Category Archives: Apie teatrą

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Begaso-prizas

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Spalio 19 d. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniaus lenkų kultūros namuose organizuoja VII tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti.

Visuomeninė organizacija LŽNS jungia organizacijas, dirbančias neįgalių žmonių integracijos srityje. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“

Nuolat festivalyje dalyvaujantis molėtiškis poetas Robertas Pikčiūnas sako: „Festivalis – puiki galimybė parodyti bendros kūrybos vaisius ir pamatyti bei įvertinti bičiulių iš visos Lietuvos darbus.“ O kaunietė, judesio teatro atstovė Ernesta Žemaitytė džiaugiasi gerėjančia sveikata: „Šiame festivalyje dalyvauju daug metų. Laimėjome ne vieną „Begasą“. Pirmasis laimėtas dar man sunkiai judant vežimėlyje, dabar žengiu į sceną savo kojomis.“

Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 10 teatrų

Atidarant festivalį jo dalyvius žada pasveikinti LR  socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, LŽNS prezidentė R. Kavaliauskaitė ir lenkų neįgaliųjų asociacijos ,,LitPolinva“ pirmininkas Gžegožas Saksonas. Renginį ves LŽNS muzikinio teatro trupės ,,Impulsas“ atlikėjai ir aktorė Saulė Degutytė.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas. Džiaugiamės, kad šiemet pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšius ir su Latvijos teatru.“

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, aktoriai Rasa Kulytė – Polini ir Saulius Čėpla, teatro apžvalgininkas Ridas Viskaukas) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiai įteiks didįjį „Begasą“.

Tradiciškai festivalyje išsiskiria judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Parduotas brolis“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – judesio miniatiūrą ,,Vanduo – tai gyvybė“ (rež. Titas Varnas), o Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – fantaziją Vincento van Gogo paveikslų temomis ,,Mergina baltume“ (rež. Virginijus Bortkevičius)..

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Plungės viltis“ teatro grupės „Kaukė“ vaidinimas ,,Baba ir brolis“ (vadovė Romualda Šimkuvienė), Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupės „Molėtuvka“ vaidinimas ,,Noriu į Molėtuvką“ (vadovas Pranas Pliuška), Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupės ,,Palėpė“ pasaka ,,Amatą mokėsi – išsigelbėsi“ (vadovės Marcelė Danutė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Kai kurie teatrai kūrybinės atramos ieško lietuvių literatūroje. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo grupė ,,Lyra“ žiūrovams pasiūlys trumpas istorijas pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą ,,Apie daiktus“ (vadovai Darius Rakauskas ir Stanislovas Karalius), Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė – inscenizaciją pagal Petro Cvirkos apsakymą ,,Kurpės“ „Tarnaitės Domicelės gyvenimo istorija“ (vadovas Sigitas Paliulis), Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija ,,Arka“ – spektaklį ,,Barbora pasiskubino“ (pagal Liudvikos Didžiulienės – Žmonos kūrinį; vadovė Rima Žostautienė).

Festivalyje pirmą kartą dalyvaus svečiai iš Latvijos pozityvių žmonių teatras ,,Be sienų“ suvaidins jausmingą spektaklį ,,Kitoks iš Noterdamo“  (vadovė Zanda Vitola).

Įėjimas į renginį – laisvas. Kultūrinę iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

 

LŽNS informacija

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Rezekn
Rezeknės teatro “Pupos”

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Gintarė Adomaitytė

Jonavą pažinojau menkai. Tik iš Grigorijaus Kanovičiaus knygų, tik iš Raimundo Samulevičiaus kūrybos atšvaitų. Būtent šiam rašytojui ir skirti tradiciniai, tarptautiniai (vyksta kas dveji metai) ,,Aido“ forumai.

Rūke… Amžiname rūke… Rašytojas iš rūko, iš ūkanų… Taip apibūdinome Raimundą Samulevičių mudu – šio teksto autorė rašytoja Gintarė Adomaityė ir šokio istorikas, svetainės www. menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius, išvykdami į Jonavą.

Pasakodama apie teatrų forumą  ,,Aidas“, privalau persiplėšti ‒ ir tekstą plėšti ‒ bent jau į tris dalis.

Pirmoji dalis: pagaliau pamačiau tą namą, kuriame vaikystėje gyveno mįslingas Lietuvos rašytojas – dramaturgas, novelistas Raimundas Samulevičius. Ir ne tik jis… Jo mama – pūkuotų džiugenų kūrėja, odininkė Stasė Samulevičienė, jo dėdė – žymusis tapytojas Antanas Samuolis.

Pamačiau tą svarbią Lietuvai vietą ne vien aš – ir kiti festivalio dalyviai, atvykę iš Charkovo (Ukraina), Rezeknės ( Latvija, Latgalija), Punsko (Lenkija, jos lietuviškoji dzūkiška  žemė).

Antroji dalis: Jonavos savivaldybė nutarė savojo teatro veiklą nutraukti.

Trečioji: Jonavos teatras vis dėlto surengė tradicinį forumą ,,Aidas“. Tryliktąjį…

"Aido" spektaklių aptarimas
“Aido” spektaklių aptarimas

Nuo šios dalies, nuo ,,Aido“ forumo, jo spektaklių bei pamokų, savo pasakojimą ir pradėsiu.

