Category Archives: Jaunųjų filologų konkursas

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Iveta Danieliūtė. Pirmasis laiškas Marijai Tiškevičiūtei

Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Iveta Danieliūtė, vienuoliktokė iš Palangos senosios gimnazijos. Neseniai pradėjau suvokti, kad mūsų gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių ryšius. Ne tik gyvųjų, bet ir išėjusiųjų. Todėl pamėgau rašyti laiškus. Draugams ir įsivaizduojamiems adresatams. Taip dalinuosi savo pasauliu ir pati darausi turtingesnė. Šiaip esu aktyvus žmogus: muzikuoju, fotografuoju, ir, žinoma, visada randu laiko literatūrai ir rašymui. Troškimas išbandyti įvairias veiklos sritis mane veda pirmyn, motyvuoja, uždega.

MENO BANGOS džiaugiasi Jaunųjų filologų konkurse Palangoje įteikusios Ivetai Danieliūtei apdovanojimą už sėkmingą išmonės ir dokumentikos jungtį. Iveta publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė prizinę vietą. Publikuojame jos pirmąjį laišką Marijai Tiškevičiūtei iš konkursui pateikto epistolikos ciklo.

Palanga, 2016 m. lapkričio 15 d.

Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.  Frydrichas Šileris

Gerbiama Marija Tiškevičiūte,

deja, nebegaliu Jūsų paklausti, kaip laikotės, ką veikiate, apie ką galvojate… Pasiteirauti, aišku, galiu, bet atsakymo, gaila, nesulauksiu. Tai žinodama, vis tiek noriu rašyti laiškus, nors jie ir nebus išsiųsti. Jie skirti Jums, tad galbūt, jei dabar stebite mane iš viršaus, malonėkite juos perskaityti. Tikiuosi, kad nepasigailėsite, o ir dieną praskaidrinsite žodžiais, taikytais į širdį…

Nerašysiu, kad vieną nuostabiai saulėtą bei neįprastai šiltą rudens dieną ėjau gatve, stebėjau, kaip nuo medžių krinta pageltę, auksine spalva nusidažę  lapai, bežengdama užmyniau ant dygliuoto kaštono ir tada toptelėjo mintis parašyti Jums šį laišką. Tai būtų netiesa, o meluoti tikrai nesiruošiu, nes Jūs ir taip žinotumėte, kad tai tik prasimanymas ir mano kuriama banali pasaka! Aš, atleiskite, apie Jus beveik nieko nežinojau iki tos dienos, kol per televizijos žinias pamačiau reportažą, kad Palanga atkasė savo Troją. Tuojau pat nubėgau į Tiškevičių alėją ir pati savo akimis išvydau atidengtus XVI–XVIII amžiais stovėjusių prabangių namų pamatus. Suvokiau, kad ši archeologinė atodanga iš esmės keičia mano miesto istoriją: pasirodo, kad praeityje Palanga nebuvo tik kuklus žvejų kaimelis, kaip iki šiol rašoma įvairiuose istorijos šaltiniuose. Atkasti prabangių namų pamatai įrodo, kad Palanga buvusi turtingų, aukštos kultūros žmonių miestas. Tada supratau, kad ir aš turiu ieškoti savosios Trojos, nes pajutau, kad labai mažai težinau apie savo miestą, jame gyvenusius žmones. Skaitant istorijos dokumentus, į akis krinta tai, kad daugiausia kraštui nusipelnė vyrai. Moterų, kurios būtų išlikusios istorinėje atmintyje, mažai. Pagalvojau: esu jau beveik pilnametė mergina, visai netrukus baigsiu gimnaziją, o neturiu žmogaus, autoriteto, kuris leistų, anot Regimanto Tamošaičio, „perkrauti sistemą“, pasitikrinti vertybes  pagal aiškios vertės matricą. Lemtingas atsitiktinumas: kaip tik lietuvių kalbos pamokoje mokytoja užsiminė, kad XIX ir XX amžių sandūroje  gyveno tokia grafaitė Marija Tiškevičiūtė, asmenybė, subtiliai jungusi romantinę ir moderniąją kultūrą, o archeologų atkasti istoriškai vertingi radiniai bus atiduoti saugoti Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam buvusioje „Anapilio“ viloje, kažkada priklausiusioje būtent Marijai Tiškevičiūtei. Šioje vietoje norisi donelaitiškai atsidusti: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Taigi, išgirdusi Jūsų vardą ryžausi pasidomėti, kas Jūs tokia, moteris iš praeities, grafaitė, regėjusi mano Palangą, kai joje dar daug kas alsavo romantiška praeitimi, bet jau artinosi ir naujieji laikai.

Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka
Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka

Iš tiesų, žodžiai grafai, grafienės, grafaitės man asocijuojasi su karaliais, karalienėmis bei princesėmis iš vaikystėje skaitytų pasakų… Tad buvo įdomu sužinoti, kokia ta Jūsų pasaka.  Smalsumo vedama,  ilgai naršiau internete, teko ir Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirbančią kraštotyrininkę pakalbinti, atsargiai vartyti senų, jau pageltusių laikraščių iškarpas ir su įvairiais žmonėmis pabendrauti, kad suprasčiau, pajusčiau Jūsų asmenybės paslaptingumą ir grožį, kad galėčiau perskaityti Jūsų gyvenimo pasaką, kuri leistų man tvirčiau jaustis šiame vertybių sumaišties pasaulyje. Ir dabar galiu teigti, kad, gerbiama Marija, Jūs mane sužavėjote nepaprasta drąsa, gyvenimo spalvomis, veiklos kryptingumu: plėtojote tautinę kultūrą, projektavote mūsų ateitį! Jūs ne tik žavėjotės žirgų sportu (tai, prisipažinsiu, man pasirodė gana keista, neįprasta, bet be galo patrauklu, įsivaizduoju Jus vienu iš ristūnų lekiančią visu greičiu pirmyn, kur tik akys mato, leidžiančią vėjui plaikstyti plaukus ir kutenti veidą švelniais pirštais), įsteigėte pirmąjį Lietuvos vaikų darželį Kretingoje, Laumės Lelivaitės slapyvardžiu parašėte istorinę apysaką ,,Viskontas‘‘ (ji buvo išversta į lietuvių kalbą, kūrinį išspausdino ,,Tėvynės sargas“), bet buvote ir knygnešystės rėmėja lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais! Štai kas mane itin sujaudino. Skaičiau, kad  knygnešiams prašant perveždavote lietuvišką spaudą iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, nes Jūsų, kaip žinomos, tituluotos aukštuomenės damos, karietos carinės Rusijos muitininkai ir žandarai netikrindavo. Iš kur tokia narsa? Ar niekada nesuabejodavote ir Jūsų neapimdavo baimė, kad galbūt vieną kartą Jus ims ir sustabdys, patikrins, ką gabenate prašmatnioje karietoje? Ar niekada nesijaudinote, jog kažkas gali išplepėti, išduoti, ką darote… Jūs tikra drąsuolė… Rizikavote savo gyvybe! Su mirtimi žaidėte! Nežinau, ar taip galėčiau, ar drįsčiau… Stebina Jūsų pilietinis sąmoningumas: suvokėte, kaip svarbu tautai skaityti gimtąja kalba, kaip svarbu per knygą auginti žmonių sielas, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „meile ir džiaugsmu jos sulapotų“. Galbūt, jei nebūtumėte pervežusi tų knygų, tai mano kraštas, Palanga, Kretinga, dabar lietuviškai nekalbėtų… Jei ne tokie kaip Jūs, gal net visa Lietuva nebemokėtų gimtosios senolių saugotos ir brangintos kalbos. O Lietuvos gal visai nebebūtų ir visi kalbėtų apie mus kaip apie praeityje išnykusius prūsus… Jūs esate viena iš tų tyliųjų tautos herojų, apie kuriuos, deja, mažai šiandien kas žino. Patikėkite manimi, apie didvyrišką Jūsų veiklą nežinojau nė aš, o dabar esu laiminga, suvokdama, kad ne tik Prancūzija gali didžiuotis savąja Žana…

Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar kai kas mane labai nustebino. Gerbiama Marija, skaičiau, kad Jūs buvote labai tikinti moteris, tad dar jaunystėje prisižadėjote netekėti! Visus savo gyvenimo metus sau duoto įžado laikėtės. Man, šiuolaikinei merginai, neslėpsiu, svajojančiai apie gražią meilę,  tiesiog smalsu,  ar niekas per visą gyvenimą nesuvirpino Jūsų širdies. Neblaškė minčių? Yra šaltinių, kurie teigia, jog Jūs buvote pažįstama su didžiuoju mūsų dainiumi Maironiu, susirašinėjote, poetas buvo dažnas svečias Jūsų šeimoje. Maironis net Jums poemą dedikavo! Manau, kad atidžiai skaitėte ,,Znad Biruty“ ‒ poemą, įamžinusią ne tik garbingą kultūros istoriją liudijantį kalną. Kūrinyje pasakojama apie du jaunuolius ‒ lenkų aristokratę ir lietuvių poetą. Jau iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad ta kilmingoji ‒ tai Jūs, o rašytojas ‒ pats Maironis. Poemoje kalbama apie dvasinius dalykus, apie DU žmones, kuriuos sieja stiprus sielų ryšys… Neabejoju, kad buvote ypatinga moteris, jei tapote paties Maironio mūza. Gal, žvelgdamas į Jus, stebėdamas pažangią Jūsų visuomeninę veiklą, poetas matė ateities Lietuvą? Juk nesunku atpažinti Jūsų filantropiją, kurią taip vertino poetas:

Našlaičiams Kėdainiuos išstatė ji trobas;

Taip nieks nepaguos, jei vaikai kur pravirkę, ‒

Per pūgą, greitom sermėga apsigobus,

Su mediku skuba sodietiškon pirkion.

Dvasia tvirta, grožis, jos lobiai, jos kraitis –

Iš tėvo vis veldėti,‒ šneka žemaitis.

Maironį ypač žavi Jūsų aristokratiškas paprastumas, ne veltui jis akcentuoja Jūsų dėmesį kaimo žmogui, juk ir pats poetas iš jų, iš valstiečių…

Maironis ‒ jausmingos prigimties žmogus, sunku jam buvo gyventi pagal griežtus bažnyčios kanonus, todėl visai manęs nestebina, kad, bendraujant su Jumis, po juoda kunigo sutana suvirpo ir smarkiau ėmė plakti neabejinga vyro širdis. Išskirtinį Celinos grožį, įamžintą poemoje, nesunkiai galima susieti su Jumis, Marija:

Lengva ir liauna, ogi kasos auksinės

Kaskadom grakščiausiais pečiais žemėn raitės.

Dvi akys ‒ safyrai ar žvaigždės žydrynės.

O lūpos ‒ rubinai!.. Lazduonos!.. Dievaitės!..

Modernumo Celinos paveikslui teikia ir jos amazoniškas temperamentas, atsiskleidžaintis žirgų lenktynėse:

Tai ji ‒ Celina čia!.. Jai žirgas, medžioklė

Mieliau nei šneka salone arba šokiai!

