Category Archives: Jaunimo kūryba

Lina Girskytė

Lina Girskytė

Lina Girskytė
Lina Girskytė

Esu Lina iš Kauno. Ką tik baigiau vidurinę, dabas sieksiu aukštojo mokslo LMTA. Neįsivaizduoju savęs be rašymo, be teatro ar kino, be gitaros skambesio vakarais, be bėgimo paupiu, kol kojos neklausys ir be daugelio kitų kasdienių mažų džiaugsmų, atradimų. Daugelį jų stengiuosi perkelti į kompiuterio ekraną. Rečiau – popieriaus lapus. Jums, skaitytojai, pateikiu dvi šviežiausias noveles.

Nuo redakcijos: Lina Girskytė Jaunųjų filologų konkurse Šilutėje (2013 metai) pelnė apdovanojimą už gerą prozą.  Ji – Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamos akademijos dalyvė. Savo tekstus ne kartą publikavo respublikos kultūros spaudoje. Publikuojami du apsakymai – “Vienišas arkliukas” ir “Ištekėjo”.

Vienišas arkliukas

Beržo pavėsy ant dygios vasariškos žolės sėdi trys mergaičiukės. Valiūkiškai kvatodamos žvilgčioja viena į kitą. Kažkur netoliese skraidžioja boružės, suka ratus, tarsi prašydamos būti paglostytos. Šiaip jau paglostytų. Tikrai paglostytų, tik kad ne tas draugėms rūpi – šiandien vakare atvažiuoja Onytė – mergaitės žybčioja akimis, viduje dilgčioja nekantrumas. Laukti smagu. Pasiutiškai smagu. Juk tiek daug reikės papasakoti!

– Įdomu, kaip atrodys jos peliukas? Gal su nauja šukuosena? – klausia Elytė, jauniausioji mergaitė, rankose gniaužydama baltą arkliuką. Jo karčiai ilgi, siekia kojas, nesusiviję, nesusipančioję. Kaipgi kitaip, jei kasdien prižiūrimas, globojamas tarsi tikras.

– Smagumėlis būtų, – krizena viena. – Turbūt prikakočiau! – prunkšteli kita.

– O kaip tau, arkliuk, atrodo? – klausia Elytė ir papurto žaislą taip, kad visi karčiai skraidžioja.

– Ką sakė? Ką, ką sakė? – nenustygsta draugės.

– Kad plikas bus! – krykštaudama atsako mažiausioji, ir visos prapliumpa juoktis. Iki ašarų. Dangus irgi nesusilaiko – pila smarkiai, net šniokščia. Visos boružės išskraido į šalis, visos skruzdėlės susislepia, tik sliekai, nors ir nenoriai, į viršų lipa.

– Lyja! Lyja! Tavo kregždutė nemelavo, – džiūgauja Elytė.

– O kuo? Kuo šiandien lyja? – klausia vyriausioji, užantyje saugodama savą paukštelį, bet margas jo kūnelis vis labiau šlampa.

– Tu ką? Taigi saldainiais! – smaksodama į draugę, taria Elytė.

– Taip. Taip, juk Onytė atvažiuos, – paaiškina sunerimusi vidurinioji.

Vyriausioji akimirką susinepatogina – juk tikrai, tikrai žino. Įprastą dieną gali lyti karamele, cukruotais avinėliais ar mėtinėmis lazdelėmis, bet kai atvažiuoja išsiilgta draugė – saldainiais. Tiktai didžiuliais šokoladiniais saldainiais.

– O dabar… Dabar bėgam! Kuri pirma iki stogelių? – šūkteli Elytė, pajutusi, kad jau šalta, ir visos skuodžia tolyn, tarsi užmiršusios, kas ką tik įvyko.

 

Čia daug daug butų. Todėl labai smagu gyventi. Tikrai tikrai. Kai lyja, pasislepiam po stogeliu ir toliau žaidžiam. Eiti namo? Ne, ne, ne. Va ir dabar. Kapsi milijonai milijonai lašų, o mes ir toliau lauke. Taip, arkliuk? Taip. Matot, kaip jis šypsosi? Girdit, kaip prunkščia? Mėgstą lietų arkliukas. Mėgsta. Jam keturi, o man jau visi penki, todėl turi klausyti. Ir klauso, nesispyrioja. Taip? Ei, nesispardyk, negalima! Nu nu nu. Nieko, užaugsi, arkliuk, tuoj tuoj.

“Krrr…” – girdžiu. Kas čia dabar? Kas Rūtos kregždutei nutiko?

– Ei, jai viskas gerai? – klausiu.

– Užkimo ir tiek.

– A. Tai gerai tada. Gerai, – sakau.

Prieš porą dienelių ir aš buvau užkimusi. Mama davė vaistukų ir pagerėjo. Ir… Ir liepė laikyti liežuvėlį burnoje. Stengiausi, tikrai tikrai. Bet negalėjau nepapasakoti, kaip arkliukas kojytę išsisuko! Liežuvėlis ėmė ir iškrito, o mama taip keistai į mane žiūrėjo. Ji visada keistai žiūri, bet tada… Tada keisčiau nei keistai. Keistuoliausiai!

– Elija, namo! – girdžiu.

– Mama, juk dar ne vakaras. Juk dar daug daug pažaisti liko! Ir Onytė atvažiuos…

– Vakare atvažiuos. Dabar lipk aukštyn, nagi, – šaukia ji. O draugės taip liūdnai žiūri. Liūdnai liūdnai.

– Aš tuoj. Tuoj tuoj ateisiu! – šūkteliu ir lipu į trečią aukštą. Mamytė sako, kad anksčiau gyvenom pirmame. Kai… Kai tėvelis dirbo laikrašty, o ne tam savo Danguje. Visai jau. Nepagalvojo, kad man tiek lipti reikės. Kiekvieną dienelę! Kvailai kvailai padarė. Ir… Ir nebeatvažiuoja.

– Maaam, kodėl tu mane… O! Daktaras. Mama, tu sergi? – klausiu atėjusi. Blogai būtų, jei vėl į ligoninę važiuotų. Gyvenčiau su močiute. Valgyčiau tik blynus, blynus, blynus ir vėl… blynus! Bet čia smulkmenėlė. Baisiausias tas klausimas: ar nealkana, Elyt? Kaip močiutė nesupranta, kad ne kūdikis esu? Ir šiaip. Ligoninės fu. Tikrai tikrai.

– Ne, Elija, man viskas gerai. Tik nežinau, ar tau gerai. O gal ir visai blogai, gal anksčiau reikėjo. Va ir iškarpose rašo, jog dabar kaip niekad vaikai serga visokiom keistom ligom.

Mamytė mėgsta karpyti laikraščius. Čekšt, čekšt krūvelę, ir kitos ieško. Šiaip… Visai smagu kartelį kitą padūkt tarp popierių. Tikrai. Bet ką ji čia dabar šneka? Gerklės nebeskauda, pilvui irgi gerai. Arkliuk, gal tu supranti? Ne?

– Prisėskim, pasikalbėkim, Elyt. Tik tu ir aš, – taria daktaras ir kažkaip pažiūri į mamą. Kažkaip. Nežinau, koks žodis čia tiktų. Lyg ir įdėmiai, bet ne visai taip.

– Gerai. Pašnekėkim. Tik trumpai trumpai. Šiandien atvažiuos Onytė, – tariu ir pėdinu iš paskos. Į kitą kambarį. Didesnį. Mama irgi šlumpsina kartu. Keistuolė. Tarsi negirdėjo daktaro. O daktarų klausyti reikia. Pati taip sako.

– Prašau, būtų geriau, jei mes dviese šnekė…

– Na jau. Turiu būti šalia. Turiu viską girdėti, – sako mama ir uždaro duris. Ei, užlipai ant žodžio galiuko!

– Kad jau taip, būkite, tik tyliai. Juk daktaras aš, tiesa?

Mamytė linkteli.

– Na, Elyt, papasakok man apie savo arkliuką, gerai? Ar visi jį mato, girdi, o gal tik tu? Kaip jis atsirado pas tave? – klausia daktaras, kai visi atsisėdam. Smagumėlis! Apie arkliuką viską viską galiu papasakoti!

– Man penki, o arkliukui keturi, – sakau. – Mamytė sako, kad man jį padovanojo močiutė. Ta pati, kur blynais maitina. Šiaip jau jis geras arkliukas. Taip? Ei, nesipurtyk taip smarkiai. Mes gi su daktaru kalbam. Reikia gražiai elgtis. Taip? Taip. Geras. Geras arkliukas. O Rūta turi kregždutę, kuri šiandien užkimo. Baisiai baisiai krankia. O Julytė turi drambliuką. Žinot, daktare, mes visos trys draugės, ir jie visi draugai. Baisiai smagu! Tikrai. O vakar…

– Gerai, Elyt, gerai. Viskas čia aišku. Viskas čia gerai, – nutraukia daktaras ir vėl tuo keistu žvilgsniu žiūri į mamą. Nagi baik, gąsdini, daktare, noriu pasakyti, bet išgirstu mamą:

– Atleiskit, daktare, bet ar jūs negirdit, kokias nesąmones šneka mano vaikas? Užkimo kregždutė, arkliukas nusipurtė. Ar aš viena įžvelgiu, dabar jau tu atleisk, Elyte, ankstyvą silpnaprotystę?

Iš mamos burnos lipa didelė didelė seilė. Va ir papteli ant peties. O žandai raudoni raudoni. Burokas. Mano mama burokas!

– Tai jau galiu eit? – klausiu. – Draugės laukia.

– Ne, – atkerta mama ir purto galvą visai kaip arkliukas.

– Bėk, bėk, vaikeli, – sako daktaras.

Valio!  Sukuosi durų link, o mama čiupteli mane už pakarpos. Ei, skauda gi!

– Būkite gera, leiskite jai eiti.

Mama keistai keistai varto savo akis. Baltas obuoliukas tai viršun, tai apačion. Tada dar padūsauja kaip kokia… Kaip kokia senutė! Ir… Ir paleidžia. Laukit, draugės, laukit. Atbėgu. No, no, arkliuk. Pirmyn!

 

Nors Elytė jau lauke, daktaras dar viduje. Rimtai ir atsargiai aiškina mamai, kas ir kaip:

– Yra toks dalykas, vadinamas perdėtu rūpinimusi. Turbūt girdėjot? Žinoma, ir apie tai reikėtų pašnekėti, – taria, akimis perbėgęs po laikraščių skiautėmis apsnigtus namus. – Bet tiek to. Šįkart tiek jau to.

– Jūs teigiat, kad nemoku rūpintis savo vaiku? – moteris vis nesupranta.

– Gerai. Gerai. Paklausiu paprasčiau. Ar prieš daugelį metų nemiegojot su kokiu nors pliušiniu žaislu, nesekėt jam pasakų? Argi nedainavot lopšinės lėlytei, nepynėt jai kasų, sakydama, kad princą pavilios? – švelniai klausia daktaras.

