Category Archives: Jubiliejinė rašytojų galerija

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja, arba Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

H.Ch.Andersenas
H.Ch.Andersenas

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja

arba

 Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

Gintarė Adomaitytė

Būtent taip – mus vienijančia, jungiančia, siejančia – diena Balandžio 2-ąją įvardija docentas, literatūrologas Kęstutis Urba. Ne veltui rašau Balandžio 2-ąją didžiąja raide – tai ne tik Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Tai – Tarptautinė vaikų knygos diena.

Savąją meilę ir pagarbą Andersenui jau esu išliejusi knygoje ,,Sparnuotos iškabos“. Nemanau, kad šį kartą galėčiau ką nors prie ten publikuoto pasakojimo pridėti ar atimti. Nutariau elgtis kitaip: pasikalbėti apie H.Ch. Anderseną ir jo gimimo dieną su tais vaikų literatūra besirūpinančiais žmonėmis, kuriems šių metų pavasaris buvo dosnus: tai – svetainės menobangos.lt draugai bei bičiuliai, pelnę itin garbingus apdovanojimus.

LRT Klasikos programos laidos Ryto allegro žurnalistė Alma Valantinienė šiemet tapo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premijos ,,Už vaikų ir jaunimo literatūros sklaidą“ laureate.

Alma prisipažįsta: ,,Andersenas mane lydi visą gyvenimą, nuo vaikystėje skaitytų ar klausytų pasakų iki pažinties su naujais vertimais, Anderseno muziejaus Odensėje lankymo ir nuotraukos šalia didžiojo pasakininko skulptūros per IBBY kongresą… Nuo laidų Lietuvos radijuje, pasakų, skaitomų sūnui, iki mano nelabai moksliško pranešimo apie pastatymus pagal Anderseną Lietuvos radijo teatre mokslinėje konferencijoje Vilniuje. Jo gimimo diena man tapo švente, kai Lietuvoje dar nebuvo švenčiama – mano vestuvių puota vyko balandžio 2-ąją. Prisimenu, matyt, vieną pirmųjų Vaikų knygos dienos švenčių Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai Kęstutis Urba pasirodė pilnai salei vaikų, apsirengęs kaip Andersenas – su skrybėle ir lazdele. Kiekvienais metais rengdavau reportažus vaikų radijo laidoms iš tų švenčių, kalbindavau karūnuotus rašytojus, jų knygų dailininkus, leidėjus ir skaitytojus. Dabar tai darau laidoje suaugusiesiems – laidoje Ryto allegro. Juk smagu ir šventėje, ir kasdienybėje pasakoti apie vaikų kultūros lauke besidarbuojančius, priminti tėvams, kad tai jie pirmieji turi parodyti savo vaikams vertingas knygas“.

Alma ir Andersenas
Alma ir Andersenas

Švietimo ir mokslo ministerija kasmet premiją skiria ir Lietuvos rašytojai ar rašytojui. Šį kartą laimė šyptelėjo kelių knygų autorei, aktorei, režisierei, dailininkei  Kristinai Gudonytei.

Kristina prisimena: ,,Anderseno ir brolių Grimų pasakos buvo pačios pirmosios knygos, kurias atsimenu iš vaikystės ir kurias pati savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, ėmiau skaityti. Žinoma, ne po vieną kartą. Be to, kai mokiausi trečioje ar ketvirtoje klasėje, mane susirado aktorius Povilas Saudargas ir pakvietė suvaidinti Gerdą jo statomame spektaklyje ,,Sniego karalienė“. Taigi, Anderseno tekstą turėjau mokytis mintinai ir visa tai pajausti. Keista, bet Anderseno pasiilgstu, prie jo kūrybos grįžtu. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti pjesę, kurioje Andersenas – pagrindinis personažas. Gaila, kad kaip ir kitų savo pradėtų sumanymų, jos vis negaliu pabaigti. Andersenas – tai begalinė dvasinė švara, muzikalumas, juvelyrika.

Nežinau, ar kiekvienais metais, bet jo gimtadienį tenka švęsti, nes daug vaidinau, režisavau, rašiau vaikams. Dažnai dalyvauju specialiai tai dienai skirtuose renginiuose. Balandžio 2-osios minėjimas man – jau tradicija. Puiki, graži diena.“

Kristina Gudonytė
Kristina Gudonytė

 

Tai puikiai, gražiai dienai neabejinga ir Aldona Augustaitienė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, skaitymo skatinimų iniciatyvų puoselėtoja, šių metų Vasario 16 dieną  apdovanota ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Aldonos prisiminimai: ,,Andersenas man primena vaikystę kaime. Būdavo, kai tėvai išsiruošdavo aplankyti giminaičių kur nors toliau visai dienai, mes, vaikai, prašydavomės, kad leistų pasikviesti pusseserę. Taip būdavo smagiau. Ji buvo dvejais metais vyresnė, jau gerai mokėjo skaityti. Ateidama visad atsinešdavo knygų. Pamenu, kad tai buvo Anderseno pasakos, su iliustracijų įklijomis. Tos pasakos kėlė liūdesį ir baimę, bet ir klausytis buvo didelis noras. Ko gero, dėl tų pasakų atsirasdavo visokių baimių: tamsoje išeiti laukan, atsidaryti palėpėje beveik niekad nedarinėjamą skrynią, ar, žvelgiant į išsiritusį ančiuką, baimintis, kad jis nebūt bjaurus. Mokykloje mokytoja kartais prie jo pavardės dar pridurdavo: pasakininkas Andersenas. Ir dar… Kai tik pradėjau talkinti Jaunųjų filologų vertinimo komisijai, vienas iš vertėjų vertintojų man kažkuo panėšėjo į Anderseną.

Šiandien man Andersenas – tai atskiri gyvenimo fragmentai: prieš keliolika metų parengtas pranešimas ,,H. Ch. Anderseno vertimai į lietuvių kalbą“, tai danų paroda ,,Bjaurusis ančiukas“ Vaikų literatūros centre, tai Tarptautinė vaikų knygos diena ir virtinė darbų ją švenčiant. Kol dirbu, vertinu galimybę švęsti prasmingai jo gimimo dieną, kurią dar pasaulis vadina Tarptautine vaikų knygos diena.“

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

 

Gaila, kad Almos Valantinienės minėtasis  Hanso Christiano Anderseno ‒ Kęstučio Urbos pasirodymas nė karto nebuvo pakartotas. Aš jo nemačiau ir, ko gero,  nebematysiu. Vienaip ar kitaip, žinau: Balandžio 2-oji be vaikų ir jaunimo literatūros tyrėjo, žinovo, mėgėjo, rašytojų pagrindinio kritiko ir įkvėpėjo, Viltaro Alksnėno slapyvarde prisidengusio vertėjo Kęstučio Urbos būtų vėsesnė…

Šiemet mes, vaikams ir jaunimui rašantys arba tą literatūrą skleidžiantys, gavome jo laišką, viliojantį vykti į Panevėžį švęsti Balandžio 2-osios. Prisegtuke puikavosi keistokas, bet viliojantis tortas… iš knygų.

Tortas iš knygų
Tortas iš knygų

Spėju, kad nemenku tortu gausioje Urbų šeimoje buvo vaišintasi Kovo 12 dieną: Vyriausybės rūmuose už nuopelnus vaikų ir paauglių literatūriniam ugdymui Kęstučiui Urbai įteikta Vyriausybės ir meno premija.

Kęstutis Urba
Kęstutis Urba

Štai kokią kalbą pasakė VU docentas Kęstutis Urba:

Gerbiamieji,

Mano kartos žmonių, ypač užaugusių kaime, tradicinis lietuviškas geras tonas skatintų šią trumpą pasisakymą pradėti žodžiais „nesu vertas, nesu vertas, nesu vertas…“ Tačiau suvokdamas, kad šį teiginį apie ne vieną iš mūsų, apdovanotųjų, daug sodriau suformuluos kai kurie itin aktyvūs internautai, apsiribosiu keliais padėkos ir džiaugsmo sakiniais.

Dėkoti turėčiau labai daug kam – ilgokas būtų sąrašas žmonių, padėjusių, paskatinusių mane ateiti į skirtingas veiklos sritis, už kurias šiandien esu apdovanojamas. Tikiuosi visiems jiems kaip nors nuolat priminti savo dėkingumą, o šįkart dėkosiu čia esantiesiems.

Be abejo, visų pirma, premijų skyrimo komisijai – už tai, kad jie skaito šūsnis kandidatų (pristatomųjų) popierių ir priima pačius teisingiausius sprendimus…

Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri ne tik suteikia man puikias sąlygas įgyvendinti idėjas, bet ir pristatė mano kandidatūrą šiai premijai.

Žinoma, negaliu ir nenoriu pamiršti, jog jau beveik 40 metų mano profesinis gyvenimas susijęs ir su Vilniaus universitetu, kuris vos prieš keletą valandų išsirinko naują rektorių. Nereikia nė sakyti, kad universitetas mano gyvenime yra visapusiškai svarbus.

Dėkoju labai maloniai mane į savo būrį priėmusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, nepaisant to, kad ilgą laiką mažai kas suprato, ką aš toje sąjungoje veikiu.

Dėkoju maždaug 120-čiai vadinamųjų savo pavaldinių – visuomeninės organizacijos ‒ Tarptautinės Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narių, su kuriais jau 22-jus metus gera ir prasminga būti ir veikti kartu.

Aš labai džiaugiuosi ypatingu sutapimu – gauti premiją tokios jaunatviškos mūsų valstybės sukakties dienomis.

Išskirtinai džiaugiuosi, kad įsirašau į eilę tų laureatų, kurie savo profesinę ir visuomeninę veiklą yra susieję su vaikų ir paauglių kultūriniu, meniniu ugdymu. Esu bene 10-tasis šios rūšies laureatas. Buvau numatęs pasakyti, kad tai nėra mažai. Bet kai iš vertinimo komisijos pirmininko lūpų ką tik išgirdau, kad iš viso Vyriausybės premijos laureatų yra daugiau kaip 170, sakau, kad tai yra mažai, ir linkiu, kad tokių apdovanojimų nuolat daugėtų. Juk nieko nėra svarbiau, kaip dirbti tiems, kurie auga, kurie žengia į kultūros pasaulį, kurie ateinantį amžiaus ketvirtį kurs ir puoselės Lietuvą.

Šis mano apdovanojimas yra ir vaikų literatūros kaip kultūros reiškinio pripažinimas, visų mano bendraminčių veiklos pripažinimas, taip pat skaitančio vaiko, vaiko, skaitančio jam artimą ir suvokiamą literatūrą, įvertinimas ir pripažinimas.

Viliuosi, kad man visai tinka prisiminti vieno garsaus vaikų literatūros herojaus Kūlverstuko žodžius apie Draugystės namus: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme. Tegyvuoja mes! Valio!“.

Taigi – mes dirbome, dirbome ir pagaliau gavome Vyriausybės premiją. Viskas labai paprasta, ar ne kolegos? (Juokauju, žinoma, – norėdamas nuslėpti tikrą džiaugsmą, jaudulį ir dėkingumą. )

Ir vis dėlto: tegyvuoja mes, 2014 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai!

 

Šį pavasarį nutiko ir daugiau įvykių, vertų šūksnio ,,Tegyvuoja!“

Tegyvuoja leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtas pirmasis Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei jo finalininkės Akvilė Cicėnaitė (,,Niujorko respublika“), Jurga Šalaševičiūtė (,,Atsijunk“), Daina Opolskaitė (,,Eksperimentas gyventi“). Smagu pranešti, kad konkurso būta anoniminio – kaip seniai tokių, drąsinančių pasireikšti debiutantus, laukėme.

Tegyvuoja antrasis fondo ,,Švieskime vaikus“ Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir jo dalyviai.

Viena laureačių – Ieva Kasperavičiūtė, VU studijuojanti mediciną.

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

Jos eilėraščtis ,,Paslaptis“ Kovo 11 dieną paslaptingai ir jaukiai aidėjo Naisiuose, laureatų pagerbimo šventėje. Juo ir baigsime šį pavasarišką pasakojimą, skirtą Hanso Christiano Anderseno šventei. Norime ar ne, visi esame jo šešėlyje, tuo pačiu patirdami genijaus didybės šviesą.

Man noris tyliai tau pasakyti,

kai saulė medžiuose puošias rytui

ir šakos kantriai lapus kedena,

ir liejas šviesos ir glosto žemę.

 

Svaigina eglė ir jos didumas,

o spalvos lipdo iš mūsų rūmus

ir mūs pastogėj tarp tavo rankų

stebi paukštelis vakaro dangų.

Fondo "Švieskime vaikus" organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus
Fondo “Švieskime vaikus” organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus

 

Kur dingo Džeraldas?

Džeraldas Darelas
Džeraldas Darelas

Kur dingo Džeraldas?

Gintarė Adomaitytė

Keliavome neapsikrovę: pasiėmėm tik labiausiai būtinus daiktus. Kai muitinėje atidarėme parodyti savo bagažą, kiekvieno krepšio turinys tiksliai nusakė savininko būdą ir pomėgius. Štai Margo lagamine vežėsi krūvą kažkokių permatomų drapanėlių, tris knygas kaip sulieknėti ir mažų buteliukų su eliksyru nuo spuogų rinkinį. Leslio krepšyje gulėjo susukti į megztinį ir kelnes du revolveriai, dujinis pistoletas, knyga „Būk savo paties ginklininkas“ bei butelis alyvos, kuris sunkėsi. Larį lydėjo dvi dėžės knygų ir lagaminėlis su rūbais. Mamos bagaže dėl vietos varžėsi drabužiai ir kulinarijos bei sodininkystės knygos. O aš pasiėmiau tik tai, kas galėtų patrumpinti ilgą kelią: keturias knygas apie zoologiją, peteliškių graibštą, šunį ir stiklainį nuo uogienės, pilną kirmėlių, kurios tuoj tuoj turėj  virsti lėliukėmis. Šitaip kiekvienas savo nuožiūra apsirūpinęs atsisveikino su šaltais ir drėgnais Anglijos krantais.

Iš Džeraldo Darelo knygos ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“

 

Džeraldas vaikystėje
Džeraldas vaikystėje

Šeima keliavo į Graikiją, į Korfų salą. Buvo 1935 metai, ruduo… Greičiausiai jie visi buvo panašūs į būrelį plaštakių. Kur tai matyta? Išsiparduoti Anglijoje ir vykti į svetimą, nepažįstamą kraštą!

Kiekvienas iš to penketuko vertas atskiro pasakojimo. Pagrindinis šio rašinio herojus – Džeraldas Darelas (Geraldas Durrellas). Minime jo jubiliejinius metus (1925–1995). Tačiau pradėkime ne nuo jo. Darelianą verta pradėti nuo mamos – nuo Luisos (Louisa).

,,Mes galime didžiuotis tuo, kaip ją išauklėjome; mama mums visiems daro garbę“, – taip apie savo išmintingą, tolerantišką mamą yra sakęs šeimos vyresnėlis Lorensas (Lawrence).

Prieš tapdama gerai išauklėta mama, Luisa buvo dar geriau išugdyta žmona ir mama. Ji gimė Indijoje, britų šeimoje. Jei tiksliau – airių protestantų. Kuo tikriausias Indijos britas buvo ir jos vyras inžinierius Lorencas. Apie to meto Indijos brites moteris manyta: jos net ir nenutuokia, iš kur randasi pinigai – greičiausiai auga ant medžių. Ar ištekėjusi moteris, ar ne – giminės vyrai privalėjo ja rūpintis.

Tačiau kai Luisa liko našle, ja rūpintis nebuvo kam. Bendruomenė patarė išsiparduoti ir vykti ,,į namus“ – keliauti laivu į niekada neregėtą Angliją. Vyravo nuomonė, kad Indija tinkama gyventi šalis, tačiau mokslus vaikai privalo eiti ,,namuose“.

Vaikams mokslai nesisekė. Vyriausias Lorensas gavo oficialų išsilavinimą, tačiau aukštojo mokslo nebaigė – buvo pašalintas. Kitiems trims tiko namų mokymas.

Štai kaip savo mokymąsi Korfu saloje aprašo Džeraldas Darelas:

Džordžas rimtai ėmėsi mane mokyti. Neišsigando net to fakto, kad saloje nebuvo įmanoma gauti jokių vadovėlių; jis paprasčiausiai perrausė savo biblioteką.

Pamokos nebūtinai vykdavo kambaryje. Kartais – pajūryje ar net pačioje jūroje, rankiojant kriaukles kolekcijai, aptariant kiekvieną įdomesnį augalą ir gyvūnėlį. Anglų kalbos mokytasi iš Gibono (Edward Gibbon) ir Vaildo (Oscar Wilde) knygų, piešiamuose žemėlapiuose mirgėte mirgėjo tolimų kraštų žvėrys, o per istorijos pamokas karvedžiai net ir karščiausių mūšių metu spėdavo ilgesingai pažvelgti į dangų ir tyrinėti paukščius.

Su šunimi Rodžeriu
Su šunimi Rodžeriu

Iš dosnios ir svetingos salos šeima ,,į namus“ iškeliavo 1939 metais. Kas jiems nutiko?

