Category Archives: Apie muziką

Gražiausios prancūzų fortepijono muzikos spalvos

B. Vainiūnaitė
Birutė Vainiūnaitė

Pavasarėjančiame Vilniuje – gražiausios prancūzų fortepijono muzikos spalvos

Prancūzų muzika ‒ tai unikalus rafinuotumo, elegancijos ir subtilumo derinys, kaskart įtraukiantis į ilgos ir turtingos kultūrinės tradicijos sūkurį. Lietuvos profesionaliosios muzikos scenoje nedažnai tenka žavėtis prancūziškos muzikos skleidžiamais kerais – prancūzų kompozitorių muzika skamba tik fragmentiškai, tad kiekviena galimybė pasiklausyti jos prilygsta nedidelei asmeninei šventei.

Pianistė Birutė Vainiūnaitė jau ilgus metus kasmet sugrįžta į Paryžių, kur savo koncertus pristato išrankiajai paryžietiškai publikai, ten skambindama tiek prancūzų, tiek kitoms muzikinėms tradicijoms priklausančius kūrinius, pristatydama gražiausius lietuvių muzikos opusus. Parsivežusi nepaprastojo Paryžiaus dvelksmą, pianistė juo dalinsis ir Vilniuje, pavasariška nuotaika alsuojančiame koncerte „PARYŽIETIŠKI PASIVAIKŠČIOJIMAI“ Vytauto Kasiulio muziejuje (A. Goštauto g. 1), vyksiančiame balandžio 7 d., 19 valandą.

B. Vainiūnaitė – žymi lietuvių menininkė, tarptautinių konkursų laureatė ir žiuri narė, intensyviai koncertuojanti tiek kaip solistė, tiek kartu su įvairiais instrumentiniais ansambliais bei orkestrais, dažnai rengianti lietuvių autorių muzikos premjeras. B. Vainiūnaitės diskografijoje – įrašytas lietuvių kompozitorių muzikos lobynas, taip pat puikūs užsienio autorių kūrybos atlikimai.   Šįkart pianistės programoje – prancūzų kompozitorių opusai, leisiantys pakeliauti po skirtingas epochas ir pasigrožėti įvairiaspalviais turtingos prancūzų muzikinės kultūros veidais.

Prie baroko muzikos elegancijos prisiliesti leis kompozitoriaus François Couperino pjesė „La favorite“ („Mylimoji“) iš „Pirmosios knygos klavesinui“. Impresionizmo žavesys skleisis pianistės mėgstamo kompozitoriaus Claude’o Debussy kūriniais – skambės gražiausios pjesės iš abiejų „Preliudų fortepijonui“ sąsiuvinių. Tuo tarpu koncertą vainikuos vieno ryškiausių XX amžiaus kompozitorių Olivier Messiaeno pjesė „Prèmiere communion de la Vierge“ („Pirmoji Mergelės komunija“) iš ciklo fortepijonui „Vingt regards sur l’Enfant-Jésus“ („20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“). Muziką lydės gražiausios, romantine dvasia uždegančios lietuvių-prancūzų poeto Oskaro Milašiaus eilės, kurias skaitys jaunosios kartos muzikologė Rasa Murauskaitė.

Rasa Murauskaitė
Rasa Murauskaitė

Informacija ir nuotraukos – koncerto rengėjų.

 

 

 

 

Laisvės gynėjų dieną LNOBT – J. Brahmso „Vokiškasis requiem“

LNOBT choras ir orkestras. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo
LNOBT choras ir orkestras. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo

Laisvės gynėjų dieną LNOBT – J. Brahmso „Vokiškasis requiem“

Jau tapo tradicija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pažymėti Laisvės gynėjų dieną iškilaus klasikos kūrinio atlikimu. Sausio 13-ąją teatro scenoje nuskambės didingas Johanneso Brahmso „Vokiškasis requiem“. Dainuos po ilgos pertraukos į LNOBT sceną sugrįžtantys solistai Asta Krikščiūnaitė ir Laimonas Pautienius, LNOBT chorui ir simfoniniam orkestrui diriguos garsus vokiečių dirigentas Rolfas Beckas.

 Kviestinio dirigento iniciatyva prieš didingąjį J. Brahmso opusą lyg įžanga nuskambės kupinas skausmingo susikaupino žymaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Cantus in memoriam Benjamin Britten“.

