Category Archives: Debiutai

Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

 

Jurga Šalaševičiūtė
Jurga Šalaševičiūtė

Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

Sveikinu Jus, Rebeka Una, esate viena iš trijų leidyklos ,,Alma littera“ skelbto Paauglių ir jaunimo konkurso literatūros laimėtojų (kartu su žinomomis literatėmis Akvilina Cicėnaite ir Daina Opolskaite). Laureačių trejetuką išrinko komisija, kurios nariai – žinomi literatūros kritikai, rašytojai, pedagogai.

Mudviejų pokalbis vyksta tuo metu, kai jau ne suaugę žmonės, o septyniolika jaunų ekspertų sprendžia, kuri iš tų trijų knygų laureačių jiems artimiausia. Rezultatai paaiškės šių metų spalio pirmą dieną, 19 valandą Vilniuje, knygyne ,,Pegasas“ (,,Akropolyje“).

Skaitytojams atskleiskime, kad Rebeka Una – tai kūrybinis pseudonimas, tikroji autorė – Jurga Šalaševičiūtė.

Ar knygą rašėte specialiai leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtam konkursui?

Atjunk šovė parašyti prieš metus. Tuo metu vis dar kūriau kitas knygas, kurias laimingai ir nelaimingai rašau jau daug metų. Kai buvo paskelbtas paauglių ir jaunimo konkursas, pasinaudojau proga išdėlioti naujas mintis. Parašiau tikrai mažiau nei per tris savaites. Fiziškai nebuvo laiko. Juk gruodžio mėnuo daug ką pasako…

Knyga Atjunk jau pasirodė, skaitytojams Rebeka Una žinoma, bet esama ir mįslių. Papasakokite, kur augote ir kaip augote? Kas Jus ugdė? Kokie žmonėms Jums gyvenime svarbiausi?  

Mano vaikystė įprasta, „įvykusi“ sovietinių-Atgimimo laikų sandūroje. Nors augau tarybiniais metais, kuomet „niekad nieko nebuvo“ (o tiksliau – buvo dalykų, kurių šiandienos vaikai neturi, ypač to gyvo krykštavimo ir netarpiško bendravimo), todėl viską atsimenu mielai ir nostalgiškai. Tas laikmetis man brangus dėl mane supusių artimųjų ir draugų. Ypač senelių, kurie prisidėjo prie mano ir brolio augimo. Senelis – nepaprastai gyvas žmogus iki šiol, nors jau įkopęs į devintą dešimtį, energingas, mitrus, padedantis man prižiūrėti mano vaikus, Kauno dramos teatro aktorius, pats vienas savo rankomis pastatęs mums vasarnamį girioje. Močiutė – mylima anglų kalbos mokytoja, meilės ir globos šaltinis. Mano sunkiausiomis gyvenimo valandomis buvo su manimi ir tiesiogine prasme aukojo dėl manęs gyvybę. Mano tėtis – kūrybinga, charizmatinė, išskirtinė asmenybė. Iš jo išmokau būti atvira pasauliui bei žmonėms – seniems, jauniems, keistiems ir „normaliems“ bei drąsos nebijoti būti ir gyventi visomis prasmėmis. Mama man – nepalaužiamas kantrybės ir šventumo šaltinis. Iš jos mokausi svarbiausių dalykų, reikalingų ilgalaikiams santykiams bei ramybei puoselėti. Taip pat mano du broliai ir dvi seserys, kurių kiekvieno talentais išskirtinai žaviuosi. Labai branginu savo šeimą. Taip pat branginu ir draugus, kuriuos irgi vadinu savo šeima.

Jurga su seserimis.
Jurga su seserimis.

Kuo vaikystėje svajojote būti? Kuo tapote?

Svajojau vaidinti ir kurti. Tačiau tuo pat metu labai mėgau anglų kalbą, todėl tapau anglų kalbos specialiste; nesigiriu, bet iki šiol sukurti eiles angliškai man lengviau nei lietuviškai. Rašyt ėmiau nuo trečios klasės. Pamenu, kad rašiau ,,Naujus Mikės Pūkuotuko nuotykius“, nuotykius apie save ir draugus. Tėtis skaitė, juokėsi ir netikėjo, klausė: ar tikrai tu čia parašei, nes trečioje klasėje dar nesimokėme tiesioginės kalbos skyrimo ženklų. Vieną vasarą dėl prasto regėjimo buvo uždrausta skaityti – man tai tikra tragedija. Tada sukūriau žodžiu ilgą poemą apie Neklaužados Peliuko nuotykus. Atmenu užrašytas datas. Sukurta buvo per tris-keturias dienas ir užpildyta ik vieno visi dvidešimt keturi tarybinių laikų sąsiuvinio puslapiai :-) Sėdėjome abu su broliu prie stalo, aš kūriau iš galvos, diktavau, o devynerių metų brolis viską užrašė. Kiek atmenu, rašydavau pjeses klasei bei savo kiemo vaikams, su kuriais nuolat vaidindavom, rengdavom spektaklius darželiams ir net sykį vaikų namams. Vaidindavome ir su parapijos jaunimėliu. Džiaugiuosi, kad net mokydama kitus, galiu kūrybingai panaudoti savo fantaziją bei kūrybiškumą. Nuo trečios klasės rašau, daug metų rašiau ir dienoraščius, kurių turiu gal septynis įvairaus storio sąsiuvinius. Tarp to, ką rašau, dauguma nebūna parašyta iki galo :-) Vadinasi, tai daugiau hobis sau, nei žūtbūtinė aistra. Jei galiu nerašyti – nerašau, anot panašaus posakio :-) Jis ir tinka mano rašymo tempams bei aistrai apibūdinti. Visos mano knygos taip ir ,,tebesėdi“ nebaigtos stalčiuose arba PC. Išskyrus pastarąją, Atjunk. Man be galo patinka patys žmonės, bendravimas bei kelionės, gamta – todėl jei galiu, teikiu pirmenybę jiems.

Žaismingai I.
Žaismingai I.
Žaismingai II
Žaismingai II

Kokie buvo mėgstami Jūsų vaikystės, jaunystės skaitymai? Ką mėgstate skaityti dabar?

Vaikystėje skaičiau daug – viską, absoliučiai viską. Kaip močiutė juokdavosi, visas laikrasčių antraštes ir reklamas, viską, ką galima perskaityti. Taip ir akys pagedo :-) Mano pamėgti kūriniai – plataus žanro, nuo vaikams skirtų knygų tokių kaip Alfonsas Bailius, Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti iki niūresnių bei liūdnesnių, paaugliams skirtų Be šeimos, Širdis ar Palo gatvės berniūkščiai. Man patikusias, tokias kaip Edmundo de Amici Širdį, skaitydavau ir po kelis kartus. Būdama apie dvylikos-trylikos perskaičiau Džnonataną Livingstoną Žuvėdrą, bet niekaip neįveikiau Dostojevskio apysakų rinkinio Vaikams. Ties pirma ar antra apysaka ir sustojau. Taip slėgė skaitant apie mirštančią mergaitę, kurią bendraklasiai eina lankyti. Baisėdamasi mąsčiau: kas gali taip slegiamai kurti vaikams ir koks to tikslas? Iki šiol atsimenu tą juodumą, nė lašelio šviesos.

Dabar, atvirkščiai, skaitau vaikiškas knygas, visai tik neseniai perskaičiau Muminukus ir Mikę Pūkuotuką, grynai iš profesinio smalsumo, domiuosi, kaip kuriamos knygos vaikams. Prieš keletą metų skaičiau amerikiečių rašytojos Picoult knygas, man patiko jos braižas bei psichologinis charakterių atskleidimo gilumas. Taip pat skaičiau daug paaugliams skirtos literatūros, nes mano pačios troškimas yra kurti vaikams, paaugliams, todėl domiuosi, kokias temas paaugliams siūlo rašytojai. Esu skaičiusi tiek lietuvių, tiek užsienio literatūros, kurios natūraliai yra daugiau. Viena mane labiausiai palietusių knygų yra Kevino Brookso Lukas.

Ar turite ir kitų kūrybinių sumanymų?

Noriu kurti ir rašyti iki pat devyniasdešimties, o gal dar ilgiau. Astrid Lindgren – man asmeniškai viena mieliausių ir šilčiausių asmenybių, imponuoja jos meilė rašymui, vaikams ir nekompiuterinė vaikystė. Blaiviu protu suvokiu: Lietuvos rinka – tai ne Švedijos ar Didžiosios Britanijos, kuomet vien iš rašymo galėtum pragyventi ir gyventi. Todėl svajoju rašyti ir angliškai, keletą kūrinių jau esu parašiusi, vieną nusiuntusi užsienio leidykloms. Šiuo metu pabaigiau dvi knygas, kurias rašiau daug metų, vieną – šešerius, kitą – aštuonerius. Nusprendžiau daugiau niekad taip nesielgti su savo knygomis. Jei jau prisėsiu kada – taip ir pabaigsiu iki galo. Dabar duodu knygai metus arba dvejus laiko. Tačiau suvokiu, kad kai kurios knygos rašosi dešimtimis metų, o tiksliau, nesirašo dešimtimis metų :-) – rašomos priešokomis – ir ką… tai irgi yra gyvenimo dalis.

Skardis
Skardis

Ką pakeitė Jūsų gyvenime laimėtas konkursas ir pirmoji knyga?

Žinoma, nesvajojau, kad pirmoji išleista knyga bus fantastinė pseudomokslinė distopija, nes iki šiol mano parašytos knygos – visiškai kitokios; dažniausiai „kasdieniškos“, nagrinėjančios paauglių problemas, arba visiškai stebuklinės.

Knyga skirta visiems, kurie mėgsta kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, o dar labiau – žmogiškuosius santykius. Kuriems rūpi visi šie dalykai ir kurie negali įsivaizduoti gyvenimo be visų šių dalykų kartu sudėjus. Mano skaitytojas – trylikos-devyniasdešimt devynerių metų žmogus. Žinoma, pirmieji, perskaitę mano knygą, tai žmonės iš draugų bei šeimos rato: močiutė, kuri vienu metu nepaleido knygos ir vis sulaikydavo norą nueiti į tualetą, bei pora draugių, perskaičiusių knygą per keletą prisėdimų prie kavos puodelio. Ši knyga svarbi ir man pačiai, liūdinčiai dėl kintančių žmonių ryšių, lengvėjančių, virstančių vienskiemeniais hi bye bei visiems, kuriems labiau neramu nei ramu, kai ekrane lengviau pavyksta susikalbėti nei susitikus parduotuvėje ar mokyklos koridoriuje.

Turbūt pirmoji knyga, kad ir kokia netobula, visada paskatina rašytoją. Todėl galiu pasakyti: miela, džiugu. Žinoma, tai ne ta knyga, kurią norėjau, kad išleistų. Esu siuntusi porą savo kitų kūrinių konkursams ir ne tik konkursams, bet nujaučiau, kad dėl temos aktualumo praeis šioji. Tam tikrų mano knygoj randamų aspektų galima rasti ir kitose knygose. Kas skaitė Kevino Brookso Būtybė, atsimins, kad joje, kaip ir knygoje Atjunk, į žmogų įmontuojama sekimo sistema. Savo knygą visomis prasmėmis palyginčiau su Lois Lowry Siuntėju. Tokia pat niūri ir skausminga, bet niūri ir skausminga ne dėl literatūrinio iškalbingumo ar siužeto aštrumo, kurių kaip tik nėra, o dėl jausmų ir pojūčių susilpnėjimo ir/ar galutinio nunykimo. Tokia mūsų (tikiuosi, jog klystu) ateitis.

Ar jau skaitėte dvi kitas konkurso knygas laureates – Dainos Opolskaitės ,,Eksperimentą gyventi“ ir Akvilinos Cicėnaitės ,,Niujorko respubliką“?

Sąmoningai neskaičiau kitų dviejų knygų. Jas perskaitysiu po spalio pirmosios dienos. Noriu jas skaityti paprastai, o ne vertindama kaip konkurencingas, nes nori-nenori pasąmonėje taip nutiks. Noriu skaityti kaip skaitytoja, o ne kaip kritikė. Tačiau esu pavarčiusi Opolskaitės knygą, pradžią ir pabaigą, mane maloniai nustebino dauguma jos minčių. Cicėnaitės pavardę, žinoma, esu girdėjusi ir anksčiau, skaičiau pirmąsisas dvi jos išleistas knygas. Tai lengva, mergaitiška literatūra, jaučiausi labai smagiai, kuomet ją skaičiau, bet būtent tokios kurti ir nenoriu. Jei rašytojas jaučia poreikį taip kurti – okey, tokios irgi reikia. Bet aš nenoriu tos lengvos literatūros. Noriu rašyti ką nors kita, stipraus, bet nebūtinai smurto-sekso-narkotikų temomis. Šalia manęs daug metų augo paauglės sesutės, kurios liūdėjo dėl mūsų rašytojų siūlomos ,,per lengvai suvirškinamos“, ,,atostoginio tipo“ literatūros, skirtos paaugliams. Žodžiu, sunku rasti tą intriguojantį vidurį, bet tikiuosi, kada nors pavyks :-)

Atjunk

Respublika

Eksperimentas

Ir dar kelis žodžius apie taip mėgstamas keliones – juk ką tik grįžote iš Indijos…

Mėgstu keliones, keliauju nuo penkiolikos metų kartu su tėvais, o paskui ‒ ir su draugais. Patinka tas be ribų jausmas, žmonės, bendravimas, tas begalybės ir vienišumo pojūtis, kuris apima keliaujant. Viena vertus, smagu, kad yra tiek įdomių žmonių, tiek vietų, kurių net sapne nesusapnuotum, kita vertus – atmenu tą jausmą, kuris apimdavo stovint ant tiltų, klausantis gatvės muzikantų, stoviniuojant stotyse ar metro, kur kaip skruzdėlės knibžda žmonės: tu esi niekas jiems, jie tavęs nežino, tu esi kažkas tik savo vietoje, savo mažame pasaulyje, o jiems, geriantiems kavą, esi nuoširdus niekas. Jie tau – taip pat. Jūs ištiesit viens kitam ranką, apsikeisit paslaugomis, šypsenomis, gal net pavyks užmegzti rimtesnius biznio ar panašių projektų ryšius, bet net ir pokalbio metu, jei bandytum pasakoti apie save, suvoktum, kad vienas kitam esat tik detalės.Tai stiprus pojūtis. Vienu metu esame lyg ir šeima, kitu metu – tokie atitolę viens nuo kito. Keliaujant taip pat gera įvertinti viską iš naujo. Net ir nenorėdamas tą padarai :-) Pasitikrini, ką reikia branginti, o į ką nekreipti dėmesio ir nedaryti iš to tragedijos.

Kalnai.
Kalnai.

Mano viena mylimiausių šalių – Indija, joje turiu daug draugų, tai nuostabūs žmonės, kurių svetingumas toks pat, koks būdavo ir pas mus senovėje. Jau antrąsyk grįžau iš kelionės po Indiją. Kai noriu relaksuotis, kartais pažiūriu indiškų fimų ištraukų ar perklausau kai kurias jų dainas. Visas jų pasaulio pateikimas yra eskapistinis, bet toks kartais mielas; kaip sakoma: žinai, jog tai pasaka, bet na… ir kas?

Ačiū už atvirus atsakymus.

Gintarė Adomaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Jurgos Šalaševičiūtės archyvo.  