Vyresnėlis Lorensas Darelas (1912–1990) pirmąją poezijos knygą išleido būdamas devyniolikos. Per Antrąjį pasaulinį karą dirbo Britanijos ambasados spaudos atašė Kaire, vėliau Aleksandrijoje.

,,Aleksandrijos kvartetas“ – labiausiai žinomas jo kūrinys. Pirmoji kvarteto knyga – „Džastina“ – pasirodė 1957 metais.

Kad ir kaip būtų keista, Indijoje gimęs diplomatas bei rašytojas Britanijos pilietybės niekada nepanoro. Kiekvieną kartą, vykdamas ,,į namus“, turėjo gauti vizą.

Tai jis, Lorensas, ,,kaltas“, kad Džeraldas taip pat tapo rašytoju – ne kartą skatino jaunėlį imtis plunksnos, o jei tiksliau – sėsti prie rašomosios mašinėlės.  Jaunėlis savo kūrybą vertino itin skeptiškai. Ne kartą teigė rašąs tik todėl, kad jo tolimoms ekspedicijoms ir privačiam zoologijos sodui reikia lėšų; kas kita vyriausias brolis – jis tikras kūrėjas, nes rašyti jam patinka.

Gamtoje
Gamtoje

Tiesą sakant, rašydamas lyg ir autobiografinę knygą ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“, Džeraldas nebuvo tikslus. Kad ir kaip keista, jis nutylėjo, kad į Korfu  salą kartu su šeima keliavo dar vienas asmuo – Lorenso žmona. Kur kas labiau jam rūpėjo atpasakoti, kaip atrodė jaunojo rašytojo kambarys (taigi, šventovė…) po to, kai jame apsilankė namų augintinės – dvi šarkos, vadintos Šakomis.

Šakos perkuitė kambarį kaip slaptosios tarnybos agentai, ieškodami dingusių planų. Rankraščiai ir rašomojo popieriaus lapai išblaškyti ant grindų tarsi rudens lapai, daugumą jų puošė žavus skylučių raštas. Šakos niekada neatsispyrė popieriui. Ant stalo lyg paskerstas per bulių kautynes kuinas riogsojo rašomoji mašinėlė: iš vidurių ištraukta juostelė, klavišai apkrėsti išmatomis. Kilimas, lova ir stalas apsitraukė sąvaržėlių šerkšnu. Šakos akivaizdžiai įtarė Larį narkotikų kontrabanda ir aršiai susidorojo su sodos skardine: visą jos turinį išbarstė ant knygų, ir jos dabar atrodė nelyginant snieguota kalnų grandinė. Stalas, knygos, rankraščiai, lova, ypač pagalvė buvo meniškai išpuošti žalio ir raudono rašalo grandinėlėmis. Sakytum, paukštis išpylė mėgstamiausios spalvos buteliuką ir pasivaikščiojo. Mėlyno rašalo, kuris būtų ne taip matomas, Šakos nelietė.

‒ Ne, tai paskutinis lašas, ‒ drebančiu balsu pasakė Laris. – Tikrai paskutinis lašas.          

 Mano_seima

Tų ,,paskutinių lašų“ Darelų gyvenime būta ir būta – ištisa jūra. ,,Tai nelaimingas atsitikimas“, – tokiais žodžiais Luisa pateisindavo bene kiekvieno įnamio išdaigas, nė nemanydama, kad neklusniu gamtos kūriniu reikėtų atsikratyti, juo labiau – kad į namus kuo įvairiausią gyvūniją tempiantį jaunėlį derėtų bent jau drausminti.

Trečiasis šeimoje – Leslis – gamtą regėjo visai kitokiomis akimis. Jam rūpėjo šautuvai ir šaudmenys, dar žvejybos įranga. Korfu saloje jis medžiojo bene kiekvieną dieną, o dar ir naktį. Keistoka, bet dvi priešybės – gamtą saugantis Džeraldas ir ją naikinantis Leslis – lyg ir nesipyko.

Knygoje ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“  Džeraldas svajingai mini vieną iš savo gimimo dienų, kai jo norai išsipildė: Leslis, jaunėlio paprašytas, savo rankomis sumeistravo ir padovanojo valtį. Tai buvo keistokas laivas – gal kiek per trumpas, apvalainas. Bet plaukė, ji plaukė! Jaunasis tyrinėtojas savo pirmąsias ekspedicijas praplėtė iki artimiausių salų.

Neįtikėtina, bet taiklusis šaulys Leslis Antrojo pasaulinio karo metu frontui netiko, buvo nusiųstas atlikti pareigos į vieną iš gamyklų. Jautėsi pažemintas, sumenkintas.

O toliau?

O toliau medžioklė ir žvejyba, nuotykių ir laimikių aptarimas baruose ir nežinojimas, ką iš tiesų reikėtų veikti, kur dėtis. Būta ir santuokos, ir bandymų kartu su žmona ūkininkauti Kenijoje. Nesėkmingai… Paskutinioji Leslio tarnyba – nedideliame viešbutyje Londone, netoliese taip visą gyvenimą viliojusių barų.

,,Aš jai padėjau auginti jos vaikus, ji man padėjo auginti mano gyvūnus“ – taip apie seserį, vadintą Margo, rašė Džeraldas Darelas.

Ir tikrai. Sumanęs steigti zoologijos sodą, Džeraldas žinojo, koks jis turi būti. Nežinojo kur… Stebėjosi, kad Anglijos miestai jo augintinių, atgabentų iš ekspedicijos Vakarų Afrikoje, purtosi. Žvėryną apgyvendino Bornemute. Ten jo sesuo turėjo tipišką anglišką namą su šiokiu tokiu sodu ir daržinėle. ,,Koks gražutis. Koks meilus. Mažutėlis…“ – tai žodžiai, kuriais Margo dar Korfu laikais apibūdindavo kiekvieną mažojo brolio atitemptą gyvį. Bornmute gyveno ne tik mažutėliai… Kartą Margo kilo idėja: gal prekybos centras priimtų žvėryną bent jau Kalėdų metui? Centras priėmė. Lankytojų padaugėjo. Tačiau vieną dieną jie būriavosi gatvėje, smalsiai stebėdami, kaip vitrinoje vaiposi iš jai skirto aptvaro ištrūkusi beždžionė. O vitrina buvo ne šiaip sau: joje puikavosi nuostabūs miegamojo baldai, suprantama, kad nuoširdžiai nusiaubti.

Ilgainiui žvėrynas ir jo ugdytojai rado namus. Tai – Džersio sala Normandijos salyne. Zoologijos sodas ten tebėra. Jo simbolis – paukštis drodas, kadaise ramiai gyvenęs Mauricijaus saloje. Drodai išnyko 1680 metais – lygiai po 170 metų nuo tos dienos, kai necivilizuotoje saloje apsigyveno ,,civilizuoti“ žmonės.

Simbolis Drodas atitinka  Džersio zoologijos sodo pasirinktąją misiją: svarbiausia išsaugoti nykstančias gyvūnų – net ir pačių smulkiausių – rūšis. Esminė taisyklė: narvai turi būti laiku iškuopti, gyvūnams privalu kuo greičiau suteikti veterinarijos mediko pagalbą, privalu rūpintis šviežiu, tinkamu maistu.   .

Be daugybės įvairiausių pareigų, Margo dirbo ir Džeraldo vairuotoja. Motociklu gabendavo į laidą dvi televizijos žvaigždes: savo brolį ir jo beždžionę. Visi trys nepamiršdavo pakeliui pasivaišinti paplentės kavinėje.

Gerokai vėliau, 1995 metais, pasirodė Margo autobiografinė knyga ,,Kas nutiko Margo?“, savo dienos laukusi net keturiasdešimt metų. Neįtikėtina, tačiau pati autorė buvo ją pamiršusi. Rankraštį atsitiktinai palėpėje rado Margo anūkė.

Nedrįstu samprotauti apie knygą, kurios dar neskaičiau. Skaičiau tik apie knygą – būta ir kritinių pastabų. Tačiau tais metais leidinys tapo itin aktualus: jo išleidimas sutapo su Džeraldo Darelo mirtimi.

Perfrazuodama Margo knygos pavadinimą, kuo garsiau noriu šūktelti ir aš: kas nutiko, kad Darelą prisimena nedaugelis? Net šiais – tokiais jam svarbiais metais. Dvidešimt metų nuo jo mirties, devyniasdešimt nuo gimimo.

Džeraldas gimė itin stambus. Ir liko… Vienintelis stambuolis smulkių, neaukštų žmonių giminėje. Jo besilaukdama, Luisa jautėsi kaip dramblienė. Baimintasi sunkaus gimdymo, tačiau nutiko kitaip: kūdikis mamos nekankino, sakytum, į pasaulį išskriejo pats – tartum nujaustų, kiek svarbių reikalų jo laukia.

