Category Archives: Apie muziką

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..

Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…

O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.

Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama

O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?

Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…

Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3

Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?

Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiuAš nemoku dainųAš trumpam atėjauAš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.

Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė

Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…

Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…

Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje

O mokytojai kaip?

Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.

O čia labai įdomu…

Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.

Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti

Kiek metų ten dirbote? 

Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.

O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?

Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…

Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“

Jaunystės maksimalizmas?..

Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…

Vis tiek dalelė…

Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.

Vestuvių dieną
Vestuvių dieną

Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.

Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.

O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?

Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…

O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?

Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…

Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje

Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…

Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti  trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…

faksimile

Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?

Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…

Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…

Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.

Aš Anykščiuose
Aš Anykščiuose

Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…

Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.

O koks jūsų santykis su daile?

Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.

Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?

Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?

Su gynyba?

Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…

Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!

Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.

Lumen_fidei

 

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Vyresniųjų  klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė
Vyresniųjų klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Jaunųjų pianistų konkursui Biržų pilyje pasibaigus

2017-ųjų metų pavasarį sukaks 15 metų, kai Biržų vaikų muzikos mokykla pavadinta Vlado Jakubėno vardu.

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai–1976, Čikaga, JAV) – unikalaus talento kompozitorius, muzikologas, pianistas (daugiau informacijos apie jį – Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje: http://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/jakubenas/). Per vardo suteikimo mokyklai iškilmes (2002-aisiais) įvyko įspūdingas minėjimas ir koncertas Kultūros rūmuose. O prieš atidengiant lentą su mokyklos pavadinimu kalbėjo reformatų kunigas Rimas Mikalauskas ir katalikų klebonas Dalius Tubys: abu mokyklos mokytojus ir mokinius kvietė kurti ne vardan savęs, o vardan Jakubėno ir per jį – vardan Dievo.

Galbūt ir šių priesakų laikymasis Mokyklai padeda veržliai organizuoti renginius, bendradarbiauti su tolesnių užsienio šalių ir nuolat – su aplinkinių, Lietuvos bei Latvijos, kraštų pedagogais ir moksleiviais. Štai gegužės viduryje surengtas Tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas įvyko penktą kartą.

„Džiugu, kad šiame istoriniame Šiaurės Lietuvos mieste vyksta toks reiškinys – Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas. Puiku, kad jo dalyviai turi galimybę pajusti šio krašto kompozitoriaus tikrąją muzikinę kalbą, aplenkusią laiką. Kūrybinės brandos jauniesiems atlikėjams ir solidžiai vertinimo komisijai“, – linkėjo buvęs biržietis (dabar vilnietis) Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

„ Penkto Tarptautinio Vlado Jakubėno konkurso dalyviams linkiu daug naujos patirties skambinant šiuolaikinę muziką, atveriančią vartus į mūsų dienų pasaulį. Tikiuosi, kad Vlado Jakubėno ir kitų lietuvių kompozitorių kūryba taps artima ir mėgstama ne tik tų, kurie pasirinks muziko profesionalo kelią, bet ir visų kitų, kuriems muzika liks svarbia ir neatskiriama gyvenimo dalimi. Tegul žydintis gegužės mėnuo Biržų pilyje atneš nepamirštamų ir malonių muzikinių įspūdžių!“ – atminimo albumėlio žodžiais virto šiųmečio konkurso žiuri pirmininko kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio sveikinimas.

Komisijoje bendradarbiavo įvairių konkursų laureatų pedagogai iš Rygos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio. Rungėsi 37 solistai ir 5 ansambliai iš Rygos, Bauskės, Marupės, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Telšių, Zarasų, Ventos. Pabrėžtina, kad konkursantų programose dominavo lietuvių kompozitorių kūriniai.

Konkursas vyksta nepaprastoje istorinėje aplinkoje – didžiulėje renesansinėje Radvilų pilyje su restauruojamais kompleksiniais pastatais, gynybiniais įtvirtinimais (įskaitant kastinį ežerą). ,,Menėje, kur liepsnoja svarbiausios emocijos, ne taip jaučiama ir komisija“, – džiūgauja viena konkurso rengėjų, mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Konkurso prizai ir jų laimėtojai

Biržų vicemerės prizas už geriausią šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius).

Seimo nario prizai. Pagrindiniai prizai:

Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Jauniausiam konkurso dalyviui – Klėja Kašubaitė (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla). Jauniausiam konkurso ansambliui – Dovaldė Šimaitė ir Teresė Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Švietimo skyriaus prizas jauniausiam konkurso dalyviui (solistui, biržiečiui) – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Biržiečių klubo „Krivulė“ prizas, geriausiai pasirodžiusiam biržiečiui – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Vlado Jakubėno dukterėčios Erikos Brooks (JAV) prizai:

Solistai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žygiuojame“ – Vasarė Vaičiulytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už gerą atlikimą – Domas Sargevičius (Pasvalio muzikos mokykla, Austėja Raišytė, Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Rudens ūpas“ – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už gerą atlikimą: Elzė Lipnickaitė ir Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūnas žavisi Vaiva“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Velniuko šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Klaudija Hirzel (Telšių muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Kaimiečių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Pijus Valotka (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Ansambliai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Miško pasakiškų būtybių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūno dovanos“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Ugnė Čepkauskaitė ir Domantė Valaitė (Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žaidimas Nr.1“ – Dovilė Kalniūtė ir Ugnius Kairys (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Konkurso laureatai:

Solistai: Gustavas Licis, Vasarė Vaičiulytė, Domas Sargevičius, Vėjas Vakaris Matonis, Elzė Lipnickaitė, Laura Opanaitė, Ugnė Čepkauskaitė, Gabriela Goldmane, Lauryna Bukytė, Meda Motiejūnaitė, Elina Kataševa.

Ansambliai: Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė, Ugnė Čepkauskaitė ir Domatė Valaitė.

Konkurso diplomantai:

Polina Savčuka, Sofina Katalkina, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė, Kaja Kašubaitė, Klėja Kašubaitė, Emilija Vandere, Austėja Raišytė, Dovilė Vaičionytė, Modestas Meškauskas, Anželikla Jelkina, Lelde Radena, Tereza Priekule, Gustas Perskaudas, Airinga Šapalaitė, Ugnė Lukaševičiūtė, Eliza Zida, Klaudija Hirzel, Gerda Rumšaitė, Anna Linda Rūtenberga, Aušrinė Strakšaitė, Greta Rupeikytė, Rimantė Mičelytė, Diana Kazakova, Emilija Lopaitytė, Dominyka Gurinaitė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Dovaldė Šimaitė, Teresė Bukytė, Ugnius Kairys, Dovilė Kalniūtė, Liucija Marija Vedeckaitė.