Parašyk dar vieną knygą, Vaiva Vasiliauskaite

 

pabusk-1

Parašyk dar vieną knygą, Vaiva Vasiliauskaite

Rasa Milerytė

Fantasy literatūra yra tarytum nuotykio pažadas. Prieš dvejus metus lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje panuotykiauti pakvietė Neringa Vaitkutė, pristačiusi skaitytojams trilogiją „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ bei „Šnabždesiai bedugnėje“ (neseniai išleista dar viena šios rašytojos knyga – „Tamsa, kuri prabudo“), anksčiau, o dabar kiek primiršta, fantasy žanrą išbandė Daiva Vaitkevičiūtė su dilogija likusiomis knygomis „Marius Pietaris ir Burtų knyga“, „Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas“, o šiemet į nuotykį skaitytojus kviečia Vaiva Vasiliauskaitė ir jos knyga „Pabusk“.

V. Vasiliauskaitė gimė 1997 metais. Vaikystėje pradėjo kurti fantastines istorijas, kaip sako viename interviu – iš pradžių tie pasakojimai buvo vaikiškų žaidimų dalis. Knygos „Pabusk“ pamatu tapusią istoriją ėmė rašyti būdama dvylikos metų. Iki tol, kol knyga išvydo dienos šviesą, ji buvo perrašyta tris kartus. Pagal pirminį sumanymą knyga turėjo būti kiek kitokia ir apimti visą V. Vasiliauskaitės norimą papasakoti istoriją. Tačiau ilgainiui keitėsi personažų charakteriai, prasiplėtė nuotykių spektras, o knyga skilo į dvi dalis (antroji – jau rašoma).

Vaiva Vasiliauskaitė
Vaiva Vasiliauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Romane pasakojama apie septyniolikmetę Alisą, paprastą paauglę, iš įprastos tikrovės patekusią į antrinį pasaulį – Stebuklų šalį, purtomą gėrio ir blogio kovos. Alisa prisijungia prie grupelės savo bendraamžių, siekiančių nuversti blogąją ir į sostą sugrąžinti gerąją karalienę. Siužetas gana tipiškas fantasy literatūrai, žinoma, nieko labai nauja čia ir nesugalvosi. Pasakojimo kokybę turėtų lemti ne vien turinys (kas sakoma), bet ir forma (kaip sakoma). Taigi V. Vasiliauskaitei lieka forma: sukurti antrinio, alternatyvaus pasaulio istoriją, mitus, įvesti į tą pasaulį savitus, kituose kūriniuose dar nematytus personažus.

Iš poros spaudoje publikuotų interviu su V. Vasiliauskaite matyti, kad jaunoji rašytoja – daug skaitantis žmogus. Mėgstamiausiu žanru mergina įvardija fantastinę literatūrą, šiuo metu skaito daugiau klasikinės literatūros. Kaip jaunam žmogui susidoroti su galima skaitytų ir pamėgtų tekstų įtaka? Kaip sakė vienas poetas – talentingi kūrėjai ne skolinasi, o vagia vieni iš kitų, vadinasi, kur nors rastus motyvus, įvaizdžius, detales perkeičia taip, kad naujame tekste visa tai tampa nebeatpažįstama. V. Vasiliauskaitei tai padaryti sunkoka: siužetas gerai atpažįstamas, veikėjai stokoja originalumo, kuriami Stebuklų šalies mitai jau girdėti kitose knygose. Rašydama šį romaną atspirties tašku autorė pasirenka L. Carrollio knygą „Alisa stebuklų šalyje“ (iš čia ir pagrindinės veikėjos vardas), todėl suprantama, kad tam tikrų įtakų tikrai rasime. Tačiau šalia bent iš dalies pateisintinų „Alisos stebuklų šalyje“ motyvų yra ir kitų, pvz., „Meistro ir Margaritos“ pirmo skyriaus pavadinimą primenantis skyriaus pavadinimas „Nekalbėk su nepažįstamaisiais“ (o akcentuojama beprotybės tema, bepročio, suvokiančio daugiau nei kas nors kitas, įvaizdis šias dvi knygas ypač suartina) arba aliuzijos į kitas populiarias fantasy žanro knygas.

Kitas V. Vasiliauskaitei iškilęs sunkumas – patetika. Vietų ir įvykių aprašymai romane apipinti klišėmis ir nusaldinti: „Sakoma, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, pasižymi viena keistai stebuklinga savybe: kiekvienas užgimęs jausmas, kiekviena patirtis, kiekvienas sapnas ir kiekvienas žodis čia įgauna pavidalą. Ji lyg fantastinis veidrodis, kuriame nematoma tampa matoma, o neįmanona – įmanoma. Pyktis čia virsta pabaisomis, o meilė – begalinėmis pievomis svaigių gėlių. Jei gerai įsiklausai, jei gerai įsižiūri, medžių lapuose, vėjyje, žaltvykslėse ir aptrupėjusių statulų akyse gali perskaityti tūkstančių tūkstančius istorijų. Kalbama, jog pati Giria išaugo iš keistos besišypsančio katino istorijos, tiesiai iš jo paslapties. Nes paslaptis – tik paslaptis – kuria istorijas.“ (p. 223). Patetikos, banalumo įspūdį stiprina nuolat kartojamas žodis „keistas“, bandymas pabrėžti veikėjų beprotiškumą, paviršutiniški Alisos svarstymai apie gyvenimą ir savo vietą jame.

Autorei sunku suvaldyti tekstą. Nemotyvuojamas Alisos atminties praradimas (gali būti, kad tai bus paaiškinta antroje knygos dalyje), pritrūksta motyvo pirmuosiuose puslapiuose pasirodžiusios veikėjos nužudymui (o žūties scena persmelkta dirbtinio heroizmo). Linijinis pasakojimo būdas (su reikalingais ekskursais į praeitį) tekstą daro nuobodų, siekdama per didelio detalumo autorė nepajėgia išryškinti svarbesnių ir nutylėti dėmesio nevertų įvykių. Ko gero, būtent dėl pastangos papasakoti istoriją kuo nuosekliau, nemokant sudėlioti reikiamų akcentų, tekstas tampa ištęstas, o istorija nesutelpa į vieną knygą. Didelė „Pabusk“ klaida, liudijanti negebėjimą dirbti su tekstu, yra tai, kad veikėjai per daug plepa ir per daug linksminasi, nors knygos situacija reikalauja ryžtingų veiksmų bei kovos.

Komplikuota knygos kalba. Jei autorius palieka akį rėžiančių stiliaus klaidų, redaktoriaus pareiga tekstą sutvarkyti taip, kad gretimose pastraipose nesikartotų tokie triukšmingi, ryškūs žodžiai kaip „kakofonija“. Tačiau stilių yra ir už ką pagirti: akys mielai stabteli ties tokiais pasakymais kaip „už manęs laukė alkanas sodas“ arba „per šonkaulius nekantriais nagais gremžia nerimas“. Kartkartėmis autorė mesteli netikėtą, subtilų palyginimą.

Kadangi V. Vasiliauskaitė dar labai jauna, dar tik mokosi pasakoti istorijas, galima viltingai visa tai nurašyti jaunystės klaidoms, patirties trūkumui, ir tikėtis, kad šis romanas – tik išsirašymo etapas. Daugiau padirbėjusi prie antrosios knygos, apvaliusi pasakojimą nuo nereikalingų įvykių pertekliaus, sutelkusi dėmesį į intrigą, į pagrindinį įvykį, autorė galėtų parašyti puikią Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjusio fantasy žanro knygą.

Bet kol kas fantasy žanras neveiksmingas, ir įsimintinesnio nuotykio knygoje nėra. „Pabusk“ yra labiau psichologinis romanas, kalbantis apie jauno žmogaus problemas, jo pastangas surasti savo vietą sociume, pritapti, jei tiksliau – surasti tokią erdvę, kur būtų galima gyventi su tuo, kas tau ir aplinkiniams tavyje atrodo keista. Alisa nuolat abejoja savo teise būti tarp žmonių, savo verte, jaučiasi trukdanti aplinkiniams. Ir vėl susiduriame su patetiška jos jausmų, dvejonių išraiška („Ir aš jam papasakojau. Papasakojau istoriją, kurios nekenčiau, nors buvau pagrindinė jos herojė. Istoriją apie vargšę mergaitę, kuriai laimė atrodė tarsi neįperkama suknelė „Chanel“ parduotuvės vitrinoje. Apie mergaitę, pametusią Minotauro labirinto siūlą. Apie mergaitę, kuri negalėjo žiūrėti į veidrodį, nes žinojo, jog yra tik bjaurus tuščias kiautas, sustingusi, bejausmė žmogaus iškamša. Ir apie tai, kaip ši niūri istorija apie bedvases kančios naktis, skausmą ir ašarų stygių staiga virto fantastine istorija apie tą pačią mergaitę, nusviestą į beprotišką vietą, kurioje negali išgyventi vienas“, p. 220), vis dėlto pastanga kalbėti apie jauno žmogaus psichologines problemas pagirtina. Alisa kankinama daugybės vidinių demonų (menka savivertė, nepasitikėjimas kitais, vienatvė, baimė būti įskaudinta) ir kelionė į Stebuklų šalį suvoktina kaip kelionė į pasąmonę, kaip psichoterapijos seansas. Štai kodėl Stebuklų šalies gyventojais tampa žmonės, kuriuos Alisa pažįsta pirminiame pasaulyje. Štai kodėl Filipui daug svarbiau nei atkurti santarvę ir teisingumą Stebuklų šalyje yra pabūti su Alisa, padėti jai atsiverti, išgydyti joje slypinčią artumo baimę, o kartu ir patenkinti jos artumo troškimą. Pagaliau štai kodėl beveik visas pasakojimas yra kelionė, o ne lemiamas mūšis. Tai Alisos kelionė gylyn į save. Pasirinktas fantasy žanras suteikia Alisai galimybę paklaidžioti savo pasąmonėje, susidurti su ją puolančiais demonais ir juos nugalėti. Žanras knygoje tampa įrankiu, galinčiu padėti autorei pasiekti tikslą – parodyti jaunos merginos dvasinio sveikimo procesą. Galbūt todėl neišpildomi žanro reikalavimai, o dirbtiniu būdu kuriant vidinių Alisos dramų sprendimui nereikalingą intrigą knyga tampa blankoka.

Kad svarbiausias romano tikslas yra parodyti Alisos gijimo procesą, rodo ir įsakmus knygos pavadinimas, ir atskirų skyrių pavadinimai: „Sugrįžk“, „Kantriai lauk“, „Nepamiršk savo ilgesio“, „Nesijuok iš kito nelaimės“, „Tik nebijok“… Visų penkiolikos skyrių pavadinimai užrašyti liepiamąja nuosaka. Tie paliepimai – vieni lyg moraliniai imperatyvai, kiti – padrąsinimai, paskatinimai, treti – tiesiog geri patarimai. Kalbant populiariosios psichologijos terminais, Alisai tarytum sudaromas penkiolikos žingsnių planas sveikimo link, kurio rezultatai, reikia tikėtis, bus sėkmingai užrašyti antroje dalyje.

Nuotykio pažadas neišpildytas. Tikėtina, kad skaitytojas, ieškąs knygoje intrigos bei įtampos, pasijus apgautas. Į romaną visų pirma dėmesį turėtų atkreipti ne maginės fantastikos, o psichologinio romano mėgėjai. Ir tik tie, kurie pasiryžę nekreipti dėmesio į ištęstą pasakojimą, blankius charakterius, tuščiažodžiavimą. „Pabusk“ reikėtų vertinti kaip atspirtį arba pasirengimą šuoliui į literatūros erdves. Kaip treniruotę ar kaip bandymą išsirašyti. Tam tikra prasme tai labai maksimalistinis romanas – autorė turi daug idėjų ir kol kas jai svarbu visas jas išsakyti, nors rašytojui turėtų labiau rūpėti tai, kaip iš tūkstančio idėjų atrinkti vieną iš tiesų vertingą. Natūralu, kad jaunam žmogui gali būti sunku suvaldyti savo sąmonės srautą, kad pritrūksta kompetencijų nuspręsti, kas publikuotina, o kas dar taisytina. Knyga „Pabusk“ neturi pakankamai svorio, kad užantspauduotų verdiktą – bus šio romano autorė rašytoja ar nebus. Kol kas V. Vasiliauskaitė turi nesuvaldomą fantaziją ir, panašu, daug ryžto bei entuziazmo. Du pastarieji jai padės nepalūžti po pirmosios recenzijos, o kai turi fantaziją, išmokti pasakoti istorijas daug lengviau nei išsiugdyt fantaziją gebančiam suvaldyti tekstą.

 

 

Raminta ir Kalvėnų miestas

Kalvėnairaminta Virselis

Raminta ir Kalvėnų miestas

Su pirmojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2013)  laureate, rašytoja ir dailininke Raminta BALTRUŠYTE kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Miela Raminta, Jūsų kūrinio ,,Kalvėnų miesto paslaptis“ rankraštis po leidyklas klajojo ilgai. Dabar jau rankraštis tapo knyga. Fondas ,,Švieskime vaikus“ dosniai Jūsų knygą (ir ne tik Jūsų…) dovanoja Lietuvos bibliotekoms – ir didesnėms, ir pačioms mažiausioms.

Apie tas klajones mudvi dar pakalbėsime, bet… Ar tai tikrai pirmasis Jūsų kūrinys – ta ,,Kalvėnų miesto paslaptis“? Gal esate bendradarbiavusi spaudoje, rašiusi sau – ,,į stalčių“?

„Kalvėnai“ tikrai pirmoji mano pačios parašyta pasaka, atsiradusi todėl, kad man labai patinka fantazuoti.

Kiek save pamenu, visada kūriau pasakas ir fantastines istorijas. Žaisdavau jas kartu su broliu. Rudenį – paukščius, skrendančius į pietus, vasarą burtininkus Vaivorykštės saloje. Žiemos atostogų metu svetainėje apversdavome fotelius, paversdavome  kosminiais laivais ir skrisdavome į kitas planetas…

Piešdavau sukurtas pasakas. Iki šiol gerai atsimenu pasaką apie boružėlę Aguonėlę, kurią vėjas nunešė į Vabalų miestą. Dažnai svajojau, kad kada nors pati parašysiu knygą.

Būdama studentė bandžiau rašyti fantastines nuotykių apysakas apie burtininkus, tačiau jos taip ir liko gulėti dėžėje ant aukšto.

Spaudoje bendradarbiavau tik kaip dailininkė iliustratorė ‒ esu piešusi vaikų žurnalams „Naminukas“, „Penki“, „Šviesos“ leidyklai.

Ieškojau ir vis neradau formos, į kurią galėčiau įvilkti savo fantazijas. Pamaniau, na, juk negali žmogus įgyvendinti visų savo svajonių, pakaks ir to, ką jau turiu… Bet taip jau gyvenime nutinka, ‒ jei tik ką nors nusprendi, būtinai viskas susiklosto atvirkščiai.

Štai antrasis klausimas, kurį gal reikėtų keisti su pirmuoju: kur gimėte, augote, mokėtės?

Ir… kaip apibūdintumėte savo charakterio bruožus – esate rami, tyli, sauganti vidinį pasaulį ar?.. Kam labiau priklausote – gamtos ar miesto pasauliui?

Gimiau Vilniuje 1970 balandžio pirmąją, augau Kauno priemiestyje, Romainiuose. Kai buvau maža, tai buvo tarybinis ūkis, seneliai augino vištas, karvę ir du paršelius, kaip ir dauguma kaimynų aplinkui… Iki mokyklos su broliu retai kada sutikdavome kitų vaikų, nelankėme darželio; kai mama išeidavo į darbą, likdavome su močiute, užtai galėjome per dienas žaisti savo sugalvotus žaidimus sode už namo.