Apie Džeraldą sakyta: gimė su auksiniu šaukštu burnoje. Apie auksą samprotauti sudėtinga, tačiau kad gyvenimą jis sėmė uoliai – tai jau tikrai.

Jam buvo treji, kai patraukė į pirmąją savo tolimą kelionę – į tuos ne kartą šiame rašinyje minėtus ,,namus“. Laive vaikams rodė animacinį filmą apie katiną Feliksą. Džeraldas pirmą kartą matė judančius paveikslus. Jis ir pats bandė nupiešti katiną, tikėdamasis, kad piešinys privalo atgimti.

Knygoje ,,Žvėrynas dvare“ Džeraldas Darelas save apibūdina taip:

Daugumas vaikų, būdami šešerių septynerių metų, kuria neįgyvendinamus planus, svajoja užaugę tapti policininkais, gaisrininkais arba mašinistais. Tačiau mano savimeilė nesitenkino tokiomis paprastomis profesijomis, aš tiksliai žinojau, ką darysiu: aš turėsiu nuosavą zoologijos sodą. Ir toji svajonė man visai neatrodė (o ir dabar neatrodo) tokia nevykusi ar beprotiška. Draugus ir artimuosius mano abejingumas viskam, kas neturi kailio, plunksnų, žvynų ar chitino, jau seniai įtikino, jog aš pamišęs, ir jie į tai žvelgė kaip į dar vieną mano silpno proto paliudijimą. Nereikią kreipti dėmesio į mano plepalus apie nuosavą zoologijos sodą, ir laikui bėgant aš tai užmiršiąs. Tačiau slinko metai, o draugai ir giminės su siaubu regėjo, jog mano pasiryžimas įsigyti zoologijos sodą tiktai stiprėja. Pagaliau po kelių ekspedicijų, kur aš gaudžiau žvėris svetimiems zoologijos sodams, pajutau, kad atėjo laikas organizuoti savąjį.    

Ką galėčiau pridurti?

Tik tiek, kad šiuo metu ant mano stalo – net šešios Džeraldo Darelo knygos lietuvių kalba. Šį tą turėjau. Kai ką radau bibliotekos lentynoje, nuo kurios leidžiama geidžiamą knygą išsinešti visiems laikams. Dar kelias netrukus privalėsiu bibliotekai grąžinti.

Bafuto_skalikai

Sugaukite_kolobusa

Bagaze

Džeraldo Darelo dairykitės bibliotekų vaikų skyriuje. Suaugusių skyriuje jums pasiūlys jo brolį Lorensą.

Abu po lygiai verti mūsų dėmesio.

Filmo "Mano šeima ir kiti gyvūnai" afiša
Filmo “Mano šeima ir kiti gyvūnai” afiša

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

,,Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius…. “

Aleksandras Grinas
Aleksandras Grinas

,,Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius…. “

Gintarė Adomaitytė

JUBILIEJINĖ RAŠYTOJŲ GALERIJA pasakoja apie ALEKSANDRĄ GRINĄ ne tik todėl, kad vasarą minėsime jo 135 metų jubiliejų. Mums rūpi paskelbti džiugią naujieną: leidykla GELMĖS išleido RAUDONAS BURES – bene žymiausią rašytojo kūrinį.    

 Legendos

Buvo 1920 metų vasaris. Peterburgas. Šlapdriba. Medicinos sesuo Nina Mironova ką tik sužinojo, kad rajono taryba jai neskiria naujų batų – o turėjo vienus vienintelius, vos besilaikančius. Tą nykią akimirką susitiko su rašytoju Aleksandru Grinu, lig tol matytu tik vieną kartą, trumpai… Po kelių mėnesių jiedu tapo neperskiriama pora.

Nina Grin savo prisiminimuose ne kartą minės tą gerą jausmą: beskaitydama Griną, o vėliau – beklausydama, kaip jis jai pats skaito ką tik prirašytus puslapius, jausis Anderseno pasakoje.

Kas buvo jis, tas Aleksandras Grinas?

Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius, pjesių perrašinėtojas, aukso ieškotojas, dirbau prie aukštakrosnių, durpynuose, žuvininkystėje; buvau medkirtys, valkata, raštininkas kanceliarijoje, medžiotojas, revoliucionierius, tremtinys, upeivis baržoje, karys, žemkasys…

Prie šių žodžių, 1913 metais užrašytų paties Grino, dera pridurti Ninos žodžius. Pirmąsyk išvydusi tą jūreivį, tą valkatą, tą kalinį ir tremtinį, ji pamanė: jis – katalikų kunigas.

Žmogus katorgininko veidu – taip jį vadino daugelis. Ypač kolegos rašytojai.

Legendos apie Griną po Peterburgą sklandė kuo keisčiausios. Neva jis nušovęs žmoną ir dėl to kalėjęs; neva pats nėra sukūręs nė eilutės: plaukiodamas jūromis Afrikoje atrado anglų kapitono rankraščius, tą kapitoną nužudė ir dabar jo kūryba naudojasi.

Aptarkime tas legendas.

Grinas nemokėjo anglų kalbos. O ir plaukiojimo jūromis istorija labai trumpa: tik vieną kartą nuplaukė iki Aleksandrijos, tik šiek tiek pasisukiojo po savus jūrų ir upių uostus. Jūreivystei Grinas nebuvo gabus, jūrą jis mylėjo visai kita – romantiko, svajotojo – meile.

Uostus mėgo. Jam patiko jų triukšmas, klegesys, o ypač kvapai.

Užsienietiška jo pavardė tėra pravardė, gauta vaikystėje.

Nuo Vitebsko iki Viatkos ir dar toliau…

Bajoras Stefanas Grinevskis gimė Vilniaus gubernijoje, netoli Vitebsko. Būtent iš Vitebsko jį, gimnazistą, už dalyvavimą 1863 metų sukilime ištrėmė į Rusijos glūdumą, Viatkos link.

Iš pradžių gyveno Slobodske, o paskiau Viatkoje. Ten jau ne Stefanas, o Stepanas Grinevskis visą gyvenimą dirbo ligoninės buhalteriu.

Kur gi ta Viatka?

Ne taip jau toli Maskvos ‒ „tik” devyni šimtai kilometrai nuo Rusijos sostinės į Rytus. Tai – mordvių, totorių, marių žemė.

Vyriausias Stefano sūnus Aleksandras nekentė gimnazijos. Galbūt ir todėl, kad bendramoksliai jį, Grinevskį, pravardžiavo Grinu ‒ blynu, net neįtardami, kad juokinga pravardė gana greitai taps rašytojo pseudonimu.

Aleksandrui nepatiko mokytis, bet skaityti mėgo. Skaitė godžiai ir smalsiai viską, ką tik rasdavo nemenkoje namų bibliotekoje. Skaityti pradėjo šešerių, pirmoji jo savarankiškai perskaityta knyga – Svifto „Guliverio kelionės“.

Aleksandrą vargino ne pats mokymasis, o nyki, atšiauri mokyklos aplinka.Kur kas labiau traukė miškas, medžioklė. Grinevskių šeima gausi; jos stalas ne itin sotus, tad Aleksandras labai didžiavosi savo trofėjais – laukiniais paukščiais. Buvo tik vienuolikos metų, kai iš tėvo dovanų gavo šautuvą.

Jaunasis šaulys keliavo iš vienos mokyklos į kitą, nuolat tik į prastesnę iš geresnės, tik žemyn ir žemyn.

Kai mirė mama, Aleksandrui buvo penkiolika. Apie mamą jis neturėjo ko pasakoti. Prisiminė tik keistokas jos daineles, abejingumą, net šaltį. Nelabai sutarė su sesėmis, broliu; su pamote ir jos vaikais net nebandė ieškoti bendros kalbos.

Vienišas, nesuprastas, nelabai kam įdomus ar reikalingas penkiolikmetis Aleksandras Grinevskis – tas Grinas-Blynas ‒ 1896 metų liepą iš Viatkos patraukė į Odesą mokytis jūreivystės.

Neišmoko… Tikrieji kapitonai buvo visiškai nepanašūs į tuos, apie kuriuos skaitė ar kuriuos išsigalvojo, ką jau kalbėti apie žemesnius įgulos narius – prasčiokiškus, net žiaurius.

Romantiška liko tik jūra ir uostas – jo šurmulys, jo kvapai.

Aleksandras Grinas dirbo kuo įvairiausius darbus – toldamas nuo jūros, vėl artėdamas, kol vieną dieną jo tėvas nutarė sūnų atiduoti į armiją.

Kiska ir…

Socialistai revoliucionieriai (arba eserai) ‒ tai Rusijos partija, ne tik paskatinusi Griną dezertyruoti iš kariuomenės, bet padėjusi jam tapti rašytoju ir… visiems laikams atbaidžiusi nuo revoliucijų, politikos, karų. Absoliučiai nuo visko, kas tik su tais žodžiais siejasi.