Tryliktajame forume mudu, MENO BANGŲ atstovai, dalyvavome dviejose teatro pamokose. Pirmąją stebėjome – ją vedė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro mokytojas Andrius Kurienius, antrąją, ir mus įtraukusią, Klaipėdos universiteto teatro katedros lektorė  Justina Jukonytė.

Bendrumas. Kolegiškumas. Partnerystė. Žaismė. Štai žodžiai, ir ne tik  žodžiai – būsenos – kurias iš tų pamokų išsinešėme. Galima klysti. Galima sutrikti. Galima nespėti. Niekas su niekuo nelenktyniauja.  Nelyderiauja. Visi žaidžia, arba – nelyg žaidžia, bet taip rimtai…Taip saugiai: nė vienas nepažemintas, nepaniekintas keliauja savųjų atradimų link.

Skėčiai – begalė juodų ir baltų skėčių – buvo įtekti ,,Aido“ festivalio dalyviams. Kaip simbolis: gynyba, taika, tolerancija, saugumas. Arba kaip naudingas daiktas, vertinga dovana: rugsėjo pabaiga, jei pamenate, dovanojo viską: ir saulę, ir lietų, ir ūkanas, ir vėjus.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje matėme jos ugdytinius. Tai smagus ir narsus  jaunuomenės vaidinimas, tai Vytauto V. Lansbergio ,,Uodų pasakų“ itin laisvos interpretacijos (režisierė Živilė Martinaitienė). Salė plyšo nuo juoko. Ar galiu su salės juoku, pritarimu, pripažinimu diskutuoti?

Diskutuoti galiu nebent pati su savimi: kas man atrodo banaloka, kitiems – romantiška, kas man liūdnoka – kitiems smagu.

Ei, Adomaityte, sakau sau – įsijausk, džiūgauk, toleruok…

Ir toleruoju beveik viską.

Kartu su vaikais džiūgauju, šūkauju, dalyvauju Utenos kultūros centro lėlių teatro ,,Zuikis puikis“ vaidinime. Reginos Katinaitės-Lumpickienės ,,Pasakų vežėčios“ veža kiekvieną, kas tik moka įsijausti į senąsias pasakas, kam patinka tarmės (vaidinama aukštaitiškai), kas nesibaimina (nemenkina) lėlių pasaulio.

Utenos "Zuikio Puikio" teatro "Pasakų vežėčios".
Utenos “Zuikio Puikio” teatro “Pasakų vežėčios”.

Kojos kilnojasi Birštono Vienkiemio teatro Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje ,,Kuprotas oželis“ – bent jau manosios tai tikrai trypinėjo, mat nuo seno esu polkos gerbėja. Polkų ir polkučių, liaudies dainų, skrabalų muzikos buvo iki soties. Režisierė Beata Klimavičienė į visumą sujungė ir komediją, ir dainas, ir šokį. Ne tik. Svarbu minėti kitą jungtį: ,,Kuprotame oželyje“ darniai linksminasi ir mus linksmina kelios kartos. Jauniausieji Vienkiemio teatro atstovai forume dalyvavo nuo pirmos iki paskutinės dienos: uoliai lankė teatro pamokas, spektaklius, smalsiai klausėsi jų aptarimų.

Birštono "Vienkiemio" teatro "Kuprotas oželis"
Birštono “Vienkiemio” teatro “Kuprotas oželis”

O tuose aptarimuose temperamentu, žiniomis, dėmesiu mėgėjams ir jų menui tryško ekspertės:  Vitalija Truskauskaitė (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja), Irena Maciulevičienė (Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovė). Buvo išklausyta ir mudviejų, MENO BANGŲ atstovų, nuomonė.

Forumo rengėjai svetainei www.menobangos.lt dėmesio skyrė daug: Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje Ramūno Čičelio klausinėjami pasakojome apie tai, kaip sekasi mums banguoti Ignalinos krašte.

Charkovo miesto profesionalai rodė buitinę Annos Jablonskajos pjesę ,,Gal ir apie“. Rodė, beje, ne Jonavoje, o netoliese esančioje Ukmergėje: jos kultūros centras labiau atitinka iš Ukrainos atvykusių aktorių galimybes, režisūrinį ir scenografinį sumanymą.

Ką matėme, mes, festivalio dalyviai, paskui Charkovo aktorius į Ukmergę nukeliavę?

Scenoje matėme trūks plyš trokštančią ištekėti ir pagimdyti vaiką siuvėjėlę, regėjome pažinčių skelbimų dramą – gal farsą, gal tragiką.

Pjesė gera, beveik nuostabi. Bėda kita. Mes, žiūrovai, esame švelniai, mandagiai abejingi ir Charkovui, ir jo parkams bei apleistiems fontanams, ir to miesto pagyvenusių žmonių dramoms, šiek tiek infantiliai, šiek tiek vulgarokai mums aktorių persakytoms.

Bet… Mes, žiūrovai, niekada neliksime abejingi šimtus kartų  matytai komedijai – Antano Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerikai pirtyje“. Ją Juškonių kaimo kultūros centre rodo Kelmės mažasis teatras.