Moteris nori ką nors atsakyti, lyg ir priešgyniauti dar nori, bet gerklėje stūkso kažkoks luitas, neleidžia kalbėti. Ir kuo daugiau sekundžių byra, tuo sunkiau Elytės mamai. Jau ir krūtinę spaudžia, ir galvoje arterijos šoka, spaudimą kelia. Moteriškoje galvoje viskas taip susimaišo, kad net darosi sunku kvėpuoti, akyse raibsta. Nepaisant to, Elytės mama užtikrintai slenka spintelės link. Tarsi užmiršusi, kad daktaras, įdėmiai stebintis visa, kas vyksta, dar netoliese. Kiek pasikuitusi, moteris ištraukia seną seną albumą, voratinklių aptrauktą, apiplyšusį, nupučia nuo jo nusėdusias dulkes tarsi prabėgusias sekundes ir pamažėle verčia atgal.

– Turėjau, – sako po akimirkos. – Ir aš turėjau, – atsidūsta, žvelgdama į daktarą. Jis nusišypso, palinguoja galva ir išskuba laukan. “Tam kartui” – burbteli, o moteris atsigręžia į lango pusę. Anapus jo dūzgauja muselė. Tviskančiam voratinkly. Elytės motinai pravėrus langą, dešiniosios kojelės atsipalaiduoja. Bet kairiosios vis laikosi, pakilt neleidžia, ir kybo tokia pusgyvė muselė, ir kirba klausimas, kada tą vargšę mirtinai iščiulps voratinklio valdovas.

 

Vakaras netrunka ateiti. Vienas žaidimas, kitas, ir štai jau prietema, štai jau ant plikos žolės sėdėti šalta – mergaitės pasitiesia paklotuką. Visos jaučia, kad Onytė jau tuoj tuoj bus čia, tad kaip įmanydamos gražina savo žaisliukus, moko, kaip elgtis. Elytė irgi šukuoja savo arkliuką, irgi ruošiasi, tik rankos ne taip smagiai kaip kitų draugių juda, ir akys, rodosi, mažiau švyti. Mergaitė net žnybteli sau – nesuvokia, kas čia darosi. Ko čia krebždena kažkur po krūtine? Nestipriai, vos vos, bet nemaloniai, nors tu ką. Suprastų, jeigu lauktų eilėje pas dantistą ar skiepų, bet juk laukia pasiilgtos draugės!

– Kas tau yra? Visai nelinksmai atrodai, – klausia Rūta.

– Čia šiaip sekundėlę kažką suskaudėjo. Bet jau nieko, nieko. Oi tai linksma. Onytė tuoj  atvažiuos! – atitaria Elytė ir nusišiepia. Akys žybt, žybt ir įsižiebia. Tartum nieko nebuvo.

Iš tiesų, po akimirkos draugės išvysta mergaitę, žingsniuojančią jų link.

– Kokia didelė. Čia turbūt ne Onytė, – kužda Rūta.

– Pažiūrėkit, ir peliuko neturi. Ne, ne. Tikrai ne ji, – pritaria Julytė.

– Bet ji eina visai į mus. Gal pamišo? – kvatoja Elytė, sukdama aplink pirštą arkliuko karčius. Jie veikiai tepasi – mergaitės delnai gerokai prakaituoti.

– Labas! – šūkteli priėjusioji.

Mergaitės pasišnabžda, pasitaria, ir Elytė pradeda dėstyti nuosprendį:

– Esi labai, labai labai panaši į mūsų draugę Onytę. Bet mūsų Onytė buvo maža. Tikrai mažesnė nei tu. Tikrai tikrai.

– Nors… juk galėjo paaugti, – įsiterpia Rūta.

– Tikrai galėjo, – neprieštarauja jaunėlė. – Todėl čia smulkmenėlė, – sako ji.

– Taip. Taip. Svarbu peliukas. Mūsų Onytė turėjo peliuką, – tęsia Julytė. – Tokį pilką peliuką, kuris dažnai cypsėdavo. Visai kaip viščiukas ir labai juokindavo.

– Tikrai tikrai. Tai mes ir nesuprantam, kaip čia  yra…? – vėl šneka Elytė. – Nes Onytė nepaliktų peliuko. Būtinai būtinai atsineštų!

Mergaitės, atrodo, net apsvaigsta, tiek daug prikalbėjusios, o atėjusioji spokso išvertusi akis ir tyli. Neilgai – tuojau pat ima šnekėti:

– Onytė. Aš – Onytė. Tikrai tikrai. Tik kam man tas peliukas? Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Va Barbė – jau kitas reikalas. Tokį visos mokyklos mergaitės turi. Ir man mamytė neseniai nupirko. O jūs ką, dar žaidžiat su šitais? – Onytė dėbteli į rankose laikomus žaislus. – Tikrai?… – nesupranta ji, o Elytei vėl krebždena kairėj pusėj. Krūtinės ląstoj uždarytas paukštelis bado snapu, vis bado ir bado.

– Alio. Alio. Mums reikia daktaro. Jai visai susisuko! – juokiasi vidurinioji, Onytė šnopuodama dėbso į ją, o Rūta stebi savo paukštį. Jis rodosi vis purvinesnis, ir krankia vis bjauriau, kol visai užkimsta. Galų gale, iš jo ima sunktis nespėjęs išdžiūti lietaus vanduo, ir mergaitė paleidžia žaislą iš rankų.

– Ei. Pametei kregždutę! – išsigandusi surinka Elytė.

Rūta nenoriai pakelia paukštį.

– Onyte, o Barbė greitai išdžiūna? – klausia ji.

– Oi. Net neperšlampa!

Rūta šypsosi, matyti, kad atidžiai svarsto išgirstą pasiūlymą, juk Onytė nemeluotų. Be to, net keleriais metais vyresnė, matyt, žino, ką kalba. O Elytei taip spaudžia viduje, taip spaudžia, kad ji nebeištveria – prapliumpa verkti ir tekina skuodžia namo.

Vidurinioji mirksi akimis, nesupranta, kas Elytei taip staiga pasidarė, bet nesupranta ir Rūtos, kuri, numetusi kregždutę ant žemės, jau čiupinėja Barbės kojas, sukioja jos rankas ir keistai šypsosi. Jos abi šypsosi. Nė viena dar nežino, kad Barbė anksčiau ar vėliau pameta galvą. Nežino, kokia bjauri procedūra, bandant uždėti ją atgal.

 

Lauke laksto žiežirbos, o Elytės namuose ramu ir tylu. Girdėti tik plaunamų indų daužymasis ir vėjo varpelių skimbčiojimas. Bet vos tik Elytės mama pasisuka nusausinti rankų, įvirsta beveik uždususi dukra, ir tyla išsisklaido. Mergaitė nesidairo į šalis, neieško meduolio su pienu, neapkabina mamos, tik strimgalviais nuneria į savo kambarėlį. Susisuka it embrionas tokioje pat mažoje kaip ji lovoje ir laukia. Gal angelo, gal pasakų fėjos – bet ko, kas paaiškintų, nuramintų, kodėl turi taip sopėti. Kodėl ten kairėje krūtinės pusėje nerimsta?

Netrukus prasiveria kambario durys, ir įeina laikraščių fėja – mama. Mergaitė dar labiau susigūžia, dar labiau verkia.

– Ar tave užgavo, nuskriaudė, Elyte? Jei taip, žinok, atsirūgs visiems skriaudikams! – kalba mama. Jos akys laipioja sienom.

– Neužgavo, – sunkiai tarsteli dukra ir apsiverčia ant kito šono. Rankose stipriai suspaudžia arkliuką, bet tuoj pat atleidžia – mažoje galvelėje netikėtai gimsta mintis, jog dėl visko kaltas būtent jis. “Tikrai”, – mąsto mergaitė. “Jeigu ne jis, mama nebūtų pykusi. Jeigu ne jis, nebūtų atėjęs daktaras. Jeigu… Jeigu ne jis, Onytė nebūtų pavadinusi manęs kūdikiu! Jeigu ne jis, ak, jeigu ne tu, arkliuk!”

– Aš jį išmesiu, mama, – sypykusi iškūkčioja Elytė, o jos mama nustėra. – Onytė sakė, kad su pliušiniais žaislais žaidžia tik kūdikiai! Ir tu… Nenoriu, kad tu galvotum… Kad tu galvotum, kad… Kad aš esu kvaila, – sunkiai ištaria mergaitė ir, greitai kvėpuodama, tramdo ašaras. Nesiseka.

– Oi, mano Elyt, oi, Elyt, aš gi sukvailiojau. Visiškai sukvailiojau! Viskas su tavimi gerai. Dukryt, gali į valias žaisti su arkliuku ir su kitais žaislais! Gali kiek tik nori man pasakoti jų istorijas. Gali taip elgtis, nes esi vaikas. Ir vienintelė liga, kuria sergi…

– Tu nesupranti, mama! Visai nieko nesupranti! Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Tik kūdikiai, girdi? Man nebereikia šito kvailo žaislo. Man iš viso nereikia žaislų! – šaukia Elytė, nesulaukusi, kol mama nustos šnekėti. Ji bando kažkaip padėti dukrai, bando raminti, kol supranta, kad nebegali. Kad nebėra, ką sakyti. Joks žodis nebepadės. Motina atsistoja ir eina iš kambario. Akimirkai stabteli tik prie ant grindų besiritančio vienišo arkliuko. Tyliai jį pakelia. “O maža kas kada nors”. Išeidama žvilgteli į Elytę, tačiau visai trumpai – palūžti nevalia.

Mergaitė nė negirdi, kaip trinkteli durys, kaip nutolsta motinos žingsniai, ir ima čežėti laikraščiai. Ji tyso lovelėje, kūkčioja, galvoje kurį laiką dar sukasi visokios mintys, bet tuoj pat nurimsta, ir viskas, ką ji girdi, tėra tyla ir vėl pradėjusio lyti lietaus barbenimas. Tik lyja jau nebe saldainiais, net ne karamele ar mėtinėm lazdelėm, o lietum. Paprastu bespalviu lietumi.

  

Ištekėjo

 

Jis ėjo pirma manęs. Vėliau skubriai žingsniavo, tartum bėgo. Prakaitas nuo jo kojų varvėjo žemyn, kol ėmė gertis į sudulkėjusią žemės plutą, gėrėsi noriai, tačiau, atrodo, ne iki galo – padėjęs pėdą lygiai ten, kur ką tik buvo priklausiusi jam, slystelėjau. Galėjau, žinoma, tiesiog užsižiopsoti, tačiau jutau – ir tas jutimas mane degino – kad buvom priklausomi vienas nuo kito. Jis prakaitavo tam, kad aš paslysčiau, jis nesigręžiojo mano pusėn, kad nepabūgčiau, o gal nepabūgtų pats. Taip ir neatsisuko. Niekada. Nė kartelio, kai tuo tarpu kiti…

Kodėl nepasitraukiau? Kodėl neperėjau kitapus gatvės, neėmiau sekti įkandin kitiems? Toji nepaaiškinama, nors ir deginanti, trauka, tas keistas ryšys neleido. Vos tik pagalvodavau apie pasitraukimą, jis keistai pavartydavo galvą į šonus, imdavo mosikuoti rankomis, kad tik eičiau paskui jį. Aš ir ėjau. Beveik lipdamas ant kulnų. Bet net ir be jo judesių, be tų pamišėliškų pasipurtymų būčiau nepakeitęs krypties.