Juk ir mane taip maloniai nustebino Jūsų, rodos, tokios nuolankiai pamaldžios moters, azartiškas pomėgis jodinėti žirgais…

Beje, dalis poemos veiksmo vyksta ir Tiškevičių rūmuose (O rūmuos ‒ teatras. Ten orios matronos / Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės). Gyvenu Palangoje, tad ši vieta man labai gerai pažįstama. Neslėpsiu, kiekvieną kartą, įžengusi į Jūsų šeimos rūmus, apstulbstu, tarsi pirmą kartą juos būčiau pamačiusi: stebina klasicizmo ir romantizmo architektūros stilių dermė, saiko jausmas, erdvių proporcijos. Džiaugiuosi, kad Jums teko gyventi tokioje subtilioje  prabangoje. Juk aplinka veikia ir žmogaus sielą, jausmus, grožis apima visą jo asmenybę. Dabar čia muziejus… Gintaro muziejus! Žmonės iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio atvyksta pamatyti Jūsų šeimos surinktos unikalios gintarinių papuošalų kolekcijos. Lankytojai oriai žingsniuoja po rūmus, apžiūri eksponatus: gintaro luitus, papuošalus, baldus, paveikslus… Sustoja ties portretais, ko gero, bandydami įsivaizduoti, kaip gyveno, kokias mintis mintijo nutapyti asmenys.

Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.
Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.

Būsiu nekukli, pasigirsiu: ir man ne kartą teko didžiulė garbė šiuose rūmuose muzikuoti. Skambinti fortepijonu praeitimi alsuojančioje menėje yra visai kas kita nei koncertų salėse. Šioje erdvėje visai kitokia atmosfera ‒ prabangesnė, verčianti ūgtelėti. Niekada neapleidžia jausmas, kad tave stebi ne tik žiūrovai, įsitaisę ant minkštų kėdžių, bet ir portretų akys, didelės, mažos, jaunos, senos, linksmos, liūdnos, gilios, klausiančios. Junti, kad klausytojų yra daug daugiau, nei numanai ir gali suvokti. Galbūt tuo šie koncertai ir yra tokie įsiminti, nes skiriasi nuo visų kitų pasirodymų ne atlikimo technika, o pojūčiu, siejančiu dabartį su praeitimi. Keista, ar ne?.. Todėl, jei tik yra galimybė ten koncertuoti, niekada jos nepraleidžiu. Be abejo, labai smalsu, kokia muzika Jūsų laikais rūmuose skambėjo. Ar Jūs buvote meno gerbėja? Kurioje iš kėdžių sėdėjote? Kurį rūmų kampelį labiausiai mėgote, kai ateidavo sutemų valanda, užgesdavo paskutinis saulės spindulys, o visi daiktai nurimę glausdavosi vienas prie kito. Tada, įsivaizduoju, išnykdavo laiko ir erdvės ribos, kaip eilėraštyje „Quasi una fantasia“  rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni. Tokiais vakarais, ko gero, iš naujo išgyvendavote sielvartą ir džiaugsmą, suskambėdavo sielos paliestos stygos, visi rūmų daiktai nurimę glausdavosi prie Jūsų, ir pasaulis susiliedavo į „dyviną“ Viešpaties sukurtą harmoniją. Neabejoju, kad širdyje buvote poetė.

Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka
Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka

Tebus paženklintas vardu tavuoju / Ir šitas mano dvasios nušvitimas, ‒ taip Vincas Mykolaitis-Putinas sakė Šekspyrui, tuos jo žodžius aš tariu Jums. Dėkoju Jums už aplankančias džiaugsmo valandėles, už galimybę pabūti Jūsų gyvenimo pasakoje. Bet man iš tiesų fiziškai gelia širdį, kai pagalvoju apie nežmoniškai neteisingą Jūsų likimą. Žiauru, kad Jūsų gyvenimas baigėsi ne gražiuosiuose rūmuose, viloje ar žaliuojančiame, gėlių aromato, paukščių čiulbėjimo ir šilto vėjo pripildytame parke, o lageryje. Kokia ironija: vežama į tremtį dar buvote apvogta. Tai galiu apibūdinti vienu žodžiu ‒ išniekinimas! Tik niekas negalėjo pavogti darbų, kuriuos nuveikėte, minčių, kurias išsakėte, įsitikinimų, kurių laikėtės, ir išminties, kurią įgijote per visą savo gyvenimą, dalijotės su kitais. Gaila, kad pabaiga ne tokia graži kaip pasakose, bet mano pagarba Jums tik dar labiau stiprėja. Gerbiu Jus už Jūsų prasmingą veiklą. Tikrai tikrai…

Na, o dabar norėčiau išduoti nedidelę paslaptį… Tiksliau pasakius, apie ką norėčiau papasakoti… Žinau, jog Jums, kad ir trumpai, priklausė Palangos ,,Anapilio“ vila. Tad gal būtų įdomu sužinoti, kas ten vyko vėliau, kaip gyvenama dabar? Apie tai papasakosiu kitame laiške.

Iveta, ieškanti savo Trojos

 

Adomas Vasiliauskas. Iš ciklo “Jauno džiazo sinkopė”

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.

Adomas Vasiliauskas

MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje  ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.

 

Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė

Largo

Aš rūkau.

Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.

Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.

Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.

Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.

Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.

‒ Nusibodo.

Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.

‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.

‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.

Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.

‒ Gerai. Išnešiu, bet…

‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Žvaigždė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka

Andante

Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.

Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…

Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.

Tačiau vis dar nežinau, kur.

Vivace

Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“

Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.

Presto

Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.

‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.

‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.

‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.

Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų  persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis.  Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.

Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje 

Aistė Gintautaitė

Filologų konkurso logotipasDaugiau kaip šimtas mokinių iš visos Lietuvos balandžio 12‒14 dienomis renkasi Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje: vyksta tradicinis Jaunųjų filologų konkursas, jau keturiasdešimt devintasis. Šį konkursą sovietmečiu sumanė poetas Justinas Marcinkevičius, idėjai pritarė tuometinė Švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Pirmą kartą jaunieji literatai susitiko 1965 metais Vilniuje.

Ar anais, ar šiais laikais būti pakviestam į konkursą – nemenkas laimėjimas. Finalo dalyviai yra patyrę atranką savo rajonuose ar miestuose. To negana: reikli žinovų komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šiemet sulaukta dviejų šimtų septynių siuntų.

Komisijos nariai – žinomi rašytojai, literatūros ir lietuvių kalbos mokslo darbuotojai, vertėjai. Literatūrinių premijų laureatės Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė kadaise ir pačios sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar jos – vertinimo komisijos narės, teikiančios patarimus augančiai kartai. Komisijai šiemet pirmininkauja literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik lenktyniauti. Ne menkiau svarbus bendravimas su komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas yra aptariamas, analizuojamas; moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai lituanistai.

Daugiausia kūrinių Jaunųjų filologų konkursuose sulaukia poezijos bei prozos sekcijos. Vyresnių klasių gimnazistams rūpi rašyti romanus, apsakymus. Kai kuriems jaunatviškiems kūriniams lemta visiems laikams likti asmeniniuose archyvuose, kitų laukia sėkmė.

Rašytoja Unė Kaunaitė kūrėjos kelią pradėjo mokydamasi Vilniaus licėjuje. Iš Jaunųjų filologų konkursų ji ne kartą grįžo apdovanota. Ilgainiui Unė Kaunaitė tapo populiarių knygų paaugliams ir jaunimui autore. Ji laukiama Lietuvos gimnazijose, jaunuomenės sambūriuose – visur, kur tik rūpinamasi Lietuvos ateitimi.

Žvelgiant į šių metų konkurso finalo dalyvių sąrašą, akivaizdu, kad pasisekė Vilniaus licėjaus mokiniams. Net šeši jų vyksta į literatūros kritikos rašinių sekciją, kiti kuria įdomią prozą, poeziją, eseistiką, domisi tautosaka. Palangos senoji gimnazija taip pat gali didžiuotis: konkurso finale dalyvauja aštuoni jos ugdytiniai.

Jauniausia konkurso dalyvė – šeštokė Mūza Olimpija Svetickaitė iš Panevėžio ,,Vyturio“ progimnazijos – kuria poeziją. Laiške svetainei www.menobangos.lt ji prisistato taip: ,,Nesu iš to būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Tai yra mano gyvenimas.“

Jau beveik penkias dešimtis gyvuojantis Jaunųjų filologų konkursas yra klajojantis ‒ moksleiviai susitinka vis kitame mieste. Praėjusiais metais Pasvalyje daugelis kūrėjų neslėpė noro, kad konkursai vyktų ir pajūryje. Dabar ta svajonė išsipildė: globos imasi Palangos Vlado Jurgučio vidurinė mokykla.

Konkurso rengėjams – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ‒ svarbi šviečiamoji misija. Šį kartą jaunieji filologai dovanų gauna nemokamą ekskursiją į renovuotą Gintaro muziejų. Jiems koncertuos Vlado Jurgučio mokyklos choras „Rasos lašeliai“, konkurso „Dainų dainelė“ laureatė Justė Dumčiūtė.

„Rašytojais, vertėjais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai visą gyvenimą išlieka tartum pažymėti savitu ženklu – jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui“, ‒ teigia ilgametė vertinimo komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė. Ji pasakoja: „Su kolega, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Andriumi Konickiu stengiamės, kad mūsų globojamoje publicistikos ir eseistikos sekcijoje mokiniai ir jų mokytojai spėtų paskaityti visus konkursui atrinktus darbus. Aptarime svarbi ne tik mudviejų – komisijos narių – nuomonė, bet ir dalyvių, ir svečių, savo noru pas mus užsukančių. Durys atviros visiems. Galiu pasidžiaugti: šiemet sulaukėme brandžių, įdomių tekstų. Ir… paliūdėti, kad pagal konkurso sąlygas galėjome kviesti tik dalį pretendentų. Man regis, jaunoji karta žengia į gyvenimą stipriais, viltingais žingsniais, tačiau neįmanoma prognozuoti, ar tie žingsniai pasuks literatūros link.

Įgyti pasitikėjimo, o kartu išmokti kritiškai vertinti savo kūrybą, patirti kolegiškumo jauseną ‒ to G. Adomaitytė linki konkurso dalyviams.

Jaunųjų literatų tekstus nuolat publikuoja interneto svetainė www.menobangos.lt, žurnalas „Pašvaistė“. Neapleisti kūrybos skatina Rašytojų sąjungos rengiamos Vasaros ir Rudens akademijos, moksleivių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“ (festivalio ,,Poezijos pavasaris“ renginys).

Tradicija leisti almanachus, kuriuose publikuojama Jaunųjų filologų konkurso laureatų kūryba, nutrūko. Paskutinysis ‒ ,,Upokšnis“ – pasirodė šio amžiaus pradžioje. Jį parengė rašytojas Algimantas Zurba, net trisdešimt du kartus dalyvavęs vertinimo komisijoje, jai pirmininkavęs septyniolika kartų.

Gintarė Vydmantaitė. Apie mišką, uogas ir ne tik

Gintarė Vydmantaitė
Gintarė Vydmantaitė

Esu vienuoliktokė iš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos. Domiuosi literatūra, filosofija, gamtos mokslais. Esu ieškotoja, stengiuosi išbandyti save daugelyje sričių. Mėgstu ramybę, tylą, stebėti žmones, jų elgesį, analizuoti aplinką ir mokytis iš to.

Kai rašau, rašau sau. Kartais nutinka, kad ir kitiems galiu parodyti. Kartais.

Nuo redakcijos: šis rašinys Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje (2016) buvo įvertintas trečiąja premija (publicistikos ir eseistikos sekcija).

