Category Archives: Debiutai

Būti menininku reikia drąsos

Būti menininku reikia drąsos

Aurimas Novikovas
Aurimas Novikovas

nemiegantys

Pokalbis su Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentu, knygos „Nemiegantys“ autoriumi Aurimu Novikovu.

Gimei Vilniuje, mokykliniai metai prabėgo Ignalinoje, kokie jie?

Vaikystė – tas laikas, kai dažnam jaunuoliui, matyt, nėra svarbu, kur jis auga. Svarbu tai, kas čia, šalia, kas rūpinasi ir ugdo. Nors vaikystė Vilniuje, vėliau Ignalinoje ir nebuvo rožėmis klota, apie ją tegaliu atsiliepti teigiamai. Kaip ir daugelis, atidžiau dairytis į aplinką pradėjau vėliau, peržengdamas paaugliško gyvenimo slenkstį. Tai ir mokykliniai, ir pirmųjų bandymų kurti metai, kupini tiek vidinių, tiek realiai vykusių nuotykių. Tad, matyt, pirmieji žingsniai nebuvo kažkuo išskirtiniai, daugelis mūsų ankstyvam kely patiriame kažką panašaus.

Rašyti pradėjai besimokydamas Ignalinos rajono  gimnazijoje, kas paskatino imtis plunksnos?

Pirmieji tekstai iš tikrųjų buvo parašyti lankant gimnaziją. Tačiau teigti, kad tai ir buvo tikroji pradžia, būtų slidoka ir ne visai teisinga. Pamenu, kad vos išmokęs skaityti ir rašyti, jau keverzojau į plonyčius sąsiuvinius vaizduotėje užgimusias istorijas ir siužetėlius. Tai buvo pirmieji bandymai, tikroji pradžia, man tebuvo daugių daugiausia šešeri. Na, o toji pradžia, kuri leido suvokti, jog noriu eiti rašytojo keliu, kurti ir, ko, manau, siekia kiekvienas menininkas, likti neužmirštas, išties susijusi su minėta gimnazija. Tai buvo pradžia be ypatingos paskatos. Tiesiog galvoje turėjau aibę minčių, kurias reikėjo kažkaip įkūnyti. Taip ir įsivažiavau.

Kokiais menininkais ar meno kūriniais žaviesi, kas Tavosios žvaigždės?

Žavėjimasis daugeliui susijęs su estetika, bent man taip atrodo. Šią sąvoką suvokiu kitaip, galbūt dėl savo įsitikinimų. Žavesys menu man siejasi ne tik su grožiu, bet ir su, palyginus, neigiamomis emocijomis – baime, įtampa. Didieji literatūriniai kūrėjai man – Ernest Hemingway ir Haruki Murakami. Tai kūrėjai, kurie sugeba pakerėti vien kalbos vartosena, jų siužetai prikausto dėmesį, įskiepija tam tikrą emociją, kuomet manai, jog pats esi siužeto dalis. Tai savybės, kurios keri labiausiai.

Tas, kas galbūt yra skaitęs mano tekstų ar šiaip mane pažįsta, žino, kad muzika man – neatsiejama palydovė, o taip pat ir šaltinis, skatinantis kurti tiek savo gyvenimą, tiek tekstus. Tai, be abejo, didysis rokas ir šiuolaikinė, bet kokybiška jo tėkmė – tokie kūrėjai, kaip John Lennon iš “The Beatles”, James Hetfield iš “Metallica”, Kurt Cobain iš “Nirvana” bei aktyvūs nūdienos roko kūrėjai – Dave Grohl iš “Foo Fighters” ir Brian Molko iš “Placebo”. Be šių žmonių muzikos nebūtų varikliuko, skatinančio rašyti, kurti, eiti tolyn.

Prieš porą metų išėjo Tavo debiutinė apsakymų knyga ,,Nemiegantys”, papasakok, kaip ji radosi?