Eserai kovojo dviem būdais. Pirmasis – propaganda. Antrasis – teroro aktai. Grinas, armijos dezertyras, buvo parinktas būtent šiai kovai, tačiau tapti žudiku (greičiausiai ir savižudžiu) nepanoro.

Žudyti jis nepajėgė.

Bendražygiai neprieštaravo. Grinui sekėsi rašyti proklamacijas; eserų veikėjas Naumas Bychovskis ragino rašyti daugiau, plačiau, būtent jį Grinas vadino savo krikštatėviu.

„Iš revoliucionierių gyvenimo“ – tokia pirmosios Aleksandro Grino knygos paantraštė. Pavadinimas – „Nematoma kepurė“. Leidimo metai – 1908.

Vienas pirmųjų Grino apsakymų „Maratas“ – apie teroristą, nepajėgusį susprogdinti karietos, kurioje buvo ne tik tariamas ar tikras priešas, bet ir jo žmona, dukra.

Mirties pirmuosiuose Grino apsakymuose daug. Mirties ir meilės… O dar jis rašė apie nelaisvę, kalėjimus, teismus. Visa tai revoliucionierius Grinas patyrė savo kailiu.

Jis keitė vardus ir pavardes, gyveno įvairiuose miestuose, partijos globojamas, remiamas.

Jei kam ši revoliucinė biografija jau ima įkyrėti, tai tuoj ją pagardinsiu: eserų pinigus Grinas gebėjo kuo smagiausiai prašvilpti smuklėse. O ką? Agitavo ir ten…

1905 metais Grinas, Sevastopolyje kalėjęs trejetą metų, pagaliau įkvėpė laisvės.

Tik įkvėpė.

Paleistas iš kalėjimo, jis norėjo išsilaisvinti ir nuo eserų, bet nepajėgė. Grįžo pas juos, nes… ilgėjosi. Ne kovos. Ilgėjosi Kiskos.

Kiska – tai Jekaterinos Bibergal partinis vardas. Būtent Kiskos tėvas yra tas žmogus, kuris pirmasis Rusijoje, Peterburge, Kazanės aikštėje, iškėlė raudoną vėliavą. Narodovolcai – taip vadinta jo partija. O gražuolė Jekaterina, arba Kiska, gimė prie Karos upės, katorgoje. 1908 metais į katorgą pateko ir pati – už pasikėsinimą į kunigaikštį Vladimirą Aleksandrovičių.

Kas įvyko 1906 metų pradžioje tarp drąsuolės, kovingosios Jekaterinos ir kalėjimo nuvarginto Aleksandro?

Jis mylėjo Jekateriną, o Jekaterina mylėjo tik revoliuciją.

Jis norėjo ramybės, poilsio, asmeninio gyvenimo, ji – revoliucijos.

Jis siūlė jai širdį, ranką, o ji siūlėsi, suprantama, tik revoliucijai.

Jų paskutiniojo pasiaiškinimo nematė, negirdėjo nė vienas žmogus. Spėjama, kad Aleksandras išplėšė iš mylimosios rankų revolverį, o jau tada šovė į ją.

Ir pašovė. Bet nenužudė. Žaizda buvo nepavojinga, tačiau operacijos prireikė.

Kiskos garbei dera pasakyti, kad Aleksandrui Grinui ji niekada nekeršijo.

Jiedu daugiau niekada nebesusitiko.

Jei Grinas tuoj po konflikto ir vėl sėdo į kalėjimą, tai tikrai ne dėl Kiskos. Ji, revoliucionierė, nė už ką nebūtų skundusis nekenčiamai valdžiai ir jos atstovams.

Griną kalino, nes jis, vis dar nenutraukęs ryšių su eserais, gyveno svetima pavarde, turėjo suklastotą pasą.

… Vera

Kalėjime Kresty lankydavosi sužadėtinės. Kilmingų, turtingų šeimų panelės nei mylėjo kalinius, nei rengėsi už jų tekėti.

Raudonojo kryžiaus narės lankydavo tik tuos, kurie neturėjo giminių, galinčių atnešti siuntinį, praleisti valandą, kitą su įkalintuoju. Verai Abramovai teko Grinas, jau ne revoliucionierius, o pervargęs žmogus, išsižadėjęs ir kovų, ir kovingų principų, nuolat rašąs malonės prašymus.

Kalėjime jo ilgai nelaikė, bet ir laisvės nemalonėjo – pasiuntė į tremtį – į Tobolską, o vėliau į Turinską, iš kur Grinas sėkmingai pabėgo.

Peterburge jis neturėjo kur eiti. Nebent pas kalėjimo ,,nuotaką“.

Nuotaka greitai tapo žmona.

,,Jie ilgai gyveno ir mirė tą pačią dieną“ – taip baigiasi ne vienas Grino apsakymas.

Vera ir Aleksandras kartu gyveno septynerius metus. Jie pykosi ir taikėsi. Nors ir pasiilgęs ramybės, Grinas ramiai gyventi nebemokėjo.

Revoliucija jam nerūpėjo.

Viliojo bohema.

Ir rašymas.

Aleksandras Grinas dirbo daug. Sau buvo reiklus, o ir kolegų požiūrį jautė. Jis rašė „Aš priklausau trečiarūšiams rašytojams, bet tarp jų esu pirmas“.

Šiaurietiškų istorijų jo rašymuose (o rašė tuomet daug, greitai, lengvai) beliko vis mažiau, vis dažniau rašytojo mintys krypo ten, kur kadaise jis tartum ir nepritapo – pietų jūrų link.

Jau ėmė ryškėti Grinlandijos, jo pažadėtosios žemės, žemėlapis, galbūt jau mojo tolumoje ir žymiausioji knyga – „Raudonos burės“…

Tačiau Vera, o ir kiti artimesni žmonės, ragino jį sukurti romaną iš Rusijos gyvenimo – epinį kūrinį.

Tikrą!

Beje, Vera Abramova, vėliau Kalickaja, rašė vaikams, bendradarbiavo su to meto žurnalais. Tačiau romano – didelio, buitinio, to „tikrojo“ – nesukūrė ir ji.

O ar būtina?

Nina ir… Asol

Grinui nepavyko gyventi ilgai – nė su viena mylėta moterimi. Nepavyko mirti tą pačią dieną.

Gyventi laimingai?

Taip.

Bet ar Nina iš tikrųjų yra Asol?

Ir iš kur atplaukė „Raudonos burės“?

Iš tremties snieguotoje Suomijoje – ten ir vėl 1916 metais ištrėmė Griną. Šį kartą – dėl nepagarbių žodžių apie carą. Tie žodžiai nebuvo užrašyti, tik ištarti.

Iš revoliucijų bangos – Grinui jų nebereikėjo, nors tremtį jos ir nutraukė.

Iš kareivio kuprinės – Griną paėmė į Raudonąją armiją, iš kurios jis, kaip jau buvo įpratęs, dezertyravo.

Iš ligoninės Petrograde – ten jis galavosi nuo šiltinės.

Iš trumpalaikės santuokos su Marija Delidze; gal net iš bufetėlio, kurį Marijos šeima, išsigandusi žmogaus katorginininko veidu, rakindavo: o jei katorginininkas pavogs uogienę?

1920 metų gruodžio 8 dieną Aleksandras Grinas menininkų namuose skaito pirmąjį „Raudonų burių“ variantą. Knyga pasirodo 1923 metų gegužės mėnesį. Ji skirta Ninai Grin.

Vienas iš daugelio "Raudonų burių" leidimų
Vienas iš daugelio “Raudonų burių” leidimų

Galima manyti ir taip: Grinas sau savo Asol išsipranašavo, išsirašė.

Apie ką ta knyga?

Kapernoje, pajūrio kaime, niekas neseka pasakų. O ir dainos – vulgarios, nykios.

Tautosakos rinkėjas, žilagalvis žilabarzdis Eglis, Kaperna nusivylė.

Prie upelioko, tekančio jūros link, jis sutinka mergaitę Asol. Tas vaikas žaidžia. Leidžia pasroviui laivelius, vienas jų – raudonomis burėmis.

Laivelius ir kitokius žaislus kuria Asol tėvas. Jis – našlys, buvęs jūreivis.

Eglis stiprinasi viena kita taurele. O tarp taurelių… Tartum keršydamas nuobodžiajai Kapernai, seka Asol pasaką: neva sulauks ji laivo raudonomis burėmis, neva atplauks jos pažadėtasis, neva…

Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“. Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“
Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“. Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas.
Teatras festivalis „Baltijskij Dom“

Kaperna šaiposi iš Asol, tų burių kantriai laukiančios.