Gintarė Vydmantaitė

Apie mišką, uogas ir ne tik

Kaipgi aš pavadinčiau savo šeimą? Miškiniais! Gal ir ne tiesiogiai – mes negyvename miške, ne, ir nepragyvename iš jo. Bet nuo mažens, vos pradėjusią žengti pirmuosius žingsnius, mane, prieš tai brolį bei seserį mama vesdavosi į mišką. O ten ji nepramogauja – renka įvairiausias gėrybes: grybus, uogas. Turbūt todėl tokie stiprūs užaugome, labai mažai sirgdavome. Juk uogos – tai beveik visų vitaminų aruodas. Jas žmonės vertina visame pasaulyje ne tik dėl jų sodraus skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Kol dar pypliai tebuvome, mums neliepė uogauti, bet visada stebėdavome, kaip mama renka žemuoges, mėlynes, avietes, spanguoles, bruknes, netgi vaivorus. O jos valia ir atkaklumas! Būtinai pririnkti kaupiną kibirą! Įsivaizduoju: mamai buvo sunku su mumis. Juk mes – mažiukai dar, vienoje vietoje nusibosta, norisi siusti, išdykauti. Ji visaip mus gundo ilgiau pabūti su ja, nori kuo daugiau prisiuogauti. Ir saldainių duoda, ir žada namie ilgiau pasakas pasekti. Pavyksta prisivilioti: išbūname netrumpą dienos dalį su ja miške. Žinoma, jeigu jau labai užsikaprizindavome, nebeuogaudavo. Kitą dieną išsiruošdavo viena.

Miškas mažiems nelabai draugiškas ir mielas. Karšta, saulė kepina, vėjelio nė pūstelėjimo, toli nueiti neleidžia… O dar tie kuisiai, ne tik įkyriai zyzia, bet ir gelia, bimbalai kanda. Nespėji baidyti.

Bimbalas, kaip mes vadiname, tai man bjauriausias vabzdys iš visų. Net pasipurtau pagalvojusi apie jo skaudžius skiepus. Išvaizda panašus į musę. Didelių akių, o papilvėje kailiukas. Nesuprantu, kam gamta jam davė tą kailiuką? Negi jam šalta tokiomis karštomis vasaros dienomis? Kad akys didelės, suprantu kodėl – reikia kuo geriau nužiūrėti auką ir nusitaikyti į katrą vietą kąsti. Kai įkanda, geriau nesikasyti, iš patirties sakau, pradės niežėt dešimtkart daugiau, bet kaip nesikasysi, kai nežmoniškai niežti? Paskui vaikštai visas šašuotas. Pasirodi nalabeije bimbala, – tik ramiai namuose būdamas gali dainuoti. Tai va, ir mes mamai zyziam ne mažiau įkyriai už bimbalus ir kuisius.

Manau, kiekvienam, ne tik gamtos mylėtojui, yra tekę susipažinti su įkyriuoju kuisiu.Ta kraugerė būtybė man taip įkyrėjo! Tik atėjus pavasariui tie kraujalakiai atgyja (nelygint Donelaičio poemoje), net į kiemą negali išeiti. Jie labiausiai mėgsta spiestis prie vandens ir miškuose. O išėjus į mūsų kiemą, pasisukus į kairę, visai čia pat – upė, dešinėje – miškas. Taigi mūsų kiemas kaip aerodromas. Tarpinė stotelė tarp miško ir upės. Kiek vasarų su jais kovota, kiek nervų sugadinta… Miške neįmanoma vienoje vietoje pasėdėti, iškart būrys puola. Eidama į mišką stengiuosi apsirengti taip, kad drabužiai uždengtų visą kūną. O tie bjaurybės ir per drabužius sugeba įkąsti! Visokie purškikliai labai trumpai tepadeda. Tiesiog košmaras… Prisirengi storu drabužių sluoksniu, o miške saulei krosnį pakūrus niekas negelbsti.

Uodus traukia prakaito kvapas, tad tenka apsispręsti: nori būti sukandžiotas ar iškepęs. Namie rengiesi ir galvoji: ,,Apsirengiau gan tinkamai, plikos vietos beveik nėra. Per kepurę į galvą jau neįsegsit. Kelnės storesnės, neperkąsit. Megztinis puikiai tinka, joks straublys kūno nepasieks.“ Į mišką išėjęs supranti – net už uodą nesi gudresnis. Norint apsisaugoti nuo jų adatų, tektų uogauti su storomis pirštinėmis. Kur yra nuogos odos, ten ir taiko. Grįžti namo ištinusiomis, nusikasytomis rankomis, o ir veide ryškios skiepelių žymės. Atranda nelabosios ir per drabužį kur įkąsti.

***

Žemuogės pradeda nokti anksčiausiai. Mano mėgstamiausios uogos. Miške jos pasirodo kiek vėliau, o iš pradžių atsiranda ten, kur nėra medžių, kur daugiau saulės.

Netoli nuo mūsų namų, prie upės, yra griovys, apaugęs žolėmis. Ten visada žemuogės prisirpsta pirmiausia. Mama mums jas parodė, tad visada bėgome prisiskinti. Žemuogės iškart patrauks akį – raudonai rožinės spalvos, nedidukės, ant jų – mažyčiai atsišerpetoję taškeliai, traškantys tarp dantų kramtant. O kvepia! Su niekuo nesupainiosi! Visada su drauge, vos prinoksta pirmosios uogos, lekiam jų! Nepatiko jas rinkti į indelius, mažokai atrodė. Prisiskiname ilgų smilgų ir veriame lyg karoliukus. Lenktyniaudamos, kas daugiau pririnks. Niekada nevalgom iš karto, nešame namo prieš tėvus pasipuikuoti. O paskui… Sutrintos su cukrumi ir užpiltos pienu… Net seilės renkasi burnoje apie jas pagalvojus… Vasaros vidury, kai atsiranda ir kitų uogų, dar galima surasti persirpusią, skaisčiai raudoną, gal kiek patežusią žemuogę, panašią į nedidelį karoliuką. O tik pradeda sirpti žemuogės, vadinasi, atėjo vasara. Ne visada laukiau jos, žinojau, kad prarasiu draugę. Mama ją dažnai vežėsi uogauti.

Žemuogėms baigiantis, nenusimename. Po jų pradeda nokti mėlynės – miško uogų karalaitės. Jos nei skoniu, nei kvapu nenusileidžia žemuogėms. Jas renku su mama. Kai uogienojai gauna daug lietaus ir daug saulės, uogos – pačios skaniausios. Didelės, sultingos. Labai įdomios. Kai auga ant krūmelio, šviesiai mėlynos. Nuskynus, apčiupinėjus pirštais, tarsi juodos pasidaro. Prie mūsų esančiame miške iš visų uogų mėlynių auga daugiausia. Tad ir renkame jų kur kas daugiau nei kitų uogų. O ir rinkti jas smagu: renki, renki, švyst į burną saują ir toliau renki. Ir pavalgai, ir atsigeri, visi juokiasi ir pačiam linksma. Tėtis mėgo pasišaipyti iš manęs. Grįžusią iš miško per dantį traukia:

– Na, Gintaryt, ko zūbai pamėlę?

– Tai juk mėlyniavom.

– Na tai parodyk, kiek surinkai, – prašo žinodamas, kad nei puslitrio neturiu, o tos išdavikės mėlynės ne tik lūpas, žandus, bet ir liežuvį, ir dantis nudažė.

– Pas mamą kibire, bendrai rinkom, ar ne, mamute? – kreipiuos į mamą užtarimo, rausdama iš gėdos.

– Taip, taip, – kvatodama pritariamai linksi galva mama.

– Matosi, kokia uogautoja, į burną dedi daugiau negu į kibirą.

Aš kiekvieną kartą, eidama į mišką, buvau pasiryžusi pririnkti pilną kandą (toks indas su rankenėle) mėlynių. Turėjau savo – mama parūpino. Trijų litrų kandutė patogi, ant šono gėlytė nupiešta. Kaip ir tinka mergaitei. Kai ją gavau, pasirodė labai nedidelė, tad įtikinamai pareiškiau:

Nu šitą tai jau tikrai pririnksiu.

Bet kur tau! Mama ir dabar dar prisiminusi pasijuokia: „Parenka parenka pusvalandį ir purto tą kandą. Galvoja išsipūs tos uogos ir papilnės indas. Mato, kad nepilnėja, prasideda skundai. O kokių jų tik nebuvo: ,,Mažai uogų arba jos pačios mažos. Neina nieko pririnkti“. Nors uogų į valias. „Uodų daug“ – nors jų ten vos vienas kitas prazvimbia.

Mane graužė sąžinė. Jaučiausi nevisavertė. Norėjau mamai įrodyti – nesu tokia jau beviltiška. Galiausiai sugalvojau, kaip man uogas rinkti tikrai seksis. Pareiškiau mamai: „Dabar eisiu mėlyniauti su drauge ir jos mama ir tikrai pririnksiu kelis litrus.“ Ir ką jūs galvojat? Parėjau namo nešina penkiais litrais! Niekada man nebuvo pavykę jų tiek prilasioti. Padėjo draugės kompanija. Jos mama rinko nuošaliau, o mudvi – kaip komanda. Laikas visai neprailgo. Dainavome dainas, pokštavome, visokias istorijas pasakojomės. Ji mokėjo mane įtikinti. Užėjus silpnumo akimirkai, man pradėjus zyzti ir skųstis, kad atsibodo, priminė, ką pažadėjau mamai. Noras parodyti mamai, ką sugebu, nugalėjo. Tiek kartų bandyta įrodyti, kad aš galiu pririnkti daugiau nei litrą… Ir še tau, ta diena išaušo. Pririnkusi jaučiausi kaip perskaičiusi gerą knygą. Tik perskaičius knygą norėtųsi prie jos sugrįžti dar kartą, o prie uogų rinkimo – nelabai. Grįžtant prie mašinos, draugės mama paklausė: ,,Na, ir kaip tau miške, diena neprailgo?“ Mano atsakymas nei draugės, nei jos mamos visai nenustebino: ,,Nuo pirmos minutės laukiau, kada važiuosime namo…“

Draugė ‒ įgudusi uogautoja, nepalyginsi su manimi. Visada su nuostaba stebėjau, kaip vikriai jos pirštai skabo uogienojų. Kas per miklumas, kas per tempas! Neslėpsiu, žaviuosi iki šiol. O ir už savo mamą neretai ji daugiau prirenka, nors jos mama mišką myli ne mažiau nei maniškė. Draugei uogauti visada patiko, nors man  atrodė, kad ji tik taip sako. Kaip gali patikti, kai kuisiai, bimbalai ramybės neduoda, saulė negailestingai svilina ir miško paklotę, ir veidą? Galvojau: mama liepia, tai ir renka. Tačiau aš klydau. Uogas renka dar ir dabar, savo noru. Niekas nepasikeitė. Taigi, žmogų iš miško išvarysi, miško iš žmogaus – ne.

Mūsų, draugės šeimos ir, manau, visų sąžiningų uogautojų priešas – uogautojai su šukomis. Yra tokių, kurie tingi uogas rinkti rankomis, tad naudojasi tuo įnagiu, kitaip sakant, šukomis. Tai toks su nagais įtaisas, kuriuo brauki per krūmą, ir uogos byra į jį. Tiesa, ne tik uogos byra, bet ir lapai, o uogos dažnai būna drėgnos, nes daug jų susitrina. Braukiant per uogienojus, su visomis šaknimis išraunami krūmeliai, lieka pliki stagarai. Uogyne iš karto atspėsi, kur tokie brakonieriai perėjo. Miško parazitai, kitaip nepavadinsi! Mama piktinasi:

– Man jie kvailai atrodo, drasko drasko tuos krūmelius. Šiukšlių daugiau nei uogų prirenka. Nesuprantu, ką jie nori pavaizduot, kad turi techniką gerą?

