Category Archives: Jaunųjų filologų konkursas

Gintarė Valionytė. Iš ciklo Erdvės, dievai ir žuvys

 

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gintarė Valionytė dar neseniai mokėsi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji grojo fleita – koncertuodavo bei dalyvaudavo konkursuose, o dar kūrė įdomius rašinius, nuolat pelniusius apdovanojimus Jaunųjų filologų konkurse. Šį kartą publikuojame fragmeną iš Gintarės Valionytės rašinio, Jaunųjų filologų konkurse Palangoje (2019) laimėjusio pirmąją vietą. Nuo šio rudens Gintarė Valionytė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos I kurso studentė. MENO BANGŲ redakcija dėkoja Gintarei už bendradarbiavimą ir nuoširdžiai linki išlikti kūrybinga visada, ką berašytų – muzikos ar literatūros kūrinį.       

 Gintarė Valionytė. Iš ciklo Erdvės, dievai ir žuvys

Magnetinis rezonansas

I

Po poros mėnesių laukimo, kai jau beveik pamiršau, kad kadais kažką skaudėjo, kad kažkas buvo negerai, vėl atsidūriau ligoninėje. Nemanau, kad yra žmonių, kuriems nuoširdžiai patiktų ten lankytis, o ypač dažniau nei kartą per metus. Nutinka kaip nutinka, ir aš jau sėdžiu prikimštame laukiamajame morališkai priklaupusi žemam startui, nes užsidegus mano skaičiukui laiko ruoštis ar kur nors kuistis jau nebebus. Pabandyk neatsidurti prie susiraukusios seselės per porą sekundžių: geriausiu atveju tave nulydės apie trisdešimt nuo laukimo įtūžusių žvilgsnių, o blogiausiu ekrane užsidegs naujas skaičiukas ir tau teks iš naujo laukti išsvajotojo vizito pas kokio nors organo specialistą.

Viskas gerai, sulaukiau, akmenimis niekas neužmėtė. Dabar laukiu prie milžiniškų durų su raudona lempute virš jų. Iš karto pastebiu labai daug spalvotų įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų su kaukolėmis ir bangomis. Radiacija?

Laukiamasis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Laukiamasis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Prieš akis iškyla niekada neregėti Černobylio dykynių vaizdai.

Nieko, viskas gerai, perskaitau visas saugumo instrukcijas, kurios niekam niekada neįdomios, išsitraukiu visus metalinius daiktus, kuriuos tik sugebu sugalvoti ir tykiai toliau laukiu. Na ne taip jau ir tykiai, erzinu visus kitus laukiančiuosius vaikščiodama nuo lango iki savo daiktų krūvos, kurios viršūnę puošia sidabrinis šiaip niekada rankos nepaliekantis žiedas. Tą sekundę, kai jau priartėju prie ramybės būsenos, iš už Durų išnyra dar viena kaip visada nepatenkinta seselė ir išrėkia mano pavardę, kad save atpažintų net ir klausos aparatus namie pamiršę senjorai. Man akimirksniu sureagavus ji atneša porą susegtų veik permatomų rusvų lapų, prirašytų grėsmėmis, įspėjimais ir atsakomybės perdavimu man mirties atveju. Iš pradžių bandau sąžiningai perskaityti, su kuo aš sutinku, bet kritiški žvilgsniai, tyloje tiksintis laikrodis ir su kiekvienu perskaitytu žodžiu auganti paranoja mirti priverčia tiesiog pasirašyti ir nebekelti jokių klausimų.

– Neturit jokių svetimkūnių?

Nejauki pauzė – mano galvoje prabėga visas gyvenimas ir visi įmanomi svetimkūnių variantai.

– Kokių svetimkūnių?

– Na ten širdies imtuvų, metalinių implantų, auksinių dantų…

– Oj ne ne ne.

Pasirašinėju, kaip visada intensyviai. Nervingu parašu suplėšau tuos skystus lapus.

– Nėra vaisiaus?

Praeina begalinė sekundė, kol aš suprantu, apie kokius vaisius mes čia viešame koridoriuje diskutuojame. Visiškai sutrinku ir net gyvenimas nebebėga pro akis, galutinai užvaldo abejonės, smegenys užsiblokuoja ir nebevyksta joks procesas. O ką aš žinau, taigi niekada gyvenime netikrinau, yra ten kažkokie vaisiai ar nėra…

– Nėštumas ar yra?

– Oj ne, šito tai tikrai nėra.

Pagaliau nelaimingoji teta įsivedė mane pro Duris ir liepė visus daiktus palikti mažame šlykščiai žaliame kambarėlyje.

– Nusiimkite visus metalinius daiktus, liemenėlę, kelnes, jei jose yra užtrauktukas…

Ojėj, apie šituos metalus buvau visai pamiršusi. O tai gal manyje yra dar kokių nors metalų, svetimkūnių, antikūnių, kuriuos taip neapdairiai irgi pamiršau? Niekas nesakė, kas nutinka, jei vis dėlto lieka kokia metalinė dalelė. Gal buvo parašyta tuose lapuose, kurių man niekas neleido ramiai perskaityti, bet iki manęs ta informacija bet kokiu atveju neatkeliavo.

Pusiau lupta pusiau skusta ledinėmis grindimis basomis be kelnių ir be liemenėlės esu įvedama į žymiai didesnį kambarį su milžinišku aparatu per vidurį. Man tenka ten gultis. Galvai palietus plastikinį gultą ant aukštos lentynos pamatau dėžę: ANAFILAKSINIO ŠOKO RINKINYS. Jis akivaizdžiai per toli, kad seselė „nelaimės atveju“ spėtų įbėgti, pastatyti kėdę ar kopėčias, užsikarti ant aukštos lentynos, atidaryti rinkinio pakuotę ir mane išgelbėti.

Širdies plakimą girdžiu žymiai aiškiau nei instrukcijas.

– Va jūs dabar atsigulėte ir viso tyrimo metu turite nejudėti gulėti ramiai nejudėti tyrimas truks apie pusę valandos čia yra mygtukas jį spauskite jeigu kas nors bus ne taip bet viskas turėtų būti gerai tai nespauskite be reikalo čia tiesiog jūsų ryšys su manimi aš būsiu kitame kambaryje tyrimas garsus todėl uždedamos ausinės nejudėkite.

Net ir labai norėdama nebegalėčiau pajudėti, neuronais nebekeliauja jokie impulsai – nusprendžiau, kad juose gali būti metalo dalelių.

Tą minutę galvojau, kad išprotėsiu.

Staiga iš niekur nieko gultas pajuda ir mane praryja milžiniška banginio ryklė. Žinau, kad jei pajudėsiu, jei pradėsiu drebėti arba dusti (o šie procesai jau prasidėję) niekas tyrimo nebetęs ir man jo laukti teks dar pusmetį. Prisiminus tuos priekaištingus nelaimingos tetos žvilgsnius darėsi bloga, todėl reikėjo greitai galvoti, kaip dorotis su savimi, savo kūnu, mintimis, gėda, vaizdais ir garsais.

Tada nusikėliau į koncertų salę.

II

Viskas prasideda dar neatitraukus užuolaidų: fone girdimas neaiškus banguojantis ūžimas, primenantis meditatyvų kvėpavimą ar širdies plakimą. Jis visiškai pastovus, tęsiasi tol, kol klausytojas įtiki, kad šis garsas yra jo paties kūno dalis, oro cirkuliacija ląstelėse, informacijos ir tylos srautai smegenyse. Susikaupimą, nežymų bangavimą ir ramybę pakeičia šaižus, iš niekur nieko išniręs tęsiamas garsas, priverčiantis net krūptelėti, pažadinantis ir pradedantis aktyviąją kūrinio dalį. Garsas nelaiko pastovios intonacijos ir tuomet imi suvokti, kad jį tęsia ne vienas instrumentas, bet keletas jų, nes iš vieno garso mikrointervalais keliaujama link mažosios sekundos, vėliau didžiosios, vėl grįžtama į unisoną. Taip garsas platinamas ir siaurinamas visiškai nenuspėjamai, be konkretaus kvadrato ar nuolat pasikartojančio laiko tarpo. Naudojama panaši technika į György Ligeti išrastą „vieno garso harmoniją“, kur dėmesys skiriamas tembrui, tęsiamiems tonams, mikropolifonijai viename garse, jo tąsoje. Ilgainiui ausiai apsipratus su saksofonų arba netradiciniu būdu atliekamu žemųjų styginių (violončelių ir kontrabosų) tembru tęsiamumą pakeičia erdvę kapojantys klarnetai ir sopraniniai saksofonai iš naujo drebindami klausytojų kūnus – dar kartą išnaudojamas netikėtumo potencialas, niekas neįspėja apie artėjančius kardinalius faktūrinius pasikeitimus. Kontrabosui labai nežymiai tęsiant naują tradicinei harmonijai visai nepritinkantį toną viršuje mediniai pučiamieji staccatuoja smulkios ritminės vertės natomis Reich’iškai kartu vis praleisdami po vieną ar porą natų. Skirtumas tik tas, kad čia labai sudėtinga suprasti, kada ir kodėl yra praleidžiama nata ir įterpiama pauzė, klausytojas be natų niekaip nesuvoks, kokia tvarka nuskamba tyla. Dėl tokio sprendimo nutraukiama iki tol vyravusi meditacinė būsena ir klausytojas norom nenorom seka kiekvieną sekundę vis laukdamas ir spėliodamas, kada gi kuri nata išnyks ar pasirodys. Tokį smalsumą žadina ne tik sudėtingos ritminės formulės, bet ir netikėtai išnyrantys harmoniniai pakitimai, dažniausiai besilaikantys disonansų. Tokiame kontekste net konsonansas kelia nepasitikėjimą, nes tai toli gražu ne Bacho ar Mozzarto kadencinis akordas ar motiniškoji tonika – tai disonansinis konsonansas, kurio sekundos skamba ne garsuose, bet tarp garsų ir žmonių sąmonės, nusiteikusios girdėti disonansus.

