Category Archives: Apie muziką

Orkestro muzikantų, solistų ir dirigentų portretai fotografijų parodoje „Patetico e delicato“

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Orkestro muzikantų, solistų ir dirigentų portretai fotografijų parodoje „Patetico e delicato“

Neseniai atsinaujinusi ir vėl duris atvėrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija (LNF) kviečia lankytojus ne tik mėgautis muzika, bet ir susipažinti su ją atliekančiais muzikantais fotografijos parodoje „Patetico e delicato“. Kaip teigia jos autorius, ilgametis filharmonijos fotografas Dmitrijus Matvejevas, čia bus galima išvysti tai, kas klausytojams paprastai lieka nematoma.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Parodoje „Patetico e delicato“ eksponuojami reportažiniai portretiniai kadrai iš LNF kolektyvų repeticijų ir koncertų. Iš viso – daugiau nei 70 nuotraukų. Itališki parodos pavadinimo žodžiai patetico ir delicato – dvi skirtingas būsenas žymintys muzikiniai terminai.

„Stengiausi parodyti tai, ko per koncertą klausytojas galbūt nepastebi: dirigentų mimikas ir gestus, muzikantų susikaupimą per repeticijas. Didesnę ekspozicijos dalį sudaro dirigentų portretai, daryti per koncertus. Manau, būtent dirigentų nuotraukos labiausiai padeda vizualiai perteikti muziką, kurią jie transliuoja atlikėjams“, – teigia autorius.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Parodoje eksponuojamas ir studijinis pianistės profesorės Mūzos Rubackytės portretas, puošiantis ką tik prasidėjusio VI Vilniaus fortepijono festivalio, vykstančio iki gruodžio 7 dienos, vaizdinę medžiagą.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Dar vienas išskirtinis autoriaus darbas – dėmesį prikaustanti beveik dviejų metrų dydžio nuotrauka, kurianti mozaikos, vitražo efektą. Fotografo žodžiais, tai – tarsi kaleidoskopinis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantų atspindys, praplečiantis perspektyvą ir vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį po energingą vizualinę simfoniją.

D. Matvejevo nuotrauka
D. Matvejevo nuotrauka

Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Patetico e delicato“ LNF fojė bus eksponuojama iki š. m. gruodžio 21 dienos. Parodą pamatyti galės visų filharmonijoje vykstančių koncertų lankytojai.

 LNF inf. , nuotraukos iš rengiamos parodos.

Amžinybe skambantys slėpiniai

Rytas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Rytas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Amžinybe skambantys slėpiniai

Švč. Jėzaus Vardo rožinis – evangelinė malda už mirusiuosius

Rožinis vienas iš tradicinių krikščioniškosios maldos būdų, susijusių su Kristaus vardo, teikiančio išgelbėjimo viltį, kontempliavimu. Šia malda siekiama kuo giliau įvesti į Kristaus gyvenimą ir tarytum sutelkti, apibendrinti Evangelijoje išdėstytus Išganymo istorijos įvykius.

Lietuvių kalba Švč. Jėzaus Vardo rožinis pirmą sykį paskelbtas dar XVII a. pabaigoje. 1681 m. šios maldos tekstas įtrauktas į pirmąją Vilniuje išspausdintą lietuvišką katalikų maldaknygę Rożancius Szwęciausios Maryos Pannos yr saldziausya warda Jezusa teypogi spasabas apwaykściojima kałnu Kałwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto słuźijęćiomis“, kurią sudarė dominikonų vienuolis Jurgis Kasakauskis. Panašiai kaip Švč. M. Marijos rožinyje kalbama 150 „Sveika, Marija“, taip Švč. Jėzaus Vardo rožinyje, kai jį kalbant meldžiamasi už mirusiuosius, 150 kartų atkartojama malda „Jėzau, mūsų Atpirkėjau, pasigailėk mirusių!“

Maldelė. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Maldelė. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 „De profundis“ – gedulinės muzikos puoselėtojai

„De profundis“ – 2018 m. susibūrusi profesionalių muzikų grupė. Atlikėjai siekia gaivinti ir saugoti senas ir prasmingas muzikavimo šermenyse ir mirusiųjų minėjimuose tradicijas, ilgainiui nusistovėjusį liaudišką pamaldumą už Amžinybėn išėjusiuosius bei muzikines jo raiškos formas.

Grupė vienija aštuonis talentingus atlikėjus: tris kantorius (vokalistus) ir penkis muzikantus, grojančius styginiais, pučiamaisiais bei klavišiniais instrumentais.

Atlikėjai yra parengę elegantiškas, subtilias, melodingas, įvairių stilių ir epochų muzikos kūrinius apjungiančias programas. Grupės repertuare – lietuvių ir užsienio kompozitorių sakralinės muzikos šedevrai. Kūrinių diapazonas platus: nuo grigališkojo choralo iki polifoninių kūrinių, bažnytinių giesmių ir himnų, mišių, klasikinių vokalinių-instrumentinių, o taip ir moderniosios muzikos.

Vėlinių dienai paminėti grupės nariai kasmet rengia sakralinės muzikos koncertus ar tam skirtus maldos, giesmės ir susikaupimo vakarus. Praėjusiais metais šiai progai buvo skirtas klasikinės sakralinės muzikos renginys Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

Šiemet, lapkričio 1 d., pasitinkant visų išėjusiųjų Amžinybėn dieną – Vėlines, „De profundis” mirusiųjų atminimą pagerbs ir už juos melsis šimtmečių gelmes siekiančia tradicine malda Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje – giedodami Švč. Jėzaus Vardo rožinį. Bus giedama trečioji rožinio dalis – Garbės slėpiniai. Vėlinėms skirtame maldos ir susikaupimo vakare taip pat dalyvaus skaitovas  – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis, kuris maldų ir giesmių pynę prasmingai papildys refleksijai ir susikaupimui skatinančiais tekstais.

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

 

Vėlinių proga Prienų bažnyčioje atlikti trečiąją rožinio dalį – Garbės slėpinius pasirinkta ne atsitiktinai. Šios dalies slėpiniai primena Kristaus Prisikėlimą, reiškiantį amžinojo gyvenimo viltį, bei iškalbingai byloja apie paruziją – antrąjį Išganytojo atėjimą teisti pasaulio laikų pabaigoje.

Daugiau informacijos:

www.laidotuviumuzikantai.lt

Karolis Baublys. Pati sau mūza: Madame X

Albumo "Madame X" viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos - nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.
Albumo “Madame X” viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos – nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.