Kelmės "Mažojo teatro" "Amerika pirtyje"
Kelmės “Mažojo teatro” “Amerika pirtyje”

Dabar aš, rašytoja, privalau garsiai šūktelti: Lietuva, ar girdi, ar žinai?!

Kelmė turi – garbė ir šlovė jai!!! – savo profesionalų teatrą. Jame, režisieriaus Algimanto Armono vadovaujami, vaidina ne tik vyresnio amžiaus artistai. Jauni, smarkūs, tikrai profesionalūs aktoriai smagiai sukūrė (užkūrė) tą pirtį: neperspaudė, nepertempė, gal tik lengvai ir švelniai ironizavo visa tai, kas iki kaulų ir raumenų, o dar ir sielos gelmių, mums, lietuviams, pažįstama.

Juškonių kultūros centre, jo salėje, privalėjau suvokti: ne tik A. Keturakio ,,Amerika pirtyje“ teatro mėgėjams yra pažįstama, įsimintina, atmenama. Jau ir XXI amžiaus kūrinys ‒ Daivos Čepauskaitės ,,Pupos“ ‒ tampa teatro mėgėjų, vaidintotojų klasika.

Aš tai tik vieną kartą jas girdėjau, tas ,,Pupas”, tik  per radiją… Kai visą ilgoką tekstą sąžiningai, jautriai, ištarė du teatro patriarchai ‒ Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius.

Ką galiu pasakyti? Tobula.

Svarbūs man šaltiniai liudija, kad Jonavos teatras ne prasčiau nei radijas ją, tą pjesę, atkūrė. Vitalija Truskauskaitė priminė: o juk būta ir Jūratės Pauliukaitės interpretacijos ‒ ,,Pupos“ jos valia tapo tragedija.

Latvijos Rezeknės teatras pasirinko visai kitą ,,Pupų“ traktuotę: nelyg operetinę ar miuziklinę,  persmelktą Elvio Preslio saldžiąja muzika. Galima, tikrai galima į ,,Pupas “ žvelgti ir taip. Manote, kad vaidinta latviškai? Anaiptol. Pjesė buvo vaidinta latgališkai. O Latgalija tai juk išskirtinė, ambicinga, katalikiška, savo spaudos prie caro neturėjusi Latvijos dalis…

Nuo Latgalijos pats laikas eiti į kitą (ne)atrastą  žemę – Punską.

Jo aktoriai nuoširdžiai atsivėrė, rodydami mums Vytauto V. Landsbergio dramą  ,,Vilis“. Niekada nebuvau nei Vilio Orvydo pasaulio garbintoja, nei dramaturgo V.V. L. išpažintoja. Tikrai nesu žmogus, kuris minėtų asmenų pasauliui meldžiasi.

Punsko "auroros" teatro "Vilis"
Punsko “auroros” teatro “Vilis”

Štai keistenybė: pjesę ,,Vilis“ mačiau tik du kartus. Pirmąjį, šio amžiaus pradžioje ‒ ,,Lėlės“ teatre (nebuvo jokių lėlių, tai buvo skirta  suaugusiesiems), antrą dabar, Jonavos rajono Juškonių kultūros centre.

Traukia mane tas vaidinimas – apie atskirties, paraščių žmogų. Punsko ,,Auroros“ teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė savuosius aktorius įklampino (įlaipino, įlaimino) į ne tokių jau senų laikų Lietuvos gyvenseną – kiek romantišką, tiek kraupią.

O jau dabar nuo Vilio Orvydo pakraščių keliausime tolyn – pas Čiurlionį ir Vydūną.

Jei jau parašiau tas dvi skambias pavardes, tai privalau prisipažinti: esu absoliuti čiurlioninkė ir labai prasta vydūnininkė. Štai kodėl sunerimusi ėjau į bene svarbiausią ,,Aido“ įvykį – į Jonavos teatro spektalį ,,Eik!“ (tekstą kūrė, režisavo Jonas Andriulevičius).

Taip…  Vėlių suolelį galima traktuoti ir taip, kaip elgiasi Jonas Andriulevičius… Kas paneigs, kad tiedu keisčiausio pasaulio žmonės, mūsų tautos savasties kūrėjai ‒ Čiurlionis ir Vydūnas ‒ ir susitiko, ir susitarė, ir išsipasakojo… Nelyg būta, nelyg sapnuota, nelyg svajota.

Svarbu minėti patalpas, kuriose vyko spektaklis: abu herojai, Čiurlionis ir Vydūnas, režisieriaus valia (ir klebonui leidus) susitiko slogiuose (man), bet savaip talpiuose, svetinguose Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Jonavos teatro "Eik"
Jonavos teatro “Eik”

Labai gaila, kad svarbūs darbai ir reikalai privertė iš forumo išvykti kiek anksčiau: galiu tik minėti, kad tuose pačiuose požemiuose rodytas ir Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro Karolio Voitylos ,,Jobas“.

Bet svarbiausia, svarbiausia…

Jonavos politikai savo – savo! – miesto teatro veiklą linkę nutraukti: liepia jam tapti šiokiu tokiu būreliu prie Kultūros centro. Merdinti, krizės kankinama, prieštarose skendinti partija smaugia ne tik save – ji smaugia niekuo dėtus žmones, ,,kaltus“ tik tuo, kad ieško saviraiškos ir ją randa.

