Category Archives: Apie teatrą

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

A. Rubinovas spektaklyje Koba.
A. Rubinovas spektaklyje Koba.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…

1956-aisiais gimei Vilniuje…

Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.

Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…

Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.

Džošua Enderbis - Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray'aus Bradbury'io apsakymus)
Džošua Enderbis – Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray’aus Bradbury’io apsakymus)

Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?

Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.

Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?

Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…

Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.

Blezas d' Ambrije - Claude'o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite
Blezas d’ Ambrije – Claude’o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite

Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…

Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?

Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?

Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“

Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…

Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris
Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris

Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?

Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.

Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.

Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…

Po metų – Maskva?

Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.

Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje
Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje

Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.

Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.

Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.

Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.

Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas
Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas

Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?

Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…

Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…

Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas
Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas

Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…

Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!

Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?

Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.

Patarėjas spektaklyje Lisistratė
Patarėjas spektaklyje Lisistratė

Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…

Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…

Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė
Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė

Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!

Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.

Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje
Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje

Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…

Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus,  nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…

Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla
Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla

Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?

Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.

Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes  negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.

Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…

Imperatorius spektaklyje Lakštingala
Imperatorius spektaklyje Lakštingala

Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…

Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis,  Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.

Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.

Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…

Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg  antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…

Dekameronas
Dekameronas

Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?

Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.

Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…

Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.

Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.

Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke
Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke

Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?

Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.

Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…

Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?

Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.

Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…

Beranžė - R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis
Beranžė – R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis

Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.

„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?

Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…

Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.

Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?

Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.

Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…

Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?

Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.

Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.

Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.

Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.

Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.

Tarptautinei teatro dienai paminėti – net du renginiai

Paroda_aktoriai3  

Tarptautinei teatro dienai paminėti – net du renginiai       

          Šiemet simboliškai sutapus dviem didelėms šventėms – šv. Velykoms ir Tarptautinei teatro dienai, – Valstybinis jaunimo teatras pastarąją paminėjo balandžio 1 dieną, surengdamas net du didelio susidomėjimo sulaukusius renginius. Teatro pirmojo aukšto fojė penktadienio popietę atidaryta grimo dailininkės Rūtos Miglinaitės ir fotografės Rasos Kuzmauskaitės paroda „Aktoriai“. Na o vakarop Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje susirinkusiuosius sveikino ir savo pasirodymą dovanojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktorinio meistriškumo specialybės studentai (kurso vadovas – Algirdas Latėnas, pedagogai – Vidas Bareikis ir Elzė Gudavičiūtė).  

Fotografijų paroda „Aktoriai“ skirta supažindinti žiūrovus su skirtingų kartų Valstybinio jaunimo teatro aktoriais. Čia eksponuojama 30 šiuo metu šiame teatre dirbančių aktorių portretų, tarp kurių: Kostas Smoriginas, Arūnas Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Saulius Sipaitis, Janina Matekonytė, Kristina Andrejauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas ir kt. Pasak parodos autorių, juodai baltose fotografijose norėta atskleisti aktorių asmenybes, pasitelkiant tokias priemones kaip grimas, kostiumas, scena. Ši paroda – tai išties simboliška ir ilgai laukta dovana teatro aktoriams, pačiam teatrui bei žiūrovams. Ekspozicija lankytojus džiugins neribotą laiką, taigi visi norintieji galės ją apžiūrėti kaskart užsukę į Valstybinį jaunimo teatrą. Be to, kaip teigia parodos sumanytojos Rūta Miglinaitė ir Rasa Kuzmauskaitė, planuojama parodą eksponuoti ne tik teatre, bet ir išvežti į kitus Lietuvos miestus ar netgi už Lietuvos ribų – tikimasi ekspoziciją surengti ir Londone esančioje Lietuvos ambasadoje.

Po parodos atidarymo susirinkusieji paminėti Tarptautinę teatro dieną Valstybiniame jaunimo teatre buvo pakviesti į Didžiąją salę, kur jų laukė abejingų nepalikęs ir išties maloniai nustebinęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo pirmo kurso studentų pasirodymas. Kaip teigė kurso vadovas Algirdas Latėnas, pasirodymas sukurtas iš atskirų etiudų, muzikinių intarpų, kurie atspindi tai, ko aktorinio meistriškumo studentai mokėsi šiemet, kokios užduotys jiems buvo keliamos, kaip jie turėjo išmokti dirbti su savimi, atsiskleisti. Pusantros valandos trukmės pasirodymas buvo dinamiškas, spalvingas, kupinas puikių muzikinių numerių ir išties atskleidęs skirtingas jaunųjų artistų asmenybes, parodęs jų galimybes bei dideles ambicijas ateičiai. Anot pedagogo, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio, džiugu tai, kad studentai pasirodymo metu išdrįso ir improvizuoti, kai kuriuos elementus sugalvoję bei panaudoję čia pat, vietoje, išvydę publiką, kuri tarsi padiktavo tam tikrus sprendimus. Pasirodymu liko sužavėti ir profesionalūs teatro aktoriai, šį kartą užleidę sceną jaunajai – naujajai – kartai ir užėmę žiūrovų vietas.

Daugiau informacijos:

Kristina Noreikienė, Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene, tel. 8 674 87 494, el. paštas kristina.n@jaunimoteatras.lt.

Gintė Pranckūnaitė, Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja, tel. 8 610 60 776, el. paštas ginte@jaunimoteatras.lt.

Galerijoje – organizatorių nuotraukos:

Paroda_aktoriai1

Paroda_aktoriai2

Paroda_aktoriai4

Paroda_aktoriai5

Paroda_aktoriai6

Paroda_aktoriai7

Paroda_aktoriai9

Paroda_aktoriai10

Paroda_aktoriai11

Režisieriaus Gintaro Varno premjeroje „Pabaigos ugnis“ – šiandieninio egzistencializmo paieškos

Akimirkos
Akimirkos

Režisieriaus Gintaro Varno premjeroje „Pabaigos ugnis“ – šiandieninio egzistencializmo paieškos

(Į Lietuvą atvyksta dramaturgė Dea Loher)

 

Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12–13 d., 18 val., įvyks režisieriaus Gintaro Varno premjera „Pabaigos ugnis“. Spektaklis kuriamas pagal žymios vokiečių dramaturgės, Lietuvoje gerai žinomos autorės Dea Loher pjesę. Spektaklyje vaidina aktoriai: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, vaizdo projekcijų autorius  – Rimas Sakalauskas.

Dea Loher (g. 1964) yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Miunchene baigusi vokiečių kalbos ir filosofijos studijas, ji kelerius metus praleido Brazilijoje, vėliau tobulino rašymo įgūdžius Berlyno menų universitete. Jos pjesės, išverstos į daugybę kalbų, apkeliavo visą pasaulį, įskaitant Rytų Azijos ir Pietų Amerikos šalis.