Pati sau mūza: Madame X

Karolis Baublys

Šiuolaikinės populiariosios muzikos atlikėjus galima skirstyti į dvi grupes: vieniems svarbi muzika ir tik muzika (scenoje jie pirmenybę teikia balsui ar konkrečiam muzikos instrumentui), kitiems svarbūs ne tik garso, bet ir vaizdo efektai; pastarieji atlikėjai kuria ne tiek koncertą, kiek spektaklį, pasižymintį įvairių menų dialogu ar polilogu: muziką lydi vaizdo efektai (video menas), choreografiniai triukai, teatro elementai (kostiumai, dekoracijos), galiausiai – politiškai angažuoti diskursai. Madonna akivaizdžiai atstovauja antrojo tipo atlikėjams; 60-mečio sulaukusi dainininkė neatsitiktinai laikoma šiuolaikinio konceptualiojo muzikinio šou pradininke (pirmas tokio tipo koncertas-šou buvo Madonnos Blond Ambition Tour (1990), pasižymėjęs konceptualiu scenarijumi, įspūdinga scenografija ir įsimintinais kostiumais). Madonna garsėja ne tik kūrybingais pasirodymais, bet ir albumais-konceptais, išsiskiriančiais apgalvota struktūra, vieninga tematika, novatoriškomis, dažnai provokuojančiomis idėjomis. 2019-ųjų birželio 14 d., po ketverių metų pertraukos, pasirodęs naujasis (penkioliktas) dainininkės studijinis albumas Madame X užsienio spaudos apibūdinamas kaip labiausiai rizikingas ir labiausiai politiškas visos jos karjeros kontekste.

Rizika pirmiausia susijusi su aiškiai eksperimentiniu dainų pobūdžiu: šiuo albumu Madonna bando praplėsti šiandieninės populiariosios muzikos ribas, praturtindama jas specifiniais Lotynų Amerikos, Afrikos, Pietų Europos sąskambiais. Madame X atveju būtų per paprasta kalbėti apie konkrečias įtakas, nes įtakos čia svarbios tiek, kek padeda sukurti ką nors naujo, tam tikras hibridines, globaliai futuristines populiariojo meno formas, derinančias keletą visiškai skirtingų muzikinių žanrų. Vienas geriausių pavyzdžių čia būtų God Control, kur derinant kontrastingus stilius (rap, gospel, 70-ųjų disco) sukuriamas novatoriškas muzikinis žanras, kurį būtų galima apibūdinti kaip politinį disko („Political Disco“ ar „Disco Protest Song“). Jei šiandieninėje populiariojoje muzikoje pagrindinis dėmesys teikiamas konkrečiai smogiančiai dainai, pritraukiančiai minias ir tampančiai hitu, Madame X atveju dėmesys koncentruojamas į albumo koncepciją, mėginant formuoti tai, ką Mirwais Ahmadzaï vadina globaliai futuristinio albumo idėja.

Albumo "Madame X" viršelio variantas.
Albumo “Madame X” viršelio variantas.

Madame X sudaro 15 dainų, kiekviena iš jų vis kitokia (kitas muzikinis žanras, kitoks atlikimas, vis kitas muzikinis instrumentas), bet paradoksaliai šis albumas sudaro itin harmoningos, darnios visumos įspūdį. Struktūriniu požiūriu jis nepriekaištingas, turintis užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą lyg teatrui skirta pjesė. Albumas toks daugiabriaunis, įvairiaplanis, polifoniškas, daugiaveidis kaip pati Madame X, tad jį tampa sunku priskirti tradicinei populiariosios muzikos kategorijai. Jis balansuoja tarp elektroninės, eksperimentinės, politinės muzikos, house, reggae, reggaeton, sykiu netapdamas ir tipišku World Music pavyzdžiu. Madame X – tai savotiškas pasaulio muzikos žemėlapis: įkvėpta Pietų Europos muzikinių tradicijų, Madonna drąsiai iriasi iki pat Karibų jūros salų nepaisydama nei geografinių, nei istorinių, nei socialinių ribų; Afrikos folkloras čia persipina su temperamentingais šiandieninės Lotynų Amerikos garsais. Bendriausia prasme šis albumas – tai inteligentiškas bandymas integruotis į Kitą kultūrą, ją perprasti, prisijaukinti dalijantis, keičiantis, kalbant ir susikalbant.

Madame X – albumas, gimęs Portugalijoje. Atvykusi į šią šalį, Madonna jautėsi vieniša. Pirmieji metai Portugalijoje jai priminė ankstyvosios jaunystės laikus – vienatvės jausmą, patirtą pirmą kartą atvykus į Niujorką. Niujorke 19-metė Madonna lankė legendinės moderniojo šokio revoliucionierės Marthos Graham (1894‒1991) studiją. Martha Graham – viena iš kertinių figūrų kalbant apie naująjį Madonnos albumą. Būtent jos dėka albumas įgijo pavadinimą Madame X. Prieš pradedant lankyti šokių mokyklą, Martha Graham Madonnai buvo idealas – moteris-revoliucionierė, gyva legenda, tačiau kai būsima dainininkė užsirašė į jos kursus, susidūrė su galybe apribojimų ir taisyklių (pirmiausia tai pasakytina apie aprangą). Madonna ‒ provokatorė iš prigimties ‒ ėmė maištauti prieš griežtus aprangos reikalavimus: vieną dieną ateidavo pusiau skusta galva, kitą dieną apsivilkdavo itin provokuojantį drabužį, kol galų gale Martha Graham ją pasikvietė į savo kabinetą. Mokytoja prisipažino, kad Madonna jai – mįslė: kiekvieną kartą šokių studijoje ji neatpažįstama; susidaro įspūdis, kad tai – ne jos studentė Madonna, o kas kartą vis kitas asmuo. Paakinta šio įspūdžio, Martha Graham davė Madonnai naują vardą – Madame X – slaptoji agentė, šnipė, chameleoniška asmenybė, neatpažįstama ir nesikartojanti. Būtent toks yra naujojo Madonnos albumo – daugiaveidė asmenybė, moteris, turinti daug skirtingų pavidalų: šokėja, profesorė, prezidentė, namų šeimininkė, amazonė, kalinė, studentė, motina, vaikas, meilužė, vienuolė, dainininkė, šventoji, prostitutė. Klausantis albumo ir mėginant suvokti šių tapatybių santykį, susidaro įspūdis, jog Madonna – mūza pati sau: kiekviena iš jos tapatybių – neatskiriama jos pačios dalis, formuojanti vieną asmenybę – maištingą moterį, kovojančią už individo dvasinę laisvę. Bendriausia prasme Madame X – tai kvietimas nebijoti būti kitokiam, nebijoti būti savimi.

Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo "Madame X" erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo "Erotica" (1992).
Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo “Madame X” erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo “Erotica” (1992).

Madonna – asmenybė, turinti ką pasakyti, ir tai akivaizdu klausantis dainų tekstų. Diskusijų kyla dėl to, kaip visa tai pasakoma. Ypač daug diskusijų kyla dėl Madonnos dažnai naudojamo Auto-Tune – programinės įrangos, transformuojančios balsą. Esama net nuomonių, jog šia kompiuterine programa Madonna dangsto silpstantį vokalinį pajėgumą. Extreme Occident iš naujojo albumo akivaizdžiai paneigia tokio pobūdžio įtarinėjimus – dainoje girdime aiškų, skaidrų balsą, primenantį klausytojams stipriausias lėto tempo Madonnos dainas. Auto-Tune naudojimas Madonnai – grynai estetinis sprendimas, neturintis nieko bendra su balso pajėgumu. Kalbant apie Madame X, svarbu suvokti ką kita – prieš kurdama šį albumą, Madonna intensyviai ieškojo naujo garso. Spaudoje ji ne sykį kartojo, esą visa šiuolaikinė populiarioji muzika skamba vienodai. Naują garsą dainininkė atrado Portugalijoje. Ši šalis Madonną sužavėjo daugybe pačių įvairiausių muzikinių žanrų, populiariosios muzikos kontekste retai naudojamų muzikos instrumentų, kuriančių netradicinį, savitą garsą, kitokį, nei esame įpratę girdėti. Pamėginsiu detaliau aptarti keletą albumo dainų, kuriančų jo savitumą, originalumą.

