Category Archives: Apie teatrą

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Milda Savickaitė

Tiek daug norisi pasakyti – bet net nežinau nuo ko pradėti… Kaip sutalpinti keturiolika metų brandintą jausmą į kelis lapus? O gal net nebandyti to daryti? Gal tiesiog kalbėti, kalbėti, kalbėti  kol žodžiai patys suras savo vietą lape, o (visai netikėtai ištraukti) atsiminimai  tyliai suguls į savo vietas širdies stalčiukuose… Bet vis dėlto – nuo kažko pradėti reikia! O ta pradžia – kaip dabar atsimenu – buvo kai vadovė Jolanta (sau būdingu sparčiu žingsniu) įžengė į klasę. Buvau maža, sarafanu ir dideliais kaspinais plaukuose pasipuošusi Mildutė. Man įduotą baltą lapą (tikriausiai prašymą) klusniai parnešiau savo nuostabiausiai mamai namo ir nuskambėjo mano gyvenimą pakeisianti frazė – „Tai gerai. Jei nori – lankyk“ (suprask dramos būrelį).

Ir štai – aš jau esu Ignalinos rajono gimnazijos vaikų ir jaunimo teatro „Iki“ dalis! Pirmoji scena kurioje stovėjau – Ignalinos progimnazijos aktų salė: dideli balti langai, rudos grindys, rudi kulisai ir paslaptingasis mažasis vadovės kambarėlis. Pačios aktorystės meistriškumo pradžios nebeatmenu, tik žinau, kad debiutavome su spektakliu “Begemoto oda”. Kūrybinį procesą irgi sunku nupasakoti, bet atminty yra vienas repeticijos kadras kada veiksmas vyko ne aktų salėje, bet pievoje prie tuomet dar veikusio fontanto (šalia mokyklos valgyklos). Buvome gauja mažų, triukšmingų vaikų – mylinčių vaikų. Būtent teatre ir atradau savo šešis bendražygius, daugiau ar mažiau, kūrusius gėrį kartu visus dvylika metų (Ugnė, Vaida, Nida, Dominyka, Šarūnas, Justas). Dabar jau visi išsibarstėme, bet ojėėėj – artumo atmosferą, kurią sukūrėme – be galo sunku nupasakoti (reikia mus pamatyti kartu!). Po „Begemoto odos“ sekė gyvūnėlių ir vabaliukų periodas. Visas metamorfozes atsimename su šypsena: kiškučiai, bitutės, gėlytės, žiogeliai, skruzdėlytės… „Zuikių margučiai“, „Pamoka nebloga“, „Mergytė ieško pasakos“. Ketveri metai scenoje – keturi spektakliai. Su jais net ir gastroliavome po Ignalinos rajono mokyklas.

Kai šiek tiek paaugome – pasaulį išvydo „Berniukas mergaičių tualete“ – tai tas spektaklis, su kuriuo gastroliavome ne tik rajone, bet ir respublikoje. O ir pirmąjį savo teatrų festivalį labai gerai atsimenu, tai Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai“ rengiama „Bendraamžių scena“. Į kitą Lietuvos kampą važiavome dideliu mėlynu progimnazijos autobusu. Bet kadangi ir metų tada buvo mažai – nelabai pajaučiau tą festivalio dvasią… 2008 – 2009 metai (mūsų septynetas įžengė į devintą –  pirmąją gimnazijos klasę) ir mes dabar esame baubai! („Meška balionėlyje arba baubokiškos istorijos“) Tai tas laikotarpis kada visi paaugome, pradėjome suprasti scenos darbo subtilybes ir prieskonius. O ir teatro kartos smarkiai pasikeitė. Jei neklystu, buvome vyriausiųjų grupė (juk taip smagu „pagaliau užaugti“..) Ir festivalis, kuriame oficialiai buvome pristatyti kaip Ignalinos rajono gimnazijos teatras – Šiaulių „Baltoji varnelė“… Užmegztos tvirtesnės pažintys su kitais teatrais, kartėlis širdyse nenorint išvykti, ir tas paaugliškas laisvės troškimas (o vadovė tyliai kentė mūsų pirmąsias meiles ir didžiuosius ožius). Tai buvo tas lūžis, kada pradėjome lyginti „scenų gerumą“, važinėdami po festivalius Lietuvoje, kada pradėjome vertinti kitų aktorių darbą, kada patys pradėjome dirbti scenoje su dar didesniu atsidavimu. Ir tai tas vienintelis spektaklis, kuriame mūsų septynetas vaidino savo pilna sudėtimi – niekas teatro nepaliko ir visi tiesiog spindėdavo nuo darbo kartu. „Meška balionėlyje“ tas spektaklis, kuriuo buvo apvažiuota (nepabijosiu pareikšti) tikrai vos ne visa Lietuva – net klojimo teatre,     Anykščiuose vaidinome. Tai ta mūsų „meškutė“, su kuria ir „Šimtakojo“ (Lietuvos mėgėjų teatrų savotiškos varžytuvės) atrankas praėjome ir gavome apdovanojimą. Tai tas spektaklis, kuris mus augino ir užaugino.