2008 m. Dea Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“. Kaip ir kitose autorės pjesėse, šioje išryškėja noras pažvelgti į žmones, vadinamuosius visuomenės atstumtuosius („autsaiderius“), kurie bando įveikti sudėtingus gyvenimo virsmus. Rabė yra buvęs karys, neseniai grįžęs iš neįvardyto karštojo pasaulio taško. Jis tampa liudininku skausmingo įvykio – aštuonerių metų Edgaro žūties. Į gatvę išbėgusį vaiką partrenkia policininkė Edna, kuri, manydama, jog gaudo pavojingą teroristą, iš tiesų vijosi bedarbį narkomaną Olafą. Berniuko motiną Zuzanę slegia kaltės ir neatsakytų klausimų našta. Jos vyras Liudvikas dar bando ieškoti atsakymų pas vėžiu sergančią meilužę Karolinę – juk būtent jos automobilį paėmė gaudynėse dalyvavęs vaikinas. Močiutė Rozmari serga Alzheimeriu ir yra priversta kiekvieną dieną išgyventi anūko netektį iš naujo. O Pėteris budi prie užrakinto kambario durų, už kurių slepiasi Olafas, ir stengiasi ištraukti draugą iš užburto beprasmybių rato. Kiekvieno šio pasakojimo dalyvio patirtis yra skirtinga, kaip ir daugiasluoksniai jų išgyvenimai – realūs, persipinantys, dažnai klaidinantys, bet ypač atviri. Dea Loher leidžia patiems herojams dar kartą prisiminti, papasakoti ir išgyventi visą istoriją iš naujo. Ji viliasi, kad po šios išpažinties kas nors labai svarbaus bus suvokta ir įprasminta. „Pabaigos ugnis“ – tai simbolis, žymintis sunaikinto senojo ir turinčio atgimti naujojo gyvenimo pradžią.

Pab_ugn

pab_ugn2

Dramaturgė Dea Loher sugeba šią istoriją papasakoti taip, kad pati situacija ir jos „sužeisti“ herojai tampa ne slegiančio, bet jaudinančio ir naujas gyvenimo reikšmes kuriančio pasaulio liudininkais. Pjesės autorė akcentuoja svarbiausius dalykus, keldama klausimus: „ką daryti, jeigu gyvenimas pasikeitė negrįžtamai?“, „kokie virsmai vyksta žmonėse, kurių būvis per vieną akimirką tampa jiems patiems neatpažįstamas?“

Dramaturgė prisipažįsta, kad jai labai rūpi, kaip elgiasi sunkius išgyvenimus patyrę žmonės: palaidoję vaiką, praradę savo kūno dalį, netekę darbo, atminties, prisiminimų, meilės. „Paveikti išgyvenimų, jie negali su jais iki galo susidoroti, – sako Dea Loher. –  Išgyvenimai visų skirtingi, todėl nenuostabu, kad ir žiūrovai tai priima ir suvokia nevienodai. Paprastai kalbama apie dvasinius sukrėtimus ar kūno sužalojimus, kuriuos kiekvienas skirtingai išgyvena.“

Dea Loher, kurdama savo pasaulį, įdomiai ir netikėtai ieško ir randa įvairiausių kompozicijos priemonių. Ji dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, vadinamaisiais „vidiniais“ monologais įgarsina „choro“ tekstus. Tokie kalbiniai, stilistiniai ir kompoziciniai eksperimentai kuria nepakartojamą autorės stilių, kuris yra artimas režisieriui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui Gintarui Varnui. Režisierius sukūrė jau tris spektaklius pagal D. Loher pjeses: „Klaros santykiai“ Rygoje, Dailės teatre (2005), „Nekalti“ (2005) Kauno dramos teatre ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) Kauno dramos teatre. Anot Gintaro Varno, Dea Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas jos požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. „Tas žmogus visada sutrikęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi esąs nereikalingas, svetimas, atstumtas, bet autorė visada bus savo keistų personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada – savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“, – sako režisierius Gintaras Varnas.

Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Vilniaus Goethe’s institutu, nusprendė pasikviesti dramaturgę Dea Loher į Vilnių. Vokiečių autorė maloniai sutiko atvykti į Lietuvą ir dalyvauti Gintaro Varno spektaklio premjeroje. Tai jau antras šios dramaturgės vizitas Lietuvoje. Pirmąkart čia ji lankėsi prieš septynerius metus, kai Vilniuje buvo pristatomas to paties režisieriaus spektaklis pagal Dea Loher pjesę „Nekalti“. Tuomet autorė negailėjo pagyrų lietuvių režisieriui: „Gintaras Varnas yra talentingas režisierius. Iš vienos pusės aš jame matau kandų menininką, iš kitos – ypač jautrų, intelektualų mąstytoją. Spektakliuose jis puikiai sugeba šiuos skirtumus suderinti, pasitelkdamas radikaliai estetinę vaizduotę.“ Dramaturgė ypač vertina galimybę pamatyti savo pjesių interpretacijas svečiose šalyse. Pasak jos, tokie spektakliai, įvilkti į svetimą politinį ir socialinį kontekstą, visada nustebina netikėtomis įžvalgomis ne tik apie pjesę, bet ir apie šalį, kurioje ji vaidinama.

pab_ugn3

Susitikimas su Dea Loher įvyks Jaunimo teatre, Dalios Tamulevičiūtės vardo fojė, antrame aukšte, sausio 13 d., 12 val. Jo metu vokiečių dramaturgė sutiko atsakyti į žiūrovų, teatro kritikų – visų, kuriuos domina šiuolaikinė vokiečių dramaturgija, klausimus. Dalyvavimas nemokamas.  

Daugiau informacijos:

Gintė Pranckūnaitė, Valstybinio jaunimo teatro Literatūrinės dalies vedėja, tel. 8 610 60 776; el. paštas ginte@jaunimoteatras.lt

Kristina Noreikienė, Valstybinio jaunimo teatro Specialistė ryšiams su visuomene, tel. 8 674 87 494; el. paštas kristina.n@jaunimoteatras.lt

Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

Vaidas Praspaliauskas
Vaidas Praspaliauskas

Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

 Spalio 24 d. Alytaus miesto teatras kviečia į antrą 26-ojo sezono premjerą – jauniausias trupės aktorius, 25-erių metų Vaidas Praspaliauskas suvaidins monospektaklį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ (pagal „Atviro rato“ aktoriaus Justo Tertelio pjesę „Pra…“). Spektaklio režisierė – Andra Virbičianskienė. Artėjant premjerai pakalbinome aktorių Vaidą Praspaliauską, kuriam šis monospektaklis – bene rimčiausias profesinis išbandymas pastaraisiais metais.

Prisistatykite trumpai: kur augote, mokėtės?

Esu žemaitis. Augau nedideliame Nevarėnų miestelyje (Telšių rajone). Gal apie 500 gyventojų dabar belikę… Baigiau Nevarėnų pagrindinę mokyklą ir iškeliavau studijuoti į Šiaulių universitetą estrados teatro specialybės. Norėjau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet sumaišiau pirmo egzamino datą… Gal nebuvo lemta. Žmogui gyvenime atsitinka viskas, kas turi atsitikti.

Šiaulių universitete kursą rinko Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda. Pirmame kurse mūsų buvo 12, o studijas baigė 6 žmonės.

Kodėl rinkotės teatro kelią?

Kai mokyklos pavaduotoja ugdymui Angėlė Želvienė, kuri mus mokė matematikos, manęs paklausė, ką studijuosiu, atsakiau, kad arba mechaniką, arba aktorinį. Ji pradėjo juoktis: „O, labai lygiagretūs dalykai!..“ Man iš tiesų patinka technika, mėgstu ardyti ką nors, konstruoti…

Man, augusiam mažame miestelyje, pažintis su teatru vaikystėje prasidėjo nuo… televizijos humoro laidos „Dviračio žynios“ (ją tada vedė Vytautas Šerėnas). Buvo man tuo metu kokie 6 metai… Negalėjau atsiplėšti nuo televizoriaus! Tada turbūt ir kilo noras būti aktoriumi. Mūsų miestelio teatrai nelankė. Pirmą spektaklį vaikams pamačiau būdamas pirmokas, vežė mus į Telšių Žemaitės dramos teatrą. Nevarėnų kultūros centre veikė dramos būrelis. Gal antroje klasėje vaidinau karaliaus patarnautoją, o taip norėjau vaidinti karalių! Be to, berniukas, vaidinęs karalių, buvo apdovanotas gražia skulptūrėle gretimame miestelyje vykusioje šventėje. Ir tą karalių vaidino… mano vyresnysis brolis!