Killlers who are Partying ir minėtoji Extreme Occidentdainos, įkvėptos fado (iš portugalų k. „lemtis“) – XIX a. Lisabonoje gimusio muzikinio žanro, kuriam būdinga melancholija, ilgesys, sietini su nelaimingos meilės, išdavystės temomis. Paprastai fado atlieka moteris, o jai pritaria du gitaristai. Madonna neslepia, kad įtaką padarė ir fado bei bliuzui artima morna – tradicinė Žaliojo Kyšulio salų muzika, kurios viena žymiausių atlikėjų buvo legendinė Cesária Évora (1941‒2011). Gana specifinė melancholija, būdinga minėtiems žanrams, ir buvo vienas iš tų atramos taškų, kurie vertė Madonną sukurti savo fado versiją – dainas, kuriose permąstomas individo santykis su praeitimi, įgyta patirtimi ir jį supančiu pasauliu. Dainoje Killers who are Partying Madonna dainuoja: „Aš būsiu gėjus, jei gėjai deginami  / (…) Būsiu Islamas, jei Islamas nekenčiamas / Būsiu Izraelis, jei Izraelis įkalintas / (…) Ir būsiu moteris, jei ji išprievartauta ir jos širdis sudaužyta“ („I will be gay, if the gay are burned / (…) / I’ll be Islam, if Islam is hated / I’ll be Israel, if they’re incarcerated / (…) And I’ll be a woman, if she’s raped and her heart is breaking“). Šia daina Madonna išsako solidarumą su ją supančiu pasauliu, jo įvairove. Dainininkė teigia matanti pasaulį ne kaip atskirus fragmentus, bet kaip visumą, kuriai ji pati priklauso. Griežtos kategorijos ir etikečių klijavimas Madonnai svetimi. Tačiau visuomenė tiesiog dievina tokio tipo kategorizavimą, kuris atskiria žmones vienus nuo kitų ir kuria getų sistemą: vargšai, gėjai, afrikiečiai, etc. Dainininkė – pasaulio, o ne konkrečios šalies pilietė – deklaruoja atstovaujanti kiekvienai iš minimų kategorijų ir nebijanti būti už tai nei sudeginta, nei įkalinta, nei pasmerkta.

Afrikos kultūrinio paveldo klodais remiamasi dainoje Batuka, kuri akivaizdžiai eksperimentinė. Tai – sumodernintas batuque – bene seniausio Žaliojo Kyšulio salų muzikinio žanro – variantas. Sakoma, jo ištakos siekia juodaodžių vergovės laikus. Iš esmės batuque – tai sykiu ir muzikos žanras, ir dainos tipas, ir ritualinis šokis; savotiška Afrikos moterų dvasinės emancipacijos daina, turinti folklorinį-religinį aspektą. Madonnos daina išlaikė pagrindinius batuque požymius: pagrindinė solistė (kantadera proféta) pradeda dainuoti solo, kitos moterys (kantaderas di kunpanha) choru atkartoja pirminės solistės žodžius. Dainos žodžiai lydimi poliritminių mušamųjų garsų: viena muzikantė (vadinamoji batukaderas) užduoda ritmą, kitos jai pritaria mušdamos audeklu apdengtą muzikinį instrumentą, paprastai laikomą tarp šlaunų. Madonna savo dainoje Batuka, atsispirdama nuo Afrikos istorijos ir folkloro, ryškina moterų tarpusavio solidarumą, dvasinę seserystę, itin aiškiai atskleistą muzikiniame vaizdo klipe, režisuotame Emmanuel Adjei.

Dainoje "Batuka" ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.
Dainoje “Batuka” ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.

Kalbant apie naująjį albumą, neįmanoma apeiti jau sykį minėto gitaristo ir kompozitoriaus Mirwais Ahmadzaï, kuris kartu su Madonna prodiusavo 9 Madame X dainas: Medellín, Dark Ballet, God Control, Batuka, Killers Who Are Partying, Extreme Occident ir kt. Tai ne pirmas kartas, kai Mirwais Ahmadzaï dirba kartu su Madonna – abu menininkai bendradarbiauja jau nuo 2000-ųjų, kai Madonna išleido vieną žymiausių albumų – Music, ženklinančių jos kūrybinį atsinaujinimą. Dažniausiai Mirwais Ahmadzaï minimas kalbant apie labiausiai politiškai angažuotą Madonnos albumą American Life (2003). Spaudoje Madonna yra prisipažinusi, kad viskas, apie ką juodu su Ahmadzaï diskutuoja, galų gale virsta politika – toks jo mąstymo būdas.

 "Madame X" dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu - "American Life" (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.
“Madame X” dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu – “American Life” (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.

Galima Madame X traktuoti kaip harmoningą, nuoseklią American Life tąsą. Jei American Life buvo nukreiptas prieš tuomečio JAV prezidento George W. Bush politiką ir karą Irake, Madame X netiesiogiai pasisakoma prieš šiandienio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką: šių dienų JAV, kur lotynų amerikiečiai atvirai įžeidinėjami ir bet kokio plauko imigrantai laikomi marginalais, baltaodė Madonna – viena iš didžiųjų JAV muzikinio pasaulio žvaigždžių – išleidžia trikalbį albumą, kuriame ispanų ir portugalų kalba bei kultūra dalyvauja lygiomis teisėmis su anglų-amerikiečių… Negana to, pirmoji (albumą reprezentuojanti) daina Medellín – duetas kartu su Maluma (dainininku iš Kolumbijos). Tai – itin subtilus, bet labai stiprus politinis Madonnos gestas. Nors Maluma balsas skamba gana monotoniškai, bet puikiai prisiderina prie Madonnos balso. Šitaip abu dainininkai kuria harmoningą, šarmo turintį duetą.

Dainose "Medelllín" ir "Bitch I'm Loca" girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.
Dainose “Medelllín” ir “Bitch I’m Loca” girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.

Madame X – albumas, pateikiantis klausytojui netikėtų staigmenų: originalių muzikinių sprendimų, prasmingų dainos žodžių, stiliaus įvairovės, motyvuotų nuorodų į kultūrinę (muzikos, kino) atmintį, harmoningą trijų kalbų (anglų, ispanų ir portugalų) dermę (skirtingos kalbos netikėtai keičia, papildo viena kitą). Sykiu Madame X – tai autorefleksyvus albumas, jame daug nuorodų į ankstesnes Madonnos dainas. Pavyzdžiui, I don‘t search I find – tai savotiškas atsakymas į Vogue. Muzikiniu (garso) požiūriu daina itin artima 90-ųjų hitui. Dainos Bitch I‘m Loca pavadinimas – akivaizdi nuoroda į Bitch I‘m Madonna iš albumo Rebel Heart (2015). Crazy žodžiuose akivaizdžios nuorodos į legendiniu tapusį albumą Like a Prayer (1989): „Klaupiuosi prieš tave lyg maldai / Viešpatie, žvelk į mane dabar“ („I bent my knees for you like a prayer / My God, look at me now“; kursyvas – K.B.). Looking for Mercy maldos forma primena kitą albumo Like a Prayer dainą – baladę Pray for Spanish Eyes.