Visad norėjau, kad pirmoji žymesnė literatūrinė pradžia būtų susijusi su eksperimentu. ,,Nemiegantys” – tai iš būtent tokios idėjos gimęs rinkinys. Vienu metu supratau, kokio braižo turi būti pirmoji knyga. Ji turėjo paneigti klaidingas nuostatas apie jaunos asmenybės gyvenimą. Tai buvo iššūkis, bet, manau, kažkas vis vien išgirdo. Viskas prasidėjo nuo to, kai supratau, jog jauno žmogaus gyvenimas nūdienoje aiškinamas kiek kitaip, nei, galbūt, turėtų būti. Laikui bėgant atsirado novelių rinkinys, kuriame jaunuolio dabartis pateikiama kitaip, nei būtų ar yra patogu galvoti. Knyga sukėlė diskusijas, pažėrė klausimų, todėl, manau, jog pasiekiau savo. Reikia iš esmės keisti sampratą apie tai, ką išgyvena bręstanti ar į rimtą gyvenimo kelią žengianti asmenybė, ,,Nemiegantys”, tikiu, kad ir tyli, bet teigiama pradžia.

 Sakei, kad ,,Nemiegantys” Tavo pirmoji, bet nepaskutinė knyga, kas dabar ant Tavo rašomojo stalo?

Pirmoji, nepaskutinė. Be abejo. Rašymas – viena iš kelių esminių mano gyvenimo dalių, atsisakęs jo, matyt, išplėščiau didelę dalį savęs. Dabar ant rašomojo stalo – antras, kiek ilgesnių tekstų rinkinys, ilgainiui tapsiantis antrąja knyga. Tai tekstai, kuriais neabejoju, į kuriuos įdėjau be proto daug pastangų, ieškodamas medžiagos, tirdamas tiek Lietuvos, tiek mūsų sostinės geografiją, istoriją. Kiekvienas tekstas vis kitoks, tačiau, kai geriau į juos įsižiūriu, suprantu, kad visus vienija tam tikra mums aktuali problematika. Tikiuosi, kad knyga išvys dienos šviesą jei ne šįmet, tai kitąmet.

 Kas pasikeitėTavyje per studijų metus? Priminsiu skaitytojams, kad Aurimas Novikovas studijuoja Vilniaus universitete anglų filologiją.

Studijų pradžioje buvau itin socialiai aktyvus jaunuolis – pirmaisiais metais siekiau suvienyti fakulteto rašančiuosius, be saiko dalyvaudavau daugelyje literatūrinių renginių, kuriuose tiek klausydavau, tiek pats skaitydavau. Vėliau nurimau. Nusistovėjau. Surimtėjau. Supratau, koks mano tiek rašytojo, tiek gyvenimo kelias. Dabar esu tylesnis, stropesnis, daugiau dirbu su kūriniais nei kalbu apie juos. Tai teisingiau. Nereikia pačiam įrodyti, kad kažką darai tinkamai – tegu darbo vaisiai tai padaro patys.

Pačios studijos, be abejo, galutinai suformavo mane kaip asmenybę. Už tai nereikia dėkoti nei dėstytojams, nei kovai dėl knygų, kurių stinga arba tiesiog nėra. Kai gauni progą ketverius metus vaikščioti tiek istorijų slepiančiais koridoriais, sėdėti aibę žymių žmonių iškentusiose auditorijose, jauti, kad turi išskirtinę galimybę realizuoti savo vidinį pasaulį. Kai supratau, kur esu – VU, filologijos fakultete, suvokiau, kad iš šių sienų turiu pasisemti kiek galima daugiau. Laikas tiksi – iš ketverių metų beliko pora mėnesių.

  Šiais laikais menininku būti … Kaip pabaigtum šią frazę?

Reikia drąsos. Skaitytojas supras.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

Knygos audinį vagoja jaudinančia patirtimi

Knygos audinį vagoja jaudinančia patirtimi

Dovilė Kuzminskaitė. Rūtos Kaupaitės nuotrauka
Dovilė Kuzminskaitė. Rūtos Kaupaitės nuotrauka
Išleista PK serijoje
Išleista PK serijoje

Patyliukais žengiu į prieangį, pakilusi laipteliais, atsiduriu pusrūsyje. Netrukus žvilgsnis bėgioja kambarių eilėmis, o, žvilgtelėjusi pro langus, regiu palėpę. Tai – „Namas su paukščio ženklu“, pirmoji 2013 metais išleista 24-erių poetės Dovilės Kuzminskaitės knyga. Kartu su mergina leidžiuosi šio namo koridoriais, praverdama ilgesio, liūdesio, meilės ir džiaugsmo kambarių duris.

