French director Robin Campillo poses on May 28, 2017 during a photocall after he won the Grand Prix for the film ‘120 Beats Per Minute (120 Battements Par Minute)’ at the 70th edition of the Cannes Film Festival in Cannes, southern France. / AFP PHOTO / LOIC VENANCE

Prancūzų žiūrovui Robinas Campillo puikiai žinomas jau nuo 2009-ųjų, kuomet Maroke gimusio kino menininko bendradarbiavimas kuriant scenarijų Laurent᾽o Cantet filmui Tarp sienų (Entre les murs; 2008) buvo įvertintas Cezariu kaip geriausia adaptacija. Robino Campillo, kaip kūrybingo menininko, statusas tapo dar solidesnis po 2013-aisiais režisuotos dramos Vaikinai iš Rytų (Eastern Boys), žaidžiančios skirtingais žanrais ir keliančios sudėtingus socialinę realybę tyrinėjančius klausimus. Vaikinus iš Rytų ir 120 dūžių per minutę jungia bendra tema ‒ homoseksualumo percepcija visuomenėje.

Naujausias Campillo filmas pasineria į LGBT asociacijos ACT UP Paris veiklą 1990-aisiais. ACT UP Paris nariai aktyviai kovoja prieš ŽIV plitimą ir mėgina priversti medikus, politikus ir visą visuomenę jautriau ir atsakingiau žvelgti į neišvengiamą kovą su mirtinu virusu. ACT UP turi savo istoriją, kuri prasideda ne Prancūzijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose 1987-aisiais. Robinas Campillo, remdamasis autobiografine patirtimi (režisierius ilgus metus buvo aktyvus ACT UP Paris narys), tiksliai ir įtikinamai atkuria aptariamo laikmečio dvasią. Tais laikais AIDS buvo menkai ištyrinėta, tabu ir baimių apgaubta liga, vadinta epochos epidemija. Nežinojimas sergančius asmenis vedė į depresiją, vienatvę ir atskirtį.

120 dūžių per minutę ‒ galinga politinė freska apie kovos galią. Kiekvienas ACT UP narys, priklausydamas grupei, sykiu turi ir savo individualią istoriją, dėl kurios ŽIV nelieka vien homoseksualų, prostitučių ir kalinių problemų rate. Ypač vykęs režisieriaus sprendimas tarp filmo veikėjų įtraukti Hélène (Catherine Vinatier), bene dvidešimčia metų vyresnę už kitus grupės aktyvistus, kuri įsitraukia į ACT UP veiklą dėl mažamečio hemofilija sergančio sūnaus, užsikrėtusio ŽIV perpylus kraują.

 ACT UP Paris nariai dalyvauja kasmetiniame Gay Pride. Kadro centre - naujasis asociacijos narys Nathanas (aktorius Arnaud'as Valois).
ACT UP Paris nariai dalyvauja kasmetiniame Gay Pride. Kadro centre – naujasis asociacijos narys Nathanas (aktorius Arnaud’as Valois).

Vis dėlto didžiausias dėmesys filme sutelkiamas į du homoseksualius vaikinus – Nathaną (Arnaud Valois), naująjį asociacijos narį, ir Seaną (Nahuel Perez Biscayart), ACT UP veteraną, garsėjantį drastiškumu, radikalumu. Jųdviejų bendravimas išauga į aistringą ir dramatišką meilės istoriją.

Nors filmas sutelktas į socialines-politines problemas, neužmirštas ir estetinis lygmuo. Filmo pradžioje vykusiai pateikiama vizualinė metafora apie mirties grėsmę ore: kamera ilgai fiksuoja ore sukilusias dulkes, kurios palengva įgyja ląstelių ir virusų formą. Juk būtent šitaip apie ŽIV virusą mąstyta epidemijos pradžioje, esą jis sklando ore. Virusas perduodamas iš žmogaus žmogui lygiai taip pat, kaip perduodamas žinojimas ar meilė. Bene stipriausia filmo scena garso lygmeniu fiksuoja sunkų mirštančio Seano alsavimą, kuris vizualiniame lygmenyje persipina su onirinėmis vizijomis apie krauju pasruvusią Seną. Kraujas filme tampa savotišku simboliu ar veikiau įspėjimu, verčiančiu visuomenę susimąstyti apie gyvenimo vertę ir laikinumą.