Naująjį albumą lydėjo kaip niekada daug muzikinių vaizdo klipų. Nevalia pamiršti, kad Madonna – viena iš tų atlikėjų, kurių dėka buvo sukurta šiandieninė muzikinio klipo forma. Net ir sulaukusi 60-mečio, Madonna nesiliauja eksperimentuoti, provokuoti, stebinti novatoriškumu tiek garso, tiek vaizdo lygmeniu. Dainos God Control vaizdo klipas, režisuotas Jonas Åkerlund ir pasižymintis gausiomis prievartos, smurto scenomis, gretinamas su labiausiai provokuojančiais Madonnos vaizdo klipais: Like a Prayer, Erotica ar Justify My Love. 8 minutes trunkančiame klipe, kuriam būdinga atbulinė laiko seka, kalbama apie kruvinas žudynes viename naktiniame klube, pateikiant aiškių nuorodų į žymiąją tragediją Orlando mieste Floridoje – 2016 metų birželio 12-ąją gėjų klube Pulse buvo nušauti 49 žmonės. Vaizdo klipu Madonna aiškiai pasisako prieš laisvą ginklų prekybą JAV.

Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai "God Control", susilaukė kontroversiškų vertinimų.
Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai “God Control”, susilaukė kontroversiškų vertinimų.

Nemažiau provokatyvus ir dainai Dark Ballet skirtas muzikinis vaizdo klipas, režisuotas Emmanuel Adjei ir pasižymintis keliaplanėmis intertekstinėmis nuorodomis: žymus amerikiečių reperis, poetas ir kovotojas už LGBT teises Mykki Blanco įkūnija Jeanne d‘Arc (1412‒1431), kuri pasmerkiama visuomenės ir sudeginama ant laužo. Ypatinga vizualine raiška pasižymintis klipas puikiai dera prie aiškiai eksperimentinio dainos pobūdžio, kuri baigiama muzikine citata iš P. Čaikovskio baleto Spragtukas. Vaizdo klipas iškyla kaip sumoderninta danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio negarsinio filmo Jeanne‘os d‘Arc aistros (1927) versija, savotiškas remake trumpo metro forma.

Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne'ą d'Arc.
Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne’ą d’Arc.

Nereikia pamiršti, kad Madonna tapo legenda, nes išdrįso savo laiku (80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje) kalbėti apie dalykus, apie kuriuos tuo metu niekas nekalbėjo: moters seksualines fantazijas, seksą apskritai, saviraiškos laisvę, LGBT teises, etc.). Šiuolaikinės nepriklausomos, seksualios moters vaizdinys – toks, kokį matome šiandieninėje populiariojoje kultūroje (Lady Gaga, Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Miley Cyrus vaizdo klipuose) – suformuotas Madonnos. Šiandien įprasta ginti LGBT teises, tačiau tai daryti 80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje, pačiame AIDS epidemijos įkarštyje, buvo itin provokatyvu, net skandalinga. Madonna ne sykį yra viešai prisipažinusi, kad jei nebūtų egzistavusi LGBT bendruomenė, nebūtų ir jos karjeros. Ne viena Madame X daina skirta kovai už žmogaus teises, pirmiausia – LGBT. Šiame kontekste paminėtinos Dark Ballet ir I Rise – finalinė daina, kuria baigiamas albumas. I Rise lydėjo itin politiškai angažuotas vaizdo klipas, pradedamas ištrauka iš Emmos Gonzalez, kuri liko gyva per šaudynes Floridos vidurinėje mokykloje Parklande, diskurso. Vaizdo klipe, režisuotame bendradarbiaujant su žurnalu Time, pateikiama gausi dokumentinė medžiaga, liudijanti nepaliaujamą visuomenės kovą prieš socialinę nelygybę, rasizmą, ksenofobiją, homofobiją, karą, laisvą ginklų prekybą, smurtą. Vaizdo klipe deklaruojamas solidarumas su silpnaisiais, neįgaliaisiais, imigrantais, vargšais, kovotojais už spaudos laisvę, kurių balsas dažnai ignoruojamas.

Madame X – eksperimentinis, polifoniškas, novatoriškas, provokuojantis, keliaplanis, politiškai angažuotas, galiausiai – išmintingas daug gyvenime mačiusios ir patyrusios, bet vis dar alkanos moters albumas. Madonna lieka atvira pasauliui ir ištikima pačiai sau: jokia išankstinė tiesa negali pateikti vienintelio ir galutinio atsakymo į klausimus, kuriuos kelia įvairi, besikeičianti, vis kita ir kitokia individą supanti realybė. Esminis judesys – eiti Kito link, į supratimą, atjautą, susikalbėjimą.

Rita Nomicaitė. Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

2019_Indra_virselis

Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

 Rita Nomicaitė

Kaunietė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, atsidavusi muziejininkė, vis parengia knygelių apie mūsų žymiausias istorines muzikos asmenybes.

Solidžiausia jos sudaryta knyga – „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012, 448 p.). Antanas Kučingis (1899–1983) – vienas legendinių Lietuvos operos solistų, bosas. Iškentęs kalinimą ir tremtį (kur atsidūrė su Antanu Miškiniu, tad poetas taip tapo vienu iš veikėjų), parsiradęs į Tėvynę ir toliau buvo persekiojamas. 1956 m. pasklidus žiniai apie jo grįžimą Vilniaus teatro scenon, apie pasirodymą Mefistofelio vaidmeniu „Fauste“, kilo toks ažiotažas, kad valdžia išsigandusi spektaklį atšaukė, bet jį pakeitę „Pilėnai“ buvo nutraukti maištaujančios publikos. Antano Kučingio laiškų bei kitų dokumentų rinktinė tiesiogiai atskleidžia ne tik paties dainininko gyvenimo ir darbų aplinkybes. Šis veikalas – tarsi paminklas sovietų okupantų užguitiems muzikams.

Knyga apie Antaną Kučingį išsiskiria iš kitų Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtų leidinių. Muziejininkė daugiausia rūpinasi monografinių albumėlių rengimu. Tai pusės A4 lapo formato, sąsiuvinio storio knygelės, o jų turinį sudaro maždaug 100 nuotraukų su kruopščiausiais komentarais ties kiekviena. Paveikslėliai rodo įvairius rankraščius, natų leidinius, koncertų afišas bei daiktus – baldus, garbingas dovanas ir kt. Albumėlių „eksponatus“ muzikologė surenka ne vien iš savo darbovietės Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus (dabar tai – Kauno miesto muziejaus padalinys), bet ir iš kitų institucijų – Teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.

2012_Kucingis

Vaizdingi informatyvūs Kristinos leidiniai pasakoja apie didįjį Kiprą Petrauską – „lietuviško dainingumo įkūnijimą“, anot muzikos kritiko Vlado Jakubėno; apie jo brolį Miką Petrauską, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ muzikos autorių. Vienas albumėlių skirtas himno „Lietuviais esame mes gimę“ kompozitoriui Stasiui Šimkui (be jo kūrinių iki šiol neįsivaizduojamos dainų šventės).

