Category Archives: Debiutai

Apie ilgesį, atminties stalčiukus ir…

Kazimiera Kazijevaitė. Vilmos Krivickės fotografija.
Kazimiera Kazijevaitė. Vilmos Krivickės fotografija.

Apie ilgesį, atminties stalčiukus ir…

Septyni rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimai  knygos ,,Septynios kartos“ autorei, vertėjai bei rašytojai Kazimierai Kazijevaitei

 

Tavo pirmoji knyga ,,Septynios kartos“ skaitytojams dar tebėra naujiena. Tau pačiai tikriausiai jau ne. Kokie jausmai apėmę? Gal radosi impulsų rašyti daugiau? Rašyti kitaip? Arba: tęsti tai, kas pradėta?

Jausmai tikriausiai panašūs į tuos, užplūstančius išleidus savo pirmagimį į pirmą klasę: džiugu (na va, užaugo!), truputį neramu (ir kaip gi jam seksis?), o užvis labiau – smalsu (vienas etapas štai baigėsi – kas dabar bus?).

Ir iš tiesų nežinau, kas dabar bus. Turiu stalčiuje „Septynių kartų“ tęsinio scenarijų ir dar poros visiškai kitokių knygų apmatus… Nenumanau, kas paims viršų – noras žaisti, eksperimentuoti, „rašyti kitaip“, ar kantriai tęsti tai, kas pradėta. Viena vertus, „Septynios kartos“ lyg ir prašosi tęsinio, kita vertus, man patinka galvoti, kad kiekvienas skaitytojas gali tą tęsinį susigalvoti pats – tokį, kokio jam reikia ar norisi.

Taigi tiesiog duodu laiko ir sau, ir toms naujoms, dar neparašytoms, knygoms. Anksčiau ar vėliau suprasiu, kuri iš jų labiausiai nori išvysti dienos šviesą.

Man dveji metai.
Man dveji metai.

O dabar jau pradėkime nuo pradžių pradžios – Tavo vaikystės Vilniaus senamiestyje. Ką jaukaus, gero jautiesi iš tų laikų išsaugojusi? Ko nori atsikratyti?

Taip, mano vaikystė prabėgo Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, sename name, saugančiame daugybę istorijų, – beveik tokiame, apie kokį ir rašau „Septyniose kartose“. Iš tiesų vien šio vaikystės namo istorijoms aprašyti prireiktų ne vienos knygos… Vienos jų buvo atklydusios iš senovės, jas man pasakodavo baba (taip vadinau močiutę, mamos mamą), mat mūsų šeimoje pasakoti ir garsiai skaityti vaikams buvo įprasta. Kitos – skleidėsi dabartyje, tiesiai man prieš akis, – mano tėvų, giminių ir kaimynų gyvenimo epizodai. Kai kurios buvo šviesios ir viltingos, viena kita – šiurpi, bet visos – nepaprastai ryškios. Esu jas išsaugojusi giliai atminties stalčiukuose tarsi kokias nuotraukų skaidres ar filmų juostas.

 

5.Su mama ir baba prie savo Senamiesčio namų – šiame Pilies gatvės name, pažymėtame 40 numeriu, gyvenome iki man sukako 11 metų.
5. Su mama ir baba prie savo Senamiesčio namų – šiame Pilies gatvės name, pažymėtame 40 numeriu, gyvenome iki man sukako 11 metų.
Pilies gatvėje.
Pilies gatvėje.

Ko norėtųsi atsikratyti? Gal mokyklos paliktų randų. Kai pradėjau eiti į mokyklą, atrodė, kad vaikystė tiesiog baigėsi. Buvo kitų rūpesčių – reikėjo kaip nors išgyventi. Ištverti patyčias, išlaikyti nepravirkus ir nuduoti, kad man tai nėmaž nerūpi. Kasdien sukurti naują strateginį planą – kokiu keliu eiti namo po pamokų, kad manęs nesektų ir nesišaipytų. Prisimenu, jau studijuodama Universitete kartą per radiją išgirdau laidą apie patyčias ir nustebau, nes buvo sakoma, kad tai blogai. Mūsų mokykloje tai buvo tiesiog kasdienybė, masinis reiškinys. Jeigu dabar galėčiau pakeisti kurį nors savo vaikystės epizodą, norėčiau prieiti prie savęs, pradinių klasių mokinės, ir pasakyti: „Tu dėl to nekalta. Nė vienas vaikas neturėtų to patirti. Niekada.“

Mama, baba ir teta. Jau gyveno Vilniuje.
Mama, baba ir teta. Jau gyveno Vilniuje.

Man rūpi ką vaikystėje skaitei ir… kaip žaidei?

Mūsų namuose netrūko knygų, kai kurias jų esu išsaugojusi iki šiol. Mama buvo sukaupusi milžinišką pasaulio pasakų kolekciją ir daugybė kitų. Geriausiai prisimenu Astridos Lindgren knygas, mėgstamiausia buvo „Ronja plėšiko duktė“. Iš lietuvių autorių ypač įsiminė Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. O dar – lietuvių liaudies padavimai ir sakmės. Ir visos tos perskaitytos knygos, žinoma, atgydavo per žaidimus. Ankstyvojoje vaikystėje mėgau žaisti viena, savo vaizduotės pasaulyje (beveik kaip Magdė iš „Septynių kartų“). Prisimenu, kaip vakarais eidavau su baba iš Jaunimo sodo (dabar – Bernardinų sodas) ir žaisdavau su savo šešėliu, jis tai ilgėdavo, tai trumpėdavo priklausomai nuo to, iš kurios pusės krisdavo gatvės žibintų šviesa.

Aš ir mama Jaunimo sode.
Aš ir mama Jaunimo sode.

Vėliau mano aistra tapo vaidinimai: būdavau ir scenaristė, ir režisierė, ir aktorė. Jei vaidindavau kartu su draugėm, jos turėdavo kantriai atlikti joms duotus vaidmenis ir šiukštu neiškraipyti žodžių! Dekoracijoms ir kostiumams buvau ne itin reikli – ko trūkdavo, tiesiog įsivaizduodavau. Ir, žinoma, dievinau dramas. Kuo baisesnė praūždavo drama, tuo labiau patenkinta jausdavausi. Atrodo, šį pomėgį išsaugojau iki šiol…

Knygos ,,Septynios kartos“ personažai privalo rinktis: arba Kaimas, arba Miestas. Nei tas, nei kitas neniekinamas, tačiau jie – skirtingi, net nepalyginami. O kaip į Tavo gyvenimą atėjo kaimas, jo gyvenimo būdas?

Kartais man atrodo, kad jau gimiau su nepaaiškinamu miško, žemės, kaimo ilgesiu. Mano baba buvo kaimietė, persikrausčiusi į miestą, pardavusi jai priklausiusią žemę Aukštaitijoje. Nors savo kaimo vaikystėje neturėjau, jį atradau babos pasakojimuose. Na, o paskui, paauglystėje, važiuodavau vasaroti į kaimą pas draugę: pirma svečiuodavausi su mama, o paskui ir viena – trenkdavausi autobusais, kratydavausi duobėtais keliais kada tik galėdama, per atostogas ir savaitgaliais. Būčiau sutikusi dardėti per pusę pasaulio, kad tik ten patekčiau.

Mano draugė buvo darbšti ir naginga, mokėjo ir bulves nukasti, ir karvę melžti, ir daržus ravėti, žodžiu, viską, ko reikia, kai gyveni kaime, o aš – nemokša „mieščionka“ (kaimo vaikų akimis), galėjau pasigirti nebent tuo, kad moku barškinti kompiuterio klaviatūra… Nepaisant to, vaikai priimdavo mane į savo žaidimus; niekur nesijausdavau tokia laiminga, kaip ten, lakstydama laukais ir miškais. Prisimenu, kaip visą dieną grėbdavom šieną – prisitrindavau pūslių ant rankų, o vakare griūdavau į lovą kone negyva iš nuovargio, bet kaip nuostabu buvo linguoti namo iš laukų ant milžiniškos, kvepiančios šieno kupetos…

Iš kairės į dešinę: prosenelė Anelė, mama Irena, senelė (baba) Adelė, teta Nijolė, senelis Petras. Kaime, ant savo žemės.
Iš kairės į dešinę: prosenelė Anelė, mama Irena, senelė (baba) Adelė, teta Nijolė, senelis Petras. Kaime, ant savo žemės.

Knygoje esi atidi amatams: siuvėjams, batsiuviui, bandelių kepėjoms…  Ar manai, kad ir amatininkai (anų laikų, šių laikų…) priklauso meno ar bent jau kūrybos pasauliui? Kaip įvardintum savąjį vertėjos pašaukimą: amatas, menas ar…? 

Taip, manau, kad tarp meno ir amato esama siauros skiriamosios linijos. Literatūros vertimas – puikus pavyzdys. Negalėčiau pasakyti, kur verčiant pasibaigia menas ir prasideda amatas. Manau, su kitais amatais irgi panašiai. Pasakyčiau netgi daugiau. Pavyzdžiui, motinystė irgi gali būti tiek menas, tiek amatas. Santykiai šeimoje – taip pat. Plačiąja prasme – netgi pats gyvenimas.

Su vaikais, sodyboje.
Su vaikais, sodyboje.

Labiausiai mane šiuo atveju domina kūrybiškumas kaip fenomenas. Na, pavyzdžiui, galima tiesiog kepti bandeles ir tai bus tiesiog amatas. Bandelės bus pačios paprasčiausios, kepėjos – irgi pačios paprasčiausios. Žinoma, tai nieko bloga, tokias bandeles kas nors vis tiek suvalgys… Bet jei kepsime pasitelkdamos kūrybines galias ir vaizduotę – tai bus gardžiausios bandelės visame mieste, kurių paragauti plauks minių minios išalkusių žmonių, o kepėjos bus laikomos burtininkėmis.

Per vertėjų portretų parodos atidarymą. Fotografavo Daiva Daugirdienė.
Per vertėjų portretų parodos atidarymą. Fotografavo Daiva Daugirdienė.

Svarbu minėti, kad esi ne tik rašytoja, vertėja, bet ir dviejų dukrų mama, skaitanti daug ir geros vaikų literatūros. Klausimas kyla savaime: gal rašai ir vaikams? Gal jau kas nors ir parašyta?  

Skaitydama savo vaikams grįžtu į vaikystę, naujai atrandu kadaise mane žavėjusias istorijas. Tai nuostabi patirtis. Žinoma, kyla noras ką nors parašyti ir pačiai. Buvau jau pradėjusi tai daryti ir net skaityti savo parašytas istorijas vaikams, bet taip ir nesulipdžiau iš jų knygelės… matyt, pritrūko drąsos.

7.Tarp filologijos fakulteto mūrų, su bendrakursėmis.
Tarp filologijos fakulteto mūrų, su bendrakursėmis.
Diplomas!
Diplomas!

Viena vertus, rašyti vaikams man atrodo nepaprastai atsakingas darbas. Juk jie tokie tyri, atviri pasauliui, imlūs… Kita vertus, ėmiau svarstyti, kad pačios geriausios, amžinos ir niekuo nepakeičiamos knygos jau parašytos. Na, ir kam tuščiai skrebenti plunksna, kai jau yra ir „Pepė Ilgakojinė“, ir „Ronja plėšiko duktė“, ir „Padaužų kaimo vaikai“, ir „Mijo mano Mijo“, o kur dar visos „Trolių Mumių“ istorijos…

Nujaučiu, kad pirma įsidrąsinsiu paleisti į pasaulį knygą paaugliams. Nuskambėjo kaip pažadas, net pagaugai per kūną nuėjo!

Studijų metais, su būsimu vyru.
Studijų metais, su būsimu vyru.
Visa šeima: dukros Ugnė ir Smiltė, ir vyras Darius.
Visa šeima: dukros Ugnė ir Smiltė, ir vyras Darius.

O dabar, apsukusios ratą, grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: nuo debiuto, nuo pirmosios knygos. Ar ilgai, ar sunkiai ji buvo rašyta? Ar gali pasakyti, kaip šovė mintis sukurti būtent tokio pobūdžio knygą? Kaip Tu pati įvardintum jos žanrą? Ir… ar ilgai šiais laikais jauni autoriai ieško leidyklos? O gal priešingai – leidykla rado Tave?         

Iš tiesų visai neseniai su nuostaba supratau, kad „Septynias kartas“ rašiau nei daug, nei mažai – septynerius metus! Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad šitiek laiko sėdėjau sulinkusi prie kompiuterio be paliovos barškindama klaviatūra. Bet galiu drąsiai sakyti, kad nuo tos akimirkos, kai užrašiau pirmą pastraipą, iki tol, kol knygos maketas iškeliavo į spaustuvę, praėjo kaip tik tiek laiko. Sutapimas? Gal taip, o gal ir ne.

Iš pradžių neturėjau kūrinio scenarijaus, nebuvo nė jokio sumanymo. Tiesiog buvo taip, kad susilaukusi pirmos dukters nesiėmiau vertimų, mat versdama paprastai labai giliai pasineriu į kūrinį, tuo metu man norisi atsiriboti nuo viso pasaulio, nelabai įsivaizdavau, kaip tai suderinti su mažo vaiko poreikiais. Taigi man trūko kūrybinio darbo… Galbūt kaip tik todėl vis pagaudavau save galvojančią apie kažkokius du siuvėjus… Kol stumdydavau vežimėlį po parką, migdydavau dukrą, virdavau jai košes, tie du siuvėjai atkakliai vis išnirdavo man prieš akis: matydavau, kaip jie sėdi vienas priešais kitą dulkėtame, apleistame kambaryje, girdėdavau, kaip čeksi jų siuvamosios mašinos, kaip vėjas švilpia pro nesandarius langus… Pasidarė įdomu, kas jie per vieni, ir pradėjau apie juos rašyti.

Laikui bėgant užsirašydavau tai vieną istoriją, tai kitą. Vienos buvo apie Kaimą, kitos – apie Miestą. Atsirado ir daugiau veikėjų. Kartais ilgam atsitraukdavau, palikdavau tekstą likimo valiai, nerašydavau net po pusę metų. Galų gale, per tą laiką gimė antra dukra, auginau du mažus vaikus… Bet po kiek laiko vėl apimdavo smalsumas – o kas ten toliau nutiko? Iš tiesų tai buvo lengvasis knygos kūrimo etapas, tarsi žaidimas. Rašiau savo malonumui. Kad plunksna neatšiptų.

Kol vieną dieną turėjau pripažinti – teksto turiu jau nemažai – pats laikas visas istorijas susieti į visumą, sukurti struktūrą, šlifuoti stilių ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Štai čia jau turėjau dirbti kaip amatininkė, ne vien kaip menininkė. Karpiau ir siuvau tas istorijas ne ką mažiau karštligiškai, nei tie mano vaizduotės siuvėjai. Toliau – dar sunkiau. Knyga parašyta, o kas ją išleis? Pasirodė, kad susirasti leidyklą nėra lengva. Mano naivus jaunatviškas idealizmas greitai pažiro šukėmis susidūręs su ciniška komercine realybe. O kai viena leidykla pasiūlė: „Taigi parašykite ką nors paprastesnio, kokį meilės romaną ar detektyvą, gi gerai rašote“, užsidegiau teisuolišku pykčiu. Leidykla „Gelmės“ atsirado tuo metu, kai jos labai reikėjo. Jauna, besikurianti leidykla ieškojo jaunų autorių. Taip ir susitikom.

