Category Archives: Skaitau-Žvelgiu-Rašau (Atskleista knyga)

Atskleista knyga – tai pasakojimai apie skaitančius žmones. Kokios knygos augina ir kaip augina? Ar padeda jos tapti asmenybe? Ar tikrai skaitymas gali guosti? Stiprinti? Mokyti?

Apie Antano Šileikos „Pogrindį“

Apie Antano Šileikos „Pogrindį“

AURIMAS NOVIKOVAS

AKPogrindis

Mūsų istorijoje daug kas neegzistavo, buvo slepiama ar tiesiog ištrinta. Sakoma, kad paslaptys bei melas anksčiau ar vėliau išlenda į dienos šviesą. Išlindo. Pasklido gandas. Vaikai mokykloje gavo progą susipažinti su tais, kurie kovojo už Lietuvą, kai kovoti nebuvo vilties. Į lentynas sugulė akademiniai tekstai apie anuomečius įvykius. Rašytojai, rodos, visais laikais bent šiek tiek kainiosojosi po šią temą – po partizanų judėjimą, bet daugiau ar mažiau per tyliai.

Dabar, auštant kitokiam rytojui, vis dažniau gręžiamės į tai, kas ilgus dešimtmečius buvo slepiama, kas tiesiog neegzistavo. Vaikai jau susipažinę, suaugusieji ‒ primiršę. Ekranuose filmai apie vilties kupinus paprastus žmones, kurie, deja, gyveno laikais, kuriuos taiklu vadinti neviltimi. Rašytojai ir toliau kruopščiai dirba, tik, tenka pripažinti, paprastai jų žodis toli nenueina. Ir štai prieš porą metų mūsų literatūros pasaulin sugrįžo lyg ir lietuviškas vardas. Antanas Šileika. Ir jo romanas „Pogrindis“, kuriam pavyko tiek Lietuvai, tiek pasauliui papasakoti, kad po raudonųjų pėdomis suspaustos tautos niekad netylėjo, niekad nenorėjo išnykti ir visad tirtėjo, laukdamos savojo laiko.

Šileikos vardas nėra naujas lietuviam skaitytojui – knygynuose jau esame aptikę šio kanadiečio tekstų. Pirmoji mano pažintis su juo – prezidentūros pašonėje esanti Kanados auditorija ir seminarai apie būtent šios šalies literatūrą. Anuomet ant stalo gulėjo lapai su Antano Šileikos vardu, o mes kreivokai dėbsojome ir svarstėme, kodėl lietuvio apsakymą išvertė į anglų kalbą, kodėl tai skaitome nieko su mūsiška literatūra nesusietame kurse. Po kurio laiko universitete laukėme paties Antano Šileikos, laukiau ir pats, bet galų gale susitikimas teliko iliuzija, o iliuzijos linkusios bliukšti. Pamenu pyktį ant savęs ir arba draugišką, arba ironišką literatūrologės Rūtos Šlapkauskaitės šypsnį.

Knygą atsiverčiau tik po daugiau nei metų, kai subrendau tiek, kad gebėčiau objektyviai vertinti tokio istorinio romano problemą. Galbūt dėl to ši knyga ir yra atskleista. Juk retai kada gali knygą atskleisti pats sau.

Mūsų vis mažiau sustabarėjusiame literatūros pasaulyje dar priimta galvoti, kad vietinės literatūros tinkamumas tik lietuviui skaitytojui yra didis privalumas. Gal tai netiesa? Gal nėra ko džiaugtis? Jausmas, kad užjūrio žmogui pavyko ir įtaigiai, ir kokybiškai pristatyti rytinės senojo žemyno dalies istorijos problemas rodo, kad, galimas dalykas, save platesniame kontekste matyti ne tik smagu, bet ir be galo malonu. Ir vertinga. Šis jausmas padeda didžiuotis save lietuvį esant, o ne tyliai mekenti apie savo istorijos ir kultūros blyškumą.

Šileika itin įtaigiai ir kokybiškai analizuoja partizanų judėjimą Lietuvoje, remdamasis tuo, kas išties vyko, ir tuo, kam vieta tik kūrinio eilutėse ar tarp jų. Tai nepalyginamai žavi istorija apie niekad nesustojančią Lietuvą. Tai pietų ir vakarų Lietuvos, ir Kauno žemėlapis. Tai perpasakota istorija apie vieną garsiausių miško brolių. Tai filmo ir kiekvieno iš jūsų verta meilės istorija. Svarbiausia, tai euroromanas – Lietuvos identiteto problemas sugebantis pažerti kitokio auklėjimo skaitytojui. „Pogrindis“ gali pagaliau nutraukti visas diskusijas apie šio žanro ar požanrio tuštybę ir prietarus. Gali būti, kad tai pirmasis toks veikalas apie Lietuvos istorijos duobes, kuris visiškai atitinka šiuolaikinės literatūros poreikius.

Perskaičius knygą ir prieš pradedant rašyti šį tekstą, permečiau akimis goodreads.com recenzijas ar, geriau, nuomones apie „Pogrindį“ – paprasti skaitytojai bei kritikai iš įvairių planetos kampelių, regis, pirmąsyk pasijuto žiną, kad Lietuva – jokiu būdu ne kokios nors kitos valstybės provincija ar regionas, kad tarp mūsų protėvių būta tų, kurie nepritarė primestai galvosenai. Tai šildo ir ramina. Juk tiek metų mūsų literatūra buvo tyli kaip kapas.

Kyla klausimas, kaip Šileikai pavyko? Romano tema apie laikotarpį, kurį dažniausiai norima pamiršti. Romano žemėlapio taškai – ne romantiškasis Vilnius, o Kauno studentų bendrabučiai, Marijampolė, Merkinė, gūdūs miškai ir išblyškęs žiemiškas pajūris, šiek tiek užsienio, kuriame ryškiausias – spėkit kas – nemirtingas Paryžius. Pagrindinė kūrinio intriga – nuspėjama meilės istorija. Kai pažiūri iš kitos pusės – romano tema pristatoma taip, kad kyla poreikis pačiam domėtis miško broliais. Veiksmo vietos aprašomos taip, kad net didžiųjų meistrų nupaišytas ir mano paties išmindžiotas Paryžius atrodo naujai. Meilės istorija nupiešta taip, kad, net ir nuspėjus įvykius, giliai minčių glūdumoje lieka palaimingas ramumos jausmas.

Kūriniai paprastai lieka neišgirsti, jei būna skiriami siauram ratui. Belieka tik aplankyti kokį senų knygų knygyną, kad ir įsikūrusį prie Kalvarijų turgaus, ir apžiūrėti ten paliktą dulkėti literatūros lobyną. Šileika, galimas dalykas, tam pritartų. Vienas romano veikėjų samprotauja, jog rašytojai nesugeba išsakyti tiesos, jog susitelkia ties nesvarbiais dalykais. Dabar, regis, juntame šiokį tokį atgimimą, tad belieka tikėtis, kad rašytojas sugebės išsakyti tiesą ir nusitaikyti į tinkamą tikslinę auditoriją.

„Pogrindis“ – atgaiva mūsų lentynose. Apie tai buvo klegėta Vilniaus knygų mugėje, apie tai mintis dėstė ir Leonidas Donskis, to buvo apstu rašytojų diskusijose. Donskis net svarsto, kad „Pogrindžio“ išleidimas „vertintinas kaip itin svarbus mūsų intelektualaus gyvenimo faktas“. Taip, tai atskleista knyga. Jei nebūtų laiku atversta, gal liktų tokia pat nežinoma, kaip Balio Sruogos ar šiandien jau primiršto Vytauto Sirijos Giros tekstai – ne ką prastesni, tik, gaila, pasaulį išvydę ne ten ir ne tada.