2005_K. Petrauskas

2008_M. Petrauskas

2007_Simkus

Du leidiniai atveria kompozitoriaus, pirmojo Lietuvos aukštosios muzikos mokyklos (anuomet – Kauno konservatorijos) vadovo Juozo Gruodžio kūrybinio ir kasdienio gyvenimo palikimą.

2004_Gruodis

Parengta knygelių apie operos solistę Adelę Galaunienę, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrių.

2017_Galauniene

2011_LKS Kauno sk.

Šįmet minėdami Juozo Naujalio 150-ąsias gimimo metines, galime smagiai prisiminti Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės 2009 m. išleistą šiam muzikos patriarchui skirtą albumą. Akį traukia slaptai veikusios „Dainos“ draugijos choro nuotrauka gegužinėje (1900), pirmųjų dainų švenčių (1924, 1928) dirigentų ženkleliai, batuta, pianinas, JAV lietuvių dovanos – sidabrinė vaza, rašymo reikmenys; išvaizdūs natų viršeliai, koncertų programos, bendražygių ir šeimos fotografijos, laiškeliai; dailūs buities daiktai (stalinis laikrodis, indai, baldai).

2009_Naujalis

Pavasarį pasirodė 10-oji šios muzikologės parengta knyga-albumas „Juozas Indra: kompozitorius, dirigentas, dainininkas“ ( Kaunas: Kauno miesto muziejus, 2019, 180 p.) Leidinys – kiek didesnio formato ir su garso įrašų kompaktine plokštele, į kurią perkelta Juozo Indros dainuojamų ir parašytų kūrinių (juos atlieka kiti muzikantai), su išsamesniu pasakojimu apie kūrybos sferas ir gyvenimo realijas. Gausiai iliustruotas ‒ „nuotraukose skaitytojai pamatys daugybę kitų istorinių meno pasaulio asmenybių, bendradarbiavusių ir bendravusių su J. Indra, pajus to laiko dvasią, tradicijas, įvairias gyvenimo detales“, sakoma Pratarmėje. „Tas laikas“ – studijos Kauno konservtorijoje, vėliau ‒ sovietų režimas, tremtis Sibire, kurią palengvinti ir greičiau grįžti į Lietuvą padėjo įtakingų kolegų užtarimai. Vis dėlto… Šiaurėje netekęs sveikatos, J. Indra mirė likus vos kelioms dienoms iki 50-mečio.

2019_Indra_virselis

2019_Indra_CD

2019_Indra_CD_turinys

Pasak operos meno autoriteto muzikologo prof. Jono Bruverio, šioje knygoje Juozo Indros (J. Padleckio, 1918–1968) kūrybos pėdsakai ir kasdienybė nušviestos maksimaliai kruopščiai. Autorė vadovaujasi daugybe šaltinių, jungdama juos į vientisą intriguojantį pasakojimą. Štai muzikologės atrinktos kelios citatos, apibūdinančios J. Indros savumus. „Dirigentas Algimantas Kalinauskas, prisimindamas 1943 metų rudenį Vilniaus miesto teatre, rašė: „Bet svarbiausia naujiena buvo naujas tenoras Juozas Padleckis – aukštas, jaunas, balsingas vyrukas, be to, nepaprastai muzikalus. (…). O pagrindinė „Rigoletto“ naujiena buvo minėtasis J. Padleckis, dainuojantis atsakingą ir nelengvą Hercogo partiją. Su juo nebuvo jokio vargo. Nuo mažens muzikuojantis, augęs B. Jonūšo vadovaujamame pulko orkestre, paskui kiek Kauno konservtorijoje pasimokęs, jis kaip mat išmoko savo partiją be jokių klaidų ir jokių pagalbininkų. Kiek ilgiau teko darbuotis Zaukai [režisieriui], kol jį, niekada scenoje nebuvusį, išmokino joje laikytis ir tinkamai judėti“ (p. 18).

„Viena iš operos primadonų Regina Tumalavičiūtė, prisimindama scenos partnerius, be kita ko sakė: ‚Jaukus, „minkštas“ partneris buvo J. Indra“ (p. 32).

„Amžininkų teigimu, J. Indra didelę meninę įtaigą sugebėdavo išgauti santūrumu, jis mokėjo vaidinti balsu, juo perteikti kuriamo herojaus sielos virpesius, nuotaiką. Dainininkas labai greitai ir lengvai išmokdavo operų partijas. Kaip prisimena dirigentas Algimantas Kalinauskas, J. Indra gyvai domėjosi ne tik tuo, ką pačiam reikės dainuoti, bet ir visu muzikiniu audiniu, ir partneriais, ir choru, ir orkestru, išnagrinėdavo akompanimento harmoniją, faktūrą“ (p. 32).

„Solistės Bernardos Petravičiūtės prisiminimai kupini entuziazmo: „Man jis buvo nepaprastas dirigentas (…). Visi jį gerbė, nes matė didžiulį jo talentą ir neeilinę erudiciją. Kai 1961 metais atėjau dirbti į teatrą [Kauno muzikinį – R.N.], man atrodė, kad visi artistai nevalgo, nemiega, neturi šeimos ir gyvena tik teatre – jie atrodė tokie pasitempę, pasipuošę, švarūs. Ta kūrybos dvasia visus užkrėtė J. Indra, nes muzika ir teatras buvo jo gyvenimo prasmė. Jis ateidavo į teatrą anksti rytą ir išeidavo vėlai vakare. Visas artistų judėjimas sukosi aplink jį. Jam visi buvo lygūs, visiems vienodai sakydavo reikiamas pastabas. Buvo labai malonu dirbti su juo, nes turėjo begalintį humoro jausmą – jis daugiau juokdavosi negu bardavosi. Indros juoką girdžiu ir dabar, jis juokdavosi iš visos širdies. Mokėjo priimti kitokią nuomonę. Jis augino ne žvaigždes, o kolektyvą. Ai, Dieve, tai buvo tikras teatras!!! J. Indra, stovėdamas prie dirigento pulto, savo plačiais pečiais iškėlė teatro lubas, kaip augalas augdamas iškelia žamės plutą.“ (p. 59‒60).

Knyga turi reprezentaciniam veikalui būtinus priedus. Ne tik, kaip minėjau, valandos trukmės kompaktinę plokštelę su garso įrašais, bet ir bibliotekininkės Kristinos Šernaitės parengtą J. Indros bibliografiją, nemažą asmenvardžių rodyklę.

Muzikologė ir muzikos istorikė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sugeba aprėpti ir atrinkti išraiškingą medžiagą, tad leidinys neabejotinai atskleidžia nuoseklaus profesinio darbo vertę.

 

 

 

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.
Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Su pianiste susirašinėjo Rita Nomicaitė

 

Į kokius dalykus siūlytumei atkreipti dėmesį, klausantis pianisto?

