Category Archives: Jaunųjų filologų konkursas

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Jaunųjų filologų konkurso logotipas
Jaunųjų filologų konkurso logotipas

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Aistė Gintautaitė

Šimtas du mokiniai iš visos Lietuvos balandžio 5 dieną susitiks Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: čia vyks Jaunųjų filologų konkurso atidarymo iškilmės. Vėliau tris dienas jaunieji filologai kartu su žymiais kūrėjais pasiners į savo darbų nagrinėjimą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje.

Jau penkiasdešimtą kartą jaunieji filologai sulekia į vieną būrį. Prieš dešimt metų jubiliejinį konkursą glaudė Vilniaus universitetas, vėliau grįžta prie senųjų tradicijų – kasmet susitikti vis kitame mieste. Kai kurie jaunieji filologai tebesaugo pernykščius prisiminimus apie sambūrį Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje, kiti vertinimo komisijos dėmesio dėmesio sulaukė tik šiemet.

Į konkurso atidarymo iškilmes pakviestas jo pirmasis organizatorius – Vytautas Jakelaitis. Laukiami svečiai rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba, poetas Jonas Liniauskas, ne kartą buvę Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininkais. Svarbu minėti, kad šį konkursą sumanė ir laimino poetas Justinas Marcinkevičius.

Tapti konkurso dalyviu nėra paprasta. Finalo dalyviai atrenkami iš pradžių savo mokyklose, vėliau ‒ rajonuose ar miestuose. Svarbiausias paskutinis etapas: reikli komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šį kartą sulaukta 191 darbo.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos rašinių, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik siekti apdovanojimo. Svarbus bendravimas su vertinimo komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas nuosekliai analizuojamas, moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai.

Mokinių laukia įdomi programa: Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje jaunieji filologai bus pakviesti stebėti švedų filmą ,,Ledo drakonas“, vyks ekskursija į Valdovų rūmus. Vilniaus gyventojai bei svečiai turės retą progą susipažinti su visos Lietuvos jaunosios kartos kūryba: balandžio 6 dieną 19 valandą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai) vyks literatūros vakaras. Tikėtina, kad nemenką publikos dalį sudarys ne tik jaunuomenė, bet ir brandžios kūrėjos bei kūrėjai, kadaise patys patyrę augimo nerimą Jaunųjų filologų konkurse, dabar jau tapę Lietuvos rašytojų sąjungos narėmis ir nariais.

Tautosakos sekcija konkurse jauniausia. Į ją ne kartą rinkosi ne tik vyresniųjų klasių gimnazistai, bet ir septintokai, aštuntokai iš pagrindinių mokyklų, kartais net labai nuošalių. Jų veikla prasminga ‒ konkursui pateiktus darbus glaudžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Konkurse prieš keletą metų atgimė vertimų sekcija. Šiais metais savo bandymus atsiuntė gimnazistai, verčiantys ne tik iš populiariosios anglų, bet ir iš prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų. Į konkursą atvyksta dvidešimt keturi jaunieji vertėjai.

Įprasta, kad gausaus antplūdžio sulaukia poezijos sekcija, tačiau į respublikinį etapą kviečiama menka panorusių dalis: šiemet dalyvaus dvidešimt penki jaunieji poetai

Savaime aišku, kad rašytojais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai tampa paženklinti savita žyme: jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui.

„Mane visada traukė jaunuomenės eseistika ir publicistika. Konkurso dalyviai yra atviri, juntamas jų nuoširdus noras stebėti pasaulį ir jį keisti, ‒ sako rašytoja Gintarė Adomaitytė, dirbusi vertinimo komisijoje du dešimtmečius. – Jie moka bendrauti, nori gilintis į bendraamžių rašinius, juos aptarti. Stiprių rašinių būta visais laikais, tačiau konkurso dalyvių elgesys labai pasikeitė. Džiugu, kad jaunoji karta sugeba diskutuoti kur kas kultūringiau nei vyresni man pažįstami žmonės.“

Net trys publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai dalyvaus ir kitų sekcijų veiklose. Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija) ir Linas Daugėla (Kretingos Pranciškonų gimnazija) skubės į savo poezijos aptarimą. Vertimą iš anglų kalbos pateikė Adomas Zubė (Klaipėdos Vydūno gimnazija).

Po penkis moksleivius į konkursą atvyksta iš Skuodo, Jurbarko, Kauno rajonų. Gausiausia Vilniaus miesto delegacija – penkiolika gimnazistų.