Bet…

Burės atplaukia. Atplaukia kapitonas Grėjus.

Jis – ne princas, anaiptol, nors augo pilyje. Jis – sunkiai ir vargingai ėjęs jūreivystės mokslus, savo autoritetą pelnytai užsitarnavęs kilmingų ir kilnių žmonių sūnus..

Asol jis užtinka ne laukiančią – ji saldžiai miega pakrantėje…

Kuo šlykščiau apie Asol Grėjui pasakoja Kaperna, tuo jam mergina atrodoi gražesnė. Ji – ne pavargėlė svajotoja, vien tik laukianti. Ji ir pati gamina sudėtingus mechaninius žaislus, tik kad parduoti juos vis sunkiau: uosto parduotuvėles užplūdo užsienio prekės…

Aleksandr Grin „Raudonosios burės“ Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“
Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“.
Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“.

 Kryme

1924 metais Grinai ir Ninos mama paliko Petrogradą – jie visiems laikams iškeliavo į Krymą. Ten gyvenimas atrodė sotesnis, pigesnis, dar labiau traukė jūra ir uostai.

Iškeliavo iš pilno pagundų didmiesčio ir todėl, kad Grinas, pasak jo žmonos, ėmė bohemintis – po kelerių metų pauzės.

Rašydamas Grinas negėrė svaigalų. Gėrė arbatą. Daug stiprios arbatos. Žmona ar uošvė dar vieną stiklinę karšto gėrimo ant rašomojo stalo dėdavo tyliai, nepastebimai.

Grinas tartum ir niekino rašomąjį stalą, kitus patogumus. Ramino žmoną: dirbti galima bet kur. „Įkvėpimas – tai gera, rami būsena ir rašymo valandos” – sakė jis.

Vis dėlto nemokėjo, gal ir nebandė slėpti džiaugsmo: pagaliau ir jis turi tikrus namus, pagaliau mėgaujasi ilgai laukta ramybe. „Jis suko lizdą“ – prisiminimuose rašė Nina Grin.

Jo moterys mokėjo šeimininkauti. Ir ne tik… Jos, šviesios, mokslingos, tikrai galėjo gauti neblogą tarnybą, tačiau tarnauti joms Grinas neleido.

Iš pradžių, kai gyveno Feodosijoje, ir nereikėjo. Tas miestas kvepėjo jūra ir akacijomis. O jau turgus, turgus… Kurį laiką trijų žmonių šeima gyveno sočiai. Darniai.

Kurorto džiaugsmai Grinui nerūpėjo, net nepatiko. Pajūrio miestas, jo manymu – tai uostamiestis.

Jis, baltaodis, net ir negalėjo ilgą laiką būti saulėje. Dažniausiai vilkėjo šviesius, griežtus kostiumus, o žmonos prašė, kad jokiu būdu pagal to meto madą nesitrumpintų sijono. Nina, be abejonės, tam pritarė. Ji pritarė viskam, kuo gyveno, apie ką svajojo Grinas.

Nina Grin savo prisiminimuose neslepia, kad jiedu buvo keistoka porelė. Niūrieji Grimai – taip juos vadino. Visada dviese, atsiskyrę…

Pasakėlės

‒ Na na, tai vis pasakėles rašinėjame? – taip kreipdavosi į Griną Rusijos didieji, kitaip tariant, pirmarūšiai.

‒ O dar yra kvailių, kurie skaitinėja, ‒ atsakydavo iš pykčio pabalęs Grinas.

„Mes buvome labiau savi romanų personažams, nei realiems žmonėms“ – taip rašo Nina Grin, prisimindama, kaip Grinas kūrė „Aukso grandinę“ arba „Bėgančiąją bangomis“.

"Bėgančioji bangomis"
“Bėgančioji bangomis”

Retsykiais jis vienas arba abu su žmona vykdavo į Maskvą reikalauti to, kas priklausė: honoraro.

Ten, sostinėje, ypač įsiliepsnodavo, pasak Ninos Grin, alkoholizmo ugnis.

Honorarai vis menkėjo, o ir Krymas vis labiau skurdo. Ir Grino ,,pasakėlių“ leidykloms bereikėjo vis mažiau.

Ko reikėjo?

Labiausiai ‒ industrinių apybaižų. Na, kad nuvyktų žymus rašytojas į kokias nors didžiąsias statybas, į gamyklą ar pas žemdirbius ir visa tai pompastiškai aprašytų.

Grinas dirbo daug. Ir tiksliai – jis paisė terminų, pažadus vykdė. Vis dėlto neatsikratė bjauraus mokyklinio neparuoštų pamokų jausmo. Žmonai guodėsi, kad ir dabar jaučiasi taip, kaip kadaise mokykloje: nors ir neprasikaltęs, vis tiek – dėl visko kaltas.

Paskutiniojo romano ‒ „Kelias į niekur“ – korektūras Grinas skaitė jau kaimelyje Senasis Krymas. Ten juos išginė skurdas: Krymas badavo. O Grinas – sirgo.

Tuo metu iš rašytojų prašyta ne tik apybraižų, šlovinančių to meto tvarką. Ir autobiografijų, kuriose, savaime aišku, jie niūriai pasakotų apie vaikystę, jaunystę – anuos ikirevoliucinius laikus.

Autobiografiją rašė ir ligotas Grinas. Rašė taip, tartum nuo savęs kartu su oda plėštų paskutinius marškinius.

Tai – paskutinė jo knyga, kurią dar spėjo pamatyti ir… nė trupučio nesidžiaugė.

Slapta nuo Grino jo moterys siuvo, o ypač nėrė, mezgė – dėl maisto, dėl vaistų, dėl kuro. Atšiaurūs kaimo gyventojai tapo gailestingi: dovanodavo arbatos, padėdavo ligotą rašytoją bent trumpam išnešti į lauką.

Grinas ir savo ligą (tai vėžys), ir artėjančią mirtį sutiko oriai, garbingai. Liga – atpildas už pernelyg smarkų gyvenimą.

Mirė krikščioniškai – palydėtas šventiko, palaidotas su apeigomis.

Šalia jo ilsisi – dabar ‒ ir Nina Grin. Bet prieš šešias dešimtis metų…

Išdavikė. Fašistė. Liaudies priešė. Taip vadino žilagalvę Asol ne tik vietos valdžia, bet ir Senojo Krymo vaikėzai, mėtydami į ją akmenis.

Grinas po mirties tapo reikalingas. Kultinis. Ant jo kapo pionieriai palikdavo savo kaklaraiščius. Klubai, kavinės, laikraščių skiltys būtinai vadindavosi „Raudonos burės“.

Bet Nina Grin…

Karo metais ji dirbo spaustuvėje, publikavusioje okupantams palankią spaudą, tarkime, fronto suvestines. Dirbo, nes privalėjo maitinti Alzhaimeriu apsirgusią mamą.

Nina Grin su naciais pasitraukė iki Vokietijos ir… savo noru grįžo. Į Senajį Krymą. Pati, nelaukdama, kol pasibels į jos duris, nuėjo į miliciją areštuotis.

Po penkiolikos metų lagerio grįžo į Krymą. Amnestijos neprašė. Tad ir palaidojo ją, „fašistę“, ne prie gerbiamo rašytojo, o prie tvoros.

Grino gerbėjai ne tik išsaugojo jos rašytus prisiminimus. Tamsią niūrią naktį, po laidotuvių, iškasė jos karstą ir palaidojo šalia Grino.

Tas tylus pasiprešinimo aktas paskelbtas tik 1990 metais.

Tais pačiais metais Lietuvoje mes itin įtariai žvelgėme į viską, kas tik raudona. Ar todėl iš bibliotekų išgaravo „Raudonos burės“?

Pats Grinas rašė, kad raudona spalva negali priklausyti vienai bolševikinei sektai. Tai, pasak rašytojo, vyno, rožių, aušros, rubino, sveikų lūpų spalva.

 

"Raudonos burės", leidykla "Gelmės", 2015.
“Raudonos burės”, leidykla “Gelmės”, 2015.

 Aleksandras Grinas

Ištrauka iš apysakos „Gnoro gyvenimas“

Ankstų rytą už ažūrinės parko tvorelės pasigirdo tylus pokalbis. Vaikinas, miegojęs kampiniame kambaryje šiaurės pusėn, prabudo tą akimirką, kai trumpas raiškus moters riksmas išbaidė paukščių čiulbėjimą.

Jis leido sau šiek tiek dar pagulėti lovoje; pakilo tik išgirdęs greitus žingsnius po langu, atitraukė užuolaidą, bet nieko neišvydo; aplink ramu;  saulė šalta žema šviesa nutvieskė alėją; ilgi rasoti šešėliai margino snaudžiantį parką; nuo žolės kilo migla; tyla atrodė mieguista, bet nerami.