Aš, kaip visada, net pačiuose blogiausiuose dalykuose bandanti kažką gero įžvelgti, galvoju: gerai, kad tas aparatas tinka tik mėlynėms rinkti. Bent kitos uogos ir, svarbiausia, jų krūmai lieka sveiki. Bet uogienojų išties labai gaila, ypač kai matai belapius stiebus. Mama sako, kad tose vietose kitais metais mėlynių iš viso nebūna. Liūdna, kad žmonės tokie savanaudžiai, galvoja tik apie šią dieną…

Besibaigiant mėlynėms, dar joms neišnykus iš turgaus, ateina aviečių laikas. Avietynai gerokai toliau nuo mūsų namų, tenka paminti dviračiu norint jų paskanauti. Avietės miško tankumynų nemėgsta. Esti jų ten, kur daug saulės šviesos – miško proskynose, kirtimuose. O jų rinkimo būdas  kitoks nei mėlynių ar žemuogių. Taigi, pradėjęs nuo pat žemės, mėlynynuose pakilęs kiek aukščiau, avietes renki atsistojęs, tai indą geriausia ne ant žemės pasidėti, o pasikabinti ant kaklo. Tinkamiausias tam – kibirėlis. Uogos didesnės už mėlynes, tai ir surinkti jų gali kur kas daugiau. Tačiau ne visada. Kiekvienais metais uogų derlius skiriasi. Vienais metais vienų daugiau, kitų mažiau, ir atvirkščiai. Daug kas priklauso nuo pavasario orų.

Renkant avietes, kiekvieną nuskynus reikia apžiūrėti, pažvelgti į vidų. Ypač nepatariama nepasižiūrėjus į burną dėti. Jose mėgsta svečiuotis kirminai. Ne be reikalo. Turbūt tie kirminai tokie  pat smaližiai kaip ir aš. Aviečių su jokiomis uogomis nesumaišysi. Tikras, anot mįslės, raudonas puodelis, baltas kamštelis! Atrodo, tarsi sudarytos iš daug mažų rožinių kamuolėlių. Jeigu tektų sutikti žmogų, kuriam jos nepatinka, jo juokais paklausčiau: „Tau ką, skonio receptoriai sugedę?“ Nors, ką gali žinoti, sako, yra žmonių, alergiškų ir šitoms uogoms. Taigi juk mes – žmonės, esame labai skirtingi…

Kai vasara artėja į rudenį, pradeda rastis bruknių ir spanguolių. Ne tuo pačiu metu, bruknės ankstėliau. Drįsčiau abejas palyginti, nes gana panašios, ir daugelis neišmanančių apie uogas jas painioja. Tiek vienos, tiek kitos raudonos, tik bruknės kiek mažesnės, kartoko skonio, lapai jų tamsiai žali, lyg vaškuoti, spanguolės – rūgščios. Bruknės auga kekelėmis, perbrauki ranka per stiebą ir pasilieka saujoje uogos. Ir mėgsta jos sausesnes vietas. Spanguolės prie stiebelio prisitvirtinusios plonučiu, lyg plaukas, ūseliu. Nuskynus kartais jis ir pasilieka. Jos tikrai nėra pačios skaniausios uogos, bet labai naudingos. Kiek ir kokių vitaminų šaltinis, nuo kiek ir kokių ligų gydo, nevardysiu. Mama bruknes deda į obuolienę. Sako, kad dėl jų negenda ji. Nelinkusi mama jų daug rinkti, bet  spanguolių prirenka gal net daugiau nei mėlynių ir dar tėtį ragina jai padėti. Spanguolių vaikystėje nemėgau, tik arbatą su medum skanavau. Dabar valgau ir neapdorotas. Jos ilgai negenda, gali laikyti per žiemą – nieko nenutiks, gal šiek tiek suglebs, susiraukšlės. Jų šalia mūsų esančiame miške mažoka, tėvai važiuoja į Latvijos pelkes jų rinkti. Kartu su kaimyne, mano minėtos draugės mama. Spanguolės, pasak mano mamos, „laumių kristalai, jų papuošalai“. Ir iš tiesų, suvėrus jas į karolius, išeitų puošnus vėrinys. Jos ypač gražios tada, kai rasa dar nenudžiūvusi. Ten, kur jų daug, pūpsodamos samanose, stulbinančiai blizgėdamos taip ir traukia akį.

Sutuoktinių pora iš Lietuvos dvi paras klaidžiojo Latvijos miškuose. Skamba šiurpiai, tiesa? Kažin kam patiktų naktį praleisti miškų glūdumoje, kur aplink laukiniai žvėrys sukiojasi. Tokiu pavadinimu straipsnis buvo publikuotas skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje Delfi 2010 metais. O tie sutuoktiniai – mano tėvai. Sausa informacija neperteikia to, ką teko išgyventi mums, laukiantiems nežinioje. Toji tėvų išvyka į Latviją spanguoliauti įvarė man, broliui ir sesei baimės kaip reikiant. Nenorėdama būti viena, svečiavausi tą vakarą pas draugę. Kaip visada, žaidėme. Tėvai su jos mama netrukus turėjo grįžti. Staiga suskambo telefonas. Skambino draugės mama. Ji pasakė, kad mano tėvai jau ilgai negrįžta į mašiną iš pelkės. Taip nėra nutikę, temstant iš uogaviečių visi patraukia į mašiną. Atrodė, visas kūnas apmirė. Prapliupau verkti, nė sakinio nepajėgiau išlementi. Draugė ramino:

– Viskas bus gerai, jie sugrįš, kas jiems gali nutikt… Pasiklydo ir tiek, daug kam pasitaiko, juk pati žinai.

Į galvą lindo siaubingos mintys. Juk ten pelkės! Ne kokios balos, kaip Žemaitijoje vadiname. O klampios, vietomis linguojančios, klastingos pelkės. Ten gi įsmukti galima, ten – daug gilių duobių, apaugusių samanomis. Pati mama pasakojo: įsmukai, ir traukia gilyn. Jau taip buvę… O jeigu dabar?.. Atsipeikėjusi paskambinau broliui. Drebančiu balsu vos išlemenau, kas nutiko. Jis, nieko nelaukęs, atvažiavo manęs parsivežti pas save. „Pasilieku namie!“ – griežtai pasipriešinau. Bet brolis nenusileido: nėra laiko žaisti, sėsk, važiuojam. Palikęs mane, pats išskubėjo į policiją. Bet paieškos, pasak Mažeikių pareigūnų, negalima skelbti, kol nepraėjo dvidešimt keturios valandos. Brolis, nusivylęs dėl policijos abejingumo, sėdo į mašiną ir pats išvažiavo jų ieškoti. Tik kur ten tamsoj! Mėgino surasti išeitį, kaip pradėti paiešką greičiau. Rytą brolis iškvietė kariškius rimtai paieškai – su sraigtasparniais. Tuo pat metu mišką naršė kariškiai kartu su policininkais. Veltui.

Tėvai, antros dienos rytą vis vaikščiodami ratais, sutiko uogautojus. Tie išvedė tėvus į kelią ir parodė, kokia kryptim sukti. Nuėję apie dešimt kilometrų, pasiekė pirmąją trobelę. Juos pasitiko svetingi latviai. Pavalgydino. Susikalbėjo rusiškai. Tėvai paskambino iš latvių telefono broliui ir jis atvažiavo jų parvežti. Brolis paskambino man ir pasakė gerą žinią. Jau buvau sugrįžusi į namus ir, nors nekokia tada šeimininkė buvau, bet pirma mintis atėjo: „Reikia išvirti jiems sriubos! Juk bus sušalę, valgyti norės.“ Nusiraminusi ir pradėjusi blaiviai mąstyti suvokiau: blogai negalėjo baigtis, juk jie – dviese. Dviem būti miške nei taip baisu, nei kas atsitikti gali. Jei būtų dingęs tik vienas iš jų, nežinia, kiek ilgai būtų besitęsę mano kraupūs vaizduotės scenarijai. Kažin ar reikia aiškinti mano savijautą, išvydus tėvus? Tik tos nakties būsenos patirti nelinkėčiau niekam. Tėvai šią istoriją prisimena kaip linksmą nuotykį. O mums su broliu ir seserimi iki šiol ji gerų prisiminimų nesukelia. Bet žinot, kas juokingiausia šioje istorijoje? Tąkart tėvai per dieną prisirinko nemažai uogų, kurias buvo sunku nešiotis. O jie, klaidžiodami ten pervargę, visą laiką nešiojosi kuprines ir maišus, pilnus uogų: „Kaipgi čia pilsi žemėn visos dienos triūsą? Kaip čia tuščiom grįšim…“

Nakvynė miške buvo nejauki. Visiškai sutemus, susirado kur sausiau prigulti. Vos sumerkus akis, pradėjo kaukti vilkai. Mama mano, kad vilkai turi savo teritoriją, jiedu buvo peržengę ją. Tada pasiskubino jie į kitą pusę miško, kuo toliau nuo ten, iš kur sklido balsai. Užsikūrė laužą, kad atbaidytų plėšrūnus.

Miško dvasios juos paklaidino, įsitikinusi mama. Jiedu, ieškodami išėjimo iš miško, visą laiką suko ratais. Tais pačiais takais. Dar seniai mama buvo pasakojusi, kad tokios dvasios egzistuoja. O ir latvė, pas kurią svečiavosi, sakė:

– Miško dvasios vedžioja žmones, eini ne ten, kur tu nori, o ten, kur tave veda. Eini ratu ir vėl atsiduri toj pačioj vietoj…

Į dangų.
Į dangų.

***

Visiems šeimos nariams uogavimas sukelia skirtingus jausmus. Man, tėčiui – ne pačius geriausius. Brolis, sesuo, mama jas gali rinkti visą dieną, o mudviem tai iššūkis, savęs išbandymas. Tiesa, aš mėgstu eiti į mišką, tik ne dėl to, kad parsineščiau pintinę uogų. Kuo daugiau būnu mieste, tuo labiau ilgiuosi gamtos. Einu ten pabūti su savimi, savo vidumi pajausti harmoniją. Niekur nepajusi tokios ramybės kaip miške. Man patinka jo gaiva. Ypač po lietaus. Tada medžiai, atrodo, suteikia tokį magišką pojūtį. O kvapas! Užsimerki, giliai įkvepi ir jauti, kaip į plaučius patenka tyro oro banga. Atrodo, net dusina. Atrodo, tokio gaivaus oro daugiau nebeįkvėpsiu. Plaučiai jau pamiršę, koks tyras jis gali būti… Tuo metu pasineri į šios akimirkos žavesį, jauti svaigų miško kvapą. Ir užmiršti viską, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį. Tiesiog supranti, kokia nuostabi ir puiki dabartis.

Gyvenimo didybė.
Gyvenimo didybė.

Mėgstu išeiti į mišką ir neskubėdama vaikščioti, mąstyti. Palieku telefoną namie. Tada būnu tik su savimi. Pasinėrusi į gydančią žalumą, kaip niekad, jaučiuosi gamtos dalimi.

Pavasarį bėgiodama miško takeliais stebiu kasdien vis labiau bundančią gamtą. Būdama maža, lėkdavau į miškelį žibučių. Dabar veduosi brolio dukrytę ir sūnelį priskinti jų mamai ir močiutei.

Labiausiai laukiu saldžiabalsės, su niekuo nesupainiojamos lakštingalos giesmės. O kai jau išgirstu „kū kū!“, žinau – galiu ant žolyno sėdėti, prigulti! Dar belieka išgirsti perkūniją ir jau galėsiu lėkti į taip išsiilgtą upę maudytis.

Rudenį mėgstu prisirinkti įvairiaspalvių lapų, juos sudžiovinusi, darau darbelius. Nuo vaikystės prigijęs įprotis, kurio vis dar neišaugu. O ir nenoriu išaugti!