Rolf Beck. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo
Rolf Beck. M. Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo

70-metį netrukus švęsiantis Rolfas Beckas jau daugiau kaip dvidešimt metų yra Bambergo simfoninio orkestro dirigentas. Taip pat jis yra Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio Choro akademijos įkūrėjas ir meno vadovas.

LNOBT scenoje R. Beckas yra pastatęs du veikalus: drauge su režisieriumi Robertu Wilsonu 2007 m. – Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, o 2014-ųjų vasarą – Georgo Friedricho Handelio „Aleksandro puotą“.

Vis dėlto pagrindinę dirigento repertuaro dalį sudaro didingos chorinės oratorijos ir bažnytiniai Handelio, Mozarto, Beethoveno, Mendelssohno, Brahmso kūriniai. Svarbi vieta tenka ir XX a. muzikai. Viename išskirtiniame darbe, kurį įgyvendino Bambergo simfoninis orkestras, dirigentas sugretino Felixo Mendelssohno „Valpurgijų naktį“ ir Alfredo Schnittke’s „Fausto kantatą“.

Solistų partijas J. Brahmso „Vokiškajame requiem“ atliks po ilgos petraukos į LNOBT sceną sugrįžtantys sopranas Asta Krikščiūnaitė ir baritonas Laimonas Pautienius.

L. Pautienius jau gerą dešimtmetį dažniau dainuoja Vokietijoje nei Lietuvoje. Be abejo, darbas Diuseldorfe ir Duisburge, kur solistas yra „Deutsche Oper am Rhein“ teatro trupės narys, jam suteikia neįkainojamų įgūdžių atlikti kūrinius vokiečių kalba. Šioje scenoje L. Pautienius dainuoja Grafą „Figaro vedybose“, Albertą „Verteryje“, Žermoną „Traviatoje“.

Laimonas Pautienius - Don Žuanas. M. Raskovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo
Laimonas Pautienius – Don Žuanas. M. Raskovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

LNOBT Laimonas Pautienius yra sukūręs Don Žuano vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje bei Belkorę Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“, tačiau nacionalinėje scenoje solisto jau senokai nebuvo matyti. Sausio 13-ąją įvyksiantį L. Pautieniaus sugrįžimą į LNOBT mėnesio pabaigoje užtvirtins jo debiutas Figaros vaidmeniu Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Soprano partiją „Vokiškajame requiem“ atliksianti solistė, Nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė pasižymi itin išpuoselėtu balsu, kuriuo geba išgauti plačią išraiškos įvairovę – nuo švelnios lyrikos iki gilaus dramatizmo. Tai įgalina solistę atlikti įvairių žanrų muziką: operas, oratorijas, kamerinę muziką, šiuolaikinių kompozitorių opusus. A. Krikščiūnaitė parengė ir atliko daugiau nei 80 operinių ir koncertinių soprano partijų bei virš 300 kamerinės muzikos kūrinių, atliktų ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Izraelyje, Norvegijoje, Danijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Latvijoje, Švedijoje ir kitur. Ji dainavo diriguojant lordui Yehudi Menuhinui, Mstislavui Rostropovičiui, Krzysztofui Pendereckiui, Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Robertui Šervenikui, Modestui Pitrėnui ir kitiems dirigentams.

Asta Krikščiūnaitė. Eigirdo Scinsko nuotrauka iš LNOBT archyvo
Asta Krikščiūnaitė. Eigirdo Scinsko nuotrauka iš LNOBT archyvo

A. Krikščiūnaitė 2004 m. apdovanota Baltosios žvaigždės ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai, 2011 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2012 m. – Lenkijos Respublikos kultūros ministro garbės apdovanojimą „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.

1868 m. sukurtas „Vokiškasis requiem“ yra didžiausias ir vienas vertingiausių klasikinės muzikos genijaus Johanneso Brahmso (1833–1897) opusų. Kompozitorius tekstą parinko pats iš vokiškos Biblijos, užuot naudojęs lotyniškų gedulingųjų mišių tekstus. Septynių dalių kūrinys pasižymi tobula simetrija, kūrinio centre atsidūria nuostabaus grožio ketvirtoji dalis.