Vilmos Krivickės fotografija.
Vilmos Krivickės fotografija.

 

 

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Eilėraščiai

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Esu Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, verčiu ir rašau tik dėl vienos priežasties – mane domina istorijos. Jos tarsi pačios mane susiranda: įsiskverbia į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nebelieka nieko kito, tik jas užrašyti. Taigi vertimas man – tarsi atostogos nuo nuosavų istorijų. Tuomet savo nerimstančiai vaizduotei galiu pasakyti: „Labai atsiprašau, bet juk matai, kad esu užsiėmusi! Prašau ateiti vėliau.“ Tik ji ilgai nesnaudžia, toji vaizduotė. Aš niekada nežinau, ką ji gali iškrėsti ir kada. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių – vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas, kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti vieną kitą gintarą.

1

Į SAVE

GIMIMAS 

Rodos dar vakar buvai tik sėklelė

Netyčia įkritusi man tarp minčių

Tik idėjos užuomazga

 

O dabar štai – užaugai

Jaučiu tavo judesius

Plaudama grindis

Dainuodama vaikams lopšinę

Rūšiuodama kojines

 

Pradėjau tave netyčia

Palaimingo užsimiršimo akimirką

Kas dabar bus?

 

Rangosi naujos siužeto linijos

Personažai kalba mano galvoje

Atkakliai ryškėja detalės

 

Laikas gimdyti, žinau

Bet renkuos nežinoti

 

Indai neplauti

Drabužiai nelyginti

Lovos nepaklotos

 

Nesiveržk taip stipriai iš manęs

Palauk, kol skalbiniai

Tvarkingai suguls į spintą

Kol bus suvalgytos

paskutinės vakarienės

 

Ne, liaukis! Ne!

 

Ek, tebūnie

Tavo valia…

 

KIEK  KARTŲ

 

Kiek kartų tavęs atsižadėjau

Paniekinau

Apsimečiau, kad nepažįstu

 

O tu ištikimai sekei iš paskos

Kaip šuo, kuris myli net ujamas

 

Kiek kartų su tavimi skyriausi

 

Vijau iš namų

Pakeičiau spynas

 

Tu vis grįždavai

Pro rakto skylutę

Pro orlaides kartu su vėju

 

Kantriai tarsi motina

Kęsdavai mano ožiavimąsi

Pabėgimą į darbus ar santykius

Pastangas apsimesti tuo, kas nesu

 

Tarsi mylintis tėvas

Supdavai glėbyje

Kai parsliūkindavau

Apipešiota

Nuvarvėjusiu tušu

Girta nuo gyvenimo

 

Neprašydavai, kad atgailaučiau

Neklupdydavai kampe ant žirnių

 

Tik duodavai

Baltą popieriaus lapą, rašiklį

 

O jei nebepajėgdavau jo nulaikyti

Drebančiom rankom

 

Įrašydavai man žodžius

Tiesiai į širdį

 

PALAIMINIMAS

 

Baba

Man dažnai

Sapnuose pasirodo

 

Štai ir šiąnakt atėjo

Didžiai susirūpinus

 

Vėl eilėraščius rašai? – klausia.

 

Žiūrėk

Kad tik ko neišeitų.

 

O tai vyras paliks.

 

Kas paskui tave ims

Pagyvenusią.

 

Ką žmonės pasakys

Ir kaip čia atrodys.

 

Bent jau būk atsargi

 

Venk moterų tuščiais kibirais

 

Apeik iš tolo

Juodus katinus

 

Neik per kapines

Mėnesio tryliktą dieną

 

Ale ką jau

Matau, kad kitaip negali

 

Eikš, palaiminsiu

 

SUSIGRĄŽINIMAS

 

Surankioju save

Nuo grindų

Po šapelį

 

Susišluoju

Iš kiekvieno kampo

Po trupinį

 

Iškratau

Iš senų rankinių

 

Nugrandau

Nuo pridegusių keptuvių

 

Nulaižau

Tau nuo krūtinės

 

Iščiulpiu

Vaikams iš tarpupirščių

 

Godžiai susiglemžiu

Viską, ką buvau išdalinusi

Lengva ranka išmėčiusi

 

Įlindus į kampą

Šiepiu dantis ir urzgiu

Net kai nieks nebegraso atimti

 

PRIEŠ AUDRĄ

 

Laukimas kybo virš galvos

Kartu su debesim

 

Tvanki tyka

Išsklinda po laukus

 

Tik vėjo malūnėlis

Nepailsdamas vis tarška

Tarsi įkyri kaimynė

 

Kuri seniai pasislėpė

Namuos, pabūgus

Vis tirštėjančios tamsos

 

O vėjas šiurkščiai glamonėja

Ką tik išskalbtas paklodes

 

Baltas ir nekaltas

Lyg nieks ant jų

Dar niekuomet nesimylėjo

 

Staiga dangus suskyla

Kaip aprūkęs stiklas

Ir pažyra šukėm

 

O aš išsitiesiu visu ūgiu

Sutikdama sau lygią

 

Išrauk mane su šaknimis

Nunešk ant vėjo keteros

 

Ten, kur derlinga žemė

Pasirengusi priimti

Mano subrandintas sėklas

 

Neklausinėdama,

Kas gi iš jų išaugs

Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka

2

IŠ (ŠEIMOS) FRONTO

 

VIRTUVĖJE

 

Kas vakarą

Skiriame pasimatymą

Prie viryklės

 

Kas vakarienei?

(Ar manęs pasiilgai?)

 

Virtos bulvės su padažu

(Taip, tu juk žinai)

 

Palei garuojančius puodus

Stovim įraudę, sunkiai alsuodami

 

Aistringai žvanginam

Peiliais, šakutėm

 

Ir vėl bulvės?

(Noriu pabūt su tavim)

 

Vaikai jas mėgsta

(Dabar neturiu laiko)

 

Siekdami lėkščių

Lyg netyčia susiduriam

 

Ir vėl skubiai atsitraukiam

Puodų dangčiais apsiginklavę

 

SUSITIKIMAS

 

Pagaliau

Diena baigiasi

 

Pasakos pasektos

Žaislai sutvarkyti

Vaikai pagaliau užmigdyti

 

Tylu

Kad net atima žadą

 

Griūnu į lovą

Apdujus iš nuovargio

 

Apgraibom nusirengiu

Guliu nuoga

Išsipleikusi

 

Kojos neskustos

Plaukai susivėlę

Dantys, ir tie nevalyti

 

Nieko o nieko nenoriu

 

Net jei penki bradai pitai

Šoktų striptizą

Stručių plunksnomis apsikaišę

 

Man būtų vis vien

 

Bet čia virsteli durys

Tu įsėlini

Nesiskutęs

Dvelkiantis prakaitu

 

Jokio šampano, gėlių

Pažadų mylėt iki grabo lentos

 

Tiktai sumurki

„Aš be tavęs negaliu“

 

Ir naktis štai prasideda

 

 

NORŲ SKRYNELĖ

 

„Mano raktelis!

Jis užkrito už lovos!“

 

Tu stovi tarpdury

Basa, trumpais naktinukais

 

Lopšinės seniai išgiedotos

Nuovargis lipdo akis

 

Rytoj man į darbą

Pageidaučiau

Trupučio ramybės

 

„Mama! Mano raktelis!“

 

„Koks dar raktelis?

Kodėl tu ne lovoj?“

 

Mano pyktis

Užgniaužtas

Dėl to dar baisesnis

Prikausto tave prie grindų

 

Bet vis tiek atkakliai

Pakartoji

 

„Raktelis! Nuo norų skrynelės!

Padėk jį surasti!“

 

Staiga pabundu

Lyg iš sapno

 

Juk tokį raktelis ir aš

Kadaise pametus esu!

Iki šiol jo vis ieškau…

 

Ropščiuosi iš lovos

Dundu į tavo kambarį

 

Klaupiuosi ant kelių

Šliaužioju ir čiupinėju

 

Tarp žaislų ir išmėtytų kojinių

Tarp savo praeities draiskanų

Naršau it pamišusi

 

„Štai jis! Tu jį radai!“

Radau, kokia laimė

 

TĖVO BARZDA

 

Daugelį metų laikiau

Stalčiaus dugne

Tavo embrioną

 

Vis nedrįsau

Išmesti

 

O gal dar

Atgysi?

 

Buvai mažas ir susigūžęs

 

O taip norėjau, kad taptum

Neaprėpiamas

Visur esąs

Galingas

 

Kad galėčiau pasislėpti

Tau pažastyje

 

Užmigti barzdoje

Lyg lizdelyje

 

***

Kartą sutikau tave

feisbuke

 

Buvai beveik tikras

 

Nuotraukas keitei

Tarsi žmonas

 

Žadei futbolą

Su savo vaikų galvomis

 

Beldžiausi

Į kompiuterio stiklą

 

Ir vis laukiau

Kol tau užaugs barzda

 

Kol ji nusidrieks

Machačkalos gatvėmis

 

Vešli ir juoda

Sugers ant grindinio telkšantį

Herojų kraują

 

Sūnų netekusios motinos

Ja šluostysis ašaras

Keikdamos Alacho karius

Ir melsdamos to paties

Alacho pasigailėti

 

Vis dar laukiu, kol toji barzda

išsirangys per Kaukazo kalnus

tarsi gyvatė įšliauš per langą

į mano namus

 

Kad aš galėčiau

į ją įsikniaubti

ir užmigti

bent kartą

saugi.

Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

3

MOTERŲ ISTORIJOS

 

I

 KAMBARYS

 

Slepiamės

už kavos puodelių

(cappuccino, latte, machiatto)

madingų apdarų

(zara, next, victoria’s secret)

už savo karjerų

(CEO, CFO, COO)

 

Mūsų vyrai – sėkmingi,

Vaikai – teisingai ugdomi,

O mes – daug pasiekusios.

 

Šypsomės

Aštriais dantimis

 

Ant puodelių

Paliekam raudonus

Lūpdažių pėdsakus

 

 

II

KITAS KAMBARYS

 

Žiūrim viena į kitą

Nuogos

Randuotos

Pailsusios

 

Pasenau

Jis manęs nebemyli

Mano krūtys nukaro

Liemuo niekuomet nebebus toks, kaip buvęs

 

Mano kūdikis sunkiai serga

Apraudojau jį dar nemirusį

 

Nerandu darbo

Nežinau, kas esu ir ko noriu

 

Sudedam savo rūbus į katilą

Purvinus kruvinus sudėvėtus

Virinam skalbiam skalaujam

 

Tol, kol vėl tampa balti ir skaistūs

 

Tol, kol nebesvarbu,

Kur kieno suknelė ar palaidinė

 

 

III

 UŽ KAMBARIŲ

 

Į gaivų girios šnaresį

panyram

 

Ir nuplaukiam

Be jokių pastangų

 

Ne žmonos mes

Ne motinos

Ne moterys

 

Tiktai bebalsės žuvys

verpete

 

Giria ištvinsta

Išsilieja

 

O mes iš lėto

Palaimingai

Grimztam

 

Pro čiuptuvus

šakų

 

Pro vėjų

Jūržoles

 

Į susiraizgiusią

Šaknų koralų tylą

Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuortauka
Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuotrauka

Aidas Jurašius: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“

Aidas Jurašius. Iš dabarties
Aidas Jurašius. Iš dabarties

Aidas Jurašius: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“

Mielas Aidai, sunku būtų rasti Lietuvoje kitą rašytoją, kuris labiau nei Jūs tiktų kalbėtis apie debiutus. Esate laimėjęs Pirmosios knygos konkursą, tą žymųjį Rašytojų sąjungos leidyklos konkursą, trumpai vadinamą PK. Jo dėka 2011 metais pasirodė Jūsų poezijos knyga „Alberto Salvatjero gyvenimas“. Vėliau – I vieta  radijo pjesių konkurse („Sugrįžimas į savaną“, 2014). Esate ir ,,Literatūros ir meno“ savaitraščio prozos konkurso laureatas (apsakymas ,,Žmogus prie durų“, 2014).

Ir… pagaliau, vaikų literatūros gerbėjų džiaugsmui, tapote antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2015) pirmuoju laureatu (knyga ,,Akmenėlių pasakos“), Aldonos Liobytės premijos laureatu (IBBY apdovanojimas už sėkmingą debiutą).

Taigi pirmasis klausimas tik apie tai: jei ne konkursai, ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį?

Niekada negalvojau apie save kaip etatinį debiutantą. Manau, tikrasis debiutas yra pirmoji publikacija arba knyga, visa kita – tiesiog eksperimentavimas ar, skambiai šnekant, kūrybinio kelio paieškos.

O konkursai… Vadinamoji PK – savaime besiperšantis pasirinkimas kiekvienam jaunam autoriui, kuris nutaria pabandyti išleisti knygą. Tradicija, leidyklos vardas, kritikų dėmesys debiutantams… Laimėjau tą konkursą ne iškart, bet kitų alternatyvų net neieškojau, tik nuosekliai, kaip ir dera žemaičiui, kasmet tobulinau rankraštį.

Visi kiti konkursai buvo beveik atsitiktinis dalykas. Po PK apniko kažkokia apatija, tarsi nebeturėjau motyvacijos rašyti. Pasižymėdavau vieną kitą kilusią idėją, bet jas įgyvendinti rankos nekilo. Sukosi mintis ir apie pasakų knygą, kol galiausiai kažkur pamačiau skelbimą apie antrąjį nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Pasinaudojau tuo lyg stimulu „išsijudinti“.

Ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį be konkursų? Periodikoje publikavausi nuo studijų laikų, o tai jau taip pat suteikia šiokių tokių teisių į literato vardą. Knygos išleidimas – sudėtingesnis ir brangesnis dalykas, net nežinau, kaip būtų sekęsi be konkursų. Jų privalumas tas, kad jie (bent jau teoriškai) organizuojami sportiniu principu: yra taisyklės, komisija, organizatorių įsipareigojimai. Laimėjai – tave išleido, ir niekam nesi skolingas. Kita vertus, yra žmonių, kurie nedalyvauja konkursuose arba jų nelaimi, bet kažką rašo ir publikuojasi, tad konkursai tikrai nėra vienintelis būdas įžengti į rašytojų pasaulį.

Galiausiai nesijaučiau kaip nors ypatingai į jį įžengęs. Tapti „profesionalu“ (ką tai Lietuvoj bereikštų) nesiruošiu, nes man patinka buvimas nuošalėje, atpalaiduojantis nuo visokių kompromisų ir prievolių.

Papasakokite, kur augote ir kaip? Ką skaitėte vaikystėje, paauglystėje? Kas buvo Jūsų mokytojai, įkvėpėjai? Norime sužinoti ir apie tai, kokius žaidimus vaikystėje žaidėte. 