Mes vis ėjome ir ėjome, o gatvė niekaip nesibaigė. Aplinkui keitėsi vis daugiau ir daugiau praeivių, vis daugiau prakaito išmuštų skubančiųjų, vis drėgnesnė tapdavo gimdytoja žemė. Pakampiuos, užspeisti lentų ar kitų gatvei nebereikalingų liekanų, tarsi susilieję su jomis, švilpavo keisti mažaūgiai. Jų veidai buvo švelniai rausvi, vietomis nusėti taškelių, menančių strazdanas, akys didelės ir išsišovusios, sakytum, paprastos akys, jei ne vyzdžiai, kurie buvo ledų formos. O vieno mažaūgio… Jo vyzdžiai buvo visai tokių ledų, kokius kažkada mama pirkdavo laisvės alėjoje, formos. Atsiminiau, o gal tai jis atsiminė? O gal mes abu? Einant šitaip arti, mintys, rodosi, suvienodėja. Tebūnie, atsiminiau, kaip timpčiodavau mamą už marškinių skvernų tarsi pasakų fėją. Ji iš pradžių nenoriai sušnairuodavo pardavėjos pusėn, tačiau po akimirkos sumosuodavo odine burtų lazdele ir į mano delniukus įstatydavo didžiulę ledų porciją.

– Mama, o ledai gyvi? – paklausiau dar tada, kai vos nulaikiau ledus rankoje.

– O jie kvėpuoja?

Priglaudžiau ausį, bet šnopavimo neišgirdau. Negyvi, nusprendžiau.

– Mama, o kas yra siela ir dvasia? Kur toji siela ir toji dvasia būna, kur jos išeina? – paklausiau jau vėliau, sudomintas tikybos pamokų.

– Jos tarsi dvynės. Tai visos tavo, sūneli, mintys, dvejonės, norai, net atmintis. Visi geri ar blogi darbai. Sako, kad jos gyvena mumyse. Kartu su kūnu darniai juda. Bet aš sakau, kad jos seka mus. Vaikšto, nors ir labai nedaug, bet iš paskos, kartais suklumpa. Todėl kai žmogus miršta, miršta tik kūnas – jis vaikšto pirmas, jį pirmą ir pastveria, o siela ir dvasia išsisuka ir lieka gyvos.

Keistas buvau, argi ne?

Kai tai prisiminiau, jis dar labiau paspartino žingsnį, sykiais net šokinėjo iš vienos gatvės pusės į kitą, bandydamas išvengti susidūrimo su strazdanotaisiais, tad ėmė dar labiau prakaituoti, ir tą akimirką kažkur tolumoje, bet gana aiškiai išgirdau keistą dzingsėjimą. Nors ne, labiau skimbčiojimą. Panašų į vėjo varpelių, į šaukštelių, kurie trinkteli puodeliui per šoną, į raktų ryšulėlio. Bet ne tik į jų. Į dar kažko, kieno skambėjimas buvo neaiškus.

Tebūnie. Pernelyg nesigilinau. Ar verta įtempti ausis vardan nepažįstamo garso? Varginti ir taip nuolat dirbančius būgnelius? Kažin.

Tuo pačiu metu, kai dar bandžiau įspėti skimbčiojimo prigimtį, gatvė pakeitė kryptį, ir viskas aplinkui mus pasikeitė. Prašalaičių kur kas mažiau, keistų vaikų su ledų akimis irgi, tik dar garsesnis keistas skimbčiojimas. Tiesa, aiškesnis negu prieš tai – gerai išskyriau raktų žvangesį ir vartų girgždesį. Ir vis tik liko kažkas, ko išskirti nesugebėjau.

A. Dar moteris. Priešais mus išdygo moteris. Ne šiaip sau prašalaitė, kuri eitų ir praeitų. Šioji ėmė tipenti greta, kaukšėdama kojomis tarsi pagaliukais, ir tiesiog kiaurai narstyti mano pakeleivį. Po akimirkos, o gal iš karto pastebėjo ir mane. Tada apsuko jį, ne, mudu abudu ilgomis ilgomis kasomis ir ėmė tempti kažkur tolyn. Vis tolyn ir tolyn. Tai čia kaip? Imti ir palikti gatvę? Vardan ko? Vardan neaiškios moters, įtariai žvelgiančios į kišenes, gundančios, nelyginant saulašarės vabzdžius? Jokiais būdais. Galų gale tiek laiko buvome tik mudu, kad lyg ir nieko netrūko.

Ėmiau karštligiškai blaškytis, gręžiotis atgal, į tą vietą, kurioje buvome dar prieš akimirksnį, į tą vietą, kuri buvo saugi ir pažįstama. Tačiau jis, o veikiau jo akys viską sunkino:

– O tavo plaukai tokie gražūs. O tavo akys tokios nuostabios. O tavo…

Ir taip be perstojo. Su kiekvienu žingsniu pirmyn vis naujas komplimentas (ne)pažįstamajai. Tik po ilgo laiko jo žodyne atsirado protingesni žodžiai:

– Bet tu savanaudė. Bet tu lupikautoja. Bet tu dusini mane. Bet tu…

Pagaliau jis suprato. Atsipeikėjo. Chimeriškos žilstelėjusios kasos atsipalaidavo, ir štai viskas vėl buvo gerai. Štai mudu vėl galėjome ramiai žingsniuoti gatve. Išties ramiai, tačiau tik akimirką šitaip – visai netrukus iš įvairių pakampių ėmė rinktis tie keisti mažaūgiai. Ko gi jiems vėl prisireikė? Kodėl nebuvo galima tiesiog ramiai eiti dviese? Jie vis rinkosi ir rinkosi. Po akimirkos gatvė tiesiog knibždėte knibždėjo.

Įsistebeilijau į vieną jų ir nustėrau. Akys. Akys. Jų akys neturėjo vyzdžių. Tiksliau vyzdžiais nebebuvo ledai. Tai buvo keisti užgesę rutuliukai. Daugiau nieko – tik visiška tamsa. Baisiausia, kad tasai, į kurį įsispoksojau, lygiai taip pat vėrė akimis tąjį, su kuriuo žingsniavome jau galybę laiko, prie kurio įpratau, ir klausimo, ar verta eiti paskui jį, o gal nusukti į šoną, nebekėliau. Jis vėrė akimis tą, kuris jau buvo išprakaitavęs turbūt viską, ką sugebėjo, kurio kojos, rankos, pilvas ir bet kuri kita kūno dalis buvo smarkiai pasikeitusi, vos atpažįstama. Savaime suprantama, man klausimas, ar tai tikrai jis, o gal kas kitas, nekilo – juk buvau ištikimas jam visą šį laiką, jis keitėsi tiesiog mano akyse. Iš lėto, tačiau keitėsi. Keitėsi ir ėjimo tempas – iš pradžių greitėjęs, ėmė lėtėti.

Jo rankos buvo sudiržusios, ten, kur buvo raumenys, pūpsojo riebalai, styrojo nukarusi oda. Galingą plaukų kuokštą pakeitė dar galingesnis plikės blizgesys. Tik akys. Jo akys buvo visai kaip…

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – sukliko stebėtasis mažaūgis. Kodėl nepaliko ramybėje? Nagi kodėl?

Ir kas tos jos? Niekaip nesupratau. Ėjome juk tik aš ir jis. Mes buvome dviese. Visą laiką. Ir tada, kai gatvė vos vos pradėjo savo vingį, ir tada, kai jos teliko vos keli metrai. Kai ji susitraukė iki nesuvokiamo dydžio.

Atsiminiau, kaip susitraukė mamos marškiniai. Taip smarkiai, kad nebeištiesinsi, kitam nepaliksi, tik išmesi. Jie, žinoma, laikui bėgant, sutrūnys, patręš žemę. Tik kad niekada iš jų neišdygs tokie patys marškiniai. Gal iš viso neišdygs. Ir tas atsiminimas apie marškinius sklandys vienas ilgą laiką. Jie bus atskirti.

Nors apsupti mažaūgių, mes vis dar ėjome. Ne, jau šliaužėme. Pasukti atgal? Atgal – neįmanomas žingsnis. Už nugaros nieko nebuvo. Tik keistas šėšėlių šėlsmas.

Staiga suskambėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse suskambėjo varpai. Iškart po to sužvangėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sužvangėjo raktai.

Tada sugirgždėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sugirgždėjo vartai.

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – vėl sukliko mažaūgis. Ties žodžiu „jos“ keistai dėbtelėjo į mane.

– Aš nurinksiu lentas.

– Nepadės. Vis tiek liks jos, o ne tu.

Jiedu kalbėjo trumpai, bet to užteko, kad mano pakeleivis imtų blaškytis į šalis, gręžiotis atgal, nesuvokiamai mostaguoti plevėsiškomis rankomis. Atrodo, ėmiau mostaguoti ir aš. Atrodo, tuokart viską darėme išvien. Mažaūgiai netrukus išsilakstė.

Tada baigėsi gatvė, ir priešais mus išdygo moteris. Nejaugi vėl? Ne, ji buvo kitokia. Permatoma, perveriama, nesuvokiama, tačiau keistai artima. Ji šypsojosi, šypsojomės ir mes. Ji šypsojosi ir aš viską supratau, viską viską susiejau. Ledus, odinę burtų lazdelę, marškinius, kurių ji, moteris, stovėjusi priešais, vaikystės pasakų fėja, buvo sudėvėjusi turbūt didžiulę spintą. Ir klausimą. Atsiminiau tą vaikišką klausimą, kurio būčiau geriau niekada neuždavęs, nes atsakymas į jį nukryžiuojantis. Žinoma, tik tada, kai netikėtai imi ir suvedi viską viską į viena. Net ir strazdanoto mažaūgio žodžius, mudviejų keistą ėjimą, tos moters, mano, ne, mūsų mamos, šypseną, akis, ledus, mūsų atsiminimus… Viską viską.

Ir tada, kai aš supratau, kai jau žengiau pro atvertus vartus, mano pakeleivio veide užgeso rutuliukai. Visiškai. Teliko tokia pati tamsa kaip mums už nugaros.

