Category Archives: Jaunimo kūryba

Deivydas Stankevičius. Pakeliui

Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Šiuo metu esu dešimtokas. Pagal mėgstamą mokslų šaką esu grynakraujis humanitaras, nors stengiuosi pamilti ir skaičiukus (tiesa, ne visada sėkmingai). Po kojomis  susiformavusio tvirto pagrindo dar neturiu – nesu visiškai atradęs ateities pašaukimo, paties savęs. Šiuos trūkumus bandau kompensuoti stengdamasis savo gyvenime atrasti vietos naujiems dalykams ir hobiams. Savyje labiausiai vertinu diplomatiškumą ir mokėjimą į pasaulį pažvelgti kitaip. Rašyti norėčiau ir ateityje – nesvarbu, ar profesionaliai, ar tik savo malonumui.

Ačiū už kantrybę,

Deivydas Stankevičius

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II klasės mokiniui Deivydui Stankevičiui skirta III vieta.

 PAKELIUI

 ‒ Tai šiandien kaip visada?

‒ Taip, penktą.

‒ OK.

Telefonas su kiek aptrintu dėkliuku lėtai nuslenka ir bumbteli į kišenės dugną. Beliko atsidusti. Ta pati rutina. Pilka vienalytė linija be jokių įtrūkimų ar pasislinkimų į kažkurią pusę. Šiandien bus tas pats, kas buvo ir vakar, ir trečiadienį, ir antradienį…  Niekada nesuprasiu žmonių, kurių kiekviena minutė griežtai sustyguota, ir, apsaugok Aukščiausiasis, atsiras bent sekundės dalelės nuokrypis. Gal tai tik mano savotiškas mąstymas, kurio tikrosios šaknys išsikeros pasakojimui dar tik įpusėjus, tačiau taip detaliai planuodami žmonės savo gyvenimus „įkalina“ užrašinėse, madinguose staliniuose kalendoriuose, prie šaldytuvo priklijuotuose lapeliuose ar kitose vietose, kur išdėstomi grandioziniai tikslai ir lūkesčiai.   Nė gurkšnelio laisvės. Aš pats esu spontaniška asmenybė, man ilgalaikiai planai nelimpa nors tu ką. Galima kaltę suversti tinginystės ar neryžto ydoms, bet greičiausiai didžiąją dalį kaltės turėtų susižerti mano egoizmo demonas – mėgstu improvizuoti ir gauti bent pliūpsnelį adrenalino. O gal čia kaltas ir perdėtas pasitikėjimas savimi? Žinoma, žmogui, kuris negali išsitekti planų bei rutinos gniaužtuose, kiekvienąsyk matyti tuos pačius vaizdinius ir atlikti tuos pačius veiksmus, bus nemenkas iššūkis (tiek jam pačiam, tiek jo vaizduotei). Kaip gali gimti genealios idėjos, kai visą gyvenimą praleidi „stagnacijoje“?

Jaučiu, kad pamažu kas sekundę atsisveikinu su dešimtimis nervų ląstelių. Šis pavakarys bus toks nuspėjamas: taškas A (būčiau aš) pasislenka keletą kilometrų, kad susidurtų su tašku B (mano draugelis). Vėliau taškas B be jokios sąžinės graužaties keliauja į sporto salę  ir palieka tašką A (tikėtina, kad ilgai ir nuobodžiai laukti). Pusvalandžiui. Ilgiausiai keturiasdešimt penkioms minutėms, jei viskas užsitęstų. Galbūt valandą, jei reikalai pasisuktų visiškai kita kryptimi. Tačiau šiandien aš pasiryžęs kiek pakoreguoti taško A koordinates. Nukreipti visiškai šviežia kryptimi. Kaip ir pridera improvizatoriui.

Mano paskutinė laukimo stotelė – šalikelėje supiltas kauburėlis su medinių kryžių-kryželių eile. Ne Maljorka, bet to užteks, kad pavyktų ištrūkti iš kasdienybės. Negana to, prisikalbinau draugą, kad pasibaigus treniruotei jis pats ateitų į mano naują laukimo „postą“. Maža kas!… Bus naujovė ir jam.

Pati vasario mėnesio pabaiga. „Tarpsnis tarp gyvosios gamtos mirties ir atgimimo“ – taip šį laikotarpį veikiausiai įvardintų poetai ar sentimentalūs žmonės. „Tarpsnis tarp Kalėdinių ir Velykinių atostogų“ – ką tikriausiai pasakytų mokiniai.  Tikriausiai savotiškai pritarčiau abejiems. O pavasaris veržiasi nenumaldomai. Iš kadaise buvusių pusnynų liko tik keli šalikelėse besimalantys apgailėtini sniego kąsniai, išskiriantys drumzliną vandenį. Kur ne kur iš pašalo kėlėsi žolinės kultūros. Lėtai iš kiekvieno kampo nyko vasariui būdinga pilkuma. Dievaži, jeigu likimas man skirtų dailininko talentą ir galimybę nupiešti antrą Botičelio „Pavasarį“, ant drobės drėbčiau dažus ir bandyčiau atkartoti dabar matomą vaizdą. Tačiau dabar ir toliau kaip karys lėtai marširuoju grikšinčiu sniegu. Nors švelniai melsvi dangaus lopinėliai žadėjo ką kitą, žinojau, kad netrukus šią vietą lėtai apgaubs sutemos. Vasarį temsta dar gana anksti. Tačiau net ir neskubėdamas kelionės tikslą pasiekiau gana greitai. Paprasta kalvelė su krikščionybės simboliais. Prisėdau ant šalia esančio suolelio. Pasidairyti. Vis ryškiau besidažantys vakarai, regis, prašalaičių nė kiek nebaugino.  Tai vienas, tai kitas retkarčiais prasliūkindavo kaip šimtamečiai nukirsdinti vaiduokliai iš britų apsėstų pilių. Net jei ir teikdavosi atkreipti dėmesį į mano buvimą šalia, tai buvo tik užkniaubti, po kailinėmis kepurėmis paslėpti žvilgsniai su ištuštėjusiomis akimis (kartais mėgstu atkreipti dėmesį į žmonių akis, jos neretai būna kaip asmens indikatorius ( aš jūsų nekenčiu, rudaakiai!)). Retkarčiais prašvilpdavo koks automobilis, tepalikdamas menką CO2 pėdsaką ir tolstantį gaudimą. Sėdėjau ir paprasčiausiai stebėjau. Nieko daugiau. Absurdas. Visiška nesąmonė. Kur draugelis?