Gimiau ir augau Naujoje Akmenėje. Kažko ypatingo ten nebuvo: paprastas provincijos miestelis su visais tradiciniais provincijos atributais. Skaityti savo noru, rodos, pradėjau ankstokai: daugiausia visokio plauko nuotykinius romanus apie indėnus, piratus ir riterius. Vėliau, žinoma, perėjau prie rimtesnės literatūros: klasikos, poezijos. Ypatingo poveikio iš šalies lyg ir nepatyriau: savo valia užsirašiau į bibliotekas, ten eidavau ir rinkdavausi pagal skonį. Ir tai tik į gera, nes rekomendacijos ir kažko, netgi pozityvių dalykų, brukimas kartais kelia priešišką reakciją. Visai įmanoma, kad jei niekas nebūtų kalęs į galvą, jog privalau domėtis automobiliais ir jausti nenumaldomą trauką varžtams ir atsuktuvams, dabar būčiau automechaniku.

Iš vaikystės.
Iš vaikystės.

Žaidimai… Lankiau krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką, taip pat šokius ir muzikos mokyklą, nors pastarieji užsiėmimai buvo labiau mamos iniciatyva, tad ilgai netruko. Turėjau ir „asmeninių“ pramogų. Pokalbio apie knygas kontekste gal svarbiausias buvo „kunigo“ žaidimas. Kažkuriuo metu buvo nutarta privesti mane pirmos Komunijos, taigi vieną vasarą su močiute dažnai lankydavausi bažnyčioje. Žinoma, ta mistinė atmosfera visai patiko, bet didžiausią įspūdį darė su knyga pasirodydavęs kunigas. Jis lipdavo su ja į sakyklą, ten skaitydavo kažkokius miglotus žodžius, o paskui juos aiškindavo. Matyt, nutariau, kad suprantantis knygas yra „kietas“: jis žino kažką svarbaus, tai, ko nežino sėdintieji apačioje. Taigi grįžęs iš kaimo susiradau pačią storiausią knygą (rodos, tai buvo rusų kalbos žodynas) ir žaidžiau „kunigą“: atsiversdavau bet kurioje vietoje ir kažką „protingo“ marmaliuodavau. Atrodė, kad knygose slypi kažkokios didžios paslaptys, tad, be abejo, netrukus ėmiau jų ieškoti skaitydamas. Storos knygos iki šiol kelia kažkokį malonų virpuliuką. Šiaip ar taip, turint omeny, kad dabar santykiai su religija, pavadinkim, šaltoki, gana ironiška, jog postūmį prie knygų gavau iš tokio šaltinio.

O Jūsų dabartis? Kuo esate, kaip jaučiatės, ar manote, kad Lietuvai reikia menininkų – tokių kaip Jūs ar Jums artimi?

Sunku pačiam apibrėžti savo reikalingumą. Nacionaline vertybe tikrai nesijaučiu, o ir apskritai turbūt tas reikalingumas nėra duotybė: pats turi įrodyti, kad esi reikalingas. Galiausiai kūryba man tik šalutinė veikla, o tai savotiškai atriša rankas ir atmeta būtinybę deklaruoti savo svarbą. Jei kepčiau knygas vieną po kitos ir niekas nenorėtų jų leisti, turbūt jausčiausi nereikalingas. Kita vertus, gal pakaktų sveiko proto ir savikritiškumo nutarti užsiimti kita veikla, jei jau nesugebi sudominti kūryba. Kažkuria prasme apie menininkų reikalingumą galbūt apskirtai neverta kalbėti: jie tik paslaugos tiekėjai, tad ir jų reikalingumą lemia teikiamos paslaugos kokybė ir poreikis, o ne jie patys.

Iš studijų laikų.
Iš studijų laikų.

Skaitydami Jūsų ,,Akmenukų pasakas“, mes, keli vaikų literatūros gerbėjai, bandėme diskutuoti, kurio pasakų kūrėjo klasiko tradicija sekate. Jeigu sekate… Hoffmanno, Anderseno, pasaulio tautų pasakos… Ar Jums tai svarbu?

Vaikystėje pasakų beveik neskaičiau. Tada, kai derėjo skaityti, jos – ypač lietuvių liaudies – atrodė kažkokios bauginančios. Tai kažkam akį išlupo, tai ranką nurovė, tai galvą nukirto… Be to, visa tai pasakojama šokiruojančiai atsainiu tonu, lyg apie smulkmeną. O kur dar meniškos iliustracijos, kurių tikslas, matyt, buvo toks: jei nepavyko vaiko įbauginti tekstu, „pribaikim“ jį piešiniu. Trumpai kalbant, pasakos man siejosi su kažkokių fiziškai deformuotų žmonių ir žvėrių, turinčių keistų polinkių vienas kitą žaloti, pasauliu. Vienintelė pasakų knyga, kuri tuo metų padarė įspūdį – Vilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“. Tiesa, ji taip pat baisoka…

Taigi mano pažintis su pasakų tradicija gana ribota, o ar tai į gera, ar į bloga – sunku pasakyti. Kita vertus, šiais laikais gyventi kažkokioje kultūrinėje atskirtyje neįmanoma, įvairios tradicijos veikia jei ne tiesiogiai, tai per vienokius ar kitokius tarpininkus. Pavyzdžiui, esu išvertęs bene tris Jevgenijaus Švarco pjeses, sukurtas Anderseno pasakų motyvais, taigi ši tradicija turbūt neišvengiamai padarė man kažkokį poveikį. O štai minėtasis V. Hauffas nebūtų rašęs taip, kaip rašė, jei ne Hoffmanno įtaka.

Tikėtina, kad mano „Akmenukus“ susieti su kokia nors konkrečia tradicija sunku ir dėl kitos priežasties. Rašymo procesas vyko taip: atrinkau krūvą įdomesnių akmenėlių, paskui juos tyrinėjau ir bandžiau suvokti, kokias asociacijas jie kelia mano vaizduotei. Dėl to knyga šiek tiek chaotiška teminiu ar nuotaikos požiūriu, tačiau nebandžiau to šlifuoti, nes jungiamoji grandis yra akmenukai. Jie labai įvairūs, tad logiška, kad ir jų istorijos įvairios. Knygoje sakoma, kad šias istorijas man pasekė patys akmenukai, ir dalis tiesos tame yra, net jei „normaliame“ pasaulyje tai skamba šiek tiek šizofreniškai. Galbūt dėl to sunkoka identifikuoti ir labiausiai paveikusią tradiciją.

Kitas dalykas, kad nenoriu tapatintis su tradiciniu autoriaus, kaip visažinio nuo kalno pamokslą rėžiančio išminčiaus, vaidmeniu. Dėl šios priežasties su bičiuliu įkūrėme svetainę http://akmenukupasakos.lt, kur žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, gali siųsti savo „išgirstas“ akmenukų istorijas. Tam tikru požiūriu ši knygutė – kvietimas žaidimui ir bendraautorystei. Skaitant „Akmenukų pasakas“ turi apimti mintis, kad ir pats gali parašyti ką nors tokio. Ir man tai svarbiau už sąsajas su konkrečia tradicija.

Jurasius_Akmenuku

Ką tik tapote Aldonos Liobytės premijos laureatu – už sėkmingą vaikų literatūros debiutą. Aldona Liobytė – ar Jums pažįstama, ar svarbi? Aidai, prašom nemanyti, kad Jus egzaminuoju. Man tik įdomu, kaip susitinka tolimos kartos ‒ Liobytė ir Jurašius.   

Gal penkiolikos metų ėmiau sudarinėti perskaitytų knygų sąrašą. Ką skaičiau iki tol, deja, neturiu galimybės patikrinti, nes, kaip ir turbūt daugeliui vaikų, labiau rūpėjo pats tekstas, o ne autoriaus pavardė. Taigi, jei ir skaičiau vaikystėje Aldonos Liobytės kūrybą – šito nepamenu.

Sužinojęs, kad tapau Aldonos Liobytės premijos laureatu, pasiėmiau iš bibliotekos jos pasakų knygą ir, kaip tikiuosi, atnaujinau pažintį su šia rašytoja. Pasakos pasirodė gražios ir poetiškos, parašytos labai vaizdinga kalba (gerokai vaizdingesne nei manoji). Ar susitinka tolimos kartos? Žinoma. Kur jos dėsis. Priežastys, dėl kurių žmonės apskritai kuria, turbūt nesikeičia nuo senų senovės, ir tai savaime reiškia tradicijos tęsimą.

Esate vertėjas. Ką reiškia Jums gilintis į kito žmogaus tekstą? Kodėl tai darote? Ką reiškia vertėjo darbas rašytojui? Padeda tobulėti ar…?

Vaikystėje buvau pakvaišęs nuo K. May’aus romano „Vinetu“. Jis man taip patiko, kad pirmą kartą gyvenime atkreipiau dėmesį į vertėjo pavardę (iki šiol ir naktį pažadintas pasakyčiau, kad vertė Teodoras Četrauskas). Rodos, tuo metu kilo mintis ir pačiam pabandyti versti, bet greitai atsisakiau šios užmačios, nes paaiškėjo, kad rašyti vis dėlto įdomiau.

Dabar vertimai man tiesiog darbas. Nesu linkęs jo apgaubti romantiška aura ar mistifikuoti save iki tarpininko tarp kalbų ir kultūrų. Taip, kai verti ką nors labai sau artimo, išgyveni kūrybinį įkvėpimą, tampi tarsi bendraautoriumi – kažką tokio patyriau versdamas neseniai išėjusius rusų klasiko Leonido Andrejevo kūrinius „Šėtono dienoraštis“ ir „Judas Iskarijotas“ (jei galėčiau rinktis, kokio svetimo kūrinio autoriumi norėčiau būti, rinkčiausi „Judą“). Deja, tai, kas tau artima, nebūtinai verta leidyklos investicijų, taigi kartais tenka versti knygas, kurios ne itin traukia. Įsivaizduoju save kaip amatininką. Pavyzdžiui, stalių: užsakė stalą – gaminu stalą, užsakė kėdę – darau kėdę. Netapatinu vertėjo darbo su saviraiška, nebent išskirtinais atvejais.

Naudos šis darbas rašytojui turbūt duoda. Praplečia žodyną, šiaip moko valdyti kalbą. Nors man gal svarbiausia, kad knygų vertimai priverčia tapti vienos ar kitos srities… na, gal ne specialistu, bet šokiu tokiu žinovu. Štai neseniai išverčiau dvi istorinio pobūdžio knygas – apie Šumero ir Senovės Egipto kultūras. Žinoma, šumerologu ar egiptologu nuo to netapau, bet sužinojau daug įdomių dalykų. Manau, tai vienaip ar kitaip atsispindės ir kūryboje.

Štai klausimas, kurį ir džiugu, ir baugu pateikti: kuo šiuo metu, šią akimirką labiausiai norite būti? Vertėju? Poetu? Dramaturgu? Vaikų rašytoju? O gal norai visai kitokie, gal…

Visos minėtos „profesijos“ yra tos pačios veiklos atšakos. Tarp jų nėra kokio nors prieštaravimo, tad rašydamas pjesę ar pasaką didelio skirtumo nejaučiu. Tiesiog esi literatas, turi idėją ir bandai ją įgyvendinti atsižvelgdamas į jos specifiką.

Kuo norėčiau būti šiuo metu? Turbūt tuo, kuo esu. Verčiu knygą apie operos istoriją, taigi esu vertėjas. Rašau keletą pjesių, taigi esu dramaturgas. Vasarą žadu rašyti apsakymų rinkinį suaugusiesiems ir knygutę vaikams. Kalbant apie tolimesnę ateitį, norėčiau išbandyti jėgas poezijos vertimuose ir stambesniuose prozos žanruose. Taip pat būtų įdomu rašyti kino scenarijų. Pastaruoju metu vis labiau domina literatūros galimybės sąveikauti su vizualiaisiais menais, pavyzdžiui, fotografija. Bet apskritai į jokius rėmus savęs nespraudžiu: ką gali žinoti, gal po savaitės staiga sugalvosiu rašyti poemą ar detektyvinį romaną.

Kalbėjosi  Gintarė Adomaitytė     

Nuotraukos iš A. Jurašiaus asmeninio archyvo   

,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Arba

Kas nutiko studentei Ievai?

,,Kas nutiko susitikus“ – pirmoji Ievos Kapt (Kasperavičiūtės) knyga. Tai – eilėraščiai vaikams. Ši knyga antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė trečiąją vietą.

Pirmasis mano klausimas, Ieva, gal keistas ir netikėtas. Prisimenu Naisius, konkurso apdovanojimo iškilmes. Visų pirma dėkojai mamai. Juk ne šiaip sau, ne vien todėl, kad mama?

Tikrai ne šiaip sau – mama visada skatino mane kurti, rašyti… Mano mama jaunystėje pati rašė eilėraštukus. O kai aš buvau maža – man skaitė gražiausius lietuviškus eilėraščius, kurie man kaip įkrito į ausį, taip neiškrito iki šiandien.

Kokie ryškiausi Tavo vaikystės prisiminimai? Eilėraščiuose radau Raseinius, dabar esi vilnietė… Iš kur Tu?

Gimiau Šiauliuose, ten gyvenau pirmuosius savo metus. Bet gerai atsimenu daugiabučių kiemą, kur galėjai greit susirasti keisčiausių draugų ir visą dieną karstytis. Pamenu Šiaulių traukinių stotį, kur su tėčiu mojuodavom išvykstantiems traukiniams, taip pat ir didelį, painų Šiaulių fontaną, kuriuo laksčiau kaip po labirintą, kol nepaslydo koja… Užtat pėdsaką iš gimto miesto nešiojuosi ir dabar – ant viršutinės lūpos. O Raseiniuose atsiradome, kai truputį ūgtelėjau. Čia praleidau nuostabias vaikystės vasaras, kurias atsimenu taip sodriai žalias, kvepiančias uogomis, Dubysa…  Tie vaikystės lobiai, kuriuos turėjom džiaugsmo patirti, kartais mums taip ryškiai grįžta, savo jausmu ir spalvomis. Kartais dar prisimeni, kaip tada viskas atrodė stebuklinga! O šiandien nieko nebestebina.

Su pusbroliu prie Baltijos.
Su pusbroliu prie Baltijos.

Kaip sekėsi Tau mokykloje? O dabar, kai studijuoji mediciną? Klausiu ne apie Tavo pažymius ar egzaminius, jokiu būdu ne. Gal labiau apie švietimo sistemą. Ar jauteisi mokykloje (ir ar jautiesi aukštojoje mokykloje) savimi? 

Mokykloj sekėsi visaip. Buvau aktyvi mergaitė, mokiausi, skaičiau, dalyvavau visokiuose konkursuose – čia jau mamos indėlis. Ir mokytojai buvo geri, palaikydavo. Bet kartu buvau jautrus vaikas. Dėl to ir klasėje nebuvo viskas taip paprasta – pasako kažką, o aš paimu į širdį. Teko ir klasę pakeisti. Vėliau labai džiaugiausi, kad pasitarusios su mama, išdrįsom pabandyti. Šiandien jau viskas kitaip ‒ didžiuojuosi savo jautrumu ir galvoju, kad tai vienas vertingiausių dalykų, kuris reikalingas kasdien ‒ darbe, šeimoje, meilėje, ligoje, visur… Ir profesijoje, kurią pasirinkau, jo ypač reikia, kas ką besakytų.

Kas nutiko medicinos studentei Ievai Kasperavičiūtei, kad pradėjo rašyti eilėraščius vaikams? Koks pirmasis impulsas? Ar ilgai reikėjo eilėraščius šllifuoti? 