Jauniausia konkurso dalyvė – poetė Mūza Olimpija Svetickaitė (Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokykla, VII klasė). Ji noriai publikuoja savo eiles svetainėje www.menobangos.lt. Ši svetainė, žurnalas ,,Pašvaistė“, moksleivių skaitymai ,,Augame kartu su eilėraščiu“ Poezijos pavasaryje, Jaunųjų filologų konkursai – tai laukas, kuriame bręsta būsimi poetai, rašytojai, kalbininkai, tautosakos rinkėjai, literatūros kritikai, vertėjai. Auga žmonės, mėgstantys skaityti, gebantys įvertinti tai, kas parašyta kitų.

Plačiau apie konkursą nuo balandžio 10 dienos galėsite skaityti svetainėse www.skaitymometai.lt, www.menobangos.lt .

Vertinimo komisijos nariai viešai paskelbiami tik konkurso atidarymo dieną, bet svetainės www.menobangos.lt archyve – pernykštė vertintojų nuotrauka Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos salėje. Sprendžiant iš smagios nuotaikos, tie žmonės nei pikti, nei baisūs. Tikėkime, kad komisija šypsosis ir šiemet.

Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo
Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo

 

Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Gintarė Valionytė. Pasaulio dangoraižių šviesoje

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš esu Gintarė Valionytė, mokausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mokykloje mums yra leidžiama viskas ‒ nusidažyti plaukus mėlynai, per pertraukas garsiai dainuoti koridoriuose, pasistatyti auklėtojos klasėje mikrobangų krosnelę ar net rašyti operas. Dauguma mūsų tomis laisvėmis ir naudojasi, tad vieną dieną ir pamaniau: o kodėl aš turiu save varžyti? Gal geriau parašysiu operą! Niekieno šis mano sprendimas nenustebino, kol pastebėjo, kad mano operoje nėra nė vienos natos. Gal taip ir geriau ‒ tegu natas rašo jau mirę kompozitoriai, jos vis tiek niekam nebeįdomios.

Gintarė Valionytė

Pasaulio dangoraižių šviesoje

Publicistinio ciklo, Jaunųjų filologų konkurse  (Palanga, 2017) apdovanoto pirmąja vieta, fragmentas

 

Buvau įsitikinusi, kad tądien keliausime į vaikų namus ir bendrausime su darželinukais / pradinukais. Nemaniau, kad tai gali būti labai sudėtinga, su jais tiesiog reikia pažaisti, pakalbinti, suteikti šiek tiek žmogiško dėmesio, kurio jiems galbūt trūksta. Tam emociškai aš buvau pasirengusi. Bet įvyko kitaip – pasirodo, mes ėjome pas neįgalius vaikus. Teko psichologiškai ruoštis iš naujo. Žinojau, kad jie kitokie, kad jie kitaip bendrauja, kad turi tam tikrų sutrikimų ir niekas dėl to nekaltas. Taip yra. Aš visa tai žinojau. Bet nė velnio nesugebėjau tam tinkamai emociškai pasiruošti.

Kai nusigavome iki darželį primenančio pastato miesto gilumoje, ėmė kilti nerimas. Bet su tuo visos puikiai, per daug neišsiduodamos, tvarkėmės. Jaukiame kambaryje su violetiniu kilimu ir spalvotais tapetais nusiavėme batus ir laukėme. Tyla. Niekas neateina. Mes laukiame, kalbame, juokaujame, blaškydamos viena kitą. Ir tada į kambarį vienas po kito ėmė rinktis vaikai. Man buvo baisu. Jie visi, absoliučiai visi, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė kitokie, neįprasti, nepriimtini, nematyti, nepažinti, nesuprantami, nejausti, negirdėti ir neaprėpiami. Pavojus, nuo kurio niekaip negaliu apsiginti. Norėjosi trauktis, bėgti ‒ nepajėgiau suprasti, kas vyksta. Ačiū Dievui, kažkas nusprendė, kad mums reikia eiti kaip krepšinio komandos prieš (ar po?..) varžybas, paspausti rankas ir pasisakyti vardus. Nurimau, kartojau, kad jie tokie patys žmonės. Jie visi šypsojosi. Dauguma kreivai, slėpdami akis, nusisukę, spaudė mums rankas. Ne visų vardus supratau ‒ vaikai kalbėjo neaiškiai: vieni greitai, kiti lėtai, vieni tyliai, kiti garsiai ir taip… kitaip nei mes. Taip be galo kitaip. Tada išsiskirstėme ‒ kiekviena mergina pasiėmė po vaiką (arba vaikai ‒ po merginą), ir patraukėm užsiimti atskiromis veiklomis. Paėmiau už rankos mergaitę mėlynu megztiniu, kurios vardo taip ir nesupratau, nes ji negalėjo aiškiai kalbėti ‒ lyg nuolatos burnoje turėtų vandens. Pasiūliau pinti apyrankes, ji, žinoma, sutiko. Bandžiau ją kalbinti, bet pastebėjusi, kad man negali atsakyti, formulavau klausimus taip, kad atsakymas būtų taip arba ne. Mes susikalbėjome. Visi vaikai turėjo veiklos: visos merginos rado kalbą ir būdą bendrauti, visi šurmuliavo kilimu dengtame kambaryje. Jeigu reikėjo pereiti iš taško A prie taško B, visada ėjome susikabinę rankomis. Vaikai dovanojo mums piešinius, mes jiems palikome atsiminimui daug apyrankių ir mandalų. Kalbėjome apie meilę.

