Category Archives: Jaunimo kūryba

Indrė Bručkutė. Yra racijos

Indrė Bručkutė
Indrė Bručkutė

Studijuoju LMTA kino dramaturgiją, esu trečiame kurse. Šiuo metu, rašydama aprašymą, esu dvidešimt vienerių. Visi kita informacija apie mane yra tokia pat laikina, jog ją pateikti būtų neteisinga ir apgaulinga. Vis dėlto net tuomet, kai visa tai skaitys vienas ar kitas žmogus, kažkas apie mane jau bus pasikeitę. Net tuomet, kai kas nors skaitys mano tekstą, jis jau bus pasikeitęs, pasikeitę bus žmonės, kurie jame kalbėjo ir žmonės apie kuriuos buvo kalbama. Kol visi šie pokyčiai vyks, bus tų, kurie miegos arba čežins saldainių popierėliais.  Man svarbu, kad pasibaigus spektakliui iš salės išeitų kuo daugiau žmonių, užmiršusių saldainius ir popcorn‘us, kurie taip ir nesulaukė jiems skirto dėmesio spektaklio ar pokalbio metu.

Indrė Bručkutė

Studijoj
Studijoj

YRA RACIJOS

2 veiksmų pjesė, pagrįsta tikrais įvykiais ir dialogais

 

Veikėjai

Režisierius

Klaipėda

Rokis

Rembo

Indrė

Salvija

Adomas

 

I veiksmas

I scena

Scena atskirta virvėmis. Scenos gale didžiulis veidrodis, kuriame atsispindi salė. Klaipėda, sena ir apskurusi, vaikščioja po žiūrovų salę. Ji prisėda pirmoje eilėje. Išsitraukia saldainių dėžę. Adomas, Salvija ir Indrė sėdi prie stalo. Salvija lupa apelsiną. Indrė tikrina, ar mikrofonas įjungtas. Adomas prisitraukia prie savęs lėkštę su arbūzų skiltelėmis. Ant stalo garuoja arbata. Rokis sėdi viename scenos kampe, gerdamas arbatą. Rembo sėdi kitame scenos kampe, gerdamas arbatą. Režisierius ateina į salę, atsistoja scenos viduryje.

 

REŽISIERIUS: Laba diena, stokimės.

Adomas, Salvija ir Indrė sutrikę atsistoja.

REŽISIERIUS: Galite sėstis.

Režisierius išeina iš salės.

ADOMAS: Ko nors nori mūsų paklausti?

INDRĖ: Aš tai manau, kad mes taip gana laisvai pašnekėsime.

ADOMAS: Bet tu vis tiek ko nors mūsų paklausi?

INDRĖ: Aš nemėgstu užsirašinėti klausimų ir iš sąsiuvinio klausinėti.

SALVIJA: Nežinau, matai, jeigu su radijo laida… Nes vis tiek turi formatą, tai tie klausimai ‒ tai jie iš esmės sudaro tą formatą.

INDRĖ: Tu čia apie jūsų laidą?

ADOMAS: Taip.

INDRĖ: Iš kur atsirado šita iniciatyva?

SALVIJA: Laidą jau nuo 2014 metų pradėjo rengti „Lino lėlės“. Iš pradžių buvo Adomas. Vėliau kažkada mane susirado Rembo ir pasakė – eik, pašnekėk pas Adomą radijo laidoje. Net neįsivaizdavau, kur tai yra. Turėjom šnekėti apie priešsrovinius, kiek atsimenu. Atėjau į ją kaip pašnekovė, mes praktiškai visą laidą prasijuokėm su tavim.

ADOMAS: Buvo gana įdomi laida.

SALVIJA: Jo, aš dar padainavau, atsimenu.

ADOMAS: Jinai padainavo apie apelsinus ir nuo to viskas prasidėjo.

SALVIJA (dainuoja): Sėdi du priešsroviniai apelsinai mandarinų kambary.

SALVIJA: Ir mes parašėme projektą, sumąstėme visas temas, gavome dalinį finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Dar, prisimenu, sėdėjom Caif café…

ADOMAS: Nereikia čia reklamos, sėdėjom vienoje iš Klaipėdos kavinių…

Klaipėda atsidaro saldainių dėžę, pradeda valgyti po vieną traškindama popierėlius.

SALVIJA: Atsimenu, kai reikėjo kalbėti apie kaimą. Tos temos buvo sumąstytos. Ir neturėjome ką pasakyt. Neartimos. O gal šitaip nerašyk…

INDRĖ: Tai jau kaip parašysiu, taip bus.

ADOMAS: Ai, nesijaudink. Mes jai mokame.

SALVIJA: Mes jai mokame (atsikanda arbūzo).

ADOMAS: Salvija, tau reikia šnekėti taisyklingai.

SALVIJA: Reikia? Rimtai? O žiūrėk, galiu paklausti: tai man ir knygas reikia skaityti?

ADOMAS: Ne, turbūt tik pavadinimus žinoti…

SALVIJA: Ir citatų išmokti mintinai.

ADOMAS: Tai sutariam ‒ perskaityk LKŽ ir Paolo Coelho, gerai? Sutariam (kikena).

SALVIJA: Gerai. Na, užsirašysiu paskui.

INDRĖ: Kam skirta YRA RACIJOS laida? Kokiam žmogui?

ADOMAS (rodo į veidrodį sienoje, šneka į veidrodį): Jis (arba ji, bet sakysiu jis – tai neturi reikšmės) – mokinys, jam iki 19 metų (nekonkretinu, nes labai nekenčiu klausimo apie amžių), jo galvoje kirba ne vien klausimai apie namų darbus, bet ir aukštesnės dimensijos dilemos – kodėl yra taip, o ne kitaip, ką man dabar daryti, kodėl daryti, kodėl nedaryti. Geriausias laisvalaikio praleidimas ‒ pokalbis su įdomiu žmogumi vakare kokioje nors senamiesčio kavinukėje, prie arbatos puodelio. Jam patinka žvakės, patinka, kai jos kvepia, patinka, kai ne, patinka, kai būna baltos, bet dar labiau, kai spalvotos. Ir visai nesvarbu, ką valgo (žinoma, geriausia vegetariškai), o ir geria, nesvarbu, ką. Jis klauso tik labai labai geros muzikos – jo ausinukuose Rhye, Joy Devision, Apparat… Bet nepabėga ir nuo klasikos – Arvo Pärt, Erik Satiè, Frédéric Chopin…

SALVIJA: Jeigu būčiau atsakinėjusi į šiuos klausimus prieš savaitę, būčiau nieko nepasakiusi, nes nežinojau, nei kokia auditorija, nei koks tas mūsų radijas. Ne radijas, laida. Aš taip įsivaizduoju, jog laidos auditorija turėtų būti sluoksniška. Pirmas sluoksnis, vedamas pareigos: šeima, artimieji, draugai ir giminės (nors dažniausiai jie irgi neklauso). Antras sluoksnis ‒ tie, kurie žino, ką klauso, skaito, valgo ir geria, ir kažkada netyčia išgirdo apie pašnekovą, kuris  yra patinkantis jiems žmogus, ir todėl paklauso kartkartėmis. Ir trečias sluoksnis – tie, kurie girdi mus, kalbančius apie jiems artimas problemas, jauno žmogaus problemas, ir atranda žmonių, su kuriais kalbame, renginių, kuriuos aptariame, muzikos, kurią leidžiame (pvz.:  kokius The National, kuriuos leidome užpraeitoje laidoje). Jie atranda ir supranta, galbūt klausydami atsako sau į vieną ar kitą klausimą. Manau, tai svarbiausia. Kad kažką atrastų. Ir nebūtų kaip The National dainoj: ,,We are half awake in this Fake Empire“. Tikiuosi, kad  jie kažkiek prabunda, išgirsta.

INDRĖ: Kaip tai vyskta? Procesas?

ADOMAS: Esame susirašę kalendorių ir žinome, kad kita laida bus apie tai. Ir tada mes išgirstame skambutį iš prodiuserių …

Salvija pradeda vaizduoti pokalbį telefonu.

SALVIJA: Laida apie ką?

ROKIS: Apie Salierus.

Adomas taip pat pakelia ragelį.

ADOMAS: Klausyk, aš tau persiųsiu salierų meistro iš Klaipėdos numerį – suderink interviu laiką. Labai gelbsti įvairūs kontaktai.

SALVIJA: Labai daug laiko praleidžiame aiškindamiesi temą. Mes ateiname į savo naujai įrengtą studiją, atsisėdame į savo naujas ofisines kėdes ir tiesiog atsiverčiam blanką (kikena). Apskritai mūsų prodiuseriai yra..

ADOMAS: Rokis ir Rembo.

ROKIS ir REMBO ateina iki scenos vidurio, vaikšto vienas aplink kitą.

SALVIJA: Tai bokso žvaigždės. Yra labai įdomus darbas diskutuoti su žmonėmis, kurie išsilaivinę. Įdomu ieškoti to kampo.

ADOMAS: Yra vienas iš tokių priesakų, kad reikia žinoti. Kad pokalbyje reikia panaudoti dvidešimt procentų visko, ką tu išsiaiškinai apie tą temą ir pašnekovą.

SALVIJA: Susirenkame visi keturi ir būna informacijos metimas – aš skaičiau tą, aš skaičiau tą, aš skaičiau tą… Klausia mūsų…

ROKIS: Kodėl mes tai darom?

REMBO: Kodėl mes tokie?

ROKIS: Kas mes tokie? REMBO: Ar tai aktualu paaugliams?

ROKIS: Ar tai svarbu?

Rokis ir Rembo sušilę atsisėda ant scenos krašto.

SALVIJA: Kalbi kalbi ir kalbi tada…

ADOMAS: (erzindamas Salviją) Fotografuoji fotografuoji fotografuoji asmenines fotosesijas…

SALVIJA: (erzindama Adomą) Tada eina būrys visažistų, dažo…

ADOMAS: Mes išsidiskutuojame ir kitą dieną susitinkame su Salvija pasikalbėti dviese.

SALVIJA: Prieš kalbėdamas su žmogumi žiūri jo kitus interviu, skaitai straipsnius. Susidarai planą,  kas jį užkabintų, kokie būtų mygtukai. Dažnai susitikęs nustembi. Pokalbis vis tiek dažnai nutinka…

ADOMAS: organiškai

SALVIJA: Tas vaibas, pajautimas gimsta vietoje.

ADOMAS: Aš rytą prieš laidą kartais pradedu galvoti, kokį bajerį pasakyti laidos pradžioje.

SALVIJA: TU RIMTAI?

ADOMAS: Kažkada esu tai daręs.

SALVIJA: O dieve.

Suskamba mokyklos skambutis.

Studijoj
Studijoj

I veiksmas

II scena

Stalas apverstas aukštyn kojomis. Viename kampe jo stovi Adomas su Salvija, kitame – Indrė. Suskamba mokyklos skambutis. Režisierius įeina į salę, atsistoja viduryje scenos.

REŽISIERIUS: Laba diena, prašome atsistoti.

Indrė, Salvija ir Adomas dūsaudami atsistoja.

REŽISIERIUS: Galite sėstis.

Režisierius nulipa nuo scenos, atsisėda pirmoje eilėje šalia Klaipėdos. Klaipėda knarkia.

INDRĖ: Kaip manote, svarbiau jaunam žmogui yra atskirti save nuo ankstesnių kartų, pabrėžiant, kad jis NAUJAS, KITOKS, ar svarbiau prisidėti prie vyresnės kartos?

SALVIJA: Manau, tas noras pabrėžti save ir parodyti, jog esi kitoks, nėra vien amžiaus bruožas. Jaunas žmogus savęs jau nebepriskirs prie ankstesnių kartų, nes jis, kad ir neklaustas, yra tos jaunosios kartos (įdomu, ar yra koks nors paauglys, padavęs į teismą ką nors, nes buvo priskirtas paauglių kategorijai). Tačiau tas radikalus klasikos pasmerkimas (,,Nes tai sena ir dulkėta“) yra kažkaip neprotinga. Ten, toje klasikoje, irgi gerų dalykų yra. O paskui dar pamatai, kad sukuri ką nors, o pasirodo, tai jau prieš penkiasdešimt metų parašyta. Todėl taip ir būna. Tyrinėji ką nors pusę gyvenimo, kažką atrandi, o tada sužinai, kad tai atrasta, tiesiog iki galo nepasidomėjai. Arba tos senos knygos – neperskaitei, nes esi maištininkas ir neskaitai senos literatūros. Labai liūdna. Manau, tikras, kokybiškas progresas įvyksta tada, kai menininkas (ar tiesiog žmogus) sugeba atsispirti nuo klasikos. Ne paspirti ar išaukštinti, bet viską, sukurtą iki jo, laikyti atspirties tašku.

INDRĖ: Prieš ką dar gali maištauti šiuolaikinis jaunimas/šiuolaikinis menininkas?

ADOMAS: Gali maištauti prieš viską. Kodėl jam nepamaištavus prieš statybininkus, kurie kreivai sudėjo plyteles gatvėje, kodėl nepamaištavus prieš teatrą, prieš knygas; kodėl jam nepamaištavus prieš evoliuciją, prieš karą, prieš mišrainių gamintojus, prieš kapitalizmą, prieš siuvėjus. Aš manau, kad galima maištauti pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo užtrauktukų gamintojų iki visuomenės santvarkos.

SALVIJA: Taip, dažnai atrodo, kad prieš nieką. Kad jau viskas taip liberalu, laisva ir gražu, kad nebėra apie ką maištauti, nieko nebeprisikalsi, nes tas tavo maištas nieko nebenustebins. Tačiau taip nėra. Problemos lieka tos pačios, tik jų formuluotės skiriasi. Šekspyras kalbėjo apie visuomenės godumą, žiaurumą ir etc. Apie tą patį kalbame dabar.

INDRĖ: Kuo ši, jaunoji karta, jūsų nuomone, skiriasi nuo ankstesnių? ADOMAS: Mano nuomone, mūsų karta yra labai staigi, greita. Mums rūpi tik dalykai, vystantys šiuo metu, dabar. Manau, kad šiuolaikiniam jaunam žmogui labai svarbu turėti tą savitą balsą, nes greitame pasaulyje visi susiliejame į vienį, kuriame nebeina atskirti nei vardų, nei veidų, nei kur koja ar ranka. Nesinori būti jaunimo atstovais, norisi būti tribūna, megafonu, kuris padeda kiekvienam pasakyti kažką pasauliui.

SALVIJA: Buvo vienas straipsnis Bernardinuose, jame buvo kalbintas Leonidas  Donskis. Atsimenu, straipsnio pavadinimas sakė apie išsipildžiusią Mefistofelio svajonę ‒ nesibaigiančią kaitą. Manau, jog tai ir yra pagrindinis šios jaunosios kartos bruožas. Mūsų tėvų augimo aplinkybės ir jų realybė buvo visiems aiški.Vienaip ar kitaip, teoriškai kalbant, buvo juoda ir balta.Čia blogai ‒ nelaisvė, suvaržymas, represijos. Čia gerai ‒ laisvė, nepriklausomybė ir etc. Dabar viskas susimaišę. Atrodo, neturim nei tėvynės, nei kalbos, nei nusistovėjusių vertybių, nes viskas nepaliaujamai keičiasi, asimiliuojasi, globalizuojasi. Tam, jog šie pagrindai atsirastų, jog jie būtų tvirti, turi atsirasti sąmoningas jų suvokimas, jog aš pats pasirenku savo vertybes, tam tikrus įsitikinimus, tėvynes ir kalbas pasidedu į savo vertybinę lentyną.Tačiau dažnai šito suvokimo trūkta.Ar mūsų karta ‒ laisvės karta, abejočiau. Galbūt pasiklydimo, pasimetimo. Šitas pasimetimas, nesugebėjimas atsirinkti, nejautrumas ‒ jis atsispindi visuose lygmenyse. O kodėl jaunimas turi turėti savo balsą? Todėl, kad neturi.

REŽISIERIUS (atsistoja nuo savo kėdės): Iš tikrųjų neturi.

INDRĖ (nuveda režisierių ir pastato jį vietoj savęs, kitame stalo kampe nuo Adomo ir Salvijos): Ar švietimo sistema skatina individualumą? ADOMAS (kalba režisieriui): Visiškai neskatina. Visi sėdi vienoduose suoluose, vienodose klasėse, mokosi iš vienodų vadovėlių, nešioja vienodą uniformą, vienodu metu valgo, vienodu metu rašo, skaito, šoka, sportuoja, mokosi. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad grįžtam į Pink Floyed’ų laikus, kur visi važiuoja konvejeriu. Bet aš, aišku, šiek tiek hiperbolizuoju.

SALVIJA: Toks profilis, paremtas Prokrusto lovos principu, yra pritaikytas paruošti žmones valstybiniam egzaminui, kuriame yra vertinamos tavo žinios. Vertinimo norma yra bendra, nepriklausomai nuo kiekvieno žmogaus skirtumo. Taip ir spraudžiamės į vienodą vertinimo sistemą dvylika metų, kaip spraudžiamės į vienodus suolus.Tačiau, žinoma, yra nuostabių išimčių. Kai vaikas yra labai stiprus ir sąmoningas, nepasiduodantis arba turi gerą mokytoją, kuris yra pasiruošęs ne tik  šokti apie Žemaitę tam, kad vaikas dar mylėtų lietuvių literatūrą, bet ir mokantis priimti kitokią nuomonę, mylintis savo darbą, duodantis erdvės pačiam mokiniui. O tai yra dažniausiai retas atvejis.

INDRĖ: Ar švietimo sistema suteikia pakankamai erdvės jauno žmogaus saviraiškai? ADOMAS: Kartais pagalvoju, kad labai retai yra svarstomi tokie savaime suprantami dalykai kaip, pavyzdžiui, pamoka. Atrodo, visiems įprasta – pamoka yra pamoka. Pamokos eina iš eilės su tam tikro laiko pertraukomis. Nežinau, ar tai blogai, bet manau, kad kartais būtų pravartu permąstyti, ar nereiktų pakeisti visko iš pamatų. Nekalbu konkrečiai apie švietimo sistemą ar pamoką. Štai mano pirmokas brolis grįžo iš mokyklos neseniai su namų darbų užduotimis: išmokti mintinai, kuri liežuvio pusė jaučia kartumą, kuri saldumą, kuri rūgštumą ir t.t. Tada permąsčiau, kad gyvenime man to žinoti dar neprireikė, paklausiau tėčio, sakė – irgi ne.

SALVIJA: Manau, jog sistema nėra kažkoks atskiras darinys nuo visuomenės, savavališkai veikiantis ir kuriantis žiaurias aplinkybes jose gyvenantiems žmonėms. Pati sistema ir yra patys žmonės. Jei keičiasi žmonės ‒ keičiasi sistema. Kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą ir apie mokyklas, jauno žmogaus plėtimasis, augimas priklauso pirmiausia nuo jo paties ir tada nuo mokytojo. Mokytojo plėtimasis ir augimas priklauso nuo jo paties ir nuo direktoriaus. Direktoriaus plėtimasis ir augimas priklauso nuo jo paties  ir?..  Nuo jo paties ir nuo mokinių tėvų? O tėvų nuo ko? Nuo jų pačių ir jų darbdavių? Negi čia dar tas ,,Didelio dėdės“ bijojimas veikia?  Ir taip be galo gali piešti ratus. Turėtų pasikeisti taip, kad prie vieno apvalaus, kvadratinio ar kitokio stalo susėstų mokytojas,  kuris nori būti mokytoju, mokinys, kuris nori, kad jam patiktų mokytis, direktorius, kuris nori būti direktorium ir nori, jog mokykloje viskas pavyktų, ir tada turi įvykti dialogas. Viskas.

Režisierius nusiima savo skrybelę, pakabina ją ant stalo kojos ir išeina.

INDRĖ: Kas jaunam žmogui yra baisu?

SALVIJA: Dabartinis jaunas žmogus daug ko bijo. Mokykloje bijo išsiskirti, bijo būti nepripažintas. Bijo, kai ateina visų dvylikos mokyklinių metų pabaiga, bijo palikti sistemą, kurioje augo. Bijo išeiti nuogas į pasaulį, nes jam atrodo, kad nebus vietos, kur eiti, nebus pamokos, kurią reikia išmokti, nebus kas viską sukramtys ir patieks. Taip pat jaunas žmogus yra pratęs, kad jį kas nors stebi. Jis pratęs šypsotis ant savo sienos, bet nesišypsoti prie vakarienės stalo. Jis ir saves bijo. Kaip ir visi.Nemoka nepasitenkinti pirmu google išmetamu atsakymu. Todėl bijo eiti į teatrą.

Suskamba skambutis. Klaipėda atsibunda, strykteli nuo kėdės.

yraracijos10

I veiksmas

 III scena

Stalas vis dar apverstas. Viename jo kampe stovi besinervindama Klaipėda, vis valgydama saldainius. Prie stalo krašto primėtyta jų popierėlių. Kitame stalo krašte stovi Adomas su Salvija. Prie vieno stalo krašto stove Rembo, prie kito – Rokis, padavinėja pašnekovams vandenį. Indrė sėdi ant scenos krašto.

INDRĖ: Kaip manote, ar trūksta meno, renginių, kurių tikslinė auditorija būti jaunas žmogus? ADOMAS: Kai tik pradėjome antrąjį sezoną su Salvija, pirmoji tema buvo apie Klaipėdos kultūrinę padėtį. Prieš laidą mes ja buvome labai nusivylę, ėjome į įvairias galerijas ir teatrus pirmadienį, o ten mums neatidarė durų – siaubas, kokia baisi padėtis, bet po laidos nuomonė pasikeitė. Į laidą, pamenu, kvietėme „Apeirono“ teatro įkūrėjas ir jos sakė, kad kultūrinė padėtis tokia, kokios reikia. Paklausa gimdo pasiūlą. Ir iš tikrųjų dabar vis labiau pastebiu, kad į tą spektaklį nenuėjau, o ten dar filmo premjera, kitame miesto gale parodos atidarymas, dar, žiūrėk, bibliotekoje paskaita… SALVIJA: Manau, jog trūksta renginių, kurie būtų aukso vidurys. Renginių, kurie nebūtų tik išskirtiniam kultūriniam skoniui, bet nebūtų ir visai reklaminis triukas. Kur nesijustum nejaukiai, kai nesupranti, o norėdamas sužinoti, nebijotum klausti. Norėtųsi pamatyti, kaip vyksta vienokios ar kitokios cheminės reakcijos mene.Taip prasiplėstų pasirinkimas, ugdytųsi suvokianti, mąstanti auditorija.