Kiekvieną vasarą važiuodavome į mažą kaimelį Labanoro girioje. Geriausi prisiminimai apie vaikystę kaip tik iš ten. Didžiulė kaimiška lova, pro obels šakas už lango plūsta saulės šviesa, pasirėmusi ant alkūnių skaitau „Brolius Liūtaširdžius“. Sūpynės prie daržinės buvo pačios nuostabiausios, jokios kitos taip aukštai neįsupo. Įžengi į girią ir tarsi jauti, kad ir prieš tūkstančius metų čia buvo taip pat smagu ir lengva, ir drauge iškilminga… Niekur neapimdavo toks gerumas šiltą vakarą prie upelio, kai taip kvepia žolynai, o grįžtant į trobą matai, kaip pieva nuo upelio slenka baltas rūkas… Vakare susėdę aplink stalą dainuojame liaudiškas dainas – aš su broliu,  du broliukai, mūsų draugai ir mūsų keturių mamos – geriausios draugės. Man labiausia patiko ‚,Žygiuoja kareiviai per smėlį“…

Kiekvieną vasarą vykdavome ir prie jūros, dažniausiai į Juodkrantę. Tai dar viena ypatinga, sakrali vieta, ypač Kuršių marios, tokios ypatingos gelsvos spalvos, tokios paslaptingos, senovinės… Ir Ipolito Užkurnio skulptūra Raganų kalne, tarsi atėjusi iš gilios gilios senovės ir kartu tokia artima, kad atrodo, gali su ja pasikalbėti…  Kopos kiek tolėliau, Senieji ir Naujieji Nagliai, po smėliu pradingę kaimai…

Labai mėgau piešti, mano vilnietė močiutė buvo baigusi Vilniaus dailės institutą, tad visiems atrodė savaime suprantama, kad ir aš turėčiau mokytis dailės. Svajojau apie tapybą, tačiau tai atrodė tolima, nepasiekiama svajonė…

Po devynių klasių vidurinėje mokykloje įstojau į Kauno J. Vienožinskio aukštesniąją meno mokyklą (mokiausi 1986–1990), įgijau meninio odos apipavidalinimo specialybę. Vis dar svajojau apie tapybą, tačiau Vilniaus Dailės Akademijos Kauno dailės institute tapybos tuo metu dar nebuvo. Pasirinkau tekstilės specialybę. Baigusi magistrantūros studijas, kūriau tekstilės darbus iš vilnos, rankų darbo popieriaus ir siūlų. Pavadinimai ateidavo iš  A. J. Greimo, N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus knygų – „Kaukolaukyje“, „Laumėdaržis“, Užkalbiai“, „Mauminiai“. Vieno darbelių ciklo pavadinimo atkeliavo iš R. Skučaitės eilėraščio, jį taip ir pavadinau ‒ „Jie“.

"Jie"
“Jie”
"Jie"
“Jie”

Dalyvavau parodose, laimėjau keletą svarbių apdovanojimų. Mano teta, tuo metu dirbusi Lietuvos ambasadoje konsule, pakvietė į Prancūziją. Pasakė, kad visi menininkai būtinai turi pamatyti Paryžių. 2003 turėjau galimybę padirbėti amerikietės dailininkės Sheilos Hicks ateljė. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad Paryžiuje labiausiai patiko Senos spalva…

Tuo metu dar kartą labai aiškiai suvokiau, kad svarbiausia man gyvenime – kurti. Darbas pas Sheilą baigėsi, norėjau surengti savo parodą, tad grįžau į Lietuvą.

Įgijau Vilniaus Pedagoginio universiteto mokytojo kvalifikaciją, surengiau parodą ir įstojau Lietuvos Dailininkų sąjungą.

Vis dar gyvenu Romainiuose, dabar tai ‒  smarkiai augantis Kauno priemiestis, auginu dukrą, dailės būrelyje mokau vaikus piešti…

Su dukra
Su dukra

Stengiuosi neišblaškyti minčių, tik taip įmanoma ką nors sumanyti, tad nuolat gyvenu tarsi kitame pasaulyje. Žinoma, tai gyvenime sukelia nemaža sunkumų, buityje esu visai beviltiška. Man atrodo, tai gerokai nervina mano trečiokę dukrą!

Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane palaiko ir padeda.

Nuostabu suvokti, kad visais sunkiais, gyvenimo laikotarpiais sulaukdavau draugių, giminaičių ar tiesiog gerų žmonių pagalbos. Be jos niekaip nebūčiau išsivertusi.

Labai mėgstu būti gamtoje, ypač  prie vandens ‒ upės ar ežero, ar pajūryje. Bent kartą ar du per metus stengiuosi nuvažiuoti į Vilnių, jis turi tokią ypatingą aurą…

Gedimino kalne
Gedimino kalne

O dabar – apie Kalvėnų miestą. Kaip ir kada jis pas Jus atkeliavo, nors tiksliau sakyti – kaip Jūs nukeliavote į Kalvėnus? Ką pirmiausia sumanėte – personažų galeriją ar miesto atmosferą?

Nors visada svajojau parašyti savo knygą, laikui bėgant apsipratau, kad tai tikriausiai ir liks tik svajone. Labai įdomu, kaip drauge su vaikeliu ateina tiek daug naujų kūrybinių postūmių. Juk iš tiesų laiko sau nebelieka visiškai. Tačiau kaip tik tada sukūriau sau pačiai mieliausius tekstilės darbelius.

Vieną žiemos dieną, pažliugusiu sniegu skubėdama iš darbo į savo dukros darželį, supratau: kažkaip savaime dėliojasi istorija apie miško gyventojus. Žinojau, kad istorija prasideda, kai pradingsta mažas vaikas, kad niekas, išskyrus kelis draugus, jo neieškos, kad miesto meras turi paslaptį. Galvoje sukosi atrakcionų, miesto šventės,  pelkės ar ežero vaizdiniai.

Dar būdama vaikas įsivaizdavau, kad miške, tarp žolių gyvena paslaptinga mažų žmogeliukų gentis. Vėliau įsivaizdavau mažų padarėlių kaimą, kurie patiria visokių nuotykių, aptikdami seniai išnykusių civilizacijų pėdsakus. Netiesiogiai šie vaizdiniai sugrįžo kuriant pasakaitę apie Kalvėnus.

Spalvota Kalvėnų iliustracija
Spalvota Kalvėnų iliustracija

Kadangi jie buvo sugalvoti personažai, tai ir vardus jiems daviau išgalvotus – Ukė panaši į aidą virš ežero, Enis ‒ aidas miške, Pinis ‒ šakos trekštelėjimas ant minkštų samanų, kai eidamas užmini… Nukas ‒ kažkoks garsas tarp medžių, tolumoje… Pliumpsės personažą atsivežiau iš Paryžiaus. Dailininkė, kuriai dirbau, buvo tokia valdinga, kad savaime atsirado nelaisvės pelkėje, didelės piktos ponios vaizdinys…  Teklius atsirado kažkaip savaime, juk pasakoje be blogiečių neišsiversi, o jis daug blogesnis net ir už Pliumpsę.

Pirmąjį variantą parašiau 2009 metų vasarą. Rašyti mokiausi iš Astridos Lindgren. Būdama gal devynerių perskaičiau „Brolius Liūtaširdžius“ ir po to skaičiau kiekvieną vasarą, net kai buvau studentė.

Lindgren yra sakiusi, kad rašo taip, kad patiktų tai mergaitei, kokia ji buvo, kai buvo maža. Aš irgi taip dariau, tik dar įsivaizduodavau savo brolį. Jaučiau, kurios vietos jam tikrai būtų buvusios įdomios, kurios – juokingos. Žinojau, kur jis net truputį nustebtų – kaip man čia pavyko taip sugalvoti…

Man atrodo, gyvename tokioje šalyje, kurioje kas žingsnis gali rasti istoriją, reikia tik pasilenkti ir pakelti, kur tiek daug piliakalnių, miškų ir pelkių, pasakojimų apie prasmegusias pilis, užburtus lobius, slaptus tunelius per upę, pažadėtus vaikus. Rodos, nuotykiai ir paslaptys tik ir laukia, kada juos užrašys…

Mauminiai
Mauminiai

O jau dabar apie leidyklas. Man regis, Jūsų kūrinys klajojo iš leidyklos į leidyklą keletą metų; Kultūros ministerijos ekspertai, pamatę nežinomą autorės pavardę, nesiūlė leidybos remti. Nusivylimą patyrėte ne tik Jūs, Raminta, bet ir aš… Juk esu bene pirmoji knygos skaitytoja, rašiau Jūsų rankraščiui rekomendaciją. Taigi ekspertai nepatikėjo ir manimi…

Kaip išgyvenote nusivylimą? Ar tikėjote, kad Kalvėnai anksčiau ar vėliau regės skaitytojus, o skaitytojai – Kalvėnus?

Šią knygelę esu išsiuntusi į visas leidyklas visuose didžiuosiuose miestuose, kokias tik radau internete. Vienoje pirmųjų leidyklų, su kuria teikėme projektą Kultūros ministerijos paramai gauti, man iškart pasakė, kad labai nesėkmingas laikas debiutui. Iš tiesų, kaip tik tuo metu prasidėjo ekonominė krizė…

Pasakiau sau, kad siųsiu į visas leidyklas iš eilės, o jei nepasiseks, tada ir pagalvosiu, ką toliau daryti. Visą šį laiką taisiau pasakaitę, piešiau ir perpiešiau iliustracijas, pradėjau rašyti „Kalvėnų“  tęsinį. Visą laiką mane palaikė tėvai, draugės ir tiesiog žmonės, kurių įvertinimas man buvo labai svarbus. Tai vertė tikėti tuo, ką darau, ir dirbti toliau.

Staiga supratau, kad knygutės daugiau nebėra kur siųsti. Vieną kartą man taip jau buvo. Su keliomis tekstilininkėmis ketinome surengti parodą, kai suvokiau, kad tekstilę kuriu tik sau pačiai. Pamaniau, jau pakankamai jos turiu rūsyje. Tačiau tuomet jaučiau, kad tikrai ką nors galiu sukurti ar sugalvoti.

Šįkart buvo kitaip. Žinojau, kad nieko įdomiau už knygutės kūrimą man niekad nebus. O knygutės niekam nebereikėjo. Nesupratau, kaip taip gali būti. Kam tada žmogus gimsta su fantazija, su troškimais ir svajonėm, jei niekaip negali to realizuoti?

Kalvėnai
Kalvėnai

Ir štai tuomet sužinojau, kad skelbiamas vaikų literatūros konkursas. Nieko gero nebesitikėjau, bet vis tiek nutariau dalyvauti. Paskaičiau sąlygas, man patiko, kaip apie konkurso tikslus kalbėjo Andrius Mamontovas. Buvo smagu sužinoti, kad  jam, kai buvo mažas, patiko knyga „Skruzdėliukas Ferda“. Man irgi būtų patikusi, jei tik būčiau tokią knygutę kur nors gavusi.

Išsiuntusi supratau, kad dabar jau tikrai pats paskutinis mėginimas…

Negalėjau patikėti, kad tai tiesa, kai išgirdau, kad „Kalvėnai“ laimėjo pirmąją vietą! Taigi galiausiai viskas išėjo tik į gerą. Per tą laiką, kol ieškojau pasakaitei leidyklos, vis grįždavau prie jos ir ką nors pataisydavau. Jei knygelė būtų patekusi į spaudą pirmaisiais ar antraisiais metais, būtų gerokai skurdesnė.

Girdėjau labai paguodžiančią mintį, kad kartais Dievas uždaro visas duris, kad plačiai atvertų savąsias. Man Jis atsiuntė net ne duris, o tikrą liftą! Kaip tik tada, kai tam atėjo laikas.

Visą laiką liūdėjau, kad niekaip negaliu pasidalinti savo sukurtomis  pasakomis,  piešiniais. Dabar tai galiu padaryti kone su visais Lietuvos vaikais: fondas dovanoja savo išleistas  knygeles visoms vaikų bibliotekoms.

Enis sužino paslaptį
Enis sužino paslaptį

Belieka priminti, kad fondo ,,Švieskime vaikus“ konkurso sąlygos leidžia pasireikšti debituojantiems autoriams – komisija nežino jų pavardžių, pasirašoma slapyvardėmis. Jūsų pasakojimas suteiks vilties ir drąsos tiems, kurie nesėkmingai mina leidyklų slenksčius.

Esate dailininkė, knygą iliustravote pati. O jei ne pati, tai kurį Lietuvos iliustratorių ar iliustratorę pasirinktumėte?

Sukurti iliustracijas buvo neką menkesnis iššūkis nei parašyti istoriją, juk esu tekstilininkė. Parašiusi istoriją dar turėjau padirbėti su stiliumi. Piešti mokiausi iš „Brolius Liūtaširdžius“ iliustravusios Ilonos Wikland. Man atrodo, šioje knygoje tekstas ir iliustracijos dera tobulai. Norėjosi, kad iliustracijos tarsi įliptų į istoriją, kad skaitantis vaikas beveik nejaustų, kaip tekstas pereina į piešinį.

Kam nors kitam atiduoti savo personažus būtų labai sunku, esu labai prisirišus prie jų. Atrasti veikėjus, „kvėpuoti“ kartu su jais  taip smagu.  Nežinau, kas turėtų man nutikti, kad taip pasielgčiau, bet gal galėčiau juos patikėti Linai Dūdaitei, jos kaukučiai labai gražūs. Man atrodo, beveik tokius autorius ir įsivaizdavo.

Ką manote apie lietuvių literatūrą? O apie Lietuvos vaikų literatūrą? Neabejoju, kad mėgstate skaityti. Ką labiausiai?

Skaityti labai mėgstu, vaikystėje ir jaunystėje skaičiau tikrai daug. Iki šiol labai patinka bibliotekos kvapas…

Kiekvienais metais stengiuosi atvažiuoti į knygų mugę, pabūti toje smagioje knygų šventėje. Tačiau niekaip negaliu kalbėti apie lietuvių literatūrą ar literatūrą apskritai. Prieš tai turėčiau būti perskaičius visus svarbiausius autorius ir visus literatūros straipsnius. Niekad to nedariau, tiesiog skaičiau savo malonumui.

Svarbiausia, kad būtų įdomi istorija, knygoje būtų rašoma apie dalykus, kurie man rūpi, autorius mylėtų savo personažus ir bent iš dalies sutiktų mano ir autoriaus vertybės. Tiesą sakant, tokių knygų beveik neįmanoma rasti…

Kai buvau vaikas, mama skaitė Salomėją Nėrį, jos „Sigutė“ nuostabi. Mėgau skaityti Vytautę Žilinskaitę. Labai paliko Martyno Vainilaičio „Mergelė Uogelė“, Ramutės Skučaitės  eilėraščiai, įvairių tautų pasakos…

Kalbant apie vaikų lietuvių literatūrą galėčiau paminėti G. Beresnevičiaus „Kaukučius“. Labai jauki knygutė. Keista, kodėl lietuvių literatūroje tiek mažai nuotykių – man pačiai jie labai patinka. Nesakau, kad visiems turėtų patikti, tačiau tikrai yra žmonių, ir suaugusių, ir vaikų, kuriems patinka nuotykiai, pavojai ir paslaptys…

Sovietiniais metais sunku buvo gauti gerų knygų, bet kažką pavykdavo rasti bibliotekoje ar namie. Iki šiol atsimenu, kaip mama mums skaitė „Alisą Veidrodžių karalystėje“ ir mes su broliu smagiai juokėmės – „lankšliauja bukai pietspirgai…“

Labai patiko Pamelos Travers „Merė Popins“, Jameso Krusso „Timas Taleris arba parduotas juokas“, Aleksandro Volkovo „Septyni požemio karaliai“. Lizelotės Welskopf  Henrich knygeles apie Harką tik kelias pasisekė gauti, likusias susipirkau jau būdama studentė iš bukinistų.