Na ir štai – „NewPelenė“ – ir jau junti kaip greitai bėga laikas, kaip žmonės, su kuriais vaidinta daugybę kartų ir susipažinta festivalių metu, pradeda palikti teatrą(-us), kaip į teatrą ateina nauji, mažesni, kaip tie patys mūsų organizuojami „Bildučiai“ keičiasi… Pelenėje jau vaidinome vien vyresni, ir tikrai tapome šeima. Pelenės šeima. Tai spektaklis – miuziklas. Nes muzika buvo atliekama gyvai, dainavome, o kartu ir šokome scenoje. Paskutinį kartą Pelenę rodėme Skapiškio teatrų festivalyje… Ir tada atėjo 11 klasė – didžiosios dalies paskutiniai metai teatre (nes dvylikta paliekama mokslams). Vydės Brėkštos pjesė „Libido“, o aš – pagrindinė aktorė. Nepamiršiu niekada gyvenime to jaudulio prieš premjerą. Kai įeini į sceną, jauti, kad salė perpildyta, širdis daužosi, kojos dreba, žandai įgauna raudonį…… Bet vadovės pasakyta kalba prieš spektaklį suvirpino daugelio mūsų širdis  – „<…> Tai sunkiausia mano pjesė, su kuria teko dirbti, bet džiaugiuosi, kad kūriau kartu su jumis <..>“ .  Per vienuolika metų užgyventi ritualai (tokie kaip liaudies dainos Arklys dainavimas prieš kiekvieną lipimą į sceną, bučiniai į žandus prieš pat pirmuosius spektaklio muzikos akordus, ir aišku – vadovės sakoma frazė „Nei pūkų, nei plunksnų“ – o mūsų iššaukiamas atitarinys „PO VEL NIŲ !!!“) tąkart buvo milijoną kartų prasmingesni ir gilesni. Supratome, kad jau ir mūsų laikas teatre nugyventas. Kad „Libido“ – mūsų septyneto viršūnė (tik Justas paliko trupę, išvažiavo mokytis į Kauną).

Suvaidinome. Salėje įsižiebia šviesos – žiūrovai ploja atsistoję. Stebi ir nežinai ką daryti… Susirenkame nusilenkti, kviečiame vadovę įteikti dovaną – plojimai nesibaigia. Pradedame ploti salėje esantiems atgal. Ir viskas…

Darkart perskaitau šį trumpą dvylikos teatro metų apybraižą ir nežinau – ar jausmo rašant trūksta, ar reikia jo daugiau… Ir neseniai nutiko dalykas, privertęs visas atminties dulkes išlįsti į paviršių – mūsų, Ignalinos rajono gimnazijos teatras, gavo taip norėtą ir svajotą Aukso paukštę. Tikriausiai tiems, kas dažnai būna scenoje, šis apdovanojimas pasako viską – nereikia net žodžių. Prisipažinsiu – net ir man tądien nubyrėjo ašara… Ir kai pamačiau, kad iš mūsų septyneto susirinko net penki, pagalvojau, jog praeitis – labai stiprus ginklas. O kai vadovės Jolantos Narbutaitienės akyse suspindo ašaros stebint mūsų visai nerežisuotą trumpą sveikinimą (epizodas iš spektaklio apie baubus) įsitikinau, kad scena – mano namai. Privalu mylėti ją savyje, o ne save ant jos. Ir lai niekas nedrįsta šio stipraus jausmo atimti iš mūsų teatro!