Siūlyčiau klausytis ne pianisto, bet muzikos, kurią jis groja. Pianistas, kaip ir bet kuris kitas atlikėjas, į sceną eina pasidalyti muzika – sukurta ir užrašyta kompozitoriaus ir mūsų, atlikėjų, perskaityta, perprasta, išjausta bei įkūnijama. O publika ateina muzikos klausytis ir patirti įvairiausių jos sukeliamų jausminių ir vaizdinių asociacijų. Kadangi mes esame visi skirtingi, tad kitokia yra ir kiekvieno atlikėjo interpretacija, kurią kiekvienas klausytojas taip pat priima savaip. Taigi muzika kaskart skamba vis kitaip ir niekada nesikartoja, ji ir yra svarbiausias koncerto „veikėjas“. O į atlikėją dėmesys dažniausiai nukrypsta tada, kai girdima muzika „nepagauna“ – tuomet jau ne tiek klausomasi, kiek žiūrima ir analizuojama, kas ir kaip ir kodėl…

Kuo, Tavo manymu, labiausiai skiriasi to paties kūrinio, bet skirtingų pianistų interpretacijos?

Kiekviena kūrinio interpretacija pirmiausia priklauso nuo to, koks žmogus yra jį atliekantis pianistas, nuo daugybės įvairių individualių savybių ir gebėjimų: temperamento, mąstymo būdo, techninio pasiruošimo, jautrumo, sugebėjimo girdėti ir išryškinti sąskambius ir harmonijas, nuo jo fizinės jėgos, vaizduotės turtingumo… Nėra identiškų žmonių, tad ir kiekviena to paties kūrinio interpretacija kuo nors skirsis. Netgi tas pats pianistas keliskart atlikdamas tą patį kūrinį kiekvienąkart pagros jį šiek tiek kitaip. Kaip neįmanoma įbristi į tą pačią upę, taip ir muzikos kūrinio gyvas žmogus negali pagroti lygiai taip pat.

Fryderyko Franciszeko Chopino gimtadieniui kovo 2 d. „Organum“ salone Vilniuje  parengei grandiozinės programos rečitalį.  Įtraukei keletą didžiųjų kūrinių: net dvi balades (Nr. 1 g-moll  ir Nr. 4 f-moll),  du scherzi (b-moll, cis-moll), polonezus gis-moll ir As-dur. Greta to, nupleveno  trys noktiurnai iš 9-ojo opuso. 

Išryškinai rafinuotų grožybių – šešėlių, atobalsių, įvairių – ryžtingų ir nedrąsių, meilių ir dramatiškų  – melodinių duetų. Tuos antruosius balsus, slaptąsias melodijas pianistai skleidžia savaip ir vis kitaip. Matyt,  natose jos ir užrašytos tik užuominomis, t.y. nepažymėtos akcentais, ritmu ar panašiai? Ar galime sakyti, kad jų pajautimas yra viena iš meninių užduočių interpretuojant Chopiną?

Gal ne tiek užduotis, kiek poreikis – juk būtent tie pasažuose slypintys melodijos ar boso linijos garsai, kuriuos kiekvienas gali „išsirinkti“ ir parodyti savaip, ir suteikia Chopino muzikai daugiamatiškumą: melodiniai pobalsiai – polifoninį dialogą, kai keli balsai persipindami paryškina, suintensyvina reiškiamą emociją, užlaikytieji bosai – harmonijos spalvą ir gelmę, kurių muzikinis audinys iš dvimačio (melodija ir akompanimentas) išsiplečia į beribę skambančią erdvę. Kiekvienas toks atradimas ‒ stebuklas, kuriuo labai džiaugiesi, gėriesi ir nori, kad tai išgirstų visi.

Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Esi rečitalius paskyrusi vien Chopino baladėms (jų yra keturios), scherzo (jų taip pat keturi); ar šiame gimtadienio rečitalyje kurį nors kūrinį grojai pirmą kartą?

Šio gimtadienio rečitalio programą pasirinkau iš jau grotų kūrinių. O rečitalius dar esu paskyrusi ir F. Chopino valsams, ir polonezams.

Kuo remdamasi sudarei tokią programą? Ji atspindi Chopino mąstysenos įvairovę, atsiradusią tiek iš kūrinių žanro taisyklių, tiek keičiantis kalbėsenai. Gal to ir siekei? Ar vieno bei kito opuso įtraukimas kėlė  ir asmeninių profesinių tikslų?

Sudarydama programą visada galvoju, kaip kūriniai derės tarpusavy, bandau sukurti vientisą tonacinę-emocinę seką. Žinoma, atsižvelgiu ir į „fizinio išlikimo“ momentus, tačiau ne jie svarbiausi. Šiai programai norėjau pasirinkti stambesnės formos  kūrinius ir tuos, kurie arčiausiai širdies – taip joje atsirado baladės, scherzi ir polonezai. Man atrodė, kad tarp jų intensyvaus dramatizmo turėtų tikti noktiurnai, suteiksiantys klausytojams lyrinio atokvėpio akimirkų.

Jau ne vienerius metus savo koncertus pati ir komentuoji. Grojant įsigilinus į muziką, paprastai nėra lengva pereiti prie žodinės kalbos. Tačiau Tau tas, rodos, net patinka?  

 Iš pradžių tikrai buvo nelengva „persijunginėti“ iš grojimo į kalbą, bet, kaip sakoma, jei nori, tai nieko nėra neįmanoma. O komentuoti norėjosi tam, kad klausytojai lengviau pasijungtų į tas skambesio ar asociacijų bangas, su kuriomis man siejasi atliekamas kūrinys.

Kaip iš gausybės rago pilasi  Tavo enciklopedinės žinios, jos derinamos su literatūrinėmis asociacijomis.

„Užpilti“ klausytoją informacija nėra mano tikslas. Nors kartais taip norisi pasidalyti kokia nors įdomia istorija, kad išslystų iš laiko ribų. Manau, kad į koncertą žmonės ateina ne sužinoti, o patirti. Man pačiai muzika dažniausiai asocijuojasi su įvairiais vaizdiniais ir asociacijomis – vizualinėmis ir emocinėmis. Bet visi esame skirtingi tiek pasaulio, tiek savęs pačių ar savo patyrimų suvokimu. Tad labiausiai norisi užuominomis švelniai išprovokuoti klausytojus girdimą muziką susieti su savo pačių jausmų ar patirties asociacijomis. Ir nebūtinai jos turi būti aiškiai suvoktos  ar įvardytos. Jos – tarsi slaptažodis, kuriuo „atrakinama“ ir atsiveria muzikos grožiui kiekviena siela.

Ar komentarus taikai kokiai nors publikos grupei? Turi daug gerbėjų rašytojų, keletas buvo ir šiame koncerte. Dažnai papuoši renginius Rašytojų sąjungoje ir  vykstančius kitose salėse, neseniai, regis,  koncertavai Vilniaus rotušėje?

Kalbu tai publikai, kuri tuo metu yra salėje ir omeny dažniausiai turiu žmogiškąsias, o ne profesines klausytojų savybes. Žinoma, kai koncertas ar paskaita vyksta muzikos mokyklose, tada mano pasakojimai specifiškesni.

Vienas gražiausių ir sudėtingiausių tiek interpretavimo, tiek klausymosi prasme Chopino kūrinių  – Ketvirtoji baladė.