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje
Pirmoje eilėje:
Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė, Mila Andrejeva
Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė, Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.

 

Varžytuvių dalyviai ir nugalėtojai koncertavo Rygos Jazepo Medinio muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje.

Pianisto ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose Vilniuje gegužės 25 dieną skambino Teresės Bukytės ir Dovaldės Šimaitės, Dovilės Kalniūtės ir Ugniaus Kairio duetai, solistai Lauryna Bukytė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė.

Šį koncertą pasveikino vokalinis vyresniųjų klasių ansamblis, padainavęs Vlado Jakubėno harmonizuotą liaudies dainą ,,Augo močiutė“. Konkursu ir koncertu džiaugėsi globėjai bei organizatoriai: Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ pirmininkas Arvydas Kregždė, Donatas Balčiauskas (dėkojo už įsijautimą į Jakubėno muziką), mokytojus bei pagalbininkus pagerbė Ramutė Petronytė.

Įžangos žodį tarė Stasio Vainiūno namų šeimininkas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo atstovas, vienas iš Vlado Jakubėno kūrybos tyrinėtojų muzikologas Vaclovas Juodpusis (renginio proga paruošęs ir Jakubėno leidinių parodėlę iš savo asmeninės kolekcijos). Jo sumanymu koncertas pavadintas „Sugrąžintas į Tėvynę“. ,,Vlado Jakubėno kūrinių natas, straipsnius turime, tas palikimas įsiliejęs į muzikinį gyvenimą, o kiek daug muzikos dar nėra grįžę…“ – liūdėjo muzikologas.

Rita Nomicaitė

Edgaro Andrejevo nuotraukos

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje. Žiūrovai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta lietuvių kompozitorių muzikai mušamiesiems

Perkusijos

Pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta lietuvių kompozitorių muzikai mušamiesiems

Neseniai Lietuvoje išleista kompaktinė plokštelė, pristatanti lietuvių kompozitorių muziką mušamiesiems. Pasak plokštelės iniciatoriaus, entuziastingai su lietuvių kompozitoriais bendradarbiaujančio ir mušamųjų instrumentų repertuarą plečiančio perkusininko Sauliaus Astrausko, tai pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta vien lietuvių muzikai mušamiesiems.

Plokštelėje įrašyti penkių kompozitorių kūriniai. Čia skamba Felikso Bajoro „Improvizacijos Geto tema“ (1995) kontrabosui su garso efektais ir mušamiesiems, Vytauto Barkausko „Intymi muzika“ op. 100 (1993) fleitai ir mušamiesiems, Onutės Narbutaitės „Monograma“ (1992) trim mušamiesiems, Loretos Narvilaitės „Žaibai ir vėjai“ (2009) trombonui ir mušamiesiems bei Vytauto Germanavičiaus „Kosminės erdvės“ (2010) mušamiesiems ir styginių kvartetui. Kompozitoriai atstovauja skirtingas kartas, kūrinių seka atspindi kartų kaitą nuo vyresniųjų kūrėjų iki jaunesniųjų kolegų.

„Norėjosi, kad vienoje kompaktinėje plokštelėje klausytojas išgirstų geriausius lietuvių kompozitorių opusus, sukurtus mušamiesiems kartu su kitais muzikos instrumentais“, – prisipažįsta CD iniciatorius ir pagrindinis atlikėjas Saulius Astrauskas. Plokštelei pasirinktas simboliškas pavadinimas „Skambantys tiltai“ – tai ir aliuzija į su mušamaisiais instrumentais susišaukiančią tilto architektoniką, ir užuomina į simbolines įvairių muzikos instrumentų, atlikėjų, kompozitorių kartų ir kuriamų muzikos vaizdinių jungtis. „Kūrinys, kuriame susitinka kompozitorius ir atlikėjas – tarsi savotiškas skambantis tiltas, jungiantis atlikėjus su klausytojais“, – sako S. Astrauskas.

CD įrašyta muzika atskleidžia mušamųjų skambesio įvairovę, platų dinaminį spektrą, gausias technines galimybes. Plokštelės įdomu klausytis ne vien gilinantis į perkusijos įvairovę, bet ir neriant į įvairias kompozitorių perteikiamas erdves – nuo intymaus vidinio žmogaus pasaulio iki kosminių vaizdinių, bei tarsi keliaujant simbolišku tiltu, jungiančiu XX ir XXI a. lietuvių muziką.

Pasak plokštelę anotavusios muzikologės Paulinos Nalivaikaitės, „Skambančių tiltų“ karkasas – perkusija, sąveikaujanti su kitais instrumentais. Šioje kompaktinėje plokštelėje mušamieji kaskart suskamba vis kitokiame tembriniame derinyje – jie jungiami su fleita, trombonu, styginių kvartetu ir kontrabosu ar gretinami tarpusavio trio. Šiuose deriniuose skleidžiasi perkusijos spalvinė įvairovė ir funkcinės galimybės: nuo subtilių, trapių virpėjimų, atitariant švelniai fleitai V. Barkausko „Intymioje muzikoje“, iki militaristinių manifestų su ekstravertišku trombonu L. Narvilaitės „Žaibuose ir vėjuose“.
Plokštelėje skambančius kūrinius su Sauliumi Astrausku atliko Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas su garso efektais), Algirdas Vizgirda (fleita), Zenonas Bagavičius ir Vladislavas Šeibakas (mušamieji), Mike’as Svoboda (trombonas) ir Valstybinis Vilniaus kvartetas: Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas. Plokštelę išleido „Scenos ir estetikos mokykla“.