Itin vykęs muzikinis sprendimas į filmo garso takelį įtraukti garsiąją anglų grupės Bronski Beat dainą Smalltown Boy (1984), tapusią gėjų kultūros ikona. Dainoje kalbama apie jauno homoseksualaus vaikino, kenčiančio nuo vienatvės ir homofobijos, mėginimą ištrūkti iš provincijos į didelį ir tolerantišką miestą. Paminėtina, kad grupės Bronski Beat lyderis Jimmy᾽s Somerville᾽is irgi buvo ACT UP asociacijos narys Los Andžele. Už dalyvavimą šios grupuotės veikloje jam teko būti net areštuotam.

120 dūžių per minutę įrodo, koks įtaigus ir jaudinantis gali būti socialinis kinas. Kino kūrėjas, kaip bet kuris menininkas, negali lindėti užsidaręs dramblio kaulo bokšte, jo paskirtis – eiti į visuomenę, pasisakyti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis, gyventi aktyvų socialinį gyvenimą.

Tikros ir tariamos aukos

"The Beguiled". Visu pajėgumu į kino ekranus sugrįžtanti Nicole Kidman Marthos vaidmenyje.
“The Beguiled”. Visu pajėgumu į kino ekranus sugrįžtanti Nicole Kidman Marthos vaidmenyje.

Tikros ir tariamos aukos

 Karolis Baublys

Šiais metais Kanų kino festivalis pateikė staigmeną – prizas už režisūrą atiteko talentingai moteriai, Sophiai Coppolai, legendinio režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukrai. Nesu mizoginiškų pažiūrių, veikiau priešingai, tad su neslepiama simpatija mėginsiu aptarti prizo nusipelniusio filmo Aukos (The Beguiled; prancūziškas pavadinimo variantas – Les Proies) meninį pasaulį. Pirmiausia, svarbu įsisąmoninti tai, kad šis Sophios Coppolos filmas nėra 1971 metais pasirodžiusios  ekranizacijos remake, bet – nauja Thomaso P. Cullinano to paties pavadinimo romano (The Beguiled) ekranizacija.

Siužeto lygmenyje Aukų istorija vyksta 1864, JAV pilietinio karo, metais Virdžinijos valstijoje. Jaunų merginų internatas, besilaikantis atokiai nuo karo veiksmų, priglaudžia sunkiai sužeistą kareivį Johną McBurney᾽ų, įkūnytą airių aktoriaus Colino Farrellio. Johnas – vienintelis vyras merginų pensione – pats to nenorėdamas sudrumsčia ramią ir monotonišką internato kasdienybę, sukurstydamas ištisą aistrų virtinę. Sveikdamas Johnas vis labiau iškyla kaip subtilus psichologas ir talentingas suvedžiotojas. Moterys ir merginos viena po kitos pasiduoda tamsiaplaukio vyriškio žavesiui.

Filmas stiprus vientisu, puikiai suderintu skirtingų moterų aktorių ansambliu. Nicole Kidman įkūnija jaunų merginų internato viršininkę Marthą Farnsworth, kurios išorinis šaltumas slepia skaudžias praeities patirtis, jaunystės ilgesį, neišmatuojamą vienatvę. Lėtai prausdama atgabentą kareivį, švelniai lytėdama jo veidą, kaklą, krūtinę, pilvą, rankas, šlaunis (pati erotiškiausia filmo scena!), Martha susijaudina lyg mažametė mergaitė. Pokalbiai su Johnu jai sužadina giliai užgniaužtus jausmus apie vis labiau į praeitį grimstančią jaunystę, blėstantį grožį, į karą išlydėtą mylimąjį.

