Category Archives: Jaunimo kūryba

Adomas Vasiliauskas. Eilėraščiai

Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Siūlome keletą vilniečio abituriento Adomo Vasiliausko, šių metų JFK poezijos  sekcijos III vietos laimėtojo, eilėraščių iš rinkinio „¾ po pirmos“

 

Pamišimas

Taip sapnuoja tave

Nesustodama

Mano meilė

Kas vakarą atsivesdama

Tave štai čia

Prie Neries

 

Rūkui tavo kaklą

Bučiuojant

Rasos lašams

Tavo ausų galiukus

Glostant

Neris išteka

Iš tavo plaukų

Ir nesuteka

Niekur

 

Neranda manęs

 

Pagoniškos vaikų tradicijos

Tėvai tapo dievais,

Dievai – priešais.

 

Sako, vakarykščiai tikėjimai paseno.

Šiandieniniai žyniai pamiršo tikėti,

 

Bet mes kitą rytą,

Nusimetę nunešiotus dievus,

Virstame žmonėmis,

 

Išlauktais, išbūtais žmonėmis.

 

¾ po pirmos

Aukštakulniai

Pėdkelnės

Nuogos kojos

Miestas nakčia aikčioja

sudrėkęs nuo lietaus

Šokolado lydyto

Linijos vitrinoj

Odinių aukštaaulių

Batų poros

 

Aukštakulniai

Cigaretės

Gatvėmis slenka

Žmonių pamesti šešėliai

Nuorūkos dega akyse

Languose – gyvuliška aistra

 

Aukštakulniai

Grindinys geria

Vaizdus iš po sijonų

Geria lietaus vandenį

Išlietą vyną

Šokoladą lydytą

 

O aš stoviu

Vidury parko

Šalia linguoja

Širvys beržu,

 

Taksėjimas

Slenka gatvėmis

Slenka mano sapnuos

 

Mano sapnuos

Tavęs nėra

Lūžta

tak

Vienas

tak lieka

Basomis eiti

baisu

Liūdnas cirkas

visi šoka ir dainuoja

akrobatai sukasi ore

Teslos elektriniai žybsniai

aikčioja garsais

vienratį mina meškinas batuotas

o pro adatos skylutę

kupranugaris lenda

 

tik vienas klounas

nosimi raudona

žongliruoja su gyvenimu

ir liūdi

kad ramunė

šį pavasarį

pražyst nespėjo

 

Ieškok rytuose

Kai nusileis saulė

Prie kelio

Kur pakrašty auga liepa

Atsisėsk ant šaligatvio

Ir ieškok manęs rytuose

 

Sakei tau žvaigždės

cigarečių nuorūkos

sakei nusispjovus

žvaigždės visai banalu.

Daug tu sakei

O aš tik norėjau pasėdėti

Su tavimi po liepa

 

Ir patylėti

 

Poezija sušiui

Veidrodis ant miesto upės

Paskandino tylius

Nebylius

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Antra pamaina ‒

Autobuso vairuotojas

Pamoja saulei

Per tiltą važiuojant

 

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Mito realybės

1.

Mitas, kurį numato kitas,

Antikos dievybė

Bėga nuo varnos.

 

2.

Mitas kičas kitas.

Kitas mitas – kičas.

Kitas – mito kičas.

 

Lot. Avis

Niekada nepabusti žmogum

Niekada juo

Visada tavimi

Tik mostu

Tavo vieninteliu skrydžiu

Juk galime būti

Dangaus avys

Gimusios žemėje

Kurios kažkada prižadėjo

Pakilti

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Lietaus išvarytas

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.

                                                                                           Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas

Lietaus išvarytas

 

Keistumas

Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.

Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.

Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.

Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.

Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.

Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.

Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…

Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.

Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…

Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.

Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.

Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.

O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.

Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šventasis dievukas

Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..

Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.

Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.

Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.

Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.

Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.

‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?

Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.

Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…

Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”

 

 

 

Gabrielius Zaveckas. Sapalionės apie rašymo procesą

Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad Jaunųjų filologų konkursai turbūt yra mano pirmasis Alma mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius iškeverzoti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Norėčiau palinkėti, kad ,,Meno bangų“ skaitytojai dalintųsi savo arba bičiulių kūryba, turinčia konkretų tikslą. Kūryba dėl kūrybos nekuria, tik demonstruojasi.
Gabrielius Zaveckas

 Sapalionės apie rašymo procesą

Stilius yra rašytojo veidas. Imago animi vultus est[1]. Kai kurie kūrėjai paperka skaitytoją ne tiek savo tekstų turiniu, kiek stiliumi: Fiodoras Dostojevskis, Jerome᾽as Davidas Salingeris, Arthuras Conanas Doyle᾽as ir Honoré de Balzacas; Antanas Škėma, Romualdas Granauskas, Salomėja Nėris ir Sigitas Parulskis. Šie ir daugelis kitų autorių gali būti atpažinti pagal savo stilių, išplėšus pavienę ištrauką iš kurio nors jų kūrinio. Vieni žavi žodynu, antri ‒ humoru, treti ‒ sakinio struktūra, ketvirti gali įsiteikti rimu.