Sekdamas įkandin mūsų motinai, dar garsiau skambant varpams, pirmąsyk pažvelgiau į jo, jau tysančio, nebeskubančio, nebesiblaškančio, veidą. Ramus. Jis buvo visiškai ramus. Ir gvazdikai, tokie margi kaip mamos marškiniai, gvazdikai, po kurio laiko išdygę toj vietoj, kur gulėjo jis, išdygę iš jo prakaito ir jo paties, buvo visiškai ramūs.

Tik aš ėmiau blaškytis.

Kaip man ir jai, mūsų motinai, reikės būti? Kaip? Kaip man reikės būti nežinant?

Ir šiandien blaškausi. Su kiekvienu atodūsiu, atrodo, vis labiau. Nes jis neatsimerks, jis nepabus vien tam, kad pasakytų… Pasakytų, kuris, po galais, esu aš.

Lina Girskytė

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė
Justina Grigeliūnaitė

Mokausi Ignalinos gimnazijoje ir šiemet jau būsiu abiturientė. Rašau  miesto bei mokyklos laikraščiams,  domiuosi žurnalistika ir stengiuosi dalyvauti visur kur tik spėju ir sugebu dalyvauti, kadangi visuomet mėgau išbandyti savo jėgas ir atskleisti viską ką gebu. Kai rašau ar kalbu viešai – aš gyvenu. Neįsivaizduoju gyvenimo be kūrybos. Mažai kas žino, kiek daug man reiškia minčių talpinimas lape. Bandau  rašyti ir  straipsnius, ir pjeses, taigi mano kūryba susideda iš daugybės žanrų.

Kalbėjimo viešai saldumą pajutau dar vaikystėje, pradėjusi lankyti dramos teatrą IKI, kurį lankau iki pat šių dienų. Tuomet  pradėjau dalyvauti skaitovų bei rašinių konkursuose bei projektuose  „Piliečio žadintuvas“,  „Teatro forma“. Lankau renginių organizavimo būrelį, dalyvauju visur, kur tik spėju, kadangi visuomet tvirtai tikiu, kad likimas siunčia man užduotis manydamas, jog visas jas įveiksiu. Kiekvienas konkursas ar išbandymas kvepia man nauju iššūkiu, kurį su dideliu malonumu priimu, noriu įrodyti, jog ir žmonės iš mažesnių miestelių gali pasirodyti ne blogiau, nei iš didelių miestų.

Nuo redakcijos: publikuojame Justinos rašinį, Jaunųjų filologų konkurse 2013 metais pelniusį prizinę vietą (publicistikos ir esė sekcija) . 

Pasaulis, kuriame gyvenu

Justina Grigeliūnaitė

Geriau karti tiesa nei saldus melas

Visas pasaulis prikimštas melo. Nė vienas žmogus nemiršta savo širdyje nesinešiodamas jo. Nors ir visiškai nekalto. Tiesą sakyti sunkiau nei meluoti, bet ar tai geriau? Meluojame, kai norime išsisukti, pagerinti esamą padėtį ar neskaudinti žmonių. Vis meluojame ir meluojame dažnai net pamiršdami tiesą. Manome, jog ji niekuomet nebus išaiškinta ir tai tik dar labiau skatina rinktis melą. Skatina pamiršti pasekmes, pamiršti tai, jog „yla visuomet išlenda iš maišo“. Taip pat žmonės mano, kad kitiems melą priimti bus daug lengviau ir vadovaujasi fraze: „Mažiau žino – ramiau miega.“ Taip šlykščiai teršiame pasaulį melu susigalvodami įvairiausių pateisinimų. O melo galima rasti visur: parduotuvėse, mokyklose, bibliotekose, netgi namuose, kai mažas vaikas sudaužęs vazą įnirtingai aiškina mamai, kad tai ne jo darbas, arba paauglė sakydama mamai, kad eina pas draugę ir grįš vėlai, iš tiesų ketina išsmukti į šokius. Melas tartum lydi mus per gyvenimą. Klaipėdiškė Lina Motiejauskaitė Bernardinai.lt straipsnyje „Teisė meluoti?“ išsako tokią nuomonę apie melą: „Šiandien melas apdangstomas labai gražiais šydais, suvyniojamas į dailias, šiuolaikiškas pakuotes ir sėkmingai (dažniausiai pigiau) pardavinėjamas. Man atrodo, kad tai tapo tokiu paplitusiu reiškiniu, kad mes to arba nebepastebime ir nebeatskiriame, arba priimame kaip neišvengiamybę ir susitaikome…“ Ir man atrodo, kad melas tiek paplitęs visur: jau nebegalima jo atskirti nuo tiesos. Meluojame mes ir meluojama mums. Tai lyg užkeiktas ratas, kuriame, regis, suksimės per amžius.

Mums nepatinka, kai meluoja tiesiai į akis. Tai kodėl tada patys taip elgiamės? Nekalbu apie tą nekaltą melą, kuriuo pasinaudojus neatsitinka nieko blogo, nors, aišku, neginuir jo. Kalbu apie tą melą, kurį pasakius gali daug kas pasikeisti. Mums dažnai taip norisi pagražinti tiesą nors trupučiu melo, bet blogiausia, kad tai darydami dažnai nebejaučiame ribų. Per daug pagražiname. Per daug pakeičiame. Kaip galima pakeisti tai, kas tikra, tuo, ko nėra? Mes tai sugebame. Ir vis per tą baimę. Baimę įskaudinti, baimę, kai esame įspausti į kampą ir nebeturime ką daugiau daryti, tik meluoti. Meluojant nėra kada pagalvoti, kaip pats jautiesi, kai tau sakoma netiesa. Bet aišku, kad vis vien kažkada melas bus išaiškintas. Tik laiko klausimas, kada. Ir kuo vėliau, tuo baisesnės pasekmės laukia. Dvidešimt pirmajame amžiuje visai panašiai kaip Renesanso laikų V. Šekspyro „Hamlete“. Naujasis karalius mano, kad visi tikės jo melu, jog brolį(buvusį karalių) nužudė gyvatės kirtis, ir pats neturėdamas nė lašo garbės susituokia su brolio žmona, tačiau tikroji tiesa yra ta, kad jis pats brolį nunuodijo. Hamletas sužino tiesą ir ją visiems parodo. Taip ir išlenda yla iš maišo. Kaip ir šiais laikais pamelavus, dažnai viskas iškyla į paviršių. Karalius tai mes visi. Visi visi, kurie tikimės, kad tiesa niekuomet neišaiškės. O pasekmės dėl atskleistos tiesos karaliui buvo tikrai skaudžios. Jis taip ir mirė su melu širdyje. Kaip ir dauguma mūsų. Nesakau, kad reikia pradėti prisipažinti žmonėms, jog jiems kažkada melavai, reikia tiesiog nustoti tai daryti. Pradėti sakyti tik tiesą, nors ir labai labai karčią, nes „saldus“ melas ją tik paslepia, o po to tas „saldus“ melas šlykščiai išlenda pačiu netinkamiausiu metu. Tikriausiai, nepriklausomai nuo laiko tai bjaurus potyris kiekvienam…

Jie „mato“ gražią ateitį – neužsidarę namuose, o… gyvendami

Mintys po susitikimo

„Jaučiau jų visų žvilgsnius, jie tarsi susmigo į mane vienu metu, kai tik žengiau žingsnį iš namų, norėjosi bėgti atgal ir užsidaryti nuo viso pasaulio. Kodėl, po velnių, visi sako, kad žmonės jaučiasi nejaukiai prie neįgaliųjų, jeigu aš vienintelė, kuri tuo metu nejaukiai jaučiausi? Tikriausiai jie visi žiūrėjo į mane su didžiuliu gailesčiu, taip, pripažinsiu, man ir pačiai savęs buvo gaila.“ Tai pirmosios devyniolikmetės Linos (vardas pakeistas) mintys po nelaimingo atsitikimo, išėjus į gatvę. Ko gero, ji teisi, prasilenkę su neįgaliuoju dauguma pajunta gailestį, nors ir nežymų. Mes gailime žmonių, kurių gyvenimą galime patirti per kelias sekundes. Mes visi gyvename laimingai, kol gyvenimas mūsų neišbando.

Nelaimė priverčia pamiršti gyvenimo skonį

„Nenorėjau daryti nieko kito, tik sėdėti užsidariusi ir verkti, maniau, kad visas mano gyvenimas žlugęs. Nenorėjau matyti draugų, vaikino, man buvo gėda, kad aš esu ne tokia kaip jie. Bijojau išgirsti jų juoką, tuo metu aš maniau, kad visas pasaulis žiūri į mane ir juokiasi. Pripažįstu – nenorėjau gyventi. Po pirmojo išėjimo į gatvę man prireikė dar poros mėnesių, kad išdrįsčiau vėl išeiti iš namų. Man prireikė keturių mėnesių, kad išeičiau pasivaikščioti“, – Lina kalbėjo vis dar drebančiu balsu, telefono ragelyje girdėjau ją pirštais barbenant į stalą,  jaučiau, kad jai buvo skaudu prisiminti visa tai, ką patyrė, nors dabar, kaip ji ir sakė, gali nusišypsoti sakydama: „Kokia aš visgi buvau silpna.“ Šioks toks nerimas liko iki dabar. Dabar Lina, kaip ir dauguma neregių, po tam tikro laiko gyvena laimingai ir bando nebegalvoti apie praeitį, bet kad tai pasiektų, turėjo ne vieną ir ne dvi problemas, iškilusias jos kelyje.

Laikas palaipsniui tampa draugas, o ne priešas

Tomas (vardas, jo prašymu, pakeistas) taip pat, kaip ir Lina, manė, jog negalės viso to ištverti. Kiekviena gyvenimo diena jam buvo tarsi kankynė, prabudęs ryte jis tegalvodavo, kaip greičiau vėl užmigti. Jį pastebėjusi buvau seniai, bet užkalbinti galimybę turėjau tik dabar. „Visi man tik ir šnekėjo, kad priprantama prie visko, kad dabar sustiprės mano juslės ir tai kompensuos mano negalią. Nė vienu iš jų netikėjau. Iš tiesų net ir dabar sunku ištarti žodžius – aš esu aklasis. Man prireikė pusės metų, kad galėčiau išeiti tiesiog pasivaikščioti. Po tos dienos aš supratau, jog viskas nėra taip blogai, blogai yra tik sėdėti užsidarius namuose ir savęs gailėti. Aišku, kol tai supratau, praėjo nemažai laiko, iš pradžių ir pats savimi netikėjau.“ Abu kalbintieji neregiai pokalbyje išskyrė laiką, jo reikšmę po nelaimės. „Dabar po visko, ką iškentėjau, galiu teigti, kad laikas mano draugas“, – juokiasi Tomas.

 

Aš iš tiesų esu toks nenormalus?

