Category Archives: Jaunimo kūryba

Mingaudė Kotryna Zujūtė. Šiandien einant gatve

Mingaudė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mingaudė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Credo quam absurdum

Vilniaus universiteto filologyno studentė (išsyk daug pasako apie žmogų), prancūzų filologija, 1 kursas, 2 grupė. Vidurkis pusėtinas.

Laisvu laiku, likusiu po verkimo bei planavimo iššokti pro balkoną būnu kur nors prie teatro;

Rašau tik traukiniuose, troleibusuose (apskritai, viešajame transporte);

Policijos įskaitoje nesu (bet juk dar ne vakaras);

Naktimis (o ypač prieš egzaminus) garbinu Apoloną;

Naujas gyvenimo tikslas – dirbti princese Prancūzijos Disneyland’e.

Tai va tiek.

 

Mingaudė Kotryna Zujūtė

Šiandien einant gatve…

Šiandien einant gatve netyčia pro mane praskrido aktorius. Aktoriai man jau seniai nėra kažkas labai didelio ir paslaptingo, kažkas stebuklingo, bet, tenka pripažinti, jie kitoje realybės suvokimo orbitoje sukasi (din-din tokie, na, keistoki, visi šita slaptai galvojam, tik ššš). Tas asmuo, pasivertęs į tūžmingą kranklį, tamsiu, nuo psichologinės bei moralinės naštos iškankintu veidu, tuščiu, bet tuo pačiu ir giliuose mąstymo toliuose perdrėkusiu žvilgsniu stebeilydamasis kažkur į tolius, pralėkė pro mane gatvėje.

„Ne nu kaip koks narkomanas“, ‒ pamaniau.

Kaip tik tą rytą, prieš lipdama iš troleibuso, virš jo durų pamačiau prilipintą tokį nublukusį ‒  nublukusį labiau nei mano viltys įstoti į akademiją – skelbimuką. „Nori nustoti vartoti narkotikus? Anoniminių narkomanų klubas laukia tavęs!“. Bent jau kažkas laukia – bet ir tai, sąlygos iškeltos ‒ „jei nori nuSTOTi vartoti narkotikus“. O jei aš noriu PRAdėti (šiaip gerai pagalvojus, toks klubelis ir būtų geriausia vieta pradėti vartoti ‒ visi specialistai, žino, nuo ko pradėt, kas geriausiai apneša, žino, kur, pas ką ir kiek kainuoja)?

Tas praskriejęs kitos realybės padaras įmetė man mintį – o jei tapčiau narkomane? Gal aš noriu būti narkomane? Įsivaizdavau: ateinu aš į Anoniminių Narkomanų Klubą ir, sukantis ratui pagal laikrodžio rodyklę, visi prisistato. Vienas sako: „Aš Vladas, vartoju jau 20 metų, bandžiau marihuaną, uosčiau kokainą, leidausi heroiną, LSD vartoju vietoj vitaminų, ale kai užragavau Angelų Dulkių, tai suvokiau, kad jau gal tau, Vladeli, gana, jei dar gyvenimėlį myli“, kitas – panašiai, išragavęs visko ir gyvenęs visur. Galiausiai eilė ateina man, ir viskas, ką galiu pasakyti, yra, jog vieną kartą esu buvusi prie žmonių, kurie rūkė žolę. Toks liūdnokas scenarijus mano pozicijos (iš tiesų tai čia džiaugtis reikėtų, kad neturiu patirties su „dalykais“).

Žmonės teisia narkomanus taip, jog baisu. Nekenčia ir spjauna į juos dar labiau nei į alkoholikus (nors čia gal dėl to, jog, khem, „tautuos bruožas gi“), bet ir labiau nei savo nekenčiamus neheteroseksualus. „Narkomanas gali padaryti bet ką!“ ‒ na, taip. Tiesa.

Visi žmonės ‒ narkomanai, negalintys tverti be savųjų narkotikų, dėl kurių jie žudo ir žudosi. Vieni desperatiškai ieško ir gyvena meilėje, kiti – alkoholyje, tabako džino lempoje, darbe (darboholizmo problema irgi labai rimta) ir taip toliau, ir taip toliau…

Ir staiga aš supratau – aš juk ir dabar narkomanė! Man ir dabar lupasi oda pagalvojus, jog laukia nuolatinės miesto kultūros intoksikacijos proceso ištoksikacija. Kliedėjimas, karštinė, išprakaituotas teatras nemigos naktimis. Tokia agonija mane visada traukia į agresyvią apatiją, o apatija yra hiboidinės šizofrenijos bruožas. Ech, ar šiaip, ar taip, sako, kad nesusivokiu šiame gyvenime, tai kas ta šizofrenija, kai pagalvoji – tik šioks stoks priedėlis prie bylos pasididžiavimui.

Net užsinorėjau būt šizofrenike…

Pranešimai. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pranešimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Simona Katiliūtė – Garliavos Jonučių gimnazijos pirmaklasė. Jos kūrybą Meno bangos publikuoja antrą kartą. Manome, kad ne paskutinį. Tikime Simonos kūrybiškumu, jos drąsa ieškoti, bandyti.  

Subtili. Ieškanti. Atvira, tačiau sauganti paslaptį. Ir ne vieną. Taip galime apibūdinti savo autorę, eilėraščių ir impresijų kūrėją, Simoną Katiliūtę.

Gintarė Adomaitytė

 

Šiandien „oruose“

Mano ausyse lyja, kojas glosto švelni saulė,

Rankos šąla Antarktidoj, tuo tarpu krūtinė skęsta kartu su Atlantida,

Akys paskendusios migloje, o nosis bando įkvėpti pro sniegą,

Kol orų mergaitė pranašauja „šilta“.

 

Žvaigždės vandeny

Žydrame lapelyje skęsta žodžiai juodai užrašyti. Skęsta tarsi debesys, tarsi akmuo tamsiam vandeny. Tarsi žvaigždės.

Mano puodelyje garuoja karšta citrinos arbata, o šalia stovintyje stiklainyje ilsisi keli teptukai.

Užtraukiu užuolaidą – suteikiu kambariui tamsą, tada leidžiu iš naujo prasiskverbti šviesai. Kambaryje neįtikėtinai šviesu. Traukdama ranką įsiduriu į kaktusą. O jis į mane spokso ir išsipūtęs grąsina man dar kartą įdurti.

Ah. Spyglys. Užuolaidos. Lapelis.

Žodžiai paskendo, kaktusas nebekelia pavojaus, nes arbata nebegaruoja. Žvaigždės vandeny, o citrina negyva plūduriuoja paviršiuje.

 

(Ne)sapnavau

Susitinkam kažkur senojoj Anglijoj ir tu man pasiūlai arbatos. Neatsisakau. Arbata man patinka, o ir tu visai įdomus žmogus atrodai. Padedi man ant stalo porcelianinę lėkštutę ir puodelį. Puodelis gėlėtas, lėkštutė balta.

Sėdim, žiūrim ir apžiūrim. Vienas kitą apžiūrinėjam, po to puodelius vartom.

‒ Įpilti? – klausi.

Palinkčioju galva ir tu atsistoji. Kai pasilenki paimti arbatinuko riesta rankenėle, tavo puošnūs drabužiai sušnara.