Tokioje pačioje lervos stadijoje kaip aš esančių rašytojų diskusijoje yra tekę aiškintis, kuri pozicija teisinga: ar „Noriu, kad mane skaitytų“, ar „Man visiškai nerūpi, ką apie mane galvos“. Drįstu teigti, kad viena nuomonė neprieštarauja kitai. Nesvarbu, rūpi ar nerūpi, geras stilius ceteris paribus[2] yra geriau negu jokio stiliaus arba netikęs stilius. Ne dėl to, kad glosto autoriaus savimeilę. Visų pirma, geras stilius parodo autoriaus įgūdžius, nes stilius yra įdirbis. Tiesa, kūrėjas gali turėti talentą būti imlus kitų rašytojų stiliui ir skaitydamas gerokai lengviau šlifuoti savąjį, bet ne daugiau. Visų antra, geras stilius yra patrauklesnis skaitytojui: tiek turtingesnį sąvokų rezervuarą turinčiam, tiek „biednesniam“. Kūrėjas gali kurti ir nenorėti dalintis savo kūriniu, tačiau nemanau, kad tada jis bus tikras kūrėjas. Galbūt vertas kūrėjo vardo, bet tikrai ne rašytojo. Todėl ir geras stilius, įrodantis skaitytojui rašytojo įdirbį, turėtų būti siekiamybė.

Citavimas yra reiškinys, juokingas eseistui, skausmingas studentui, problemiškas tyrėjui. Ne veltui sakoma „omnia dicta fortiora si dicta Latina[3]“. Šiaip jau, rašantys žmonės cituoja dėl kelių priežasčių:

1) jie yra egocentriški niekšeliai, trokštantys pademonstruoti savo erudiciją. Nurodžius citatą, pademonstruojama, kad skaitytas pripažinto autoriaus kūrinys, pasirodoma besidominčiu literatūra, kultūra, mokslu ar visuomeniniais reikalais… arba bent jau, kad į paieškos laukelį buvo įrašyta „quotes about …“;

2) pacitavus žinomą autorių, argumentas įgauna šiokio tokio svorio. Išties tai dažna citavimo priežastis tiek tarp kūrybos padangės linkui stryksinčių „žvirbliukų“, tiek tarp išdidžiai joje skrajojančių erelių. Pirmiesiems reikia remtis autoritetu, kad jų pasisakymai būtų pastebėti ir/ar nebūtų nušvilpiami, antrieji kartais tai daro iš įpročio, nes nebemoka kalbėti kitaip, kaip tik polemizuodami su kitų mintimis, o kartais (tiesa, ir tarp naujokų pasitaiko) todėl, kad tikrai yra itin apsiskaitę ir remdamiesi kitų mintimis paprasčiausiai vengia daugiažodžiauti ir išradinėti dviratį.

3) kilnaus noro „mestelti“ aliuziją į tekstą, kurį autorius nuoširdžiai linki perskaityti savo rašomo teksto skaitytojams. Autorius atlieka savotiškai šviečiamąją misiją ‒ „jeigu turėjo įtakos man ir aš cituoju, vadinasi, tikiu, kad turės geros įtakos ir kitiems“.

Visa tai gagendamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dėl stiliaus verta aukoti turinį. Stilius tėra priemonė turiniui „ištransliuoti“. Gal išimtis tik tam tikra poezija. Bet čia ir laikas baigti šį apsidairymą horizonte.

[1] Veidas — sielos veidrodis (Ciceronas, „De Oratore“, III, 59).

[2] Kitoms sąlygoms esant vienodoms.

[3] Viskas, kas pasakyta lotyniškai, skamba įspūdingiau.