***

Grožiuosi apšerkšnijusiomis nuogomis medžių šakomis, minkštu sniegu apdengtomis eglėmis. Nei tako, nei brydės, tik puriame, baltame paviršiuje pėdsakai. Pėdutės mažos – paukščių kojyčių tipenta, kitur kanopos ar letenėlių įspaustos. Kiškio? Šerno? Zigzagais išsiraizgę pinasi vienas su kitu. Šiek tiek kantrybės ir galima pamatyti stirnelę, nors jų mūsų miške ne tiek daug. Stirnos patelė – grakšti primadona. Jeigu ją pamatysi, sustink, ji labai baikšti. Išgirdusi mažutį krepšt, pasišokės laibomis kojomis ir išnyks kaip rūkas, tik sniegas padulkės… Taip ir norisi sušukti: ,,Ei, palauk, leisk tavim pasigrožėt dar minutėlę!“ Tačiau savisaugos įdiegta pavojaus atpažinimo sistema puikiai veikia. Supratusi esantį pavojų, nė nestabtelės. Krūmuose kažkas traška. Belieka tik spėlioti ar tai šernas, o gal lapė? O gal elnias? Pasirodyk, kad ir kas bebūtum! Pasirodyk, aš tavęs nenuskriausiu… Bet niekas nepasirodo. Gal kitą kartą…

Aš visai pamiršau paminėti du mūsų šeimos narius. Šuo Baksis ir tingusis katinėlis Pūkis – mūsų šeimos džiaugsmai. Kad Pūkis tinginys, iškart matyti. Labiausiai mėgsta gulinėti šveisdamas savo šiurkščiu liežuviu švarut švarutėlį sniego baltumo kailiuką su pilkomis dėmelėmis. Didžiulis, pūkuotas (ne šiaip sau Pūkiu pavadintas), giliomis žaliomis akimis. Nepraeisi nepaglostęs. Visi svečiai, ypač vaikai, negali atsidžiaugti juo. Vos atvažiavę teiraujasi: ,,O kur Pūkutis?“ Baksis – paprastas šunelis, visas rudas, ilgo plauko. Labai meilus, tik nemėgsta važiuojančių dviračiu: tokius puola lodamas, kimba į kojas. Jis labai ištikimas – visada lekia į mišką su mumis kartu. Pūkis anksčiau irgi sėlindavo iš paskos, kiek atsilikdamas, pailsėdamas, bet dabar jau visai aptingęs. Geriau pasilieka savo komforto zonoje – namuose. Daugiau naudos. Tėtis vis parneša sužvejojęs kokį kąsnį. O Baksis ištikimas miškui, niekada nepraleis progos jame padūkti. Jis ten laksto pirmyn atgal, tai šen tai ten, aplodamas žmones, besiartinančius prie mūsų. Ir visada jaučia, kada mes ruošiamės į mišką, nors dar būname kambaryje. Jis draskosi kaip per Naujuosius išgirdęs fejerverkus  (dauguma šunų tų grožybių nemėgsta).

Tenka jį paleisti nuo grandinės kuo skubiau, kol nesusižeidė. Paleistas jis aplekia namą gal dešimt kartų, kiekvieną kartą apibėgęs šokinėja prie manęs, rodydamas begalinį džiaugsmą. Gera jį matyti tokį laimingą. Aš jo tikrai nelaikyčiau prie grandinės pririšto, bet tėtis įsitikinęs, kad šuns tokia dalia – būti pririštam ir aploti žmones, besiartinančius prie kiemo. Kai buvau maža, knietėjo tėčio paklausti: ,,O tu ar norėtum būti pririštas taip diena iš dienos?“ Gerai, kad iš karto neišsprūdo. Jaučiu, kad atsakymas būtų maždaug toks: ,,Aš juk ne šuo.“ Uogauti Baksis labai mėgsta tikrai labiau už mane. Nuėda švariai mėlynių krūmelius, nepalieka nė uogelės.

Draugystė.
Draugystė.

Mama seserimi ir broliu labai didžiuojasi. Jie jau užaugę, brolis jau ir šeimą turi. Jie pririnkdavo uogų ne mažiau nei ji. Jie tikrai turi daug valios, o aš – nelabai. Ir nekankinau savęs, niekas nevertė. O ir mano požiūris toks: jeigu kažkas nepatinka, tai ir nedarau, geriau užsiimu tuo, kas traukia. Bet tik dabar galiu taip save teisinti, kad valios neturiu. Reikėjo man prisiversti ir stengtis rinkti ilgiau, pagalvoju dabar, tai ir valios daugiau turėčiau. Man tas uogavimas tikra kankynė atrodė. Kartais įžvelgiu mamos kalboje priekaištų man. Nors jie tiesiogiai neišsakomi: „Donatas su Vaiva tai po pilną kibirą parsinešdavo, būdami tavo metų…“ Ji tikrai norėtų, kad aš surinkčiau tiek, kiek jie. O aš mintyse paprieštarauju: „Na ir kas? Ne visi mėgsta tą patį.“

Sesė Vaiva, rinkdama uogas, suprato, kaip pinigai sunkiai yra uždirbami.

– Uogavimas išmokė mane vertinti pinigus. Išmokau taupyti. Ir dabar galiu pasakyti, kad taupyti tikrai moku. Kai rinkau uogas, taupiau tam, kad galėčiau nusipirkti ką nors. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo nuo algos iki algos, taupymas man suteikia saugumo jausmą, – sako ji.

Ir mama pasakoja, kad sesė labai taupė, nešvaistė pinigų smulkmenoms ar trumpalaikiams įgeidžiams. Dar ir dabar tarsi regiu, kaip ji pareina mėlynėmis išsitepusi veidą, nešdamasi kaupiną dešimties litrų kibirą. Norėdavo madingesnių drabužių, kitokių daiktų nusipirkti, tai ir praleisdavo dienas uogaudama.

Brolis tvirtina taip pat, kad uogų rinkimas padėjo ugdyti valią ir tvirtą charakterį. Visa tai pravertė kariuomenėje, jis užsitarnavo kapitono laipsnį. Juk tarnybos metu susiduriama su įvairiais sunkumais, o jie užgrūdina ir tolimesniam gyvenimui. Man brolis atrodo labai ramus ir stiprus žmogus.

Deja, kad ir kokius gerus bruožus broliui ir sesei išsiugdyti padėjo uogavimas, jiedu seniai jų neberenka. Bet miškas savo gėrybės vis tiek vilioja. Tik ne uogos, o grybai…

Rudenį grybautojai galanda peilius, susiieško guminius batus ir pirmyn į nuotykį. Aš nuo jų nė kiek nesiskiriu ir dėl grybų rudeniop vis dažniau išsiruošiu į mišką. Juos rinkti – vienas malonumas, didžiausia pramoga!

Žinome gausybę grybviečių. Kiekvienoje vietoje grybai dygsta skirtingu laiku. Pirmiausia atsiranda voveraitės – maži geltoni grybukai, žmonėms dažniau pažįstami voveruškų vardu. Kai buvau maža, tik jas temėgau, kitų grybų nepripažinau. Juos snargliais vadinau, ištižėliais. Mat kai jie išverda, ištyžta, nelabai išvaizdžiai atrodo. Dabar nesu tokia išranki, pamėgau visus  grybus, o ir pažįstu  jų nemažai. Truputį vėliau nei voveraitės pasirodo raudonviršiai, juos vadiname raudonikiais. Kartu su jais atsiranda ir daugelis kitų: kazlėkai, lepšiai, rudmėsės, paalksniai, įvairiaspalvės ūmėdės (dažnai žemaičiai pienėm, pieniukėm vadina), žaliuokės… Dar po kiek laiko pradeda dygti grybų karaliai – baravykai, kuriuos atrasti smagiausia, tik jų mažai mūsų miške, o ir nurenka juos kaipmat. Juk koks grybautojas, jei baravyko į krepšį neįsidėjo! Gaila, kad juos taip pat ir kirmėlės labai mėgsta. Taip apsidžiaugi radęs, nupjauni, žiūri – sukirmijęs. Visada juokdavausi, kai mama, pamačiusi baravyką, džiaugsmingai praneša: „Radau!“ Tik paskui perpjauna ir džiaugsmą keičia apmaudas: „Žalia rūta, sukirmijęs!“ Baigiantis grybų sezonui dygsta vėlyvieji raudonviršiai. Jie kiek kitokie nei vasariniai. Galvutės ryškesnės rusvos spalvos ir kotelis daugiau juodų taškelių turi. Tarsi raudonviršiai būtų skirtingos rasės ar įdegį įgautų vasarai baigiantis. Vėlyvieji man gražesni, labiau įdegę.

O kiek džiaugsmo teikė grybavimas, kai buvau maža! Vaikščiodama ir nerasdama grybų pradedu kaip uodas mamai zvimbt į ausį: ,,Pavargau, nėra grybų, einam namo, turbūt jau visi nurinkti.“ Bet jeigu jau randu, iškart nuovargis išgaruoja, nuotaika pasitaiso. Mama dažnai mėgo grybus praeiti, kad rasčiau kuo daugiau ir nenorėčiau namo. O aš mėgau pasišaipyti: „Va, va, pražiopsojai!“ Dabar mama jau vedasi į mišką ir brolio vaikus. Miškas jau turi vietą jų mažame pasaulėlyje. Kai matau, kaip jie grybauja, suprantu, kokį pažinimo džiaugsmą patyriau.

Grybų vietoms mes davėme pavadinimus pagal netoliese gyvenančius žmones, pagal tai, kokioje vietoje jie auga. „Prie Kaupio“, „Prie Toliko“, „Eglynas“ – tai pagrindinės mūsų grybavimo vietos, apimančios didelius plotus. Daugiausia jų yra tekę rasti eglyne. Prieš keletą metų su mama išsiruošėme grybauti. Nesitikėjome daug rasti, tad pasiėmėme po krepšį. Eidamos į paskutinę stotelę – eglyną, aplankėme visas kitas grybvietes. Prisirinkome gal po puskrepšį. Jau buvome pavargusios lyg po maratono. Praradusios ūpą nebesitikėjome nieko doro rasti. Įžengusi į eglyną netekau žado. Kur pasisuksi, raudonviršis. Raudonų kepurėlių paradas! Tiek grybų iki tol nebuvau mačiusi, net ir dabar beveik nepasitaikė. Džiugiai pradėjau garsiai skaičiuoti badydama pirštais į kiekvieną: ,,Vienas, du trys, ket…“ – supratau – beprasmiška, jų devynios galybės. Taigi, iš tiesų nereikia stebėtis, kai žmonės pasakoja, kad grybų pilną mašinos bagažinę prisikrovė!..

Grybavimas – savotiška loterija ar lošimas. Niekada negali žinoti, kiek atrasi. Bet jeigu jau atradai vieną kitą gražesnį, pagauni azartą. Ne veltui sakoma, kad kiekvienam žmogui miške grybas išdygęs!

Tik kai reikia juos nuvalyti ir paruošti virti, dingsta bet koks žavesys. Nuobodus darbas ir gana ilgas. Nulauži galvą, nuskuti kotelį, supjaustai. Čiumpi kitą ir vėl tas pats. Ir pats grybas ne toks gražus kaip ten, miške. Greitai įkyri. Dirbdama šį darbą, rinkdama uogas, supratau – monotoniškas darbas, ypač tas, kuris ne prie širdies, tikrai man netinka. Neįsivaizduoju savęs, stovinčios kur nors fabrike ir klijuojančios etiketes ant gaminių visą dieną. Žudantys darbai.