Kiek vaikų augo Jūsų šeimoje?

Mes esame 4 broliai. Gimiau 1990-ųjų gegužę, esu Nepriklausomybės vaikas.

Grįžkime į Šiaulių laikotarpį. Kas kurso vadovui Juozui Žibūdai buvo svarbu?

Visi buvome skirtingi ir savaip suvokėme teatrą. Vadovui reikėjo mus suvienyti, kad būtume komanda, kad sutaptų požiūris į teatrą. Mes, studentai, gyvenome sunkiai, daugelis ir dirbome, kad tėvams ant sprando nesėdėtume…

Sukūrėme tris diplominius spektaklius: komediją „Išdykėlė dvasia“ (pagal Noelio Cowardo pjesę), komišką dramą apie teatro aktorių, norinčių išgyventi materialiai, vargus „Antraktas“ (patys Aleksandro Mardano pjesę ir vertėme iš rusų kalbos) ir „Lietuviško teatro vakarą“ (pagal mūsų kūrybą ir Teklės Kavtaradzės radijo pjesę ,,Keletas pokalbių apie (Kristų)“.

2011 metais pelniau geriausio skaitovo vardą IV Lietuvos aukštųjų mokyklų Laimono Noreikos skaitovų konkurse. 2013-aisiais baigiau studijas. Dar studijuojant režisierius Algimantas Armonas mane pakvietė dirbti į Kelmės mažąjį teatrą ir skyrė 0,5 etato. Kelmės mažojo teatro duona – spektakliai vaikams. Vaidinau šiame teatre dvejus metus.

Kokius vaidmenis vaidinote?

Pirmasis vaidmuo spektaklyje „Panama labai graži“ (pagal Janošo pasaką) – Tigriukas. Prieš tai Tigriuką vaidinęs aktorius buvo žemesnis. Todėl, gavęs kostiumą-kombinezoną, vargiai į jį tilpau, rankovės buvo per trumpos, čiurnos plikos matėsi…

Antrasis vaidmuo spektaklyje „Vabalų pyragas“ (pagal P. Juodišiaus pasaką) – Šimtakojis. Šį kartą gavau per didelį kostiumą! Prieš tai vaidino labai aukštas aktorius, svėręs gal 120 kilogramų… Atrodžiau su nukarusiu kostiumu „susmukęs“. Ir avėjau 45 numerio batus (nors mano batų numeris – 42), vaikščiojau kaip su plaukmenimis – „plurpt plurpt“…

Algimantą Armoną prisimenu kaip gerą žmogų ir subtilų režisierių, žinantį, ko nori. Aišku, kartais ir jis netekdavo kantrybės, pavadindavo mus „provincijos būrelio aktoriais“…

Kaip atsidūrėte Alytaus miesto teatre?

Atvažiavo į Kelmę kurti judesio spektaklį „Burbognomai“ vaikams Petras Lisauskas. Pasitelkėme įvairaus dydžio spalvotus muilo burbulus, kurie labai džiugino mažus vaikus. Spektaklio finale visa scena būdavo pilna burbulų, vaikai degančiomis akimis lipdavo jų paimti…

Taigi Petras ir pasiūlė mane Alytaus teatrui. Išvykti iš Kelmės nebuvo lengva: tėvų namai buvo arti, draugai… Alytaus krašte nei draugų, nei giminių neturiu. Bet mėgstu pasinerti į avantiūras. Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko tokia galimybė. Pasikalbėjo su manimi apie sukurtus vaidmenis teatro meno vadovas Petras Lisauskas, direktorė Inesa Pilvelytė, šviesaus atminimo režisierė Loreta Liausaitė. „Gerai, tinki mums“, – išgirdau. Sunku buvo Kelmės teatrui pranešti, kad išvykstu. Dvi savaites vaikščiojau kaip žemę pardavęs…

Alytaus teatre mano pirmasis vaidmuo – Naidželis Dalios Kimantaitės režisuotame spektaklyje „Brendimo kančios“ (pagal Sue Townsend kūrinį). Kitas didesnis vaidmuo – trylikametis Stanislovėlis Alberto Vidžiūno režisuotame spektaklyje „American dream“ (pagal Eptono Sinklerio romaną „Džiun­glės“). Yra toks jautrus epizodas, kai Stanislovėlis, atėjęs į kalėjimą, kuriame kali pagrindinis herojus Jurgis, prašo pinigų šeimos pragyvenimui…

Ar įdomiau kurti, kai dirbate su įvairiais režisieriais?

Kiekvienas režisierius turi savo braižą. Prie vieno režisieriaus greitai pripranti, susikuri „komforto zoną“, nesulauki įvairesnių pastabų. Kai dirbu su įvairiais režisieriais, daugiau save „mankštinu“, atrandu naujų dalykų.

Pirmą kartą kuriate monospektaklį – spalio pabaigoje įvyks vaidinimo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ premjera pagal Justo Tertelio pjesę „Pra…“. Kokios mintys kilo perskaičius pjesę?

Pjesė yra apie aktorius, apie tai, kas mus ištinka, kai užlipame ant scenos, apie sudėtingiausią pradžios momentą. Pavyzdžiui, aš, prieš išeidamas į sceną, visada užsimanau valgyti… Pilve tokie drugeliai skraido, kyla jaudulys, kad ko nors nepamirščiau… Jei padarau klaidų, ima stresas, kurį reikia suvaldyti ir atiduoti publikai kaip gerą energiją… Kilo daug prisiminimų, pavyzdžiui, kartą per spektaklį su kurso draugu dalinomės vienomis kelnėmis, nes kažkuris neatsinešėme šios kostiumo dalies…

Jums turbūt artimiausias komedijos žanras?

Taip. Pažįstama moteris augina sūnų autistą. Kai moters paklausė, kodėl ji neina į teatrą, ji atsakė: „Dramą matau kiekvieną dieną namuose…“ Žmonių gyvenimai sudėtingi, o komedijos žanras padeda atsipalaiduoti.

Man geriausias įvertinimas – publikos juokas. Jis suteikia dar daugiau azarto vaidybai. Mėgstu improvizuoti, kolegoms pamėtyti „pipiriukų“. Tada vaidinimas tampa gyvesnis. Kai pačiam aktoriui neįdomu vaidinti, tai ir publikai neįdomu žiūrėti.

Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

Kadaise norėjau Vytautui Šapranauskui ranką paspausti. Neteko…

Kiekvienas naujas vaidmuo – iššūkis. Esu jaunas, todėl negaliu sakyti, kad suvaidinus kokį nors vaidmenį bus „ramu“.

Keista ta aktoriaus profesija… Štai prieš pat spektaklį vienas aktorius sužinojo, kad jo dukra žuvo. Ir aktorius tą vakarą spektaklį taip suvaidino!.. Tokia mūsų profesijos žmonių dalia… Bet dėl profesijos pasirinkimo nesigailiu. Džiaugiuosi, kai kolegos pasako pastabą – žinau, kad galiu mokytis, augti.

 

Kalbėjosi Ridas Viskauskas

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

 

Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka
Šanchajaus Rytų menų centras. J. Patricko Fischerio nuotrauka

LNOBT baletas grįžo iš didžiojo gastrolių turo po Kiniją

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė grįžo iš didelio gastrolių turo Kinijoje. Sekmadienį, birželio 7 d., įvyko paskutinis gastrolių spektaklis, o iš viso per dešimt dienų LNOBT baletas parodė šešis spektaklius trijuose Kinijos miestuose – tarp jų ir viename didžiausių pasaulio miestų, Šanchajuje. Lietuviai į Kiniją vežė du klasikinius baletus – Adolphe’o Adamo „Žizel“ ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.