Mano mergaitė be galo įdėmiai klausėsi ‒ kiekvieną kartą, kai pradėdavau sakyti daugiau nei tris žodžius, ji nustodavo spalvinti ir pakeldavo akis į mane. Šalia sėdėjęs labai plepus vaikiukas, man užkalbinus mergaitę mėlynu megztiniu, garsiai pasakė, kad ji nemoka kalbėti. Panika. Ne ne, ji moka kalbėti, viskas gerai, visiems visko visaip būna, aš irgi daug ko nemoku. O mano mergaitė jau lenda į savo kiautą, iš kurio nebūčiau sugebėjusi jos iškrapštyti. Man nukrito pieštukas, visi juokiasi, nerangiai rankomis prisidengę burnas ‒ įtampa išsisklaidė. Viena mergina paklausė savo naujos draugės, ar jai patinka šuniukai. ,,Patinka šuniukai, aš turėjau šuniuką, jam skaudėjo pilvuką, mama davė vaistų, bet vis tiek labai skaudėjo…“. Kažkas negerai. Mergaitė blaškosi, ieško auklėtojos, jos judesiai aštrėja, greitėja, akys tuščios. Bendraklasė žiūri į mane. Ji nežino, ką daryti. Auklėtoja klausia, kas buvo, bet mergaitė tik sukiojasi, nerangiai judina rankas, negalėdama nieko pasakyti. Jos pasitraukia nuo spalvinto šuniuko ir prisėda ant kilimo, bet mergaitė nerimsta. Mes nežinome, kas toliau bus. Tada prie manęs prieina mus lydėjusi mokytoja ir paprašo ką nors pagroti pianinu. Nemoku aš groti pianinu. Visiškai nemoku. Mano instrumentas – fleita. Bet reikia nuramti besiblaškančią mergaitę. Po pirmųjų mano kreivų šleivų akordų girdžiu draugės balsą: ,,Eime pašokti!“ Jos dviese jau karaliauja ant violetinio kilimo aikštelės. Prie jų po truputį jungiasi vis daugiau vaikų ir merginų. Ratelis išsiplečia per visą kambarį. Aidi juokas, plojimai, vaikai atkartoja judesius: viena koja, kita koja, į dešinę, į kairę, išsiskiria į dvi kolonas. Eilės primena gimtąjį kraštą skalaujančios Baltijos bangas ir viskas taip tinkama, taip paprasta ir gera, kad niekam nerūpi, ką ir kaip ten groju. Pirštai jau patys prisimena tuos keturis akordus, aš stebiu šį nuostabų šokantį paveikslą. Visos ten buvusios mokytojos verkia, verkia pasikūkčiodamos, ieškodamos rankinėse nosinių, verkia ir mus atlydėjusi socialinė pedagoge Ramunė, ir man sunku suvokti kodėl, kas darosi – kambarys pilnas džiaugsmo ir juoko. Vis dar juokiasi besiblaškiusioji mergaitė.

Dabar jau suprantu, kas įvyko. Suprantu, kas iš tikrųjų yra tie vaikai. Ir mane apima ta panika, kurią bandžiau tramdyti, jiems įžengus į kambarį: aš nieko negaliu pakeisti. O tie vaikai nori kalbėtis, piešti, pinti, dėlioti, šokti, juoktis, girdėti muziką ir laikyti ką nors už rankos. Atsisveikindama ir  juos apkabindama, kai kuriuose jaučiau žmogų – su kūnu, krauju ir šiluma, kurią gali apčiuopti, pajusti. Bet apkabindama kitus jaučiau  be galo daug oro, atrodė, kad jie sudaryti kitaip, jų tankis retesnis ir jie bet kurią sekundę gali pakilti aukštyn ir jų niekas nebegalės pagauti. Atrodė, kad jie neturi svorio centro ir tik aplinkiniai žmonės, kasdien be išlygų jais besirūpinantys, laiko juos pritvirtinę patys prie savęs. Ir po galais, kaip man norisi to svorio pačiai, kad galėčiau tiems vaikams bent kuo nors padėti, kiekvienam padovanoti bent po lašelį savo laimės, kurios jiems kažkas pašykštėjo be jokios priežasties.