„Tai sapnas“, ‒ nutarė vaikinas ir bandė užmigti.

‒ Tas balsas panašus, panašus… ‒  murmėjo jis, versdamasis ant kito šono. Kelias minutes snaudė atmerktomis akimis, mąstydamas apie laukiančią kelionę, apie meilę ir švelnumą. Grįžo tai, kas buvo beveik pamiršta; ryto tyloje prisiminimus gaubė sapnų šešėlis, jaudindamas nepačiumpamu vikrumu, nebegrįžtantis.

Grįždamas į realybę Gnoras kurį laiką bandė savo dvi dešimtis metų paversti dvidešimt vieneriais. Pilnametystė jam buvo itin svarbi: jei tik labai jaunas vyriškis nori vesti labai jauną būtybę, kliūčių sukuriama daug, taip įprasta. Gnoras apžvelgė puikųjį kambarį, kuriame gyveno visą mėnesį. Solidi prabanga buvo tarsi iškaba prie vertelgos įstaigos durų: „Paroje dvidešimt keturios valandos“. Gnoro kalba tai reikštų: „Ji pernelyg turtinga“.

Gnoras raustelėjo, apvertė pagalvę – sapnų nebeliko. Kurį laiką jo sielą spaudė įžeisto išdidumo našta; netrukus, nusipurtęs sunkumą, Gnoras be jokios priežasties švelniai šyptelėjo. Intymūs prisiminimai jam rūpėjo kur kas labiau nei visuomenės poreikis viską apskaičiuoti. Lėtai judindamas lūpas Gnoras balsiai atkartojo kai kuriuos žodžius, ištartus anos dienos vakarą; tie žodžiai skriejo iš lūpų į lūpas visai kaip paukščiai, pabaidyti aušroje ir pranykę neramiuose debesyse. Vis stipriau glausdamasis prie pagalvės, jis prisiminė pirmuosius atsargius rankų prisilietimus, kuo rimčiausią pabučiavimą, žėrinčias akis ir priesaiką. Gnoras nusijuokė, prisidengęs burną antklode, pasiražė ir išgirdo šešis ataidinčius dūžius gretimame kambaryje.

‒ Jau šešios, ‒ pasakė Gnoras, ‒ o man nesimiega. Ką veikti?

Rašyta tremtyje prie Archangelsko 1912 metais

Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė          

Vakaro laiškas Almai Karosaitei

 

Alma apie 1982 m.
Alma apie 1982 m. Nuotrauka iš V. Kukulo archyvo

Alma Karosaitė

Mano tostas gimtadienį

Už upeliūkščio vagą žalią,

Už keikiamą Gavėnų kelią

(Jo niekada neasfaltuos…),

Už medį geltonųjų slyvų,

Už gaidį su balsu ankstyvu,

Už juodą Sargį prie būdos,

Už spaudžiamą iš uogų vyną,

Už Zuloną (tai bent kaimyną!),

Už pievą tūkstančio spalvų,

Už mano motinos senatvę,

Už vieną siaurą Vilniaus gatvę,

Kuria ėjau į VVU.

Iš knygos ,,Eini su manimi“ (1979)

Meilės_vakaro

Vakaro laiškas Almai Karosaitei

Tai pirmas mano laiškas Tau. Ką žinai, gal ir ne paskutinis. Gal prisiminsiu dar ką nors, kas mudvi siejo.

Taip jau nutiko, kad tą vaiskią, o tokią nelemtą 2014 metų rugsėjo 8 dieną rašiau ne laišką, ne straipsnį, ne pasaką. Rašiau projektą ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“. Atidžiai varčiau ,,Rubinaitį“ dėkodama lemčiai už Romą Kišūnaitę. Dar tik ruduo, o ji jau skelbia kitų metų jubiliatų sąrašą, kuriame ir žymūs rašytojai ar dailininkai, ir tie, kuriuos mini tik siauras bičiulių ratas.

Tu sąraše buvai viena pirmųjų – juk esi gimusi sausio mėnesį. Tikroji data sausio pirmoji, oficiali – gerokai vėliau, po aštuoniolikos dienų. Tai Tavo kartos lemtis: ne tik dienos, bet ir mėnesiai, net metai supainioti, klaidinantys. Istorinės datos tuomet biro viena po kitos, kas galėjo susivokti, kad ir vaiko gimimas – taip pat svarbi istorija.

Projektui rinkausi amžinybėn iškeliavusiuosius. Taip ir pasakiau per petį į mano rašymus žvelgusiam Mariui: ,,Almutė, laimė, dar palūkės, dar ne laikas“. O po kelių valandų atskriejo Ritos Repšienės žinutė. Apie Tave, Alma, apie Tavo – kaip man tada atrodė – nesėkmingą, nelemtą, tragišką paslydimą prie šulinio. Buvo beveik vidurnaktis, kai paiškėjo: ne šulinys pasirinko Tave. Pasirinkai šulinį Tu.

Tavo šarvojimo dieną privalėjau rinktis: Tu ar gyvieji; Vilnius ar kelionė iš Ignalinos į Anykščius. Žinojau: vykstantiesiems esu svarbi ir reikalinga, kad ir kaip nekukliai šie mano žodžiai skambėtų. Prisiminiau, kaip Tu, kartą pametusi auskarą Reformatų bažnyčioje, mums pasakojai: ,,Jei žinočiau, kad Dievui to auskaro tikrai reikia, tai ir negailėčiau“. Prisiminiau ir savo tėvų pamokas: ,,Gyvenimas – gyviems“,  ‒ taip jie sakydavo, jei tik reikėdavo skaudžiai apsispręsti, kurion pusėn pasukti.

Tykiai minėjau Tave beveik kiekvieną kelionės akimirką. Labiausiai – kai važiavome pro Svėdasus.

,,Dabar Gintarė Adomaitytė papasakos, kas ją siejo su Alma Karosaite“, ‒ taip   šių metų sausio devynioliktą dieną Rašytojų klube, Tavo minėjime, mano pasisakymą paskelbė Kęstutis Urba.

Apie minėjimą Tau dar pasakosiu daugiau, tačiau kol kas skubu pasakyti: jau kildama nuo kėdės šūktelėjau: ,,Svėdasai, žinoma, kad Svėdasai.“

Man regis, tai buvo 1994 metai, vasaros pradžia. Pats lubinų ir bijūnų   žydėjimas. Beveik savaitę dviese gyvenome mokyklos bendrabučio viename kambaryje. O kituose? Valdas Kukulas, Vygandas Šiukščius. Ir jaunieji filologai, dar mokiniai, tačiau kiekvienas jų – ieškąs saviraiškos. Ak taip, bendrabutyje glaudėsi ir matininkai, matavę ir daliję Aukštaitijos žemes.

Tavo minėjimas Rašytojų klube, Alma, užtruko ilgokai. Tu to verta – kad kalbėtume apie Tave daug ir nuoširdžiai, kad salėje pristigtų kėdžių kiek vėliau atėjusiesiems.

Ne pirmą, tikrai ne pirmą kartą – ko gero, jau trečią ar ketvirtą – pasakojau, kad esu mačiusi Tave net ir piktą. Esu apie tai rašiusi. Ir ,,Šiaurės Atėnuose“ – kadaise, ir    ,,Laimiuke“ – ką tik. Baiminuosi, kad tas prisiminimas ilgainiui taps mano manija – neduokdie, nieko daugiau apie Tave ir nebepasakosiu.

Taigi, tie matininkai… Jau kaip jiems mūsų stovykla nepatiko, kaip… O mudviem tie stovyklos vaikai patiko – atviri, patiklūs, atidūs. Vieną naktį jie grįžo nuo paežerės dainuodami kartu su Valdu Kukulu. Rūstieji matininkai pasielgė ,,protingai“ – užrakino bendrabučio duris.

Tokia Tu man esi, Alma: šokanti iš lovos, lekianti bendrabučio koridoriumi, plevėsuojanti naktiniais marškiniais, rūsčiai baranti matininkus, rėkianti: ,,Jie – Lietuvos ateitis, o kas jūs?“ Nė akimirkos nedvejojai, kad privalai būti mūsiškių pusėje. Be menkiausio kompromiso. Įsivaizduoju, kaip mekenusi, žėrusi atsiprašymus ir prašymus matininkams būčiau aš… Dabar jau pati sau mąstau: taip pasireiškė Tavo metai, praleisti  Biržų Juliaus Janonio mokyklos internate. Matyt, ir jų koridoriuose reikėjo pakovoti.