 LNOBT baleto trupė į tokio masto gastrolių turą po Kiniją buvo išvykusi pirmą kartą. Gastrolės prasidėjo gegužės 29 ir 30 d. Šanchajuje. Šio daugiamilijoninio miesto Rytų menų centre lietuviai parodė du „Gulbių ežero“ spektaklius. Šoko Anastasija Čumakova (Odeta-Odilė), Genadijus Žukovskis (Zygfrydas), Gediminas Bubelis (Rotbaras), Igoris Zaripovas (Juokdarys), Kristina Gudžiūnaitė, Haruka Ohno ir Romas Ceizaris (Pas-de-trois), Anna Baranova ir Voldemaras Chlebinskas.

"Žizel" su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
“Žizel” su Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel - Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka
Žizel – Olga Konošenko. M. Aleksos nuotrauka

Viena didžiausių Kinijos kultūros erdvių – Šanchajaus Rytų menų centras (Oriental Art Center) – šiais metais mini savo 10-metį. Ta proga kviečiami garsūs atlikėjai (pvz., Londono filharmonijos orkestras, diriguojamas Vladimiro Aškenazio).

LNOBT baletas savo spektaklius rodė Rytų menų centro Operos salėje. Prancūzų architekto Paulio Andreu suprojektuotas orchidėjos formos pastatas vienija penkias sales, o intymią italų operos teatrų atmosferą atkurianti (kaip teigiama) Operos salė su 1015 sėdimų vietų – vienas iš penkių šio milžiniško pastato „žiedlapių“.

Iš Šanchajaus LNOBT baletas vyko į Pietų Kinijos Guangdongo provinciją, ir po du „Žizel“ spektaklius parodė Džuhai mieste (birželio 2 ir 3 d.) bei provincijos sostinėje Guangdžou. Pastarojoje mūsų teatro artistai viešėjo jau antrą kartą, tiesa, prieš keletą metų šiuolaikiškame Guangdžou operos teatre LNOBT rodė operą „Madam Baterflai“.

Šį kartą birželio 6 ir 7 d. europinės klasikos kerus Guangdžou operoje skleidė LNOBT baletas. Tobuliausiai techniškai įrengtoje Kinijos scenoje žibėjo mūsų teatro primabalerinos Olga Konošenko ir A. Čumakova (Žizel), baleto primarijai G. Žukovskis ir Romas Ceizaris (Albertas), taip pat šoko Andrius Žužžalkinas (Ilarionas), Greta Gylytė (Mirta; šią partiją šoko ir O. Konošenko), K. Gudžiūnaitė ir Ignas Armalis (Pas-de-deux), Olga Rudiakevič, Voldemaras Chlebinskas, Anna Baranova, Laimis Roslekas.

"Gulbių ežeras". G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
“Gulbių ežeras”. G. Žukovskis ir A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė - A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka
Odilė – A. Čumakova. M. Aleksos nuotrauka

2010 m. atidarytas Guangdžou operos teatras (suprojektuotas garsiosios iranietės Zahos Hadid) laikomas didžiausiu ir vienu iš trijų geriausių Kinijos teatrų (kiti du – Pekine ir Šanchajuje). Guangdžou opera siekia kultūrinės lyderystės ne tik Kinijos pietų regione (Makao, Honkongas, Taivanas), bet ir visoje Azijoje, todėl į Guangdžou operos sceną kviečiami menininkai iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, šįmet greta kitų pasirodymų Berlyno komiškoji opera Guangdžou rodys W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“.

Grįžusią iš gastrolių baleto trupę Vilniuje bus galima išvysti LNOBT vasaros sezono spektakliuose: birželio 17 d. – balete „Carmen“, birželio 19 d. – „Žydrajame Dunojuje“. O birželio 28 d. įvyks jau ketvirtasis naujų choreografinių miniatiūrų pristatymo koncertas „Kūrybinis impulsas IV“.

LNOBT informacija. Nuotraukos iš LNOBT archyvo

 

Apie moteris ir tiesą

"Aštuonios mylinčios moterys". Simo Sirutavičiaus nuotrauka
“Aštuonios mylinčios moterys”. Simo Sirutavičiaus nuotrauka

Naujoje Jaunimo teatro premjeroje bus kalbama apie moteris ir tiesą

 

Valstybinis jaunimo teatras vasario 13–14 d., 18 val., kviečia į premjerą „Aštuonios mylinčios moterys“. Spektaklį pagal nepelnytai užmiršto prancūzų rašytojo, aktoriaus ir kino režisieriaus Robero Toma (Robert Thomas, 1927–1989) pjesę režisuoja Balys Latėnas. Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria Marta Vosyliūtė, muziką – Giedrius Puskunigis, judesio kompozicijos autorius Paulius Tamolė. Premjeroje vaidins skirtingų kartų ir temperamento Jaunimo teatro aktorės: Kristina Andrejauskaitė, Dovilė Šilkaitytė, Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė bei kviestinės aktorės – Gabrielė Malinauskaitė ir Rūta Žibaitytė. Kiekvienai jų teko lygiaverčiai vaidmenys intriguojančioje istorijoje apie žavias, protingas, gundančias ir pavojingas moteris, apgaulėje ieškančias tiesos, o tiesoje – melo.

 

„Aštuonios moterys“ – šeštajame dešimtmetyje parašytas kūrinys, jo autoriui pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų parašyta pjesė dažnai įvardijama kaip detektyvinė komedija, o garsus prancūzų režisierius François Ozonas 2002 metų filme sugebėjo ją paversti nuotaikingu miuziklu ir susišluoti gausybę apdovanojimų. Žinoma, jam padėjo filme vaidinusios garsiausios prancūzų scenos ir kino žvaigždės, tokios kaip Catherine Deneuve ar Isabelle Huppert – juk iš dalies kūrinys apie moteris parašytas ir tam, kad jį galėtų atlikti talentingos aktorės.

Aktorius ir režisierius Balys Latėnas savo spektaklyje vengia bet kokių sąsajų su garsiuoju filmu ir nenori prisirišti prie detektyvinės komedijos žanro. Jis stengiasi naujai pažvelgti į patį kūrinį, remdamasis ne tiek siužetu, kiek per jį atskleidžiamomis skirtingų moterų istorijomis, jų linijomis ir išgyvenimais. Be to, žada kitokią istorijos pabaigą, nei siūlė dramaturgas.

 

Prieš premjerą. Simo Sirutavičiaus nuotrauka.
Prieš premjerą. Simo Sirutavičiaus nuotrauka.

„Be abejonės, komiškų situacijų čia apstu, bet jos nesudaro viso kūrinio esmės“, – sako režisierius ir prisipažįsta, jog pirmąkart perskaitęs pjesę neliko ja sužavėtas dėl pernelyg štampuotos ir  nuspėjamos jos struktūros. Visgi dar kartą paimti pjesę į rankas prireikė tuomet, kai režisierius ieškojo medžiagos darbui su aktorinio kurso studentėmis Vilniaus kolegijoje. „Kai tekstai pradėjo skambėti aktorių lūpose, pamačiau, kad tai toli gražu nėra tik banalus vodevilis. Tose moteryse išryškėja visa pjesės esmė, jos gylis. Ne pati istorija, o moterys čia svarbiausios“, – sako režisierius, kuriam netrukus buvo pasiūlyta tą pačią pjesę režisuoti Jaunimo teatre.