„<…> poezijos nėra. Užtat kiek daug poetų“ (Eilėraštis „Cursi“). Tad kodėl pasirinkote poeziją, o ne prozą?

–          Veikiausiai atsakysiu kaip lyriška, į užuolaidą įsivyniojusi egzistencinė poetė: poezija pasirinko mane. Kitas dalykas, prozai reikia darbo, kantrybės, kitokio kalbos traktavimo. Kantrybės aš niekada neturėjau.

Esate rašiusi, kad apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats. Ką apie jus pasakoja jūsų kūryba?

–          Labai norėčiau, kad mano tekstai kalbėtų ne tik apie mane, bet ir apie juos skaitantįjį. Man atrodo svarbu rašyti taip, kad įvyktų jungtis su kitu, jog jis pasakytų: „Taip, taip, žinau, aš irgi esu tai pajutęs“. Svarbu kalbėti apie daug dalykų: apie patį kalbėjimą, apie patirtis, kurios sukrečia, apie vaizdus, garsus, jutimus.

Kiek laiko dažniausiai savyje nešiojate, kaupiate jausmus, kol gimsta eilėraštis?

–          Labai įvairiai. Neseniai kalbėjau su viena savo dėstytoja. Ji pasakojo, kad, parašiusi pranešimą konferencijai, suvokė, jog norėjo pasakyti visai ne tai. Taip būna ir su eilėraščiais. Viskas priklauso nuo teksto: vieni motyvai ilgai skamba galvoje, kol pagaliau gali juos sujungti, o būna ir taip, kad supranti: šio teksto niekada negalėsi parašyti. Kiti visgi „iškrenta“ natūraliai, čia pat.

Apie ką buvo pirmieji jūsų eilėraščiai?

–          Pirmieji bandymai rašyti, kaip ir viskas, kas vyksta pirmąkart, buvo naivu ir paika. Atsimenu, kad parašiau kažką apie lelijas – veikiausiai lelijos tuo metu man atrodė baisiai poetiškas daiktas.

Kada poezija netenka „regos“, „tiesos“, kada jums užsikerta žodžiai? („T.V.“)

–          Kai nebėra, ką pasakyti, kai niekas nestebina, nesukrečia, kai aplinka nebekalba.

Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologijos ir ispanų kalbos studijas, šiemet Madrido Complutense universitete įgysite Lotynų Amerikos literatūros magistro laipsnį. Kokia kalba dar esate bandžiusi rašyti?

–          Retsykiais rašau ispaniškai, bet tik verlibru (eiliavimas be aiškios sistemos, – aut.past.), nes reikia tobulai jausti kalbą, kad rimuotum.

Kaip užrašote savo mintis?

–          Rašau ranka, perrašau kompiuteriu. Visiškai sutinku su Chuanu Karlu Onečiu, prozininku iš Urugvajaus, kad rašymas ranka – malonumas. Ir, jei iš tiesų nori žinoti, ką reiškia rašyti, turi skrebenti ranka.

Koks jausmas, kai jau galite laikyti pirmąją savo knygą?

–          Keistas. Viskas įvyko labai greitai, buvo sunku suvokti, kad rezultatas jau tapo apčiuopiamu objektu. Tam tikra prasme jautiesi labiau įpareigotas. Kita vertus, nežinau, ar tai labai ką nors pakeitė. Norėčiau pasakyti, kad taip, bet…

Kelerių metų eilėraščiai sutalpinti knygoje?

–          Knygoje yra labai įvairių tekstų: nuo gana šviežių iki senesnių, parašytų man esant šešiolikos, septyniolikos metų. Bet tai ir duoda akivaizdų nelygumą knygos audiniui.

Kokia šios knygos idėja?

–          Mano pasirinktas pavadinimas ir paukščio motyvas labai intuityvūs – sunku juos paaiškinti. Tiesa, pats pavadinimas turi referentą tikrovėje, bet nenoriu apie jį kalbėti, nes tikiu sugadinsianti skaitytojui malonumą interpretuoti savaip.

Ar visos eilės – būtinos? („Atvirutinis“)

–          Dažniausiai, kai ką nors parašai, tai atrodo būtina. Paskui, kaip ir daugelis dalykų, netenka prasmės. Lieka keli tekstai, kurie būtini, kuriuose save matai, nesvarbu, kada juos atsiverstum.

Ar skaitote savo kūrybą? Kurie eilėraščiai, praėjus net keleriems metams, vis sukelia tuos pačius stiprius jausmus, kaip ir juos rašant?

–          Savo kūrybos skaitymo festivalių sau tikrai nerengiu. Skaitau tekstus, kai juos redaguoju, peržiūriu, bet tikrai pati savimi nesigrožiu. Labiausiai kol kas man pačiai skamba tokie tekstai, kaip „Raudona“, „Nena“, gana naujas eilėraštis „Replika“.

„Keturios raidės – tiek reikia, kad moterim taptų“ („Nena“). Kas ta Nena?

–          Nena – ispaniškas žodis. Taip vadinama maža mergaitė arba švelniai kreipiamasi į moteris, merginas.

Labai sunku pasakyti, kas yra tikra moteris – toks atsakymas reikalauja niveliuoti, sulygiuoti visas į vieną eilę. Yra daugybė moterų tipų – ta įvairovė ir yra graži. Gražiausia man moteryje yra tvirtumas, tikrumas ir žinojimas. Neseniai teko klausytis Meksikos rašytojos Elenos Poniatovskos. Iki šiol atsimenu jos pasakytus žodžius: „Moterys neturi tylėti. Mes turime būti girdimos“.

 „<…> buvo aiškiau, kai žinojai – esi padarytas,/ kažin kam. Bet nusibaigė tamstos era.“ („Prieš 2012 12 21“). Kas jums svarbiausia gyvenime? Kaip apibūdintumėte erą, kurioje dabar gyvenate?

–          Neturiu globalaus tikslo. Kartais būna dienų, kai tikslas būna sulaukti kitos. Visgi jei reikėtų išsirinkti misiją, rinkčiausi nieko neskaudinti ir niekam nekenkti – savotiška jausminė ekologija. O „era“… įvairi. Veikiausiai, kaip ir visas laikas, kurį turime, – gražus.

„<…> niekad nesakau, kad jau gana,/ <…> verčiau tampu keista panorama,/ kurią kažkas iš naujo vis nutapo.“ („Algio Griškevičiaus atgarsiai“). Kas jus gyvenime formuoja labiausiai?

–          Labiausiai mane veikia žmonės, kuriuos sutinku: nesvarbu, realybėje ar tekstuose. Tikiu, kad iš kiekvieno ko nors išmokstu. Tikiuosi ir pati galinti palikti pėdsaką kitų „panoramoje“. Taip pat svarbios kelionės: jos fiziškai pakeičia perspektyvą, o tai labai naudinga, norint permąstyti, kitaip priimti tam tikrus dalykus.

Koks garsas jums įprasmina būtį? („Malda akimis“)

–          Man labai svarbūs vanduo ir vėjas – viskas, ką jie „veikia“.

Kada jus apima ilgesys, „baltas liūdesys“ („Vakarai“)? „Nuo ligos tos jau niekas turbūt neišgydys“ („Malda akimis“).

–          Nuo ilgesio ir liūdesio niekur bėgti nereikia – nemanau, kad prasminga slėptis nuo jausmų po penkioliktais naujais džinsais ar po kieno nors sijonu. Tai būsenos, kurias reikia ramiai išbūti ir tiek. O ilgėtis galima daugybės dalykų: žmonių, vietų, emocijų. Svarbiausia suprasti, kad tai niekada nebegrįš, jog viskas įvyksta vieną sykį, ir, galimas dalykas, kad to, kas įvyko vienąkart, kaip rašo Milanas Kundera, iš viso nėra.

Eilėraščiuose apie meilę iškyla žavus juodaplaukis, bet ne visų eilėraščių nuotaika džiugi: „<…> sielos atrodo/ tarsi miesto griuvėsiai po trumpo, bet tvirto sprogimo.“, „Meilė daug baisesnė negu maras“. Ar nemažai daliai eilėraščių įkvėpė, kaip viename iš tekstų rašote, ant medžio pakabintos amūrų, apleidusių savo darbą, strėlės ir lankai?

Eilėraščiai gali kilti iš vieno konkretaus asmens ir vienos konkrečios paleistos (ar praleistos) strėlės, bet tekste tai nėra svarbu. Manau, pasaulis nesugriūtų, jei skaitydamas žmogus vietoje „žavaus juodaplaukio“ mano tekstuose matytų dailų blondiną, charizmatišką raudonplaukį ar, tarkime, įkvepiantį plikį kreivomis kojomis.

Jūsų kūryboje nemažai rudens, žiemos (sniego) motyvų. Koks mėgstamiausias jūsų paros, metų laikas?

–          Kiekvienas paros ir metų laikas turi savo žavesio. Priklauso nuo to, kas vyksta. Gali sėdėti pavasarį saulei leidžiantis po Eifelio bokštu ir galvoti „na, ir?“. O gali sumaučiausią trečiadienį sėdėti metro 17 val. 24 min. ir jausti: taip, tai yra būtent „tas“laikas.

Esate gamtos ar miesto žmogus?

–          Pusiau. Man patinka miestas, judesys, įvairovė. Bet nuo jo pavargstu. Tada norisi slėptis, ieškoti kitokio kontakto.

Kuo jums ypatingas Vilnius: „<…> sapnuosiu tik Vilnių prieš mirtį“ („Buvusieji“)?

–          Vilnius yra mano pradžios miestas, tad jis visada bus savitai ypatingas.

Kalbėjosi Inesa Rinkevičiūtė

 

Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Ramunė Brunzaitė
Ramunė Brunzaitė

Neįprastai karštą gegužės popietę, prie Vilniaus Katedros bokšto susitinku su jaunąja poete Ramune Brundzaite, kuri praėjusiais metais išleido pirmąją poezijos knygą „Drugy, mano drauge“. Nors iš šalies mergina atrodo rami ir santūri, bet žaliųjų Bernardinų pavėsyje kaip pavasarinės gėlės žiedas išsiskleidžia margas kūrėjos gyvenimo žemėlapis.

Išleista PK serijoje
Išleista PK serijoje

A

Amžino įšalo žemė – toks man kartais atrodo gyvenimas. Būna depresinių, nevilties būsenų. Atrodo, jog vis klystu, kažką darau ne taip, jog viskas beprasmiška, tačiau tai tikriausiai susiję su žema saviverte, kurią atsinešiau dar iš vaikystės.

B

Bendrauti su nepoetiniais žmonėmis man nėra sudėtinga. Kartais net daug mieliau, nes jie nesuka dėl visko galvos, yra paprastesni, mažiau pasipūtę. Toks bendravimas praturtina. Norėčiau taip dažnai nemąstyti, tiesiog gyventi ir džiaugtis.

C

Cinizmo šiuolaikiniuose eilėraščiuose yra, bet tai greičiau atsakas į visuomenėje įsigalėjusį cinizmą, jo atspindys, hiperbolizavimas. Poezijai artimesnis šviesus humoras, ironija ir saviironija.

D

Didžiųjų raidžių bei skyrybos ženklų nebuvimas mano eilėraščiuose duoda daugiau galimybių perskaityti kitaip, palieka laisvės interpretacijoms. Antraip būtų aiški teksto intonacija ir viskas virstų kone vienu sakiniu.

E

Egzistencializmas? Dėl to reikėtų kalbėti su literūtologais, kurie pasakytų, kokiai krypčiai galima priskirti mano eilėraščius. Manau, daugelio kūryboje galima rasti tokių bruožų.