INDRĖ: Tai kokia jūsų Klaipėdos vizija? Kaip ji galėtų praturtėti, pasikeisti, atrodyti?

ADOMAS: Oi, man tai labai visada būna gaila. Visos pasaulio sostinės būna jūriniai miestai. Na, ne visos, bet daugelis ir gaila, kad Klaipėda yra tokia atskirta ir toks pramoninis miestas.

SALVIJA: Mes dabar tokie Klaipėdos patriotai… Bet aš, ko gero, jeigu gyvenčiau Anykščiuose, daryčiau tą patį. Priklauso nuo to, koks tu esi žmogus. Jeigu tau reikia daugiau – tai eini ir prašai daugiau.

INDRĖ: Tai ko trūksta?

ADOMAS: Trūksta aktyvumo.

SALVIJA: Trūksta vietos, kur būtų padėtas fortepijonas ir tu galėtum ateiti groti ir niekas nebijotų. Nes, matai, kaip yra – žmonės galvoja, jeigu paliksi jaunimą su fortepijonu, tai jis iškart sudegins instrumentą kartu su miestu. Bet juk nepabandęs nežinosi. Trūksta, labai trūksta… O jeigu ir būna kas nors, tai mes sužinom labai vėlai. Nėra tos komunikacijos.

ADOMAS: Parašo projektą ir užsideda varnelę. Niekas faktiškai nesikeičia.

SALVIJA: Norėčiau, kad nemokamai bananus dalintų gatvėje…

INDRĖ: Tai kokių tiksliai renginių trūksta?

ADOMAS: Būtų gerai, kad ne Bunkė būtų.

SALVIJA: Būtų gerai, kad ne Bunkė.

ADOMAS: Nu bet ir Bunkė tiktų iš bėdos.

SALVIJA: Antra Jūros šventė.

ADOMAS: Nu gaila, kad ta Jūros šventė…

INDRĖ: Atributinis Klaipėdos štampas?

ADOMAS: Gaila, kad tik pop kultūra Klaipėdoje dominuoja.

SALVIJA: Visi savo versluose, žinai.

ADOMAS: Toks amatininkų miestas. Ir aš pagalvojau ‒ per Jūros šventę, per Džiazo festivalį (bet ir per Jūros šventę, bet gal labiau per Džiazo festivalį)juk neatvažiuoja tik iš visos Lietuvos žmonių. Dauguma klaipėdiečiai. O kur jie slepiasi po to? Kodėl kultūroje jų po to nėra?

SALVIJA: Mes turime Menų fakultetus ir ten jauni žmonės studijuoja menines specialybes. Ir tų žmonių yra begalės. Bet jų visiškai nesimato.

ADOMAS: Aš suprasčiau, jei Klaipėdoj būtų tik kokia Kunigų seminarija, kur per metus priimamas tik vienas žmogus, bet čia yra daug jaunimo… Kur? Nežinau.

 Suskamba mokyklos skambutis. Klaipėda susigėdusi susirenka savo saldainių popierėlius, nulipa nuo scenos ir atsisėda atgal į pirmą eilę.

yraracijos11

II veiksmas

 I scena

Rembo ir Rokis vynioja virves nuo scenos. Prie stalo sėdi Adomas, Salvija ir Indrė, geria arbatą. Šalia dar yra kelios tuščios kėdės. Pro duris įeina Klaipėda. Ji nešasi apelsinus. Atsisėda ant vienos iš kėdžių.

INDRĖ: Kuo skiriasi jauni menininkai nuo vyresnės, patyrusios kartos? Jauni rašytojai nuo klasikų? SALVIJA: Dažniausiai dar jaunas rašytojas ‒ tai tas, kuris nemoka eiliuoti, bet jau rašo moderniai.

Klaipėda nusijuokia. Visi pasiima po apelsiną ir jį lupa.

ADOMAS: Jauniems menininkams, visuomenės nuomone, galima daugiau klysti. Jiems leidžiama. O klasikai yra pamatas, ant kurio ir auga visi jaunieji menininkai. Dažnai didieji labai sudievinami, ir jei tau nepatinka koks klasikas, tai jau esi nesveikas, nes Mocartas neklysta ir turi būtinai patikti visiems.

SALVIJA: Žmonės labai dažnai mano, jog literatūra yra tiktai klasika. Retas jaunas žmogus žino, kad yra toks dalykas kaip šiuolaikinė poezija.

ADOMAS: Poezija yra bet koks kūrinys, parašytas jau numirusio žmogaus. Jeigu žmogus miršta – tai virsta poezija. Va, ką tik sugalvojau.

SALVIJA: Čia ne tu, čia beveik visi.

INDRĖ: O kaip jūs?

ADOMAS: Žinai, Lietuvos pašto misija yra sklandžiai aptarnauti. Vizija turėtų būti tapti geriausiu paštu pasaulyje. Neapsiriboti vien Klaipėda.

Klaipėda suklūsta, apsidairo po salę.

SALVIJA: Aš manau, kad mes (linkteli link Adomo) pakankamai siekių turim, tikrai daug.

ADOMAS: TAS siekis ‒ tai taip.

SALVIJA: tas vienas siekis vadinasi LRT.

ADOMAS: Taip ir parašyk:  SIAURUSEVIČIAU, KLAUSYK.

SALVIJA: O vėliau BBC.

INDRĖ: Jums reikia į HBO.

ADOMAS: Reikia, kad išgirstų. Kad padėtume.

SALVIJA: Apie Mažąjį princą buvo labai žavi istorija. Aš visada, kai kalbu apie ,,Yra racijos“, sakau, žinai, taip atsitiko man.

ADOMAS: Tau ir atsitiko.

SALVIJA: Dar visiškai pradžia buvo. Ir man parašė toks vaikinas iš Vilniaus. Socialiniuose tinkluose pasirašęs Mažasis princas. Sako, žinai, aš čia klausau jūsų laidų. Atvažiuoju į Klaipėdą, gal norite susitikti. Aš  susitikau su tuo žmogum, nes jau ir tada kilo klausimų – ką čia darome, juk mūsų vis tiek niekas nesiklauso (ir taip toliau). Ir paskui su juo susitikau. Ir jis sako ‒ aš ką tik išsiskyriau su mergina ir žinai, kas man padeda? Aš vakarais įsijungiu jūsų laidas – ir jos man labai padeda, atsiriboju nuo savo problemų. Buvo taip keista.

yraracijos17

II veiksmas

 II scena

Klaipėda susitvarkiusi vaikšto ir dalina žiūrovams apelsinus. Stalas stovi prie scenos krašto. Adomas, Salvija ir Indrė sėdi už stalo. Rokis ir Rembo atsiveda režisierių. Režisierius nueina į scenos galą, kur ant sienos pakabintas veidrodis, atspindintis žiūrovus.

INDRĖ: Ką norėtumėt pakalbinti? Kokiomis temomis ir su kuo?

Režisierius išsitraukia markerį iš kišenės.

ADOMAS: Vytautą Landsbergį.

Režisierius linkteli ir apibraukia vieno iš žiūrovų veidą.

SALVIJA: Vytautą Landsbergį, Oskarą Koršunovą.

ADOMAS: Oskaras Koršunovas.

Režisierius toliau apibraukinėja žiūrovų veidus.

SALVIJA:Gintaras Grajauskas…

ADOMAS: Aš dar nedrįsčiau kviesti Vytauto Landsbergio.

SALVIJA: Utopija.

ADOMAS: Nu taip, čia utopija, bet mūsų to ir klausia.

INDRĖ: Gerai, o su Vytautu Landsbergiu kokia tema norėtumėte pakalbėti?

ADOMAS: Aš su Landsbergiu norėčiau pakalbėt apie Čiurlionį.

SALVIJA: Nu jergus. Tu gali tą reikalą palikti ramybėje?

ADOMAS: Bet aš norėčiau.

SALVIJA: Labai norėčiau išgirsti Landsbergio jaunystės atsiminimus.

ADOMAS: Norėčiau sužinoti, kokie veiksniai…

SALVIJA: Norėčiau pasikalbėti su Aidu Marčėnu.

ADOMAS: Norėčiau išgirsti, kaip jis tapo tokiu žmogumi, koks yra.

SALVIJA: Kuo jis norėjo būti apskritai.

ADOMAS: Koks jis buvo, pavyzdžiui, mūsų amžiaus. Man tai yra įdomu.

SALVIJA: Nes jeigu tu kalbi apie tokius žmones kaip Landsbergis, o jis yra autoritetas daugeliui, tai žinai… Aš manau, kad kai vienas žmogus mato, kad kitas jaunas žmogus kalbasi su autoritetu… Yra tas toks…

ADOMAS: …susitapatinimas?

SALVIJA: Artimumo jausmas. Pajunti tokį ne tik miesto, bet ir šalies bendruomeniškumą. Nes kai tu kalbi su tokiais žmonėmis, kurie yra autoritetai daugeliui, o ta šalis nėra didelė, tai atsiranda toks artimumo jausmas.

INDRĖ: O kokie jums, kaip žurnalistams, radijo laidų vedėjams yra autoritetai?

ADOMAS: Man tai išties būtų… bet gal mums abiems… Nors ne, man labiau būtų, pavyzdžiui, autoritetas Richardas ir jo rengiami ,,Švelnūs tardymai“ .

SALVIJA: Man irgi.

ADOMAS: ,,Paraštės“ daro įtaką. Nastaravičiaus ir Rožėno laida„Nežinau“.

SALVIJA: Tiesiog labai labai teisingai pasakė Richardas, kai mes jį kalbinome, kad dažnai žmones paima tavo nuoširdumas ‒ nuoširdus norėjimas pasikalbėti.

ADOMAS: Nes to nuoširdaus pasikalbėjimo dažnai nėra. Yra „LABAS VAKARAS, TRUPUTIS PO TREČIOS“.

SALVIJA: Ir išvis, šitas kalbėjimas nuoširdžiai ‒ tai iš tiesų yra tokia prabanga, tai yra taip nuostabu…

ADOMAS: siekiamybė.

SALVIJA: Esi tiek supratęs ir patyręs, jog gali sau leisti… Gaila, kad tai turi savotiškai užsitarnauti. Niekas nemėgsta kalbėtis su tais, kurie beda pirštu ir sako – va, žiūrėk, koks tu.

ADOMAS: Aš labai dažnai susiduriu su tuo dalyku.

SALVIJA: Todėl kai žmogus pasako savo nuomonę, tu sakai „nu va“, o aš sakau „ką gi“.

ADOMAS: Ne nuomonę…

SALVIJA: …atsaką.

ADOMAS: Mes mėgstame pradėti pokalbį tokia paprastesne gaida ‒ paklausti, kaip jūs gyvenate ar koks jūsų rytas ar kaip diena praėjo. Ir dažnai susiduriame, kad žmonės ateina su išankstine nuostata, kad mes esam…

SALVIJA: …vaikai

ADOMAS: …ir mes nieko gero negalime paklausti

SALVIJA: …ir dar pakeisti nuomonę apie jaunimą. Bet mes ne kokie pypliai, kurie nieko nedaro.

INDRĖ: Turite atsikratyti stigmos, kad su jaunimu neįmanoma diskusija.

SALVIJA: Ir kad mes negalime šnekėti su tais žmonėmis apie dalykus, kurie mums skauda. Ir tie dalykai, kurie mums skauda, nėra tik savižudybės, alkoholis ir narkotikai.

ADOMAS: Bet jie mums irgi skauda.

INDRĖ: Jūsų istorijos pavadinimas ‒ koks jis būtų?

ADOMAS: Kaip man nepatinka atviri klausimai.

SALVIJA: Tau patinka atviri klausimai.

ADOMAS: Taip, bet man patinka klausti.

SALVIJA: Nepatogu būti atsakančio vietoje. Dažnai būna, kad, kai būna nemalonus klausimas, tai atsakai: ,,O ką tu manai?“

ADOMAS: O ką jūs manot apie tai?

INDRĖ: Ar dar yra, jūsų nuomone, visuomenėje temos, kuriomis kalbėti yra tabu?

ADOMAS: Aš manau, kad tokių temų, kuriomis kalbėti tabu nėra, ypač jaunam žmogui. Arba lyg ir neturėtų būti. Nors vis dažniau susiduriu su temomis, kuriomis lyg ir galima, bet nereiktų kalbėti, nes jos pernelyg intymios, per daug  skaudžios ar artimos. Pavyzdžiui, viena intymiausių, sunkiausiai pasiduodančių temų yra tikėjimo ir dvasingumo. Tikėjimas apskritai yra labai intymus dalykas, o apie tai kalbėti ne su geriausiu draugu ar netgi su nepažįstamu visiškai nepriimtina. Nesistebiu, ir pats sunkiai drįstu kalbėti šia tema. Dabar kaip tik ruošiamės laidai šia tema.

INDRĖ: Koks jūsų mėgstamiausias garsas?

SALVIJA: Prieš koncertą, kai muzikantai derinasi instrumentus. Kai būna toks chaosas ir dar žmonės šneka.

INDRĖ: O tavo, Adomai?

ADOMAS (tyli).

SALVIJA: Nėra taip, kad jis neturi ką pasakyti, jis tiesiog labai uždaras žmogus.

ADOMAS: Aš niekada nesu apie tai pagalvojęs, iš tikrųjų.

SALVIJA: Gal mesk tą radiją ir pradėk pažinti save?

ADOMAS  (tyli).

SALVIJA: Galiu papasakoti labai gražų momentą, kurį atsiminiau.

ADOMAS: Taip, pasakyk tą…

SALVIJA: Atėjau tik pradėjusi dirbti radijo laidoje ir labai jaudinausi, nes Adomas auga režisierių šeimoje ir jam intelektualus bendravimas normalus. Ir aš nelabai daug tokių šeimų pažįstu. Aš atėjau kažkada, o jis klausia: ,,Pakeitei kvepalus? Labai skaniai kvepi. Toks teatro kvapas.“

ADOMAS: Nu va…

SALVIJA: Ką gi…

yraracijos5

yraracijos6

Nuotraukos Indrės Bručkutės

Gabrielius Zaveckas. Subjektyvi meno apžvalga

Gabrielius Zaveckas
Gabrielius Zaveckas. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Gabrielius iš pasienio miestelio Kybartų. Suvalkietis. Dvyliktokas. Ko gero, tai jau atspindi penkiasdešimt procentų mano asmenybės (gaila, bet panašu, kad jau pasiekiau tą arogancijos lygį, kai pradedi save vadinti asmenybe).

Kuriu suprasdamas, kad kuriu, maždaug nuo devintos klasės, taigi dar gana neilgai. Manau, jog mano, kaip kūrėjo, „levelis“ dabar yra pats įdomiausias ir emocingiausias – jau galiu kažką patarti kitiems, pasidalinti mintimis, bet tebeieškau patarimų bei autoritetų ir pats. Kitaip tariant, tebesu menkas, bet jau maitinuosi ne vien „minkštu maistu“. Rašau poeziją, esė, kartais panašesnes į straipsnius, o paskutiniu metu stengiuosi atrasti savo santykį su proza.

Gyvenimo moto? Jeigu reikėtų jį paviešinti, ko gero, išeitų ne vieno tomo leidinys su armija citatų, minčių, prisiminimų, ateities planų ir kitokio plauko sapalionių.

 Ko norėčiau palinkėti kitiems kūrėjams? Iš prigimties mylėdamas matematiką, sunumeruosiu:

  1. Kritinio, bet ne ciniško mąstymo.
  2. Plačių pažiūrų.
  3. Blaivaus proto.

Vienas be kito šie trys bruožai turbūt yra beprasmiai. Ai, taip. Dar moralės, nes be jos viskas beprasmiška.

 Subjektyvi meno apžvalga

 Trumpai apie nieką

Nežinau, ar rašytojas, pradėdamas poezijos ar prozos kūrinį, sau mintyse pasako jo tikslą, žinutę, kurią nori perduoti skaitytojui. Nežinau ir ar tą žinutę sau pasako eseistas. Ką aš žinau? „Žinau, kad nieko nežinau“ (Sokratas). Išgirdęs šią frazę vienas mano draugas mėgsta pridurti: „Vadinasi, šį tą žinau“.

Ilgą laiką, galvoje „dėliodamas“ šios esė mintis ir idėjas, kurias norėsiu atskleisti joje, nejučiomis kuždėjau, jog pasiduosiu pagundai jau įžangoje atskleisti tą „žinutę“. Tiesiog, kad nebūčiau klaidingai suprastas ir nereikėtų veltui stengtis kontraargumentuoti skaitytojų argumentų, kurie kyla iš kitokio šios rašliavos suvokimo. Ir vis dėlto džiaugiuosi, jog tik prisėdęs rašyti mintyse ištariau „veto“ žinutės atskleidimo idėjai. Kodėl? Ogi vardan azarto. Vardan intrigos. Argi būtų įdomu skaityti knygą iš kito galo, jeigu žinotum, kuo ji pasibaigė? Mums įprasta kūrinio struktūra – užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija ir atomazga. Nejaugi kulminacija mus sujaudintų, jeigu būtų pateikiama knygos pradžioje, o vėliau tik aiškinama, kodėl taip atsitiko? Manau, kad ne, tačiau, kaip yra pasakęs Charlesas Dickensas, „niekada nesakyk niekada“. Be to, esė juk irgi yra menas. O vienas žavingiausių meno bruožų yra tas, jog jį kiekvienas suvokiame kitaip. Ir, nors esė nėra poezija (be abejo, galima ginčytis – bendrų bruožų yra. Ir jų labai smagu ieškoti!), nesusilaikysiu nepacitavęs dar vieno šviesulio (šįkart – jau lietuvio) Justino Marcinkevičiaus: „Vienareikšmiškumas visais laikais yra poezijos priešas nr. 1“. Ir paskutinė priežastis, dėl kurios tariau sau „veto“, svarstydamas, ar atskleisti šios rašliavos „žinutę skaitytojui“ jau įžangoje – santykis su skaitytoju. Tik pagalvokite – jeigu skaitytojas, skaitydamas bet kokį kūrinį, susidaro kitokią nuomonę nei turėjo autorius, argi tai nėra mažas stebuklas? Čia ir nušvinta daugiareikšmiškumas, čia ir atsiranda menas, čia atsiranda santykis tarp kūrinio autoriaus ir skaitytojo, užsimezga diskusija, ginčas. Ginčas – bendravimo priemonė. O juk bet kuris autorius ir siekia bendrauti su skaitytoju.

Meno rankos.
Meno rankos.
Rankų menas
Rankų menas.

Švelniai apie citavimą

Citatos yra tarsi skolinti pinigai, už kuriuos perkame kitų susidomėjimą mumis neprivalėdami grąžinti skolos (ech, kaip būtų gera, jeigu kada nors kas nors pacituotų šią mano mintį…). Bet kiekgi gali būti įdomu leisti svetimus pinigus? Juk, kaip sakė Horacijus, „est modus in rebus“[1].

Iš tikrųjų citatomis persunktas tekstas skaitytojui neatrodo patrauklus. Taikliai panaudota citata suteikia svaros argumentui, tačiau keletas citatų toje pačioje vietoje nejučiomis ima piršti nuomonę, jog autorius – egocentriškas, savimi patenkintas tipelis, norintis pasipuikuoti, kiek gražių citatų moka.

Kalbant ir bendraujant žodžiu irgi kartais kyla pagunda pasiskolinti vieną ar kitą mintį iš žymesnio už tave asmens – tada per plaukelį priartėji prie tapimo žymiu, nes, kaip jau minėjau, dažna citatų funkcija – parodyti savo išprusimą ir sudaryti gerą įspūdį kitiems. Vis dėlto, citatos nėra toks jau nedoras įrankis, ir kartais pasitarnauja kilniems tikslams. Pavyzdžiui, žmogų norime įtikinti dėl vieno ar kito dalyko. Jaučiame, kad mūsų nuomonė jam bus per silpnas argumentas, todėl paminime kokio nors net arkliui žinomo autoriteto, pavyzdžiui, Thorntono Wilderio[2] arba Ziado Abdelnouro[3] mintį, ir… bam! Atvedame žmogų į „doros kelią“, įpiršdami jam savo nuomonę arba galbūt guosdami liūdintį ir drąsindami abejojantį.

Turiu pripažinti, kad dažnai būnu tas šūdžiukas (nepabijokim to žodžio), kuris kartais mėgsta piktnaudžiauti citatomis. Tuomet pastebiu tai ir sau pasakau, kad „atėjo laikas nebepiktnaudžiauti citatomis“. Susiklosčius situacijai, kai žmogus yra sutrikęs ir prašyte prašo patarimo, tu prisimeni, pavyzdžiui, išmintingą Šventojo Rašto pamokymą ir teisingą Cicerono mintį, tačiau taip pat prisimeni ir kad „atėjo laikas nebepiktnaudžiauti citatomis“… Gyvenimas meta tau iššūkį – rasti aukso viduriuką.

Beje, kartais citata gali būti pasakyta visai ne vietoje – pakaks, jeigu jos autorius yra gerbiamas asmuo. Tiesą sakant, citata gali būti net ir buitinė frazė – kartais ji padeda rašytojui, paminėjus citatos autoriaus pavardę, priversti skaitytoją neužmigti. Kartais rašytojui netgi pavyksta nustebinti pačiam save, skaitytoją priverčiant skaityti toliau!

Kaip sakė Algimantas Čekuolis, „Įdomu, tiesa“?

Jaunas tikriausiai vyras.
Jaunas tikriausiai vyras.

Ir dar truputį apie meno vienareikšmiškumą ir jaunų autorių prasimušimą, kai jų poezija nėra tipinė tos dienos normai.

