Category Archives: Apie teatrą

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.

Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį norėjosi išvengti vienašalės pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi kokteilis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai“, – teigia G. Labanauskaitė.

Kūrybines dirbtuves vedę lektoriai skirtingi ne tik savo dėstymo metodika, bet ir politinėmis pažiūromis, kurioms būdingas vienas aspektas – nepasiduoti dominuojančiai sistemai ir su destruktyviomis idėjomis kovoti menine forma. Lietuvių kūrėja džiaugėsi įvykusiais kūrybiniais užsiėmimais: „Manau, kad įvairiakalbiai, įvairiataučiai dėstytojai atveria didelių galimybių, kurias iš karto gal net sunku įvertinti ar suvokti – kiekvienam dalyviui tikriausiai atsivers kitokios durys. Tačiau faktas, kad išgirsti savo pjeses, skaitomas skirtinga kalba, išgirsti visai kitokią teatrinę mokyklą baigusio ir skirtingame pasaulio kontekste gyvenančio žmogaus nuomonę be galo naudinga.“

Dalyviai teigia, kad visos dirbtuvės buvo labai skirtingos, tiek metodika, tiek vyravusia atmosfera, kiekvienas išsinešė sau naudingų patarimų, kuriuos taiko rašydami savo pjeses. LMTA kino dramaturgijos pirmakursis Rinaldas Tomaševičius atviravo, kad iš pradžių jautėsi kaip mažas vaikas, kuris niekada nematė žaislų, ir yra dėkingas dėstytojams, kurie parodė jam tuos žaislus bei išmokė jais žaisti.

„Kūrybiniai užsiėmimai – tai savotiška kelionė: dalyviai jau yra pusiaukelėje, dar daug liko nuveikti, tačiau jau matyti aiški kryptis“, ‒ teigia Gabrielė Labanauskaitė. „Kiekvienas dėstytojas atnešė į savo dirbtuves tai, ką turi geriausio“, ‒ pasakojo dramaturgė, kuri su dalyviais analizavo XX a. pradžios propagandines pjeses, jų struktūras.

G.Labanauskaitė pasakoja, kad šių metų propagandos temos idėja gimė pradėjus bendradarbiauti su Vokietijos ambasada Lietuvoje: „Ypatingai esame dėkingi Annai Nowodworskai, buvusiai viena iš idėjų iniciatorių ir tarpininkių tarp ambasados bei festivalio „Dramokratija“. Abiem pusėms norėjosi kalbėti aktualiomis ir svarbiomis socialinėmis temomis, ypač kai toks audringas ir besikeičiantis politinis peizažas šiandien yra visame pasaulyje, suvokiame, kad tai daro didžiulę įtaką mūsų visų kasdieniniam gyvenimui.“

Diskutuodami apie požiūrį į propagandą, T. Walser, M. Durnenkovas ir G. Labanauskaitė vieningai sutaria – propaganda paverčia pasaulį labai paprastu – nupiešia viską juoda ir balta spalvomis, pažymi, kas yra draugas, o kas ‒ priešas, tačiau gyvenimas yra žymiai įvairiapusiškesnis. Kūrybinių dirbtuvių dalyvė Dovilė Katiliūtė, eksperimentuodama su pasakos ir dokumentinės pjesės žanrais, pastebėjo, kad propaganda egzistuoja visose gyvenimo srityse. Rusų dramaturgas M. Durnenkovas pridėjo, kad po kūrybinių užsiėmimų grįžęs namo jis įvertino, jog dalyvių darbai yra žymiai daugiau apimantys nei pati propagandos tema – tai tik aspektas, kurį jaunieji kūrėjai naudoja, rašydami apie jiems svarbias temas.

Iki vasario 5 d. dalyviai rašys savo tekstus, o vasario 26 d. prasidės komandų formavimas. Visas pjeses bus galima išgirsti kitų metų pavasarį, balandžio 16‒22 d. vyksiančiuose atviruose „Dramokratijos“ festivalio pjesių skaitymuose. Visas naujienas sekite festivalio Facebook ir Instagram paskyrose.

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Festivalio rėmėjai ‒ Vokietijos ambasada, Geothe institutas.

Festivalio partneriai ‒ LMTA, LMTA SA, Teatro sąjunga.

 

 

 

 

 

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Begaso-prizas

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Spalio 19 d. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniaus lenkų kultūros namuose organizuoja VII tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti.

Visuomeninė organizacija LŽNS jungia organizacijas, dirbančias neįgalių žmonių integracijos srityje. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“

Nuolat festivalyje dalyvaujantis molėtiškis poetas Robertas Pikčiūnas sako: „Festivalis – puiki galimybė parodyti bendros kūrybos vaisius ir pamatyti bei įvertinti bičiulių iš visos Lietuvos darbus.“ O kaunietė, judesio teatro atstovė Ernesta Žemaitytė džiaugiasi gerėjančia sveikata: „Šiame festivalyje dalyvauju daug metų. Laimėjome ne vieną „Begasą“. Pirmasis laimėtas dar man sunkiai judant vežimėlyje, dabar žengiu į sceną savo kojomis.“

Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 10 teatrų

Atidarant festivalį jo dalyvius žada pasveikinti LR  socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, LŽNS prezidentė R. Kavaliauskaitė ir lenkų neįgaliųjų asociacijos ,,LitPolinva“ pirmininkas Gžegožas Saksonas. Renginį ves LŽNS muzikinio teatro trupės ,,Impulsas“ atlikėjai ir aktorė Saulė Degutytė.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas. Džiaugiamės, kad šiemet pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšius ir su Latvijos teatru.“

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, aktoriai Rasa Kulytė – Polini ir Saulius Čėpla, teatro apžvalgininkas Ridas Viskaukas) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiai įteiks didįjį „Begasą“.