Viskam pasibaigus, kai niekas nematė, sugrįžau į tą daug daug kartų vaikščiotą sakralią erdvę – sceną. Visada mėgstu taip padaryti, jei tik turiu galimybę. Ir dievaži…..! Tyla, prieblanda, salstelėjęs užkulisių kvapas. Bet ta tyla ne bet kokia – ji iškalbinga. Stovi ir jauti kaip su tavimi kalba praeitis. Jauti kiek daug žmonių, o kartu ir jausmų, troškimų matė ši vieta. Nebyliai kalbiesi su ja lyg su kažkada labai stipriai mylėtu žmogumi – ir visada gauni atsakymą. Tiesiog kvėpuoji atsiminais ir šypsaisi to net nepajusdamas.

Tikriausiai laimė tai ir yra – kada nejučiomis nusišypsai…

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Milda Savickaitė

Daug kas sako, kad svarbiausia nesigręžti į praeitį, gyventi šia diena, žiūrėti į priekį… Tarsi tai turėtų padėti tobulėti… O gal kaip tik žvilgsnis atgalios kas kartą išmoko ką nors nauja? Juk „šiam procesui“ net sentencija yra sukurta: ,, Historia est magistra vitae“. Gal todėl, kad studijuoju istoriją, nemoku ir  nenoriu palikti praeities, imti gyventi  vien  daug žadančia, nepažinta ateitimi.

Šįkart grįšiu į ne tokią jau ir tolimą praeitį – tai MIDI Roko opera 2014 „Naktis, kai sustojo malūnas“.

Viskas vyko 2014 metų gegužės 17 dieną, Teatro arenoje. Projektas, kuris tarsi lėliukė devynis mėnesius supavosi ir brendo, tą naktį išskleidė savo margus sparnus ir nuostabiu reginiu apdovanojo susirinkusiuosius. Gaila, kad kaip tikras drugelis – gyveno tik vieną naktį. Bet užtat stipriai ir jausmingai!

Didieji pasiruošimo darbai pradėjo virti išvakarėse – jau kabinamos ir  tvirtinamos dekoracijos, vyksta pirmieji ir kartu paskutinieji prasiėjimai, jau pilnas įgarsinimas. Teatro arenoje kaip ir kasmet pasklido roko operos (o arenos darbuotojų nuomone – studentų ) dvasia. O ir tie patys darbuotojai jau seniai pažįstami – sveikinamasi, dalijamasi atsiminimais, juokaujama…

Man teko garbė, o kartu ir našta būti atsakingai už vyksmus ir galutinį rezultatą, kurį matys žiūrovas… Suvokiau, jog čia paskutinioji naktis – pasidarė baisoka. Dar kartą kilo klausimai:  ar patiks? Ar supras? Ar gerai padariau, kad šitą (o ne kitą) temą ėmiau? Ar kostiumai, dekoracijos, grimas derės tarpusavy? Ar viskas suspindės harmoningai – juk apšvietimas  dar nebaigtas?… ir taip toliau ir taip toliau…. Reikia bendrauti su kitų sričių vadovais, su (žaismingai mūsų vadinamais) ,,vaikais” ir…  net jaučiu, kad viduje įtampa kyla… Tarsi lava, laukianti tos minutės kada galės (ir netgi sakyčiau – privalės) išsilieti.

Pirmasis (ir paskutinis) prasibėgimas naujoje erdvėje praėjo ne taip sklandžiai kaip norėjau. Bet nepasitvirtinusių lūkesčių stengiausi neparodyti. Dar kartą repetuojame, nes komanda pati jaučia, kad dirbo tikrai atmestinai. Bet visų jau ,,ir kūnas, ir protas” nebeveikia, todėl pasakau, kad repeticija baigta ir kad eitų visi gerai išsimiegoti. O pati lieku arenoje su šviesų dailininku Mariumi Selevičiumi ir per naktį sustatinėjame apšvietimą.

Visas darbas  trunka apie penkias valandas, namie atsiduriu apie trečią nakties. Net nebespėju suvokti kiek nedaug liko iki tos minutės, kada viskas suspindės.