Tiek Tomas, tiek Lina pripažino, kad vienas sunkiausių dalykų aklajam yra pradėti mokytis. „Jausmas neapsakomas. Kai pirmą kartą į kambarį įžengė mokytoja, kuri turėjo mokyti mane Brailio rašto, norėjau spjauti jai į veidą, juk skaityti mokiausi dar prieš eidama į pirmąją klasę“, – tokius žodžius su skausmu išgirstu iš Linos. O Tomas teištaria, kad vienintelė mintis, kai tėvai nuvežė jį pas mokytoją, buvo: „Ar aš iš tiesų esu toks nenormalus?“ Abu teigia, kad tapo daug lengviau susipažinus su tokiais pat kaip jie, girdint jų optimistiškus balsus ir randant jų žodžiuose šiokią tokią viltį susigrąžinti laimę.

Mama – žingsnis į gražią ateitį

„Iki nelaimės su mama kalbėdavau tik tarp kitko, pagrindinis jos klausimas būdavo: „Kaip sekėsi mokykloje?“ arba „Kada grįši?“, bet po nelaimės suvokiau, ką visgi gali padaryti mama dėl manęs ir mano tolimesnio gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek keistoka, bet vėliau be vakarinio pokalbio su mama neįsivaizdavau nė dienos“, – dalinosi savo patirtimi Lina. Jos mama nebuvo užsidegusi kalbėti apie nelaimę ir kas vyko po to, kalbėdama nervinosi ir vis nutildavo sakinio viduryje. „Iš tiesų buvo be galo sunku po nelaimės grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Iš pradžių namuose tvyrojo įtempta tyla, atrodė, tarsi visi bijojo šnekėti, bet kai naktimis girdėdavau dukros verksmą, nebeiškenčiau. Pradėjau vakarais su ja kalbėti apie viską. Pradedant kasdieniais dalykais ir baigiant gyvenimu. Ji sakydavo visus savo rūpesčius ir aš stengdavausi jai padėti, kartais net ne žodžiais, o veiksmais. Tikriausiai viena iš mano taktikų sugrąžinti ją į normalų gyvenimą buvo nesielgti su ja kaip su neįgaliąja. Ne viskas jai buvo „patiekiama ant lėkštutės“, daug ką padaryti turėjo pati. Taip ją priverčiau išeiti iš savo kambario, pradėti vaikščioti po namus, vėliau ir kieme. Man buvo gera matyti, kad po kiekvieno pokalbio ji darėsi vis laimingesnė, kad galėjau ir vėl išvysti jos šypseną, buvo neapsakomai gera, kad jos ašaras pakeičiau į juoką. Ji tapo laimingesnė nei anksčiau, nes įsigijo draugę, gal net geriausią, mane – savo mamą.“ Lina atsisveikindama pasakė, kad mama grąžinospalvas į jos gyvenimą. Iš pokalbių su Lina ir jos mama supratau, kad net ir blogiausiose situacijose atsiranda kokia nors išeitis.

 

Man padėjo žmonių veidai

Kai paskambinusi Tomui paprašiau jo susitikti dar kartą, kad galėtų man papasakoti, kas jam padėjo viską ištverti, jis tik ištarė: „Rytoj 17.00 būk ten pat, kur praeitą kartą.“ Kadangi jo balsas buvo rimtas, išsigandau, kad galbūt pokalbis nesiriš. Bet jau kitą dieną žingsniuodama į susitikimą su Tomu iš tolo pamačiau jo veide šypseną ir nusiraminau. Šalia stovėjusi mergina, tikriausiai draugė, pakštelėjo jam į skruostą ir paėjo į šalį. „Tik žinok, kad iš pradžių man bus kiek sunkoka apie tai kalbėti“, – įspėjo mane Tomas. Ir iš tiesų, pradžioje žodžiai strigo, bet vėliau viskas susitvarkė ir išgirdau tokią istoriją, kokios net nesitikėjau išgirsti: „Po nelaimės buvo labai sunku suprasti, kad daugiau nebepamatysiu brangių žmonių veidų, vieno iš jų – savo merginos. Aš bijojau, kad laikui bėgant visai pamiršiu, kaip ji atrodo, taip pat bijojau, kad pamačiusi mane tokį ji nebenorės su manimi būti, juk tada aš jaučiausi nenormalus, man buvo gėda, taigi dėl šių baimių nesimačiau su ja beveik mėnesį, kol galiausiai tėvai privertė susitikti. Širdis drebėjo iš baimės. Jaučiau, kaip ji įėjo į mano kambarį ir prisėdo greta. Tylėjome maždaug pusvalandį, o gal ir daugiau, juk tuomet nejaučiau laiko tėkmės. Draugė pasakė, kad tėvai išdavė jai mano baimes, kad ji žino, ką daryti, po to paėmė mano rankas ir uždėjo jas ant savo veido, liepė man jį liesti. Iš pradžių buvo kiek keista, nes nesupratau, ką tai pakeis. Bet jausmas buvo nuostabus, liesdamas aš vėl atgaminau kiekvieną jos veido kontūrą, be to, pajutau duobutes skruostuose, kai ji šypsojosi, nors anksčiau jų net nebuvau pastebėjęs. Nuo tos dienos aš pradėjau liesti ir kitų žmonių veidus, žinoma, pirmiausia pažįstamų, vėliau tų, su kuriais susipažindavau. Netgi pradėjau naują veiklą, ko niekada anksčiau nebūčiau daręs, – lankyti keramikos būrelį. Gal ir juokingai skambės, bet mokytoja iš molio nulipdo galvos formą, o aš atkartoju jaustus veido bruožus. Tai man padeda. Labai padeda užsimiršti. Mano draugė padėjo atsikratyti didžiausios baimės ir dabar aš laimingas, nes užuot matęs veidus aš galiu juos jausti.“ Pamojau ranka ateiti jo draugei, pajutau didelį norą apkabinti ją ir padėkoti, jaučiau jai pagarbą. Ji pravirko, tik klausimas, ar džiaugsmo ar per ilgai susikaupusio skausmo ašaromis. Atsisveikindamas Tomas paklausė, ar galėtų paliesti mano veidą, kad įsivaizduotų, kaip atrodė žmogus, su kuriuo dalinosi vienu savo gyvenimo tarpsniu. Mačiau, kaip jis šypsojosi tai darydamas, supratau – tai tikrai jam labai padeda.

 

Ar vaikų linijoje rasiu pagalbą?

„Vaikų linija – tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams“, – teigia užrašas ineternetinėje svetainėje. Telefono ekrane įvedu skaičius 116 111 ir skambinu. „Laba diena, čia vaikų linija, kuo mes jums galėtumėme padėti?“ – išgirstu malonų balsą, sklindantį iš telefono. tikriausiai pokalbis bus malonus ir įdomus. „Laba diena, norėčiau paklausti jūsų, ką daryti, prieš savaitę man pasakė, jog mano regėjimas vis silpnės ir galiausiai apaksiu arba matysiu tik neryškius šešėlius, po šios žinios nebenoriu gyventi, nenoriu niekur eiti iš namų, noriu tik sėdėti užsidariusi ir verkti“, – liūdnai pasakau. „Mhm“, – atsako man. Tyla tęsiasi apie minutę, tuomet tas malonus balsas manęs klausia: „O tu visada blogai matei?“ „Nuo vaikystės“, – atsakau. „Mhm“, – išgirstu vėl iš savo pašnekovės. Vėl minutės tyla. Šį kartą neiškenčiau ir nutraukiau tylą žodžiais: „Aš nebenoriu gyventi, nes nežinau, kaip tai reikės daryti, kai negalėsiu nieko regėti.“ Į mano kiek liūdnoką pasisakymą malonioji pašnekovė sugebėjo atsakyti: „Mhm. O tu labai blogai matai?“ Tikriausiai neverta net cituoti tolimesnio mūsų pokalbio, nes visi patarimai iš vaikų linijos tebuvo: „Mhm“. Malonus balsas ir klausimai ne visada padeda, ypač jei sakai, kad tu neturi  noro gyventi, o tavęs klausia tokių nereikšmingų dalykų – tai būtų vertinga tuo atveju, jeigu žmogus, kuris skambintų, tiesiog norėtų pašnekėti, o ne gauti patarimų tolimesniam gyvenimui. Nors tai, ką kalbėjau, buvo tik vaidyba, mano nuotaika subjuro. Atsisveikinau su manimi šnekėjusia vaikų linijos konsultante ir padėkojau už pokalbį. Bet ar toks pokalbis padėtų žmogui, kuris nebenori nieko daugiau gyvenime? Juk kiekvienas ištartas žodis yra svarbus tokiu atveju, kiekvienas „Mhm“ lieka atmintyje, nors ir ne tai tikėjaisi išgirsti prieš pradėdamas pokalbį.

 

Kokios mintys iškyla prieš akis pamačius neregį?

Žmonės pažįsta tik gailestį. Iš trisdešimties žmonių, kuriems buvo užduotas šis klausimas, dvidešimt vienas labiausiai išskyrė žodžius: „Jausčiau aklajam didelį gailestį ir tiek.“ Dar įdomiau buvo klausyti atsakymų uždavus klausimą: „Kaip manote, kokia įprasta aklo žmogaus diena?“ Vienas iš atsakiusiųjų telefonu nusijuokė ir teištarė: „Atsikelia ir vėl nueina miegot, juk jie negali nieko daryti, jie nieko nemato, tiesiog nuobodžiauja namuose ir viskas.“ Ar tikrai neregiai visuomet sėdi užsidarę namuose? Ar jie negali tiesiog gyventi įprasto gyvenimo kaip visi normalūs žmonės? Ir ar negalima jų laikyti normaliais žmonėmis? Liną su Tomu prajuokino šie žmonių atsakymai, jie sako, kad gailesčio tikrai nereikia, o ir lovoje jų diena prasidėdavo ir baigdavosi tik pradžioje. Ne, jie daug mieliau būna tarp žmonių. Taip, jie gyvena įprastą gyvenimą, tik šiek tiek sunkesnį. Taip, galima juos laikyti normaliais žmonėmis.

 

Kas jiems visiems iš tiesų padeda išlipti iš tamsos?

Juokas, veidų lytėjimas, supratimas, kad galima visko išmokti, draugai, grynas oras, ryžtas, viltis, šviesa, šeima, pasitikėjimas, bėgančios dienos, pasivaikščiojimai, pokalbiai prie arbatos, drąsa, noras gyventi, aplinka ir laikas. Laikas mūsų draugas, jis sugeba net ir pačius sunkiausius dalykus paversti prisiminimais. Tai jis ir drąsa gyventi toliau, laiką leisti ne namuose labiausiai padeda neregiui. Geriausia laukti pagalbos iš artimųjų ir, svarbiausia, nebijoti jos priimti. Kalbintieji neregiai pripažino – jeigu nebūtų buvę jiems padėjusių žmonių, gal ir dabar „nematytų“, kas vyksta už jų kambario durų.

