Category Archives: Jaunimo kūryba

Aistė Šivytė. Eilėraščiai

Aistė Širvytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Aistė Šivytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau Vilniuje, Vilniuje gyvenu… turbūt ir gyvensiu.

Mėgstu lietuvišką kiną. Kai kuriuos tai stebina ir šiurpina.

Dar labiau mėgstu teatrą. Šitai nestebina nieko.

Rašau, kai reikia. Rašydama daug nesikankinu.

Pagal studijų kryptį, manau, kad tai nebloga savybė.

Studijuoju LMTA Scenos menų ir kino istoriją ir kritiką.

                                                                                           Aistė Šivytė

 Laidai

troleibusas kvepia spragėsiais

fluorescencinės lempos

naktį į langą atsitrenkė varna

vakar tave išsitempė gert

fluorascencinės lempos

įžūliai blykčioja

ir verčia dusti

tu lipi pro liuką ant troleibuso stogo

baigia užsupti juodai

šokčioja nuo laidų kibirkštys

danguj bandai suieškot Grįžulo Ratus

kaip pirmą kartą vaikystėj

 

Lidl

vaikas įsijautęs dantim drasko

Lidl’o maišelį

noris pasakyt kad taip nedarytų

bet ką žinau

gal jo karta

kiek kitaip viską įsivaizduoja

 

Laiko stūmimas

Plastelėjai puse piršto

Per cigaretės galiuką

Sugurinai savo nosį

Į pakelės asfaltą

Pasiūlei pabėgt velniaižin kur

Jei jau šį vakar nieko neveikiu

Sakau „gerai, vistiek turbūt

nelabai kuo užsiimt turėsiu“

Laipiojom aukštom lubom

Pajūriu ir kitais šventaisiais

Pakol plastelėjai puse piršo

Ir sugurinai save į asfaltą

 

Undinė

undinė vyną gėrė

undinė daug vyno gėrė

undinė labai meniškai išdribo

Neries krantinėj

prie to

neva

kanalizacijos vamzdžio

 

 Luotas

sukriošusi mūza irstosi

skęstančiam luote

 

ji maukia:

dantų skalavimo skystį

langų plovimo skystį

spiritą

antifrizą

gyvsidabrį

ir kitus metalo lydinius

 

o švenčių proga

su kūrėju naikina

vyną iš žalio plastiko butelio

su neapykanta:

mąstymui

nemąstymui

politinei situacijai

eurui

ir savoms aplinkybėms

 

abu irstosi

skęstančiam luote

mėnulio atspindy

skaldo vulgarias istorijas

vemia kvatodami

per luoto kraštą

 

ir skandina viens kitą

į dugną

kildami

 

Pasiplaukiojimas

 

kino salė

spragėsiais nubarstytos lubos

rodo filmą

apie klišes

sėdžiu salės gale

su žirafa

laikau jos kanopą

ji kramsnoja spragėsius

(tuos pačius ‒ nuo lubų)

į mano plaukus byra trupiniai

ekrane rodo baltos žiemos vaizdą

kėdės džiugiai daro bangą

nes žiūrovai atsisakė

žirafą bando nuvilioti inžinierius

inžinierių bando nuvilioti mechanikas

sninga iš mano plaukų

9-oj klasėj buvau „snieguolė“

 

Tikimybės

 Marina Abramovič

guli ant žolės

ir stebi debesis

 

Mariną Abramovič

gulinčią ant žolės

bet kas gali nušauti

 

Marina Abramovič

guli ant žolės

nepaisant dviejų galimybių baigčių

 

ji vis tiek stebi debesis

ją vis tiek stebi debesys

debesys gali ją nušauti

 

***

Niekad nemąstyk garsiai

Nesisveikink su nepažįstamaisiais

Nes kiekvienas sutiktas vėjas

Išnešios mintis su visom sėklom

 

Išbarstys jas po pievą

Ir užsės sodą

 

Sodas bus gražus

O po to nepastebėsi

Kaip užžels piktžolynu

Per kurį

nepareisi namo

 

Vakar

 

nugalėjai mane

savo pačios ginklu

savim

iš pikselių

kuriuos įspaudžiau stikle

tavo delno ‒ ‒

 

kaip dabar reiks

pažiūrėt į akis

be cukraus ir druskos

tik

nuosavu krauju

pasruvusias

 

 

 

 

 

 

 

Monika Levickaitė. Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Augau aš Mažeikių namo kieme, kuriame tilpo visas mano kūrybos pasaulis: tėčio medžio dirbtuvės, mamos sukarpytos paklodės ir vaikiškos mano rašytos knygos iš 12 puslapių, susegtos „krokodilu“. Tada užsiniaukė gimnazijos debesis ir pritildė vidinius troškimus iki MUTE režimo. Pabudau tik sulaukusi dvidešimt ketverių, išgirdusi rebefingo sesijos metu skambantį raginimą: „Dabar pabandykit pajausti, kuo jūs iš pačių širdies gelmių norite užsiimti.“ Rašymas ‒ mušė galvoj, toks tylus, bet lyg ėduonis landus sąžinės priekaištas. Kreivais žingsniais, su ryžto pritekliais ir nepritekliais, prasibrovusi pro baimes, aš atgaivinau paauglystėje užčiauptą norą kurti tekstus. Jau dvidešimt septynis kartus užpūčiau gimtadienio žvakutę, pakeičiau penkis vienas už kitą keistesnius darbus, šimtus kartų patyriau, ko patirt ne visada norėjau, bet laikas man padėjo prisijaukinti save, subrandinti savo kūrybos raiškos būdus ir jų nesigėdyti, o tik jais dalytis bei leisti gyventi patiems.

Monika Levickaitė

 Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

(Tekste sukirčiuota tarminė mažeikietiška/dalinai žemaičių kalba, kad būtų lengviau skaityti ir suprasti.)

 

‒ Kas muok su tri̇̀merio pjáut? ‒ pasigirsta ūsuoto provincialaus balso savininkas, ir tai būna pirmi jo žodžiai, įėjus po spengiančių margos svitelės klegesių.

‒ Aš muõku, ‒ trypčiodamas atsistoja pusamžis pliktelėjęs vyriškis.

‒ Tà ir ẽk, ‒ sukomanduoja viršininkas.

O kas vyks dabar? Suklūstu. Negirdžiu nei „sveiki susirinkę“, nei dabar bus tas ir anas, o man ‒  pirmas kartas. Sėdžiu atsilupusioje visomis prasmėmis salėje ant atverčiamos kėdės ir kramtydama apatinę lūpą laukiu, kas bus ir ką turėsiu daryti. Drebuliuoju, rankos šlapios. Stebiu, kaip atsakius netinkamai, visi „prasikaltusieji“ (tie, kurie drįsta netinkamai pajuokauti, garsiai padejuoti ar nepritarti viršūnėlėms) yra siunčiami į baisiausią vietą ‒ Mažeikių komunalinį ūkį. Būūū komunalinis ‒ smirda ir panašiai. Jūs irgi ten nenorėtumėt. Kita vertus, visai šalia mano gatvelės, bent jau nebūtų toli grįžti namo. Yra pliusų. O ir iššūkis. Toks va dėl juoko būtų.

‒ O jūs éisiat į vóndenis, ‒ beda pirštu viršininkas į priekinėje eilėje sėdinčių vyrų grupelę.

Tie vyrai eis į vandenis? Kokius dar vandenis? Kas čia vyksta? Gal bėgti man iš čia ir pamiršti apie pinigus? Jaunų žmonių šitoj „šventėj“, o gal tiksliau ‒ darbo stovykloj, nėra daug, ir jaučiu, kaip visi mes telepatiškai vienas kitą palaikome savo kukliais žvilgsniais. Svarstau, iki kur gi mes nusiritome. O ir nesąžininga ‒ gimei „ne toje“ savivaldybėje ir susitaikyk, žmogau, vergas būsi ir tiek. Štai taip paskatinami jaunieji specialistai. Ačiū, Lietuvėle, gera pradžia ‒ pusė darbo.

‒ Genováit Žáužuolien, – lepteli ūsius.

‒ Aš bū̃siu, ‒ nedrąsiai atsistoja moteris.

‒ Nò, ‒ vyras nuskenuoja moters išvaizdą, ‒ tàvei paskė́rsio Mýndauga gãtvi. Gàli ẽt.

Subumbuliuoja burgzlys viršininkas, ir moteris klusniai palieka salę. Vis daugiau žmonių išeina, ir patalpa po truputėlį nejaukiai tuštėja. Pastebiu, kad sąrašas eina pagal abėcėlę, tad laukiu L raidės. Vajė, laikas šliaužia, o mano fantazija smarkaujasi. Laukia komunalinis? Siaubeli, nenorėčiau, ten tikrai smirda, ir gal bus koks konvejeris kaip Anglijos žuvies fabrikuose, kur kas nors alsuos už nugaros ir lieps skubintis. Laisvės gatvė? Lauke taip karšta ir ten tarp plytelių baisiai prižėlę žolės ‒ reiktų kapstyti. Pavasario gatvė? O kur ją iš viso rast, reiktų tada navigacija išmokt naudotis arba skambint mamai.

‒ Petráuskis… Stuõkis, aš neláuksio čia põs vàlonduos, kol pasikė̃lsi nuo kèdies.

Vyriškis atsistoja, nieko nesako, o jo akys nudelbtos į žemę.