Po šito apsilankymo man atrodo, kad visos mano grojimo valandos, mano koncertai didžiausiose salėse ir plojimai, kviečiantys bisui, gėles nešantys mamos draugai yra smiltys prie jūros, palyginus su tuo, ką laimėjau, prisėdusi prie instrumento, kurio visiškai nevaldau, ir pagrojusi keturis akordus penkias minutes.

Pagaliau supratau, kodėl aš mokausi muzikos.

Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Iveta Danieliūtė. Pirmasis laiškas Marijai Tiškevičiūtei

Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Iveta Danieliūtė, vienuoliktokė iš Palangos senosios gimnazijos. Neseniai pradėjau suvokti, kad mūsų gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių ryšius. Ne tik gyvųjų, bet ir išėjusiųjų. Todėl pamėgau rašyti laiškus. Draugams ir įsivaizduojamiems adresatams. Taip dalinuosi savo pasauliu ir pati darausi turtingesnė. Šiaip esu aktyvus žmogus: muzikuoju, fotografuoju, ir, žinoma, visada randu laiko literatūrai ir rašymui. Troškimas išbandyti įvairias veiklos sritis mane veda pirmyn, motyvuoja, uždega.

MENO BANGOS džiaugiasi Jaunųjų filologų konkurse Palangoje įteikusios Ivetai Danieliūtei apdovanojimą už sėkmingą išmonės ir dokumentikos jungtį. Iveta publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė prizinę vietą. Publikuojame jos pirmąjį laišką Marijai Tiškevičiūtei iš konkursui pateikto epistolikos ciklo.

Palanga, 2016 m. lapkričio 15 d.

Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.  Frydrichas Šileris

Gerbiama Marija Tiškevičiūte,

deja, nebegaliu Jūsų paklausti, kaip laikotės, ką veikiate, apie ką galvojate… Pasiteirauti, aišku, galiu, bet atsakymo, gaila, nesulauksiu. Tai žinodama, vis tiek noriu rašyti laiškus, nors jie ir nebus išsiųsti. Jie skirti Jums, tad galbūt, jei dabar stebite mane iš viršaus, malonėkite juos perskaityti. Tikiuosi, kad nepasigailėsite, o ir dieną praskaidrinsite žodžiais, taikytais į širdį…

Nerašysiu, kad vieną nuostabiai saulėtą bei neįprastai šiltą rudens dieną ėjau gatve, stebėjau, kaip nuo medžių krinta pageltę, auksine spalva nusidažę  lapai, bežengdama užmyniau ant dygliuoto kaštono ir tada toptelėjo mintis parašyti Jums šį laišką. Tai būtų netiesa, o meluoti tikrai nesiruošiu, nes Jūs ir taip žinotumėte, kad tai tik prasimanymas ir mano kuriama banali pasaka! Aš, atleiskite, apie Jus beveik nieko nežinojau iki tos dienos, kol per televizijos žinias pamačiau reportažą, kad Palanga atkasė savo Troją. Tuojau pat nubėgau į Tiškevičių alėją ir pati savo akimis išvydau atidengtus XVI–XVIII amžiais stovėjusių prabangių namų pamatus. Suvokiau, kad ši archeologinė atodanga iš esmės keičia mano miesto istoriją: pasirodo, kad praeityje Palanga nebuvo tik kuklus žvejų kaimelis, kaip iki šiol rašoma įvairiuose istorijos šaltiniuose. Atkasti prabangių namų pamatai įrodo, kad Palanga buvusi turtingų, aukštos kultūros žmonių miestas. Tada supratau, kad ir aš turiu ieškoti savosios Trojos, nes pajutau, kad labai mažai težinau apie savo miestą, jame gyvenusius žmones. Skaitant istorijos dokumentus, į akis krinta tai, kad daugiausia kraštui nusipelnė vyrai. Moterų, kurios būtų išlikusios istorinėje atmintyje, mažai. Pagalvojau: esu jau beveik pilnametė mergina, visai netrukus baigsiu gimnaziją, o neturiu žmogaus, autoriteto, kuris leistų, anot Regimanto Tamošaičio, „perkrauti sistemą“, pasitikrinti vertybes  pagal aiškios vertės matricą. Lemtingas atsitiktinumas: kaip tik lietuvių kalbos pamokoje mokytoja užsiminė, kad XIX ir XX amžių sandūroje  gyveno tokia grafaitė Marija Tiškevičiūtė, asmenybė, subtiliai jungusi romantinę ir moderniąją kultūrą, o archeologų atkasti istoriškai vertingi radiniai bus atiduoti saugoti Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam buvusioje „Anapilio“ viloje, kažkada priklausiusioje būtent Marijai Tiškevičiūtei. Šioje vietoje norisi donelaitiškai atsidusti: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Taigi, išgirdusi Jūsų vardą ryžausi pasidomėti, kas Jūs tokia, moteris iš praeities, grafaitė, regėjusi mano Palangą, kai joje dar daug kas alsavo romantiška praeitimi, bet jau artinosi ir naujieji laikai.

Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka
Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka

Iš tiesų, žodžiai grafai, grafienės, grafaitės man asocijuojasi su karaliais, karalienėmis bei princesėmis iš vaikystėje skaitytų pasakų… Tad buvo įdomu sužinoti, kokia ta Jūsų pasaka.  Smalsumo vedama,  ilgai naršiau internete, teko ir Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirbančią kraštotyrininkę pakalbinti, atsargiai vartyti senų, jau pageltusių laikraščių iškarpas ir su įvairiais žmonėmis pabendrauti, kad suprasčiau, pajusčiau Jūsų asmenybės paslaptingumą ir grožį, kad galėčiau perskaityti Jūsų gyvenimo pasaką, kuri leistų man tvirčiau jaustis šiame vertybių sumaišties pasaulyje. Ir dabar galiu teigti, kad, gerbiama Marija, Jūs mane sužavėjote nepaprasta drąsa, gyvenimo spalvomis, veiklos kryptingumu: plėtojote tautinę kultūrą, projektavote mūsų ateitį! Jūs ne tik žavėjotės žirgų sportu (tai, prisipažinsiu, man pasirodė gana keista, neįprasta, bet be galo patrauklu, įsivaizduoju Jus vienu iš ristūnų lekiančią visu greičiu pirmyn, kur tik akys mato, leidžiančią vėjui plaikstyti plaukus ir kutenti veidą švelniais pirštais), įsteigėte pirmąjį Lietuvos vaikų darželį Kretingoje, Laumės Lelivaitės slapyvardžiu parašėte istorinę apysaką ,,Viskontas‘‘ (ji buvo išversta į lietuvių kalbą, kūrinį išspausdino ,,Tėvynės sargas“), bet buvote ir knygnešystės rėmėja lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais! Štai kas mane itin sujaudino. Skaičiau, kad  knygnešiams prašant perveždavote lietuvišką spaudą iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, nes Jūsų, kaip žinomos, tituluotos aukštuomenės damos, karietos carinės Rusijos muitininkai ir žandarai netikrindavo. Iš kur tokia narsa? Ar niekada nesuabejodavote ir Jūsų neapimdavo baimė, kad galbūt vieną kartą Jus ims ir sustabdys, patikrins, ką gabenate prašmatnioje karietoje? Ar niekada nesijaudinote, jog kažkas gali išplepėti, išduoti, ką darote… Jūs tikra drąsuolė… Rizikavote savo gyvybe! Su mirtimi žaidėte! Nežinau, ar taip galėčiau, ar drįsčiau… Stebina Jūsų pilietinis sąmoningumas: suvokėte, kaip svarbu tautai skaityti gimtąja kalba, kaip svarbu per knygą auginti žmonių sielas, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „meile ir džiaugsmu jos sulapotų“. Galbūt, jei nebūtumėte pervežusi tų knygų, tai mano kraštas, Palanga, Kretinga, dabar lietuviškai nekalbėtų… Jei ne tokie kaip Jūs, gal net visa Lietuva nebemokėtų gimtosios senolių saugotos ir brangintos kalbos. O Lietuvos gal visai nebebūtų ir visi kalbėtų apie mus kaip apie praeityje išnykusius prūsus… Jūs esate viena iš tų tyliųjų tautos herojų, apie kuriuos, deja, mažai šiandien kas žino. Patikėkite manimi, apie didvyrišką Jūsų veiklą nežinojau nė aš, o dabar esu laiminga, suvokdama, kad ne tik Prancūzija gali didžiuotis savąja Žana…

Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar kai kas mane labai nustebino. Gerbiama Marija, skaičiau, kad Jūs buvote labai tikinti moteris, tad dar jaunystėje prisižadėjote netekėti! Visus savo gyvenimo metus sau duoto įžado laikėtės. Man, šiuolaikinei merginai, neslėpsiu, svajojančiai apie gražią meilę,  tiesiog smalsu,  ar niekas per visą gyvenimą nesuvirpino Jūsų širdies. Neblaškė minčių? Yra šaltinių, kurie teigia, jog Jūs buvote pažįstama su didžiuoju mūsų dainiumi Maironiu, susirašinėjote, poetas buvo dažnas svečias Jūsų šeimoje. Maironis net Jums poemą dedikavo! Manau, kad atidžiai skaitėte ,,Znad Biruty“ ‒ poemą, įamžinusią ne tik garbingą kultūros istoriją liudijantį kalną. Kūrinyje pasakojama apie du jaunuolius ‒ lenkų aristokratę ir lietuvių poetą. Jau iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad ta kilmingoji ‒ tai Jūs, o rašytojas ‒ pats Maironis. Poemoje kalbama apie dvasinius dalykus, apie DU žmones, kuriuos sieja stiprus sielų ryšys… Neabejoju, kad buvote ypatinga moteris, jei tapote paties Maironio mūza. Gal, žvelgdamas į Jus, stebėdamas pažangią Jūsų visuomeninę veiklą, poetas matė ateities Lietuvą? Juk nesunku atpažinti Jūsų filantropiją, kurią taip vertino poetas:

Našlaičiams Kėdainiuos išstatė ji trobas;

Taip nieks nepaguos, jei vaikai kur pravirkę, ‒

Per pūgą, greitom sermėga apsigobus,

Su mediku skuba sodietiškon pirkion.

Dvasia tvirta, grožis, jos lobiai, jos kraitis –

Iš tėvo vis veldėti,‒ šneka žemaitis.

Maironį ypač žavi Jūsų aristokratiškas paprastumas, ne veltui jis akcentuoja Jūsų dėmesį kaimo žmogui, juk ir pats poetas iš jų, iš valstiečių…

Maironis ‒ jausmingos prigimties žmogus, sunku jam buvo gyventi pagal griežtus bažnyčios kanonus, todėl visai manęs nestebina, kad, bendraujant su Jumis, po juoda kunigo sutana suvirpo ir smarkiau ėmė plakti neabejinga vyro širdis. Išskirtinį Celinos grožį, įamžintą poemoje, nesunkiai galima susieti su Jumis, Marija:

Lengva ir liauna, ogi kasos auksinės

Kaskadom grakščiausiais pečiais žemėn raitės.

Dvi akys ‒ safyrai ar žvaigždės žydrynės.

O lūpos ‒ rubinai!.. Lazduonos!.. Dievaitės!..

Modernumo Celinos paveikslui teikia ir jos amazoniškas temperamentas, atsiskleidžaintis žirgų lenktynėse:

Tai ji ‒ Celina čia!.. Jai žirgas, medžioklė

Mieliau nei šneka salone arba šokiai!

Juk ir mane taip maloniai nustebino Jūsų, rodos, tokios nuolankiai pamaldžios moters, azartiškas pomėgis jodinėti žirgais…

Beje, dalis poemos veiksmo vyksta ir Tiškevičių rūmuose (O rūmuos ‒ teatras. Ten orios matronos / Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės). Gyvenu Palangoje, tad ši vieta man labai gerai pažįstama. Neslėpsiu, kiekvieną kartą, įžengusi į Jūsų šeimos rūmus, apstulbstu, tarsi pirmą kartą juos būčiau pamačiusi: stebina klasicizmo ir romantizmo architektūros stilių dermė, saiko jausmas, erdvių proporcijos. Džiaugiuosi, kad Jums teko gyventi tokioje subtilioje  prabangoje. Juk aplinka veikia ir žmogaus sielą, jausmus, grožis apima visą jo asmenybę. Dabar čia muziejus… Gintaro muziejus! Žmonės iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio atvyksta pamatyti Jūsų šeimos surinktos unikalios gintarinių papuošalų kolekcijos. Lankytojai oriai žingsniuoja po rūmus, apžiūri eksponatus: gintaro luitus, papuošalus, baldus, paveikslus… Sustoja ties portretais, ko gero, bandydami įsivaizduoti, kaip gyveno, kokias mintis mintijo nutapyti asmenys.

Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.
Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.