Kaip gaila, kad Tovę Jansson ir jos trolius Mumius perskaičiau jau suaugusi. Taip pat Michaelio Endės „Begalinę istoriją“ ir Otfriedo Preuslerio „Plėšiką Hocenplocą“. Kokios puikios knygos, jei būčiau turėjusi galimybę perskaityti, kai buvau vaikas, tikriausiai būčiau sugalvojusi dar daugiau pasakų – žaidimų.

Studentė būdama perskaičiau visą fantastiką ir knygas  apie mitologiją, kokias tuo metu galėjau rasti.

Tolkieno „Žiedų valdovas“ man atrodo nuostabiausia ir didingiausia parašyta istorija. Šio autoriaus esė apie pasakas labai paprastai ir kartu taip giliai kalba apie visus man svarbiausius dalykus.

Kiti didelį įspūdį palikę autoriai, kuriuos norisi turėti savo namų bibliotekoje ir kartkartėmis vis sugrįžti, pasivartyti – Ursula le Guin, Stephenas Kingas, Sigrida Undset, Mika Waltari, Margaret Atwod… Pasakos, fantastika, istoriniai romanai, antiutopijos…

Su dideliu malonumu skaitau paauglių literatūrą, jei tik ji įdomiai parašyta ‒ Philip Reeve knygų serija apie mobiliuosius miestus, Lene Kaaberbol ,,Gėdytojos vaikai“, Cornelia Funke ir jos ,,Rašalo pasaulis“…

Septintasis klausimas itin tradicinis: ar laukti naujo Jūsų kūrinio? Gal keisite žanrą, adresatą? O gal dabar – apmąstymų laikas?

Kai tik parašiau pasakaitę apie Kalvėnus, iškart ėmiau kurti tęsinį. Iš dalies todėl, kad norėjau pasižiūrėti, ar galiu parašyti dar vieną istoriją, iš dalies todėl, kad pačiai buvo įdomu, kas vis dėlto tas Bedugnis, kodėl burtininkai apleido savo pilis, kas nutiko Pliumpsei ir Tekliui… Su tęsiniu visiškai įstrigau, perrašiau gal dešimt kartų. Jei būčiau žinojusi, kaip sunku rašyti tęsinį, nežinau, ar būčiau to ėmusis. Dabar jau beveik baigiau. Kai kas man pačiai visai netikėta, tarkim, kai išsiaiškinau, kas iš tiesų buvo tie atrakcionai…

Jau turiu sumanymą parašyti pasakaitę apie mažus kopų gyventojus, jų kelionę, smagią ir pavojingą į nuostabų Kriauklių Bokštų miestą. Už jos lyg šmėkščioja dar viena istorija, už jos dar viena…

Kaip sakė Michaelis Endė „Begalinėje istorijoje“ – fantazijos šalis begalinė.

Labai norėčiau parašyti dar bent keletą pasakaičių. Jaučiu, kad tik taip turiu  pasakoti istorijas ‒ apysaka pasaka,  keliolika trumpučių skyrelių su piešiniais…

Kartais sukasi galvoje kažkokių tolimų sakmių fragmentai, gal panašiausi į Ursulos Le Guin Viduržemio pasaulį, bet tai tikrai dar labai toli. Galbūt kai kurias istorijas užtenka pasakoti sau pačiai…

Ačiū, Raminta, už pokalbį, linkiu nenurimti – kuo geriausios kūrybinės sėkmės.

Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo.

Linas Kėvelaitis: „Jei norite ką nors pasiekti, parašyti, sukurti, padaryti… tai ir siekite“

Virselis

Linas Kėvelaitis: „Jei norite ką nors pasiekti, parašyti, sukurti, padaryti… tai ir siekite“

Debiutinės apysakos vaikams „Slaptoji princo Druado užduotis“ autorių kalbina literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė.

Pirmąją „Kortagų“ ciklo knygą pradedate taip: „Aš Nojus. Man dešimt metų. Gyvenu už didelio miesto, name, kuriame kartais būna nuobodu“ ‒ papasakokite apie savo vaikystę. Kur ją praleidote, kokių pomėgių turėjote?

Vaikystė prabėgo Panevėžyje. Pomėgiai kaip ir visų berniukų – dviračiai, maudynės, žvejyba, kieme nuolatos žaisdavom slėpynes, karus, Robinhudą, žiemą ‒ ledo ritulys, slidės, tad veiklos buvo į valias. Aišku, teko muzikos būrelius lankyti, sportuoti rūsiuose, nes tais laikais nebuvo sporto klubų. Gan nemažą atostogų dalį praleisdavau kaime – o ten šienas, runkeliai, mėšlas, senelio dviratis, kurio pedalų nepasiekdavau ir tekdavo važiuoti perkišus koją. Smagu būdavo. Paaugus atsirado motociklas, kuris ir atvežė mane į Vilnių studijuoti.

Ar tuomet būta kūrybinių bandymų? Jūs ne literatas (papasakokite šiek tiek apie savo dabartinę profesiją, kaip ją pasirinkote?), ar tikėjotės, kad kada nors pasirodys ir jūsų knyga?

Pirmąjį eilėraštį parašiau, ko gero, septynerių. Pamenu, kaime bulviakasis buvo. Man nusibodo po vagas braidyti, tai po pietų sėdėjau prie stalo ir kažką apie varlytes prie takelio parašiau. O rimtesnes dainas kurti pradėjau, kai gitarą paėmiau į rankas. Tai nutiko gal apie tryliktus‒keturioliktus metus.

Jei atvirai – nežinau, kas yra literatas, tačiau žinau, kas yra žmonės, kurie turi daug idėjų ir jas stengiasi įgyvendinti. Pasisėmiau iš jų drąsos, patirties, ir ėmiau įgyvendinti savąsias.

Mano profesija yra statybininkas. Rinktis nebuvo iš ko – visada patiko statybos, tėtis meistraudavo, brolis studijavo tą pačią sritį, todėl ir pats ten pasukau.

Apie knygos rašymą rimtai susimąsčiau būdamas gerokai virš 30-ties, mat išmokau užduoti daugybę klausimų sau. Na, pavyzdžiui, – ką norėčiau veikti po 10-ties metų, kur gyventi, kaip gyventi, kaip atrodyti, ką valgyti, ką veikti, jei turėčiau pinigų ir nesukčiau dėl to galvos ir t.t. tuomet uždaviau klausimus į savo klausimus ‒ t.y., ko reikėtų, kad tai įvyktų, koks pirmas žingsnis, kur to išmokti, kaip išmokti, ko trūksta, pas ką paklausti… Ir taip pradėjo viskas dėliotis. O knyga ‒ ji visada buvo pasąmonėje, tik nesitikėjau, kad prasiverš tokia forma. Bet viskam savas laikas.

Linas Kėvelaitis su sūnum Nojum
Linas Kėvelaitis su sūnumi Nojumi. Nuotraukos – iš asmeninio autoriaus archyvo

Auginate sūnų ir, kaip rašote pristatydamas knygą ant jos ketvirto viršelio, ‒ įkūrėte „Kortagų karalystę“ ir tikitės, kad apsilankę pasaulyje, kuris gyvuoja visai čia pat, šalia mūsų, skaitytojai atskleis daugybę paslapčių ir padės herojams įveikti visas kliūtis. Kiek kuriant knygos nuotykių pasaulį prisidėjo jūsų sūnus? Ar veikėjas Nojus ‒ jo prototipas, o gal ‒ jūsų paties?

Rašydamas pirmą dalį dar nežinojau, ar knyga keliaus į leidyklą, tad rašiau labiau artimiesiems. Tačiau mūzai aplankius puslapiai pradėjo lietis kaip iš pypkės. Tiesa, būdavo momentų, kai užstrigdavau, atrodo, lygioje vietoje. Tokias kliūtis padėdavo įveikti sūnus Nojus. Jo vardą veikėjui parinkau šiaip sau, kad sūnui būtų įdomiau, o paskui ir palikau. Tiesa sakant, ilgokai užtruko išaiškinti vaikui, kad ten ne jis klaidžioja miškų ir uolų labirintais.

Jūsų knyga ‒ apie skruzdėlių gyvenimą… Skruzdėles (beje, ir bites) vaizduoti įvairiuose kūriniuose vaikams gana įprasta (aš pati augau su čekų vaikų rašytojo ir dailininko Ondržejaus Sekoros (Ondřej Sekora) knyga „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ (1974 m.), kiek vėliau lietuviškai pasirodė kitos šios istorijos dalys ‒ „Skruzdėliukai nepasiduoda“ (2000 m.) ir „Skruzdėliukas Ferda“ (2001 m.), veikiausiai mūsų kartos žmonės prisimena ir animacinius filmus „Skruzdėlytė Tauškalytė“, „Barankinai, būk žmogus“, o dauguma šiandienos vaikų veikiausiai yra matę animacinį filmą „Skruzdėliukas Z“) ‒ o jeigu pridursime dar rašytojo fantasto Klifordo Saimeko (Clifford Simek)  „Miestą“, kuriame yra epizodas apie gerokai žmones pralenkusią skruzdėlių civilizaciją, matysime, kad skruzdėlių pasaulis žmones visuomet intrigavo tiek panašumu į mūsų pačių gyvenimą, tiek paslaptingumu. O kokie dar, jūsų manymu, gamtos reiškiniai ir stebuklai galėtų patraukti vaiko dėmesį? Ką jūs pats norėtumėte pamatyti ir pažinti geriau?

Taip, kaip sukurta gamtos, žmogus niekada neįstengs padaryti. Esu tuo įsitikinęs, o kas ne – linkiu daugiau pakeliauti. Iš gamtos žmonija vis daugiau ir daugiau semiasi. Daugelis pasaulio išradimų yra susijusių su gamta, tereikia surasti ir pritaikyti. Bet čia jau mokslininkų reikalas. Kažkur esu girdėjęs, kad jei mokslininkai išrastų medžiagą, prilygstančią tvirtumu kviečio stiebui, tai galėtume statyti 10 kilometrų aukščio namus (pagalvokite, koks mažas šiaudelis laiko didelį svorį viršuje!).

Kortaguose vaikai ne tik patirs nuotykius, pramogaus ir ras visokias intrigas bei mįsles, kurias randa ir kitose knygose, tačiau čia jie pasisems daug žinių, kurios pravers visada ir bet kur ‒ kaip nepamesti galvos, logiškai mąstyti, kaip užduoti teisingus klausimus sau, kaip padėti kitam ir t.t.

Kortagai_2

Kortarai_1

Gal esate kur nors keliavęs? Kas paliko didžiausią įspūdį?  

Nesu skruzdėlė keliauninkė, bet pakeliauti mėgstu – pradėsiu nuo nuostabių vietų Lietuvoje – tai visa Panemunė, su savomis istorijomis ir pilimis, Pajūrys, Žemaitijos slėniai ir miškai, Nemuno vingiai Dzūkijoje, ežerai Aukštaitijoje, pasienio pilys. Labai patiko kelionė į Taliną su šeima, taip pat Roma, Paryžius. Miunchenas, Barselona, Briuselis, Londonas, Verona, Venecija ir t.t. Poilsis labiausiai patiko Graikijoje, o nuotykiai Turkijoje. Daug Europos miestų aplankyta, bet apie Italiją galėčiau kalbėti ir kalbėti – pradedant jų maistu, klimatu ir baigiant senovine architektūra, istorija. Reiktų pamatyti Gardos ežerą. Atmintin giliai įsirėžė Islandijos geizeriai, uolos, vandenynas, Kinijos išpuoselėti parkai su kontrastingais didmiesčiais, be abejonės, Didžioji Kinų siena. Nors gerai pagalvojus, ko gero didžiausią įspūdį paliko du senoviniai miestai ‒ Romos griuvėsiai su Koliziejumi priešaky ir išnykęs Efeso miestas Turkijoje. Dar daug kur norėtųsi nukakti, manau, pavyks, o kur nepavyks – galime knygas apie tai paskaityti.

Kortagai_7

Kuo šiuolaikinį vaiką, kuris įpratęs prie įvairių modernių technologijų, gali patraukti skaitymas? Kokia turi būti knyga, kad jis nebėgtų prie kompiuterio žaisti interaktyvių žaidimų?

Knyga gali būti kaip žaidimas. Kitose Kortagų serijos knygose bus kelios dalys, kur pasitelksiu labai įdomius veikėjus – Higrus ar Grundalus, kurių dar niekur nebuvote sutikę. Kas tai – palikime vaikams. Paslaptys visada įdomios. Tačiau laikausi nuomonės, jog kompiuteriniame žaidime jau viskas yra nupiešta ir už mus sugalvota, o štai knygose fantazija gali vešėti ir padaryti stebuklingų dalykų. Antroje Kortagų dalyje vaikai taps detektyvais su užuomazgomis net į kelias minkles, kurias įveikti galima bus tik perskaičius kelias knygas. Tai gali pritraukti vaikus.

Susidaro įspūdis, kad jūsų knygoje panaudota nemažai mechanikos žinių ‒ pradedant svertu, kurį sukonstruoja Nojus, norėdamas išvaduoti naktinę plaštakę, baigiant sudėtingiausiais Kortagų karalystės mechanizmais. Ar tai ‒ tiesiog rašytojo fantazijos, ar vis dėlto paremta fizikos dėsniais? Kaip manote, ar pavyktų realybėje sukonstruoti „Smeigiašaudį šarvuotį“ arba kvadrobokštą toliašaudį? O gal Žiulio Verno, numačiusio ateities daugybę mokslinių išradimų, era jau praėjo ir mes neišvengiamai neriame į virtualybę ‒ informacinių technologijų pasaulį?   

Virtualusis pasaulis neišvengiamas ir galbūt vaikai, kurie skaito Kortagus, kada nors išras tokius namus-tragbaumus tame virtualiame pasaulyje. Kol kas tai fantastika, tačiau manau, kad tai padaryti realu. Jau dabar yra baldai, automobiliai transformeriai, namai taip pat keičiasi. O paslaptingi išradimai visados traukė dėmesį, nesvarbu, vaikų ar suaugusiųjų. Tai įdomu, neįprasta, bet gali būti ir praktiška.

Vaivos Šabrauskaitės iliustracija
Vaivos Šabrauskaitės iliustracija

Kokias knygas jūs geriausiai prisimenate iš savo vaikystės? Ar vyresnėse klasėse turėjote laiko ir noro skaityti? Šiuo metu itin daug diskutuojama apie „rekomenduojamos literatūros“ sąrašus mokyklose. Ką rekomenduotumėte skaityti savo sūnaus amžiaus vaikams? O ką ‒ jaunimui?

Iš vaikystės prisimenu visas knygas apie indėnus ‒ žavėjo jų fizinė ištvermė ir kovojimas už savas vertybes, tradicijas, tiesą, pagarbą. Prisimenu begalinę „Drąsiųjų kelių“ seriją, Žiulį Verną, Kapitoną Grantą – jaučiu, kad ateina tas laikas, kai kartu su sūnumi vėl skaitysiu tas pačias knygas. Pamenu, kai pasislėpęs nuo tėvų tualete skaitydavau iki 4-ių ryto, kol knygą baigdavau, teko ir po antklode skaityti pasišviečiant prožektoriumi.

Ką skaityti vaikams – viską, kas įdomu! Svarbu skaityti, paskui jie patys atsirinks. Aišku, smagu matyti, kai vaikas skaito tai, ką ir pats esu skaitęs. Tačiau manau, kad ir naujų autorių yra be galo daug, bet, deja, aš jų kūrinių nežinau, nes pats daugiau skaitau visai kitokio žanro knygas (edukacines, saviugdos, apie finansus ir t.t.) Dėl jaunimo – jautri tema. Nes tai labai sudėtingas amžius, kuris gali būti pažeidžiamas. Tačiau jie jau gali patys rinktis, tad skirstyčiau į kelias kategorijas – ar knyga yra tik laisvalaikio praleidimas (tuomet detektyvai, meilės romanai, nuotykiai), ar yra tikslas ką nors sužinoti, rasti – tuomet kitoks žanras, mokomasis. Tikiuosi su Kortagais nukeliauti ir iki paauglių, ir iki jaunuolių gyvenimo taip pat.