***

„Jei ne grybai ir ne uogos“… Daina pažįstama ir Žemaitijoje, ne vien dzūkams. Tiesa, ne visai tinkamas jos turinys, nes tos gėrybės nėra šeimos pragyvenimas. Vis dėlto ne kartą yra tekę prekiauti uogomis ar grybais turguje. Buvau mamai padėjėja. Pardavėjos patirties įgijau dar nemokėdama skaičiuoti. Pradėjau nuo žemiausios kategorijos: pilsčiau uogas į maišelius, padavinėjau žmonėms, kainas susidomėjusiems pasakydavau, o piniginius reikalus tvarkė mama. Išmokusi skaičiuoti, dirbau savarankiškai, mama tik pasirūpindavo nuvežti į turgų. Buvau jauniausia pardavėja. Ten nuolat stovinčioms moterytėms tai ne itin patiko. Iš jaunimo, ypač vaikų, žmonės visada labiau linkę pirkti. Man patiko pardavinėti, bendrauti su žmonėmis, pamokyti atpažinti namines uogas nuo miško. Žmonės dažniausiai malonūs, bet pasitaiko ir poniučių, kurioms net šviežiausios uogos neįtiks ar bus per brangios. Mėgsta kartais atkakliai žmonės lygtis dėl kainos, bet atsakydavau: ,,Mama neleidžia nuleisti!“ Kartais pasitaiko labai malonių žmonių arba bobulyčių besibėdojančių, kad pinigų labai neturi, o vaistų reikia… Perka jie nedaug, parduodu tokiems pigiau. Bet visada juokas ėmė iš tokių, kurie, paklausę kainos ir išgirdę atsakymą, pradeda šaipytis:

Ontas už puoras prekystaliu par dvejes litaas pigesnės ougas, i da žymee gražesnes i didesnes, kas čė gal pėrkt iš tavės.

Norėtųsi atkirsti: „Tai eikit prie to prekystalio ir pirkit“, bet esą „pirkėjas visada tiesus“, tad nutyliu. O šis nesitraukia ir kitaip mėgina:

Nu geraa geraa, nuleistum kuokį lita i iš tavės paimčiau, o teep i stoviesi vėsa torgo, nė ož vėita neužteks sumokietė.

– Ką jau padarysi, prekyba arba pelną, arba nuostolius atneša, – pajuokauju.

Nu i gera, i stoviek čė, i nieks nepėrks iš tavės, nė negalvuok.

Žinau, kad netrukus vis tiek sugrįš, jei jau susidomėjo mano prekėmis.

Žmonės nesupranta, kad tos gražiosios uogos visai ne miško. Atsiveža žmonės naminių ir pardavinėja kaip miškines. Nors aiškiai matyti, kur jos rinktos. Ir paragavęs iškart suprasi. Spanguolė, jei miško, – sultinga, jei naminė, perkandus nė lašelis neištrykš. Naminės visada didesnės. Nors žmonės, pirkdami iš manęs, ne kartą sakė, kad nemeluočiau ir prisipažinčiau namines pardavinėjanti. Mama labai didelių pririnkdavo, tad labai sunku buvo žmones įtikinti. Dabar prekiauju retai, bet turguje, apsilankiusi tų gėrybių skyriuje, atpažįstu už prekystalių tas pačias moterėles. Piktais žvilgsniais šnairuoja vienos į kitas. Tai vadinama konkurencija. Suprantu jas, juk jos ne monopolininkės, jei uogų metas, tų pačių uogų gali būti kad ir dešimtyje vietų. O su tomis prekeivėmis sunku sutarti, kad visos vienodomis kainomis pardavinėtų, visada atsiras ta, kuri parduos pigiau. Ypač jei darbuotasi su šukomis. Juokingiausia, kai žmonės nusprendžia: ,,Kas per brangybė tos uogos turguje!“ Taip norėtųsi pasiūlyti: „Miške už dyką galima surasti.“ Atrodo, nuėjai ten, prisisėmei lyg su semtuvėliu. Pabandytų po uogelę, po uogelę. Rodos, dedi, dedi, o indelis lyg  bedugnis – vis pustuštis…

***

Visada stebėjausi mamos meile miškui. Tas potraukis sunkiai suvokiamas. Ji pasakoja  apie jį su tokiu užsidegimu, tokiu blizgesiu akyse, tarsi vaikas, kalbantis apie labiausiai patinkantį žaislą.

Bet ji nemėgsta ten eiti šiaip sau, kaip aš, padykinėti. Jai būtinai reikia kažko prilasyti. Spėju, kad tas potraukis atsirado tada, kad kai ji tebebuvo maža. Į mišką pradėjo eiti niekieno neliepiama. Jos mama, mano močiutė, nėjo. Mama pati pradėjo grybauti, uogauti. Taip ir pamilo mišką. Brolius ir seses vestis pradėjo. Matyt, žmogui visuomet labiau patiks tai, ką jis pats nuspręs daryti, niekieno neliepiamas, tai, ką jis atras pats.

Patiko man viena mamos mintis apie žmones ir medžius. Ji palygino medį, į kurį trenkė žaibas, ir žmogų, staigiai pakirstą mirties:

– Ateini į mišką, žiūri, toks didžiulis ąžuolas, stiprus stovėjo. Bet jau be dvasios. Stovi kaip  stulpas, papilkėjęs. O buvo toks didingas, žaliuojantis, gyvybingas. Trenkė ne iš šio, ne iš to žaibas ir nebėr gyvybės. Gaila medelio. Taip ir žmogus. Gyvena sau ramiai, džiaugiasi gyvenimu, klesti ir šast staigi mirtis. Likimo už ūsų nepatampysi, su juo nepajuokausi.

Klausiausi išsižiojusi. Iš kur tokios mintys? „To dar negirdėjau“, – atėjo į galvą. Iškart dingtelėjo: turbūt rinkdama uogas dar ne tokių filosofijų prisigalvoja – juk visą laiką viena su savo mintimis, tik ošiantys medžiai, retkarčiais genio stuksenimas ir ypatinga ramybė…

Pasakojo mama, kaip teko su elniu susitikti akis į akį:

– Renku uogas, o jis atlekia pro jaunuolyną. Ir nebijo manęs visai. Atsistojo per kokį metrą ir stovi… Iškart į akį krito dideli ragai. ,,Na ir ką čia dabar vaizduoji?“ – paklausiau. Atsistojau, ir jis kaipmat sustingo. Įbedęs akis pastovėjo minutėlę, apsisuko ir, iškėlęs galvą, kraipydamas užpakalį, nuėjo išdidžiai, tarsi primindamas: ,,Aš esu čia karalius, o tu miške – tik svečias.“ Nuėjo ramiai, kaip ir dera karaliui.

Taigi mamą tiesiog traukte traukia miškas, ji tvirtina:

– Yra tokia trauka miškui. Kaip kitiems patinka jūra, man patinka miškas.

Žinau ir aš, kad yra toji trauka. Ir savo grožiu, ir gėrybėmis, ir paslaptimis. Nesvarbu, koks būtų metų laikas. Net jeigu ir dvasios klaidino, už nosies vedžiojo, jis vis tiek traukia.

Vandens kalba.
Vandens kalba.

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

,,Nusileidau iš kosmoso…“ Apie konkursus – Jaunųjų filologų ir ne tik

Rytas
Rytas

,,Nusileidau iš kosmoso…“

Apie konkursus – Jaunųjų filologų ir ne tik 

,,Nusileidau iš kosmoso“, – taip savo būseną Jaunųjų filologų konkurse prisimena rašytoja, literatūrologė Neringa Dangvydė. Jos mokyklinius kūrinius nagrinėjo Algimantas Zurba. Žymusis prozininkas alytiškei moksleivei atvirai prisipažino: fantastikos jis niekada nemėgo. Priešingai negu Neringa, jau tuomet fantastiką aistringai ir skaičiusi, ir rašiusi.

Tas konkursas vyko Palangoje, 1991-aisiais, vos po atkurtosios Nepriklausomybės. ,,Nepakartojamas įspūdis, – prisimena Neringa Dangvydė. ‒ Suvokiau, kad esu ne vienintelė, bandanti rašyti.“

Apdovanojimai, kurių tą kartą negavo, jai neatrodė itin svarbūs. Svarbiau tai, kad sutiko bendraamžių bendraminčių; kad su ja ir kitais bendravo jau suaugę ir subrendę, jau pripažinti literatai, kalbininkai.

Palangos konkurso atributika. Iš Neringos Dangvydės asmeninio archyvo
Palangos konkurso atributika. Iš Neringos Dangvydės asmeninio archyvo

Po keliolikos metų likimo valia Algimantas Zurba ir Neringa Dangvydė susitiko dar kartą. Šį kartą neakivaizdžiai. Literatūrologė Neringa rašė recenziją apie A. Zurbos knygą ,,Melnragės akmenys“. Prisimindama tuos abu ,,pasimatymus“, Neringa skaniai kvatojasi: „Nei jis mane žlugdė, nei aš jį“.

Neringos Dangvydės apdovanojimai atkeliavo gerokai vėliau. Jos kūrybinei biografijai dosnūs šie metai. Laimėtas recenzijų konkursas (smagu minėti, kad rašinį ,,Rebekos salų geografija“ publikavo menobangos.lt). O svarbiausia, svarbiausia… Trečiajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse Dangvydės apysaka ,,Berniukas su žvaigžde kaktoje“ pelnė trečiąją vietą. Konkursą rengiantis fondas ,,Švieskime vaikus“ įsipareigojo jos apysaką išleisti jau šiais metais.

Taigi Neringa Dangvydė bus jau dviejų knygų autorė (pirmoji ‒ pasakų knyga ,,Gintarinė širdis“).

Jaunųjų filologų konkursas šiemet vyko Pasvalyje. Jau 48-asis…

Pasvalys. Panevėžio gatvė
Pasvalys. Panevėžio gatvė

Dalyvavo beveik šimtas moksleivių. Kas žino, ar ir jie jautėsi taip, kaip kadaise Neringa Dangvydė – tartum būtų iš kosmoso.

Šiokia tokia kosmonaute pradėdama bendrauti su publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviais jaučiasi šių eilučių autorė. Ir smalsu, ir smagu, ir baugu.

Baugu, kad mano ištartas reiklus žodis ir teliktų reiklus, o ne griežtas, ne piktas. Smagu, kad konkursui atrinkti rašiniai įtaigūs, saviti. Smalsu, kas jie, tie žmonės, kurie galbūt (to linkiu, to labai noriu) ilgainiui įsilies į literatų pasaulį ir… ką gali žinoti, imsis reikliai vertinti mūsų, komisijos narių, kūrinius.

Suprantama, kad ne apdovanojimai svarbiausia, bet vis tiek smagu minėti: juos įvairiose sekcijose pelnė net penki svetainės menobangos.lt autoriai: Gabrielius Zaveckas (Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija), Salvija Stončiūtė (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Viktorija Jokubauskaitė (Palangos senoji gimnazija), Kamilė Bliūdžiūtė (Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija), Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija).

Filosofas, ,,Naujosios Romuvos“ redaktorius, ,,Pašvaistės“ kuratorius Andrius Konickis ir šių eilučių autorė šiuo metu draugiškai dalijasi autorius ir jų tekstus: labai norime, kad konkurso dalyviai būtų publikuoti, kad jų rašymus paskaitytų kuo daugiau žmonių.

Pašto dėžutės Pasvalyje
Pašto dėžutės Pasvalyje

Būtina kelis šiltus žodžius parašyti apie ,,Pašvaistės“ autorę Kamilę Čelutkaitę (Vilniaus licėjus) – vienintelę, dalyvavusią net trijose konkurso sekcijose: poezijos, literatūros kritikos, publicistikos bei eseistikos, pelniusią du apdovanojimus. Ir pernai, ir šiemet džiaugiausi jos rašiniais apie dabartinį meną – apie tą, kurį ne taip jau lengva suvokti, pamėgti, vertinti.

Apie ką rašė kiti publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai?

,,Apie mišką, uogas ir ne tik…“ (Gintarė Vydmantaitė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija), apie poetą Leonardą Andriekų (Ugnė Sungailaitė, Kretingos Pranciškonų gimnazija), apie rašytoją Neringą Vaitkutę (Jelena Ivanova, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija).