Dar (melo)dramatiškesnis Kirsten Dunst įkūnytos egzaltuotos mokytojos Edwinos Morrow paveikslas. Edwina – tipiška riterių romanų auka, laukianti jos išvaduoti atvyksiančio raitelio, nusinešiančio ją toli toli. Vos pasirodžius sužeistam kareiviui, ji į suknelę įsisega puošnią segę, nenešiotą nuo šv. Kalėdų… O pirmos bendros vakarienės metu romantiškoji veikėja apsivelka puošniausią suknelę, be jokio drovumo apnuogindama pečius.

Melancholiška romantikė Edwina (Kirsten Dunst).
Melancholiška romantikė Edwina (Kirsten Dunst).

Bene labiausiai pavykęs smalsios koketės Alicios paveikslas, įkūnytas sparčiai karjeros laiptais kylančios devyniolikmetės amerikiečių aktorės Elle Fanning. Alicia trokšta pažinti tikrąjį – gaivališkų aistrų, žavingų meilės intrigų – pasaulį, kuris slypi anapus nuobodžių pamokų, įkyrių maldų ir jokio malonumo neteikiančių kasdienių darbų. Vidury kasvakarinio maldų skaitymo Alicia atsiprašo, norėdama trumpam išeiti atlikti moteriškų reikalų, tačiau užuot ėjusį į tualetą ji tyliai įsėlina į sužeisto kareivio kambarį ir… švelniai pabučiuoja miegantį Johną.

Režisierei Sophiai Coppolai pavyksta subtiliai žaisti moteriškos psichologijos klišėmis. Filmas pamažu virsta niuansuota moteriškos ir vyriškos prigimčių studija, kvestionuojančia tariamą moters tyrumą. Ką pajėgi padaryti išduota moteris? Nustumti nuo laiptų (Edwinos atvejis), amputuoti koją (Marthos atvejis), nunuodyti (įspūdinga finalinė „paskutinės vakarienės“ scena).

Vienintelis merginų pensiono vyras John as (Colin Farrell) ir atvirai flirtuojanti Alicia (Elle Fanning).
Vienintelis merginų pensiono vyras John as (Colin Farrell) ir atvirai flirtuojanti Alicia (Elle Fanning).

Filmas priverčia iškelti klausimą apie tai, kas yra tikros ir tariamos šios istorijos aukos. Ar moterys, pasiduodančios naiviam idealizmui ir tauriems jausmams, yra tikrosios aukos? Tokį atsakymą režisierė ir scenarijaus autorė Sophia Coppola akivaizdžiai kvestionuoja ir dekonstruoja skirtingais filmo veikėjų poelgiais. Pavyzdžiui, Martha amputuoja Johno koją ne tiek dėl to, kad nėra kitos išeities, kiek genama asmeninio pavydo, juk lemtingąją naktį Johnas atėjo ne į jos, o į vilioklės Alicios kambarį… Vienintelė tikroji pasakojimo auka – vargšas sužeistas kareivis, kuris sumoka gyvybe vien už tai, kad yra… vyras.

Savitu feminizmu, rafinuota ironija, niuansuotu psichologizmu pasižyminčios Aukos – neabejotinai vienas įdomiausių ir stipriausių 2017 metų filmų. Tik gaila, kad lietuvių platintojai pasirinko itin banalų filmo pavadinimo vertimą – Lemtinga pagunda, tokiu būdu tarytum niveliuodami ryškų autorinį braižą turinčią kino menininkę su tradicinių trilerių kūrėjais.

Svajonės po mėlynu Marselio dangum

"Overdrive" filmo afiša
“Overdrive” filmo afiša

Svajonės po mėlynu Marselio dangum

Karolis Baublys

Dvi viena paskui kitą sekančios peržiūros su dviem kardinaliai priešingas šiuolaikinio kino tendencijas demonstruojančiais filmais – Sergejaus Loznitsos Švelni moteris (Кроткая) ir Antonio Negret Overdrive (Lietuvoje platintas dvigubu Overdrive. Greičio įkaitai pavadinimu) – verčia permąstyti vadinamojo autorinio ir industrinio kino santykį, tarp jų kylančias įtampas ir galimus sąlyčio taškus.