Kad Tu žinotum, Alma… Tau skirtame vakare Rašytojų klube svarbiausią pranešimą –  Tavo kūrybos apžvalgą – skaitė poetas Antanas Šimkus. Vienas iš tų vaikų, kuriuos mūsų ketveriukė ganė Svėdasuose. Žinoma, kad Valdas Kukulas buvo svarbiausias piemuo, kiti kiek galėjome, tiek padėjome. Tavo pranašystė išsipildė: Antanas Šimkus iš tiesų tapo kuo puikiausia Lietuvos dabartimi.

Antanas Šimkus
Poetas Antanas Šimkus. Romos Kišūnaitės nuotrauka iš A. Karosaitei skirto jubiliejinio vakaro 2015 m.

Mano užašų knygutėje liko keli jo išsamios kalbos fragmentai. Didžiausiomis raidėmis užsirašiau sakinį: ,,Beveik visą Almos Karosaitės kūrybą galima dainuoti“. Antanas priminė ir Tavo knygas, ir premijas, bet svarbiausia, kad akcentavo romantines gijas, taip juntamas kiekviename Tavo rinkinyje.

O dabar trumpam grįžtu į Svėdasus.

Nemoku, negaliu ir nenoriu samprotauti apie Anapus žemę, kurioje apsigyveno anos vasaros jaunųjų filologų ganytojai – Vygantas, Valdas, Tu. Tačiau stovykla retsykiais vaidenasi – prisimenu, kaip puikiausia pasaulyje gidė mums papasakojo ne tik apie Svėdasus. Buvome ir Niūronyse, ir Griežionėlėse, ir…

Šių metų rudenį ir Niūronyse, ir Griežionėlėse bandžiau, Alma, su Tavimi lyg ir atsisveikinti. Aha. Kur ten atsisveikinti. Duokdie susivokti, kuo Tu buvai ir kaip Tu iš tiesų gyvenai.

Šiurpas manimi perbėga, kai girdžiu vis labiau tiražuojamą frazę: kaip lengvai Alma Karosaitė rašė, kaip nieko jai nereiškė imti ir čia pat sueiliuoti – viską! Nebūna to lengvai, nėra ir būti negali.

Aną Svėdasų vasarą kalbėdavomės pernakt perdien. Apie Tavo Mamytę, išvargintą kolūkio darbadienių – kitaip ir nevadinai mamos, tik Mamyte. Apie Tavo eilėraščius ar nesibaigiančius publicistikos tekstus, rašomus ramiausioje namų vietoje – tualete. Apie ,,Vagą“ – Tavo redaguotas knygas, jų šviesą. Ir apie nuoskaudą: ,,Vaga“ nebenorėjo, kad artum leidybos vagas. Apie džiugias, liūdnas, dramatiškas, net tragiškas valandas, lydinčias Tavo šeiminį gyvenimą.

O vėliau, jau po tų Svėdasų…

Susitikdavome konkursuose, kur atvyksta rašantys vaikai ir juos mokantys suaugusieji. Tie pasimatymai buvo epizodiniai, skuboti, fragmentiniai. Kartą Jaunųjų gamtininkų centre Tu man pasakojai apie savo patirtį, kurią įgijai redaguodama medikų periodinį leidinį, jau ir nebeatsimenu, kurį. Sakei man, kad žmogaus psichika primena svogūno lukštus. Nulupi vieną, nežinai koks bus kitas, ar bus jis, dar vienas lukštas, neįsivaizduoji, koks yra pats svogūnas.

Ir dar viena data, ir dar viena vieta… Tai – Klaipėda, 2013 metai, vasara, IBBY seminaras ,,Jūra ir vaikų literatūra“. Iš Klaipėdos nukeliavome iki Mingės, ten mūsų laukė laivas, plaukiojome po marias. Džiūgavai, kad esi gana arti anūko Fausto – tuomet jis vasarojo Nidoje, svarstei, ar pavyktų nuplukdyti mariomis jam šiek tiek litukų. Pinigus tik taip ir tevadindavai – litukais.

Skaitymai Klaipėdoje 2013 metų vasarą. Prie mikrofono Alma Karosaitė. Iš kairės: dailininkas ir rašytojas Raimondas Jonutis, rašytojas Juozas Šikšnelis, rašytoja Vilė Vėl, skaitymų režisierius Aleksas Bagdonavičius, rašytoja Gintarė Adomaitytė. R.Kišūnaitės nuotrauka.
Skaitymai Klaipėdoje 2013 metų vasarą. Prie mikrofono Alma Karosaitė. Iš kairės: dailininkas ir rašytojas Raimondas Jonutis, rašytojas Juozas Šikšnelis, rašytoja Vilė Vėl, skaitymų režisierius Aleksas Bagdonavičius, rašytoja Gintarė Adomaitytė. R.Kišūnaitės nuotrauka.

Tai matai, Alma, kaip… Tie prisiminimai ėmė byrėti, ir dar byrės, bet jau stabdau save, stabdau. Lieku su Tavimi Katedros aikštėje, šaltąjį 2013 metų pavasarį. (Juk pamenate, mano skaitytojai, kokia rūsti buvo tų metų žiema, kaip pavasaris vėlavo, kaip mes visi šalome. Savo namelyje pamiškėje Alma ne tik šalo. Ji stiro. Guodėsi, kad naktimis kambariuose termometras rodo minusą.)

Prisimenu Tavo puotą, Alma, kai šventei savo šešias dešimtis. Kiek buvo žmonių – aktorių, kompozitorių, leidėjų, rašytojų, bibliotekininkų ir… kolegų muitininkų. Kokia buvo Tavo žalioji suknia, siūta Aldonos Augustaitienės. Jau kas kas, o Aldona ir Arūnas Augustaičiai jautė nuolatinę pareigą tave globoti, rūpintis. Kaip mokėjo, kiek galėjo.

Dabar manęs laukia sunkiausias prisipažinimas: verkiau dėl Tavęs tik vieną kartą. Viešai. Tavo vakare Rašytojų klube. Ne kai Algimantas Zurba nuoširdžiausiai apie Tave pasakojo, ne kai sūnėnas Artūras Karosas, ne kai bičiulė ir kolegė Zita Gaižauskaitė.

Tik įsivaizduok: įtipena į Rašytojų klubo salę keturi ,,Gudručio“ darželinukai. Dvi Barboros, Augustas ir Marius. Ir skaito jie Tavo eiles. Ir kiekvienas taip raiškiai, taip skambiai praneša autorę: Alma Karosaitė.

Literatūrologas Kęstutis Urba ir Vilniaus ,,Gudručio“ darželio skaitovai
Literatūrologas Kęstutis Urba ir Vilniaus ,,Gudručio“ darželio skaitovai. R. Kišūnaitės nuotrauka.

Algimantas Zurba pasakojo, kaip kartą stebėjo Tave pro ,,Moksleivio“ redakcijos langą. Buvai ką tik atsisveikinusi su „Vagos“ leidykla, stabtelėjai Jakšto gatvėje sutrikusi, sunerimusi. Algimantas vadovavo ,,Moksleiviui“, tad pakvietė Tave dirbti redakcijoje, rašyti publicistiką. Judu – iš tos pačios Biržų žemės, nieko keista, kad kalbėdavotės atviriau. Jam esu sakiusi, kad niekaip negali prigyti prie miesto. ,,Almai reikėjo žemės, ji negalėjo matyti, kad žemė nepurenama, nevelėjama“, ‒ pasakojo Algimantas.

Algimantas Zurba. R. Kišūnaitės nuotrauka
Prozininkas Algimantas Zurba. R. Kišūnaitės nuotrauka

Tavo sūnėnas, dailininkas ir leidėjas Artūras Karosas prisiminė slogias  vaikystės dienas. ,,Man buvo dvylika metų, kai atvykau į Čiurlionio mokyklą. Pirmosios rugsėjo dienos buvo sunkios: įsivaizdavau, kad mokykloje bus vienaip, o jaučiausi visiškai kitaip. Savaitgaliais gelbėjo Almutė, priimdama mane į savo namus. Augau kartu su Almos sūnumi Aidu, buvome išdykėliai berniukai“. Artūras  prisiminė ir kitą nelemtą rugsėjį – atrodė, kad jo verslas nesiseka ir nebesiseks, o dar… pateko į autoavariją. Jis prisipažino: ,,Almutė man suteikė vilties kibirkštėlę.“

Karosas. R. Kišūnaitės nuotrauka
Dailininkas ir leidėjas Artūras Karosas. R. Kišūnaitės nuotrauka

Tau skirtame vakare sėdėjau šalia poetės Zitos Gaižauskaitės. Ji manęs teiravosi: gal jau ruošiama prisiminimų apie Almą knyga? Galėjau tik gūžčioti: nežinau, apie tai nemąsčiau…

Knygos apie Tave reikia. Ji būtų tokia įdomi, tokia daugiaprasmė ir daugiasluosknė, kokia esi Tu – poetė Alma Karosaitė.

Gintarė Adomaitytė