Skirmantė Valiulytė

Saulius Astrauskas. Ilonos Astrauskienės nuotrauka
Saulius Astrauskas. Ilonos Astrauskienės nuotrauka

Apie Saulių Astrauską: Vienas ryškiausių Lietuvos perkusininkų. Nuo 1988 m. ‒ Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas; taip pat grojo šiuolaikinės muzikos ansambliuose „Saga Duo“ ir „Ex tempore“. Dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose šiuolaikinės bei džiazo muzikos festivaliuose, grojo su žymiais Lietuvos ir užsienio atlikėjais bei kolektyvais. Bendradarbiauja su Lietuvos, JAV, Europos šalių kompozitoriais, yra inspiravęs naujų kūrinių mušamiesiems, parengė daugiau kaip 80 šiuolaikinės muzikos kūrinių premjerų. Vedė meistriškumo kursus Prancūzijoje, Austrijoje, Olandijoje, Čekijoje, Perkusijos meno asociacijos (PAS) renginiuose JAV.

Tarptautinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas

Grand Prix laimėtoja Rūta Mažolytė
Grand Prix laimėtoja Rūta Mažolytė

Talentingiausi jaunuoliai muzikuos XIX nacionaliniame ir X tarptautiniame Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursuose

Šių metų profesionaliosios muzikos konkursų nišą Lietuvoje užpildys jauniausieji talentai – šalyje vyks XIX nacionalinis ir X tarptautinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursai. Tai bene svarbiausias Lietuvoje vykstantis renginys, skirtas pianistams ir stygininkams iki 20 metų, kas dvejus metus sutraukiantis jaunuosius atlikėjus iš visos Lietuvos, o kas ketverius – ir iš viso pasaulio.

Šiemet nacionalinis konkursas vyks vasario 5–7 d. Klaipėdoje, kur varžysis saviraiškos (vaikų muzikos mokyklų) kategorijos muzikantai, ir vasario 12–14 d. Kaune, kur muzikuos profesinio rengimo kategorijos (meno mokyklų) moksleiviai. O balandžio 23–30 d. jau 10-ąjį kartą į Vilnių suplūs tarptautinio B. Dvariono pianistų ir smuikininkų konkurso dalyviai iš viso pasaulio.

Kompozitoriaus, dirigento, pianisto ir pedagogo, išugdžiusio gausybę žymiausių Lietuvos muzikantų, B. Dvariono pavardę puikiai žino net ir tie, kurie nesidomi profesionaliąja kultūra. Šis muzikas buvo vienas ryškiausių XX a. lietuvių kūrėjų, aktyviai ir pats atlikinėjęs naująją lietuvių muziką. Anot Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, kur prieš kelis dešimtmečius ir subrendo konkurso idėja, direktorės Laimutės Užkuraitienės, B. Dvarioną su šia muzikinio ugdymo įstaiga siejo itin glaudus ryšys.

„B. Dvarionas mokykloje buvo dažnas svečias. Vos atidarius ją, kompozitorius susitikinėjo su moksleiviais, vedė meistriškumo kursus, grojo ir pats. Ryšys buvo labai glaudus, todėl tai, jog 1973 m. mokyklai buvo suteiktas B. Dvariono vardas, o kitąmet suorganizuotas ir pirmasis jo vardo konkursas, buvo visiškai natūralu“, – pasakojo pedagogė.

Pirmasis B. Dvariono konkursas įvyko 1974 m. Pagrindiniais jo iniciatoriais tapo pianistė, B. Dvariono žmona Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, kompozitorius, pianistas ir pedagogas Julius Andrejevas ir pianistas ir pedagogas Aleksandras Jurgelionis.

„Kai mokyklai buvo suteiktas B. Dvariono vardas, kartu su J. Andrejevu vadovavome fortepijono skyriui. Vaikai grodavo nepaprastai daug jo kūrinių, bene per kiekvieną atsiskaitymą girdėdavome net po kelias B. Dvariono pjeses, tad mintis organizuoti konkursą kilo labai organiškai. Šią idėją nepaprastai entuziastingai pasitiko visas mokyklos kolektyvas, nuoširdžiai prisidėjęs prie konkurso organizavimo“, – prisiminė A. Jurgelionis, kuris – ir ilgametis konkurso vertinimo komisijos narys.

Nuo pat ištakų iki mūsų dienų B. Dvariono konkursas sulaukia nepaprastai daug susidomėjimo, kuris atsispindi gausiame dalyvių skaičiuje. Kaip prisiminė pašnekovai, konkursas išaugintas iki tarptautinio būtent todėl, kad užsienio muzikantai patys išreiškė norą dalyvauti. Dabar atlikėjai atvyksta net iš tokių šalių kaip Pietų Afrikos Respublika ar Pietų Korėja, visuomet su malonumu interpretuodami tiek B. Dvariono, tiek kitų lietuvių kompozitorių kūrinius, įtrauktus į konkursinę programą.

Grand Prix laimėoja Yukine Kuroki (Japonija). Akompanuoja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Martynas Staškus.
Grand Prix laimėoja Yukine Kuroki (Japonija). Akompanuoja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Martynas Staškus.

Per daugiau nei tris dešimtmečius skaičiuojančią istoriją B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas tapo neatsiejama šalies meninio ugdymo mokyklų mokomojo proceso dalimi, laipteliu, galinčiu pakylėti į kitą profesinio meistriškumo lygį. Daugybė jo laureatų dabar yra ryškūs atlikėjai, sėkmingai koncertuojantys tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau, anot B. Dvariono sūnaus, smuikininko, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Jurgio Dvariono, šio konkurso reikšmė ir misija apima kur kas platesnį interesų lauką.

„Mūsų dienomis, kai pramoginė muzika baigia nustelbti profesionaliąją, B. Dvariono konkursas mus nuo to gelbsti. Šiemet teko apkeliauti bene visą Lietuvą, ieškant jaunųjų talentų, kurie verti dalyvauti nacionaliniame ture. Galiu tik pasidžiaugti, kad daugybė muzikos mokyklų ženkliai pajudėjo į priekį muzikavimo kokybės prasme. Tačiau svarbiausia nėra tai, kad visi grotų fortepijonu, smuiku ar violončele. Svarbu, kad žmonės mylėtų muziką ir būtų joje, kad tai, ką jie groja, teiktų džiaugsmo tiek jiems, tiek jų aplinkai. Kai griežiama ne labai sudėtinga, bet labai graži muzika, kuri atliekama labai šiltai ir nuoširdžiai – tai yra nepaprastas džiaugsmas. Kartais pagalvoju, kad jeigu šviesios atminties mano tėtis būtų išgirdęs, kaip šie vaikai groja, jis būtų nepaprastai laimingas“, – mintimis dalijosi J. Dvarionas.

