Category Archives: Apie teatrą

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

"Rūke"
“Rūke”

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.

Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.

Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?

Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.

Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..

Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.

Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.

Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?

Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.

Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?

Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.

O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?

Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.

Su „House of  PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.

Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.

Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.

"Rūke"
“Rūke”

 

Neringa Dangvydė. Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Spektaklis "Komedija". Visos nuotraukos - Tito Burinsko, iš teatro "Mi" archyvo.
Spektaklis “Komedija”. Visos nuotraukos – Tito Burinsko, iš teatro “Mi” archyvo.

Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Neringa Dangvydė

Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.

Komedija-13

Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:

„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒

Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V

  1. Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]

Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.

Komedija-10

Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas.  „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.

Komedija-15

Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..

Komedija-11

Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.

„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.        

Komedija-18        

Komedija-26                  

[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

arbatinukai_foto

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

 Tarpušvenčiu, gruodžio 27 d., 10 val. ryto, teatras vaikams „Teatriukas“ pačius mažiausius žiūrovus, kūdikius nuo 0 iki 11 mėn., kartu su tėveliais pakvies į spektaklį „Arbatinukai“. Pristatydama šį savo darbą žiūrovams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi šeimos, gimus kūdikiui, su kokiais sunkumais jos susiduria. Tikima, kad teatras – tinkama vieta apie tai diskutuoti, nes galbūt būtent čia, pažvelgus į situaciją iš šalies – iš žiūrovo pusės, – gims patys tinkamiausi ir racionaliausi sprendimai, kaip spręsti iškilusias problemas. O galbūt tai bus vieta, kurioje tėveliai tiesiog pasijus geriau, būdami kartu, jausdami, kad nėra vieninteliai, kuriuos užklupo ne tik tėvystės džiaugsmai, bet ir rūpesčiai.

Vaidinimas turės dvi versijas: lietuvišką ir anglišką, skirtą mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių bendruomenei. Spektaklio režisierė – Karolina Žernytė, daugeliui žinoma kaip pojūčių teatro Lietuvoje siela. Dramaturgė – Sarah Fitzgibbon iš Airijos. Spektaklyje vaidina aktorės Dalia Mikoliūnaitė (lietuviška versija), Cliodhna Noonan (angliška versija), taip pat Raminta Šniaukštaitė. Scenografas – Žilvinas Ramanauskas. Spektaklio sukūrimą iš dalies parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Airijos ambasada Lietuvoje.

Apie spektaklį pasakoja režisierė Karolina Žernytė, aktorės Dalia Mikoliūnaitė ir Cliodhna Noonan, dramaturgė Sarah Fitzgibbon.

*

Kaip kilo mintis sukurti spektaklį kūdikiams iki 11 mėn., ir kodėl būtent toks amžiaus tarpsnis pasirinktas?

Cliodhna Noonan: Iš tiesų tai – ne tik spektaklis, bet ir savotiška maitinančių mamų palaikymo programa, nes tėveliai, ypač maitinančios mamos, neretai jaučiasi izuoliuotos, atitrūkusios nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo. O taip dažnai yra dėl to, kad trūksta vietų, renginių, kur jos galėtų nueiti kartu su vaikais. Kviečiame tėvelius su kūdikiais iki 11 mėn. todėl, kad tokio amžiaus vaikai dar nevaikšto, todėl tiesiog bus patogiau sėdėti „Teatriuko“ patalpose ir stebėti spektaklį. Vaikštantys, ropojantys vaikai reikalauja kitokių teatrinių priemonių, sprendimų.

Sarah Fitzgibbon: Jungtinėje Karalystėje esama teatrų, kurie rengia specialius dieninius seansus, skirtus būtent tėvams, auginantiems mažus vaikus, maitinančioms mamos. Manau, kad mažus vaikus auginančioms šeimoms labai svarbu neužsidaryti namuose, bendrauti, jaustis reikalingoms – juk šis gyvenimo etapas nesitęs amžinai, ir tėvai grįš prie darbų, įprastų reikalų.

Dalia Mikoliūnaitė: „Teatriukas“ jau ne pirmus metus rengia užsiėmimus, skirtus kūdikiams: 2015 m. vyko „Acting Up“ (Airija) užsiėmimai „Vintage Voices“, taip pat spektaklis „Silver Tree“ su aktore Cliodhna Noonan 0–3 metų amžiaus vaikams. Šie užsiėmimai turėjo didžiulį pasisekimą, susiformavo grupelė iš skirtingų šalių į Lietuvą atvykusių žmonių, šiuo metu gyvenančių mūsų šalyje, kurie noriai lankė užsiėmimus su vaikais. Po pasirodymų gerdavome kartu arbatą, bendraudavome. Tai ir pastūmėjo sukurti naują spektaklį, pavadinimu „Arbatinukai“.

Vis dėlto „Arbatinukai“ – ne tik apie arbatos gėrimą? O gal – visai ne apie tai? Kaip gimė pati spektaklio istorija?