 

 

 

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

Milda Savickaitė

Vilniaus universiteto ansamblis "Ratilio"
Vilniaus universiteto ansamblis “Ratilio”

„Dai kai prijojo pilnas dvaras svetelių

Dai kad pristatie pilnų klonių žirgelių

Dai kad priklostie kamaralį balnalių <..>“

Ši lietuvių liaudies daina kuo puikiausiai atspindi šių metų gegužės pabaigoje vykusį  tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėlyvuoju pavasariu pasipuošęs Vilnius raibo nuo margaspalvių sijonų raštų, svečių iš užjūrio gausos, lietuviškų dainų sąskambių… O išėjus į miestą ore jautėsi it vanilės rūkas pasklidęs darnos ir džiugesio kvapas.

Pasak organizatorių, nors ir būdamas seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1973 metų, „Skamba skamba kankliai“ visuomet žavi neblėstančiu jaunatviškumu ir išsaugotomis tradicijomis. Vilniuje tomis dienomis viešėjo ansambliai iš Baltarusijos, Italijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Irano ir, žinoma, iš įvairių Lietuvos kampelių.

Gruzijos pasirodymas
Gruzijos pasirodymas

Tai festivalis, kuris su savimi neša ir tęsia praeities sukurtą tarpusavio darnos ryšį – ir tuo pat metu statantis nepaprastas jausmines karalystes. Tikriausiai niekada nepamiršiu epizodo, kuris savo žavingu paprastumu ir nuoširdumu net kvapą užgniaužė. Viskas vyko Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus kiemelyje (Vilniaus miesto širdy, Vokiečių gatvėje). Visai netyčia su drauge ėjome pro šalį ir išgirdusios tradicinę lietuvišką muziką, aidinčią iš toli, nusprendėme užsukti. Įėjusios į kiemelį net amo netekome (gerąja prasme). Stovėjome šiek tiek aukštėliau (amfiteatro principas) ir žvelgėme į apačioje vykstančius masinius lietuvių liaudies šokius. Šoko visi: ansamblių dalyviai lietuviai, užsieniečiai, prašalaičiai, festivalio entuziastai. Kai švystelėjo saulė, viskas pavirto tarsi scena iš filmo – tu stebi praeitį, vykstančią ir atsikuriančią dabar, prieš tavo akis. Bendrystė, šypsenos, muzika, lietuviškumas, ritmas, ir draugystė – tąkart užbūrė taip, kad net žodžių nebereikėjo. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome.

Dar vienas žavingas festivalio vaizdinys atminty iškyla pagalvojus apie nesuderinamumus, kurie pabaigoje visgi susigroja – tai sutartinės. Tradicine tapo festivalio dalis vykstanti Bernardinų sode (anksčiau – Sereikiškių parkas), pavadinta „Sutartinių takas“. Einu sau ramiai takeliu ir girdžiu, kaip šalia manęs sudera tercijos ir sekundos, o iš tolėliau kito kolektyvo atliekama daina puikiausiai susiskamba. Atrodo, jog sutartinėmis kalbamasi. Tai itin  magiškas dalykas, labai džiaugiuosi, kad lietuviai jį noriai priima kaip „savo“ ir jo nesibaido. Drąsiai bando dainuoti patys, paraginti giedotojų (pabrėšiu – sutartinės yra ne dainuojamos, bet giedamos. Tai sakralioji lietuvių liaudies muzika), arba aktyviai jungiasi į gydomuosius sutartinių procesus – kai stojamasi į rato vidurį (priklauso nuo to, kiek giedotojų), visiškai atsipalaiduojama ir susiliejama tarp sąskambių, natų, magiškųjų atitarinių…  Sutartinių taku vaikščiojau iki pat pabaigos – seniai pažįstami kolektyvai bei jų nariai noriai priėmė pagiedoti kartu, žmonės net aikčiojo iš nuostabos, filmavo dalyvių pasirodymus, o medžių apsupty viskas dar labiau panašėjo į tikrą didelę apeigą, ateinančią iš žmonių vidaus.