Autoriams, kurie užsispiria ir neparduoda savo idėjų už pigų populiarumą ir dar pigesnius kūrybinius triukus, arba nenusileidžia aplinkinių spaudimui ir rašo stiliumi, neįtinkančiu „prokrustiškai“ vyraujančiai srovei, gali būti labai sunku „prasimušti“ į plačiuosius vandenis. Jaunas rašytojas bus blogas rašytojas, jeigu klausys visko, ką jam sako aplinkiniai apie kūrybą, tačiau bus ne ką geresnis, jeigu užsikimš ausis ir nekreips dėmesio į pastabas – vėl metamas iššūkis ieškoti aukso viduriuko. Jeigu jam pakaks gyvenimiško džiaugsmo sutikti įkvėpėją, autoritetu paties jaunėlio laikomą vyresnį rašytoją, ir ryžto pamėginti susitikti su juo – galbūt kas nors iš tokio jaunuolio išaugs. Tačiau jeigu vieninteliai jo mokytojai bus pačiam jaunajam rašytojui autoriteto neturintys, jo nežavintys kūrėjai (apsaugok, o, Apolonai, mus nuo šito!)… Šioje vietoje paliksiu daugtaškį. Kad nebūtų vienareikšmiškumo veiksmo plėtotei.

Beje, grįžtant prie jau minėtų pigių kūrybinių triukų… Kai kurie jauni rašytojai, pavyzdžiui, Juozas Erlickas, naudoja vieną gudrybę: kai jų kūryba neatitinka tradicinių rėmų ir daugelis aiškina, jog vienas ar kitas dalykas „yra klaidingas“, jog stilius per laisvas arba mintis neaiški, jie ima ir prirašo begalę eilėraščių, miniatiūrų ir kitokio plauko sapalionių savo pamėgtu stiliumi. Kitaip tariant, prikuria tiek daug, kad jų kūrybinis stilius tampa vyraujančiu. Tuomet rašytojas ne tik kad pripažįstamas, bet dar ir yra įšventinamas į klasikus! O kodėl gi nepanaudoti tokio fokuso?

Iš tiesų, net jeigu pradžia ir sunki, manau, jog kiekvienas savaip rašantis jaunasis kūrėjas turėtų visomis išgalėmis stengtis, kad išlaikytų savitą dvasią – kiek reikės keisti, keistų tik apvalkalą, o ne vidų. Taip ne tik bus branginamas išskirtinumas, taip bus kovojama su bandos instinktu ir skaitytojai turės galimybę maitinti savo dvasią įvairesniu maistu.

Atgimsta žolės.
Atgimsta žolės.

 

Santūriai apie keiksmažodžius, buitinę kalbą, slengus ir vulgarumą

Leisiu sau paspėlioti: perskaitę šios ciklo dalies antraštę, pusė jūsų susidomėjo, o kita pusė – pasmerkė mane. Sutinku – vulgarumas bei keiksmažodžiai yra žemos kultūros bruožas. Tačiau jie, buitinė kalba ir įvairūs slengai, nors ir kelia minties šuolio pavojų, suteikia šnekamajai kalbai žaismingumo, o literatūroje priverčia žmogų (ypač žemos kultūros) įtraukti į tekstą. Net jei jis pasipiktina fraze, pyktis juk įtraukia į tekstą – smegenys stimuliuojamos dirbti. Kitaip tariant, vienas iš keiksmažodžių ir žargono privalumų yra savotiškas masalas ne patiems kultūringiausiems skaitytojams privilioti. Antras keiksmažodžių bei slengo tekste pliusas – sustiprintos emocijos. Įsivaizduokime, kad kai šiame tekste rašiau, pavyzdžiui, apie citatas, turėjau galimybę rašyti „pernelyg daug citatų tekstą subjauroja“. Tačiau galėjau ir rašyti „po velnių, negalima perspausti teksto citatomis! Čia juk ne makaronai, košiami per duršlioką[4]!“. Arba kitas pavyzdys: rašydami recenziją, galėtume paprasčiausiai brūkštelėti „spektaklio siužetas labai įdomus, tačiau kartais buvo galima pastebėti aktorius, nerandančius savo vietos scenoje“. Bet galime ir rašyti „Afigienas spektaklis! Nors aktoriams kartais trūko teamwork’o“.

Savaime suprantama, tekstas tekstui nelygu. Enciklopedijoje slengas ir keiksmažodžiai visiškai nereikalingi. Kuriant prozinį tekstą ir į tam tikrus dialogus įterpus ne itin mandagių žodelių, pastarieji gali suteikti kūriniui tikroviškumo atspalvį – juk gatvėje niekas nekalba bendrine gramatiškai taisyklinga lietuvių kalba. O štai publikuojamuose tekstuose reikia išsugdyti gebėjimą „sužaisti“ išmintingai: manau, ne nepernelyg drastiškas žargonas gali suteikti straipsniui arba esė savotiško „sūrumo“, tačiau reikėtų atsižvelgti ir į planuojamos skaitytojų auditorijos skonį bei pažiūras.

Minėti pavyzdžiai apie citatas ir spektaklį labai kasdieniški – savaime suprantama, jog visas tekstas, parašytas panašiu stiliumi, atrodytų juokingai. Bet nesunku nuspėti, jog skaitytojas apsidžiaugtų, atradęs vieną ar kitą skambesnę frazę tekste. Itin žavingai atrodo tekstai, kuriuose galantiškai žaidžiama minėtais slengais, šiurkštumu (kartais netgi išreiškiamu keiksmažodžiais) ir intelektualia kalba. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti ištrauką iš Sigito Parulskio knygos „Miegas ir kitos moterys“ (nors ji, kaip ir dera ištraukai, „ištraukta“ iš viso kūrinio konteksto, visai neatrodys kaip rafinuotai pateikta parodaksali gyvenimo realybė) („Baltos lankos“, Vilnius, 2005, p. 68):

Bet štai kai tave ištinka pasaulinio viduriavimo nuojautos, ir ne iš baimės, o dėl velniai žino ko – tuomet refleksijos ir kontempliacijos tampa labai ryškios, mizantropiškos. Kaip gali savyje gerbti kūrinijos vainiko viršūnę – žmogų, jeigu tas žmogus, gyvenantis tavo kūne, staiga tampa urologijos ir ekskrementologijos objektu, o vienintelis vilties šiaudas, kurio gali griebtis tokioje egzistencinėje aklavietėje, ‒ šikpopieris.

Ir paskutinis štrichas šioje potemėje. Teisę vartoti keiksmažodžius (arba vulgarumą) publikuojamame tekste reikia „užsitarnauti“. Keiksmažodžių kiekis ir stiprumas – autoriaus ir skaitytojo skonio reikalas, tačiau Sigitas Parulskis, jau įsitvirtinęs rašytojų padangėje, gali sau leisti prabangą retsykiais tėkštelti riebesnį žodelį. Kai tais žodeliais į kairę ir į dešinę svaidosi pradedantys rašytojai, tai yra rizikingas ir ne itin protingas sprendimas, kadangi:

1) jaunuoliai dar neatradę aukso viduriuko ir šioje srityje dažnai prašauna ‒ jų žaismingumas tampa akiplėšiškumu;

2) quod licet Iovi, non licet bovi[5] (Terencijus). Keiksmažodžiai tekste turi tą pačią savybę, kaip ir keiksmažodžiai šnekamojoje kalboje: kai keikiasi penkiametis snarglys, tai yra pasibaisėtina. Kai keikiasi suaugęs vyras, tai yra… Na, sakykime, tik nemandagu;

3) pradedantis rašytojas gali suklaidinti skaitytoją, ir pastarajam atrodys, jog teksto ašis, kitaip tariant, pagrindinė mintis – ir yra keiksmažodžiai arba įvairios nešvankybės. Ilgainiui skaitytojas įpras prie tokio teksto, jis atrodys tarsi „norma“, kasdienybė, ir nebepajėgs įžvelgti prasmės nei pasakojimuose ar samprotavimuose su vienu kitu keiksmažodžiu, nei „švariuose“ ir „nekaltuose“ tekstuose.

Velniams rašyti.
Velniams rašyti.

Neilgai apie poeziją

Ilgai nefilosofuosiu klausimu „kas yra poezija“. Ilgainiui rimti klausimai, pernelyg dažnai ir nerimtai gvildenami, pasidaro banalūs ir nereikšmingi. Tik pacituosiu poezijos sąvokos aiškinimą pagal „Vikipediją“: Poezija ‒ grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas.

Greta dar norėčiau pateikti dar vieną sąvoką:

Lyrika – literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis.

Ir tik nuo šios vietos išdrįsiu pateikti klausimą: ar poezija – tai tik lyrika? Arba, ar gali būti poezija nelyriška? O koks gi eilėraščio santykis su lyrika ir poezija?

Paimkime kaip pavyzdį vieną anksčiau jau minėto Juozo Erlicko eilėraštį.

Įsižeidė vėl vyresni Ir bartis, ir grūmoti šoka: Ne taip tu, jaunas, gyveni! O aš taip gyvenu, kaip moku. Lazdom baksnoja dėdės: štai Tu ne su tais draugais draugauji, Draugystė netikra tatai, – O mano rankoj – lapų sauja…

O man užtenka pinigų, Kiek rudeninis vėjas duoda. Aš nenusiperku draugų – Ir neparduodu.

 Šitas A4 formato puslapis ‒ ne vieta analizuoti pateiktą eilėraštį. Užteks pripažinti, kad, berods, jausmai, t.y. lyrika jame nėra eilėraščio ašis. Nenoriu teigti, jog mano versija, interpretacija yra vienintelė teisinga. Mene, priešingai nei gyvenime, taip jau būna – keletas tiesų. Tačiau nesunku pajausti, jog šis eilėraštis – pašiepiamasis. Ašis jame – idėja ir kritika. O jokia kritika negali būti įtikinama, jeigu nėra pateikiama su tam tikru užsidegimu, nuomone – nuo užsidegimo ir nuomonės neatsiejamos ir emocijos, patiriamos, išreiškiant tą nuomonę. Be to, „Poezijos“ definicijoje minimas ne tik žodis „jausmai“, bet ir „asociacijos“.

Ką tuo noriu pasakyti? Tik viena – šis pavyzdys yra argumentas pusei, teigiančiai, jog poezija – ne vien lyrikos žanras. Ir netgi epui būdingas veiksmas nėra būtinas eilėraščiui, t. y.: eilėraštyje bei poezijoje gali nebūti nei aiškaus siužeto, nei jausmų. Pakaktų prisiminti Maironio satyras „Mano mokslo draugams“ ir „Spjauki, drauguži, į viską!“, kad būtų pelnytas dar vienas taškas idėjai „poezija – ne vien lyrika“.

Pateiktas eilėraštis „telpa“ ir į eilėraščio, ir į poezijos rėmus, tik dėl lyrikos galima būtų ginčytis. „… perteikianti jausmus ir mintis“. Šiaip jau bet kuris žodis yra mintis. O kai kuriais atvejais mintis bei idėja netgi yra sinonimai.

Iškelsiu dar vieną klausimą pamąstymui, į kurį, bent jau kol kas, pats nesu pajėgus tvirtai atsakyti: jeigu kas nors parašytų eilėraštį… gerai, apibūdinsiu kitaip. Jeigu kas nors surimuotų tekstą apie veržliaraktį arba kinetinės energijos dėsnius, ar galima būtų tą tekstą vadinti poezija?

Įdomu, tiesa?

Išvada? Manau, giljotinos neužsitarnausiu, reprezentuodamas kiek abstrakčią mintį: eilėraštis – beveik visada poezija ir ne visada lyrika, o poezija – nebūtinai lyrika.

O štai dar viena idėja: poezija nėra neredeguojama. Pradėdamas rašyti šią rašliavą, ruošiausi tvirtai ginti nuomonę, jog vis dėlto, prie poezijos (lyrinės poezijos) neturi teisės prisiliesti niekas, išskyrus patį autorių. Priežastis paprasta: autorius į lyrinę poeziją sudėjo savo jausmus. Autoriaus jausmus keisti gali autoriaus protas, tačiau ne svetimo žmogaus protas. Redaguoti lyrinę poeziją – tas pats, kas pilti sieros rūgštį ant autoriaus širdies.

Vis dėlto, mano nuomonė šiuo klausimu pasikeitė (ech, tas nuostabus kūrybinis procesas! Niekada nežinai, kur jis tave nuves). Kad ir kaip dramatiška būtų keisti lyrinės poezijos turinį, jei siekiama ją rodyti plačiajai auditorijai, žvilgsnis iš šalies yra būtinas, nes autorius kartais gali „įsišaknyti“ į du kraštitunumus: arba kurti tik jam suprantama kalba pernelyg giliomis metaforomis, arba viską pateitki „ant lėkštutės“, ir jo lyrinė poezija bus jau „suvirškinta“. Poezija, kuri nepalieka savotiško pėdsako atminty ir širdy bei neugdo skaitytojo, kažin, ar verta vadintis lyrine (be abejo, visai kita kalba apie poeziją, kurią rašytojas kuria „tik sau“ ir niekam nerodo).  Taigi, idealiausias variantas būtų svetimam protui, diskutuojant su autoriaus protu, autorių priversti patį susivokti, kas yra negerai. Kitaip tariant, redaktorius turėtų parodyti autoriui, kurioje vietoje kūryboje nepalikta vietos „daugiareikšmiškumui“. Jeigu tokių galimybių nėra, kažkuriam iš „porininkų“ reikėtų pasimokyti geriau dirbti savo darbą.

Greitai apie naują meno šaką

Mano dosnioji teta Vikipedija, dalindama žinių saldaines[6], sako: menas ‒ tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška.

Pagal tetos filosofijos aiškinamas penkias meno funkcijas (pramoginę, katarsinę, techninę, gyvenimą suidealinančią ir gyvenimą suintensyvinančią), drįstu paskelbti tezę: atėjo metas kulinariją paskelbti meno šaka!

Paaiškinimas – retoriniais klausimais: argi gaminant valgį nereikia kūrybingumo? Argi valgis nėra aukštesnio lygio, kai jo estetinė išvaizda patrauklesnė, o sensualinė – stipresnė, t.y.: kvapas ir skonis malonūs?

Iš tiesų, menas žmonėms teikia džiaugsmą ir vienaip ar kitaip siejasi su jų intelektu, dvasia. Dar vienas meno bruožas – dažnai meną kuriantis žmogus dirba, donelaitiškai kalbant, vargsta jį kurdamas, nors „menininkai iš pašaukimo“ mėgaujasi kurdami; tuo tarpu meno kūrinį stebintys ar klausantys žmonės atsipalaiduoja, užmiršta kasdienybę ir tiesiog mėgaujasi menu.

Kas išdrįs paneigti, kad visos šios ypatybės būdingos kulinarijai? Pramoginę funkciją maistas tikrai atlieka – raskite nors vieną žmogų, kuris sakytų „valgau iš pareigos, o ne iš malonumo“ (na, gerai, šiuo atveju į „žmonių“ sąvoką neįtraukiau anoreksikių…), valgytojas, besimėgaudamas geru kulinarijos meno kūriniu, gyvenimą idealizuoja („dieviškas maistas!”), o pasisėmęs biologinės energijos – suintensyvina (nes be energijos organizmas nusilptų iki mirties). Virėjas, mėgaudamasis maisto gamyba, patiria katarsį ir naudoja tam tikrą techniką. Trumpai tariant – kulinarija atlieka visas meno funkcijas!

Dar šiek tiek apie meną esant tobulam pasauliui

Atskiros potemės vertos meno funkcijos „gyvenimą suidealinančią ir gyvenimą suintensyvinančią“. Esu linkęs šias dvi funkcijas suvesti į vieną ir truputį perfrazuoti: meno paskirtis – morališkai tobulinti žmoniją. Vienas iš tobulinimo būdų – problemų gvildenimas. Pavyzdys: karikatūros Antrojo pasaulinio karo metais. Jos parodydavo, kas yra amoralu, kad žmonės nesektų amoraliais pavyzdžiais. Arba psichologiniai romanai. Juose dažniausiai remiamasi kuria nors rašytojo gyvenime patirta problema. Skaitydamas romaną, žmogus susipažįsta su metodais, kaip spręsti tą problemą, vadinasi, tampa morališkai stipresnis.

Klausimas provokacijai: koks būtų menas tobulame pasaulyje? Juk tobulame pasaulyje nebūtų problemų, taigi ir menas netektų, drįsčiau teigti, pagrindinės savo funkcijos. Pasaulis be smurto, skausmo, išdavysčių, netekčių… Kas būtų rašoma knygose? O dailė? Ką vaizduotų menininkai, jei nematydami skausmo, nežinotų, ką reiškia vertinti džiaugsmą? Kokia muzika būtų kuriama, jeigu žmogaus jausmai būtų vienodi?

Menas yra Dievo dovana, nes padeda, vadovautis Roberto Baden Powellio[7] žodžiais ir bloguose dalykuose atrasti penkis procentus gėrio – tobulame pasaulyje menas būtų bevertis, o realiame, problemų kupiname pasaulyje, menas žmoniją artina prie tobulybės – tegul niekada jos ir nepasiektų, bet savo funkciją atlieka.

Dovana.
Dovana.

Ir galiausiai, apie „meną tik autoriui“ ir meną, kuriuo dalinamasi

Menas yra tai, ką sunku žodžiais įvardinti, nes sakyti, jog tai ‒ veikla arba hobis, būtų pernelyg buitiška, o sudievinti žmogiško dalyko, reikalingo jo sielai kaip kūnui vitaminai, irgi nesinori. Menas yra požiūris, talentas matyti objektuose, subjektuose, reiškiniuose tai, ko nemato kiti. Menas vis dėlto yra ir veikla. Menas yra žmonių bendravimo forma ir vienas puikiausių, mano galva, būdų žmogui tobulėti pačiam ir skatinti kitus būti tobulesnius. Taip pat būdas kritikuoti ir priversti visuomenę atsigrežti į jos ar kieno nors kito ydas. Menas yra savęs išreiškimo forma. Kartais menas gali būti toks asmeninis, kad jo menininkas niekam nerodys, tačiau tai ‒ vis tiek menas. Kartais rodys kitiem, nes gerais dalykais gera dalintis.

Ar galima teigti, jog menas, kurį autorius kuria tik sau, turi mažesnę vertę? Manau, kad ne visais atvejais. Kartais tai yra paprasčiausia praktika, įgūdžių tobulinimas prieš kokį nors kūrinį viešam grožėjimuisi. Ir logiška, kad jei pačiam autoriui kūrinys atrodo prastos kokybės, jis nenori to kūrinio rodyti viešai. O kartais „menas tik autoriui“ gali būti aukso vertės, tačiau pernelyg intymus, kad būtų paviešintas.

Manau, kad menininkas tikru menininku tampa tada, kai yra sukūręs abiejų ,,tipų“ kūrinių: tiek asmeninių, tiek ir tų, kuriais dalinasi su kitais. Kunigas Rytis Baltrušaitis yra pasakęs: „Pašaukimas yra pašaukimas tada, kai teikia džiaugsmą kitiems“. Sutinku su šia mintimi; menininkas iš tiesų vertas vadintis menininku, kai jo darbai vienaip ar kitaip tarnauja kitiems. Kad ir kas tai būtų: interjerą puošiantis paveikslas, istorinę asmenybę pagerbianti ir žmonėms patriotizmą kelianti skulptūra, žmogui savo paties jausmus geriau pažinti padedanti melodija ar eilėraštis, visuomenės ydas kritikuojantis tekstas ar, sakykime, sotumą teikiantis patiekalas… Žmogus laimingas, kai bent vienam kitam žmogui teikia laimę.

Pėdink sau.
Pėdink sau.

Neringos Dangvydės nuotraukos.

[1] Est modus in rebus (lot.) – viskam yra saikas.

[2] Thorntonas Wilderis – amerikiečių rašytojas, gyvenęs 1897‒1975 metais, rašęs romanus ir pjeses, apdovanotas trimis Pulicerio premijomis ir viena Nacionaline premija.

[3] Ziadas K. Abdelnouras – libaniečių-amerikiečių finansininkas ir organizacijos „United States Committee for a free Lebanon“ steigėjas.

[4] Duršliokas – rėtis, koštuvas, akytas samtis.

[5] Quod licet Iovi, non licet bovi (lot.) – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui.

[6] Saldainės – saldainiai.

[7] Lordas Robertas Baden Powellis (1857‒1941) – anglų karininkas, leitenantas-generolas, skautų judėjimo įkūrėjas, rašytojas.

Vytautė Petkevičiūtė. Eilėraščiai

Vytautė Petkevičiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautė Petkevičiūtė. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gimiau 1997 m. kovo 22 dieną, baigiau Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnaziją, dabar mokausi Londone, Vestminsterio universitete, kur studijuoju viešuosius ryšius ir reklamą. Mano įkvėpimo šaltinis visuomet yra kitas žmogus. Emocijos, poelgiai, nuojautos įkvepia mane kurti dialogą su pačia savimi. Tai vidinis instinktas, kuris skatina sustoti, nutildyti pasaulį aplink ir atsigęžti į save. Rašymas ‒ pati atviriausia mano pusė. Tai laiškas pasauliui, o kartais ir sau, apie tai, ką jaučia žmogaus širdis.