Su visa šeima.
Su visa šeima.

Vedu kūrybinio rašymo užsiėmimus, į kuriuos ateina ir žmonių, kurie jau seniai nebe jaunimas, o paskutiniai jų bandymai imtis plunksnos buvo mokyklos suole. Pastebėjau, kad jiems būna ypač sunku įveikti pirmojo „balto lapo“ baimę ‒ jie tiesiog nežino, nuo ko pradėti, nors idėjų turi daug, bet nežino, kaip jas išdėstyti, ir užstringa. Kaip „Kortagus“ pradėjote jūs? Ar turėjote kokį nors herojų veiksmų planą? Siužeto struktūrą? Kiek žinau, esate sugalvojęs visą ciklą ‒ „Slaptoji princo Druado užduotis“ yra pirmoji šio ciklo knyga. Kaip sekasi kurti kitas? Ar nesinori išbandyti ką nors nauja?

Oho, kiek daug klausimų! Jei surašyčiau viską – tai jau būtų pusė knygos. Iš tikrųjų beveik į visus klausimus yra atsakymai Kortagų internetinėje svetainėje www.kortagai.lt. Tačiau jei trumpai, tai pradžių pradžia buvo mūsų mylimos katytės Bitės netikėta mirtis. Ji paskatino parašyti apysaką „Katytė Bitė“, kurią rašėme su sūnumi, taip įveikdami liūdesį ir mylimo gyvūno netektį. Tačiau rašant kilo kitokių minčių ir, pridėjus vaiko fantaziją, mano patirtį ir viską „įvyniojus“ į visos šeimos palaikymą – atsirado istorija. O Kortagai gimė ne iš karto – iš pradžių tai buvo visai kitoks kūrinys. Galėčiau tikrai daug pasakoti, bet pasakysiu tai, kas daugeliui gerai žinoma ir, tinka bet kurioje srityje. Jei norite ką nors pasiekti, parašyti, sukurti, padaryti… tai ir siekite, kurkite, darykite, nesvarbu kaip, nesvarbu, kad su klaidomis, nesvarbu, kad kai kam nepatiks, svarbu, kad būtų nuo širdies ir miela Jums. Svarbu yra daryti, nestovėti vietoje. Palaikančiųjų visada atsiras. O iš klaidų visi mokomės, tada padarome geriau, kur vėl pridarome klaidų, tuomet darome dar geriau ir tik taip išmoksime. Aš iki dabar nemoku gražiai ir sklandžiai dėlioti minčių, kalba tikrai nėra išpuoselėta ir turiu dar daug daug, netgi labai daug ką išmokti. Bet puikių ir šaunių idėjų turiu begalę, sėdu ir užrašau jas. O paskui jau galima žiūrėti, ką su užrašais veikti.

Dėl tolimesnių knygų – jų tikrai bus. Nevaržau savęs terminais ir datomis. Tiesiog žinau, kad bus ilga, graži ir labai naudinga istorija, skirta augančiam vaikui. Norėdamas ją parašyti, turiu dar kai ką ir pats sužinoti, nugyventi, patirti. Tam reikia laiko. Antra dalis jau parašyta, smulkios korekcijos vyksta. Galbūt rugsėjį ir ji išvys dienos šviesą. Šioje dalyje bus gerų naujienų ir mergaitėms, nes atsiras mergaičių veikėjų, ir berniukams, nes bus karžygių žaidynės! O kur dar detektyvo užuomazgos, kur naujos rudųjų intrigos, pinklės ir apgaulė. Sutiksime naujų draugų ir naujų priešų. Kai kurie jų bus nematomi, nes tupės mūsų galvose ir su jais reikės susikauti. Bandysime atskleisti net kelias Kortagų karalystės paslaptis, bet ar pakaks jėgų?

Dėl naujų išbandymų – taip, norisi. Tačiau Kortagai jau yra naujos pakraipos knygų ciklas, kur vaikai mokosi nesimokydami, o pramogaudami. Čia panašiai kaip dėlionę dėliojant. Padedame vieną detalę – niekas neaišku, antrą, trečią – na, kontūrai šiokie tokie yra, dar keletą – jau kai kas matosi, o įdėjus paskutines – gražus paveikslas. Kortaguose taip ir žada būti.

Knygą leidote „Tyto albos“ leidykloje. Ar pats kreipėtės, ar leidykla išgirdo apie jus ir susirado kokiais nors kitais būdais? Ką patartumėte nežinomam autoriui, kuris turi rankraštį ir nori jį išleisti? Ar leidyklos darbuotojai davė jums kokių nors konstruktyvių patarimų dėl teksto redagavimo?

Tiesiog nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Jie patikėjo manimi, aš ‒ jais. Dabar dirbame kartu. Jie tikrai šauni komanda ir mes augame drauge. Padarėme ir klaidų su pirmąja knyga, išmokome, antroji bus geresnė. Aš mokausi iš jų, dalinuosi savo patirtimi ir manau, kad tik kartu sugebėsime išleisti dar daugiau knygų. Mano nuomone, rašytojai neturėtų būti leidėjai, nes tuomet reikia būti visų galų meistru: ir leisti knygą, ir ją platinti, ir redaguoti – reikia ir laiko, ir dėmesys blaškosi. Pradedantiems rašytojams rekomenduoju būtinai dirbti su leidyklomis. Aš mielai atsidėčiau tik rašymui, o leidyba – tai jau leidyklos reikalas.

Dėl teksto redagavimo buvo diskusijų, bet nemanau, kad daug. Sunku palyginti, tik vieną knygą esu parašęs. Bet diskutuoti visada yra gerai – taip gimsta idėjos.

Neatskiriama vaikiškos knygos dalis ‒ jos iliustracijos. Jūsų knygą iliustravo Vaiva Šabrauskaitė. Ar pats ją pasirinkote, ar sutikote su leidyklos pasiūlymu? Ar iliustracijos atitiko jūsų įsivaizdavimą, kokia turi būti Kortagų karalystė?

Dailininkę parinko leidykla. Vaiva ‒ nuostabus žmogus, įkūnijęs knygos herojus. Tiko viskas, ką ji piešė. Tik viršelis nepavyko. Nors viršelį ir koreagavo dar kažkas. Viršelis per daug suaugusiam skirtas. Reikėjo linksmesnio! Taip pat Vaiva iliustravo ir www.kortagai.lt svetainę. Tikiuosi su ja dar dirbti ir ateityje.

Vaivos Šabrauskaitės iliustracijoje - pagrindiniai knygos veikėjai.
Vaivos Šabrauskaitės iliustracijoje – pagrindiniai knygos veikėjai.

Kaip jautėtės, kai jūsų rankose atsidūrė pirmieji ką tik iš spaustuvės atkeliavę knygos egzemplioriai?

Buvo smagu. Labai. Bet šiuos jausmus greitai užgožė atsiliepimai apie knygą, vaikų skambučiai ir palinkėjimai – ačiū visiems palaikiusiems, patikėjusiems, be jūsų nebūtų nieko.

Ir pabaigai ‒ keliais sakiniais apibūdinkite, kuo išskirtinis, jūsų manymu, yra Kortagų pasaulis ir jo gyventojai?

Mąstymu, vertybėmis, tiesa, gamtovaizdžiu, nematytais gyventojais, kartais su labai keistais papročiais, išradimais, dovanomis ir daug daug kuo. Tai visa civilizacija, kurią sukurti galite padėti ir jūs – komentuokite facebook paskyroje https://www.facebook.com/kortagai?ref=hl, aplankykite mus www.kortagai.lt puslapyje, pasiimkite nemokamas dovanas, rašykite atsiliepimus, norus, lūkesčius ‒ apie ką norėtumėte, kad parašyčiau. Bus žaidimų, bus dovanų, gal net ir konkursų. Visada laukiame Jūsų!

Ačiū už pokalbį!     

Literatūros kritikės komentaras:

Lino Kėvelaičio knygą „Slaptoji princo Druado užduotis“, kaip ir visą „Kortagų“ seriją, reikėtų priskirti populiariajai pramoginei vaikų literatūrai. Joje yra visi dėmenys, galintys patraukti 8‒12 metų (tokia amžiaus apibrėžtis nurodoma ant viršelio) skaitytoją. Pasakotojas ‒ jo bendraamžis berniukas Nojus, imlus, gyvo charakterio, svajojantis patirti nuotykių, tačiau jei jų aplink namus nėra, randantis alternatyvą: stebėti gamtą ir mažuosius jos padarėlius.

Galbūt fantastinė situacija (pagrindinio veikėjo sumažinimas iki skruzdėlės dydžio, kad galėtų susipažinti su jų gyvenimu ir išmokti tam tikras pamokas) ir nėra labai originali (pirmoji į galvą atėjusi asociacija ‒ su nemažo populiarumo sulaukusiu filmu „Brangioji, aš sumažinau vaikus“), tačiau autorius puikiai geba pasinaudoti tuo, kas patikrinta, ir sukurti savo istoriją, kuri intriguoja nuo pradžios iki pabaigos. Išlaikytas balansas tarp aprašymų, kuriuos gyvesnio būdo vaikai ne itin mėgsta ir stengiasi praleisti, ir gausių dialogų. Nojaus sutiktas skruzdėliukas Dru tampa ne tik jo bičiuliu, bet ir vedliu, nemažai aiškinančiu ir kalbančiu apie stebuklingo Kortagų pasaulio ypatybes. Tai pasaulis, kupinas išradimų ‒ Iš tolo krebždukų miestas atrodė didingai. Mačiau miesto sienas, įtvirtinimus, daugybę statinių, aikščių, kelių, bokštų ir visa kita, kas būna mieste. Visi pastatai buvo skirtingos formos, aukščio, jų langai, durys, stogai taip pat labai skyrėsi. Buvo ir apvalių namų, ir šešiakampių, netgi riestainio formos, p. 82, (tiesa, čia vėlgi norisi prisiminti vaikų literatūros klasika tapusio Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykius Saulės mieste…). Atrodo, jog gyvenimas Kortaguose virte verda. Tačiau nuotykis ‒ tai tik priemonė autoriui perteikti tam tikras idėjas ir vertybes, pavyzdžiui, už galimybę pamatyti skruzdėlių pasaulį iš arti, Nojus turi atsidėkoti:

‒ Tai dar ir gerus darbus reikės daryti?

‒ Ar aš tau neminėjau, kad prieš ko nors prašant reikia ką nors ir pačiam duoti? (p. 14)

Svarbiausia čia ‒ draugystė, tarpusavio pagalba, drąsa rizikuoti: …kortagų kariai yra sergėtojai. Jie negali būti savanaudžiai ar turėti piktų kėslų. Taip pat jie gali kada tik nori ateiti į bet kurį kortagų miestą ir jiems ten bus paruošta vieta nakvynei (p. 184). Ir nors tas pasaulis nėra idiliškas ‒ nuolatos reikia būti budriems ir atremti rudųjų skruzdėlių užpuolimus, ‒ jis atrodo būtent toks, apie kurį svajoja dešimtmečiai.

 

Apie Šaltupės gatvę, įtekančią į poeziją

Jurgita Jasponytė
Jurgita Jasponytė

Apie Šaltupės gatvę, įtekančią į poeziją

Jurgitą Jasponytę kalbina Neringa Mikalauskienė

 Jurgitos Jasponytės poezijos knyga „Šaltupė“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos kasmet rengiamą Pirmosios knygos konkursą. Autorė ‒ nuo Zarasų krašto, bet jau seniai gyvena Vilniuje, kur įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį, dirbo bibliotekose. Dabar augina dukteris Ugnę ir Jūrę Jotvilę. Tokie būtų biografijos, nuskaitytos nuo knygos nugarėlės, faktai, o apie fragmentus ‒ ir kūryboje, ir gyvenime ‒ kalbamės jaukioje senamiesčio kavinukėje ir mintimis keliaujame ten, kur, anot vieno Jurgitos eilėraščio, „kiemai susipina tvorom“. Tačiau Vilnius irgi šalia ‒ „ir dvipusis dryžuotas vagonas / šitą miestą rajonais sukarpo / praryja gatves / ir palieka tik plikgatvius / Šv. Dvasios gatvės vietoj“ (p. 15).

Jurgita, kokius vaikystės namus prisimeni?

Mano tekstuose išties nemažai tėvų namų erdvės ‒ du namai, vienas tėvų, kitas ‒ senelių šalia, o kiemas bendras… Eilėraštyje „Skrydis“ matau ir tėvų namus, ir kaimo senelių. Man jie yra tokie, kokius pamenu iš tų laikų, kai buvau maža, metų, gal dviejų ‒ dabar daug kas pasikeitę, namas parduotas, sodas iškirstas, žmonės pasidarę taip, kaip jiems geriau, o aš viską matau su tais medžiais, kurių nėra… susipina viskas.

laikas / pas tave man sugrįžti / laikas mano kūnu išteka („Išėjimas“)
laikas / pas tave man sugrįžti / laikas mano kūnu išteka („Išėjimas“)

… taigi nėra laiko, padalyto į praeitį ir dabartį. Knygoje irgi ‒ vaiko sąmonė jungia pasakinę ir realią plotmes: „kelias miestelin / saldainių / vyniojas per mišką spalvotais / brūkšniais kermošiniais“ („Dusetos“, p. 41). Eilėraščių veikėja ieško būdų „neužaugti per daug“: „kad matyčiau spalvotai / per daug negalvočiau // kad pinčiau / vielučių / miškų horizontus“ (p. 41). Taip ir supina į bendrą poetinę erdvę dar ir įspūdžius iš mamos vaikystės: „Ten buvo pasakų namelis / teta Mikasė / velionis vyras Charitonas / du vaikai savi / kiti ‒ vis tiek savi / tiktai kaimynų // kvapas kepamų per gatvę blynų / sukviesdavo krūvon juos“ („Mamai“, p. 44).

Šaltupės gatvės makondas / namas / kur dienąnakt praviros durys / į gatvę („Vienatvės erčia“)
Šaltupės gatvės makondas / namas / kur dienąnakt praviros durys / į gatvę („Vienatvės erčia“)

Tai kaip ten būdavo?

 Mamos vaikystės gatvė pilna vaikų. Ji irgi iš tos pačios Šaltupės gatvės, bent jau nuo mokyklos. Brolio vaikystėje, kuris 12 metų už mane vyresnis, vaikų ten irgi dar buvo. Mano vaikystėje jau kitaip ‒ mano bendraamžių nebuvo, buvau pagrandukas, bendraudavau daugiausia su suaugusiaisiais, nors dėl to nesijaučiau kaip nors kitaip. Atrodė, taip ir turėjo būti. Daržely vaikai – tik tie, su kuriais privalai prabūti tam tikrą dalį dienos. Nei aš rinkausi su jais būti, nei kita… Laukdavau vasaros. Tikrieji mano draugai buvo vasarotojų vaikai iš Maskvos ar tuomečio Leningrado. Rusų kalbą iš jų išmokau. Vasarotojai buvo šviesūs žmonės, inteligentai, mane patikėdavo jiems kaip saviems. Atvažiuodavo žydų šeima iš Maskvos, buvo ten Maša, Marija ‒ šiek tiek vyresnė, labai išradinga, iniciatyvi, su ja žaisdavome teatrą: buvo patogi vieta tarp kalniuko ir namo, pasikabindavome ten užuolaidas – kulisus ‒ ir vaidindavom, sukviesdavom tėvus, kaimynus, vasarotojus. Spektaklius kurdavome pačios, gal iš kokių nors eilėraštukų, kuriuos tada girdėjome… Mano mergaitės mažos, jų žaidimai skirtingi: Jūrė, kuriai dar nėra trejų, žaidžia viena, susigalvoja savo pasaulį, Ugnei žaidimams reikia žmonių.