Nutiko draugystė. O pamažu atėjo ir suvokimas, kad pasaulis toks didelis, o laiko turim ne tiek ir daug. Nes yra dar tiek daug paslapčių, kurias turim įminti ir tiek daug grožio, kurį galim išvysti. Ir kas šauniausia – tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų ir nesiliaujamai vyksta aplink mus. Žodžiu, kažkas apsivertė galvoje, ir tada pradėjau aiškiau matyti, jausti, girdėti… Norėjosi viską užrašyti – kokią paslaptį neša rytas, jei tik gebi atsikelti, kaip vasara moka žaisti su žmogumi, kaip kartais nesinori miške nepasiklysti… Daugybė dalykų. O taisyti teko ne kartą. Kad eilėraštis sklandžiai skambėtų, visus žodžius tenka galvoje perkratyti.

Prie labdaros ir paramos fondo "Švieskime vaikus" stendo
Prie labdaros ir paramos fondo “Švieskime vaikus” stendo

Ką skaitei vaikystėje? Ką skaitai dabar? Ar esi tas žmogus, kurį visą gyvenimą lydės vaikiškos knygos?

Vaikystėje skaičiau visas įmanomas vaikiškas knygas. Praktiškai gyvenau knygų pasaulyje. Bet labiausiai įstrigo pačios pirmosios – Violetos Palčinskaitės eilėraščiai, Justino Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“. Prieš kelerius metus susiradau tas knygas, pradėjau skaityti ir susižavėjau iš naujo. Pagalvojau, koks paprastas ir gražus gali būti eilėraštukas. Ir labai talpus – sudėti viskam, kas svarbiausia, net ir suaugusiesiems. Tai ir dabar, jei ką skaitau, ieškau to paprastumo, kažkokio lengvumo… Pavyzdžiui, Donaldo Kajoko poezija. Ji panaši kaip ši pavasario diena ‒ užtenka žvilgtelėti pro langą, ir viskas aišku, ir mažam, ir dideliam.

Autografai
Autografai

Man regis, darniai sutariate su knygos dailininke Vaida Jankūnaite. Kaip radote vina kitą?

Su Vaida kartu turėjom lietuvių kalbos pamokas. Ji buvo pagrindinė mano skaitytoja ir skatintoja. Jei nebūtų tokio užnugario, nebūčiau pagalvojusi, kad gražiai galiu parašyti. O man labai patiko Vaidos piešinukai, tokie žaismingi, gyvi ir savotiški! Neturėjau jokių abejonių, kas galėtų iliustruoti knygelę, jei ji kada pasirodytų.

Kapt_virselis

Dabar esi poetė Ieva Kapt. Gal jauti norą imtis prozos? Rašyti suaugusiesiems? O gal yra dar daugiau svajonių, kuriomis gali dalintis su MENO BANGŲ skaitytojais? 

Ne per didžiausia ir poetė, kol kas tik vienas lašas – kapt J . Bet smagu, pagalvojau ‒ visi mes kapsim, kapsim, ir prikapsim įvairiausių dalykų šiame pasaulyje. Gera gyventi. Norėčiau dar daug visko padaryti! Baisu net ir svajoti. Visai norėčiau dar kada nors ką nors parašyti. Gal kai praleisiu daugiau laiko su vaikais? Ir suprasiu, o gal prisiminsiu, kas iš tikrųjų tada atrodo stebuklinga.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė

Nuortaukos iš Ievos Kasperavičiūtės asmeninio archyvo

Ignės laiškai pasauliui

 

Ignė Zarambaitė
Ignė Zarambaitė

Ignės laiškai pasauliui

Ignė Zarambaitė ‒ knygos ,,Emilio laiškas“ autorė. Ta knyga pasirodė visai neseniai, buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Labdaros ir paramos fondo ,,Švieskime vaikus“  antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse Ignė pelnė debiuto premiją.

Miela Igne, esate žmogus, sėkmingai žengiąs į literatūrą. Norime Jus pažinti. Tad prisistatykite: kas esate, ką dirbate, kur gyvenate?

Visų pirma esu Ignė, ir tiek. Dar esu dukra, sesuo, krikštamotė, katino draugė. Gyvenu Pamario krašte, Šilutės mieste, apsuptame žalumos ir vandenų. Čia gimiau, tariau pirmą žodį, pirmą kartą nušliuožiau nuo čiuožyklos ir pirmąsyk nuo jos nukritau, įlipau į pirmą medį, susiradau pirmą geriausią draugą, ėjau į pirmą klasę ir t.t. Daug pirmų nuotykių, pirmų kartų įvyko tame jaukiame mieste. Bene visi. Keletą metų praleidau Vilniuje. Ten studijavau, dirbau, pažinau daug nuostabių žmonių, išbandžiau įvairias veiklas, įgavau daug naudingos patirties. Bet sugrįžau. Ir kol kas nė akimirkai dėl to nesigailėjau. Gal dar gailėsiuosi, kas žino. O gal išvyksiu kur nors už jūrų marių. Sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tai aš ir neplanuoju. Ne dėl to, kad gailėčiau Dievui juoko. Tiesiog žinau, kad planai mėgsta apsiversti aukštyn kojom. Tegu vartosi. O man kol kas gera Šilutėje. Šiame mieste visa, kas brangiausia: šeima, pažįstami numinti takeliai, prisiminimai – ir džiaugsmingi, ir skaudūs.

Prie H. Šojaus dvaro Šilutėje
Prie H. Šojaus dvaro Šilutėje

Esu labai prisirišusi prie čionykštės gamtos. Vaikystėje dienų dienas praleisdavau kieme su kitais vaikais: bėgiodavom, karstydavomės šakomis ir turėklais, šokinėjom per upeliuką, vakarais medžių paunksmėje pasakodavom baisias istorijas. Alkūnės ir keliai buvo amžinai nubrozdinti, visur kitur – nusėta mėlynėmis. Nors visada buvau labiau aplinkos stebėtoja, bet avantiūrose irgi dalyvaudavau. Vasaromis dažnai atostogaudavau kaime, esančiame Šilutės rajone, pas močiutę. Ten įgavau potraukį kažką sėti, sodinti, auginti. Pradėjau už vasarnamio pasodinusi pupą, kuri išaugo visai graži. Ne ligi dangaus, kaip toje pasakoje, bet vis tiek… Vėliau turėjau ir savo gėlyną. Tos visos vasaros man asocijuojasi su vos prisirpusiais sodo vaisiais, kurių taip nekantru paragauti, o paragavus sutraukia burną, su drėgnos žemės ir nušienautos žolės kvapu, su paslaptingomis, baltu rūku apgaubtomis pievomis… Ir dabar ryšys su gamta nenutrūkęs. Taip gera apkabinti medį, išsitiesti ant žolės, klausytis, ką kalba žemė. Šilutės apylinkėse apstu išskirtinių vietų: Nemuno delta, senasis Rusnės miestelis, Minijos kaimas su upe vietoj centrinės gatvės, Kintai, Ventės ragas. Kai gyvenau Vilniuje, labai jų pasiilgdavau.

Keičiau gyvenamą vietą, keičiau ir darbą. Vilniuje dirbau įvairių sričių specialiste: marketingo, nekilnojamojo turto, mokesčių, o sugrįžusi galop tapau… bibliotekininke. Šiuo metu dirbu Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.

Prie Nemuno
Prie Nemuno

Mano žiniomis, Jūsų specialybė – anaiptol ne humanitarinė. Kas paskatino rašyti? Tikriausiai būta žmonių, kurie drąsino? O gal drąsiai žengiate pati sau?

Vilniaus universitete studijavau vadybą ir verslo administravimą. Mokslai sekėsi neblogai, vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad įšokau į savo vagą. Kiek save atsimenu, didžiausią pasitenkinimą jaučiu ką nors kurdama. Tuomet išdygsta sparnai, vidus prisipildo visa apimančia ramybe ir pilnatve. Ne tik rašau. Teplioju ant drobės akrilą, raizgau sapnų gaudykles, neseniai pradėjau iš modelino lipdyti lėles. Mano specialybė nėra tiesiogiai susijusi su tokia kūryba. Bet kuo gyvenime beužsiimtum, vadybos žinių taip pat naudinga turėti.

Rašyti mėgau nuo pat pradinių klasių. Pamenu, geriausius kūrinius mokytojos perskaitydavo prieš visą klasę. Mano rašiniai dažnai tarp jų patekdavo, tai buvo šioks toks įvertinimas. Bet kartais skruostus išmušdavo raudonis, mat buvau gana kuklus, uždaras vaikas, o kai kurie mano tekstai rodės per asmeniški, nevieši. Nors ten nieko asmeniško ir nebūdavo. Gimnazijoje pamėgau poezijos ir prozos interpretacijas. Labiausiai patiko analizuoti, spėlioti, ką norėjo pasakyti autorius „tarp eilučių“. Dažnai „rašydavau“ mintyse. Daugiausia vaikystėj, ankstyvoj paauglystėj. Tai buvo ir savotiški pokalbiai su savimi ir su kažkuo nematomu: apie tai, ką jaučiu, ką matau, apie ką svajoju. Daugiausia prirašytų lapų lig šiol guli mano galvoje.

Knygos pristatymas Šilutėje 1

"Emilio laiškų" pristatymas Šilutėje
“Emilio laiško” pristatymas Šilutėje

Kai persikėliau į Vilnių studijuoti, tarsi truputį nuo savęs atitolau. Intensyviai mokiausi, vaikščiojau į futbolo treniruotes, pažindinausi su nauja aplinka, naujais žmonėmis – visai nelikdavo laisvo laiko. Kartais pajausdavau, kad kažko baisiai trūksta, bet ko? Ir kartą artimas draugas sako: „Betgi tu pasakojai, kad labai mėgai rašyti, kodėl to nebedarai? Parašyk ką nors!“ Ir ryžausi pabandyti vėl. Parašiau nedidelį kūrinėlį, kuris nemažai kam patiko. Nors rankraštis ir liko gulėti stalčiuje, jis be galo vertingas man pačiai. Tai buvo mano pirmas mažytis žingsnelis. Link kūrybos, link savęs. Taigi to padrąsinimo, priminimo reikėjo.

Spėju, kad Jūsų knygos ,,Emilio laiškas“ pagrindiniai veikėjai – pašto peliukai – bėginėja tikrai po Šilutę.

Pasaka „Emilio laiškas“ prasideda taip: „Buvo toks nedidelis jaukus miestelis, išvagotas siaurų gatvelių ir apstatytas didesniais ir mažesniais namukais. To miestelio centre stovėjo keletas labai senų pastatų. Viename iš jų buvo įsikūręs paštas.“

Pažįstu kiekvieną Šilutės gatvelę, namą, užkampį. Čia gražesnis dangus, žalesni medžiai, savitai kvepia oras, pučia švelnesnis vėjas, – vien dėl to, kad čia mano gimtasis miestas. Net nežinau, ar įmanoma, kad vieta, kurioje gimei ir užaugai, būtų nebrangi. Šilutė turtinga gamta, išlikusiais šimtmečiais statiniais. Vienas jų – paštas įmantriu, bokštą primenančiu paradiniu įėjimu, visuomet skatinusiu vaizduotę. Taip, idėja apie pašto peliukus užgimė būtent ten.

Išduosiu dar vieną paslaptį – nuo šiol abu peliukai (Berta ir Liudvikas) išties tame pastate gyvena. O kas galėtų paneigti? Kai nueinu pasiimti kokį siuntinį, vis apsidairau, ar jų nematyti.

virselis

,,Emilio laiškas“ kelia norą sėsti ir parašyti tikrą, popierinį laišką. Beje, kartais tai darau… O Jūs ar rašote tokius laiškus savo artimiesiems? Ar gaunate?

Kai buvau vaikas, turėjau nemažai susirašinėjimo draugų. Vieni buvo iš tos pačios namo laiptinės, kiti – net iš svečios šalies. Vienus matydavau kiekvieną dieną, antrų – taip ir nemačiau nė sykio. Susirašinėjimas laiškais buvo savotiškas žaidimas, pramoga, bet ir kai kas rimčiau – proga pasidalinti paslaptimis, išsikalbėti, pabendrauti su artimaisiais, kurių pasiilgsti, arba svetimais, kurie nejučia tampa savi. Į vokus dėdavom ne tik prirašytus popieriaus lapus, bet ir nuotraukas, džiovintas gėles, iškarpas ar kitas mielas smulkmenas. Todėl kartais sulaukdavau išsipūtusio voko su keliais pašto ženklais. Net širdis virpėdavo iš nekantrumo, taip norėjosi greičiau atplėšti ir pažiūrėti, perskaityti! Laiškas – tai ne tik tekstas, tai kito žmogaus emocijos, prisilietimas, netgi kvapas. Todėl tikro, apčiuopiamo laiško niekada neatstos virtualus.

Bet prisipažinsiu, jau nepamenu, kada ranka rašiau laišką, tokį draugišką, neoficialų. Deja, seniai… Pati irgi pašto dėžutėje randu tik sąskaitas, reklaminius leidinius ir pranešimus apie gautus siuntinius. Galbūt Jūs ne veltui man apie tai priminėt: gal metas kam nors parašyti? Tik kam? Gal Emiliui, Bertai ar Liudvikui – pirmosios knygos veikėjams? Man taip įdomu, kaip jiems sekasi…

Knygų mugėje. Prie "Švieskime vaikus" stendo.
Knygų mugėje. Prie “Švieskime vaikus” stendo.

Noriu pakalbėti ir apie antrąjį Jūsų kūrinį. Patvirtinkite gandus: ar tikrai jis jau rado savo leidyklą ir ruošiamas spaudai? Ar galite bent kiek papasakoti, koks tai kūrinys?

Taip, mano didžiam džiaugsmui gandas ne iš piršto laužtas. Man, naujam kūriniui ir leidyklai pavyko vieniems kitus surasti. Tiesa, knyga pasirodys dar negreit, tikriausiai skaitytojus pasieks kitų metų Vilniaus knygų mugėje. Jei trumpai, tai vaikams bei jauniesiems paaugliams skirtas kūrinys apie amžiną draugystę, kurios neįveikia jokie iššūkiai, nei laikas, nei mirtis.

Galvoje knibžda ir naujos idėjos, kurios galbūt taip pat virs knygomis. Smagu, kai kas nors tavimi patiki, įžvelgia potencialą. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso debiuto premija buvo didelis ir svarbus žingsnis. Bendradarbiavimo sutartis su leidykla taip pat skatina toliau kurti, stengtis tobulėti. Būna, perskaitai tokią knygą, kad kvapą užgniaužia. Užverti paskutinį lapą, bet galvoje vis atsikartoja siužetas, sukiojasi veikėjų išsakytos mintys. Ir taip nenori su ta istorija skirtis! Ji tarsi parašyta visiems, bet, rodos, skirta tau vienam, nes tokia miela, artima. Juk tokios skaitytojo emocijos – pats geriausias įvertinimas autoriui. Kartais pagalvoju: „O, kad aš kada nors sugebėčiau šitaip rašyti!“.

Esate prozininkė, vaikų rašytoja. Ar bandote rašyti ir kitokio pobūdžio literatūrą?