F

Fotografuoti man patinka, bet nesu profesionalė, trūksta elementarių įgūdžių, reikia išmokti šios įamžinimo formos kalbą. Apskritai, dabartinė mūsų kultūra yra vizuali – lengviau išgyvenimus perduoti vaizdais.

G

Gotų subkultūra man buvo artima, nes ten liūdesys buvo normalus ir leidžiamas. Jei tau liūdna, tai ir liūdėk. Niekas nedraudė. Tokie išgyvenimai turi įtakos mano asmenybei tuo pačiu ir eilėraščiams.

 

I

Ieškau tikėjimo bei santykio, nesvarbu, ar su Dievu, ar su absoliutu, ar su gyvybe. Man reikia prasmės pojūčio, jog gyvenu čia neveltui. Tačiau negaliu pasakyti, ar yra Dievas. Būna akimirkų, kai pajuntu, kad jis egzistuoja, bet jos greitai dingsta.

Į

Įkvėpimas ateina labai įvairiai ir netikėtai. Pavyzdžiui, per vieną paskaitą dėstytoja pasakė, jog literatūra nevaizduoja moters, besiskutančios kojas. Ši frazė įstrigo, nebesiklausiau paskaitos, bet pradėjau rašyti eilėraštį.

Kartą Italijoje reikėjo atšildyti šaldytuvą. Namie niekada nebuvau to dariusi. Jis buvo labai prišalęs, o aš tą ledą sunkiai gramdžiau. Tuomet atėjo mintis apie tai, kad taip, kaip to ledo, negali atsikratyti, tarkime, nemalonių jausmų. Tu myli, bet nutrūksta santykiai ir privalai pamiršti tą žmogų. Ledo gramdymas nuo šaldytuvo sienelių man tai priminė.

Užklydusias mintis kartais tenka net į telefoną užrašyti. Nebūna taip, jog atsisėdi prie stalo ir „va dabar aš sukursiu eilėraštį“.

Y

Yra taip, kaip lemta. Kiekvienas žmogus savo kelyje gali atrasti įvairių sutapimų, ne tik tokių kaip mano, jog gimė pavasarį, augo Pavasario gatvėje. Gyvenimo žemėlapiai priklauso ir nuo aukštesnių jėgų, ir nuo mūsų pačių.

J

Jaučiu ir tuštybę, ir įpareigojimą gaudama premijas. Smagu, kai įvertina tavo darbą, supranti, jog eini teisingu keliu, tačiau suvoki jau negali rašyti blogiau, tik geriau. Tai mane trikdo. Tada noriu nuo poezijos ir literatūrinio pasaulio kuriam laikui atsitraukti, nutolti. Be to, tokie dalykai kaip premijos pasėja konkurenciją, skaldo rašančiuosius ir išskiria poetą kaip tokį (atseit labai ypatingą) apskritai. O juk poezija turėtų vienyti, pažadinti bendrumo pojūtį.

K

Klasikus mėgdžioja daug pradedančių poetų. Jiems atrodo, jog jaučia poeziją, bet tai jau nieko naujo nepasako. Kas anksčiau buvo novatoriška ir nauja, dabar tapo įprasta bei kasdieniška. Senosios metaforos jau nėra tikrosios poetinės metaforos. Apskritai, jos veikia tik tada, kai  yra naujos ir laužo mūsų kasdieninę kalbą.

Pati mėgdžiojau Vytautą Mačernį. Bandžiau rašyti taip kaip jis ir tai man atrodė labai gražu. Publikavau šiuos darbus svetainėje rašyk.lt ir sulaukiau visokių komentarų. Ten buvo šiuolaikinių eilėraščių. Tada sakydavau: „Na kas čia yra? Ne eilėraščiai, o tik gudriau parašyti tekstai“. Bet pradėjau ją skaityti ir taip atradau savo balsą, savo kalbėjimą.

 L

Labai svarbu distancija: parašai eilėraštį ir atsitrauki nuo jo savaitei ar dviems. Poezijoje geriau rašyti kuo taupiau, reikia išbraukti nereikalingus žodžius, tam kad būtų tikrai stiprus koncenruotas tekstas. Nutolusi tavo ar kito žmogaus akis pastebi taisytinas vietas.