Pasiduoti 

lytėjimas svetimas

kaip miesto gatvės –

piešiu smėliu kryžių

ant jūsų uolos

 

šiąnakt, net jei broliai

devyni sugrįžtų –

kalbėtis neverta,

gal tik nusijuokt

 

ir leisti sekundei tekėt,

tarsi plyštų

jausmų debesis ant

kareivio galvos

 

ir leisti likimui kalbėt,

jei išdrįstų

surast išėjimą iš

savo tiesos

 

išleidusi traukinius,

įtvirtinus skydus

vainikais papuoš mano sielą

naktis

 

žinau, net jei broliai

devyni sugrįžtų –

čia saldžiai mūs tyko

vienakė mirtis

Pelkės šviesa I. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa I. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

***

mano siela gali išvažiuoti bėgiais

pabirti po grindis

mažais gabaliukais

tikėti, kad kviečia tave

ir šaukti balsu, kuriuo

nesustodami skristi

klykia paukščiai

 

mano siela klūpi neprašydama,

kad kelias vestų tiesiai ir tik kartais kairėn

nors daros silpna nuo bedieviško kritimo

o mintys tik eilėm, eilėm

kvailom seilėm rašalo nutįsus

 

ji vis skaičiuoja procentus, kiek

mažų skaičiukų po kablelio prireiks parašyti

kad pasakytum ‒ gerai tave pažįstu,

labai tavęs noriu,

ištversiu šiame pasaulyje, kur pažiūrėti

žmogui į akis

vis prireikia talento

 

bet balsas stringa suspaustose lūpose,

rankšluosčiuose, šlapiuose nuo drėgmės,

sklindančios pro langą

ir šaldantis nerimo jausmas

kartais

užsimiršta

 

***

sodelis sielos rauna piktžolę

vos tik išdygsta iš juodosios žemės

atsikratyti to kas, įtari, nereikalinga

pirma stotelė blunkančio gyvenimo

 

pavargusi, išsekusi, sulysusi

senutė sąžinė jums tiesia abejingą

ranką

gyventi apsivijus vienu kryžiumi

ne pasmerkimas ne šlovė

svarbiausia tau –

 

ir ne vienatvė

Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

Appassionato

drąsa — lava iš

mano lūpų

išliks per amžius atšvaitai

 

aušros tarp mūsų brėkštančios

duobutės skruostų

juodas juo

kas tavo marškiniai

 

kas tavo marškiniai?

pametę sagą mano

šikšnosparniu naktin

išskris

 

geluonis, riksmas,

švelnios lūpos – – –

ranka užspaudi

atviras akis

 

ir tampa siela

vienalytė

tamsi it varna

pasmerkta

 

kai tu pabusi

kitą rytą

dangus žibės

aksomine šventa

juoda

 

su pabaiga

pravertam langui

užtrenkiant duris

linkiu sau ramios tylos —

tiek gūsių praeita,

dviese gulint žodžių išbarstyta

 

galbūt gailiuosi.

naktys, kuriose prašvintam,

du dievai,

pasivadinę „artimu“, „teisinga būtimi“

 

užmiegant

tu

pravertas

langas

pabundant

mes

užtrenktos

durys

 

man nusibodo.

imk tylą —

priminimą, kad

niekuomet negalėjau pykti ilgiau nei naktį

gailestį, kad

buvome tokie skirtingi – – –

 

neškis, o gal nešdinkis

dviejų dievų per daug

vienas iš mūsų turės būti žmogumi.

 

tai viskas.

pavargau

sėdėdama

prie praverto lango,

kuomet už nugaros vis

varstosi durys

Pelkės šviesa II. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Pelkės šviesa III. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

 

 

Eglė Mameniškytė. Eilėraščiai

Eglė Mameniškytė
Eglė Mameniškytė

Aš, Eglė Mameniškytė, devyniolikmetė, užaugusi netoli Vilniaus, tačiau leidžianti laiką ir ieškanti įkvėpimo Vilniaus senamiestyje. Šiais metais baigiau Vilniaus r. Pagirių gimnaziją.

Niekada nesistengiau kūrybos skirstyti ar išskirti. Ji visada buvo mano gyvenimo dalis, kuri man padėjo save išreikšti. Kūriau daug ir kalbėjau įvairiomis meno formomis: tiek literatūra, tiek muzika ar kino kalba. Tačiau rašymas turbūt yra vienintelė priemonė, kuri man leidžia lengviausiai įamžinti ir užfiksuoti kasdienes detales, jausminius išgyvenimus, apmąstymus ar pastebėjimus. Dažnai mano rašoma poezija yra gal net per daug asmeniška ar intymi, tačiau neabejoju, kad kiekvienas, skaitantis ją, gali atrasti ką nors artima arba savitai ją interpretuoti.

 

Eglė Mameniškytė. Eilėraščiai

minu tavo kojom,

Vilke,

ieškau žvaigždės Šiaurinės,

užvertusi galvą

pametu kelią ežero link

 

tik tiesiai tiesiai

ir į kairę

 

bū-

išgirsti naktį lapę,

vaiką mažą gabenančią

 

čia nesaugu

 

susikimbam

ir taip visą naktį

 

vėl

užverti galvą

vienišų vilkų ir lapių

žvaigždynuos

tebesislapsto mėnulis…

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

***

Labas.

Ar ateisi šįvakar?

Ar parodysi

Akimis, kaip širdis linguoja?

Į vieną, į kitą pusę.

Ar parodysi,

Kaip lengvai rankos, kaklas ir pečiai juda?

Vienu tuo pačiu ritmu.

Muzika iš širdies.

Džiazas iš seno rūsio.

Vėjo ir laukinių aguonų.

 

***

NULYTA

I

Ir namuose buvo nulyta.

Ir čia viskas varvėjo, lašėjo, taškės

Ir smigo į kietą grindinį.

Moterys kaip seniau

Vėl išdžiaustydavo skalbinius,

Vyrai galando dalgius

Ir braidė po apverktas pievas.

Ir vaikai baksnojo smilium

Į vaivorykštę.

Ir namuose buvo nulyta.

II

Ir čia buvo nulyta.

Laukai, bėgantys pro šalį, tolyn,

O kiti ateinantys.

Jais braidžioja jauniklės stirnos,

Geria rytinę rasą ‒ naktinį lietų.

 

Rūkas aptraukia ežerą

Ir klaidina ieškančius kelio namo.

 

Stirna išgirsta šakelės trakštelėjimą?

Pasuka galvelę.

Sustingsta.

Čia niekas neateis?

 

Nebent koks Stepių Vilkas

Siaurom, primerktom akim žiūrės,

Bandys

Įsiklausyti

Į beribę, minkštą erdvę

Ir matys stirnas, braidančias rūko ežeruos.

(Ir ateis viena artyn, ir žiūrės ilgai į akis,

kol galiausiai padės tau galvą ant peties)

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

***

Mažos rausvos garbanėlės

Darė ją panašią

Į avelę.

Mažą, minkštą.

Iš kišenės kyšojo plunksnos

(panašu, kad varnos),

O rankos buvo apglėbusios smuiko dėklą.

Ji krapštė jo atsilupusius kampus.

 

O gal viduje visai ne smuikas?

Iš ciklo "Vaikystė". Birutės Žemaitytės nuotrauka
Iš ciklo “Mano vaikystės medžiai”. Birutės Žemaitytės nuotrauka

 

Kamilė Bliūdžiūtė. Vaikystė

Kamilė Bliūdžiūtė
Kamilė Bliūdžiūtė

Aš ‒ Kamilė. Gyvenu Žemaitijoje, Šilalėje, esu Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dvyliktokė. Rašyti mane verčia aplinka: gamta, daiktai, bet dažniausiai ‒ žmonės, tai, kas slypi juose, tai, ką jie jaučia, taip pat visuomenėje susidarę įsitikinimai. Kuriant man svarbiausia parodyti emocijas, atkreipti į ką nors dėmesį, išreikšti savo nuomonę. Tikiu, kad tokia yra ne tik literatūros, bet ir viso meno paskirtis. Mano nuomone, tam, kad parašytum gerą kūrinį, nebūtina nuvykti į Buenos Aires ar patirti ką nors įspūdinga, galbūt netgi daugiau įkvėpti gali pakelėje užmigęs girtuoklis, tik reikia į tai mokėti pažvelgti savaip.

Kamilė Bliūdžiūtė

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, IVc klasė

 

VAIKYSTĖ

Taip jau yra, kad vaikystės šalį palieki tada, kai nebenori jos palikti. Ne savo noru, deja. Atrodo, kad gyvenimas žaidžia žmogaus jausmais. Jis, niekšelis, lyg tyčia atima kažką tuomet, kai to pasigendi. Nors geriau pagalvojus, turbūt gyvenimas pirmiau atima, o žmogus tik tada to pasigenda. Taip ir su vaikyste. Užaugi tada, kai jau nori į ją sugrįžti. Dar paknopstomis bėgi paskui laiko traukinį, tačiau jis tavęs nebelaukia. Būtų smagu, jei galėtum kaip Pepė Ilgakojinė nuryti stebuklingą pupelę ir nebeužaugti. Tačiau nebūtina su vaikyste atsisveikinti visiškai, iš jos gali kažką pasiimti. Nemanau, kad būtina brėžti raudoną liniją tarp vaiko ir suaugusio žmogaus. Nors ir kadaise buvai vaikas, o dabar užaugai, vis tiek esi tas pats žmogus. Pasikeiti, žinoma, bet išlieki tas pats.

Šokėja. R. Šileikos nuotrauka
Šokėja. R. Šileikos nuotrauka

Galbūt aš jau nebe vaikas, tačiau nenoriu prisipažinti. Jaučiu, kad mano atsakomybė auga, kad keičiuosi, nors ir nedaug, kuo toliau, tuo vis daugėja rūpesčių, bet negaliu atsisveikinti su vaikyste. Dar nenoriu pamojuoti nerūpestingumui, paprastumui, visiškai laisvei… Būdavo gera, kai viską darydavau tada, kai pati to norėdavau, kai būdavau pati sau viršininkė. Geri laikai visai dar netoli, kai nereikėdavo žiūrėti į laikrodį, o dar geresni, kai jo nesuprasdavau. Pamenu, keldavausi iš lovos, kada norėdavau, eidavau į lauką ir man nereikėdavo rūpintis, kad kažko nesuspėsiu padaryti. Norėčiau ir dabar atsikelti taip anksti kaip seniau. Diena būdavo žymiai ilgesnė, spėdavau tiek daug nuveikti per tą laiką, kurį dabar pramiegu (vakaro sąskaita, aišku). Dabar nespėju atsikelti ir jau netrukus leidžiasi saulė. Taip pat būdavo gera (tai yra, tik dabar suvokiu, kaip tai būdavo gera), kai man visiškai nerūpėdavo, kaip mane mato ar ką apie mane galvoja kiti žmonės. Tada būdavau tokia, kokia norėdavau būti pati sau. Sakydavau, kas šaudavo į galvą ir nebijodavau, kad kas nors mane išjuoks. Dabar darosi vis sunkiau tokia išlikti ir to nebijoti. Keičiasi požiūris į save, nes ir pati pradėjau kreipti dėmesį į kitus žmones, o aplink visi kažkodėl atrodo geresni. Kad ir kaip būtų, stengiuosi išsaugoti save vaikystėje. Juk gyvenu savo gyvenimą ir tik pati galiu nuspręsti, kokį vaidmenį jame atlieku. Juk aš tas pats žmogus, tik dabar šiek tiek daugiau suprantu.

Amžėjantis. R. Šileikos nuotrauka
Amžėjantis. R. Šileikos nuotrauka

Nesuskaičiuoju, kiek mano dienų prabėgo smėlio dėžėje. Galiu sakyti, kad ten užaugau. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprastas, geltonas kauburys, tačiau mano akimis ten buvo visas pasaulis. Vieną dieną smėlio dėžė virsdavo virtuve (kartais net kildavo pagunda paragauti viliojančių mėsainių su žole), kitą ‒ žaislų paplūdimiu… Iš nieko galėdavau susikurti viską, ko man reikėjo. Ir to pakako, kad jausčiausi laiminga. Tačiau dabar smėlio dėžė apaugusi žolėmis, užmiršau ją. Gaila, bet augant poreikiai laimei darosi vis sudėtingesni. Laimės suvokimas išsigimsta, nes imi ją vertinti pagal piniginę skalę arba pradedi trokšti kažko nežemiško, nors yra tiek daug kuo pasidžiaugti. Kažkodėl visiškai paprasti dalykai, džiuginę kadaise, kelia tik prisiminimus, kad kadaise jais džiaugeisi. Pakaktų išsaugoti vaizduotę ir vaikišką paprastumą, kad galėtum ir toliau jausti tą patį. Nebūtina vairuoti ,,Bugatti“, kad būtum laimingas. Gali minti dviratį ir turėti plačiausią šypseną pasaulyje, jei tik mokėsi džiaugtis.

Paskutinysis. R. Šileikos nuotrauka
Paskutinysis. R. Šileikos nuotrauka

Tikiuosi, kad niekada nepamiršiu vasarų, praleistų Palangoje. Ne šiaip sau ten poilsiaudavau. Gydydavausi sanatorijoje. Skamba ne itin žavingai, bet tos vasaros tiesiog pripildytos nostalgijos, prisiminimų, į kuriuos taip norisi sugrįžti. Dar kažko saulėto, jaukaus, paprasto, tačiau neišdildomo. Atmintyje iškyla plačios, baltos laiptinės, didžiulė valgykla (netgi jos kvapas išliko) ir dar didesnės grūstys prie jos. O gal tik tada man viskas atrodė taip masyvu. Turbūt savo mažomis akimis viską regėjau padidintai. Aš buvau maža, o mane supantis pasaulis atrodė didesnis, negu buvo iš tikrųjų. Pamenu, kaip nekęsdavau mankštų, nes tada tekdavo išsiskirti su mama. Bijodavau, kad jos neberasiu, kad pasiklysiu ir būsiu visiems svetima. Verkdavau kaskart, kai tekdavo ten eiti. Tiesiog širdis plyšdavo. Žinau, kad geriau taip negalvoti, tačiau norėčiau ir vėl susirgti, kad turėčiau dar vieną galimybę ten apsilankyti. Dar vieną vasarą nupūsti dulkes nuo atminties knygos, kad išvysčiau visa tai, kas pažįstama, didesnėmis akimis.

Iki šiol prisimenu skaudžią vaikystės netektį. Viskas vyko toje pačioje Palangoje, prie jūros. Visur, kur tik keliaudavau, su savimi veždavausi krūvą žaislų. Buvome prie pat vandens. Žaidžiau su barbėmis. Jos pliuškenosi vandenyje. Tačiau staiga vienos barbės kūnas atitrūko nuo jos galvos ir dingo bangose. Išsigandau. Bandžiau karštligiškai ieškoti lėlės kūno, bet jūra buvo ne tik didesnė, bet ir greitesnė už mane. Barbė dingo lyg patekusi į Juodąją skylę. Liko tik jos galva. Supratau, kad aš viena neišbraidysiu visos jūros. Buvo beviltiškai skaudu. Graužiau save, kam išvis nešiausi lėles prie vandens. Pykau ant sumautos jūros, nuskriaudusios mažesnį ir silpnesnį. Po šios netekties buvo paskelbtas žaislų gedulas. Kai grįžome namo, radau kažkokį kitą, seną barbės kūną, kurį pritaisiau prie nelaimėlės galvos. Bet viskas jau buvo kitaip. Barbė atrodė normaliai, tačiau aš žinojau, kad jos kūnas jai nepriklauso, kad tai dirbtina. Tikrasis jos kūnas gulėjo ir iki šiol greičiausiai tebeguli kažkur vandenyno dugne. Turbūt ne taip paprasta susigrąžinti tai, ko netenki. Tiksliau, sugrąžinti to neįmanoma, nebent mėginti padaryti ar surasti kažką panašaus į tai, ko nebėra. Tačiau ar tikrai viskas bus taip pat? Kam apgaudinėti savo jausmus? Kam vaidinti, kad viskas gerai, jei iš tiesų žinai, kad yra priešingai? Juk nuo to niekas nepasikeis. Be to, gyvenime taip lengvai nerasi, kuo pakeisti tai, ko netekai. Gal verčiau išgyventi netektį, nors ir kaip būtų sunku. Bet tai tikra.

Kai atpėdino vienuoliktasis mano gimtadienis, tarytum atpirkimo ėmiau laukti pelėdos su laišku snape. Kone kiekvieną vakarą bėgdavau į palėpę ir pro stoglangius akylai stebėdavau dangų, vildamasi išvysti atplasnojančią nedidelę pelėdžiukę. Buvau įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau ji atskris. Tam kruopščiai ruošiausi. Garaže susiradau juodą pagaliuką, skirtą augalams ramstyti, tačiau man jis atstojo burtų lazdelę. Kai niekas negirdėdavo kartodavau lotyniškus burtažodžius ir užkeikimus. Taip pat treniruodavausi skrydžiui ant šluotos. Apsižergdavau ją ir mėgindavau atsispirti. Gaila, tačiau man nė karto nepavyko. ,,Nieko“, ‒ ramindavau save, ‒ man dar viskas prieš akis.“ Kraupoka, tačiau slapta vyliausi, kad mano tėvai tik apsimetinėja tokie esą arba jie labai gerai slepia savo magišką prigimtį. Tikėjau, kad mano venomis teka burtininkės kraujas. Metai bėgo, o kartu su jais blėso ir mano entuziazmas. Vis rečiau lipdavau į palėpę budėti prie stoglangių, burtažodžius ėmė keisti keiksmažodžiai, o šluotą pradėjau naudoti pagal žemišką paskirtį. Tik prieš keletą metų suvokiau, kad tai, ko aš taip laukiau, slypi manyje. Tai nėra apčiuopiama, bet būtent dėl to tai ir yra neįkainojama. Svarbiau pajusti, o ne pamatyti ar paliesti.

Matyt, tokia žmogaus prigimtis, kad jis nuolat galvoja, jog ateityje viskas bus geriau: užaugs, bus laimingesnis, geriau seksis. Kartais atrodo, kad dabartį reikia tiesiog pratempti, išbūti, iškentėti… Kol esi vaikas, nori kuo greičiau užaugti, trokšti viską sužinoti, nori būti išgirstas, įvertintas, manai, kad būti rimtam bus labai kieta. Vos pieniniams dantims iškritus, pradedi švepluoti aukštas frazes, išgirstas iš suaugusiųjų, nors nė velnio jų nesupranti, bet užtat suvoki, kad skamba įmantriai. O paskui supranti, kad tai, ką pasakydavai nuoširdžiai, buvo žymiai gražiau. Gal tapsi protingesnis, jei viską žinosi, tačiau tai nereiškia, kad būsi laimingesnis. Tiesa tokia, kad reikia džiaugtis tuo laikotarpiu, kurį išgyveni dabar. To žmonės mokosi visą gyvenimą. Aš irgi norėčiau studijuoti šiame universitete.

 

 

 

 

 

 

Faustas Befė. Dvi novelės

Faustas Befė
Faustas Befė

Esu Faustas Befė. Man 17 metų, gyvenu mažame Radviliškio miestelyje, kuris geriau žinomas kaip Lietuvos geležinkeliečių sostinė, mokausi Lizdeikos gimnazijoje.

Savo kūrybinį kelią pradėjau gana anksti, kai ištisas dienas sėdėdamas namuose ar lakstydamas močiutės darželiuose kurdavau įvairias istorijas su atskirais pasauliais, jų personažais, savitomis kalbomis, papročiais. Vėliau mano fantazijų pasaulis plėtėsi lietuvių kalbos pamokose ir tarp mėgstamų bibliotekos knygų.

Kūryba man leidžia patirti nenusakomą malonumą, nes žodžių muzika yra ir, tikiuosi, išliks gražiausia mano ausims.

tiek tik. R. Šileikos nuotrauka
Tiek tik. R. Šileikos nuotrauka

 Legenda apie baltąjį balandį

Laukuose daug akmenų: didelių ir mažų, vienspalvių ir margų, apvalių ir kampuotų, saulėje spindinčių ir turinčių magneto jėgą. Jie įvairūs, kaip ir žmonės, kuriuos sutinkame keliaudami laiko karuselėje. Dar ir dabar pamenu dainelę, kurią dainavome per tikybos pamokas pradinėse klasėse: „Toksai storas, toksai plonas nori būti šventas…“ Norime išsiskirti iš kitų, nebūti tuo pilku parugės akmeniu, kurį apdainavo poetė. Esame karjeristai iš prigimties, tik dažnai nesusimąstome: „O kokia kaina?“ Vis dažniau, pažindamas žmones, prisimenu istoriją apie baltąjį balandį, kurią prieš daugelį metų papasakojo Daujočių senelis.

*

Įpusėjo karšta vasara, galingi alyvmedžiai ir plytintys vynuogynai jau brandino naują derlių. Žuvies jūroje buvo tiek daug, kad išmaitindavo visą graikų tautą. Jūros gelmėse tada šeimininkavo Poseidonas, danguje viešpatavo griausmingasis Dzeusas, o giliai požemyje kūprinosi išbadėjęs Hadas, mirties įrankiu pasirengęs priimti naują auką. Tuo metu Pelos mieste gyveno baltas balandis, kurio plunksnos buvo dailiai prigludusios prie laibo kūnelio, o plasnodavo dangaus platybėse jis tarsi padūkėlis vėjas. Šis pašto balandis buvo ypatingas – jis suprato pasaulio tvarką ir žmonių kalbą. Išmintingasis paukštis, nutūpęs Eridėjo alyvmedžių giraitėje, mokė ne tik saviškius, bet ir kitus klausytojus gyvenimo išminties. Pleputės šarkos tarškėjo, kad jo pamokslų ateidavusios pasiklausyti net mūzos iš Olimpo kalno. Vieną vakarą baltasis balandis buvo labai piktas:

‒ Kiek aš jums kalbėjau, bylojau apie didingą išmintį! Apie naują aušrą ir religijos Tėvą, ateinantį iš rytinių kraštų! Koks egoizmas užvaldė protus ir pavertė jus tik instinktais besivadovaujančiais žvėrimis? Ar ne jūs buvote pirmieji, atsiradę šioje žemėje, ar ne mus pirmuosius apgyvendino rojaus soduose?

Minia tylėjo, tik kažkur tolumoje šniokštė audringa jūra. Paukštis, išskleidęs baltuosius sparnus, išdidžiai išrietęs puošnų kaklą, apsuko ratą virš Atėnės šventyklos ir, nutūpęs ant karo deivės skulptūros, tęsė išminties pamoką:

‒ Visą gyvenimą mokiau ir dalinausi žiniomis apie pasaulį, džiaugiausi meile ir užuojauta, nes laikiau jus savo broliais, mylėjau jus kaip patį save, o dabar matau, kad mano pastangos buvo beprasmės.

Susirinkusieji pajuto gėdą ir pyktį, nes kalbantysis rėžė tiesą nieko neslėpdamas, tik nusišėrusi varna piktdžiugiškai kranksėjo:

‒ Puikybė ir savimeilė verčia tave kalbėti niekus, tu manai esąs aukščiau visų, savo teisybę iškeli virš debesų, netgi paties Olimpo! Tu, apsimetėli, tik melą ir pavydą dalini.