Atlikti stebėtojo ir analizuotojo vaidmenį man patinka. Šedevrą neabejotinai daug maloniau stebėti nei kurti. Ir mažiau nervinių ląstelių kainuoja. Kita vertus, ar šie žmonės, į kuriuos dabar sutelkiau dėmesį, verti šedevro vardo? Ar kino industrijoje jie nebūtų eiliniai, nereikšmingi supportingcharacters?[1] O gal ir ne… Galbūt jie yra užslėptas plot twistas[2]„iššaus“ pačiam gale! Tereikia išlaukti tinkamos akimirkos. Neabejojau tik viena gyvenimiška tiesa: kiekvienas žmogus yra savaip individualus (niekuo neišsiskiriantis veikėjas tikrai nepritrauktų žiūrovų dėmesio). Juk visas likęs gyvenimas – žinių „žvejyba“ ir atsirinkimas. Nuo pat mažens patenkame į kitų įtakos sferą: pirmasis ištartas žodis, savarankiškas veiksmas, net emocijos – be kitų nebūtume išmokę. Žmogus išties yra sociali būtybė. Ir jo nepriklausomybė tokia trapi…

Mano sudėtingą minčių rezginį nutraukia pavojingai arti prisiartinęs dar vienas „intelekto nesužaloto veido“ žmogus. „Bomžas“,– taip ir norisi pasakyti. Paraudusiame delne matau spaudžiant „velnio lašų“ butelaitį. Tebūnie. Stebiu šį vyriškį. Bus mano analizės objektas. Bet viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu. Atsisukęs jis netikėtai man tėškė tokių necenzūrinių žodelių, kad net marozui tektų nulenkti galvą ir užsirašinėti  „genialias mintis“. Tikriausiai pilstuko pašnibždėtos mintys. Laimei, paskutinę sekundę suspėjau suvaldyti besiveržiančias laukan emocijas (draugo vis dar nematyti, o laiko praėjo nemažai); juk ši žmogysta – mano analizės objektas, turiu jį analizuoti neutraliai, kad ir kas bebūtų. O pikčiurna, nuleidęs garą, svirduliuodamas artinosi prie kauburėlio. Prisiartinęs prie vieno iš kryžių nuleido galvą ir ilgokai sustingo tyloje. Nė vieno netinkamo krustelėjimo, tik pagarba. Aš irgi netariau nė žodžio, kad nesugadinčiau akimirkos. Kiek pastovėjęs, senukas išsitiesino ir lėtai nusliūkino savais keliais, mane palikęs su nauja apmąstymų našta. Įsitikinęs, kad bambeklis jau nebegrįš, atsistojau patikrinti, kuris kryžius „užkabino“ jo dėmesį (vietą spėjau įsidėmėti). O užrašas buvo lakoniškas, tačiau kartu ir viską paaiškinantis: „Trėmimų aukoms atminti“. Tai gali reikšti, kad šiam praeiviui gyvenime jau teko susidurti su „į niekur“ vežančiais vagonais? Gal dėl tremties jis neteko tėvų ar kitų artimųjų? Aišku, dabar liks tik spėlionės, bet ką tik matytas vaizdelis įgavo naują prasmę. Kas žino, gal tokio skaudaus įvykio kankinamas asmuo iki šiol neatsigavo ir bando skausmą nuplauti pigiu alkoholiu? Matyt, patarlė apie pabuvimą kito kailyje nėra „išlaužta iš piršto“.

Vėl prisėdau. Tie žmonės ir jų gyvenimai tokie sudėtingi… O žmogus viso labo tėra iš 70% vandens (ir likusių neregėtų elementų, kurių net nesivarginsiu vardinti) sudarytas mėsos gniužulas, viduje turintis vingiuotą graikinio riešuto pavidalo organą – smegenis. Ir pabandykite nerasti bent vienos iš šių savybių kiekviename mūsų! Tačiau mes visi, nors ir vienodos sandaros, nesame vienodi. Čia labai pagelbės, mano manymu, tinkamesnis žmogaus apibūdinimas iš psichologijos knygiūkščių: „Mašina, kuri turi protaujančią sielą“. Idealiai apibūdina homosapiens. Būtent „protaujančia siela“ skiriamės nuo gyvūnų. „Mašinos“ poreikių nereikėtų išaukštinti – jie tikrai mus nedaro ypatingus.

Visada buvo populiaru dalykus skirstyti į smulkesnes kategorijas, neišimtis ir mąstymo stilius, psichologija. Deja, toks skirstymas sudaro puikias galimybes gimti pabaisoms stereotipams. Tereikia panagrinėti paprasčiausią pavyzdį – vyras ir moteris. Marsas ir Venera. Aišku, stereotipinė moteris būtinai stengsis atrodyti trapi, emocionali būtybė, o „Marso gyventojas“ neva turės psichologinę persvarą, tvirtumą. Paistalai! Vienintelė stereotipų paskirtis – būti vandeniu nuleistiems tualete ir visiems laikams pasilikti giliai kanalizacijos vamzdyje (Gal jam šiandien treniruotė užsitęsė visą valandą?!).

Toliau stebiu filmą  banaliu pavadinimu Gyvenimas. Kulminacija kol kas net nekvepia. Jokių naujų veikėjų. Tik prašvilpiančios mašinos. O ir draugas (be abejo, antagonistas) bando mano kantrybę. Nujaučiu, kad pykčio pūlinys tuoj tuoj trūks, išliedamas visas iki šiol pogrindyje slėptas emocijas. Paauglystė, paauglystė… Taip lengva visą sudėtingą elgesio kompleksą nurašyti vienai mokslinei sąvokai (argi anekdote „Mokslininkai nustatė, kad žmonės tiki viskuo, kas prasideda žodžiais „Mokslininkai nustatė“ nėra bent lašelio tiesos?). Po to seks sudėtingas asmeninio gyvenimo ir šeimos formavimas, vėliau, kai jau, rodos, užauginus vaikus galima atsipalaiduoti, būtinai sumedžioja kokia nenuorama „vidutinio amžiaus krizė“. Galiausiai, perkopus jau ne vieną dešimtį, vis dažniau atrodys, kad į palydą prašosi ne itin laukiama „viešnia su dalgiu ant peties“. Tarsi žmonės ieškotų dingsčių, kodėl „kartais“ galima būti nelaimingiems , tačiau daug rečiau ieškoma laimingų gyvenimo atkarpų. O galbūt žmonių, kaip tikrų veiksmo filmo herojų, visas gyvenimas yra paskirtas kovai su emocijomis ir demonais, slypinčiais viduje?  Išties ne pati lengviausia batalija, nors gali pasirodyti ir priešingai. Šis grobuonis nėra išdykęs kaimynų vaikas ar senas mokyklos priešas (daug pavojingesnis), o savo nagučius, visada tobulai išgaląstus, suleis pačią netinkamiausią akimirką. Vidinis pabaisa (savo paties demonus norėčiau įsivaizduoti kieto filmo blogiuko pavidalu) apie tave žino pakankamai, kad galėtų smogti lyg žaibas iš giedro dangaus. Šių demonų itin dažnas aktyvumas fiksuojamas paauglystės stadijoje (nuskambėjo kaip paranormalaus  filmo scenarijaus atkarpa). Tokiu laikotarpiu jaunieji žmogučiai ir taip susiduria su daugybe problemų ir naujovių, o nutrūktgalviams demonams, kurie nieku gyvu nelįstų prie tvirtavalio, neturinti tvirto stuburo jaunuomenė tampa puikia landyne. Kiekviena mūsų bloga emocija jiems tampa lyg čiurkšlė lydyto šokolado (tikėtina pieniško). Bent jau mano demonui. Juodo niekada nemėgau. Nusipenėję plėšrūnai (demonai) palaukia badmečio ir po to vėl puola. Net nereikia minėti, kad tokie „bendradarbiai“ pridaro daug daug žalos. Belieka arba jiems pasiduoti, arba kibti į kovą. Su kuo: ar vidiniais priešais, ko siektų stoikai, ar tariamais išorės pavojais – sprendimo laisvė palikta mums. Nors nesusitvarkius su vidumi, mūšiai išorėje taps nepalyginamai sunkesni. Protingiausias poelgis būtų su demonais susidurti akis į akį ir paspausti ranką – po kruvinų kautynių sudaryti paliaubas. Kartais, jei viską pakreipsime priešinga linkme, demonai gali mus privesti net prie asmenybės tobulėjimo. Viskas, ko reikia, yra mokėjimas gauruotą demoną tarsi juodbėrį įkinkyti į savą vežimą ir liepti stumti naštą paties žmogaus pasirinkta kryptimi. Mokėti sukontroliuoti demoną yra svarbiausia. Ir kuo mažiau kraujo praliejimo. Laikausi nuomonės, kad mes beveik visi iš prigimties esame pacifistai. Tad griebkime iš pašiūrių sudulkėjusius žąslus ir pirmyn – kinkyti demonų!

Prie suoliuko netoli kryžiais apstatytos kalvelės žąslų ar kamanų nėra. Sutramdęs demoną savaip toliau ramiai akim ganau kiek vingiuotą horizontą. Pakeliui. Būtent šį žodį pasakiau draugui, nurodęs savo ėjimo kryptį. Tas „pakeliui“ lyg ir nežadėjo nuotykių ar atradimų, bet vis dėlto…

Atkreipiu dėmesį į dar vieną buitinį faktą. Visai čia pat, ant dar užsilikusio ledžiūkščio, slystelėjusi žemėn krito garbaus amžiaus senutė. Dar spėjau pamatyti iš krepšių išbyrančias prekes. Nieko nepadarysi – teks įsikišti į scenarijų. Atpažinau – mano netolima kaimynė. Beveik nebendraujame, tačiau pagalbos ranką ištiesiau lyg senai pažįstamai. Ir veltui. Kažką sumurmėjusi nukentėjusioji virpėdama atsistojo pati, greitai susikrovė prekes ir nė nenužvelgusi manęs nukeliavo toliau. Tai mane pribloškė. Kaimynė… Vėl klestelėjau į savo sostą ir panirau į ekstazę. Kaip aprašyti šią veikėją? Kokį vaidmenį ji atlieka Gyvenime?

Nelengvas jos likimas. Perkopusi aštuntą dešimtį, našlė. Vieniša. Artimieji apsilanko tik išskirtinėmis progomis. Gal todėl toks atšiaurumas kitiems. Įsisenėjęs bjaurus demonas, ne kitaip. Tikriausiai bus proga apsilankyti. Su kamanomis.

Padangė jau visiškai apsiblausė. Tuo pat metu nurimo ir mano besikapstantis protas. Iš tiesų, pakeliui per trumpą dienos atkarpą galima patirti daug nuostabių atradimų ir nušvitimų. Pavyzdžiui, pasidomėti žmogaus mąstymo prigimtimi. Žinoma, iki galo mums nelemta jos perprasti. Kitaip būtų labai nuobodu. Gyvenimas be žavesio. Kartais visas įdomumas yra nežinomybė. Jei tik kažkas atrastų tą nelemtą žmogiško individualumo prigimties formulę ar receptą, susižertų daugiau nuopelnų nei Nobelio premijos laureatai. Minėkite mano žodį.

Pagaliau. Tolumoje jau matau draugą. Stulbinančiai įdomus cheminis elementas yra žmogus (cheminis pavadinimas būtų žmogilis/žmogosonas). Savo sandara jis visiškai neypatingas, tačiau jo sukeliamos reakcijos būna įspūdingos. Visiškai pritariu posakiui, kuris skelbia, kad „Žmonija yra tarsi didžiulė simfonija, o kiekvienas žmogus atskira gaida“. Ar aplink skambės grėsminga penktoji simfonija, ar sunkusis metalas – spręsti mums. Simfonijoje, kaip ir Gyvenime, būtinos ir griežtesnės, šiurkštesnės natos, nes be jų liktų tik vienoda, užknisanti rutina.

Taigi Gyvenimas nenuobodus. Kad ir šiandieniniai jo epizodai. Kol kas geriausias mano matytas serialas su ryškiais veikėjais. Niekada neišsisemiantis. O jei tik bus grėsmė, kad pritrūko idėjų, visada į sceną galima šokti pačiam. Kilkite nuo sėdimųjų vietų, žiūrovai!… Aplodismentai!

Takelis. Neringos dangvydės nuotrauka
Takelis. Neringos Dangvydės nuotrauka

_____________________________________________________________________

– Atleisk. Pavėlavau. Viskas dėl tos treniruotės.

– Nieko tokio. Netgi labai gerai.

[1]Supportingcharacter (angl.) – antraeilis, antrarūšis veikėjas;

[2]Plot twist (angl.) – netikėtas siužeto vingis, posūkis

Ieva Antanavičiūtė. Vienos dienos metamorfozės

 

Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Ieva Antanavičiūtė. Nuo gimimo gyvenu nedideliame pasienio miestelyje, lankau Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją. Esu abiturientė, neseniai įžengusi į paskutinius antros dešimties metus. Nuoširdžiai myliu antikos mitologiją, nesuprantu poezijos, tikiu žmonių tobulėjimu ir sparčia kiekvieno individo vidinio pasaulio kaita. Savo kūrybines jėgas filologuose bandau ne pirmą kartą, „prijaučiu“ esė stiliui, o šis darbas man – ypač svarbus. Rašymo mūza mane aplanko, kai nuo kažko bėgu, – šįkart bėgau nuo savęs. Tokiu atveju viena diena gali būti svarbesnė už pusę gyvenimo, todėl turėjau į dienos šviesą bent trumpam ištempti savo dievų ir deivių įkvėptą pasaulį. Prašau į jį žengti – kupiną žvaigždžių, mūzų ir mitologizuotos mažo miesto realybės.

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Ieva Antanavičiūtė pelnė II vietą.

 

VIENOS DIENOS METAMORFOZĖS

 Prologas

Bėgimas nuo savęs prasideda čia

 

Mano mintys šiuo metu vėl lipa atgal į Slovakijos kalnus.

„Dovidenia, miláčik!“[1]

„Čoskorosavidime! Have a safetriphome!“[2]

 

Apsiašarojusios, transo būsenos apimtos žmogystos, stoviniuojančios būreliais po tris, po keturis, po du… Koks skirtumas. Natūraliais jausmais atmiešti žmonės, bebaigiantys susitapatinti su supančia tamsa ir žaliomis kalėdinėmis lemputėmis, kažkodėl žaižaruojančiomis jau lapkričio pradžioje.

Atsisveikinimas. Jo akimirkos trumpiausios. Dar, dar, dar sekundėlę, dar žodį, dar..

„La revedere! Ne vedemîncurând!“[3]

„Don‘tforget to write… Calluswhenyougethomesafely!“[4]

Mano smegenų vingiai nepakankamai greiti, mano neuronai tuoj perkais, bandydami atskirti aplink girdimas skirtingas kalbas. Dabar suprantu Kūrėją, kuris nusprendė pasišaipyti iš Babelio bokšto statytojų. Mes būtume per daug galingi, jei tuo metu būtume supratę vieni kitus – vien balsuose lūžinėjančios emocijos, rodos, gali nuversti kalnus ir įsiskverbti iki pat kaulų čiulpų. Tokius kaip mes turbūt reikėtų sustabdyti. Kad neapverstume pasaulio aukštyn kojomis. Užsimerkiu. Kai tik užsimosime ką nors daryti, nieko nebus mums negalimo… STOP.

Vienu metu jaučiu mažiausiai dešimt emocijų. Ech, tie nelemti erasmusai su savo postprojektine depresija. Grįžimas į kasdienę rutiną dabar atrodo lyg bandymas iššokti aukščiau bambos – praktiškai neįmanoma misija.

Mane visada žavėjo, kad vokiečiai turi žodį, tiksliai apibūdinantį bet kokią gyvenimo situaciją. Tai štai, aš dabar kenčiu rückkehrunruhe jausmą. Jei įdomu, tai reiškia grįžimą namo po nuostabios kelionės ir pojūtį, kai visi prisiminimai ir patirtys po truputėlį nyksta iš sąmonės.

Aštunta ryto. Be galo anksti – tokiu laiku manęs pabudusios nerastumėte, bet šįkart negaliu užmigti. Noriu  EITI.

Ir išeinu. Ko? Naujomis akis pažvelgti į mane nuo mažens lydintį miestą? Atsitokėti nuo pernelyg gerų įspūdžių soties? Susikalbėti su savo demonais?

Dar nežinau atsakymo.

Jaučiu, kad man reikia atramos. Kokios – viliuosi atrasti pakeliui.

Privalau atrasti. 

 

DEVINTA RYTO MIESTO SENAME/ANTIKINIAME SODE

Pasak visų lietuvių kalbos mokytojų, dėstytojų, humanitarinių mokslų daktarų, netgi advokatų (oho, pone Baly Sruoga, jau kalbu jūsų stiliumi, reikia liautis), viskam reikia konteksto. Bus.

Velku kojas gatve – sąmoningai verčiu save lėtinti žingsnius, fokusuodama dėmesį į rytinę vėsą, liesėjančius medžius ir suvokimą, kad gana nemaloniai jaučiu kiekvieną akmenuką po kojomis. Erdvėlaivi, erdvėlaivi, čia žemė! Sugrįžk!

Sugrįžau iš projekto Erasmus+. Jeigu skaityčiau šia tema paskaitą kaip labai rimta projekto dalyvė, pradėčiau nuo to, jog Erasmus+ – Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto rėmimo Europoje programa, kurios biudžetas – 14,7 mlrd. eurų. Ačiū Dzeusui, rimta persona nesu, todėl noriu pavadinti šį projektą emocionaliai: dešimties dienų kultūros ir meilės uogiene. Nagi, sumeskite šešiasdešimt žmonių į vieną katilą, liepkite jiems komunikuoti, užkonservuokite ir po pusantros savaitės gausite neišskiriamos draugystės ir laaaaaabai plataus akiračio fermentuotą produktą. Priklijuokite dar etiketę MULTIKULTŪRALIZMAS, kuriuo kiekvienas buvo tomis dienomis priverstas kvėpuoti ir gyventi. Trumpa aukso amžiaus atkarpa?

Aukso amžius. Graikai patyrė jį kaip taikos ir ramybės metą, stebėjo tobulai kartu veikiančią visuomenę – praeities ir dabarties idealą. Pagarsėjusią senovės civilizaciją sudarė ne viena didžiulė etniškai ir istoriškai „surišta“ žmonių masė, bet kultūrų, tradicijų, tikėjimų ir dievų sintezė. Joje (o šventas naivume) aš įsivaizduoju ir MUS – doterius (taip vadinami ištikimi erasmusai, niekada neatsisakantys progos stačia galva nerti į visus galimus projektus). Užtenka nežymiai pasukti galvą ir pamatysi vis kitos tautybės žmogų, patirsi dar neištyrinėtą kultūros dalį, išgirsi pokalbį, negirdėtas istorijas. Bet kiekvienas asmuo, kiekvienas individas veikia kartu. Kaip gerai sutepta mašina.

Senovės Graikijos kultūra! Štai kas grąžins mane į Žemę. Dievai, nimfos, titanai, visos Antikos mitologinės būtybės, atleiskite man, kad buvau jus apleidus. Esu kalta, kad beveik dešimties metų pažintį su jumis iškeičiau į šiuolaikinę kosmopolitinę erdvę, kurios kol kas net šiek tiek prisibijau, nedrąsiai bandau prisijaukinti. Kalta, kad numylėtus herojus, iki skausmo emocingai paveikias legendas išmainiau į tuštybės blizgius, į bevertį laiko švaistymą. O juk mitų herojai čia pat, šalia mūsų. Taip visada tenkinau savo vaizduotę – bandydavau „pertrinti“ realybės vaizdinius per antikinį siužetą. Nagi į darbą, smegenys, anot visų taip mylimo Viljamo Šekspyro Hamleto.

Beveik priėjau miesto centrą. Pro ausinėse „Bohemijos Rapsodiją“ plėšiančio Fredžio Merkurio vokalą „prasikalė“ dar viena instrumentuotė. Darniai, harmoningai. Visos detalės veikia kartu kaip gerai sutepta mašina. Orkestras. Mano mieste jis ne naujiena – dažnai žygiuoja gatvėmis. Jau įprastas vaizdas. Muzikos natos atitrūksta  nuo partitūrų, pasivaikšto po parką ir abejoja grįžti. Kaip ir aš. Mintimis vis dar nesugrįžusi namo.

Muzika yra mano sielos gyvastis. Netikėta ši frazė ir man pačiai, nes absoliučiai nepasižymiu jokiu muzikiniu talentu. Ir to visai neneigiu. Muzikantai, geri muzikantai, mano mintyse yra sudievinti. Suherojinti. Kad ir Orfėjas. Šis grodamas lyra po padu laikė prispaudęs kiekvieną spalvą, kvapą, garsą, išsprūstantį būtent taip, kaip norėta. Jis suvaldydavo laukinius žvėris, galėdavo priversti upes tekėti kita kryptimi, prikeldavo miškus ir versdavo uolas žinodamas, jog yra jų visų valdovas. Gamtos dirigentas.

Pasirodo, tokie dirigentai niekur nedingo. Už parankės griebę muzikos mūzą Euterpę jie sėkmingai gyvuoja paralelėje visatoje.

Ar kada matėte į grojimą įsijautusį muzikantą? Kažkur pradingsta ego. Atsiranda Menas. Didžiąja raide. Atlikėjas tampa savo instrumentu, Euterpės marionete.

Šiais laikais vis dažniau yra pabrėžiamas individualumas. Būk unikumas! Niekas tau neprilygsta, tavo mąstymas yra ypatingas! Tu vienas iš milijono! Bet galbūt virsti meno/muzikos valdomu įrankiu nėra taip bloga?

Kiekvienas menininkas yra marionetė. Sudievinta marionetė, valdoma kasdienių mūzų.

O mūzų apsuptyje esame mes visi.

 Einu per parką ir visur matau JAS: Melpomenė, sėdinti ant suoliuko ir atsainiai parėmusi ranka smakrą, vaizduoja save tragiškiausia heroje. Pagal charakterį ji – absoliuti pesimistė. Visiška jos priešingybė Talija. Nenuilstanti optimistė. Šiais laikais prilipinčiau jai raudoną klouno nosį. Šokyje pametusi galvą Terpsichorė atrodo linkstanti į psichozę – bet argi ne tokie visi savo pašaukimui atsidavę šokėjai? Uranija visur nešiojasi žiūronus – palaikyčiau ją labai įtartinu asmeniu, jei nebūčiau šimtu procentų įsitikinusi, kad tie milijonai žvaigždžių danguje, į kurias ji visada pakėlusi galvą, yra jos pačios širdis, į šipulius suskaldyta. Tas žvilgsnis į dangų jai kadanors skaudžiai atsipirks… Kažkur akies krašteliuose slepiasi ir kitos septynios seserys.

Štai kur mane nudangino muzika ir virtuozas saksofonistas. Laikas vėl grįžti į realybę.  O realybė čia pat – graudžiai verkianti mergaitė. Jai kažkas nutiko. Visus muzikaliuosius garsus užgožia graudus jos kūkčiojimas. Keista, bet nenustembu suvokusi, jog aš nemoku jos nuraminti. Argi gali nuraminti kitą žmogų tas, kuris pats dar vis nesusikalba su savimi? Nuraminti negaliu, bet interpretuoti kitaip – prašau.

Gatvės sankryžoje sėdi Klio, istorijos mūza.

„O sena prostitutė Klio, / Pardavėja vartotos tiesos, / Nei nuodų, nei kardų nebijo, / Tiktai bijo saulės šviesos.“   O, Radauskai, dėkoju Tau už įkvėpimą.

Nesu poezijos mėgėja ir tai drąsiai pripažįstu. Bet mūsų mylimo lietuviškojo esteto Henriko Radausko dėka sugebėjau bent pamėgti Klio. Jos paveikslą mačiau aiškiai, lyg pati Istorija išdidžiai stovėtų priešais mane. Mano gyvenimo Istorija, mano aplinkos Istorija, mano kūrybos ir nusivylimo, liūdesio ir džiaugsmo, kilimo ir kritimo Istorija.

Klio viešpatauja mano mieste. Ar mergaitei dėl to geriau?

Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

VIENUOLIKTA RYTO ŠALUTINĖJE GATVĖJE

Pajaučiau alkį. Natūralu, juk beveik dvi valandas šlitinėju po miestą. Mūsų miestelio pažiba kebabinė – alkanų paauglių, per pertraukas lekiančių ten taip, lyg patys Hado skalikai vytųsi, išsigelbėjimas – dar uždaryta. Posūkis namo vis dar atrodo kaip net nesvarstomas tabu. Kokia išeitis, kai pilvas maršą groja? Močiutė. Nuojauta kužda, kad vos įžengusi pro duris, būsiu sutikta prie garuojančių spurgyčių su karštos kakava plius ant viršaus plūduriuojančiais mažais, jau truputį ištirpusiais zefyrais.

Bemąstydama apie kalorijas, pasuku į šalutinę gatvę.

Ši gatvelė yra gana… ypatinga. Neoficialiai dar ji vadinama Našlių gatve. Pilkų, mūrinių ir medinių namų mozaika. Kas antrame name – vienišos penelopės, nesulaukusios savo odisėjų. Ir nebesulauksiančios.

Dažniausiai šia gatve praskubu vos ne bėgtute. Šiandien eisiu lėčiau. Galvosiu apie jas – apie penelopes.

Raudonų plytų name gyvena pusamžė moteris. Našlė – vyras negrįžo iš reiso. Žuvo važiuodamas vilkiku. Po šios istorijos kreivai nužvelgdavau kiekvieną vilkiką, pravažiuojantį pro mane.

Už kelių sklypų jaukiai įsikūrusi kita moterėlė. Sako, labai mylinti vaikus, nors savų ir neturinti. Irgi našlė – vyras gyvybę atidavė Afganistane. Iki šiol siurrealu, jog vis dar gyvenu amžiuje, kuriame žmonės nenustoja kariauti. Apie tai stengiuosi galvoti tik abstrakčiai. Nenoriu sugerti Šopenhauerio kaip Antanas Garšva ir manyti, jog gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas.

Taip pat gerai žinau, jog kitame, dviaukščiame name, gyvena jauna mama, likusi viena su dviem mažamečiais vaikais (visuose sodo kampuose išmėtyti žaislai – daugelis jau sulūžę arba seniai atsibodę). Neoficiali našlė. Sužadėtinis, vos gimus pirmajam, išvyko į užsienį – dirbti. Aplink sklinda gandai, jog pabūgo tėviškos atsakomybės.

Prie pat dviaukščio prisispaudusi maža, šiek tiek apšiurusi trobelė („namo“ titulas nelabai tinkamas). Dar viena motinystės pareigą prisiėmusi moteris. Našlė – vyras vieną dieną tiesiog išėjo. Negrįžo. Vėliau buvo rastas pakelės griovy.

Ištikimybės simbolis, tyros, nemirštančios ir neužmirštančios meilės įsikūnijimas, vilties žiburys tamsiame pasaulyje – tokia ta Penelopė, dvidešimt metų laukusi iš karo sugrįžtančio savo Odisėjo. Jau tada, pašėlusios meilės, meilužių ir aistros kupinų dievų ir deivių gyvavimo metu, tokia atsidavimo koncepcija buvo stebuklas.

Kas yra tikrasis didvyris – Odisėjas ar Penelopė?

Dešimtyse religijų ir kultūrų moterys yra vertinamos kaip primityvūs, žemesni padarai, įrankiai, priemonės… Prieš taip mąstančius individus norėčiau kviesti Penelopę – manau, liaudiškai sakant, ji įkrėstų jiems proto.

Penelopės iš esmės buvo – ir yra – grėsmė patriarchalinei pasaulio santvarkai, dėstančiai, jog vyras yra karys, didvyris, herojus, o moteris yra namų šeimininkė. Ir, apsaugok Dzeuse, negalėjo būti kitaip.

Statistiškai vyrai yra mažiau linkę likti ištikimi kitai savo pusei. Statistiškai, atsivertę bet kurį graikų mitologijos puslapį, turite didelę galimybę pamatyti minėto fakto įrodymą.

Penelopė vyrams – tobulos sutuoktinės idealas. Ištikimybės požiūriu – kol vyras (didvyris) klajoja, žmona laukia. Ne be reikalo jos vardas – lojalumo santuokoje simbolis. Man didvyrė JI, o ne JIS. Priimanti visus sunkumus iškelta galva, pasiruošusi atremti bet kokią kliūtį, neatsiduodanti dusinančiam aplinkos spaudimui ar kandiems žodžiams, draskantiems ir paliekantiems gilias žaizdas,  reikli aplinkiniams.

Šių dienų moterys kovoja ir poseidoniškus sunkumus atremia ne ką prasčiau nei „stiprioji“ lytis. Jos vienija, plėtoja, praturtina, o svarbiausia – išlieka penelopėmis.Odisėjai didvyriai, net ir tada, kai nesugrįžta. Penelopės – didvyrės, nes išmoksta gyventi be odisėjų.

Toliau jau sparčiai žingsniuoju Našlių gatve. Neatsispiriu norui kiekvienai šios gatvės pavadinimą atitinkančiai rezidentei pasakyti, kad ji yra herojė.

Išsukusi posūkyje trumpam atsisuku atgal. Vis dar matau moteris, pasirengusias be atvangos ginti savo Namus.

Žinau, kad galite.

Metamorfozė I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kiemą. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

ANTRA VALANDA PO PIETŲ, IR MAN DAR NEAIŠKU

 Iš močiutės išeinu pilnu skrandžiu. Paprasti tie žmogiški instinktai – fiziologinių poreikių patenkinimas suteikia tokį malonų jausmą… Mintyse dar kartą padėkoju močiutei.

Nuoširdžiai – nežinau, kur man eiti. Kiekviena tolesnių ieškojimų kryptis atrodo ganėtinai patraukli, bet… ne TA. Tokiam neapsisprendimui įtaką turbūt daro visiškas minčių išsekimas.

Nekenčiu šalčio, todėl eisiu į pietus.

Po keliasdešimt sekundžių įnirtingo mąstymo ir bandymo perteikti nesuvokiamą protėvių gebėjimą orientuotis pasaulio kryptyse (išsitraukiau telefoną ir susiradau kompaso programėlę, kurią panaudojau turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime) patraukiau pietų pusėn.

Teištirpsta ledynai, stingdantys mano sąmonę.

Jau sunkiai velku kojas. Rodos, šiandien gravitacija mane veikia stipriau nei kitus.

Išnirusios žmogystos pavidalą mano akys pamato greičiau už mano protą –  noriu bėgti, o širdis pulsuoja taip stipriai, jog apima jausmas, kad tuoj tuoj susprogs. Raumenys įsitempia, hormonai pradeda kovos-arba-bėgimo protokolą, visu pajėgumu skatindami apsisukti ir pasileisti tolyn. Impulsui pavyksta atsispirti.

Piemenų ir kaimenių dievas Panas ožio kojomis ir ragais, bandantis mane įbauginti grėsmingu žvilgsniu.

Netikras ūmiai sukeltos panikos vaizdinys.

Žmogelio veidas matytas. Miesto valkatėlių hierarchijoje užima truputį aukštesnę vietą.

‒ Gal pinigėlį duotum?

Jis geras. Toji pastiprėjusi gravitacija turbūt suminkština mano širdį. Pasikrapščiusi striukės kišenes į pirštiniuotą delną įbruku monetą.

‒ Tiek teturiu. Tik žiūrėkit, kažkam naudingam išleiskit.

‒ Būtinai, būtinai. Blogos dienos man jau baigėsi.

Sušelptasis nukreivuliuoja tolyn, sumirksėjusi milisekundę dar matau šmėkščiojančias ožio kanopas.

Panas panašus į apsigimusį, dvasiškai suluošintą žmogų. Išorės formos disharmonijos personifikacija. Pusiau ožys, pusiau žmogus. Jo gyvenimo palydovai buvo analogiški – satyrai, gąsdinančiai panašūs į Paną ne tik kanopomis, bet ir pomėgiu linkti į iracionalias svaigulio būsenas, vedini girtuoklystės ir gašlumo. Už tai buvo atsakingas Dionisas.

Anarchistiniais proveržiais pasižymintis dievukas, savo šėliojimais taip apsėdęs ekstazės apimtą visuomenę, jog ši jo garbei keldavo vardines šlovinančias šventes.

Dionisijos paradas. Žmonės, apsirengę ožiais, užsimaukšlinę kaukes, slepiančias tikruosius veidus tų, kurie turėtų gėdytis, garbindami tokį, kaip sveiko proto žmogui rodytųsi, vienais trūkumais išmargintą dievą. Kaip JIE gali šlovinti pamišimo, žiaurių išdaigų, sukeliančių nepateisinamą brutalumą, siautulio ir svaigulio įasmeninimą?!

Kaip JIE gali šlovinti aktorių, vaidinimų, teatro globėją, kuriamųjų gamtos jėgų dievą, įkvėpimo, chaotiško gėrio ir neutralaus blogio mišinį?..

Kur Dioniso aukso vidurys? Ar JIE, izoliavę anarchistinę ir žiauriais malonumais pridengtą jėgą nuo meno, inspiracijos ir kūrimo gyslelės, garbina pastarąją?

Pasak senovės graikų filosofo Ksenofono, žmogus dievus sukūrė pagal savo atvaizdą.

Lengva juos visus pasmerkti.

Tačiau galima ir išteisinti.

 

PRARADAU LAIKO NUOVOKĄ. TEMSTA

Šiandien diena buvo vienas didelis – o, varge, kokia nemėgstama frazė  – minties šuolis. Arba daug mažų. Minotauro labirintas, tik be išėjimo laisvėn.

Tačiau… Gyvenimas nedideliame miestelyje turi savo privalumų. Pavyzdžiui, tirštu smogu ir akinančiomis horizonto šviesomis nepridengtas dangus atskleidžia visą nuogą ir tyrą žvaigždynų grožį.

Matau Taurą, išmokytą išmintingai naudotis savo tamsia ir primityvia jėga. Matau Ariją ir Atėnę, nesuvaldomas priešingybes – agresija ir chaosas prieš discipliną ir strategiją. Matau Kasiopėją, kurios žvaigždynas dabar gana įžūliai reprezentuoja išdidžios pagyrūnės ir savimylos karalienės kankinimo įrankį.

Matau Svarstykles. Dangaus pusiausvyrą. Gyvenimo pusiausvyrą.

Graikai, kaip ir vokiečiai, turi daug taip pat gana tikslingų žodžių. Monachopsis – nuolat pasąmonėje tykantis ir tyliai kankinantis nepritapimo ir nebuvimo tinkamoje vietoje jausmas.

Mano monachopsis nepaliaujamai bado mane šakele, ant kurios preciziškai išgraviruota – „Tu dar nesugrįžusi į save“. Jaučiu, kaip šakelė pradeda po truputį lūžinėti.

Realybės pajauta yra be galo sudėtingas procesas – visas komplikuotumas slypi paprastume. Reikia atrasti savo atspirties tašką. Šiandien nėriau stačia galva ir visus savo fantazijos resursus sukišau į bandymą surasti atramą, kurios egzistavimas yra besąlygiškas reikalavimas išlikti savo terpėje.

Kišenė suvibruoja. Ne pati kišenė, aišku, telefonas joje. Žinutė.

„Aliooo, jau atsigavai po savo posterasmusų? Ryt matkės savarankiškas, turi pasiruošimo užduotis?? Be proto reikia, help :(“

Kažkas mano galvoje trakštelėjo. Šakelė lūžo. Sutrupėjo. Tas nelemtas multikultūralizmas, sudrebintas ir įbaugintas tokios visiškai paprastos, žemiškos ir kasdieninės žinutės, nusipurtė ir išėjo.

Ramiojo vandenyno šiukšlių sala didėja ir nesiliauja plėstis. Prometėjo kepenis kasdien kapoja Dzeuso siųstas erelis. Kanadoje telkšo nežemiški ežerai, panašūs į tyvuliuojančius ant Jupiterio palydovo. Demetra verkia savo dukters, kenčiančios Hado prieglobstyje. Aš sėdžiu po žvaigždėmis, iš kur turiu sugrįžti žemėn.

Kosminis mūšis, Gigantomachija mano pasąmonėje baigiasi. Vizijos sudeda ginklus.

Taip paprasta, lakoniška, banalu ir… paveiku – viena žinutė, padedanti suvokti, kad aš esu čia ir dabar. Gimnazistė, į pasaulį žvelgianti pro graikų kultūra aptrauktus stiklus, dvidešimt pirmo amžiaus pilietė, sugrąžinta į kasdienybę ir laiku išlaisvinta nuo beuzurpuojančių metamorfozių.

Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.

[1] Iš slovakų kalbos: „Sudie, mielieji!“

[2]Iš slovakų kalbos: „Greitai susimatysime“, iš anglų kalbos: „Saugios kelionės namo!“

[3]Iš rumunų kalbos: „Iki! Greitai susimatysime!“

[4]Iš anglų kalbos: „Nepamirškite rašyti… Paskambinkite, kai būsite namie!“

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Simona Katiliūtė mokosi Garliavos Jonučių gimnazijos trečioje klasėje. Ji – Borutaičių draugijos narė, besidominti knygomis, kinu, fotografija. Simona – ir įdomios poezijos kūrėja, dalyvaujanti Jaujųjų filologų konkursuose. Džiaugiamės, kad Simona Katiliūtė jau ne pirmą kartą savo kūryba dalinasi su Meno Bangų skaitytojais.      

 

Metų laikai

 

  1. pavasaris

 

aidi sprogimai

tarp daugiabučių

didelis aidas

trupa sienos

į jas kabinasi vijokliai

rėkia

nori būti išgelbėti

teroristas

užpuolęs miestą

verčia žemę į kitą pusę

užpildo erdves

išsprogdina

užkalkėjusias širdžių kraujagysles

 

  1. vasara

 

šlapiais plaukais

kaip dar neišmindžiotais takais

keliauja pirštai

kaip žalčiai

aplink pirštus vyniojasi plaukai

plaukai tai laukai

čiobreliais kvepiantys

laukai mėlynų lubinų

ir aplink juos šokančių

raganaičių

 

juokiesi

o aš sakau

 

man primeni namus

 

  1. ruduo

 

kandys pragraužė kepurių viršūnes

dabar mėnulis

savo rudenėjančiu spindesiu

šaldančiom lūpom

bučiuoja man

vienišą plikę

jos paviršium

slidinėjanti poezija

stingsta

iš išgąsčio

 

šalčiui

 

  1. žiema

 

laikas sušalęs aptingsta

minutės nebeturi šešiasdešimt

suskyla į ilgus dešimt

ir tie dešimt

krenta snaigėmis

į sušalusias gerkles

elniams

nutrenktiems šalia miško

namų

gulintiems

ir skaičiuojantiems paskutines

dešimtis

sekundžių

nutūpusių snaigėmis

ant ragų

 

*

kažkur tarp eilučių

tarp įkvėpimo ir iškvėpimo

tarp žemės ir mėnulio

aš laiminga

ten nėra benamių kačių

sudaužytų taurių

nėra dulkių

nevaikšto ten katės ant šukių

o aš ant kačių

 

aš ten laimingesnė

ten tuštuma

 

*

statau koją ant žemės

atsargiai

čia daug duobučių

išsisuksi koją

tavo akys blizga

atspindi dangų

šypsaisi

tavo skruostuose duobutės

geria saulės šviesą

trumpas mirktelėjimas

 

įkritau į duobutę

 

*

aš kaip trintukas

trinu tavo klaidas

sau nuo nugaros

negyvas odos ląsteles

susisukusias į mažas kirmėlytes

skirtingų ilgių kaspinuočius

trim pirštais

ir nekenčiu tavęs

visais turimais

 

tik kas aš

be tavęs

 

*

dryžuotom pėdkelnėm

aptempusi kojas

valau virtuvės grindis

prilaistytas juodos kavos

banguojančios rytiniame puodelyje

dryžiais geriu

pasaulių skausmą

dėl mažų algų

dėl išmestų vaikų

dėl nykstančių žuvų

ir jau labai šlapia

ir skauda

bet balos nedingsta

 

tik skausmo aštuoniasdešimt dryžių daugiau

 

*

pasižiūrėjau į save

nuogą veidrody

ir pamačiau mauglį

ir džiungles

 

bet džeinės jame nebuvo

 

 

*

mums nerūpi statulos

ant ledo paliktos

viduržiemį

jų nosys varvančios

mums nerūpi

nerūpi skruostai

iš vienatvės tingintys

keisti spalvą

joms šalta

mums nerūpi

bet ateis pavasaris

atitirps ledai

tada mes

sušalusios statulos

ieškosim atlantidoj

 

vienas kito

 

*

už penkių mylių

yra šaltinis

ledinio vandens

atsigerk

labai ištroškai

už penkis myliu

gyvenu

dalinu juos vietoj gyvybių

už penkių snaigių

kalėdos

paliktos po vaikystės egle

dovanos pavidalu

 

čia penki neegzistuoja

čia kur gyvenu

keturi

ir nupjauta eglė

 

*

ieškojo saulės

visą naktį

klaidžiojo žvaigždynais

laukais

kol galiausiai

surado paryčiais

viena kitoj

tuomet

susikabinusios nuvargusiais kaklais

saulelės

įsižiebė

 

reikia pabusti

kol dar nespėjome užmigti

 

*

mušu tylą

kad prabiltų

bet tyla muša man į galvą

laikrodžio rodyklėmis

dvyliktą valandą

kai tarp dviejų skaičių

nėra tarpo

nėra nakties

nei ryto

tik tak

užmigdo

ir vėl įsiviešpatauja

tiksinti tyla

 

*

sukūrei mano akis

purius plaukus

sausą odą

sukūriau tau

savo akyse ugneles

ištampiau formas

balso ir minčių

sukūriau save

savimi

išsitrėmiau

todėl visa

esu tavo

ir nors ugneles moku gesinti

savęs nėra

 

*

geriam dviese

aš ir mano megztinis

valgyklų

dūmų

tavo

kvapus

abu sintetiniai

ir godūs

iš tuščio

į tuštesnį

 

kad tik pilniau

tuštumos

 

*

aš turistė

savo kūne

vaikštau kapiliarais

išsiraizgiusiais akių obuoliuose

juose labai klaidu

daug akligatvių

aš turistė

ragaujanti

savo kūno gėrybes

savo kraują

pieną

seiles

aš turistė

savo kūne

kuriame aidi

dainuojantis skrandis

ir širdies būgnas

aš turistė

savo kūne

 

aš svetimkūnis

 

*

išeisiu aš išeisiu

nes lyja adatomis

krūtinėje

ir stogas virš galvos

nebesuteikia saugumo jausmo

išeisiu išeisiu

ieškoti geresnių laikų

bloguose

ir ką rasiu

parnešiu

išeisiu

į kalnus

kur saulė pakyla vėlai

nusileidžia anksti

bet kur ryškios žvaigždės naktim

ir kur saugu

išeisiu

ten teka upės

išplauksiu tomis upėmis

į geresnius laikus

išeisiu ten

o kai nuspręsiu grįžti

sugrįšiu tau pavasariu

 

*

nežinau

kiek yra pakankamai

turėti sąskaitoje

rugpjūčių

auksinių valandų

rytinės rasos

kad užsiauginti

šilauogių plantaciją galėčiau

nežinau

kiek varnų reikia turėti

kad visų baidyklių akys

būtų išlestos

nebegąsdintų

nežinau

kiek turėčiau

suskaičiuoti bangų

kad pagaliau nuraminčiau

vidaus pabaisas

 

tu man vis atsakai

 

tiek

kiek trunka naktis

 

*

aš liūdėjau

varpais

laiškais

liūdėjau varvančia nosim

raudona berete liūdėjau

tąnakt važiuodama metrò

liūdėjau

į savo atvaizdą žiūrėdama

niekaip suprasti negalėjau

 

jis šypsojosi

 

*

mes musės

prilimpančios

mes skruzdės

traiškomos

mes drambliai

traiškantys

 

galėtume nebūti visa tai

tada būtume tik mes

Adomas Vasiliauskas. Eilėraščiai

Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Siūlome keletą vilniečio abituriento Adomo Vasiliausko, šių metų JFK poezijos  sekcijos III vietos laimėtojo, eilėraščių iš rinkinio „¾ po pirmos“

 

Pamišimas

Taip sapnuoja tave

Nesustodama

Mano meilė

Kas vakarą atsivesdama

Tave štai čia

Prie Neries

 

Rūkui tavo kaklą

Bučiuojant

Rasos lašams

Tavo ausų galiukus

Glostant

Neris išteka

Iš tavo plaukų

Ir nesuteka

Niekur

 

Neranda manęs

 

Pagoniškos vaikų tradicijos

Tėvai tapo dievais,

Dievai – priešais.

 

Sako, vakarykščiai tikėjimai paseno.

Šiandieniniai žyniai pamiršo tikėti,

 

Bet mes kitą rytą,

Nusimetę nunešiotus dievus,

Virstame žmonėmis,

 

Išlauktais, išbūtais žmonėmis.