Pasvalio vaizdai
Pasvalio vaizdai

Po miesto gatves klajoja atidus stebėtojas Adomas Vasiliauskas (Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija), knygnešiais domisi Matas Vaitiekūnas (Radviliškio Lizdeikos gimnazija), menų įkvėptos pasakojimus rašo Neda Letukytė (Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija) ir Dominyka Balaišytė (Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija), Kretingos ir kretingiškių istorijon žvelgia Eglė Dirmeitytė (Pranciškonų gimnazija).

Daugybės šiltų žodžių nusipelnė Pasvalys ir svetingieji jo gyventojai. Lėvens ir Svalios pakrantės, palei jas vingiuojančios jaukios gatvelės, tiltų ir tiltukų įvairovė  traukė eiti kur akys mato, kur kojos veda. Kad per ilgai neklajotume nežinia kur, mums siūlė keliones į Joniškėlį, į Krinčiną, į Raubonių vandens malūną. Stebėjome Pasvalio kultūros centro jaunimo dramos studijos spektaklį – ,,Baidyklę“ pagal V. Železnikovo apysaką, šokome vakaronėje, dalyvavome kūrybos skaitymuose muziejuje.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Lėvuo
Lėvuo
Per Krinčiną teka Jiesmuo
Per Krinčiną teka Jiesmuo

O kitais metais… Lyg gandas, lyg teisybė, lyg svajonė.

Kitais metais, ko gero, mus kvies Palanga. Ji to verta: iš jos, o kitaip tariant ‒ iš nedidelio miestelio, iš vienintelės jo gimnazijos į šių metų konkursą atkeliavo net šeši filologai.

Gintarė Adomaitytė

Ričardo Šileikos nuotraukos

 

 

Trys dienos Kuršėnuose

Kuršėnai
Kuršėnai

Trys dienos Kuršėnuose

Keli žvilgsniai į Jaunųjų filologų konkursą

Kuršėnai mus pasitiko vėjuoti, saulėti. Tame mieste lankiausi pirmąjį kartą. O juk miestas ne bet koks… Jis tikrai svarbus filologams. Jame gyvena  du (net du…) Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, Vytautas Kirkutis ir Petras Raštikas. Ką jau kalbėti apie praeitį – pirmojo lietuviškų kalendorių leidėjo Lauryno Ivinskio paveldą. Būtent Lauryno Ivinskio gimnazijoje ir susitikome: apie šimtą jaunųjų filologų, jų mokytojai, komisijos nariai.

Kuršėnų centre
Kuršėnų centre

Konkurso atidarymas taip pat buvo gaiviai vėjuotas: tik taip galiu vadinti mums parodytą šaunią, įtaigią kompoziciją pagal Kazio Binkio kūrybą.

O jau tada, išklausę sveikinimų, skambių žodžių (laimei, pernelyg ilgai neužtrukusių) pasisklaidėme po klases: poetai; prozininkai; eseistai ir publicistai; tautosakininkai; kalbininkai; kritikos rašinių autoriai; vertėApie publicistikos ir eseistikos sekciją galiu pasakoti kiek daugiau. Kartu su filosofu, ,,Naujosios Romuvos“ redaktoriumi Andriumi Konickiu vertinau jaunųjų mūsų kolegų darbus.

Nebaugu rašyti jaunieji kolegos: šiemet konkursui atsiųsti darbai buvo įdomūs, raštingi, aktualūs – malonu skaityti. Ne taip jau svarbu, kad ypatingos gausos nesulaukėme. Man gana ir tų atsiųstųjų trisdešimt šešių tekstų. Šiek tiek liūdna, kad į konkursą galėjome kviestis tik penkiolika autorių – mielai būčiau papildžiusi sąrašą dar keliomis pavardėmis.

Mūsų sekcijos tradicija tokia: pirmąją dieną lyg ir nedirbame išsijuosę – mes tik kalbamės apie kriterijus, pagal kuriuos atrinkti rašiniai, tik prisimename žanro ypatumus, tik skaitome vieni kitų kūrinius.

Diena baigėsi džiaugsmingai ir triukšmingai: jaunuomenės vakarone gimnazijoje, mokytojų ir komisijos jaukiu, neilgu bendravimu kavinėje.

Būna ir taip
Būna ir taip

II

Antrąją dieną dirbame išsijuosę. Pamenu, kaip prieš daugelį metų, būdama ir šio, ir kitų konkursų komisijų naujokė, įsivaizdavau: gana aptakaus aptarimo ‒ įvardiju didžiąsias ir smulkesnes bėdas ar net ydas, o tada jau privalumus, pirštu į autorius nebaksnodama. Juk atsirinks?

Ilgainiui suvokiau: gal ir nebūtina baksnoti pirštu, tačiau kiekvieno atvykusio žmogaus kūrinį būtina aptarti atskirai; kitaip žmogus jaučiasi tartum nepastebėtas, dėmesiu nuskriaustas.

Beje, atvyko ne visi kviestieji. Matyt, būta rimtų, net neapsakomai rimtų priežasčių, ir vis tiek: gaila, be galo gaila. Juk kai kurie, likę namuose, jaučia skriaudą… Galiu šimtus kartų sakyti: rašytojai gimsta ne konkursuose, bet… Konkursuose renkasi bendraminčiai – štai kodėl norime juose matyti kuo daugiau dalyvių.

Iš tolo
Iš tolo

Taigi, antrosios dienos priešpietis – kiekvieno rašinio analizė, pokalbiai su jų autoriais; išklausoma ir praėjusią dieną rašinius skaičiusių nuomonė (ir gimnazistų, ir noriai sekcijos darbe dalyvaujančių mokytojų).

Beje, apie mokytojus… Kai kurie kolegos, dirbą komisijoje, yra užsiminę, kad mokytojams gal reikėtų rasti kitą prasmingą užsiėmimą. Jie lyg ir trukdo, lyg ir neatsiskleidžia jų akivaizdoje konkurso dalyviai.

Gal… Kai kada… Man regis, kad mūsų sekcijoje trukdžių išvengta. Labai noriu tikėti: atsiskleidėme.

Gera ir šilta buvo skaityti Julijos Božičko (Rūdiškės) ir Godos Liutkutės kūrinius. Abi konkurse jau ne pirmą ir ne antrą kartą; abi pateikė prasmingus ciklus. Julija pasakojo apie atidžiai stebimus žmones; Goda grakščiai ir elegantiškai paniro į vaikystės prisiminimus, į apmąstymus apie savąją kartą.

Dabar jau pats laikas parašyti: abi šios abiturientės tapo konkurso laureatėmis; abiejų pasigesiu, net pasiilgsiu; abi jas tikiuosi sutikti jau ne mokiniškuose suaugusiųjų literatų sambūriuose. Tai pavardės, kurių dairysiuosi kultūros spaudoje.

Tačiau medaliai ir raštai bus įteikti trečiąją konkurso dieną, o kol kas – mes gimnazijos salėje; mes kalbamės apie rašymo įtaigą.

,,Tai geriausias rašinys, kokį esu skaitęs“, – šūkteli Gabrielius Zaveckas (Kybartai). Jo aistringas komplimentas skirtas Bernadetai Griciūtei (Plungė), papasakojusiai apie Plungės patriarchą, mokytoją lotynistą Juozą Milašių. ,,Liga, nuo kurios nenorėčiau pasveikti“ – tai Gabrieliaus rašinys, jo meilės prisipažinimas skautybei ir skautams.

Belieka priminti, kad Gabrielių MENO BANGOS vadina savu (kaip ir Juliją Božičko) – jų rašinius galite rasti mūsų puslapiuose.

Svarbu minėti, kad Bernadeta Griciūtė ir Gabrielius Zaveckas tapo konkurso prizininkais.

Ką veikia sekcija antrosios dienos popietę? Mes susikaupiame. Ir klausomės Andriaus Konickio paskaitos, kurią drįsčiau vadinti ,,Apie filosofiją ir žodį“. Beje, atkartoti paskaitos nedrįsiu. Tik pasakysiu, kad Andrius pirmosios dalies diskusiją kilstelėjo į aukštesnį, jau studentišką lygmenį.

O dar liko laiko klausimams ir atsakymams, pasakojimams apie darbo redakcijose patirtį; dar siūlymams publikuoti kūrinius arba Andriaus kuruojamoje ,,Pašvaistėje“, arba MENO BANGOSE.

Gaila ir liūdna, kad konkursuose šiek tiek stringa literatūriniai skaitymai: kad ir kaip keista, tarp daugybės organizatorių neatsiranda to vieno vienintelio žmogaus, kuris skaitymams vadovautų. Nors norinčių skaityti būtų; skaityti galėtų ne vien poetai ir prozininkai; ir vertėjai, ir tautosakos rinkėjai, ką jau bekalbėti apie mano mylimus eseistus.

Vakarėjančiais Kuršėnais kartu su vertėja Irena Aleksaite traukėme nakvynės vietos link, šiek tiek nerimaudamos, kad taip ir nesužinosime, kokie tie Kuršėnai yra iš tiesų. Ilgėjausi savo miestą mylinčio kraštotyrininko ar paveldosaugininko (tikriausiai jų yra Kuršėnuose…?) apžvalginės ekskursijos po įsimintinas vietas.

Laimei, šį tą įdomaus apie Kuršėnus, jų gyvenimo būdą, jų savitumą papasakojo komisijos narys poetas Ričardas Šileika, grįžęs iš viešnagės pas dailininką, rašytoją Petrą Raštiką. Atpasakoti nedrįstu: juk ne iš pirmų lūpų…

Kursenai_5

III

Trečioji diena, tiesą sakant, priklauso ne vien Kuršėnams. Juose praleidžiame tik rytmetį. Kas nespėjo užvakar ar vakar, lekia į kapines – aplankyti Zenono Ivinskio kapo.

Ir riedame į Naisius, į mažąją kultūros sostinę. Ten lankome Baltų dievus, bet… dėl nesuvokiamų priežasčių neaplankome Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejaus, kur kiekvienais metais teikiamos premijos debiutuojančiam Lietuvos poetui ar poetei.

Naisiuose lankausi jau ne pirmą kartą – ir visada Gėlei laiko pristinga, gal kada nors ir suvoksiu: kodėl?

Dabar jau laukia slogiausia valanda (kai kam džiaugsmingiausia). Laimingi laureatai ir prizininkai, šiek tiek (ar labai) nusivylę tie, kuriems apdovanojimų neužteko.

Savosios sekcijos kelis prizininkus jau minėjau. Štai ir kiti: Kamilė Čelutkaitė (Vilnius). Per aptarimą Kamilei sakiau tiesiai: jau senokai laukiau žmogaus, kuris imtųsi menotyros. Ir sulaukiau. Kamilė domisi parodomis, filmais, knygomis; jai artimas dabarties menas, jaunųjų eksperimentai.

Apdovanojama ir Jovita Kaminskaitė (Molėtai) už šiltą, tarme pagardintą pasakojimą apie gimtųjų Videniškių garbaus amžiaus žmones. Ant scenos kopia dar viena MENO BANGŲ autorė – Agnė Veličkaitė (Didžiasalis, Ignalinos r.), aprašiusi Lietuvos rytinio pakraščio gyvenimą.

Sudie, Kuršėnai; sudie, Naisiai; sudie ir Šiauliai (ten pietaujame). Jaunieji ir vyresnieji filologai išsisklaido po Lietuvą.

Mane geltonas autobusas skraidina Aukštaitijos link. Bendrakeleivę Ariandą Griščenko (vertimo sekcijos laureatę) paliekame Zarasuose. Į Mielagėnus vyksta tautosakos sekcijos prizininkas Gabrielius Bielinis, į Didžiasalį – Agnė Veličkaitė.