Tradiciškai festivalyje išsiskiria judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Parduotas brolis“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – judesio miniatiūrą ,,Vanduo – tai gyvybė“ (rež. Titas Varnas), o Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – fantaziją Vincento van Gogo paveikslų temomis ,,Mergina baltume“ (rež. Virginijus Bortkevičius)..

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Plungės viltis“ teatro grupės „Kaukė“ vaidinimas ,,Baba ir brolis“ (vadovė Romualda Šimkuvienė), Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupės „Molėtuvka“ vaidinimas ,,Noriu į Molėtuvką“ (vadovas Pranas Pliuška), Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupės ,,Palėpė“ pasaka ,,Amatą mokėsi – išsigelbėsi“ (vadovės Marcelė Danutė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Kai kurie teatrai kūrybinės atramos ieško lietuvių literatūroje. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo grupė ,,Lyra“ žiūrovams pasiūlys trumpas istorijas pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą ,,Apie daiktus“ (vadovai Darius Rakauskas ir Stanislovas Karalius), Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė – inscenizaciją pagal Petro Cvirkos apsakymą ,,Kurpės“ „Tarnaitės Domicelės gyvenimo istorija“ (vadovas Sigitas Paliulis), Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija ,,Arka“ – spektaklį ,,Barbora pasiskubino“ (pagal Liudvikos Didžiulienės – Žmonos kūrinį; vadovė Rima Žostautienė).

Festivalyje pirmą kartą dalyvaus svečiai iš Latvijos pozityvių žmonių teatras ,,Be sienų“ suvaidins jausmingą spektaklį ,,Kitoks iš Noterdamo“  (vadovė Zanda Vitola).

Įėjimas į renginį – laisvas. Kultūrinę iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

 

LŽNS informacija

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Rezekn
Rezeknės teatro “Pupos”

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Gintarė Adomaitytė

Jonavą pažinojau menkai. Tik iš Grigorijaus Kanovičiaus knygų, tik iš Raimundo Samulevičiaus kūrybos atšvaitų. Būtent šiam rašytojui ir skirti tradiciniai, tarptautiniai (vyksta kas dveji metai) ,,Aido“ forumai.

Rūke… Amžiname rūke… Rašytojas iš rūko, iš ūkanų… Taip apibūdinome Raimundą Samulevičių mudu – šio teksto autorė rašytoja Gintarė Adomaityė ir šokio istorikas, svetainės www. menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius, išvykdami į Jonavą.

Pasakodama apie teatrų forumą  ,,Aidas“, privalau persiplėšti ‒ ir tekstą plėšti ‒ bent jau į tris dalis.

Pirmoji dalis: pagaliau pamačiau tą namą, kuriame vaikystėje gyveno mįslingas Lietuvos rašytojas – dramaturgas, novelistas Raimundas Samulevičius. Ir ne tik jis… Jo mama – pūkuotų džiugenų kūrėja, odininkė Stasė Samulevičienė, jo dėdė – žymusis tapytojas Antanas Samuolis.

Pamačiau tą svarbią Lietuvai vietą ne vien aš – ir kiti festivalio dalyviai, atvykę iš Charkovo (Ukraina), Rezeknės ( Latvija, Latgalija), Punsko (Lenkija, jos lietuviškoji dzūkiška  žemė).

Antroji dalis: Jonavos savivaldybė nutarė savojo teatro veiklą nutraukti.

Trečioji: Jonavos teatras vis dėlto surengė tradicinį forumą ,,Aidas“. Tryliktąjį…

"Aido" spektaklių aptarimas
“Aido” spektaklių aptarimas

Nuo šios dalies, nuo ,,Aido“ forumo, jo spektaklių bei pamokų, savo pasakojimą ir pradėsiu.

Tryliktajame forume mudu, MENO BANGŲ atstovai, dalyvavome dviejose teatro pamokose. Pirmąją stebėjome – ją vedė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro mokytojas Andrius Kurienius, antrąją, ir mus įtraukusią, Klaipėdos universiteto teatro katedros lektorė  Justina Jukonytė.

Bendrumas. Kolegiškumas. Partnerystė. Žaismė. Štai žodžiai, ir ne tik  žodžiai – būsenos – kurias iš tų pamokų išsinešėme. Galima klysti. Galima sutrikti. Galima nespėti. Niekas su niekuo nelenktyniauja.  Nelyderiauja. Visi žaidžia, arba – nelyg žaidžia, bet taip rimtai…Taip saugiai: nė vienas nepažemintas, nepaniekintas keliauja savųjų atradimų link.

Skėčiai – begalė juodų ir baltų skėčių – buvo įtekti ,,Aido“ festivalio dalyviams. Kaip simbolis: gynyba, taika, tolerancija, saugumas. Arba kaip naudingas daiktas, vertinga dovana: rugsėjo pabaiga, jei pamenate, dovanojo viską: ir saulę, ir lietų, ir ūkanas, ir vėjus.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje matėme jos ugdytinius. Tai smagus ir narsus  jaunuomenės vaidinimas, tai Vytauto V. Lansbergio ,,Uodų pasakų“ itin laisvos interpretacijos (režisierė Živilė Martinaitienė). Salė plyšo nuo juoko. Ar galiu su salės juoku, pritarimu, pripažinimu diskutuoti?