Pjesės veiksmas sukasi prabangiuose užmiesčio namuose, kuriuose prieš Kalėdas susirenka visa šeima. Istorijos pradžioje miršta, tiksliau, savo kambaryje yra nužudomas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvienė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės – turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet tuo pačiu pasirūpino ir labai protingu alibi. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Moterys pačios imasi nagrinėti, kuri iš jų galėjo įvykdyti šį nusikaltimą. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos.

Prancūzas R. Toma buvo vertinamas kaip psichologinių ir kriminalinių dramų meistras, išgryninęs komedijinio trilerio (pranc. comédie policière) žanrą. Dramaturgas, dar būdamas aštuoniolikos, jau atlikdavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose ir gyrėsi perskaitęs visas Prancūzijoje iki 1900-ųjų parašytas pjeses. Jis ypač domėjosi komedijos žanru ir jo konstravimo būdais. Tam, kad pelnytų ne tik žiūrovų, bet ir kritikos pripažinimą, dramaturgas ne kartą perrašinėdavo savo pjeses, siekdamas sceninio tobulumo. Po daugiau nei penkiasdešimties metų nuotaikingas kūrinys atgimsta Jaunimo teatro scenoje!

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas
Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas

Grimo dailininkę Ūlą Pakalniškytę kalbina Marius Kraptavičius

Gerbiama Ūla, papasakokite apie savo vaikystę, kur gimėte, augote, kokie žmonės Jus supo?

Gimiau ir augau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Visada svajojau apie sceną – ji man buvo paslaptinga, net mistiška. Lankiau pantomimą.

Tačiau nesate scenoje – tapote lyg ir nematoma…

Susieti savo gyvenimą su scena – vadinasi rinktis aktoriaus specialybę, tačiau scenos magija mane šiek tiek įbaimino. Maniau, kad ryškūs prožektoriai ne man. Pantomima yra tylus menas. O studijuoti aktorinį meną Lietuvoje buvo galima tik kalbamąjį… Svajonę užgniaužiau. Visai netyčia išgirdau, kad atidaroma privati mokykla, kurioje dėstomas teatrinis, televizijos, kino grimas, kitaip tariant, grimo dizainas. Man tai skambėjo įdomiai.

Turbūt tai buvo Giedrės Fledžinskienės aukštesnioji dizaino mokykla?

Taip, tai buvo Giedrės Fledžinskienės mokykla. Aš ten įstojau, pradėjau mokytis ir supratau, kad reikalinga dar ir praktika. Grimas – tokia profesija, kurios skaitydamas knygas neišmoksi. Turi liesti žmogų, pažinti žmogų, suprasti žmogų, o dar ir pažinti vaidmenį, suvokti, kaip artistas įeina į vaidmenį, kaip jis iš jo išeina. Tai tiesiog gyvas mokslas ir gyvas menas. Tad besimokydama pirmuosius metus pati tos praktikos ėmiau ieškotis, eidavau į Jaunimo teatrą pas grimeres ir tenai pasimokiau, pasižiūrėjau ‒ kas, kaip. Netrukus radosi grimerės vieta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Besimokydama pradėjau ten dirbti. Tai buvo prieš penkiolika metų. O mokykla buvo ką tik įsikūrusi, mes gavome pačią šviežiausią informaciją, juk Lietuvoje lig tol tokios specialybės nebuvo.

Ar greitai apsipratote teatre?

Įsisukau greitai. Gavau ten tą tikrąją praktiką bei man svarbią informaciją. Aišku, klysdavau, bet bandžiau aktorių, solistų padedama tobulėti. Aš Gierės Fledžinskienės mokyklos nebaigiau, ten man buvo per brangu. O mokytis dar norėjau… Ėjau papildomai studijuoti kosmetologiją Aukštesniojoje technologijos mokykloje. Higieninės ir dekoratyvinės kosmetikos specialistė – taip skamba mano specialybė. Įgijau didžiulį pliusą, nes turiu medicininių žinių, kurios visada praverčia. Artistas yra gyvas organizmas, svarbu pažinti jo odą, odos reakcijas. Ir ne tik. Artistu reikia rūpintis.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Aktoriai – savotiški Jūsų konsultantai?

Svarbiausia ne teptuką paimti, ne brūkšnys juo ir ne dryžis, pirmiausia yra komunikacija. Susipažįstu su aktoriumi, paklausiu, kas jam patinka, kaip jis jaučia spalvą – tą ar kitą; kaip dirbo kiti grimeriai, kas jam patiko, kas ne. Tada ieškomas kompromisas, kad nesugadintum personažo ir nepakenktum aktoriui, nesugadintum jo nuotaikos. Grimo skyrius – tai paskutinis žingsnis einant į sceną. Tai yra ta oazė, kur artistas palieka save kaip žmogų ir išeina kaip personažas. Čia yra ta vieta, kur tvyro labai daug emocijų. Artistai yra žmonės, ateina su savais džiaugsmais, savais rūpesčiais. Kartais būna blogos nuotaikos, o privalo vaidinti linksmą personažą. Tyli parama, grimas artistą nuramina, paruošia jį vaidmeniui. Gal visa tai ir nulėmė, kad aš pasirinkau tokį darbą.

Papasakokite, kokie Jūsų pirmieji grimo bandymai, koks tas pirmasis grimo teptukas, kokie tai buvo vaidmenys?

Pradėjau dirbti eiline grimere. Solistus paprastai grimuoja pagrindinės grimerės. O man teko dirbti su masėmis, t. y. su choru, su kordebaletu, su mimansu. Ta gausybė  žmonių, kuriuos reikia išleisti į sceną, pribloškia. Tu galvoje privalai susikurti schemą, kaip padaryti grimą, dar pabendrauti su žmogum ir jausti laiką – viską būtina spėti. Tokia eilinės grimerės mokykla labai vertinga. Tada įgiji profesinio įdirbio pamokas. Atsiranda pojūtis, užtenka dviejų štrichų, kad išreikštum tai, ką nori.

Tai ar patiriate tą mokyklos metais išsvajotą teatro magiją?Gal darbo krūvis ją slopina?

Kiekis, turiu omeny darbą, mane stimuliuoja, verčia būti profesionale ir išlaikyti aukštai pakeltą kartelę. Tai neleidžia užsnūsti. Teatras yra toks organizmas, kad niekada nežinai, ko gali laukti, kas gali įvykti, nutikti: kokios tyko emocijos, kokie netikėtumai. Teatras visiškai nematematinis dalykas, iš anksto nenuspėjamas. Ar  kostiumas įplyšo, ar pirštas išniro – visko nutinka. Tie visi trikdžiai grūdina. Turiu tam tikrą laiką, tam tikras ribas ir privalau gebėti laviruoti.

Buvo ir sunkių spektaklių, kur į sceną išeina šimtas artistų, o privalau spėti kažkokiu brūkštelėjimu įnešti savo indėlį.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Man, kaip žiūrovui, grimuotojo darbas labiausiai matyti vaikiškuose spektakliuose: „Bruknelėje“, „Čipoline“…

,,Paimam ir tepliojame“ – yra toks sarkastiškas mano kolegų pasakymas… Bet daug kam nežinoma, kad ne tik ,,tepliojame“ – mes dirbame ir su plaukais, arba aktoriaus, arba su perukais. Teatre perukų yra per du tūkstančius, jie reikalauja priežiūros: plovimo, paruošimo, pritaikymo prie žmogaus galvos dydžio, veido formos, o juk būtina atsižvelgti į spektaklio dailininko pageidavimus.