M

Moteriškumas ir vyriškumas dabar yra labai išskirstomas. Tarsi vyras turi būti vienoks, o moteris – kitokia. Man atrodo, kad yra daug daugiau panašumų negu skirtumų. Ir vienas, ir kitas gali būti silpnas ir verkti. Moteris neprivalo visą laiką puoštis ar gaminti valgį. Žinoma, neneigiu, jog skirtumų nėra. Tiesiog nenoriu formuoti naujų stereotipų.

N

Nesvarbu, ką autorius norėjo pasakyti, svarbiausia, ką jis pasakė. Dažnai autorius pats nesuvokdamas pasako kažką svarbaus visos epochos vardu.

O

Organiškai nemėgstu, kai kas nors kitam žmogui aiškina kaip jis turėtų gyventi. Kaip elgtis, kaip jaustis, koks būti, koks nebūti.

P

Poetui svarbu dirbti ne tik kažkokį filologinį darbą, bet ir tokį, kuris būtų visai nesusijęs su kūryba. Pačiai teko vertėjauti keliuose susitikimuose ir renginiuose, tad apie granulines krosnis žinau viską (šypsosi). Tačiau nenorėčiau dirbti tokioje sferoje nuolatos, nes ta aplinka yra labai atgrasi: ieškoma būdų vienas kitą apgauti, svarbiausia pinigai. Pabūti trumpai įdomu, bet tik tiek.

R

Rašymas yra kaip terapija, nes tada labiau suprantu, kas vyksta su manimi. Paaiškėja daug dalykų, lengviau pasidaro. Neturiu dienoraščio, jį man atstoja eilėraščiai. Tačiau negaliu rašyti apie visus išgyvenimus. Nenoriu, kad tekstas būtų banalus. Kūrybai reikia distancijos, laiko.

S

Savo sapnus aš prisimenu labai ryškiai. Jų motyvai pasitaiko mano eilėraščiuose. Sunkūs išgyvenimai, trauminiai potyriai aplanko mane naktimis. Nežinau, ar sapnai kažką palengvina, tačiau tai yra pasąmonės iškrova.

Š

Šiuolaikinė poeziją laužo nusistovėjusius stereotipus. Ji pakeitė formą, stilių. Gaila, kad mokyklose vaikai nėra su ja supažindami.

 T

Tėvų sode auga migdolas, kurį kažkada parsivežė seneliai iš Krymo. Pavasarį jis žydi rausvais žiedais. Man jis skleidžia gyvybę. Antrame kurse netikėtai atsidūriau ligoninėje ir turėjo mane operuoti. Tas sukrėtė, meldžiausi, nes bijojau, kad nepabusiu. Žinoma, tokia tikimybė buvo nedidelė, bet juk visko būna. Kai nubudau po narkozės, prieš akis mačiau žydintį migdolą. Ši reali figūra tapo mano simboliu.

U

Universiteto atmosferos man dabar trūksta, esu pasiėmusi akademines atostogas. Šiaip patinka būti šalia literatūros, ne tik joje. Mėgstu skaityti, analizuoti, diskutuoti. Tačiau mokslas kartais kelia manyje dvylipumą: esu ir poetė, ir šokia tokia literatūros kritikė. Šizofreniškas jausmas. Kažką rašau ir pradedu galvoti, kad va ši metaforą galėtų simbolizuoti tą bei tą. Tai ir padeda, ir trukdo.

V

Vilnius – mano gimtasis miestas, kur gimiau bei užaugau, todėl jau savaime jis yra mano eilėraščiuose. Apskritai, man labai svarbu erdvė,

Ž

Žmonės dabar yra labai susvetimėję. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse nuolat viešinama kiekviena vadinamųjų „žvaigždžių“ gyvenimo smulkmena, jų gyvenimo būdas laikomas visiems sektinu pavyzdžiu. Tai mane slegia ir nervina. Žmogus yra visoks, jam gali ir sektis, ir nesisekti, gyventi jis gali taip kaip nori. Didžiausia stiprybė, mano nuomone, yra nebijoti pripažinti savo silpnumo.

Rūta Viskantaitė