 

¾ po pirmos

Aukštakulniai

Pėdkelnės

Nuogos kojos

Miestas nakčia aikčioja

sudrėkęs nuo lietaus

Šokolado lydyto

Linijos vitrinoj

Odinių aukštaaulių

Batų poros

 

Aukštakulniai

Cigaretės

Gatvėmis slenka

Žmonių pamesti šešėliai

Nuorūkos dega akyse

Languose – gyvuliška aistra

 

Aukštakulniai

Grindinys geria

Vaizdus iš po sijonų

Geria lietaus vandenį

Išlietą vyną

Šokoladą lydytą

 

O aš stoviu

Vidury parko

Šalia linguoja

Širvys beržu,

 

Taksėjimas

Slenka gatvėmis

Slenka mano sapnuos

 

Mano sapnuos

Tavęs nėra

Lūžta

tak

Vienas

tak lieka

Basomis eiti

baisu

Liūdnas cirkas

visi šoka ir dainuoja

akrobatai sukasi ore

Teslos elektriniai žybsniai

aikčioja garsais

vienratį mina meškinas batuotas

o pro adatos skylutę

kupranugaris lenda

 

tik vienas klounas

nosimi raudona

žongliruoja su gyvenimu

ir liūdi

kad ramunė

šį pavasarį

pražyst nespėjo

 

Ieškok rytuose

Kai nusileis saulė

Prie kelio

Kur pakrašty auga liepa

Atsisėsk ant šaligatvio

Ir ieškok manęs rytuose

 

Sakei tau žvaigždės

cigarečių nuorūkos

sakei nusispjovus

žvaigždės visai banalu.

Daug tu sakei

O aš tik norėjau pasėdėti

Su tavimi po liepa

 

Ir patylėti

 

Poezija sušiui

Veidrodis ant miesto upės

Paskandino tylius

Nebylius

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Antra pamaina ‒

Autobuso vairuotojas

Pamoja saulei

Per tiltą važiuojant

 

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Mito realybės

1.

Mitas, kurį numato kitas,

Antikos dievybė

Bėga nuo varnos.

 

2.

Mitas kičas kitas.

Kitas mitas – kičas.

Kitas – mito kičas.

 

Lot. Avis

Niekada nepabusti žmogum

Niekada juo

Visada tavimi

Tik mostu

Tavo vieninteliu skrydžiu

Juk galime būti

Dangaus avys

Gimusios žemėje

Kurios kažkada prižadėjo

Pakilti

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Lietaus išvarytas

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.

                                                                                           Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas

Lietaus išvarytas

 

Keistumas

Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.

Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.

Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.

Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.

Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.

Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.

Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…

Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.

Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…

Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.

Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.

Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.

O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.

Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šventasis dievukas

Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..

Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.

Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.

Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.

Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.

Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.

‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?

Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.

Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…

Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”

 

 

 

Gabrielius Zaveckas. Sapalionės apie rašymo procesą

Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad Jaunųjų filologų konkursai turbūt yra mano pirmasis Alma mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius iškeverzoti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Norėčiau palinkėti, kad ,,Meno bangų“ skaitytojai dalintųsi savo arba bičiulių kūryba, turinčia konkretų tikslą. Kūryba dėl kūrybos nekuria, tik demonstruojasi.
Gabrielius Zaveckas

 Sapalionės apie rašymo procesą

Stilius yra rašytojo veidas. Imago animi vultus est[1]. Kai kurie kūrėjai paperka skaitytoją ne tiek savo tekstų turiniu, kiek stiliumi: Fiodoras Dostojevskis, Jerome᾽as Davidas Salingeris, Arthuras Conanas Doyle᾽as ir Honoré de Balzacas; Antanas Škėma, Romualdas Granauskas, Salomėja Nėris ir Sigitas Parulskis. Šie ir daugelis kitų autorių gali būti atpažinti pagal savo stilių, išplėšus pavienę ištrauką iš kurio nors jų kūrinio. Vieni žavi žodynu, antri ‒ humoru, treti ‒ sakinio struktūra, ketvirti gali įsiteikti rimu.

Tokioje pačioje lervos stadijoje kaip aš esančių rašytojų diskusijoje yra tekę aiškintis, kuri pozicija teisinga: ar „Noriu, kad mane skaitytų“, ar „Man visiškai nerūpi, ką apie mane galvos“. Drįstu teigti, kad viena nuomonė neprieštarauja kitai. Nesvarbu, rūpi ar nerūpi, geras stilius ceteris paribus[2] yra geriau negu jokio stiliaus arba netikęs stilius. Ne dėl to, kad glosto autoriaus savimeilę. Visų pirma, geras stilius parodo autoriaus įgūdžius, nes stilius yra įdirbis. Tiesa, kūrėjas gali turėti talentą būti imlus kitų rašytojų stiliui ir skaitydamas gerokai lengviau šlifuoti savąjį, bet ne daugiau. Visų antra, geras stilius yra patrauklesnis skaitytojui: tiek turtingesnį sąvokų rezervuarą turinčiam, tiek „biednesniam“. Kūrėjas gali kurti ir nenorėti dalintis savo kūriniu, tačiau nemanau, kad tada jis bus tikras kūrėjas. Galbūt vertas kūrėjo vardo, bet tikrai ne rašytojo. Todėl ir geras stilius, įrodantis skaitytojui rašytojo įdirbį, turėtų būti siekiamybė.

Citavimas yra reiškinys, juokingas eseistui, skausmingas studentui, problemiškas tyrėjui. Ne veltui sakoma „omnia dicta fortiora si dicta Latina[3]“. Šiaip jau, rašantys žmonės cituoja dėl kelių priežasčių:

1) jie yra egocentriški niekšeliai, trokštantys pademonstruoti savo erudiciją. Nurodžius citatą, pademonstruojama, kad skaitytas pripažinto autoriaus kūrinys, pasirodoma besidominčiu literatūra, kultūra, mokslu ar visuomeniniais reikalais… arba bent jau, kad į paieškos laukelį buvo įrašyta „quotes about …“;

2) pacitavus žinomą autorių, argumentas įgauna šiokio tokio svorio. Išties tai dažna citavimo priežastis tiek tarp kūrybos padangės linkui stryksinčių „žvirbliukų“, tiek tarp išdidžiai joje skrajojančių erelių. Pirmiesiems reikia remtis autoritetu, kad jų pasisakymai būtų pastebėti ir/ar nebūtų nušvilpiami, antrieji kartais tai daro iš įpročio, nes nebemoka kalbėti kitaip, kaip tik polemizuodami su kitų mintimis, o kartais (tiesa, ir tarp naujokų pasitaiko) todėl, kad tikrai yra itin apsiskaitę ir remdamiesi kitų mintimis paprasčiausiai vengia daugiažodžiauti ir išradinėti dviratį.

3) kilnaus noro „mestelti“ aliuziją į tekstą, kurį autorius nuoširdžiai linki perskaityti savo rašomo teksto skaitytojams. Autorius atlieka savotiškai šviečiamąją misiją ‒ „jeigu turėjo įtakos man ir aš cituoju, vadinasi, tikiu, kad turės geros įtakos ir kitiems“.

Visa tai gagendamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dėl stiliaus verta aukoti turinį. Stilius tėra priemonė turiniui „ištransliuoti“. Gal išimtis tik tam tikra poezija. Bet čia ir laikas baigti šį apsidairymą horizonte.

[1] Veidas — sielos veidrodis (Ciceronas, „De Oratore“, III, 59).

[2] Kitoms sąlygoms esant vienodoms.

[3] Viskas, kas pasakyta lotyniškai, skamba įspūdingiau.