 

Sugedęs kopijavimo aparatas

Kopija, kopija, kopija, originalas, kopija, originalas, kopija, kopija… Kas tai? Gal televizijos laidos, kurios savo vienodumu stebina kiekvieną kartą įsijungus televizorių, o gal naujos fantastinės knygos, kurių blizgantys viršeliai savo spindesiu, rodos, varžosi labiau nei pačių knygų turiniai? Ne. Tai tikriausiai makiažas ar apranga? O gal visgi šukuosena?

Dar blogiau. Milijonai vaikščiojančių „mumijų“. Net nežinančių, ką reiškia gyvenimas. Tu gali nusipirkti grožį, bet ne žavesį, gali nusipirkti, ką tik nori, tik ne gyvenimo vertybes. Parduotuvės prikimštos kopijų, lyg paskutinei gyvenimo dienai reikalingiausių daiktų. Tūkstančiai, gal net milijonai eina į jas tikėdamiesi nusipirkti originalumo, tačiau gauna tik apgaulę, nes perka beverčius daiktus. Beveik viskas, kas už pinigus, – gražu, bet nenaudinga. Juk tos pačios parduotuvės tiesiog išspjauti sugedusio kopijavimo aparato lapai. Kopijos. Ir mes džiaugiamės tomis kopijomis – apgaulėmis (patinka apgaudinėti patiems save). Tas pats, kaip nusipirkti knygą „Skaitymas – puikus laiko praleidimo būdas“ nemokant skaityti. Faktas, kai mes tikimės būti geriausi, tampame juokingiausi, juk visada taip būna. Ne, ne tikėtis reikia, o dirbti. Net ir sau. Labiausiai sau. Ne, ne prieš veidrodį dirbti, ne parduotuvėse prieš batų lentynas ir toli gražu ne žiūrint į kompiuterio ekraną, kuriame matoma tavo nuotrauka, įdėta penkiose visiškai vienodose pažinčių svetainėse, svarbiausia, dirbti su savo širdimi ir mintimis, stengtis ir norėti. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kurį kiekviena kopija turi originalų. Keistai skamba – originalas kopijoje. Ir vien dėl to neturime lengvai pasiduoti, turime kovoti su visu bandančiu mus suvienodinti pasauliu. Neleiskime, kad visos apgaulės sunaikintų mus pačius. Mes – tai ne mūsų „žydros akytės ir šviesūs plaukučiai“, to nesunaikinsi, mes esame mūsų viltys ir tikslai, mes esame mūsų širdys ir mintys. Aplinka stipri. Televizija, internetas, knygos ir muzika lydo mūsų smegenis. Nesakau, jog visa kultūra, bet populiarioji tikrai lydo. Tai, kas blizga ir yra populiaru, nebūtinai yra naudinga mums. Perskaityk bevertę knygą („Saulėlydis“) – turėsi malonumą maždaug porą dienų, jei tiksliau, tiek, kiek skaitysi ją, paklausyk bevertės muzikos (spiegiančio „Popso“), džiaugsiesi (???) apytiksliai keturias minutes – tiek, kiek trunka daina. Ir vien dėl to galima sakyti: „Taip, mes esame stipresni už aplinką.“ Kodėl? Turime minčių, kurių vertė taip greit nenusidėvi. Mes stiprūs, mes kuriame ateitį. Mielieji, mes esame ateitis, nuo mūsų priklausys aplinka, kurioje gyvensime. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai jaustų laimę kelias minutes ar dienas, noriu, kad jie būtų laimingi kiekvieną minutę, kiekvieną dieną – visą ilgą gyvenimą.

Visi turim suprasti: pasaulis yra didelis kopijavimo aparatas, kiekviename kampe paliekantis žymę, jog jo čia jau būta ir gerai pasidarbuota. Jis tyliai šypsosi stebėdamas savo padarinius gimnazijose, bibliotekose, parduotuvėse, internete ir televizijos kanaluose. Net nesuprasdamas, koks beviltiškai bevertis jis yra. Kopijos naikina mūsų ateitį. Kopijose nėra nei lašelio ateities.

Sugedęs tu, mūsų didelis kopijavimo aparate, kaip velniškai gaila, kad niekas nesupranta, kad tu sugedęs. Jei supras, tai jau per vėlai, kai patys tavimi pradės naudotis ir taps priklausomomis kopijomis. Turime pamatyti jau dabar, kokias bevertes kopijas tu tesugebi padaryti. Ir visgi tikiu – pasaulis taps mums didele saule, kurios kiekvienas spindulys bus skirtingo ryškumo. Kopijavimo aparate, mes dar ateisime, nes ir esame tie spinduliai, šviečiantys į ateities langus.

 

Gailestis nėra pagalba

Neįgalus žmogus visuomenėje. Laukiant atvykstančio traukinio mano akis užkliudė mergina invalido vežimėlyje, atrodo, nieko keisto, bet aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos iki pusės be gailesčio nurėžtų kojų. Šalia jos stovėjo jauna moteris, tikriausiai mama, kurios veido net neįsiminiau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į ją – merginą, kuri niekuomet negalės bėgioti, negalės atsistoti. Staiga pasijutau šlykščiai, apsidairiusi aplink pamačiau daugybės žmonių akis, subestas vien tik į ją: vieni tyliai kikeno, kiti su apgailėtinu, tikrai apgailėtinu gailesčiu nužiūrinėjo ją, o aš… Ką aš? Pasijutau beviltiška, kaip ir visi tie žmonės, man norėjosi spjauti visiems į veidus už jų įžūlius žvilgsnius, bet tuomet supratau – ta mergina norėtų spjauti ir man, nes aš esu lygiai tokia pat kaip jie.

Jie nėra invalidai. Gyvojoje bibliotekoje kartą teko bendrauti su viena neįgaliąja, pirmosios mintys: „Kaip reikės bendrauti? Jausiuosi nejaukiai, nes galiu vaikščioti, nevaržomai judėti, o ji negali… Kaip jos nesivaržant ko nors paklausti?“ Visos baimės, slėgusios mano krūtinę, nukrito jau po pirmų dešimties sekundžių. Ji šypsojosi, persimetėme keliais kasdieniškais sakiniais. Kalbėjo visiškai drąsiai, net klausti nereikėjo, o visas mano mintis, supratimą pakeitė vienas vienintelis jos ištartas sakinys: „Aš esu tokia pat kaip visi, o labiausiai mane nervina, kai mane pavadina invalide. MES NE INVALIDAI, invalidais galbūt, bet tik galbūt galima vadinti tuos, kurie net nemąsto logiškai, o mes tiesiog neįgalieji.“ Ji tokia kaip ir visi – normalus žmogus mūsų visuomenėje.

Kartais geriau pašaipos nei gailestis. Žmonėms, turintiems negalią, kartais geriau, kad iš jų pasišaipytų, negu žiūrėtų bejėgio šunyčio akim. „Niekas taip nenervina kaip žmonės, kurie mano, kad padeda žiūrėdami į mus gailestingais žvilgsniais, po velnių, man niekas dėl to žvilgsnio neprisiūs rankų, niekas nepanaikins mano ligų, o jie tiesiog žiūri ir bando mano kantrybę“ , – netyčia nugirsta frazė radijo laidoje sustabdė paprasto ryto sekundę, kad galėčiau įkvėpusi oro įsigilinti į kiekvieną žodį. Pašaipos parodo, kad žmogus kvailas, o ką parodo gailestis? Gailestis tiesiog sugeba viską gadinti.

Mūsų problemos „muilo burbulai“. Dažniausiai klausant nuotrupų iš kasdieninio gyvenimo galima nugirsti pačias „didžiausias“ jaunimo problemas: „Manęs mama neišleido į šokius“, „Jis mane paliko.“, „Aš atrodau šlykščiai.“ Stop. Tyla. „Aš negaliu matyti ir vaikščioti“, – ir po to jau nebelieka žodžių. Mes nesugebame vertinti gyvenimo, nesugebame to, ką jie sugeba labiau negu bet kas kitas. Juk neįgalieji nesėdi užsidarę nuo viso pasaulio ir neverkia iki gyvenimo galo, kaip dažnai darome mes, negana to, mes galime, tikrai galime matyti mažus dalykus, bet jų nepastebime, esame aklesni už pačius akliausius žmones. Juk galime ne tik užuosti gėlę, bet ir ją matyti, mes matome traukinį, o ne tik girdime jo dundėjimą. Tai kodėl, po velnių, tuomet gėlė ar tas pats traukinys daugiau džiaugsmo teikia aklajam? Ar mes tokie kvaili, kad mums reikia nelaimingo atsitikimo, kad pastebėtume… gyvenimą?

Yra daug silpnesnių. Stiprybe, kur tu? Girdžiu vien žodį savižudybė, baisiausia, kad vis dažniau ir dažniau. Atsiradus bet kokiai problemai visi sako, kad gyvenimas tik skaudina, nors dar net nėra paragavę tikrojo gyvenimo. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog neįgalieji yra silpni, būtinai nuo ko nors priklausomi žmonės. Teisybę sakant, aš jaučiuosi daug silpnesnė už juos. Negaliu teigti, kad visi jie trykšta stiprybe, bet kad moka kabintis į gyvenimą kiekvienu plaukeliu, tai tikrai. Mane gąsdina tai, jog žmonės žudosi nesuprasdami, kad gyvenimą reikia vertinti tokį, kokį turi. Visgi tarp mūsų pilna kitokių pavyzdžių. Ne invalidų, ne pašaipos objektų, o žmonių, kurie net ir neturėdami kojų tvirtai stovi ant žemės, tų, kurie net ir nematydami, pasaulį mato patį nuostabiausią, taip pat ir tų, kurie negalėdami pajudėti, sugeba sušokti su gyvenimu laimės šokį. Gyvenimas visada šalia, nereikia jo atstumti, nereikia smerkti ar gailėti kitų gyvenimų – jei gali, tiesiog užsičiaupk su savo problemomis ir padėk jiems, jei negali, tiesiog užsičiaupk ir gyvenk.

Sveikas žmogus yra tas, kuris nori toks būti, net jei širdį spaudžia nesėkmės ar ligos, net jei neturi to, ką kartais taip reikėtų turėti, svarbu norėti ir tikėti.