Švilpaujantis varnėnas pasipūtė lyg povas ir ėmė plūstis:

‒ Eretike, dink, nešdinkis iš mūsų giraitės, kol galo per tave negavome, kol mirtis, dievų atsiųsta, neatėjo nudaigoti mūsų!

Visi susirinkę paukščiai pritardami ėmė šaukti, klegenti, mekenti ir tarškėti:

‒ Išvyti, išvyti jį! Nurauti plunksnas ir sudraskyti, kol jo protas nepakenkė mums!

Baltasis balandis, išgirdęs buvusių bičiulių žodžius, nuliūdęs atsiduso:

‒ Gerai, jei jūsų tokia valia, aš sutinku. Savame krašte pranašu nebūsi.

Tada lydimas švilpesio pakilo į orą ir apsukęs atsisveikinimo ratą virš Akropolio, pasuko pietų pusėn. Jis jau buvo pasiruošęs kelionei po pasaulį. Jis jau buvo pasiruošęs dalintis savąja išmintimi.

*

Jūra apačioje atrodė paslaptinga ir beribė, lyg giliai tamsioje bedugnėje slypėtų senieji Atlantidos lobiai ir auksiniai Poseidono rūmai. Švytintis vanduo, atspindėjęs saulės spindulius, atrodė tarsi galingas skydas, milžiniška siena, kurios pereiti negali niekas, nebent patys dievai įsileistų į savo draugiją, už tai paprašę didelės aukos. Saulė leidosi už horizonto, ir balandis jau buvo beprarandąs viltį pamatyti žemę, kai pastebėjo klykaujančių žuvėdrų pulką, skrendantį į pietryčius. Sekdamas jų būrį, jis skrido tolyn, kol tolumoje įžvelgė akmenuotą pakrantę, daužomą jūros bangų. Iš visų likusių jėgų jis mojavo sparnais, kol pasiekė salą, kurią anuomet žmonės vadino Rodo žeme. Tai buvo vieta, kurioje stiebiasi aukšti vaismedžiai, puikuojasi jūrininkų šventovės, o kelią pasiklydusiems Viduržemio jūros platybėse nušviečia Rodo koloso ugnis.

Jau kitą dieną baltasis paukštis liudijo savo mokymą Poseidono šventyklos soduose. Greitai pasklido kalbos po visą salą apie nepaprastą sutvėrimą, menką paukštelį, kuris kalba neįtikėtinus dalykus neišprususiai liaudžiai. Taip balandis per keletą mėnesių subūrė savąjį klausytojų ratą, jie tapo jo mokiniais ir bendražygiais. Derliaus nuėmimo dieną gyventojai šventė miesto aikštėje, atnašavo aukas savo dievybėms. Ta proga didysis balandis iš Pelos miesto sukvietė visus gyvius į Bacho mišką mokytis naujų gyvenimo tiesų:

‒ Aš, kaip ir jūs, esu mirtingas. Gimiau iš motinos ir tėvo. Esu paprastas varžtelis milžiniškoje besisukančioje mašinoje. Nesu nei dievas, nei pranašas, siųstas dievų. Aš nebetikiu senaisiais dievais, nes jie yra didžiausi egoistai ir veltėdžiai, jie nekenčia, žudo, pavyduliauja ir paleistuvauja.

Baltasis išminčius nutilo ir įsižiūrėjo į šviečiančias žvaigždes juodame danguje. Susirinkusieji gyviai tylėjo, įsitempę žiūrėdami į mokytoją ir kažko laukdami. Tik toli tamsoje aidėjo būgnų gaudesys ir puotaujančių miestiečių balsai. Balandis atsisuko į bendražygius ir mįslingai primerkęs akis paklausė:

‒ Kuo jūs mane laikote, broliai ir seserys? Kas aš esu?

Minia sujudo ir pradėjo garsiai klegėti:

‒ Dievas! Pranašas! Didis didžiausias! Mūsų išvaduotojas nuo žmonijos priespaudos! ‒ Balandis stebėjo šaukiančią minią ir jį užvaldė liūdesys:

‒ Ne! Nesu aš dievas ar pranašas! Meskite į mane akmenį, ir aš pradėsiu kraujuoti, sulaužykite sprandą ‒ mirsiu kaip ir kiekvienas mirtingasis!

Bet apsvaigusi minia buvo apimta euforijos ir nesuprato pranašo žodžių.

Kitą rytą visuose miškuose ir miesteliuose, kalnuose ir pievose pasklido žinia apie baltąjį balandį iš Pelos miesto, apie jo dieviškumą ir begalinę išmintį, su kuria negali lygintis net pats Dzeusas ‒ visų tėvas ir karalius. Tačiau balandis jautėsi toks liūdnas ir nesuprastas, kad nusprendė bėgti iš salos, kol beprotiška meilė jo nepražudė. Jis suvokė, kad savimeilė lyg beprotybė auga, auga, kol galiausiai tave apakina ir atima protą.

*

Anksti rytą Rodo žemė atrodė tyli ir nyki, saulės žiedas dar tik skleidėsi mėlynoje vandens paletėje. Paskutinį kartą pažiūrėjęs į miestą, balandis pakilo, suplasnojo sparnais ir paliko dar snaudžiantį miestelį. Per kaitinančią saulę jis skrido jūros platybėmis, kol pasiekė Kretos salą. Išsekęs paukštis šiauriniame krante ieškojo vietos, kur galėtų prisiglausti ir pailsėti. Neilgai klaidžiojęs, jis aptiko pilies griuvėsius, apaugusius susiraizgiusiais krūmais. Čia jis nusprendė lindėti iki vakaro, kol alinanti saulė nusileis į jūros gelmes. Jis užmigo, paniro į savo svajonių pasaulį, pilną spalvų ir garsų. Išsiblaškėlis nepastebėjo, kad vakarinėje griuvėsių pusėje glūdi ola, kurioje įsitaisiusi žvėrių karalienė Heradota.

Vakare, saulei nusileidus, karalienė kaip visada iškilmingai ruošėsi medžioklei. Primerkusi savo siauras akis ji pastebėjo, kad tolumoje ant apdžiūvusio medžio boluoja nematytas siluetas. Prisėlinusi arčiau, ji suprato, kad tai miegantis paukštukas, kurio grožis ir apvalios formos pakerėjo lapę. Tuo metu baltasis balandis iš Pelos miesto saldžiai snaudė, nieko neįtardamas apie bręstantį pavojų. Karalienė, prisiartinusi arčiau, dailiai užšoko ant aukščiausio akmens ir nuo jo liuoktelėjo ant šakos. Akimirka, ir balandis atsidūrė jos nasruose. Paukštis pajuto veriantį skausmą, pradėjo nevalingai plasnoti ir sparnais vožtelėjo karalienei per dailų snukutį. Ši atleido nasrus, ir ištrūkęs balandis nuskriejo aukštai aukštai, tiesiai į saulę. Baimė ir išgąstis užvaldė nelaimėlį, jis skrido vis aukštyn, kol pasiekė saulę, kuri kaitriais spinduliais išdegino jo silpnas akis. Baltasis balandis nematydamas kelio ilgai blaškėsi, jo jėgos pamažu seko, o iš žaizdos lašėjo kraujas. Kai neviltis ir bejėgiškumas palaužė balandžio sparnus, nusileido apleistų kapinių pakraštyje. Tuo metu iš šiukšlyno skrido pavargusių varnų debesis. Plėšikės, pastebėjusios kraujuojantį kūnelį, smigo žemyn. Išgaląstais snapais sudraskė jos baltąjį išminčių. Teliko tik mažas kraujo lašelis ir kuokštas plunksnų, kurias išbarstė siautulingi vėjo sūkuriai.

Nuo tada ir ėmė žmonės kalbėti, kad gyvenimas kaip balandis: jeigu jį laikysi per silpnai, jis išskris, o jeigu per stipriai, žus.

 

Vaidenta. R. Šileikos nuotrauka
Vaidenta. R. Šileikos nuotrauka

Jonvabalių žibintai

Apledėjusiu duobėtu keliuku pasukome namų pusėn. Vakarėjo, tolumoje mirksintys geltoni žibintai priminė grakštų jonvabalių šokį. Jau spėjau pasiilgti vasaros, nes šaltas vėlyvo rudens vėjas lyg vapsvos įgėlimai skaudžiai badė ausis. Nukritę lapai klijavosi į šąlantį žiemos kilimą, toli ūktelėjo tolstantis traukinys. Šis vakaras priklauso tik man! Pagaliau po ilgų pamokų ir sudėtingų repeticijų mano pirmasis koncertas! Pirštai lyg užstrigusi kasetė kartojo ir kartojo „Venecijos karnavalo“ akordus, o galvoje vis dar aidėjo pirmos tikrosios ovacijos.

– Ar patiko jums koncertas, mama? – paklausiau dailios šviesiaplaukės moters, kurią jau šešeri metai privalėjau vadinti mama.

– Man patiko, Bernardai, patiko, neblogai… – paskubomis išbėrė ši, taisydama mažojo broliuko pūkuotą kepurėlę.

– Visiška nesąmonė, geriau būčiau likęs namuose ir užbaigęs projektą, ‒ pagiežingai atsikrenkštė solidus vyras, maigydamas baltą „Minsko“ cigaretę. – Ir kodėl ta mokytoja grojo kartu, ar jis visai neįgalus, nesugeba vienas užlipti ant scenos ir pabarškinti tuo daiktu?

‒ Tas kūrinys skirtas dviem žmonėms, tiksliau pasakius, jo stilius kaip ansamblio, – bandžiau paaiškinti tėvui.

– Nešnekėk nesąmonių, – atkirto šis. – Ar mane kvailiu laikai? Taip ir maniau, Klara, kad tai buvo tik pinigų švaistymas.

‒ Baik, Karoliuk, – mama švelniai subarė brolį, kuris, atsisukęs į mane, maivėsi iškišęs liežuvį. – Pats kaltas. Ar nepameni, kaip gyreisi visiems prieš dvejus metus, kad tavo vyresnėlis turi idealią muzikinę klausą. Juk sakei, kad svarbiausia ne protas, o talentas, kuris ateityje gali daug uždirbti. Dabar vėl imsi kabinėtis prie manęs. Tai šlykštu. Ir Karoliuką išgąsdinsi, – dailų moters veidą iškreipė grimasa.

‒ Atleisk, brangioji, bet suprask: pikta, užkabino ant mano sprando neįgalų, ir dar jokios pagarbos, dėkingumo nesulaukiu. Vien tik įtarinėjimai ir kaltinimai.

‒ O kuo aš dėta? – sužybčiojo akimis mama. – Mano vaikas sveikas.

Kojos išdavikės susipynė, kluptelėjau, bet stipri vyriška ranka čiupo už kailinės apykaklės.

‒ Žiūrėk po kojomis, žioply, – šniokštė tėtis, purtydamas mane. – Ir taip gyvenimą sugadinai, dar sprandą nusisuksi, vėl bobulė apkaltins mane, kad nesirūpinu. Nulėks pas socialinius darbuotojus ir gėdos pridarys.

Pajutau, kad tuoj pratrūksiu, imsiu tiesiog raudoti, kumščiu tryniau akis, nes neturėjau teisės žliumbti, anot tėčio, tai net ir man būtų bobiška. Nenumaldomas skausmas vis plėtėsi mažyčiame, ligos iškraipytame kūne. Plėtėsi ir draskė į skutelius. Jaučiausi kaip alkanas žvėrelis, įkritęs į pamazgų duobę. Greičiau į savo kambarį, į savo erdvę, ten, kur tarp keturių sienų skamba Bethoveno „Likimo simfonija“, ir niekas nesišaipo, kai skaitau močiutės dovanotą Naująjį Testamentą ar eidamas miegoti atsisveikinu su pliušiniu meškinu, vienintele likusia Mamytės dovana. Ten būsiu vienas, būsiu saugus ir galėsiu pro tamsų langą antrame aukšte stebėti šviečiančius jonvabalių žibintus.

**

Ant balto mūro juoduoja lentelė: „Taikiųjų vienuolių gatvė 11“. ,,Pagaliau namai“, – prieidamas medinius kiemo vartelius ištariu mintyse. ,,Baigėsi dar viena diena, klasės draugas vėl priklijavo prie kuprinės užrašą: ,,Kvailys ieško panos“. Matyt, taip ir vaikščiojau kelias pamokas, kol matematikos mokytoja griežtai liepė susitvarkyti. Aišku, apkaltino, kad man vėl trūksta dėmesio, todėl šitaip neatsakingai elgiuosi. O dar tas pravažiuojantis automobilis aptaškė nuo galvos iki kojų. Kažkam, matyt, buvo labai smagu. Pripratau, kad aplinkiniams sukeliu tik sarkastišką juoką arba nebylią užuojautą.

Laikrodis jau mušė dvylika. Tėvai pirmojo aukšto svetainėje, sugulę ant juodo minkštasuolio, žiūrėjo kažkokį siaubo filmą. Alkani zombiai rijo besiblaškantį agonijoje kūną. Tėtis atsisuko ir abejingai nusižiovavo:

– Kodėl nemiegi? Ištrenksiu vieną dieną tą kompiuterį pro balkoną, vaikštai kaip tie zombiai išvarvėjusiomis akimis, – tingiai sugromuliavo versdamasis ant kito šono. – Jau taip proto nedaug, visiškai sukvailėsi.

‒ Netriukšmauk, prižadinsi Karoliuką, – bejausmis mamos balsas papildė dialogą.

– Gerai, mama, netriukšmausiu. Labanaktis, – nieko keista, kad atsakymo nebuvo. Kaip bučinio į skruostą ar pasakos prieš miegą. Vienišas ir nemylimas, tarsi šeimininkų paliktas šunėkas miestelio pakrašty, tyliai užkopiau į viršų. Grįžau į savo kambarį ir pradariau spintą – ideali tvarka. Močiutė mėgsta kartoti, kad tvarkos jausmą paveldėjau iš Mamytės. Mano pirmieji koncertiniai drabužiai. Apsivilkau juodą fraką, baltus marškinius, pasipuošiau raudonos spalvos varlyte, kurią prieš koncertą padovanojo muzikos mokytoja. Pažvelgiau į veidrodį kambario gilumoje. Į mane žvelgė nepažįstamas jaunuolis blizgančiomis akimis ir strazdanotu veidu. Keistas, dar niekada nepatirtas jausmas užpildė mano širdį bei sąmonę.

– Tu teisus, tėti, aš zombis. Aš kvailys. O tokiems viskas galima, – šyptelėjau kreiva, ligos sudarkyta šypsena. – Net ir tai.

Vaizdas veidrodyje susiliejo, širdis ėmė pašėlusiai kalti, ausis užgulė sunkumas, o galvoje sukosi vienintelė mintis: ,,Tu zombis! Tu zombis!“ Tuoj tuoj ims tekėti lipnus skystis, raudonai nudažysiantis kambario grindis. Mama tiesiog dievina raudoną spalvą. Pirštai suspaudė virtuvinį peilį, kurio prieš kelias dienas piktai pasigedo tėtis. ,,Aš jį grąžinsiu tau, tėti, ir tau, mama,“ – sušnibždėjau ir uždaręs broliuko kambario duris nusileidau laiptais…

 

Stovėta nuošaliau. R. Šileikos nuotrauka
Stovėta nuošaliau. R. Šileikos nuotrauka

 

Gabija Jurkšaitytė. Eilėraščiai

Gabija Jurkšaitytė
Gabija Jurkšaitytė

Aš ‒ Gabija Jurkšaitytė, Garliavos Jonučių gimnazijos antrokė. Kiek save atsimenu, visada mėgau knygas. Pasakas ir įvairias istorijas patiko ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti. Iš pradžių rašinėjau atsargiai, nedrąsiai ir tik sau. Kai penktoje klasėje įstojau į mokykloje veikiančią Borutaičių draugiją, savo nedrąsiais bandymais pradėjau dalintis su kitais. Ilgai ieškojau sau artimiausio išraiškos žanro – kūriau pasakas, rašiau trumpus apsakymus, eilėraščius. Dalyvavau įvairiuose kūrybiniuose konkursuose ‒ nuo rašinių įvairiomis temomis iki poezijos. Kartais paimu į rankas pieštuką ar akvarelę, retkarčiais padraugauju su fotoaparatu. Vis dėlto kuo toliau, tuo vis labiau žodis man atrodo stipriausia jėga savo mintims išreikšti. Dabar bandau prisijaukinti baltąsias eiles. Kartais jos išsiveržia staiga ir netikėtai, o kartais bręsta ir auga nesuvokiamai ilgai, kol pagaliau galiu jas užrašyti.

Eskizas. R. Šileikos nuotrauka
Eskizas. R. Šileikos nuotrauka

Laiko spiralė

girgždėdama sukasi,

nusinešdama užmarštin tavo akis.

Noriu sustabdyti tą begalinį laiko skrydį.

Suspaudžiu saujoje –

skauda…
***

Žodžiai kaip paukščia

atskrenda tarsi iš niekur,

atveria mintis,

atidaro sielą.

Veržiasi ištrūkti,

išsiveržti,

išsilieti…

Prabėga aštriais kulniukais,

palikdami žymę

sieloj

gyvenime

mintyse…

Kartais sminga lyg peilis.

Siela verkia…

Kartais pakelia virš debesų,

minčių sparnais

nuplasnoja.

Bandau sugauti,

uždaryti.

Nepavyksta…

Leidžiu jiems laimėti…

 

***

Sudėlioju savo gyvenimą

tarsi šachmatus.

Mintys,

jausmai,

žodžiai,

viltys,

baimės,

skausmas…

Juoda.

Balta.

Perbraukiu pirštais,

užsimerkiu.

Žaidimas prasideda…

 

***

Saldus ir lengvas šviesos spindulys perskrodžia tamsą.

Žvilgsniu palydimas

jis nuplaukia,

nusinešdamas

kažką, ką turėjom brangaus.

Ir tik po nelengvo,

slogaus,

įkvepiančio,

ir žudančio

pusvalandžio

pagaliau suprantam,

kad tai jau niekad negrįš.

Ištirps

margo pasaulio

juodam fone…

Bauginančiai tamsus debesis uždengia saulę

pasėdamas tylą…

 

***

Debesys šiandien skuba –

plukdo nerimą mums virš galvų.

Skuba mintys užkliūti už žodžių.

Pauzės.

Viena po kitos.

Tylu…

Žodžių nėra.

Nežinau, ar moka širdis skubėti,

nes viskas,

kas su ja susiję, dvelkia paslaptimi.

Nežinau, ar akys moka meluoti

taip subtiliai ir įtikinamai,

kad norėtum jas įsirėminti.

O jeigu moka,

kur tuomet eiti?

Raudonais batukais per sniegą.

Mintyse palikti išdžiūvusius pėdsakus.

Drugelius užmigdyti pilve.

Būti nebe širdyje,

o tik greta jos…

 

***

Nublukę,

pageltę

knygos puslapiai,

vartomi vėjo.

Jis skaityti nemokėjo,

bet mokėjo mėgautis…

Puslapiai tarp jautrių pirštų,

šiugždėjimas

juos verčiant.

Kvapas,

dvelkiantis iš senos knygos.

Žodžiai,

sudėlioti taip,

kad sudarytų

pasakojimą.

Tai daugiau nei knyga…

 

***

Juoko pilnas kambarys

dabar atrodė

pilkas kaip niekad.

Gal dėl to,

kad jis

nenuoširdus,

o gal ‒ kad jis ne tavo.

 

***

Troškau

šalto,

gaivinančio

ir tokio švaraus

šaltinio vandens.

Kuris nuplaus

mano pyktį,

kaltę

ir nusivylimą.

 

***

Amžinybė ‒

didžiulis laiko tarpas.

Toks didelis,

kad, rodos, niekad nesibaigs.

Bet tądien,

kai skriejau keliu

vėsią vasaros naktį,

supratau ‒

amžinybė baigiasi,

kai aš ištirpstu

laiko begalybėje,

savo mintyse,

trapiuose prisiminimuose…

Atminties. R. Šileikos nuotrauka
Atminties. R. Šileikos nuotrauka

Kas gali pasakyti, kur išeina…

Eglė Bliūdžiūtė
Eglė Bliūdžiūtė

Esu Eglė, kadaise gyvenau Šiluose prie šilo, o dabar esu Kirtimuose, kur netyčia gali būti iškirstas. Tiesa, čia aš mokausi, nes baigusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Rašiau, nes daug minčių kildavo kažkada vienai stebint kaimo lankas, vėliau mąstant apie tikrą draugystę paryčiais grįžus po įtemptų kaimų karų, o dabar, dabar Kirtimų rajono gyvi mirusieji, traukiantys čigonų taboro link, vėl verčia mane susimąstyti, tik šįkart kur kas rimčiau.

Eglė Bliūdžiūtė, VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto orlaivių pilotavimo studentė, prieš trejus metus buvusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivė.

Nuo redakcijos: Eglė yra tapusi Jaunųjų filologų konkurso prizininke ir nugalėtoja.

Ryto kava. R. Šileikos nuotrauka
Ryto kava. R. Šileikos nuotrauka

KAS GALI PASAKYTI, KUR IŠEINA…

Šalta ryto saulė retkarčiais dingsta už britiško stiliaus pilkai mėlynų debesų. Ant stalo netvarka. Lipnūs išpūsti kviečiai šlykščiai išsibarstę ant stalo. Vakar kažkam pro ausis praslydo paliepimas visa tai sutvarkyti. O dabar niekas nenori prie jų prisiliesti, nenori terliotis su jais, limpančiais prie delnų. Tyla prie stalo. Beveik garantuota ir sutartina.

Skambutis. Aš juk sakiau, kad niekada rytą neskambintų. Mes nereaguojame, o ji ateina ir pakelia telefono ragelį, matyt, žino, kad skambina jai. Tyla staiga dingsta, nes pasigrista rauda. Tačiau reakcija tarp raudos ir mūsų neįvyksta. Nulis. Ji išeina ir išsineša raudą, vėl sugrąžindama mums tylą. Trys mūsų lėkštės, pilnos košės, ir trys mūsų veidai, visai nenudelbti žemyn žvilgsniai, kaip galbūt turėtų būti. Tarp mūsų – Bermudų trikampis, kuriame dingsta skriejantys jausmai. Mes nepakitome. Kaip ir košė nepakito, nesureagavo, nė vienas jos grūdelis nuo to nepakito. Sutartinis dėmesio nebuvimas. Sakytumei, beširdžiai. Tačiau tai tik stiprus, nenutrūkstamas ryšys, linija, jungianti mus į visa pražudantį trikampį.