Ukrainiečių režisieriaus filmas Švelni moteris, prie kurio realizavimo prisidėjo ir Lietuva, pasižymi grubiu natūralizmu, įtaigiai perteikdamas moralinį Rusijos socialinės sistemos smukimą. Be abejo, filmas stiprus, jį žiūrėdamas žiūrovas patiria nepatogumą, šaltį, pasibaisėjimą. Iš šios slogios nuotaikos gelbsti tik ironija, priversdama žiūrovą šyptelti. Tačiau po filmo peržiūros nejučia lieka kartus skonis burnoje ir kirbantis klausimas: „O kas iš to?“ Ar meno paskirtis – priversti žiūrovą liūdėti ir jaustis nejaukiai?

Priešingus pojūčius sukelia prancūzų prodiusuotas veiksmo filmas Overdrive, režisuotas režisieriaus iš Kolumbijos, Antonio Negret, ir vykusiai imituojantis svarbiausius pramoginio amerikiečių kino bruožus. Amerikiečiai žavūs tuo, kad sugeba padovanoti žiūrovui svajonę. Rūpesčiuose įklimpusiam europiečiui teigiama mintis apie tai, kad įmanoma gyventi kitaip, nerūpestingai, nesukant galvos dėl žmonių žiaurumo ar vienatvės. Galima vairuoti prabangų automobilį, mėgautis įstabaus grožio paplūdimiais, imant iš gyvenimo viską, ką jis gali duoti. Filmas, užuot kopijavęs realybę, ją tarytum iš naujo sukuria (ar, veikiau, perteikia idealią galimos tikrovės viziją). Šalčio pojūtį, atsineštą iš Švelnios moters, keičia žavėjimasis jaunais personažais, kupinais ryžto ir gyvenimo planų.

 Išties industrinio (ar komercinio) kino sąvoka reliatyvi. Bet kuris filmas yra komercinis, nes reikalauja milžiniškų finansinių sąnaudų. Overdrive stiprybė – puikūs techniniai sprendimai, pirmiausia įspūdingas Prancūzijos miesto Marselio filmavimas, atveriantis magiško grožio gamtą, vingrius piemiesčio kelius, stulbinančią architektūrą.

Antonio Negret režisuotas filmas imponuoja charakteringais pagrindiniais herojais – dviem broliais Andrew ir Garrett Foster, užsiimančiais prabangių automobilių vagystėmis ir įsiveliančiais į dviejų vietinių mafiozų varžymąsi dėl teritorijos. Vieną iš brolių vagišių suvaidino kylanti Hollywoodo žvaigždė, žymiojo aktoriaus ir režisieriaus Clinto Eastwoodo sūnus Scottas Eastwoodas, prieš tai kūręs antro plano vaidmenis filmuose Savižudžių būrys (Suicide Squad) ar Greiti ir įsiutę 8 (Fast and Furious 8).

 Naratyvo detalių lygmenyje išsskirčiau, ko gero, vieną įspūdingiausių pasipiršimo scenų kino istorijoje: vykstant intensyvioms automobilių gaudynėms, Scotto Eastwoodo herojus Andrew staiga sustabdo automobilį ir, žvelgdamas į baimės sukaustytą mylimąją, sėdinčią gretimais, klausia: „Ar tekėsi už manęs?“ Amo netekusi mergina (Kubos kilmės aktorė Ana de Armas), dairydamasi pavymui, taria: „Tu – beprotis!.. Taip… Žinoma, tekėsiu!“ Džiaugsmingai krykštaujant Andrew, gaudynės tęsiasi.

Nors stiliumi ir tikrovės reprezentacija Švelni moteris ir Overdrive kardinaliai priešingi, juos jungia kinematografinė meistrystė, įtikinamai perteikti personažai, įdomus siužetas.

2017 08 17‒20

Vasilina Makovceva filme "Švelni moteris".
Vasilina Makovceva filme “Švelni moteris”.
Amerikiečių aktorius Scottas Eastwoodas
Amerikiečių aktorius Scottas Eastwoodas