Nacionalinis ir tarptautinis B. Dvariono konkursai priklauso Jaunimo muzikos konkursų sąjungai (EMCY), todėl organizaciniame, kūrybiniame ir vertinimo komisijos darbe pritaikoma geriausia Europos muzikinių tradicijų patirtis. Nacionalinį konkursą organizuoja Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, Balio Dvariono labdaros ir paramos fondas, tarptautinį – VšĮ Natų knygynas. Tarptautinį konkursą remia Lietuvos kultūros taryba. Abu konkursus globoja LR prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Konkurso laureatas Gustavas Kroghas Hansenas Piekutas (Danija)
Konkurso laureatas Gustavas Kroghas Hansenas Piekutas (Danija)

 

 

Naujas etapas Kosto Smorigino karjeroje

Kostas Smoriginas "Figaro vedybose. M. Aleksos nuotrauka (LNOBT)
Kostas Smoriginas “Figaro vedybose. M. Aleksos nuotrauka (LNOBT)

Naujas etapas Kosto Smorigino karjeroje

Prestižinėse pasaulio scenose dainuojantis lietuvių bosas baritonas Kostas Smoriginas sugrįžta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Vasarį po ilgesnės pertraukos puikiai pasirodęs operoje „Figaro vedybos“, balandžio 29 d. jis ypač laukiamas kaip Eugenijus Oneginas to paties pavadinimo Piotro Čaikovskio operoje.

Eugenijus Oneginas Vilniuje taps pirmuoju K. Smorigino vaidmeniu, solistui pasukant labiau rusų kompozitorių operų link. Iki tol bene dažniausiai atliekamas dainininko vaidmuo buvo ugningasis Toreadoras Georges’o Bizet operoje „Karmen“ – vien 2014 metais šią partiją jis dainavo Dresdeno „Semperoper“ scenoje, Karališkojoje operoje Londone, Velso nacionalinėje operoje Kardife ir garsiajame Santa Fė festivalyje (JAV). Būtent Toreadoras bene labiausiai lėmė, jog klasikinės muzikos duomenų bazė „Bachtrack“ paskelbė K. Smoriginą vienu iš trijų daugiausia 2014 metais dainavusių bosų baritonų pasaulyje.

Eugenijus Oneginas 1 (c) LNOBT_M.Aleksa

 

Akimirkos iš "Eugenijaus Onegino". M.  Aleksos nuotraukos (LNOBT)
Akimirkos iš “Eugenijaus Onegino”. M. Aleksos nuotraukos (LNOBT)

Kita ryški solisto repertuaro kryptis buvo W. A. Mozarto operos. Antai dar šį mėnesį K. Smoriginas dalyvavo Naujojo Orleano (JAV) „Figaro vedybų“ pastatyme, taip pat jo repertuare – Don Žuanas, Leporelas, Mazetas („Don Žuanas“), Papagenas („Užburtoji fleita“) ir kiti vaidmenys.

Tačiau vasarį viešėdamas Vilniuje ir rengdamasis po penkerių metų pertraukos čia vėl dainuoti Figarą, solistas kalbėjo, jog jį „aplankė keistas jausmas“:

„Lyg tam tikras etapas, prasidėjęs mano kūrybiniame kelyje prieš penkerius metus, sulig dabartiniais spektakliais pasibaigia. O toliau – naujas etapas, kuris, tikiuosi, atneš naujų vaisių, naujų vaidmenų, naujų potyrių.“

Tuomet K. Smoriginas dar nenorėjo atskleisti, koks gi bus tas naujasis etapas, bet dabar pradeda ryškėti jo kontūrai. Netrukus po vilniškio Onegino dainininkas išvyks į Briuselio „La Monnaie“ teatrą rengti Aleko vaidmens to paties pavadinimo retai statomoje Sergejaus Rachmaninovo operoje. Dar po pusmečio, 2016 m. sausį, tame pat teatre jis dainuos dar vieną naują partiją – Demoną Antono Rubinšteino to paties pavadinimo romantinėje operoje, o 2016 m. kovą ir balandį – Andrejų Ščelkalovą Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“ Londono karališkojoje operoje.

Tad galima spėti, kad naujasis etapas solisto karjeroje susijęs su rusų operos repertuaru. Juolab jog grįždamas į Vilnių K. Smoriginas konsultacijoms visuomet susitinka su savo vokalo profesoriumi, taip pat bosu Vladimiru Prudnikovu, kuris pats yra dainavęs daugelį vaidmenų rusų kompozitorių operose.

Balandžio 29 d. P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“ taip pat dainuos Julija Stupnianek (Tatjana), Jovita Vaškevičiūtė (Olga), Tomas Pavilionis (Lenskis), Liudas Norvaišas (Greminas), Ignas Misiūra, Mindaugas Jankauskas, Inesa Linaburgytė, Eugenija Klivickaitė. Diriguos Robertas Šervenikas.

LNOBT informacija

 

Gražiausios prancūzų fortepijono muzikos spalvos

B. Vainiūnaitė
Birutė Vainiūnaitė

Pavasarėjančiame Vilniuje – gražiausios prancūzų fortepijono muzikos spalvos

Prancūzų muzika ‒ tai unikalus rafinuotumo, elegancijos ir subtilumo derinys, kaskart įtraukiantis į ilgos ir turtingos kultūrinės tradicijos sūkurį. Lietuvos profesionaliosios muzikos scenoje nedažnai tenka žavėtis prancūziškos muzikos skleidžiamais kerais – prancūzų kompozitorių muzika skamba tik fragmentiškai, tad kiekviena galimybė pasiklausyti jos prilygsta nedidelei asmeninei šventei.