Kiekvienas tavo judesys toks žavus, kad geriau tave stebėti, nei arbatą ragauti. Bet vis dėlto tu savo plastiškais judesiais įpili mums arbatos. Tada išeini.

Kai grįžti, tavo veidas pabalęs, bet šypsena vis dar laiko ištempusi skruostus. Rankose laikai lėkštę. Lėkštė balta, kaip ir mažosios porcelianinės. O lėkštėje pilna gėlių žiedų. Visi balti, tik turi skirtingus atspalvius.

‒ Ragausi?

Išsirenku rusvo atspalvio žiedą ir suvalgau. Jo skonis… geras. Tiesą pasakius, jo net nėra.

Tada pakeliu arbatos puodelį

mano ranka sudreba, o

porcelianinėj lėkštelėj

atsiranda

lašas.

Pasaulis sniege. Neringos Dangvydės kūryba
Pasaulis sniege. Neringos Dangvydės nuotrauka

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

 

Neu
Neužšąlantis. Neringos Dangvydės nuotrauka

,,Kaip gera, kad jaunimas turi kur publikuoti savo kūrybą“,  ‒ taip rašė MENO BANGOMS ne vienas autorius, siųsdamas naujametinius linkėjimus ir sveikinimus.

Tikrai turi. Ir turės. Mes dar banguosime. Ačiū, kad esate kartu.

Ko galėčiau linkėti MENO BANGŲ gerbėjams? Matyt, viskas, kas rūpi man, redaktoriui, jau parašyta mūsų autorės Vaivos Petrylaitės impresijoje.

Belieka nerti į jos  žiemiškus žodžius.

Marius Kraptavičius

Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Vaiva PETRYLAITĖ

 Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

O žiemos dangus dar žvaigždėtas. O žiemos dangus dar byra smilgų smiltimis į mintis. O žiemos dangus dar tamsumoj slepia sužeistus ir išsigandusius žvilgsnius. O žiemos dangus dar tyliai atpučia cinamoninį vėją pro skilusį lango rėmą. Susuka jam guolį palubėj. Palubėj sukabina visus taškuotus puodelius – dugnu aukštyn. Išpilsto garuojančius skysčius, sumaišytus iš ašarų, rūko, ilgesio apsikabinimams, troškimo šypsotis, mirtenėmis kvepiančios odos aksomo. Pakabina pilnatį, kuri šitokiu baltumo ryškumu kvapą gniaužia pažinimo paslaptimis.

Kaip įeiti į žmogų, įduoti jam grūdą, kad už(si)augintų norą pažinti. Patirti. Išgirsti. Matyti. Nebijoti. Kalbėti. Įsileisti.

Kai jauti, kad žodis, lėkdamas virpančiais žaibolaidžiais, gumulu užstringa kažkur gerklugaly ir lūpomis išsprūsta tik kvailas šnypštimas ar susivėlęs šveblenimas, pertraukiantis vis dar nedrąsią tylą, nedrąsų ir nevienodą alsavimą, kuklų asfalto pėdavimą. O visi klausimai. Jų tiek daug! Jie visi lieka vilkėti klaustukais. Kyboti Mėnulio briaunoje iki kito šilkinio ryškios nakties pluošto.

Būti ar nebūti? Bus ar nebus? Retorika pasikabina ant tos pačios mėnesienos ryškumos.

Tuomet nakties dangų užtrauki muzikos garsų ir melodijų roletais, kad dar bent truputį galėtum būti arčiau. Bent įsivaizduoti esąs arčiau. Bent pamaitinti mintis ir sušildyti rankas širdkišenėse. Užuosti jūros ošimą ir bangų srovenimą Tavo kūno ląstelėmis. Bent aliuzijomis į iliuzijas surasti oksimoroną, kuris sušildys nors vieną mintį apie tai, kad gali būti ne vienas.

Šviesmečiais praskrieja priešaky matoma iškraipyta pojūčių interpretacija, akimirkos, kuomet gali pasiekti debesis džiaugsmu, kuris kengūrų šoklumu veržiasi lauk. Sumušti asmeninį plačiausios šypsenos rekordą, kuomet šalia esantis Tavęs nebaugina, o būdamas savimi iššaukia pa(si)tikėjimo ir saugumo pojūčius. Kuomet išlaisvinęs sielą iš „KąPasakysKiti“ gniaužtų išlaisvini ir kūną, išlankstai judesius, kurie ilgam buvo įsprausti į per mažą šalto metalo dėžutę.

Prabyli. Savo žodžiais, kurių nebebijai. Kuomet gali vaikščioti visais spalvotais Vilniaus stogais, jų skardžiais, šokti grojant tylai, sėdėti ant jų plevėsuojant šalikų skvernams, sutręšusių kėdžių ranktūriais serviruoti arbatą ir… kalbėti(-s). Taip, kaip jau niekada nebekalbama. Taip, kaip jau nebemokama. Akimis. Sielomis. Širdimis.

Klausyti(s). Išgirsti.

Belyčiai. Besvoriai. Betūriai.

Žmogui reikia nedaug, kad prisimintų, kas jis yra. Kad sušiltų ir sušildytų. Tik kito žmogaus ir kitos Mėnulio pusės.

Gal dar lašo lietaus, savo įlašėjimu į garuojantį arbatos puodelį akimirkai sustabdančio miesto laikrodžio rodyklių sukimąsi.

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal. Išdrįsti pa(si)tikėti atvirumą.

...o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka
…o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Aušrinės spalvos. Aušrinės Kurgonaitės kūryba

 

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinę Kurgonaitę svetainė menobangos.lt laiko savo autore. Publikuojame jos tekstus jau trečią kartą.

Aušrinė – Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos III klasės mokinė – sėkmingai dalyvavo Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Jai sekėsi ir mūsų – Meno bangų – konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“.

Savas stilius, savas požiūris, savi ieškojimai – taip galime apibūdinti Aušrinės bandymus.

AUŠRINĖS SPALVOS – kyla noras būtent taip pavadinti čia publikuojamą Aušrinės Kurgonaitės  kūrybinių bandymų (tartum rašytinių akvarelių) ciklą.

 

Apie mėlyną

Aš gimiau liūdnas žmogus. Gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. Kaip mano mėlyna siela. Nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip – noriu to ar ne – kartais jautriai reaguoju į įvairias smulkmenas. Net kai stipriai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras, ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

Nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. Iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. Yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada ‒ liūdnų. Nieko nekaltinančių, tik tyrai liūdnų. Ir iš dalies gaila. Nes liūdesy daug grožio. Nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. Kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria, ir viskas ima rodytis kitaip. Labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. Ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį, jautiesi kažkoks… brandesnis.

Gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. Kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. O su liūdesiu lieki vienas. Jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma, ir tada nebelieka kam tavęs gailėtis. Lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, nuolatos spazmais suspaudžianti fiziškai. Gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

Nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. Kaip tik jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokie esą). Jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. Jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą – vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

Bet mėlyna būna visokių atspalvių. Mėlyna gali priminti alyvas, kurių žiedeliai tyliai sprogsta pavasarį. Mėlyna gali priminti sodrios rugpjūčio nakties dangų, tokį, kuris atrodo toks švelnus ir ramus, kad norėtųsi jame paskęsti. Mėlyna būna visokių atspalvių.

Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka

Linksma

Man sakė, kad keiktis negražu ir negražu visiems rodyti vidurinius pirštus. Man sakė, kad nemandagu juoktis atlošus galvą, reikia santūriau. Man sakė, kad prie velykinio stalo negalima sėdėti su treningu. O man linksma. Daug laiko leidžiu viena. Bet linksma man ir vienai.

Man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. Kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. Bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. Kai pradedu bijoti, kad aš nekaip rašau, nekaip fotografuoju, nekaip filmuoju, nekaip piešiu, nekaip groju, nekaip bendrauju, nekaip mokausi ir iš viso nekaip būnu.

Bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. Saulė šviečia, kai kada nebešviečia, ir man linksma. Gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių. Bet juoksiuosi atlošusi galvą ir rodysiu vidurinius pirštus, jei tik norėsiu. Gal aš ir nesukursiu nieko reikšminga. Bet vis tiek tai darysiu. Nesustosiu. Nebent pati norėsiu, tik jei norėsiu, tai ir sustosiu. Bet dabar nenoriu. Ir man linksma.

 

Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka

Abejingumas mums neegzistuoja

Taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. Jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš. Vakar vakare užmigau su Bukovskiu. Eilinį kartą many virė gyvenimas, ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. Neprognozuojamas žvėris. Ir vakar jis mane dusino – vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs. ‒ Tu tik slepi baimę po ta energija. ‒ Puiku, kad tu geriau žinai. ‒ Visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. Kitaip patys save suėstų. ‒ Aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.

‒ Kai vieną dieną nebeturėsi ką veikti, kai nebebus ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likti su savimi. Ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. Užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. Kaltė tave suvirškins. ‒ Kai nebeturėsiu ką veikt, galėsiu ramiai numirti. Tai buvo vakaras, kai sekundę turėjau likti su savimi. Pameni, kaip kažkada nustūmei mane nuo dviračio, ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? Aš irgi ne. Ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. Skaudėjo žiauriai. ‒ Man nepatinka pirkti maistą „Maximoje“. Man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasipūtusiomis pusseserėmis. Man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas. ‒ Nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. Nepatinka, kai užuot reiškusi savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne? ‒ Nekenčiu tavęs. ‒ Myli mane. Nes sakau tau tiesą. Nervinausi. Grąžiau rankas. Nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. O, seniai taip bebuvo… Pasiilgau. Sadomazochizmas skamba taip poetiškai. Kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. Bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. Kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti. Jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, skausmo likutį iškęsiu aš. Kad juõda būtų iki galo. Mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. Kad bálta būtų iki galo.

Turbūt būtų paprasčiau nemiegoti

Šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę. Mano sapnai nesveiki. Nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. Sapnuoju juos mažiausiai po tris per naktį. Kartais galiu kontroliuoti juos. Aš nesapnuoju simbolių, sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. Sapnuoju ateitį. Sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. Mano sapnai nesveiki, ir man tai patinka.

Mes buvome aštuoni. Patalpa keista. Tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos išklotos dailiomis plytelėmis. Viskas užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. Centre – apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis. Tas baseinas lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. Jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. Jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. Aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. Staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, nėrė į vandenį. Visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. Konstrukcijos – lyg specialiai paruoštos: tiek, kiek žmonių, aštuonios. Maniškė liko tuščia. Žmonės – visi jauni – išleido paskutinius oro burbuliukus. Jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. Oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose – jokių emocijų. Jokių begarsių klyksmų. Jokios panikos. Pirmos merginos akys staiga sustingo. Jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. Tada antro žmogaus. Ir trečio. Kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien ūžimą, tikriausiai vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. Įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka
Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka

Vėl sveikinamės

O, štai ir tu, labas vakaras! Ar derėtų sakyti „Labas rytas“? Matau, ką tik pabudai, ir tavo akys dar patinusios. Nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendinčius mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. Bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti, kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. Viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. Ir vėl nespėjau užmigti, iki tau ateinant. Bandau kasdien ir kasdien, man nepavyksta. Turbūt metas priprasti. Nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. Bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

Matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. Negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? Šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. Tavo plaukai nemaloniai šiurkštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. Girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. Ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis, ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. Žinau, ko atėjai. Nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. Nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą, atrodo dar raudonesnė. Kraujas dar ne visiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. Tavo išraiška staiga persimaino. Akys išsiplečia ir šoki prie manęs. Suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. Juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. Pastebiu, koks tu susikūprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. Kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. Mano kambarys – chaosas. Netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. Nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsitrenkia į kuprinę, ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. Kuprinė nuvirsta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. Apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. Tu atsitiesi ir susirauki. Nuo dantų varva kraujas. Šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. Išbėgi pro duris spintai dar nespėjus nuvirsti, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną, ir žiūriu, kaip į šalis lekia dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas taip brangu ir taip be vertės. Spinta nuvirsta ir viskas jau sudaužyta.

Likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. Mėnuo apšvietė mano veidą. Pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis.

Tarp blakstienų

 Snaigės krito lėtai. Pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilkšvai rudame purve. Jokių ceremonijų. Man patinka gatvės žibintų šviesa. Ji oranžinė, švelni. Žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. Visi identiški. Primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. Lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištįso į šalis. Nežymiai judinau akių vokus, ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. Atrodė, kad man jau šilčiau. Taip ir ėjau – prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. Kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? Kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? Turbūt murzinai rusva.

Palikai mane eiti vieną. Niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. Nemalonu, nesaugu. Šalta. Bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. Pasirodo, nėra jau taip baisu. Atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. Nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. Gal ir tu man atleisi. Per daug tylėjau, per daug šnekėjau. Tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau, ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. Nemokėjau juoktis, kai reikėjo. Dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. Jokių ceremonijų. Atleisk man.

Kairėje išgirdau trinktelint duris. Šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. Niekaip negalėjau įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių. Bute išgirdau porceliano dūžį. Juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. Šis šešėlis neturėjo šešėlio. Išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą – bėgantį be garso manęs link. Jam pralekiant pro šalį spėjau pamatyti šaltas, plieno spalvos akis. Padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau: jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. Tai buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

Staiga tos žmogystos puolė žibintų link. Priartėjusios jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. Visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. Stojo visiška tamsa.

Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Apie trečiąjį konkursą ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Svetainė www.menobangos.lt didžiuojasi ir džiūgauja, kad yra skaitoma, regima, aptariama.

Mūsų konkursas ,,Žvelgiu į Lietuvą“ sulaukė keliolikos gimnazistų rašinių. Gaila ir liūdna, kad kai kurie autoriai konkurso sąlygų lyg ir nesuvokė. Burbėti, zirzėti, nervintis ‒ tai ne publicistika, ne eseistika, ne rašymas.

Laukėme žvilgsnių, savyje talpinančių jausmus, norus, gyvensenos keistumus,  skirtingų kartų dermę ar nedarną.

Laimei, jų sulaukėme, juos atradome.

Publikavome keturis rašinius – jie iš tiesų verti svetainės www.menobangos.lt lygmens.

Konkurso rašinius aptarė, vertino du žmonės: rašytoja Neringa Dangvydė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Gabrielius Zaveckas.

Abu vieningai išrinko pirmąją konkurso laureatę. Ji – Gintarė Vydmantaitė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė. Komisijos nariui Gabrieliui Zaveckui itin imponavo Gintarės ironija, dar labiau – jos turtingas žodynas, vaizdinga kalba.

Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai suskaičiavome komisijos skirtuosius pažymius, tai paaiškėjo, kad kitos trys konkurso dalyvės ‒ trys įdomios autorės – jų, tų pažymių, surinko po lygiai.

Klaipėdietė Salvija Stončiūtė (dabar jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė), Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija), Evelina Matulevičiūtė (Rūdiškių gimnazija) yra mūsų konkurso prizininkės.

Sveikiname Gintarę, Salviją, Aušrinę, Eveliną.

Visada lauksime jų rašinių – jų kūrybinių bandymų.

Konkurso laureates ir komisijos narius apdovanos mecenatai: leidykla ,,Gelmės“ ir  Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Savo dovaną – už ieškojimus, už keistumą, už savastį – Salvijai Stončiūtei skiria rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Pažadame, kad www.menobangos.lt banguos ir šiais, ir kitais metais.

Ar banguosite, mūsų rašytojai, mūsų skaitytojai, kartu ir drauge?

Pagarbiai,

Svetainės www.menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaiva Petrylaitė. Kūryba

Vaiva Petrylaitė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vaiva Petrylaitė. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaiva Petrylaitė

Laikau save keliautoja. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme – mintimis nuolat keliauju ir inklinuoju savo jausenas, sukeliamas pasaulio unikalių skirtybių. Ir šiuo metu keliauju, ieškau neatrastų vietų, kelių, žmonių, kurių stebėjimas padeda ,,gimti“ mintims ir žodžiams. Man svarbu jausti laisvę, kad galėčiau rašyti. Ir svarbu rašyti, kad galėčiau kvėpuoti laisve. Svarbiausia – simbiozė.

Prereziumuojant bangomūšas abipus krantų

Vandenyno skalaujami trys vasaros mėnesiai lekia kaip bičių spiečius, užuodęs žiedų kvapą. Ir Tu taip. Leki. Uostai. Keiksnoji, liūdi, šypsais į vieną skruosto duobutę, verki į kitą. Matai viena akimi, po to kita, dar kiek vėliau nei viena. Nes tada jau nebereikia matyti ‒ pradedi jausti. Jausti momentų, akimirkų, potyrių, žmogakaitos, laiko, žvaigždynų, gravitacijos metamorfozes. Tikslu pastebėti, kad dangūs čia atrodo kitaip. Dangūs, kai matai didžiuosius žvaigždynus, didžiuosius Grįžulo ratus, išmaniaisiais, iš sunkiai uždirbtų pinigų pirktais technologiniais įrenginiais, stebi zodiako ženklų išsidėstymą toje beerdvinėje erdvėje, ausin skambant mistiškai raminančiai nakties muzikai. Stebi miškų kasdieniai kintančias spalvas. Voverių, burundukų, kojotų krebždesius nakties tankumyne. Po to gimsti iš naujo.

Gimsti antžmogiu. Pradėjus greičiau suktis gyvenimo ratui, nebesupranti, kur Tavo dienos ir kur Tavo naktys. Robotėji. Šilumą keiti šalčiu. O mintis ir jausenas maišai su kasvakariniais kokteiliais. Suragauji ir miegu paslepi tai, ką dienoje ar naktyje išgyvenai. Iki kito ryto. Kuomet diena prasideda tokiu pat ritmu. Leki. Lyg kas būtų paspaudęs mygtuką valdymo pultelyje, kurio funkcija ‒ greitai perbėgti nenorimus epizodus filme. Ir juk aš. Ir juk mes. Kaip filme. Ir kai tik jau galiausiai sustoji, pradedi plačiau atmerkti nuovargiu užspaustas akis, širdį, mintis. Įpranti ir pradedi įsileisti. Dažniau šypsotis, nes juk žinai, kad šypsena šildo. Pradedi matyti žmones, girdėti jų žodžius tarp eilučių, kurie išreiškia vertinimą to, ką Tu turi geriausio ir apie ką šituose Atlanto mėnesiuos pamiršai. Galvoti, kad pamiršai apie tuos, kuriuos palikai už Atlanto mėnesių. Kitapus kranto.  Nepamiršai. Tik pabėgai nuo savęs juose. Nuo jų savyje.  Prisiriši prie tų, kuriuos matai šalia, kurie bangomūšų mėnesiais tampa dalimi tuo, kuo gyveni.

Saulė savo fiksažu sulieja raides žodžių, sakytų, kad draugų čia būti negali. Ir nebus. Draugų. Gal ir ne. Bet žmonių, kurie dovanoja Tavo atlantiškos vasaros akimirkas, momentus, šypsenas, nuovargius, gali. Ir bus. Žmonių, kurie išvykdami ašarotomis akimis prisipažins, kad gavo daugiau nei gyvenimo daviniu galėjo tikėtis. Kad susitikimu Europos kontinente tiki. Ir kad su savimi išsiveža dalį kiekvieno mūsų.

O mes, bažnyčios varpams skambant, tikim ir planuojam keliones pas kiekvieną, dviem metams į priekį. Tikim. Ir (ne)kiekvienas, kasdien mindydamas tą pačią smėlėtą proskyną, sustojam ir girdim už medžių tankumyno skambant gyvą saksofono muziką. (Ne)kiekvienas įsileidžiam tuos kelis, vibracijomis nugarmėjusius akordus, kurie akimirką paverčia žavinga ir išspaudžia nuoširdų šilumos šypsnį Tavo lūpų kampučiuose. (Ne)kiekvienas pamerkiam akį ant tvoros ritualinį šokį šokančiai voverytei ar saulėgrąžas lukštenančiam burundukui, bevizginančiam uodegą, kai nori žaisti slėpynių. (Ne)kiekvienas leidžiam savo pavargusį nakties kelią nušviesti padangėje kybančiams jonvabaliams.

Norint sustabdyti vietiniais miškagreitkeliais riedančius autobusus turim to ring the (bell) wire, timptelint už varinės virvutės, įtaisytos autobusų priestikliuose. Šitaip pat timptelint norisi sustabdyti akimirkas, kurios dar nepamatytos ir neišgyventos. Su žmonėmis ar be jų. O kad ir be jų. Nes vietiniai čia vis tiek tik šypsosi į akis. O už akių burnoja ir neišprususiais europiečiais vadina.

Dienos tokios. Saulėtos ir paukščių čirškesiais užpildytos. Užpildytos ir Augusto žmonėmis, kurie įnoriais ir pageidavimais, turbūt, būtų aukščiau už pačią D. Britanijos karalienę. O vakarai… šieji jau vėsūs ir nusėjami vabzdžių įkandimais, zvimbesiais ties ausų būgneliais, cigarečių ir ne tik kvapais, miglą akims ir mintims klojančiais dūmais, alkoholio lašais, susigeriančiais į sutręšusias medines,vidinio kiemo grindis. Bet visame tame yra dar gero ‒ žmonių ir pokalbių. Pokalbių, žiūrint į tuos pačius žvaigždynus. Ir lobių skrynių, tuose pokalbiuose rastų. Skrynių, kurias supakavai ir paslėpei laivo podenyje, kad galėtumei parsiplukdyti namo.

Sėdžiu sutręšusioje valtyje miške, šalia namų, smeigiu ryžio grūdelį sulinkusia šakute, girdžiu žodžius Watch her run. Can you feel it? ir galvoju, kad nepastebėjau, kaip trys mėnesiai nubėgo samanotų miškų šaknų išvagotais takais.