Tyla.

Atrodo, kūrinys baigiasi, bet po keleto sekundžių šaižių ir intensyvių garsų išvarginta ausis pradeda girdėti tą patį pirmąjį bangavimą, neturintį nei intonacijos, nei ritmo. Vėl girdimi visa supantys oro gūsiai, kraujo tekėjimas, neuronų impulsų kelionės.

Ir dar kartą mus pričiumpa netikėtumas, tik muzikinė medžiaga jau kartojasi – skamba girdėti mediniai pučiamieji.

Po nežinia kelinto netikėto pasikeitimo kūnas vis dar sudreba, tačiau protas ima pykti pats ant savęs: kodėl aš vėl išsigandau? Taigi tai jau kažkelintas netikėtumas, turėjęs tapti tikimybe. Tačiau tai neįvyksta.

Vis dažniau tarp garsinio audinio pasikeitimų įsiterpia visą reikalą pradėję neintonuoti oro gūsiai, raminantys labiau nei išsvajotoji čia neegzistuojanti tonika.

Mėlynas banginis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Mėlynas banginis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Jaučiu, kaip plastikinis gultas pradeda judėti ir traukia mane laukan iš banginio ryklės ir koncertų salės. Sunku net apibūdinti, koks palengvėjimas užplūdo mano nuo nejudros ir įtampos įsiskaudėjusį kūną ir protą. Viskas baigėsi.

– Ne ne, nesikelk, duok ranką, reikia suleisti.

Ką suleisti? Kodėl suleisti? Ar man prasidėjo anafilaksinis šokas? Taigi ji nematys mano venų, niekas nemato, badys, badys, badys daug kartų, net neturi, su kuo suspausti rankos. Jėzau kaip šalta, ar mane išleis iš čia? Ar jau baigėsi tyrimas? Ar man viskas gerai?

– Tyrimas truks dar penkiolika minučių.

Kodėl?! Ar iki šiol jis truko tik penkiolika minučių ir liko dar tiek pat? Kiek laiko aš čia esu?

Kai plastikinis gultas stumia mane atgal į atrajojančio banginio ryklę, jaučiu, kaip kiekvieną milisekundę ant mano krūtinės užkrenta po tonos svorio akmenį. Nebegaliu normaliai kvėpuoti, nebejaučiu galūnių, noriu išeiti iš čia ir negrįžti, o mane vėl sugrūdo ten pat, iš kur ištraukė. Bandau spausti baisųjį tyrimo žlugimą reiškiantį mygtuką, bet neužtenka jėgų, raumenys visai atrofavosi ir atrofuojasi toliau negaudami deguonies.

Privalau tuoj pat grįžti į koncertų salę.

Sugrįžus po pertraukos muzika niekuo nestebino – viskas kartojosi be jokios aiškios logikos ir tvarkos. Net nesugebėčiau tos medžiagos kaip nors struktūrizuoti, nes ji be galo primena tam tikrą betvarkę, gal net chaosą. O gal tokia ir būtų pagrindinė kūrinio mintis? Gyvenimo, būties atsitiktinumas, netyčinis atomų darinys, pasivadinęs Tavimi, neapčiuopiamumo žavesys ir beprasmiška kova su gamta? Ar tikrai turi prasmę ta milžiniška medicinos pažanga, kuria bandome įveikti gyvenimo aleatoriką ir ar verta nuolatos kovoti už prigimtinį instinktą saulės šviesai, jei galime žavėtis savo būties ir išnykimo atsitiktinumo žavesiu?

Akimirkų atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Akimirkų atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka

III

Erdvėje, kurioje negyvena nei pabaisos, nei angelai ar tiesos saugotojai, kurioje nevaikšto šventos karvės ir nestebi visa matančios akys savo vietą atrado Lynch’o žuvytės. Įvairiausių dydžių, spalvų ir raštų padarėliai tyliai dalijosi visą tuštumą pasirinkdami tam tikrą hierarchiją ir eiliškumą. Ilgainiui kiekviena žuvytė atrado savo išskirtinį gyvenimo būdą, pomėgius, įpročius ir rutiną. Iškilo tik viena bėda – nebuvo vandens, todėl jos kaip ir buvo, bet nelabai gyveno, laikėsi tokioje tarpinėje būsenoje tarp gyvybės ir mirties. Ačiū dievui, kad netrukus užgimė žvejas.

Tada vanduo pradėjo plūsti nežmoniška banga, jaukdamas visą žuvyčių ramybę ir suteikdamas naują terpę ir gyvybinį impulsą gimti, skleistis ir keliauti. Kol kas paskutinė galimybė buvo labai abstrakti ir labiau teorinė nei praktinė, nes niekas nežinojo, kur keliauja, kas gali keliauti ir kaip iš viso iš čia iškeliaujama. Bet netrukus viskas ėmė aiškėti ir žuvyčių būtyje atsirado nereglamentuota rotacija. Daugiausiai gyvenimas keitėsi sekliuosiuose vandenyse, kur gyveno daug mažyčių, paprastų raštų, daug spurdančių ir greit besidauginančių padarėlių. Jie mito viskuo, ką tik atplukdydavo nauja vandens banga, neatsirinkdami ir čiupdami viską iš eilės, todėl pagauti juos irgi nebuvo sudėtinga. Visai kitokia situacija įsigalėjo gilesniuose vandenyse, iki kurių atkeliaudavo jau apvalyti vandenys, talpinantys didelius maisto gabalus, neįveikiamus mažoms žuvelėms. Pigioms, lengvai praryjamoms šiukšlėms ten patekti vilties nebuvo, o tai suprasdami gilieji gyventojai be baimės įsisavindavo viską: ir gera, ir bloga. Ten rotacija nevyko labai sparčiai, nes nuleisti masalą į tokį gylį žvejui buvo nemažas iššūkis, o didelių gabaritų pasotintos žuvys irgi ne visada užkibdavo ant spalvoto jauko. Bet būtent jos – tai tikrasis laimėjimas, tikrasis eureka, nors kelionės ir reikalavo velniškai daug pastangų.

Bet kuriuo atveju pagauta žuvis niekada akimirksniu netampa nei kotletu, nei prabangiai įdarytu gurmanišku patiekalu. Ją ištraukus viskas priklauso nuo žvejo gebėjimų: ar jis atpažins, kokio tipo žuvį ištraukė? Ar mokės ją tinkamai patiekti? Ar sugebės ją gražiai įpakuoti ir gerai parduoti? Ar žinos, kiek ji verta?

Nepaisant to, kas įvyks po didžiosios kelionės, nuo to pirminė žuvelės būtis nepasikeis. Ji gimė erdvėje, kurios mes negebame suvokti, kuri yra abstraktesnė nei bet kokia suvokiama matematinė abstrakcija. Todėl vienintelis būdas įvertinti tuos mažus padarėlius, plaukiojančius mumyse, yra absoliutus pasitikėjimas, kartais panašėjantis net į garbinimą. Tačiau prasminga jį nukreiptį ne į iškeptą žuvelių versiją, bet į gyvybingumą, kūrusį, kuriantį ir kursiantį ne tik pabaisų, angelų, šventų karvių ir dievų neapgyvendintą erdvę, bet ir tavo bei mano buitį ir būtį.

Vakarėja. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakarėja. Neringos Dangvydės nuotrauka

Deivydas Stankevičius. Pakeliui

Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Šiuo metu esu dešimtokas. Pagal mėgstamą mokslų šaką esu grynakraujis humanitaras, nors stengiuosi pamilti ir skaičiukus (tiesa, ne visada sėkmingai). Po kojomis  susiformavusio tvirto pagrindo dar neturiu – nesu visiškai atradęs ateities pašaukimo, paties savęs. Šiuos trūkumus bandau kompensuoti stengdamasis savo gyvenime atrasti vietos naujiems dalykams ir hobiams. Savyje labiausiai vertinu diplomatiškumą ir mokėjimą į pasaulį pažvelgti kitaip. Rašyti norėčiau ir ateityje – nesvarbu, ar profesionaliai, ar tik savo malonumui.

Ačiū už kantrybę,

Deivydas Stankevičius

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II klasės mokiniui Deivydui Stankevičiui skirta III vieta.

 PAKELIUI

 ‒ Tai šiandien kaip visada?

‒ Taip, penktą.

‒ OK.