‒ A èsi bõves kàpinies? A žėnã kap trìnkels rẽk sudiẽt?

‒ Žėnáu, žėnáu, èsu diẽjės.

‒ Gèrā, tàdu ẽk.

Štai Petrauskas lėtai pakyla ir išeina kloti plytelių į kapines. Dar geras sąrašas mikliai surūšiuojami ir išlydimi.

‒ Levickáit, ‒ pasiekia mane sušvelnėjęs viršininko balsas.

Atsistoju ir pasirenku pozityviąją nuolankumu švytinčią taktiką ‒ šypsausi ir kukliai laukiu nurodymų. Jaučiu, kaip ūsiaus žvilgsnis skrieja nuo mano kojų pirštų galiukų iki pat galvos, kaip nuskenuojamas mano kalbinis įrankis, veido paburkimo lygis, apranga. Lyg ir padoriai apsirengiau ‒ raminu save.

‒ Kõr gìveni?

‒ Gyvenu senamiestyje, ‒ atsakau nekonkretizuodama, kad išvengčiau komunalinio.

‒ Ẽk su Žáužuolien į Mýndaugo gãtvi. A rãsi?

Linkteliu ir išeinu. Aha. Einu koridorium. O kur eiti toliau? Žvelgiu į žmones. Sunkių gyvenimų mačiusios akys draugiškos ‒ siunčia mane laiptais žemyn pas Rimį. „Óns vė̃skų pasakỹs“, ‒ girdžiu. Po kelių akimirkų atsiduriu priešais jį. Paprašau maišelių ir grėblio. Lieknas, neaukšto ūgio, nutrintu megztiniu vikrus vyrutis šypsosi, gausiai dalina vakarykštį išgerto smagintuvo kvapelį ir bičiuliškai mirkteli:

‒ Nèbturio, ‒ dar su šypsena paskėsčioja rankomis ir pakartoja, kad nebeturi anei maišelių, anei grėblio.

‒ O tai kur man viską sudėt reikės?

‒ Į kišén, ‒ kvatojasi pro retai įsmaigstytus ūselius.

Šiaip Rimis nors prie širdies dėk, toks gerasis giminės dėdė, kur visad kupinas tų paprastų, nuoširdžių juokelių, bet aš baisiuosi. Aš iš tų žmonių, kurie mano, kad pasaulis turėtų būti surėdytas remiantis teisingumo, sąmoningumo dėsniais, kur alkoholis visai neegzistuotų, o tvarka, skaidrus ir šviesus mąstymas būtų paėmę viršų. Bet bet. Žinau, kad noriu labai daug.

‒ Nùeik, pàrynk biškiliẽl ir vė̃sks, nèvark, tẽp tik pavaidínk ir gèrā būs, ‒ pataria Rimis pasitelkti komišką darbo imitaciją.

Išskubu ieškoti Žaužuolienės ir, greitai ją radus, užkalbinu. Jos rankose puikuojasi grėblys ir juodų maišų puokštė. Šalia jos tipena jaunas vaikinas. Paaiškėja, kad jis irgi mūsų bendražygis. Po to išsikalbame, kad jis mokosi profesinėje mokykloje staliaus amato, kad svajoja apie geresnį gyvenimą, bet mano, kad Lietuvoj labai sunku ką nors pasiekti, o jis ir pats tik labai eilinis žmogelis. Labai stengiuosi jį įkvėpti. Šioje pažeminimu alsuojančioje atmosferoje aš irgi beveik tikiu, kad esu šūdas ir nesu verta net juodo šiukšlių maišo. Atsiduriame lauke, einame iki Mindaugo gatvės, o kalbos su likimo draugais liejasi lengvai ‒ jie malonūs, moko mane „visiems žinomų tiesų“: svarbiausia stovėti apie pusę dviejų po pietų ir stebėti, ar neatvažiuoja pilkas savivaldybės automobilis su emblemomis: tuo metu itin mikliai reikia judinti šluotą. Kai pravažiuoja, jau galima eiti ramiai namo, tik geriau jau išlikti nepastebėtam. Dar sužinau, kad man buvo duota viena geriausių gatvė, vadinasi, mano „veislė“ yra nustatyta kaip neprasta, kultūringo žmogaus. Klausausi ir skaičiuoju ‒ tai tik devynios dienos, tik devynios…

Antrą dieną aš jau atsinešu savo puikiausią grėblį, šiukšlių maišų, atsisėdu arčiau viršūnėlių, ironiškai šypsaus ir laukiu, kur gausiu paskyrimą. Azartiškai baisiuosi. Šįsyk girdžiu, kaip ūsius tyčiojasi iš vyro, kurio vakar nebuvo ‒ jis klausiamas, ar gerai pasismagino su žmona. Ar aš gerai išgirdau, čia rimtai jis to klausia? „Kélns susitumpyk“, ‒ dar nukvaksi prie savo iškrypėliško komentaro. Salė kvatoja. Ot šaunus juokelis ūsiaus, o tai pramogėlė. Labai užsinoriu būti žurnaliste ir įsijungti diktofoną, kad įamžinčiau šitą ūsuočio šėlionę. Pabijau, lyg jis viską sugebėtų stebėti vienu metu ‒ ir savo auką, ir visus salėje kelnių nesusitampiusius, ir rūškanus prasikaltusiųjų veidus, ir mane diktofoną slapčia įsijungusią (o už tai, žinoma, atkeršytų komunaliniu). Sužinau, kad šiandien kompaniono neturėsiu ir kulniuosiu į šalia parko esančią gatvę. Jei sutiksiu, pavyzdžiui, klasioką, svarbiausia daug juokauti apie valstybės pokštus ir savo pomėgį išmėginti kuo daugiau įdomių dalykų bei įgauti patirčių…

Šluoju, dulkės gražiai sugula į kelkraštį. Bėda tik, kad pravažiavus mašinai, tos visos dulkės grįžta atgal. Labai stengiuosi ir šluoju vėl, juk aš stropi ir pareiginga. Netrukus pamatau, kaip tolyje dviračiu atvažiuoja mama ir moja, kad prieičiau. „Va, atvežiau sumuštinių“, ‒ draugiškai tarsteli ir paduoda mažą maišiuką su užkandžiais. „Tu tik nesistenk, niekas nesistengia, tu čia viena tokia kvailiukė, nebūk durnelė“, ‒ priduria. Stengiuosi šiek tiek mažiau, bet, mamai nuvažiavus, toliau gilinuosi į šlavimo subtilybes. Šiaip šlavėjų amatas mano galva yra rimtas, čia irgi reikia žinoti tam tikrus niuansus, kad gatvė tvarkingai atrodytų ir praeiviai būtų patenkinti.

Netrukus prie manęs prisigretina jaunuolis Petras, kuris mane labai meiliai mergina, siūlosi kada susitikti puodeliui arbatos, ir nė lašo nejaučiu, kad mano užsiėmimas jį trikdytų ‒ gal net atvirkščiai ‒ esu traktuojama kaip potenciali draugė, o gal net daugiau. Nesu tikra, ar jo burnoje nešvietė auksinis dantis, bet, jei ne dantis, tai „cipūra“ ant kaklo tikrai. Intelektualiajame žmonių rate gatvėje nesulauksi jokio nepažįstamo jaunikio kvietimo išgerti arbatos. Na, bent jau aš nesu iš tų kvietimus gaunančiųjų, bet nieko ‒ ne tragedija. Petras išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir atsiradęs, o ir pilkas automobilis su savivaldybės emblema pravažiuoja. Žingsniuoju namo, o ten žarstau komiškas istorijas apie savo patirtis namiškiams, tik, žinoma, jie mano, kad karikatūrizuoju, bet pažadu viską įrašyti į diktofoną, kad jie patikėtų (sudaužau intrigą ‒ iš baimės būti užklupta neįrašiau nė žodžio).

Trečiąją dieną jaučiuosi sava, tikra asė ‒ salė, pasibaisėjimas, klusnumas, geras paskyrimas, Rimio juokeliai, gatvė, šlavimas, pilkas automobilis. Tiesa, trečiąją dieną pasisukau nugarą ‒ kažkaip nepratusi aš su ta šluota taip daug mosikuoti. Persistengiau. „Vaikulėli, bet tu juk taip mokeis mokykloje“, ‒ vis išsprūsdavo mamai. Na taip, bet tai nieko nereiškia, kartodavai jai ugningai. Toks tiesiog buvo mano būdas ‒ jei daryti, daryti iki galo. Aš visada norėjau kažkokių ekstremumų, tad šita viešųjų pajuokos darbų stovykla man buvo vienas jų. Patirtys. Grūdinimasis. Visų socialinių sluoksnių pažinimas ir supratimas (sutikau vien nuoširdžius ir draugiškus žmones). 9 dienos ir 100 eurų į kišenę. Tai buvo viešieji darbai. Darbai, kuriuos atidirbti reikia tam tikrose Lietuvos savivaldybėse visiems ką tik studijas pabaigusiems ir norintiems gauti valstybės paramą žmonėms. Kaip baigėsi visa ši istorija? Ogi paprastai, prie savivaldybės langelio tik pasibaigus 9 dienų terminui:

‒ Išdeklaruokit mane, prašau, iš Mažeikių, prie Vilniaus registruosiuos.