Augusto dienos slepiasi po tuščiomis ledų dėžutėmis, o kelionių maršrutai dar nesuplanuoti.  Nesuplanuotas ir tolimesnis gyvenimo maršrutas.

Dabar yra tik heart’s on fire, troškimas pasaulio ir vaizdų. Troškimas sulėtinti laikrodžių tiksėjimą ir prailginti nakties laiką. Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui.

Keturiolika valandų nepertraukiamo miego, laikrodis ant riešo ir mamos darželio lysvėje augančių mėtų kvapas išprotėjimui ir norų pildymui.

Nedaug. Kitaip. Be savęs. Bet dar stipriau laisve kvėpuoti.

Dėkoti už akimirkas ir žvilgsnių sankirtas.

Šilta. Kažkur širdies skilveliuos.

Trajektorija. Neringos Dangvydės nuotrauka
Trajektorija. Neringos Dangvydės nuotrauka

Vėjo šliaužtiniuose suvynioti žmonės

It tiesi žvakės liepsna mėnesienoje, naktis atsispindi sidabro balose mirkstančiais laumžirgių sparnų vitražais. Sienose mirga šalti ir nuplikę bažnyčių bokštų šešėliai, kuriuos vis dar bandai išrašyti žodžiais pageltusiuose rudens slėniuose. Upių vandens miražais lūžta ledinės tiltų sijos, skambančios nuo baltų padų aidų į pogrindžio tuštumą. Vyzdžiai nusidažo rudeniu, kai šaltais pečiais lieti garstyčių spalvos namų stogus. Blakstienų guoliais gaudai blunkančias žvaigždes, kurios užgęsta, kai pirštų pagalvėlėmis nevalyvai bandai nupiešti savo esatį, išsuktą laiko dūžiais į kranto rifus. Tyliai veidą priglaudi prie drėgnos senamiesčio skersgatvio sutrūkinėjusios plytelės, tikėdamasis po ja pajusti miesto garsų metamorfozėse suvyniotą save. Atimtomis mintimis, juslėmis, nuo tuštybės pavargusiais žvilgsniais, dienomis, kuomet nebyliomis akimirkomis bandai sužvejoti iki standumo suplaktoje pieno putoje nuskendusius drugelius, iš nerimo drebančiomis rankomis vis dar manaisi trokštąs pažint pasaulį. Žmogų jame. Atveri tūkstančius džeržgiančių vyrių manydamas, kad tai durys į Tavo pilnatvės spalvų kaleidoskopą tam nerimastingam pažinimui. Koralų spalvomis sulopai visas skyles sieloje, sienose, siekiuose. Beribiais širdžių dūžiais aidi beprotybe, galiausiai išsiliejančia geismo lava.

Nori girdėti tuos dūžius, nori geisti, riaumoti ilgesio taktais jausmų ksilofonuose. Nori sulaikyti kvėpavimą, kai pamišėliškai nebesurenki savo jausmų ir žodžių miesto paslaptyse kito mintims; kai geismo sukeltais gaisrais nebeįžiebi svetimų širdžių. Kai minčių dulkėmis nori apibarstyti valiūkiškus žiburius akių kampučiuose, virpulį ausų lezgeliuose, kutenančiomis plunksnomis paversti alsavimą po kaklo oda, o raktikaulių rėvomis išausti laiškus, šnabždamus Tau į ausį.

Tegali žiemos vilna sumegztus sakinius surišti iš lėto. Lūpomis.

Įsileisk.

Tegali darkart suskaičiuoti Mėnulio amžių.

Apkabink.

Tegali įsiropštęs į stulpą savo šiluma išdegint gatvės žibintus, kad greičiau išauštų aušra.

Sušildyk.

Tegali nulaužti visus pieštuko trintukus, kad sumažintum meilės sąnaudas.

Neištrink.

Tegali stebėti žmones, rūko miglos aptrauktose trapiose miesto gijose: besvorius, bevardžius, bežvilgsnius, belyčius. Atskiriamus tik pagal sumišusius sausų lapų, cinamono ir jūros brizo atpučiamus kvapus. Šiltai suvyniotus pilkuose vėjo šliaužtiniuose.

Ištisi aliuzijų babilonai į tai, ko nebeišmoksti turėti.

Iš(si)laisvink.

Vėjo sargyboje. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vėjo sargyboje. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Eilėraščiai

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Esu Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, verčiu ir rašau tik dėl vienos priežasties – mane domina istorijos. Jos tarsi pačios mane susiranda: įsiskverbia į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nebelieka nieko kito, tik jas užrašyti. Taigi vertimas man – tarsi atostogos nuo nuosavų istorijų. Tuomet savo nerimstančiai vaizduotei galiu pasakyti: „Labai atsiprašau, bet juk matai, kad esu užsiėmusi! Prašau ateiti vėliau.“ Tik ji ilgai nesnaudžia, toji vaizduotė. Aš niekada nežinau, ką ji gali iškrėsti ir kada. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių – vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas, kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti vieną kitą gintarą.

1

Į SAVE

GIMIMAS 

Rodos dar vakar buvai tik sėklelė

Netyčia įkritusi man tarp minčių

Tik idėjos užuomazga

 

O dabar štai – užaugai

Jaučiu tavo judesius

Plaudama grindis

Dainuodama vaikams lopšinę

Rūšiuodama kojines

 

Pradėjau tave netyčia

Palaimingo užsimiršimo akimirką

Kas dabar bus?

 

Rangosi naujos siužeto linijos

Personažai kalba mano galvoje

Atkakliai ryškėja detalės

 

Laikas gimdyti, žinau

Bet renkuos nežinoti

 

Indai neplauti

Drabužiai nelyginti

Lovos nepaklotos

 

Nesiveržk taip stipriai iš manęs

Palauk, kol skalbiniai

Tvarkingai suguls į spintą

Kol bus suvalgytos

paskutinės vakarienės

 

Ne, liaukis! Ne!

 

Ek, tebūnie

Tavo valia…

 

KIEK  KARTŲ

 

Kiek kartų tavęs atsižadėjau

Paniekinau

Apsimečiau, kad nepažįstu

 

O tu ištikimai sekei iš paskos

Kaip šuo, kuris myli net ujamas

 

Kiek kartų su tavimi skyriausi

 

Vijau iš namų

Pakeičiau spynas

 

Tu vis grįždavai

Pro rakto skylutę

Pro orlaides kartu su vėju

 

Kantriai tarsi motina

Kęsdavai mano ožiavimąsi

Pabėgimą į darbus ar santykius

Pastangas apsimesti tuo, kas nesu

 

Tarsi mylintis tėvas

Supdavai glėbyje

Kai parsliūkindavau

Apipešiota

Nuvarvėjusiu tušu

Girta nuo gyvenimo

 

Neprašydavai, kad atgailaučiau

Neklupdydavai kampe ant žirnių

 

Tik duodavai

Baltą popieriaus lapą, rašiklį

 

O jei nebepajėgdavau jo nulaikyti

Drebančiom rankom

 

Įrašydavai man žodžius

Tiesiai į širdį

 

PALAIMINIMAS

 

Baba

Man dažnai

Sapnuose pasirodo

 

Štai ir šiąnakt atėjo

Didžiai susirūpinus

 

Vėl eilėraščius rašai? – klausia.

 

Žiūrėk

Kad tik ko neišeitų.