Esu rašiusi fantasy tipo pasakojimą suaugusiesiems. Paauglystėje liejau mintis ir jausmus eilėmis. Bet poete tikriausiai nebūsiu… Nors niekada nesakau niekada, juk tie mūs keliai tokie vingiuoti… O kol jie vingiuoja, šie bandymai tegu guli stalčiuje. Dabar džiaugiuosi rašydama savo vidiniam vaikui ir visiems kitiems vaikams. Juk tas vaikystės pasaulis toks spalvingas, beribis, atviras, pilnas stebuklų ir neatsakytų klausimų. Taip gera jame gyventi!

Nemuno saulė
Nemuno saulė

O jau dabar – apie kitų žmonių rašytas knygas. Ką skaitėte vaikystėje? Ką mėgstate skaityti dabar?

Vaikystėje eidavau į tokią nedidukę, jaukią biblioteką, įsikūrusią namo palėpėje, reikėdavo lipti stačiais mediniais laiptais. Jau ta vieta man atrodė kažkokia pasakiška. Toje bibliotekoje dirbo puiki bibliotekininkė, kuri man pasiūlydavo be galo įdomių skaitinių. Vis parsinešdavau namo glėbį Hanso Christiano Anderseno, Charleso Dickenso, Astridos Lindgren knygų. Labai mėgau ir iki šiol mėgstu visas leidyklos „Alma littera“ leidžiamos 10+ serijos knygas: „Paslaptingas sodas“, „Poliana“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“ ir kt. Jei bibliotekoje gaudavau naują knygą su šios serijos ženklu, žinodavau, kad skaitysiu neatplėšdama akių. Tuomet negalėjau atsistebėti, kiek paimu knygą – visos įdomios. Tik dabar, suaugusi, suprantu, kokia dėkinga turiu būti bibliotekininkei, sugebėjusiai sudominti, neatgrasyti nuo skaitymo, supažindinusiai su vaikų literatūros klasika tapusiais kūriniais. Dabar pati esu bibliotekininkė ir suvokiu, kaip svarbu pasiūlyti tinkamą, gerą knygą žmogui, ypač vaikui. Jau nekalbu, kokia didžiulė atsakomybė yra rašyti ir leisti kūrinius vaikams!

Pati šiuo metu skaitau viską: vaikų, paauglių, suaugusiųjų literatūrą. Rašau vaikams, paaugliams, tačiau dirbu bibliotekos suaugusiųjų aptarnavimo skyriuje. Turiu nemažai aprėpti… Nors kuo daugiau skaitau, tuo labiau ima atrodyti, kad dar nieko nesu skaičiusi! Nes dar liko tiek puikių, tačiau nei karto neatverstų knygų! O pasaulį vis išvysta naujos…

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė    

Nuotraukos iš Ignės Zarambaitės asmeninio archyvo

 

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė: „Pasaulis vientisas, ir jei jam atsiveri, jis visur yra toks pat dosnus.“

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė: „Pasaulis vientisas,

ir jei jam atsiveri, jis visur yra toks pat dosnus.“

 

Man labai patiko žodžiai iš Tavo internetinės svetainės vitale.lt: „…esu tam, kad papasakočiau“. Dažniausiai pasakoji apie savo, kaip asmenybės, kaip kūrėjos, kaip moters ir mamos, patirtis. Apie tai ‒ ir pirmoji Tavo poezijos knyga „Kvėpuoju“. Vis dėlto „Meno bangoms“ labai svarbu paklausti autorių apie jų šaknis, santykį su gimtosiomis vietomis ‒ taigi kur ir kaip augai?

Iki paauglystės augau kaime; iki maždaug šešerių metų – tokiame kaip ir vienkiemyje. Buvo daug erdvės žvilgsniui, daug vėjų, daug saulės, daug gyvybės. Jei neidealizuojant – buvo ir liūdesio, vienatvės, nesuvokiamų draudimų, darbų ir pareigų. Tačiau stipriausiai iš to ikimokyklinio laiko iki dabar prisiminimuose liko vėjo, tylos, dainos, pasakos ir šiltos močiutės lovos pojūtis. Dar ‒ džiūstančių obuolių kvapas, šunų lojimas, snieguoti batai prie durų, stirnos už lango ir televizorius, kažką rodantis apie Maskvą ir apie vaikus grobiančius didžiulius erelius („Kapitono Granto vaikai“ ‒ jau didesnė išsiaiškinau). Paskui persikraustėme į tuo metu man labai didelę atrodžiusią Vytėnų kolūkio gyvenvientę. Tai vyko pora metų prieš atkuriant nepriklausomybę. Viskas keitėsi. Namas, į kurį atsikraustėme, man buvo labai gražus, išpuoselėtas, su rožėmis ir veronikomis, bet svetimas, nejaukus ir baugus. Jame iki šiol gyvena mano tėtis. Man šis namas kažkodėl taip ir netapo gimtaisiais namais; nors jame nugyvenau daugiau nei dešimt metų, širdis liko ten, ant kalno, pas močiutę. Gal dėl močiutės – kol ji buvo gyva. Kita vertus, pačios tų vietų apylinkės – Nemunas, Panemunės pilis, parkas, tvenkiniai, šlaitai, miškai – taip, drąsiai pavadinčiau jas savo gimtosiomis. Man jos brangios – jose daug mano istorijos, daug prisiminimų. Tos vietos su laiku keičiasi, nebe daug kas mane su jomis sieja, bet namų pojūtis yra likęs.

Koks buvo Tavo kelias į mokyklą?

Kaip ir daugelio turbūt – atvedė mama. Laukiau, kol eisiu į pirmą klasę. Tikėjau, kad bus kažkas kitaip. Įvyks stebuklas. Išsiskleisiu – dainuosiu, piešiu, turėsiu draugų. O tada atėjo rugsėjo pirmoji. Iki šiol atsimenu tą rudą uniformą ir tarybinių pėdkelnių pojūtį. Baimę – kokie visi dideli, nepažįstami. Vienišumo jausmą. Atsimenu devintokę, kuri mane vedė už rankos, skambinant pirmajam skambučiui. Kažkaip jau pirmą dieną ištiko skaudus suvokimas, kad ne apie pasakas ir ne apie stebuklus yra mokykla. Kažkiek tų iliuzijų buvo nukritę jau darželyje: privalomas pietų miegas, bauginančios rusų kalbos pamokos, Gagarino ir Lenino portretai ant spintelės su žaislais, kuriais niekada negalima žaisti, šiltas pienas ir sausainiai pavakariams… Kaip ir nebuvo blogai, bet neprisimenu ir nieko gero, šviesaus. Gal tik valytoją, kuri kartais paglostydavo galvą. O mokykloje galvos ilgai niekas neglostė. Pradinių klasių mokytoja buvo šviesi moteris, bet, sakyčiau, nebuvo ugdytoja, įkvėpėja. Tiesiog dirbo savo darbą, ir tiek. Vėliau patekau pas klasės auklėtoją, kuri buvo vyresnė, pati turbūt dar smetoniniais laikais mokyklą baigusi. Su ja buvo šiek tiek kitaip – lyg ir jaučiau, kad jai rūpime. Kažko paklausdavo, kažką parodydavo, pasidžiaugdavo mumis. Eidavom į žygius. Gal iš tiesų rūpėjom? Bet buvo ir tokių mokytojų, kad ojojoi – nei prisiminti norisi, nei kam nors palinkėti. Ir ausis sukdavo, ir „grūšes“ skusdavo, ir gerai papurtydavo… Man pačiai rankas liniuote mušdavo, kad per pamokas nepieščiau. Yra ką prisiminti. Metai kaimo mokykloje man buvo vieniši. Buvau mokytojos vaikas. O tai reiškė, kad esi tokiame kaip ir vakuume – vaikai privengia, nes bijo tavo mamos statuso, o mokytojai irgi elgiasi neadekvačiai, nes gi kolegės dukra. Tiesa, buvo pora jaunų mokytojų, kurie nepriklausė jau „susigulėjusiai“ mokyklos darbuotojų klikai, tai su jais jausdavausi laisva – žinojau, kad vertina mane objektyviai, o ir darbo su vaikais metodai jų jau buvo kitokie. Tik kad jie ilgai neužsibuvo – išvyko į geresnius darbus.

Su klase. 1989-ieji.
Su klase. 1989-ieji.

Paskui išvažiavau į gimnaziją. Norėjosi pabėgti iš kaimo, iš bendruomenės, iš visų tų nuostatų. Taip maždaug penkiolikos ir pradėjau pusiau savarankišką savo gyvenimą. Gimnazijoje jaučiausi laisviau. Atsirado nauji draugai, kitokie požiūriai, galimybės. Tačiau ne daug kur drįsdavau dalyvauti – ankstesnės, skaudžios – patyčių, išdavystės, nepasitikėjimo – patirtys dar ilgai mane lydėjo. Tuo metu pradėjau maištauti – tai buvo mano forma ieškoti savęs, bandyti nusikratyti visko, kas man nepatinka. Na ir tada paskutiniai metai mokykloje ir visas universiteto laikotarpis – nuolatinis balansavimas tarp buvimo subkultūrose ir „geros mergaitės“ įvaizdžio.

Sprendžiant iš rinkinio eilėraščių, jauti ypatingą ryšį su savo giminės moterimis. Ypač sukrečiantis, jautrus yra eilėraštis „Duobelė“ ‒ apie močiutę. Kokias pamokas išmokai iš jos?

Su močiute, kuriai skirtas šis eilėraštis, niekada nebuvome susitikusios, bet likimiškai man ji iš tiesų yra labai svarbi. Kokios pamokos? Kad gyventi reikia savo gyvenimą ir dėl savęs – džiaugsmingai, lengvai, šviesiai. Kad liga nėra išeitis, o savinaikos programos yra gilios, ir reikia gerai save pažinti, kad jas perprastum ir pakeistum. Mano giminėje, o ir man regis mūsų kultūroje yra daug aukos, aukojimosi motyvo kaip itin teigiamo, siektino dalyko. Kaip neseniai juokavau draugei ‒ kitų dėmesio sulaukdavai tik keturiais atvejais: esi labai gera mergaitė, esi labai bloga mergaitė, sergi arba miršti. Tokios sąlygos, kad būtum mylimasis. Ši nuostata yra įdiegta ir manyje. Tai va, turbūt to ir išmokau – atpažinti ją savo elgesyje ir keisti. Mylėti save tokią, kokia esu. Rūpintis savimi, kad nenusivaryčiau iki ligos. Padovanoti sau gėlių, kad nereiktų laukti, kol kažkas jų atneš prie karsto :)

O dabar ‒ fragmentas iš eilėraščio „Mano moterys. 2“:

kiek čia jūsų nėra ‒

nei daikto, nei vardo, nei gyvenimo trupinio,

nors dar liko kažkas pagal vietą,

užžėlusį tvenkinė ar jazminais sudaigstytą taką

Praskleisk to teksto uždangą mums. Papasakok ‒ kas tos Magdelė, Liucė, Steputė, Seliutė? Realios kaimynės ar personažai, gimę eilėraščiui?

Personažai, personažai! Kiek jos yra šiame tekste, tiek yra literatūriškos, fiktyvios. Tačiau kai jau pradeda ataidėti realiomis gyvenimo istorijomis, tampa kūniškos, tikros, atpažįstamos. Ir turbūt ne mano vienos giminės istorijoje rastum tokių moterų. Likimai, santykiai, detalės – juk tai bendražmogiška; tarsi priklausytume tam pačiam patyrimų laukui. O juk ir priklausome.

Ką laikytum savo pirmuoju kūrybiniu prisiminimu?

Turbūt savo poziciją išorinio pasaulio atžvilgiu – visa aplink mane vyksta, o aš tiesiog stebiu ir fiksuoju. Visai maža, iš po virtuvės stalo. Man kokie dveji? Iš po agrastų krūmo – maždaug treji. Iš už tvoros. Iš po tujų arba iš tokios gūžtelės karkluose – jau pirmoje klasėje. Autobuse – rytinės ir vakarinės kelionės į mokyklą. Prie Katedros aikštės Varpinės ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje – nuo paauglystės iki dabar. Tos akimirkos, kai pagaunu save įėjusią į kažkokį ypatingą buvimą – tarsi ištirpus vertinančiam ir nuolat mintis generuojančiam protui ir likus tik patiriančiam, sugeriančiam, nuostabos apimtam ikiprotiniam kūnui, yra man pačios stipriausios. Jose vyksta tai, iš ko paskui atsiranda tekstai.

Po mokyklos pasirinkai filologijos studijas. Kaip atėjo toks apsisprendimas? Gal buvo minčių pasukti kitu keliu?

Pasirinkau nebūdama tikra, kad tai yra mano kelias ir mano likimas. Jutau mokytojų spaudimą: juk taip gerai rašo mergaitė! Kai užsimindavau apie kitas galimas profesijas, sulaukdavau pasipriešinimo: neįstosi, ne tau, ten tik turtuolių tėvai įstoja, ten visos vietos nupirktos ir pan. O minčių buvo daug: svarsčiau apie fiziką, filosofiją, psichologiją, taip pat ‒ apie režisūrą. Bet pabandyti neišdrįsau. Kai atėjo metas pasirinkti, užrašiau lietuvių ir klasikinę filologijas. Sakyčiau, tuo metu tiek tesijaučiau esanti verta. Atsimenu, kaip mano klasės draugas niekaip nesiliovė stebėjęsis: „Su tavo galva ir duomenimis į filologiją – visiška dura!“ Atseit, kodėl ne į teisę, ne į mediciną? Tada sakiau, kad čia mano lemtis. Dabar manau, kad tiesiog neišdrįsau pasvajoti apie kažką daugiau nei būti lituaniste – mokytoja ar laikraščio redaktore. Toks štai tas mano kelias; todėl dabar labai palaikau visus, kurie po mokyklos nori pakeliauti, pasidarbuoti, paieškoti, ko iš tiesų nori gyvenime, o ne tiesiog stoti ir mokytis iš inercijos. Kita vertus, studijuodama filologiją sutikau keletą tikrai puikių žmonių. Išmokau kelis svarbius dalykus. Taigi nėra ko gailėtis. Vis dėlto, nors ir studijavau lituanistiką, mano mintys vis grįždavo ir tebegrįžta prie to, kas man visada buvo svarbu: kaip sudarytas šis pasaulis? Kaip veikia žmogus? Kokia yra mūsų prigimtis? Tai tarsi kažkoks gelminis noras pažinti, kas slypi už paviršiaus, prigimtinis smalsumas, išvedantis žmogų už nusistovėjusios ribos. Už jį dar mokykloje gaudavau barti – kad per daug klausimų „kodėl“. Dabar mane pačią tas „kodėl“ kartais suerzina, nes užuot pasidžiaugusi tuo, ką turiu, vis nerimstu ir ieškau kažin ko giliau.

Papasakok apie savo įspūdžius iš Jurbarko „atklydus“ į Vilnių. Turbūt nebuvo lengva?

Kad buvo lengva, labai lengva ir džiugu. Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau miestą, jaučiau, kad noriu gyventi mieste. Man čia labai daug kas patiko ir tebepatinka. Vienintelis dalykas, ko pasigesdavau, – tai daugiau gamtos ženklų keičiantis paros laikui, metų laikams. Juos buvau išmokusi pažinti kaime – tirštėjančios sutemos, tilstantys garsai, ryto atbudimas su paukščiais, vandens gurmėjimas tirpstant ledui prie namo pamato, obuolių kvapas rudenį… Bet prieš kokius ketverius metus perpratau juos ir miesto žemėlapyje! Tiesiog vieną dieną pajutau, kad visa mieste yra taip pat kaip ir kaime, tik mano atidumo reikia šiek tiek daugiau. Pasaulis vientisas, ir jei jam atsiveri, jis visur yra toks pat dosnus. Nuo tada matau, girdžiu – tylą mieste, asfaltą skeliančią pavasarinę gyvybę, tarp kaštonų šmirinėjančias skruzdėles… Galbūt kada nors gyvensiu kitame mieste. Arba ne mieste. Nesu prisirišusi prie Vilniaus tiek, kad sakyčiau, jog jis visam gyvenimui. Bet man čia gera.

Kokie dėstytojai darė didžiausią įtaką?

Tie, kurie mylėjo savo darbą – dėstė gyvybingai, kėlė klausimus, diskutuodavo. Tie, kurie studentus laikė žmonėmis, elgėsi su jais atvirai ir pagarbiai. Ne visi tokie buvo.

Spėju, turi ir gyvenimo mokytojų… Kas jos?

Daug jų. Kiekviename etape vis skirtingos. Yra kelios man labai svarbios giminės moterys. Kelios draugių mamos. Kelios bičiulės, kurios yra vyresnės už mane arba tiesiog turi daugiau gyvenimiškos patirties ir išminties. Tai tos moterys, kurios vien savo buvimu padeda man išbūti sunkiose akimirkose ir su kuriomis pasidalinu džiaugsmu. Yra ir daug moterų, kurių asmeniškai nepažįstu, bet jos mane įkvepia savo darbais, kūryba, pozicija. Mokslininkių. Medikių. Rašytojų. Atlikėjų. Su kai kuriom labai norėčiau susipažinti. Gal gyvenimas suves:)

Ant Tavo knygos nugarėlės yra įrašas, kad jos paskirtis ‒ „padėti mums prisiminti, kad esam gyvi“. Sutinku, kad tai svarbu. Todėl paklausiu ‒ kas nutinka, kad pamirštame?

Tada bėgame. Skubame. Dirbame. Perkame. Ėdame. Žiūrime televizorių ar naršome. Pykstamės. Susireikšminame. Negirdime, nematome, nejaučiame nei kitų, nei savęs. Gyvename kitų gyvenimus. Arba iš viso negyvename. Smerkiame. Vartojame. Apkalbame. Būname trumparegiai. Manau, kad man taip buvo daug metų.

Ir Tavo knygoje, ir tinklaraščio įrašuose, kuriuos norisi vadinti pasidalijimais, randu nemažai skaudžių patirčių. Kas teikia stiprybės apie tai šitaip drąsiai kalbėti?

Pirmiausia tikėjimas atvirumo jėga. Kai esi atviras, esi nepažeidžiamas. Nebeturi ko slėpti ir prarasti. Esi švarus prieš save ir kitus. Taip pat tikėjimas pasidalijimo jėga. Žinojimas, kad tavo patirtis gali būti naudinga kitam. Gali padėti atpažinti, įsivardyti, paleisti. Ateities kartoms linkiu kuo didesnio atvirumo. Jis veda į supratimą, toleranciją, bendrystę. Yra toks puikus 2015 m. prancūzų dokumentinis filmas „Human“. Jis apie tai. Pažiūrėkite. Svarbu paminėti, kad iki tokio atviro kalbėjimo ėjau ilgą kelią. Pirmiausia viena, netgi vieniša, tyloje. Paskui atradau bendrakeleivių. Su jais išmokau pasitikėti, atsiverti, kalbėtis. Tai procesas. Jis tebevyksta. Ir turbūt vyks iki pat mano gyvenimo pabaigos. Tai, kad nutariau šia knyga prabilti būtent šiais tekstais (o juk galėjau kai kurių nedėti, pakeisti „lengvesniais“), man pačiai yra labai svarbu. Nes tikėjimas literatūros galia žmogui yra trečiasis mano stiprybės šaltinis. Visa, kas yra knygoje, yra ir fiktyvu, literatūriška, ir realu, faktiška – tiek, kiek rezonuoja skaitančiojo kūne. Knyga kalba įvairiais balsai: mergaitės, augančios agresijos ir susvetimėjimo aplinkoje; paauglės, išbandančios gyvenimo paribius; kūdikio, ateinančio į jo nelaukiantį, nešvelnų pasaulį; nuo krūties vėžio mirštančios moters; išprievartautos mažylės; gimdančios moters; nuo kūno atsiskyrinėjančios sielos. Tokia paprasta ir kartu gal neįprasta ta mano kaip žmogaus ir kaip autorės pozicija: noriu įgarsinti dažnai nutylimą, negirdimą lyg ir „normalaus“ žmogaus pusę. Esu patyrusi ir tebepatiriu, kiek daug skausmo, tuštumos, abejingumo, vienatvės slypi už to neva „normalumo“. Kita vertus, noriu atskleisti ir tai, kad visada yra pasirinkimas, galimybė išeiti iš užburto rato, gydytis praeities žaizdas. Todėl siekiau, kad knyga kaip visuma, nepaisant joje egzistuojančių sunkios tematikos tekstų, būtų šviesi, skaidri ir lengva. Kad apimtų gyvenimo įvairovę. Visą ciklą: nuo pirmojo įkvėpimo iki paskutinio iškvėpimo. Ir tarp jų būna visko. Svarbu tas patirtis išgyventi sąmoningai.

„Meno bangos“ buvo sumanytos kaip „kultūros svetainė jaunuomenei“, taigi jas skaito nemažai vyresniųjų klasių moksleivių iš regionų, kuriuose gyvenimas teka šiek tiek kitaip nei sostinėje. Ką pirmiausia galėtum jiems pasakyti? Ko palinkėtum?

Drąsos klausti, atvirumo sau bei kitiems ir tikėjimo, kad viskas tik į gera:)

Ačiū!     

Vitalija 2002-aisiais.
Vitalija 2002-aisiais.

Kalbino Neringa Mikalauskienė. Nuotraukos iš asmeninio V. Pilipauskaitės-Butkienės archyvo.

 

 

 

Kvėpuoti pasauliu

Vit_virselis

Kvėpuoti pasauliu

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Įdomi ta Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija. Paskelbiamas konkursas, suplaukia rankraščiai ir prasideda spėliojimai ‒ o kas šį kartą?.. su kuo konkuruos?.. Ypač smalsu suvokus, kad kai kuriuos autorius pažįsti iš studijų laikų, susitikimų įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bet ‒ tarsi pradingusius be publikacijų, net be nuojautos, kad kuria, nors galėtų… Tokia man buvo Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, mąsli, skaidraus žvilgsnio doktorantė, per vieną iš Poetinių Druskininkų rudenų šyptelėjusi: „O gyvenimas pasisuko kitaip… tikriau.“ Iš to „tikriau“ ir atsirado ‒ „Kvėpuoju“.

Knyga, kuri „Pirmosios knygos“ serijoje nepaskęs. Kaip nepaskendo 2014-ųjų Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, išrinkta į Metų poezijos knygų penketuką, ar Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“, apdovanota Jaunojo jotvingio premija… Visos šios knygos pasirodė „Pirmosios knygos“ serijoje pamečiui, visų jų tekstai prabyla mergaitės, merginos, moters balsais, tačiau kaip skirtingai! Ramunės iš tiesų sumirgėjo jaunatvišku polėkiu lyg drugelis vasarą ir nuplasnojo augti, Jurgitos tekstai mirgėjo kitaip ‒ ramiai lyg saulės atspindžiai Zarasų krašto ežeryne, Vitalijos ‒ pulsuoja kraujo gyvastimi. Kvėpuoja ‒ dažnai trūkčiojamai ir nelygiai, o skaitytojui gniaužia kvapą: per tikra, kad būtų tiesiog gera poezija, kuria pati kalbėtoja ima ir suabejoja:

Turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje

Ir tiek daug kasdien parašau mintyse

 

Tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai

p. 34

Taip ir yra. Į knygą sudėti eilėraščiai ‒ ilgai ištylėti, bet ‒ nenutylėti. Apie vaikystės šešėlius („Vaikystė“), silpnas ir trapias mergaites („Mergaitės. Mažoji“, „Mažutytei“), paaugles maištininkes („Mergaitės. Didžioji“), išdidžias, kantrias, nepalūžtančias moteris („Medus ir pelynai“, „Duobelė“), moterų likimus („Stiklo šalis“, „Šermukšninė“), gimties tęstinumą („Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“, „Mano trečio vaiko eilėraštis“…). Kai kurie tekstai sakmiški, baladiški („Šermukšninė“), kai kurie atskamba raudomis per budynes prie mirusiojo („Baimių nugalėjimas“), kai kurie ‒ tarsi metų metus verta malda ir beveik galėtų vadintis mažąja poema („Rožinis mano buvusioms meilėms“). Yra ir trumputis ‒ nuaustas iš pakartojimų ‒ skambantis lyg mantra („moterų tinklas“). Būtent dėl to V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga išvengia stilistinės monotonijos, ji tampa beveik nenuspėjama, nors rinkinio tematiką gali įtarti iš paties pirmojo, taigi ‒ programinio ‒ eilėraščio „Moters siela“. Šis, deja, įspūdžio nepalieka: pernelyg deklaratyvus, baigiamas banalybe: „moters siela ‒ / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Laimei, tai tik paviršius. Todėl nevalingai imi teisinti autorę: gal tai tyčiom sumanyta, tarsi priedanga kaip ir neįpareigojantys pašnekesiai triptike „Moterų paslaptys“ ‒ „ (…) visai kitaip, / kai plepame, moterys, brazdindamos žurnalų puslapius / ir kavos puodelius / burdamos iš tirščių, / apiplakame liežuviais / mirusius ir gyvuosius, / kitas moteris, pačią save (p. 101). Šalia kaip kontrastas ‒  stipriausios šio triptiko eilutės: „(…) nors jūs liečiate ‒ esu negyva // viduriais išdarskytais, / iškapotom akiduobėm, / tarp kojų plytinčiu sibiru“ (p. 100). Tie keli rinkinio tekstai, kurie patys savaime ar kitame kontekste atrodytų silpni ‒ čia tampa atsvara ribinių moters patirčių siaubui, nes vien tik ribinėse situacijose gyvendamas žmogus išprotėtų arba ‒ atbuktų ir jau nebesuvoktų tų patirčių kaip trauminių. Kaip nuo smurtautojo priklausoma auka, nesugebanti nutraukti smurto rato, nes ‒ myliu, gaila, gal pasikeis, taip man ir reikia… kol:

jokio tikslo tylėti,

nurengčiau ir sielą, ir kūną,

jei, už mano randų užkabintas,

nors vienas vienintelis tėvas

daugiau nebemuštų žmonos ir vaiko akivaizdoj

jos nebedulkintų,

jei nors vienas vienintelis vyras

prieš imdamas laužt paaugliukę

suimtų lytį į savo rankas ir tylus pasitrauktų,

netrukdydamas augti

p. 80

Tai ‒ eilėraščio „Mažutytei“ įžanga. Jis ‒ apie vaikystėje patirtą ir iš atminties išstumtą seksualinę prievartą, kaip dabar įvardijama policijos suvestinėse, ‒ „artimoje aplinkoje“, iš pažįstamo, savo, todėl ‒ nutylėtą iki išrašymo poezijos kalba, nes tik ji, atrodo, pajėgi keliomis frazėmis perteikti ištisą jausmų ir būsenų gamą ‒ siaubą, skausmą, sumaištį, pasibjaurėjimą, gėdą, kaltę, abejingumą, savęs nuvertinimą, pasidavimą likimui ir kovą… Leidžianti suvokti, kad mažybiniu kreipiniu ne visada perteikiama meilė ir globa, kai kada tai ‒ leitmotvyvu per tekstą keliaujanti šleikščiai saldi suaugusiojo manipuliacija („nebijok, mažutyte, saldainis“, „neverk, mažutyte, štai tau saldainis“, „štai imk, mažutyte, saldainis“…). Visą eilėraštį galima perklausyti ‒ Vitalija pati jį įskaitė ir įkėlė į „YouTube“ vildamasi, kad tai taps vienu iš smurto prieš vaikus prevencijos būdų: https://www.youtube.com/watch?v=ICqEsexKk1M Pritariu ‒ meno kalba yra itin paveiki. Kai kuriems tai ‒ antroji gimtoji kalba. Vitalijai, manau, irgi.

Kitame eilėraštyje ‒ „Medus ir pelynai“ ‒ atsiveria vyro ir uošvio smurtą patiriančios moters drama:

jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

delnu per kirvį, delnu į ašmenį,

prasprogusios vyšnios nurieda per žolę ‒

tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai ‒ ‒ ‒

velnio išpera! ‒ tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,

aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, ‒

velnio išpera! ‒ jam pavymui atidunda jos vyras,

jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį ‒

 

motina mano, išdidi primadona,

įsispraudus į kampą,

nagais įsikirtus į pilvą,

pratrūkusi kūno lietum ‒ ‒ ‒

VI

šitaip užgimiau aš

iš vyšniom pabirusio pilvo į aštrius

replių gniaužtus skubėjo ‒

mano kūnas,

mano siela ‒

į pirštais nučiuoptą pasaulį.

 

šviesu. tegu būna.

po visko.   

p. 43

Norisi pritarti Audingai Peluritytei, recenzijoje „Moterų patirtys, patirčių paslaptys“ („Metai“, 2015, Nr. 12) teigiančiai, kad „tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui“, bet poezijoje, ypač ‒ moterų, esame įpratinti rasti „ekstazinę dvasingumo patirtį, jausminį pozityvą, pasakojantį apie kažką gražaus, svarbaus“. Todėl tai, su kuo į akistatą suveda V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai, netgi sudėtinga vertinti, nes „vertimas“ į literatūros kritikos kalbą tarsi praranda subtilius niuansus ‒ tai, kas turi būti perskaityta vienumoje, tarp eilučių, o ne išaiškinta analizėmis. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ pavadinimas ‒ apkartusio gyvenimo metafora? Susidūrimas su realybe? Gal. Bet vėlgi negali spręsti vienareikšmiškai ‒ pelynų kartumas nėra nuodas, tai vaistažolė virškinimui gerinti. Bet. Negalima vartoti esant padidėjusiam kraujavimui. Negalima ‒ nėščiosioms. Ir eilėraščio subjektė ‒ motina ‒ pratrūksta „kraujo lietum“. Jos stiprybė kyla iš pačios prigimties, tarsi nereflektuojama, nes „įsirašanti“ į gamtos vyksmą: atėjo laikas ir ‒

motina mano, neįtardama nieko bloga,

peržengė taką tarp dviejų sodybų,

iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą

p. 39

Archetipinis ribos peržengimas iš vienų namų į kitus, iš savų ‒ į svetimus, tapsiančius savais kitai kartai ‒ „būsimos mano giminės“. Į šiandieną perkeliama liaudies dainų mergelės situacija, kuomet nutekėjusi į uošvio dvarelį ji ne pienu, o ašarėlėmis prausdavosi ir nuolankiai priimdavo likimą, nes taip buvo, yra… bet ‒ ar bus? Tai ‒ dar viena iš rinkinio stiprybių: nežinia, ar autorė kalba apie savo pačios patirtis, ar be galo įtaigiai suasmenina svetimas (psichoanalitikas čia veikiausiai imtų ieškoti sąsajų su išgyventomis traumomis ir būdą tas patirtis „neutralizuoti“ perteikiant menine kalba, o psichoanalitinės literatūros kritikos atstovas sakytų, kad psichoanalitikas nebūtinai teisus kapstydamasis po paties autoriaus gyvenimą, nes kūrėją gali veikti archetipai, perduodami iš kartos į kartą ir patekę į tinkamą terpę ‒ šiuo atveju, meninę kalbą: atgiję „čia ir dabar“, „pirmuoju asmeniu“). Šiaip ar taip, nesunku pastebėti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbėjimas ‒ daugiabalsis, nes eilėraščių kalbėtoja pasitelkia visas galias ‒ savo giminės ir šalia buvusių bei esančių moterų stiprybę, susigrąžintą atmintį, per naujos gyvybės atėjimą į pasaulį įgytą išmintį ‒ tam, kad nutrauktų smurto ratą ir perkeistų likimą nenutoldama nuo sau suvoktos moteriškumo esmės kurti pasaulį:

štai jums pirmasis mano eilėraštis,

įkvėptas kaulų,

sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,

to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

 

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,

žvelgia tamsia makšties akimi,

o vokeliai vos virpčioja

p. 139

Tai ‒ paskutinis rinkinio eilėraštis. Jis taip ir vadinasi: „Pasaulio sukūrimas“. Mintimi atkartojantis pirmąjį pirmojo skyriaus „Prabudimas“ eilėraštį „Pirmasis“:

ir sugalvok tu man taip aprėdyti žmogų:

plaukeliais, negeliais, sėkliukėm ir syvais,

naktimis ‒ mintimis, rytą ‒ jausmu,

kad gyvas;

 

ir sugalvok tu man taip:

kauburėliai, urveliai, dantys, lūpos ‒ kaip vyšnios,

kibūs pirštai per drykstantį audinį,

krūtys, speneliai, nerimstančios varpos ir įsčios

p. 13

Pratęskim dar ‒ ir sugalvok Tu man taip, Vitalija, kaip tame eilėraštyje:

ir sugalvok tu man taip:

brūkšniai ir kableliai, kabliai ir brūkšneliai.

iki taško.

nusirėdyti.

Taip, nusirėdžius kalboje, ir atsiranda patys įdomiausi debiutai.

 

       

 

Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

 

Jurga Šalaševičiūtė
Jurga Šalaševičiūtė

Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

Sveikinu Jus, Rebeka Una, esate viena iš trijų leidyklos ,,Alma littera“ skelbto Paauglių ir jaunimo konkurso literatūros laimėtojų (kartu su žinomomis literatėmis Akvilina Cicėnaite ir Daina Opolskaite). Laureačių trejetuką išrinko komisija, kurios nariai – žinomi literatūros kritikai, rašytojai, pedagogai.

Mudviejų pokalbis vyksta tuo metu, kai jau ne suaugę žmonės, o septyniolika jaunų ekspertų sprendžia, kuri iš tų trijų knygų laureačių jiems artimiausia. Rezultatai paaiškės šių metų spalio pirmą dieną, 19 valandą Vilniuje, knygyne ,,Pegasas“ (,,Akropolyje“).

Skaitytojams atskleiskime, kad Rebeka Una – tai kūrybinis pseudonimas, tikroji autorė – Jurga Šalaševičiūtė.

Ar knygą rašėte specialiai leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtam konkursui?

Atjunk šovė parašyti prieš metus. Tuo metu vis dar kūriau kitas knygas, kurias laimingai ir nelaimingai rašau jau daug metų. Kai buvo paskelbtas paauglių ir jaunimo konkursas, pasinaudojau proga išdėlioti naujas mintis. Parašiau tikrai mažiau nei per tris savaites. Fiziškai nebuvo laiko. Juk gruodžio mėnuo daug ką pasako…

Knyga Atjunk jau pasirodė, skaitytojams Rebeka Una žinoma, bet esama ir mįslių. Papasakokite, kur augote ir kaip augote? Kas Jus ugdė? Kokie žmonėms Jums gyvenime svarbiausi?  

Mano vaikystė įprasta, „įvykusi“ sovietinių-Atgimimo laikų sandūroje. Nors augau tarybiniais metais, kuomet „niekad nieko nebuvo“ (o tiksliau – buvo dalykų, kurių šiandienos vaikai neturi, ypač to gyvo krykštavimo ir netarpiško bendravimo), todėl viską atsimenu mielai ir nostalgiškai. Tas laikmetis man brangus dėl mane supusių artimųjų ir draugų. Ypač senelių, kurie prisidėjo prie mano ir brolio augimo. Senelis – nepaprastai gyvas žmogus iki šiol, nors jau įkopęs į devintą dešimtį, energingas, mitrus, padedantis man prižiūrėti mano vaikus, Kauno dramos teatro aktorius, pats vienas savo rankomis pastatęs mums vasarnamį girioje. Močiutė – mylima anglų kalbos mokytoja, meilės ir globos šaltinis. Mano sunkiausiomis gyvenimo valandomis buvo su manimi ir tiesiogine prasme aukojo dėl manęs gyvybę. Mano tėtis – kūrybinga, charizmatinė, išskirtinė asmenybė. Iš jo išmokau būti atvira pasauliui bei žmonėms – seniems, jauniems, keistiems ir „normaliems“ bei drąsos nebijoti būti ir gyventi visomis prasmėmis. Mama man – nepalaužiamas kantrybės ir šventumo šaltinis. Iš jos mokausi svarbiausių dalykų, reikalingų ilgalaikiams santykiams bei ramybei puoselėti. Taip pat mano du broliai ir dvi seserys, kurių kiekvieno talentais išskirtinai žaviuosi. Labai branginu savo šeimą. Taip pat branginu ir draugus, kuriuos irgi vadinu savo šeima.

Jurga su seserimis.
Jurga su seserimis.

Kuo vaikystėje svajojote būti? Kuo tapote?

Svajojau vaidinti ir kurti. Tačiau tuo pat metu labai mėgau anglų kalbą, todėl tapau anglų kalbos specialiste; nesigiriu, bet iki šiol sukurti eiles angliškai man lengviau nei lietuviškai. Rašyt ėmiau nuo trečios klasės. Pamenu, kad rašiau ,,Naujus Mikės Pūkuotuko nuotykius“, nuotykius apie save ir draugus. Tėtis skaitė, juokėsi ir netikėjo, klausė: ar tikrai tu čia parašei, nes trečioje klasėje dar nesimokėme tiesioginės kalbos skyrimo ženklų. Vieną vasarą dėl prasto regėjimo buvo uždrausta skaityti – man tai tikra tragedija. Tada sukūriau žodžiu ilgą poemą apie Neklaužados Peliuko nuotykus. Atmenu užrašytas datas. Sukurta buvo per tris-keturias dienas ir užpildyta ik vieno visi dvidešimt keturi tarybinių laikų sąsiuvinio puslapiai :-) Sėdėjome abu su broliu prie stalo, aš kūriau iš galvos, diktavau, o devynerių metų brolis viską užrašė. Kiek atmenu, rašydavau pjeses klasei bei savo kiemo vaikams, su kuriais nuolat vaidindavom, rengdavom spektaklius darželiams ir net sykį vaikų namams. Vaidindavome ir su parapijos jaunimėliu. Džiaugiuosi, kad net mokydama kitus, galiu kūrybingai panaudoti savo fantaziją bei kūrybiškumą. Nuo trečios klasės rašau, daug metų rašiau ir dienoraščius, kurių turiu gal septynis įvairaus storio sąsiuvinius. Tarp to, ką rašau, dauguma nebūna parašyta iki galo :-) Vadinasi, tai daugiau hobis sau, nei žūtbūtinė aistra. Jei galiu nerašyti – nerašau, anot panašaus posakio :-) Jis ir tinka mano rašymo tempams bei aistrai apibūdinti. Visos mano knygos taip ir ,,tebesėdi“ nebaigtos stalčiuose arba PC. Išskyrus pastarąją, Atjunk. Man be galo patinka patys žmonės, bendravimas bei kelionės, gamta – todėl jei galiu, teikiu pirmenybę jiems.

Žaismingai I.
Žaismingai I.
Žaismingai II
Žaismingai II

Kokie buvo mėgstami Jūsų vaikystės, jaunystės skaitymai? Ką mėgstate skaityti dabar?

Vaikystėje skaičiau daug – viską, absoliučiai viską. Kaip močiutė juokdavosi, visas laikrasčių antraštes ir reklamas, viską, ką galima perskaityti. Taip ir akys pagedo :-) Mano pamėgti kūriniai – plataus žanro, nuo vaikams skirtų knygų tokių kaip Alfonsas Bailius, Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti iki niūresnių bei liūdnesnių, paaugliams skirtų Be šeimos, Širdis ar Palo gatvės berniūkščiai. Man patikusias, tokias kaip Edmundo de Amici Širdį, skaitydavau ir po kelis kartus. Būdama apie dvylikos-trylikos perskaičiau Džnonataną Livingstoną Žuvėdrą, bet niekaip neįveikiau Dostojevskio apysakų rinkinio Vaikams. Ties pirma ar antra apysaka ir sustojau. Taip slėgė skaitant apie mirštančią mergaitę, kurią bendraklasiai eina lankyti. Baisėdamasi mąsčiau: kas gali taip slegiamai kurti vaikams ir koks to tikslas? Iki šiol atsimenu tą juodumą, nė lašelio šviesos.

Dabar, atvirkščiai, skaitau vaikiškas knygas, visai tik neseniai perskaičiau Muminukus ir Mikę Pūkuotuką, grynai iš profesinio smalsumo, domiuosi, kaip kuriamos knygos vaikams. Prieš keletą metų skaičiau amerikiečių rašytojos Picoult knygas, man patiko jos braižas bei psichologinis charakterių atskleidimo gilumas. Taip pat skaičiau daug paaugliams skirtos literatūros, nes mano pačios troškimas yra kurti vaikams, paaugliams, todėl domiuosi, kokias temas paaugliams siūlo rašytojai. Esu skaičiusi tiek lietuvių, tiek užsienio literatūros, kurios natūraliai yra daugiau. Viena mane labiausiai palietusių knygų yra Kevino Brookso Lukas.

Ar turite ir kitų kūrybinių sumanymų?

Noriu kurti ir rašyti iki pat devyniasdešimties, o gal dar ilgiau. Astrid Lindgren – man asmeniškai viena mieliausių ir šilčiausių asmenybių, imponuoja jos meilė rašymui, vaikams ir nekompiuterinė vaikystė. Blaiviu protu suvokiu: Lietuvos rinka – tai ne Švedijos ar Didžiosios Britanijos, kuomet vien iš rašymo galėtum pragyventi ir gyventi. Todėl svajoju rašyti ir angliškai, keletą kūrinių jau esu parašiusi, vieną nusiuntusi užsienio leidykloms. Šiuo metu pabaigiau dvi knygas, kurias rašiau daug metų, vieną – šešerius, kitą – aštuonerius. Nusprendžiau daugiau niekad taip nesielgti su savo knygomis. Jei jau prisėsiu kada – taip ir pabaigsiu iki galo. Dabar duodu knygai metus arba dvejus laiko. Tačiau suvokiu, kad kai kurios knygos rašosi dešimtimis metų, o tiksliau, nesirašo dešimtimis metų :-) – rašomos priešokomis – ir ką… tai irgi yra gyvenimo dalis.

Skardis
Skardis

Ką pakeitė Jūsų gyvenime laimėtas konkursas ir pirmoji knyga?

Žinoma, nesvajojau, kad pirmoji išleista knyga bus fantastinė pseudomokslinė distopija, nes iki šiol mano parašytos knygos – visiškai kitokios; dažniausiai „kasdieniškos“, nagrinėjančios paauglių problemas, arba visiškai stebuklinės.

Knyga skirta visiems, kurie mėgsta kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, o dar labiau – žmogiškuosius santykius. Kuriems rūpi visi šie dalykai ir kurie negali įsivaizduoti gyvenimo be visų šių dalykų kartu sudėjus. Mano skaitytojas – trylikos-devyniasdešimt devynerių metų žmogus. Žinoma, pirmieji, perskaitę mano knygą, tai žmonės iš draugų bei šeimos rato: močiutė, kuri vienu metu nepaleido knygos ir vis sulaikydavo norą nueiti į tualetą, bei pora draugių, perskaičiusių knygą per keletą prisėdimų prie kavos puodelio. Ši knyga svarbi ir man pačiai, liūdinčiai dėl kintančių žmonių ryšių, lengvėjančių, virstančių vienskiemeniais hi bye bei visiems, kuriems labiau neramu nei ramu, kai ekrane lengviau pavyksta susikalbėti nei susitikus parduotuvėje ar mokyklos koridoriuje.

Turbūt pirmoji knyga, kad ir kokia netobula, visada paskatina rašytoją. Todėl galiu pasakyti: miela, džiugu. Žinoma, tai ne ta knyga, kurią norėjau, kad išleistų. Esu siuntusi porą savo kitų kūrinių konkursams ir ne tik konkursams, bet nujaučiau, kad dėl temos aktualumo praeis šioji. Tam tikrų mano knygoj randamų aspektų galima rasti ir kitose knygose. Kas skaitė Kevino Brookso Būtybė, atsimins, kad joje, kaip ir knygoje Atjunk, į žmogų įmontuojama sekimo sistema. Savo knygą visomis prasmėmis palyginčiau su Lois Lowry Siuntėju. Tokia pat niūri ir skausminga, bet niūri ir skausminga ne dėl literatūrinio iškalbingumo ar siužeto aštrumo, kurių kaip tik nėra, o dėl jausmų ir pojūčių susilpnėjimo ir/ar galutinio nunykimo. Tokia mūsų (tikiuosi, jog klystu) ateitis.

Ar jau skaitėte dvi kitas konkurso knygas laureates – Dainos Opolskaitės ,,Eksperimentą gyventi“ ir Akvilinos Cicėnaitės ,,Niujorko respubliką“?