Dauguma Chopino kūrinių yra gan sudėtingi tuo, kad jis nemėgo „klonuoti“ savo muzikos – jei tema ar melodija nuskamba ir po to grįžta, tai kiekvienas kartojimas yra kitoks – nuo nežymiai pakeisto ritmo ar akordo varianto akompanimente iki visiško temos faktūros, ritmikos, melodikos, tempo ar net dermės pakeitimo. Būtent šis nuolatinis variavimas ir suteikia Chopino muzikai improvizaciškumo, kuris jaučiamas kiek grojant, tiek ir klausant. Ketvirtoji baladė, ko gero, ryškiausiai atskleidžia šį kompozitoriaus bruožą – tema, pirmąkart pasirodžiusi kaip dėl nedrąsos ar abejonių trūkinėjantis pasakojimas, patiria keletą audringų ir „tyliųjų“ kulminacijų, kol išsilieja galingu viską nušluojančiu srautu…

Tie galingi srautai, aistrų sūkuriai, romantiški ilgesiai yra turbūt patraukliausias, klausytojų lengviausiai patiriamas Chopino kalbėsenos bruožas. Veržlumas yra ryškiausia Tavo interpretacijos  savybė, todėl kiek teko girdėti, Tavo perteikiama Chopino muzika skamba intensyviai.  Jausmų polėkis atveriamas taip pat Tavo meninės prigimties impulsyvumu, kuris gražiai siejasi su minėta Chopino imprivizacijos dvasia.

 

Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Su pedagoginėmis institucijomis susisaistę muzikantai vasarą „atostogauja“, keldami sparnus koncertuoti. Jau ne pirmi metai (dažniausiai) vasaromis koncertuoji Lenkijoje. Ir ne su ansambliais, betviena pati! Primink, prašom, kaip su Lenkija užsimerzgė Tavo profesinė draugystė?

Pirmiausia pažintį su Lenkija pradėjau „neakivaizdžiai“: per televiziją, knygas ir Chopino kūrinius. Kadangi užaugau Kaune, turėjom galimybę matyti Lenkijos televizijos pirmąją programą (TVP 1), o ten – ir filmai, ir serialai, kuriuos žiūrėdavome visa šeima. Taip pramokau suprasti, kas šnekama lenkiškai. Šias žinias patobulinau skaitydama – Mama jau mano vaikystėje buvo sukaupusi nemažą mūsų namų bibliotekos dalį lenkų kalba, daugiausia knygų, kurios į lietuvių kalbą dar nebuvo verstos. Pirmoji mano knyga buvo „Vinetu“. Pamenu, kiekvieną pirmojo puslapio žodį sąžiningai verčiau su žodynu, bet paskui jau „pagavo“ siužetas, tad perskaičiau visus tomus ir tęsinius vos ne vienu atsikvėpimu. Chopino kūrinius pradėjau atrasti Juozo Naujalio mokykloje – pirmoji pažintis buvo, kiek pamenu, noktiurnas ir etiudai, su kuriais susipažinti padėjo mokytoja Rymantė Šerkšnytė. Tačiau rimčiau Chopino muzika patraukė jau baigus Lietuvos muzikos akademiją – pajutau, kad mane„kabina“ šio kompozitoriaus muzika ir panorau daugiau jos groti ir geriau suprasti. Ir tuomet pasitaikė proga pasirodyti žymiai šopenistei Barbarai Hesse-Bukowskai, kuri savo namuose Varšuvoje išklausiusi mano grojamus Chopino kūrinius pasakė, kad priims mane į savo klasę. Beliko gauti stipendiją ir pagroti stojamajame egzamine, ir taip prasidėjo mano reali pažintis su Lenkija, jos žmonėmis ir publika. Pravertė ir Lietuvoje įgyti grojimo įgūdžiai, ir „Vinetu“ bei daugybė kitų lenkų kalba perskaitytų knygų.

2011 m. Šviesė  Čepliauskaitė apdovanota Lenkijos Respublikos garbės ženklu  „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai (Zasłużony dla Kultury Polskiej).

Šviesė yra išleidusi ne vieną kompaktinę plokštelę, muzikuodama solo ir su ansambliais:

„F.Chopin. Valsai“ (solo);

„Kanklių spalvos“ (su kanklininke  Kristina Kupryte):

„Mykolas Kleopas Oginskis: kūryba ir gyvenimas“ (su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite) – M. K. Oginskio kūriniai fortepijonui bei romansai balsui ir fortepijonui;

„Chopin LT“ –  lietuvių kompozitorių kūriniai ir juos įkvėpę F. Chopino opusai (solo);

 „SENSIBILE“ (su fleitiste V.iktorija Zabrodaite) – prancūzų kompozitorių kūriniai.

Nuo  š. m. kovo  Šviesę galime išgirsti radijo bangomis – su Mariumi Šinkūnu ji pradėjo vesti  Lietuvos radijo laidą „Pakeliui su klasika“, penktadieniais nuo 16 val. 30 min.

Taip pat Šviesė Čepliauskaitė yra Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijos  docentė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiapus ir anapus tylos

Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Šiapus ir anapus tylos

Marius Kraptavičius

Ji Ignalinoje (ir ne tik Ignalinoje…) laukiama. Suprasta. Mylima. Rašytoja, aktorė, choreografė, keliautoja.

Kas ji? Žinoma, Birutė Mar.

Būtent Birutė pagelbėjo mums atsisveikinti su 2018 metais šiltai, prasmingai – poetiškai. Atvyko ne viena. Su ja – kompozitorius, profesorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas. Šiek tiek „kalti“, kad renginys įvyko, esame ir mes – VšĮ „Meno bangos“. O „kalčiausia“ kita VšĮ – Naujosios muzikos komunikacijos  centras, paremtas Lietuvos kultūros tarybos. Būtina minėti renginio šeimininkę – Ignalinos  viešąją biblioteką. Ir publiką –  skaitytojų bendruomenę, šį kartą gausiai susirinkusią, mokėjusią stebėti, stebėtis, nustebti.

Visada prieš renginį, kuriuo rūpinuosi, laukiu svečių prie bibliotekos durų ‒ visada. Šį kartą buvo aišku: besidominčių daug, jie viltingai nusiteikę. „Anapus tylos“ – taip Birutė Mar ir kolegos pavadino savo kompoziciją. Norintys patekti į tą anapus šiltai šurmuliavo, klegėjo, džiūgaudami ne tik todėl, kad jų laukia menų fiesta. Ir todėl, kad turi progą susitikti, apsikabinti, pasikeisti dovanomis, palinkėti vieni kitiems šio bei to svarbaus, esminio.

Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Man visai negėda: braukiau ašarą. Ne kartą. Ir ne aš vienas. Suspindėjo, sutvisko Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Donaldo Kajoko poezija. Buvo visko: ir tremtinių Kalėdų giesmė, ir Birutės Mar kelionių pasakojimai, ir naiviai džiugios aukštaitiškos Reginos Katinaitės eilės.

Bet svarbiausia, svarbiausia… Tartum nematomi, bet girdimi popietės atmosferą kūrė Kęstutis Kaupas, Antanas Kučinskas. Jie ir Birutė – susiderinę, susigroję, sutariantys.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytautoi Lekavičiaus nuotrauka
Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Ignalina nemėgsta poezijos? Nesupranta? Nenori?

Taip, kartą kitą Skaitytojų klube  esu girdėjęs itin skeptiškų žodžių, skirtų dabarties kūrėjams. Kita vertus, akivaizdu – Ignalina  mielai neria į meno bangas, jomis svaiginasi.