Ar yra tąsa, atpažįsti jose ką nors iš savęs, ką jausdavai, išgyvendavai?

Kažką visada atpažįsti, kai kas yra universalu, bet mano gyvenimo sąlygos buvo kitos: aš turėjau kiemą visada, kiaurus metus ‒ tai buvo mano erdvė. Mano vaikai yra tarp miesto ir ne miesto. O aš viena koja visada būsiu šaltupietė, kitaip būti negali. Zarasai mano vaikams svarbūs, mergaitės pripratusios ten būti, jos laukia, bet man tai buvo pastovi erdvė ‒ ji nesikeisdavo.

Aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės / ekskavatoriaus („Pasaulio perdavimas“)
Aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės / ekskavatoriaus („Pasaulio perdavimas“)

O kaip nusprendei išvykti į Vilnių studijuoti?

Nežinau, ar tai buvo nusprendimas ‒ visa tai vyko ir įvyko. Baigiau vidurinę, kažkur studijuoti vis tiek reikėjo. Negaliu sakyti, kad norėjau būtent į Vilnių. Galvojau ir apie Klaipėdą, ten jau gyveno brolis, ir man būtų buvę lengviau. Bet dabar suprantu, kad tai buvo daugiau išprotauta. Klaipėda ‒ labai ne mano miestas, ir geografiškai toli… Vilniaus neiškeisčiau į nieką ‒ gal per penkiolika metų ir pripratau. Tačiau jis kažką manyje atitiko, kažkokį rado atspindį. Ten, kur dabar gyvenu, yra medinių namų, vietelių, kurios primena man tuos pačius Zarasus, kažką… Man to reikia, ir Vilnius tai turi: keli žingsniai nuo centro ‒ ir jau gali rasti tokių vietų ‒ tai Subačiaus gatvė, link Rasų. Mėgdavau valkiotis. Eidavau prie Bastėjos, ten tuomet buvo siauras medžiais užaugęs takelis, nuėjusi ten skaitydavau knygas.

O kokias knygas atsineši iš vaikystės?

Pasakas. Ne autorines, o liaudies ‒ visokias. Nepamėgau Anderseno, kitų autorių. O liaudies pasakose buvo branduolys, kažkas tokio nugludinta, ką lengva priimti. O iš autorinių ‒ buvo tokia Ivana Brlić-Mažuranić, jos „Chorvatų sakmės“: ten daug buvo folkloro motyvų, tokia graži filosofija… Man kilo mintis paskaityti vaikams ‒ dabar girdžiu kitaip, bet pagal tas pasakų schemas galiu „matuotis“ dabartinį gyvenimą, gauti atsakymą, man tai tinka. Vadinasi, jos tikrai yra geros.

Ką Tavo gyvenime reiškia dainos?

Dabar tai yra mano gyvenimo būdas. Vaikystėje dainuodavau, paskui atsirado kažkas, kažkokie kompleksai, ir ‒ užsirakino. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol vėl prie to grįžau. Gal buvo lūžis gyvenime, sudėtingas metas, krizė, į kažką reikėjo atsiremti ‒ ir tai buvo folkloras. Dabar kitaip negaliu. Folkloras man svarbus visom formom, ir dainuojamasis, ir ne tik. Pirmieji, kas dainavo ar sekė pasakas, buvo seneliai. O juos turėjau labai trumpai. Netekau jų būdama dviejų trejų metų. Viena bobutė gyveno ilgiau, mirė, kai buvau dešimties. Vieno senelio net neprisimenu. Juk buvau pagrandukas, vėlyvas vaikas. Bet man toks jausmas, kad turėjau juos ilgai ‒ nors chronologiškai, kai sudedu faktus, lyg ir nesutampa. Man taip yra su laiku ‒ jį suvokiu kitaip. Ir tai pereina į kūrybą ‒ todėl mano knygoje senelių yra labai daug. Vaikystės laiką suvokiau kitaip nei mokyklos metus, šviesiau ‒ tie metai ilgi, didžiuliai, ryškūs… o įspūdžiai iš mokyklos tarsi subėga į vieną mažą eilutę. Gal atmintis ką nors blokuoja. Bet sunku pasakyti, kaip ten yra. Toks jausmas, tarsi vaikystė davė daugiau.

vėjas balkiuos / kaba ir kvepia / rūkomu dūmu („Kiemas“)
vėjas balkiuos / kaba ir kvepia / rūkomu dūmu („Kiemas“)

Nuo kada pradėjai rašyti?

Pirmą tekstą parašiau kokioj antroj klasėj ‒ aišku, tai buvo labai vaikiški eilėraštukai apie ąžuolus, miškus, voveres… Gal dar šeštoje ar septintoje klasėje vieną kitą eilėraštį parašydavau. Su tiksliu, normaliu, pagal fonetinį skambesį ‒ kaip Salomėjos Nėries, rimu. Bet pertrūkiais. Intensyviau ėmiau rašyti nuo kokios 10 klasės. Niekam pernelyg nesakiau: nei labai slėpiau, nei rodydavau, nes nelabai žinojau, ką su tuo daryti ‒ rašau ir tiek. Konkursuose nedalyvaudavau. Gal mokytoja gerą nuojautą turėjo ‒ dvyliktoje klasėje mane pasišaukė, sako, po pamokų palauk, pasikalbėsim. Aš jau išsigandau, kad bars mane už tai, kad klasiokei rašinius taisau. Bet ne, ne dėl to… Paklausė, ar rašau. Ir tada vienintelį kartą sudalyvavau gal Aukštaitijos jaunųjų literatų konkurse. Ai, dabar va prisiminiau ‒ dar penktoje klasėje mokytojai buvau atnešusi sąsiuvinį, sako, pasišnekėsim po pamokos, bet aš specialiai nepasilikau ‒ man buvo taip baisu… Dabar labai gaila, įdomu ‒ ką ji tada būtų pasakiusi?

Ataudai / vienas kito įdrėkusioj žemėj / prigijo  („Užkalbėjimas. Kelias. Lemtis“)
Ataudai / vienas kito įdrėkusioj žemėj / prigijo („Užkalbėjimas. Kelias. Lemtis“)

O kada Tavo poezija pasikeitė? Kada atsisakei taisyklingų „salomėjiškų“ rimų?

Gal po mokyklos ir ėmė kažkas keistis… Mokytoja pasakė, kad va, galėtum ir nesilaikyti to tikslaus rimo, gal tau net padėtų. Bet pasakė ir pasakė. Tada nepradėjau, tai įvyko lyg ir savaime. Dabar tik manau, kad ji buvo teisi. Įvyko taip, kaip ji ir sakė.

Pastebėjau, kad Tavo tekstai nėra visai nerimuoti. Kai kurie žodžiai tarsi atskamba… kaip aidas.

Taip, jie ir nėra visiškai nerimuoti. Man teksto skambesys yra svarbu. Dėl to jie nepatogūs vertimui. Kartą vienas gruzinų poetas paprašė pažodžiui išversti į rusų kalbą, o paskui ‒ kad paskaityčiau, kaip eilėraštis skamba lietuviškai. Tada sako: na taip, ne pats patogiausias tekstas vertimui… 

ir vėją / miesteliai tie gano / sugauna ir pakiša / prie pirtelės po dūminiu akmeniu („Kamajai“)
ir vėją / miesteliai tie gano / sugauna ir pakiša / prie pirtelės po dūminiu akmeniu („Kamajai“)

Ar Pirmosios knygos konkursą laimėjai iš karto? Ar dalyvavai kelis metus?

Kadangi knygų rašyti nemoku, tai tikrai nelaimėjau pirmaisiais metais. Tai gal ketvirtas kartas, kai dalyvauju. Pirmąjį kartą tiesiog surinkau, ką radau, sumečiau ir nunešiau ‒ bet nesuvokiau tų paskirų tekstų kaip visumos. Kitus kartus gal ką nors ir mąsčiau, bet po metų jau nebesuprasdavau, kodėl būtent taip, o ne kitaip buvau sudėjusi. Kai nelaimėdavau, galvodavau ‒ kaip gerai, kad jie to neišleido… Bet vis atsirasdavo žmonių, kurie pasakydavo, kad reikia ir kad jie nori mano knygos. Jei nebūtų buvę aplinkinių palaikymo, kažin ar būčiau dar kartą davusi. Kaip tik todėl, kad galvoji ‒ o gal neverta? Juk negali žinoti, ar tikrai čia viskas gerai, ar esi teisus pats vienas. Iš poetų palaikė Rimvydas Stankevičius, Donatas Petrošius… Dar prieš kokį dešimtmetį jis man yra pasakęs, jausdamas tą nepasitikėjimą savimi: „Tai ko gi tau reikia? Gal Kajoko paprašyti, kad tau pasakytų?“ Juokingiausia, kad tie žodžiai vėliau išsipildė ir be jo prašymo ‒ Kajokas pasakė. Ir Viktoras Rudžianskas… jIe matydavo mano publikacijas, dalyvaudavau skaitymuose. O Marius (Marius Burokas, Jurgitos vyras ‒ N. M.) nei mane skatino, nei gesino, stengėsi laikytis neutraliai, nes bijojo būti šališkas. Bet mąstau, kad jis galiausiai irgi buvo vienas iš žmonių, kuris pasakė, kad reikia man tą rankraštį dėlioti. Dabar labai džiaugiuosi, kad knyga yra tokia, kokia yra. Aš ėmiau ją matyti. Ir kiekvienais metais abejonė, ar tikrai reikia, mažėjo. Tai turbūt įvyko pačiu laiku. Man čia beveik stebuklas. Niekad neketinau jokios knygos leisti, net mokykliniais tekstais bandžiau išsiginti, kad esu poetė ‒ man baisu buvo, atrodė, per didelė atsakomybė.

su tėvu rinkom obuolius / laukinius / žydkapiuos / maišan taip tamsiai / mėlynos drobės. // Iš oro dugno („Obelis žydkapiuose“)
su tėvu rinkom obuolius / laukinius / žydkapiuos / maišan taip tamsiai / mėlynos drobės. // Iš oro dugno („Obelis žydkapiuose“)

O prozos nebandei rašyti?

Ne. Man sunku įsivaizduoti, kaip ją reikėtų rašyti. Tai kitoks būdas. Eilėraščiai ateina patys, nepriklausomai. Aišku, reikia paskui šiek tiek valios pastangų juos užrašyti.          

Taigi tradicinis klausimas apie įkvėpimą ‒ kaip ateina eilėraštis?

Yra keli tekstai atėję nuo pradžių iki galo. Bet būna eilučių, kurios skamba galvoje, paguli kur nors, o priauga tik vėliau. Kaip buvo su „Žalčio močia“ ‒ pradžia buvo anksčiau, fragmentus nešiojausi kelis mėnesius, jie mėtėsi galvoje kaip kokie gabaliukai, trūko kažkokios eilutės, net nežinojau, kad tai vienas tekstas. O atėjo ta viena eilutė ‒ ir viskas sukibo.

Kokia tai eilutė?

aš įtempiu lanką

ir strėlę

įleidžiu giliau   

Kai ji atėjo į galvą ‒ net neliko abejonių, kad taip ir turi būti. Kartais dirbu ką nors, galvoju… ir toks jausmas, kad tie tekstai visada buvo ir yra, glūdi kažkur manyje, tik tiek, kad kai kurie iš jų išnyra į sąmonės paviršių ir tampa eilėraščiais.

su lojančiom gervėm / kraujo raudonužio vandeniu („Skrydis“)
su lojančiom gervėm / kraujo raudonužio vandeniu („Skrydis“)

Baigusios kalbėti, išsiskiriame ir nueiname savais keliais. Jurgitos „upė“ teka į viršų, traukinių stoties link. Manoji ‒ į Užupį. Tad pabaigai tinka ir eilutės iš „Šaltupės“ ‒ eilėraščio „Tylos horizontas Rasų link“: „bet pro virtuvės langą / už tylos ‒ / miškai, Belmontas / atmintys keliauja“ (p. 24).

Dėkui už gražų ir prasmingą pokalbį, Jurgita.

 Nuotraukos iš asmeninio J. Jasponytės archyvo. Tekstų fragmentai – iš rinkinio „Šaltupė“.

 

 

 

 

 

,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Su knygos ,,Kita stotelė“  (išleido leidykla ,,Gelmės“) autoriumi Žydrūnu Drungilu kalbasi Gintarė Adomaitytė

 Tai būna labai retai: susitinka keli žmonės ir pasipasakoja, kuo norėję būti vaikystėje. Vieną vienintelį kartą nutiko taip, kad visi prisipažinome: norėjome būti rašytojais. O tuomet apsidairėme baikščiai – lyg vagys. Kuo norėjai būti, Žydrūnai, kuo tapai?

Liūdnas klausimas. Tarsi turėtume tik vieną alternatyvą, kurią dažniausiai vaikui pasufleruoja suaugusieji. Ir kuri beveik niekada neišsipildo. Laimei, vaikystėje neturėjau užsibrėžęs griežtų planų kuo nors tapti. Na, nebent keliautoju laiku ar naujų žemių atradėju. O parašyti knygą, ir dar su absurdo elementais, kažin ar svajojau, tuo metu daugelis berniukų norėjo būti kosmonautais, vairuotojais, felčeriais.

Iš gyvų rašytojų vaikystėje buvau matęs gal tik Kazį Sają, kuris buvo atvažiavęs į mūsų miestelį, į mamutų medžioklę, t.y. susitikti su skaitytojais.

O klausimą „ką norėtum daryti gyvenime?“ netikėtai išgirdau iš airių-amerikiečių rašytojo Frank’o McCourto, prieš kokį šešetą metų viešėjusio Vilniuje. Tuo metu labai suglumau ir neturėjau ką atsakyti: sumurmėjau kažką neaiškaus. Buvau trumpam grįžęs iš Airijos, kur tuo metu gyvenau ir dirbau nebūtinai tai, ką norėčiau. Tai man pasirodė sunkus klausimas, negi sakysi, kad nori pasinerti į absurdą.

Gimiau tikrąja to žodžio prasme kultūros namuose, kur tėvai buvo gavę kambarį, ten taip pat buvo kino salė ir viešoji biblioteka. Tuose kultūros namuose praleidau kūdikystę, kol paskui persikraustėm į kitą butą. Na, o kiek ūgtelėjęs vis sugrįždavau tiek į biblioteką, tiek ir į kino teatrą, buvau ten dažnas svečias, taigi keliavau laiku ir atradinėjau naujas žemes.

Ten, toje aplinkoje, yra nutikęs vienas Eizenšteino vertas kadras: mamai bedžiaustant skalbinius aš su visu vežimėliu nuo kalniuko dardu žemyn. Mama atsisuka, o manęs nėra. Aš pakalnėje, neapsivertęs, ramiausiai miegu vežimėlyje.

Kelionių aistra neapleido ir vėliau. Sulaukęs 18 metų mamai pareiškiau, kad seksiu tėvo pėdom ir tapsiu jūrininku. Turėjau išklausyti paskaitą apie žemės ir moterų nematančius vyrus, tad nusileidau: įstojau mokytis lietuvių filologijos ir režisūros. Taip vidinės kelionės tapo nuolatine būsena.

Ar kuo nors tapau? Nežinau, sunku su tom etiketėm ir įsivardijimais. Sakykim, tai – procesas,  kelionė, o rezultatas bus paskui, kada nors…

Tiesa, keliauti, kraustytis iš vietos į vietą vis dėlto teko, kas nors pasakytų – blaškytis. Kas žino, gal būčiau buvęs geras jūrininkas.