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mūza Olimpija Svetickaitė

Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, 7a klasė

 

 ***

                        pagal Serge Labegorre paveikslą „Kardinolas su juoda sutana“

tai buvo moteris

baltu veidu jos kapiliarai sugerti sustingusių alveolių

jos plaučiai lyg akmenys balsas šulinys

ji išsiplėšė savo širdį užmarinavo ją vyne ir paskandino

save ledinėje tyrėje

 

tai miltų moteris

jie gula jai ant juodo veido ir byra nuo žvilgsnio ir žodžio

jos amžiais niekiui suglaustos rankos pistoletai ji gaudžia

nepertraukiamai gaudžia o Viešpatie kodėl man taip skauda

jos balsas it rimbas užmušiantis viską aplinkui

žarnos pajuodę iš jų pasidirbo diržą ir susisiautė šonkaulius

sidabriniu šaukštu išsiskobė turinį paliko tik žievę

jos vidus amžina tamsa bekraštė Viešpatie

ar girdi mane? aš Tavęs ne

kur tavo rankos ir meilė visagalis buvimas

šalia mūsų tu ją pamiršai ir visą aplinkui užtepei tirštu markeriu

tokioj tamsoj ir upėmis šviesčiaus o Dieve

o Dieve o Dieve o Dieve

nesakyk meldžiu nesakyk kad tai viskas

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nesakyk kad tai Tu

 

 ***

mes buvom lyg du susisiekiantys indai

tokie skirtingi tokie

panašūs vienu metu broliai dvyniai

juodbruvis ir blondinė susikibę už rankų

trūkinėjančioj formoj vienas su kitu susilieję

karštas tunelis iš vieno į kitą gyvybė sruvenanti

tiršta materija greitis spidometrais nematuojamas

dvi apkvaitę beždžionės be bananų be proto

paklusnios beždžionės į šviesą į ateitį viskas gerai

vienas per kitą per vandenį šaltą

ten toli saulė teka kartojai iš niekur ištrauką citatą

ten toli saulė teka ten ties horizontu

bekraštė šviesa išrišianti mudu suteiksianti laisvę ir džiaugsmą

suplyšusiais batais sušlapusiom kojom glaudėmės savo lūšnynuose

plonuose iš perplėšiamų minčių pastatytuose

tokie du dundukai joniukas ir grytutė

savo trūkinėjančiais pėdsakais sekėm ir vis kažkur ten

kažkur ten toli saulė tekėjo

ošė miškas ir jūra vienskilčiai virto dviskilčiais

liliputai didėjo milžinai susitraukė rankovėn

išlijo debesys liūtai tapo veganais

Dievas ganė savo karvytes Petrą išleido į pensiją

ten toli saulė teka ten ties horizontu

geležine kantrybe tavo fizionomija šviečianti

kol supratau mūsų kelias tas pats horizontas

kito nėra kitų milijonas

kol batai sušlapo visai užšalo lava

ateitis išniro iš savo odos ir mums pasirodė

tokia nuoga tokia geranoriška kol supratau

mes ne du susisiekiantys indai mes vienas dubuo

Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 durnyne sutiktos moters išpažintis

 

aš grytutė

balti mano plaukeliai

surišti į dvi kaseles

aš mamytės dukrytė

slepiuos už kartūno sijono

nuo dėdžių akių

ir klampaus juoko

 

mano močiutė

išmokė mane žegnotis

sekmadieniais šukuoja man plaukus

pina rūtų vainikėlį

skauda močiute sakau

kentėk vaikeli dudena

kentėk ir žegnokis tokia

dorų moterų lemtis

 

mano stambus plačiapetis tėvas

užsisodindavo mane ant kelių

kai žiūrėdavo kovinius filmus

kentėk ir laimėsi

sakydavo mirštančios čiurkos

galiausiai pasveikdavo

kentėk ir laimėsi

sakydavau sau

kai pešiodavo už plaukų

kentėk ir laimėsi

tol kol nupešė pusę plaukų

supratau nelaimėsiu

 

 ***

norėčiau parašyti eilėraštį kaip kojinę

megzti šiurkščius siūlus aštriais virbalais

vaikystėj jais įsidūriau akį

matematinėm formulėm skaičiuoti akis

nepraleisti klaidų išorėje tik geros

viduje tik blogos taip mokė mokykloj

tiksliai išmatuoti atstumą tarp pirštų ir kulno

nenukrypti nuo skaičių tvirtą rezginį rezgant

nei per milimetrą tiksliai išimti pirštus

išformuoti gaubtą liniją kad nestovėtų

batuose siūlų gabalai kad nagų nepritrintų

tankiai sumegzti vilną nepalikti skylių

anei mažutėlių žiemą turės šildyti

pamėlynavusias pėdas vasarą kaitinti

deginti odą priversti prakaituoti

aimanuoti kojas trinti vieną į kitą

pluoštas turi priaugti kaip antra oda

kaip kieta įkyri vilna šerpetoti

turi skaudėti turi niežėti

sukelti virpančią šypseną šleikštuliui

aidint akių obuoliuos jas siuvu tik

pajėgsiančiam virti valgyt auginti vaikus

maudyt šinšilą degančiais padais stipriablauzdžiui

ne tam kuris griebsis rožančiaus ir dvasios

pagalbos jo išganymas rausvi akiniai

ibumetinas morfijaus prileidus tarnaitė

mes karštą nuo pirštų nuplėštą ledą

iš devinto aukšto į gražų kvartalą

su gražiais žmonėmis vaikais ir augintiniais

jie akli ir kurti neturi uoslės ir nenori turėti

nenori išlipt iš dėžės o kam visa tai

kojas sušildys šildyklės draudimas išspręs

viso pasaulio bėdas life is beautiful

kam graužtis dar depresija suims

kam rėvelių galvoj vis tiek

nieks nematys life is beautiful

 

life is beautiful baby

 

Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

marasmus+

 

mano žarnomis plaukioja tavo ruduo

pirštų galiukais valau kraują nuo sienų

raudona tyrė lipa į panages

noriu kišti rankas į baltas pirštines

noriu snigti žiema užsnigti tavo langus

ledo krislais noriu būti nefertite

mindyti smėlį tarp aukštų piramidžių

melstis katėms statyti ranka

pasiekiamą horizontą būk mano amenchotepu

pakeisk savo spalvą būk echnatonu

noriu matyti tavo veidą kai perrašai žmones

noriu pakeisti upių vagas noriu pajausti

iš paskos skrendantį baltą vadovėlio lapą

noriu pakelti atogrąžas nuleisti zenitą

ant savo galvos nešioti dviejų kilogramų peruką

auksu veidą dažyti spjauti į mirusių teismą

būk mano echnatonu nugriauk nelemtą sfinksą

neleisk jam manęs nužudyti aš būsiu nefertitė

šukuosiu tau plaukus valysiu karūną

būk mano echnatonu pastatyk piramidę

noriu amžiais baltoj drobėj miegoti

pabėgti iš alyvos balų pakeisk mano širdį

nuleisk mano kraują plaučius išvalyk

pavargau matuoti save klimato rodikliais

pavargau keisti grimą skambinti sunkiais kibirais

kasnakt nusileisti į letą iš ryto

prigerti vitaminų kad iš naujo pakilčiau

pavargau save slėpti žalvariniais segtuvais

baltais popieriaus lapais juodasnukiais dantiraščiais

noriu būti nefertite būk mano echnatonu

būk mano amenchotepu

 

amen

ko

taip

 

 

konspiracinis

 

mes kruopščiai nusiskutom sau žievę žalvariniais skustuvais

liekanas subėrėm stiklainin jį pastatėm lentynon

šalia Kristaus Budos ir Krišnos pasišaukėm Petrą

su rankose žvangančia raktine prisakėm

neišleisti mūsų iš trūkinėjančio laiko

tada sprogo visatos trynys pasaulis pabėgo į paraštę

ramybė nukando sau ausį ašaron skilo tamsa

mėnulis pravirko pusiaujas užšalo trys musės pavirto į bitę

garso gėluonis užaugo ir nuvertė Krišną su Buda

mes uždengėm Kristui akis ir ausis jis aklas ir kurčias

pasiėmė rykštę dviem nevykusiems savo kūriniams

vargšas Dievo sūnus toks bejėgis toks liūdnas prieš patį save

krito į gailestį sau tokias dvi nekokias būtybes sutvėrusiam

ir tvojo į galvas mums eglės šaka mes nejautėm skausmo

bejausmės amebos mes nejautėm laimės mes pajautėm nieką

ir pravėrę jo dangtį vidun įsiknisom

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nepavyko moralas ryte atsibudę

išsitraukėm sau po eilėraštį

 

priemonė

 

parašyti eilėraštį savo kailiu

šiurkščiais dėmėtais šeriais

aukso dantenomis

ledinėmis iltimis

sustingusiu uodegos kaminu

baltais nagais

ir juodomis panagėmis

eilėraštį riebiu pasturgaliu

miaukiantį

išalkusį žodžių

geltonomis akimis

šalta vandeninga nosimi

aštriu liežuviu

eilėraštį netikrintą veterinaro

su nediagnozuota stuburo išvarža

su inkstų akmenimis

kraujagyslėse plaukiančiomis kalkėmis

kruvina gimda

pele ant jos galiuko

eilėraštį kalančia širdimi be aiškios priežasties

neišsiduodančiu žvilgsniu

proto peiliu vietoj kepenų

eilėraštį kaip tvirtai suaustą kilimą

kad iš ryto pabudus sušiltų kojos

ir gyslose kraujas užvirtų

kad ralio mašinomis pavirstų pikti eritrocitai

ir lenktyniaudami it dakaro trasa

pasibelstų į mano duris

Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka