Category Archives: Skaitau-Žvelgiu-Rašau (Atskleista knyga)

Atskleista knyga – tai pasakojimai apie skaitančius žmones. Kokios knygos augina ir kaip augina? Ar padeda jos tapti asmenybe? Ar tikrai skaitymas gali guosti? Stiprinti? Mokyti?

Gintarė Adomaitytė. Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

lietuviskas

Gintarė Adomaitytė

Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.

Į ką panašios?

Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.

Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.

Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.

Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.

 

Kas dėtas?

Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.

Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.

Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.

lietuviskas_2

Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės.  Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.

Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.

Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.

Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.

Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?

Abejoju…

zalteno_portretas

Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.

Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.

Visiems. Ypač žydams…

Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…

Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.

,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…

,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.

Taigi, kai buvau mažas vaikas…

Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…

Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.

Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.

Kažin, ar verta kartotis.

O gal ir būtina.

Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.

Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.

Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…

Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.

Ir pabėgo.

Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.

skaitantys

Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…

Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.

Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.

Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.

Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.

Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.

su-stirnom

Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.

O autorinės teisės?

Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.

bambi-fawn

disnejaus

Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.

Bet juk regiu…

Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.

Nevaikišką knygą.

Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.

bambi_book_cover

atversta

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Dziungl_liet

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Marius Kraptavičius

Jei kas nors manęs teirautųsi apie svarbiausiąją vaikystės knygą, sutrikčiau. Jos dvi. Nežinau, katra svarbesnė. Defo ,,Robinzonas Kruzas“? Kiplingo ,,Džiunglės“?

Galbūt ,,Džiunglės“… Pirmoji mano savarankiškai skaityta knyga. Įsimintina. Visiems laikams.

Neapsakomai mylėjau Mauglį. Norėjau būti juo. Svajojau, kad mane pamiltų visi pasaulio žvėrys ir žvėriukai.

Svarbu minėti, kad augau Šiauliuose, senoje miestelėnų giminėje. Esu vienas iš nedaugelio Lietuvoje, niekada jokio kaimo neturėjęs. Nebūta mano vaikystėje nei žvėrių, nei gyvulių. Laimei, knygų būta – visada. Kuo įvairiausių.

Pantera Bagira visiems laikams tapo mano… chm… kaip čia pasakius? Kuo ji man tapo ir tebėra?

Tiesą sakant, atrodė man vaikystėje, kad Bagira panaši į mano mamą. Gerą, švelnią, mylinčią, bet… Pantera atrodė tobula. Baugu prisipažinti, bet taip: kur kas geresnė nei mama.

Ar galėjau vaikystėje įtarti, kas skaitau šiek tiek (ką ten šiek tiek, gerokai…) palengvintas, adaptuotas Kiplingo istorijas? Pritaikytas vaikams?

Išaugau. Subrendau (galbūt). Beveik ir pražilau (tikrai). Atradau leidyklos ,,Pasviręs pasaulis“ išleistą ,,Džiunglių knygą“ (2011). Rasčiau jai begalę priekaištų. Nevykusiai versta Kiplingo poezija. Proza – kiek geriau… Na, šiek tiek geriau. Primityvios iliustracijos. Jokios sklaidos, jokio garsaus šūksnio, kad pagaliau, po daugybės metų, Lietuvoje turime tikrą Kiplingą – abi ,,Džiunglių“ knygas.

Vienaip ar kitaip, reiškiu leidyklai pagarbą. Pagaliau lietuviškai perskaičiau bene stipriausią (dabar, šiandien man taip regis) Kiplingo kūrinį. Tai ‒ ,,Pamaldžiojo Puruno stebuklas“.

Nesikvatokite, mano mieli bičiuliai, šį tekstą skaitą. Nebuvau ir nesu pamaldus. Nekliedžiu Indija. Nekeičiu tikėjimo. Tiesiog – jei tikite manimi – atraskite tą Kiplingo sodrų pasakojimą apie valdininką, stropiai tarnavusį britų imperijai. ,,Kartą Indijoje gyveno žmogus, kuris buvo vienos pusiau nepriklausomos vietinės valstybėlės, esančios šalies šiaurės vakaruose, ministru pirmininku. Jis buvo brahmanas ir priklausė tokiai aukštai kastai, kad kastos jam galiausiai gyvenime išvis nustojo ką nors reikšti“, – tokia pasakojimo pradžia.

Pasakojama apie kilmingą indą, baigusį mokslus Anglijoje, turėjusį neva viską – ir turtus, ir valdžią, ir garbę.

Kuo tampa jis?

Žmogumi, kuris atsistatydina iš postų. Tampa elgeta. Klajūnu. Savo valia.

,,Dvidešimt metų jis prabuvo, kaip reikalavo Senasis įstatymas, jaunuoliu, dvidešimt metų – kovotoju – nors niekada gyvenime nelaikė rankose ginklo, ‒ ir dvidešimt metų – namų ir ūkio galva. Savo turtus ir galią naudojo ten, kur manė esant reikalinga; prisiėmė garbę, kuri buvo jam tuo metu duota; matė daug įvairiausių žmonių ir miestų, ir tie žmonės ir miestai jam atidavė pagarbą. Dabar jis visų šių dalykų atsisakė, nusimetė kaip žmogus drabužį, kurio jam daugiau nebereikės“.

Tik nemanykite, kad atpasakosiu visą legendą (gal sakmę, pasaką) apie žmogų, įžengusį į septintą dešimtį ir peržengusį tuštybės kalvas. Basakojis, išmaldos dubenėliu nešinas, jis pagaliau atgauna savąją laimę: lėtą judėjimą.

Neišsižadėjau nei Mauglio, nei Bagiros. Ataidi, laimei, vis dar ataidi, švelniu šešėliu driekiasi mano vaikystės rašytojas, jo knygos. Ir vaikystės Šiauliai tėra švelnus šešėlis, vertas visai kito pasakojimo.

Dziungles_virseliai

Dabar gyvenu Ignalinoje.

Nelendu į sengires. Tik į Ignalinos pamiškes. Bet ir ten: iš po kojų, kai uogauju, išlekia manęs išsigandęs kiškis; kai grybinėju palei eglaites, pastebiu susirūpinusį žvilgsnį: briedės akys reikliai žvelgia į mane. Stirna laigo per pelkynus: kad aš taip galėčiau perlėkti klampiu taku. Kartą regėjau: miestelio pakraštyje klydinėja kuoduota pempė.

O vakarais, beveik naktimis… Kai pasirodo danguje Vakarė žvaigždė, kai mudu su Gintare vakarieniaujame ant suoliuko, atlekia smagus žvėrelis. Laigo po kiemą. Kiek slapstosi, tiek ir rodosi. Bene kiaunė? Žinoma, ji.

Esu šeštoje dešimtyje. Niekada neišsižadėsiu nei Mauglio, nei Bagiros. Nei elgetų. Net ir Laimutės, kuri pati save tituluoja vienintele Ignalinos bomža.

Šiukšlių konteineriuose rausiasi ne tik ji. Ir kiaunė.

Kas belieka man?

Tik svajoti, kad ilgainiui ir aš visiems laikams nusivilksiu, nusimesiu tuštybės drabužį, tik linkėti artimiems: dar kartą – daugybę kartų – atsiversti vaikystės knygą.

dziungliu_atvartas

 

 

 

 

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

suskaiciuotoszvaigzdes

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

Rasa Milerytė

2012-aisiais metais Sigitas Parulskis išleido romaną „Tamsa ir partneriai“ apie Holokaustą Lietuvoje. Anot autoriaus, tai turėjo būti knyga, atskleidžianti tiesą, kas ir kaip vyko nacių okupuotoje Lietuvoje; tiesą, kuri beveik niekam nežinoma; tiesą, kuri nepatogi, todėl nutylima. Vis dėlto besidomintiesiems toji tiesa buvo prieinama seniai – lenkų žurnalisto Kazimiero Sakovičiaus, pro savo namų langą stebėjusio, ant popieriaus skiaučių užrašinėjančio ir kieme tuos užrašus užkasančio knygoje „Panerių dienoraštis“. K. Sakovičius veik visus trejus metus gyveno šalia masinių žydų žudynių vietos Paneriuose ir atidžiai fiksavo tai, ką mato. Kartais sausai dokumentiškai, paminėdamas tik skaičius, kartais – išsamiai aprašydamas, kaip vyksta egzekucijos. Kaip ir kiekvienas istorinis sukrėtimas, taip ir žydų genocidas – svarbi tema. Kol prisimenam ir suvokiam tokias tragedijas, tol galim išvengti jų pasikartojimo. Taigi S. Parulskio knyga turėjo tapti teisingu žingsniu pilietinio sąmoningumo link. Deja, ją išleidus paaiškėjo, kad istorinis laikotarpis ir personažai žydai-aukos bei lietuviai-skriaudėjai tėra viso labo dekoracijos, o ryškiausios romano scenos vertos prasto pornografinio romano vardo. Po šios knygos man, nežinia kokiu būdu jaučiančiai bendrystę su visais be kaltės kentėjusiais, S. Parulskis tapo amžinu priešu (juolab kad ir literatūrinės vertės knygoje nematau). Nei S. Parulskis, nei „Tamsa ir partneriai“ nebus pagrindiniai šio teksto veikėjai. Bet be S. Paruslkio šis tekstas vargu ar būtų atsiradęs.

Pagrindinės mano teksto veikėjos – rašytoja Louesa Lauri (Lois Lowry) ir jos sukurta Anemarija. Pasauliui Louesa Lauri žinoma iš daugiau kaip trisdešimties knygų, Lietuvos skaitytojams ‒ kol kas iš dviejų: „Siuntėjas“ – romano apie distopinę visuomenę, ir „Suskaičiuotos žvaigždės“ – pasakojimo apie Antrojo pasaulinio karo siaubų sukaustytą Daniją. Šiame tekste bus kalbama apie „Suskaičiuotas žvaigždes“.

Pagrindinė knygos veikėja dešimtmetė Anemarija džiaugiasi, kad gyvena pasaulyje, kur vaikams nereikia rodyti tikros drąsos ir didvyriškumo, pasaulyje, kur visi pavojai prasideda ir baigiasi pasakose. Veik kasdien ji save tuo guodžia, nors knygos veiksmas prasideda nuo mergaitės susidūrimo su grėsmingai atrodančiu vokiečių pareigūnu, ir jau nuo pirmųjų puslapių tvyro įtampa bei didelės nelaimės nuojauta. 1939-ieji–1945-ieji yra laikas, kai tūkstančiai Europos gyventojų buvo priversti vykdyti drąsos išbandymą. Tokį išbandymą patirs ir Anemarija.

Anemarija ir jos jaunesnioji sesutė auga idiliškoje danų šeimoje, tėvai bando apsaugoti dukras nuo šiurpą keliančių naujienų apie okupantų vokiečių elgesį su žydais. Šeimai nuolat trūksta maisto, taupoma elektra, nauji įstatymai draudžia vakare išeiti į gatvę, bet nepaisant nepriteklių mergaitės jaučiasi saugios. Žaidžia su popierinėmis lėlėmis, vakarais viena kitai seka pasakas, kurių siužetai ir laimingos pabaigos ryškiai kontrastuoja su Danijos tikrove. „Visas pasaulis pasikeitė. Tiktai pasakos tokios pat“ (p. 23) – reziumuojama užbaigiant vieną knygos skyrių.

Plėtojant siužetą, ima aiškėti, kad Anemarija ir jos šeima nebus atsitiktiniai istorinio įvykio stebėtojai ir liudytojai. Geriausi šios šeimos draugai – žydų šeima. Tad netrukus išsakoma tvirta visos Danijos poziciją apibendrinanti moralinė nuostata: „Kai prasidėjo karas ir Danija kapituliavo, vokiečių kareiviai naktį žygiavo gatvėmis, kad stotų į savo postus ties gatvių kampais. Tėtis darbo reikalais skubėjo iš savo įstaigos, laukė ties sankryža, kad pereitų gatvę, o tuo metu pro šalį, kaip įprastai rytais, jojo karalius Kristianas. Vienas vokiečių kareivis staiga pasisuko ir paauglio šalimais paklausė:

‒ Kas tas vyras, kiekvieną rytą čia prajojantis?

Tėtis slapčia nusišypsojęs, pralinksmintas nenuovokaus vokiečio. Jis laukė, ką atsakys berniukas.

‒ Čia mūsų karalius, ‒ atsakė berniukas kareiviui. – Jis Danijos karalius.

‒ O kur jo asmens sargybinis? – nustebo kareivis.

Berniukas pažvelgė į kareivį ir išpyškino:

‒ Visa Danija ‒ jo asmens sargybinis.

(…)

‒ Ką gi, ‒  lėtai tarė Anemarija, ‒ manau, dabar visai Danijai teks saugoti žydus.“ (p. 19, 31)

Danams prireikė vos kelių savaičių, kad išgelbėtų Danijos žydus (apie septynis tūkstančius žmonių!). Scena su vokiečių karininko ir danų berniuko pokalbiu puikiai iliustruoja šalies gyventojų drąsą ir vieningumą.

Kalbant tokiomis sudėtingomis temomis kaip Holokaustas nesunku pereiti prie atstumiančio moralizavimo, bandymų sužadinti skaitytojo jautrumą, manipuliacijos šio jausmais, pagaliau – prie bandymo kuo brangiau parduoti tragediją. Ši sistema buvo puikiai įvaldyta Holivudo, kur pastata daugybė filmų apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metu. Kad ir kokia būtų tokių filmų pabaiga – pozityvi ar tragiška – kūrėjai stengiasi sužaisti emocijomis šitaip bandydami pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Rodosi, kad pagrindinis Holivudo tikslas ‒ ne papasakoti istoriją, o panaudoti ją kaip priemonę siekiant materialios naudos. Pasirinkta tema atskleidžia pasakotojo talentą bei siekinius. Kaip Anemarija „Suskaičiuotose žvaigždėse“ išlaiko drąsos išbandymą, taip knygos autorė – talento išbandymą. Romane nėra nei įkyrios didaktikos, nei manipuliacijų skaitytojų jausmais. Trumpi sakiniai ne tik kuria įtampą, bet ir daro pasakojimą dokumentišką, išlaiko dėmesį ties svarbiausiu įvykiu. Romane parodomos tik kelios dienos iš Anemarijos šeimos ir visos Danijos gyvenimo, bet skaitytojas susipažįsta su visų karo metų šalyje įvykiais.

Tos kelios dienos parodo įprastomis aplinkybėmis per tokį trumpą laiką dešimties metų vaikui vargiai pasiekiamą moralinę, pilietinę brandą. Pasakomis ir žaidimais gyvenusi Anemarija „nebesvajoja apie rausvu glajumi aplietus keksiukus. Dabar ji – ir visi danai – saugos Eleną ir jos tėvus, ir visus Danijos žydus“ (p. 32). Mergaitės sąmoningumą stimuliuoja ne tik tėvų pamokymai (,,Jie tai vadina „perkraustymu“. Mes nė nežinome, ką tai reiškia. Tik aišku, kad tai blogai ir pavojinga, ir mūsų pareiga žydams padėti.“ (p.  42)), ne vien danų pilietinio išdidumo demonstravimas („Kitos dienos laikraščiuose buvo parašyta, kas nutiko iš tikrųjų. Danai sunaikino savo laivyną, vieną po kito susprogdino laivus, nes vokiečiai norėjo juos nusavinti.“ (p. 38)), bet ir pasakos, kurias mergaitė taip mėgsta. Pasaka parodo teisingo gyvenimo modelį ir jei pasaulyje kažkas neatitinka pasakos schemos, kur gerieji laimi, o skriaudėjai yra nubaudžiami, tai ženklas, kad su tuo pasauliu kažkas negerai, kad pasaulis serga, kad žmonės pamiršo kažką labai svarbaus. Anemarija iš pasakų atsineša žinojimą, kaip reikia elgtis neteisybės akivaizdoje. Louesa Lauri mergaitės ir visos Danijos parodytą solidarumą su kenčiančiais įvardija kaip padorių žmonių visuomenei suteiktą dovaną.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kiek romane „Suskaičiuotos žvaigždės“ yra tiesos, o kiek – autorės fantazijos. Vardai knygoje išgalvoti, bet istorija – tikra. Šią istoriją Louesa Lauri išgirdo iš savo draugės, vaikystėje gyvenusios Kopenhagoje. Norėdama pateikti kuo objektyvesnį ir kaip įmanoma platesnį to meto Danijos vaizdą, rašytoja informaciją rinko iš istorinių šaltinių. Tad veikėjų paveikslai atskleidžia ne vien kelių pavienių žmonių patirtis; Anemarija, jos draugė žydė Elena, Anemarijos tėvai, dėdė, šeimos bičiulis Peteris – visi jie tampa apibendrintais simboliais, talpinančiais tūkstančių Danijos piliečių išgyvenimus ir patirtį. Skaitytojui, linkusiam susitapatinti su veikėjais, turėtų patikti drąsi Anemarijos ir išdidi danų laikysena. Skaitytojas, besidomintis istorija, galės susipažinti su pilietiška Danijos pozicija. Na, o skaitytojui, tiesiog norinčiam geros literatūros, patiks santūri autorės kalbos maniera, sutelktumas į pagrindinę temą, pasakojimo vientisumas ir meninė knygos vertė.

O kuo čia dėtas Sigitas Parulskis? Knygą „Suskaičiuotos žvaigždės“ į lietuvių kalbą išvertė jis, šitaip bent man atpirkdamas nuoskaudą bei pyktį dėl „Tamsos ir partnerių“.

Nuo „gerų namų“ iki „šalies be vaikų namų“

Mykolas Sluckis "Geri namai"
Mykolas Sluckis “Geri namai”

Nuo „gerų namų“ iki „šalies be vaikų namų“

Neringa Mikalauskienė

Jungtinių Tautų Organizacija 1959 metais priėmė Vaiko teisių deklaraciją, 1989 metais buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995-aisiais. 17-ame šios konvencijos straipsnyje teigiama, kad „Valstybės dalyvės  pripažįsta  svarbų  masinės  informacijos priemonių  vaidmenį  ir  rūpinasi,  kad  vaikas  galėtų  naudotis įvairių nacionalinių ir  tarptautinių šaltinių informacija ir medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir  dorovinės gerovės  ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

  • skatina masinės informacijos priemones platinti informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu;
  • skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą.

Ten yra svarbus (20 straipsnio) punktas ‒ kad vaikas, kuris „laikinai arba visam lai­kui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti“, turi teisę į specialią apsaugą ir paramą.

Dabar pažvelkime, kaip tai atsispindi lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje.

Mano straipsnio pavadinime yra du reikšminiai segmentai ‒ „geri namai“ ir „šalis be vaikų namų“. „Geri namai“ ‒ tai Mykolo Sluckio apysakos, išleistos 1955-aisiais, pavadinimas. Toje apysakoje aiškiai suformuotas Sovietų Sąjungos ideologijos primestas modelis, kad vaiku geriausiai pasirūpina valstybė ir kad neturinčiam tėvų ar turinčiam „netinkamus“ tėvus vaikui geriausia augti didelėje įstaigoje. O segmentas „šalis be vaikų namų“ ‒ tai Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto šiuo metu vykdomo projekto pavadinimas ‒ šiuo projektu siekiama skatinti Lietuvos žmones tapti įtėviais arba globėjais, dalijantis sėkmės istorijomis ir teikiant konkrečią pagalbą. Tai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.

Kadangi vienas iš vaikų ir paauglių literatūros tikslų ‒ ugdyti tam tikras skaitytojo nuostatas, nusprendžiau pasigilinti, koks požiūris čia formuojamas į našlaitystę arba betėvystę, tokių vaikų charakterio ypatumus ir galimybes augti globos įstaigose arba globėjų šeimose.

Visi puikiai žinome, kad pasakose našlaitis (dažniau ‒ našlaitė) yra vaikas, kuriam tenka dalia augti pas pamotę raganą, kuri jį skriaudžia, išnaudoja, verčia dirbti sunkiausius darbus, bet galiausiai vaikas sulaukia pagalbos ir apdovanojimo, o jo skriaudikė pamotė nubaudžiama (vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad neigiamas personažas ‒ moteriškos lyties, tarsi pabrėžiant, kad motina ‒ svarbiausias asmuo vaiko gyvenime, o pamotė jos niekad neatstos). Taip viena vertus, ugdomos tokios skaitytojo savybės kaip gailestis skriaudžiamajam, empatija ir tikėjimas galutine gėrio ir teisingumo pergale, kita vertus, formuojamas tikėjimas, jog tikrosios mamos niekas neatstos. Klasikiniais tapusiuose ir į vaikų skaitybą perėjusiuose profesionalių autorių tekstuose ‒ paminėčiau Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“ ar Jono Biliūno „Joniuką“ ‒ laimingos pabaigos nėra, čia tiesiog konstatuojama gyvenimo neteisybė, tačiau skaitytojo gailestingumas sužadinamas, ir drįsčiau spėti ‒ visam likusiam gyvenimui, tereikia tuos tekstus vaikui laiku pasiūlyti.

Na ir štai 1955-ieji, Mykolo Sluckio „Geri namai“ ‒ kūrinys, atspindėjęs to meto situaciją, kuria pasinaudojus buvo įtvirtintas „pavyzdinės globos įstaigos“ modelis. Kokia situacija? Pokaris, daugelio vaikų tėvai žuvę kare ‒ arba nuo vokiečių, arba ‒ nuo sovietų represinių struktūrų, kai kurių ‒ išėję į miškus, oficialiai okupacinės sovietų valdžios vadinami „banditais“. Trūksta būtiniausių dalykų ‒ maisto ir drabužių. Todėl Sluckio „geri namai“ pavaizduoti kaip idiliška alternatyva visam pokario siaubui. Jie įkurti buvusio (dabar sakytume ‒ nusavinto) dvaro teritorijoje „Kažkada, matyt, čia būta dvaro. Tai liudijo didžiuliai balti rūmai su kolonomis, plačiais akmeniniais laiptais ir dideli raudonų plytų ūkiniai pastatai, išmėtyti tolokai vienas nuo kito. Aplink kiekvieną pastatą augo medžiai, krūmai, pievutės, o rūmus, pro kurių langus matėsi ir baltai užtiestos lovos, ir ilgi stalai su kėdėmis, ir salė su scena, juosė geltonų akacijų gyvatvorė“ (p. 41). Taip tarsi duodant suprasti, kad Sovietų valdžia padarė tikrai gerą darbą ‒ atėmusi iš turčių, dvaro patalpas atidavė tiems, kuriems jų labiausiai reikia ‒ jaunajai kartai. „Geruose namuose“ gyvenantys vaikai viskuo aprūpinti: „Valgykloje, ilgame kambaryje su daugybe langų, iškirstų pačioje palubėje, garsiai skambėjo šaukštai, šliurpčiojo drėgnos nosys, skaniai garavo kruopienė. Vyresnieji kabino iš gilių lėkščių, mažiukai ‒ „ikimokykliniai“, kaip jie patys save vadino ‒ iš lėkštesnių, bet vieni nuo kitų neatsiliko“ (p. 9) ir dar viena citata: „Mažiukai ‒ nukirptagalviai su aksominiais švarkeliais ‒ nesiekdami grindų, tabaluoja kojomis. Supasi visų raudoni, su misingine sagtele batukai. Vyresnieji dėl to juos gandriukais vadina“ (p. 10). Į Sluckio „gerus namus“ patenka vaikai, netekę tėvų, arba, kaip paaiškėja ‒ turintys „netinkamus“ tėvus. Reikia pripažinti, kad Sluckis itin gyvai vaizduoja vaikų namų auklėtinių kasdienybę: „Vienas nepabūsi vaikų namuose ‒ kad ir kaip norėtum! ‒ visada esi apsuptas neramaus, triukšmingo būrio, kuris traukia su savimi, neduoda snausti, rūgti, nuobodžiauti.“ (p. 142). Ta gyvybė, šurmulys, vaikų sugebėjimas bendrauti tarpusavyje, jų išdaigos, peštynės, bet kartu ‒ sugebėjimas taikytis ir atjausti, padėti vienas kitam, iš tiesų paperka ir įtikina. Įdomu tai, kad Sluckiui pavyko šiame „kolektyviniame avilyje“ neištirpdyti individualių vaikų asmenybių ‒ Dziko mičiurininko, Jono Degučio, Viktoro Šlėvės, Liudos. Jų charakteriai ryškūs ir stiprūs, turintys savas istorijas ir raidą. Tačiau nuolatos pabrėžiama, kad tik vaikų namuose tokie vaikai kaip jie gali realizuoti savo sugebėjimus: Viktoras ‒ piešti, Dzikas ‒ užsiimti gamtos tyrinėjimais, Jonas ‒ atskleisti savo, kaip vadovo, talentus. Liudos linija parodo, kokie tėvai sovietų valdžiai „nepageidautini“: atsiranda jos mama, kuri piešiama itin nepatraukliai, kaip nesirūpinanti savo vaikų gerove, išsilavinimu, paliekanti juos vienus apšniaukštuose namuose, iš Liudos paimanti „valdiškus“ ir parduodanti geros kokybės drabužius, parduodanti vogtus audinius, taigi ‒ „spekuliantė“, kurios galiausiai Liuda išsižada. Beje, apysakoje kelis kartus šmėkšteli Pavliko Morozovo pavardė, jis minimas kaip didvyris, nors niekur nekonkretizuojama, ką padarė ‒ mūsų, senesnioji karta žino, kad jo „žygdarbis“ buvo išduoti tėvus. Tai irgi gali būti kūrinio referencija į tai, kad tėvų galima išsižadėti, jei jie neatitinka dominuojančios ideologijos. Vis dėlto įdomu ir tai, kad Sluckio kūrinys nėra vienaprasmiškai ta ideologija sekantis ‒ nors pasakojama trečiuoju asmeniu, susidaro įspūdis, kad ideologija parodoma ne tiek autoriaus, kiek tos ideologijos paveiktų vaikų akimis. Pavyzdžiui, tai liudija kad ir epizodas, kai Dzikas eina pas savo draugo Petriuko mamą Ganusauskienę pasiryžęs įtikinti ją, kad leistų Petriuką į pionierius: religingoji Ganusauskienė pavaizduota kaip šilta, maloni moteris, pavaišinanti Dziką sūriu su uogiene ir pienu, ir tik pats Dzikas vėliau plaka save už tai, kad neatsispyrė maisto vilionėms ir nepasakė, ko atėjęs.

Arba ‒ ne autoriaus, o vaikų lūpomis išsakomas lojalumas kolektyvinei sovietmečio ideologijai:

„ ‒ Mes valstybiniai! Mes ne veltėdžiai…

‒ Matai kokie, valstybiniai! Ar užaugę ginsite savo valstybę?

‒ Ginsim! ‒ karingai šaukė berniukai.“ (p. 385)

Pati Sluckio apysakos pabaiga irgi reikšminga: „…Jonas žygiuoja į didelę ateitį, į regimas ir dar neregimas tolumas.

Širdyje, ant savo lūpų tebejaučia namų šilumą. Virš galvos mėlynuoja be galo ir be krašto giedras Tėvynės dangus. Visa Tarybinė Tėvynė ‒ geri namai savo sūnums.

Dėkui Tau, Motina Tėvyne!“ (p. 465).

Taigi matome, kad čia „gerų namų“ sąvoka jau imama taikyti ne vien vaikų namams, bet ir „visai Tarybinei Tėvynei“, be to, ji pavadinama Motina iš didžiosios raidės.

Toks požiūris buvo suformuotas sovietmečiu. Ką turime dabar? Vėlgi ekskursas nuo literatūros į statistiką. Atgavus Nepriklausomybę vaikų namai ir jų problemos buvo paveldėtos ir praktiškai nebuvo jokių planų, kaip šią sistemą keisti valstybiniu lygiu. Taip, ėmė kurtis šeimynos ar SOS vaikų kaimai, kuriuose stengtasi vaikams sudaryti sąlygas augti kitaip nei dideliuose globos namuose, bet daugelio žmonių požiūris į tokias šeimynas dažnai įtarus ‒ populiariai kalbant, „vaikus pasiima tie, kuriems reikia išmokų“. Žiniasklaida akcentuoja skandalingas istorijas, o ne sėkmės atvejus. Nors teoriškai visi sutaria, kad didelių globos įstaigų turėtų nelikti. 2013-aisiais netgi patvirtintas strateginis planas. Tačiau vėlgi kai kurios globos įstaigos priešinasi ‒ dažniausiai bijoma prarasti darbo vietas, taigi pertvarka buvo vykdoma vangiai. Galiausiai paskutinis lašas ‒ neseni įvykiai didelėse globos įstaigose (savižudybių, mirčių, galimo išnaudojimo ir net pedofilijos) privertė imtis priemonių. Skelbiama, kad iki 2020-ųjų Lietuvoje tokių didžiulių įstaigų neturėtų likti, o pertvarkytose į mažesnes turėtų augti iki 1300 vaikų (šiuo metu globos įstaigose, kurių yra 106, auga maždaug pusketvirto tūkstančio vaikų, galimų įvaikinti vaikų yra 526, ne giminaičių šeimose globojami 1704 vaikai, giminaičių šeimose ‒ 3977 vaikai).

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė konstatavo, kad „iš tikrųjų visuomenė nepasiruošusi pasiimti globon ar įvaikinti“. Taigi ‒ visuomenė nepasiruošusi… o kas darosi literatūroje?

Čia prasideda įdomioji dalis. Į mano akiratį pateko ne tiek jau mažai tekstų, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojami vaikai ir paaugliai, patekę į globos namus, arba ‒ pas globėjus.

Tai Bitės Vilimaitės „Mergaitės romanas“, Kazio Sajos „…kurio niekas nemylėjo“, Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“, Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ ir Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“. Vilimaitės ir Sajos kūrinius priskirčiau probleminei socialinei literatūrai, gana arti jų ‒ Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, tačiau yra ir esminių skirtumų, būtent ‒ dėmesiu psichologinei veikėjų elgsenos motyvacijai, Vaitkevičiūtės kūrinys iš esmės ‒ pramoginio žanro, o Gendručio Morkūno nevaizduoja mūsų visuomenės „čia ir dabar“, bet perkelia į sąlyginę plotmę, kurioje tą mūsų visuomenę tiesiog atpažįstame iš tam tikrų „realybės inkliuzų“.

Bitė Vilimaitė "Mergaitės romanas"
Bitė Vilimaitė “Mergaitės romanas”

Skirtingai nuo Sluckio veikėjų situacijos, pasikeičia aplinkybės, kuriomis veikėjai patenka į globos namus. Tiek Vilimaitės „Mergaitės romane“, tiek Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“ vaizduojamas šeimas galima priskirti „socialinės rizikos“ grupei. Vilimaitės pagrindinė veikėja dešimtmetė Elzė po tėvo mirties (mergaitės mama taip pat mirusi), iš pradžių apsigyvena pas dėdę, kurio planuose ‒ pasisavinti mirusiojo turtą ir Elzei priklausančias išmokas, mergaitė nustoja lankyti mokyklą, jos išsilavinimas čia niekam nerūpi, namuose ‒ dar trys vaikai, yra ir ketvirtas ‒ jau suaugęs, nuteistas už nusikaltimus. Grįžęs iš kalėjimo jis vėl įsitraukia į nusikalstamą veiklą, o Elzė dėl savo naivumo ir nekaltumo ima su juo bendrauti, pažadina kažkokius gėrio daigelius ir vėlgi netyčia tampa dviejų žmogžudysčių liudininke. Internatas ‒ vienintelė vieta, kur ji gali būti daugmaž saugi. Tačiau tai ‒ ne namai, o įstaigų tinklas (cituoju): „Pasirodo, visi šalies vaikų namų ir internatų direktoriai palaiko vienas su kitu ryšį. Ir, jei kur nors atsiranda „blogas“ vaikas, su kuriuo niekas negali susitvarkyti, na, kuris neprigyja arba yra sunkaus charakterio, arba bėga, ir nuo jo nėra kito išsigelbėjimo, paprasčiausiai telefonu susitariama tokiais „blogais“ vaikais apsikeisti. (…) tokie vaikai išvežami, jais pusiaukelėje pasikeičiama, kaip kokiais kariniais nusikaltėliais… Tokį teisingą vaizdą susikūrė sau direktorius išpadriko mergaitės pasakojimo. Ji sėdėjo kaip pašiurpęs varniukas, iškritęs iš lizdo, ir viskas joje buvo smaila ‒ nosis, alkūnės, petukai, pirštai, netgi akys. Elzė, dar prieš metus buvusi tėvo pasididžiavimas ir viso kaimo numylėtinė, dabar buvo tokia bloga, kad ją ruošėsi iškeisti tik į blogą.“ Iš tiesų skaitant Vilimaitės apysaką absoliučiai neaišku, kodėl Elzė bloga. Neatrodo, kad ji elgtųsi netinkamai ar kuo nors kliudytų aplinkiniams. Ji tokia efemeriška, kad net neatrodo realus vaikas. Pavyzdžiui, jos psichikos tarsi neveikia žinia apie pusbrolio nužudymą ar tai, kad tapo kitos žmogžudystės ‒ vyriškio, kurio namuose laikinai gyveno, liudininke, kad užsimušė ją gelbėjęs senis ar veikiausiai infarkto ištiktas mirė žadėjęs padėti mokyklos direktorius. Vienuolės, kurių globon buvo patekusi Elzė, kartu su kitomis keliomis mergaitėmis žūsta lėktuvo katastrofoje pakeliui į Prancūziją ‒ taip tarsi likimo ranka išpildomas teisingumas, kad Elzė nebuvo paimta kartu kaip neįtikusi vienuolei Bernadetai, nes „per mažai meldėsi, per daug skaitė nuotykių knygų, greičiausiai sunešiodavo drabužius, pamesdavo pirštines, nerūpestingai plovė vonią, per storai skuto bulves…“ (p. 106). Taigi buvo netinkama tapti vienuole. Vėlgi stebina Vilimaitės knygoje pateikiama versija, kad šiais laikais vienuolės imasi globoti našlaites tik todėl, kad yra numačiusios jas rengti vienuolystei. Žodžiu, „Mergaitės romanas“ tiek nuo realybės, tiek nuo vaiko charakterio pažinimo yra gerokai nutolęs.

Kazys Saja "...kurio niekas nemylėjo"
Kazys Saja “…kurio niekas nemylėjo”

Panaši situacija ir Kazio Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“. Aštuonmetis Sigitas Snaipa auga socialinės rizikos šeimoje, su mama ir patėviu, kurie verčiasi spalvoto metalo prekyba, varo naminę, o Sigitą verčia elgetauti… tikrasis Sigito tėvas sėdi kalėjime už žmogžudystę, nes kilus konfliktui pirmas spėjo užmušti sugėrovą. Į vaikų namus Sigitas patenka išvaduotas iš užrakintų namų, kuriuose buvo paliktas vienas, be maisto, gėrė brogą ir vos nenumirė nuo apsinuodijimo. Tiesa, skirtingai nuo Vilimaitės, Saja savo veikėjo vaiko charakterį vaizduoja gana realiai ‒ kūrinio bėda kita: pernelyg daug dėmesio skiriama asocialaus suaugusiųjų gyvenimo vaizdavimui, ištisuose skyriuose kalbama apie tai, kaip jie strateguoja savo nusikaltimus, ir kyla klausimas, ar tai įdomu vaikui, ar kriminalinius romanus mėgstančiam suaugusiam skaitytojui? O paties apleisto vaiko problema išsprendžiama tiek paprastai, kad tai absoliučiai neįtikina: jo tėvas iš kalėjimo grįžta pasiryžęs pasitaisyti, savo planus jis pasako internato auklėtojai Tilei Gudonytei: „O jeigu aš pamėginčiau jį atsiimti? Dabar jau turiu butą, turiu darbą. Prie Mosėdžio susigrąžinau tėvų žemę“ (p. 98). Negana to, pasiperša Tilei, kad „vaikas turėtų ir tėvą, ir motiną“. Ir skaitytojo galvoje ima degti raudona lemputė: „Taip nebūna!“ Taigi peršasi išvada, kad tiek Saja, tiek Vilimaitė, norėdami vaizduoti nuskriaustą vaiką jam nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis, vadovavosi nuostata, kad tos aplinkybės neturi arba beveik neturi įtakos vaiko charakteriui formuotis: jis išlieka tyras ir vertas laimingos ‒ nors ir labai dirbtinės ‒ pabaigos.

Daina Opolskaitė "Eksperimentas gyventi"
Daina Opolskaitė “Eksperimentas gyventi”

Labiau psichologiškai motyvuotas Dianos Opolskaitės „Eksperimento gyventi“ veikėjos paveikslas. Autorė iš tiesų sudeda į savo apysaką viską, ką tamsiausia įmanoma patirti nuo kūdikystės augant vaikų namuose. Pasakojama pirmuoju asmeniu, veikėja savo istoriją pradeda pasakoti būdama penkiolikos, o baigia jau jauna moteris, viena auginanti sūnų. Iš pradžių gana smulkiai nupasakojama „vietos, kurią vadinome namais“ aplinka. Pasakojime labiausiai pabrėžiamas beveidis tų namų dirbtinumas: du galai, kiekvienas padalytas į penkis gyvenamuosius plotus su bendrais miegamaisiais ir virtuvėle. Paaugliai apgyvendinami po 5 arba po 7. Viename pastato gale ‒ mergaitės, kitame ‒ vaikinai: „Visi kartu mes veikėme kaip baterija, kurios viename gale yra pliusas, kitame ‒ minusas. Nors ir stengėmės funkcionuoti kaip du atskiri organizmai, pliusas neišvengiamai traukdavo minusą, ir atvirkščiai“ (p. 11). Tuose namuose veikia savos išgyvenimo taisyklės, silpnųjų nemėgsta, patyčias ir engimą stengiamasi nuslėpti. Toks, pavyzdžiui, yra Beatos likimas. Nepritapusi prie kitų merginų ir jų atstumta dėl jautraus būdo, susirgusi depresija, galiausiai ‒ išprievartauta tuose pat namuose gyvenusio Geniaus, ji nusižudo. Tą įvykį mato knygos pasakotoja, o visa tai, kas nutinka po to, vaizduojama kaip faktas, kurį stengiamasi užglaistyti tarsi nebūtą: „Beatos nebeliko. Daugiau jos nė vienas nematėme. Ryte mūsų laukė du didžiuliai autobusai, visi netikėtai buvome išvežti į ekskursiją. Aplankėme tris muziejus ir žiūrėjome filmą. Buvome nuvežti į piceriją. Grįžome vėlai vakare. Nieko nematėme ir negirdėjome“ (p. 82). Viena iš paauglių vis dėlto nusprendžia pasakyti vadovybei apie tai, ką padarė Genius: „Tvirtu žingsniu Dominyka įžengė pas pačią direktorę ir išklojo jai visą tiesą. Viską. Apie Kastantą, apie Beatą ‒ viską viską. Išbuvo ten ilgai, beveik iki nakties. Mačiau,kad buvo pakviestas Genius. Jis įėjo, uždarė duris, o aš sėdėjau įtempusi ausis,norėdama nors ką nors išgirsti. (…) Tik vėlai vakare Dominyka parėjo į kambarį. Buvo balta kaip drobė, pavargusi,išsekusi. Aš išsigandau. Viskas gerai, pasakė ji, viskas kaip turi būti,pamatysi. Ir griuvo miegoti. Ir tikrai: Geniaus daugiau nebemačiau. Niekas jo daugiau nebematė. Jis stačiai dingo. Kas jam nutiko,jokia žinia manęs nepasiekė“ (p. 84‒85). Toks yra vaizduojamas buvimas valstybinėje sistemoje ‒ problemos egzistuoja, bet vos iškilus į dienos šviesą ‒ tiesiog dingsta. Dar vienas svarbus pasakotojos charakterio bruožas ‒ jos jausminis atbukimas, sugebėjimas reaguoti tik į pačius stipriausius dirgiklius. Jei Vilimaitės veikėja Elzė į ją ištinkančias negandas nereaguoja dėl nepaaiškinamų priežasčių (ar tiksliau ‒ savotiško užkonservuoto angeliškumo), tai Opolskaitės pasakotojos motyvacija aiški: „Globos namai panėšėjo į džiungles, į nesibaigiančią šachmatų partiją,kai nežinomi jokie ėjimai, negali net nuspėti,už kuriokampo tave pasitiks šachas ir matas. Žaidėme visi. Aš buvau įpratusiprie nuolatinės įtampos, nesaugumo, pavojų,kovos, bet niekada nebuvau buvusi viena. Nuolatinis triukšmas, juokas ir ašaros,nurodymai ir keiksmai, riksmas ir šnabždesys liejosi ir sudarė vieną gaudesį,kuriopasvaiginta gyvenau kaip bitė avilyje.“ (p. 90). Patekusi pas globėją, ji nesugeba suvokti tos globėjos paskatų ją pasiimti ‒ nusprendžia, kad tai tiesiog atsitiktinumas, jos vietoje galėjo būti bet kuri kita paauglė, nes nieko neklausinėdavo, nei apie tėvus, nei apie tai, ar patinka nauja vieta… Tartum visai nesidomėtų jos gyvenimu. Globėjos sveikata vis blogėja, bet iš pasakotojos matymo perspektyvos tai atrodo neverta gailesčio: „Mačiau, kad jai kažkas yra. Galėjau spėti ‒ ją kankino hipertonija ir sutrikęs širdies ritmas.Tikriausiai dėl to toji žmogysta bijodavo būti viena. Laukdama manęs neužsirakindavo durų net nakčiai. Tikėjosi,kad pagelbėsiu prireikus ir ji galės mane prisikviesti. Garsiai dūsaudavo žiūrėdama man į akis. Tik aš nenorėdavau būti gera. Būti nuolanki ir pasiaukojanti. Nors būčiau mokėjusi tokia būti, gerai žinojau. Tačiau tai suvokiau ir tyčia nenorėjau. Nė karto net nepaklausiau, kaip ji jaučiasi. Ar gal ko nors reikia. Kita vertus, būtų buvę kvaila jos vietoje tikėtis ko nors kito.“ (p. 126). Negana to, paauglė susideda su visuomenės paribyje gyvenančiais ir vagystėmis besiverčiančiais jaunais žmonėmis, nors ir pilnamečiais. Su jų gaujos vadu ji pradeda lytinį gyvenimą ‒ savo noru, tiesiog vadovaudamasi instinktu, kad jis stiprus ir apsaugos ją, kaip kad rūpinasi kitais gaujos nariais. Savotiškai, jis, tiesa, tikrai rūpinasi. Nė vienas nekelia gyvenimui jokių aukštų reikalavimų, „meilė“ ‒ čia tik tuščia abstrakti sąvoka. Taigi skirtingai nuo kitų aptariamų kūrinių, „Eksperimente gyventi“ iš esmės vaizduojama neigiama pagrindinė veikėja, kurios veiksmai siejami ne tiek su pastangomis grįžti į mūsų normalia vadinamą visuomenę, kiek su išlikimu jos paribyje. Vis dėlto psichologinė jos charakterio motyvacija tokia stipri, kad skaitytojas ima linkėti jai geresnio likimo ir viliasi, kad „nesėkmių ruožas“ pasibaigs. Jis ir baigiasi ‒ labai netikėtai: gaujos vadeiva suimamas ir pasodinamas į kalėjimą, pasakotojos globėja miršta, testamentu palikusi jai namus ‒ kad ir palaikį, bet vis tiek stogą virš galvos, o pati pasakotoja ima stotis ant kojų ėmusi rūpintis savo sūnumi, taigi galime sakyti, kad suveikia derinys: „palankiai susiklosčiusios aplinkybės plius motinystės instinktas“. Vėlgi sunku papriekaištauti dėl logikos stokos: normalu, kad veikėja, kurią per gyvenimą vedė instinktas išlikti, dabar pajunta poreikį žūt būt pasirūpinti savo kūdikio išlikimu. Taigi ji ima auginti gėles, pardavinėti jas šalia kapinių ir taip po truputį tvarkosi savo varganą buitį. Tačiau ši pabaiga lieka balansuoti ties utopine vizijos riba ‒ realybė tokia, kad didžioji dalis vaikų namuose augusių merginų taip pat negeba pasirūpinti savo vaikais: joms trūksta socialinių ir buities įgūdžių, tad instinktyvi meilė negarantuoja atsakomybės už naują gyvybę.

Na ir apie kūrinius, kuriuose kalbama apie tas pačias globojamų vaikų problemas, bet iš šiek tiek kitos perspektyvos.

Daiva Vaitkevičiūtė "Trise prieš mafiją"
Daiva Vaitkevičiūtė “Trise prieš mafiją”

Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“ ‒ iš esmės pramoginis kūrinys, nors jame pilna šiuolaikinės visuomenės situaciją atskleidžiančių elementų. Pasakotoja Emilė gyvena vaikų namuose, kuriuose turi praleisti ir vasarą, mat nepriklauso kategorijai tų vaikų, kuriuos „dėl gero būdo“ išsivežioja laikini globėjai. Kartu lieka dėl krepšinio pamišęs Kobė ir dar keletas kitų. Į vaikų globos namus atvyksta naujokas Kasparas. Paaiškėja, kad jo tėvus verslininkus kažkas pagrobė, tad kol jie atsiras, Kasparas turi pabūti globos namuose. Kasparas ‒ viskuo aprūpintas, jam nestinga nei daiktų, nei užklasinės veiklos, nei tėvų meilės. Kuriamas idealizuotas pasiturinčios šeimos paveikslas, kurios idealų gyvenimą temdo tik turto prievartautojai, ketinantys iš to gero pasipelnyti. Idealizuotas ir paties Kasparo paveikslas ‒ nors ir gaudamas viską, ko nori, jis nėra išlepęs, nesididžiuoja, lengvai mezga draugystės ryšius su vaikų namų auklėtiniais ir garbingai lieka jų krepšinio komandoje, nors kviečiamas pereiti į „normalių“ miestelio vaikų pusę. Vaitkevičiūtės kūrinyje labiausiai ir akcentuojama ta vaikų draugystė, nesavanaudiškas dalijimasis ir tarpusavio pagalba. Emilė su draugais padeda išaiškinti, kas pagrobė Kasparo tėvus, o šie ‒ kaip dovaną ‒ juodu su Kobe įsivaikina. Tokia laiminga atomazga vėlgi kelia įtarimų ‒ nejau sprendimas įsivaikinti iš tiesų ateina taip paprastai, jei paprastumu laikysime ypatingą situaciją ‒ tėvų pagrobimą ir jo išaiškinimą?

Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"
Gendrutis Morkūnas “Iš nuomšiko gyvenimo”

Ties Gendručio Morkūno „Iš nuomščiko gyvenimo“ ilgam neapsistosiu, todėl kad šis kūrinys daugumai puikiai žinomas. Kuriama sąlyginė erdvė, pasaulis, kuriame dalis vaikų gyvena Namuose, kur jų gyvenimas skiriasi nuo šeimose augančių vaikų. Šių namų gyventojai neturi nei tėvų, nei savo istorijų ‒ kaip į tuos Namus pateko ir kodėl: „Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų niekada ir nebuvo. (…) …aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. O dažniausiai atrodo, kad mane išmetė iš lėktuvo. Kartu su keliais šimtais panašių. Kaip lapių skiepus nuo pasiutligės“ (p. 21).

Čia matome tam tikrą simboliką ‒ vaikai, kurie kaip asmenybės yra nevertingi ‒ kaip atsitiktinai pabirusios sėklos, kaip šiukšlės. Tačiau ir tokie jie yra naudingi visuomenei: juos žmonės išsinuomoja įvairiems darbams. Pasakotojas irgi išnuomojamas: jis turi padėti vienai motinai įtikinti teismą, kad jos sūnui geriau gyventi su ja, o ne su užsieniečiu tėčiu jo šalyje. Situacija, kai nepasidalijama vaiku, ir dar juo nepasidalija skirtingų valstybių piliečiai ‒ iš šių dienų realijų. Pats Jaunutis nori gyventi ir su tėčiu, ir su mama. Nuomšikas į tai reaguoja aštriai: „Nieko sau. Nori dviejų tėvų, o kiti neturi nė vieno. Per tokius įžūlius snarglius ir turime būti nuomšikai.“ (p. 47). Vis dėlto jis prisiriša prie Jaunučio, išmoksta juo rūpintis. O Jaunutis ‒ sustiprėja. Mamos mąstymas taip pat patiria transformacijas: iš pradžių ji jam žada atlygį „už darbą“, vėliau apkaltina sūnaus pagrobimu, nors pati saugojo nuo policijos, kuri teismo sprendimu turėjo paimti jį iš namų ir grąžinti tėvui, galiausiai suvokia savo klaidas ir ne tik susitaiko su tėvu, bet ir pasiūlo nuomšikui nenutraukti ryšių, aiškiai įvardydama jo vietą šeimoje: „Mes šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau. Dar nežinome, kur gyvensime, bet, kad ir kaip ten būtų, pas tave į svečius atvažiuosime. Gal ir tu norėtum pabūti su mumis? Norėk, nes tu ‒ ketvirtas.“ (p. 151). Manyčiau toks kreipimasis į vaiką, prašymas ‒ „gal norėtum“, taigi ‒ jo nuomonės paisymas, ir aiškus užtikrinimas ‒ „tu ‒ ketvirtas“ yra paties subtiliausio suaugusiojo bendravimo su pažeistu vaiku pavyzdys. Ir Gendrutis Morkūnas bene vienintelis iš minėtų autorių tai užčiuopė. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šioje apysakoje „šeimos susivienijimo“ motyvacija nėra aiškiai pagrįsta ir atrodo pakibusi ore ‒ „šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau“. Galbūt galima daryti prielaidą, kad tėvus suvienijo dingusio vaiko paieškos, tačiau realybėje sunku patikėti, kad tėvai pamirštų visus nesutarimus ir drauge ieškotų išeities užuot kaltinę vienas kitą dėl susidariusios grėsmingos jų vaikui situacijos.

O dabar ‒ kelios apibendinančios išvados.

Iš sovietmečio paveldėtą vaikų namų kaip „gerų namų“ viziją nepriklausomybės laikotarpiu gana greitai keičia suvokimas, kad tai tebuvo iliuzija. Šiandieniniai rašytojai gana noriai imasi vaizduoti vaiką sudėtingomis jo gyvenimo aplinkybėmis ‒ neturintį ar netekusį tėvų, augantį socialinės rizikos šeimose, susipažįstantį su visuomenės paribių ir nusikalstamu pasauliu. Ši aplinka atkuriama gana tiksliai ‒ ir tik tiems, kurie su patys tuo nėra susidūrę, spalvos gali pasirodyti sutirštintos. Tačiau taip pat akivaizdu, kad rašytojai nepajėgūs rasti įtikinamo problemos sprendimo ‒ visos jų vaizduojamos pabaigos, suteikiančios viltį kūrinio veikėjui, atrodo tarsi „pritemptos“ ir nenatūralios. Tarsi rašytojai žinotų, „kaip turi būti“, ir kone iš karto, atsiplėšę nuo taip kruopščiai vaizduoto „gyvenimo dugno“, išnertų į saulėtą ateitį: surastą naują šeimą. Realybėje tai ilgas, nuoseklus kelias ‒ su pakilimais ir laikinais nuosmukiais, bet, tikiu, įmanomas pasiekti.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Prano Mašioto skaitymuose, 2015 gruodžio 12 d.

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Rebekos

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Neringa Mikalauskienė

Renatos Šerelytės apysaka paaugliams „Rebekos salos“ Lietuvos IBBY buvo išrinkta 2014-ųjų geriausia knyga ir pasiūlyta įrašyti į 2016-ųjų lietuviškos knygos IBBY garbės sąrašą.

Dar rinkdami Geriausią 2014-ųjų knygą svarstėme ‒ koks „Rebekos salų“ žanras: realistinė proza, maginė fantazija ar jų jungtis ‒ magiškasis realizmas? O gal toji vieta ‒ tik hipnotinė būsena, sukelta ilgai žiūrint į veidrodį, kai iš pasąmonės gelmių galima ištraukti tai, ko iki tol net neįtarei egzistavus?

Tuomet priskyrėme ją prie realistinių ‒ daugiau sąlyginai, kad bent kiek pagausintume negausią realistinės literatūros vaikams ir paaugliams krūvelę. Dabar pamėginsiu įrodyti, kad šis apsisprendimas nebuvo visiškai iš piršto laužtas. Savo analizę pagrįsiu ir psichoanalitine literatūros kritika ‒ šiuokart K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija.

Kartais tenka aiškinti, kur yra skirtis tarp psichoanalizės ir psichoanalitinės literatūros kritikos. Psichoanalizėje per kūrinį einama link autoriaus kompleksų, o psichoanalitinė literatūros kritika domisi kūrinio veikėjų psichologija ir jų elgsenos modeliais. Taigi patikinu, kad pačios Renatos Šerelytės galvoje čia nesikapstysiu.

Mane domina pagrindinė jos knygos veikėja Rebeka, ją supantys personažai ir tas pasaulis, kuriame ji atsiduria. Iš šiuolaikinio gyvenimo, kurį žymi informacinės technologijos ‒ internetas, skaipas, reklamos… ‒ savo veikėją paauglę Rebeką autorė perkelia į… kitą šiuolaikinį pasaulį, kuriame irgi visa tai tarsi egzistuoja, bet kitaip. Išvirkščiai. Paauglės perkėlimas iš vienos realybės į kitą motyvuojamas iš karto dviem būdais: vieną galime priskirti mokslinės fantastikos naudojamam ateities technologijų metodui ‒ Rebeka gauna pranešimą į mobilųjį telefoną; tas pranešimas šiek tiek primena reklaminį virusą ir atsidaro prieš jos norą. Pranešimo turinys toks: „Siūlome reikalų patikėtinių paslaugas, patentuotas ir profesionalias, atitinkančias ES reikalavimus, į kainą neįeina transporto ir remonto paslaugos. Tvarkome įvairius reikalus, ypač susijusius su asmens teisių ir privilegijų klausimais. Jeigu sąlygos jums tinka ir pasiūlymas jus sudomino, tiesiog paspauskite „taip“, ir mes su jumis susisieksime. Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Rebeka išsigando ir mechaniškai paspaudė „taip“. Telefonas pyptelėjo ir išsijungė (p. 11).

Beje, tai dažna fantastinių kūrinių autorių „gudrybė“: sužaidžiama ir atsitiktinumu. Technika suveikia ne taip, kaip planavo veikėjas ‒ ir jis susiduria su nenumatytu iššūkiu.

Antrasis būdas Rebekai patekti į kitą realybę (ar veikiau ‒ antrasis etapas) jau yra maginis. Ji lyg L. Carrollio Alisa pro veidrodį švelniai „įčiuožia“ į kitą pasaulį, kuriam ir priklauso, ir ne ‒ jo modelis tas pats, arba, dar teisingiau tariant ‒ tas pats „branduolinės šeimos“ modelis: tiek viename, tiek kitame pasaulyje Rebeka gyvena su mama rašytoja ir nuolatos gastroliuojančiu tėčiu aktoriumi. Skirtumas tik toks, kad pirmojoje realybėje mama rašo populiarius meilės romanus, o antrojoje ‒ visiškai nepopuliarius detektyvus ir, veikiausiai, rašytoja yra tik savo fantazijose, nes paaiškėja, kad čia jų šeima prikauso kur kas žemesniam socialiniam sluoksniui. Kaip apibendrina Rebeka: „Tai juk socialinis dugnas. Tai baisu.“ (p. 32). Priklausymą žemesniam socialiniam sluoksniui liudija pasikeitę motinos drabužiai, nudrengtas kambarys, atsainus požiūris į buitį, svylančių bulvių kvapas… Tačiau čia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai „susipažįstame“ su veikėjais, kurie priklausytų „išplėstinei“ Rebekos šeimai ‒ senele ir užuomina į brolį: tyrinėdama pas senelę rastą geneologinį medį, mergaitė šalia savo šakelės pamato ir kitą ‒ Emanuelio. Vėliau paaiškėja, kad jis išties yra ir pirmojoje realybėje.

Antroji realybė ypatinga dar ir tuo, jog tai pasaulis, sudarytas iš penkių salų (iš pradžių Rebeka lyg ir mano, jog tos salos ‒ ežere, bet paskui paaiškėja, jog jos kadaise sudarė vieną žemyną: „Prieš akis išsivyniojo didžiulis žemėlapis. Mėlyname vandenyne plytėjo penkios salos ‒ viena labai didelė, kita mažesnė, dvi maždaug vienodos ir viena visai mažulytė. Visas jungė punktyru nužymėta linija“ (p. 48). Dabar pabandykime tas salas įvardyti: Mokyklos sala, Mamos sala, Tėvo sala, Senelės sala ir toji mažytė salelė, kurioje gyvena keistas paukščių kalba čiulbantis berniukas ‒ tą vietą norisi vadinti amžinai sustingusios vaikystės pasauliu: „…veikiausiai tai ne mėnesiena lijo, o tilindžiavo mažyčiai variniai varpeliai keisto būsto pastogėje. Jis buvo panašus ir į lėlių namelį, ir į rytietišką pagodą. Stūgsojo tiesiai Rebekai prieš akis, panašus į atgijusį paveikslėlį. Rebeka apsidairė. Tyli mėnesiena nušvietė medinį arkliuką apsilaupiusiais dažais, mėlynos jo akys atrodė gyvos ir liūdnos. Netoliese driekėsi žaisliniai geležinkelio bėgiai, sukantys į spindintį varnalėšyną“ (p. 95).

Taigi matome, kad salos nevienareikšmiškai siejamos tik su Rebekos būsena. Žinančiam kultūrinius kontekstus skaitytojui nebylys valtininkas, kasryt plukdantis Rebeką į salą, kurioje yra mokykla, arba į kitą salą, kurioje gyvena jos senelė, bus panašus į Charoną, perkeliantį mirusiuosius per užmaršties upę Letą, o tiems, kurie visur ieško paslaptingų lemties ženklų, tokie pasirodys Rebeką lydintis juodas šuo ar baltas katinas, sutiktas Baltojo Katino gatvėje.

Galima teigti, kad pirmoji realybė ‒ tai Rebekos sąmonė, o antroji realybė, į kurią mergaitė patenka per veidrodį ‒ pasamonės darinys. Čia jau laikas C. G. Jungo citatai iš straipsnio „Apie kolektyvinės pasąmonės archetipus“: „Žinoma, pažvelgęs į vandens veidrodį pirmiausia išvysti savo paties vaizdą. Eidamas link savęs paties rizikuoji susitikti su savimi. Veidrodis nepataikauja, tiksliai atspindi tai, kas į jį žvelgia, būtent tą veidą, kurio niekada neparodome pasauliui, nes uždengiame jį persona, aktoriaus kauke. O veidrodis yra šiapus kaukės ir rodo tikrąjį veidą. Tai pirmasis drąsos išbandymas žengiant vidiniu keliu, jo pakanka daugumai atbaidyti, nes susitikimas su savimi ‒ vienas nemalonesnių dalykų, kurio išvengi, kol visas neigiamybes gali projektuoti į aplinką.“[1] Taigi C. G. Jungas čia pavartoja metaforą „pažvelgęs į vandens veidrodį“ ‒ Rebeka pažvelgia į veidrodį ir atsiduria salose, kurios apsuptos vandenų. Tai kartu ir susitikimas su tamsiąja tiek savo pačios puse, tiek nutylima šeimos istorijos dalimi.

Vidinis Rebekos pasipriešinimas bandant išvengti akistatos su pačia savimi ištrūksta irzlia fraze, mesta vaikui, priminusiam apie priešpiečius: „Labai čia kam rūpi!“ (p. 123). Ši frazė čia pat suprojektuojama į aplinką: žodžius, kuriuos pirmiausia pasako pati, Rebeka tarsi atspindimus veidrodyje išgirsta gavusi užduotį pasirūpinti vieniša senute, kuri jai pasako: „O kas čia gali atsitikti?.. Pasižiūrėk pati ‒ gyvenu viena kaip pelėsis ant sienos. Jeigu ir atsitiks, kam tai gali rūpėti?..“ (p. 125).

Priminsiu, kad istorijos pradžioje, pirmojoje realybėje, Rebeka prieš visą klasę atsisakė eiti į senelių namus, nes ten, anot jos ‒ daržovių prieglauda: „…kretančios morkos be minties akyse“. Mergaitė svarsto: „Ko vertas gyvenimas, jei žmogaus laukia tokia baigtis?“ (p. 8). Antrojoje realybėje, susipažinusi ir pradėjusi bendrauti su Ona Marija, ji pradeda suvokti, kad bet kuris gyvenimo etapas vertas pagarbos. Net tuomet, kai nelieka fizinių jėgų savimi pasirūpinti, žmogus nepraranda orumo.

Senutės Onos Marijos charakteris itin paveikus, tikroviškas ‒ nepagražintas, atšiaurus, atrodo, persunktas pykčio ant viso pasaulio. Tačiau aiškiai duodama suprasti, kad taip elgtis ją verčia išdidumas: Onai Marijai nereikia bendravimo iš gailesčio ‒ tai turi būti tikra, nuoširdi draugystė, kurios galiausiai išmoksta Rebeka. Ji išmoksta susitaikyti ir su mirtimi: „Akyse tebestovėjo nepaliestos bandelės ant kėdės. Raukšlėtas Onos Marijos veidelis, išterliotas uogiene, ir jos kumšteliai, sugniaužę pusryčių popierių. Niekas negalėjo nuramdyti šito skausmo ‒ Rebeka žinojo, kad jis bus amžinas, tik vėliau nuslūgs ir pavirs liūdesiu. O dar vėliau ‒ švelnumu, ir kiekviena šypsena visada turės kartų jo šešėlį“ (p. 160).

Dar vienas svarbus ryšys ‒ Rebekos ir jos motinos (arba tiksliau ‒ motinos iš vienos ir iš kitos realybės). K. G. Jungas, kalbėdamas apie motinos archetipą, teigė, jog jis, kaip ir bet kuris kitas: „…turi bemaž neaprėpiamą aibę aspektų. Paminėsiu tik keletą tipiškų jo formų: konkretaus žmogaus motina ir senelė, taip pat pamotė ir uošvė ar anyta; bet kokia moteris, su kuria yra ryšys, taip pat žindyvė ar auklė, pamotė ir Baltoji Moteris; aukštesne, metaforiška prasme ‒ deivė, ypač dievo motina, mergelė (kaip atjaunėjusi motina, pavyzdžiui, Demetra ir Kora)“[2].

Pažvelkime dabar į „Rebekos salas“:

Yra „dviguba“ motina: tai motina ‒ meilės romanų rašytoja iš pirmosios realybės ir motina ‒ detektyvų rašytoja, iš antrosios.

Yra „triguba“ senelė ‒ senelė aristokratė ir senelė, apsimetanti tos aristokratės tarnaite, abi ‒ iš antrosios realybės, be to, toji senelė iš pirmosios realybės, apie kurią Rebeka sužino tik knygos pabaigoje ‒ ir rašo jai laišką.

Ir dar yra keletą pavidalų turinti moteris, atsiradusi Rebekos gyvenime po to, kai ji atsitiktinai užsisakė „reikalų patikėtinių paslaugas“: „Atrodė, kad direktorės veidas keliskart pasikeitė ‒ taip greitai, kad Rebeka nespėjo nė mirktelėti. Ji išvydo ir nevalyvą moteriškę prie terasos, ir griežtąją direktorę, ir nuostabią deivę kviečių spalvos plaukais“ (p. 168). C. G. Jungas teigia, kad motinos archetipas labiausiai susijęs su virsmu: „Su šiuo archetipu siejamos „motiniškos“ savybės: tiesiog magiškas moteriškumo autoritetas; protą pranokstanti išmintis ir dvasios aukštumos; visa, kas gera, globėjiška, kas palaiko, skatina augimą, vaisingumą, teikia peno; tai magiško virsmo, atgimimo vieta (…), visa, kas praryja, suvilioja, apnuodija, kelia baimę ir yra neišvengiama“[3].

Rebeka patiria virsmą ‒ ji ne tik persikelia iš vienos realybės į kitą, ne tik keliauja iš salos į salą antrojoje realybėje, bet kartu ir išlaiko tam tikrą distanciją: nuolatos lygina abi realybes ir ‒ abi motinas, kurių nė viena jai nėra artima. Čia galime pastebėti ir tai, ką C. G. Jungas pavadintų „gynyba nuo motinos“ ‒ Rebeka ima priešintis tiek aprūpintam, bet tuščiam pirmosios pasauliui, kurį simbolizuoja prabangus vyšninis chalatas ir vienadieniai meilės romanai, tiek antrosios abejingumui savo išvaizdai, buičiai, aplinkiniams. Rebeka ieško, kaip pati galėtų įprasminti savo gyvenimą. Iš pradžių nesąmoningai, vėliau (bent skaitytojui) ima aiškėti, kad ji, padedama direktorės-reikalų patikėtinės-deivės (tai vis archetipai, kurie teikia gyvenimo pamokas), grįžusi į pirmąją realybę imasi atkurti sutrūkinėjusius ryšius tarp kitų artimųjų: rašo laišką senelei, bando išklausti tėvų apie prieglaudoje paliktą proto negalią turintį vyresnįjį brolį ‒ vaiką, kurį jie stengiasi ištrinti iš atminties.

Svarbu ir tai, kad apysakoje atsispindi šiuolaikinės šeimos negalia ‒ visi čia vaizduojami vyrai tam tikra prasme yra silpni ir mažai dalyvauja Rebekos gyvenime tiesiogiai: tėtis iš pirmosios realybės nuolatos išvykęs į komandiruotes, o iš antrosios ‒ gyvena bohemišką gyvenimą, bet ‒ „šitas melas buvo skirtas žurnalistams, kurie apsimesdavo, kad tuo tiki. O Rebeka tvirtai žinojo, kad bohemiška aplinka ‒ tiesiog kiaulidė. Ir visai nesvarbu, kad iš magnetofono visą namą drebina grupės „Queens“ „Bohemian Rhapsody“ (p. 75); „Svetainėje staiga užsidegė šviesa. Rebeka išvydo tėvą ‒ susivėlusį, užgesusiomis akimis, neskusta kelių dienų barzda. Priėjęs prie indaujos išsiėmė viskio butelį ir prisipylė pusę stiklinės. Išgėrė vienu mauku, trenkė stiklinę ant grindų ir susmuko į fotelį“ (p. 134). Rašytoja negailestingai atvira ‒ vaizduoja personažą, kuris jokiu būdu negali būti autoritetas paauglei, o jausmai, kuriuos ji išgyvena tėvui, tegali būti pasibjaurėjimas, sumišęs su gailesčiu. Kiti vyrai, kurie epizodiškai šmėsteli apysakoje ‒ bebalsiai: tai nebylys valtininkas, kilnojantis Rebeką iš vienos salos į kitą, ir jos amžinoje vaikystėje įstrigęs, „išnykusia pasakų kalba“ čiulbantis brolis. Valtininkas, kuris suaugusiam skaitytojui keltų asociacijų su Charonu, Rebekai dėl vešlios, rudos, ir veikiausiai dirbtinės barzdos atrodo panašus nebent į Kalėdų Senelį, o tai reiškia, kad vargiai galėtų kuo nors padėti paauglei: tikėjimo stebuklais laikas jai jau yra pasibaigęs.

Taigi Rebeka priversta pati daryti išvadas ‒ stebėdama ir lygindama. Knyga „Rebekos salos“ ypatinga tuo, kad galiausiai čia „antiutopinė“ erdvė transformuojama į „utopinę“: antroji realybė, Rebekai iš pradžių atrodžiusi atstumianti ir nemaloni, vėliau tampa pavyzdiniu modeliu: „Grįžimas atgal visada būna ne toks, kokio tikiesi ar nesitiki. Jį neišvengiamai lydi nusivylimas, ir Rebeka, apsidairiusi po kambarį, tą suvokė. Ji troško, kad viskas nebūtų taip dailu ir iščiustyta, kad kas nors būtų t i k r a. Iš Ten“ (p. 179). Tą tikrumą suteikė Rebekos susitikimas su savo pasąmone ir įgyta patirtis. Antrojoje ‒ pasąmonės realybėje ‒ ji įžengė į brendimo etapą, kuris prasideda paauglystėje. Rebekos kelionė iš vienos salos į kitą ‒ tai jos vidinių pokyčių istorija ir geografija, atkartojanti tarpusavio santykius, trūkinėjančius ryšius tarp artimiausių žmonių, tampančių „salomis“, ir apie galimybes tas „salas“ sujungti.

Baigti norėčiau citata iš „Rebekos salų“: „Ilgiuosi Tavo salos. Giminės porceliano, svečių kambario, čiobrelių arbatos ir surūgusio Martos veido. Rašau Tau su didele viltimi ir nerimu ‒ jis panašus į dilgėlių kvapą“ (p. 186). Taigi ‒ nerimas, panašus į dilgėlių kvapą. Vėlgi simboliška: dilgėlė žeidžia, skaudina, bet kartu ji ir vaistažolė, ir stiprybės šaltinis, jeigu prisiminsime, kad iš jaunų dilgėlių verdama sriuba, arba ‒ nusidilginęs vaikas juk dažnai guodžiamas žodžiais: „Nieko, tik šiek tiek vaistų gavai…“

[1] Jung C.G. „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“, Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 27.

[2] Ten pat, p. 101.

[3] Ten pat, p. 102.

Negali netikėti, kai stebuklai nėra magiški

simtas-metu-vienatves

Negali netikėti, kai stebuklai nėra magiški

Vytautas Vyšniauskas

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentas

Esame pripratę žiūrėti pro rakto skylutę, tarsi tik per ten būtų įmanoma pamatyti slaptą tikrovę, kuri yra jau ne visai mūsų. Ne visada džiaugiamės pamatę, kas ten yra, nes nepastebime, kad paprastai į svetimą tikrovę žvelgiame ne pro rakto, o pro spynos skylutę. Juk tai savotiška diagnozė, parodanti, kad labiau susvetimėjusi tikrovė yra ne tenai, o šiapus spynos, kai nepaliaujamai veržiamės pamatyti, kas yra už šitų ar už kitų durų, kurių galbūt niekada nė neatversime.

Gal vertėtų pažvelgti pro tikrąją rakto galvutėje esančią skylutę, per kurią perveriamas žiedas kitiems raktams susegti? Į tikrovę, kuri yra šiapus bet kokių durų, tačiau nuo mūsų paslėpta. Paslėpta mūsų pačių. Kiek daug galima pamatyti žvelgiant pro rakto (ne spynos!) skylutę ir tiek daug yra prarandama per netikėjimą paprastumo reikšmingumu. Tikrovė yra stebuklinga, bet jos stebuklai tūno vienatvėje kiekvieną akimirką, kai tik nėra juos stebinčių ir jais tikinčių.

Milijardai metų begalinės kosmoso vienatvės…

Užuot žvelgę į užrakintas tikroves, nuo tuštuma alsuojančio susvetimėjimo galime atsigręžti į tikrovę, kurios neslepia jokie užraktai, išskyrus nenorą patikėti mūsų pasaulio realumu pilna apimtimi. Tokia yra šimtą metų vienatvės ištvėrusios vienos žmonių giminės pamoka. Giminės, įkūrusios miestą ir pavadinusios jį Makondu. Tai vieta, kurioje rašytojas Gabrielis García Márquezas gyveno labiau nei kūrė ją, miestas, pranokęs savo egzistavimo formą, sunaikinęs įprastą realybę ir užėmęs jos vietą.

Pasakojama, kad kai vieno iš Buendijų gyvybei atėjo metas užgesti, rašydamas Márquezas verkė ir gedėjo tarsi artimojo. Jam jo kūriniai nebuvo netikri. „Šimtas metų vienatvės“ nėra kūrinys, – tai gyvų kūrinių egzistencinė terpė, per kurią, bet ne vien kurioje atsitinka šimtametės vienatvės įvykis. Nesibaigiantis, neužimantis vietos laike, bet vis tiek esantis šitiek metų.

Markesas_Vienatve

Toks romanas yra įvykis, kuriame magija nėra stebuklinga, o stebuklai nėra magiški. Įvykis, kuris nesibaigia ne knygoje, bet mūsų pasaulyje, savyje sutelkusiame daugiau stebuklingos tikrovės nei bet kokie fantastiniai įsivaizdavimai. Fantastiniu pasaulio gaminiu lengva priblokšti ir apakinti, tačiau visa tai – svetimybių vaikymasis pro spynos skylutę, pamiršus tai, kas yra arčiausiai ir ką galima pamatyti pro menkutę kiaurymę rakte. Šia skylute atrakinamas pasaulis, kurį užrakiname nuo savęs, ir ja žymiai daugiau priartinama nei pačiu raktu, atrakinančiu dar vieną svetimą pasaulį, dar vieną pribloškiantį paviršių, nors gelmė yra kur kas arčiau nei įsivaizduojame.

Šokiruoti gali bet kuris niekas, jei tik gerai įniekintas, tačiau sukrėsti pajėgus tik stebuklas, kuriam įvykti nereikia nieko stebuklingo, o užtenka paprasčiausio pamatymo, kad menkniekis nėra nei menkas, nei niekis. Šokas yra reakcinga būsena, praeinanti sulig pripratimu. Sukrėtimas yra kas kita, tai net ne būsena. Kaip parodo „Šimtas metų vienatvės“, tai yra įsismelkimas į pačius užkampiausius sąmonės paribius, tarytum po visu sąmonės kiemu plačiai ir giliai įsišaknijęs medis, kurį vargiai įmanoma nukirsti ar išrauti, nesuardant ir pačios sąmonės.

Ne toks jau dažnas įvykis – meno šedevras yra ne kas kita – gali nešokiruodamas sukrėsti. Márquezas nuo pradžios iki pabaigos paneigia bet kokią šoko galimybę. Vienintele įeitimi į Makondą, į realų šio pasaulio atspindį, tampa sukrėtimo būsena, apimanti tik minėtam medžiui įsišaknijus sąmonėje. Šaknijamasi ilgai – kai kada gal net ir šimto metų nepakanka, net jeigu kiekvieni iš jų yra kupini vienatvės. Tačiau pats šaknijimasis yra juntamas, jei tik nepamirštama laistyti.

Mąstydamas apie „Šimtą metų vienatvės“ neretai jaučiuosi lyg prisiminčiau man labai brangų ne taip seniai mirusį žmogų. Matyt, tai yra tas įspūdis, kurį aukščiausios egzistencinės formos įvykis įrėžia visam gyvenimui ir maksimaliai priartina prie vienas nuo kito nutolusiųjų.

Siaučiant kai kieno gal net nepastebimai vienatvei, vienas mokytas katalonietis prasitaria, jog pasaulio pabaiga ateis tą dieną, kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose. Pranašiški žodžiai. Pasaulio pabaiga yra nepaliaujamas procesas, kurį užbaigia kiekviena nauja netikėjimo forma, ryšio su paprastumu praradimas, stebuklų nejutimas užmarštin garmančiuose įvykiuose, kurie nutinka tyliai ir nepastebimai, kai labiausiai to nesitikime. Knygų sudaiktinimas, jų gyvasties ištrėmimas iš realumo lemia ryšio su tikrovės stebuklingumu praradimą. Mes jau netikime, kad šis pasaulis savimi dar gali nustebinti, nebent įvyktų grandiozinis reginys, užbombarduosiantis visas sąmonės pakampes savo didingu neįprastumu.

Tačiau, kaip sako vienas mano draugas, – ne taip veikia pasaulis. Įstabu yra tai, kas vyksta čia ir dabar, ir tik mūsų nematymas ir netikėjimas įprastos akimirkos prasmingumu užrakina duris, sukuria dar vieną spyną, per kurios skylutę, pamiršę viską aplink, stebime dar vieną svetimą pasaulį, kuriame turėjome patys gyventi… Net pati mirtis, kuri yra intensyviausias būties išgyvenimo momentas, yra tapusi susvetimėjimo šalutiniu reiškiniu, kuris tėra dar vienas reginys spynos angoje, skirtoje įkišti raktui, kuriuo jau nieko nebesitikime atrakinti.

Raktu galima atrakinti daugiau nei tai, ką slepia durys, kurių spynai tas raktas pritaikytas. Pasaulio realumas prasideda nuo rakto skylutės, per kurią žvelgiame į savo pačių vienatvę be jokio susvetimėjimo. Svetimas yra tik tas pasaulis, kurį matome pro spynos skylutę, nes vaizdas ten, net jei yra šilčiausias pažiūrėti, savo nepasiekiama gelme tėra vienišas sielos tuštumos atspindys, kurio, lyg to būtų maža, gerai neįžiūrime.

„Šimtas metų vienatvės“ moko mus atsirakinti tą tikrovę, kurią užmiršome kadaise turėję, kurią nuvainikavome kaip prietarą. Tačiau galbūt pats realiausias tikrovės magiškumo požymis yra jos stebuklingumas visapusišku paprastumu? Tikri stebuklai neturi jokios antgamtiškos magijos – stebuklas yra pats magiškojo būties elemento egzistavimas. Tikroviškiausia yra tai, kas paprasta ir įmanu tik vieną kartą, „nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje.“

Gabrielis Garcia Márquezas
Gabrielis Garcia Márquezas

 

 

 

Mirštų atmenų apsapnavimuos

MBVladas_Dautartas_Sapnuoju_karalyste-2

Mirštų atmenų apsapnavimuos

Ričardas Šileika

     „Tais metais toje tolimoje karalystėje labai gerai užderėjo visi pasėliai. Kaip mūras užaugo rugiai, vos atlaikė nesukniubę sunkias varpas kviečiai, iš po kiekvieno bulvių kelmo po didelę pintinę bulvių iškasdavo… Toje karalystėje ežeruose ir upėse net čirškėjo visokiausių žuvų, o miškuose buvo daugybė žvėrių ir paukščių… Visi žmonės laimingai gyveno, dirbo, šventadieniais ilsėjosi, vienas kito neskriaudė, sutardami draugavo… Tai todėl taip buvo, kad išmintingas ir geras karalius tą karalystę valdė. Tas karalius augino gražesnę už patį angelą karalaitę. Pačios laumės jau buvo nuaudusios ir pasiuvusios spindinčią baltą suknią.“

Ar tą pavasarį, kai su vyresniuoju broliu Petru klampojome Žerdetiškin? Prie seniai išpustytos sodybos užsilikusio aukštaūgio kerotašakio klevo. Mokino jis mane, kaip leisti sulą. Kokiu grąžtu ir kiek valia įgręžti, kaip teisingai įstatyti latakėlį.

Ar tą giedrą vasarą, kai, prisirišęs prie dviračio nemenką sausašakę, mindavau pedalus iš visų turėtų jėgų puriomis dulkėmis apsčiu lauko keliūkščiu, o iš paskos virsdavo, purslodavo tumulų tumulai?

Ar vis dėlto tada, kai atsisukęs į kampe kabantį abrozdą karščiausiai melsdavau, kad tik šįvakar pareitų brolis, kad tik pareitų blaivus? Ir būtų saugiau. Nes prisisprogęs, pykčiu pertvinkęs tėvas švaistysis, grūmodamas mano mamytei. Kad tik virtuvėje neatidarytų stalčiaus, (kad tik neatidarytų!) kuriame guli virtuviniai peiliai. Širdis daužyte daužėsi, rovės iš krūtinės, o gaugų pagaugai ėjo nesustabdomais būriais visais stuburo slanksteliais, raumenų skaidulomis ir oda.

Bet Mergelei Marijai, ant krūtinės suglaudusiai plaštakas, Mergelei Marijai, ispano Bartolomėjaus Estebano Murillo paveikslo „Unbefleckte Empfängnis“ kopijoje supte apsuptai trijų dešimčių angeliukų, mano vaikiška, epušės drebančiu lapeliu virtusi siela nerūpėjo.

Juk tada brolis Albinas mane jau buvo nufotografavęs „Vesna“ fotoaparatu!

Ar toji akimirka, kurioje dar pyplys stoviu prie gonkelio su žydinčia šypsena veide, su plastmasine žuvioke ant delno? Tosios žuvies akys buvo įspūdingai didelės, todėl juodi vyzdžių apskritimėliai lakstydavo kairėn, žemyn, dešinėn, aukštyn. Kai mamytė mane maudydavo blėkinėj baleikoj (tą pačią naudodavo ir mėsai sukrauti paskerdus kiaulę), visuomet įmesdavo tą plokščią vandenų gyventoją.

Gal ta keliasdešimtoji sekundės amžinybė, kurioje podraug su Kaminskų Sauliuku sutūpę žaidžiame kieme? Mamytė, eidama fermon šerti kolūkio paršelių, palikdavo mane kaimynų globai. Sauliukas turėdavo žaislinio transporto, norom skolindavo ir man. Žiū, skardinis gruzovikas (net su užvedimo rankenėle), žiū plastmasinis traktorėlis pupsiukas. Du sandaliuoti vaikyčiai savajame laike, dar nežinančiame laiko spaudimo.

O senelis Kaminskas sustatydavo mane ir savo anūkę Vilmutę draugėn, liepdavo paduoti vienas kitam rankas ir sukti ratą aplink stalą. Taip jis mus sutuokdavo gražiam ir laimingam gyvenimui. Smaginosi sau senelis. O toji Vilma, jau vidurinės mokyklos kelintokė, iš tikrų tikriausių buvo mane įsimylėjusi. Sužinojau tik po to, tik vėlėliau po to, kai savo lentynoje radau iš dangaus nukritusį Algimanto Zurbos „Integralą“, nemačiomis ir slapta juodaplaukės garbanės Kaminskaitės taip nežinotai man dovanotą.

Juk dabar, grįždamas atgaliopi, o! Tačiau tik manydamas, kad grįždamas. Taigi kuo tikroviškiausiai dingojasi, kad tose nuotraukose galėjau būti aš, kurio neatsimenu, tik kurį regiu ir pripažįstu tuos slėpiningus sapnavaizdžius už gryniausią pinigą.

O slėptis turėjau kur! Karolio Požėlos kolūkio kukurūzų, linų, rugių laukai, supdavę mūsų sodybą, mano esmąją vietą iš visų keturių pusių. Nuo ko slėpdavausi, jeigu augau sau vienas? Aišku, nuo bet kada galinčio nelauktai pasirodyti, iš pasalų pulsiančio, kandžiosiančio, ugnimis spjaudysiančio slibino. Mano broliai ir seserys tada – jau rimtų rūpesčių turintys suaugėliai. Tiesa, vienam man niekada ir nebuvo nuobodu, o scenos veiksmui trūks plyš prireikdavus kompanijos, be pastangų susikurdavau juos. Skirdavau jiems vardus. Išvystydavau bendrystę.

Nuo mūsų gryčios mintu išmintu takeliu pėdinu per rugių lauką. Manęs nematyt, nes javai kur kas augesni. Iki Šventupio ravo, baikštokai pereinu medinį lieptą. Vėliau kaimynas Antanas pa(si)rūpino permesti porą cementinių stulpų. Ir įtaisyti geležinį turėklą.

Už to liepto jau ganyklos. Dar puskilometris ir ‒ įkalnėlėn, įkalnėlėn. Didžiulė medinė Sarosčių pradinė mokykla, stovinti Atkočių kaime. Nežinau šio paradokso išaiškinimo. Kairėje nemenkas sodas, kurio gale ir išviečių būdelės. Už kaštono, ant kurio horizontalios šakos mes, pradinukėliai, strykčiodavome nuo nemenko akmens, žiū, lentiniai sandėliukai, kuriuose ir malkinė, ir ūkiniai padargai. Mokytoja Kaselienė tik drausmingesniems patikėdavo varinį skambutį. Kad tasai aplėktų lauke ratą, visiems padzvanytų. Pamokon! Pamokon!

Tuo pačiu takeliu eita ir duonos, ir knygos. Biblioteka Atkočių kaimo baltaplyčiame mūrinuke, šalimais medinės krautuvės. Apkūni bibliotekininkė Zolė (domautis, kad ji Sofija Vitaitė-Verbickienė vaikiščiui nė motais!) žiemą pasikurdavo krosnį. Pakvimpavo malkomis ir namine šiluma.

     „Vienoje karalystėje gyveno žmogus, pavarde Bedalis, o jo žmoną vadino Uršule. Turėjo jie kelis hektarus kemsynų, tai nuo saulės patekėjimo iki laidos plušėjo, liejo prakaitą… Tačiau ką tu padarysi, žmogau, neaugo prastoje akmenuotoje žemėje rugys, nesuko virkščių žirniai, bulvės tik kaip pupos derėjo, o apie kvietį ir sapnuoti per drąsu buvo. Sunkiai vertėsi Bedaliai, vos nuo bado gynėsi. Bedalis, atitrūkęs nuo žemės darbų, plėšė pušų šaknis, pynė pintines, nešė į turgų, o jo žmona Uršulė neatsitiesdama rinko uogas, grybus, verpė kitiems vilnas, nes savų avių neturėjo“.

Kur prapuolė raudonmedžio spalvos etažerė, nepamenu. Nepamenu, ir kokios knygos joje buvo sukrautos. Prieš keletą metų tokią pačią išvydau kultūros savaitraščio „Nemunas“ stende, Vilniaus knygų mugėje. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė liudijo, kad šioji paskolinta iš poeto Donaldo Kajoko.

Vaikystėje perskaitytos Vlado Dautarto knygaitės „Sapnuoju karalystę“ (beveik šimtas puslapių) siužetas išblukęs. Tačiau tebevirpuliuoja, tačiau tebekrusčioja, tačiau tebedilgčioja tas meilės – o! neišsipildžiusios, o! per amžių amžius neišsipildančios? – ilgesio nerimastis.

Tebesislepiu ligi šiolei. Nuo taisyklėmis ir normomis uzurpuojančio, melagystėm ir tuštybėm alsuojančio, blizgiai arogantiško, kitaminčius ir kitaipjausmius niekinančio pasaulio. Savo skaitomoje, savo rašomoje, savo sapnuojamoje karalystėje.

Tebūnie, nes galinga ta karalystė, kuri susapnuota!

Danglaras, Kadrusas ir kompanija, arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

AKGrafai

Alvydas Valenta

Danglaras, Kadrusas ir kompanija,

 arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

Bibliotekininkų ir mokytojų teigimu, nors stora, trys tomai, šią knygą
jaunimas skaito iki šiol. Mano vaikystės ir paauglystės laikais ją buvo skaitę daugelis. Daugelis iš tų, kam knyga apskritai buvo vertybė ir kas mokėjo vertinti skaitymo malonumą ar kūrybinės išmonės jėgą. Tai Aleksandre’o  Diumas „Grafas Montekristas“.

Žinoma, vaikystės ir paauglystės knygos gražiausios, įdomiausios,
naudingiausios, kai skaitai jas būdamas vaikas ar paauglys ir dar
labai nedaug žinai apie tave supantį pasaulį, kai priešai visada yra tik priešai, o draugai lieka draugai iki paskutinio atodūsio… Vėliau, aišku, pradedi suprasti, kad pasaulis šiek tiek reliatyvesnis nei tada, kai tau buvo trylika ar keturiolika. Bet ši knyga ‒ ne apie pasaulio ir tikrųjų vertybių reliatyvumą.

Pirmiausia, kalbant apie „Grafą Montekristą“, negalima nepastebėti, kad jis  gerokai išsiskiria tiek iš paties A. Diumas parašytų knygų, tiek ir iš nuotykinės literatūros apskritai. Užtenka atsiversti „Tris muškietininkus“ ar kurią kitą panašaus pobūdžio knygą ir prasideda: dvikovos, nuotykiai, lenktynės su laiku ir su priešais, kas greičiau pasieks reikalingą tikslą ar išsitrauks špagą. Aišku, greičiau pasiekia ir greičiau išsitraukia autoriaus ir skaitytojo mylimas herojus, jis yra stipresnis, greitesnis, drąsesnis, taiklesnis, ir taip be galo. Kažin, ar kas yra suskaičiavęs, kiek, pavyzdžiui, d’Artanjanas vien tik dvikovose paklojo priešų ‒ kokia dešimtis kita susidarytų nesunkiai… O kiti Prancūzijos, Anglijos ar Ispanijos pramuštgalviai?.. Galima nė kiek neabejoti, kai kurie jų, jeigu gyventų šiais laikais, tikrai būtų pripažinti patologiniais nusikaltėliais ar ligoniais ir uždaryti į atitinkamas įstaigas iki gyvos galvos. Suprantama, buvo tokie laikai, kai kraujas liejosi lyg smuklėje papiltas vynas, kai žmogaus gyvybė buvo visiškai nevertinama, tačiau ,,Grafas Montekristas“ buvo kažkas visiškai kita net ir vaiko supratimui apie tai, kas yra drąsa ir bailumas, gėris ir blogis. Nuo pradžios iki galo tą knygą skaičiau kokius du ar tris kartus, dar keletą kartų atskiromis dalimis, kokiam dešimtmečiui pamiršdamas ir vėl grįždamas. Ir kiekvienąkart užduodavau sau klausimą: kas yra tas ,,kažkas kita“? Kodėl apie tą knygą, žiūrėk, ima ir pradeda kalbėti koks nors žilo plauko sulaukęs žmogus?

Nepasakosiu smulkiai knygos siužeto, bet, norint suprasti, apie ką kalbama, keliais sakiniais jį nusakyti reikia. Visos šios istorijos veiksmas vyksta Prancūzijoje, XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje, po Napoleono pralaimėjimo. Labai greitai paaiškėja, kad tai svarbu! Grafas Montekristas ‒ tai jaunas jūreivis Edmonas Dantesas, sėkmingai darantis karjerą pas žymų Marselio bankininką, besiruošiantis vesti mylimą merginą. Dviejų bendrininkų ‒ pavydaus laivo buhalterio Danglaro ir mylimosios rankos siekiančio varžovo Fernano ‒ anonimiškai įskųstas kaip Napoleono agentas ir suimtas savo paties vestuvių dieną. Aplinkybės Edmonui klostosi nepalankiai, ir jis be teismo, be apkaltinimo atsiduria valstybiniams nusikaltėliams skirtame kalėjime, Ifo pilies vienutėje. Tiksliau, ten jį ilgiems metams įkalina būsimasis karališkasis prokuroras de Vilforas, gelbėdamas savo reputaciją ir būsimą karjerą. Tikėdamasis ir vildamasis, grūmodamas prieš Dievą ir prieš jį ištikusį likimą, Edmonas čia praleidžia bene keturiolika gražiausių gyvenimo metų. Už sienos, kitoje  vienutėje, sėdi taip pat politinis nusikaltėlis, italų abatas Farija. Kalėjimo administracija jį laiko pamišėliu, nes šis už savo išlaisvinimą siūlo milžiniškus pinigus, sakosi žinąs už šimto mylių paslėptą lobį. Kaliniu niekas netiki. Vieną dieną Edmonas ir abatas išgirsta vienas kitą, pradeda bendrauti, rengiasi pabėgimui, bet šis neįvyksta. Ištiktas antro mirtinos ligos priepuolio, abatas Edmonui atskleidžia nuošalioje negyvenamoje Montekristo saloje užkasto lobio paslaptį ir miršta. Jaunasis jūrininkas, paguldęs mirusį abatą į savo lovą, pats tampa ,,numirėliu“: išnešamas iš kalėjimo vienutės ir, kaip visi negyvėliai, numetamas nuo uolų į jūrą. Bet Edmonas gyvas, jis yra jūrininkas! Kalinys išsigelbsti, kartu su kontrabandininkais nuplaukia į Montekristo salą, ten iš tikrųjų randa lobį, apie kurį jam kalbėjo mirdamas abatas Farija. O tada prasideda ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertos istorijos. Auksas, brangieji akmenys, kelionės, nuotykiai, plėšikai, akcijos, čekiai, vekseliai, biržos spekuliacijos, bankai, lyg kortos įgudusio lošėjo rankose į kairę ir į dešinę žarstomi tūkstančiai ar net milijonai. Dar pridėkite gerą porciją rytietiško paslaptingumo, jau minėtą  ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ rūmų prabangą, o kartu ‒ vis labiau artėjančio neišvengiamo finalo nuojautą ‒ koks paauglys galėjo (dabar jau nežinau, ar gali) tokiam išmonės ir realybės kokteiliui atsispirti ir jo neparagauti, o paragavęs ‒ neišgerti iki dugno?

Tačiau ši istorija ‒ ne apie pelenę, virtusią princese, ir ne apie vargšą kalinį, tapusį neregėtų lobių savininku. Edmonas, arba kitaip ‒ Grafas Montekristas, neslepia, kad vienintelis jo gyvenimo tikslas ‒ kerštas tą gyvenimą sugriovusiems žmonėms. Tačiau čia ir stabtelėkime, įsiklausykime, įsiskaitykime: Montekristo kerštas nėra primityvus laukinis jausmas, o greičiau atpildas, kurio kiekvienas anksčiau ar vėliau sulaukiame už šiame pasaulyje atliktus gerus ir blogus darbus. Naujajam grafui užtenka ir pinigų, ir įtakos, ir jam tarnaujančių plėšikų, kad galėtų su jam prasikaltusiais žmonėmis ar jų šeimų nariais susidoroti greitai, lengvai ir paprastai. Taip, grafas pats prisipažįsta, kad greitas kerštas jo visai nevilioja, jis nori, kad jo priešai kentėtų, kaip kad kentėjo jis pats, be teismo, be jokio nuosprendžio ilgiems metams įkalintas Ifo pilies vienutėje. Bet naujasis grafas nėra sadistas, kuriam ilga kitų žmonių kančia teiktų pasitenkinimą. Tai kas tada jis yra? Dangaus įrankis, kurį Dievas pašaukė iš nebūties ir per kurį turi būti įvykdytas teisingumas. Grafas neslepia skepsio žmonių sukurtiems įstatymams, dažnai kur reikia ar net ir kur nereikia demonstruoja savo galią ir pranašumą, bet jis nuolankus Dievo akivaizdoje, akivaizdoje to, kuris iš nebūties prikėlė vargšą kalinį, apipylė jį turtais ir savo malone. Dantesas keršija, bet jo kerštas labiau panašus į dangaus siunčiamą atpildą nei į žmogaus rankomis vykdomą teisingumą. Įvykdęs tai, kas jam skirta, naujasis grafas visai rimtai ketina dingti iš visuomenės, pasitraukti į šešėlį ‒ gal gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, gal net jį sąmoningai pabaigti. Bet teisingumas dar neįvykdytas ir apie pasitraukimą iš pasirinkto kelio negalima net galvoti.

Per tą laiką, kol Edmonas sėdėjo kalėjime, kol ruošėsi savajai užduočiai, jo priešai padarė stulbinamą karjerą: buhalteris Danglaras tapo bankininku Danglaru, kareivis Fernanas ‒ generolu de Morseru, Marselio prokuroras de Vilforas ‒ karališkuoju prokuroru. Tik smulkiam niekšeliui Kadrusui nepasisekė, jis tapo smuklininku, o vėliau ‒ nusikaltėliu. Taigi norint atkeršyti tokiems žmonėms, reikia būti tarp jų, tapti vienu iš jų! Knygos veiksmas iš Ifo pilies vienutės ir kontrabandininkų laivų persikelia į Paryžių ‒ į aukštąją visuomenę. Aukštuomenės pobūviai, mandagumo vizitai, operos, gandai, paskalos, vedybų sutartys, pasijodinėjimai, pasivažinėjimai karietomis ir virš viso to pakibęs grėsmės šešėlis. Autorius meistriškai kuria intrigą, supina atskiras siužetines linijas, tarsi netyčia, tarsi atsitiktinai suveda reikalingus žmones. Jau skaitydamas knygą pirmą kartą nujaučiau, kad už to aukštosios visuomenės tuštumo, už tų į kairę ir dešinę žarstomų milijonų, už tų brangakmenių ir rytietiškos prabangos slepiasi kažin kas gilesnio. Ir kiekvienąkart, paėmus „Montekristą“ į rankas, tas jausmas vis stiprėjo. Edmonas, siekdamas savojo tikslo, nepaiso priemonių, jis sąmoningai sukietina savo širdį, demonstruoja aukštuomenės liūto rafinuotumą ir šaltumą, pinigų galią, tačiau tuo pat metu iš tik jam vienam suprantamų ženklų nuolat tikrinasi, ar tikrai yra dangaus įrankis, siųstas nubausti šio pasaulio nedoruosius. Ir net jeigu iš tikrųjų taip, jeigu Dantesas yra įrankis, per kurį turi būti įvykdytas tikrasis teisingumas, jis nėra to teisingumo režisierius ar vyriausiasis teisėjas.

Antai bandžiusiam jį nužudyti pabėgusiam katorgininkui Kadrusui, kurio paties tykoja kitas žmogžudys, jis pareiškia: „Jei grįši namo gyvas ir sveikas, tai žinok, kad Dievas tau atleido, todėl ir aš tau atleidžiu.“

Knygoje yra scenų, kurios sukrečia net ir suaugusį žmogų, žinantį ir suprantantį, kad viskas, kas joje rašoma, yra tik autoriaus vaizduotės žaismas. Viena jų ‒ karališkojo prokuroro de Vilforo septynmečio sūnaus mirtis. Nepalenkiamasis grafas irgi supranta, kad keršydamas ir bausdamas kaltuosius, peržengė leistiną ribą, ir, nors ta šeima, kaip pats sako, yra pasmerkta, bet nekaltieji už kaltuosius vis tiek neturi kentėti. Gal dėl šios priežasties, gal dėl kurios kitos knygos pabaigoje dieviškojo atpildo įrankis vienam iš žmonių, sugriovusių jo gyvenimą ir jo laimę, subankrutavusiam bankininkui Danglarui, prieš daugelį metų parašiusiam lemtingąjį skundą, netikėtai pareiškia: „Atleidžiu, nes pats esu reikalingas atleidimo“. Kad šitaip pasakytų, žmogus turi būti daug supratęs ir daug iškentėjęs, ir nebūtinai tos kančios turi būti fizinės. Kad suprastum tikrąją tų žodžių prasmę, kad skaitydamas juos atpažintum, pats turi būti suvalgęs ne vieną kilogramą druskos ir nuplėšęs ne vieną porą batų. Tačiau, kad pradėtum nujausti, jog visa ši istorija nėra vien istorija apie grafu tapusį jūrininką ir jo priešus, kad ji iš esmės skiriasi nuo „Trijų muškietininkų“ ar „Meksikos įlankos piratų“, nereikia nei labai daug nugyventi, nei labai daug suprasti.

Yra vaikystėje ar paauglystėje skaitytų knygų, kurių, būdamas suaugęs žmogus, negali paimti į rankas ar skaitai su atlaidžia šypsena. Yra ir tokių, kurioms laikas neturi didesnės įtakos. Nesakau, kad „Grafas Montekristas“ ‒ iš pastarųjų. Tenoriu pasakyti, kad retas literatūros ir gyvenimo gurmanas galėtų be virpulio skaityti sceną, kai po daugelio metų Edmonas, jau tapęs garsiuoju grafu Montekristu, susitinka su buvusia sužadėtine, o dabar ‒ ponia de Morser, jos namuose. Arba štai kita scena, kai tas pats Edmonas rengiasi mirtinai dvikovai su buvusios sužadėtinės ir pikčiausio savo priešo sūnumi, ir ši ateina jo maldauti, kad sūnaus nenužudytų.

,,Grafas Montekristas“, priešingai nei daugelis A. Diumas knygų, vis dėlto šio to išmoko.

AKGrafas1kt