Istorija iš 2013 vasaros, parašyta šviežiai 2017/09/06

Gintarė Valionytė. Pasaulio dangoraižių šviesoje

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš esu Gintarė Valionytė, mokausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mokykloje mums yra leidžiama viskas ‒ nusidažyti plaukus mėlynai, per pertraukas garsiai dainuoti koridoriuose, pasistatyti auklėtojos klasėje mikrobangų krosnelę ar net rašyti operas. Dauguma mūsų tomis laisvėmis ir naudojasi, tad vieną dieną ir pamaniau: o kodėl aš turiu save varžyti? Gal geriau parašysiu operą! Niekieno šis mano sprendimas nenustebino, kol pastebėjo, kad mano operoje nėra nė vienos natos. Gal taip ir geriau ‒ tegu natas rašo jau mirę kompozitoriai, jos vis tiek niekam nebeįdomios.

Gintarė Valionytė

Pasaulio dangoraižių šviesoje

Publicistinio ciklo, Jaunųjų filologų konkurse  (Palanga, 2017) apdovanoto pirmąja vieta, fragmentas

 

Buvau įsitikinusi, kad tądien keliausime į vaikų namus ir bendrausime su darželinukais / pradinukais. Nemaniau, kad tai gali būti labai sudėtinga, su jais tiesiog reikia pažaisti, pakalbinti, suteikti šiek tiek žmogiško dėmesio, kurio jiems galbūt trūksta. Tam emociškai aš buvau pasirengusi. Bet įvyko kitaip – pasirodo, mes ėjome pas neįgalius vaikus. Teko psichologiškai ruoštis iš naujo. Žinojau, kad jie kitokie, kad jie kitaip bendrauja, kad turi tam tikrų sutrikimų ir niekas dėl to nekaltas. Taip yra. Aš visa tai žinojau. Bet nė velnio nesugebėjau tam tinkamai emociškai pasiruošti.

Kai nusigavome iki darželį primenančio pastato miesto gilumoje, ėmė kilti nerimas. Bet su tuo visos puikiai, per daug neišsiduodamos, tvarkėmės. Jaukiame kambaryje su violetiniu kilimu ir spalvotais tapetais nusiavėme batus ir laukėme. Tyla. Niekas neateina. Mes laukiame, kalbame, juokaujame, blaškydamos viena kitą. Ir tada į kambarį vienas po kito ėmė rinktis vaikai. Man buvo baisu. Jie visi, absoliučiai visi, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė kitokie, neįprasti, nepriimtini, nematyti, nepažinti, nesuprantami, nejausti, negirdėti ir neaprėpiami. Pavojus, nuo kurio niekaip negaliu apsiginti. Norėjosi trauktis, bėgti ‒ nepajėgiau suprasti, kas vyksta. Ačiū Dievui, kažkas nusprendė, kad mums reikia eiti kaip krepšinio komandos prieš (ar po?..) varžybas, paspausti rankas ir pasisakyti vardus. Nurimau, kartojau, kad jie tokie patys žmonės. Jie visi šypsojosi. Dauguma kreivai, slėpdami akis, nusisukę, spaudė mums rankas. Ne visų vardus supratau ‒ vaikai kalbėjo neaiškiai: vieni greitai, kiti lėtai, vieni tyliai, kiti garsiai ir taip… kitaip nei mes. Taip be galo kitaip. Tada išsiskirstėme ‒ kiekviena mergina pasiėmė po vaiką (arba vaikai ‒ po merginą), ir patraukėm užsiimti atskiromis veiklomis. Paėmiau už rankos mergaitę mėlynu megztiniu, kurios vardo taip ir nesupratau, nes ji negalėjo aiškiai kalbėti ‒ lyg nuolatos burnoje turėtų vandens. Pasiūliau pinti apyrankes, ji, žinoma, sutiko. Bandžiau ją kalbinti, bet pastebėjusi, kad man negali atsakyti, formulavau klausimus taip, kad atsakymas būtų taip arba ne. Mes susikalbėjome. Visi vaikai turėjo veiklos: visos merginos rado kalbą ir būdą bendrauti, visi šurmuliavo kilimu dengtame kambaryje. Jeigu reikėjo pereiti iš taško A prie taško B, visada ėjome susikabinę rankomis. Vaikai dovanojo mums piešinius, mes jiems palikome atsiminimui daug apyrankių ir mandalų. Kalbėjome apie meilę.

Mano mergaitė be galo įdėmiai klausėsi ‒ kiekvieną kartą, kai pradėdavau sakyti daugiau nei tris žodžius, ji nustodavo spalvinti ir pakeldavo akis į mane. Šalia sėdėjęs labai plepus vaikiukas, man užkalbinus mergaitę mėlynu megztiniu, garsiai pasakė, kad ji nemoka kalbėti. Panika. Ne ne, ji moka kalbėti, viskas gerai, visiems visko visaip būna, aš irgi daug ko nemoku. O mano mergaitė jau lenda į savo kiautą, iš kurio nebūčiau sugebėjusi jos iškrapštyti. Man nukrito pieštukas, visi juokiasi, nerangiai rankomis prisidengę burnas ‒ įtampa išsisklaidė. Viena mergina paklausė savo naujos draugės, ar jai patinka šuniukai. ,,Patinka šuniukai, aš turėjau šuniuką, jam skaudėjo pilvuką, mama davė vaistų, bet vis tiek labai skaudėjo…“. Kažkas negerai. Mergaitė blaškosi, ieško auklėtojos, jos judesiai aštrėja, greitėja, akys tuščios. Bendraklasė žiūri į mane. Ji nežino, ką daryti. Auklėtoja klausia, kas buvo, bet mergaitė tik sukiojasi, nerangiai judina rankas, negalėdama nieko pasakyti. Jos pasitraukia nuo spalvinto šuniuko ir prisėda ant kilimo, bet mergaitė nerimsta. Mes nežinome, kas toliau bus. Tada prie manęs prieina mus lydėjusi mokytoja ir paprašo ką nors pagroti pianinu. Nemoku aš groti pianinu. Visiškai nemoku. Mano instrumentas – fleita. Bet reikia nuramti besiblaškančią mergaitę. Po pirmųjų mano kreivų šleivų akordų girdžiu draugės balsą: ,,Eime pašokti!“ Jos dviese jau karaliauja ant violetinio kilimo aikštelės. Prie jų po truputį jungiasi vis daugiau vaikų ir merginų. Ratelis išsiplečia per visą kambarį. Aidi juokas, plojimai, vaikai atkartoja judesius: viena koja, kita koja, į dešinę, į kairę, išsiskiria į dvi kolonas. Eilės primena gimtąjį kraštą skalaujančios Baltijos bangas ir viskas taip tinkama, taip paprasta ir gera, kad niekam nerūpi, ką ir kaip ten groju. Pirštai jau patys prisimena tuos keturis akordus, aš stebiu šį nuostabų šokantį paveikslą. Visos ten buvusios mokytojos verkia, verkia pasikūkčiodamos, ieškodamos rankinėse nosinių, verkia ir mus atlydėjusi socialinė pedagoge Ramunė, ir man sunku suvokti kodėl, kas darosi – kambarys pilnas džiaugsmo ir juoko. Vis dar juokiasi besiblaškiusioji mergaitė.

Dabar jau suprantu, kas įvyko. Suprantu, kas iš tikrųjų yra tie vaikai. Ir mane apima ta panika, kurią bandžiau tramdyti, jiems įžengus į kambarį: aš nieko negaliu pakeisti. O tie vaikai nori kalbėtis, piešti, pinti, dėlioti, šokti, juoktis, girdėti muziką ir laikyti ką nors už rankos. Atsisveikindama ir  juos apkabindama, kai kuriuose jaučiau žmogų – su kūnu, krauju ir šiluma, kurią gali apčiuopti, pajusti. Bet apkabindama kitus jaučiau  be galo daug oro, atrodė, kad jie sudaryti kitaip, jų tankis retesnis ir jie bet kurią sekundę gali pakilti aukštyn ir jų niekas nebegalės pagauti. Atrodė, kad jie neturi svorio centro ir tik aplinkiniai žmonės, kasdien be išlygų jais besirūpinantys, laiko juos pritvirtinę patys prie savęs. Ir po galais, kaip man norisi to svorio pačiai, kad galėčiau tiems vaikams bent kuo nors padėti, kiekvienam padovanoti bent po lašelį savo laimės, kurios jiems kažkas pašykštėjo be jokios priežasties.

Po šito apsilankymo man atrodo, kad visos mano grojimo valandos, mano koncertai didžiausiose salėse ir plojimai, kviečiantys bisui, gėles nešantys mamos draugai yra smiltys prie jūros, palyginus su tuo, ką laimėjau, prisėdusi prie instrumento, kurio visiškai nevaldau, ir pagrojusi keturis akordus penkias minutes.

Pagaliau supratau, kodėl aš mokausi muzikos.

Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ph. Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui

Operos akimirkos.
Operos akimirkos. Nuotraukos iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos archyvo.

Kas yra Einšteinas?

(Philippo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui)

Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

 Kas man yra Einšteinas? Kaip gimsta einšeinai? Kas galėtų būti toks, kaip jis? Ar aš galiu, ar tu gali ‒ o gal gali kiekvienas iš mūsų? Nėra jokių stabų, viskas yra įmanoma, jei nesame varžomi streotipų. Pamąstyti apie tai ir kiekvienam surasti savo atsakymus ‒ tokia buvo Philippo Glasso  operos „Einšteinas paplūdimyje“, kurios premjeron „Apeirono“ teatre 2017 m. gegužę pakvietė Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokai, misija.