Sudėtinga Tavęs teirautis apie gyvenimą JAV. Nebuvau jose, neregėjau, o Tu praleidai keletą savo gyvenimo metų. Kiek? Kodėl išvažiavai ir… kodėl grįžai? Ir dar – papasakok apie savo debiutą JAV spaudoje, apie vertėją… 

 Su JAV susiję daug laimingų atsitiktinumų, atradimų. Per Klaipėdos universitetą išvykau tęsti filologijos studijų į Ilinojaus universiteto Baltų ir slavų katedrą. Atvykau jau gerokai po Kolumbo, tad naujų žemių užkariauti nepavyko, bet sutikau labai mielą lietuvių bendruomenę ir savo būsimą žmoną. Čikagoje gyvenantys lietuviai, ypač pokario karta, paliko pačius geriausius prisiminimus. Ten atradau „Akiračius“, „Literatūros lankus“, „Metmenis“, Mockūną, Šilbajorį, Maziliauskienę, Kelertienę, daug daug kitų. JAV iš viso pragyvenau 6 metus, kai viskas pradėjo labai patikti, supratau, kad metas grįžti, kitaip būtų tekę likti, prašytis žalios kortos. Tai tikrai ne mitas – JAV įspūdingų galimybių šalis.

O štai debiutas JAV leidinyje labiau susijęs su Lietuva, nutiko palyginti neseniai. Kai man nelabai sėkmingai sekėsi bendrauti su Lietuvos leidyklomis dėl savo knygos leidimo, prisiminiau, kad pasaulis yra šiek tiek didesnis už Lietuvą. Parašiau bičiulei iš JAV, vertėjai Elizabeth Novickas, kuri labai teigiamai priėmė mano absurdus ir pasakė, kad vienas žurnalas kaip tik ieško medžiagos savo humorui skirtam numeriui. Taip pora mano tekstų atsidūrė World Literature Today žurnale. Tiesiog sėkminga žvaigždžių konsteliacija ir tiek. Vertėja Elizabeth Novickas į anglų kalbą yra išvertusi R. Gavelio „Vilniaus pokerį“, K. Borutos „Baltaragio malūną“, o šiuo metu, kiek žinau, verčia J. Kunčino „Tūlą“ ir P. Cvirkos „Frank Kruk“.

Kartą viename seminare esu skaičiusi pranešimą apie vėlyvus debiutus. Kaip kitaip – juk aš pati vėlyva. Vėlyvumu knygoje prisipažįsti ir Tu. Būtų įdomu sužinoti, kodėl nesiveržei, nesibrovei, gal nesistengei? Ir… kiek turi būti žmogui metų, kad vadintume jo pirmąją knygą vėlyva? Ar gali būti pavėlavusi knyga? Paskubėjusi?

Nesistengiau. Nežinojau, ar turiu ką pasakyti. Ir dabar dar nežinau. Stebėjausi, kokie kūrybingi mano bendraamžiai kolegos. O aš tiesiog laukiau. Tiesa, vienu metu mėginau lįsti į poeziją, bet greitai atšokau.

Skaitydamas gerą romaną žaviuosi autoriaus patirtimi, įtaiga, žodžio meistryste. Nežinau, ar kada pavyktų to pasiekti. Tai sunkus darbas, užpakalio darbas, kaip sakė vienas rašantis žmogus.

O va, Jūsų, Gintare, vardas man įstrigo dar paauglystėje, tuomet į rankas patekdavo daug periodikos, skaičiau „Lietuvos pionierių“ (kur Jūsų tekstų rasdavau), „Jaunimo gretas“, „Švyturį“, „Šluotą“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“. Tad mano atminty esat jau seniai ir tai gal net svarbiau, negu galutinis produktas – knyga.

Knygai atsirasti niekada nevėlu, bet klausimas: ar visada jos reikia? Filologai, lituanistai žino tą prisakymą: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Bet daugelis sulaužo. Nebūtų nieko baisaus, jei ne kertami miškai. Miškų gaila.

Sunkiausia šiais laikais – ne išleisti knygą, o surasti skaitytoją. Aūū…

DEBDrungilas virselis 1 (1)

Ėmeisi reto, rečiausio Lietuvoje žanro. Rašai savitas humoreskas, nė nemanydamas tipenti klasikų keliais, retsykiais balansuodamas ties fantastinio apsakymo, pasakos riba, retsykiais – parodijuodamas kolegų tekstus arba… arba… Vienaip ar kitaip, eini savo keliu, o man belieka paklausti: kaip einasi?

Sunkiai einasi. Gaudau bangas, jei pavyksta pagauti – užrašau. Nors absurdo aplinkui daug – aprašyti jį baisiai sunku. Be to, yra daug rizikos nuslysti į šalikelę, tokie dalykai visada balansuoja ant lėkštumo ribos.

Komedija yra tarsi žanrų podukra, niekas labai rimtai į ją nežiūri. O absurdas, groteskas – iš viso užribyje. Kai pagalvoji, kam to absurdo iš viso reikia, juk gyvenimas ir taip sunkus. Geriau rašyti apie pilkos spalvos atspalvius.

Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, kaip naujausios technologijos, mokslo atradimai pakeis mūsų gyvenimą, jį jau ir keičia. Tik visuomenė labai sunkiai priima progresyvias idėjas.

Dažnokai pamąstau, kad tik poetai ir vaikų rašytojai patiria laimę ar nelaimę: jų knygos iliustruojamos, o dėl to iliustravimo pasigirsta ir giesmių, ir raudų. Tavo proza skirta suaugusiems, bet… Kodėl nesibaimini iliustracijų? Ar gali papasakoti daugiau apie knygą iliustravusią Miglę Anušauskaitę? Galų gale, ar tai iliustracijos, ar tekstui tikę piešiniai?

Jau iš pat pradžių nutariau, kad knygai reikia iliustracijų. Kažkodėl manau, kad nerimtiems žanrams toji vizualinė dalis yra labai sveika ‒ nuima tam tikrą krūvį nuo rašytinės knygos dalies, suveikia kaip žaibolaidis. Tačiau, kadangi nesu Kurtas Vonegutas ir piešti nemoku, turėjau ieškoti tų, kas tą sugeba. Bendrauti teko ir su iliustratoriais profesionalais, tačiau man labai patiko Miglės „Šiaurės Atėnams“ piešti literatūriniai komiksai, ten tiek gelmės. Ji sutiko imtis jai pačiai naujo dalyko – rezultatas išėjo labai neblogas, žaismingas. Du debiutai.

Ką patyrei, redaguodamas ,,Šiaurės Atėnus“? Kas keitėsi Tavyje, o kas – Šatėnuose? Ką manai apie Lietuvos kultūros spaudą?

Redaguoti kultūros leidinį – ko gero, vienas smagiausių užsiėmimų filologui. Ne tik susitinki per tekstus su įdomiausiais autoriais, bet ir išmoksti skaityti, kas parašyta. Taip, skaityti tenka mokytis dar, ir dar, ir dar. Šiek tiek baugino tai, kad „Šiaurės Atėnuose“ dirbo tokie grandai kaip Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Saulius Šaltenis, atrodė, kur jau man pavežti tokią didybę. Tačiau jaučiau moralinę paramą tiek iš autorių, tiek iš redaktorių – Jūratės Visockaitės ir Giedrės Kazlauskaitės. Ypač esu dėkingas Alfonsui Andriuškevičiui, jeigu turėčiau kokių autoritetų, jeigu nebūčiau anarchistas, jis man būtų vienas didžiausių.

Manyje keitėsi visas pasaulis, o kas keitėsi Šatėnuose, sunku pasakyti, žinau tik, kad tiražas bent jau per tuos metus nesumažėjo.

Būdama maža valstybė, Lietuva turi vis dar užtektinai daug kultūrinio potencialo, tačiau be kultūros politikos ir aiškesnės rėmimo strategijos, kultūros laikraščiai ir žurnalai nusimarins ir tiek.

Vis dėlto tikiu gražiom metamorfozėm.

Kuo gražiausių metamorfozių linkiu ir Tau, ir veiklą pradedančiai leidyklai ,,Gelmės“. Bus dar tų stočių ir stotelių, tikrai bus. Aš lauksiu. Ir ne tik aš.

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

DebVaiseta_Pauksciu_vir-500x500

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

Aurimas Novikovas

Šiais metais į Lietuvos Rašytojų Sąjungos prozos debiutų seriją įžengė Tomo Vaisetos trumposios prozos knyga „Paukščių miegas“. Ši serija, nesvarbu, prozos ar poezijos, neretai nuvilia bei nudžiugina. Nudžiugina, kai suvoki, kiek turime jaunų į priekį žengiančių autorių. Nuvilia, jei negauname, ko tikėjęsi, bet visa tai galima atleisti – juk debiutas.

Šios knygos pavadinimas užmena mįslę. Jis subtilus ir traukiantis akį. Ar dažnai matome miegančius paukščius? Ar pavadinimas siūlo, kad atsiversime dar vieną agrarinį lietuviškos prozos rinkinį? Tai iškart paneigia tiek leidėjai, tiek pats T. Vaiseta, miglotai užsimindami apie istoriją, apie istoriją literatūroje, apie psichologinį tekstų braižą ir savitą autoriaus stilių. Skambu, tad lyg vaikas imi vartyti šiuos dar nevartytus puslapius, pamažu semdamasis „Paukščių miego“ paslapties.

Knygoje devyni trumpi tekstai, tačiau, matyt, apie juos būtų galima svaičioti daug, svarstant apie tiek gerąsias, tiek apie silpnąsias puses. Autorius išprusęs ir laisvai valdantis kalbą – tekstuose slypintys istoriniai laikotarpiai ir kūrinio visumą sukuriantys istoriniai faktai leidžia spėti, kad šis žmogus ir istorijos mokslas anaiptol ne tolimi. Tai ir birželio 15-osios žymė, ir kenčiantieji nuo didžiojo karo, ir Gorbačiovo eroje gyvenusieji lietuviai, kurie ne visuomet dėjosi esą tokie, kurie dėl išgyvenimo rinkosi kitus kelius. Tiek, kiek šioje plonoje knygelėje esti praeities šešėlių, greičiausiai nėra jokiame kitame LRS Pirmosios knygos serijos debiute.

Rinkinyje dominuoja istorijos, asmens psichologinio ir fizinio būvio (pavyzdžiui, bado), temos, autorius noriai visa tai pabarsto intarpais, kurie paprastai tiek mūsų kultūroje, tiek literatūroje apskritai yra tabu, – masturbacija ar galimas prievartavimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Pažymėtina, kad T. Vaiseta ganėtinai laisvai varijuoja kalba, tai juntama jau nuo pirmojo teksto, „Elgetų susirinkimo“ – dvylika puslapių, vos viena pastraipa, viena nesibaigianti naši minties srovė. Vienoje iš pagauliausių novelių „Šaukštas“ skaitytojas gali susipažinti su brokuota, galbūt palūžusio ir nykstančio žmogaus kalba – tokia pat nykstančia, šlubuojančia, bet nėsyk neverčiančia klausti, kodėl ji tokia. „… išėjo draugas giditojas paguldė kad šnopuoju ir pigdė iškart pigdė visa dreb ėjeuir prašiau kad nebūtų žiurkių jis šnopavo į ausį duris užsitrenkė ir į kaitęs žarsteklis vidurius draskė kraujo bala šilta didėjo buvo bloga…“ (p. 95). Šis ir kiti originalūs lingvistiniai sprendimai padeda įsiminti autoriaus vardą, atitraukti knygą ir nusistebėti arba drąsa, arba naivumu tikint, kad tai bus priimta.

Istorija, kaip jau minėjau, yra dalis kiekvienos novelės. Pats autorius mini, kad „šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra.“ Nors istorinis kontekstas juntamas kiekviename iš devynių tekstų, vos viename autorius lyg ir nenoriai, bet išduoda tikslų istorinį įvykį – 1940 m. birželio 15-ąją arba Lietuvos Respublikos okupaciją. Visus kitus rebusus skaitytojas turi gliaudyti pats – rankioti detales, istorinių asmenybių vardus, vietovardžius ar veikėjų tautybes. Būtent rankiojant šią dėlionę kyla pirmieji klausimai apie knygos laikiškumą. Galima ginčytis, bet era, kurioje rašytojas buvo visažinis, saugantis visą informaciją, praėjo dar gimstant modernizmui literatūroje, taigi prieš daugiau nei šimtmetį. Ir štai turime „Paukščių miegą“, kuris veik vien ir analizuoja šio literatūros tarpsnio istorinį kontekstą. Gimsta priešprieša, bet tai nereiškia, kad knyga vien dėl to tampa prastesnė. Juk daugelis to net nepastebės.

T. Vaisetos kūrinių veikėjas ar veikėja – nejudrus, nekalbus ir atsargus asmuo, kurio fizinis gyvenimas novelėse yra it nubrauktas. Susipažįstame su vidine veikėjų esatimi – jų skaudžiomis problemomis, juslėmis, potyriais, tačiau vien tuo veikėjo apibrėžti nepavyks. Jau vien sakyti, kad T. Vaisetos novelės – psichologinės, yra per siaura. Jos atvirkščios įprastam gyvenimui arba įprastam literatūros kūrinio veikėjui. Tuo pat metu veikėjas ir bijo sujudėti, kad jo už durų niekas neišgirstų, ir analizuoja klasikinės muzikos bei vieno jos autoriaus kūrybos bruožus, ir vengia prisijaukinti plokštelių grotuvą. Visa tai, žinoma, turi ir nežymių simbolizmo užuomazgų – tekste tampa svarbios smulkios dalelės, kaip į arklio galvą panaši plokštelių grotuvo dalis, iš kavinės vengiantys išeiti, nors pokalbiu nesidžiaugiantys pašnekovai, bado pakurstyti vaizdiniai, iš kurių toliau plėtojama novelė. Be abejo, ateina laikas, kai kyla klausimas, kodėl autoriaus sprendimai būtent tokie. Ima netgi atrodyti, tarkim, skaitant noveles „Scherzo b-moll“ arba „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“, kad kai kurie vidiniai ar psichologiniai aspektai nėra pagrįsti, kad autorius tiesiog vengia regzti siužetą, kuris galbūt įdomiau ir įsimintiniau pristatytų novelės plotmę bei padėtų lengviau analizuoti jos problematiką.

Tai nepatogi proza, nes matome vien vidinį asmenybės būvį – jo už priimtų moralės ribų esančias svajas ir veiksmus, jo pasaulėžiūrą, kuri tokia pat iškrypusi, kaip daugelio. T. Vaiseta pristato dalelę kiekvieno iš mūsų. Tą dalelę, kurios niekas negirdi, nemato, nežino.

Tai nepatogi proza, nes grįžtame į giliausią mūsų istorijos duobę ir joje, tiesa, matome vien duobes.

Kita vertus, nepatogi literatūra yra būtent tai, ko reikia. Tai atsvara nuo popso linkstančioms knygpalaikėms, tai literatūros kaip meno, o ne kaip pramogos dalis.

Šis debiutas išties sveikintinas – juk retas kuris sukursto vidinę ramybę, pasėja tiek klausimų. T. Vaiseta, jei tik ateityje imsis plunksnos, turi daug ko išmokti, daug ką šlifuoti, galbūt imtis pagaulesnio siužeto, ilgesnių tekstų, tačiau visa tai į savas vietas suguls dirbant.

Rašau apie tai, ką suprantu

Rašau apie tai, ką suprantu

Su rašytoja Une Kaunaite kalbasi Marius Kraptavičius

Unė Kaunaitė
Unė Kaunaitė

Une, papasakokite apie savo vaikystę, Jus supusius artimus žmones.