Mažai miegojusi, su vis didėjančiu jauduliu širdy vėl patraukiu į areną. O padaryti laukia dar daug – net tas pats apšvietimas nėra baigtas… Na tai ką gi – atsidūriu arenoje ir visi procesai suintensyvėja. Bet nieko kitoniško nei prieš kokią nors kitą premjerą nevyko: grimo meistrių, plaukų šukuosenų formuotojų darbai, kūno ir balso pramankštos, artikuliaciniai prasikalbėjimai. Ir šie procesai užima bemaž pusę dienos. Padabinti reikėjo net dvidešimt tris žmones, ir tai, kad viskas vyko be vėlavimų (lygiai pagal grafiką) – puiku!

Lieka penkios minutės iki premjeros… Vokalistams paskutinį kartą patikrinami pritvirtinti mikrofonai, įtampa didėja…

21.00, oficiali pradžia, bet mes vėluojame… Visi projekto vadovo raginami sustojame į ratą, jis taria kalbą,  pasikrauname energijos ir paplojame sau ta intencija, kad premjera pavyktų. Tada su choreografu „scenos žmones“ (tuos 23 „vaikus“) dar kartą pakviečiame į ratą – kalbą jau sakau aš… Susikabiname už rankų ir atliekame ritualą, kurį atsinešiau iš savo teatro, t.y. užsimerkus savotiško signalo persiuntimas rankos spustelėjimu (paspaudimas iš rankų į rankas turi grįžti  man), tada visi plačiai vienas kitam nusišypsom. Ištariu ,,Nei pūkų nei plunksnų“ – visa komanda garsiai rėkia PO VEL NIŲ (visai simboliškai nuskambėjo, nes šiųmetėje roko operoje buvo veikėjas Pinčiukas).

Dar kartą paplojame sau ir girdime kaip plojimų atsaku reaguoja laukianti minia. Arenos darbuotojai mane ragina greičiau eiti pas šviesos dailininką Marių, nes vėluojame apie dešimt minučių. Atsibučiavusi su „vaikais“, mintyse paprašiusi visų įmanomų egzistuojančių dievybių sėkmės nueinu…

O ten, toje paslaptingoje vietoje, kur yra daug mygtukų, pultelių, kur įsitaisęs  garso ir šviesos operatorius bei du vyrai prie žargonu vadinamų „puškų“ , tvyro ramuma. Visi džiaugsmingai su manimi pasisveikina, nuramina sakydami, kad viskas bus gerai. Užsidedu ausines tokias pat, kokias turi ir jie, kad galėtume bendrauti. Juk būtinas ryšys ir su tuo personalu, kuris liko užkulisiuose. Ir štai – pradžia!

Viskas prabėgo taaaaiiip greitai, kad net nespėjau susivokti. Atsitokėjau kai finalinė scena ėjo į pabaigą. „Puškininkas“ šmaikščiai klausia: „Ar kai tave  pristatys reikės apšviesti čia, kur sėdi, ar eisi ant scenos?“ Susivokiu, jog tuoj keliausiu atsidėkoti publikai už atėjimą ir plojimus bei pasiimsiu savąjį įvertinimą.

Na ką gi – pabaiga… Muzikantai užgrojo „nusilenkimo dainą“ (tai itin populiari, klausomiausia metų daina), skelbiami veikėjai, tada ir vadovai. Jaučiu kaip artėja mano eilė – projekto vadovas išrėkia: ,, Režisierė – Milda!“.

Einu į scenos vidurį ir girdžiu kaip visi susirinkę man ploja, ir kiek daug ploja ir tai tikrai žodžiais nenusakomas jausmas…… Lyg Kalėdos išpuoštos braškėmis, ant kurių užpurkšta plakta grietinėlė – tik kartą metuose… Skelbiu  projekto vadovą, visi dar kartą bendrai nusilenkiame ir viskas – Roko opera pasibaigė.

Nulipame nuo scenos. Vienas kitą veja apsikabinimai ir džiaugsmo ašaros, draugai atėję pažiūrėti taip pat sveikina, visi sako, kad buvo gražu. Mane supažindina su Tadu Daujotu – žmogumi, kuris pradėjo organizuoti Midi roko operas (mat ši buvo penkiolikta – jubiliejinė, tai prigužėjo daug veteranų) – ir jis pasako, kad tai geriausia jo matyta MIDI roko opera. Aš pirmąkart pajutau ką reiškia džiaugtis, dėkoti žmogui už išsakytus žodžius, bet nerasti tinkamų jam.