Būsiu nekukli, pasigirsiu: ir man ne kartą teko didžiulė garbė šiuose rūmuose muzikuoti. Skambinti fortepijonu praeitimi alsuojančioje menėje yra visai kas kita nei koncertų salėse. Šioje erdvėje visai kitokia atmosfera ‒ prabangesnė, verčianti ūgtelėti. Niekada neapleidžia jausmas, kad tave stebi ne tik žiūrovai, įsitaisę ant minkštų kėdžių, bet ir portretų akys, didelės, mažos, jaunos, senos, linksmos, liūdnos, gilios, klausiančios. Junti, kad klausytojų yra daug daugiau, nei numanai ir gali suvokti. Galbūt tuo šie koncertai ir yra tokie įsiminti, nes skiriasi nuo visų kitų pasirodymų ne atlikimo technika, o pojūčiu, siejančiu dabartį su praeitimi. Keista, ar ne?.. Todėl, jei tik yra galimybė ten koncertuoti, niekada jos nepraleidžiu. Be abejo, labai smalsu, kokia muzika Jūsų laikais rūmuose skambėjo. Ar Jūs buvote meno gerbėja? Kurioje iš kėdžių sėdėjote? Kurį rūmų kampelį labiausiai mėgote, kai ateidavo sutemų valanda, užgesdavo paskutinis saulės spindulys, o visi daiktai nurimę glausdavosi vienas prie kito. Tada, įsivaizduoju, išnykdavo laiko ir erdvės ribos, kaip eilėraštyje „Quasi una fantasia“  rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni. Tokiais vakarais, ko gero, iš naujo išgyvendavote sielvartą ir džiaugsmą, suskambėdavo sielos paliestos stygos, visi rūmų daiktai nurimę glausdavosi prie Jūsų, ir pasaulis susiliedavo į „dyviną“ Viešpaties sukurtą harmoniją. Neabejoju, kad širdyje buvote poetė.

Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka
Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka

Tebus paženklintas vardu tavuoju / Ir šitas mano dvasios nušvitimas, ‒ taip Vincas Mykolaitis-Putinas sakė Šekspyrui, tuos jo žodžius aš tariu Jums. Dėkoju Jums už aplankančias džiaugsmo valandėles, už galimybę pabūti Jūsų gyvenimo pasakoje. Bet man iš tiesų fiziškai gelia širdį, kai pagalvoju apie nežmoniškai neteisingą Jūsų likimą. Žiauru, kad Jūsų gyvenimas baigėsi ne gražiuosiuose rūmuose, viloje ar žaliuojančiame, gėlių aromato, paukščių čiulbėjimo ir šilto vėjo pripildytame parke, o lageryje. Kokia ironija: vežama į tremtį dar buvote apvogta. Tai galiu apibūdinti vienu žodžiu ‒ išniekinimas! Tik niekas negalėjo pavogti darbų, kuriuos nuveikėte, minčių, kurias išsakėte, įsitikinimų, kurių laikėtės, ir išminties, kurią įgijote per visą savo gyvenimą, dalijotės su kitais. Gaila, kad pabaiga ne tokia graži kaip pasakose, bet mano pagarba Jums tik dar labiau stiprėja. Gerbiu Jus už Jūsų prasmingą veiklą. Tikrai tikrai…

Na, o dabar norėčiau išduoti nedidelę paslaptį… Tiksliau pasakius, apie ką norėčiau papasakoti… Žinau, jog Jums, kad ir trumpai, priklausė Palangos ,,Anapilio“ vila. Tad gal būtų įdomu sužinoti, kas ten vyko vėliau, kaip gyvenama dabar? Apie tai papasakosiu kitame laiške.

Iveta, ieškanti savo Trojos

 

Adomas Vasiliauskas. Iš ciklo “Jauno džiazo sinkopė”

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.

Adomas Vasiliauskas

MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje  ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.

 

Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė

Largo

Aš rūkau.

Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.

Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.

Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.

Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.

Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.

‒ Nusibodo.

Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.

‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.

‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.

Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.

‒ Gerai. Išnešiu, bet…

‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Žvaigždė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka

Andante

Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.

Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…

Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.

Tačiau vis dar nežinau, kur.

Vivace

Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“

Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.

Presto

Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.

‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.

‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.

‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.

Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų  persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis.  Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.

Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje 

Aistė Gintautaitė

Filologų konkurso logotipasDaugiau kaip šimtas mokinių iš visos Lietuvos balandžio 12‒14 dienomis renkasi Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje: vyksta tradicinis Jaunųjų filologų konkursas, jau keturiasdešimt devintasis. Šį konkursą sovietmečiu sumanė poetas Justinas Marcinkevičius, idėjai pritarė tuometinė Švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Pirmą kartą jaunieji literatai susitiko 1965 metais Vilniuje.

Ar anais, ar šiais laikais būti pakviestam į konkursą – nemenkas laimėjimas. Finalo dalyviai yra patyrę atranką savo rajonuose ar miestuose. To negana: reikli žinovų komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šiemet sulaukta dviejų šimtų septynių siuntų.