Vidurdienio saulė šalta. Ji skverbiasi pro nedidelį bažnyčios langelį ir apšviečia neįprastai rausvą sieną. Ji stovi antroje eilėje. Spoksau į ją, bet ji turbūt nejaučia to, net neatrodo, kad ji būtų čia. Tik garai iš burnos liudija, kad ji šiuo metu egzistuoja. Galėtų jis ją apkabinti. Bet matau, leidžia jai pabūti vienai. Kunigo balsas skrodžia tylą. Šįkart, rodos, visi klausosi, ne tik girdi. Balsas sklinda po visą bažnyčią, visą keistai rausvą bažnyčią, paliesdamas didžiulius paveikslus, aukštas baltas arkas. Tik klausykla ne tokia išvaizdi, nuvargusi nuo nuodėmių, nuo nuoširdaus, o kartais priverstinio klūpojimo. Dabar pastebiu, kaip įžūliai čia atrodo mano ryškiai rožinės pirštinės. Ryškesnės už rausvas sienas. Magenta. Taip vadinasi ta spalva. Kai reikia atsiklaupti, greitai pakišu jas po keliais, atseit dėl to, kad nesušalčiau.

Ilga eilė nusidriekia po šaldančia saule. Žvarbaus vėjo paliestos, linguoja, virpčioja baltos gėlės. Bet šalčio nejaučia nė vienas, nes dabar skųstis kažkuo būtų nesuprantama. Tik vienas mažius atrodo toks laimingas ir patenkintas. Kažkas tuoj pat jį pagauna ir sudrausmina, kad nebūtų daugiau neliūdnas ir nerimtas. Būtų keista sakyti, kad mes laukėme jų išeinant. Tačiau kito žodžio nėra, tik jis kažkodėl reiškia nekantravimą, teigiamą laukimą. Visus labiau nei žvarbus vėjas ar šaldanti saulė sustingdė gili rauda. Tokia tikra kaip niekas kitas ir taip giliai įsirėžianti į kiekvieno protą, kad tuo momentu nuoseklios mintys tarsi pamušti biliardo kamuoliukai pažyra į visus kampus. ,,Trikampis, trikampis“, ‒ kartoju sau. Spoksau į išgriuvusius laiptus ir mintyse staiga pasirodo įvairios formulės, skaičiavimai, faktai, bandantys užgožti išgirstos raudos analizę. Jis stovi šalia manęs, lygiai taip pat spoksodamas. Nusikeikia. Suvokiu, kad tuose trijuose žodžiuose tilpo begalinis gailestis, skausmas ir viltis, kad tai – blogiausio pabaiga. Nieko neatsakau, nes į tuos žodžius paprastai niekas nieko ir neatsako. O ir šiaip, jie nebuvo kažkam skirti. Visiems paskaudo rankas laikant sunkius vainikus ir gėles. Tačiau skausmo, kaip ir šalčio, jie nenorėjo pajusti.

Šalta saulė grimzta žemyn. Atrodo, kad nenusileis, o tiesiog įstrigs lede ir kybos taip visą laiką. Ji bando uždegti žvakę, tačiau vėjas užpučia ją. Ir vėl bando, tačiau liepsnelė užgęsta. Taip gal dešimtį sykių, tačiau niekas nieko nesako. Turbūt tas degiojimo procesas ją ramina. Ji klūpo, o jie stovi. Ilga žmonių tvora aplinkui ją, nepraleidžianti lauk jokių jausmų, viską laikanti tame rate. Dabar ji graži. Galėtų kas nors jai tą pasakyti, gal vėliau. Visi širdyse tikisi, kad dabar ateis ramybė, tyla. Ar tyla yra ramybė?..

Ledinės saulės, kuri juos lydėjo visą dieną, beveik nematyti. O violetinis dangus kažkodėl įtikinamai ramina.

Transformacijos. R. Šileikos nuotrauka
Transformacijos. R. Šileikos nuotrauka

NEBŪTOJO KARTINIO LAIKO DIENA

 Ji stipriai mina dviračio pedalus smėlėta kelio įkalne. Važiuojant žemyn dviratį sumėto, todėl vos išlaiko pusiausvyrą. Dabar pats vidurdienis, kai atrodo, jog diena trumpam sustojo atsikvėpti. Nerimo jausmas, atsirandantis kažkur pilve, šiek tiek stabdo ją. Vakarais ten važiuoti atrodė saugu ir įprasta. O dabar – vidurdienis. Dar negali mąstyti, nes dar niekas nebaigta.

Tas apleistas pakilimo takas, apsuptas laukų, buvo jos vieta. Bent jai taip atrodė. Čia pasilikdavo viena su savo mintimis, nors tą patį galėjo padaryti bet kur: namie, prie namo, automobilyje, mieste. Tačiau vis dėlto kvailai tikėjo, kad tai – ypatinga vieta. Tiesa, ant apleistojo pakilimo tako dažnai rinkdavosi skustagalviai ar būsimi greitkelių ,,ereliai“, norėdami pasvilinti padangas. Ir apsilankymus pažymėdavo savaip ‒ penkių metrų spindulio saulėgrąžų lukštų ratais. Šalia tako dar buvo apleistas sandėlis be stogo. Jo viduje jau seniai augo dilgėlių miškai, dūlėjo maišai, kurie dvokė nenusakomais kvapais. O aplinkui – žali laukai, sukuriantys netikrą saugumo jausmą, tačiau vargu, ar išlaikantys nugirstas paslaptis.

Ji paspyrė vieną seną padangą ir stebėjo, kaip ji rieda nelygiu paviršiumi, paskui dusliai nuvirsta. Vėjas šiaušė plaukus ir ji nuolat bruko juos už ausų. Kai važiavo per mišką, nebuvo jokio vėjo, o čia jis labai įžūlus. Atsisėdo ant paspirtos padangos. Taip išbuvo gal  penkias,  gal dešimt, dvidešimt minučių. Nuo kaitrios saulės jau raudo oda. Ji vis apsižvalgydavo, ar niekas neatvažiuoja. Jei pamatytų tolumoje mašiną, spruktų lyg pabaidytas kiškis. Tik traktoriai negąsdina, ypač tie,  modernieji žali John Deere. Jie tarsi susilieję su gamta, jau neatskiriama pievų detalė. Dar stebėjo nuo karščio mirguliuojantį orą virš tako. Vieną minutę visa tai atrodė lyg Arizonos 66-asis greitkelis, kurį buvo mačiusi paveikslėlyje. Ta greitai lekiančio raudono Mustango iliuzija iškilo mintyse, ir ji beveik galėjo jausti nesibaigiantį kelią ir raminantį greitį.

Atsitokėjusi atsistojo ir patraukė įkaitusiu taku sandėlio link. Užsiropštė ant apgriuvusios sienos, gal kokių trijų metrų aukščio, ir drebančiomis kojomis atsistojo. Iš čia atsivėrė tolimasis pasaulis, kuris tikriausiai jos laukė. Tačiau pažiūrėjus žemyn, per kūną kaipmat perėjo nemalonus jausmas. Ji bijojo, nes sąmonė įkyriai kūrė baisiausius scenarijus. Vienas žingsnis, kitas, paskui dar… Pajutusi, kad pamažu trypia baimę, perėjo visą sieną. Tirtančiomis kojomis, tačiau laisva ji atsisėdo ant sienos krašto. Aplinkui tvyrojo ramybė, kuri pamažu nusileido ir į jos širdį. Paukščių giesmė, traktorių burzgimas, lapų bei polietileninių maišų šiurenimas ‒ visa tai nereikalavo jokio atsakymo. Neklausė jos, kodėl ji čia, kodėl viena. Todėl ir ramu. Jai nereikėjo pačiai sau aiškinti, nes pasiaiškinimas buvo paprastas: aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Minioje viskas sudėtingiau. Tada ji – tarsi atskiras vienetas, jokiais ryšiais nesurištas su aplinkiniais. Tada ji puola į paniką, nors kietai sučiauptos lūpos apgaulingai rodo stiprybę. Tada ją varsto keistais žvilgsniais, dažniausiai slepiančiais piktdžiugą, kad ji viena. Keista baimė, sukaustanti kūną ir neleidžianti nukreipti žvilgsnio į šoną. Visada žiūrėti tiesiai. Tą ji buvo įsikalusi į galvą, kad akys netyčia neužkliūtų už pagiežingų žvilgsnių. Ir tik ištrūkusi į tuščią erdvę, ji gali teisinti savo vienatvę nieko aplinkui nebuvimu.

Visai netoliese pro kantriai stovinčias karves pravažiuoja burzgiantis traktorius. Vyksta į fermas raudonais stogais, kuriose kriuksi laimingai purvinos kiaulės, žviegiančios visai ne dėl piktumo, kaip dažnai atrodo. Po kojomis tyliai šiurena maišeliai. Ji pakelia akis į nelygų buvusio aerodromo tako paviršių. Palei jį jau užaugusios aukštos žolės. Žalios samanos veržiasi į asfaltą. Kiekvienais metais vis labiau, tai lyg kokia nepagydoma liga. Kada nors viskas čia užžels. ,,Dar ne, dar tegul palaukia…‘‘ – sako ji mintyse. Pakilimo ar nusileidimo šitas takas? Kaip panorėsi, tokiu jis ir taps. Bet vis dėlto mintyse ji regėjo aerodromo taku netvirtai kylantį mažą kukurūzniką su signalinėmis lemputėmis ant sparnų.

24-osios dangus.
24-osios dangus.

DELTA

‒ Kiek valandų?

‒ 130.

‒ Ne, ne, pažiūrėk į laikrodį, ne į spidometrą.

Matau jo ranką, nervingai įsikibusią į dureles. Staigus posūkis. Viskas gerai. Jis pasimuisto nejaukiai žvelgdamas į aukštas pakelės egles. Dirsteliu į jį įkyriu bijai? Tačiau jis tik šypteli ir vėl atidžiai akimis seka nuolat iš gilios tamsos kraupiai išnyrančius medžius.

‒ Ajajai, ‒ atsidūstu su maloniu nuovargiu. Trumpos monotoniškos linijos, dalijančios kelią į dvi dalis, skrieja taip pat neįtikėtinai, kaip ilgauodegės kometos kažkur už šimto šviesmečių.

s. Kelio pokytis. Su kiekvienu kilometru mes tolstame. Nuo namų ir vienas nuo kito. Tu nenori tolti, nori likti vietoje, savo atskaitos taške, tačiau šįkart vairas mano pusėje. Kaip keista, kartu ir graudžiai džiugu, kad kai kurie iš mūsų gimsta turėdami paukščio sielą, kaip rašė H. Hesė savo ,,Paskutinėje Klingzoro vasaroje“. Didėjantis kilometrų skaičius – aukščiausia ekstazė. Dingsiu iš čia. Į tuos žodžius suverčiame savo beviltiškai neiškopiamą purvą, aklai pasikliaudami savo pervertinta sparnų galia. Matome tuos ilgai mintyse brandintus tolius. Ir kaip po galais nesmagu leisti kažkam prisirišti, kai tą pačią akimirką neaiškiai svajodamas konstatuoji tragiškai neišvengiamą draugystės baigtį. ,,Paleisk, ‒ tada sakai, ‒ netrukdyk man tolti. Ačiū, iki.“

            ∆v. Greičio pokytis. ,,Kai apsukos pasiekia penkis tūkstančius per minutę, tada laikas perjungti pavarą“, – juokiuosi. Variklis dirba sklandžiai. Penktoji – ramybės pavara. Tiesus kelias ir vis greičiau pralekia vaizdai. Vis greičiau ir greičiau. Staiga nutirpsta kojos, kai išgirstu keistą, didelio dažnio stuksėjimą. Jau rengiuosi sustoti pakelėje, persmelkta negeros nuojautos. Bet paskui suvokiu – čia paklaikusiai plaka jo išdavikiška  triušio širdelė. Draugiškai patariu  nebijoti, tačiau jis puikiai suvokia, kad tas greičio pokytis lygus jo trapios egzistencijos lygties nuliui. Tačiau jis nieko neištaria. Nemėgina sustabdyti tų pašėlusių šimtas dvidešimt penkių eržilų. Jis patiki savo likimą man ir apsunksta mano sąmonė. Pakvaišusi ugnis mano venose nusmelkia rankas iki pat pirštų galiukų. Ir kaip toji širdis nesprogsta nuo šitokių apsukų, nuo ugnies, deginančios nekantraujantį kūną. Štai šią sekundę, rodos, dirba širdis ir variklis kartu, tarsi šitą fenomeną dar prieš milijardus metų būtų sukūrusi ir paslapčia laikiusi Gamta. Gal tai tik viena detalė, dedama į tūkstantinę pojūčių mozaiką. Dėl to, kad apskritai gyvenimas yra  painiava. Žinau tą ribą, kada greičio pokytis sukelia nebylų širdies prašymą. Aš girdžiu jį, pasistengiu suvokti ir nusileidžiu. Delta su minuso ženklu. Jam ramu.

∆t. Laiko pokytis. Kiek trunka jo baimė? Mažai. Tos keliolika sekundžių greitai pranyks… Tačiau numanau, kad tai skaudžios sekundės. Laiką, rodos, pernelyg paprastai suvokiau. Kiekviena sekundė tarsi mažas flešiukas įrašo akimirką. Ir toji sukaupta baimė galų gale transformuosis į neapykantą man ir tada jau aš prakeiksiu tas keliolika sekundžių. Užtat tyla truko gerą pusvalandį. O jam lieka tik pasirinkti, dėl ko aš tylėjau. Svajojau, nekenčiau, liūdėjau, mąsčiau, skaičiavau, samprotavau, kūriau, įsivaizdavau, smerkiau ar gailėjausi. Jis pažvelgia į mane nepatenkintu klausiamu žvilgsniu. Nesusilaikiusi prašneku: ,,Kosminė tyla trunka amžinai. Tad kas čia tokio, kad patylėjau trisdešimt minučių. Beje, jos skirtos tau.“

Fizika apskaičiuoja pokyčius. Tūkstančiai teigiamų ir neigiamų deltų. Tūkstančiai pasikeitimų nuo vieno atskaitos taško iki kito. O kaip su manimi? Srūvančios mintys netelpa į tą sumautą deltos trikampėlį. Bet jei būtinai reikia, tada mano ∆=0.

Eskizas. R. Šileikos nuotrauka
Eskizas. R. Šileikos nuotrauka

Eilėraščiai – tai būdas susipažinti

Eglė Baranauskaitė
Eglė Baranauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Eglė Baranauskaitė, man 25 metai. Gyvenu Palangoje.     Pradėjau kurti devintoje klasėje, kai man buvo 17 metų. Pirmą eilėraštį  skyriau rudeniui. Rašau apie tai, ką išgyvenu, kas mane stipriai sukrečia. Eilėraštį turiu subrandinti kaip vyną, todėl jis gali negimti ir iki pusės metų.     Mama ir užimtumo centro darbuotojai padeda užrašyti eilėraščius. Pati negaliu rašyti ranka (dėl cerebrinio paralyžiaus), rašau tik kompiuteriu su specialia pele. Man yra sunku vienu metu dėlioti mintis ir rašyti, todėl kreipiuosi pagalbos į kitus. Kreipiuosi į tuos  darbuotojus, kurie supranta mano kalbą. O kai jaudinuosi, jaudulys dar labiau užspaudžia artikuliaciją.     Man yra svarbu, kad mane išgirstų, kad mano eilėraščiai nedulkėtų kampe. Kūryba  bandau atkreipti į save dėmesį: kad aš esu, esu vertinga ir kažką galiu padaryti visuomenės labui. Kai pradėjau kurti, turėjau įrodinėti, kad tai mano, o ne mamos mintys.  Taigi eilėraščiai – tai būdas susipažinti su manimi, pažinti mane.

Eglė Baranauskaitė, Palanga

RUDUO

Žemė pradeda savo šokį

Su Dievo kūriniais,

O vaisių davėjai stovi nusiminę.

Jų ašaros – lietaus lašai.

.

ŽIEMA

Žemė užsidengė žiemos šilku,

Šaltos žvaigždės pradėjo savo vaidinimą,

Šerkšnas paglostė medžius.

Jūrą, bet ne jausmus surakino ledas.    

 

PAVASARIS

Šiltas pavasario lietus groja dainą,

Rasos lašai užkloja žolę,

Pumpurais rengiasi medžiai.

Vėjas niūniuoja meilės melodiją.

 

Vandens gyvenimas I
Vandens gyvenimas I

MUZIKA

 Muzika – jūros gelmė.

Bangos – tai žmogaus mintys.

Dangus – kaip aukštas mėlynas tiltas,

Po kuriuo teka natų upelis.

 

MEILĖ

 Meilė – širdies muzika

Išsiveržia kaip ugnikalnis.

Ir pradeda spurdėti, daužytis širdis,

O kūnas skrajoja žvaigždynais

Ant erelio sparnų.

 

Vandens gyvenimas II
Vandens gyvenimas II

NAKTIS

Daungus užsidengė paslapties šydu.

Ateina burtininkai…

Gyvenimas – nakties stebuklų miestas.

Smuikas man griežia serenadą,

O mėnulis su žvaigždėmis šoka meilės šokį.

PAVEIKSLAS

 Paveikslo paslaptis

Kaip laisvo paukščio balsas.

Ugniniai lašai, prisilietę prie lapo, atsiveria.

Kalbasi spalvos.

Atskrenda Dievo šviesa.                                                                     

                                                           

MANO DIENA

Jaučiuosi kaip žvaigždė tamsioj nakty,

Tik kūnas uždarytas

Auksiniame narve.

Noriu pabėgti į šaltą rūką.

Širdis dainuoja meilės ir laiko dainą.

 

NEBYLI  KALBA

Kužda delne pojūčiai,

Kūnas bando pasakyti žodį

Be garso.

Pirštai lyg aktoriai

Išreiškia visas mintis.

Tylos skraistė pakyla.

 

MEDINIS ŽMOGELIUKAS

Nespalvotas medinis žmogeliukas

Sėdi ir mąsto,

Kaip pasveikt nuo pagiežos.

Sutryptas purve,

Jis suranda savy baltą šukę

Ir bando žingsniuoti

Mažom pėdom link tikslo ‒

Tobulo pasaulio.

TROŠKIMAI

Jis keliauja per dykumą,

O po kojom

Girgžda smėlis.

Užsimerkęs įsivazduoja

Debesų paletę.

Keliautojas pamato

Nubalusį akmenį,

Ant kurio išraižyti

Vėjo sparnai.

Iš tos laimės

Sekundės sustoja.

 

GUBOJA

Guboja liūliuoja

Nakties apsuptyje.

Didingesnė už jūrą

Ir biri kaip žmogaus kūnas.

Jos minčių nespaudžia

Mediniai rėmai.

Vandens gyvenimas III
Vandens gyvenimas III

Nuotraukos Arūno Eduardo Paslaičio.

 

Nepaprastos bato kelionės

Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš, Lukas Arlauskas, gimiau Šilutėje 1999 06 06. Čia ir gyvenu. Kai tik pravėriau Žibų pradinės mokyklos duris, mano kelias vesdavo tiesiai į biblioteką. Labai mėgau skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau pasakas, vėliau – nuotykines, fantastines. Dabar skaitau įvairaus žanro kūrinius. Man skaitymas padeda sukaupti kūrybines mintis. Jau pradinėje mokykloje pradėjau kurti trumpas pasakas, įvairius pasakojimus. Kai pradėjau mokytis Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje, mokytoja Dalia Agintienė dar penktoje klasėje paskatino mane kurti. Parašiau dvi pasakas: ,,Klevo pasaka“ ir ,,Nepaprastos bato kelionės“. Vėliau sukūriau nuotykių apysaką „Nepaprasti draugų nuotykiai“ ir 45-jame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse laimėjau trečią vietą. Aštuntoje klasėje parašiau fantastinę apysaką ,,Pabaisų  klyksmas“ ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas laureato diplomu. Bandau įvairius žanrus. Mokyklos nelankau, mokausi namuose, dėl cerebrinio paralyžiaus nerašau ranka, reikalingas kompiuteris, bet vaikštau, galiu lankytis bibliotekose, todėl lieka daugiau laiko skaitymui ir kūrybai.

Nuo šių metų rugsėjo mokausi Šilutės Vydūno gimnazijos pirmoje klasėje.

Siunčiu svetainei www.menobangos.lt pasaką ,,Nepaprastos bato kelionės“, kuri nėra publikuota, skelbta tik mokyklos ribose.

NEPAPRASTOS BATO KELIONĖS

Batsiuvys

Šalia nedidelio miestelio, vadinamo Helburgu, stovėjo menka trobelytė. Vakarais joje šviesdavo žiburėlis. Ten gyveno jaunas batsiuvys Bobas, jo žmona Trepsė, kuri trypdavo kojomis aslą, vos tik kas nepasisekdavo, tad jos vardas atitiko jos gyvenimo būdą. Jiedu augino dukrą Selę ir sūnų Arną. Batsiuvys pelnydavosi duonos vien tik iš batų taisymo.

Buvo nepriteklius. Vieną dieną batsiuvys įsigijo naują odai siūti mašiną. Nuo tada batsiuvys Bobas ėmėsi siūti naujus batus. Kokių batų jo trobelėje rasdavai: su užtrauktukais, su raišteliais, užsegamų, mediniais padais, odinių ir kitokių, o batsiuvys kaip užsiėmęs, taip užsiėmęs. Dalį pinigų jis išleisdavo savo būtiniems įrankiams: siūlams, odai, tad dažnai būdavo alkanas ir sušalęs. Miesto gyventojai gerai pažinojo batsiuvį ir jiems patiko Bobo siuvami batai. Kasdien jis gaudavo daug užsakymų iš miesto gyventojų. Vieni norėdavo naujų batų, kiti norėdavo, kad batsiuvys juos sutaisytų. Dėl užsakymų gyventojai braudavosi vieni pro kitus. Kai kurie netgi susimušdavo dėl vietos eilėje. Mat batsiuvys pasiūdavo gerus batus, o priėmimo dieną griežtai nustatė trečiadienį.