Eidama į operos premjerą nežinojau, ko tikėtis. Šiek tiek buvau pažįstama su Philippo Glasso muzika, bet nieko nežinojau apie šią operą, nespėjau perskaityti libreto. Bet net jei būčiau spėjusi, manęs tai nebūtų išgelbėję. Tokio sudėtingumo teksto originalo (anglų) kalba nebūčiau išsilukštenusi per valandą. Nei per dvi… Ir išvis vargu ar būčiau, nes šios operos libretą parašė 13 metų berniukas Christopheris Knowles᾽as (1959) ‒ poetas ir dailininkas, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Šiai operai analogų Lietuvoje nėra ‒ tai pirmasis toks pastatymas. Ir nuostabiausia tai, kad būtent šį sudėtingą Philipo Glasso (1937) ir Roberto Wilsono (1941) avangardinį kūrinį kaip baigiamąjį giluminio muzikos ugdymo egzaminą pasirinko Klaipėdos Vydūno mokyklos dešimtokai (Vydūno gimnazijoje bendrasis lavinimas derinamas su aktyvia menine ir kūrybine veikla bei estetiniu ugdymu).

Robertas Wilsonas yra amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas, jis vadinamas svarbiausiu avangardinio teatro menininku ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip juokauja režisierė Vida, jei reikėtų ką nors išsaugoti ateities kartoms, viena iš tų išskirtinių vertybių būtų Wilsonas. Tad imtis tokio projekto be pedagogų ir profesionalų pagalbos moksleiviai nebūtų ryžęsi.

Reikėjo ne tik iškoduoti painų koliažinį avangardinės operos siužetą, susipažinti su genijaus Alberto Enšteino biografija, jo sukurta reliatyvumo teorija, bet ir perprasti P. Glasso muziką ir net gauti natas (jas moksleiviai tiesiog nusipirko ir atsisiuntė). Kūrybiškai aktyvių Vydūno gimnazijos pedagogų būrelis ir režisierė savanorė Vida Narveišytė (vieno iš beprotiškos idėjos sumanytojo Adomo Zubės mama), sutikę prisijungti prie šio avantiūrinio projekto, net neįtarė, po kokiu nuosprendžiu pasirašo.

Tai ne pirmas bendras moksleivių ir pedagogų projektas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Šioje mokykloje moksleiviai nuolat bendradarbiauja su mokytojais ir kartu kuria ‒ tuo ji ir išskirtinė. Prieš keletą metų šioje gimnazijoje nusistovėjo tradicija: kiekviena dešimtokų laida vietoj muzikos egzamino pastato ar sukuria miuziklą.

Taigi avangardinę operą „Einstein on the Beach“ žiūrėjau be libreto ir savaip bandžiau interpretuoti plūstančią informaciją. Tikrai nebuvo lengva, tačiau veiksmas, vykstantis scenoje, muzika, choras ‒ profesionalus kuriančių moksleivių darbas ir beveik apčiuopiamas bendrystės jausmas ‒ neleido atitraukti dėmesio. Netrukdė „lūžtantys“ mikrofonai, sunkiai „pagaunamas“ greitakalbe beriamas angliškas tekstas: jaunieji aktoriai minimalistiniais sprendimais scenoje sukūrė tokį įmagnetintą emocinį lauką, transliavo tokią įtaigą, kad žodžių beveik ir nereikėjo, užteko judesio, žvilgsnių, mimikos, muzikos, šviesų, choro.

 

Aišku buvo viena: kad tai, kas vyksta scenoje ‒ pradinė operos scena, simboliškai kalbanti apie Einšteino laidotuves, balti kamuoliai, byrantis smėlis, smuiku grojantis vaikas (Einšteinas), teisėjas, judėjimas tam tikra trajektorija (kaip vėliau paaiškėjo, geležinkelio bėgiais ir gyvenimo keliais), dvi medituojančios lotoso poza sustingusios merginos, moksleivių vaikystės nuotraukų projekcija vienoje iš scenų, raudoni kamuoliai ‒ viskas turi prasmę. Nieko čia nebuvo atsitiktinio. Ir man labai knietėjo išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyko scenoje. Ko nepamačiau, ką praleidau. Negalėjau tiesiog išeiti, uždaryti teatro duris ir pamiršti, norėjosi   žinoti, kas slepiasi už painių metaforų, simbolių, personažų. Tą patį vakarą kilo mintis pakalbinti operos kūrėjus ir sužinoti viską. Kiekvienam kūrybinės komandos nariui uždaviau tuos pačius klausimus ir kiekvienas jų pateikė savo versijas.

Taip susidėliojo koliažinis operos sukūrimo vaizdas.

DSC_7954

Klausimai buvo labai paprasti: Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mintis virto kūnu? Kaip pavyko į projektą įtraukti bendraklasius? Kaip vyko operos kūrybinis procesas?

Vida Narveišytė (operos režisierė):

Viskas prasidėjo nuo libreto iškodavimo…

Operos „Einšteinas paplūdimyje“ libreto skaitymas man priminė vieną meditacinį pratimą ‒ žiūrėjimą į popieriuje iškirptą kvadratėlį. Tiesiog 20 minučių žiūri ir nieko nedarai. Per tas 20 minučių nugyveni ištisą kovos su savimi etapą. Iš pradžių viską neigi, pyksti: kokia gali būti to žiūrėjimo prasmė, kokia čia nesąmonė, ką aš čia darau? O paskui pradedi suvokti, kad sustojęs laikas panardina tave į apmąstymus ir nukreipia prasmės ieškojimo link. Taip nutiko ir su Christopherio Knowles᾽o parašytu operos libretu. Iš pradžių viskas buvo taip painu ir taip nesuvokiama, kad tikrai atrodė beprasmiška. Už ko užsikabinti, kaip režisuoti, ką režisuoti? Kopijuoti buvusių pastatymų negalėjau, reikėjo atrasti savo versiją. Bet kaip? R. Wilsonas nerežisuoja žmonių, jis režisuoja šviesą. O mums reikėjo dirbti su didele žmonių grupe ir sujungti į vieną visumą teatrą, muziką ir chorą. Painus rebusas. Bet pasiduoti negalėjau, tad pirmiausia kartu su sūnumi Adomu, o vėliau su visa kūrybine komanda leidomės į operos libreto kodų ir režisūrinių sprendimų paieškas. Galiausiai išsigrynino idėja ‒ operos karkasu tapo R. Wilsono klausimas, užduotas Kristoferiui: „Who is Eishtein? / Kas yra Einšteinas?“

Kristoferis į šį klausimą paprastai atsako: „I don᾽t know / aš nežinau.“ Tada R. Wilsonas vėl ir vėl jo klausia, kas yra Einšteinas, o Kristoferis kaskart atsako: nežinau. Galiausiai R. Wilsonas sulaukia kitokio Kristoferio atsakymo (tarsi pažado): aš pagalvosiu. Ir tas klausimų-atsakymų pingpongas, iš pirmo žvilgsnio ilgas ir beprasmis, galiausiai išlaisvino mintis, atrakino operos libretą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet galima ir nežinoti, kas yra  A. Einšteinas (kiekviena karta turi savų genijų), tad juo gali būti bet kuris iš mūsų. Nėra jokių amžinų stabų, niekas nėra išskirtinis, mes visi galime būti einšteinais, niutonais, kopernikais, jeigu tik mums leistų būti savimi (taip kaip mažajam Albertui leido jo žydė motina).

Gal tie genijai vaikšto tarp mūsų, bet mes jų nematome, nes pasmerkėme, nuteisėme ir sunaikinome juos  savo skepticizmu, netolerancija, stereotipinio ir konformistinio mąstymo brukimu.

Kiekvienas esame genų kratinys, ir tik nuo to, kaip susiplaka molekulės (balti kamuoliai operos scenografijoje ‒ kiekvieno vaiko molekulė, kurias jie neša iškėlę ir meta į didžiulį krepšį-pasaulį), priklauso rezultatas. Vaikas savo molekulę, savąjį ,,aš“ perduoda savo tėvams, savo motinai, mokytojams, visai jį supančiai aplinkai.

Ar susimąstome, kokią atsakomybę prisiimame, formuodami naują žmogų, nulemdami tolimesnį jo kelią? Ar gebame leisti jam skleistis, jo  nežalodami, negniuždydami, neprimesdami savo lūkesčių.

Taigi operos karkasu tapo genialumo paieškos, o paskui tą karkasą reikėjo apauginti. Svarbiausia buvo nesugadinti muzikos, juk tai opera, juk tai P. Glassas ‒ dar vienas genijus. Šiame kūrybiniame procese neįkainojama buvo antros režisierės literatūros mokytojos Lilijos Bručkienės ir sūnaus Adomo pagalba, tiksliau ‒ jo žinios. Jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai gilinosi į detales ieškodamas metaforų kodų ir šifruočių. Jis preciziškai rinko informaciją apie P. Glassą, R. Wilsoną, A. Einšteiną, gilinosi į Amerikos XX a. trečiojo dešimtmečio istorinį ir kultūrinį kontekstą ir vertė mane skaityti viską, kas galėtų padėti atrasti sprendimus. Adomas primygtinai skatino mane kurti meną ir griežtai atsiriboti nuo didaktikos. Jis buvo tas, kuris žinojo daugiau už visus, tad jam teko sunkiausia užduotis ‒ suraišioti visus mazgus, sujungti viską į bendrą visumą. Manau, mums pavyko.