Perpasakosiu, o ne pasakosiu – juk dažniausiai vaikystės neprisimename, tik sukuriame iš nuolat kartojamų artimųjų pasakojimų. Buvau žmonių vaikas, susirasdavau „draugų“ bet kur, net parduotuvėje, per penkias minutes. Kiauras dienas leisdavau žaisdama su draugais kieme ar senelių kaime. Bet netrūko ir knygų – nuvažiavusi pas senelius kasdien eidavau į biblioteką ir imdavau po knygą ar dvi, bibliotekininkė netikėjo, kad knygas iš tiesų perskaitau.

Mokykliniai metai… Kokie jie?

Dvylikos gyvenimo metų niekaip nepavyktų suspausti į kelias eilutes. Dabar ryškiausiai išlikę gimnazijos metai Vilniaus Licėjuje. Etikos ir menų mokytojas Ričardas Jankauskas mėgsta Licėjų vadinti „šiltnamiu“, toks jis ir buvo. Tobula erdvė augti, supamai motyvuotų, kuriančių ir tave palaikančių žmonių. Tik reikėjo nepamiršti, kad už „šiltnamio“ sienų egzistuoja realus pasaulis. Tuos ketverius metus prisimenu su nostalgija – kai kurie nė praeiti pro savo mokyklas nenori, o man visada reikia užsukti.

Kas Jūsų mokytojai, kokie?

Tuos, kuriuos prisimenu pirmus, norisi vadinti Mokytojais didžiąja raide. Visų pirma – Mokytoja Vilija Dailidienė, arba rašytoja Vilė Vėl. Ji dėstė lietuvių literatūrą paskutinėse dvejose mokyklos klasėse, bet ne literatūros žinios lieka su tavimi visą gyvenimą. Lieka žmogaus idėjos, vertybinės nuostatos, motiniškas rūpestis. Sako, Mokytojas ateina į tavo gyvenimą tada, kai iki jo „priaugi“ – gal taip „priiaugau“ kaip tik tuo metu, nes susikalbėjome, ji vis dar yra pirmoji mano kūrinių skaitytoja. Atsimenu visas savo lietuvių kalbos mokytojas, ypač Laurą Jančienę – tada dar Žuramskaitę – kuriai buvome pirmoji laida. Ji užkrėsdavo juoku, kalbėdavo su mumis kaip su lygiais. Įsiminė griežta, bet teisinga matematikė Anna Mažulienė, tuomet Černevič. Jau minėtas Ričardas Jankauskas, apie jį sklando legendos visoje Lietuvoje, jo išsakytas mintis, ypač vertybines nuostatas, atsimenu iki šiandien. Taip pat mano auklėtojas, matematikos Mokytojas Antanas Skūpas. Jis šaltais žiemos vakarais virdavo mums arbatą, grodavo akordeonu, bet kartu nedvejodamas po vandens srove kišo lietuvių kalbos sąsiuvinius, kurie ne laiku atsidurdavo ant suolo, mokė be vadovėlių ir niekada neįspėdavo apie kontrolinius… Visų Mokytojų neišvardysiu, jų be galo daug, bet visus atsimenu ir esu jiems dėkinga.

Papasakokite apie pirmuosius bandymus rašyti…

Rašau, kiek save pamenu, ir kompiuteris prigrūstas begalės pradėtų, bet nebaigtų kūrinių. Pirmą kartą viešai savo kūrybą ėmiau publikuoti rašyk.lt – trumpas pasakas ir istorijas vaikams. Laikiausi nuostatos, kurios stengiuosi neišsižadėti ir šiandien: rašyti reikia apie tai, ką supranti. Be abejo, rašydamas tik apie išgyventus įvykius save apribotum, tad patyrimas neprivalo būti pirminis, bet paauglystėje apie suaugusiųjų gyvenimą nerašiau. Nuo devintos klasės ėmiau dalyvauti jaunųjų filologų konkursuose, taip kasmet mano kūriniai ėmė ilgėti – nuo vieno puslapio novelių iki apsakymų, apysakos, pagaliau romano. Dabar jau ilgiuosi sugebėjimo rašyti trumpai, glaustai – šiandien tarp lituanistų vis garsiau išreiškiamas trumpojo pasakojimo žanro rašytojų trūkumas. Gal kada dar teks grįžti…

Kokios perskaitytos knygos Jums išliko reikšmingos?

Knygų tiek daug, kad sunku išskirti keletą. Iš vaikystės su savimi išsinešiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, Januszo Korczako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“, lietuvių pasakas, Astridos Lindgren personažus. Paauglystėje kartu su Šerloku narpliojau bylas. Knygų lentynoje iki šiol stovi 10+ serijos knygos: „Be šeimos“, „Trys seserys“ – jų begalės. Vėliau sekė Erichas Marija Remarkas, Džekas Londonas, Hermannas Hessė, ypač „Stiklo karoliukų žaidimas“, Kurto Vonneguto knygos, Alberto Camus „Svetimas“, Jerome’o Salingerio apsakymai ir apysakos, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Lietuvių kūryba – Antano Škėmos „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, istorinės knygos, kaip Dalios Grinevičiūtės „Amžino įšalo žemėje“. Negaliu nepaminėti ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos darbų.

Savo pirmąjį romaną ,,Sudie, rytojau“ rašėte dar gimnazistė, tačiau nepasirinkote lituanistikos studijų, palikote mylimą Vilnių. Kodėl?

Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Bet vyliausi, kad rašyti galėsiu visada – kad ir ką studijuočiau. Dar daugiau – kitokio pasaulio patirtis galėsiu pritaikyti kūryboje. Bent kol kas atrodo, kad ši mintis pasitvirtino.

sudie, rytojau_2

Kokios naujos patirtys studijuojant psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijoje?

Įsiminė ne tik galimybė dirbti su savo srities specialistais, kurių vardus atrandi vadovėliuose, bet tai, kad dėstytojai bendrauja su studentais lyg su lygiais, vertina tavo nuomonę. Jau nuo pirmųjų metų dirbau psichologijos laboratorijoje, Lietuvoje to nebūčiau galėjusi padaryti. Apskritai studijos užsienyje buvo vertingos dėl skirtingų kultūrų pažinimo, kad ir dažnai šie žodžiai dabar kartojami. Vargu, ar būčiau iš tiesų suvokusi socialinę antropologiją, jei nebūčiau studijavusi svetur. Tik kai pats kasdieninėje aplinkoje patiri kultūrinius skirtumus, gali patikėti, kaip žmonės gyvena Amazonės džiunglėse.

Ar dažnai tariate „Sveikas, liūdesy“, ilgėdamasi savojo Vilniaus?

Reikėtų klausti būtuoju laiku, nes studijos baigtos, Vilniaus ilgėtis nebereikia – prieš porą mėnesių su lagaminais parkeliavau namo, sunkiai apsakyčiau, kaip tuo džiaugiuosi. Bet liūdėti per daug neteko. Studijos buvo įdomios, kaip ir žmonės aplink, todėl laikas prabėgdavo nė nepastebint. Kita vertus, buvau dažnas svečias Lietuvoje, draugai juokėsi, kad mato mane dažniau nei esančius Vilniuje.

Greitai Unės Kaunaitės debiutante nebegalėsime vadinti. Jūsų nauja knyga (jau antroji) ,,Žmonės iš Alkapės“ gavo Lietuvos kultūros tarybos paramą. Gal praskleisite paslapties šydą ,,Meno bangų“ skaitytojams. Ar tai romanas? Kas ta Alkapė?

Taip, tai romanas. Dar nenoriu pasakyti per daug, bet Alkapė… Alkapė yra nedidelė šalis Europoje, iš kurios į Didžiąją Britaniją studijuoti ir gyventi atkeliauja jauni žmonės. Visa kita kol kas paliksiu tiems, kurie romaną ims į rankas…

Ačiū už pokalbį.

 

Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.
Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.

 

Susitikimas su skaitytojais Širvintose
Susitikimas su skaitytojais Širvintose

Nuotraukos iš asmeninio Unės Kaunaitės archyvo.

 

Apie vieno miesto pasakotoją

Apie vieno miesto pasakotoją

Kristina Tamulevičiūtė
Kristina Tamulevičiūtė

 

Kai prieš ketverius metus peržengiau VU Filologijos fakulteto slenkstį ir vėliau šioje rašytojų kalvėje lankiausi kone kasdien, Kristinos Tamulevičiūtės nei vardo, nei veido nežinojau. Gal buvau kiek per jaunas – įsibėgėjus manosioms studijoms šios jaunos autorės fakultete nebebuvo, jau buvo iškėlusi sparnus svetur, ten, kur daugeliui keliauti būtų mažų mažiausiai neįprasta.

K. Tamulevičiūtė – dar vienas pavyzdys, iliustruojantis studijų VU Filologijos fakultete realybę. Čia ateina mėgstantys skaityti, kai kurie ‒ rašyti. Iš čia išeina arba vis dar mėgstantys skaityti arba mokantys kokybiškai rašyti, arba nebepajėgiantys žiūrėti į nei spausdintą, nei sava ranka rašytą tekstą. Tai, ką meniškai ir į literatūrą linkusiai asmenybei suteikia fakulteto sienos, yra išties unikalu. Niekas mūsų nemoko tapti rašytojais, niekas mūsų neskatina eiti literatūros keliu. Patys pasirenkame.

Kristina Tamuleviciute, Pasakojimas apie viena miesta

Šios jaunos ir trečiosios dešimties neįpusėjusios autorės knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“, nori to ar ne, guldomas bent po keliomis lupomis. Pirma – K. Tamulevičiūtė laimėjo pirmosios prozos knygos konkursą, knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Matyt, kiekvienas jaunas autorius, savo kelią pradedantis po aukštomis sąjungos pastato lubomis, sulaukia ne vieno kritiško žvilgsnio. Ne todėl, kad laimėti pirmosios knygos konkursą yra blogai. Ne. Žvilgsniai krypsta, matyt, todėl, kad norima įsitikinti, ar tikrai knyga buvo verta laimėti, ar ji tikrai literatūriška, ar verta skaitytojo, o gal kandidatai laimėti konkursą tiesiog nebuvo stiprūs? Antra, knygos pavadinimas netiesiogiai asocijuojasi su Charles’o Dickens’o legendiniu „Pasakojimu apie du miestus“. Sudėkime abu šiuos aspektus ir, prieš atsiverčiant knygą, kils nemažai klausimų, į kuriuos, tikėsimės, autorė bus pasiryžusi atsakyti.

K. Tamulevičiūtė, galbūt suprasdama, kad retas lietuvis nusimano apie vieną pagrindinių jos pasakojimo objektų, knygą gan įtaigiai pradeda nuoroda į filmą „Paris, je t`aime“ („Paryžiau, aš tave myliu“, 2006 m.), kurį, galima manyti, didžioji dalis išsilavinusių skaitytojų tikrai yra mačiusi. Pirmajame knygos segmente ar skyriuje pristatomas Sarajevas – vingiais ir giliomis istorijos duobėmis išvagotas miestas, apie kurį lyg ir turėtų būti rezgamas pasakojimas. Jau greitai įsitikiname, kad knyga daugialypė – pasakotoja ne tik pristato bei interpretuoja Sarajevo dabartį, kurią patyrė ar patiria, ir praeitį, kurios nuolaužas smalsiai stebi ir aiškina skaitytojui, bet ir tekstą rezga ganėtinai lengvu dienoraščio tipo pasakojimu. Greičiausiai, jei asmeninių ar fikcinių potyrių šioje plonytėje, net devyniasdešimties puslapių neturinčioje knygelėje, nebūtų, skaityti ją atrodytų neverta. Tiek pat informacijos ir daugiau galima lengvai rasti minutę kitą panaršius internete. K. Tamulevičiūtė, regis, tai suvokia ir savitai Sarajevo interpretacijai prideda unikalų prieskonį – savas ar fiktyvias patirtis ir išgyvenimus, kurie sudaro šio pasakojimo kertinę grandį. Kita, kas žavi šios autorės tekste, yra jos sugebėjimas pastebėti detales, kurios daugeliui nėra matomos. Čia galima ir pacituoti. „Man rodos, Genocido muziejuje Sarajeve esu mačiusi nespalvotą nuotrauką, kur juodai apsivilkusios moterys baltais veidais laiko tuščius dubenis, nenusakomos spalvos. Vienos iš jų palto rankovė baigia nuplyšti ties pečiu (p. 11), „Musulmonų kūnai atgulė kur pakliuvo, karui pasibaigus žuvusiųjų perlaidoti nebuvo galima, nes to neleidžia islamas. Viena bosnių poetė rašė, kad nedrįsta nukelti kojos nuo asfalto ir žengti į žolę, nes nežino, ant kieno kaulų gali atsistoti – žmogaus, katės ar žuvies. Kaulai yra neatsiejama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda“ (p. 44‒45). Tokie žavūs autorės pastebėjimai bent jau mano akyse Sarajevą pavertė išskirtiniu miestu – man, mėgstančiam originalius pastebėjimus apie vieną ar kitą vietą, K. Tamulevičiūtės pasakojimas išsyk tapo spalvingesnis ir sodresnis.

Ar jame stinga spalvų ir sodrumo? Spalvų – ne. Sodrumo – taip. Į tekstą žvelgiant kaip į literatūros kūrinį, kyla klausimų dėl jo tvirtumo. Sveikintina tai, kad kūrinio objektas – daugeliui nepažinus miestas, tačiau nuo Sarajevo dažnai nutolstama, ir pasakotoja imasi analizuoti prisiminimus apie senelę bei prosenelę, kurios su Sarajevu arba nėra susijusios, arba tai nuo skaitytojo yra slepiama. Kyla klausimas – jei tai pasakojimas apie Sarajevą, kodėl gręžiamasi į tėviškę? Jei pasakotoja išdrįstų paaiškinti, kodėl vis grįžta prie tradicinių moteriškosios literatūros bruožų, nuo kurių šiais laikais yra noriai ir sveikintinai tolstama, galbūt skaitymas taptų malonesnis. Jokiu būdu nesakau, kad bloga branginti senelę ar prosenelę. Literatūra, ypač ta, kur objektas yra tiesiogiai nesusijęs su tekste dažnai aprašomomis išėjusiomis kartomis, yra kiek erzinanti ir skatinanti kai kuriuos intarpus praleisti. Gaila, bet būtent šie intarpai išdžiovina „Pasakojimo apie vieną miestą“ žavesį. Galbūt būtų buvę daug taikliau minėtuosius intarpus pakeisti pagrindimu, kodėl pasakotoja ar ir autorė taip domisi aprašoma ir supančia kultūra. Dabar, kai skaitytojas įmetamas į trumputį pasakojimo sūkurį, nejaučiami kūrinio pamatai, aiškiai nematoma kūrinio prasmė. Galbūt autorė to dar išmoks, juk pirmosios knygos retai kada parodo visą autoriaus potencialą. To K. Tamulevičiūtei ir linkiu!

„Pasakojimas apie vieną miestą“ – retas ir žavus bandymas esė žanrą pakreipti savita linkme, šiuokart jį perpinant su kasdienos išgyvenimais bei šuoliais į tai, kas pasakotojos ar ir autorės asmenybėje esti iškiliausia. Kita vertus, knyga taip pat parodo, kad skambus pavadinimas pasiteins ne visada.

 

Aurimas Novikovas

 

 

 

Iš mėnulio ir gelmės. Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“

Iš mėnulio ir gelmės

Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą  „Povų ežeras“

Ernestas Noreikia, povu ezeras

Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.

Ernestas Noreika

Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.

Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti  knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“.  Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.

Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.

Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p.  29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?

Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.

Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.

Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.

 

Aurimas Novikovas