Sąmoningai neskaičiau kitų dviejų knygų. Jas perskaitysiu po spalio pirmosios dienos. Noriu jas skaityti paprastai, o ne vertindama kaip konkurencingas, nes nori-nenori pasąmonėje taip nutiks. Noriu skaityti kaip skaitytoja, o ne kaip kritikė. Tačiau esu pavarčiusi Opolskaitės knygą, pradžią ir pabaigą, mane maloniai nustebino dauguma jos minčių. Cicėnaitės pavardę, žinoma, esu girdėjusi ir anksčiau, skaičiau pirmąsisas dvi jos išleistas knygas. Tai lengva, mergaitiška literatūra, jaučiausi labai smagiai, kuomet ją skaičiau, bet būtent tokios kurti ir nenoriu. Jei rašytojas jaučia poreikį taip kurti – okey, tokios irgi reikia. Bet aš nenoriu tos lengvos literatūros. Noriu rašyti ką nors kita, stipraus, bet nebūtinai smurto-sekso-narkotikų temomis. Šalia manęs daug metų augo paauglės sesutės, kurios liūdėjo dėl mūsų rašytojų siūlomos ,,per lengvai suvirškinamos“, ,,atostoginio tipo“ literatūros, skirtos paaugliams. Žodžiu, sunku rasti tą intriguojantį vidurį, bet tikiuosi, kada nors pavyks :-)

Atjunk

Respublika

Eksperimentas

Ir dar kelis žodžius apie taip mėgstamas keliones – juk ką tik grįžote iš Indijos…

Mėgstu keliones, keliauju nuo penkiolikos metų kartu su tėvais, o paskui ‒ ir su draugais. Patinka tas be ribų jausmas, žmonės, bendravimas, tas begalybės ir vienišumo pojūtis, kuris apima keliaujant. Viena vertus, smagu, kad yra tiek įdomių žmonių, tiek vietų, kurių net sapne nesusapnuotum, kita vertus – atmenu tą jausmą, kuris apimdavo stovint ant tiltų, klausantis gatvės muzikantų, stoviniuojant stotyse ar metro, kur kaip skruzdėlės knibžda žmonės: tu esi niekas jiems, jie tavęs nežino, tu esi kažkas tik savo vietoje, savo mažame pasaulyje, o jiems, geriantiems kavą, esi nuoširdus niekas. Jie tau – taip pat. Jūs ištiesit viens kitam ranką, apsikeisit paslaugomis, šypsenomis, gal net pavyks užmegzti rimtesnius biznio ar panašių projektų ryšius, bet net ir pokalbio metu, jei bandytum pasakoti apie save, suvoktum, kad vienas kitam esat tik detalės.Tai stiprus pojūtis. Vienu metu esame lyg ir šeima, kitu metu – tokie atitolę viens nuo kito. Keliaujant taip pat gera įvertinti viską iš naujo. Net ir nenorėdamas tą padarai :-) Pasitikrini, ką reikia branginti, o į ką nekreipti dėmesio ir nedaryti iš to tragedijos.

Kalnai.
Kalnai.

Mano viena mylimiausių šalių – Indija, joje turiu daug draugų, tai nuostabūs žmonės, kurių svetingumas toks pat, koks būdavo ir pas mus senovėje. Jau antrąsyk grįžau iš kelionės po Indiją. Kai noriu relaksuotis, kartais pažiūriu indiškų fimų ištraukų ar perklausau kai kurias jų dainas. Visas jų pasaulio pateikimas yra eskapistinis, bet toks kartais mielas; kaip sakoma: žinai, jog tai pasaka, bet na… ir kas?

Ačiū už atvirus atsakymus.

Gintarė Adomaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Jurgos Šalaševičiūtės archyvo.  

Parašyk dar vieną knygą, Vaiva Vasiliauskaite

 

pabusk-1

Parašyk dar vieną knygą, Vaiva Vasiliauskaite

Rasa Milerytė

Fantasy literatūra yra tarytum nuotykio pažadas. Prieš dvejus metus lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje panuotykiauti pakvietė Neringa Vaitkutė, pristačiusi skaitytojams trilogiją „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ bei „Šnabždesiai bedugnėje“ (neseniai išleista dar viena šios rašytojos knyga – „Tamsa, kuri prabudo“), anksčiau, o dabar kiek primiršta, fantasy žanrą išbandė Daiva Vaitkevičiūtė su dilogija likusiomis knygomis „Marius Pietaris ir Burtų knyga“, „Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas“, o šiemet į nuotykį skaitytojus kviečia Vaiva Vasiliauskaitė ir jos knyga „Pabusk“.

V. Vasiliauskaitė gimė 1997 metais. Vaikystėje pradėjo kurti fantastines istorijas, kaip sako viename interviu – iš pradžių tie pasakojimai buvo vaikiškų žaidimų dalis. Knygos „Pabusk“ pamatu tapusią istoriją ėmė rašyti būdama dvylikos metų. Iki tol, kol knyga išvydo dienos šviesą, ji buvo perrašyta tris kartus. Pagal pirminį sumanymą knyga turėjo būti kiek kitokia ir apimti visą V. Vasiliauskaitės norimą papasakoti istoriją. Tačiau ilgainiui keitėsi personažų charakteriai, prasiplėtė nuotykių spektras, o knyga skilo į dvi dalis (antroji – jau rašoma).

Vaiva Vasiliauskaitė
Vaiva Vasiliauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Romane pasakojama apie septyniolikmetę Alisą, paprastą paauglę, iš įprastos tikrovės patekusią į antrinį pasaulį – Stebuklų šalį, purtomą gėrio ir blogio kovos. Alisa prisijungia prie grupelės savo bendraamžių, siekiančių nuversti blogąją ir į sostą sugrąžinti gerąją karalienę. Siužetas gana tipiškas fantasy literatūrai, žinoma, nieko labai nauja čia ir nesugalvosi. Pasakojimo kokybę turėtų lemti ne vien turinys (kas sakoma), bet ir forma (kaip sakoma). Taigi V. Vasiliauskaitei lieka forma: sukurti antrinio, alternatyvaus pasaulio istoriją, mitus, įvesti į tą pasaulį savitus, kituose kūriniuose dar nematytus personažus.

Iš poros spaudoje publikuotų interviu su V. Vasiliauskaite matyti, kad jaunoji rašytoja – daug skaitantis žmogus. Mėgstamiausiu žanru mergina įvardija fantastinę literatūrą, šiuo metu skaito daugiau klasikinės literatūros. Kaip jaunam žmogui susidoroti su galima skaitytų ir pamėgtų tekstų įtaka? Kaip sakė vienas poetas – talentingi kūrėjai ne skolinasi, o vagia vieni iš kitų, vadinasi, kur nors rastus motyvus, įvaizdžius, detales perkeičia taip, kad naujame tekste visa tai tampa nebeatpažįstama. V. Vasiliauskaitei tai padaryti sunkoka: siužetas gerai atpažįstamas, veikėjai stokoja originalumo, kuriami Stebuklų šalies mitai jau girdėti kitose knygose. Rašydama šį romaną atspirties tašku autorė pasirenka L. Carrollio knygą „Alisa stebuklų šalyje“ (iš čia ir pagrindinės veikėjos vardas), todėl suprantama, kad tam tikrų įtakų tikrai rasime. Tačiau šalia bent iš dalies pateisintinų „Alisos stebuklų šalyje“ motyvų yra ir kitų, pvz., „Meistro ir Margaritos“ pirmo skyriaus pavadinimą primenantis skyriaus pavadinimas „Nekalbėk su nepažįstamaisiais“ (o akcentuojama beprotybės tema, bepročio, suvokiančio daugiau nei kas nors kitas, įvaizdis šias dvi knygas ypač suartina) arba aliuzijos į kitas populiarias fantasy žanro knygas.

Kitas V. Vasiliauskaitei iškilęs sunkumas – patetika. Vietų ir įvykių aprašymai romane apipinti klišėmis ir nusaldinti: „Sakoma, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, pasižymi viena keistai stebuklinga savybe: kiekvienas užgimęs jausmas, kiekviena patirtis, kiekvienas sapnas ir kiekvienas žodis čia įgauna pavidalą. Ji lyg fantastinis veidrodis, kuriame nematoma tampa matoma, o neįmanona – įmanoma. Pyktis čia virsta pabaisomis, o meilė – begalinėmis pievomis svaigių gėlių. Jei gerai įsiklausai, jei gerai įsižiūri, medžių lapuose, vėjyje, žaltvykslėse ir aptrupėjusių statulų akyse gali perskaityti tūkstančių tūkstančius istorijų. Kalbama, jog pati Giria išaugo iš keistos besišypsančio katino istorijos, tiesiai iš jo paslapties. Nes paslaptis – tik paslaptis – kuria istorijas.“ (p. 223). Patetikos, banalumo įspūdį stiprina nuolat kartojamas žodis „keistas“, bandymas pabrėžti veikėjų beprotiškumą, paviršutiniški Alisos svarstymai apie gyvenimą ir savo vietą jame.

Autorei sunku suvaldyti tekstą. Nemotyvuojamas Alisos atminties praradimas (gali būti, kad tai bus paaiškinta antroje knygos dalyje), pritrūksta motyvo pirmuosiuose puslapiuose pasirodžiusios veikėjos nužudymui (o žūties scena persmelkta dirbtinio heroizmo). Linijinis pasakojimo būdas (su reikalingais ekskursais į praeitį) tekstą daro nuobodų, siekdama per didelio detalumo autorė nepajėgia išryškinti svarbesnių ir nutylėti dėmesio nevertų įvykių. Ko gero, būtent dėl pastangos papasakoti istoriją kuo nuosekliau, nemokant sudėlioti reikiamų akcentų, tekstas tampa ištęstas, o istorija nesutelpa į vieną knygą. Didelė „Pabusk“ klaida, liudijanti negebėjimą dirbti su tekstu, yra tai, kad veikėjai per daug plepa ir per daug linksminasi, nors knygos situacija reikalauja ryžtingų veiksmų bei kovos.

Komplikuota knygos kalba. Jei autorius palieka akį rėžiančių stiliaus klaidų, redaktoriaus pareiga tekstą sutvarkyti taip, kad gretimose pastraipose nesikartotų tokie triukšmingi, ryškūs žodžiai kaip „kakofonija“. Tačiau stilių yra ir už ką pagirti: akys mielai stabteli ties tokiais pasakymais kaip „už manęs laukė alkanas sodas“ arba „per šonkaulius nekantriais nagais gremžia nerimas“. Kartkartėmis autorė mesteli netikėtą, subtilų palyginimą.

Kadangi V. Vasiliauskaitė dar labai jauna, dar tik mokosi pasakoti istorijas, galima viltingai visa tai nurašyti jaunystės klaidoms, patirties trūkumui, ir tikėtis, kad šis romanas – tik išsirašymo etapas. Daugiau padirbėjusi prie antrosios knygos, apvaliusi pasakojimą nuo nereikalingų įvykių pertekliaus, sutelkusi dėmesį į intrigą, į pagrindinį įvykį, autorė galėtų parašyti puikią Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjusio fantasy žanro knygą.

Bet kol kas fantasy žanras neveiksmingas, ir įsimintinesnio nuotykio knygoje nėra. „Pabusk“ yra labiau psichologinis romanas, kalbantis apie jauno žmogaus problemas, jo pastangas surasti savo vietą sociume, pritapti, jei tiksliau – surasti tokią erdvę, kur būtų galima gyventi su tuo, kas tau ir aplinkiniams tavyje atrodo keista. Alisa nuolat abejoja savo teise būti tarp žmonių, savo verte, jaučiasi trukdanti aplinkiniams. Ir vėl susiduriame su patetiška jos jausmų, dvejonių išraiška („Ir aš jam papasakojau. Papasakojau istoriją, kurios nekenčiau, nors buvau pagrindinė jos herojė. Istoriją apie vargšę mergaitę, kuriai laimė atrodė tarsi neįperkama suknelė „Chanel“ parduotuvės vitrinoje. Apie mergaitę, pametusią Minotauro labirinto siūlą. Apie mergaitę, kuri negalėjo žiūrėti į veidrodį, nes žinojo, jog yra tik bjaurus tuščias kiautas, sustingusi, bejausmė žmogaus iškamša. Ir apie tai, kaip ši niūri istorija apie bedvases kančios naktis, skausmą ir ašarų stygių staiga virto fantastine istorija apie tą pačią mergaitę, nusviestą į beprotišką vietą, kurioje negali išgyventi vienas“, p. 220), vis dėlto pastanga kalbėti apie jauno žmogaus psichologines problemas pagirtina. Alisa kankinama daugybės vidinių demonų (menka savivertė, nepasitikėjimas kitais, vienatvė, baimė būti įskaudinta) ir kelionė į Stebuklų šalį suvoktina kaip kelionė į pasąmonę, kaip psichoterapijos seansas. Štai kodėl Stebuklų šalies gyventojais tampa žmonės, kuriuos Alisa pažįsta pirminiame pasaulyje. Štai kodėl Filipui daug svarbiau nei atkurti santarvę ir teisingumą Stebuklų šalyje yra pabūti su Alisa, padėti jai atsiverti, išgydyti joje slypinčią artumo baimę, o kartu ir patenkinti jos artumo troškimą. Pagaliau štai kodėl beveik visas pasakojimas yra kelionė, o ne lemiamas mūšis. Tai Alisos kelionė gylyn į save. Pasirinktas fantasy žanras suteikia Alisai galimybę paklaidžioti savo pasąmonėje, susidurti su ją puolančiais demonais ir juos nugalėti. Žanras knygoje tampa įrankiu, galinčiu padėti autorei pasiekti tikslą – parodyti jaunos merginos dvasinio sveikimo procesą. Galbūt todėl neišpildomi žanro reikalavimai, o dirbtiniu būdu kuriant vidinių Alisos dramų sprendimui nereikalingą intrigą knyga tampa blankoka.

Kad svarbiausias romano tikslas yra parodyti Alisos gijimo procesą, rodo ir įsakmus knygos pavadinimas, ir atskirų skyrių pavadinimai: „Sugrįžk“, „Kantriai lauk“, „Nepamiršk savo ilgesio“, „Nesijuok iš kito nelaimės“, „Tik nebijok“… Visų penkiolikos skyrių pavadinimai užrašyti liepiamąja nuosaka. Tie paliepimai – vieni lyg moraliniai imperatyvai, kiti – padrąsinimai, paskatinimai, treti – tiesiog geri patarimai. Kalbant populiariosios psichologijos terminais, Alisai tarytum sudaromas penkiolikos žingsnių planas sveikimo link, kurio rezultatai, reikia tikėtis, bus sėkmingai užrašyti antroje dalyje.

Nuotykio pažadas neišpildytas. Tikėtina, kad skaitytojas, ieškąs knygoje intrigos bei įtampos, pasijus apgautas. Į romaną visų pirma dėmesį turėtų atkreipti ne maginės fantastikos, o psichologinio romano mėgėjai. Ir tik tie, kurie pasiryžę nekreipti dėmesio į ištęstą pasakojimą, blankius charakterius, tuščiažodžiavimą. „Pabusk“ reikėtų vertinti kaip atspirtį arba pasirengimą šuoliui į literatūros erdves. Kaip treniruotę ar kaip bandymą išsirašyti. Tam tikra prasme tai labai maksimalistinis romanas – autorė turi daug idėjų ir kol kas jai svarbu visas jas išsakyti, nors rašytojui turėtų labiau rūpėti tai, kaip iš tūkstančio idėjų atrinkti vieną iš tiesų vertingą. Natūralu, kad jaunam žmogui gali būti sunku suvaldyti savo sąmonės srautą, kad pritrūksta kompetencijų nuspręsti, kas publikuotina, o kas dar taisytina. Knyga „Pabusk“ neturi pakankamai svorio, kad užantspauduotų verdiktą – bus šio romano autorė rašytoja ar nebus. Kol kas V. Vasiliauskaitė turi nesuvaldomą fantaziją ir, panašu, daug ryžto bei entuziazmo. Du pastarieji jai padės nepalūžti po pirmosios recenzijos, o kai turi fantaziją, išmokti pasakoti istorijas daug lengviau nei išsiugdyt fantaziją gebančiam suvaldyti tekstą.