 

Klausyk savo širdies

Neatmerk man akių. Neleisk išvysti  pasaulio. Šypsokis man, kad lengviau būtų, kad ir nematydama žinočiau – tavo šiluma čia. Šilumos visada man reikėjo – jei ne iš artimųjų, tai iš aplinkinių. Ir negera sutikti atgrasias akis, negera jausti šaltį. Todėl ir neatmerk dar mano akių. Aš užsimerkusi, o tu čia, ar gali būti kažkas geriau? Kalbėk. Nupiešk man tobulą pasaulį savo žodžiais. Be melo. Be išdavysčių. Be šalčio. Tik šiltą pavasarį man nupiešk, kai gera. Gera jausti saulės spindulius ant veido vos prabudus, kai vaikai šokinėja per balas, o piktos mamos negali dėl to nenusišypsoti. Nupiešk pirmąsias senutes, jau susėdusias ant suoliukų kiemuose, piešk su šypsena, kad dar geriau būtų. Tavo šypsena man visada patiko. Kaip pakilusi saulė po tamsios nakties. Šypsokis, o aš įsivaizduosiu. Aš viską susikursiu pati. Ir tu man padėsi. Gera bus gyventi  pasaulyje, tokiame šiltame ir nerūpestingame. Amžino pavasario pasaulyje. Be skausmo. Be audrų. Nebus ten abejingų, nebus piktų ir niekuo nepatenkintų žmonių. Mes mylėsime pasaulį, mylėsime gimtinę ir niekada nuo jos neatitrūksime. Kiekvieną dieną rasime laimės. Laimė pati mus suras. Mes mokėsime džiaugtis mažais dalykais lyg vaikai. Džiaugsimės pamatę boružėlę ant delno ar vaivorykštę virš ežero. Visi bus laimingi. Tik neatmerk man akių. Kalbėk toliau. Nenustok kalbėti, o aš įsivaizduosiu viską. Matysiu viską taip aiškiai, kad, rodos, jau ranka pasiekiama. Tame mūsų sukurtame pasaulyje žmonės nebijos daryti to, ką nori. Nebijos, nes niekas apie nieką blogai nešnekės. Nebebus baimės. Visuomet jausime kito pagalbą. Jausime artumą. Visi vieni kitiems bus artimi. Artimiausi. Tik neatmerk man akių. Juk čia nieko nėra. Tik aš ir tu. Ir tobulas pasaulis. Neatmerk mano akių, neatmerk. Juk taip baisu, kai viskas, kuo tikėjau, netaptų melu. Todėl ir neleisk man atsimerkti, neleisk išvysti niūraus pasaulio … bent sapne.

 

Mes nesame tokie, kokius mus įsivaizduojate

Mes ieškome ir randame, mes keičiamės ir augame, konfliktuojame ir taip vis daugiau suprantame. Mes – šiuolaikinis jaunimas. Dažnai gatvėje, troleibuse ar parke galima nugirsti senukų ir suaugusių žmonių nuomonę apie mus: „Ne tokie, kokie būdavo anksčiau.“ Visiems niekuomet neįtiksi. Kažkoks jaunuolis užsirūkė laiptinėje, nors buvo uždrausta, ir numetė nuorūką senai močiutei iš to paties namo po kojom. Nuo tada ji nusprendė, kad jaunimas neturi pagarbos kitiems. Piktas, niekuo nepatenkintas vyras aptiko besikeikiančią ir geriančią jaunuolių grupę prie ežero, nuo tada visi jauni žmonės, vaikščiojantys būriais, jo manymu, geria pakrūmėmis. Visuomet skubančios namų šeimininkės akis televizoriaus ekrane užkliudė laida, kurioje rodomi vagiantys ir bėgantys nuo policijos jaunuoliai, ji būtinai pagalvojo: „Reikia saugotis, dabar visi jie tokie.“ Stop. Šių laikų lietuvių poetė, prozininkė, kritikė Renata Šerelytė atsakinėdama į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną įrodo visai ką kita, jog negalima sakyti – viena ar kita karta geresnė: „Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis. Sereikiškių parke ant suoliuko sėdi surukusi senutė, sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja, juokiasi. Du atsilieka, ir senutė staiga parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs pasako: „Na ir senimas šiais laikais…“ Užtat jeigu kas ima pernelyg peikti jaunus žmones ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.“ Renatos Šerelytės pavyzdys tik įrodo, jog kartais reikia apsidairyti aplink platesniu žvilgsniu ir pakeisti savo nusistovėjusį „minios“ požiūrį. Juk kiekvienas atsako už save, savo elgesį. Tiek jaunas, tiek senas. Mes, šių laikų jaunimas, visi jauni, bet skirtingi. Turime skirtingus interesus ir siekius, kaip ir visuomet būdavo. Nėra šiuolaikinio jaunimo, yra tik jaunimas. Jauni žmonės visais laikais buvo tokie patys: su savomis problemomis, savais išgyvenimais ir konfliktais. Skiriasi tik aplinka, kurioje gyveno jie, ir ta, kurioje dabar gyvename mes. Galbūt tiesiog į mus buvo dėta per daug vilčių? Tikėtasi, kad būsime tie, kurie atėję viską pagerins. Galbūt buvo tikėtasi, kad visi mes būsim „angelai“ be nuklydimų? Žmogui reikia klysti, kad atrastų teisingą kelią, ir geriau jaunam nei jau pasenusiam. Reikia gyvenimo ragauti, kad sužinotume patys, kaip vaikus reikės auklėti. Juk ne visi pasaulio jaunuoliai gyvena duobėje ir iš jos neišlipa. Iš mūsų daug tikimasi ir viskas pasiteisins, tik reikia ne smerkiančių, o skatinančių žvilgsnių. Mes nesame kitokie, mus tik supa kita aplinka.

 

Gyvybė – stebuklas

Kaip galima nevertini to, ką mums Dievas davė? Jis davė kūną ir mintis, galimybę gyventi ir suprasti. Jis davė mums gyvybę. Tik vieną. O dabar pilna tų, kurie jos nevertina. Pasirenka patį lengviausią kelią ir pamiršę viską, kas jiems buvo suteikta, tiesiog baigia gyvenimą. Taip atsitinka, kai žmonės patiria kelis skaudžius gyvenimo smūgius, nemoka jų įveikti ir tiesiog nuleidžia rankas manydami, kad gyvenimas jau yra beprasmis. Jie nežino, kad baigia tik gyvenimą, bet ne sunkumus ir problemas. Problemos lieka, gyvuoja ir toliau, tik be jų. Visi sunkumai lieka artimiesiems. Žmonės nebemoka, o gal nebežino, kaip reikia vertinti savo ir kitų gyvybę. LSMU studentė Vytenė Šliumpaitė straipsnyje „Kūrėjo rankose – Gyvybės stebuklas“ išsako ir man mintis apie mirties pasirinkimą, parinkimą: „Mes pasikeitėme, pajautėme viską galintys. Galbūt todėl nusprendėme, jog galime rinktis – gyvybę išsaugoti ar ją sunaikinti. Juk tai mūsų gyvenimas, daug didesnis ir svarbesnis už tą „kelių ląstelių junginį“. Kas gi turėjo nutikti žmogui, kad jis įgalino save priimti tokius sprendimus?“ Ir man keista, kad šiuolaikinis žmogus lyg Hamletas mano, kad gali lengvai mąstyti būti ar nebūti, lyg žiaurusis Neronas lengvai nuspręsti – žudyti, ne pasigailėti. Gali taip paprastai galvoti apie tokį baisų dalyką. Noras mirti tai tik sekundės „užgaida“, prieš pat mirtį žmogus to nebenori. Jis sužino, kad tik manė – mirtis viską išspręs. Tai esu girdėjusi iš žmogaus, kurį išgelbėjo nuo savižudybės. Tokiems žmonėms, kurie renkasi „nebūti“, stinga stiprybės ir pasitikėjimo savimi, galbūt netgi žmonių, kurie padėtų viską išspręsti. Išspręsti be mirties, optimistiškai. Taip neteisinga, kad pasaulyje kasdien tarp gyvybės ir mirties atsiduria daugybė žmonių, kurie bet ką atiduotų, kad tik galėtų gyventi, jiems gyvybė reiškia viską, o kitiems nusispjauti į savo gyvybę. Taip neteisinga, kad tie, kurie turi galimybę gyventi, žudosi, taip lengvai užbaigia savo gyvenimą, o tie, kurie nori kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, miršta trokšdami gyvenimo. Taip norisi nusivylusiems sušukti: „Juk gyvenime tiek daug grožio! Tiek šviesos ir vilties!“ O daug kas tai dažnai pamiršta, mano, kad gyvenimas turi būti be sunkumų, nes jie tik žlugdo mus. Žmonės tikisi, kad gyvenime viskas bus „patiekta ant lėkštutės“, dėl to dažnai ir nusivilia. Paguosti nusivylusius galėtų tokie madingi internetinėje erdvėje H. V. Longfeldo žodžiai: „Kiekviename gyvenime turi būti truputis lietingo oro.“ Mums reikia išgyventi tą lietų ir tada nušvis saulė. Visam gyvenimui. Problemos mūsų nesužlugdo, jos mus tik stiprina.

 

Lyjant jausmams

Barbenk, lietau, į langą, barbenk be jokio gailesčio, vis stipriau ir stipriau, kad pati nebegirdėčiau savo minčių ar rėkiančio balso. Rėkiu iš vidaus, laužausi kaulus ir bandau ištraukti kiekvieną mintį iš galvos. Mane žudo ruduo. Iš tiesų tai nekenčiu ir to barbenančio lietaus. Nustok, lietau, nebarbenk, noriu suprasti save. O gal ir geriau taip, geriau kartais nežinoti, geriau nejausti, nes atsiranda baimė pajusti tai, ko nesitikėjai. Jausti neapykantą tam, kurį mylėjai, ir atvirkščiai arba suprasti, kad nesiilgi to, kurio taip ilgai laukei, juoktis iš kažko, dėl ko anksčiau verkei. Mane tai žudo, žudo iš vidaus, kiekvieną kūno ląstelę degina tas žinojimas, jog viskas laikina. Laikinas jausmas vienas iš nemėgstamų besikeičiančių dalykų. Dar galiu susitaikyti su besikeičiančiomis mokslo reformomis ar televizijos laidomis, kurios pradeda stebinti savo vienodumu ir paprastumu, bet su tuo, kas, atrodo, turi būti amžina, pasikeitimu, susitaikyti negalėsiu niekada. Tai džiugina, tai skaudina. O kartais man patinka būti skaudinamai, patinka, kai kiti verčia liūdėti, tuomet galiu klausyti liūdnos muzikos, gerti kavą ir gailėti pati savęs. Šlykštu ar ne? Šlykštu jausti, bet šlykštu ir būti bejausmei. Aš laikausi, tvirtai laikausi kiekvieno paprasto jausmelio, aš puolu ginčytis, kai esu neteisi, ir rėkauju, kai žinau, kad tai tik pablogins situaciją. Lietau, skambėk ausyse visą gyvenimą, man taip gera, taip gera. Tu privertei šypsotis. Juokiuosi, kai kiti nesupranta, kas čia tokio juokingo, šypsausi tuomet, kai jaučiuosi blogai. Juk mes tokie be logikos, be jokio tikslaus supratimo. Šimtus kartų sakiau, kad aš tokia velniškai laiminga, kai man iki laimės trūko tūkstančio kilometrų. Pasiilgau, lietau, jaudulio, kai lauki kažko atvykstant po ilgo laiko ar susitikimo su žmogum, kuris reiškia man tūkstančius jausmų. Jau seniai to nejutau, pasiilgau. Ilgiuosi to, kuris vaikystėje mane pavertė princese. Ilgiuosi vaikystės jausmų.