Telefonas su kiek aptrintu dėkliuku lėtai nuslenka ir bumbteli į kišenės dugną. Beliko atsidusti. Ta pati rutina. Pilka vienalytė linija be jokių įtrūkimų ar pasislinkimų į kažkurią pusę. Šiandien bus tas pats, kas buvo ir vakar, ir trečiadienį, ir antradienį…  Niekada nesuprasiu žmonių, kurių kiekviena minutė griežtai sustyguota, ir, apsaugok Aukščiausiasis, atsiras bent sekundės dalelės nuokrypis. Gal tai tik mano savotiškas mąstymas, kurio tikrosios šaknys išsikeros pasakojimui dar tik įpusėjus, tačiau taip detaliai planuodami žmonės savo gyvenimus „įkalina“ užrašinėse, madinguose staliniuose kalendoriuose, prie šaldytuvo priklijuotuose lapeliuose ar kitose vietose, kur išdėstomi grandioziniai tikslai ir lūkesčiai.   Nė gurkšnelio laisvės. Aš pats esu spontaniška asmenybė, man ilgalaikiai planai nelimpa nors tu ką. Galima kaltę suversti tinginystės ar neryžto ydoms, bet greičiausiai didžiąją dalį kaltės turėtų susižerti mano egoizmo demonas – mėgstu improvizuoti ir gauti bent pliūpsnelį adrenalino. O gal čia kaltas ir perdėtas pasitikėjimas savimi? Žinoma, žmogui, kuris negali išsitekti planų bei rutinos gniaužtuose, kiekvienąsyk matyti tuos pačius vaizdinius ir atlikti tuos pačius veiksmus, bus nemenkas iššūkis (tiek jam pačiam, tiek jo vaizduotei). Kaip gali gimti genealios idėjos, kai visą gyvenimą praleidi „stagnacijoje“?

Jaučiu, kad pamažu kas sekundę atsisveikinu su dešimtimis nervų ląstelių. Šis pavakarys bus toks nuspėjamas: taškas A (būčiau aš) pasislenka keletą kilometrų, kad susidurtų su tašku B (mano draugelis). Vėliau taškas B be jokios sąžinės graužaties keliauja į sporto salę  ir palieka tašką A (tikėtina, kad ilgai ir nuobodžiai laukti). Pusvalandžiui. Ilgiausiai keturiasdešimt penkioms minutėms, jei viskas užsitęstų. Galbūt valandą, jei reikalai pasisuktų visiškai kita kryptimi. Tačiau šiandien aš pasiryžęs kiek pakoreguoti taško A koordinates. Nukreipti visiškai šviežia kryptimi. Kaip ir pridera improvizatoriui.

Mano paskutinė laukimo stotelė – šalikelėje supiltas kauburėlis su medinių kryžių-kryželių eile. Ne Maljorka, bet to užteks, kad pavyktų ištrūkti iš kasdienybės. Negana to, prisikalbinau draugą, kad pasibaigus treniruotei jis pats ateitų į mano naują laukimo „postą“. Maža kas!… Bus naujovė ir jam.

Pati vasario mėnesio pabaiga. „Tarpsnis tarp gyvosios gamtos mirties ir atgimimo“ – taip šį laikotarpį veikiausiai įvardintų poetai ar sentimentalūs žmonės. „Tarpsnis tarp Kalėdinių ir Velykinių atostogų“ – ką tikriausiai pasakytų mokiniai.  Tikriausiai savotiškai pritarčiau abejiems. O pavasaris veržiasi nenumaldomai. Iš kadaise buvusių pusnynų liko tik keli šalikelėse besimalantys apgailėtini sniego kąsniai, išskiriantys drumzliną vandenį. Kur ne kur iš pašalo kėlėsi žolinės kultūros. Lėtai iš kiekvieno kampo nyko vasariui būdinga pilkuma. Dievaži, jeigu likimas man skirtų dailininko talentą ir galimybę nupiešti antrą Botičelio „Pavasarį“, ant drobės drėbčiau dažus ir bandyčiau atkartoti dabar matomą vaizdą. Tačiau dabar ir toliau kaip karys lėtai marširuoju grikšinčiu sniegu. Nors švelniai melsvi dangaus lopinėliai žadėjo ką kitą, žinojau, kad netrukus šią vietą lėtai apgaubs sutemos. Vasarį temsta dar gana anksti. Tačiau net ir neskubėdamas kelionės tikslą pasiekiau gana greitai. Paprasta kalvelė su krikščionybės simboliais. Prisėdau ant šalia esančio suolelio. Pasidairyti. Vis ryškiau besidažantys vakarai, regis, prašalaičių nė kiek nebaugino.  Tai vienas, tai kitas retkarčiais prasliūkindavo kaip šimtamečiai nukirsdinti vaiduokliai iš britų apsėstų pilių. Net jei ir teikdavosi atkreipti dėmesį į mano buvimą šalia, tai buvo tik užkniaubti, po kailinėmis kepurėmis paslėpti žvilgsniai su ištuštėjusiomis akimis (kartais mėgstu atkreipti dėmesį į žmonių akis, jos neretai būna kaip asmens indikatorius ( aš jūsų nekenčiu, rudaakiai!)). Retkarčiais prašvilpdavo koks automobilis, tepalikdamas menką CO2 pėdsaką ir tolstantį gaudimą. Sėdėjau ir paprasčiausiai stebėjau. Nieko daugiau. Absurdas. Visiška nesąmonė. Kur draugelis?

Atlikti stebėtojo ir analizuotojo vaidmenį man patinka. Šedevrą neabejotinai daug maloniau stebėti nei kurti. Ir mažiau nervinių ląstelių kainuoja. Kita vertus, ar šie žmonės, į kuriuos dabar sutelkiau dėmesį, verti šedevro vardo? Ar kino industrijoje jie nebūtų eiliniai, nereikšmingi supportingcharacters?[1] O gal ir ne… Galbūt jie yra užslėptas plot twistas[2]„iššaus“ pačiam gale! Tereikia išlaukti tinkamos akimirkos. Neabejojau tik viena gyvenimiška tiesa: kiekvienas žmogus yra savaip individualus (niekuo neišsiskiriantis veikėjas tikrai nepritrauktų žiūrovų dėmesio). Juk visas likęs gyvenimas – žinių „žvejyba“ ir atsirinkimas. Nuo pat mažens patenkame į kitų įtakos sferą: pirmasis ištartas žodis, savarankiškas veiksmas, net emocijos – be kitų nebūtume išmokę. Žmogus išties yra sociali būtybė. Ir jo nepriklausomybė tokia trapi…

Mano sudėtingą minčių rezginį nutraukia pavojingai arti prisiartinęs dar vienas „intelekto nesužaloto veido“ žmogus. „Bomžas“,– taip ir norisi pasakyti. Paraudusiame delne matau spaudžiant „velnio lašų“ butelaitį. Tebūnie. Stebiu šį vyriškį. Bus mano analizės objektas. Bet viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu. Atsisukęs jis netikėtai man tėškė tokių necenzūrinių žodelių, kad net marozui tektų nulenkti galvą ir užsirašinėti  „genialias mintis“. Tikriausiai pilstuko pašnibždėtos mintys. Laimei, paskutinę sekundę suspėjau suvaldyti besiveržiančias laukan emocijas (draugo vis dar nematyti, o laiko praėjo nemažai); juk ši žmogysta – mano analizės objektas, turiu jį analizuoti neutraliai, kad ir kas bebūtų. O pikčiurna, nuleidęs garą, svirduliuodamas artinosi prie kauburėlio. Prisiartinęs prie vieno iš kryžių nuleido galvą ir ilgokai sustingo tyloje. Nė vieno netinkamo krustelėjimo, tik pagarba. Aš irgi netariau nė žodžio, kad nesugadinčiau akimirkos. Kiek pastovėjęs, senukas išsitiesino ir lėtai nusliūkino savais keliais, mane palikęs su nauja apmąstymų našta. Įsitikinęs, kad bambeklis jau nebegrįš, atsistojau patikrinti, kuris kryžius „užkabino“ jo dėmesį (vietą spėjau įsidėmėti). O užrašas buvo lakoniškas, tačiau kartu ir viską paaiškinantis: „Trėmimų aukoms atminti“. Tai gali reikšti, kad šiam praeiviui gyvenime jau teko susidurti su „į niekur“ vežančiais vagonais? Gal dėl tremties jis neteko tėvų ar kitų artimųjų? Aišku, dabar liks tik spėlionės, bet ką tik matytas vaizdelis įgavo naują prasmę. Kas žino, gal tokio skaudaus įvykio kankinamas asmuo iki šiol neatsigavo ir bando skausmą nuplauti pigiu alkoholiu? Matyt, patarlė apie pabuvimą kito kailyje nėra „išlaužta iš piršto“.

Vėl prisėdau. Tie žmonės ir jų gyvenimai tokie sudėtingi… O žmogus viso labo tėra iš 70% vandens (ir likusių neregėtų elementų, kurių net nesivarginsiu vardinti) sudarytas mėsos gniužulas, viduje turintis vingiuotą graikinio riešuto pavidalo organą – smegenis. Ir pabandykite nerasti bent vienos iš šių savybių kiekviename mūsų! Tačiau mes visi, nors ir vienodos sandaros, nesame vienodi. Čia labai pagelbės, mano manymu, tinkamesnis žmogaus apibūdinimas iš psichologijos knygiūkščių: „Mašina, kuri turi protaujančią sielą“. Idealiai apibūdina homosapiens. Būtent „protaujančia siela“ skiriamės nuo gyvūnų. „Mašinos“ poreikių nereikėtų išaukštinti – jie tikrai mus nedaro ypatingus.

Visada buvo populiaru dalykus skirstyti į smulkesnes kategorijas, neišimtis ir mąstymo stilius, psichologija. Deja, toks skirstymas sudaro puikias galimybes gimti pabaisoms stereotipams. Tereikia panagrinėti paprasčiausią pavyzdį – vyras ir moteris. Marsas ir Venera. Aišku, stereotipinė moteris būtinai stengsis atrodyti trapi, emocionali būtybė, o „Marso gyventojas“ neva turės psichologinę persvarą, tvirtumą. Paistalai! Vienintelė stereotipų paskirtis – būti vandeniu nuleistiems tualete ir visiems laikams pasilikti giliai kanalizacijos vamzdyje (Gal jam šiandien treniruotė užsitęsė visą valandą?!).

Toliau stebiu filmą  banaliu pavadinimu Gyvenimas. Kulminacija kol kas net nekvepia. Jokių naujų veikėjų. Tik prašvilpiančios mašinos. O ir draugas (be abejo, antagonistas) bando mano kantrybę. Nujaučiu, kad pykčio pūlinys tuoj tuoj trūks, išliedamas visas iki šiol pogrindyje slėptas emocijas. Paauglystė, paauglystė… Taip lengva visą sudėtingą elgesio kompleksą nurašyti vienai mokslinei sąvokai (argi anekdote „Mokslininkai nustatė, kad žmonės tiki viskuo, kas prasideda žodžiais „Mokslininkai nustatė“ nėra bent lašelio tiesos?). Po to seks sudėtingas asmeninio gyvenimo ir šeimos formavimas, vėliau, kai jau, rodos, užauginus vaikus galima atsipalaiduoti, būtinai sumedžioja kokia nenuorama „vidutinio amžiaus krizė“. Galiausiai, perkopus jau ne vieną dešimtį, vis dažniau atrodys, kad į palydą prašosi ne itin laukiama „viešnia su dalgiu ant peties“. Tarsi žmonės ieškotų dingsčių, kodėl „kartais“ galima būti nelaimingiems , tačiau daug rečiau ieškoma laimingų gyvenimo atkarpų. O galbūt žmonių, kaip tikrų veiksmo filmo herojų, visas gyvenimas yra paskirtas kovai su emocijomis ir demonais, slypinčiais viduje?  Išties ne pati lengviausia batalija, nors gali pasirodyti ir priešingai. Šis grobuonis nėra išdykęs kaimynų vaikas ar senas mokyklos priešas (daug pavojingesnis), o savo nagučius, visada tobulai išgaląstus, suleis pačią netinkamiausią akimirką. Vidinis pabaisa (savo paties demonus norėčiau įsivaizduoti kieto filmo blogiuko pavidalu) apie tave žino pakankamai, kad galėtų smogti lyg žaibas iš giedro dangaus. Šių demonų itin dažnas aktyvumas fiksuojamas paauglystės stadijoje (nuskambėjo kaip paranormalaus  filmo scenarijaus atkarpa). Tokiu laikotarpiu jaunieji žmogučiai ir taip susiduria su daugybe problemų ir naujovių, o nutrūktgalviams demonams, kurie nieku gyvu nelįstų prie tvirtavalio, neturinti tvirto stuburo jaunuomenė tampa puikia landyne. Kiekviena mūsų bloga emocija jiems tampa lyg čiurkšlė lydyto šokolado (tikėtina pieniško). Bent jau mano demonui. Juodo niekada nemėgau. Nusipenėję plėšrūnai (demonai) palaukia badmečio ir po to vėl puola. Net nereikia minėti, kad tokie „bendradarbiai“ pridaro daug daug žalos. Belieka arba jiems pasiduoti, arba kibti į kovą. Su kuo: ar vidiniais priešais, ko siektų stoikai, ar tariamais išorės pavojais – sprendimo laisvė palikta mums. Nors nesusitvarkius su vidumi, mūšiai išorėje taps nepalyginamai sunkesni. Protingiausias poelgis būtų su demonais susidurti akis į akį ir paspausti ranką – po kruvinų kautynių sudaryti paliaubas. Kartais, jei viską pakreipsime priešinga linkme, demonai gali mus privesti net prie asmenybės tobulėjimo. Viskas, ko reikia, yra mokėjimas gauruotą demoną tarsi juodbėrį įkinkyti į savą vežimą ir liepti stumti naštą paties žmogaus pasirinkta kryptimi. Mokėti sukontroliuoti demoną yra svarbiausia. Ir kuo mažiau kraujo praliejimo. Laikausi nuomonės, kad mes beveik visi iš prigimties esame pacifistai. Tad griebkime iš pašiūrių sudulkėjusius žąslus ir pirmyn – kinkyti demonų!

Prie suoliuko netoli kryžiais apstatytos kalvelės žąslų ar kamanų nėra. Sutramdęs demoną savaip toliau ramiai akim ganau kiek vingiuotą horizontą. Pakeliui. Būtent šį žodį pasakiau draugui, nurodęs savo ėjimo kryptį. Tas „pakeliui“ lyg ir nežadėjo nuotykių ar atradimų, bet vis dėlto…

Atkreipiu dėmesį į dar vieną buitinį faktą. Visai čia pat, ant dar užsilikusio ledžiūkščio, slystelėjusi žemėn krito garbaus amžiaus senutė. Dar spėjau pamatyti iš krepšių išbyrančias prekes. Nieko nepadarysi – teks įsikišti į scenarijų. Atpažinau – mano netolima kaimynė. Beveik nebendraujame, tačiau pagalbos ranką ištiesiau lyg senai pažįstamai. Ir veltui. Kažką sumurmėjusi nukentėjusioji virpėdama atsistojo pati, greitai susikrovė prekes ir nė nenužvelgusi manęs nukeliavo toliau. Tai mane pribloškė. Kaimynė… Vėl klestelėjau į savo sostą ir panirau į ekstazę. Kaip aprašyti šią veikėją? Kokį vaidmenį ji atlieka Gyvenime?

Nelengvas jos likimas. Perkopusi aštuntą dešimtį, našlė. Vieniša. Artimieji apsilanko tik išskirtinėmis progomis. Gal todėl toks atšiaurumas kitiems. Įsisenėjęs bjaurus demonas, ne kitaip. Tikriausiai bus proga apsilankyti. Su kamanomis.

Padangė jau visiškai apsiblausė. Tuo pat metu nurimo ir mano besikapstantis protas. Iš tiesų, pakeliui per trumpą dienos atkarpą galima patirti daug nuostabių atradimų ir nušvitimų. Pavyzdžiui, pasidomėti žmogaus mąstymo prigimtimi. Žinoma, iki galo mums nelemta jos perprasti. Kitaip būtų labai nuobodu. Gyvenimas be žavesio. Kartais visas įdomumas yra nežinomybė. Jei tik kažkas atrastų tą nelemtą žmogiško individualumo prigimties formulę ar receptą, susižertų daugiau nuopelnų nei Nobelio premijos laureatai. Minėkite mano žodį.

Pagaliau. Tolumoje jau matau draugą. Stulbinančiai įdomus cheminis elementas yra žmogus (cheminis pavadinimas būtų žmogilis/žmogosonas). Savo sandara jis visiškai neypatingas, tačiau jo sukeliamos reakcijos būna įspūdingos. Visiškai pritariu posakiui, kuris skelbia, kad „Žmonija yra tarsi didžiulė simfonija, o kiekvienas žmogus atskira gaida“. Ar aplink skambės grėsminga penktoji simfonija, ar sunkusis metalas – spręsti mums. Simfonijoje, kaip ir Gyvenime, būtinos ir griežtesnės, šiurkštesnės natos, nes be jų liktų tik vienoda, užknisanti rutina.

Taigi Gyvenimas nenuobodus. Kad ir šiandieniniai jo epizodai. Kol kas geriausias mano matytas serialas su ryškiais veikėjais. Niekada neišsisemiantis. O jei tik bus grėsmė, kad pritrūko idėjų, visada į sceną galima šokti pačiam. Kilkite nuo sėdimųjų vietų, žiūrovai!… Aplodismentai!

Takelis. Neringos dangvydės nuotrauka
Takelis. Neringos Dangvydės nuotrauka

_____________________________________________________________________

– Atleisk. Pavėlavau. Viskas dėl tos treniruotės.

– Nieko tokio. Netgi labai gerai.

[1]Supportingcharacter (angl.) – antraeilis, antrarūšis veikėjas;

[2]Plot twist (angl.) – netikėtas siužeto vingis, posūkis

Ieva Antanavičiūtė. Vienos dienos metamorfozės

 

Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Ieva Antanavičiūtė. Nuo gimimo gyvenu nedideliame pasienio miestelyje, lankau Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją. Esu abiturientė, neseniai įžengusi į paskutinius antros dešimties metus. Nuoširdžiai myliu antikos mitologiją, nesuprantu poezijos, tikiu žmonių tobulėjimu ir sparčia kiekvieno individo vidinio pasaulio kaita. Savo kūrybines jėgas filologuose bandau ne pirmą kartą, „prijaučiu“ esė stiliui, o šis darbas man – ypač svarbus. Rašymo mūza mane aplanko, kai nuo kažko bėgu, – šįkart bėgau nuo savęs. Tokiu atveju viena diena gali būti svarbesnė už pusę gyvenimo, todėl turėjau į dienos šviesą bent trumpam ištempti savo dievų ir deivių įkvėptą pasaulį. Prašau į jį žengti – kupiną žvaigždžių, mūzų ir mitologizuotos mažo miesto realybės.

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Ieva Antanavičiūtė pelnė II vietą.

 

VIENOS DIENOS METAMORFOZĖS

 Prologas

Bėgimas nuo savęs prasideda čia

 

Mano mintys šiuo metu vėl lipa atgal į Slovakijos kalnus.

„Dovidenia, miláčik!“[1]

„Čoskorosavidime! Have a safetriphome!“[2]

 

Apsiašarojusios, transo būsenos apimtos žmogystos, stoviniuojančios būreliais po tris, po keturis, po du… Koks skirtumas. Natūraliais jausmais atmiešti žmonės, bebaigiantys susitapatinti su supančia tamsa ir žaliomis kalėdinėmis lemputėmis, kažkodėl žaižaruojančiomis jau lapkričio pradžioje.

Atsisveikinimas. Jo akimirkos trumpiausios. Dar, dar, dar sekundėlę, dar žodį, dar..

„La revedere! Ne vedemîncurând!“[3]

„Don‘tforget to write… Calluswhenyougethomesafely!“[4]

Mano smegenų vingiai nepakankamai greiti, mano neuronai tuoj perkais, bandydami atskirti aplink girdimas skirtingas kalbas. Dabar suprantu Kūrėją, kuris nusprendė pasišaipyti iš Babelio bokšto statytojų. Mes būtume per daug galingi, jei tuo metu būtume supratę vieni kitus – vien balsuose lūžinėjančios emocijos, rodos, gali nuversti kalnus ir įsiskverbti iki pat kaulų čiulpų. Tokius kaip mes turbūt reikėtų sustabdyti. Kad neapverstume pasaulio aukštyn kojomis. Užsimerkiu. Kai tik užsimosime ką nors daryti, nieko nebus mums negalimo… STOP.

Vienu metu jaučiu mažiausiai dešimt emocijų. Ech, tie nelemti erasmusai su savo postprojektine depresija. Grįžimas į kasdienę rutiną dabar atrodo lyg bandymas iššokti aukščiau bambos – praktiškai neįmanoma misija.

Mane visada žavėjo, kad vokiečiai turi žodį, tiksliai apibūdinantį bet kokią gyvenimo situaciją. Tai štai, aš dabar kenčiu rückkehrunruhe jausmą. Jei įdomu, tai reiškia grįžimą namo po nuostabios kelionės ir pojūtį, kai visi prisiminimai ir patirtys po truputėlį nyksta iš sąmonės.

Aštunta ryto. Be galo anksti – tokiu laiku manęs pabudusios nerastumėte, bet šįkart negaliu užmigti. Noriu  EITI.

Ir išeinu. Ko? Naujomis akis pažvelgti į mane nuo mažens lydintį miestą? Atsitokėti nuo pernelyg gerų įspūdžių soties? Susikalbėti su savo demonais?

Dar nežinau atsakymo.

Jaučiu, kad man reikia atramos. Kokios – viliuosi atrasti pakeliui.

Privalau atrasti. 

 

DEVINTA RYTO MIESTO SENAME/ANTIKINIAME SODE

Pasak visų lietuvių kalbos mokytojų, dėstytojų, humanitarinių mokslų daktarų, netgi advokatų (oho, pone Baly Sruoga, jau kalbu jūsų stiliumi, reikia liautis), viskam reikia konteksto. Bus.

Velku kojas gatve – sąmoningai verčiu save lėtinti žingsnius, fokusuodama dėmesį į rytinę vėsą, liesėjančius medžius ir suvokimą, kad gana nemaloniai jaučiu kiekvieną akmenuką po kojomis. Erdvėlaivi, erdvėlaivi, čia žemė! Sugrįžk!

Sugrįžau iš projekto Erasmus+. Jeigu skaityčiau šia tema paskaitą kaip labai rimta projekto dalyvė, pradėčiau nuo to, jog Erasmus+ – Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto rėmimo Europoje programa, kurios biudžetas – 14,7 mlrd. eurų. Ačiū Dzeusui, rimta persona nesu, todėl noriu pavadinti šį projektą emocionaliai: dešimties dienų kultūros ir meilės uogiene. Nagi, sumeskite šešiasdešimt žmonių į vieną katilą, liepkite jiems komunikuoti, užkonservuokite ir po pusantros savaitės gausite neišskiriamos draugystės ir laaaaaabai plataus akiračio fermentuotą produktą. Priklijuokite dar etiketę MULTIKULTŪRALIZMAS, kuriuo kiekvienas buvo tomis dienomis priverstas kvėpuoti ir gyventi. Trumpa aukso amžiaus atkarpa?

Aukso amžius. Graikai patyrė jį kaip taikos ir ramybės metą, stebėjo tobulai kartu veikiančią visuomenę – praeities ir dabarties idealą. Pagarsėjusią senovės civilizaciją sudarė ne viena didžiulė etniškai ir istoriškai „surišta“ žmonių masė, bet kultūrų, tradicijų, tikėjimų ir dievų sintezė. Joje (o šventas naivume) aš įsivaizduoju ir MUS – doterius (taip vadinami ištikimi erasmusai, niekada neatsisakantys progos stačia galva nerti į visus galimus projektus). Užtenka nežymiai pasukti galvą ir pamatysi vis kitos tautybės žmogų, patirsi dar neištyrinėtą kultūros dalį, išgirsi pokalbį, negirdėtas istorijas. Bet kiekvienas asmuo, kiekvienas individas veikia kartu. Kaip gerai sutepta mašina.

Senovės Graikijos kultūra! Štai kas grąžins mane į Žemę. Dievai, nimfos, titanai, visos Antikos mitologinės būtybės, atleiskite man, kad buvau jus apleidus. Esu kalta, kad beveik dešimties metų pažintį su jumis iškeičiau į šiuolaikinę kosmopolitinę erdvę, kurios kol kas net šiek tiek prisibijau, nedrąsiai bandau prisijaukinti. Kalta, kad numylėtus herojus, iki skausmo emocingai paveikias legendas išmainiau į tuštybės blizgius, į bevertį laiko švaistymą. O juk mitų herojai čia pat, šalia mūsų. Taip visada tenkinau savo vaizduotę – bandydavau „pertrinti“ realybės vaizdinius per antikinį siužetą. Nagi į darbą, smegenys, anot visų taip mylimo Viljamo Šekspyro Hamleto.

Beveik priėjau miesto centrą. Pro ausinėse „Bohemijos Rapsodiją“ plėšiančio Fredžio Merkurio vokalą „prasikalė“ dar viena instrumentuotė. Darniai, harmoningai. Visos detalės veikia kartu kaip gerai sutepta mašina. Orkestras. Mano mieste jis ne naujiena – dažnai žygiuoja gatvėmis. Jau įprastas vaizdas. Muzikos natos atitrūksta  nuo partitūrų, pasivaikšto po parką ir abejoja grįžti. Kaip ir aš. Mintimis vis dar nesugrįžusi namo.

Muzika yra mano sielos gyvastis. Netikėta ši frazė ir man pačiai, nes absoliučiai nepasižymiu jokiu muzikiniu talentu. Ir to visai neneigiu. Muzikantai, geri muzikantai, mano mintyse yra sudievinti. Suherojinti. Kad ir Orfėjas. Šis grodamas lyra po padu laikė prispaudęs kiekvieną spalvą, kvapą, garsą, išsprūstantį būtent taip, kaip norėta. Jis suvaldydavo laukinius žvėris, galėdavo priversti upes tekėti kita kryptimi, prikeldavo miškus ir versdavo uolas žinodamas, jog yra jų visų valdovas. Gamtos dirigentas.

Pasirodo, tokie dirigentai niekur nedingo. Už parankės griebę muzikos mūzą Euterpę jie sėkmingai gyvuoja paralelėje visatoje.

Ar kada matėte į grojimą įsijautusį muzikantą? Kažkur pradingsta ego. Atsiranda Menas. Didžiąja raide. Atlikėjas tampa savo instrumentu, Euterpės marionete.

Šiais laikais vis dažniau yra pabrėžiamas individualumas. Būk unikumas! Niekas tau neprilygsta, tavo mąstymas yra ypatingas! Tu vienas iš milijono! Bet galbūt virsti meno/muzikos valdomu įrankiu nėra taip bloga?

Kiekvienas menininkas yra marionetė. Sudievinta marionetė, valdoma kasdienių mūzų.

O mūzų apsuptyje esame mes visi.

 Einu per parką ir visur matau JAS: Melpomenė, sėdinti ant suoliuko ir atsainiai parėmusi ranka smakrą, vaizduoja save tragiškiausia heroje. Pagal charakterį ji – absoliuti pesimistė. Visiška jos priešingybė Talija. Nenuilstanti optimistė. Šiais laikais prilipinčiau jai raudoną klouno nosį. Šokyje pametusi galvą Terpsichorė atrodo linkstanti į psichozę – bet argi ne tokie visi savo pašaukimui atsidavę šokėjai? Uranija visur nešiojasi žiūronus – palaikyčiau ją labai įtartinu asmeniu, jei nebūčiau šimtu procentų įsitikinusi, kad tie milijonai žvaigždžių danguje, į kurias ji visada pakėlusi galvą, yra jos pačios širdis, į šipulius suskaldyta. Tas žvilgsnis į dangų jai kadanors skaudžiai atsipirks… Kažkur akies krašteliuose slepiasi ir kitos septynios seserys.

Štai kur mane nudangino muzika ir virtuozas saksofonistas. Laikas vėl grįžti į realybę.  O realybė čia pat – graudžiai verkianti mergaitė. Jai kažkas nutiko. Visus muzikaliuosius garsus užgožia graudus jos kūkčiojimas. Keista, bet nenustembu suvokusi, jog aš nemoku jos nuraminti. Argi gali nuraminti kitą žmogų tas, kuris pats dar vis nesusikalba su savimi? Nuraminti negaliu, bet interpretuoti kitaip – prašau.