Bet vieną lemtingą dieną atėjo miesto meras, nešinas kiauru batu, ir tarė:

‒ Jeigu sugebėsi per savaitę sutaisyti šį batą, ‒ parodė meras į savo kiaurą batą, ‒ dosniai atsilyginsiu. Po savaitės susirinkimas, tad nenoriu būti kiauru batu.

Batsiuvys  ‑  pažvelgė į batą ir atsakė:

‒ Gal ir būtų įmanoma sutaisyti.

Tada paėmė batą iš mero ir jį atidžiai apžiūrėjo. Galiausiai tarė:

‒ Ateikit, tarkim, šeštadienį.

‒ Puiku, ‒ tarė meras ir apsisukęs išėjo.

O batsiuvys griebėsi darbo. Dirbo visą dieną ir naktį. Net pats nustebo, kad priešaušriu batas buvo sutaisytas. „Na, truputį nusnūsiu, o paskui nunešiu batą merui“, – pamanė. Po kelių valandų, kai jau buvo išaušę, batsiuvys atsikėlė, pasiėmė batą ir iškeliavo pas merą.

Miestelis buvo gražus. Pavasaris tik įpusėjęs, bet gatvės jau skambėjo nuo paukščių balsų. Tačiau čia buvo ir klastingų paukščių. Eisi kur nors neapdairiai, o varna grybšt kepurę ‒ ir nebeturi jos ant galvos. Miestelio vidury stovėjo nedidukas fontanėlis, kuris taip pat puošė miestą.

Štai keletas draugų eidami šnekėjosi apie garsųjį batsiuvį:

‒ Remigijau, va, kokius man gerus batus pasiuvo. Jeigu tavieji suplyšo, eik pas Bobą. Jis yra geriausias batsiuvys, kokį man teko matyti. Bet eik pas jį tik trečiadieniais, nes jis kitą dieną neįsileis.

‒ Nejaugi? – nustebo Remigijus. ‒ Klausyk, Rimantai, o gal jis ir naujus batus siuva?

‒ Aišku, ir man buvo pasiuvęs, va kokius, ‒ Rimantas pakėlė koją, ‒ pasiuvo juos prieš keletą metų ir šie batai dar net nemano prakiurti.

‒ Oi, bėgu namo, ‒ žvilgtelėjęs į laikrodį, pasakė Remigijus, ‒ turiu pabaigti išdirbti jaučio odą.

‒ Remigijau, ar galėsi man parduoti odos? Mat aš esu knygrišys.

Bet Remigijus neišgirdo, nes buvo toli, susitiko Bobą, pasilabino ir nubėgo, o Bobas nuėjo pas merą.

Mero namas buvo aukštas. Bobas pasibeldė į duris. Jas atidarė mero žmona.

‒ Laba diena. Atnešiau merui batą. Pasakiau jam ateiti šeštadienį, bet pabaigiau gerokai anksčiau.

‒ Aš nežinojau, kad jūs atnešate batus į namus.

‒ Tik tuomet, kai pabaigiu anksčiau nei pasakau.

‒ Užeikite trumpam.

‒ Aš turiu skubėti į savo dirbtuvę.

‒ Na, tada paimkite šį vokelį, bet neatplėškite tol, kol nepareisite į savo namus.

Bobas padėkojo ir nuskubėjo namo, nes jo ten laukė dar daug darbų.

Parėjęs pasikvietė Trepsę ir jiedu kartu atplėšė voką. Ten buvo gausu pinigų. „Po paraliais, – pamanė Bobas, ‒ čia tiek pinigų, kad mums užteks jų iki kitų metų, jei taupysime, tai gal ir ilgiau. Suremontuosiu namą, tada kelias savaites atsotogausiu…“

Bobą iš svajų pažadino Trepsės balsas.

‒ Tai dosniai mus apdovanojo, ‒ džiūgavo ji.

‒ Palauk. Aš manau, kad reikėtų merui pasiūti dar vienus batus už jo gerumą. Meras dažnai susitinka su visuomene ir jo batai visuomet turi blizgėti, – pareiškė Bobas.

‒ Tu teisingai sakai.

Bobas griebėsi darbo. Jam padėjo Trepsė. Palaukit, o kaip Trepsė galėjo jam padėti? Ogi ji paduodavo reikalingus daiktus. Po kiek laiko batai buvo baigti. Jie buvo gražūs, su raišteliais, rudi, blizgantys.

Kitą dieną Bobas su Trepse nuėjo pas merą, padėkojo už pinigus ir padovanojo merui naujus batus.

 

Kodėl mokyklose tampoma už ausų?

 

Bobo vaikai Arnas ir Selė ėjo į miestelio pagrindinio ugdymo mokyklą. Batsiuvys savo vaikus taip mylėjo, jog mokslo metų pradžioje pasiuvo jiems naujus batus. Selės batai buvo be auliukų, su raišteliais, juodi. Mergaitė buvo penktokė, tad Bobas ant bato viršutinės dalies išraitė didelį 5. Arnas buvo šeštokas. Jo batai buvo be auliukų, žemi.

O dabar, po nuobodžių apmąstymų apie batus, paklausykite linksmos istorijos.

Vieną dieną, gal trečiadienį, per muzikos pamoką, Arnas staiga išsitraukė knygą „Jodinėjimo vadovas“ ir, radęs kažkokią dainelę, uždainavo. Nesijuokite ‒ taip tikrai buvo. Mokytojas su mokiniais tuo metu grojo dūdelėmis, bet išgirdo ir tyliai priėjęs timptelėjo Arnui už ausies ir subaubė:

‒ Kur esi? Manai, laukuose?

‒ A? Atsiprašau… – sumurmėjo Arnas.

Tada Arno batas pasirodė stebuklingas ‒ mokytojui įspyrė taip, kad tas net sustaugė, greičiau iš pykčio negu iš skausmo. Arno laimei, nuskambėjo skambutis ir vaikai išgarmėjo į kiemą. Arnas per tą pertrauką apžiūrėjo savo batą ir nejučia paklausė

‒ Kodėl tu jam įspyrei?

‒ O kam jis tau tampė už ausies? – klausimu į klausimą atsakė batas.

‒ Tu kalbi? – net išsižiojo Arnas. ‒ Reikės pasakyti tėvui, juk jis tave sukūrė.

‒ Gali sakyti, bet tik neleptelk, kad įspyriau į koją mokytojui, ‒ perspėjo Arno batas.

‒ O koks tavo vardas? – pasidomėjo Arnas.

‒ Na, savo vardo nežinau, bet tikiu, kad tuoj jį sužinosiu, ‒ šyptelėjo batas, ‒ o dabar aukis mane ant kojos ir maunam namo, kol tavo mokytojas nepradėjo vytis.

Taip taip, į kiemą išbildėjo mokytojas. Žandai išsipūtę, veidas paraudonavęs kaip pomidoro, perkreiptas iš pykčio.

‒ Na, palauk, Arnai, ‒ bumbėjo sau po nosimi artėdamas, ‒ dabar tau klius.

‒ BĖGAM! – riktelėjo Arnas batui, kuris tuoj pat atsidūrė ant berniuko kojos.

‒ Ak, tu dar nori bėgti?! – šūktelėjo mokytojas ir pradėjo vytis.

Helburgo gatvelės buvo siauros, bet visai tinkamos bėgti.

Štai Trūkumų gatvė, kuri pasižymėjo įtrūkusiais šaligatviais, nepakenčiamais gyventojais ir kitokiais trūkumais.

Mokytojas nebuvo toks greitas kaip Arnas. Skirtingai nei berniukas, jis kliuvinėjo, buvo baisiai nerangus, o kartais ir gatvės žmonės aprėkdavo, kam vejasi berniuką.

‒ Pusproti, eik geriau ir geresnį darbą susirask.

Staiga mokytojas suklupo ir gerokai pavargo, traukdamas koją iš skylės.

O Arnas skuodė kaip kiškis. Jis artėjo prie kryžkelės. Vienas šaligatvis vedė į Arno namus. Kitas taip pat, tik aplinkiniais keliais, o trečias vedė į Knygrišių gatvę.

‒ Suk į namų pusę, ‒ Arnas išgirdo bato balsą.

Namai buvo netoli. Vos tik užvėrė namų duris, jį pasitiko tėvas Bobas.

‒ Kodėl toks pavargęs?

‒ Vėliau. Noriu pristatyti tau mūsų naują šeimos narį.

‒ Ir kas tai būtų? – pasidomėjo batsiuvys.

‒ Mano batas.

‒ Labas, ‒ riktelėjo batas ant Arno kojos, ‒ visų pirma noriu sužinoti savo vardą.

‒ Trepse, ‒ pašaukė Bobas, ‒ ateik čionai ir atsinešk vardų sąrašą.

Trepsė atsinešė knygą ir batui suteikė vardą Batytis. Tada batas paklausė Bobo:

‒ Kodėl mokykloje tampoma už ausų?

‒ Ogi todėl, kad vaikai neklauso mokytojų.

‒ O ar labai skauda?

‒ Truputį taip.

Tai pasakęs Bobas liepė Trepsei virti pietus, o pats nuėjo darbuotis.

Pirmoji Batyčio kelionė

Po pietų Arnas paruošė namų darbus ir, apsiavęs batą Batytį, išbėgo į lauką papliurpti su draugais, pažaisti futbolą ir taip toliau. Batytis pirmą kartą ėjo į aikštę.

‒ Ar jie manęs nenuskriaus? ‒ nerimavo Batytis.

‒ Neeee, jie nenuskriaus mano įbrolio, ‒ nutęsė Arnas.

‒ Ką tu veiki toje aikštėje? – susidomėjo Batytis.

‒ Naaaaa… nemoku paaiškinti, ‒ pasakė Arnas, ‒ pamatysi.

Aikštė buvo didelė, plati. Joje laisvai galėjai bėgioti, žaisti futbolą, krepšinį. Aikštėje laukė keli draugai.

‒ Kur tiek ilgai buvai? – paklausė vienas.

‒ Namų darbus ruošiau, ‒ nė nemirktelėjęs atsakė Arnas.

‒ Matyt, daug uždavė, ‒ pasakė kitas.

‒ Negailestingai daug, ‒ atsakė Arnas.

‒ Na, ar mes čia pliurpti atėjom? – paklausė trečias, ‒ čiumpam kamuolį ir žaidžiam.

‒ Gerai, ‒ pritarė kiti.

Tada jie paėmė kamuolį ir pradėjo žaisti futbolą. Daugiausia įvarčių vis įmušdavo Arnas. Draugai nesuprato, kodėl. Pats Arnas tai suprato ir šypsojosi, bet neišsidavė, kad turi stebuklingą batą.

Artėjo vakaras, tad Arnas turėjo skubėti namo. Atsisveikinęs kikendamas parėjo namo. Pavalgė vakarienę ir, pažiūrėjęs mėgstamą serialą, su Batyčiu nuėjo miegoti.

Kitą dieną atsitiko štai kas.

Per geografijos pamoką mokytoja paklausė, kur auga palmės.

‒ Nežinau, ‒ atsakė Arnas.

‒ Ką reiškia „nežinau“? Juk mokėmės praeitą pamoką. Ar ne, mokiniai?

‒ Taip, ‒ visi tarė.

‒ Sakyk, kad palmės auga egzotiškuose kraštuose, ‒ sufleravo Batytis.

‒ KAS TEN VISKĄ PASAKINĖJA? – riktelėjo įpykusi mokytoja, ‒ KAŽKAS PO STALU?

‒ O jūs pasilenkit ir pamatysit, ‒ pasakė Arnas, ‒ kai kas ant mano bato.

Mokytoja pasilenkė, o Batytis tik krimst į nosį. Staiga Batytis pradėjo didėti ir, padidėjęs iki reikiamo dydžio, išskrido pro langą kartu su Arnu.

Oras pasitaikė puikus. Arnas paklausė:

‒ Kur tu mane neši?

‒ Ten, kur palmės auga.

‒ Taip toli?

‒ Man visai netoli, ‒ atšovė Batytis.

‒ Į Afriką tau netoli?

‒ Ne.

‒ Tad skrendam. Gal suspėsim iki pietų.

Taip kalbėdamiesi jie nuskrido į Afriką.

‒ O kaip mums sužinoti, kur esame? – paklausė Batytis.

‒ Mes nusipirksime žemėlapį. Jei kalbėsime angliškai, jie mus supras, ‒ pasakė Arnas.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Po kelių minučių Arnas sugrįžo nešinas žemėlapiu ir pasakė:

‒ Jei galime kliautis šiuo žemėlapiu, tai mes esame Egipte.

‒ Tai einam apžiūrėti garsiųjų piramidžių, o palmes pamatysim vėliau. Bet mes neturim daug laiko, tad turim paskubėti, ‒ pasakė Batytis.

Arnas neatsakė ir nužygiavo prie piramidžių.

Piramidės iš toli atrodė labai mažos, bet priartėjus ‒ kaip dangoraižiai.

‒ Čia Gizos piramidės, o toji didžiausioji yra Cheopso piramidė, ‒ pasakė Arnas.

‒ O kas jas pastatė? – susidomėjo Batytis.

‒ Jas pastatė egiptiečių vergai. Tai buvo labai senais laikais. Piramidės buvo statomos faraonams. Tada nebuvo tokių įmantrių įrankių, kokius turim dabar. Piramides sudaro didžiuliai akmenys, kurie sveria ne mažiau kaip 500 kilogramų. Juos vergai turėjo užvilkti į viršų, nubėgti žemyn ir vilkti kitus akmenis. Vieną akmenį vilko ne du ir ne trys vergai, o kokie du tuzinai. Darbą prižiūrėdavo prižiūrėtojas, nuo kurio vergai gaudavo „beržinės košės“, jeigu blogai dirbdavo.

‒ Oho, ‒ nustebo Batytis, ‒ aš norėčiau pakilti virš piramidžių, bet nėra laiko, skubėkime prie palmių.

Arnas įsilipo į batą ir jie pakilo.

Batytis sustojo prie pirmos palmės. Bananai buvo sunokę, tad Arnas norėjo paimti vieną kitą kekę.

‒ Norėčiau bananų, bet bijau aukščio, ‒ tarė Arnas.

‒ Niekis, aš tave pakelsiu, ‒ pasiūlė Batytis.

Batytis pakilo ir Arnas nuskynė dvi didžiules kekes. Kekėse buvo po aštuonis didelius bananus.

‒ O dabar – namo, ‒ Arnas džiaugėsi, kad parskris su lauktuvėmis.

Batytis pritardamas pakilo ir jie nuskrido į namų pusę.

Kai parskrido, buvo gana vėlu, tad Bobas paklausė:

‒ Kur tu buvai?

Arnas ėmė ir papasakojo visą istoriją.

‒ O jums visiems paėmiau lauktuvių, ‒ baigęs pasakojimą tarė Arnas ir iš kuprinės ištraukė bananų kekes.

‒ Oho, ‒ tarstelėjo Bobas, ‒ nemokami dideli bananai. Už tokius parduotuvėje reikėtų mokėti kokius dvidešimt litų, nes jie baisiai sunkūs, turbūt abi kekės kartu sveria penkis kilogramus. Na, gerai, ‒ atsiduso jis, ‒ einam vakarienės.

‒ O kas vakarienei? – paklausė Arnas.

‒ Kiaušinienė, ‒ atsakė Trepsė.

Visi buvo laimingi ir patenkinti Arno žygiu į Afriką, o kaip žinia, kai esi laimingas, ir maistas yra skanus.

Kelionė į Helburgo miškelį

Baigėsi mokslo metai. Atėjo vasara. Bobas nusprendė pailsėti. Tad jis sugalvojo su Trepse, Arnu, Sele ir Batyčiu iškeliauti į Helburgo mišką. Jį visai neseniai norėjo sunaikinti, bet kažkas įrodė, jog tai – brangus žemės lopinėlis.

Taigi Bobas pasakė:

‒ Mes iškeliaujam prie miško trejetui dienų.

‒ Pala pala, juk tu tik juokauji? – nustebo Trepsė.

‒ Oi ne, aš kalbu rimtai, ‒ pasakė Bobas, ‒ ech, jau seniai beatostogavau. Vaikai, jau rytoj iškeliaujam į mišką..

‒ Valio! – riktelėjo Arnas, Selė ir Batytis.

‒ Pasiimkit meškeres, porą dubenių, sulčiaspaudę ir… porą puodų, ‒ kiek pagalvojęs pasakė Bobas, ‒ tris dienas valgysim tik žuvį, vaisius, uogas ir gersim arba vandenį iš tyro šaltinio arba spausim iš vaisių ir uogų sultis. Gyvūnų nemedžiosim. Taip pat reikėtų pasiimti dvi palapines. Vienoje miegos Batytis, Arnas ir Selė, o kitoje – aš su Trepse.

Visi tik pakratė galvas ir nuskubėjo ruoštis būsimai kelionei. Greitai viskas buvo sukrauta į turistines kuprines.

Kitą dieną visi atsikėlė labai anksti, tik Batytis norėjo ilgiau pasnausti. Arnas, Selė, Trepsė ir Bobas papusryčiavo ir tada pakėlė iš lovos Batytį. Batytis niurzgėdamas pakilo ir užmovė save ant Arno kojos.

Po kelių minučių Bobas, Trepsė, Arnas, Selė ir Batytis jau žygiavo per miestą. Mat miškas buvo už miesto. Keletas žmonių smalsiai nužvelgė Bobą ir jo šeimą ir paklausė:

‒ Kur keliaujat?

‒ Į mišką truputį atsikvėpti nuo darbų, ‒ visiems atsakė Bobas.

Keliaudami Bobas ir kiti traukė dainas taip garsiai, kad kai kurie žmonės atsisukdavo ir pritardavo.

Po kiek laiko jie priėjo miško pakraštį. Ten ganėsi stirnos. Bobas ramiai pasakė:

‒ Čia ir įsikurkime.

Vaikai ėmė statyti savo palapinę, o Bobas su Trepse ‒ savo. Kai viskas buvo įrengta, Bobas tarė:

‒ Dabar mums reikia laužavietės, tad reikia ir akmenų.

‒ Prisirinkime akmenų, ‒ pabaigė Bobo mintį Trepsė.

Vaikai tik linktelėjo ir išbėgo jų ieškoti.

Batytis Arnui tarė:

‒ Šit nemažas akmuo.

Arnas paėmė ir įsidėjo akmenį į užantį.

‒ Ten irgi nemažas akmuo, ‒ Batytis parodė į kažkokį ritulį.

Arnas priėjo, pasilenkė ir norėjo pasiimti, bet vos prisilietęs pajuto, kad tai yra spygliai.

‒ Kvaily neraliuotas! – rėkė Arnas ant bato. ‒ Kaip galėjai parodyti vietoj akmens ežį?

‒ Ką aš galėjau žinoti? ‒ suniurnėjo Batytis.

Selė, stebėdama šią parodiją, kvatojosi, bet neilgai, nes ant medžio, prie kurio stovėjo Arnas, pastebėjo gyvatę. Šūktelėjo:

‒ Arnai, bėk!

‒ Ką? – apdujęs nuo pykčio tarstelėjo Arnas, bet, pastebėjęs besirangančią gyvatę, nieko nelaukęs spruko šalin. Pabėgėjęs keletą žingsnių, sustojo, sumurmėjo kažką panosėje ir toliau ieškojo akmenų.

‒ Aš matau didoką akmenį ten, ‒ Selė pakėlė pirštą.

‒ Tai eik ir paimk. Nenoriu vėl susibadyti rankos, ‒ Arnas išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti ištryškusį kraują.

Selė kuo ramiausiai nuėjo ir paėmė akmenį.

‒ Dar kiek akmenų ir galėsim grįžti, ‒ tarė ji Arnui.

‒ Mhm,‒ suniurzgė Arnas.

Staiga iš krūmų iššoko zuikis, tiksliau zuikiukas. Jis prišokavo prie Arno ir ėmė prašyti:

‒ Priimk mane į savo draugiją. Mane tėvai išmetė iš namų ir nežinau, kur eiti.

Arnas pagalvojęs pasakė:

‒ Na, gerai. O koks tavo vardas?

‒ Mane gali vadinti Pupiumi, nes mane tėvai taip pavadino.

‒ Gerai, Pupiau, ar gali mums parodyti akmenų?

‒ Aišku! – šūktelėjo Pupius, ‒ šiame miške yra daug tokių akmenų. Bet kiek jums reikia?

‒ Mums reikia šešių, o turim tik du.

‒ Du? Aš tavo rankoje tematau tik vieną.

‒ Mano sesuo turi dar vieną.

‒ O kur ji? – Pupius nustebo.

‒ O kas ten? – Arnas pašaipiu žvilgsniu parodė į Selę.

‒ Ak, koks aš žioplys, ‒ Pupius visai nusiminė.

‒ Na gerai, užteks pliurpalų, eime ieškoti akmenų, ‒ tarė Selė, iki tol tylėjusi.

Pupius ir Arnas iškart užčiaupė srėbtuves, bet eidami vėl ėmė plepėti:

‒ Aš turiu stebuklingą… – Arnas pradėjo pasakoti.

‒ Ar tu kada baigsi? – nutraukė jį Selė.

‒ Gerai jau gerai. Papasakosiu vėliau.

‒ Aš matau akmenį, ‒ staiga tarė Pupius.

Jis greitai nušokavo prie akmens ir, smarkiai spausdamas jį letenėlėse, sugrįžo. Arnas paėmė ir įsidėjo į užantį.

Eidami jie pastebėjo keletą šakų, kurias taip pat paėmė.

Greitai visi akmenys buvo surinkti ir vaikai laimingai keliavo atgal kartu su Pupiumi ir Batyčiu. Pakeliui jie rado grybų: baravykų, lepšių, ir viską kimšo į kišenes, užančius ir visur, kur tik tilpo, tad, sugrįžę į laikinąją stovyklą, turėjo daug maisto, šakelių.

Bobas sugrįžusius vaikus pasveikino ir paklausė:

‒ Čia triušis?