Manęs laukia Ignalina. Iš jos pas Jus, skaitytojai, sklinda MENO BANGOS, dabar jau turtingesnės: konkurse atradau ne vieną įdomų, vertą publikavimo mūsų puslapiuose autorių.

Gintarė Adomaitytė

Ričardo Šileikos nuotraukos   

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Jaunųjų filologų konkursą šiemet priglaudė Ignalina. Česlovo Kudabos progimnazijoje tris dienas būriavosi beveik šimtas mokinių, juos lydintys keturiasdešimt penki mokytojai, dvidešimt du komisijos nariai. Poezija; proza ir drama; publicistika ir eseistika; tautosaka; literatūros kritikos rašiniai; kalbotyra; vertimai – štai septynios sekcijos, kuriose leista pasireikšti Lietuvos gimnazistams.

Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,  Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas
Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,
Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas

Šių metų konkurse – jau 46 – ajame – įteiktas ir MENO BANGŲ apdovanojimas. Jį pelnė Trakų rajono Rūdiškių gimnazijos trečiokė Julija Božičko. ,,Už drąsą būti savimi, už kūrybinius ieškojimus” – taip buvo paskelbtas Julijos, pateikusios kūrinius net trims sekcijoms (poezijos, eseistikos, prozos) įvertinimas. Julija konkurse dalyvauja jau trečiajį kartą, šiemet ji pelnė du bronzos medalius – ir už poeziją, ir už eseistiką. Julijos Božičko kūrinius publikuoja kultūros spauda –  ,,Šiaurės Atėnai”,  ,,Literatūra ir menas”.

Kiekviename konkurse mokytojai nekantriai laukia susitikimo su komisijos nariais: svarbu sužinoti, kokiais kriterijais remtasi, ar sulaukta išskirtinių kūrinių, ar būta netikėtumų. Verta įsiklausyti į rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės patarimus: gal mokytojai galėtų priminti ugdytiniams, kad esama ir mažųjų prozos formų – nebūtina skubėti kasmet parašyti po romaną. Jų autoriai tiesiog išsikvepia… Pasak Lauros Sintijos Černiauskaitės, šie metai prozai buvo itin dosnūs – sulaukta įdomių, prasmingų tekstų. Bene geriausiai sekėsi pasakų autoriams.

Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė
Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė

Ir mokytojai, ir komisijos nariai vieningai piktinosi, kad konkurso dienos sutapo su abiturientų įskaitomis. Ne visi kviestieji rado laiko ir jėgų atvykti; kai kurie – atvažiavo, atidžiai išklausė komisijos narių pastabų ir… išlėkė namo.

Komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė apgailestavo, kad apdovanojimo iškilmių negalėjo sulaukti Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientė Gintarė Paulauskaitė. ,,Norėjau paspausti ranką laureatei – jos pasakojimas apie mąstytoją Justiną Mikutį įtaigus, nuoširdus, prasmingas. Deja, ir jos, ir kitų abiturientų medalius įteikėme arba jų mokytojams, arba kaiminystėje gyvenantiems konkurso dalyviams – žinoma, kad perduos. Tačiau džiaugsmo akimirkos prarastos”.

Kodėl sutapo konkursas ir įskaitos – nežinia. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų – kad ir kaip keista – šiemet nesulaukta. Tikriausiai, pirmą kartą per ilgametę konkurso istoriją.

Jaunųjų filologų konkurso idėjos autorius – poetas Justinas Marcinkevičius. Tuometinė Švietimo ministerija poeto siūlymą ugdyti pradedančiuosius literatus bei kalbininkus įkūnijo dar 1965 metais. Ir iki šiol jaunųjų filologų gyvenime šis festivalis yra reikšmingas ir populiarus. Kaip sakė šių metų komisijos pirmininkas, literatūrologas ir eseistas Regimantas Tamošaitis – gal ne visi tampa poetais ir rašytojais, tačiau dauguma dalyvių Jaunųjų filologų konkursus atsimena visą gyvenimą.

Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė
Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė

Komisijos nariai nuolat primena: jau pats kvietimas dalyvauti konkurse – tai apdovanojimas. Norinčių būta kur kas daugiau. Ne visi įveikia atranką rajone, o jei ir įveikia… Darbai dar kartą atidžiai perskaitomi ir atrenkami Vilniuje.

MENO BANGOS rubrikoje ,,Jaunųjų kūryba” publikuos geriausius rašinius bei supažindins su jų autoriais. Nuolat papildomoje rubrikoje ,,Jaunųjų filologų konkursas”  galėsite susipažinti su konkurso istorija, skaitysite jo dalyvių įspūdžius.

Ignalinos sporto ir kultūros centre jauniesiems filologams buvo surengta vakaronė bei diskoteka, vyko kūrybiniai skaitymai, stebėtas teatro IKI spektaklis, dairytasi po Palūšę ir Ignalinos apylinkes.

Aistė Gintautaitė

Regimanto Tamošaičio nuotraukos

Konkurso dėka veriasi vartai

Konkurso dėka veriasi vartai

Aldona Augustaitienė

Jaunųjų filologų konkursas – nei senas, nei jaunas. 2014 metais kūrybingi  gimnazistai, besidomintys  literatūra, kalba, tautosaka susirinko tik… keturiasdešimt šeštąjį kartą. Neįkainuojama patirtimi tuos konkursus vadina jų ilgametė organizatorė –  Nacionalinės Martyno Mažvydo  bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė  Aldona Augustaitienė  

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

Apie jaunųjų filologų konkurso ištakas pasakoju remdamasi  ne tik savo patirtimi, bet ir jų iniciatoriaus,  tuometinio Švietimo ministerijos inspektoriaus Vytauto Jakelaičio prisiminimais. Pasak inspektoriaus, pirmoji Respublikinė  jaunųjų literatų kūrybos apžiūra vyko 1965 metais Vilniuje. Dalyvavo mokiniai literatai ir raiškiojo žodžio mylėtojai.

Tų pirmųjų konkursų rengėjų, vertintojų, galinčių  pasidalinti prisiminimais, deja, yra nedaug. Trisdešimt dvejus metus dalyvavęs vertinimo komisijos darbe ir septyniolika sykių  buvęs jos pirmininku rašytojas Algimantas Zurba rašė: Konkurso dėka vėrėsi vartai talentingam kūrybiniam jaunimui – laureatų vardai nuskambėdavo visoje Lietuvoje, ne vienas įsitvirtino literatūroje, papildydavo  literatūros bei gimtosios kalbos tyrinėtojų gretas, gabūs jauni vertėjai greičiau pradėdavo bendrauti su leidyklomis.

1970 metais „Moksleivio“ žurnalo 4 numeryje Liepos ir Vaicekausko fotoreportaže  rašoma: Pavėlavo šiemet pavasaris. Pirmoji respublikinio jaunųjų literatų konkurso diena. Į uostamiestį iš visų respublikos kampelių renkasi rašantys eiles, apsakymus, geriausi skaitovai.  Kitą dieną – karščiausias darbymetis. Vienoje salėje – neapsakomai įtempta tyla. Ją ardo tik skaitovų balsai. Kitur – poetai, rašytojai, literatūros kritikai ir mokslininkai nuo pat ryto iki pavakarės karšia kailį jauniesiems eilių kūrėjams, prozininkams, rašinių autoriams. Daug daugiau kritikos nei pagyrų. Trečias rytas pasitaikė su šviežiai pabertom snaigėm. Skaitovai baigia savo batalijas, ekskursijos patraukia į uostą, pas žvejus. O po pietų – iškilmingai trenkia orkestras, išvargusi, bet patenkinta į sceną pakyla komisija. Greta visas kalnas apdovanojimų. Už prozą pirmoji vieta Rolandui Rastauskui, antroji – Sauliui Kondrotui, o poezijos laureatė Gražina Cieškaitė.

Vienas iš pirmųjų konkurso rinkinių
Vienas iš pirmųjų konkurso rinkinių

Taip jau susiklostė, kad visų konkursų palydovai buvo Respublikinė mokyklų biblioteka ir „Moksleivio“ žurnalas. „Moksleivyje“ komisijos posėdžiaudavo po kelias valandas, iš ten išvykdavom į konkursą, ten ir sugrįždavom.

dupaveikslai

Į konkursą išsiruošdavo visa žurnalo redakcija: nuo fotografo iki vyriausiojo redaktoriaus. Atsitiko taip, kad šiandien nė vienos šių institucijų nebėra.

Perėjau dirbti į Nacionalinę biblioteką, o tie konkursai manęs nepaliko iki šiol.

Mano pirmasis dalyvavimas  – 1979 metais. Renginys buvo skirtas Jono Biliūno šimtmečiui ir vyko Anykščiuose. Jaučiausi nedrąsiai: neturėjau patirties, drąsos. Visi mokinių  darbai plaukdavo į Švietimo ministeriją, ten įsikurdavau prie kokio atliekamo stalelio ir darbuodavaus. Nejauku tarp senbuvių ministerijos inspektorių. Viso labo aš buvau tik žmogus iš bibliotekos.

Man, tada dar neturėjusiai nė trisdešimties, visi vertintojai atrodė labai garbūs, garsūs žmonės, pažįstami iš knygų viršelių ir mokslinių darbų publikacijų. Daug metų kiekvienoje sekcijoje būdavo po keturis ar net šešis komisijos narius, netrūko rajonuose bendrabučių, tad ir pakviesdavo į baigiamąjį renginį iki 130 mokinių.

Renginys trukdavo tris – keturias dienas. Pirmąją dieną atvykimas, atidarymas, kitos dienos – darbas sekcijose ir uždarymas. Bent vienos dienos vakaras būdavo skirtas literatūriniams vakarams  rajono mokyklose.

Vertinimo komisijos pirmininkai įsitvirtindavo ilgai kadencijai. Gal tai buvo sutapimas, bet jais tapdavo „Moksleivio“ žurnalo redaktoriai: Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba. Jonas Liniauskas – išimtis, nes žurnalas nuo 2001 metų jau nebuvo leidžiamas.

Vertintojos
Vertintojos

Tada net nežinojau, kad šiame darbe tiek metų užtruksiu ir tai taps tam tikra mano gyvenimo dalimi.

Vertintojai auginosi pamainą. Vertinti mokinių darbų kviesdavo po vieną kitą gabų universiteto studentą: Valdemarą Kukulą, Vaidotą Daunį…. Taip šviesios atminties žmonės –  Elena Bukelienė, Norbertas Vėlius, Aleksandras Vanagas, Jonas Strielkūnas, Ričardas Pakalniškis –  ugdė pamainą. O kiek vertėjo patirties jauniesiems  perdavė Romualda Zagorskienė, Gvidonas Bartkus, Adomas Druktenis, Valdas Petrauskas.

Gal būt šie žmonės, pabuvimas jų seminaruose, dar ir šiandien įpratino mane imant knygą pirmiausia pažiūrėti kas vertė, kas redagavo.

Manau, kad lygiai tokia neįkainojamą patirtį gavo mokytojai Romualda Žilinskienė, Laimutė Ronkaitienė, Laima Juzėnienė,  Jūratė Galinauskienė ir Jonas Brindza, Vlada Vengrienė, Irena Radzienė, Birutė Kelpšaitė, Irena Šaltienė, Renė Janeckienė, Violeta Tapinienė, Regina Grubinskienė, ir tai dar ne visi mokytojai, verti paminėjimo.

Dalyviai
Dalyviai

Nuo 1979 metų kaupiau savo egzempliorių archyvą, 1989 jį atidaviau Švietimo ministerijai. O gaila… Antroji jo dalis tik nuo 1990 metų,  bet ir tai įdomu pavartyti užrašų lapelius…