 Spektaklį kuria visa komanda: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas. Kaip bendradarbiaujate?

Vadovauja pastatymų dalis, visi tarsi mozaiką iš atskirų dalelių lipdo kūrinį – spektaklį. Spektaklio dailininkas atneša eskizus ir tada su atskirais padaliniais, t. y. kosiumų siuvėjais, butaforais, grimeriais dirba atskirai, kurdamas tą visumą, aptaria įvairias detales, tarkim, su kepurininkėm, kurios gamina spektakliui kepures. Arba kokia turėtų būti karūnėlė, o pas mus ateina ir aiškina, kaip ta karūnėlė turėtų būti prisegta. Grimeriai irgi aktyviai dalyvauja, ypač paskutinę savaitę iki premjeros. Tuomet yra bandomas grimas, juk į premjerą artistas neišeis su neapgalvotu grimu, jis išbandomas: kaip dera su apšvietimu, kostiumu, aktoriaus savijauta, ar jam patogu, tarkim, su tuo peruku? Tad paskutinėse repeticijose dalyvaujame ir mes. Vyksta bandymai: trynimai, valymai, keitimai. Grimeriai ateina ne tik tada, kai vyksta sepktaklis. Jei ir nevyksta, mes turime paruošti, išplauti, sušukuoti perukus, paruošti priklijuojamas barzdas, blakstienas, ūsus. Tie ūseliai ilgai nelaiko, tenka juos taisyti, artistas juk negali vienam vaidmeniui augintis savo ūsus, o kitam nusiskusti. Taigi, mes gyvename kartu su aktoriais. Mūsų darbas turi daugybę niuansų, kurių žiūrovas nepastebės. Galbūt to ir nereikia. Mes, grimeriai, irgi gyvename teatro gyvenimą: jo emocijomis, jo problemomis. Manau, kad teatre ir nėra tokių žmonių – atėjau ir išėjau. Teatras, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra šeima. Tik tada, kai tu jautiesi tos šeimos rate, jos nariys, dirbi prasmingai.

Juntama, kad esate savo lėkštėje, bet ar jaučiatės laiminga dirbdama čia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Taip, esu savo lėkštėje. O laiminga nelaiminga… Emocijų būta visokių. Norėtųsi, kad Lietuvos teatrai gyventų geriau, kad nesijaustume ubagais su tomis savo emocijomis.

Sakykite, į gastroles vykstate kartu su trupe?

Mūsų skyriuje darbuotojai pasiskirstę į dvi grupes: į grimeres ir į šukuotojas. Daugiausia dirba moterų šukuotojų, tad į gastroles vykstame dažniausiai dvi. Gastrolėse dirbame daugiausia su solistais, visi kiti grimą dedasi patys, nes to aktyvaus darbo prieš spektaklį tik dvi valandos. Žinoma, be dėmesio nepaliekame ir kitų.

Kaip atrodo mūsų teatras lyginant su kitais?

Nesinori šnekėti apie mūsų teatro finansinę padėtį. Atlygiai, aišku, maži, darbo sąlygos pakenčiamos. Manau, kad esu išsiugdžiusi meninį skonį, tad galiu pasakyti:  mūsų tiek dainininkai, tiek šokėjai yra aukšto lygio. Tiesiog juos reikia skatinti, remti ir nepaleisti iš Lietuvos. Tas pats yra ir su tuo nematomu teatro kolektyvu: mes esame tvirti ir išmanantys.

Praktikavotės ir Maskvoje. Kaip sekėsi?

Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš Maskvos, iš „Mosfilmo“. Studijai reikėjo grimerės dideliam istoriniam filmui apie dvidešimtojo amžiaus pradžios politikus Staliną, Beriją bei apie jų asmeninio gydytojo šeimą ir jos istoriją. Filmas vadinosi „Maskvos saga“ pagal Vasilijaus Aksionovo romaną, jo režisierius Dimitrijus Barševskis. Tai Rusijos vyriausybės remiamas projektas, kuriame vaidino daug Rusijos kino žvaigždžių: Ina Čiurikova, Jurij Solomin, Aleksandr Balujev, Kristina Orbakaitė, Aleksej Makarov, Olga Budina, Ilja Noskov, Dmitrij Haratjan ir dar daug kitų.

Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tai buvo neišsenkama galimybė mokytis, tobulėti, susipažinti su aukščiausio lygio profesionalais, naujausiomis technologijomis. Kaip padaryrti senesnį ar jaunesnį personažą, kaip tai išlaikyti, kaip parodyti. Teatras turbūt šiuo atveju yra grubesnis negu kinas. Kinas – tai gryna juvelyrika. Ten įgijau ypatingos profesinės patirties. Grimerės buvome keturios, apimtys didžiulės. Kūrėme grimą istorinėms asmenybėms, atspindintį tą laikotarpį: karininkams, politbiuro darbuotojams. Grimas turėjo būti labai preciziškas, režisierius buvo itin reiklus detalėms. Mes turėjome talmudus informacijos apie to meto šukuosenas, aksesuarus, autentiškumo buvo labai griežtai žiūrima. Rusai myli savo istoriją ir labai kruopščiai ją atkuria. Ten iš tikrųjų patobulėjau, buvau ir vertinama, ir mylima.

Grimere_2

 Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tačiau nelikote Rusijoje, o gal kilo tokių minčių?

Teko padirbėti ne tik Rusijoje, dalyvavau projekte ir Azerbaidžane, iš viso išvykusi buvau dvejus su puse metų. Pirmasis filmas kuriamas buvo pusantrų metų, tai labai ilgas laikas, šiandien filmai sukuriami per du tris mėnesius. Tas filmas buvo kino romanas, panašiai kaip „Septyniolika pavasario akimirkų“. Komanda labai įvairialypė: ir iš Bulgarijos, iš Baltarusijos, Ukrainos, aš – iš Lietuvos. Visi kažkaip įsiklausėme vieni į kitus ir dirbti sekėsi gerai.

Grįžti visada norėjau. Iš teatro išėjau taip spontaniškai, drastiškai, nes norėjosi patirčių, norėjosi tobulėti. Bet, matyt, mano kraujyje yra to patriotizmo, norisi tos Lietuvos, tos žalios erdvės… Grįžusi nežinojau, kur dėsiuosi. O į teatrą grąžino  operos primadona Sigutė Stonytė. Mane gatvėje pasigavo, sako: ,,Tu turi čia būti, tavęs teatre reikia“.

Po kelių dienų paskambino tuometis generalinio direktoriaus pavaduotojas Minderis, pakvietė pokalbiui ir po jo aš tapau grimo dailininke, šio skyriaus vedėja.

Šis darbas įdomus, kūrybiškas, nėra režimo nuo aštuonių ryto iki penkių, dirbame iki išnaktų, per šventes, galbūt kenčia asmeninis gyvenimas, bet ir čia yra gyvenimas.

 Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Nuotraukos iš asmeninio Ūlos Pakalniškytės archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Beata Baublinskienė

Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas
Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas

Vasarai įsibėgėjus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristatė paskutinį šio sezono įvykį – jau tęstiniu tapusį naujų choreografinių kompozicijų projektą „Kūrybinis impulsas III“. Liepos 2 dieną dviejų dalių koncerte debiutuojantys ir jau patyrę jauni choreografai pasiūlė aštuonias naujas kompozicijas.