Komisijos nariai – žinomi rašytojai, literatūros ir lietuvių kalbos mokslo darbuotojai, vertėjai. Literatūrinių premijų laureatės Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė kadaise ir pačios sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar jos – vertinimo komisijos narės, teikiančios patarimus augančiai kartai. Komisijai šiemet pirmininkauja literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik lenktyniauti. Ne menkiau svarbus bendravimas su komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas yra aptariamas, analizuojamas; moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai lituanistai.

Daugiausia kūrinių Jaunųjų filologų konkursuose sulaukia poezijos bei prozos sekcijos. Vyresnių klasių gimnazistams rūpi rašyti romanus, apsakymus. Kai kuriems jaunatviškiems kūriniams lemta visiems laikams likti asmeniniuose archyvuose, kitų laukia sėkmė.

Rašytoja Unė Kaunaitė kūrėjos kelią pradėjo mokydamasi Vilniaus licėjuje. Iš Jaunųjų filologų konkursų ji ne kartą grįžo apdovanota. Ilgainiui Unė Kaunaitė tapo populiarių knygų paaugliams ir jaunimui autore. Ji laukiama Lietuvos gimnazijose, jaunuomenės sambūriuose – visur, kur tik rūpinamasi Lietuvos ateitimi.

Žvelgiant į šių metų konkurso finalo dalyvių sąrašą, akivaizdu, kad pasisekė Vilniaus licėjaus mokiniams. Net šeši jų vyksta į literatūros kritikos rašinių sekciją, kiti kuria įdomią prozą, poeziją, eseistiką, domisi tautosaka. Palangos senoji gimnazija taip pat gali didžiuotis: konkurso finale dalyvauja aštuoni jos ugdytiniai.

Jauniausia konkurso dalyvė – šeštokė Mūza Olimpija Svetickaitė iš Panevėžio ,,Vyturio“ progimnazijos – kuria poeziją. Laiške svetainei www.menobangos.lt ji prisistato taip: ,,Nesu iš to būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Tai yra mano gyvenimas.“

Jau beveik penkias dešimtis gyvuojantis Jaunųjų filologų konkursas yra klajojantis ‒ moksleiviai susitinka vis kitame mieste. Praėjusiais metais Pasvalyje daugelis kūrėjų neslėpė noro, kad konkursai vyktų ir pajūryje. Dabar ta svajonė išsipildė: globos imasi Palangos Vlado Jurgučio vidurinė mokykla.

Konkurso rengėjams – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ‒ svarbi šviečiamoji misija. Šį kartą jaunieji filologai dovanų gauna nemokamą ekskursiją į renovuotą Gintaro muziejų. Jiems koncertuos Vlado Jurgučio mokyklos choras „Rasos lašeliai“, konkurso „Dainų dainelė“ laureatė Justė Dumčiūtė.

„Rašytojais, vertėjais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai visą gyvenimą išlieka tartum pažymėti savitu ženklu – jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui“, ‒ teigia ilgametė vertinimo komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė. Ji pasakoja: „Su kolega, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Andriumi Konickiu stengiamės, kad mūsų globojamoje publicistikos ir eseistikos sekcijoje mokiniai ir jų mokytojai spėtų paskaityti visus konkursui atrinktus darbus. Aptarime svarbi ne tik mudviejų – komisijos narių – nuomonė, bet ir dalyvių, ir svečių, savo noru pas mus užsukančių. Durys atviros visiems. Galiu pasidžiaugti: šiemet sulaukėme brandžių, įdomių tekstų. Ir… paliūdėti, kad pagal konkurso sąlygas galėjome kviesti tik dalį pretendentų. Man regis, jaunoji karta žengia į gyvenimą stipriais, viltingais žingsniais, tačiau neįmanoma prognozuoti, ar tie žingsniai pasuks literatūros link.

Įgyti pasitikėjimo, o kartu išmokti kritiškai vertinti savo kūrybą, patirti kolegiškumo jauseną ‒ to G. Adomaitytė linki konkurso dalyviams.

Jaunųjų literatų tekstus nuolat publikuoja interneto svetainė www.menobangos.lt, žurnalas „Pašvaistė“. Neapleisti kūrybos skatina Rašytojų sąjungos rengiamos Vasaros ir Rudens akademijos, moksleivių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“ (festivalio ,,Poezijos pavasaris“ renginys).

Tradicija leisti almanachus, kuriuose publikuojama Jaunųjų filologų konkurso laureatų kūryba, nutrūko. Paskutinysis ‒ ,,Upokšnis“ – pasirodė šio amžiaus pradžioje. Jį parengė rašytojas Algimantas Zurba, net trisdešimt du kartus dalyvavęs vertinimo komisijoje, jai pirmininkavęs septyniolika kartų.