 

O tai vyras paliks.

 

Kas paskui tave ims

Pagyvenusią.

 

Ką žmonės pasakys

Ir kaip čia atrodys.

 

Bent jau būk atsargi

 

Venk moterų tuščiais kibirais

 

Apeik iš tolo

Juodus katinus

 

Neik per kapines

Mėnesio tryliktą dieną

 

Ale ką jau

Matau, kad kitaip negali

 

Eikš, palaiminsiu

 

SUSIGRĄŽINIMAS

 

Surankioju save

Nuo grindų

Po šapelį

 

Susišluoju

Iš kiekvieno kampo

Po trupinį

 

Iškratau

Iš senų rankinių

 

Nugrandau

Nuo pridegusių keptuvių

 

Nulaižau

Tau nuo krūtinės

 

Iščiulpiu

Vaikams iš tarpupirščių

 

Godžiai susiglemžiu

Viską, ką buvau išdalinusi

Lengva ranka išmėčiusi

 

Įlindus į kampą

Šiepiu dantis ir urzgiu

Net kai nieks nebegraso atimti

 

PRIEŠ AUDRĄ

 

Laukimas kybo virš galvos

Kartu su debesim

 

Tvanki tyka

Išsklinda po laukus

 

Tik vėjo malūnėlis

Nepailsdamas vis tarška

Tarsi įkyri kaimynė

 

Kuri seniai pasislėpė

Namuos, pabūgus

Vis tirštėjančios tamsos

 

O vėjas šiurkščiai glamonėja

Ką tik išskalbtas paklodes

 

Baltas ir nekaltas

Lyg nieks ant jų

Dar niekuomet nesimylėjo

 

Staiga dangus suskyla

Kaip aprūkęs stiklas

Ir pažyra šukėm

 

O aš išsitiesiu visu ūgiu

Sutikdama sau lygią

 

Išrauk mane su šaknimis

Nunešk ant vėjo keteros

 

Ten, kur derlinga žemė

Pasirengusi priimti

Mano subrandintas sėklas

 

Neklausinėdama,

Kas gi iš jų išaugs

Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka

2

IŠ (ŠEIMOS) FRONTO

 

VIRTUVĖJE

 

Kas vakarą

Skiriame pasimatymą

Prie viryklės

 

Kas vakarienei?

(Ar manęs pasiilgai?)

 

Virtos bulvės su padažu

(Taip, tu juk žinai)

 

Palei garuojančius puodus

Stovim įraudę, sunkiai alsuodami

 

Aistringai žvanginam

Peiliais, šakutėm

 

Ir vėl bulvės?

(Noriu pabūt su tavim)

 

Vaikai jas mėgsta

(Dabar neturiu laiko)

 

Siekdami lėkščių

Lyg netyčia susiduriam

 

Ir vėl skubiai atsitraukiam

Puodų dangčiais apsiginklavę

 

SUSITIKIMAS

 

Pagaliau

Diena baigiasi

 

Pasakos pasektos

Žaislai sutvarkyti

Vaikai pagaliau užmigdyti

 

Tylu

Kad net atima žadą

 

Griūnu į lovą

Apdujus iš nuovargio

 

Apgraibom nusirengiu

Guliu nuoga

Išsipleikusi

 

Kojos neskustos

Plaukai susivėlę

Dantys, ir tie nevalyti

 

Nieko o nieko nenoriu

 

Net jei penki bradai pitai

Šoktų striptizą

Stručių plunksnomis apsikaišę

 

Man būtų vis vien

 

Bet čia virsteli durys

Tu įsėlini

Nesiskutęs

Dvelkiantis prakaitu

 

Jokio šampano, gėlių

Pažadų mylėt iki grabo lentos

 

Tiktai sumurki

„Aš be tavęs negaliu“

 

Ir naktis štai prasideda

 

 

NORŲ SKRYNELĖ

 

„Mano raktelis!

Jis užkrito už lovos!“

 

Tu stovi tarpdury

Basa, trumpais naktinukais

 

Lopšinės seniai išgiedotos

Nuovargis lipdo akis

 

Rytoj man į darbą

Pageidaučiau

Trupučio ramybės

 

„Mama! Mano raktelis!“

 

„Koks dar raktelis?

Kodėl tu ne lovoj?“

 

Mano pyktis

Užgniaužtas

Dėl to dar baisesnis

Prikausto tave prie grindų

 

Bet vis tiek atkakliai

Pakartoji

 

„Raktelis! Nuo norų skrynelės!

Padėk jį surasti!“

 

Staiga pabundu

Lyg iš sapno

 

Juk tokį raktelis ir aš

Kadaise pametus esu!

Iki šiol jo vis ieškau…

 

Ropščiuosi iš lovos

Dundu į tavo kambarį

 

Klaupiuosi ant kelių

Šliaužioju ir čiupinėju

 

Tarp žaislų ir išmėtytų kojinių

Tarp savo praeities draiskanų

Naršau it pamišusi

 

„Štai jis! Tu jį radai!“

Radau, kokia laimė

 

TĖVO BARZDA

 

Daugelį metų laikiau

Stalčiaus dugne

Tavo embrioną

 

Vis nedrįsau

Išmesti

 

O gal dar

Atgysi?

 

Buvai mažas ir susigūžęs

 

O taip norėjau, kad taptum

Neaprėpiamas

Visur esąs

Galingas

 

Kad galėčiau pasislėpti

Tau pažastyje

 

Užmigti barzdoje

Lyg lizdelyje

 

***

Kartą sutikau tave

feisbuke

 

Buvai beveik tikras

 

Nuotraukas keitei

Tarsi žmonas

 

Žadei futbolą

Su savo vaikų galvomis

 

Beldžiausi

Į kompiuterio stiklą

 

Ir vis laukiau

Kol tau užaugs barzda

 

Kol ji nusidrieks

Machačkalos gatvėmis

 

Vešli ir juoda

Sugers ant grindinio telkšantį

Herojų kraują

 

Sūnų netekusios motinos

Ja šluostysis ašaras

Keikdamos Alacho karius

Ir melsdamos to paties

Alacho pasigailėti

 

Vis dar laukiu, kol toji barzda

išsirangys per Kaukazo kalnus

tarsi gyvatė įšliauš per langą

į mano namus

 

Kad aš galėčiau

į ją įsikniaubti

ir užmigti

bent kartą

saugi.

Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

3

MOTERŲ ISTORIJOS

 

I

 KAMBARYS

 

Slepiamės

už kavos puodelių

(cappuccino, latte, machiatto)

madingų apdarų

(zara, next, victoria’s secret)

už savo karjerų

(CEO, CFO, COO)

 

Mūsų vyrai – sėkmingi,

Vaikai – teisingai ugdomi,

O mes – daug pasiekusios.

 

Šypsomės

Aštriais dantimis

 

Ant puodelių

Paliekam raudonus

Lūpdažių pėdsakus

 

 

II

KITAS KAMBARYS

 

Žiūrim viena į kitą

Nuogos

Randuotos

Pailsusios

 

Pasenau

Jis manęs nebemyli

Mano krūtys nukaro

Liemuo niekuomet nebebus toks, kaip buvęs

 

Mano kūdikis sunkiai serga

Apraudojau jį dar nemirusį

 

Nerandu darbo

Nežinau, kas esu ir ko noriu

 

Sudedam savo rūbus į katilą

Purvinus kruvinus sudėvėtus

Virinam skalbiam skalaujam

 

Tol, kol vėl tampa balti ir skaistūs

 

Tol, kol nebesvarbu,

Kur kieno suknelė ar palaidinė

 

 

III

 UŽ KAMBARIŲ

 

Į gaivų girios šnaresį

panyram

 

Ir nuplaukiam

Be jokių pastangų

 

Ne žmonos mes

Ne motinos

Ne moterys

 

Tiktai bebalsės žuvys

verpete

 

Giria ištvinsta

Išsilieja

 

O mes iš lėto

Palaimingai

Grimztam

 

Pro čiuptuvus

šakų

 

Pro vėjų

Jūržoles

 

Į susiraizgiusią

Šaknų koralų tylą

Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuortauka
Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kotryna Kraptavičiūtė. Eilėraščiai

Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Kotryna Kraptavičiūtė. Penkias dienas per savaitę riedu autobusu ar kitokia mašina iš Kiemėnų kaimo, kuriame gyvenu, į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją: čia ką tik baigiau vienuoliktą klasę. Imu paniškai bijoti prisistatymų (nors dažnai jų ir nereikia). Žemiau – mano eiliavimai, kuriais ir pasakau apie save. Dažniausiai net nesuvokdama to, tik jausdama išeinančias nelabai suvaldomas eilutes. Be poezijos, dar pasisukioju teatre, muzikoje. Linkiu visiems, esantiems kūrybos viduje, likti ten visam laikui. Ir keliauti. Su kūryba ir joje.

 

laiškas mirusiai kirpėjai

 

gal net neprisimeni

manęs nors buvau

nuolatinis klientas

ateidavau užsirašyti

prieš porą savaičių

ir tos savaitės

būdavo vien laukimas

 

žinok

prie tavo karsto

buvo tų šlykščių

baltų kelmų —

chrizantemų

sakei jų nemėgsti

ir to kvapo

kai niekas nematė

aš juos išmečiau

miegok ramiai

 

aš daugiau nesikirpsiu

 

vien plaukais iki kelių

prisidengęs tirtėsiu

per lietų

kaip šunytis

prie tavo guolio

kad tik greičiau

kai vėl susitiksim

galėsim siūti

angelams perukus

girdėjau Dievas reiklus

iš nervų plaukai slenka

Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka
Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka

deja, pavasaris

 

vulgariai ropščiasi

iš ilgų paltų

daugiau sagų atlaisvina

pakelės damos

 

tylu tylu pastatuose  –

ten žaidžia

mizantropai slėpynes

 

pakampėse

be apšvietimo

murkia

bet išlenda ir į parkus

 

„įmeskit eurą

į kepurėlę“ –

nusipirksiu spirito 98%

grįžęs į sandėlį

neskiesiu ir džiaugsiuos

pavasariu

o vėliau

pavasario žemė

bjaurėsis manim

 

autsaideriai

 

sekmadieniais jie

plaukia į bažnyčias

meldžiasi sau ir buičiai

pakėlę kelius

nuo vėsių plytelių

šiek tiek padejuoja

eina į namus

pašeria reksus jorkšyrus

 

paprastai jie dėvi kaukes

jos būna kelių rūšių

vienos iš gražių citatų

kitos – iš plastiko

 

likę vieni

atsargiai gurkšteli

viskio

su žmonėmis

jie negeria

bijo –

vyne teisybė

Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka

laukiant autobuso Kiemėnai–Pasvalys

 

I

kaimo stotelėj

gluosniškos kalėdos –

iki žemės smulkių

lapelių girliandos

 

II

darydavo alų namie

iš apynių

ta proga

subėgdavo giminės

vyresni vaikai

gaudavo palaižyt

greitesnis net siurbtelėdavo

mes maži

žiūrėdavom

kaip filmą N-14

 

III

po šitokių kalėdų

jei būsiu kad ir

tropikuose

atvažiuosiu

ramiai numirti

po gluosniu

pakarkit mane

ant girliandų

 

žaidimai ekspromtu

 

moralas po

 

atėjom į šokius

(keistesnės idėjos

dar nebuvo)

bet tu užsinorėjai

pašokdinti

tą šviesiaplaukę

o grojo lėtą

 

jau lipau

į spirito ir taninų

vonią

kažkoks išstypėlis

pakvietė šokiui

„velniop gi trumpam“

numindžiau kojas

taip jam ir reikia

 

„aš išprotėjau“

„ką, dėl jos“

„tavęs“

„aš irgi

pamečiau

galvą“

 

ar tu gali

būti tikras

kai tikros yra

turbūt

tik medžių šaknys

o jos

net nešoka

ir atsisveikinimai

vis ilgesni

 

o kuo tiki

 

indams kas

pasitaško

kartu su karvėmis

Gange

ir purvas nužliaugia

o aš

karvė negaliu

nesukrapštysiu bilietui

nuvežk mane į Indiją

bet grįžkim

atskirai

kitaip vėl

prisidarysiu nuodėmių

 

o ir kas

aš gi netikiu

Šiva ar Jami

Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Aš – Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokė. Esu Borutaičių draugijos narė. Rašau, groju, fotografuoju, filmuoju. Stengiuosi sutikti kuo daugiau įdomių žmonių, keliauti, atrasti. Taip pat save apibūdinčiau kaip niekada neišsenkantį blogos nuotaikos šaltinį. Savo kūrybą laikau neišbaigta ir neaiškia. Manau ją reikia skaityti tyliai, mintyse, užsidarius tyloje.

                                                                                           Simona Katiliūtė

 Juoda

Juoda… Tiesiog juoda.

Juoda akyse, kai atsistoji,

Juodi mano ir žmonių veidai…

Juodas dangus

Ir jame nesimatantis mėnulis

(atsisukęs juodąja puse)

Juodi marškiniai, numesti ant juodos kėdės tamsiame kambaryje.

Visur juoda.

Juoda saga, iškritusi iš stiklainio juodu dangteliu.

Juodos akys, pavargusios nuo streso ir žmonių.

Juodas žmonių gyvenimas ir jų pasaulis.

Juodi prisiminimai ir sapnai,

Besisukantys juodaplaukėje galvoje.

Juodi žodžiai,

tam tikra prasme pasklidę iš juodos burnos.

Visa tai juodai užrašyta ant juodo popieriaus lapo,

Kuris pagamintas iš juodo medžio.

Deja, jis toks juodas,

Kad juodi žodžiai paskęsta jame.

Esu.
Esu.

Beveidžiai

Žmonės be reakcijos supasi aplink mane,

Beveidžiai tamsūs, net mėnulio šviesoje.

Skrendu tolyn.

Išsigąstu savo atspindžio vandenyje:

Aš tokia kaip ir visi –

Beveidė šmėkla nakty.

Garsų mišrainė

Plaukų džiovintuvas taip garsiai ūžia,

O šlapi plaukai švelniai šiurena,

Kad tyla pavirsta garsų mišraine

Su daug sudužusių tylos šukių.

***

Ilgai žiūrėjau į spindintį vasaros dangų

Pro langą, nevalytą nuo žiemos.

Net spalvos pasikeitė akyse,

Visai atvirkštine puse:

Rožinis dangus

Ir jame lėtai plaukiantys purūs violetiniai debesys.

Pro langą matėsi ir nuo vėjo linguojantys medžiai,

Tarsi taikantys į ritmą

Viduje jiems grojančiai muzikai.

Jau buvau patikėjusi,

Kad dangus plaukia debesyse,

O medžiuose linguoja vėjas.

Veidrodžių kūdros.
Veidrodžių kūdros.

Adatų sodas

Žengiu aš adatų keliu,

Aplink tik adatų medžiai,

Adatų medžiai, adatų medžiai.

Aštri žemė ir aštrios gėlės.

Pjauna, bado,

Bado, pjauna.

Duria, ak kaip duria.

Išskėtusi rankas krentu ant žalių adatų, atstojančių žolę.

Vaje, kaip skauda.

Duria, duria, duria.

Kūnas skylutėm nusėtas.

Skylutėm, skylutėm, skylutėm.

Raudoni taškiukai, tai tik raudoni taškiukai.

Adatų sodas,

Toks pavojumi žaliuojantis.

Gėlės, uogos, medžiai.

Žolė.

 

Žalia.
Žalia.

Tik, tik

Tik, tik.

Tai tik pradžia.

Tik, tik.

Ak, koks paprastas žodis tas tik.

Tik žodis, tik raidės.

Tik, tik.

Tik laikas.

Tik, tik, jis tiksi.

Tik, tik.

Ar girdi, kaip širdis plaka?

Tik, tik.

Tai tik vandens lašėjimas iš krano.

Tik, tik.

Tai tik pabaiga.

 

Sapnas

Tai tik sapnas. Pilki medžiai miške.

Tai tik sapnas. Balta vilkė ir pilki vilkai.

Tai tik sapnas. Miške žydinčios spygliuotos rožės.

Tai tik sapnas. Ant medžių nupieštos akys.

Tai tik sapnas. Spalvotų akmenėlių kelias.

Tai tik sapnas. Aš su plona juoda suknele.

Tai tik sapnas. Mano plaukai plaikstosi vėjyje.

Tai tik sapnas. Aš nešu uždegtą baltą žvakę.

Tai tik sapnas. Nutekėjęs vaškas degina odą.

Tai tik sapnas. Kaukia vilkai.

Tai tik sapnas. Šalta,

Karšta,

baisu.

Tai tik sapnas. Teka juodas upelis.

Tai tik sapnas. Pagaunu pilką lapą

jis ištirpsta,

mano rankose

drugiu pavirsta.

Tai tik sapnas?

Jeigu.
Jeigu.

Bijau tik

Nebijau saulės, bijau tik apskrusti joje.

Nebijau vandens, bijau tik pomirtinio šalčio ir drėgmės.

Nebijau veidrodžio, bijau tik nematyti savo atvaizdo jame.

Nebijau visuomenės, bijau tik žmonių.

Nebijau ugnies, bijau tik lakstančių žiežirbų.

Nebijau laiko, bijau tik laikrodžio rodyklių.

Nebijau oro, bijau tik dūmų, įsimaišiusių jame.

Nebijau tamsos, bijau tik švieselių, bežaidžiančių slėpynes tamsoje.

Nebijau mirti, bijau tik gyventi.

Nebijau scenos, bijau tik savo reakcijos įlūžtant į ją.

Nebijau skristi, bijau tik įkvėpti debesų ir nepalikti jų danguj..

Avinžirnis

Pykčio vonia, pripildyta sūrių ašarų stovi kambaryje.

Joje skęsta moteris, nuoga ir balta kaip lapas.

Ji niūniuoja ir spokso į vieną tašką,

Į sieną,

Kur kadais prikaltas kabėjo

Avinžirnis.

Paieškos

Noriu ieškoti, noriu surasti.

Noriu sutikti įdomių žmonių, noriu išgirsti graudžių istorijų.

Noriu nuskristi į kosmosą, noriu pavaikščioti ant mėnulio.

Noriu keliauti, noriu įkvėpti kalnų oro, gurkštelėt Ramiojo vandenyno vandens.

Noriu išgirsti keistos muzikos, noriu išbandyti visus muzikos

instrumentus.

Noriu vilko, noriu žirafos, noriu kakadu.

Noriu rašyti, noriu paliesti visą pasaulio popierių.

Noriu skristi, noriu kristi.

Noriu dar milijoną kartų įkvėpti gyvybės kvapo, ateinančio po lietaus.

O aš ieškojau.

Apieškojau avietę.

Tu sakei, nieko nerasiu, o aš tada radau dramblį.

Žingsniai.
Žingsniai.

Ksavera

O, mieloji Ksavera.

Tavo plaukai kvepia kaip laukai,

tu pati kaip vėjas tarp pirštų:

nei esi, nei nesi.

Tu gyva, bet negyva,

vaideniesi su šviesiai geltona suknele,

apelsiną rankoj amžinai laikai.

Ei, žiūrėk! Krenta, krenta tavo sparnai..

Nugriūsi, Ksavera, argi verta?

Paleisk apelsiną ir gaudyk sparnus.

Plunksnos byra, svajonės nyksta.

Apelsinas nuriedėjo, nebėra Ksaveros.

*nusivylimas*

Tavo atvaizdas dingsta vandenyje,

kai švelniai perbraukiu jį ranka.

Pati mirkstu

ir vis dėlto judėt negaliu,

nes mano drabužiai prisisunkę juodo žvaigždėto vandens.

 

Tavo pirštai juda vandeny,

vis naikina žvaigždynus.

Tu savo baltą ranką tiesi,

bet man jos nereikia.

 

Nereikia kaip žuvims oro

ar

kaip tau ‒ kraujo.

 

10/23

Ar prisimeni tą rytą,

kai važiavom vingiuotu keliu,

aplink tą kelią geltoni medžiai metė lapus,

kuriuos, galvojau, tuoj mesim ir mes?

 

Mano įsitempęs kūnas,

Ir tavo gilūs atodūsiai.

Viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai.

 

Už lango lyja.

Lietuje nesimato ašaros,

Lietuje gali matytis tik raudonos akys.

Tokios raudonos, kaip medžių lapai ant žemės.

 

Nebijok, viskas gerai.

Noriu tavimi tikėti, bet per sunku.

 

Ir dabar, kai matau tavo užmerktas akis,

nežinau, ką daryti,

ar tave dar žadint,

ar tu, jau kaip rudeninis, nutrūkęs geltonas, lapas..

 

Smirda

Tavo kvepalai man primena kadaise nešiotą sagę – drugelį.

Rožinis drugelis buvo. Ir dabar kažkur yra.

Tik sukaustytas metalo.

 

Tavo kvepalai man primena parduotuvę, pilną senukų.

Vienam iš jų nukrenta centas, jis sunkiai lenkiasi jo pasiimti, o kiti jį lenkia, stengdamiesi kuo greičiau užsiimti vietą kasoje, kad netektų vėluoti pasiimti anūkų.

 

Tavo kvepalai dvelkia nepažįstamojo šypsena,

Kurios daugiau taip ir nepamačiau.

 

Tavo kvepalai man primena pirmokų armiją prie mokyklos durų.

Ir dar kaktuso spygliukus, įsmigusius man į pirštą,

kepsnį, įdarytą juodomis alyvuogėmis,

ir atviruką, iš praeito gyvenimo.

Iš sapno smėlis.
Iš sapno išnyrant.

Neringos Dangvydės nuotraukos