Nersime. Dar ne kartą. Į modernias, archaiškas, eksperimentines… Vienaip ar kitaip – banguosime.

MENO BANGOS taria ačiū visiems, kartu belaukiantiems įdomaus gyvenimo.

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka
Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos dainininkė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų, Soile Isokoski. Lapkričio 22‒23 d. viešnia iš Suomijos vedė meistriškumo kursus pradedančioms dainininkėms. Trylikai merginų ji atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama žymiausiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse, diriguojant tokiems meistrams kaip Zubinas Mehta, Riccardo Muti, Esa-Pekka Salonenas, seras Colinas Davisas, Seiji Ozawa, Valerijus Gergijevas, Pierre’as Boulezas, Danielius Barenboimas ir daugelis kitų. Soile Isokoski vaidmenų sąraše – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi operose Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“ teatruose ir kitur. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje Austrijos Kammersängerin apdovanojimas.

Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip dainų („Lieder“) atlikėja ir ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai, veda meistriškumo kursus visame pasaulyje.

Solistę kalbina Beata Baublinskienė.

Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

 Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta atvykti į Vilnių dar kartą vesti meistriškumo kursų.

Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

 Išgirdau puikių, įvairių tipų balsų. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia, kalbas – tartį, tuomet – įvairios muzikos stiliaus pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat – slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

Ko mokote meistriškumo kursuose?

 Įvairiai. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, žinoma, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, arba tik kvėpavimo, arba tik stiliaus. Viskas kartu. Pamenu, kai pati buvau studentė, jei mokytojas man pasakydavo keletą taisytinų dalykų, būdavo sėkmė, jei įsimindavau, įstengdavau pasinaudoti bent vienu iš tų patarimų. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša bent vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

 Mano tėvas buvo pastorius liuteronų bažnyčioje. Tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibelijaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, vėliau dalyvavau Nacionaliniame konkurse Suomijoje. Tuomet man jau buvo 30 metų. Kaip operos dainininkė buvau jauna, bet kaip atlikėja – nebe. Tačiau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, o tada išvykau į Vokietiją, Manheimą, toliau – į Berlyną, Vieną, Hamburgą. Į didžiuosius teatrus. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausiausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako ir kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, ir – nežinau, ką jie ten mato. Gal filmus? Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje sukūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen dainavo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova – ji mane daug ko išmokė. Ji buvo diva scenoje (buvo Vienos valstybinės operos trupės narė), bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčių, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti jums ypač svarbią asmenybę?

 Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Vieno pastatymo metu paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“.

 Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su jūsų „buvimu savimi“?

 Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėjau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento suokalbis.

Per visą savo karjerą dainavote ne tik operoje, bet ir iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį „Lieder“ repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

 Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atlikdamas „Lieder“ dainininkas turi daug lanksčiau naudoti savo balsą, išgauti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.

Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Kavalierius su rože“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, jums ypatingi?  

 Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.

Žinote, esu išgijusi po vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo: fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi – cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau sugrįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete. Esu daugiau ar mažiau pasišventusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus: gruodį vyks „Lieder“ koncertas Londono „Wigmore Hall“ salėje.

Ką rekomenduotumėte jaunam dainininkui, kuris siekia karjeros?

 Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.

O ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

 Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sudėtinga būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi. Kai kurie dainininkai turi vyrus arba žmonas, kurie užsiima jų vadyba. Jums reikia žmogaus, kuris rūpintųsi jumis, derėtųsi už jus.

O jūs bendradarbiaujate su agentūra?

 Dirbu su nedidele suomių agentūra. Jos paslaugų man daugiau nei pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau du-tris pasirodymus – spektaklius ar koncertus – per savaitę! Tai buvo beprotybė, kaip dabar galvoju atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi)

Dar vienas svarbus aspektas: nesitikėkite didelių pinigų nuo pat pradžių. Nesilygiuokite į tuos, kurie turi didelį „piarą“. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės jūs ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.

Grįžkime prie Zubino Mehtos: jis dirigavo garsųjį trijų tenorų koncertą. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tada tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais…

Nebūkite per daug godūs.

Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, dainininkams?

 Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – bet kas kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargusi. Jei esate sąžininga savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir nereikia būti desperatiškiems. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sieną galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.

2018 11 27

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

"Begaso" prizas.
“Begaso” prizas.

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

Lapkričio 16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Jau devintą kartą vykstantis festivalis šiemet yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“ Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintys artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Januszas Szymanskis iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiajai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Misterijos "Skambantis miestas" kūrėjai. J. Banevič nuotrauka
Misterijos “Skambantis miestas” kūrėjai. R. Banevič nuotrauka

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiomas Kazakovcevas). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo
Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Įėjimas į renginį – laisvas. Rėmėjai ‒ Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

LŽNS informacija

Daugiau informacijos teikia Snieguolė Dikčiūtė (tel. mob. +370 683 19477, sniegamuza@gmail.com)

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka
Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Muzikologė, baleto kritikė, knygų ir monografijų autorė, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. dr. Audronė Žiūraitytė lapkričio 7 d. atšventė gražią gyvenimo sukaktį – 65-metį. Siūlome pokalbį su profesore ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą muzikoje, į kurį pastūmėjo tėvelių – garbių muzikų – šeima.

Kotryna Lukšytė

 

Lapkričio mėnesį atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

Mano profesinis likimas buvo nulemtas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelerius metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu skambinti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti „baralina“. Mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų povyza, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo „protelis susisukęs“, svarsčiau, gal galėčiau būti aktore… Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė
Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Mano klasiokai „čiurlionkėje“ buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, LNOBT dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelerius metus Anapilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“ autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė… Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, jog apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi, ar mėgstu skaityti – „reikės daug skaityti, labai daug skaityti…“.

Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antros pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

Lemtingai. Nuo paauglystės Mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su klasioke Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame be nuolatinių ekspozicijų buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio – gyvenimą. Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro „orkestro duobėje“, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsupty. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą. Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Tačiau šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Taip pat ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

Tėvai - Valerija ir Algis Žiūraičiai
Tėvai – Valerija ir Algis Žiūraičiai
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais, galima sakyti, švenčiate dar vieną sukaktį – dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 35-metį. Kas jus labiausiai įkvepia, kaip pedagogę?

Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynerius darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai).

Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos – Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visais švietimo etapais labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios. Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai „erdvu“, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasiokėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu. Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), „Erasmus“ mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti, nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas

Ar per šiuos metus pasikeitė Akademija ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausiai sumažėjo ar buvo panaikintos. Tačiau atsirado ir naujų, papildytų nuotolinio mokymo būdu, kursų. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais, taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso ir klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.
Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.

O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas, kaip muzikologė, galite įžvelgti?

Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas… Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus „užmušti“ muziką. Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo… Ir visada randasi „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrai. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M. Rimeikio pastangas surasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme „Procesas“. Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nepasimesti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą tarp įvairiausių profesinės muzikos kontekstų, nepasiduodant jų „provokacijoms“, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau, nei kitų kompozitorių, suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O. Narbutaitės muziką.

Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar be muzikos jus domina?

Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio ir Sausio 13-tosios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtoje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ir pabaigai: ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų.

Nuotraukos iš asmeninio ir LTMA archyvų.