Šios operos iškodavimas mums visiems buvo filosofinių atradimų ir apmąstymų laikas.

Man tas kūrybinis procesas prilygo genijų paieškai tarp sūnaus bendramokslių. Visi, kurie dalyvavo kuriant operą, ‒ augantys genijai, jaučiau tai. Mes visi kartu sukūrėme stebuklą ‒ savąjį „Einšteiną paplūdimyje“.

DSC_7727

Gintarė Valionytė:

Viskas prasidėjo nuo anekdoto…

Vasarą savo malonumui skaičiau knygą apie kompozitorių gyvenimus. Paskutinis kompozitorius knygoje buvo Philipas Glassas. Knyga baigėsi kreivu šleivu anekdotu, tačiau būtent nuo jo ir prasidėjo šis grandioziniu tapęs projektas.

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Philip Glass.

Šį keistoką anekdotą nusiunčiau Adomui, kuris užsidegė maždaug tą pačią sekundę, kai pabaigoje perskaitė kompozitoriaus pavardę. Jis ėmė man vieną po kito siųsti jo kūrinius, aiškinti, kokie jie nuostabūs ir kaip visas pasaulis juos žino, išskyrus mane. Tad tam, kad nelikčiau už absoliučiai viso pasaulio borto, man teko tų kūrinių klausyti. Žinoma, ,,Einstein on the beach“ buvo pirmas kūrinys, kurį jis man atsiuntė ir primygtinai reikalavo klausyti. Būtent tada, klausant tos nuolatos besisukančios ratais, didėjančios, mažėjančios, plaukiančios muzikos kilo nedrąsi ir absoliučiai beprotiška mintis: o kas nutiktų, jei savo muzikos egzamine atliktume ne kokį nors sukarpytą miuziklą, o minimalistinę operą?

Tokia buvo pradžia. Adomas ir Gintarė operos idėją brandino visą vasarą, o 2016 m. rusėjo 2 dieną per antrąją pamoką jie abu jau stovėjo prie lentos ir dalijosi savo  fantastiškomis idėjomis, kurių dar patys toli gražu nesuvokė. Per keletą minučių jiems pavyko išsiaiškinti, kokio lygio avantiūristai yra jų bendraklasiai. Ne iš karto, bet klasė be didesnių kivirčų sutiko, o prasidėjo iki tol dar nematytas procesas.

Adomas Zubė:                           

Tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip.

Viskas prasidėjo labai paprastai. Liepos pabaigoje (per vasaros atostogas) atradau operą, paskui su Gintare prisigalvojome neįmanomai genialių jos pastatymo variantų, tad žūtbūt reikėjo tuo įtikinti visus, įrodyti, kad ji yra tinkama, įmanoma ir verta laiko ir vargo. Abu su Gintare rugsėjį atvira širdimi jau ėjome kalbėtis su bendraklasiais ir, atrodo, rimtesnės priešpriešos nesulaukėm. Taip neįtikėtinai lengvai (tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip, o gal ir išvis niekaip) ir prasidėjo.

Tada ėjo etapas, kai viskas buvo užmiršta. Nematę natų mudu su Gintare ir toliau svaigom, kaip čia viskas genialu. Vieną dieną atrodo, kad paprasta, kitą ‒ kad per sudėtinga. Tik gavus natas ėmė aiškėti reikalo rimtumas. Natas parodėme Ingridai (muzikos mokytojai ir operos orkestro dirigentei Ingridai Bertulienei), ji jas peržvelgė ir nuramino:  „Ai, čia jie net neturėjo choro, o mes kokį turim“. Ėmė darytis dar šviesiau. Bet ramybė buvo apgaulinga. Projekto genialumu vėl reikėjo įtikinti klasės draugus. Bet įtraukti juos pavyko neskausmingai ir tiesioginiu būdu – nebuvo išeities. Reikia devyniolikos žmonių choro? Turim tiek ir truputį daugiau. Tad devyniolika žmonių dainuoja, o kiti, kas gal blogiau dainuoja, vaidina, tvarko apšvietimą, sceną arba tiesiog padeda, kuo gali: dažo, klijuoja, kabina. Tik tiek tos kūrybinės komandos, tad nebuvo kur dingti. Kai kam teko ir po kelis ar keliasdešimt vaidmenų.

Kūrybinis procesas vyko sekcijomis. Choras, orkestras, sceninė dalis repetavo atskirai ir tik paskutinįjį mėnesį buvo pradėta lipdyti visus į bendrą kūrinį.

Scenos dalies ceche visų pirma išsinagrinėjome operos libretą, kuris kupinas metaforų, intertekstų, tuometinio slengo. Tuomet lipom į sceną ir kūrėme scenas. Darbas vyko bendrai, galbūt todėl niekur nežymime konkretaus režisieriaus, scenografo ar asistento. Susiskirstymas vyko natūraliai, kas turėjo idėjų, tas jas ir siūlė, beveik visas išbandydavome – ėjom eksperimentų keliu.

Paskui prasidėjo choro darbas, natų braukymas, interpretacijos paieškos. Tame procese beveik nedalyvavau, tik žinau, kad buvo labai tamsių momentų ir šviesi buvo tik premjera. Bet gal buvo ir kitaip. Apie tai papasakos kiti.

Vienas sudėtingų uždavinių kūrybinei komandai – viską suvaldyti, suvesti galus, nes ši opera ‒ labai struktūruotas kūrinys. Kiekviena dalis privalo sietis su tuo, su kuo turi sietis. Muzikine prasme viskas genialiai susaistyta, taip pat saistyti reikėjo ir scenoje.

Lina Čiugunkovaitė:

Sėkmės kaina ‒ savęs atidavimas.

Mintį apie operą auginome tarsi vaiką. Net dabar sunku pasakyti, kieno bruožų jis daugiausia turi. Tikriausiai visų po truputį.

Iš pradžių buvo labai sunku, asmeniškai aš į tai žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Kalbėsime anglų kalba, niekas neaišku, painus libretas, bet labai užburianti muzika. Ar tai įmanoma? Mes tik dešimtokai, ar užteks jėgų tam? Ir žavėjo tas neįprastas muzikos skambesys, bet be galo baugino.

Kūrybinis procesas vyko ne tik mums visiems oficialiai susirenkant ir aptariant tai, ką reikia padaryti, kokius tikslus išsikelti ir įgyvendinti, bet jis vyko ir mumyse. Man atrodo, kad manyje vis dar jis vyksta.

Sėkmės kaina yra savęs atidavimas. Tik visu kūnu paniręs į vandenį pajauti, kokios jis temperatūros, tik tada supranti, ką reiškia plaukti, kaip vanduo užkemša ausis, kad net prarandi laiko suvokimą.

Pasirodo, kad galime viską, ypač, kai nežinome ir nelabai įsivaizduojame, kaip tai yra sunku. Niekas mums to tiesiogiai nepasakė, kad tai, ką ruošiamės daryti, yra be pro tiš kai sunku. Manau, todėl mums tai ir pavyko.

DSC_7824

Paula Kvederytė:

 Iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro.

Pirmiausia darbas prasidėjo nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, natų karpymo chorui, instrumentams. Gal tai ir lengvas darbas, bet užimantis daug laiko: iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro. Vėliau kibome į tekstinę dalį: nagrinėjome libretą su mokytoja Lilija Bručkiene bei režisiere Vida Narveišyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Kadangi šią operą pristatėme originalia kalba (anglų), tekdavo mąstyti angliškai (kadangi išvertus žodžiai praranda savo tikrąją reikšmę). Taip pat reikėjo atpažinti kalėjimo žargoną, už kurio negražių reikšmių slėpdavosi gražios mintys, suprasti amerikietišką kultūrą. Visų svarbiausia buvo atrakinti metaforas. Ištyrinėjus tekstą kibome prie vizualizacijos.

Tai ne pirmas kūrinys, darytas bendradarbiaujant su pedagogais. Tik šis išsiskiria tuo, kad buvo labai didelis, daugiausia laiko užėmęs darbas, darytas kartu su jais.

Lilija Bručkienė:

Tokio lygio  iššūkio dar nebuvo.

Mes buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų.

Tai ne pirmas bendras integruotas projektas su ta klase, tačiau tokio lygio iššūkio dar nebuvo.

Mano, kaip literatūros mokytojos, rimtesni darbai prasidėjo, kai reikėjo analizuoti libretą, aiškintis struktūrą, siužetines linijas (tiksliau, užuomazgas), išgryninti idėją, apie ką norime kalbėti, kokius aspektus akcentuoti. Minimalistinės operos  „Enšteinas paplūdimyje“ statymas ‒ tikrai ilgas, sudėtingas komandinis darbas, nes libretas parašytas anglų kalba poeto, turinčio autizmo spektro sutrikimų, labai daug kontekstinių niuansų. Reikėjo, kad visa komanda (30 mokinių ir mokytojai) žinotų kuo išsamesnę informaciją apie visus įmanomus aspektus, kad suvoktų potekstes. Todėl 10 kl. literatūros įskaitos temos buvo susijusios su operos kontekstais, o atsiskaitymo forma ‒ konferencija, kurios metu dalytasi surinkta informacija.