Lietau, barbenk dabar, šią akimirką, kad vaivorykštė apjuostų pusę dangaus, barbenk su saule. Man reikia saulės, reikia, kad šviestų kiaurą parą ir šypsotųsi, nejausti leistų ir jausti per daug, kada to reikia. Nekenčiu ir myliu, nekenčiu, kai meilė pavirsta į nusivylimą, bet myliu, kai neapykanta išblėsta. Nekenčiu ir myliu tą laikinumą. Skauda visą kūną, kraujas verda žinant, kad viskas turi pabaigą, bet širdis vis tiek iš laimės šokinėja. Tegul nukrenta bent keli lašai. Barbenk, lietau, barbenk į tuščią širdį, pripildyk mane gražių minčių ir jausmų.

 

Grįžkim kaip paukščiai į savo kraštą

Niekada nepamiršk – turim tik vieną motiną ir tik vieną tėvynę. Atėjus sunkiam metui motinos nė už ką nepamirštumėm, tai kodėl tada taip lengvai kiti sugeba pamiršti savo tėvynę? Kitur ieško geresnio gyvenimo, nebenori būti ištikimi bei atsidavę jai, eina tolyn pamiršę savo senelius ir prosenelius, kurie liejo kraują dėl savos, gimtosios žemės ir net sunkiems laikams slegiant krūtinę gebėjo garsiai pro ašaras užtraukti lietuvišką dainą. Jie viską darė dėl mūsų – savo ainių. Jie tikėjo mumis. Tikėjo, kad mes nepamiršime savosios gimtinės, visada ją saugosime ir tausosime, neleisime išnykti ir, svarbiausia, tai daryti norėsime. Tuomet gyvavo viltis išlikti ne tik patiems, taip pat kitus, būsimus, išsaugoti. Kodėl dabar žmonės tikisi, kad sunkūs laikai baigsis savaime? Jie tiesiog sėdi ir laukia to, o kai supranta, kad niekas savaime nepasikeis, tesugeba ištarti: „Kitur bus daug geriau.“ Nejaugi dabar ten, kur svetima, yra geriau? Juk vienintelės motinos glėbyje taip šilta ir gera, taip…artima. Pamenu tuos šaltus žiemos rytus, kai mažomis kojytėmis nubėgdavau į motinos lovą ir susisukusi į kamuoliuką klausydavau jos pasakų. Tai jos lūpomis kalbėjo gerumas, kiekvieną prigimtinį lietuvišką žodį tada bandžiau į širdį įsidėti ir nebejausdavau viso to šalčio. Tai kodėl taip dažnai dauguma bando išsilaisvinti iš šiltų ir motiniškų gimtinės rankų? Visuomet geriausia būna, kai žmogus vadovaujasi sąžine, tik savo sąžine, tik taip jis supranta, kas teisinga ir kas jam pačiam yra tinkama. Kažkodėl vis dažniau matau veidus žmonių, kurie nenori girdėti sąžinės balso, nes žino, kad tada pasikeistų viskas, ką jie ketinę daryti.

Žinau, mano ir Jūsų gimtinė senolių saugota ne tam, kad ją paliktumėm, ne tam, kad joje matytųsi tik mūsų, išeinančių, pėdos. 2012 metai buvo paskelbti Maironio metais. Garsusis mūsų šalies poetas apie gimtinę rašė tam, kad jį išgirstų visi Lietuvos pakraščiai, kad ir šiandien mes, lietuviai, perskaitę jo eiles pajustumėme nemeluotą meilę savam kraštui. Eilėraštyje „Jei kada pančiai nukris“ poetas perteikia šiek tiek abejonės ateitimi: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus?“ Ar suprantamos tos „kovos ir kančios“ dabar? Ar suprantama, kad visa, kas buvo, buvo ne šiaip sau. Visgi dabar daug kas leidžia sau tai pamiršt, nemąstyt – net jei būsi toli nuo savo gimtinės, net ir už tūkstančių kilometrų, tėvynė lauks tavęs. Ir tuomet tyliais žiemos ir ne tik žiemos rytais prabudęs tu girdėsi ne mamos pasakas, girdėsi kažką tyliai širdyje tau kalbant švelniais lietuviškais žodžiais, svarbiausia, kad ne priekaištaujant, o tiesiog šnabždant su meile, kviečiant atgal… Ir tikriausiai toks kvietimas neleis prapulti tolybėse, padės suprasti, kas geriausia.

Aš žinau, kad paukščiai kasmet sugrįžta – sugrįš ir žmonės į gimtuosius namus. Kad ir kur toli nuskristų, vis tiek sugrįš. Tik reikia ne aimanuoti, o tikėti. Tikėjimas dar niekam nepakenkė. Tikėjimas – vienas iš gyvenimo variklių. Nors ir viską iš pradžių, kaip anuomet, reikės pradėti,  vis tiek tikėkime.

 

Julija Božičko

Julija Božičko

Julija Božicko
Julija Božicko

Gimiau karštą 1996-ųjų liepos 27-osios naktį. Nuo to laiko, sakykim, išvysčiau kelis įpročius, kurie lig šiol persekioja. Miegojimas ir valgymas pasitaiko dažniausiai. Nekovoju. Reikia turėti priklausomybių.

Besididžiuodama baigiau lopšelį-darželį „Pasaka“. Geri buvo laikai. Gaila, neatsimenu. Po to pradėjau eiti mokslus. Vis dar juos einu. Per visus gyvenimo metus protarpiais pašokdavau, akordeono bosus paminkydavau, pieštuką rankose pasukinėdavau. Ir dabar pasitaiko.

Rašymas kažkur trylikos pasitiko (laimingas skaičius). Vis dar bendraujam. Anuomet poezija ir daugiau nieko. Dabar gal tekstus labiau myliu, bet niekada neatsisakau eilėraščio. Pasiskaitai senesnius užrašus – baisu pasidaro. Bet žingsnelis po žingsnelio… ir dabar dar žygiuoju. Rašyme nėra galo. Visada reikia augti ir ieškoti.

Labiausiai mėgstu stebėti žmones ir vaidinti (taip tikrai vaidinti, o ne šiaip). Kartais pauostau kokią gėlę ir įkišu koją į balą. Rodos, daugiau nieko ir nereikia.

Nuo redakcijos: Julija Božičko – Trakų rajono  Rūdiškių gimnazijos vienuoliktokė, Rašytojų sąjungos rengiamų akademijų Palangoje ir Nidoje dalyvė. Jaunųjų filologų konkurse  (2012 metais  Pasvalyje ir  2013 metais Šilutėje) už įdomią eseistiką  yra pelniusi paskatinamąją ir prizinę vietas. 2013 metų Poezijos pavasario festivalyje mokinių skaitymuose Rašytojų klube  Augu kartu su eilėraščiu Julija apdovanota prizine vieta.  Publikuojame Julijos poeziją ir apsakymą.

ODA

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

susimąstau

kodėl taip nutiko

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

dar nė karto nesigailėjau

kad turiu šviesius plaukus

visada norėjau būti berniuku

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

bet jis man patinka

 

labiau

 

EILĖRAŠTIS

sukraudavau visus daiktus

ant lovos

ir prasėdėdavau taip visą

dieną

 

buvau ketverių

na gal penkerių

ir man mažai kas

rūpėdavo

 

ligi šiol aš sukraunu

visus daiktus

ant lovos

ir prasėdžiu taip visą

dieną

 

jaučiuos lyg ketverių

na gal penkerių

ir man mažai

kas rūpi

 

taip ir gyvenu

sukrauk sukrauk

nukrauk

 

MERGAITĖS

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Jos didžiai atlieka savo pareigą

Šukuodamos kasas.

Mergaitės nebijo eiti basos.

Ir klysti muzikoj. Čigonų.

Mergaitės kartais išlieka tiesiog mergaitės.

Nuo to nesijaučia blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Nuo to visam pasauliui truputį linksmiau.

Ir visas pasaulis vaikšto

Su gražiom iššukuotom kasom.

Ir kiekvienas gali eiti basas,

Šokti ir nesijausti nuo to blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Ir nuo to mergaitės tiesiog mergaitės.

 

ŠUNIUI

Mano mylimas kaimo šunie,

Tu tupi prie mano kojų

Ir pakėlęs galvą žiūri į akis.

Tai tarsi Brisiaus galas.

Tik mano ranka leidžias tave paglostyt.

Tu kandi, man skauda.

Pirštus skauda ir nieko daugiau.

Spiriu tau į pilvą,

Raitaisi žeme.

Laižai nuo grindų karamelę.

Mano mylimas kaimo šunie.

Tarsi blusa nuo pasaulio pavargus

Inkšti ir verki kaip kadais.

Ir matau kaip tu bėgi į rojų.

Pamažu. Pamažu, po galais.

Tik neliesk mano vietos.

Aš ją jau seniai sau rojuj laikau.

Ten gyvensim po vieną:

Aš, tu ir mūsų daiktai.

 

Ir skambės ten tavo inkštimas lyg aidas.

Kaip gražiausia pasauly daina.

O man kaip begėdei šauks gatvėj:

– Čia ta, kur pražudė aną.

 

Mano mylimas kaimo šunie,

Šiandien maldauju paliaubų

Ir garsiai inkščiu už tave.

 

ĮPRASTO PENKTADIENIO SCENARIJUS

 

I

Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vienos pakelio netgi parašyta jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginus čia dalina už ačiū.

Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams. Viskas prasidėjo (na, ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dviejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“

Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.

Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą. Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinimo trakto, mat nuolatos prikaišioja kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą. Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“

Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje), kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.

Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo. Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo. Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.

–          Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.

–          Ačiū, bet manasis dar gyvas.

Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius  bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.

Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.

–          Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?

–          Žinoma, mieloji.

Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai.

„Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.

Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?

Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti.  Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko. Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.

Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis. Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.

–          Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.

 

II

Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energija žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužiusi nagą žmonelė.

Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).

Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio. Vargšui kartą prisisapnavo…

Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.

–          Melžk, – kažkas tarė.

Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia:

–          Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!

Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.

Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.

Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, dejai, jei jau užeisi tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA.

Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.

–          Antanai, ką ten taip ilgai darai?

–          Va, žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?

–          Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.

Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską. Antanas atrakina. Antanas atidaro. Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs. Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.

Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis. Daugiau jai nepatartina nieko daryti. Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.

III

–          Antanai, kaip mano papukai?

Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant. Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.

Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs.  Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“

Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.

Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi… visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepus, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama:

–          Užtat dabar graži.

Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.

Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tortą už grožį, turėdamas omeny save.

Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „…aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su…“

Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį, na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.

Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo. Kita vertus jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt ir sapnuos tuos apvalius daiktus.

Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną. Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenuko. Radęs tinkamą, –  nėriniuotą, su deimantais, ėjo į virtuvę. Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais. Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenuką.  Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.

Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsivilko. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.

Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save. Visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų… Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės.

„Štai kas yra estetika“ – pagalvoja. Nusišypso ir ramus nueina miegoti.