 

„Kūrybinis impulsas“ yra LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotas, tačiau savanorišku dalyvavimu grįstas trupės šokėjų projektas, į kurį įsitraukdami baleto artistai gali įgyvendinti  kūrybinius sumanymus ir išbandyti jėgas naujame – choreografo, kolegos sukurtos kompozicijos atlikėjo, vadybininko, kostiumų dailininko ir kt. – amplua. Pasak LNOBT baleto vadovų, šios kūrybinės dirbtuvės – tai ne tik žiūrovams įdomus naujas projektas, kurio rezultatus jie išvysta kasmetiniame koncerte, bet ir viena iš baleto trupės tobulėjimo prielaidų bei profesinė galimybė šokėjams, brandžiai ir atsakingai mąstantiems apie savo ateitį.

 

Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka
Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka

Itin svarbus „Kūrybinio impulso“ rezultatas, kurio tikisi kultūrinė visuomenė, yra naujų Lietuvos choreografijos vardų brandinimas. Ši ilgalaikė strategija jau kitą sezoną duos vaisių – savo pirmą spektaklį trijų vienaveiksmų baletų vakare „Judančios mintys“ 2015 metais  publikos teismui pristatys Martynas Rimeikis.

 

LNOBT baleto vedantysis solistas, teatre šokantis nuo 1999 metų., M. Rimeikis „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja nuo pat pradžių – pirmojoje programoje 2012 metais sukurė miniatiūrą „Belaukiant Godo“, pelniusią jam projekto Metų choreografo vardą.

Liepos 2-ąją „Kūrybinio impulso III“ koncerte jaunasis choreografas pristatė kompoziciją „Adagio styginiams“ pagal Samuelio Barberio muziką, šoko Rūta Juodzevičiūtė ir Ernestas Barčaitis.

 

Nuo pat pirmojo „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja ir Živilė Baikštytė, buvusi LNOBT primabalerina, šiuo metu – baleto repetitorė. Choreografė sukūrė miniatiūrą „Pomeriggio“ pagal Marino Marais kūrinius, aranžuotus Jordi Savallio. Šoko Grytė Dirmaitė, Kristina Galalytė, Kristina Gudžiūnaitė, Eligijus Butkus, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.

Kurybinis impulsas III grupe (c) Imantas Boiko

 

Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas. Imanto Boiko nuotraukos
Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.
Imanto Boiko nuotraukos

Šiais metais į jaunųjų choreografų gretas įsiliejo LNOBT baleto solistas Kipras Chlebinskas, parengęs kompoziciją „Pario teismas“ pagal Edvardo Griego Styginių kvarteto Nr 1. g-moll, op. 27, muziką. Miniatiūros epigrafui jaunasis menininkas pasirinko stulpelį iš Homero „Iliados“: „… Jis mat užgavo deives, kai tos į jo lūšną atėjo, / Pagerbė tą, kuri davė galybę jam pragaištingą.“ Kostiumus sukūrė Milda Čergelytė, šoko K. Galalytė, Aleksandra Ivanova, Simona Paciukonytė ir G. Žukovskis.

 

„Violetinę rapsodiją“ pagal „Qeen“ ir Nicholaso Hersho „Bohemijos rapsodiją“ simfoniniam orkestrui ir smuikui pristatė baleto artistas Davidas Isaacas Evansas. Šoko G. Dirmaitė, D. I. Evansas, Orianna Jimenez, Haruka Ohno. Londono karališkosios baleto mokyklos auklėtinis,LNOBT šokantis nuo 2012 metų, D. I. Evansas „Kūrybinio impulso“ programoje dalyvauja jau antrą kartą.

Pernai „Kūrybinio impulso II“ programoje kaip choreografė debiutavo ir LNOBT nuo 2009 metų šokanti balerina Vaida Šniurevičiūtė. Šįmet ji sukūrė kompoziciją „Kova dviems“ pagal Miika Mettiaineno „Fight The Wind“, kurią atliko Agnė Steponkevičiūtė ir Miquelis Lozano.

 

Antroji šių metų „Kūrybinio impulso“ debiutantė – Urtė Bareišytė. Ji pagal Briano Craino kūrinį „Wind“ sukūrė miniatiūrą „Panaktinis ir skalbėja“. Šoko M. Lozano, Olga Lopatčenkova, O. Jimenez, Kateryna Kistol, Brigita Misiūtė, Daria Olefirenko.

U. Bareišytė LNOBT šoka nuo 2009 metų, o pirmuosiuose „Kūrybinio impulso“ projektuose dalyvavo kaip šokėja ir šukuosenų stilistė.

 

„Kūrybinis impulsas“ nuo pat pirmojo projekto patraukia ne vien teatro artistų dėmesį. Šiuolaikinio šokio scenoje puikiai žinoma choreografė Edita Stundytė, dalyvavusi pirmojoje programoje su įspūdingu „Degimu“, šį kartą pristato net du darbus. Tai primabalerinai Anastasijai Čumakovai sukurta miniatiūra „Skardis“ pagal „Atrium Carceri“ kompoziciją „Unveiled“ ir visą koncertą pabaigusi didesnio užmojo „Vogue“, lydima šiuolaikinės elektronikos garsų (Monolake „Gobi. The Desert“ ir Ryoji Ikeda „Data. Matrix“). Šoko U. Bareišytė, G. Dirmaitė, Neringa Česaitytė, K. Gudžiūnaitė, O. Lopatčenkova, Viktorija Naumova, H. Ohno, A. Steponkevičiūtė, Karolina Rasa Šibikaitė, Ingrida Švedunova, S. Paciukonytė.

„Kūrybinį impulsą III“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Apie teatrą „IKI“ festivalyje Šimtakojis – 2013

Apie teatrą „IKI“  festivalyje Šimtakojis – 2013

Pasakoja aktorius, Liaudies kultūros centro teatro poskyrio  vyr. specialistas, komisijos narys  Ramūnas Abukevičius.

Mes esame IKI
Mes esame IKI
IKI akimirkos
IKI akimirkos
IKI akimirkos
IKI akimirkos

Ignalinos gimnazijos teatras „Iki“ (režisierė Jolanta Narbutaitienė) parodė spektaklį „Laumelė“ pagal Marijos Baranauskienės sakmę. Pasakojama legenda užbūrė žiūrovus. Stebino režisierės gebėjimas įkvėpti aktorius pakiliai papasakoti savo krašto legendas. Puikus spektaklis, išsiskiriantis vientisumu. Vaizdo instaliacija papildo pasakojamą istoriją. Įstabūs sceniniai atradimai – pvz., vestuvių juostų pynė. Spektaklis ekspresyvus ir veiksmingas. Veikiama tiksliai ir prasmingai.

Su vaikų grupe rodytas Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos teatro „Iki“ (režisierė Jolanta Narbutaitienė) spektaklis „Žiebtuvėlis“ pagal Eglės Aleknaitės pjesę taip pat buvo spalvingas ir įdomus. Rastas savitas pjesės sprendimas. Vaikai vaidina suprasdami ką daro, kuria paprastus, bet įdomius personažus. Spektaklis režisūriškai tiksliai sustyguotas ir įtikinamas.

Iš režisierės užrašų

Iš režisierės užrašų

Milda Savickaitė

      Vilniaus universitetas garsėja savo ilgaamžėmis tradicijomis. Kiekvienas fakultetas išsiskiria savo studijų programa bei studentų atstovybių organizuojamomis kasmetinėmis fakultetų dienomis. Tai savaitė, kuomet kiekvienas fakultetas apdovanoja mus renginių gausa, taip suteikdamas dar daugiau  žinių apie fakulteto bendruomenės nuotaikas bei į viešumą keliamus klausimus, džiaugsmus ir gal kartais… skaudulius.       Vienas didžiausių Lietuvos studentų organizuojamų renginių – tai Matematikos ir informatikos fakulteto dienų baigiamoji šventė – MIDI Roko opera, šiemet skaičiuojanti  jau penkioliktuosius savo gyvavimo metus.