Šventę kuria jaunimas – senoliai dažniausiai tik atitaria. Ir dabar yra susikūrusi visai nauja tradicija – tai naktišokiai. Kada šokama visą naktį. Muzikantai nepailsdami groja, šokėjai trypia, dainorėliai pritaria savo balsais. Jautiesi tarsi būtum tikroje senovinėje kuokynėje. Nepabuvęs, nesudalyvavęs – nepajausi ir nesuprasi…

Man labai džiugu, kad „Skamba skamba kankliai“ dalimi jau antrus metus esu ir aš. Birželio 1 dieną jau dvidešimt antrą kartą vyko Vaikų ir jaunimo šventė Saulytė – vesti šią festivalio dalį teko garbė man. Tik praėjus viskam suvokiu kokio didelio ir gražaus renginio dalimi aš tapau ir prie ko prisidėjau… Kas mane labai stebina kasmet – tai vilniečių (nes dalyvaujančių kolektyvų dauguma iš Vilniaus) noras pažinti ir kuo tikriau perteikti penkių  lietuviškų regionų ypatumus bei savitumus. Džiugu ir tai, kad festivalis neužveria durų ir Vilniaus miesto tautinėms mažumoms – visi darniai sugyvena. Man tenka garbė atstovauti savo gimtąjį kraštą – Ignalinos rajoną. Šventę vedu kalbėdama tarmiškai – tai didžiajai daliai susirinkusiųjų yra egzotika. Nulipusi nuo scenos kartais net susidroviu, kai kolektyvų vadovai dėkoja, jog kalbu tarmiškai ir kad puoselėju tradicijas. Labai gera pasipuošti savo krašto tautiniais drabužiais, o ant galvos baltuojantis pusnuometis (nuometo supaprastinta versija) didžiajai daliai tradicinio kostiumo nepažįstančių kelia nuostabą. Mielai besidomintiems pasakoju, kodėl ir kaip pusnuometis būdavo nešiojamas.

Festivalį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras. Kiekvieną kartą susitikusi su centro darbuotojais padėkoju už atliekamą veiklą ir už tai, kad mane kviečia ir nebijo patikėti tokio didelio ir gražaus festivalio šiokios tokios dalelės.

Neapsakomas jausmas – savojo krašto visapusiškas reprezentavimas. Tiek kalbant apie pačią Lietuvą, tiek apie Ignaliną. Ir dar džiugiau, kai poelgiais ir darbais gali įsirašyti į tvaraus kūrinio gyvavimo istoriją. Nors kartais… Užtenka minčių ir plačių šypsenų, kad viskas aplink užmegztų vaisių, sužydėtų ir pasiruoštų kasmetiniam įstabiam atbudimui vėl ir vėl.

To būtent ir linkiu festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – nepailsti sodinant sodus žmonių širdyse.

VISI ansamblio pasirodymas
VISI ansamblio pasirodymas

Nuotraukos iš Vilniaus etninės kultūros centro archyvo.

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką… Milda Savickaitė

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką…

Milda Savickaitė

 

Tikrą žemaitį pažinsi iš tolo – vešli  kasa,  ilga porausvė barzda… Ir žinoma – ne kartą įvairiausiom giesmėm apgiedotas iškilus bei nepalaužiamas charakteris. Šį savotišką stereotipą kuo puikiausiai atitinka ir mano pašnekovas, žemaitis nuo Mažeikių  Žygimantas Stonkus.

Žygimantas Stonkus
Žygimantas Stonkus

Susitikome tuoj po koncerto, kuriame jis grojo su grupe. Pavargę po dienos darbų vakarojome ir ilgai bei jaukiai šnekėjomės.

Kiek prajuokino Žygimanto  pasakyta frazė – „Jei nebūčiau biomechanikas – būčiau žmogus“ (ir po to sekęs pašnekovo juokas). Tai atkreipė mano dėmesį: stengiausi išsiaiškinti kokiu žmogumi Žygimantas norėjo tapti, kuo jis gyvena šiandien ir pasmalsauti kokiu planuoja būti.

Tradiciškai pradėjome nuo mums tokia tolima dabar atrodančios vaikystės. Nors ši tema pašnekovui atrodė nuobodoka, bet vis dėlto pavyko ištraukti bent keletą praeities „kadrų“. Žygimantas ilgokai persukinėjo savo gyvenimo juostą, kol pagaliau ištarė pirmuosius žodžius. Vaikiškuosius savo metus pavadino įvairiais.  Suprask – buvo visko. Patį pirmąjį „kadrą“  iš atminties iškėlė, vizualizavo ir papasakojo ilgokai pagalvojęs. Tai buvo itin šeimyniškas ir jaukus prisiminimas – rugsėjo pirmosios nuotrauka, kurioje jis pozavo su broliu ir seserimi. Žemaitiškas užsispyrimas kovojo su mano aukštaitišku atkaklumu ir vis dar ne itin patenkintas tuo, kad bandau iš stotingo vyriškumo jį sugražinti į mažąsias vaikystės dienas, pasakojo toliau.