Lygiai tas pats su visais mano roko operistais – norisi jiems dėkoti dar ilgai ir dar daug, nes būtent jų dėka viskas įvyko tikrai gražiai, bet tam nerandu žodžių. Tik tos džiaugsmo ašaros nepaliauja riedėti skruostais. Taip pat susitinku su mama – matau, jog ir ji yra susijaudinusi… O būtent ji yra didžiausia ir mylimiausia mano kritikė. Bet kai nuskamba jos tradicinė frazė „Nepamiršk mokytis“ – suprantu, kad viskas praėjo gerai.

Šiek tiek aprimus visam premjeros šurmuliui ištaikau minutėlę ir sau – randu tylų kampą viską apgalvoti… Labai keista, kai tenka aprašyti jausmą, kurį balsu sunkoka būtų nupasakoti. Mano manymu, labiausiai viskam apibūdinti tiktų vienos operoje skambėjusios dainos žodžiai „<..>Sakė bus lengva, bet viduj skauda <..>“… Ir skauda šiek tiek ta, gerąja prasme..  Nes suprantu, kad atlikome didelį ir gražų darbą, prasmingą reginį (net ir prezidentės sveikinimą gavome!), kuris tikrai suplasnojo ir suspindėjo kaip tikras drugelis: lengvais, grakščiais, margais sparnais paskleidė scenos magijos dulkeles ir… neleidęs nė trupučio ilgiau pasidžiaugti tuo „čia ir dabar“ taip pat tyliai ir nepastebimai išskrido kaip ir atskridęs…

Visiems linkėjau nebėgti nuo atsiminimų ir nuo užplūstančių jausmų, žvelgti į praeitį tarsi į didelę gražią knygą. Neversti puslapių per dažnai, bet ir neužmiršti jų retsykiais pavartyti. Tuo pačiu dar ir dėkojau visiems, nes komanda įgyvendino mano svajonę – priartėti prie Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas arba kas anuomet dėjosi Paudruvės krašte“. Ir dabar drąsiai tariu – svajokim, nes juk studentai viską gali!!

*Trumpas roko operos siužetas
Ketvirtakursė Urtė susivokia, kad per ilgai savo dienas švaistė veltui, užuot tą laiką skyrusi mokslams. Naktinis gyvenimas, draugai, vakarėliai…O ir naujas širdies draugas erasmusas Džiovanis… Bet ar tikrai jis ją myli? Ir gaila, kad Urtė susipranta per vėlai – kai mokslo metai jau įpusėja. Net nesuspėjo apsižiūrėti, kai laiko tėkmę reguliuojantis Matematikos ir informatikos simbolis Malūnas pradėjo greitai sukti savo sparnus, taip pranašaudamas nenumaldomai artėjančią pabaigą. Piktoji dėstytoja Laima oficialiai praneša, kad reikia pristatyti savo darbus, tačiau Urtė nieko neturi… Užuodęs abejones dėl ateities, ją atseka blogasis bakalaurinių makleris – Pinčiukas. Parduoda Urtei bakalauro darbą… Ir čia staiga, nieko nepasakiusi, aplankyti dukters atvažiuoja mama. O mama Urtei yra tarsi sąžinės balsas. Urtė mamai prisipažįsta, kad nusipirko darbą. Mama net neranda žodžių apsakyti, kaip nusivylė. Ir Urtė apsisprendžia – parašys viską pati. Tik…. liko paskutinė naktis iki gynimo. Ji skambina savo širdies draugui Džiovanui prašydama pagalbos – ir pasirodo, jog Džiovanis Urte pasinaudoti nenori, jausmai tikri. Draugų morališkai palaikoma mergina per naktį parašo bakalaurinį darbą. Būtent tą naktį, kai Urtė rašo bakalaurą, ir sustoja malūnas (vadinasi – nieko nėra neįmanomo?). Urtė apsigina darbą ir gauna septynetą.

Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai:

Urtė – Greta Jurgaitytė

Pinčiukas – Jonas Sideravičius

Laima – Aušrinė Rinkevičiūtė

Mama – Eglė Tamašauskaitė

Džiovanis – Mantvydas Čiuplys

Dėstytoja Laima
Dėstytoja Laima
Velnių apsuptyje
Velnių apsuptyje
Bakalauro darbas apgintas
Bakalauro darbas apgintas
Mama guodžia
Mama guodžia
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Pinčiukas
Urtė ir Pinčiukas
Su draugais
Su draugais