Roko opera
Roko opera
Roko opera
Roko opera

Roko opera keli metai iš eilės vyksta Teatro arenoje, o su studentais išvien dirba ir profesionalų komanda (tokios įmonės kaip „Mex pro“ ir pan.). Tai bene vienintelis renginys, kuriam ruošiamasi visus metus (nes šiemet dienos vyksta gegužės mėnesio pabaigoje).       Pirmieji atgarsiai apie MIDI Roko operą pasigirsta jau rudenį – kada vyksta vokalistų, muzikantų, šokėjų ir aktorių atrankos. Tai maži renginukai, sulaukiantys tikrai didelio dėmesio (ne vien tik studentų, ir ne vien tik Matematikos ir informatikos fakulteto studentų – MIDI Roko opera atvira kiekvienam norinčiam). Aš, kaip šiųmetės MIDI Roko operos’14 režisierė, noriu pasidalinti praėjusių atrankų saldžiais trupinėliais.
Taigi, kaip dažniausiai ir būna – iki matomo renginio darbai jau pradeda virti gerokai anksčiau. Taip buvo ir šįkart – ilgai ilgai gvildenome klausimus apie ką gi kalbės šiųmetė roko opera. Rudenėlio pradžioje projekto vadovas Tadas Paplauskas surinko savo darbo grupę (t.y. žmones, kurie atsakingi už roko operoje dalyvausiančių ir spindėsiančių žmonių surinkimą).

Tada pradėjome svarstyti ko tikimės iš dabartinės roko operos, kuo ji skirsis nuo visų kitų buvusių ir svarbiausią dalyką – scenarijaus temą. O juk niekada niekas neateina lengvai… Scenarijų rašėme aš ir Tomas Riklius – daug variantų išbandėme, išgalvojome ir išlipdėme suradę tą vienintelį… Kurio, deja,  iki operos premjeros negaliu atskleisti (tokios jau tradicijos). Parašius scenarijų tapo aišku, kokių ir kiek žmonių reikės (vokalistai, aktoriai, libretai, PR, šokėjai, muzikantai, dekoras, kostiumai). Ir pagaliau pagaliau pagaliau! MIDI roko operos’14 šokėjų ir aktorių atranka įvyko lapkričio 6 dieną, o vokalistų ir muzikantų – lapkričio 5 dieną Matematikos ir informatikos fakulteto didžiausioje auditorijoje (beje, joje mifiečiai turi net ir fortepijoną).

Į vokalo ir muzikantų atrankas atėjo daug ir įvairių žmonių… Komisija tikrai turėjo iš ko rinktis. O viskas vyko paprastai – kviečiami pagal sąrašą kiekvienas rodė tai, ką moka geriausio (nors priėmėme ir nesiregistravusius – juk jaunai sielai draudžiama sakyti ne). Vokalistai dainavo pasirinktas dainas, muzikantai grojo pasirinktus kūrinius. Tik labai gaila, kad kaip ir visur – vyrų mažoka buvo. Na o kitą dieną įvyko nedidelis nemalonus siurprizas, nes į šokėjų ir aktorių atrankas atėjo tikrai mažai žmonių… Bet vadovai ir komisijos nariai surado išeitį kaip originaliai išsisukti iš padėties – pavyzdžiui aktorių atrankoje dalyvavo tik keletas žmonių, bet atranka baigėsi tuo, jog susirinkusieji atsistoję skandavo AČIŪ, mat ekspromtu suorganizuotos naujos dalyvių komandos ir užduotys –  improvizacijos visus išjudino ir nuteikė šventiškai. Buvo daug juoko, tik gaila, kad mažai dalyvių…

Aktoriai turėjo suvaidinti trumpą etiudą be žodžių pasirinktomis temomis (neilgiau 3 min.). Štai temos: „Kolumbo pirmieji žingsniai Amerikoje“ arba  „Kai laimėjau milijoną“. O šokėjai šoko namuose pasiruoštą trumpą kompoziciją pagal sau artimą muziką.

Pasibaigus pirmosioms atrankoms po kelių savaičių vyko antrosios – aktoriai  improvizavo, kalbėjosi su režisiere (t.y. manimi) individualiai, vokalistai dainavo vieną dainą iš jiems pateikto sąrašo, tada jau – ir MIDI himną. Šauniai padainavę dar turėjo ir truputį pavaidinti. Na o šokėjams buvo leidžiama muzika (nuo roko iki elektroninės), ją turėjo iliustruoti kaip sugeba, o po to sekė trumpo šokio statymas vietoje.

Kiti vadovai pasakojo kaip jie subūrė savo komandas – sakė, jog buvo neskausminga, nes anketas pildo itin motyvuoti ir gabūs jaunuoliai. Labai smagu sulaukti norinčių ir galinčių kurti.

Pagaliau, per ilgas kančias, pirmąją gruodžio savaitę buvo patvirtinti penki vokalistai (trys merginos ir du vaikinai). Asmeniškai aš, režiserė, labai laukiau repeticijų pradžios (pirmasis vasario savaitgalis, po žiemos sesijos). Nes tai naujas kūrybinis etapas tiek man, tiek visiems, kurie kurs šiųmetę roko operą. Ypač didelė ir neįkainuojama patirtis laukia dirbančių  scenoje – nes tai bus ne vien tik fizinis, bet kartu ir vidinis žmonių tobulėjimas (noriu į šią roko operą įlieti daugiau empirinio darbo metodų).      O dabar noriu iš atsiminimų sugrįžti į šiandieną – repeticijos vyksta pilnu tempu. Scenos žmonės: vokalistai, aktoriai, šokėjai per savaitę dirba (kartu sudėjus visas individualias ir bendras repeticijas) beveik dešimt valandų. Ritmo ir aranžuočių grupės jau baigia sugroti visus kūrinius, vyksta pirmieji kostiumų matavimai, jau gabenamos į repeticijas pirmosios dekoracijos, o libretai jau suteikė „balsą ir mintis“ vokalistams. Kovo 22 dieną vyko repeticijų mediumas – ir šia gražia proga mus aplankė ir savo scenine patirtimi pasidalino Vaidas Baumila. O mediumas, man, kaip režisierei yra labai džiugu, bet kartu ir labai baisu – pusė kelio nueita, laiko lieka vis mažiau. Stiprybės, stiprybės ir dar daugiau fantazijos man ir mums!      Premjera įvyks Teatro arenoje gegužės 17dieną, šeštadienį. Labai laukiame visų, nes tai studentų idėjinis renginys – neprofesionalai bando sukurti tikrai galingą ir įsimintiną reginį. Ateikit ir palaikykit mus – kiekvienas paskatinamasis žodis yra didelė jėga tobulėjant.

O tuos, kurie neišdrįso šiemet dalvyauti – labai labai raginu ateiti kitais metais! Nes mums reikia kuriančių ir inovatyvių žmonių. Jei scenos bijote – pažadu, tikrai susidraugausit su ja. O jei ji jums sava – pasidalinkit savo gabumais su visais.      Darkart kviečiu bei raginu ateiti į premjerą gegužės 17 dieną (daugiau informacijos interente adresu www.rokooperos.midi.lt, abra ieškokite mūsų socialiniame tinkle www.facebook.com paieškos laukelyje įvedę Midi roko operos) ir į kitų metų roko operos atrankas!