Gatvės sankryžoje sėdi Klio, istorijos mūza.

„O sena prostitutė Klio, / Pardavėja vartotos tiesos, / Nei nuodų, nei kardų nebijo, / Tiktai bijo saulės šviesos.“   O, Radauskai, dėkoju Tau už įkvėpimą.

Nesu poezijos mėgėja ir tai drąsiai pripažįstu. Bet mūsų mylimo lietuviškojo esteto Henriko Radausko dėka sugebėjau bent pamėgti Klio. Jos paveikslą mačiau aiškiai, lyg pati Istorija išdidžiai stovėtų priešais mane. Mano gyvenimo Istorija, mano aplinkos Istorija, mano kūrybos ir nusivylimo, liūdesio ir džiaugsmo, kilimo ir kritimo Istorija.

Klio viešpatauja mano mieste. Ar mergaitei dėl to geriau?

Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

VIENUOLIKTA RYTO ŠALUTINĖJE GATVĖJE

Pajaučiau alkį. Natūralu, juk beveik dvi valandas šlitinėju po miestą. Mūsų miestelio pažiba kebabinė – alkanų paauglių, per pertraukas lekiančių ten taip, lyg patys Hado skalikai vytųsi, išsigelbėjimas – dar uždaryta. Posūkis namo vis dar atrodo kaip net nesvarstomas tabu. Kokia išeitis, kai pilvas maršą groja? Močiutė. Nuojauta kužda, kad vos įžengusi pro duris, būsiu sutikta prie garuojančių spurgyčių su karštos kakava plius ant viršaus plūduriuojančiais mažais, jau truputį ištirpusiais zefyrais.

Bemąstydama apie kalorijas, pasuku į šalutinę gatvę.

Ši gatvelė yra gana… ypatinga. Neoficialiai dar ji vadinama Našlių gatve. Pilkų, mūrinių ir medinių namų mozaika. Kas antrame name – vienišos penelopės, nesulaukusios savo odisėjų. Ir nebesulauksiančios.

Dažniausiai šia gatve praskubu vos ne bėgtute. Šiandien eisiu lėčiau. Galvosiu apie jas – apie penelopes.

Raudonų plytų name gyvena pusamžė moteris. Našlė – vyras negrįžo iš reiso. Žuvo važiuodamas vilkiku. Po šios istorijos kreivai nužvelgdavau kiekvieną vilkiką, pravažiuojantį pro mane.

Už kelių sklypų jaukiai įsikūrusi kita moterėlė. Sako, labai mylinti vaikus, nors savų ir neturinti. Irgi našlė – vyras gyvybę atidavė Afganistane. Iki šiol siurrealu, jog vis dar gyvenu amžiuje, kuriame žmonės nenustoja kariauti. Apie tai stengiuosi galvoti tik abstrakčiai. Nenoriu sugerti Šopenhauerio kaip Antanas Garšva ir manyti, jog gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas.

Taip pat gerai žinau, jog kitame, dviaukščiame name, gyvena jauna mama, likusi viena su dviem mažamečiais vaikais (visuose sodo kampuose išmėtyti žaislai – daugelis jau sulūžę arba seniai atsibodę). Neoficiali našlė. Sužadėtinis, vos gimus pirmajam, išvyko į užsienį – dirbti. Aplink sklinda gandai, jog pabūgo tėviškos atsakomybės.

Prie pat dviaukščio prisispaudusi maža, šiek tiek apšiurusi trobelė („namo“ titulas nelabai tinkamas). Dar viena motinystės pareigą prisiėmusi moteris. Našlė – vyras vieną dieną tiesiog išėjo. Negrįžo. Vėliau buvo rastas pakelės griovy.

Ištikimybės simbolis, tyros, nemirštančios ir neužmirštančios meilės įsikūnijimas, vilties žiburys tamsiame pasaulyje – tokia ta Penelopė, dvidešimt metų laukusi iš karo sugrįžtančio savo Odisėjo. Jau tada, pašėlusios meilės, meilužių ir aistros kupinų dievų ir deivių gyvavimo metu, tokia atsidavimo koncepcija buvo stebuklas.

Kas yra tikrasis didvyris – Odisėjas ar Penelopė?

Dešimtyse religijų ir kultūrų moterys yra vertinamos kaip primityvūs, žemesni padarai, įrankiai, priemonės… Prieš taip mąstančius individus norėčiau kviesti Penelopę – manau, liaudiškai sakant, ji įkrėstų jiems proto.

Penelopės iš esmės buvo – ir yra – grėsmė patriarchalinei pasaulio santvarkai, dėstančiai, jog vyras yra karys, didvyris, herojus, o moteris yra namų šeimininkė. Ir, apsaugok Dzeuse, negalėjo būti kitaip.

Statistiškai vyrai yra mažiau linkę likti ištikimi kitai savo pusei. Statistiškai, atsivertę bet kurį graikų mitologijos puslapį, turite didelę galimybę pamatyti minėto fakto įrodymą.

Penelopė vyrams – tobulos sutuoktinės idealas. Ištikimybės požiūriu – kol vyras (didvyris) klajoja, žmona laukia. Ne be reikalo jos vardas – lojalumo santuokoje simbolis. Man didvyrė JI, o ne JIS. Priimanti visus sunkumus iškelta galva, pasiruošusi atremti bet kokią kliūtį, neatsiduodanti dusinančiam aplinkos spaudimui ar kandiems žodžiams, draskantiems ir paliekantiems gilias žaizdas,  reikli aplinkiniams.

Šių dienų moterys kovoja ir poseidoniškus sunkumus atremia ne ką prasčiau nei „stiprioji“ lytis. Jos vienija, plėtoja, praturtina, o svarbiausia – išlieka penelopėmis.Odisėjai didvyriai, net ir tada, kai nesugrįžta. Penelopės – didvyrės, nes išmoksta gyventi be odisėjų.

Toliau jau sparčiai žingsniuoju Našlių gatve. Neatsispiriu norui kiekvienai šios gatvės pavadinimą atitinkančiai rezidentei pasakyti, kad ji yra herojė.

Išsukusi posūkyje trumpam atsisuku atgal. Vis dar matau moteris, pasirengusias be atvangos ginti savo Namus.

Žinau, kad galite.

Metamorfozė I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kiemą. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

ANTRA VALANDA PO PIETŲ, IR MAN DAR NEAIŠKU

 Iš močiutės išeinu pilnu skrandžiu. Paprasti tie žmogiški instinktai – fiziologinių poreikių patenkinimas suteikia tokį malonų jausmą… Mintyse dar kartą padėkoju močiutei.

Nuoširdžiai – nežinau, kur man eiti. Kiekviena tolesnių ieškojimų kryptis atrodo ganėtinai patraukli, bet… ne TA. Tokiam neapsisprendimui įtaką turbūt daro visiškas minčių išsekimas.

Nekenčiu šalčio, todėl eisiu į pietus.

Po keliasdešimt sekundžių įnirtingo mąstymo ir bandymo perteikti nesuvokiamą protėvių gebėjimą orientuotis pasaulio kryptyse (išsitraukiau telefoną ir susiradau kompaso programėlę, kurią panaudojau turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime) patraukiau pietų pusėn.

Teištirpsta ledynai, stingdantys mano sąmonę.

Jau sunkiai velku kojas. Rodos, šiandien gravitacija mane veikia stipriau nei kitus.

Išnirusios žmogystos pavidalą mano akys pamato greičiau už mano protą –  noriu bėgti, o širdis pulsuoja taip stipriai, jog apima jausmas, kad tuoj tuoj susprogs. Raumenys įsitempia, hormonai pradeda kovos-arba-bėgimo protokolą, visu pajėgumu skatindami apsisukti ir pasileisti tolyn. Impulsui pavyksta atsispirti.

Piemenų ir kaimenių dievas Panas ožio kojomis ir ragais, bandantis mane įbauginti grėsmingu žvilgsniu.

Netikras ūmiai sukeltos panikos vaizdinys.

Žmogelio veidas matytas. Miesto valkatėlių hierarchijoje užima truputį aukštesnę vietą.

‒ Gal pinigėlį duotum?

Jis geras. Toji pastiprėjusi gravitacija turbūt suminkština mano širdį. Pasikrapščiusi striukės kišenes į pirštiniuotą delną įbruku monetą.

‒ Tiek teturiu. Tik žiūrėkit, kažkam naudingam išleiskit.

‒ Būtinai, būtinai. Blogos dienos man jau baigėsi.

Sušelptasis nukreivuliuoja tolyn, sumirksėjusi milisekundę dar matau šmėkščiojančias ožio kanopas.

Panas panašus į apsigimusį, dvasiškai suluošintą žmogų. Išorės formos disharmonijos personifikacija. Pusiau ožys, pusiau žmogus. Jo gyvenimo palydovai buvo analogiški – satyrai, gąsdinančiai panašūs į Paną ne tik kanopomis, bet ir pomėgiu linkti į iracionalias svaigulio būsenas, vedini girtuoklystės ir gašlumo. Už tai buvo atsakingas Dionisas.

Anarchistiniais proveržiais pasižymintis dievukas, savo šėliojimais taip apsėdęs ekstazės apimtą visuomenę, jog ši jo garbei keldavo vardines šlovinančias šventes.