Diskutuoti galiu nebent pati su savimi: kas man atrodo banaloka, kitiems – romantiška, kas man liūdnoka – kitiems smagu.

Ei, Adomaityte, sakau sau – įsijausk, džiūgauk, toleruok…

Ir toleruoju beveik viską.

Kartu su vaikais džiūgauju, šūkauju, dalyvauju Utenos kultūros centro lėlių teatro ,,Zuikis puikis“ vaidinime. Reginos Katinaitės-Lumpickienės ,,Pasakų vežėčios“ veža kiekvieną, kas tik moka įsijausti į senąsias pasakas, kam patinka tarmės (vaidinama aukštaitiškai), kas nesibaimina (nemenkina) lėlių pasaulio.

Utenos "Zuikio Puikio" teatro "Pasakų vežėčios".
Utenos “Zuikio Puikio” teatro “Pasakų vežėčios”.

Kojos kilnojasi Birštono Vienkiemio teatro Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje ,,Kuprotas oželis“ – bent jau manosios tai tikrai trypinėjo, mat nuo seno esu polkos gerbėja. Polkų ir polkučių, liaudies dainų, skrabalų muzikos buvo iki soties. Režisierė Beata Klimavičienė į visumą sujungė ir komediją, ir dainas, ir šokį. Ne tik. Svarbu minėti kitą jungtį: ,,Kuprotame oželyje“ darniai linksminasi ir mus linksmina kelios kartos. Jauniausieji Vienkiemio teatro atstovai forume dalyvavo nuo pirmos iki paskutinės dienos: uoliai lankė teatro pamokas, spektaklius, smalsiai klausėsi jų aptarimų.

Birštono "Vienkiemio" teatro "Kuprotas oželis"
Birštono “Vienkiemio” teatro “Kuprotas oželis”

O tuose aptarimuose temperamentu, žiniomis, dėmesiu mėgėjams ir jų menui tryško ekspertės:  Vitalija Truskauskaitė (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja), Irena Maciulevičienė (Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovė). Buvo išklausyta ir mudviejų, MENO BANGŲ atstovų, nuomonė.

Forumo rengėjai svetainei www.menobangos.lt dėmesio skyrė daug: Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje Ramūno Čičelio klausinėjami pasakojome apie tai, kaip sekasi mums banguoti Ignalinos krašte.

Charkovo miesto profesionalai rodė buitinę Annos Jablonskajos pjesę ,,Gal ir apie“. Rodė, beje, ne Jonavoje, o netoliese esančioje Ukmergėje: jos kultūros centras labiau atitinka iš Ukrainos atvykusių aktorių galimybes, režisūrinį ir scenografinį sumanymą.

Ką matėme, mes, festivalio dalyviai, paskui Charkovo aktorius į Ukmergę nukeliavę?

Scenoje matėme trūks plyš trokštančią ištekėti ir pagimdyti vaiką siuvėjėlę, regėjome pažinčių skelbimų dramą – gal farsą, gal tragiką.

Pjesė gera, beveik nuostabi. Bėda kita. Mes, žiūrovai, esame švelniai, mandagiai abejingi ir Charkovui, ir jo parkams bei apleistiems fontanams, ir to miesto pagyvenusių žmonių dramoms, šiek tiek infantiliai, šiek tiek vulgarokai mums aktorių persakytoms.

Bet… Mes, žiūrovai, niekada neliksime abejingi šimtus kartų  matytai komedijai – Antano Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerikai pirtyje“. Ją Juškonių kaimo kultūros centre rodo Kelmės mažasis teatras.

Kelmės "Mažojo teatro" "Amerika pirtyje"
Kelmės “Mažojo teatro” “Amerika pirtyje”

Dabar aš, rašytoja, privalau garsiai šūktelti: Lietuva, ar girdi, ar žinai?!

Kelmė turi – garbė ir šlovė jai!!! – savo profesionalų teatrą. Jame, režisieriaus Algimanto Armono vadovaujami, vaidina ne tik vyresnio amžiaus artistai. Jauni, smarkūs, tikrai profesionalūs aktoriai smagiai sukūrė (užkūrė) tą pirtį: neperspaudė, nepertempė, gal tik lengvai ir švelniai ironizavo visa tai, kas iki kaulų ir raumenų, o dar ir sielos gelmių, mums, lietuviams, pažįstama.

Juškonių kultūros centre, jo salėje, privalėjau suvokti: ne tik A. Keturakio ,,Amerika pirtyje“ teatro mėgėjams yra pažįstama, įsimintina, atmenama. Jau ir XXI amžiaus kūrinys ‒ Daivos Čepauskaitės ,,Pupos“ ‒ tampa teatro mėgėjų, vaidintotojų klasika.

Aš tai tik vieną kartą jas girdėjau, tas ,,Pupas”, tik  per radiją… Kai visą ilgoką tekstą sąžiningai, jautriai, ištarė du teatro patriarchai ‒ Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius.

Ką galiu pasakyti? Tobula.

Svarbūs man šaltiniai liudija, kad Jonavos teatras ne prasčiau nei radijas ją, tą pjesę, atkūrė. Vitalija Truskauskaitė priminė: o juk būta ir Jūratės Pauliukaitės interpretacijos ‒ ,,Pupos“ jos valia tapo tragedija.

Latvijos Rezeknės teatras pasirinko visai kitą ,,Pupų“ traktuotę: nelyg operetinę ar miuziklinę,  persmelktą Elvio Preslio saldžiąja muzika. Galima, tikrai galima į ,,Pupas “ žvelgti ir taip. Manote, kad vaidinta latviškai? Anaiptol. Pjesė buvo vaidinta latgališkai. O Latgalija tai juk išskirtinė, ambicinga, katalikiška, savo spaudos prie caro neturėjusi Latvijos dalis…

Nuo Latgalijos pats laikas eiti į kitą (ne)atrastą  žemę – Punską.

Jo aktoriai nuoširdžiai atsivėrė, rodydami mums Vytauto V. Landsbergio dramą  ,,Vilis“. Niekada nebuvau nei Vilio Orvydo pasaulio garbintoja, nei dramaturgo V.V. L. išpažintoja. Tikrai nesu žmogus, kuris minėtų asmenų pasauliui meldžiasi.

Punsko "auroros" teatro "Vilis"
Punsko “auroros” teatro “Vilis”

Štai keistenybė: pjesę ,,Vilis“ mačiau tik du kartus. Pirmąjį, šio amžiaus pradžioje ‒ ,,Lėlės“ teatre (nebuvo jokių lėlių, tai buvo skirta  suaugusiesiems), antrą dabar, Jonavos rajono Juškonių kultūros centre.

Traukia mane tas vaidinimas – apie atskirties, paraščių žmogų. Punsko ,,Auroros“ teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė savuosius aktorius įklampino (įlaipino, įlaimino) į ne tokių jau senų laikų Lietuvos gyvenseną – kiek romantišką, tiek kraupią.

O jau dabar nuo Vilio Orvydo pakraščių keliausime tolyn – pas Čiurlionį ir Vydūną.

Jei jau parašiau tas dvi skambias pavardes, tai privalau prisipažinti: esu absoliuti čiurlioninkė ir labai prasta vydūnininkė. Štai kodėl sunerimusi ėjau į bene svarbiausią ,,Aido“ įvykį – į Jonavos teatro spektalį ,,Eik!“ (tekstą kūrė, režisavo Jonas Andriulevičius).

Taip…  Vėlių suolelį galima traktuoti ir taip, kaip elgiasi Jonas Andriulevičius… Kas paneigs, kad tiedu keisčiausio pasaulio žmonės, mūsų tautos savasties kūrėjai ‒ Čiurlionis ir Vydūnas ‒ ir susitiko, ir susitarė, ir išsipasakojo… Nelyg būta, nelyg sapnuota, nelyg svajota.

Svarbu minėti patalpas, kuriose vyko spektaklis: abu herojai, Čiurlionis ir Vydūnas, režisieriaus valia (ir klebonui leidus) susitiko slogiuose (man), bet savaip talpiuose, svetinguose Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Jonavos teatro "Eik"
Jonavos teatro “Eik”

Labai gaila, kad svarbūs darbai ir reikalai privertė iš forumo išvykti kiek anksčiau: galiu tik minėti, kad tuose pačiuose požemiuose rodytas ir Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro Karolio Voitylos ,,Jobas“.

Bet svarbiausia, svarbiausia…

Jonavos politikai savo – savo! – miesto teatro veiklą linkę nutraukti: liepia jam tapti šiokiu tokiu būreliu prie Kultūros centro. Merdinti, krizės kankinama, prieštarose skendinti partija smaugia ne tik save – ji smaugia niekuo dėtus žmones, ,,kaltus“ tik tuo, kad ieško saviraiškos ir ją randa.

Pasak ,,Jonavos garso“ laikraščio, auditas Jonavos teatrui rimtų priekaištų nerado. Tas įdomus  laikraštis mini ir kitus skaičius: vandens fiestai, vykusiai tik vieną trumpą vasaros vakarą, išleista net  50 000 eurų. Teatro metų biudžetas tėra 70 000 eurų.

www.menobangos.lt  savo skaitytojų klausia: jei Jūs būtumėte miesto merė ar meras, ką pasirinktumėte – esate ta ar tas, kuris trisdešimties metų teatrą, daugybės premijų laureatą, naikina? Gal esate asmenybė: teatrui netrukdote? Beje, esama ir trečio kelio: padėti Jonavos teatralams įveikti kelis žingsnius ir įgyti profesionalaus teatro statusą.

 

 

 

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

Jonavos teatro jaunimas
Jonavos teatro jaunimas

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

„Jonava, turėdama tokį festivalį kaip „Aidas“, tapo Lietuvos mėgėjų teatrų centru“ (Klaipėdos Universiteto docentas Gediminas Šimkus)

„Aidas“ – vienintelis festivalis Lietuvoje, skirtas kraštiečio dramaturgo Raimundo Samulevičiaus atminimui, jo kūrybos populiarinimui, tuo pačiu – lietuviškosios dramaturgijos propagavimui.  1993 m. režisieriaus Jono Andriulevičiaus inicijuotas ir kas dveji metai Jonavos savivaldybės teatro jėgomis organizuojamas „Aidas“ sparčiai peraugo vietinio renginio ribas: dėl plačios edukacinės veiklos forumu vadinamas renginys pritraukia ne tik geriausius Lietuvos mėgėjų teatrus, bet ir bendraminčius iš kitų kraštų, užsienio šalių. Tai svarbus suvažiavimas Lietuvos ir užsienio mėgėjų teatro dalyviams, kuriame vyksta keitimasis patirtimi, aktyvus mokymasis, socialinis bendravimas. Jis įtrauktas į pasaulinės mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA renginių planą kaip atitinkantis tarptautiniams renginiams keliamus reikalavimus, pripažintas ir respublikiniu mastu: LR Kultūros ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-687 forumas „Aidas“ patvirtintas prioritetiniu mėgėjų meno 2015‒2017 m. renginiu.

Iki šiemetinio, XIII-ojo „Aido“, Jonavos krašto gyventojams ir svečiams parodyti 74 Lietuvos teatrų spektakliai bei 26 užsienio kolektyvų darbai iš Ispanijos, Danijos, Latvijos, Rusijos, Islandijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, JAV, Slovakijos, Azerbaidžano ir kt. (išsamias visų „Aido“ forumų programas galima rasti www.jonavosteatras.lt/projektai/Aidas).

Jonavos rajono savivaldybės teatro organizuojamas „Aidas“ garsėja ne vien stipriais ir savitais pasaulinio garso spektakliais, bet ir plačia edukacine programa, skatinančia intelektinės ir kūrybinės raiškos potencialą, ugdančia novatoriškumą ir plečiančia akiratį. Kolektyvai į „Aidą“ mielai vyksta ne tik vaidinti: forumo metu profesionaliai aptariami spektakliai, dalyvaujant ekspertams KU dėstytojui doc. G. Šimkui, KU režisūros katedros vedėjai dr. doc. D. Vaigauskaitei, LLKC teatro poskyrio vadovei I. Maciulevičienei, VDU dėstytojai teatrologei V. Truskauskaitei, Allai Zorinai (Rusija) ir kt.; kūrybines laboratorijas vedė garsūs teatro meno autoritetai J. Vaitkus, G. Padegimas, V. Bagdonas, V. Masalskis, Rusijos teatro akademijos docentai O. Snopkovas, O. Volyncevas, režisierius Lazlo Lukascius iš Vengrijos. Per „Aido“ dienas Jonavoje Lietuvos mėgėjų teatro bendruomenei sudaroma galimybė dalyvauti seminaruose-praktikumuose: virš 350 dalyvių jau gavo Jonavos suaugusiųjų švietimo centro kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus, klausytasi įžymių lektorių, kritikų, vyko susitikimai su dramaturgais ir jų kūrybos nagrinėtojais K. Urba, N. Indriūnaite, E. Ignatavičium ir kt. Nuo 2001 m. organizuojant forumo edukacines programas bendradarbiaujama su Klaipėdos  ir Vytauto Didžiojo universitetais.

Už visos šios statistikos slepiasi ilgas, nuoseklus ir įtemptas viso Jonavos teatro kolektyvo darbas. „Aidui“ ir „Aide“ atsidavę dirba visi teatro aktoriai, siekdami  sukurti šiltą, šeimynišką, svetingą, draugišką ir jaukią atmosferą. „Jūs kuriate teatrinio bendravimo erdvę, kuri jungia, o ne skiria žmones. Taip suprantu teatro paskirtį“ – padėkos laiške „Aido‘‘ forumo organizatoriams rašė teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.
Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.

XIII TARPTAUTINIS TEATRŲ FORUMAS „AIDAS 2017“ RUGSĖJO 20-23 DIENOMIS (PROGRAMA)

Rugsėjo 20 d. 18.00 Jonavos sporto arenoje (trečiadienis) Tarptautinio teatrų forumo „Aidas 2017“ atidarymas.

Rugsėjo 21 d. 16.00 Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje (ketvirtadienis) Jonavos rajono savivaldybės teatro jaunimo grupė ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai. V. V. Landsbergis „Uodų pasakos“, rež. Živilė Martinaitienė.

Įėjimas nemokamas.

18.00 Ukmergės kultūros centre Charkovo teatras „Publicistas“ (Ukraina). A. Jablonskaja „Gal ir apie“ (rusų kalba), rež. Ana Oniščenko ir Konstantinas Vasiukovas.

Bilieto kaina 4,35 Eur. Bilietai parduodami Ukmergės kultūros centro kasoje, tel. (8 646) 90230, darbo laikas II-V 15.00-19.00.

Rugsėjo 22 d. 11.00 Jonavos kultūros centro mažojoje salėje (penktadienis) ir 13.00 Utenos kultūros centro lėlių teatras „Zuikis Puikis“. R. Katinaitė-Lumpickienė „Pasakų vežėčios“, rež. Janina Baldauskienė.

Bilieto kaina 2,90 Eur. Bilietų užsakymas ir informacija tel. (8 349) 62085 arba el. paštu.

16.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios požemyje Jonavos rajono savivaldybės teatras. J. Andriulevičius „Eik!“, rež. JonasAndriulevičius.

Įėjimas su kvietimais, kreiptis tel. (8 670) 85505.

18.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre Kelmės mažasis teatras. Keturakis ,,Amerika pirtyje“, rež. Algimantas Armonas.

Įėjimas nemokamas.

20.00 Punsko teatras „Aurora“ (Lenkija). V. V. Landsbergis „Vilis“, rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Įėjimas nemokamas.

Rugsėjo 23 d. 13.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre (šeštadienis) Rezeknės teatras (Latvija). D. Čepauskaitė „Pupos“, rež. Mara Zalaiskalns.

Įėjimas nemokamas.

16.00 Jonavos sporto arenoje Birštono Vienkiemio teatras. S. Kymantaitė-Čiurlionienė „Kuprotas oželis“, rež. Beata Klimavičienė.

Įėjimas nemokamas.

19.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras. K. Voityla „Jobas“ (Senojo Testamento drama), rež. Airida Lementauskienė.

Įėjimas nemokamas.

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

"Rūke"
“Rūke”

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.

Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.

Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?

Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.

Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..

Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.

Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.

Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?

Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.

Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?

Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.

O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?

Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.

Su „House of  PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.

Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.

Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.

"Rūke"
“Rūke”

 

Neringa Dangvydė. Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Spektaklis "Komedija". Visos nuotraukos - Tito Burinsko, iš teatro "Mi" archyvo.
Spektaklis “Komedija”. Visos nuotraukos – Tito Burinsko, iš teatro “Mi” archyvo.

Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Neringa Dangvydė

Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.

Komedija-13

Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:

„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒

Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V

  1. Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]

Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.

Komedija-10

Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas.  „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.

Komedija-15

Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..

Komedija-11

Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.

„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.        

Komedija-18        

Komedija-26                  

[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

arbatinukai_foto

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

 Tarpušvenčiu, gruodžio 27 d., 10 val. ryto, teatras vaikams „Teatriukas“ pačius mažiausius žiūrovus, kūdikius nuo 0 iki 11 mėn., kartu su tėveliais pakvies į spektaklį „Arbatinukai“. Pristatydama šį savo darbą žiūrovams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi šeimos, gimus kūdikiui, su kokiais sunkumais jos susiduria. Tikima, kad teatras – tinkama vieta apie tai diskutuoti, nes galbūt būtent čia, pažvelgus į situaciją iš šalies – iš žiūrovo pusės, – gims patys tinkamiausi ir racionaliausi sprendimai, kaip spręsti iškilusias problemas. O galbūt tai bus vieta, kurioje tėveliai tiesiog pasijus geriau, būdami kartu, jausdami, kad nėra vieninteliai, kuriuos užklupo ne tik tėvystės džiaugsmai, bet ir rūpesčiai.

Vaidinimas turės dvi versijas: lietuvišką ir anglišką, skirtą mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių bendruomenei. Spektaklio režisierė – Karolina Žernytė, daugeliui žinoma kaip pojūčių teatro Lietuvoje siela. Dramaturgė – Sarah Fitzgibbon iš Airijos. Spektaklyje vaidina aktorės Dalia Mikoliūnaitė (lietuviška versija), Cliodhna Noonan (angliška versija), taip pat Raminta Šniaukštaitė. Scenografas – Žilvinas Ramanauskas. Spektaklio sukūrimą iš dalies parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Airijos ambasada Lietuvoje.

Apie spektaklį pasakoja režisierė Karolina Žernytė, aktorės Dalia Mikoliūnaitė ir Cliodhna Noonan, dramaturgė Sarah Fitzgibbon.

*

Kaip kilo mintis sukurti spektaklį kūdikiams iki 11 mėn., ir kodėl būtent toks amžiaus tarpsnis pasirinktas?

Cliodhna Noonan: Iš tiesų tai – ne tik spektaklis, bet ir savotiška maitinančių mamų palaikymo programa, nes tėveliai, ypač maitinančios mamos, neretai jaučiasi izuoliuotos, atitrūkusios nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo. O taip dažnai yra dėl to, kad trūksta vietų, renginių, kur jos galėtų nueiti kartu su vaikais. Kviečiame tėvelius su kūdikiais iki 11 mėn. todėl, kad tokio amžiaus vaikai dar nevaikšto, todėl tiesiog bus patogiau sėdėti „Teatriuko“ patalpose ir stebėti spektaklį. Vaikštantys, ropojantys vaikai reikalauja kitokių teatrinių priemonių, sprendimų.

Sarah Fitzgibbon: Jungtinėje Karalystėje esama teatrų, kurie rengia specialius dieninius seansus, skirtus būtent tėvams, auginantiems mažus vaikus, maitinančioms mamos. Manau, kad mažus vaikus auginančioms šeimoms labai svarbu neužsidaryti namuose, bendrauti, jaustis reikalingoms – juk šis gyvenimo etapas nesitęs amžinai, ir tėvai grįš prie darbų, įprastų reikalų.

Dalia Mikoliūnaitė: „Teatriukas“ jau ne pirmus metus rengia užsiėmimus, skirtus kūdikiams: 2015 m. vyko „Acting Up“ (Airija) užsiėmimai „Vintage Voices“, taip pat spektaklis „Silver Tree“ su aktore Cliodhna Noonan 0–3 metų amžiaus vaikams. Šie užsiėmimai turėjo didžiulį pasisekimą, susiformavo grupelė iš skirtingų šalių į Lietuvą atvykusių žmonių, šiuo metu gyvenančių mūsų šalyje, kurie noriai lankė užsiėmimus su vaikais. Po pasirodymų gerdavome kartu arbatą, bendraudavome. Tai ir pastūmėjo sukurti naują spektaklį, pavadinimu „Arbatinukai“.

Vis dėlto „Arbatinukai“ – ne tik apie arbatos gėrimą? O gal – visai ne apie tai? Kaip gimė pati spektaklio istorija?

Cliodhna Noonan: Kai dar gyvenome Airijoje, ir vaikai buvo visai maži, jų močiutė turėjo tokį didelį geltoną žaislinį arbatinį, į kurį būdavo labai patogu sudėti mažesnius žaisliukus, šiaip visokias smulkmenas. Vaikai mėgo su juo žaisti. Močiutė išlaikė, išsaugojo tą seną arbatinį daugybę metų. Jis ir dabar atrodo lyg naujas. Atvykus į Lietuvą ir susipažinus su „Teatriuko“ aktoriais, užsukau į jų teatro patalpas… ir apstulbau – čia stovėjo lygiai toks pat geltonas arbatinis, kokį metų metus vaikams saugojo močiutė Airijoje. Tada gimė nuostabi mintis – kad šie arbatinukai – lietuviškasis ir airiškasis – turi, tiesiog privalo, susitikti. Na ir štai – ėmėme kurti istoriją, kuri vėliau tapo naujojo spektaklio ašimi. Čia mums labai padėjo dramaturgė Sarah Fitzgibbon, kuri pagelbėjo istorijas suverti ant vieno siūlo – sukurti vientisą pasakojimą.

Sarah Fitzgibbon: Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, arbatos gėrimas yra labai svarbus. Gerdami arbatą, mes bendraujame, atsiveriame, dalijamės patirtimi, džiaugsmais ir vargais, kasdieniais potyriais, rūpesčiais. Airijoje aš daugiausia dirbu su paaugliais, su jais mes taip pat geriame arbatą ir tokiu būdu aptariame svarbiausius, labiausiai rūpimus dalykus, klausimus. O čia, šiame spektaklyje, kviečiame pasikalbėti apie tai, kas nutinka, kaip pasikeičia mūsų gyvenimas, tapus mama ar tėčiu. Aktorės dalijasi savo pačių tikrai išgyventomis istorijomis, perteikdamos savo, kaip mamų, patirtį. Taigi žiūrovai galės lengvai atpažinti ir save, pažvelgti į mamų kasdienybę tarsi iš šalies, pasijuokti, o gal atvirkščiai – susimąstyti…

Dalia Mikoliūnaitė: Spektaklyje mes ne tik pasakosime savo pačių patirtas istorijas – čia veiks ir dar vienas smagus personažas – Bildukas (aktorė Raminta Šniaukštaitė – K. N.), išgirsite ir lietuvių liaudies sutartinių. Iš tikrųjų, nors spektakliai bus skirti tiek lietuvių, tiek kitakalbių auditorijai, nuostabiausia tai, kad ta motinystės ir tėvystės patirtis yra bendra visiems, visi čia atpažins tai, ką patyrė savo gyvenime, nes, gimus vaikeliui, visų išgyvenimai, rūpesčiai būna panašūs.

Tikriausiai nedažnai tenka kviesti žiūrovus į premjerą 10 val. ryto?

Rež. Karolina Žernytė: Taip, tikrai, 10 val. ryto nėra labai įprastas laikas premjerai, tačiau šiuo atveju mes turime taikytis prie žiūrovų – t. y. kūdikių, kurie tokiu metu paprastai būna budrūs. Vėliau jie apsnūsta, tampa irzlesni, todėl tėvams sunkiau mėgautis vaidinimu. Spektaklio trukmė taip pat – tik 30 minučių, kad vaikučiai ir tėveliai nepavargtų, kad laikas „Teatriuke“ neprailgtų.

Karolina, Jūs daugiausia dirbate su pojūčių teatru? Kaip ši patirtis Jums padeda šiuo metu, kuriant spektaklį kūdikiams?

Karolina Žernytė: Taip, daugiausia dirbu pojūčių, objektų teatro srityje, ir ši patirtis yra neįkainojama, kuriant spektaklį kūdikiams, kurie dar nesuvokia, nesupranta kalbos, o pasaulį daugiausia pažįsta per pojūčius: ragaudami, lytėdami, uosdami, klausydami, žiūrėdami… Objektų teatro patirtis čia taip pat labai pasitarnavo: juk kūdikiai pamažu atranda, išmoksta laikyti daiktus, žaislus, atpažįsta juos, pamažu suvokia jų funkcijas, mėgina juos pritaikyti, žaisti su jais…

Kuriant spektaklį, buvo įdomu tyrinėti ne tik naujagimio, bet ir mamos, ypač pirmą vaiką pagimdžiusios moters, pasaulį. Norėjosi suprasti, kas vyksta jos gyvenime tuo svarbiu metu, kai ji pati tampa sau nebesvarbi, kai pradeda visai kitaip vertinti laiką ir jėgas, kai tarsi pasidalija į kelis asmenis, kad spėtų pasirūpinti ir namais, ir vaiku, ir (retkarčiais) savimi. Pažiūrėjome į šiuos rimtus pokyčius su šypsena, norėdamos padrąsinti savo būsimus žiūrovus jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

Ar po spektaklio tradiciškai pakviesite žiūrovus pasimėgauti puodeliu karštos arbatos?

Dalia Mikoliūnaitė: Po spektaklio vaišinsimės mūsų rėmėjos – UAB „Nukas“ – dovanotomis ekologiškomis, specialiai kūdikiams ir maitinančioms mamoms pritaikytomis arbatėlėmis bei vandeniu.

Kur ir kada bus rodomas spektaklis „Arbatinukai“? Ar būtina registracija?

Spektaklis „Arbatinukai“ gruodžio 27 d., 10 val., bus rodomas „Teatriuke“, adresu Aukštaičių g. 6, Vilnius (Paupys). Registracija būtina, nes vietų skaičius ribotas! Registruotis galima telefonu 8 686 04 303 bei el. paštu info@teatriukas.lt.

Spektaklis taip pat bus rodomas sausio 27 d., 10  val., Small Size (Europos teatrų ir kūrybinių iniciatyvų tinklas patiems mažiausiems) dienų programoje, šalia kitų penkiasdešimties dalyvaujančių šalių pasirodymų.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, tel. 8 686 04 303, el. p. info@teatriukas.lt

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

Pegasiukas
Pegasiukas

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

 Šį rudenį Varėnoje vykusiame VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jau bene dvidešimt metų gyvuojančio ir kuriančio teatro vaikams „Teatriukas“ spektaklis „Žalia gyva“ buvo pripažintas geriausiu spektakliu vaikams. Šį pusmetį „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas – su šiuo spektakliu keliauja pas Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos vaikus. Jau spėta aplankyti Šalčininkų, Poškonių, Dieveniškių, Jašiūnų, Varėnos, Nemenčinės, Giedraičių, Pabradės, Utenos, Visagino, Aleksandravėlės, Rokiškio, Zarasų mažuosius žiūrovus. Artimiausiu metu dar planuojama pasiekti Švenčionių ir Švenčionėlių mokyklas.

Spektaklis „Žalia gyva“ skirtas 5–12 metų vaikams. Jis sukurtas pagal smagų vaikišką žaidimą. Čia pasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šių dienų. Šiuo spektakliu jo kūrėjai stengiasi perduoti  žinią, jog nuo senų senovės mūsų krašte draugiškai sugyveno įvairių tautybių žmonės: jie čia dirbo, kūrė ir laikė Lietuvą savo gimtąja šalimi, nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, puoselėjo nevienodas tradicijas. „Manau, kad labai svarbu spektaklį „Žalia gyva“ parodyti Rytų Lietuvos ir Vilnijos vaikams, nes šiuose regionuose yra daug lenkiškai, rusiškai kalbančių šeimų, tačiau vaikai lanko mokyklas Lietuvoje ir mokosi Lietuvos istorijos. Šis spektaklis – tarsi trumpa, žaisminga ir įdomi istorijos pamoka, kurios metu vaikai supranta, kad nuo seno Lietuva yra daugiakultūrė šalis. Ir šiandien tiek maži, tiek dideli turime būti tolerantiški, draugiški ir mylėti savo šalį“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

img_1927

Spektaklio režisierė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė Agnė Sunklodaitė, scenografijos ir kostiumų autorė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė dailininkė Giedrė Brazytė, muzikos konsultantas – kompozitorius ir muzikantas Gediminas Žilys. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas. Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pasak režisierės A. Sunklodaitės, spektaklis yra apie atmintį, kuri mumyse gyva ir žaliuojanti. „Atmintis apie Vilnių mums, kaip ir kiekvienam lietuviui, labai svarbi. Norime, kad vaikai suprastų, jog praeitis kuria dabartį, nulemia ateitį. Būtina pažinti savo šaknis, žinoti savo istoriją, nes tik taip mes pažįstame save. Siekiame parodyti vaikams, kad labai svarbu viskas, kas susiję ne tik su šalies, miesto, bet ir su šeimos istorija, todėl nereikia praleisti pro ausis to, ką pasakoja močiutė, senelis… Atmintį privalai turėti, nešiotis su savimi kaip brangų, gyvą daiktą ir būtinai turi ją saugoti“, – įsitikinusi režisierė.

zalia-gyva_1

Spektaklio veiksmas vyksta Vilniuje įvairiais laikotarpiais. Atspirties taškas – legenda apie Vilniaus įkūrimą – Gedimino sapnas. Tačiau, kuriant spektaklio scenarijų, norėta remtis ne tik istoriniais šaltiniais, juose aptiktais įdomiais faktais, bet ir papasakoti tikras istorijas, todėl ypač svarbi buvo dokumentinė medžiaga apie Vilnių. Vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse.

Aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas spektaklyje įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą Vilniaus istoriją: kunigaikštį Gediminą, žynį Lizdeiką, carą, Staliną, Hitlerį, žydų berniuką Romeną (rašytojas Romainas Gary – red. pastaba), Vilniuje ieškantį savo artimųjų, ožkelę, net Napoleono, švedų ar Stalino armijas. „Kuriame gausybę skirtingų personažų, tačiau vaidiname ir patys save“, – sako aktorius Ž. Ramanauskas.

„Tikime, kad spektaklio „Žalia gyva“ kūrybos procesas dar tik įsibėgėja. Viliamės, kad ateityje jis augs, plėsis, pasipildys naujomis įdomiomis istorijomis, galbūt – ir naujais personažais“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

Turą po Vilniją ir Rytų Lietuvą parėmus Lietuvos kultūros tarybai ir LR kultūros ministerijai, spektaklis vaikams „Žalia gyva“ vaidinamas už simbolinę kainą. Tuo džiaugiasi kultūros centrų, bibliotekų, muziejų darbuotojai, mokytojai bei tėvai. Be to, tai suteikia galimybę šį geriausiu pripažintą spektaklį išvysti didesniam skaičiui vaikų ir paskleisti „Žalia gyva“ dvasią dar plačiau.

DĖMESIO!!! Keliaudami po Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos kaimus bei miestelius, spektaklio kūrėjai ragina mažuosius žiūrovus dalyvauti vaikų kūrybos konkurse. Vaikai raginami sukurti piešinį, eilėraštį, dainą, šokį, keramikos dirbinį ar pan. Lietuvos istorijos tema ir atsiųsti darbelio nuotrauką, tekstą ar vaizdo įrašą adresu info@teatriukas.lt. Kūrybiškiausių, originaliausių darbelių autorių laukia daugybė puikių prizų. Kiti konkurso dalyviai gaus atminimo dovanėles.

Nuotraukos iš “Teatriuko” archyvo.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, aktorė, mob. +370 686 04 303, el. paštas info@teatriukas.lt.

Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.
Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.

 

 

Per sunki kalbos dovana

Pirmoji

Per sunki kalbos dovana

Neringa Dangvydė

Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.

Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).

Kalbejimas

O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.

Paskutinioji

IMG_6929

Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..

Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…

Paskutinioji_2

Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures

[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.