Kartu piešėmė Žygimanto praeities šaržus: pasakojo apie tai, kad buvo aktyvus vaikas, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Vienas tokių – skaitovų konkursas. Šypsodamasis dalinosi atsiminimais kaip ketverius metus iš eilės deklamavo Janinos Degutytės eilėraštį „Duonelė“. Būtų ir toliau tęsęs šią tradiciją, bet mokytojos nebeleido. Staiga jis pradėjo deklamuoti atminty išlikusias šio kūrinio eilutes. Nuo to momento atsiminimai purslojo ir tekėjo lyg ką tik iššautas šampano kamštis.

Jei jau atsiminimus ėmėme „piešti“ jo vaikystės šaržais, tai paklausiau: kurios gi spalvos būtų jo paauglystės paveikslas? Nedvejodamas atšovė, kad jame tilptų visos įmanomos. Juokaudamas sakė  „Tarsi tepliotum kažką ir beveik pavyktų, sakyčiau, lyg psichodelinis paveikslas“. Ryškiausiom spalvom nupiešė mokyklos baigimo šventės koncertą, kuriame abiturientams dainavo mokytojų choras. Ir ne šiaip  mokytojų choras – pedagogės, apsirengusios juodai ir pasipuošusios rožiniais kaspinėliais.

Mokykloje jam patiko, buvo tikrai smagu ir visą šį laikotarpį atsimena su šypsena. Turėjo daug draugų, džiaugėsi nerūpestingomis valandomis, nors sako, kad mokyklinis laikotarpis lygiai tiek pat atsakingas, kiek ir nerūpestingas.

Augant kilo ir rimtesnių klausimų – apie būtį, pasirinkimus ir Rėdos rato „strigimus“. Pradėjome nuo mokyklos baigimo: kur Žygimantas norėjo keliauti toliau ir kaip norėjo keliauti toliau? Pasirodo: dėl brandos egzaminų nesijaudino ir nesupranta tų, kurie specialiai ruošiasi jiems, nemiega naktimis, nesidžiaugia jaunyste. Net klausė manęs: kaip gali nepasisekti išlaikyti egzaminą iš to dalyko, kurį mokeisi penketą ar net dešimt metų?

Sakė, kad nebijojo ateities – nebijo jos ir dabar (kur gi matyta,kad žemaitis bijotų iššūkių…). Knygose aprašyto didžiojo jausminio ir fizinio lūžio paliekant namus nejautęs. „Juk viskas nauja, visa tave supanti aplinka dar netyrinėta! Ar gali būti kas įdomiau ir fainiau ? “ Bet prisipažino, kad apie studijas ilgai galvojo, rinkosi tarp bioinžinierijos, sporto inžinierijos ir biomechanikos, netgi burtus metė. Ir nugalėjo biomechanika! Dabar yra įsitikinęs, kad dažnam po mokyklos iš karto studijuoti yra ne pats sėkmingiausias  pasirinkimas „Jeigu studijuoji vien dėl to, kad studijuotum, tai geriau nestudijuoti. Aišku, nebent žinai ko nori iš gyvenimo“. Žygimantas nesigaili, kad įstojo iškart – biomechanika jpatinka, pernykštį pavasarį apsigynė bakalaurą Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, o ir darbą jau turi – žodžiu, tampa „rimtu vyru“.

Man labai knietėjo sužinoti apie jo veiklas laisvu nuo darbo laiku… ir ar yra patenkintas tuo kaip gyvena dabar. Atsakymas ,,nežinau“ nustebino. Pasak jo, visada galima atrasti ką nors geresnio, juk niekas nestovi vietoje. Kai žinai kaip viskas vyksta, supranti raidos dėsnius ir realizuoti(s) lengviau. Prisipažino: anksčiau buvo planuotojas, mėgdavo viską sustyguoti, bet dabar mėgaujasi improvizacijos teikiamais malonumais. Žodis „styga“ nėra atsitiktinis, nes Žygutis (kaip jį meiliai vadina aplinkiniai) yra itin veiklus žmogus, nors savęs tokiu nelaiko. Dalyvauja Vilniaus Univeristeto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, groja daugiau nei trimis instrumentais, yra grupės „Man mama šitą deklamavo“ narys, ketvirtadieniais šoka tradicinius šokius ant Tauro kalno buvusiuose Profsąjungos rūmuose, yra Žemaitijos skautų organizacijos narys ir šiaip stengiasi būti senojoje lietuviškoje būtyje, ją geriau pažinti kurdamas dabartinį foklorą.

Jam patinka būti su žmonėmis ir tarp žmonių – sakė, kad žmonės jam neatsibosta. „Labai mėgstu groti kompanijoje, o kai būnu vienas, groju „kas ant pirštų galo“. Instrumento draugijoje galiu prabūti daug valandų.“ O kai paklausiau ar mėgsta šokti, Žygimantas pradėjo juoktis ir atsakė: kvailas klausimas, nes mėgsta labai. Bet jei tektų rinktis ar groti, ar šokti vakaronėje – viską lemtų situacija (o gal besiformuojanti simpatija kam nors…).

biomechfoto

Labai mėgsta keliauti. Sakė, kad pirmiausia aplankytų Norvegiją, Islandiją, rytų šalis, kol galiausiai paneigė ir ryžtingai tarė, kad nori apkeliauti visą pasaulį, bet ne didžiuosius miestus, o mažus kaimelius. Nes tik juose jis gali pažinti autentišką liaudies buitį, o sukauptą patirtį nori atskleisti dabartiniame folklore. Skirtingos tradicijos žavi, užburia ir skatina pastovų pažinimą – jis mėgstąs stebėti ir tirti. Tada aš neatsargiai leptelėjau, kad jis – visai kaip antropologas,  ir Žygimantas (o tai itin retas atvejis) pilnai su manimi sutiko. Moderniausios specialybės biomechanikas… archaiškas folkloristas… filosofiškai pasaulio patirtį bendrinantis antropologas…  Šiam pasauly visko būna.

Ar tokioje gyvensenos pilnatvėje lieka laiko širdies reikalams? Papurtęs savo garbanotą „šiuveliūrą“ suskubo akcentuoti, kad stačia galva nepuola į santykius su moteriškąja visuomenės puse, nes jam tai yra vertybė. Jeigu jau kažką rimtesnio pajaus – tik tada stengsis išsikovoti panelės dėmesį, bet niekada nežaidė ir nežais jausmais ir nepateisina visokių „vasaros“ romanų. Nepatinka jam ir šiuolaikinė „mada“, kada vaikus gimdo ir tuokiasi jau įkopę į gyvenimo rudenį, kai atrodo, kad nebėra kur trauktis. Juk žodis – kurti – pats savaime pasako daug – juk kurti, statyti reikia drauge. Ir jeigu dabar nutiktų taip, kad atsirastų moteris, o po to vaikelis – Žygimantas būtų laimingas.

Prakalbom apie intymesnius dalykus, klausiau ką jis labiausiai vertina žmoguje. Daug kartų skambėjo žodžiai pagarba, garbė… Ir jau minėta ištikimybė. Nors pašnekovui tik dvidešimt dveji metai, bet jo vardijamos vertybės brandžios, solidžios, vyriškai atsakingos. Užsiminė, kad tikrų draugų turi nedaug. Sunku prisijaukinti ar būti prijaukintam kito žmogaus. Bet tie, kurie jau yra jo „rate“ – įsileidžiami net ir į šeimą.

Jo pomėgių skalėje teatras taip pat užima svarbią vietą. Jis žaismingai pabrėžia, kad lanko  ne „tik teatrą, bet ir į spektaklius“. Tačiau jei reikėtų rinktis tarp teatro ir kino, jis keliautų į kiną, nes šioje meno kūrimo erdvėje yra darbavęsis ir pats. Viename konkurse jo idėja buvo pripažinta geriausia (tarp kitų vienuolikos) ir su profesionalų pagalba sukūrė trumpametražį filmą.

Paprašiau Žygimanto sugalvoti sau klausimą atsipindintį jį patį. Jis pamąstė, patylėjo, atkuto ir tvirtai tarė „-Kas tu esi?“  Ir iškarto pateikė atsakymą –„ Aš esu žmogus“ (abu pradėjome juoktis, nes juk jis sakė, kad jei nebūtų biomechanikas, tai būtų žmogus, truputį nesiderina). Paprašytas pokalbio pabaigai ko nors palinkėti sau – plačiai nusišpysojęs tarė „Auk didutis, būk gerutis – mamą pavaduosi. Ne, Milda.. Ko nors linkėti sau yra nelogiška“.

biomech5