Pianistė Birutė Vainiūnaitė jau ilgus metus kasmet sugrįžta į Paryžių, kur savo koncertus pristato išrankiajai paryžietiškai publikai, ten skambindama tiek prancūzų, tiek kitoms muzikinėms tradicijoms priklausančius kūrinius, pristatydama gražiausius lietuvių muzikos opusus. Parsivežusi nepaprastojo Paryžiaus dvelksmą, pianistė juo dalinsis ir Vilniuje, pavasariška nuotaika alsuojančiame koncerte „PARYŽIETIŠKI PASIVAIKŠČIOJIMAI“ Vytauto Kasiulio muziejuje (A. Goštauto g. 1), vyksiančiame balandžio 7 d., 19 valandą.

B. Vainiūnaitė – žymi lietuvių menininkė, tarptautinių konkursų laureatė ir žiuri narė, intensyviai koncertuojanti tiek kaip solistė, tiek kartu su įvairiais instrumentiniais ansambliais bei orkestrais, dažnai rengianti lietuvių autorių muzikos premjeras. B. Vainiūnaitės diskografijoje – įrašytas lietuvių kompozitorių muzikos lobynas, taip pat puikūs užsienio autorių kūrybos atlikimai.   Šįkart pianistės programoje – prancūzų kompozitorių opusai, leisiantys pakeliauti po skirtingas epochas ir pasigrožėti įvairiaspalviais turtingos prancūzų muzikinės kultūros veidais.

Prie baroko muzikos elegancijos prisiliesti leis kompozitoriaus François Couperino pjesė „La favorite“ („Mylimoji“) iš „Pirmosios knygos klavesinui“. Impresionizmo žavesys skleisis pianistės mėgstamo kompozitoriaus Claude’o Debussy kūriniais – skambės gražiausios pjesės iš abiejų „Preliudų fortepijonui“ sąsiuvinių. Tuo tarpu koncertą vainikuos vieno ryškiausių XX amžiaus kompozitorių Olivier Messiaeno pjesė „Prèmiere communion de la Vierge“ („Pirmoji Mergelės komunija“) iš ciklo fortepijonui „Vingt regards sur l’Enfant-Jésus“ („20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“). Muziką lydės gražiausios, romantine dvasia uždegančios lietuvių-prancūzų poeto Oskaro Milašiaus eilės, kurias skaitys jaunosios kartos muzikologė Rasa Murauskaitė.

Rasa Murauskaitė
Rasa Murauskaitė

Informacija ir nuotraukos – koncerto rengėjų.

 

 

 

 

Laisvės gynėjų dieną LNOBT – J. Brahmso „Vokiškasis requiem“

LNOBT choras ir orkestras. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo
LNOBT choras ir orkestras. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo

Laisvės gynėjų dieną LNOBT – J. Brahmso „Vokiškasis requiem“

Jau tapo tradicija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pažymėti Laisvės gynėjų dieną iškilaus klasikos kūrinio atlikimu. Sausio 13-ąją teatro scenoje nuskambės didingas Johanneso Brahmso „Vokiškasis requiem“. Dainuos po ilgos pertraukos į LNOBT sceną sugrįžtantys solistai Asta Krikščiūnaitė ir Laimonas Pautienius, LNOBT chorui ir simfoniniam orkestrui diriguos garsus vokiečių dirigentas Rolfas Beckas.

 Kviestinio dirigento iniciatyva prieš didingąjį J. Brahmso opusą lyg įžanga nuskambės kupinas skausmingo susikaupino žymaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Cantus in memoriam Benjamin Britten“.

Rolf Beck. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo
Rolf Beck. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo

70-metį netrukus švęsiantis Rolfas Beckas jau daugiau kaip dvidešimt metų yra Bambergo simfoninio orkestro dirigentas. Taip pat jis yra Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio Choro akademijos įkūrėjas ir meno vadovas.

LNOBT scenoje R. Beckas yra pastatęs du veikalus: drauge su režisieriumi Robertu Wilsonu 2007 m. – Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, o 2014-ųjų vasarą – Georgo Friedricho Handelio „Aleksandro puotą“.

Vis dėlto pagrindinę dirigento repertuaro dalį sudaro didingos chorinės oratorijos ir bažnytiniai Handelio, Mozarto, Beethoveno, Mendelssohno, Brahmso kūriniai. Svarbi vieta tenka ir XX a. muzikai. Viename išskirtiniame darbe, kurį įgyvendino Bambergo simfoninis orkestras, dirigentas sugretino Felixo Mendelssohno „Valpurgijų naktį“ ir Alfredo Schnittke’s „Fausto kantatą“.

Solistų partijas J. Brahmso „Vokiškajame requiem“ atliks po ilgos petraukos į LNOBT sceną sugrįžtantys sopranas Asta Krikščiūnaitė ir baritonas Laimonas Pautienius.

L. Pautienius jau gerą dešimtmetį dažniau dainuoja Vokietijoje nei Lietuvoje. Be abejo, darbas Diuseldorfe ir Duisburge, kur solistas yra „Deutsche Oper am Rhein“ teatro trupės narys, jam suteikia neįkainojamų įgūdžių atlikti kūrinius vokiečių kalba. Šioje scenoje L. Pautienius dainuoja Grafą „Figaro vedybose“, Albertą „Verteryje“, Žermoną „Traviatoje“.

Laimonas Pautienius - Don Žuanas. M. Raskovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo
Laimonas Pautienius – Don Žuanas. M. Raskovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

LNOBT Laimonas Pautienius yra sukūręs Don Žuano vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje bei Belkorę Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“, tačiau nacionalinėje scenoje solisto jau senokai nebuvo matyti. Sausio 13-ąją įvyksiantį L. Pautieniaus sugrįžimą į LNOBT mėnesio pabaigoje užtvirtins jo debiutas Figaros vaidmeniu Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Soprano partiją „Vokiškajame requiem“ atliksianti solistė, Nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė pasižymi itin išpuoselėtu balsu, kuriuo geba išgauti plačią išraiškos įvairovę – nuo švelnios lyrikos iki gilaus dramatizmo. Tai įgalina solistę atlikti įvairių žanrų muziką: operas, oratorijas, kamerinę muziką, šiuolaikinių kompozitorių opusus. A. Krikščiūnaitė parengė ir atliko daugiau nei 80 operinių ir koncertinių soprano partijų bei virš 300 kamerinės muzikos kūrinių, atliktų ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Izraelyje, Norvegijoje, Danijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Latvijoje, Švedijoje ir kitur. Ji dainavo diriguojant lordui Yehudi Menuhinui, Mstislavui Rostropovičiui, Krzysztofui Pendereckiui, Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Robertui Šervenikui, Modestui Pitrėnui ir kitiems dirigentams.

Asta Krikščiūnaitė. Eigirdo Scinsko nuotrauka iš LNOBT archyvo
Asta Krikščiūnaitė. Eigirdo Scinsko nuotrauka iš LNOBT archyvo

A. Krikščiūnaitė 2004 m. apdovanota Baltosios žvaigždės ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai, 2011 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2012 m. – Lenkijos Respublikos kultūros ministro garbės apdovanojimą „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.

1868 m. sukurtas „Vokiškasis requiem“ yra didžiausias ir vienas vertingiausių klasikinės muzikos genijaus Johanneso Brahmso (1833–1897) opusų. Kompozitorius tekstą parinko pats iš vokiškos Biblijos, užuot naudojęs lotyniškų gedulingųjų mišių tekstus. Septynių dalių kūrinys pasižymi tobula simetrija, kūrinio centre atsidūria nuostabaus grožio ketvirtoji dalis.

 

 

 

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

Milda Savickaitė

Vilniaus universiteto ansamblis "Ratilio"
Vilniaus universiteto ansamblis “Ratilio”

„Dai kai prijojo pilnas dvaras svetelių

Dai kad pristatie pilnų klonių žirgelių

Dai kad priklostie kamaralį balnalių <..>“

Ši lietuvių liaudies daina kuo puikiausiai atspindi šių metų gegužės pabaigoje vykusį  tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėlyvuoju pavasariu pasipuošęs Vilnius raibo nuo margaspalvių sijonų raštų, svečių iš užjūrio gausos, lietuviškų dainų sąskambių… O išėjus į miestą ore jautėsi it vanilės rūkas pasklidęs darnos ir džiugesio kvapas.

Pasak organizatorių, nors ir būdamas seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1973 metų, „Skamba skamba kankliai“ visuomet žavi neblėstančiu jaunatviškumu ir išsaugotomis tradicijomis. Vilniuje tomis dienomis viešėjo ansambliai iš Baltarusijos, Italijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Irano ir, žinoma, iš įvairių Lietuvos kampelių.

Gruzijos pasirodymas
Gruzijos pasirodymas

Tai festivalis, kuris su savimi neša ir tęsia praeities sukurtą tarpusavio darnos ryšį – ir tuo pat metu statantis nepaprastas jausmines karalystes. Tikriausiai niekada nepamiršiu epizodo, kuris savo žavingu paprastumu ir nuoširdumu net kvapą užgniaužė. Viskas vyko Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus kiemelyje (Vilniaus miesto širdy, Vokiečių gatvėje). Visai netyčia su drauge ėjome pro šalį ir išgirdusios tradicinę lietuvišką muziką, aidinčią iš toli, nusprendėme užsukti. Įėjusios į kiemelį net amo netekome (gerąja prasme). Stovėjome šiek tiek aukštėliau (amfiteatro principas) ir žvelgėme į apačioje vykstančius masinius lietuvių liaudies šokius. Šoko visi: ansamblių dalyviai lietuviai, užsieniečiai, prašalaičiai, festivalio entuziastai. Kai švystelėjo saulė, viskas pavirto tarsi scena iš filmo – tu stebi praeitį, vykstančią ir atsikuriančią dabar, prieš tavo akis. Bendrystė, šypsenos, muzika, lietuviškumas, ritmas, ir draugystė – tąkart užbūrė taip, kad net žodžių nebereikėjo. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome.

Dar vienas žavingas festivalio vaizdinys atminty iškyla pagalvojus apie nesuderinamumus, kurie pabaigoje visgi susigroja – tai sutartinės. Tradicine tapo festivalio dalis vykstanti Bernardinų sode (anksčiau – Sereikiškių parkas), pavadinta „Sutartinių takas“. Einu sau ramiai takeliu ir girdžiu, kaip šalia manęs sudera tercijos ir sekundos, o iš tolėliau kito kolektyvo atliekama daina puikiausiai susiskamba. Atrodo, jog sutartinėmis kalbamasi. Tai itin  magiškas dalykas, labai džiaugiuosi, kad lietuviai jį noriai priima kaip „savo“ ir jo nesibaido. Drąsiai bando dainuoti patys, paraginti giedotojų (pabrėšiu – sutartinės yra ne dainuojamos, bet giedamos. Tai sakralioji lietuvių liaudies muzika), arba aktyviai jungiasi į gydomuosius sutartinių procesus – kai stojamasi į rato vidurį (priklauso nuo to, kiek giedotojų), visiškai atsipalaiduojama ir susiliejama tarp sąskambių, natų, magiškųjų atitarinių…  Sutartinių taku vaikščiojau iki pat pabaigos – seniai pažįstami kolektyvai bei jų nariai noriai priėmė pagiedoti kartu, žmonės net aikčiojo iš nuostabos, filmavo dalyvių pasirodymus, o medžių apsupty viskas dar labiau panašėjo į tikrą didelę apeigą, ateinančią iš žmonių vidaus.

Šventę kuria jaunimas – senoliai dažniausiai tik atitaria. Ir dabar yra susikūrusi visai nauja tradicija – tai naktišokiai. Kada šokama visą naktį. Muzikantai nepailsdami groja, šokėjai trypia, dainorėliai pritaria savo balsais. Jautiesi tarsi būtum tikroje senovinėje kuokynėje. Nepabuvęs, nesudalyvavęs – nepajausi ir nesuprasi…

Man labai džiugu, kad „Skamba skamba kankliai“ dalimi jau antrus metus esu ir aš. Birželio 1 dieną jau dvidešimt antrą kartą vyko Vaikų ir jaunimo šventė Saulytė – vesti šią festivalio dalį teko garbė man. Tik praėjus viskam suvokiu kokio didelio ir gražaus renginio dalimi aš tapau ir prie ko prisidėjau… Kas mane labai stebina kasmet – tai vilniečių (nes dalyvaujančių kolektyvų dauguma iš Vilniaus) noras pažinti ir kuo tikriau perteikti penkių  lietuviškų regionų ypatumus bei savitumus. Džiugu ir tai, kad festivalis neužveria durų ir Vilniaus miesto tautinėms mažumoms – visi darniai sugyvena. Man tenka garbė atstovauti savo gimtąjį kraštą – Ignalinos rajoną. Šventę vedu kalbėdama tarmiškai – tai didžiajai daliai susirinkusiųjų yra egzotika. Nulipusi nuo scenos kartais net susidroviu, kai kolektyvų vadovai dėkoja, jog kalbu tarmiškai ir kad puoselėju tradicijas. Labai gera pasipuošti savo krašto tautiniais drabužiais, o ant galvos baltuojantis pusnuometis (nuometo supaprastinta versija) didžiajai daliai tradicinio kostiumo nepažįstančių kelia nuostabą. Mielai besidomintiems pasakoju, kodėl ir kaip pusnuometis būdavo nešiojamas.

Festivalį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras. Kiekvieną kartą susitikusi su centro darbuotojais padėkoju už atliekamą veiklą ir už tai, kad mane kviečia ir nebijo patikėti tokio didelio ir gražaus festivalio šiokios tokios dalelės.

Neapsakomas jausmas – savojo krašto visapusiškas reprezentavimas. Tiek kalbant apie pačią Lietuvą, tiek apie Ignaliną. Ir dar džiugiau, kai poelgiais ir darbais gali įsirašyti į tvaraus kūrinio gyvavimo istoriją. Nors kartais… Užtenka minčių ir plačių šypsenų, kad viskas aplink užmegztų vaisių, sužydėtų ir pasiruoštų kasmetiniam įstabiam atbudimui vėl ir vėl.

To būtent ir linkiu festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – nepailsti sodinant sodus žmonių širdyse.

VISI ansamblio pasirodymas
VISI ansamblio pasirodymas

Nuotraukos iš Vilniaus etninės kultūros centro archyvo.

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką… Milda Savickaitė

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką…

Milda Savickaitė

 

Tikrą žemaitį pažinsi iš tolo – vešli  kasa,  ilga porausvė barzda… Ir žinoma – ne kartą įvairiausiom giesmėm apgiedotas iškilus bei nepalaužiamas charakteris. Šį savotišką stereotipą kuo puikiausiai atitinka ir mano pašnekovas, žemaitis nuo Mažeikių  Žygimantas Stonkus.

Žygimantas Stonkus
Žygimantas Stonkus

Susitikome tuoj po koncerto, kuriame jis grojo su grupe. Pavargę po dienos darbų vakarojome ir ilgai bei jaukiai šnekėjomės.

Kiek prajuokino Žygimanto  pasakyta frazė – „Jei nebūčiau biomechanikas – būčiau žmogus“ (ir po to sekęs pašnekovo juokas). Tai atkreipė mano dėmesį: stengiausi išsiaiškinti kokiu žmogumi Žygimantas norėjo tapti, kuo jis gyvena šiandien ir pasmalsauti kokiu planuoja būti.

Tradiciškai pradėjome nuo mums tokia tolima dabar atrodančios vaikystės. Nors ši tema pašnekovui atrodė nuobodoka, bet vis dėlto pavyko ištraukti bent keletą praeities „kadrų“. Žygimantas ilgokai persukinėjo savo gyvenimo juostą, kol pagaliau ištarė pirmuosius žodžius. Vaikiškuosius savo metus pavadino įvairiais.  Suprask – buvo visko. Patį pirmąjį „kadrą“  iš atminties iškėlė, vizualizavo ir papasakojo ilgokai pagalvojęs. Tai buvo itin šeimyniškas ir jaukus prisiminimas – rugsėjo pirmosios nuotrauka, kurioje jis pozavo su broliu ir seserimi. Žemaitiškas užsispyrimas kovojo su mano aukštaitišku atkaklumu ir vis dar ne itin patenkintas tuo, kad bandau iš stotingo vyriškumo jį sugražinti į mažąsias vaikystės dienas, pasakojo toliau.

Kartu piešėmė Žygimanto praeities šaržus: pasakojo apie tai, kad buvo aktyvus vaikas, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Vienas tokių – skaitovų konkursas. Šypsodamasis dalinosi atsiminimais kaip ketverius metus iš eilės deklamavo Janinos Degutytės eilėraštį „Duonelė“. Būtų ir toliau tęsęs šią tradiciją, bet mokytojos nebeleido. Staiga jis pradėjo deklamuoti atminty išlikusias šio kūrinio eilutes. Nuo to momento atsiminimai purslojo ir tekėjo lyg ką tik iššautas šampano kamštis.

Jei jau atsiminimus ėmėme „piešti“ jo vaikystės šaržais, tai paklausiau: kurios gi spalvos būtų jo paauglystės paveikslas? Nedvejodamas atšovė, kad jame tilptų visos įmanomos. Juokaudamas sakė  „Tarsi tepliotum kažką ir beveik pavyktų, sakyčiau, lyg psichodelinis paveikslas“. Ryškiausiom spalvom nupiešė mokyklos baigimo šventės koncertą, kuriame abiturientams dainavo mokytojų choras. Ir ne šiaip  mokytojų choras – pedagogės, apsirengusios juodai ir pasipuošusios rožiniais kaspinėliais.

Mokykloje jam patiko, buvo tikrai smagu ir visą šį laikotarpį atsimena su šypsena. Turėjo daug draugų, džiaugėsi nerūpestingomis valandomis, nors sako, kad mokyklinis laikotarpis lygiai tiek pat atsakingas, kiek ir nerūpestingas.

Augant kilo ir rimtesnių klausimų – apie būtį, pasirinkimus ir Rėdos rato „strigimus“. Pradėjome nuo mokyklos baigimo: kur Žygimantas norėjo keliauti toliau ir kaip norėjo keliauti toliau? Pasirodo: dėl brandos egzaminų nesijaudino ir nesupranta tų, kurie specialiai ruošiasi jiems, nemiega naktimis, nesidžiaugia jaunyste. Net klausė manęs: kaip gali nepasisekti išlaikyti egzaminą iš to dalyko, kurį mokeisi penketą ar net dešimt metų?

Sakė, kad nebijojo ateities – nebijo jos ir dabar (kur gi matyta,kad žemaitis bijotų iššūkių…). Knygose aprašyto didžiojo jausminio ir fizinio lūžio paliekant namus nejautęs. „Juk viskas nauja, visa tave supanti aplinka dar netyrinėta! Ar gali būti kas įdomiau ir fainiau ? “ Bet prisipažino, kad apie studijas ilgai galvojo, rinkosi tarp bioinžinierijos, sporto inžinierijos ir biomechanikos, netgi burtus metė. Ir nugalėjo biomechanika! Dabar yra įsitikinęs, kad dažnam po mokyklos iš karto studijuoti yra ne pats sėkmingiausias  pasirinkimas „Jeigu studijuoji vien dėl to, kad studijuotum, tai geriau nestudijuoti. Aišku, nebent žinai ko nori iš gyvenimo“. Žygimantas nesigaili, kad įstojo iškart – biomechanika jpatinka, pernykštį pavasarį apsigynė bakalaurą Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, o ir darbą jau turi – žodžiu, tampa „rimtu vyru“.

Man labai knietėjo sužinoti apie jo veiklas laisvu nuo darbo laiku… ir ar yra patenkintas tuo kaip gyvena dabar. Atsakymas ,,nežinau“ nustebino. Pasak jo, visada galima atrasti ką nors geresnio, juk niekas nestovi vietoje. Kai žinai kaip viskas vyksta, supranti raidos dėsnius ir realizuoti(s) lengviau. Prisipažino: anksčiau buvo planuotojas, mėgdavo viską sustyguoti, bet dabar mėgaujasi improvizacijos teikiamais malonumais. Žodis „styga“ nėra atsitiktinis, nes Žygutis (kaip jį meiliai vadina aplinkiniai) yra itin veiklus žmogus, nors savęs tokiu nelaiko. Dalyvauja Vilniaus Univeristeto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, groja daugiau nei trimis instrumentais, yra grupės „Man mama šitą deklamavo“ narys, ketvirtadieniais šoka tradicinius šokius ant Tauro kalno buvusiuose Profsąjungos rūmuose, yra Žemaitijos skautų organizacijos narys ir šiaip stengiasi būti senojoje lietuviškoje būtyje, ją geriau pažinti kurdamas dabartinį foklorą.

Jam patinka būti su žmonėmis ir tarp žmonių – sakė, kad žmonės jam neatsibosta. „Labai mėgstu groti kompanijoje, o kai būnu vienas, groju „kas ant pirštų galo“. Instrumento draugijoje galiu prabūti daug valandų.“ O kai paklausiau ar mėgsta šokti, Žygimantas pradėjo juoktis ir atsakė: kvailas klausimas, nes mėgsta labai. Bet jei tektų rinktis ar groti, ar šokti vakaronėje – viską lemtų situacija (o gal besiformuojanti simpatija kam nors…).

biomechfoto

Labai mėgsta keliauti. Sakė, kad pirmiausia aplankytų Norvegiją, Islandiją, rytų šalis, kol galiausiai paneigė ir ryžtingai tarė, kad nori apkeliauti visą pasaulį, bet ne didžiuosius miestus, o mažus kaimelius. Nes tik juose jis gali pažinti autentišką liaudies buitį, o sukauptą patirtį nori atskleisti dabartiniame folklore. Skirtingos tradicijos žavi, užburia ir skatina pastovų pažinimą – jis mėgstąs stebėti ir tirti. Tada aš neatsargiai leptelėjau, kad jis – visai kaip antropologas,  ir Žygimantas (o tai itin retas atvejis) pilnai su manimi sutiko. Moderniausios specialybės biomechanikas… archaiškas folkloristas… filosofiškai pasaulio patirtį bendrinantis antropologas…  Šiam pasauly visko būna.

Ar tokioje gyvensenos pilnatvėje lieka laiko širdies reikalams? Papurtęs savo garbanotą „šiuveliūrą“ suskubo akcentuoti, kad stačia galva nepuola į santykius su moteriškąja visuomenės puse, nes jam tai yra vertybė. Jeigu jau kažką rimtesnio pajaus – tik tada stengsis išsikovoti panelės dėmesį, bet niekada nežaidė ir nežais jausmais ir nepateisina visokių „vasaros“ romanų. Nepatinka jam ir šiuolaikinė „mada“, kada vaikus gimdo ir tuokiasi jau įkopę į gyvenimo rudenį, kai atrodo, kad nebėra kur trauktis. Juk žodis – kurti – pats savaime pasako daug – juk kurti, statyti reikia drauge. Ir jeigu dabar nutiktų taip, kad atsirastų moteris, o po to vaikelis – Žygimantas būtų laimingas.

Prakalbom apie intymesnius dalykus, klausiau ką jis labiausiai vertina žmoguje. Daug kartų skambėjo žodžiai pagarba, garbė… Ir jau minėta ištikimybė. Nors pašnekovui tik dvidešimt dveji metai, bet jo vardijamos vertybės brandžios, solidžios, vyriškai atsakingos. Užsiminė, kad tikrų draugų turi nedaug. Sunku prisijaukinti ar būti prijaukintam kito žmogaus. Bet tie, kurie jau yra jo „rate“ – įsileidžiami net ir į šeimą.

Jo pomėgių skalėje teatras taip pat užima svarbią vietą. Jis žaismingai pabrėžia, kad lanko  ne „tik teatrą, bet ir į spektaklius“. Tačiau jei reikėtų rinktis tarp teatro ir kino, jis keliautų į kiną, nes šioje meno kūrimo erdvėje yra darbavęsis ir pats. Viename konkurse jo idėja buvo pripažinta geriausia (tarp kitų vienuolikos) ir su profesionalų pagalba sukūrė trumpametražį filmą.

Paprašiau Žygimanto sugalvoti sau klausimą atsipindintį jį patį. Jis pamąstė, patylėjo, atkuto ir tvirtai tarė „-Kas tu esi?“  Ir iškarto pateikė atsakymą –„ Aš esu žmogus“ (abu pradėjome juoktis, nes juk jis sakė, kad jei nebūtų biomechanikas, tai būtų žmogus, truputį nesiderina). Paprašytas pokalbio pabaigai ko nors palinkėti sau – plačiai nusišpysojęs tarė „Auk didutis, būk gerutis – mamą pavaduosi. Ne, Milda.. Ko nors linkėti sau yra nelogiška“.

biomech5