Taip atskleidžiamos knygos – turime kalbėti ir dalintis. Pasakoti ir įsiminti. Turime, ką išmokti patys apie save.

2011 10 05

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Neringa Mikalauskienė

Man buvo vienuolika su puse. Susirgau. Nieko kita neliko, tik gulėti lovoje ir skaityti. Bet visos knygos, kurias turėjau, jau buvo perskaitytos po kelis kartus. Ėmiau niurgzti, kad nuobodu, nėra ką veikti. Tada mama pasirausė po savo knygų lentyną, ištraukė vieną, pavartė: „Čia fantastika, bet tu per maža, ji suaugusiesiems, dar nesuprasi…“ ‒ ir įkišo atgal. Tada atrado kitą ‒ „Harką“ (man, kaip ir daugeliui vaikų, kaip tik buvo prasidėjęs „indėnų periodas“). Vis dėlto, vos tik mama spėjo išeiti į darbą, šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti tos ‒ „fantastinės, bet suaugusiesiems“. Neprisiminiau, nei kurioje vietoje ji įkišta (knygos pas mus buvo sudėtos dviem eilėmis), nei kaip atrodo viršelis. Bet priešlapius įsidėmėjau gerai ‒ buvo tamsiai mėlyni.

Sol_prieslapis

Ir štai ‒ Stanislavo Lemo „Soliaris“ jau mano rankose. Knyga, kuri tapo man lemtinga. Kurią kaskart susirasdavau, kai jausdavausi pakliuvusi į keblią situaciją, padėtį be išeities arba ‒ ant permainų slenksčio.

Pirmasis "Soliario" leidimas, "Vaga", 1978
Pirmasis “Soliario” leidimas, “Vaga”, 1978

 

O tuo metu, ant paauglystės slenksčio, mane per knygos puslapius vedė užsispyrimas, kad įveiksiu tekstą, kuris toli gražu nebuvo skirtas vienuolikmečiui vaikui. Net pati įdomiausia man veikėja Harė ‒ devyniolikos! ‒ atrodė beviltiškai sena. O ilgi, išsamūs Soliario planetos tyrinėjimų istorijos aprašymai, smulkus jo fizikinių savybių vardijimas ne visada audrino vaizduotę, nors jau didžiavausi savimi, kad apie astronomiją žinau kur kas daugiau nei mano bendraamžiai (iš Antano Juškos knygos „Saulės šeima“, kurią perskaičiau ignoruodama visas schemas ir formules…). Soliaris veikė kitaip. Keldamas klausimus.

Kodėl planetos, kurioje akivaizdžiai yra protinga gyvybė, žmonės nebenori tyrinėti?

Kodėl, sulaukę „svečių“, t. y. Soliario jiems siųstų protingų būtybių, žemiečiai visais įmanomais būdais stengiasi jų atsikratyti?

Kodėl knygos pasakotojas Krisas Kelvinas vienintelis bando priimti savo „svečią“ ‒ Harę ir netgi pažindina ją su kitais įgulos nariais Snautu ir Sartorijumi? Juos juk taip pat lanko „svečiai“. Kas jie? Kodėl net knygos pabaigoje tai lieka paslaptis?..

Ko jie bijo?

Man, vienuolikmetei, visos jūros, net Soliario okeanas, atrodė iki kelių. Jei tik jie visi nustotų kalbėti užuominomis, gąsdinti vieni kitus, problema būtų išspręsta. Na tai kas, kad „svečių“ tik išorė žmogiška, tai kas, kad jie ‒ tik supaprastintos (apribotos keliais jiems būdingais įpročiais ar posakiais) kopijos tų, kuriuos įgulos nariai kadaise pažinojo ir galbūt mylėjo? Bendraudami „svečiai“ tampa vis labiau savarankiški, tolsta nuo „originalų“ ‒ argi tai nėra svarbiausia? Argi Krisas iš tiesų norėtų, kad Harė liktų tokia, kokią jis ją matė paskutinį kartą Žemėje, prieš savižudybę?

Aha, jis jaučiasi kaltas dėl jos mirties? Bet tai juk būtų proga savo klaidą ištaisyti! Soliaris suteikia dar vieną šansą… o žmogus elgiasi taip pat, nepasimoko. Galbūt tuomet ir aš pirmą kartą suabejojau tais suaugusiaisiais, kuriems išsprūsta: „O, jei dabar galėčiau grįžti į praeitį! Tikrai taip nesielgčiau. Viskas būtų kur kas geriau.“

Taigi „Soliaris“ man tapo parankine knyga, kuri sugrįždavo, ir kas kartą ‒ vis kitaip. Būdama keturiolikos pradėjau lankyti Alytaus fantastikos mėgėjų klubą. Jo pavadinimas ‒ sugalvotas ne mano, o vadovo Stanislovo Sliužinsko ‒ irgi buvo „Soliaris“. Veikiausiai ir jam ta „soliaristika“ rūpėjo labiau nei kitų fantastinių knygų idėjos. Tada sužinojau, kad „Soliario“ autorius Stanislavas Lemas laikomas vienu žymiausių Lenkijos rašytojų fantastų. Aptikau ir kitą lietuviškai išverstą jo knygą ‒ „Grįžus iš žvaigždžių“. Buvo įdomi, bet tokio įspūdžio nepadarė.

Dabar, tapusi literatūros kritike, grįžtu prie „Soliario“ dar kitaip. Į kai kuriuos „kodėl?“ jau galiu atsakyti ‒ bet tai nebus atsakymai, kuriuos suprastų vienuolikmetis vaikas ‒ tam iš tiesų reikalinga patirtis.

Ši knyga nėra apie tai, kaip sudėtinga užmegzti konktaktą su nežemiškomis civilizacijomis, kaip man tada pasirodė. Ji ‒ apie tai, kaip sudėtinga suprasti žmogų ir jo prigimtį. Apie tai, koks silpnas yra žmogus ir kad jis, susidūręs su problema, dažnai yra linkęs pabėgti. Arba sugriauti ‒ keršydamas už jam padarytą žalą. Nors tas, kuris tą žalą padarė, gal net nesuprato, kad daro ką nors blogai. Juk supratę, kad ištirti Soliarį nėra taip paprasta, be to, reikalauja žmonių aukų, žemiečiai paliko ten tik vieną stotį su trim darbuotojais ‒ tiesiog būti planetoje. Ir vis pasigirsta kalbų, kad gal geriausia stotį visiškai likviduoti. Ar tik tai neprimena pasakėčios apie lapę ir vynuoges?.. Jei negali pasiekti ‒ vadinasi, jos dar žalios, taigi užrieti uodegą ir nueini sau. Taip ir žmonijos ambicijos Soliario atžvilgiu buvo užgautos. Nors prieš tą jo okeaną jie tikrai atrodo lyg musės… (…) žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės (…); gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės“ fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas padaras ‒ glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsinaujinančio, viršląstelinio gaivalo struktūrą. (p. 31). Tačiau nė viena iš tų daugelio hipotezių neatrodė teisinga.

Šiaip ar taip, panašu, kad Soliario okeanas pats vykdo eksperimentus su žmonėmis. Ištraukia iš jų pasąmonės kažkokius fragmentus, materializuoja juos ir stebi ‒ kas bus? O gal jam visai nesvarbu? „Svečiai“ nėra žmonės, jie netgi nėra žmonių kopijos. Tai įgavusios pavidalą pačios tamsiausios, nemaloniausios žmogaus mintys. Vienas iš veikėjų, kibernetikas Snautas, samprotauja: Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad apie tai nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? (p. 84). Vargu ar kas iš mūsų nori akistatos su bjauriąja, šlykščiąja savo puse. Man rodos, kad turiu tave vis… matyti, ‒ sako Harė Krisui, bet abejinga intonacija, kuria ji ištaria tuos žodžius, nieko neliudija apie jausmus. Galbūt tai galima palyginti su prietaisu, kuris veikia tik įjungtas į energijos šaltinį ‒ žmogų. Tačiau žmogui buvimas kartu su „svečiu“ sukelia pačius įvairiausius jausmus ‒ baimę, pyktį, susierzinimą ir kartu gailestį, užuojautą, švelnumą, netgi meilę… Ar Krisas iš tiesų myli Harę, ar jam tik atrodo taip?

‒ Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu nė akimirkos nesvyruodamas jos atsikratytum. Tiesa?

‒ Tiesa.

‒ Tai gal ji kaip tik todėl nėra tokia baidyklė?!   

(…)

…ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk! (p. 175).

Nežinia labiausiai sukrečia. Jei tikrai būtų aišku, kad „svečias“ ‒ tik funkcija, instrumentas, įvilktas į žmogišką „rūbą“, būtų lengviau apsispręsti. Dabar veikėjai turi išlaikyti dvigubą moralinį išbandymą. Juk jei atrastum savyje tai, kas pačiam kelia pasibjaurėjimą ‒ pasistengtum to atsikratyti, sunaikinti, tačiau ar gali taip paprastai sunaikinti, kas atrodo kaip žmogus ir netgi pats mano esąs žmogus? „Svečiai“ tiki (bent jau kurį laiką), kad ir yra tie asmenys, kuriuos reprezentuoja. Kas nutinka, kai jie išsiaiškina tiesą? Vėlgi nežinia. Tik iš pokalbių nuotrupų užsimenama, kad žmogui su savo „svečiu“ ilgainiui bendrauti vis sunkiau.

Pasakojama pirmuoju asmeniu ‒ taigi kuriamas subjektyvumo įspūdis. Nebūtinai tiesa yra tai, ką pasakotojas manosi atradęs ar supratęs ir ką bando pateikti kaip tiesą skaitytojui. Be to, tai reiškia, kad veikėjas nebūtinai ras atsakymus kūrinio pabaigoje. Man skaityti „Soliarį“ ‒ tai nuolatos žaisti „katės ir pelės“ žaidimą. Atrodo, jau pačiupau už uodegos, jau pergudravau, bet ‒ išsprūsta. Todėl po metų ar po poros vėl grįžtu ‒ pasitikrinti, ar iš tiesų atsakymų nebuvo.

Drąsiai teigiu tik viena ‒ tai svarbiausia mano gyvenimo knyga. Atrasta pačiu laiku, kai daugiau kaip pusės to, kas joje parašyta, negalėjau suprasti. Atrasta tam, kad galėčiau nuolatos prie jos grįžti.

Stanislavas Lemas „Soliarį“ rašė nuo 1959-ųjų birželio iki 1960-ųjų birželio. 1972-aisiais rusų režisierius Andrejus Tarkovskis pagal jį sukūrė filmą „Soliaris“. Filmas, kaip ir režisierius, tapo kultiniu ‒ tai reiškia, kad daugelis (ypač jaunų) žmonių, kurie ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus, laikė ir tebelaiko garbės reikalu jį pamatyti. Tačiau tai nėra atsakymas, o tik A. Tarkovskio atsakymo versija. Įdomu, kad S. Lemas, pamatęs filmą, pasipiktino, nes, anot jo, režisierius itin akcentavo krikščionių religijos motyvus ‒ filme atsirado Kriso prisiminimų apie tėvą, aliuzijų į sūnaus palaidūno grįžimą. Fantastas ir ateistas S. Lemas „Soliaryje“ mieliau kėlė mokslines hipotezes, net ir apie Dievo buvimą: Tai turėtų būti Dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra Dievas… luošas, kuris visada trokšta daugiau negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sukūrė begalybę, kuri užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu (p. 223).

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris", 1972

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris"
Kadrai iš A. Tarkovskio filmo “Soliaris”, 1972

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą paauglystėje pažiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“, pasipiktinau ir aš. Man norėjosi, kad filmas atkartotų knygą. Taip nebuvo. Filmas tarsi gyveno savo gyvenimą. Tačiau vieną ‒ gal net esminį ‒ bruožą išlaikė: prie jo vis norisi sugrįžti ir pasitikrinti, gal šį kartą suprasiu daugiau… Ko nepasakytum apie Steveno Soderbergho „Soliario“ ekranizaciją 2002-aisiais. Netgi sakyčiau taip: jei S. Lemo knygą „Soliaris“ galima būtų palyginti su tikrąja Hare, tai A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ būtų toji Harė, kuri Krisą lanko Soliaryje ‒ tarsi kopija, bet tokia, su kurios versija nesutinka pats kūrėjas (S. Lemas). Vis sugrįžtanti. O štai S. Soderbergho filmas lieka tik filmu ‒ kartą pamatei ir užtenka.

Beje, šiemet grįžo ir knyga ‒ pasirodė pakartotas jos leidimas. Seniai reikėjo. Tą naująją knygą ir patarčiau skaityti, nepaisant visų savo sentimentų „Zenito“ serijai ir tik jai būdingai priešlapių grafikai. Vertėja ta pati, Giedrė Juodvalkytė, bet tekstas peržiūrėtas ir atnaujintas Rimvydo Strielkūno: juk per 36 metus, nuo 1978-ųjų, ir kalba šiek tiek pasikeitė. Tad štai koks dabar yra naujasis „Soliario“ rūbas:

Naujasis A. Tarkovskio "Soliario" leidimas, Kitos knygos, 2014
Naujasis A. Tarkovskio “Soliario” leidimas, Kitos knygos, 2014

Ir pabaigai ‒ dar viena iš Soliario išsinešta pamoka: Tačiau pasitraukti ‒ reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi tik vaizduotės sukurtos galimybės, kurią slėpė ateitis.

 

 

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka
Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Gintarė Adomaitytė

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Žaliasis rašytojos namelis
Žaliasis rašytojos namelis

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ – į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga
Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga

Atidesnio dėmesio rašytoja jau sulaukė šiais metais, sausio mėnesį,  Anykščiuose. Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje aukotos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: ekspozicija nedidelė, bet iškalbinga. Jei kas labai nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

Bronės Buivydaitės muziejuje
Bronės Buivydaitės muziejuje

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Be abejo, dėmesio rašytoja sulauks ir kitais metais. Štai jos gyvenimo svarbiausios datos: Bronė Buivydaitė gimė 1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose, mirė 1984 metų sausio 29 Anykščiuose.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs – nuo pat mažens.

Auksinis_batelis425

Nežinau, kodėl man toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo, kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną – gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su narsiai klevais ar beržais ant stogų.

Kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

Pamenu, kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada ‒ gyvenmiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailius batelius.

O suaugusiam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,,Aš ją prisimenu“ – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ,,Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė: sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė
Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė
Klimašauskaitė

O bičiulystės būta šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: ,,Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Geležinkelio stotyje, turguje.

Daržovėmis.

Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai
Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai

 

Rašytojo Antano Vienuolio autografas
Rašytojo Antano Vienuolio autografas

MENO BANGOS dėkoja Antano Baranausko ir Antano  Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojams už dosniai atvertus archyvus.

 

 

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Milda Savickaitė

knygų lentyna2

Sako, kad namai – tvirtovė. Pagaliau ir aš, grįžusi po visų gastroliavimų, galiu taip sakyti – ir visai nesvarbu, kad grįžau tik trumpam… Salsvas cigarečių, maisto ir mamos kvepalų kvapas tiesiog užburia. Kaskart, žengdama pirmą žingsnį per slenkstį, stengiuosi įkvėpti kuo daugiau – rūšiuoju atsiminimus įsigėrusius sienose, valgau akimis seniai matytus takelius… Ir visada visada tuos tris jau mano išvardytus kvapus veja ir ketvirtasis. Jis toks savas, nepastebimas, išsiilgtas – pagrindinis namų akcentas. Tikriausiai net ir draugai be jo neįsivaizduoja mūsų šeimos.

Nustebsite, nes tai – knygos. Daugybė knygų. Visas dviejų aukštų kambarys pilnas tyliai nutūpusių knygų. Ir jame be galo tikra… Atsisėdi ir kvėpuoji įvairiomis istorijomis, ragauji atsiminimus, bandai atspėti ateitį. Bandai akimis suskaityti ir suskaičiuoti visas gražuoles, bet pačios akys nenorom ima lakstyti nuo vieno lentynos kampo prie kito. Paimi vieną – atrodo, kad skaitysi, bet iškart akis užkliūna už kitos, atrodo geresnės, ir taip istorija kartojasi begalę kartų… Kartojasi, kartojasi, kartojasi kol… ateina knygų karalienė Mama. Visas perskaičiusi, surinkusi, surūšiavusi. Ir biblioteką papildanti vis kitokiomis – naujomis, populiaromis (ne tik tą kambario patalpą, bet asmeninę – širdies biblioteką). Ji lengvai atranda tinkamiausią, nes jaučia vidinę žmogaus būseną ir poreikius it kokia laumė. Esame skirtingos, Mama ir aš. Ji  – skaitymo dievaitė. Aš savaime dievaitė, nes vardas taip sako… O knygas prižiūrime abi.

 

Iš visos didelės Mamos kauptos bibliotekos geriausiai atsimenu dvi knygas. Tai – Hermannas Hesse, „Gertrūda“. Knyga, kurią skaičiau (nebijosiu sumeluoti) apie 20 kartų. Ir kita – Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo Dingas arba apysaka apie pirmąją meilę“. Pastaroji yra mano pirmoji perskaityta knyga – na ta, iš rimtesniųjų serijos (atmetant Pelenes, Bembius ir Didžiąsias klasikas, bet mažąsias serijas). Nebuvau (ir nesu) ta skaitytoja numeris vienas, todėl mama labai stengdavosi atrasti ir įtikti su knygomis. Nes, būdavo, paskaitau pradžią ir padedu į šalį. Arba visai neskaitau. Bet Mama žino tą slaptą priėjimą prie atžalos (ir visai nesvarbu, kad tai bus šokolado plytelė arba Kijevo kotletas). Taigi – Mama rado raktą į mano skaitymo skrynelę, nes po apysakos apie šunis ir meilę atsivėrė visos įmanomos skaitymo čakros, ir vienu metu tikrai buvau pasinėrusi į raidžių marias.

Laukinis_Dingas

 

Skaičiau, skaičiau, skaičiau, o Mama džiaugėsi. Ir užėjo į mūsų uostą nelemta audra. Dabar madinga uraganams ir viesulams duoti pavadinimus, tai ir aš savąjį pavadinsiu – manosios negandos vardas Paauglystė. Mama, kaip geras kapitonas, vairo nepaliko, valdžios neapleido, su įgula susitvarkė… Laikui bėgant mūsų padangėje pradėjo švysčioti šviesos ruožai. Tikriausiai tam įtakos turėjo artėjantys brandos egzaminai – ėmiau skaityti dar daugiau. Nors kai pagalvoji – nelabai kur ir dingsi, juk išsilaikyti reikia. Keisčiausia tai, kad kiekvienu dvidešimties metų gyvenimo etapu mane lydėjo Hermannas Hesse. Kuo knyga patraukė mane? Nežinau. Galbūt suviliojo todėl, kad mano senelės vardas Gertrūda. O kai pradėjau… Nebegalėjau atsispirti autoriaus gebėjimui taip gražiai aprašyti senatvę ir per amžius nemirštančią meilę. Skaitai ir junti jaukumą, artimos tampa raidelės.

Gertruda

Dabar dar ir studijuoju kultūros istoriją – manau, galėtume varžytis su filologais ir filosofais, kurie bene daugiausia skaito. Ir labai patinka man tai. Atradau naujai raides, sakinius ir kablelius. O ir Mama džiaugiasi – gali savo biblioteką dažniau panaršyti, nes man studijoms vis įvairesnių knygų prisireikia. Nesiginčysiu – kai kurias skaityti tikra kančia (lai niekas nesupyksta, bet lietuvių ir lenkų bendras šedevras Statutas – tikra katorga), o kai kurias skaitai ir nori, kad nesibaigtų (kad ir Postilė arba Utopija).

Žinau, kad manoji karta niekada nesupras tųjų, kuriems knyga ir raštas buvo drausti. Apie knygnešius nekalbėsiu – pastaruoju metu nuvalkiota tema. Bet į sovietinį periodą pažvelgti norėčiau. Labai keista klausyti Mamos pasakojimų, atrodo nesuprantama: kaip nebuvo galima skaityti to, ko nori? Kaip negalėjo būti tokio knygų pasirinkimo? Kodėl skaitydavo pasislėpę? Atrodo, kad jei iš Mamos atimtum knygą ir raštą – jos pačios nebeliktų. Gal ir tiesa, kad draustas vaisius daug saldesnis… Ir tikrai tiesa, kad bibliotekininkai – didžiausi knygų guru. Šiuolaikiniai knygnešiai, nes… Visi patys žinom – dabar knyga vėl keliauja nežinia kur. Net „antru planu“ to nepavadinčiau. Kaip gali būti smagu skaityti elektroninę knygą?.. Net kompiuterio ekrane skaitydama juntu: kyla  nepasitenkinimas. Nes juk… Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo – tokio kvapo nerasi niekur kitur – jokiame kompiutery ar kokioje nors kitoje elektronikoje. Ir tųjų žmonių, na, sovietinio periodo vaikų, rašto darbai daug gražesni. Nes kai kurių šiuolaikinių menininkų darbų (tiek apčiuopamų, tiek regimų, o ypač ant lapo parašytų) menu nepavadinčiau. Subtilu yra pastatyti kėdę vidury kambario ir tai vadinti instaliacija arba aprašyti tuštinimosi procesą ir tikėtis kokios nors premijos už tai. O kokia didinga ir graži mūsų tėvų (mano Mamos) skaitoma ir rašoma medžiaga! Juk su ja auga vaikai dar ir dabar – tas grožis yra tikras, nedirbtinis, mokantis pats augti, kitus auginti, skatinantis  galvoti ne tik apie save… O su knyga visada smagu – skaitymas padeda stabtelėti. Atsisėdi kambary, uodi namų tylą, aplink dailiai į tave žiūrinčius atsiminimus ir… Nieko daugiau nebereikia. Nebent mamos apkabinimo… Ir to vieno sakinio, kuris (tikriausiai) visiems ir asocijuojasi su namais: ,,Milda (garsiai ištarkite savo vardą), eik valgyt!“

O pabaigai noriu aprašyti dar vieną savo atradimą, kuris įvyko dešimtoje (atrodo, kad dešimtoje) klasėje. Su keliais bendraklasiais, vadove Jolanta Narbutaitiene ir a.a. klasės auklėtoju Petru Mikštu ruošėme kompoziciją ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“ skaitovų konkursui. Tada mokytojas rinko eiliuotą tekstą. Jį skubotai perskaičiusi pamaniau: „Na gerai, suvaidinsiu“. Bet kai pradėjome atidžiai skaityti, supratau: vaidinimas bus gilus… Man teko Gimtosios Kalbos vaidmuo. O kiti buvo „gerieji“, kurie ėjo už knygą ir raštą, arba „blogieji“, kurie pasisakė už tą keistą šiuolaikinę poeziją ir technologijas. Keisčiausia: aiškaus gėrio laimėjimo šioje kompozicijoje nebuvo. Smagu, kad žiūrovui leidome pasirinkti… Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip mes vaidindami net drebėjome nuo sakomų žodžių galios. Po pasirodymo akyse buvo susikaupusios mažos ašarėlės. Nelabai ir kalbėjomės, geras dvidešimt minučių persirenginėdami tylėjome…

gyvasis vanduo2

Ignalinos gimnazistų kompozicija ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“. 2010 metai

logo_srtrf

Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

2014-06-06

Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka
Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka

Pilnutėlėje salėje, sulaikę kvapą ir gaudydami kiekvieną rašytojo, žurnalisto, laidų vedėjo ir keliautojo Algimanto Čekuolio žodį, į naujausios jo knygos pristatymą vienas po kito rinkosi skaitytojai. Susirinkusiems uždavęs retorinį klausimą, rašytojas praskleidė autobiografinės knygos „Generolo Sena Karvė istorija“ paslapties šydą, privertęs visus suklusti dar labiau: „Atsibodo atsiloti teigiantiems: „Tu buvai KGB agentas, tu buvai KGB majoras…“ Jei Sovietų Sąjungoje dirbai užsienyje, tai jau esi pateptas raudonu aliejuku?“.

Anot A. Čekuolio, jis niekada nebuvo „stukačius“, niekada neišdavė Lietuvos. Jis netgi niekada rimtai negalvojo pasilikti Vakaruose: „Ar galite įsivaizduoti Lietuvos rašytoją be publikos?“.

Dar leidyklos dažais kvepiančią knygą publicistas pristatė ne kaip kūrinį apie jį patį (neslėpdamas saviironijos sakė, kad vienas asmuo nevertas tiek „skeryčiotis“), bet kaip nepagražintą istoriją apie Lietuvą, nuo vaikystės atsispindėjusią jame.

generolo-sena-karve

Knygos idėją rašytojas mezgė ne vieną dešimtmetį. Trumpa ištrauka, nuskambėjusi pristatymo metu, leido suprasti, kad naujajame A. Čekuolio kūrinyje nemažai asmeninio gyvenimo detalių, intriguojančių faktų. Bet jis neskubėjo atskleisti visų kortų, paragino perskaityti knygą ir patiems išsiaiškinti pavadinime dominuojančio slapyvardžio Sena Karvė reikšmę.

„Klausiat kodėl rašau? Kodėl kasmet nauja knyga? Pirma, nežinau, kiek man dar liko. Antra, sovietmečiu turėjau pusiau tylėti. Prireikė 60 metų, kad galėčiau garsiai kalbėti. Dabar džiaugiuosi, jog galiu viską išsakyti,“ – tai, iš kur kyla idėjos naujoms knygoms, aiškino plunksnos brolis.

algimantas-cekuolis-Mūsų-slaptieji

Kasmet vis augantį rašytojo skaitytojų ratą patvirtino didžiulė eilė, po knygos pristatymo laukianti autoriaus parašo. Praėjo daugiau negu valanda, kol žmonių minia pamažu ištirpo ir A. Čekuolis sutiko pasidalinti mintimis apie skaitymą, knygas ir rašymą.

cekuolis_faktai_ir_sypsenos

Kūryba gimsta auštant

Anot žurnalisto, televizija, internetas niekuomet neišstums knygų – niekas nenugalės malonumo skaityti, kartu su knygų personažais dalyvauti pačiuose įvykių sūkuriuose. Televizijos žiūrėjimas – tai tik „sukramtyto kotleto valgymas“, nuo kurio niekada nepavargsi, negausi skaitymo suteikiamo malonumo.

„Kad taptum rašytoju, pirmiausia turi perprasti skaitytojo vaidmenį. Jei skaitymas tampa malonumu, ranka pati veržiasi marginti popieriaus lapą. Rašytojas turi mylėti, nekęsti, sąmoningai, išmintingai atsidurti sudėtingose situacijose, kad pajaustų gyvenimo skonį ir galėtų jį perteikti kitiems,“ – tvirtindamas, kad plunksną valdantis žmogus nėra Dievo išrinktasis, o įgūdžių įgauna tik praktikuodamasis, teigė nemažai pasaulyje matęs Lietuvos intelektualas.

A. Čekuolis pasakojo ilgai ieškojęs savito kalbos stiliaus. Esą anksčiau rašydavo naktį, tyloje, bet tuomet blogai jausdavosi dieną. Galiausiai jis kūrybai pasirinko aušrą.

„Tai klajonių po rūką laikotarpis, kai pusiau snaudi, vis dar plūduriuoji sapne. Supratau, kad tuomet verta sėsti ir užrašyti atplaukusias mintis. Keliuosi apie 7 val. ir rašau iki 12-13 val.,“ – tai, jog rašo tik ranka, nes nemėgsta kompiuterio, spausdinimo mašinėlės klavišų kaukšėjimo, atskleidė publicistas. Be to, taip, anot jo, mintis suspėja bėgti paskui ranką.

Labiausiai vertina klasiką

Prie rašytojo vienas po kito tiesdami knygas ir prašydami parašo prieidavo skaitytojai. A. Čekuolis kantriai kiekvieno išklausydavo, priešlapyje įrašydavo dedikacijas. Širdį jam vis glostė žodžiai: „Mano tėtis, mano draugė, mano senelis turi visas jūsų knygas ir ši bus dovana į sukauptą kolekciją“.

Literato manymu, kiekvienas savo namų bibliotekoje turėtų turėti bent vieną jo knygą, ypač paskutinio laikotarpio. Kodėl? Nes reikia vertinti gerą literatūrą, kuri teisinga, kuri sujaudina savo tikrumu, kurioje atpažįstamas gyvenimas. Pasak A. Čekuolio, išliekamąją vertę turi tik tos knygos, kurias pagimdė gyvenimas, o ne noras parodyti save ar pilti pilį iš tabako dūmų.

Skaitymą rašytojas lygino su skrydžiu į kosmosą. „Jeigu literatūra gera, skaitydamas aš užsimirštu, tampu knygos dalimi, sutinku naujus žmones, atveriu kitokį gyvenimą,“ – teigė jis.

Labiausiai grožinės publicistikos autoriui patinka klasikinė literatūra. Pavyzdžiui, anglų rašytojo Čarlzo Dikenso (Charles Dickens), rusų – Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, prancūzų – Gi de Mopasano (Guy de Maupassant) kūryba. Kodėl klasika, o ne moderni literatūra?

„Mėgstu ir modernią, bet tos, kuri rūpintųsi gyvenimu, nedaug. Vienas geriausių moderniosios literatūros pavyzdžių, anglo Frederiko Forsaito (Frederickas Forsythas) kūryba. Nors jis rašo detektyvinius romanus, bet jie gyvenimiški, patraukia aštriu siužetu. F. Forsaitas – siužeto ir personažų kūrimo meistras,“ – mano A. Čekuolis.

Mėgstamiausi rašytojo lietuvių autoriai – Vincas Mykolaitis – Putinas, Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas. K. Donelaičio kūryboje A. Čekuolis mato to laikmečio Prūsiją, o V. Mykolaitis – Putinas jį žavi tuo, kad savo kūryboje remiasi gyvenimo biografija, realybe, gan gražiai apeina primityvius seksualinius klausimus.Už A. Baranausko žurnalistas tikino matąs patį poetą, įvairialypį charakterį – kleboną, vyskupą.

Skaitant reikia susivaldyti

A. Čekuolis prisipažino, jog skaityti jam labai patinka, bet negali šiuo malonumu mėgautis labai dažnai: „Skaitymas – kaip alkoholio vartojimas ar skanėstų valgymas – laikui bėgant užsikemši“.

Keliautojo namuose – dvi didelės knygų spintos. Jis tikino dažnai tarp jų pasirausiantis, dar kartą perverčiantis patinkančias knygas, kurių, kartas nuo karto vis atsiduriančių jo rankose, apie 20-30.

„Knyga, ištraukiama iš spintos, lyg drabužis. Kurią paimsi į rankas, priklauso nuo oro: ar lietus, ar šaltis, ar sniegas tą dieną bus už lango. Jos man – gyvi daiktai, turintys savo istoriją. A. Čechovo kūryba, o labiausiai apsakymai, man tinka visada – nepriklausomai nuo nuotaikos ar oro. Aš netgi prisilaikau, kad per dažnai netraukčiau jo iš lentynos, jog nenusivalkiotų,“ – savo skaitymo įpročius atskleidė A. Čekuolis.

Maloniausia skaityti angliškai

Vyras tvirtino, kad knygas skaito tik originalo kalba. Anot jo, išversti knygą taip, kad ji prilygtų originaliai versijai – labai sunku. Vertėjas turi būti autoriaus konkurentas: nesilaikyti aklai teksto, bet ir nepabėgti nuo jo. Jis privalo žinoti epochos, apie kurią rašoma kūrinyje, realybę.

„Yra daug dalykų, kurie nepasiduoda verčiami. Pavyzdžiui, kaip išversti „dead man’s chest“? „Numirėlio krūtinė“? Vienoje knygoje vertėjas rašo: „Keturiasdešimt vyrų ant numirėlio krūtinės“. Tai vertėjo, kuris tobulai žino anglų kalbą, bet nežino XVIII a. pab. burlaivių epochos terminologijos ir papročių, kvailystė. „Dead man’s chest“ – senų laivų užpakalinis tiltelis,“ – vertimo niuansus atskleidė rašytojas.

A. Čekuolio teigimu, maloniausia jam skaityti anglų kalba – galbūt dėlto, kad ji žodinga, geriausiai perteikia įvairias emocijas. Žurnalistas tvirtino, kad, pavyzdžiui, prancūzų kalboje oficialiai pripažinta 76 tūkst., o anglų kalboje – virš 1 mln. žodžių. Joje kiekvienai situacijai ar daiktui apibūdinti skirta keletas išsireiškimų ir kiekvienas iš jų suteikia tekstui vis kitokį šešėlį.

Beletristo teigimu, literatūroje jis vertina gyvenimo tikrumą. O kas jam svarbiausia pačiame gyvenime? „Jausti džiaugsmą. Jis gali būti dėl šimtų dalykų. Knygos pristatymas man buvo didelis džiaugsmas, eilė, laukianti parašo, ištroškus – vyno stiklas, taip pat šiltas, gilus apkabinimas – yra daugybė džiaugsmo rūšių,“ – sakė jis.

Inesa Rinkevičiūtė

Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Kaip aš įsimylėjau po alyvų krūmu
Birutės Žemaitytės nuotrauka

Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Gintarė Adomaitytė

2014-05-21

Man šešeri

Tėvas mane sodinasi ant kelių. Važiuojame, važiuojame… Jis beria žodžius. Atkartoju:

–  Paryžius, Londonas, Berlynas…

Miestų daug. Visi negali būti stebuklingi. Bet vienas – toks. Kai  sakai Vilnius, burnoje saldu. Akyse  bokštai. Ir kailiniai.

–  Vilnius – tai kailiniai. Kaunas – rankovė.

Taip sakęs senelis, tėvo tėvas Juozas. Jo niekada nemačiau: pražuvo Brazilijoje. Nieko nemačiau iš tėvo giminės… Kai atvežė mano mažą tėvą iš kaimo į Kauną, į aklųjų mokyklą, tai ir paliko.

Netoli mūsų namų – kaštonų parkas. Parke – baltas rūmas. Ir parke, ir rūme žaidžia akli vaikai. Tėvas juos moko muzikos. Kadaise ten žaidė ir jis…

Rūmo skambus pavadinimas: Aklųjų institutas. Čia mano neregys tėvas patyrė laimę. Tą dieną, kai pirštais perskaitė pirmąją raidę: A. Savo raidę. Jis – Antanas Adomaitis. Aklųjų raštu A – vienas taškas. Vienas gumbas, iššokęs storame popieriuje. Tą raštą sumanė prancūzas. Jo pavardė Brailis.

Laimę tėvas patyrė darsyk. Į kaštonų parką atėjo skautės. Skaityti akliesiems. Brailio knygų, taškuotų gumbuotų, skaitomų pirštais, anais laikais beveik nebuvo. Jų ir dabar stinga; jas, storesnes už storas, sudėtinga lentynose talpinti…

Viena skaitovių skaučių – mano mama. Jos raidė lietuvių abėcėlėje paskutinė: Ž. Živilė. Trys taškai…

– Jei kada sumanysiu tekėti už aklo, veškite mane į beprotnamį, – taip savo mamai sakė dvylikametė Živilė.

Živilė už Antano ištekėjo po dvidešimties metų. Blaivesnio proto žmogaus, nei mano mama, nesu sutikusi.

Man aštuoneri

Daužosi, plakasi, laukan išlėks mano širdis.

– Atsisveikinkite su Gintare. Ji išvažiuoja į Vilnių, – sako   antrokams mokytoja.

Tai aš – aš! – važiuoju į Vilnių.

Iš Kauno Žaliakalnio važiuoju į Vilniaus Antakalnį.

Iš medinės mokyklėlės į naujovišką, didelę mokyklą.

Vilniuje vėl laukan šoka širdis: nesusikalbu.

Kiemo draugės kalba rusų kalba. Tatjana, Tasia, Nataša… Jos visos šnairuoja į mane. Kur ne… Neištaria mano vardo. To vardo, kuris turi istoriją… Ilgai jį man rinko visa giminė. Norėjo lietuviško. Lietuviškiausio.

Tai tik dabar, knygų prisiskaičiusi, žinau: ten, kur kalba angliškai, būčiau Ember. Bet man tik aštuoneri. Dar naiviai tikiu: gintaro galima rasti tik Lietuvoje. Tik…

Vilniaus kieme auga alyvos krūmas, o po alyva – suoliukas. Čia ir apsigyvenu. Ne su vaikais. Su knygomis.

Netoliese teka Neris. Į mano Kauną teka, kur daugiau… Prie Neries žalias medinis namelis.Visai kaip Žaliakalnyje. Namelyje kvapnu. Tai – bilbioteka. Beveik kas dieną iš jos tempiuosi knygas.

Meilė/ Štai kas mane ištinka po alyva ant suoliuko pavasarį. Skaitau

Janušo Korčako knygą ,,Karalius Motiejukas Pirmasis”.

korcakas_karalius-motiejukaspirmasis

Įsimyliu nuskriaustą vaiką karalių. Ir… žmogų, apie jį parašiusį. Pirmajame knygos puslapyje rašytojo nuotrauka. Ne suaugusio… Rašytojas pats sumanė, kad knygai tinka jo vaikystės atvaizdas.

Gal kam ir pasiseka išsaugoti savo meilę visą gyvenimą. Iki mirties. Man ne. Niekada. Lieka tik prisiminimai… Privalau meilę, tą Motiejuką,  grąžinti bibliotekai. Nešu ją priglaudusi glėbyje. Ją ir dar šūsnį knygų.

Prieš mane eina pora, Jis ir Ji. Artistai. Žmonės, kuriuos tiek kartų mačiau per televizorių.

Ir ne tik.

Vilniuje tėvai jau ne mokytojai. Jie dirba leidykloje. Tėvas rūpinasi tomis taškuotomis, gumbuotomis knygomis. Kurias aklieji skaito rankomis… Mama – garsinėmis. Kurių aklieji klauso…

Jis ir Ji kartais ateina į mamos studiją. Įskaityti knygų į juostą. Sukasi magnetofonai, o aplink juos sukasi daili šviesiaplaukė. Mama sėdi kaip prikalta. Ji budriai klauso, ar graži artistų lietuvių kalba. Mano mama gali – toks jos darbas – skaitymą stabdyti. Taisyti… Jį ir Ją, tuos aktorius, stabdo retai. Maža to: Jos šiltą balsą mano aklas tėvas myli.

Nekeista, kad artistus pamačiusi išmėtau knygas. Keista, kad Jis ir Ji,  suaugę žmonės, mergiūkštės knygas renka. Gražina ir Eduardas pakelia nuo Vilniaus šaligatvio mano meilę. Mano Motiejuką.

 

Man… penkiasdešimt ir…

Po langu klega vaikai. Lietuviškai. Rusiškai. Lenkiškai. Susiklega. Geras triukšmas: jis man padeda rašyti knygas. Bet…

Vilnietiškos žydų tarmės nebeišgirsiu. Buvau šeštokė, kai į Izraelį iš Lietuvos patraukė mano miesto žydai.

–  Mira Šleimovič, ar Vilnių dar pameni? – retsykiais sakau nežinia kur esančiai suolo draugei.

Jei tik einu Antakalnyje pro jos buvusį namą…

Kas patyrė, kaip sunku būti klasėje naujoku, suvoks, kodėl man svarbi Mira. Ji mane pakvietė kartu sėdėti.

Prirašiau knygų apie rašytojus. Net tris. Apie tuos, kuriuos mylėjau vaikystėje. Netikiu knygomis, kuriose nėra meilės. Netikiu žmonėmis, kurie niekada nemylėjo.

Tikiu alyvos krūmu. Suoliuku. Ir dabar, Motiejuko (arba meilės…) pasiilgusi, ant jo prisėdu.

Tikiu bibliotekomis. Jos kvepia taip svaigiai, kaip Vilniaus ruduo.

Gal net svaigiau už rudenį.

Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

 Pokalbis su Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentu Tomu Rikliumi

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Tomas – jaunuolis iš Vilkaviškio, atradęs klasikinę literatūrą dvylikos metų, pirmąjį individualų renginį suorganizavęs šeštoje klasėje ir niekada neatsisakantis pavakaroti su daininke Etta James. Kalbamės apie mokyklos laikus ir studentiškuosius kuluarus.
Nors iš pirmo žvilgsnio Tomas panašus į tą, kuris nemėgsta kalbėti apie savo raidą, nes yra itin ciniškas ir išdidus – tąkart ilgai ir smagiai šnekėjomės. Atsimindami didžiausias gėdas scenoje ir mažiausius stebuklus širdyje.
Tomai, papasakok apie savo vaikystę. Kokią tu ją atsimeni ir kokį tave vaikystėje atsimena artimiausieji? (Ilga pauzė, trumpa šypsena).

Buvau geras ir ramus vaikas. Namo grįždavau laiku, pamokėlės visada būdavo paruoštos. Dideliais darbais neužsiiminėjau – tuomet leidau sau ramiai augti. Piešdavau ir rašydavau…  O giminė mane atsimena kaip baltą varną. Kodėl? Išsiaškinsi vėliau.
Būdamas tokių metų jau rašei? Juk dar tik pradinės klasės.. Daugelis net žodžio be klaidos nesurezga.

Taip. Pradėjau rašyti savo pirmąją knygą būdamas pradinėse klasėse. Tai buvo fantastinio pobūdžio knyga – apie neegizstuojančią ir vargiai galėsiančią egzistuoti valstybę. Bet rašymo procese supratau, kad visgi ta knyga man nepatinka, todėl nusprendžiau daugiau jos nebetęsti ir ji liko nebaigta (juokiasi).
O apie tolesnį periodą ir paauglystę? Būdamas 12-14 pradėjau skaityti tokius veikalus kaip „Ana Karenina“, „Raitelis be galvos“, graikų mitus, Ovidijaus „Metamorfozes“. Pradėjo patikti egiptiečių kultūra – patinka dar ir dabar. Buvau smalsus, o tos didžiulės, namus gaubiančios  knygos ilgainiui apgaubė ir mane.
Visą laiką ir buvai tokių brandžių knygų apsupty?

Na taip, knygos, klasikinė literatūra mane lydi nuo pat mažens iki dabar. Bet apturėjau ir pankiškąjį etapą. Na žinai: kaukolės, žiogeliai, kerzai. Manau, kad tai buvo savotiškas maištavimas prieš „namų gyvenimą“ – norėjau kažko daugiau.. Tik nežinau ko… Turėjau labai gerą auklėtoją, kuri pastebėjo didžiąją dalį mano gabumų. Tada prasidėjo pažintis su scena: renginių organizavimu bei vedimu, vaidinimu, dainavimu. Dalyvauta daugybėje olimpiadų, skaitovų konkursų. Tie konkursai, kur daugelis talentingų vaikų dalyvauja – na žinai –  buvau eilinis talentingas vaikas (juokiasi). Su renginiais, beje, susipažinau jau pradinėse klasėse, o būdamas šeštokas surengiau pirmąjį savo individualų renginį su primityviu scenarijumi (aišku, viską viena akimi kontroliavo mokytojai). Laikui bėgant taip ir perėmiau didžiąją dalį mokyklos renginių – kai kurie net negalėjo įvykti be mano žinios. Kol (kaip ir daugeliui) scena ir plojimai tapo savotišku narkotiku.

Minėjai, kad scena kaip narkotikas. O kaip sekėsi mokytis – brandos egzaminai? 

Na kaip pati matai, mokytis sekėsi gerai, nes įstojau į klasikinės filologijos specialybę, dabar esu trečiame kurse. Tai viena brangiausių studijų pakraipų Vilniaus universitete. Baigiau mokyklą „raudonu diplomu“… Nors, tiesą sakant, labai ilgai svarsčiau kur tęsti mokslus. Norėjau būti teisininku, traukė ir tebetraukia medicinos mokslai, žurnalistika, leidyba. O dabartines studijas (klasikinę filologiją) įvardinčiau kaip netikėtą likimo posūkį, dovaną, dėl kurios nesigailiu.  Juk galiu pažinti savo itin mėgstamą antikos kultūrą, kurioje daug istorijos – labai mėgstu istoriją.

Studijų metai. Dabartis. Plačiau apie tai: ką veiki, kuo užsiimi?

Visų pirma studijuoju – tai atima ganėtinai daug laiko, nes nemėgstu būti paskutinis – kitų vietų, išskyrus pirmą, man nėra. Antrame semestre – pusė metų studijų Briuselyje pagal Erasmus programą. Noras pirmauti, sakyčiau, gal romėniškosios filosofijos atsipindys. Matyt, kuriame nors iš praeitų gyvenimų buvau romėnas (juokiasi). Aktyviai dirbu studentų atstovybėje – esu marketingo srities koordinatorius, taip pat organizuoju įvairius renginius fakultete. Asmenine iniciatyva esu režisavęs Antigonę (pagal senovinį modelį), šis mano darbas buvo gerai įvertintas.

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Ar viską stengiesi atlikti kaip senovės graikai?

Nesistengiu daryti lygiai taip pat kaip darė graikai, bet ir šiuolaikinti per daug nemėgstu. Manau, svarbu išlaikyti ribą tarp šių dviejų pasaulių – antikinio ir dabartinio. Ieškojau kito kampo, kaip atskleisti pačią istorijos tėkmę bei veikėjus. Tiesą sakant, taip elgiuosi ir gyvenime – manau, labai svarbu nubrėžti ribą tarp scenos ir tikrojo pasaulio, nors kartais tai nepavyksta net man (juokiasi). Dvejus metus iš eilės buvau vokalistu kasmetinėje Matematikos ir informatikos fakulteto studentų rengiamoje Midi Roko operoje. Kartais šiaip „pabekinu“ kokioje nors grupėje kai paprašo – aišku, tik toje grupėje, kuri man patinka. Labai mėgstu būti ant scenos, ir kas be ko – dėmesį. Tada tiesiog švyčiu (juokiasi). Pati scena man yra sakrali erdvė – niekada į ją nelipu išgėręs ir stengiuosi netransliuoti publikai susikaupusių problemų. Kaip ir kiekvienas mūsų – aš taip pat slepiuosi po kaukėmis. Tai tarsi psichologinė apsauga. Man asmeniškai kaukės užsidėjimas leidžia analizuoti žmogų ir rasti jo Achilo kulną. Moku įtikinti. Galiu „parduoti“ bet kokią idėją. Visada man pavestus darbus stengiuosi atlikti puikiai. Man labai svarbu kokybė, juk niekada nebūna „gerai ir greitai“ – būna tik „arba gerai – arba greitai“. Nors iš pažiūros esu ciniškas individualistas – mėgstu bendradarbiauti, bet labai svarbu, kad parteneris lygiai taip pat siektų kokybės, maksimumo kaip ir aš. Esu karjeros žmogus, ir pats tikriausias darboholikas. Jeigu kada nors sugalvosiu kurti šeimą… Na tai bus tikrai negreitai ir tik tada, kai tvirtai stovėsiu ant kojų.
Kaip matau, myli sceną ir artistišką gyvenimą. O be viso to – ką dar myli? (juokiasi garsiai)

Ne, ne, Milda… Jokios moters neturiu. Kaip jau minėjau, esu karjeristas – prie darbų gausos kartais sunku prisitaikyti net sau pačiam, o ką jau kalbėti apie merginą.  Ir tiesiog… Aš nejaučiu poreikio meilei. Nesu šiltų jausmų šalininkas. Taip nebūna? – būna. Dažniausiai ką jaučiu, tai nebent prisirišimą prie žmogaus, nors neslėpsiu – kartą kibirkštėlė buvo… (šypsosi)
Tavęs pilna visur. O klasikinė kultūra ir dabarties džiunglės tarsi savotiškas priešpastatymas viena kitai. Kaip su tuo sugyveni?

Iš renginių pusės – visada ieškau priėjimo prie publikos. Privalu rasti kontaktą su žmonėmis. Dažnai stebiu ir analizuoju, pagal tai improvizuoju. Kadangi antikinė kultūra didžiajai daliai lietuvių yra svetima – tenka ieškoti to paties Achilo kulno, jei  nori parodyti kaip žydėjo tuomečiai mąstytojai bei jų idėjos. Bet prisipažinsiu – žiedų kvapą (kad ir kaip stengtųsi) pavyksta užuosti ne kiekvienam… Save įvardinčiau stebėtoju – tik pamatęs galiu pradėti veikti, turiu susipažinti su erdve, žmonėmis. Manau, kad kūrinys ir autorius –  tai du skirtingi dalykai, todėl savęs su savo darbais netapatinu. O apie kultūrų gretinimą… Man labai patinka Tarantino filmai, nes juose įžvelgiu ovidiškuosius, romėniškuosius dalykus. Didieji mąstytojai (netgi keletas šiuolaikinių) visada ėjo ir tebeeina prieš visuomenę, bando būti už jos ribų – o manyje pankavimas dar nėra iki galo pasibaigęs (juokiasi). Labai mėgstu kraštutinius jausmus,  na, o jei nepatiriu – tai suvadinu – visai kaip graikiškame teatre. Kartais net norisi tą kraštutinumą ir vėl pakartoti – tada jaučiuosi įžengęs į rezervatą, kuriame būti negalima.
Tavęs klausantis atrodo,kad esi tarsi šiuolaikinis riteris, kavalierius – vis dar atsimenantis ir praktikuojantis tradiciją. O kaip yra iš tiesų, ar esi konservatorius ar ..?

Na, esu… senos tvarkos žmogus. Patriarchas, bet kartu ir reformatorius, labai mėgstu revoliucijas, tik ne socialistines (juokiasi). Labai nemėgstu kai man vadovauja, nebent vadovavimas yra išties geras – tada galiu pilnai atsiduoti. Tikriausiai paklausi, ar turiu idealą – ne, neturiu. Gyvenu savo gyvenimą ir patariu tai daryti kitiems. Iš kūrybinės pusės – kaip jau minėjau – visada ieškau kitokio priėjimo prie žmogaus ir idėjos įvykdymo, bet esu įsitikinęs, kad viskas šiame pasauly jau panaudota. Turiu subjektyvų požiūrį į naujoves – naujų idėjų nėra. Esu už tradiciją, kurią galima interpretuoti skirtingais rakursais. Juk norint laužyti nusistovėjusias taisykles – privalu jas žinoti.
O dabar laikas dar daugiau pasijuokti. Papasakok atsiminimą, kuris Tomą Riklių verčia nostalgiškai nusišypsoti. (Tomas ilgai galvoja, šypsosi)

Vis dėlto tokių yra… Yra tokių dalykų kuriuose net aš sugebėjau pasiekti netobulumo viršūnę (abu juokiamės). Aišku, viskas vyko kai buvau pradinėse klasėse… Vaidinau boružiuką ir visą spektaklio laiką prabuvau atsegtu kelnių klynu, kol galiausiai už kažko užkliuvęs plojausi ant žemės pačiame vaidinimo įkaršty, bet paskui mano nugriuvimas tapo spektaklio dalimi ir visada tekdavo „pagulėti ant žemės“ – būtent tada ir išmokau griūti. Ir dar, atsimenu, buvo vienas atvejis gėdingas. Vėl griuvau – tik tąkart būdamas septyniolikos ar šešiolikos. Tuo metu Vilkaviškio kultūros namuose vyko filmų vakarai, ir aš kaip vadovas eidamas per sceną sugebėjau visiems matant galingai tėkštis ant žemės. Tada norėjosi sulįsti skradžiai žemėn iš gėdos, bet dabar atsiminus – juokinga.
Ilgai mąsčiau kokį klausimą užduoti pabaigai. Bet paprašysiu plinkėti… Palinkėti sau.

Būti geriausiam – (tai pasakęs plačiai šypteli, nutyla ir taria) ir toliau…

Ačiū už pokalbį

Milda Savickaitė