‒ Mūsų naujas šeimos narys. Jo vardas Pupius ir jis moka kalbėti.

‒ Ką gi, sveikas, Pupiau. Man įdomu, ką tu ėdi?

‒ Ogi žolę, ‒ išpyškino Pupius.

‒ Na, manau, vaikams nebus sunku paieškoti truputį šviežios žolės.

‒ Čia, netoli miško, žolės užtektinai, ‒ tarė Pupius.

‒ Dabar mes rinksim uogas, o jūs galit pailsėti.

‒ Aš tik truputį pavargau, ‒ tarė Arnas.

‒ Gal nori su mumis parankioti uogų, jeigu taip, a? – įdėmiai nužvelgęs, pasakė Bobas.

‒ Oi ne, nenoriu, ‒ Arno veidas tučtuojau persimainė ir jis nuplumpino į palapinę.

‒ Na, tada mes iškeliaujam. Būkit malonūs vienas kitam, ‒ pasakė Bobas Pupiui, Batyčiui ir Selei. ‒ Ar girdėjai, Arnai?

‒ Girdėjau girdėjau, ‒ atsklido Arno balsas iš palapinės.

‒ Gerai, trumpam išsiskiriame, ‒ tarė Bobas vaikams ir su Trepse nužygiavo rinkti uogų.

Selė, Pupius ir Batytis įsitaisė palapinėje ir Selė paklausė:

‒ Kodėl tu toks niurzglys?

‒ O kodėl jūs visi sugadinot dieną, išskyrus Pupių? – klausimu į klausimą atšovė Arnas. ‒ Jeigu nebūčiau susibadęs rankos, tai dabar rankiočiau uogas. Tiek to. Einam pažaisti?

‒ Einam, ‒ pritarė Selė, Batytis ir Pupius.

Taigi vaikai žaidė tol, kol parėjo Bobas su Trepse. Jie grįžo nešini pilnais puodais uogų. Kai jie parėjo, buvo gana vėlu, tad teko uždegti laužą. Susėdę vaikai ėmė pasakoti savo nuotykius, paskui tėvai papasakojo, kad jie sutiko lapę, išgirdo stuksenant genį, o grįžtant juos „užpuolė“ daug drugelių. Per visus pasakojimus suspėjo išvirti grybai, vėliau Trepsė iš vieno puodo uogų išspaudė daug sulčių. Dar truputį pasėdėję ir paplepėję, vaikai ir tėvai nuėjo miegoti, o Batytis ir Pupius visą naktį kuždėjosi.

Kitą dieną vaikai ir tėvai tik žaidė, nes visko turėjo. Tik Arnas ir Bobas nuėjo pažvejoti, nes pietums norėjosi skanios žuvienės.

Žvejyba pasisekė, jie pagavo net keturias lydekas. Parnešę laimikį, jie nuėjo pailsėti. Vaikai ypač laukė vakaro prie laužo, nes tai turėjo būti juokų vakaras. Tėvai visaip šmaikštavo, pasakojo juokingus atsitikimus. Taip pat buvo užvesta diskusija: kas yra geriausias komikas? Vaikai iškart pasisakė už Rovaną Atkinsoną, o tėvai – už Adamą Sandlerį. Taigi diena prabėgo greitai.

O dabar paklausykite juokingiausio nuotykio, kurį jie patyrė trečią dieną.

Vaikai išėjo rinkti uogų į mišką. Taigi priėjo prie arčiausio krūmo, nukrėtė uogų, kiek tilpo, ir pasiklydo. Nusprendė eiti viena kryptimi. Paskui pasuko į kairę. Ir išėjo iš miško. Vaikai ėmė šaukti:

‒ Mama!

Jie nepastebėjo, kad yra savo palapinės kairėje pusėje ir kad iš ten atskuba Trepsė. Ji paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Mes pasiklydome.

‒ Nepaklydot. Pažiūrėkit į kairę pusę.

Vaikai suprato apsirikę ir, sugrįžę į laikiną stovyklą, viską papasakojo Bobui, kuris juokėsi susiriesdamas. Praėjus juoko priepuoliui, jis pasakė vaikams:

‒ Laikas krautis daiktus. Kitą kartą aplankysime kitas vietas.

Vaikai nieko neatsakę ėmė krautis daiktus. Po kelių minučių jie jau keliavo atgal į savo varganą trobelę. Bobas, sugrįžęs namo kartu su vaikais, Pupiumi, Batyčiu ir Trepse, pasakė:

‒ Tai buvo nemokama kelionė.

‒ Bet labai gera, ‒ atsakė Arnas.

Visi pritarė.

Kelionė pas dėdę Praną

 

Kitą rytą Bobas pasakė:

‒ Kadangi dar atostogauju, nuvažiuosime pas mano brolį Praną. Pasisamdysime vairuotoją, kad mus nuvežtų. Tai išgirdęs Arnas suniurzgė:

‒ Ko mums ten? Kad vėl tas dėdės mažvaikis tampytų man ausis.

Arnui nepatiko dėdės Prano vaikas Marius. Mat jis tampydavo Arnui už ausų ir kitaip erzindavo. Tai prisiminus, Arną supurtydavo baisi įtūžio banga.

‒ Na, manau, Marius bus protingesnis, ‒ pasakė Bobas.

‒ Duok, Dieve, kad taip ir būtų.

‒ O aš? – riktelėjo Pupius. ‒ Ar mane paliksite?

‒ Ne, ‒ atsakė Bobas, ‒ aną naktį girdėjom, kaip tu kalbėjaisi su Batyčiu.

Vaikai tuo metu nuėjo persirengti. Arnas apsiavė stebuklingą batą ir į rankas paėmė Pupių. Jie po kelių minučių buvo pasiruošę, bet užtat teko laukti tėvų. Trepsė išėjo pasidabinusi gražiausia suknele, o Bobas apsimovė paprastus džinsus ir marškinius. Trepsė išsitraukė telefoną ir paskambino autobusiuko vairuotojui Derekui. Derekas įsėdo į autobusiuką ir atpūškavo iki batsiuvio namų. Visi greitai sulipo laipteliais ir patogiai įsitaisė plačiose sėdynėse. Arnas tuoj pat užmigo ir ėmė sapnuoti, kaip baudžia Marių už jo piktadarystes, kaip Marius verkdamas prašo atleidimo, bet Arnas neatleidžia…

‒ Arnai, pabusk, ‒ nuskambėjo kažkoks balsas Arno ausyse ir atplėšė akis. Tai buvo Trepsė.

‒ Kas yra? – Arnas suniurzgė.

‒ Jau atvažiavom.

‒ Taip staigiai?

‒ Gal tau ir staigiai, bet mes važiavom valandą laiko.

Arnas buvo dar neišsibudinęs, tad jam sunkiai sekėsi atsistoti ir paeiti.

‒ Arnai, atrodai taip, tarsi būtum gerokai prisiliuobęs, ‒ tarė Selė.

‒ Prisi… koks? – Arnas pasižiūrėjo į ją.

‒ Prisiliuobęs, ‒ pakartojo Selė.

‒ Ką tai reiškia? – kaip koks pirmokas paklausė Arnas.

‒ Prisiliuobęs reiškia prisigėręs, ‒ kantriai paaiškino Selė.

Arnas susiraukė ir išsvirduliavo iš autobuso.

Dėdės kiemas buvo didelis ir visiškai nepanašus į batsiuvio Bobo kiemą, tai labiausiai piktino Arną. „Jeigu jis išgalėjo nusipirkti tokį didelį sklypą, tai kodėl jie mums negalėtų išmesti tūkstantį kitą?“ – galvojo jis.

„O jų vaikas – caca, lialia, – Arnas patylom sukikeno. ‒ Dabar aš jam parodysiu, kur vėžiai žiemoja.“

Dėdė Pranas tuo metu žvalgėsi pro langą ir, pastebėjęs brolio šeimą, išėjo pasitikti. Jo laikysena buvo gana išdidi, tad Arnas Selei šnipštelėjo:

‒ Žiū, koksai ponas mat. Tik sau ir tam kvailiui Mariui. Kitiems jis šykštus.

‒ Arnai, dabar ne laikas apšnekėti kitus, ‒ atsakė Selė.

Staiga atsidarė durys ir pro jas išbildėjo Marius.

‒ Nieko nepasikeitęs, rupūžė.

Tuo metu dėdė Pranas, Trepsė ir Bobas nuplumpino į Prano namus.

‒ Mariau, pažaiskime slėpynių, ‒ pasakė Arnas.

‒ Na, gerai. Kas slepiasi?

‒ Aš ir Selė.

Taigi Marius ėmė skaičiuoti, o Arnas, Selė ir Batytis nubėgo už namo.

‒ Batyti, padidėk, ‒ tarė Arnas batui.

Bet Batytis tik nušoko ir kažką sumurmėjo. Staiga Arnas ir Selė ėmė augti, kol išaugo aukštesni už namą. Tada Batytis pats padidėjo ir užšoko Arnui ant kojos.

‒ Nežinojau, kad tu tai moki, ‒ nugriaudėjo Arno balsas per visus kiemus.

‒ Aš šitą išmokau iš savo brolio Batono, kuris yra ant kitos tavo kojos.

Batas, kuris buvo ant dešinės Arno kojos (Batytis buvo ant kairės), nušoko ir sududeno:

‒ Aš esu Batonas, šeimininke.

Tuo metu iš už kampo išlindo Marius ir, pastebėjęs padidėjusį Arną, išsigando.

‒ Gaudykit jį, ‒ įsakė Arnas Batyčiui ir Batonui.

Jie nieko nesakę pradėjo gaudyti Marių. Prasidėjo siaubingos gaudynės. Marius greitai neteko jėgų, tad batai jį pačiupo ir atnešė Arnui. Šis paėmė Marių į savo delną ir jam tarė:

‒ Netikša Mariau, ar žinai, su kuo turi reikalų?

‒ N-ne, ‒ išsigandęs išstenėjo Marius.

‒ Tai va, nebeerzink manęs. Aš galiu bet kuriuo metu vėl padidėti. O dabar bėk.

Arnas paleido Marių ir paprašė Batyčio ir Batono:

‒ Sumažinkit mane iki įprasto dydžio.

Batytis ir Batonas sumažino Arną ir Selę, kuri į nieką nesikišo, o paskui patys sumažėjo ir užšoko Arnui ant kojų.

‒ O dabar einam pas dėdę į namus.

‒ Tu turi stebuklingus batus? – nedrąsiai paklausė Marius.

‒ Taip, jie man daug kur naudingi.

Batai ant Arno kojų nusišypsojo.

‒ Jie moka kalbėti, ‒ pasakė Arnas, ę ar ne taip?

‒ Taip, ‒ atsakė batai vienu balsu.

Kai vaikai įėjo į dėdės priebutį, Arno batai nušoko nuo kojų, nusivalė ir nusekė paskui.

Virtuvėje šeimininkavo dėdės Prano žmona Snežana. Ji šūktelėjo praeinantiems vaikams:

‒ Laba diena.

Vaikai jai mandagiai atsakė ir nuėjo į svetainę, kur sėdėjo Bobas, Trepsė, Pupius ir Pranas.

‒ Sveiki, vaikai. Bobas mane supažindino su jūsų kiškiu. Jis nuostabus.

‒ Dabar valgysim pietus, ‒ pasakė Snežana, ‒ tad maloniai prašome sėsti prie stalo.

Pietums buvo ukrainietiški barščiai, o Pupiui buvo duotas didelis kopūsto lapas…

Popietę visi praleido smagiai.

Vakare Trepsė paskambino Derekui, kad atvažiuotų. Po pusvalandžio jis jau buvo dėdės Prano kieme. Bobas, Trepsė, Pupius, Batytis ir Batonas sulipo į autobusą. Visi buvo pavargę, tad iškart užmigo. Visi sapnavo gražius sapnus.

Staiga visi atsibudo nuo ratų cypimo ir nuo staigaus stabdymo. Trepsė paklausė Dereko:

‒ Kas čia buvo?

Derekas tirtėdamas pakėlė pirštą. Trepsė pasižiūrėjo pro langą. Ji pamatė porą šernų, kurie vedėsi keturis šerniukus per kelią. Derekas palaukė, kol visi praeis ir tada paspaudė akceleratorių ir nuvažiavo toliau.

Kai jie parvažiavo, buvo labai vėlu, tad krito į lovas miegoti nieko nebesakę. Arnas buvo toks pavargęs, kad užmigo su drabužiais. Bet jis žinojo, kad ši kelionė buvo tokia pat nuostabi, kaip ir ankstesnės.

 

Dėdės Jano žvejyba

 

Bobas turėjo dar vieną brolį Janą, kuris gyveno netoli jo namų. Jis turėjo kuklų butuką. Bobas pas jį dažnai užeidavo paplepėti, skanios vaistažolių arbatos pagurkšnoti. Janas buvo dar jaunas, dvidešimt aštuonerių metų, bet daug ką žinodavo. Kartais savo žiniomis pranokdavo vyresnį brolį batsiuvį. Vaikinas neretai duodavo patarimų, kaip siūti batus. Janas augino katiną Princą.

Vieną dieną Janas pasakė:

‒ Aš seniai beragavau žuvies. Važiuojam į žvejybą?

‒ O kur tu nori žvejoti? – paklausė Bobas.

‒ Sakykim, prie Vercečio ežero.

Vercečio ežeras buvo didelis ežeras užmiestyje. Ten plaukiojo daug žuvų, ypač lydekų ir karpių.

Princas, išgirdęs žodį „žuvis“, apsilaižė ir pradėjo murkti.

‒ Matai, ir Princas pasiilgo žuvies, ‒ tarė Janas.

‒ Tai gal šiandien ir einam žvejoti, ‒ pasakė Bobas.

‒ Pavakaryje?

‒ Taip.

‒ Tada susitiksime prie miesto vartų.

Bobas nuskubėjo savo gausiai šeimynai pranešti žinią. Visi apsidžiaugė ir nuskubėjo ruoštis. Iš visų kambarių girdėjosi lalėjimas, kai kur ‒ bildėjimas.

Tuo metu Janas neskubėdamas susiruošė, apsirengė paprasčiausiais drabužiais ir paklausė Princo, kuris trynėsi aplink šeimininką.

‒ Prince, ar tu nori su manim eiti žvejoti?

‒ Miauy, ‒ sukniaukė Princas.

Tada Janas nieko netaręs paėmė ir krepšį, kuriame gulėdavo katinas, kai jiedu kur nors keliaudavo.

Po kelių minučių Janas jau žygiavo siauromis Helburgo gatvelėmis, o Princas, iškišęs galvą, dairėsi. Priėjęs miesto vartus, Janas sustojo:

‒ Čia ir palaukime, ‒ tarė jis Princui.

‒ Miauy, ‒ nekantriai sukniaukė Princas.

Janas nekreipė dėmesio į nekantraujantį Princą ir laukė toliau.

Greitai atėjo Bobas, Trepsė, Arnas, Selė, Pupius, Batytis ir Batonas. Žodžiu, susirinko visa šeimynėlė.

Pasisveikinę visi nukeliavo prie Vercečio ežero, išsitraukė meškeres ir ėmė žvejoti. Nežvejojo tik Pupius, Princas ir Arno batai. Jie atokiai susėdo ir ėmė pliurpti apie viską.

Staiga Janas, traukdamas laimikį, neatsilaikė ir įkrito į vandenį ir aptaškė visus. Tada Batytis ir Batonas, kaip susitarę, padidėjo, puolė į vandenį ir išgelbėjo Janą.

Visi jį pasitiko kikendami. Net Princas, visada santūrus ir alkanas, raitėsi iš juoko. Janas niurzgėdamas nuėjo šalin nuo kranto ir atsigulė ant šiltos žolės.

Vaikai toliau sėkmingai žvejojo. Po gero pusvalandžio žuvų visiems atrodė gana, tad susivyniojo meškeres ir laužavietėje susikūrė laužą. Kai jis atrodė užtektinai įsiliepsnojęs, Bobas ant iešmų pamovė žuvis ir paliko kepti.

Kai žuvis atrodė iškepusi, Bobas nuėmė nuo iešmo ir supjaustė. Visi skaniai pavalgė.

Arnas paklausė Batyčio ir Batono:

‒ O ką jūs valgot? Aš nemačiau jūsų kada nors valgant.

‒ Mes? – abu batai nustebo. ‒ Mes valgom paslapčiom.

Abu batai nusisuko ir ėmė taip knarkti, kad net Princas atėjo pasižiūrėti, kas čia atsitiko. „Gal ir aš truputį numigsiu“, – pamanė Arnas, bet vos tik atsigulė, kaip tyčia, atstypino išdidusis Princas ir ėmė neskaudžiai braižyti nugarą. Arnas jį nuvijo ir toliau sau miegojo. Bet, neilgai trukus, jį pažadino Bobas, sakydamas, kad jau reikia eiti namo, nes miesto sargai greitai uždarysią vartus. Arnas pašoko, apsiavė batus ir padėjo tėvams viską sutvarkyti. Tada paėmė ant rankų Pupių ir paskui kitus nuskubėjo namo.

Ir štai jie vėl žygiuoja skurdžiomis miesto gatvelėmis. Greitai priėjo kryžkelę, prie kurios Bobas su Janu gražiai atsisveikino ir pažadėjo būtinai sugalvoti įdomią turistinę kelionę.

Parėję namo, visi susėdo laukdami, kol Bobas pasidalins įspūdžiais apie kelionę. Bobas tarė:

‒ Man ši kelionė patiko. Kaip jums?

‒ Oi, neklausk, ‒ atsiliepė visi ir nusikvatojo.

Panelės Kurpaitės ir Batyčio vestuvės

 

Vieną gražų vakarą į duris kažkas pasibeldė. Arnas nuskubėjo priimti vėlyvo svečio, bet už durų nieko nebuvo.

‒ Sveikas, ‒ iš apačios atsklido lipšnus balsas.

Arnas nustebęs žvilgtelėjo apačion. Ant slenksčio stovėjo daili kurpaitė.

‒ Aš pas Batytį, ‒ tarė ji.

Tuo metu atšlepsėjo Batytis. Jis nudžiugo, pamatęs kurpaitę. Jie linksmai pasitrynė nosimis. Tada Batytis tarė:

‒ Arnai, čia yra kurpaitė Batytė.

‒ Bet kurgi jūs susipažinot? – paklausė Arnas.

‒ Labai seniai.

Tada kurpaitė ir Batytis, susikabinę už rankyčių, nušokavo į Arno kambarį.

„Kokie jie laimingi, ‒ pamanė Arnas, ‒ jiedu burkuoja kaip kokie balandėliai“

Šitaip jam bemintijant, nusiminęs priėjo Batonas ir paklausė:

‒ Kodėl aš negaliu turėti antros pusės kaip Batytis?

‒ Ateis laikas, ir tu turėsi, ‒ nuramino Arnas Batoną.

‒ Tikrai? – juodos Batono akys sužibėjo.

‒ Tikrai, ‒ patikino Arnas.

Staiga nuo laiptų kūlversčiom nubildėjo Batytis, jo veide švietė džiaugsminga šypsena.

‒ Aš vesiu, ‒ džiūgavo jis.

‒ Kada? – paklausė Arnas ir Batonas.

‒ Po mėnesio, ‒ išdidžiai atšovė Batytis.

‒ Oi, ne, aš jam niekada nebūsiu lygus, ‒ visai nusiminė Batonas.

‒ Na na, nenusimink, ‒ bandė guosti Batytis.

Bet Batonas, atrodo, nė nemėgino tvardytis. Jis pradėjo verkti ir pasislėpė už Bobo krėslo. Bobas atsistojo ir paėmęs verkiantį Batoną, paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Batytis veda, o aš taip ir liksiu senas batas, ‒ proverksmiais atsakė Batonas.

‒ Batytis veda? Argi batai gali vesti? – Bobas griebėsi už galvos, o Batonas skaudžiai žnegtelėjo į Bobo krėslą.

‒ Aišku, kad gali, ‒ Batytis atsakė gana išdidžiai, ‒ tik batus suveda bato-vyro savininkas ir mums nereikia jokių žiedų, ‒ paslaptingai žvilgtelėjęs į Arną, pridūrė Batytis.

Batonas dar tebekūkčiojo:

‒ Kai jis ves, mane paliks vieną.

Tuo metu nuo laiptų nulipo panelė Batytė. Ji grakščiai šokinėjo nuo laiptelio ant laiptelio. Pagaliau atsidūrusi ant tvirto grindinio, ji paklausė Batyčio:

‒ Kur gyvensime po vestuvių?

Batytis, pagalvojęs, atsakė:

‒ Šiuose namuose.

‒ Puiku, ‒ riktelėjo Batonas. Jis labai džiaugėsi.

Staiga iš virtuvės atbėgo Trepsė. Ji šaukė:

‒ Aš viską girdėjau. Gal galėsiu pasiūti suknelę?

Trepsė buvo šauni siuvėja, nors nesivertė siuvimu.

‒ Būtų puiku, ‒ pasakė Batytė.

Tai išgirdusi, Trepsė čiupo ruletę ir išmatavo Batytės kūnelį. Paaiškėjo, kad reikės labai smulkios suknelės.

Po kelių dienų suknelė buvo pasiūta, o per tą laiką Batytė viešėjo pas Arną. Batonas neilgai trukus susidraugavo su Batyte ir po kelių valandų jiedu drąsiai šnekučiavosi.

Neišvengiamai greitai artėjo Batyčio vestuvių diena. Visi joms ruošėsi. Bobas pasikvietė brolius į „savo kūrinio vestuves“.

Pagaliau atėjo toji diena, kada turėjo įvykti Batyčio vestuvės. Diena išaušo graži. Jaudinosi ne tik jaunieji, bet ir pats Arnas. Juk jam reikės pabūti už kunigą.

Mišios buvo ilgos, todėl jų neaprašysime, pasakysim tik tiek, kad jos buvo gražios. Štai paskutiniai Arno žodžiai:

‒ Skelbiu jus vyru ir žmona.

Po mišių svečiai susirinko prie šventinio stalo ir šventė tęsėsi iki vėlumos.

Po vestuvių Batytis ir Batytė ilgai ir laimingai gyveno batsiuvio Bobo namuose.