Dionisijos paradas. Žmonės, apsirengę ožiais, užsimaukšlinę kaukes, slepiančias tikruosius veidus tų, kurie turėtų gėdytis, garbindami tokį, kaip sveiko proto žmogui rodytųsi, vienais trūkumais išmargintą dievą. Kaip JIE gali šlovinti pamišimo, žiaurių išdaigų, sukeliančių nepateisinamą brutalumą, siautulio ir svaigulio įasmeninimą?!

Kaip JIE gali šlovinti aktorių, vaidinimų, teatro globėją, kuriamųjų gamtos jėgų dievą, įkvėpimo, chaotiško gėrio ir neutralaus blogio mišinį?..

Kur Dioniso aukso vidurys? Ar JIE, izoliavę anarchistinę ir žiauriais malonumais pridengtą jėgą nuo meno, inspiracijos ir kūrimo gyslelės, garbina pastarąją?

Pasak senovės graikų filosofo Ksenofono, žmogus dievus sukūrė pagal savo atvaizdą.

Lengva juos visus pasmerkti.

Tačiau galima ir išteisinti.

 

PRARADAU LAIKO NUOVOKĄ. TEMSTA

Šiandien diena buvo vienas didelis – o, varge, kokia nemėgstama frazė  – minties šuolis. Arba daug mažų. Minotauro labirintas, tik be išėjimo laisvėn.

Tačiau… Gyvenimas nedideliame miestelyje turi savo privalumų. Pavyzdžiui, tirštu smogu ir akinančiomis horizonto šviesomis nepridengtas dangus atskleidžia visą nuogą ir tyrą žvaigždynų grožį.

Matau Taurą, išmokytą išmintingai naudotis savo tamsia ir primityvia jėga. Matau Ariją ir Atėnę, nesuvaldomas priešingybes – agresija ir chaosas prieš discipliną ir strategiją. Matau Kasiopėją, kurios žvaigždynas dabar gana įžūliai reprezentuoja išdidžios pagyrūnės ir savimylos karalienės kankinimo įrankį.

Matau Svarstykles. Dangaus pusiausvyrą. Gyvenimo pusiausvyrą.

Graikai, kaip ir vokiečiai, turi daug taip pat gana tikslingų žodžių. Monachopsis – nuolat pasąmonėje tykantis ir tyliai kankinantis nepritapimo ir nebuvimo tinkamoje vietoje jausmas.

Mano monachopsis nepaliaujamai bado mane šakele, ant kurios preciziškai išgraviruota – „Tu dar nesugrįžusi į save“. Jaučiu, kaip šakelė pradeda po truputį lūžinėti.

Realybės pajauta yra be galo sudėtingas procesas – visas komplikuotumas slypi paprastume. Reikia atrasti savo atspirties tašką. Šiandien nėriau stačia galva ir visus savo fantazijos resursus sukišau į bandymą surasti atramą, kurios egzistavimas yra besąlygiškas reikalavimas išlikti savo terpėje.

Kišenė suvibruoja. Ne pati kišenė, aišku, telefonas joje. Žinutė.

„Aliooo, jau atsigavai po savo posterasmusų? Ryt matkės savarankiškas, turi pasiruošimo užduotis?? Be proto reikia, help :(“

Kažkas mano galvoje trakštelėjo. Šakelė lūžo. Sutrupėjo. Tas nelemtas multikultūralizmas, sudrebintas ir įbaugintas tokios visiškai paprastos, žemiškos ir kasdieninės žinutės, nusipurtė ir išėjo.

Ramiojo vandenyno šiukšlių sala didėja ir nesiliauja plėstis. Prometėjo kepenis kasdien kapoja Dzeuso siųstas erelis. Kanadoje telkšo nežemiški ežerai, panašūs į tyvuliuojančius ant Jupiterio palydovo. Demetra verkia savo dukters, kenčiančios Hado prieglobstyje. Aš sėdžiu po žvaigždėmis, iš kur turiu sugrįžti žemėn.

Kosminis mūšis, Gigantomachija mano pasąmonėje baigiasi. Vizijos sudeda ginklus.

Taip paprasta, lakoniška, banalu ir… paveiku – viena žinutė, padedanti suvokti, kad aš esu čia ir dabar. Gimnazistė, į pasaulį žvelgianti pro graikų kultūra aptrauktus stiklus, dvidešimt pirmo amžiaus pilietė, sugrąžinta į kasdienybę ir laiku išlaisvinta nuo beuzurpuojančių metamorfozių.

Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.

[1] Iš slovakų kalbos: „Sudie, mielieji!“

[2]Iš slovakų kalbos: „Greitai susimatysime“, iš anglų kalbos: „Saugios kelionės namo!“

[3]Iš rumunų kalbos: „Iki! Greitai susimatysime!“

[4]Iš anglų kalbos: „Nepamirškite rašyti… Paskambinkite, kai būsite namie!“

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Jaunųjų filologų konkurso logotipas
Jaunųjų filologų konkurso logotipas

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Aistė Gintautaitė

Šimtas du mokiniai iš visos Lietuvos balandžio 5 dieną susitiks Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: čia vyks Jaunųjų filologų konkurso atidarymo iškilmės. Vėliau tris dienas jaunieji filologai kartu su žymiais kūrėjais pasiners į savo darbų nagrinėjimą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje.

Jau penkiasdešimtą kartą jaunieji filologai sulekia į vieną būrį. Prieš dešimt metų jubiliejinį konkursą glaudė Vilniaus universitetas, vėliau grįžta prie senųjų tradicijų – kasmet susitikti vis kitame mieste. Kai kurie jaunieji filologai tebesaugo pernykščius prisiminimus apie sambūrį Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje, kiti vertinimo komisijos dėmesio dėmesio sulaukė tik šiemet.

Į konkurso atidarymo iškilmes pakviestas jo pirmasis organizatorius – Vytautas Jakelaitis. Laukiami svečiai rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba, poetas Jonas Liniauskas, ne kartą buvę Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininkais. Svarbu minėti, kad šį konkursą sumanė ir laimino poetas Justinas Marcinkevičius.

Tapti konkurso dalyviu nėra paprasta. Finalo dalyviai atrenkami iš pradžių savo mokyklose, vėliau ‒ rajonuose ar miestuose. Svarbiausias paskutinis etapas: reikli komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šį kartą sulaukta 191 darbo.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos rašinių, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik siekti apdovanojimo. Svarbus bendravimas su vertinimo komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas nuosekliai analizuojamas, moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai.

Mokinių laukia įdomi programa: Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje jaunieji filologai bus pakviesti stebėti švedų filmą ,,Ledo drakonas“, vyks ekskursija į Valdovų rūmus. Vilniaus gyventojai bei svečiai turės retą progą susipažinti su visos Lietuvos jaunosios kartos kūryba: balandžio 6 dieną 19 valandą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai) vyks literatūros vakaras. Tikėtina, kad nemenką publikos dalį sudarys ne tik jaunuomenė, bet ir brandžios kūrėjos bei kūrėjai, kadaise patys patyrę augimo nerimą Jaunųjų filologų konkurse, dabar jau tapę Lietuvos rašytojų sąjungos narėmis ir nariais.

Tautosakos sekcija konkurse jauniausia. Į ją ne kartą rinkosi ne tik vyresniųjų klasių gimnazistai, bet ir septintokai, aštuntokai iš pagrindinių mokyklų, kartais net labai nuošalių. Jų veikla prasminga ‒ konkursui pateiktus darbus glaudžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Konkurse prieš keletą metų atgimė vertimų sekcija. Šiais metais savo bandymus atsiuntė gimnazistai, verčiantys ne tik iš populiariosios anglų, bet ir iš prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų. Į konkursą atvyksta dvidešimt keturi jaunieji vertėjai.

Įprasta, kad gausaus antplūdžio sulaukia poezijos sekcija, tačiau į respublikinį etapą kviečiama menka panorusių dalis: šiemet dalyvaus dvidešimt penki jaunieji poetai

Savaime aišku, kad rašytojais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai tampa paženklinti savita žyme: jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui.

„Mane visada traukė jaunuomenės eseistika ir publicistika. Konkurso dalyviai yra atviri, juntamas jų nuoširdus noras stebėti pasaulį ir jį keisti, ‒ sako rašytoja Gintarė Adomaitytė, dirbusi vertinimo komisijoje du dešimtmečius. – Jie moka bendrauti, nori gilintis į bendraamžių rašinius, juos aptarti. Stiprių rašinių būta visais laikais, tačiau konkurso dalyvių elgesys labai pasikeitė. Džiugu, kad jaunoji karta sugeba diskutuoti kur kas kultūringiau nei vyresni man pažįstami žmonės.“

Net trys publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai dalyvaus ir kitų sekcijų veiklose. Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija) ir Linas Daugėla (Kretingos Pranciškonų gimnazija) skubės į savo poezijos aptarimą. Vertimą iš anglų kalbos pateikė Adomas Zubė (Klaipėdos Vydūno gimnazija).

Po penkis moksleivius į konkursą atvyksta iš Skuodo, Jurbarko, Kauno rajonų. Gausiausia Vilniaus miesto delegacija – penkiolika gimnazistų.

Jauniausia konkurso dalyvė – poetė Mūza Olimpija Svetickaitė (Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokykla, VII klasė). Ji noriai publikuoja savo eiles svetainėje www.menobangos.lt. Ši svetainė, žurnalas ,,Pašvaistė“, moksleivių skaitymai ,,Augame kartu su eilėraščiu“ Poezijos pavasaryje, Jaunųjų filologų konkursai – tai laukas, kuriame bręsta būsimi poetai, rašytojai, kalbininkai, tautosakos rinkėjai, literatūros kritikai, vertėjai. Auga žmonės, mėgstantys skaityti, gebantys įvertinti tai, kas parašyta kitų.