Pasak ,,Jonavos garso“ laikraščio, auditas Jonavos teatrui rimtų priekaištų nerado. Tas įdomus  laikraštis mini ir kitus skaičius: vandens fiestai, vykusiai tik vieną trumpą vasaros vakarą, išleista net  50 000 eurų. Teatro metų biudžetas tėra 70 000 eurų.

www.menobangos.lt  savo skaitytojų klausia: jei Jūs būtumėte miesto merė ar meras, ką pasirinktumėte – esate ta ar tas, kuris trisdešimties metų teatrą, daugybės premijų laureatą, naikina? Gal esate asmenybė: teatrui netrukdote? Beje, esama ir trečio kelio: padėti Jonavos teatralams įveikti kelis žingsnius ir įgyti profesionalaus teatro statusą.

 

 

 

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

Jonavos teatro jaunimas
Jonavos teatro jaunimas

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

„Jonava, turėdama tokį festivalį kaip „Aidas“, tapo Lietuvos mėgėjų teatrų centru“ (Klaipėdos Universiteto docentas Gediminas Šimkus)

„Aidas“ – vienintelis festivalis Lietuvoje, skirtas kraštiečio dramaturgo Raimundo Samulevičiaus atminimui, jo kūrybos populiarinimui, tuo pačiu – lietuviškosios dramaturgijos propagavimui.  1993 m. režisieriaus Jono Andriulevičiaus inicijuotas ir kas dveji metai Jonavos savivaldybės teatro jėgomis organizuojamas „Aidas“ sparčiai peraugo vietinio renginio ribas: dėl plačios edukacinės veiklos forumu vadinamas renginys pritraukia ne tik geriausius Lietuvos mėgėjų teatrus, bet ir bendraminčius iš kitų kraštų, užsienio šalių. Tai svarbus suvažiavimas Lietuvos ir užsienio mėgėjų teatro dalyviams, kuriame vyksta keitimasis patirtimi, aktyvus mokymasis, socialinis bendravimas. Jis įtrauktas į pasaulinės mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA renginių planą kaip atitinkantis tarptautiniams renginiams keliamus reikalavimus, pripažintas ir respublikiniu mastu: LR Kultūros ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-687 forumas „Aidas“ patvirtintas prioritetiniu mėgėjų meno 2015‒2017 m. renginiu.

Iki šiemetinio, XIII-ojo „Aido“, Jonavos krašto gyventojams ir svečiams parodyti 74 Lietuvos teatrų spektakliai bei 26 užsienio kolektyvų darbai iš Ispanijos, Danijos, Latvijos, Rusijos, Islandijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, JAV, Slovakijos, Azerbaidžano ir kt. (išsamias visų „Aido“ forumų programas galima rasti www.jonavosteatras.lt/projektai/Aidas).

Jonavos rajono savivaldybės teatro organizuojamas „Aidas“ garsėja ne vien stipriais ir savitais pasaulinio garso spektakliais, bet ir plačia edukacine programa, skatinančia intelektinės ir kūrybinės raiškos potencialą, ugdančia novatoriškumą ir plečiančia akiratį. Kolektyvai į „Aidą“ mielai vyksta ne tik vaidinti: forumo metu profesionaliai aptariami spektakliai, dalyvaujant ekspertams KU dėstytojui doc. G. Šimkui, KU režisūros katedros vedėjai dr. doc. D. Vaigauskaitei, LLKC teatro poskyrio vadovei I. Maciulevičienei, VDU dėstytojai teatrologei V. Truskauskaitei, Allai Zorinai (Rusija) ir kt.; kūrybines laboratorijas vedė garsūs teatro meno autoritetai J. Vaitkus, G. Padegimas, V. Bagdonas, V. Masalskis, Rusijos teatro akademijos docentai O. Snopkovas, O. Volyncevas, režisierius Lazlo Lukascius iš Vengrijos. Per „Aido“ dienas Jonavoje Lietuvos mėgėjų teatro bendruomenei sudaroma galimybė dalyvauti seminaruose-praktikumuose: virš 350 dalyvių jau gavo Jonavos suaugusiųjų švietimo centro kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus, klausytasi įžymių lektorių, kritikų, vyko susitikimai su dramaturgais ir jų kūrybos nagrinėtojais K. Urba, N. Indriūnaite, E. Ignatavičium ir kt. Nuo 2001 m. organizuojant forumo edukacines programas bendradarbiaujama su Klaipėdos  ir Vytauto Didžiojo universitetais.

Už visos šios statistikos slepiasi ilgas, nuoseklus ir įtemptas viso Jonavos teatro kolektyvo darbas. „Aidui“ ir „Aide“ atsidavę dirba visi teatro aktoriai, siekdami  sukurti šiltą, šeimynišką, svetingą, draugišką ir jaukią atmosferą. „Jūs kuriate teatrinio bendravimo erdvę, kuri jungia, o ne skiria žmones. Taip suprantu teatro paskirtį“ – padėkos laiške „Aido‘‘ forumo organizatoriams rašė teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.
Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.

XIII TARPTAUTINIS TEATRŲ FORUMAS „AIDAS 2017“ RUGSĖJO 20-23 DIENOMIS (PROGRAMA)

Rugsėjo 20 d. 18.00 Jonavos sporto arenoje (trečiadienis) Tarptautinio teatrų forumo „Aidas 2017“ atidarymas.

Rugsėjo 21 d. 16.00 Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje (ketvirtadienis) Jonavos rajono savivaldybės teatro jaunimo grupė ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai. V. V. Landsbergis „Uodų pasakos“, rež. Živilė Martinaitienė.

Įėjimas nemokamas.

18.00 Ukmergės kultūros centre Charkovo teatras „Publicistas“ (Ukraina). A. Jablonskaja „Gal ir apie“ (rusų kalba), rež. Ana Oniščenko ir Konstantinas Vasiukovas.

Bilieto kaina 4,35 Eur. Bilietai parduodami Ukmergės kultūros centro kasoje, tel. (8 646) 90230, darbo laikas II-V 15.00-19.00.

Rugsėjo 22 d. 11.00 Jonavos kultūros centro mažojoje salėje (penktadienis) ir 13.00 Utenos kultūros centro lėlių teatras „Zuikis Puikis“. R. Katinaitė-Lumpickienė „Pasakų vežėčios“, rež. Janina Baldauskienė.

Bilieto kaina 2,90 Eur. Bilietų užsakymas ir informacija tel. (8 349) 62085 arba el. paštu.

16.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios požemyje Jonavos rajono savivaldybės teatras. J. Andriulevičius „Eik!“, rež. JonasAndriulevičius.

Įėjimas su kvietimais, kreiptis tel. (8 670) 85505.

18.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre Kelmės mažasis teatras. Keturakis ,,Amerika pirtyje“, rež. Algimantas Armonas.

Įėjimas nemokamas.

20.00 Punsko teatras „Aurora“ (Lenkija). V. V. Landsbergis „Vilis“, rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Įėjimas nemokamas.

Rugsėjo 23 d. 13.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre (šeštadienis) Rezeknės teatras (Latvija). D. Čepauskaitė „Pupos“, rež. Mara Zalaiskalns.

Įėjimas nemokamas.

16.00 Jonavos sporto arenoje Birštono Vienkiemio teatras. S. Kymantaitė-Čiurlionienė „Kuprotas oželis“, rež. Beata Klimavičienė.

Įėjimas nemokamas.

19.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras. K. Voityla „Jobas“ (Senojo Testamento drama), rež. Airida Lementauskienė.

Įėjimas nemokamas.

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

"Rūke"
“Rūke”

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.

Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.

Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?

Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.

Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..

Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.

Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.

Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?

Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.

Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?

Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.

O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?

Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.

Su „House of  PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.

Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.

Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.

"Rūke"
“Rūke”

 

Neringa Dangvydė. Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Spektaklis "Komedija". Visos nuotraukos - Tito Burinsko, iš teatro "Mi" archyvo.
Spektaklis “Komedija”. Visos nuotraukos – Tito Burinsko, iš teatro “Mi” archyvo.

Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Neringa Dangvydė

Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.

Komedija-13

Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:

„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒

Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V

  1. Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]

Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.

Komedija-10

Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas.  „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.

Komedija-15

Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..

Komedija-11

Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.

„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.        

Komedija-18        

Komedija-26                  

[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

arbatinukai_foto

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

 Tarpušvenčiu, gruodžio 27 d., 10 val. ryto, teatras vaikams „Teatriukas“ pačius mažiausius žiūrovus, kūdikius nuo 0 iki 11 mėn., kartu su tėveliais pakvies į spektaklį „Arbatinukai“. Pristatydama šį savo darbą žiūrovams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi šeimos, gimus kūdikiui, su kokiais sunkumais jos susiduria. Tikima, kad teatras – tinkama vieta apie tai diskutuoti, nes galbūt būtent čia, pažvelgus į situaciją iš šalies – iš žiūrovo pusės, – gims patys tinkamiausi ir racionaliausi sprendimai, kaip spręsti iškilusias problemas. O galbūt tai bus vieta, kurioje tėveliai tiesiog pasijus geriau, būdami kartu, jausdami, kad nėra vieninteliai, kuriuos užklupo ne tik tėvystės džiaugsmai, bet ir rūpesčiai.

Vaidinimas turės dvi versijas: lietuvišką ir anglišką, skirtą mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių bendruomenei. Spektaklio režisierė – Karolina Žernytė, daugeliui žinoma kaip pojūčių teatro Lietuvoje siela. Dramaturgė – Sarah Fitzgibbon iš Airijos. Spektaklyje vaidina aktorės Dalia Mikoliūnaitė (lietuviška versija), Cliodhna Noonan (angliška versija), taip pat Raminta Šniaukštaitė. Scenografas – Žilvinas Ramanauskas. Spektaklio sukūrimą iš dalies parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Airijos ambasada Lietuvoje.

Apie spektaklį pasakoja režisierė Karolina Žernytė, aktorės Dalia Mikoliūnaitė ir Cliodhna Noonan, dramaturgė Sarah Fitzgibbon.

*

Kaip kilo mintis sukurti spektaklį kūdikiams iki 11 mėn., ir kodėl būtent toks amžiaus tarpsnis pasirinktas?

Cliodhna Noonan: Iš tiesų tai – ne tik spektaklis, bet ir savotiška maitinančių mamų palaikymo programa, nes tėveliai, ypač maitinančios mamos, neretai jaučiasi izuoliuotos, atitrūkusios nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo. O taip dažnai yra dėl to, kad trūksta vietų, renginių, kur jos galėtų nueiti kartu su vaikais. Kviečiame tėvelius su kūdikiais iki 11 mėn. todėl, kad tokio amžiaus vaikai dar nevaikšto, todėl tiesiog bus patogiau sėdėti „Teatriuko“ patalpose ir stebėti spektaklį. Vaikštantys, ropojantys vaikai reikalauja kitokių teatrinių priemonių, sprendimų.

Sarah Fitzgibbon: Jungtinėje Karalystėje esama teatrų, kurie rengia specialius dieninius seansus, skirtus būtent tėvams, auginantiems mažus vaikus, maitinančioms mamos. Manau, kad mažus vaikus auginančioms šeimoms labai svarbu neužsidaryti namuose, bendrauti, jaustis reikalingoms – juk šis gyvenimo etapas nesitęs amžinai, ir tėvai grįš prie darbų, įprastų reikalų.

Dalia Mikoliūnaitė: „Teatriukas“ jau ne pirmus metus rengia užsiėmimus, skirtus kūdikiams: 2015 m. vyko „Acting Up“ (Airija) užsiėmimai „Vintage Voices“, taip pat spektaklis „Silver Tree“ su aktore Cliodhna Noonan 0–3 metų amžiaus vaikams. Šie užsiėmimai turėjo didžiulį pasisekimą, susiformavo grupelė iš skirtingų šalių į Lietuvą atvykusių žmonių, šiuo metu gyvenančių mūsų šalyje, kurie noriai lankė užsiėmimus su vaikais. Po pasirodymų gerdavome kartu arbatą, bendraudavome. Tai ir pastūmėjo sukurti naują spektaklį, pavadinimu „Arbatinukai“.

Vis dėlto „Arbatinukai“ – ne tik apie arbatos gėrimą? O gal – visai ne apie tai? Kaip gimė pati spektaklio istorija?

Cliodhna Noonan: Kai dar gyvenome Airijoje, ir vaikai buvo visai maži, jų močiutė turėjo tokį didelį geltoną žaislinį arbatinį, į kurį būdavo labai patogu sudėti mažesnius žaisliukus, šiaip visokias smulkmenas. Vaikai mėgo su juo žaisti. Močiutė išlaikė, išsaugojo tą seną arbatinį daugybę metų. Jis ir dabar atrodo lyg naujas. Atvykus į Lietuvą ir susipažinus su „Teatriuko“ aktoriais, užsukau į jų teatro patalpas… ir apstulbau – čia stovėjo lygiai toks pat geltonas arbatinis, kokį metų metus vaikams saugojo močiutė Airijoje. Tada gimė nuostabi mintis – kad šie arbatinukai – lietuviškasis ir airiškasis – turi, tiesiog privalo, susitikti. Na ir štai – ėmėme kurti istoriją, kuri vėliau tapo naujojo spektaklio ašimi. Čia mums labai padėjo dramaturgė Sarah Fitzgibbon, kuri pagelbėjo istorijas suverti ant vieno siūlo – sukurti vientisą pasakojimą.

Sarah Fitzgibbon: Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, arbatos gėrimas yra labai svarbus. Gerdami arbatą, mes bendraujame, atsiveriame, dalijamės patirtimi, džiaugsmais ir vargais, kasdieniais potyriais, rūpesčiais. Airijoje aš daugiausia dirbu su paaugliais, su jais mes taip pat geriame arbatą ir tokiu būdu aptariame svarbiausius, labiausiai rūpimus dalykus, klausimus. O čia, šiame spektaklyje, kviečiame pasikalbėti apie tai, kas nutinka, kaip pasikeičia mūsų gyvenimas, tapus mama ar tėčiu. Aktorės dalijasi savo pačių tikrai išgyventomis istorijomis, perteikdamos savo, kaip mamų, patirtį. Taigi žiūrovai galės lengvai atpažinti ir save, pažvelgti į mamų kasdienybę tarsi iš šalies, pasijuokti, o gal atvirkščiai – susimąstyti…

Dalia Mikoliūnaitė: Spektaklyje mes ne tik pasakosime savo pačių patirtas istorijas – čia veiks ir dar vienas smagus personažas – Bildukas (aktorė Raminta Šniaukštaitė – K. N.), išgirsite ir lietuvių liaudies sutartinių. Iš tikrųjų, nors spektakliai bus skirti tiek lietuvių, tiek kitakalbių auditorijai, nuostabiausia tai, kad ta motinystės ir tėvystės patirtis yra bendra visiems, visi čia atpažins tai, ką patyrė savo gyvenime, nes, gimus vaikeliui, visų išgyvenimai, rūpesčiai būna panašūs.

Tikriausiai nedažnai tenka kviesti žiūrovus į premjerą 10 val. ryto?

Rež. Karolina Žernytė: Taip, tikrai, 10 val. ryto nėra labai įprastas laikas premjerai, tačiau šiuo atveju mes turime taikytis prie žiūrovų – t. y. kūdikių, kurie tokiu metu paprastai būna budrūs. Vėliau jie apsnūsta, tampa irzlesni, todėl tėvams sunkiau mėgautis vaidinimu. Spektaklio trukmė taip pat – tik 30 minučių, kad vaikučiai ir tėveliai nepavargtų, kad laikas „Teatriuke“ neprailgtų.

Karolina, Jūs daugiausia dirbate su pojūčių teatru? Kaip ši patirtis Jums padeda šiuo metu, kuriant spektaklį kūdikiams?

Karolina Žernytė: Taip, daugiausia dirbu pojūčių, objektų teatro srityje, ir ši patirtis yra neįkainojama, kuriant spektaklį kūdikiams, kurie dar nesuvokia, nesupranta kalbos, o pasaulį daugiausia pažįsta per pojūčius: ragaudami, lytėdami, uosdami, klausydami, žiūrėdami… Objektų teatro patirtis čia taip pat labai pasitarnavo: juk kūdikiai pamažu atranda, išmoksta laikyti daiktus, žaislus, atpažįsta juos, pamažu suvokia jų funkcijas, mėgina juos pritaikyti, žaisti su jais…

Kuriant spektaklį, buvo įdomu tyrinėti ne tik naujagimio, bet ir mamos, ypač pirmą vaiką pagimdžiusios moters, pasaulį. Norėjosi suprasti, kas vyksta jos gyvenime tuo svarbiu metu, kai ji pati tampa sau nebesvarbi, kai pradeda visai kitaip vertinti laiką ir jėgas, kai tarsi pasidalija į kelis asmenis, kad spėtų pasirūpinti ir namais, ir vaiku, ir (retkarčiais) savimi. Pažiūrėjome į šiuos rimtus pokyčius su šypsena, norėdamos padrąsinti savo būsimus žiūrovus jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

Ar po spektaklio tradiciškai pakviesite žiūrovus pasimėgauti puodeliu karštos arbatos?

Dalia Mikoliūnaitė: Po spektaklio vaišinsimės mūsų rėmėjos – UAB „Nukas“ – dovanotomis ekologiškomis, specialiai kūdikiams ir maitinančioms mamoms pritaikytomis arbatėlėmis bei vandeniu.

Kur ir kada bus rodomas spektaklis „Arbatinukai“? Ar būtina registracija?

Spektaklis „Arbatinukai“ gruodžio 27 d., 10 val., bus rodomas „Teatriuke“, adresu Aukštaičių g. 6, Vilnius (Paupys). Registracija būtina, nes vietų skaičius ribotas! Registruotis galima telefonu 8 686 04 303 bei el. paštu info@teatriukas.lt.

Spektaklis taip pat bus rodomas sausio 27 d., 10  val., Small Size (Europos teatrų ir kūrybinių iniciatyvų tinklas patiems mažiausiems) dienų programoje, šalia kitų penkiasdešimties dalyvaujančių šalių pasirodymų.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, tel. 8 686 04 303, el. p. info@teatriukas.lt

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

Pegasiukas
Pegasiukas

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

 Šį rudenį Varėnoje vykusiame VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jau bene dvidešimt metų gyvuojančio ir kuriančio teatro vaikams „Teatriukas“ spektaklis „Žalia gyva“ buvo pripažintas geriausiu spektakliu vaikams. Šį pusmetį „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas – su šiuo spektakliu keliauja pas Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos vaikus. Jau spėta aplankyti Šalčininkų, Poškonių, Dieveniškių, Jašiūnų, Varėnos, Nemenčinės, Giedraičių, Pabradės, Utenos, Visagino, Aleksandravėlės, Rokiškio, Zarasų mažuosius žiūrovus. Artimiausiu metu dar planuojama pasiekti Švenčionių ir Švenčionėlių mokyklas.

Spektaklis „Žalia gyva“ skirtas 5–12 metų vaikams. Jis sukurtas pagal smagų vaikišką žaidimą. Čia pasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šių dienų. Šiuo spektakliu jo kūrėjai stengiasi perduoti  žinią, jog nuo senų senovės mūsų krašte draugiškai sugyveno įvairių tautybių žmonės: jie čia dirbo, kūrė ir laikė Lietuvą savo gimtąja šalimi, nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, puoselėjo nevienodas tradicijas. „Manau, kad labai svarbu spektaklį „Žalia gyva“ parodyti Rytų Lietuvos ir Vilnijos vaikams, nes šiuose regionuose yra daug lenkiškai, rusiškai kalbančių šeimų, tačiau vaikai lanko mokyklas Lietuvoje ir mokosi Lietuvos istorijos. Šis spektaklis – tarsi trumpa, žaisminga ir įdomi istorijos pamoka, kurios metu vaikai supranta, kad nuo seno Lietuva yra daugiakultūrė šalis. Ir šiandien tiek maži, tiek dideli turime būti tolerantiški, draugiški ir mylėti savo šalį“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

img_1927

Spektaklio režisierė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė Agnė Sunklodaitė, scenografijos ir kostiumų autorė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė dailininkė Giedrė Brazytė, muzikos konsultantas – kompozitorius ir muzikantas Gediminas Žilys. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas. Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pasak režisierės A. Sunklodaitės, spektaklis yra apie atmintį, kuri mumyse gyva ir žaliuojanti. „Atmintis apie Vilnių mums, kaip ir kiekvienam lietuviui, labai svarbi. Norime, kad vaikai suprastų, jog praeitis kuria dabartį, nulemia ateitį. Būtina pažinti savo šaknis, žinoti savo istoriją, nes tik taip mes pažįstame save. Siekiame parodyti vaikams, kad labai svarbu viskas, kas susiję ne tik su šalies, miesto, bet ir su šeimos istorija, todėl nereikia praleisti pro ausis to, ką pasakoja močiutė, senelis… Atmintį privalai turėti, nešiotis su savimi kaip brangų, gyvą daiktą ir būtinai turi ją saugoti“, – įsitikinusi režisierė.

zalia-gyva_1

Spektaklio veiksmas vyksta Vilniuje įvairiais laikotarpiais. Atspirties taškas – legenda apie Vilniaus įkūrimą – Gedimino sapnas. Tačiau, kuriant spektaklio scenarijų, norėta remtis ne tik istoriniais šaltiniais, juose aptiktais įdomiais faktais, bet ir papasakoti tikras istorijas, todėl ypač svarbi buvo dokumentinė medžiaga apie Vilnių. Vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse.

Aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas spektaklyje įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą Vilniaus istoriją: kunigaikštį Gediminą, žynį Lizdeiką, carą, Staliną, Hitlerį, žydų berniuką Romeną (rašytojas Romainas Gary – red. pastaba), Vilniuje ieškantį savo artimųjų, ožkelę, net Napoleono, švedų ar Stalino armijas. „Kuriame gausybę skirtingų personažų, tačiau vaidiname ir patys save“, – sako aktorius Ž. Ramanauskas.

„Tikime, kad spektaklio „Žalia gyva“ kūrybos procesas dar tik įsibėgėja. Viliamės, kad ateityje jis augs, plėsis, pasipildys naujomis įdomiomis istorijomis, galbūt – ir naujais personažais“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

Turą po Vilniją ir Rytų Lietuvą parėmus Lietuvos kultūros tarybai ir LR kultūros ministerijai, spektaklis vaikams „Žalia gyva“ vaidinamas už simbolinę kainą. Tuo džiaugiasi kultūros centrų, bibliotekų, muziejų darbuotojai, mokytojai bei tėvai. Be to, tai suteikia galimybę šį geriausiu pripažintą spektaklį išvysti didesniam skaičiui vaikų ir paskleisti „Žalia gyva“ dvasią dar plačiau.

DĖMESIO!!! Keliaudami po Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos kaimus bei miestelius, spektaklio kūrėjai ragina mažuosius žiūrovus dalyvauti vaikų kūrybos konkurse. Vaikai raginami sukurti piešinį, eilėraštį, dainą, šokį, keramikos dirbinį ar pan. Lietuvos istorijos tema ir atsiųsti darbelio nuotrauką, tekstą ar vaizdo įrašą adresu info@teatriukas.lt. Kūrybiškiausių, originaliausių darbelių autorių laukia daugybė puikių prizų. Kiti konkurso dalyviai gaus atminimo dovanėles.

Nuotraukos iš “Teatriuko” archyvo.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, aktorė, mob. +370 686 04 303, el. paštas info@teatriukas.lt.

Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.
Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.

 

 

Per sunki kalbos dovana

Pirmoji

Per sunki kalbos dovana

Neringa Dangvydė

Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.

Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).

Kalbejimas

O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.

Paskutinioji

IMG_6929

Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..

Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…

Paskutinioji_2

Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures

[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

A. Rubinovas spektaklyje Koba.
A. Rubinovas spektaklyje Koba.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…

1956-aisiais gimei Vilniuje…

Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.

Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…

Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.

Džošua Enderbis - Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray'aus Bradbury'io apsakymus)
Džošua Enderbis – Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray’aus Bradbury’io apsakymus)

Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?

Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.

Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?

Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…

Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.

Blezas d' Ambrije - Claude'o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite
Blezas d’ Ambrije – Claude’o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite

Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…

Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?

Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?

Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“

Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…

Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris
Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris

Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?

Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.

Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.

Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…

Po metų – Maskva?

Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.

Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje
Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje

Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.

Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.

Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.

Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.

Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas
Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas

Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?

Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…

Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…

Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas
Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas

Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…

Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!

Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?

Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.

Patarėjas spektaklyje Lisistratė
Patarėjas spektaklyje Lisistratė

Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…

Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…

Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė
Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė

Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!

Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.

Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje
Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje

Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…

Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus,  nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…

Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla
Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla

Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?

Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.

Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes  negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.

Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…

Imperatorius spektaklyje Lakštingala
Imperatorius spektaklyje Lakštingala

Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…

Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis,  Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.

Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.

Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…

Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg  antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…

Dekameronas
Dekameronas

Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?

Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.

Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…

Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.

Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.

Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke
Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke

Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?

Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.

Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…

Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?

Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.

Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…

Beranžė - R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis
Beranžė – R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis

Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.

„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?

Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…

Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.

Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?

Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.

Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…

Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?

Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.

Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.

Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.

Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.

Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.