Cliodhna Noonan: Kai dar gyvenome Airijoje, ir vaikai buvo visai maži, jų močiutė turėjo tokį didelį geltoną žaislinį arbatinį, į kurį būdavo labai patogu sudėti mažesnius žaisliukus, šiaip visokias smulkmenas. Vaikai mėgo su juo žaisti. Močiutė išlaikė, išsaugojo tą seną arbatinį daugybę metų. Jis ir dabar atrodo lyg naujas. Atvykus į Lietuvą ir susipažinus su „Teatriuko“ aktoriais, užsukau į jų teatro patalpas… ir apstulbau – čia stovėjo lygiai toks pat geltonas arbatinis, kokį metų metus vaikams saugojo močiutė Airijoje. Tada gimė nuostabi mintis – kad šie arbatinukai – lietuviškasis ir airiškasis – turi, tiesiog privalo, susitikti. Na ir štai – ėmėme kurti istoriją, kuri vėliau tapo naujojo spektaklio ašimi. Čia mums labai padėjo dramaturgė Sarah Fitzgibbon, kuri pagelbėjo istorijas suverti ant vieno siūlo – sukurti vientisą pasakojimą.

Sarah Fitzgibbon: Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, arbatos gėrimas yra labai svarbus. Gerdami arbatą, mes bendraujame, atsiveriame, dalijamės patirtimi, džiaugsmais ir vargais, kasdieniais potyriais, rūpesčiais. Airijoje aš daugiausia dirbu su paaugliais, su jais mes taip pat geriame arbatą ir tokiu būdu aptariame svarbiausius, labiausiai rūpimus dalykus, klausimus. O čia, šiame spektaklyje, kviečiame pasikalbėti apie tai, kas nutinka, kaip pasikeičia mūsų gyvenimas, tapus mama ar tėčiu. Aktorės dalijasi savo pačių tikrai išgyventomis istorijomis, perteikdamos savo, kaip mamų, patirtį. Taigi žiūrovai galės lengvai atpažinti ir save, pažvelgti į mamų kasdienybę tarsi iš šalies, pasijuokti, o gal atvirkščiai – susimąstyti…

Dalia Mikoliūnaitė: Spektaklyje mes ne tik pasakosime savo pačių patirtas istorijas – čia veiks ir dar vienas smagus personažas – Bildukas (aktorė Raminta Šniaukštaitė – K. N.), išgirsite ir lietuvių liaudies sutartinių. Iš tikrųjų, nors spektakliai bus skirti tiek lietuvių, tiek kitakalbių auditorijai, nuostabiausia tai, kad ta motinystės ir tėvystės patirtis yra bendra visiems, visi čia atpažins tai, ką patyrė savo gyvenime, nes, gimus vaikeliui, visų išgyvenimai, rūpesčiai būna panašūs.

Tikriausiai nedažnai tenka kviesti žiūrovus į premjerą 10 val. ryto?

Rež. Karolina Žernytė: Taip, tikrai, 10 val. ryto nėra labai įprastas laikas premjerai, tačiau šiuo atveju mes turime taikytis prie žiūrovų – t. y. kūdikių, kurie tokiu metu paprastai būna budrūs. Vėliau jie apsnūsta, tampa irzlesni, todėl tėvams sunkiau mėgautis vaidinimu. Spektaklio trukmė taip pat – tik 30 minučių, kad vaikučiai ir tėveliai nepavargtų, kad laikas „Teatriuke“ neprailgtų.

Karolina, Jūs daugiausia dirbate su pojūčių teatru? Kaip ši patirtis Jums padeda šiuo metu, kuriant spektaklį kūdikiams?

Karolina Žernytė: Taip, daugiausia dirbu pojūčių, objektų teatro srityje, ir ši patirtis yra neįkainojama, kuriant spektaklį kūdikiams, kurie dar nesuvokia, nesupranta kalbos, o pasaulį daugiausia pažįsta per pojūčius: ragaudami, lytėdami, uosdami, klausydami, žiūrėdami… Objektų teatro patirtis čia taip pat labai pasitarnavo: juk kūdikiai pamažu atranda, išmoksta laikyti daiktus, žaislus, atpažįsta juos, pamažu suvokia jų funkcijas, mėgina juos pritaikyti, žaisti su jais…

Kuriant spektaklį, buvo įdomu tyrinėti ne tik naujagimio, bet ir mamos, ypač pirmą vaiką pagimdžiusios moters, pasaulį. Norėjosi suprasti, kas vyksta jos gyvenime tuo svarbiu metu, kai ji pati tampa sau nebesvarbi, kai pradeda visai kitaip vertinti laiką ir jėgas, kai tarsi pasidalija į kelis asmenis, kad spėtų pasirūpinti ir namais, ir vaiku, ir (retkarčiais) savimi. Pažiūrėjome į šiuos rimtus pokyčius su šypsena, norėdamos padrąsinti savo būsimus žiūrovus jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

Ar po spektaklio tradiciškai pakviesite žiūrovus pasimėgauti puodeliu karštos arbatos?

Dalia Mikoliūnaitė: Po spektaklio vaišinsimės mūsų rėmėjos – UAB „Nukas“ – dovanotomis ekologiškomis, specialiai kūdikiams ir maitinančioms mamoms pritaikytomis arbatėlėmis bei vandeniu.

Kur ir kada bus rodomas spektaklis „Arbatinukai“? Ar būtina registracija?

Spektaklis „Arbatinukai“ gruodžio 27 d., 10 val., bus rodomas „Teatriuke“, adresu Aukštaičių g. 6, Vilnius (Paupys). Registracija būtina, nes vietų skaičius ribotas! Registruotis galima telefonu 8 686 04 303 bei el. paštu info@teatriukas.lt.

Spektaklis taip pat bus rodomas sausio 27 d., 10  val., Small Size (Europos teatrų ir kūrybinių iniciatyvų tinklas patiems mažiausiems) dienų programoje, šalia kitų penkiasdešimties dalyvaujančių šalių pasirodymų.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, tel. 8 686 04 303, el. p. info@teatriukas.lt

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

Pegasiukas
Pegasiukas

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

 Šį rudenį Varėnoje vykusiame VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jau bene dvidešimt metų gyvuojančio ir kuriančio teatro vaikams „Teatriukas“ spektaklis „Žalia gyva“ buvo pripažintas geriausiu spektakliu vaikams. Šį pusmetį „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas – su šiuo spektakliu keliauja pas Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos vaikus. Jau spėta aplankyti Šalčininkų, Poškonių, Dieveniškių, Jašiūnų, Varėnos, Nemenčinės, Giedraičių, Pabradės, Utenos, Visagino, Aleksandravėlės, Rokiškio, Zarasų mažuosius žiūrovus. Artimiausiu metu dar planuojama pasiekti Švenčionių ir Švenčionėlių mokyklas.

Spektaklis „Žalia gyva“ skirtas 5–12 metų vaikams. Jis sukurtas pagal smagų vaikišką žaidimą. Čia pasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šių dienų. Šiuo spektakliu jo kūrėjai stengiasi perduoti  žinią, jog nuo senų senovės mūsų krašte draugiškai sugyveno įvairių tautybių žmonės: jie čia dirbo, kūrė ir laikė Lietuvą savo gimtąja šalimi, nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, puoselėjo nevienodas tradicijas. „Manau, kad labai svarbu spektaklį „Žalia gyva“ parodyti Rytų Lietuvos ir Vilnijos vaikams, nes šiuose regionuose yra daug lenkiškai, rusiškai kalbančių šeimų, tačiau vaikai lanko mokyklas Lietuvoje ir mokosi Lietuvos istorijos. Šis spektaklis – tarsi trumpa, žaisminga ir įdomi istorijos pamoka, kurios metu vaikai supranta, kad nuo seno Lietuva yra daugiakultūrė šalis. Ir šiandien tiek maži, tiek dideli turime būti tolerantiški, draugiški ir mylėti savo šalį“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

img_1927

Spektaklio režisierė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė Agnė Sunklodaitė, scenografijos ir kostiumų autorė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė dailininkė Giedrė Brazytė, muzikos konsultantas – kompozitorius ir muzikantas Gediminas Žilys. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas. Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pasak režisierės A. Sunklodaitės, spektaklis yra apie atmintį, kuri mumyse gyva ir žaliuojanti. „Atmintis apie Vilnių mums, kaip ir kiekvienam lietuviui, labai svarbi. Norime, kad vaikai suprastų, jog praeitis kuria dabartį, nulemia ateitį. Būtina pažinti savo šaknis, žinoti savo istoriją, nes tik taip mes pažįstame save. Siekiame parodyti vaikams, kad labai svarbu viskas, kas susiję ne tik su šalies, miesto, bet ir su šeimos istorija, todėl nereikia praleisti pro ausis to, ką pasakoja močiutė, senelis… Atmintį privalai turėti, nešiotis su savimi kaip brangų, gyvą daiktą ir būtinai turi ją saugoti“, – įsitikinusi režisierė.

zalia-gyva_1

Spektaklio veiksmas vyksta Vilniuje įvairiais laikotarpiais. Atspirties taškas – legenda apie Vilniaus įkūrimą – Gedimino sapnas. Tačiau, kuriant spektaklio scenarijų, norėta remtis ne tik istoriniais šaltiniais, juose aptiktais įdomiais faktais, bet ir papasakoti tikras istorijas, todėl ypač svarbi buvo dokumentinė medžiaga apie Vilnių. Vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse.

Aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas spektaklyje įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą Vilniaus istoriją: kunigaikštį Gediminą, žynį Lizdeiką, carą, Staliną, Hitlerį, žydų berniuką Romeną (rašytojas Romainas Gary – red. pastaba), Vilniuje ieškantį savo artimųjų, ožkelę, net Napoleono, švedų ar Stalino armijas. „Kuriame gausybę skirtingų personažų, tačiau vaidiname ir patys save“, – sako aktorius Ž. Ramanauskas.

„Tikime, kad spektaklio „Žalia gyva“ kūrybos procesas dar tik įsibėgėja. Viliamės, kad ateityje jis augs, plėsis, pasipildys naujomis įdomiomis istorijomis, galbūt – ir naujais personažais“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

Turą po Vilniją ir Rytų Lietuvą parėmus Lietuvos kultūros tarybai ir LR kultūros ministerijai, spektaklis vaikams „Žalia gyva“ vaidinamas už simbolinę kainą. Tuo džiaugiasi kultūros centrų, bibliotekų, muziejų darbuotojai, mokytojai bei tėvai. Be to, tai suteikia galimybę šį geriausiu pripažintą spektaklį išvysti didesniam skaičiui vaikų ir paskleisti „Žalia gyva“ dvasią dar plačiau.

DĖMESIO!!! Keliaudami po Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos kaimus bei miestelius, spektaklio kūrėjai ragina mažuosius žiūrovus dalyvauti vaikų kūrybos konkurse. Vaikai raginami sukurti piešinį, eilėraštį, dainą, šokį, keramikos dirbinį ar pan. Lietuvos istorijos tema ir atsiųsti darbelio nuotrauką, tekstą ar vaizdo įrašą adresu info@teatriukas.lt. Kūrybiškiausių, originaliausių darbelių autorių laukia daugybė puikių prizų. Kiti konkurso dalyviai gaus atminimo dovanėles.

Nuotraukos iš “Teatriuko” archyvo.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, aktorė, mob. +370 686 04 303, el. paštas info@teatriukas.lt.

Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.
Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.

 

 

Per sunki kalbos dovana

Pirmoji

Per sunki kalbos dovana

Neringa Dangvydė

Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.

Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).

Kalbejimas

O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.

Paskutinioji

IMG_6929

Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..

Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…

Paskutinioji_2

Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures

[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

A. Rubinovas spektaklyje Koba.
A. Rubinovas spektaklyje Koba.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…

1956-aisiais gimei Vilniuje…

Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.

Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…

Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.

Džošua Enderbis - Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray'aus Bradbury'io apsakymus)
Džošua Enderbis – Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray’aus Bradbury’io apsakymus)

Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?

Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.

Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?

Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…

Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.

Blezas d' Ambrije - Claude'o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite
Blezas d’ Ambrije – Claude’o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite

Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…

Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?

Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?

Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“

Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…

Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris
Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris

Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?

Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.

Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.

Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…

Po metų – Maskva?

Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.

Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje
Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje

Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.

Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.

Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.

Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.

Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas
Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas

Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?

Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…

Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…

Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas
Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas

Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…

Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!

Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?

Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.

Patarėjas spektaklyje Lisistratė
Patarėjas spektaklyje Lisistratė

Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…

Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…

Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė
Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė

Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!

Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.

Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje
Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje

Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…

Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus,  nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…

Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla
Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla

Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?

Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.

Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes  negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.

Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…

Imperatorius spektaklyje Lakštingala
Imperatorius spektaklyje Lakštingala

Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…

Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis,  Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.

Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.

Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…

Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg  antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…

Dekameronas
Dekameronas

Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?

Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.

Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…

Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.

Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.

Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke
Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke

Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?

Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.

Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…

Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?

Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.

Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…

Beranžė - R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis
Beranžė – R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis

Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.

„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?

Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…

Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.

Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?

Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.

Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…

Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?

Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.

Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.

Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.

Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.

Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.

Tarptautinei teatro dienai paminėti – net du renginiai

Paroda_aktoriai3  

Tarptautinei teatro dienai paminėti – net du renginiai       

          Šiemet simboliškai sutapus dviem didelėms šventėms – šv. Velykoms ir Tarptautinei teatro dienai, – Valstybinis jaunimo teatras pastarąją paminėjo balandžio 1 dieną, surengdamas net du didelio susidomėjimo sulaukusius renginius. Teatro pirmojo aukšto fojė penktadienio popietę atidaryta grimo dailininkės Rūtos Miglinaitės ir fotografės Rasos Kuzmauskaitės paroda „Aktoriai“. Na o vakarop Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje susirinkusiuosius sveikino ir savo pasirodymą dovanojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktorinio meistriškumo specialybės studentai (kurso vadovas – Algirdas Latėnas, pedagogai – Vidas Bareikis ir Elzė Gudavičiūtė).  

Fotografijų paroda „Aktoriai“ skirta supažindinti žiūrovus su skirtingų kartų Valstybinio jaunimo teatro aktoriais. Čia eksponuojama 30 šiuo metu šiame teatre dirbančių aktorių portretų, tarp kurių: Kostas Smoriginas, Arūnas Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Saulius Sipaitis, Janina Matekonytė, Kristina Andrejauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas ir kt. Pasak parodos autorių, juodai baltose fotografijose norėta atskleisti aktorių asmenybes, pasitelkiant tokias priemones kaip grimas, kostiumas, scena. Ši paroda – tai išties simboliška ir ilgai laukta dovana teatro aktoriams, pačiam teatrui bei žiūrovams. Ekspozicija lankytojus džiugins neribotą laiką, taigi visi norintieji galės ją apžiūrėti kaskart užsukę į Valstybinį jaunimo teatrą. Be to, kaip teigia parodos sumanytojos Rūta Miglinaitė ir Rasa Kuzmauskaitė, planuojama parodą eksponuoti ne tik teatre, bet ir išvežti į kitus Lietuvos miestus ar netgi už Lietuvos ribų – tikimasi ekspoziciją surengti ir Londone esančioje Lietuvos ambasadoje.

Po parodos atidarymo susirinkusieji paminėti Tarptautinę teatro dieną Valstybiniame jaunimo teatre buvo pakviesti į Didžiąją salę, kur jų laukė abejingų nepalikęs ir išties maloniai nustebinęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo pirmo kurso studentų pasirodymas. Kaip teigė kurso vadovas Algirdas Latėnas, pasirodymas sukurtas iš atskirų etiudų, muzikinių intarpų, kurie atspindi tai, ko aktorinio meistriškumo studentai mokėsi šiemet, kokios užduotys jiems buvo keliamos, kaip jie turėjo išmokti dirbti su savimi, atsiskleisti. Pusantros valandos trukmės pasirodymas buvo dinamiškas, spalvingas, kupinas puikių muzikinių numerių ir išties atskleidęs skirtingas jaunųjų artistų asmenybes, parodęs jų galimybes bei dideles ambicijas ateičiai. Anot pedagogo, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio, džiugu tai, kad studentai pasirodymo metu išdrįso ir improvizuoti, kai kuriuos elementus sugalvoję bei panaudoję čia pat, vietoje, išvydę publiką, kuri tarsi padiktavo tam tikrus sprendimus. Pasirodymu liko sužavėti ir profesionalūs teatro aktoriai, šį kartą užleidę sceną jaunajai – naujajai – kartai ir užėmę žiūrovų vietas.

Daugiau informacijos:

Kristina Noreikienė, Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene, tel. 8 674 87 494, el. paštas kristina.n@jaunimoteatras.lt.

Gintė Pranckūnaitė, Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja, tel. 8 610 60 776, el. paštas ginte@jaunimoteatras.lt.

Galerijoje – organizatorių nuotraukos:

Paroda_aktoriai1

Paroda_aktoriai2

Paroda_aktoriai4

Paroda_aktoriai5

Paroda_aktoriai6

Paroda_aktoriai7

Paroda_aktoriai9

Paroda_aktoriai10

Paroda_aktoriai11

Režisieriaus Gintaro Varno premjeroje „Pabaigos ugnis“ – šiandieninio egzistencializmo paieškos

Akimirkos
Akimirkos

Režisieriaus Gintaro Varno premjeroje „Pabaigos ugnis“ – šiandieninio egzistencializmo paieškos

(Į Lietuvą atvyksta dramaturgė Dea Loher)

 

Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12–13 d., 18 val., įvyks režisieriaus Gintaro Varno premjera „Pabaigos ugnis“. Spektaklis kuriamas pagal žymios vokiečių dramaturgės, Lietuvoje gerai žinomos autorės Dea Loher pjesę. Spektaklyje vaidina aktoriai: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, vaizdo projekcijų autorius  – Rimas Sakalauskas.

Dea Loher (g. 1964) yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Miunchene baigusi vokiečių kalbos ir filosofijos studijas, ji kelerius metus praleido Brazilijoje, vėliau tobulino rašymo įgūdžius Berlyno menų universitete. Jos pjesės, išverstos į daugybę kalbų, apkeliavo visą pasaulį, įskaitant Rytų Azijos ir Pietų Amerikos šalis.

2008 m. Dea Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“. Kaip ir kitose autorės pjesėse, šioje išryškėja noras pažvelgti į žmones, vadinamuosius visuomenės atstumtuosius („autsaiderius“), kurie bando įveikti sudėtingus gyvenimo virsmus. Rabė yra buvęs karys, neseniai grįžęs iš neįvardyto karštojo pasaulio taško. Jis tampa liudininku skausmingo įvykio – aštuonerių metų Edgaro žūties. Į gatvę išbėgusį vaiką partrenkia policininkė Edna, kuri, manydama, jog gaudo pavojingą teroristą, iš tiesų vijosi bedarbį narkomaną Olafą. Berniuko motiną Zuzanę slegia kaltės ir neatsakytų klausimų našta. Jos vyras Liudvikas dar bando ieškoti atsakymų pas vėžiu sergančią meilužę Karolinę – juk būtent jos automobilį paėmė gaudynėse dalyvavęs vaikinas. Močiutė Rozmari serga Alzheimeriu ir yra priversta kiekvieną dieną išgyventi anūko netektį iš naujo. O Pėteris budi prie užrakinto kambario durų, už kurių slepiasi Olafas, ir stengiasi ištraukti draugą iš užburto beprasmybių rato. Kiekvieno šio pasakojimo dalyvio patirtis yra skirtinga, kaip ir daugiasluoksniai jų išgyvenimai – realūs, persipinantys, dažnai klaidinantys, bet ypač atviri. Dea Loher leidžia patiems herojams dar kartą prisiminti, papasakoti ir išgyventi visą istoriją iš naujo. Ji viliasi, kad po šios išpažinties kas nors labai svarbaus bus suvokta ir įprasminta. „Pabaigos ugnis“ – tai simbolis, žymintis sunaikinto senojo ir turinčio atgimti naujojo gyvenimo pradžią.

Pab_ugn

pab_ugn2

Dramaturgė Dea Loher sugeba šią istoriją papasakoti taip, kad pati situacija ir jos „sužeisti“ herojai tampa ne slegiančio, bet jaudinančio ir naujas gyvenimo reikšmes kuriančio pasaulio liudininkais. Pjesės autorė akcentuoja svarbiausius dalykus, keldama klausimus: „ką daryti, jeigu gyvenimas pasikeitė negrįžtamai?“, „kokie virsmai vyksta žmonėse, kurių būvis per vieną akimirką tampa jiems patiems neatpažįstamas?“

Dramaturgė prisipažįsta, kad jai labai rūpi, kaip elgiasi sunkius išgyvenimus patyrę žmonės: palaidoję vaiką, praradę savo kūno dalį, netekę darbo, atminties, prisiminimų, meilės. „Paveikti išgyvenimų, jie negali su jais iki galo susidoroti, – sako Dea Loher. –  Išgyvenimai visų skirtingi, todėl nenuostabu, kad ir žiūrovai tai priima ir suvokia nevienodai. Paprastai kalbama apie dvasinius sukrėtimus ar kūno sužalojimus, kuriuos kiekvienas skirtingai išgyvena.“

Dea Loher, kurdama savo pasaulį, įdomiai ir netikėtai ieško ir randa įvairiausių kompozicijos priemonių. Ji dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, vadinamaisiais „vidiniais“ monologais įgarsina „choro“ tekstus. Tokie kalbiniai, stilistiniai ir kompoziciniai eksperimentai kuria nepakartojamą autorės stilių, kuris yra artimas režisieriui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui Gintarui Varnui. Režisierius sukūrė jau tris spektaklius pagal D. Loher pjeses: „Klaros santykiai“ Rygoje, Dailės teatre (2005), „Nekalti“ (2005) Kauno dramos teatre ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) Kauno dramos teatre. Anot Gintaro Varno, Dea Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas jos požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. „Tas žmogus visada sutrikęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi esąs nereikalingas, svetimas, atstumtas, bet autorė visada bus savo keistų personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada – savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“, – sako režisierius Gintaras Varnas.

Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Vilniaus Goethe’s institutu, nusprendė pasikviesti dramaturgę Dea Loher į Vilnių. Vokiečių autorė maloniai sutiko atvykti į Lietuvą ir dalyvauti Gintaro Varno spektaklio premjeroje. Tai jau antras šios dramaturgės vizitas Lietuvoje. Pirmąkart čia ji lankėsi prieš septynerius metus, kai Vilniuje buvo pristatomas to paties režisieriaus spektaklis pagal Dea Loher pjesę „Nekalti“. Tuomet autorė negailėjo pagyrų lietuvių režisieriui: „Gintaras Varnas yra talentingas režisierius. Iš vienos pusės aš jame matau kandų menininką, iš kitos – ypač jautrų, intelektualų mąstytoją. Spektakliuose jis puikiai sugeba šiuos skirtumus suderinti, pasitelkdamas radikaliai estetinę vaizduotę.“ Dramaturgė ypač vertina galimybę pamatyti savo pjesių interpretacijas svečiose šalyse. Pasak jos, tokie spektakliai, įvilkti į svetimą politinį ir socialinį kontekstą, visada nustebina netikėtomis įžvalgomis ne tik apie pjesę, bet ir apie šalį, kurioje ji vaidinama.

pab_ugn3

Susitikimas su Dea Loher įvyks Jaunimo teatre, Dalios Tamulevičiūtės vardo fojė, antrame aukšte, sausio 13 d., 12 val. Jo metu vokiečių dramaturgė sutiko atsakyti į žiūrovų, teatro kritikų – visų, kuriuos domina šiuolaikinė vokiečių dramaturgija, klausimus. Dalyvavimas nemokamas.  

Daugiau informacijos:

Gintė Pranckūnaitė, Valstybinio jaunimo teatro Literatūrinės dalies vedėja, tel. 8 610 60 776; el. paštas ginte@jaunimoteatras.lt

Kristina Noreikienė, Valstybinio jaunimo teatro Specialistė ryšiams su visuomene, tel. 8 674 87 494; el. paštas kristina.n@jaunimoteatras.lt

Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

Vaidas Praspaliauskas
Vaidas Praspaliauskas

Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

 Spalio 24 d. Alytaus miesto teatras kviečia į antrą 26-ojo sezono premjerą – jauniausias trupės aktorius, 25-erių metų Vaidas Praspaliauskas suvaidins monospektaklį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ (pagal „Atviro rato“ aktoriaus Justo Tertelio pjesę „Pra…“). Spektaklio režisierė – Andra Virbičianskienė. Artėjant premjerai pakalbinome aktorių Vaidą Praspaliauską, kuriam šis monospektaklis – bene rimčiausias profesinis išbandymas pastaraisiais metais.

Prisistatykite trumpai: kur augote, mokėtės?

Esu žemaitis. Augau nedideliame Nevarėnų miestelyje (Telšių rajone). Gal apie 500 gyventojų dabar belikę… Baigiau Nevarėnų pagrindinę mokyklą ir iškeliavau studijuoti į Šiaulių universitetą estrados teatro specialybės. Norėjau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet sumaišiau pirmo egzamino datą… Gal nebuvo lemta. Žmogui gyvenime atsitinka viskas, kas turi atsitikti.

Šiaulių universitete kursą rinko Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda. Pirmame kurse mūsų buvo 12, o studijas baigė 6 žmonės.

Kodėl rinkotės teatro kelią?

Kai mokyklos pavaduotoja ugdymui Angėlė Želvienė, kuri mus mokė matematikos, manęs paklausė, ką studijuosiu, atsakiau, kad arba mechaniką, arba aktorinį. Ji pradėjo juoktis: „O, labai lygiagretūs dalykai!..“ Man iš tiesų patinka technika, mėgstu ardyti ką nors, konstruoti…

Man, augusiam mažame miestelyje, pažintis su teatru vaikystėje prasidėjo nuo… televizijos humoro laidos „Dviračio žynios“ (ją tada vedė Vytautas Šerėnas). Buvo man tuo metu kokie 6 metai… Negalėjau atsiplėšti nuo televizoriaus! Tada turbūt ir kilo noras būti aktoriumi. Mūsų miestelio teatrai nelankė. Pirmą spektaklį vaikams pamačiau būdamas pirmokas, vežė mus į Telšių Žemaitės dramos teatrą. Nevarėnų kultūros centre veikė dramos būrelis. Gal antroje klasėje vaidinau karaliaus patarnautoją, o taip norėjau vaidinti karalių! Be to, berniukas, vaidinęs karalių, buvo apdovanotas gražia skulptūrėle gretimame miestelyje vykusioje šventėje. Ir tą karalių vaidino… mano vyresnysis brolis!

Kiek vaikų augo Jūsų šeimoje?

Mes esame 4 broliai. Gimiau 1990-ųjų gegužę, esu Nepriklausomybės vaikas.

Grįžkime į Šiaulių laikotarpį. Kas kurso vadovui Juozui Žibūdai buvo svarbu?

Visi buvome skirtingi ir savaip suvokėme teatrą. Vadovui reikėjo mus suvienyti, kad būtume komanda, kad sutaptų požiūris į teatrą. Mes, studentai, gyvenome sunkiai, daugelis ir dirbome, kad tėvams ant sprando nesėdėtume…

Sukūrėme tris diplominius spektaklius: komediją „Išdykėlė dvasia“ (pagal Noelio Cowardo pjesę), komišką dramą apie teatro aktorių, norinčių išgyventi materialiai, vargus „Antraktas“ (patys Aleksandro Mardano pjesę ir vertėme iš rusų kalbos) ir „Lietuviško teatro vakarą“ (pagal mūsų kūrybą ir Teklės Kavtaradzės radijo pjesę ,,Keletas pokalbių apie (Kristų)“.

2011 metais pelniau geriausio skaitovo vardą IV Lietuvos aukštųjų mokyklų Laimono Noreikos skaitovų konkurse. 2013-aisiais baigiau studijas. Dar studijuojant režisierius Algimantas Armonas mane pakvietė dirbti į Kelmės mažąjį teatrą ir skyrė 0,5 etato. Kelmės mažojo teatro duona – spektakliai vaikams. Vaidinau šiame teatre dvejus metus.

Kokius vaidmenis vaidinote?

Pirmasis vaidmuo spektaklyje „Panama labai graži“ (pagal Janošo pasaką) – Tigriukas. Prieš tai Tigriuką vaidinęs aktorius buvo žemesnis. Todėl, gavęs kostiumą-kombinezoną, vargiai į jį tilpau, rankovės buvo per trumpos, čiurnos plikos matėsi…

Antrasis vaidmuo spektaklyje „Vabalų pyragas“ (pagal P. Juodišiaus pasaką) – Šimtakojis. Šį kartą gavau per didelį kostiumą! Prieš tai vaidino labai aukštas aktorius, svėręs gal 120 kilogramų… Atrodžiau su nukarusiu kostiumu „susmukęs“. Ir avėjau 45 numerio batus (nors mano batų numeris – 42), vaikščiojau kaip su plaukmenimis – „plurpt plurpt“…

Algimantą Armoną prisimenu kaip gerą žmogų ir subtilų režisierių, žinantį, ko nori. Aišku, kartais ir jis netekdavo kantrybės, pavadindavo mus „provincijos būrelio aktoriais“…

Kaip atsidūrėte Alytaus miesto teatre?

Atvažiavo į Kelmę kurti judesio spektaklį „Burbognomai“ vaikams Petras Lisauskas. Pasitelkėme įvairaus dydžio spalvotus muilo burbulus, kurie labai džiugino mažus vaikus. Spektaklio finale visa scena būdavo pilna burbulų, vaikai degančiomis akimis lipdavo jų paimti…

Taigi Petras ir pasiūlė mane Alytaus teatrui. Išvykti iš Kelmės nebuvo lengva: tėvų namai buvo arti, draugai… Alytaus krašte nei draugų, nei giminių neturiu. Bet mėgstu pasinerti į avantiūras. Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko tokia galimybė. Pasikalbėjo su manimi apie sukurtus vaidmenis teatro meno vadovas Petras Lisauskas, direktorė Inesa Pilvelytė, šviesaus atminimo režisierė Loreta Liausaitė. „Gerai, tinki mums“, – išgirdau. Sunku buvo Kelmės teatrui pranešti, kad išvykstu. Dvi savaites vaikščiojau kaip žemę pardavęs…

Alytaus teatre mano pirmasis vaidmuo – Naidželis Dalios Kimantaitės režisuotame spektaklyje „Brendimo kančios“ (pagal Sue Townsend kūrinį). Kitas didesnis vaidmuo – trylikametis Stanislovėlis Alberto Vidžiūno režisuotame spektaklyje „American dream“ (pagal Eptono Sinklerio romaną „Džiun­glės“). Yra toks jautrus epizodas, kai Stanislovėlis, atėjęs į kalėjimą, kuriame kali pagrindinis herojus Jurgis, prašo pinigų šeimos pragyvenimui…

Ar įdomiau kurti, kai dirbate su įvairiais režisieriais?

Kiekvienas režisierius turi savo braižą. Prie vieno režisieriaus greitai pripranti, susikuri „komforto zoną“, nesulauki įvairesnių pastabų. Kai dirbu su įvairiais režisieriais, daugiau save „mankštinu“, atrandu naujų dalykų.

Pirmą kartą kuriate monospektaklį – spalio pabaigoje įvyks vaidinimo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ premjera pagal Justo Tertelio pjesę „Pra…“. Kokios mintys kilo perskaičius pjesę?

Pjesė yra apie aktorius, apie tai, kas mus ištinka, kai užlipame ant scenos, apie sudėtingiausią pradžios momentą. Pavyzdžiui, aš, prieš išeidamas į sceną, visada užsimanau valgyti… Pilve tokie drugeliai skraido, kyla jaudulys, kad ko nors nepamirščiau… Jei padarau klaidų, ima stresas, kurį reikia suvaldyti ir atiduoti publikai kaip gerą energiją… Kilo daug prisiminimų, pavyzdžiui, kartą per spektaklį su kurso draugu dalinomės vienomis kelnėmis, nes kažkuris neatsinešėme šios kostiumo dalies…

Jums turbūt artimiausias komedijos žanras?

Taip. Pažįstama moteris augina sūnų autistą. Kai moters paklausė, kodėl ji neina į teatrą, ji atsakė: „Dramą matau kiekvieną dieną namuose…“ Žmonių gyvenimai sudėtingi, o komedijos žanras padeda atsipalaiduoti.

Man geriausias įvertinimas – publikos juokas. Jis suteikia dar daugiau azarto vaidybai. Mėgstu improvizuoti, kolegoms pamėtyti „pipiriukų“. Tada vaidinimas tampa gyvesnis. Kai pačiam aktoriui neįdomu vaidinti, tai ir publikai neįdomu žiūrėti.

Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

Kadaise norėjau Vytautui Šapranauskui ranką paspausti. Neteko…

Kiekvienas naujas vaidmuo – iššūkis. Esu jaunas, todėl negaliu sakyti, kad suvaidinus kokį nors vaidmenį bus „ramu“.

Keista ta aktoriaus profesija… Štai prieš pat spektaklį vienas aktorius sužinojo, kad jo dukra žuvo. Ir aktorius tą vakarą spektaklį taip suvaidino!.. Tokia mūsų profesijos žmonių dalia… Bet dėl profesijos pasirinkimo nesigailiu. Džiaugiuosi, kai kolegos pasako pastabą – žinau, kad galiu mokytis, augti.

 

Kalbėjosi Ridas Viskauskas