Plačiau apie konkursą nuo balandžio 10 dienos galėsite skaityti svetainėse www.skaitymometai.lt, www.menobangos.lt .

Vertinimo komisijos nariai viešai paskelbiami tik konkurso atidarymo dieną, bet svetainės www.menobangos.lt archyve – pernykštė vertintojų nuotrauka Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos salėje. Sprendžiant iš smagios nuotaikos, tie žmonės nei pikti, nei baisūs. Tikėkime, kad komisija šypsosis ir šiemet.

Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo
Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo

 

Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Gintarė Valionytė. Pasaulio dangoraižių šviesoje

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš esu Gintarė Valionytė, mokausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mokykloje mums yra leidžiama viskas ‒ nusidažyti plaukus mėlynai, per pertraukas garsiai dainuoti koridoriuose, pasistatyti auklėtojos klasėje mikrobangų krosnelę ar net rašyti operas. Dauguma mūsų tomis laisvėmis ir naudojasi, tad vieną dieną ir pamaniau: o kodėl aš turiu save varžyti? Gal geriau parašysiu operą! Niekieno šis mano sprendimas nenustebino, kol pastebėjo, kad mano operoje nėra nė vienos natos. Gal taip ir geriau ‒ tegu natas rašo jau mirę kompozitoriai, jos vis tiek niekam nebeįdomios.

Gintarė Valionytė

Pasaulio dangoraižių šviesoje

Publicistinio ciklo, Jaunųjų filologų konkurse  (Palanga, 2017) apdovanoto pirmąja vieta, fragmentas

 

Buvau įsitikinusi, kad tądien keliausime į vaikų namus ir bendrausime su darželinukais / pradinukais. Nemaniau, kad tai gali būti labai sudėtinga, su jais tiesiog reikia pažaisti, pakalbinti, suteikti šiek tiek žmogiško dėmesio, kurio jiems galbūt trūksta. Tam emociškai aš buvau pasirengusi. Bet įvyko kitaip – pasirodo, mes ėjome pas neįgalius vaikus. Teko psichologiškai ruoštis iš naujo. Žinojau, kad jie kitokie, kad jie kitaip bendrauja, kad turi tam tikrų sutrikimų ir niekas dėl to nekaltas. Taip yra. Aš visa tai žinojau. Bet nė velnio nesugebėjau tam tinkamai emociškai pasiruošti.

Kai nusigavome iki darželį primenančio pastato miesto gilumoje, ėmė kilti nerimas. Bet su tuo visos puikiai, per daug neišsiduodamos, tvarkėmės. Jaukiame kambaryje su violetiniu kilimu ir spalvotais tapetais nusiavėme batus ir laukėme. Tyla. Niekas neateina. Mes laukiame, kalbame, juokaujame, blaškydamos viena kitą. Ir tada į kambarį vienas po kito ėmė rinktis vaikai. Man buvo baisu. Jie visi, absoliučiai visi, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė kitokie, neįprasti, nepriimtini, nematyti, nepažinti, nesuprantami, nejausti, negirdėti ir neaprėpiami. Pavojus, nuo kurio niekaip negaliu apsiginti. Norėjosi trauktis, bėgti ‒ nepajėgiau suprasti, kas vyksta. Ačiū Dievui, kažkas nusprendė, kad mums reikia eiti kaip krepšinio komandos prieš (ar po?..) varžybas, paspausti rankas ir pasisakyti vardus. Nurimau, kartojau, kad jie tokie patys žmonės. Jie visi šypsojosi. Dauguma kreivai, slėpdami akis, nusisukę, spaudė mums rankas. Ne visų vardus supratau ‒ vaikai kalbėjo neaiškiai: vieni greitai, kiti lėtai, vieni tyliai, kiti garsiai ir taip… kitaip nei mes. Taip be galo kitaip. Tada išsiskirstėme ‒ kiekviena mergina pasiėmė po vaiką (arba vaikai ‒ po merginą), ir patraukėm užsiimti atskiromis veiklomis. Paėmiau už rankos mergaitę mėlynu megztiniu, kurios vardo taip ir nesupratau, nes ji negalėjo aiškiai kalbėti ‒ lyg nuolatos burnoje turėtų vandens. Pasiūliau pinti apyrankes, ji, žinoma, sutiko. Bandžiau ją kalbinti, bet pastebėjusi, kad man negali atsakyti, formulavau klausimus taip, kad atsakymas būtų taip arba ne. Mes susikalbėjome. Visi vaikai turėjo veiklos: visos merginos rado kalbą ir būdą bendrauti, visi šurmuliavo kilimu dengtame kambaryje. Jeigu reikėjo pereiti iš taško A prie taško B, visada ėjome susikabinę rankomis. Vaikai dovanojo mums piešinius, mes jiems palikome atsiminimui daug apyrankių ir mandalų. Kalbėjome apie meilę.

Mano mergaitė be galo įdėmiai klausėsi ‒ kiekvieną kartą, kai pradėdavau sakyti daugiau nei tris žodžius, ji nustodavo spalvinti ir pakeldavo akis į mane. Šalia sėdėjęs labai plepus vaikiukas, man užkalbinus mergaitę mėlynu megztiniu, garsiai pasakė, kad ji nemoka kalbėti. Panika. Ne ne, ji moka kalbėti, viskas gerai, visiems visko visaip būna, aš irgi daug ko nemoku. O mano mergaitė jau lenda į savo kiautą, iš kurio nebūčiau sugebėjusi jos iškrapštyti. Man nukrito pieštukas, visi juokiasi, nerangiai rankomis prisidengę burnas ‒ įtampa išsisklaidė. Viena mergina paklausė savo naujos draugės, ar jai patinka šuniukai. ,,Patinka šuniukai, aš turėjau šuniuką, jam skaudėjo pilvuką, mama davė vaistų, bet vis tiek labai skaudėjo…“. Kažkas negerai. Mergaitė blaškosi, ieško auklėtojos, jos judesiai aštrėja, greitėja, akys tuščios. Bendraklasė žiūri į mane. Ji nežino, ką daryti. Auklėtoja klausia, kas buvo, bet mergaitė tik sukiojasi, nerangiai judina rankas, negalėdama nieko pasakyti. Jos pasitraukia nuo spalvinto šuniuko ir prisėda ant kilimo, bet mergaitė nerimsta. Mes nežinome, kas toliau bus. Tada prie manęs prieina mus lydėjusi mokytoja ir paprašo ką nors pagroti pianinu. Nemoku aš groti pianinu. Visiškai nemoku. Mano instrumentas – fleita. Bet reikia nuramti besiblaškančią mergaitę. Po pirmųjų mano kreivų šleivų akordų girdžiu draugės balsą: ,,Eime pašokti!“ Jos dviese jau karaliauja ant violetinio kilimo aikštelės. Prie jų po truputį jungiasi vis daugiau vaikų ir merginų. Ratelis išsiplečia per visą kambarį. Aidi juokas, plojimai, vaikai atkartoja judesius: viena koja, kita koja, į dešinę, į kairę, išsiskiria į dvi kolonas. Eilės primena gimtąjį kraštą skalaujančios Baltijos bangas ir viskas taip tinkama, taip paprasta ir gera, kad niekam nerūpi, ką ir kaip ten groju. Pirštai jau patys prisimena tuos keturis akordus, aš stebiu šį nuostabų šokantį paveikslą. Visos ten buvusios mokytojos verkia, verkia pasikūkčiodamos, ieškodamos rankinėse nosinių, verkia ir mus atlydėjusi socialinė pedagoge Ramunė, ir man sunku suvokti kodėl, kas darosi – kambarys pilnas džiaugsmo ir juoko. Vis dar juokiasi besiblaškiusioji mergaitė.

Dabar jau suprantu, kas įvyko. Suprantu, kas iš tikrųjų yra tie vaikai. Ir mane apima ta panika, kurią bandžiau tramdyti, jiems įžengus į kambarį: aš nieko negaliu pakeisti. O tie vaikai nori kalbėtis, piešti, pinti, dėlioti, šokti, juoktis, girdėti muziką ir laikyti ką nors už rankos. Atsisveikindama ir  juos apkabindama, kai kuriuose jaučiau žmogų – su kūnu, krauju ir šiluma, kurią gali apčiuopti, pajusti. Bet apkabindama kitus jaučiau  be galo daug oro, atrodė, kad jie sudaryti kitaip, jų tankis retesnis ir jie bet kurią sekundę gali pakilti aukštyn ir jų niekas nebegalės pagauti. Atrodė, kad jie neturi svorio centro ir tik aplinkiniai žmonės, kasdien be išlygų jais besirūpinantys, laiko juos pritvirtinę patys prie savęs. Ir po galais, kaip man norisi to svorio pačiai, kad galėčiau tiems vaikams bent kuo nors padėti, kiekvienam padovanoti bent po lašelį savo laimės, kurios jiems kažkas pašykštėjo be jokios priežasties.

Po šito apsilankymo man atrodo, kad visos mano grojimo valandos, mano koncertai didžiausiose salėse ir plojimai, kviečiantys bisui, gėles nešantys mamos draugai yra smiltys prie jūros, palyginus su tuo, ką laimėjau, prisėdusi prie instrumento, kurio visiškai nevaldau, ir pagrojusi keturis akordus penkias minutes.

Pagaliau supratau, kodėl aš mokausi muzikos.

Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.