O paskui prasidėjo kiti darbai ‒ režisūriniai sprendimai vienos komandos (aš, Vida, Adomas, Lina, Paula ir kartais Gintarė) ir muzikiniai kitos komandos (Ingrida, Romas, choras ir orkestras). Paskutiniame etape pradėjome viską jungti. Tada dar prisidėjo dailininkė Aurelija, mokytojai Kastytis ir Nadžima. Iš tiesų kiekvienas jautė didžiulę atsakomybę, buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų. Vaikai buvo lygiateisiai kūrėjai, galintys ne tik siūlyti, bet ir atmesti, sukritikuoti sprendimus.

Ingrida Bertulienė:

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Dirbdami jie buvo labai kantrūs. Vienas labai teigiamas dalykas ‒ pradėjome labai anksti ir sėkmingai laikėmės nusistatytų laiko planų. Labai svarbu, kad analizavome ne tik muzikinį tekstą, bet ir įvairiausius susijusius dalykus – P. Glasso, R. Wilsono, A. Einšteino asmenybes, operos struktūrą, feminizmą, reliatyvumo teoriją, minimalizmą. Kūrybiniais užsiėmimais bandėme šifruoti paslėptas prasmes.

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Buvo įdomu įveikti sudėtingus ritmus, išugdyti dėmesį ir ištvermę muzikoje, sekti virtines natų. Buvo ir nesėkmingų periodų, tačiau stengėmės nenuleisti rankų. Smagu, kad visą operos muzikinį tekstą mokiniai suvokė, skaitė iš natų rašto. Manau, kad ne visi ir suprato, kokį sudėtingą darbą atliko.

Viską padarė jie patys, o  mes, suaugusieji, tik buvome šalia jų.

Aurelija Žvinklytė:

Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %.

Viena iš paskutiniųjų prisijungiau ir prie operos kūrybinės grupės. Veltis į daugybę neatsakytų klausimų ir ,,balansuot ant galimybių ribos“ (cituoju Liliją) pasikvietė Lilija Bručkienė. Kvietimas buvo itin originalus, tad abejonių jungtis neliko. Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %. Buvau tik maža dalelė tos kūrybinės jėgos ir energijos, kurią transliavo visa komanda. Mokiniai ir mokytojai ‒ buvome lygiaverčiai. Vieni kitų klausdavom, diskutuodavom, nesutikdavoms ir vėl klausdavom. Taip gimė dvi afišos. Vėliau susidėliojo ir lankstinukas, kurio paprastai lankstyti mums visiems nesinorėjo. Taip iš dalelių ir dalių susidėliojo visuma. Kartais net nebežinai, kas žodį, mintį ar klausimą atsinešęs papildydavo besiformuojantį kūrinį.

  • • •

Vydūno mokyklos pastatyta Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje/Einstein on the Beach“ buvo parodyta tik du kartus. Būtų labai neteisinga, jei ji niekada daugiau neišvystų scenos, nes ši opera iki šiol nesibaigė nei man, žiūrovei, nei jiems ‒ operos kūrėjams. Visi dar gyvename joje.

Kaip sakė literatūros mokytoja, operos kūrybinės komandos narė Lilija Bručkienė, P.Glasso ir R.Wilsono kūrinį galima buvo naudoti tik mokymo tikslams. Tą gimnazistai ir padarė: išlaikė muzikos egzaminą. O norint dalytis šiuo kūriniu su kitais, reikia P.Glasso sutikimo, autorinių teisių.

Bet, regis ir dabar bręsta beprotiškai drąsi idėja: susisiekti su genialiuoju kompozitoriumi P. Glassu, pristatyti jam gimnazistų sukurtą operos versiją ir gauti kompozitoriaus sutikimą rodyti pastatymą. O tada ši minimalistinės formos, tačiau grandiozinė dėl energetinio užtaiso opera, galės gyventi.

DSC_7910

 

 

 

 

 

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Iveta Danieliūtė. Pirmasis laiškas Marijai Tiškevičiūtei

Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Iveta Danieliūtė, vienuoliktokė iš Palangos senosios gimnazijos. Neseniai pradėjau suvokti, kad mūsų gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių ryšius. Ne tik gyvųjų, bet ir išėjusiųjų. Todėl pamėgau rašyti laiškus. Draugams ir įsivaizduojamiems adresatams. Taip dalinuosi savo pasauliu ir pati darausi turtingesnė. Šiaip esu aktyvus žmogus: muzikuoju, fotografuoju, ir, žinoma, visada randu laiko literatūrai ir rašymui. Troškimas išbandyti įvairias veiklos sritis mane veda pirmyn, motyvuoja, uždega.

MENO BANGOS džiaugiasi Jaunųjų filologų konkurse Palangoje įteikusios Ivetai Danieliūtei apdovanojimą už sėkmingą išmonės ir dokumentikos jungtį. Iveta publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė prizinę vietą. Publikuojame jos pirmąjį laišką Marijai Tiškevičiūtei iš konkursui pateikto epistolikos ciklo.

Palanga, 2016 m. lapkričio 15 d.

Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.  Frydrichas Šileris

Gerbiama Marija Tiškevičiūte,

deja, nebegaliu Jūsų paklausti, kaip laikotės, ką veikiate, apie ką galvojate… Pasiteirauti, aišku, galiu, bet atsakymo, gaila, nesulauksiu. Tai žinodama, vis tiek noriu rašyti laiškus, nors jie ir nebus išsiųsti. Jie skirti Jums, tad galbūt, jei dabar stebite mane iš viršaus, malonėkite juos perskaityti. Tikiuosi, kad nepasigailėsite, o ir dieną praskaidrinsite žodžiais, taikytais į širdį…

Nerašysiu, kad vieną nuostabiai saulėtą bei neįprastai šiltą rudens dieną ėjau gatve, stebėjau, kaip nuo medžių krinta pageltę, auksine spalva nusidažę  lapai, bežengdama užmyniau ant dygliuoto kaštono ir tada toptelėjo mintis parašyti Jums šį laišką. Tai būtų netiesa, o meluoti tikrai nesiruošiu, nes Jūs ir taip žinotumėte, kad tai tik prasimanymas ir mano kuriama banali pasaka! Aš, atleiskite, apie Jus beveik nieko nežinojau iki tos dienos, kol per televizijos žinias pamačiau reportažą, kad Palanga atkasė savo Troją. Tuojau pat nubėgau į Tiškevičių alėją ir pati savo akimis išvydau atidengtus XVI–XVIII amžiais stovėjusių prabangių namų pamatus. Suvokiau, kad ši archeologinė atodanga iš esmės keičia mano miesto istoriją: pasirodo, kad praeityje Palanga nebuvo tik kuklus žvejų kaimelis, kaip iki šiol rašoma įvairiuose istorijos šaltiniuose. Atkasti prabangių namų pamatai įrodo, kad Palanga buvusi turtingų, aukštos kultūros žmonių miestas. Tada supratau, kad ir aš turiu ieškoti savosios Trojos, nes pajutau, kad labai mažai težinau apie savo miestą, jame gyvenusius žmones. Skaitant istorijos dokumentus, į akis krinta tai, kad daugiausia kraštui nusipelnė vyrai. Moterų, kurios būtų išlikusios istorinėje atmintyje, mažai. Pagalvojau: esu jau beveik pilnametė mergina, visai netrukus baigsiu gimnaziją, o neturiu žmogaus, autoriteto, kuris leistų, anot Regimanto Tamošaičio, „perkrauti sistemą“, pasitikrinti vertybes  pagal aiškios vertės matricą. Lemtingas atsitiktinumas: kaip tik lietuvių kalbos pamokoje mokytoja užsiminė, kad XIX ir XX amžių sandūroje  gyveno tokia grafaitė Marija Tiškevičiūtė, asmenybė, subtiliai jungusi romantinę ir moderniąją kultūrą, o archeologų atkasti istoriškai vertingi radiniai bus atiduoti saugoti Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam buvusioje „Anapilio“ viloje, kažkada priklausiusioje būtent Marijai Tiškevičiūtei. Šioje vietoje norisi donelaitiškai atsidusti: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Taigi, išgirdusi Jūsų vardą ryžausi pasidomėti, kas Jūs tokia, moteris iš praeities, grafaitė, regėjusi mano Palangą, kai joje dar daug kas alsavo romantiška praeitimi, bet jau artinosi ir naujieji laikai.

Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka
Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka

Iš tiesų, žodžiai grafai, grafienės, grafaitės man asocijuojasi su karaliais, karalienėmis bei princesėmis iš vaikystėje skaitytų pasakų… Tad buvo įdomu sužinoti, kokia ta Jūsų pasaka.  Smalsumo vedama,  ilgai naršiau internete, teko ir Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirbančią kraštotyrininkę pakalbinti, atsargiai vartyti senų, jau pageltusių laikraščių iškarpas ir su įvairiais žmonėmis pabendrauti, kad suprasčiau, pajusčiau Jūsų asmenybės paslaptingumą ir grožį, kad galėčiau perskaityti Jūsų gyvenimo pasaką, kuri leistų man tvirčiau jaustis šiame vertybių sumaišties pasaulyje. Ir dabar galiu teigti, kad, gerbiama Marija, Jūs mane sužavėjote nepaprasta drąsa, gyvenimo spalvomis, veiklos kryptingumu: plėtojote tautinę kultūrą, projektavote mūsų ateitį! Jūs ne tik žavėjotės žirgų sportu (tai, prisipažinsiu, man pasirodė gana keista, neįprasta, bet be galo patrauklu, įsivaizduoju Jus vienu iš ristūnų lekiančią visu greičiu pirmyn, kur tik akys mato, leidžiančią vėjui plaikstyti plaukus ir kutenti veidą švelniais pirštais), įsteigėte pirmąjį Lietuvos vaikų darželį Kretingoje, Laumės Lelivaitės slapyvardžiu parašėte istorinę apysaką ,,Viskontas‘‘ (ji buvo išversta į lietuvių kalbą, kūrinį išspausdino ,,Tėvynės sargas“), bet buvote ir knygnešystės rėmėja lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais! Štai kas mane itin sujaudino. Skaičiau, kad  knygnešiams prašant perveždavote lietuvišką spaudą iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, nes Jūsų, kaip žinomos, tituluotos aukštuomenės damos, karietos carinės Rusijos muitininkai ir žandarai netikrindavo. Iš kur tokia narsa? Ar niekada nesuabejodavote ir Jūsų neapimdavo baimė, kad galbūt vieną kartą Jus ims ir sustabdys, patikrins, ką gabenate prašmatnioje karietoje? Ar niekada nesijaudinote, jog kažkas gali išplepėti, išduoti, ką darote… Jūs tikra drąsuolė… Rizikavote savo gyvybe! Su mirtimi žaidėte! Nežinau, ar taip galėčiau, ar drįsčiau… Stebina Jūsų pilietinis sąmoningumas: suvokėte, kaip svarbu tautai skaityti gimtąja kalba, kaip svarbu per knygą auginti žmonių sielas, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „meile ir džiaugsmu jos sulapotų“. Galbūt, jei nebūtumėte pervežusi tų knygų, tai mano kraštas, Palanga, Kretinga, dabar lietuviškai nekalbėtų… Jei ne tokie kaip Jūs, gal net visa Lietuva nebemokėtų gimtosios senolių saugotos ir brangintos kalbos. O Lietuvos gal visai nebebūtų ir visi kalbėtų apie mus kaip apie praeityje išnykusius prūsus… Jūs esate viena iš tų tyliųjų tautos herojų, apie kuriuos, deja, mažai šiandien kas žino. Patikėkite manimi, apie didvyrišką Jūsų veiklą nežinojau nė aš, o dabar esu laiminga, suvokdama, kad ne tik Prancūzija gali didžiuotis savąja Žana…

Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar kai kas mane labai nustebino. Gerbiama Marija, skaičiau, kad Jūs buvote labai tikinti moteris, tad dar jaunystėje prisižadėjote netekėti! Visus savo gyvenimo metus sau duoto įžado laikėtės. Man, šiuolaikinei merginai, neslėpsiu, svajojančiai apie gražią meilę,  tiesiog smalsu,  ar niekas per visą gyvenimą nesuvirpino Jūsų širdies. Neblaškė minčių? Yra šaltinių, kurie teigia, jog Jūs buvote pažįstama su didžiuoju mūsų dainiumi Maironiu, susirašinėjote, poetas buvo dažnas svečias Jūsų šeimoje. Maironis net Jums poemą dedikavo! Manau, kad atidžiai skaitėte ,,Znad Biruty“ ‒ poemą, įamžinusią ne tik garbingą kultūros istoriją liudijantį kalną. Kūrinyje pasakojama apie du jaunuolius ‒ lenkų aristokratę ir lietuvių poetą. Jau iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad ta kilmingoji ‒ tai Jūs, o rašytojas ‒ pats Maironis. Poemoje kalbama apie dvasinius dalykus, apie DU žmones, kuriuos sieja stiprus sielų ryšys… Neabejoju, kad buvote ypatinga moteris, jei tapote paties Maironio mūza. Gal, žvelgdamas į Jus, stebėdamas pažangią Jūsų visuomeninę veiklą, poetas matė ateities Lietuvą? Juk nesunku atpažinti Jūsų filantropiją, kurią taip vertino poetas:

Našlaičiams Kėdainiuos išstatė ji trobas;

Taip nieks nepaguos, jei vaikai kur pravirkę, ‒

Per pūgą, greitom sermėga apsigobus,

Su mediku skuba sodietiškon pirkion.

Dvasia tvirta, grožis, jos lobiai, jos kraitis –

Iš tėvo vis veldėti,‒ šneka žemaitis.

Maironį ypač žavi Jūsų aristokratiškas paprastumas, ne veltui jis akcentuoja Jūsų dėmesį kaimo žmogui, juk ir pats poetas iš jų, iš valstiečių…

Maironis ‒ jausmingos prigimties žmogus, sunku jam buvo gyventi pagal griežtus bažnyčios kanonus, todėl visai manęs nestebina, kad, bendraujant su Jumis, po juoda kunigo sutana suvirpo ir smarkiau ėmė plakti neabejinga vyro širdis. Išskirtinį Celinos grožį, įamžintą poemoje, nesunkiai galima susieti su Jumis, Marija:

Lengva ir liauna, ogi kasos auksinės

Kaskadom grakščiausiais pečiais žemėn raitės.

Dvi akys ‒ safyrai ar žvaigždės žydrynės.

O lūpos ‒ rubinai!.. Lazduonos!.. Dievaitės!..

Modernumo Celinos paveikslui teikia ir jos amazoniškas temperamentas, atsiskleidžaintis žirgų lenktynėse:

Tai ji ‒ Celina čia!.. Jai žirgas, medžioklė

Mieliau nei šneka salone arba šokiai!

Juk ir mane taip maloniai nustebino Jūsų, rodos, tokios nuolankiai pamaldžios moters, azartiškas pomėgis jodinėti žirgais…

Beje, dalis poemos veiksmo vyksta ir Tiškevičių rūmuose (O rūmuos ‒ teatras. Ten orios matronos / Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės). Gyvenu Palangoje, tad ši vieta man labai gerai pažįstama. Neslėpsiu, kiekvieną kartą, įžengusi į Jūsų šeimos rūmus, apstulbstu, tarsi pirmą kartą juos būčiau pamačiusi: stebina klasicizmo ir romantizmo architektūros stilių dermė, saiko jausmas, erdvių proporcijos. Džiaugiuosi, kad Jums teko gyventi tokioje subtilioje  prabangoje. Juk aplinka veikia ir žmogaus sielą, jausmus, grožis apima visą jo asmenybę. Dabar čia muziejus… Gintaro muziejus! Žmonės iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio atvyksta pamatyti Jūsų šeimos surinktos unikalios gintarinių papuošalų kolekcijos. Lankytojai oriai žingsniuoja po rūmus, apžiūri eksponatus: gintaro luitus, papuošalus, baldus, paveikslus… Sustoja ties portretais, ko gero, bandydami įsivaizduoti, kaip gyveno, kokias mintis mintijo nutapyti asmenys.

Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.
Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.

Būsiu nekukli, pasigirsiu: ir man ne kartą teko didžiulė garbė šiuose rūmuose muzikuoti. Skambinti fortepijonu praeitimi alsuojančioje menėje yra visai kas kita nei koncertų salėse. Šioje erdvėje visai kitokia atmosfera ‒ prabangesnė, verčianti ūgtelėti. Niekada neapleidžia jausmas, kad tave stebi ne tik žiūrovai, įsitaisę ant minkštų kėdžių, bet ir portretų akys, didelės, mažos, jaunos, senos, linksmos, liūdnos, gilios, klausiančios. Junti, kad klausytojų yra daug daugiau, nei numanai ir gali suvokti. Galbūt tuo šie koncertai ir yra tokie įsiminti, nes skiriasi nuo visų kitų pasirodymų ne atlikimo technika, o pojūčiu, siejančiu dabartį su praeitimi. Keista, ar ne?.. Todėl, jei tik yra galimybė ten koncertuoti, niekada jos nepraleidžiu. Be abejo, labai smalsu, kokia muzika Jūsų laikais rūmuose skambėjo. Ar Jūs buvote meno gerbėja? Kurioje iš kėdžių sėdėjote? Kurį rūmų kampelį labiausiai mėgote, kai ateidavo sutemų valanda, užgesdavo paskutinis saulės spindulys, o visi daiktai nurimę glausdavosi vienas prie kito. Tada, įsivaizduoju, išnykdavo laiko ir erdvės ribos, kaip eilėraštyje „Quasi una fantasia“  rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni. Tokiais vakarais, ko gero, iš naujo išgyvendavote sielvartą ir džiaugsmą, suskambėdavo sielos paliestos stygos, visi rūmų daiktai nurimę glausdavosi prie Jūsų, ir pasaulis susiliedavo į „dyviną“ Viešpaties sukurtą harmoniją. Neabejoju, kad širdyje buvote poetė.

Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka
Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka

Tebus paženklintas vardu tavuoju / Ir šitas mano dvasios nušvitimas, ‒ taip Vincas Mykolaitis-Putinas sakė Šekspyrui, tuos jo žodžius aš tariu Jums. Dėkoju Jums už aplankančias džiaugsmo valandėles, už galimybę pabūti Jūsų gyvenimo pasakoje. Bet man iš tiesų fiziškai gelia širdį, kai pagalvoju apie nežmoniškai neteisingą Jūsų likimą. Žiauru, kad Jūsų gyvenimas baigėsi ne gražiuosiuose rūmuose, viloje ar žaliuojančiame, gėlių aromato, paukščių čiulbėjimo ir šilto vėjo pripildytame parke, o lageryje. Kokia ironija: vežama į tremtį dar buvote apvogta. Tai galiu apibūdinti vienu žodžiu ‒ išniekinimas! Tik niekas negalėjo pavogti darbų, kuriuos nuveikėte, minčių, kurias išsakėte, įsitikinimų, kurių laikėtės, ir išminties, kurią įgijote per visą savo gyvenimą, dalijotės su kitais. Gaila, kad pabaiga ne tokia graži kaip pasakose, bet mano pagarba Jums tik dar labiau stiprėja. Gerbiu Jus už Jūsų prasmingą veiklą. Tikrai tikrai…

Na, o dabar norėčiau išduoti nedidelę paslaptį… Tiksliau pasakius, apie ką norėčiau papasakoti… Žinau, jog Jums, kad ir trumpai, priklausė Palangos ,,Anapilio“ vila. Tad gal būtų įdomu sužinoti, kas ten vyko vėliau, kaip gyvenama dabar? Apie tai papasakosiu kitame laiške.

Iveta, ieškanti savo Trojos

 

Adomas Vasiliauskas. Iš ciklo “Jauno džiazo sinkopė”

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.

Adomas Vasiliauskas

MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje  ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.

 

Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė

Largo

Aš rūkau.

Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.

Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.

Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.

Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.

Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.

‒ Nusibodo.

Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.

‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.

‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.

Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.

‒ Gerai. Išnešiu, bet…

‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Žvaigždė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka

Andante

Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.

Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…

Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.

Tačiau vis dar nežinau, kur.

Vivace

Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“

Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.

Presto

Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.

‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.

‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.

‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.

Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų  persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis.  Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.

Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje 

Aistė Gintautaitė

Filologų konkurso logotipasDaugiau kaip šimtas mokinių iš visos Lietuvos balandžio 12‒14 dienomis renkasi Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje: vyksta tradicinis Jaunųjų filologų konkursas, jau keturiasdešimt devintasis. Šį konkursą sovietmečiu sumanė poetas Justinas Marcinkevičius, idėjai pritarė tuometinė Švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Pirmą kartą jaunieji literatai susitiko 1965 metais Vilniuje.

Ar anais, ar šiais laikais būti pakviestam į konkursą – nemenkas laimėjimas. Finalo dalyviai yra patyrę atranką savo rajonuose ar miestuose. To negana: reikli žinovų komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šiemet sulaukta dviejų šimtų septynių siuntų.

Komisijos nariai – žinomi rašytojai, literatūros ir lietuvių kalbos mokslo darbuotojai, vertėjai. Literatūrinių premijų laureatės Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė kadaise ir pačios sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar jos – vertinimo komisijos narės, teikiančios patarimus augančiai kartai. Komisijai šiemet pirmininkauja literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik lenktyniauti. Ne menkiau svarbus bendravimas su komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas yra aptariamas, analizuojamas; moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai lituanistai.

Daugiausia kūrinių Jaunųjų filologų konkursuose sulaukia poezijos bei prozos sekcijos. Vyresnių klasių gimnazistams rūpi rašyti romanus, apsakymus. Kai kuriems jaunatviškiems kūriniams lemta visiems laikams likti asmeniniuose archyvuose, kitų laukia sėkmė.

Rašytoja Unė Kaunaitė kūrėjos kelią pradėjo mokydamasi Vilniaus licėjuje. Iš Jaunųjų filologų konkursų ji ne kartą grįžo apdovanota. Ilgainiui Unė Kaunaitė tapo populiarių knygų paaugliams ir jaunimui autore. Ji laukiama Lietuvos gimnazijose, jaunuomenės sambūriuose – visur, kur tik rūpinamasi Lietuvos ateitimi.

Žvelgiant į šių metų konkurso finalo dalyvių sąrašą, akivaizdu, kad pasisekė Vilniaus licėjaus mokiniams. Net šeši jų vyksta į literatūros kritikos rašinių sekciją, kiti kuria įdomią prozą, poeziją, eseistiką, domisi tautosaka. Palangos senoji gimnazija taip pat gali didžiuotis: konkurso finale dalyvauja aštuoni jos ugdytiniai.

Jauniausia konkurso dalyvė – šeštokė Mūza Olimpija Svetickaitė iš Panevėžio ,,Vyturio“ progimnazijos – kuria poeziją. Laiške svetainei www.menobangos.lt ji prisistato taip: ,,Nesu iš to būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Tai yra mano gyvenimas.“

Jau beveik penkias dešimtis gyvuojantis Jaunųjų filologų konkursas yra klajojantis ‒ moksleiviai susitinka vis kitame mieste. Praėjusiais metais Pasvalyje daugelis kūrėjų neslėpė noro, kad konkursai vyktų ir pajūryje. Dabar ta svajonė išsipildė: globos imasi Palangos Vlado Jurgučio vidurinė mokykla.

Konkurso rengėjams – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ‒ svarbi šviečiamoji misija. Šį kartą jaunieji filologai dovanų gauna nemokamą ekskursiją į renovuotą Gintaro muziejų. Jiems koncertuos Vlado Jurgučio mokyklos choras „Rasos lašeliai“, konkurso „Dainų dainelė“ laureatė Justė Dumčiūtė.

„Rašytojais, vertėjais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai visą gyvenimą išlieka tartum pažymėti savitu ženklu – jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui“, ‒ teigia ilgametė vertinimo komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė. Ji pasakoja: „Su kolega, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Andriumi Konickiu stengiamės, kad mūsų globojamoje publicistikos ir eseistikos sekcijoje mokiniai ir jų mokytojai spėtų paskaityti visus konkursui atrinktus darbus. Aptarime svarbi ne tik mudviejų – komisijos narių – nuomonė, bet ir dalyvių, ir svečių, savo noru pas mus užsukančių. Durys atviros visiems. Galiu pasidžiaugti: šiemet sulaukėme brandžių, įdomių tekstų. Ir… paliūdėti, kad pagal konkurso sąlygas galėjome kviesti tik dalį pretendentų. Man regis, jaunoji karta žengia į gyvenimą stipriais, viltingais žingsniais, tačiau neįmanoma prognozuoti, ar tie žingsniai pasuks literatūros link.

Įgyti pasitikėjimo, o kartu išmokti kritiškai vertinti savo kūrybą, patirti kolegiškumo jauseną ‒ to G. Adomaitytė linki konkurso dalyviams.

Jaunųjų literatų tekstus nuolat publikuoja interneto svetainė www.menobangos.lt, žurnalas „Pašvaistė“. Neapleisti kūrybos skatina Rašytojų sąjungos rengiamos Vasaros ir Rudens akademijos, moksleivių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“ (festivalio ,,Poezijos pavasaris“ renginys).

Tradicija leisti almanachus, kuriuose publikuojama Jaunųjų filologų konkurso laureatų kūryba, nutrūko. Paskutinysis ‒ ,,Upokšnis“ – pasirodė šio amžiaus pradžioje. Jį parengė rašytojas Algimantas Zurba, net trisdešimt du kartus dalyvavęs vertinimo komisijoje, jai pirmininkavęs septyniolika kartų.

Mingaudė Kotryna Zujūtė. Eilėraščiai

Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka

Provokuojantys siurrealistiniai Mingaudės Kotrynos Zujūtės eilėraščiai – durys į sapną, kuriame lengva paklysti.  Mingaudė Vilniaus universitete studijuoja prancūzų filologiją (I kursas) ir jau ne pirmą kartą publikuoja savo kūrybą „Meno bangų“ svetainėje. Pati sako, kad rašo tik traukiniuose ir troleibusuose.  

Mano periferinė sistema

pripildyta atodūsių.

Aš viskas – aš niekas:

paimk iš manęs ką nori

juk ir taip mane plėšai.

Aš rašysiu tau laiškus

Kad galėtum sekti

žymėtis

mano metamorfozės rezultatus

žvaigždynų žemėlapiuose

ir sapnininke.

Sapnų orgijos

po atsivertimo pasąmonės

anomalijos sielos (kūno)

mano žalio megztinio siūlui ‒

kapiliaro stygai ‒

agonija.

Represijos atgimsta.

Užuolaidos sceninės kyla nuo jo

tuo pačiu atidengdamos ir mane.

Vienaip ar kitaip.

Jei mane sulaikys,

tuo siūlu man apvynios kaklą.

Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar galiu tave išvemt?

Su visom tavo

kojom

ir rankom

su visais tavo šešėliniais finansais

su viskuo

su kuo atėjai

išvemti ant juodo parketo

grindų

ir tarp mūsų vidurių atrasti

ko kitiems geriau nerodyti

nes supyks mama.

Iš(si)vėmiau išvirkščiai.

filologas filosofijos

profesorius

prikaltas prie kryžiaus

nusikirpo plaukus ‒

nusipirko naują sielą

3,45ϵ

ir

(nors pirko devintame pragaro rate)

gavo nuolaidą.

Sumokėjo:

14 savo vaikų kaulų;

28 jų akis

ir paaukojo dalį sielų apolonui

kitas – paleido.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

Drūta motera meškos galva

sijos laiko galvą jėzaus

kerpės kelia stigmas

tik vienas vinis

Amžinąjį atilsį duok mirusiems

pamirštiems

nuverstiems

paliktiems

altorėliams rugiuose

Amen.

Apkabinsiu siją viduryj laukų.

Aš turiu meškos galvą.

Amen.

Tikiu į stabą

Siją.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka