Category Archives: Apie muziką

Ph. Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui

Operos akimirkos.
Operos akimirkos. Nuotraukos iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos archyvo.

Kas yra Einšteinas?

(Philippo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui)

Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

 Kas man yra Einšteinas? Kaip gimsta einšeinai? Kas galėtų būti toks, kaip jis? Ar aš galiu, ar tu gali ‒ o gal gali kiekvienas iš mūsų? Nėra jokių stabų, viskas yra įmanoma, jei nesame varžomi streotipų. Pamąstyti apie tai ir kiekvienam surasti savo atsakymus ‒ tokia buvo Philippo Glasso  operos „Einšteinas paplūdimyje“, kurios premjeron „Apeirono“ teatre 2017 m. gegužę pakvietė Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokai, misija.

Eidama į operos premjerą nežinojau, ko tikėtis. Šiek tiek buvau pažįstama su Philippo Glasso muzika, bet nieko nežinojau apie šią operą, nespėjau perskaityti libreto. Bet net jei būčiau spėjusi, manęs tai nebūtų išgelbėję. Tokio sudėtingumo teksto originalo (anglų) kalba nebūčiau išsilukštenusi per valandą. Nei per dvi… Ir išvis vargu ar būčiau, nes šios operos libretą parašė 13 metų berniukas Christopheris Knowles᾽as (1959) ‒ poetas ir dailininkas, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Šiai operai analogų Lietuvoje nėra ‒ tai pirmasis toks pastatymas. Ir nuostabiausia tai, kad būtent šį sudėtingą Philipo Glasso (1937) ir Roberto Wilsono (1941) avangardinį kūrinį kaip baigiamąjį giluminio muzikos ugdymo egzaminą pasirinko Klaipėdos Vydūno mokyklos dešimtokai (Vydūno gimnazijoje bendrasis lavinimas derinamas su aktyvia menine ir kūrybine veikla bei estetiniu ugdymu).

Robertas Wilsonas yra amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas, jis vadinamas svarbiausiu avangardinio teatro menininku ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip juokauja režisierė Vida, jei reikėtų ką nors išsaugoti ateities kartoms, viena iš tų išskirtinių vertybių būtų Wilsonas. Tad imtis tokio projekto be pedagogų ir profesionalų pagalbos moksleiviai nebūtų ryžęsi.

Reikėjo ne tik iškoduoti painų koliažinį avangardinės operos siužetą, susipažinti su genijaus Alberto Enšteino biografija, jo sukurta reliatyvumo teorija, bet ir perprasti P. Glasso muziką ir net gauti natas (jas moksleiviai tiesiog nusipirko ir atsisiuntė). Kūrybiškai aktyvių Vydūno gimnazijos pedagogų būrelis ir režisierė savanorė Vida Narveišytė (vieno iš beprotiškos idėjos sumanytojo Adomo Zubės mama), sutikę prisijungti prie šio avantiūrinio projekto, net neįtarė, po kokiu nuosprendžiu pasirašo.

Tai ne pirmas bendras moksleivių ir pedagogų projektas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Šioje mokykloje moksleiviai nuolat bendradarbiauja su mokytojais ir kartu kuria ‒ tuo ji ir išskirtinė. Prieš keletą metų šioje gimnazijoje nusistovėjo tradicija: kiekviena dešimtokų laida vietoj muzikos egzamino pastato ar sukuria miuziklą.

Taigi avangardinę operą „Einstein on the Beach“ žiūrėjau be libreto ir savaip bandžiau interpretuoti plūstančią informaciją. Tikrai nebuvo lengva, tačiau veiksmas, vykstantis scenoje, muzika, choras ‒ profesionalus kuriančių moksleivių darbas ir beveik apčiuopiamas bendrystės jausmas ‒ neleido atitraukti dėmesio. Netrukdė „lūžtantys“ mikrofonai, sunkiai „pagaunamas“ greitakalbe beriamas angliškas tekstas: jaunieji aktoriai minimalistiniais sprendimais scenoje sukūrė tokį įmagnetintą emocinį lauką, transliavo tokią įtaigą, kad žodžių beveik ir nereikėjo, užteko judesio, žvilgsnių, mimikos, muzikos, šviesų, choro.

 

Aišku buvo viena: kad tai, kas vyksta scenoje ‒ pradinė operos scena, simboliškai kalbanti apie Einšteino laidotuves, balti kamuoliai, byrantis smėlis, smuiku grojantis vaikas (Einšteinas), teisėjas, judėjimas tam tikra trajektorija (kaip vėliau paaiškėjo, geležinkelio bėgiais ir gyvenimo keliais), dvi medituojančios lotoso poza sustingusios merginos, moksleivių vaikystės nuotraukų projekcija vienoje iš scenų, raudoni kamuoliai ‒ viskas turi prasmę. Nieko čia nebuvo atsitiktinio. Ir man labai knietėjo išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyko scenoje. Ko nepamačiau, ką praleidau. Negalėjau tiesiog išeiti, uždaryti teatro duris ir pamiršti, norėjosi   žinoti, kas slepiasi už painių metaforų, simbolių, personažų. Tą patį vakarą kilo mintis pakalbinti operos kūrėjus ir sužinoti viską. Kiekvienam kūrybinės komandos nariui uždaviau tuos pačius klausimus ir kiekvienas jų pateikė savo versijas.

Taip susidėliojo koliažinis operos sukūrimo vaizdas.

DSC_7954

Klausimai buvo labai paprasti: Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mintis virto kūnu? Kaip pavyko į projektą įtraukti bendraklasius? Kaip vyko operos kūrybinis procesas?

Vida Narveišytė (operos režisierė):

Viskas prasidėjo nuo libreto iškodavimo…

Operos „Einšteinas paplūdimyje“ libreto skaitymas man priminė vieną meditacinį pratimą ‒ žiūrėjimą į popieriuje iškirptą kvadratėlį. Tiesiog 20 minučių žiūri ir nieko nedarai. Per tas 20 minučių nugyveni ištisą kovos su savimi etapą. Iš pradžių viską neigi, pyksti: kokia gali būti to žiūrėjimo prasmė, kokia čia nesąmonė, ką aš čia darau? O paskui pradedi suvokti, kad sustojęs laikas panardina tave į apmąstymus ir nukreipia prasmės ieškojimo link. Taip nutiko ir su Christopherio Knowles᾽o parašytu operos libretu. Iš pradžių viskas buvo taip painu ir taip nesuvokiama, kad tikrai atrodė beprasmiška. Už ko užsikabinti, kaip režisuoti, ką režisuoti? Kopijuoti buvusių pastatymų negalėjau, reikėjo atrasti savo versiją. Bet kaip? R. Wilsonas nerežisuoja žmonių, jis režisuoja šviesą. O mums reikėjo dirbti su didele žmonių grupe ir sujungti į vieną visumą teatrą, muziką ir chorą. Painus rebusas. Bet pasiduoti negalėjau, tad pirmiausia kartu su sūnumi Adomu, o vėliau su visa kūrybine komanda leidomės į operos libreto kodų ir režisūrinių sprendimų paieškas. Galiausiai išsigrynino idėja ‒ operos karkasu tapo R. Wilsono klausimas, užduotas Kristoferiui: „Who is Eishtein? / Kas yra Einšteinas?“

Kristoferis į šį klausimą paprastai atsako: „I don᾽t know / aš nežinau.“ Tada R. Wilsonas vėl ir vėl jo klausia, kas yra Einšteinas, o Kristoferis kaskart atsako: nežinau. Galiausiai R. Wilsonas sulaukia kitokio Kristoferio atsakymo (tarsi pažado): aš pagalvosiu. Ir tas klausimų-atsakymų pingpongas, iš pirmo žvilgsnio ilgas ir beprasmis, galiausiai išlaisvino mintis, atrakino operos libretą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet galima ir nežinoti, kas yra  A. Einšteinas (kiekviena karta turi savų genijų), tad juo gali būti bet kuris iš mūsų. Nėra jokių amžinų stabų, niekas nėra išskirtinis, mes visi galime būti einšteinais, niutonais, kopernikais, jeigu tik mums leistų būti savimi (taip kaip mažajam Albertui leido jo žydė motina).

Gal tie genijai vaikšto tarp mūsų, bet mes jų nematome, nes pasmerkėme, nuteisėme ir sunaikinome juos  savo skepticizmu, netolerancija, stereotipinio ir konformistinio mąstymo brukimu.

Kiekvienas esame genų kratinys, ir tik nuo to, kaip susiplaka molekulės (balti kamuoliai operos scenografijoje ‒ kiekvieno vaiko molekulė, kurias jie neša iškėlę ir meta į didžiulį krepšį-pasaulį), priklauso rezultatas. Vaikas savo molekulę, savąjį ,,aš“ perduoda savo tėvams, savo motinai, mokytojams, visai jį supančiai aplinkai.

Ar susimąstome, kokią atsakomybę prisiimame, formuodami naują žmogų, nulemdami tolimesnį jo kelią? Ar gebame leisti jam skleistis, jo  nežalodami, negniuždydami, neprimesdami savo lūkesčių.

Taigi operos karkasu tapo genialumo paieškos, o paskui tą karkasą reikėjo apauginti. Svarbiausia buvo nesugadinti muzikos, juk tai opera, juk tai P. Glassas ‒ dar vienas genijus. Šiame kūrybiniame procese neįkainojama buvo antros režisierės literatūros mokytojos Lilijos Bručkienės ir sūnaus Adomo pagalba, tiksliau ‒ jo žinios. Jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai gilinosi į detales ieškodamas metaforų kodų ir šifruočių. Jis preciziškai rinko informaciją apie P. Glassą, R. Wilsoną, A. Einšteiną, gilinosi į Amerikos XX a. trečiojo dešimtmečio istorinį ir kultūrinį kontekstą ir vertė mane skaityti viską, kas galėtų padėti atrasti sprendimus. Adomas primygtinai skatino mane kurti meną ir griežtai atsiriboti nuo didaktikos. Jis buvo tas, kuris žinojo daugiau už visus, tad jam teko sunkiausia užduotis ‒ suraišioti visus mazgus, sujungti viską į bendrą visumą. Manau, mums pavyko.

Šios operos iškodavimas mums visiems buvo filosofinių atradimų ir apmąstymų laikas.

Man tas kūrybinis procesas prilygo genijų paieškai tarp sūnaus bendramokslių. Visi, kurie dalyvavo kuriant operą, ‒ augantys genijai, jaučiau tai. Mes visi kartu sukūrėme stebuklą ‒ savąjį „Einšteiną paplūdimyje“.

DSC_7727

Gintarė Valionytė:

Viskas prasidėjo nuo anekdoto…

Vasarą savo malonumui skaičiau knygą apie kompozitorių gyvenimus. Paskutinis kompozitorius knygoje buvo Philipas Glassas. Knyga baigėsi kreivu šleivu anekdotu, tačiau būtent nuo jo ir prasidėjo šis grandioziniu tapęs projektas.

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Philip Glass.

Šį keistoką anekdotą nusiunčiau Adomui, kuris užsidegė maždaug tą pačią sekundę, kai pabaigoje perskaitė kompozitoriaus pavardę. Jis ėmė man vieną po kito siųsti jo kūrinius, aiškinti, kokie jie nuostabūs ir kaip visas pasaulis juos žino, išskyrus mane. Tad tam, kad nelikčiau už absoliučiai viso pasaulio borto, man teko tų kūrinių klausyti. Žinoma, ,,Einstein on the beach“ buvo pirmas kūrinys, kurį jis man atsiuntė ir primygtinai reikalavo klausyti. Būtent tada, klausant tos nuolatos besisukančios ratais, didėjančios, mažėjančios, plaukiančios muzikos kilo nedrąsi ir absoliučiai beprotiška mintis: o kas nutiktų, jei savo muzikos egzamine atliktume ne kokį nors sukarpytą miuziklą, o minimalistinę operą?

Tokia buvo pradžia. Adomas ir Gintarė operos idėją brandino visą vasarą, o 2016 m. rusėjo 2 dieną per antrąją pamoką jie abu jau stovėjo prie lentos ir dalijosi savo  fantastiškomis idėjomis, kurių dar patys toli gražu nesuvokė. Per keletą minučių jiems pavyko išsiaiškinti, kokio lygio avantiūristai yra jų bendraklasiai. Ne iš karto, bet klasė be didesnių kivirčų sutiko, o prasidėjo iki tol dar nematytas procesas.

Adomas Zubė:                           

Tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip.

Viskas prasidėjo labai paprastai. Liepos pabaigoje (per vasaros atostogas) atradau operą, paskui su Gintare prisigalvojome neįmanomai genialių jos pastatymo variantų, tad žūtbūt reikėjo tuo įtikinti visus, įrodyti, kad ji yra tinkama, įmanoma ir verta laiko ir vargo. Abu su Gintare rugsėjį atvira širdimi jau ėjome kalbėtis su bendraklasiais ir, atrodo, rimtesnės priešpriešos nesulaukėm. Taip neįtikėtinai lengvai (tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip, o gal ir išvis niekaip) ir prasidėjo.

Tada ėjo etapas, kai viskas buvo užmiršta. Nematę natų mudu su Gintare ir toliau svaigom, kaip čia viskas genialu. Vieną dieną atrodo, kad paprasta, kitą ‒ kad per sudėtinga. Tik gavus natas ėmė aiškėti reikalo rimtumas. Natas parodėme Ingridai (muzikos mokytojai ir operos orkestro dirigentei Ingridai Bertulienei), ji jas peržvelgė ir nuramino:  „Ai, čia jie net neturėjo choro, o mes kokį turim“. Ėmė darytis dar šviesiau. Bet ramybė buvo apgaulinga. Projekto genialumu vėl reikėjo įtikinti klasės draugus. Bet įtraukti juos pavyko neskausmingai ir tiesioginiu būdu – nebuvo išeities. Reikia devyniolikos žmonių choro? Turim tiek ir truputį daugiau. Tad devyniolika žmonių dainuoja, o kiti, kas gal blogiau dainuoja, vaidina, tvarko apšvietimą, sceną arba tiesiog padeda, kuo gali: dažo, klijuoja, kabina. Tik tiek tos kūrybinės komandos, tad nebuvo kur dingti. Kai kam teko ir po kelis ar keliasdešimt vaidmenų.

Kūrybinis procesas vyko sekcijomis. Choras, orkestras, sceninė dalis repetavo atskirai ir tik paskutinįjį mėnesį buvo pradėta lipdyti visus į bendrą kūrinį.

Scenos dalies ceche visų pirma išsinagrinėjome operos libretą, kuris kupinas metaforų, intertekstų, tuometinio slengo. Tuomet lipom į sceną ir kūrėme scenas. Darbas vyko bendrai, galbūt todėl niekur nežymime konkretaus režisieriaus, scenografo ar asistento. Susiskirstymas vyko natūraliai, kas turėjo idėjų, tas jas ir siūlė, beveik visas išbandydavome – ėjom eksperimentų keliu.

Paskui prasidėjo choro darbas, natų braukymas, interpretacijos paieškos. Tame procese beveik nedalyvavau, tik žinau, kad buvo labai tamsių momentų ir šviesi buvo tik premjera. Bet gal buvo ir kitaip. Apie tai papasakos kiti.

Vienas sudėtingų uždavinių kūrybinei komandai – viską suvaldyti, suvesti galus, nes ši opera ‒ labai struktūruotas kūrinys. Kiekviena dalis privalo sietis su tuo, su kuo turi sietis. Muzikine prasme viskas genialiai susaistyta, taip pat saistyti reikėjo ir scenoje.

Lina Čiugunkovaitė:

Sėkmės kaina ‒ savęs atidavimas.

Mintį apie operą auginome tarsi vaiką. Net dabar sunku pasakyti, kieno bruožų jis daugiausia turi. Tikriausiai visų po truputį.

Iš pradžių buvo labai sunku, asmeniškai aš į tai žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Kalbėsime anglų kalba, niekas neaišku, painus libretas, bet labai užburianti muzika. Ar tai įmanoma? Mes tik dešimtokai, ar užteks jėgų tam? Ir žavėjo tas neįprastas muzikos skambesys, bet be galo baugino.

Kūrybinis procesas vyko ne tik mums visiems oficialiai susirenkant ir aptariant tai, ką reikia padaryti, kokius tikslus išsikelti ir įgyvendinti, bet jis vyko ir mumyse. Man atrodo, kad manyje vis dar jis vyksta.

Sėkmės kaina yra savęs atidavimas. Tik visu kūnu paniręs į vandenį pajauti, kokios jis temperatūros, tik tada supranti, ką reiškia plaukti, kaip vanduo užkemša ausis, kad net prarandi laiko suvokimą.

Pasirodo, kad galime viską, ypač, kai nežinome ir nelabai įsivaizduojame, kaip tai yra sunku. Niekas mums to tiesiogiai nepasakė, kad tai, ką ruošiamės daryti, yra be pro tiš kai sunku. Manau, todėl mums tai ir pavyko.

DSC_7824

Paula Kvederytė:

 Iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro.

Pirmiausia darbas prasidėjo nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, natų karpymo chorui, instrumentams. Gal tai ir lengvas darbas, bet užimantis daug laiko: iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro. Vėliau kibome į tekstinę dalį: nagrinėjome libretą su mokytoja Lilija Bručkiene bei režisiere Vida Narveišyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Kadangi šią operą pristatėme originalia kalba (anglų), tekdavo mąstyti angliškai (kadangi išvertus žodžiai praranda savo tikrąją reikšmę). Taip pat reikėjo atpažinti kalėjimo žargoną, už kurio negražių reikšmių slėpdavosi gražios mintys, suprasti amerikietišką kultūrą. Visų svarbiausia buvo atrakinti metaforas. Ištyrinėjus tekstą kibome prie vizualizacijos.

Tai ne pirmas kūrinys, darytas bendradarbiaujant su pedagogais. Tik šis išsiskiria tuo, kad buvo labai didelis, daugiausia laiko užėmęs darbas, darytas kartu su jais.

Lilija Bručkienė:

Tokio lygio  iššūkio dar nebuvo.

Mes buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų.

Tai ne pirmas bendras integruotas projektas su ta klase, tačiau tokio lygio iššūkio dar nebuvo.

Mano, kaip literatūros mokytojos, rimtesni darbai prasidėjo, kai reikėjo analizuoti libretą, aiškintis struktūrą, siužetines linijas (tiksliau, užuomazgas), išgryninti idėją, apie ką norime kalbėti, kokius aspektus akcentuoti. Minimalistinės operos  „Enšteinas paplūdimyje“ statymas ‒ tikrai ilgas, sudėtingas komandinis darbas, nes libretas parašytas anglų kalba poeto, turinčio autizmo spektro sutrikimų, labai daug kontekstinių niuansų. Reikėjo, kad visa komanda (30 mokinių ir mokytojai) žinotų kuo išsamesnę informaciją apie visus įmanomus aspektus, kad suvoktų potekstes. Todėl 10 kl. literatūros įskaitos temos buvo susijusios su operos kontekstais, o atsiskaitymo forma ‒ konferencija, kurios metu dalytasi surinkta informacija.

O paskui prasidėjo kiti darbai ‒ režisūriniai sprendimai vienos komandos (aš, Vida, Adomas, Lina, Paula ir kartais Gintarė) ir muzikiniai kitos komandos (Ingrida, Romas, choras ir orkestras). Paskutiniame etape pradėjome viską jungti. Tada dar prisidėjo dailininkė Aurelija, mokytojai Kastytis ir Nadžima. Iš tiesų kiekvienas jautė didžiulę atsakomybę, buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų. Vaikai buvo lygiateisiai kūrėjai, galintys ne tik siūlyti, bet ir atmesti, sukritikuoti sprendimus.

Ingrida Bertulienė:

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Dirbdami jie buvo labai kantrūs. Vienas labai teigiamas dalykas ‒ pradėjome labai anksti ir sėkmingai laikėmės nusistatytų laiko planų. Labai svarbu, kad analizavome ne tik muzikinį tekstą, bet ir įvairiausius susijusius dalykus – P. Glasso, R. Wilsono, A. Einšteino asmenybes, operos struktūrą, feminizmą, reliatyvumo teoriją, minimalizmą. Kūrybiniais užsiėmimais bandėme šifruoti paslėptas prasmes.

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Buvo įdomu įveikti sudėtingus ritmus, išugdyti dėmesį ir ištvermę muzikoje, sekti virtines natų. Buvo ir nesėkmingų periodų, tačiau stengėmės nenuleisti rankų. Smagu, kad visą operos muzikinį tekstą mokiniai suvokė, skaitė iš natų rašto. Manau, kad ne visi ir suprato, kokį sudėtingą darbą atliko.

Viską padarė jie patys, o  mes, suaugusieji, tik buvome šalia jų.

Aurelija Žvinklytė:

Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %.

Viena iš paskutiniųjų prisijungiau ir prie operos kūrybinės grupės. Veltis į daugybę neatsakytų klausimų ir ,,balansuot ant galimybių ribos“ (cituoju Liliją) pasikvietė Lilija Bručkienė. Kvietimas buvo itin originalus, tad abejonių jungtis neliko. Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %. Buvau tik maža dalelė tos kūrybinės jėgos ir energijos, kurią transliavo visa komanda. Mokiniai ir mokytojai ‒ buvome lygiaverčiai. Vieni kitų klausdavom, diskutuodavom, nesutikdavoms ir vėl klausdavom. Taip gimė dvi afišos. Vėliau susidėliojo ir lankstinukas, kurio paprastai lankstyti mums visiems nesinorėjo. Taip iš dalelių ir dalių susidėliojo visuma. Kartais net nebežinai, kas žodį, mintį ar klausimą atsinešęs papildydavo besiformuojantį kūrinį.

  • • •

Vydūno mokyklos pastatyta Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje/Einstein on the Beach“ buvo parodyta tik du kartus. Būtų labai neteisinga, jei ji niekada daugiau neišvystų scenos, nes ši opera iki šiol nesibaigė nei man, žiūrovei, nei jiems ‒ operos kūrėjams. Visi dar gyvename joje.

Kaip sakė literatūros mokytoja, operos kūrybinės komandos narė Lilija Bručkienė, P.Glasso ir R.Wilsono kūrinį galima buvo naudoti tik mokymo tikslams. Tą gimnazistai ir padarė: išlaikė muzikos egzaminą. O norint dalytis šiuo kūriniu su kitais, reikia P.Glasso sutikimo, autorinių teisių.

Bet, regis ir dabar bręsta beprotiškai drąsi idėja: susisiekti su genialiuoju kompozitoriumi P. Glassu, pristatyti jam gimnazistų sukurtą operos versiją ir gauti kompozitoriaus sutikimą rodyti pastatymą. O tada ši minimalistinės formos, tačiau grandiozinė dėl energetinio užtaiso opera, galės gyventi.

DSC_7910

 

 

 

 

 

 

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

 Aistė Gintautaitė

„Muzikos kelias – prasmės ir vilties kelias, kuriuo eidami suteikiame džiaugsmą kitiems ir patys praturtėjame“. Ši kompozitoriaus Balio Dvariono frazė tapo Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų edukacinio festivalio credo.

„Aukštaitijos viltys“ ‒ taip vadinamas muzikantų sambūris, vykstantis nuo 1996 metų. Jo pradžia Utenoje, vėliau kasmet ar kas antri metai muzikuota vis kituose Aukštaitijos miestuose. Šį kartą, jau septynioliktą, bendrauta, mokytasi, koncertuota  Ignalinoje.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Festivalį rengusi Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla nutarė išplėsti jo ribas – paversti edukaciniu. Mokymai prasidėjo vasarį, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Raimondo Butvilos atviromis smuiko pamokomis. Kiek vėliau į atviras pamokas pūtikus kvietė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Zenonas Juozapavičius. Būta metodinių pranešimų, kolegiškų Rytų Aukštaitijos mokytojų konsultacijų. Koncertuota Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose.

Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.

Festivalis jungia aštuonias muzikos ir meno mokyklų bendruomenes: Anykščių muzikos mokyklą, Molėtų meno mokyklą, Utenos muzikos mokyklą, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, Visagino kūrybos namų meno mokyklą, Zarasų meno mokyklą, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą. Šių metų festivalio jungtiniame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre  dalyvavo per šimtą jaunųjų atlikėjų.

Šių eilučių autorė kartu su pilna sale išklausė Balio Dvariono, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Michailo Glinkos ir kitų aukšto lygmens kompozitorių kūrinių. Jaunieji pianistai, smuikininkai, akordeonistai, kanklininkės, pūtikai koncertavo įkvėptai, įrodydami, kad jie iš tikrųjų verti vadintis Aukštaitijos ir visos Lietuvos viltimis.

Koncerto finalo kūrinį  – Birutės Paukštienės ,,Penklinę“ (Ramutės Skučaitės žodžiai) – atliko jungtinis Rytų Aukštaitijos jaunųjų atlikėjų orkestras ir choras.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Po koncerto visi mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje Lietuvos pakraštyje esančiame Paliesiaus dvare, susipažino su dailininko Vincento Smakausko tapyba Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Ištarti šių metų festivaliui sudie dar per anksti. Jo tąsa vyks rudenį Zarasų meno mokykloje ir Molėtų menų mokykloje. Po dviejų metų viliamasi susitikti Utenoje – ten, kur festivalio ištakos.

Šių metų  „Aukštaitijos viltis“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Ignalinos rajono savivaldybė, globojo LR Seimo narys Gintautas Kindurys.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Raimondo Jasiulionio nuotraukos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką. Tačiau kaip talentingieji debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi ir išryškina jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) bei Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Kovo 18-19 d. vykusios vokalistų varžytuvės ir šį kartą išryškino vardus, kuriuos rekomenduojama įsiminti, o po keleto metų ieškoti Lietuvos ir pasaulio scenų afišose.

Dainininkų konkurse LMTA garbės daktaro Stasio Baro premijai laimėti dalyvavo net 5 tenorai, LMTA studentai. Vertinimo komisijos sudėtis tapo žinoma tik konkurso dieną, žiuri sudarė: prof. Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Konkurso prizas – 1000 dolerių, jo steigėjai Elenos ir Stasio Barų stipendijų fondas. Beje, premija pradėta teikti 1997-aisiais, tad šiais metais sukako 20 šios gražios iniciatyvos metų.

Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos kl. magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną kompozitoriaus išeivio dainą), taip pat – Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Korado ariją iš Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nuo balsavimo nusišalina.

Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad konkursas teturi vieną premiją, mat konkurencija šiais metais buvo išties stipri, o antrasis pagal balų skaičių komisijos sprendimu būtų buvęs latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas. Tačiau itin ryškiai pasirodžiusiam dainininkui koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė progą surengti solinį koncertą.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas ir sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė: Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Konkurso žiuri skyrė tris prizines vietas ir net keturias specialiąsias premijas. Pasak žiuri pirmininkės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis kriterijus, anot garsios solistės, buvo gebėjimas atsiverti scenoje: „Svarbu tai, ką pajaučiam širdimi.“ Buvo įvertintos tos solistės, kurios „į sceną atneša prasmę, meilę, neturi šydo prieš save, kurio negalėtume peržengti“. Mat scenos žmogui itin svarbus yra kontaktas su publika: „Būtent dėl to mes einame į teatrą, koncertus ir jus mylime.

J. Gringytė pabrėžė ir puikią konkursančių sceninę išvaizdą – dainininkų ne tik klausomasi, bet į juos ir žiūrima. „Ir trečias dalykas, be abejo, yra technika. Mes, dainininkai, turime tobulinti savo instrumentą, ruošti, labai daug metų ir valandų dirbti. Ir tas darbas nesibaigia niekada.“

Susirinkusiuosius taip pat pasveikino Vydūno jaunimo fondo, remiančio V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursą, įgaliotinė Lietuvoje doc. dr. J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas yra viena iš gražių fondo, švenčia savo 65-mečio sukaktį, iniciatyvų.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof. A. Krikščiūnaitės dainavimo kl. magistrantė. II vieta skirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo kl. magistrantei. Beje, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius buvo pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vieta skirta Aurelijai Stasiulytei, prof. Reginos Maciūtės kl. magistrantei.Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą skirta Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“. Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų.Papildomai Lietuvos muzikų sąjungos ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialų prizą – tai dalyvavimas Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Organizatorių informacija.

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Petras Kunca
Petras Kunca

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.

Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).

Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais  Petras Kunca  muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.

Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.

IMG_4674

Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.

Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.

Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.

Rita Nomicaitė

Nuotraukose – vakaro akimirkos.

IMG_48091

IMG_47701

IMG_4754

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Julius Andrejevas su sunumi Ignu_seimos archyvo nuotrauka
Julius Andrejevas su sūnumi Ignu. Šeimos archyvo nuotrauka

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas sausio 7 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Deja, sulaukti jubiliejaus jam nebuvo lemta – lapkričio 29 d. po sunkios ligos menininkas iškeliavo į amžinybę. Tačiau tikrąją jo gimimo dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) rengiamas atminimo vakaras, kuriame pasirodys buvę profesoriaus mokiniai – talentingi jaunieji atlikėjai, dalyvaus kolegos. Siūlome pokalbį su J. Andrejevo sūnumi, kino ir teatro režisieriumi Ignu Jonynu.

Beata Baublinskienė

Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

Skirtingais gyvenimo periodais prisimenu jį skirtingai, nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu „Musica humana“ ansamblyje, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai skirtingų emocinių būsenų. Šeima, matyt, vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, pas tėtį buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko labai stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis. Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas žmogus. Niekada neskirstydavo žmonių pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik buvo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirma galvodavo apie kitus, o ne apie save.

Kiek jo gyvenime buvo svarbi profesija?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent profesija įvardytume pačią muziką. Tokiu atveju, turbūt tai visa jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos auditorijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valstybiniame jaunimo teatre – Red.), kuriam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, ir po to viską jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis. Tėvas retai kada pasisakydavo kritiškai apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę apie jos muzikinę dalį. Kai kada tai sutikdavau gana atlaidžiai, nes man atrodė, kad esame paveikti gana skirtingų muzikinių patirčių. Bet tik dirbdamas kartu su tėčiu supratau, koks universalus ir tuo pačiu globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas kilo iš galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio pagrindo. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis buvo svarbiausia? (Tarkime, žiūrint nuotraukas atrodo, kad turbūt gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas dirbti į Ispaniją…)

Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus nulemdavo labiau jausminis, o ne racionalus pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad vadovaujama tėčio, Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš kūrybinių organizacijų Lietuvoje atsiskyrė nuo sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių sugebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Per pokalbį rektorius lyg tarp kita ko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokantis nei vieno žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tą turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus ir nespėtus parašyti muzikinius kūrinius.

Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, kolegų dėstytojų, kompozitorių?

Apie tai man sunku spręsti, nes tėvą visą laiką supo įvairūs kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalyti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų išliko ypač ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio. Tai smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač dėkingas esu gerbiamam Jurgiui ir jo žmonai Ilonai Dvarionienei už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusių žmonių akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, minkšto charakterio. Vis dėlto jis ėmėsi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sajūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip jūs manote, kodėl? Jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė energijos? Kaip jis pats vertino šią veiklą?

Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardytų veiklų jis nesigaili – tai, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl LKS periodo, kai buvo atsijungta nuo Sovietų Sąjungos. Bet aš mačiau, kaip tėvui buvo koktu ir svetima visos tos intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo būnant kažkokiam matomesniam poste. Savo prigimtimi jis buvo idealistas ir ėjimą į kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad rimtai su tėvu apie tai nediskutavau.

Vis dėlto labai daug energijos Julius Andrejevas skyrė pedagogikai, net ir nemaža dalis jo kūrybos skirta vaikams. Jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su mokytojo, profesoriaus darbu?

Kiek žinau, pas tėvą visada verždavosi mokiniai, ar jis dėstytų Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Tai ypatinga dovana garbaus amžiaus būnant sugebėti jauniems žmonėms vis dar būti aktualiam, mylimam ir reikalingam. O ryškiausias epizodas iš jo mokytojo veiklos yra paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos, jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų net užlipti laiptais ir mano brolis Balys surasdavo jį sėdintį laiptinėje be jėgų. Praktiškai parnešdavo jį namo, o po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas savo studentus.

Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

Turbūt mes su broliu esame didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Kadangi abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tai visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė kažkokius gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, greičiau buvo kažkiek baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, tokia garsų laboratorija, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai persiduodantis iš kartos į kartą.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią

Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley'u
Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley’u

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią 

Su smuikininku, pedagogu Raimondu Butvila kalbasi svetainės www.menobangos.lt  redaktorius Marius Kraptavičius

Raimondai, gimei Šiauliuose. Papasakok apie vaikystę, savo aplinką, Tave supusius žmones.

Aš gimiau Šiauliuose, bet nuo pat mažens gyvenau Vilniuje – ten dirbo mano tėvai (tėtis Česlovas, ekonomistas, tuometiniame Valstybiniame plano komitete, o muzikologė mama – Radijo komitete). Buvau normalus berniukas, draugavau ir išdykavau su kiemo vaikais. Noriu pasakyti, kad nuo labai ankstyvo amžiaus mano mama pradėjo mane vedžiotis į Operos ir baleto teatrą. Man ten labai patikdavo. Aš per pertraukas lakstydavau po tą lenktą koridorių (tada teatras dar buvo Basanavičiaus gatvėje) su savo nuostabiu draugu, dabar kompozitoriumi ir pianistu Ričardu Biveiniu. Jo mama, žymi pianistė Halina Znaidzilauskaitė, Ričardą irgi atsivesdavo į spektaklius. Puikiai atsimenu dainininką tenorą Kiprą Petrauską. Jis visada sėdėdavo pirmoje eilėje, pirmoje vietoje, o jo kišenėse visada būdavo saldainių tokiems padaužoms kaip mes. Nesu praleidęs „Sevilijos kirpėjo“. Man spektaklis taip patiko, kad po trijų kartų jau dainavau pagrindines arijas, o po metų mintinai žinojau visą operą. Iš Italijos grįžęs Virgilijus Noreika  taip sudainuodavo I veiksmo kavatiną, kad net aš, ketverių metų vaikas, užsiklausydavau. Dar jaunas ir žavus Eduardas Kaniava, Elena Čiudakova, Rimantas Siparis (nepamiršiu, kaip jis išeidavo į sceną su dešrele II veiksme). Manau, tai buvo labai svarbus veiksnys, kad visam gyvenimui pamilčiau Muziką.

Pirmieji bandymai.
Pirmieji bandymai.

Kada ir kaip smuikas pateko į Tavo rankas? Kas pirmasis mokytojas?

Kadangi mintinai dainavau visą „Sevilijos kirpėją“, tėvai nutarė pradėti mane mokyti muzikos, kai man sukako penkeri. Bet padarė klaidą ir atidavė mane į nepatyrusių studentų rankas. Konservatorijoje buvo disciplina, vadinosi „pedagoginė praktika“, ten studentai ruošiami dirbti pedagoginį darbą. Tai aš buvau tas bandomasis triušis, patekau pas nepatyrusį studentą ir iš pradžių buvau neteisingai mokytas.

Vėliau mokeisi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Kokie prisiminimai? Tavo įsimintini mokytojai – kas jie?

Visų pirma norėčiau paminėti pirmąjį smuiko mokytoją Kazį Kristapavičių. Jis nuostabus pedagogas, „ištaisęs“ mane po „pedagoginės praktikos“ eksperimento ir paklojęs pamatus siekti smuiko meno aukštumų. Norėčiau pabrėžti, kad mokantis bet kokiu instrumentu, labai svarbu teisingi pagrindai, be jų techniniai uždaviniai paprasčiausiai neįveikiami. Nuo šeštos klasės mokiausi pas profesorių Eugenijų Paulauską. Galima būtų parašyti romaną apie šią nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto.

9-oje klasėje.
9-oje klasėje.

Papasakok apie savo studijas Lietuvos valstybinėje ir Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijose.

Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje mokiausi pas Eugenijų Paulauską, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje pas Valerijų Klimovą. Tai buvo „juodo darbo“ laikotarpis. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro, ruošiausi koncertams, konkursams. Kitaip sakant, kaupiau kūrybinį kapitalą ateičiai.

Esi dalyvavęs ne viename konkurse, kaip sekėsi?

Dar būdamas mokinys, dalyvavau vaikų konkurse Čekoslovakijoje, kur laimėjau I vietą, dalyvavau respublikiniuose, regioniniuose ir Sovietų Sąjungos konkursuose. Visur sekėsi tikrai gerai.

Lietuvoje Tavo smuikininko karjera, regis, klostėsi įspūdingai: tapai Lietuvos muzikos akademijos dėstytoju, griežei Lietuvos valstybiniame kvartete, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame orkestre. Ko trūko?

Po mokslų mano profesinis gyvenimas tikrai buvo labai turtingas. Nežinau, ko galima būtų norėti dar.

Tad kas paskatino išvykti į Venesuelą? Kaip ten klostėsi smuikininko ir pedagogo karjera?

Į Venesuelą mūsų šeima išvyko dėl gryno atsitiktinumo. Prie to prisidėjo šviesios atminties diplomatas Vytautas Dambrava. Jo darbo rezultatas – Lietuvos ir Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartis. Lietuvos menininkus pakvietė ypatinga asmenybė, žymiojo orkestrų judėjimo „El Sistema“ įkūrėjas Jose Anatonio Abreu. Aš mokiau minėtos sistemos smuikininkus, grojau kaip solistas su praktiškai visais Orkestrų sistemos simfoniniais orkestrais. Taip pat buvau nuostabaus smuikininko – pedagogo (Otakaro Ševčíko ir Carlo Flesho mokinio) Emilio Friedmano Colegio muzikinis direktorius.

Grįžote į Lietuvą, man regis, po aštuoniolikos metų. Kas per tą laiką čia pasikeitė? Kokios permainos pradžiugino, o gal kas liūdina?

Tikrai – grįžome po aštuoniolikos metų. Esame laimingi ir gyvename realybėje, kurią turime. Per tą laiką pripratome gyventi ten, kur gyvename, ir negalvoti, kas būtų, jei gyventume kitoje vietoje. Taip ir dabar: esame laimingi Lietuvoje ir stengiamės, kad viskas būtų kuo geriausiai.

2010-ųjų Kalėdos.
2010-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.

Atskleisk savo kūrybinius ir pedagoginius planus.

Šiuo metu esu labai patenkintas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje, esu profesorius ir styginių instrumentų katedros vedėjas. Mūsų akademija turi savo specifiką, stengiamės ruošti kuo aukštesnio lygio profesionalus, o Kaunas vertas turėti aukščiausio lygio meną – jo kūrėjais taps mūsų absolventai.

Papasakok apie savo šeimą. Kas jie, artimiausi Tavo žmonės?

Mano žmona Rūta Railaitė, buvusi puiki balerina, dabar Nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė. Sūnus Šarūnas ‒ inžinierius, šešerius metus dirbo Švedijoje, dabar persikėlė į Barseloną. Dukra Gailė šiais metais baigė LMTA Aktorinio meistriškumo studijas pas Oskarą Koršunovą, jau dalyvauja šio žymaus režisieriaus spektakliuose.

Ačiū, Raimondai, už pokalbį. Ir už tai, kad noriai dalyvauji ,,Meno bangų“ projektuose – ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka
Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka

  „Paklausius Mozarto muzikos, aiškesnis tampa gyvenimas“

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

 

Rudenį Lietuvos muzikos dangų perskrodė aukso gija – iš Austrijos, Zalcburgo, atkeliavo smuikas, kurį savo rankose laikė Wolfgangas Amadeus Mozartas.

Smuikui pademonstruoti organizuotas ypatingas festivalis „Mozarto smuikas Lietuvoje“: 3 simfoniniai koncertai ir kamerinė paskaita-koncertas, vykę spalio 16–19 d. Vilniuje. Mozarto smuiku visur griežė Mozarto instituto (Zalcburge) muzikologė Anja Morgenstern. Kiti renginiuose Vilniuje dalyvavę Mozarteumo fondo bendradarbiai: Mozarto tyrimų instituto vadovas muzikologas, klavesinistas, pianistas Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir fondų direktorė Gabrielė Ramsauer bei dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras Josefas Wallnigas.

Lietuvių koncertines pajėgas sudarė jaunuomenė: LMTA studentų orkestras (vadovas Martynas Staškus), studentų mišrus choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas), studentai solistai: Danielė Brekytė (smuikas, Rūtos Lipinaitytės klasė), dainininkai Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė), Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas, Sigutės Stonytės klasė), Juozas Janužas (tenoras, Virgilijaus Noreikos klasė). Koncertą Nacionalinėje filharmonijoje  (koncertų „Visai šeimai“ cikle) dirigavo Martynas Staškus, koncertus Šv. Jonų bažnyčioje („Alma mater“ koncertų cikle) bei LMTA dirigavo Josefas Wallnigas.

Koncertuose Nacionalinėje filharmonijoje ir LMTA sveikinimo žodį tarė Austrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Johannas Spitzeris.

Pažymėtina, kad remiant Švietimo ir mokslo ministerijai koncertus aplankė daugybė moksleivių ir pedagogų iš visos Lietuvos. Lietuvos televizija ir radijas taip pat maloniai prisidėjo, laidomis ir reportažais sudomindami klausytojus.

Šį festivalį organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Tarptautinis Mozarteumo fondas (Zalcburgas), Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos dailės muziejus.

Mozarto smuiko solo. Martyno Ambraso nuotrauka
Anja Morgenstern griežia solo Mozarto smuiku. M. Ambraso nuotrauka

Ta proga kalbiname idėjos autorių Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininką, smuikininką, buvusį ilgametį Valstybinio Vilniaus kvarteto narį ir LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėją profesorių PETRĄ KUNCĄ.

 

Kaip nusakytumėte Wolfgango Amadeus Mozarto (Johannes Chrysosthomus  Wolfgangus Theophilius Mozart) muzikos reikšmę pasauliui šiandien? Ji turbūt nemažėja nuo pat XVIII amžiaus?

 Mozarto tema, matyt, amžina, kaip ir jo muzika, kurios reikšmė, drąsiai galime sakyti, nemažėja. Nepaisant visų technologinių atradimų ir visų kultūros galimybių, kurios šiais laikais yra atsivėrusios, vis tiek negalime pasakyti, kur slypi Mozarto genijaus esmė. Jis mus veikia, girdime, kad plečiasi Mozarto muzikos įtakos sfera. Vis dar atrandame naujovių: jo muzika naudinga žmogaus sveikatai, terapijai… Mozarto muzika naudojama ir ūkio darbuose derliui gausinti ‒ antai Indijoje ji transliuojama į ryžių laukus. Nebūdamas specialistas, negaliu to komentuoti, bet galiu pasakyti, kad man asmeniškai ta muzika aktuali, ji mane harmonizuoja, manau, kiekvienam žmogui ji padeda surinkti savo mintis. Paklausius Mozarto muzikos, tampa aiškesnė gyvenimo prasmė. Gyvenimas tampa perspektyvesnis ir šviesesnis. Tiesiog norisi su Mozarto muzika gyventi. Ir tai, kas jo palikta mums, perduosime kaip savastį.  Galime pasakyti, kad viena asmenybė tapo tuo kūrybos kriokliu, kuris stipriai veikia mūsų gyvenimą šiandien ir skatina tuo  keliu savaimingai eiti tolyn.

Vis klausiama: ar Mozartas kūrė popmuziką? Gal ir galima taip vadinti, bet visai kita prasme, nei, pagal mus, muziką vien pasilinksminti. Taip, tai yra optimistinė, labai džiugi muzika, tačiau ne muzika fonui, ne, tai muzika, kuri mus informuoja, jau minėjau – har-mo-ni-zuoj-ja. Ji sukaupia žmogaus dvasią. Ta visuotinumo formulė, kurią Mozartas užkodavo savo muzikoje, šiandien yra nepralenkta.

 

Petras Kunca ir Anja Morgensten
Petras Kunca ir Anja Morgenstern. M. Ambrazo nuotrauka

Užsiminėte apie Mozarto lengvesnės muzikos darželį, tad patikslinkime, kad jis rašė ir divertismentus, serenadas – visų žinomą Mažąją nakties muziką (serenadą) G-dur, o ne tik bažnytinę, operinę, kamerinę ir kitokią rimčiausią muziką.

 Mozartas rašė visų žanrų muziką: bažnytinę muziką, simfonijas, kvartetus, operas ‒ ir visa tai  praturtino modernumu. Kas kartą iš naujo klausydamasis to, ko klausaisi, rodos, visą gyvenimą, išgirsti ką nors nauja. Ypač keičiantis socialinei situacijai… Mozartas užčiuopė tokį atspirties tašką, kuris pralenkia kasdienybę ir nuolat verčia mus galvoti, kad tas gyvenimas, kurį gyvename, yra tik luobas, o pagrindinis dalykas yra kiekvieno žmogaus dvasinė egzistencija, kur verda kūryba. Gyvenimas – kūryba, kai kiekvienas save prognozuoja, motyvuoja, ieško prasmės. Ir šiandien tai daryti parankiausia su Mozarto muzika.

Aptarkime Mozarto kūrinius smuikui ir su smuiku – kvartetus ir kita.

 Mozarto muzikos be smuiko neįsivaizduotume. Pirmiausia tai susiję su jo šeima, tėveliu. Leopoldas Mozartas buvo žymus pedagogas, nes išaugino savo stebuklingo sūnaus genijų, jam nesutrukdydamas, išpuosėlėdamas. Tėvas suvokė sūnaus gabumus. Laiškuose jam rašė – Wolfgangai, tu gali, tu esi gabus muzikai, turi tai branginti. Smuikas buvo ypač svarbus instrumentas, kai tėvas Wolfgangą – vunderkindą – vežiodavo į Europos didžiūnų dvarus, rodydavo jo nepaprastą talentą, atvėrusį naujus muzikos kelius.

Išlikę piešiniai rodo, kad šiai šeimai buvo reikšmingas ne vien smuikas. Kartu – klavikordas, hamerfliūgelis (ankstyvieji fortepijonai), vargonai. Tarptautinis Mozarteumo fondas Zalcburge dabar turi 6 instrumentus. Kolekciją iš minėtųjų klavišinių,  mažo vaikystės smuiko, alto, koncertinio smuiko neseniai papildė dar vienas smuikas. Jį Mozartas įsigijo gyvendamas Vienoje. Be abejo, Mozartai domėjosi instrumentais, išmanė jų gamybos paslaptis, žinojo, kokie tembrai turi būti išgaunami ir kitas savybes. Pirko savo meto, modernius ir gerus instrumentus.

Smuiką Wolfgangas pamėgo, nes, kaip tvirtina dabartiniai specialistai, jis girdėjo tėvą grojant namuose, koncertuose ir iš jo mokėsi. Tėvas vadovavo arkivyskupo kapelai, o mažasis Wolfgangas visur jo klausydavosi. Galima neabejoti, kad lemiamą įtaką padarė ir namų muzikavimas. Pasakojama, jog kartą, kai namų ansamblyje pritrūko smuikininko, Leopoldas pakvietė Wolfgangą, ir jam jau pirmą kartą grojant daug kas pavyko – girdėdamas, kas turi būti, lengvai prisitaikė. Tėvo Leopoldo dėmesys Wolfgangui buvo veiksmingas. Tiesa, literatūroje randame priekaištų tėvui, kad jis vaikų netausojo, visur vežiodavo, buvo jų koncertų vadybininkas, organizuodavo kūrinių užsakymus, Wolfgangui padėdavo juos rašyti, koreguodavo. Šiandien turbūt negalima priekaištauti, kad tėvai savo vaikus – Wolfgangas turėjo seserį Anną Marią, tapusią profesionale pianiste ir dainininke – leido į gyvenimo mokyklą, kad perlenkė, išnaudodami vaikų talentus. Nedrįsčiau daryti išvadų, manau, kad tėvai tiesiog matė talentą ir skatino, skatino kiek galėdami daugiau. Anuomet tai buvo pažangi pedagogika, sakiusi – štai, galima pasiekti tokį rezultatą per tikrai trumpą laiką.

Josefas Wallnigas su studentų orkestru. M. Ambrazo nuotrauka
Josefas Wallnigas dirigavo studentų orkestrui. M. Ambrazo nuotrauka
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Vis dar aptinkama pamirštų,  į jokius registrus iki šiol neįtrauktų Mozarto kūrinių.

XX amžiuje buvo žinomi jo vėlyvesnieji kūriniai, spėję įsitvirtinti koncertiniame gyvenime. Antai turėjome 5 koncertus smuikui ir orkestrui. Vėliau, man studijuojant Muzikos akademijoje Vilniuje, išaiškėjo, kad yra dar du koncertai, kurių autorystė visiškai nekelia abejonių – tai jaunystės kūriniai, šiandien grojami greta visų kitų  koncertų, ir dabar jau sakome, kad yra 7, o ne 5 koncertai. XX ir XXI amžiai jau yra turtingesni Mozarto kūrinių. Ir jų dar atrandama! Neseniai Prahos bibliotekoje aptiktas seniai žinomo vokalinio kūrinio originalas. Atrasta ir Leopoldo ranka perrašyta Pirmojo koncerto smuikui pirmoji dalis, iš viso tai būtų jau 8-asis koncertas. Istorija vis dar  veriasi. Be abejo, Mozarto poveikis nuolat stiprėjo, ir jo muzika plito daugybės nuorašų pavidalu, nes anuomet buvo kopijuojama tik perrašant ranka. 8-ojo, tiksliau – 1-ojo koncerto smuikui autentiškumas – faktas, kad tėvo ranka perašytas, originalas dar nerastas. Išlikę daugybė tėvo į savo sąsiuvinius persirašytų sūnaus kūrinių. Todėl dar visai galima tikėtis jų atrasti daugiau, pirmiausia ‒ su Austrijos-Vengrijos imperija kultūriškai susijusiuose miestuose. Mozarto kūrinių ieškoma Italijoje. Rankraščiai keliaudavo iš rankų į rankas kaip muzikos prekė – pats mačiau Mozarto sonatos rankraštį Stokholmo muzikos muziejuje. Tarp kita ko, Paganinio kūriniai iki šios dienos dar ne visi publikuoti, nes galioja poros šimtmečių draudimas – istorijų yra labai įdomių. Tad, galima sakyti, Mozarto gyvybingumą matome visose sferose. Mozarto muzika yra įsismelkusi į mūsų gyvenimą. Tikriausiai ir mūsų lietuviškas socialinis gyvenimas yra pilnas Mozarto garsų.

Svarbiausia – jo kūryba, tai, ką jis paliko ne tik artimiesiems, mokiniams ir mokinėms, kurias dažniausiai įsimylėdavo ir parašydavo joms po fortepijoninį koncertą, – bet ir vsam pasauliui, visiems mums. Todėl vienas šiandienos tarptautinio Mozarteumo fondo Zalcburge uždavinių – Mozarto kūryba nemokamai dalytis su visa žmonija. Tai Zalcburgo, Austrijos kultūros palikimas, kuris mus sieja su Europos kultūra, iš kurios Mozartas pats išaugo ir kurią praturtino. Ir dar toje istorijoje žavu tai, kad Mozarto kūryba yra tokio aukšto lygmens, kad net vyresnis Josephas Haydnas Vienoje turėjo stiprybės pasakyti, kad mokosi iš Wolfgango Mozarto, jaunesnio žmogaus, kūrinių, nes pamatė jo nepaprastą išradingumą. Jie draugavo. Mozartas draugavo ir su Josepho jaunesniuoju broliu Michaeliu, dirbusiu Zalcburge. Abu Haydnai buvo kompozitoriai. Juos siejo pažangiausi, avangardiniai jų pačių rašomi muzikos žanrai – simfonija, kvartetas, naujo tipo operos. Jų buvo sukurta tai, ką šiandien laikome klasikine, pavyzdine muzika. Tie kūriniai yra tokie reikšmingi, kad šiandien prie jų grįždami nejuntame juos esant senoviškais, tokiais, kurių reikia vien tik pagarbiai susėdus klausytis. Šia muzika galima žavėtis, džiaugtis, net ir šokti, pavyzdžiui, norint mokytis menuetų. Dainuoti džiaugsmo ir liūdesio arijas, kurios visos yra savo žanro tobulybė. Šiandien šalia visų puikių elektroninių technologijų Mozarto muzika lieka savaiminė vertybė, apie kurią ir toliau buriasi naujos muzikos ir meno apraiškos. Tai yra ir estetikos dalykai, kuriuos mums labai svarbu pabrėžti, nes, man rodos, kalbėdami apie Mozarto muziką paprastai žavimės tik jos išoriniu sluoksniu, tuo džiaugsmingu, optimistiniu jos „viršeliu“, bet ar pakankamai juntame filosofinę to džiaugsmo prasmę? Kartu su  dieviško didingumo kategorijomis, tai ‒ ir naivumo filosofija. Naivumas labai veikia žmogų, tarytum leidža jam kalbėtis pačiam su savimi, iš vaikystės distancijos lyg savęs paklausinėti – žmogau, koks tu esi, koks tu esi šiandienis ir koks galėtumei būti, ir, dar svarbiau, koks galėtumei būti, jei pasiryžtumei save tobulinti.

Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka
Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Tačiau kodėl iki šiol ją groti sunkiausia, sudėtingiausia?

 Mums norisi su ja būti. Kai tariesi ją suvokęs, išėjus prieš publiką, publikos dėmesys viską pakeičia, kitaip nušvinta visa muzikos dramaturgija. Tai yra ir psichologijos dalykas. Išėjus į sceną, kūrinio pateikimas turi būti ypač tobulas, nušlifuotas, daug kartų aprobuotas. Scenoje tarytum pats Mozartas pataria, ką dar galėtumei daryti tobuliau. Ddžiulis atsakomybės jausmas – Mozarto muzikos atlikimo palydovas, kuris mažiau patyrusius atlikėjus kartais gali ir slėgti.

Mozarto kiekvienos natos reikšmė yra išskirtinė. Ir dinamikos ženklas – Mozartas gali per visą dalį, kuri trunka 8 minutes, nerašyti jokio dinamikos ženklo, pasitikėdamas atlikėjo patirtimi, bet įrašo vieną pianissimo (itališkai – labai tyliai) paskutinei natai. Tada privalai suvokti, kodėl tai yra svarbu. Arba ‒ kai jis kartodamas padalą įrašo vieną naują natą, ji taip girdisi, pajunti, kad jos reikšmė yra neišpasakyta. Natų jūroje jis sugebėdavo rasti vienos natos prasmę.

Svarbiausia – estetikos suvokimas. Štai kontrasto principas, būdingas visiems klasicistams, bet kiekvienas jį naudoja skirtingai! Vienas kito neimituodami, jie kūrė ir formas, iš pirmo žvilgsnio standartines, bet iš tiesų kievienąkart visiškai individualias, ir Mozartas čia yra nepralenkiamas. Įdomu, kad jis jau pačioje temoje suprogramuoja visą kūrinio plėtojimą. Arba – štai Mozarto polifonija: jis puikiai žinojo Johanno Sebastiano Bacho polifoniją, mokėsi iš jos, bet sukūrė savitą, sudėtingą. Ją verta studijuoti atskirai kaip reiškinį, kaip estetinę kategoriją ‒ Mozarto polifoniją! Todėl ir kyla klausimas, ar užtektinai išmanome Mozarto muziką: ją kiekvieną kartą galima girdėti kitaip, tas turtas yra begalinis! Mozarto kūryba, pasakyčiau, kaip ir pats gyvenimas – negalime pasakyti, kas tai yra, mes tiesiog gyvename. Mozarto mes tiesiog klausomės, jis yra mūsų.

Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka
Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka

 Ar pasidalytumėte patirtimis, sukauptomis grojant Mozartą su Vilniaus kvartetu?

 Mozarto kūriniai anuomet mūsų kvartetui buvo ypatingi. Šiandieninės sudėties Vilniaus kvartetas taip pat, kaip ir anksčiau, be Mozarto gyvuoti negalėtų. Kiekvienam ansambliui svarbus klausimas – kiek tai atitinka ansamblio kryptį tuo periodu. Bet be klasikos kvarteto kelias neįmanomas. Jam tik 250 metų. Johannas Wolfgangas Goethe kvartetą pavadino keturių asmenybių pokalbiu.

Vilniaus kvartetas Mozartą brandino ilgai. Pirmiausia pagrojome visą Josepho Haydno kvartetų ciklą iš 82 kvartetų. Grodami Haydną, Mozartą tik mėginome apčiuopti, repeticijose dažnai pabandydavome, natos visuomet būdavo greta. Vilniaus kvarteto biografijai nepaprastai brangūs buvo Mozarto kvintetai (du smuikai, du altai, violončelė). Po jų jau ėmėmės studijuoti  kvartetus. Tiesa, pirmiausia į Mozarto muziką buvome kuriam laikui įmesti – dar visai jaunas, vos aspirantūrą baigęs mūsų ansamblis tarptautiniam kvartetų konkursui Ljieže (Belgija) turėjo paruošti paskutinį, tik patyrusių meistrų įveikiamą Mozarto kvartetą F-dur, skirtą Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui II, griežusiam violončele. Šis kvartetas virtuozinis, bet ne romantiškąja prasme, kai groji blizgančią greitų natų pilną melodiją, o turiniu, kai virtuoziškumas smelkiasi per balsų pokalbį. Tad pirmasis viešas prisilietimas prie Mozarto mums buvo sėkmingas [Vilniaus kvartetas tame konkurse, 8-jo deš. pradžioje, užėmė aukščiausią vietą]. Bet toliau patys prie Mozarto ėjome nuosaikiu keliu. Nes Mozarto kvartetai, galima sakyti, yra didžioji kvarteto muzika.

Kai su kvartetu ėmėme koncertuoti Zalcburge, atsirado galimybė pamatyti pirmųjų kvartetų originalias natas. Su savo studentais Lietuvos muzikos akademijoje juos išstudijavome. Ankstyvieji Mozarto kvartetai atsirado kelionėse su tėvu į Italiją, nors tėvas ragino verčiau rašyti operas, nes jos žmonėms labiau patinka, o kvartetai – tik uždaram išmanančiųjų ratui. Bet Wolfgangas juto, kad tie instrumentų pokalbiai yra jam brangūs. Sakome: visa Mozarto muzika yra kaip opera. Operos dramaturgija persmelkia ir jo kvartetus, ir atvirkščiai – daugelio operų veikėjų bendravimas nepaprastai primena kvartetinę muziką.

Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazas
Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazo nuotrauka

Nepaprasta, kad klasicizmas dabar yra toks gyvybingas, kaip įdomu grįžti prie jo, groti, ir dar mūsų klausytojams pasakyti – tai yra tokia didelė laimė, kad net nėra su kuo palyginti. Semi kaip jūrą visą dieną kibirais ar dar kuo tik nori, bet jūra lieka prieš tavo akis, banguoja tolimas horizontas – gal tai yra žavu, gali semti, bet nepaskęsti, priplaukęs salą vėl gali semti, bei jau regėdamas kitokį horizontą, kitokį apšvietimą – turėdamas kitokios patirties. Mozartas mums suteikia impulsą kūrybai. Mozartas mums tarsi sako: žmogus – kūrybos asmenybė. Iškėlei rytą koją iš lovos, ir iš naujo patenki savo kultūron, kurioje tau pačiam norisi kiekvieną dieną atrasti ką nors kita, ką nors gero, kaip ir jo kūryboje – be galo, be krašto.

Mums svarbiausios yra emocijos. O jų diapazonas Mozarto operose ir kituose kūriniuose yra visaapimantis! Nuo didžiausios tragedijos iki dangiškosios mėlynės, dieviškų aukštumų. Viskam surandamas savitas požiūris, ir jis su niekuo nesutapatinamas. Matyt, jis toks ir išliks muzikos istorijoje.

 Per šimtmečius keitėsi muzikos žanrai, vieni pranykdavo, kiti atsirasdavo. Kito ir muzikos skambesys, priklausęs nuo tuometinių muzikos instrumentų.

 Anksčiau smuikai turėjo trumpesnį kaklelį (tai atsikišusi smuiko dalis tarp korpuso ir srtygų derinimo kuolelių), bet vėliau Mozartui jau reikėjo instrumentų su ilgesniu kakleliu, kad galėtų muzikuoti ilgesnėmis, skambesnėmis stygomis.

Smuiko korpuso forma ir proporcijos nusistovėjo XVI a. Italijoje, prieš tai buvo mėgintos ir trapecijos, aštuoniukės – kitokios formos. Tačiau kartu visoje Europoje, ir Lietuvoje, šimtai meistrų gamino smuikus remdamiesi krašto tradicijomis, iš vietinių medžiagų. Smuikai paplito pasaulyje, kur europiečiai nuveždavo savo kultūrą, kaip kad ispanai į Pietų Ameriką. Smuikas tapo universaliu instrumentu. Daugybė tautų smuiku išreiškė savo dvasią.

Stebuklas, kad šiandien galime girdėti beveik tokį pat Mozarto smuiko skambesį, kaip Mozarto laikais. Beveik, kadangi keitėsi gamybos technologija. Nesikeitė medienos parinkimas atskiroms smuiko dalims: apačiai – iš klevo, viršui – iš eglės, nes tai geriausiai garso spalvą perteikiantys ir sustiprinantys medžiai. Keitėsi lako gamyba. Kaip minėta – kaklelio ilgis, todėl turėjo keistis ir stygos. Ir jų ilgis, ir gaminimas. Stygos anuomet darytos iš gyvūnų žarnų, džiovinamų, susukamų, tapdavusių įvairaus storumo virvelėmis. Skambesys buvo žymiai švelnesnis.

Didėjant koncertų salėms, reikėjo stipresnio garso, o kakliuką pailginti buvo gana paprasta. Tai buvo daroma jau Mozarto laikais, ir jis, tiesęs naujus muzikos kelius, turėjo turėti tinkamus tam instrumentus. Apie tai jis yra rašęs laiškuose.

Tačiau dabar autentiško skambesio atkurti beveik neįmanoma, nes evoliucionavo ir derinimo aukštis, o tai reiškia instrumentų vidinės konkstrukcijos pokyčius. Pamažu atsirado metalinės stygos (šiuo metu naudojamos ir sintetinės). Plieno stygos dabar išgauna labai švarų minkštą garsą, be to, jos ilgai nesudyla, neatsileidžia, tuo gerai laikydamos derinimą. O norint grįžti prie Mozarto laikų skambesio vėl imama gaminti žarnines stygas, bet jos apdirbamos kitokiomis technologijomis ‒ taip pailginamas jų amžius. Jos labai brangios, bet suteikia savitumo skambesiui.

Stygų gamyba visuomet kelia didžiulių uždavinių. Mozarto laikais, gaminant žarnines stygas, nebuvo galima jų nei perdžiovinti, nei neteisingai išmirkyti, kad nesukietėtų ir galėtų pasiduoti virpinimui. Smuikas yra instrumentas, kuris atskleidžia įvairių laikotarpių technologijos aukštybes. XXI amžiuje šis klausimas ne ką paprastenis.

 O kokios pas mus atkeliavusio smuiko stygos?

 Iš Austrijos į Lietuvą atkeliavęs smuikas – Pietro Antonio dalla Costa 1764 m. pagamintas instrumentas. Kolegė Anja Morgenstern papasakojo, kad smuikas tarptautinio Mozarteumo fondo kolekcijai buvo padovanotas tik prieš trejus metus. Stebuklas – išlikęs idealios būsenos, nes po Mozarto pasikeitė tik keli savininkai. Tad ir dabar nepuolama jo nuolat vežioti – iki Vilniaus jis demonstruotas tik Tokijuje ir Havanoje. Zalcburgas ieško būdų, kaip to smuiko pristatymus tobulinti. Viena iš dviejų muzikantų, kuriems leidžiama su šiuo smuiku gastroliuoti – Anja Morgenstern, Mozarto instituto muzikologė, Mozarto laiškų žinovė, juos leidžianti skaitmeniniu pavidalu, bei smuikininkė mėgėja. Tai, kad ji viešose scenose Mozarto smuiku atlieka Mozarto kūrinius, įrodo, kokios beribės yra žmogaus kultūrinės veiklos galimybės. Anja Morgenstern patikslina, kad kiekvienas smuikininkas, kuriam leidžiama tuo smuiku pagroti, pritaiko savo stygas, konsultuojant instrumentų kolekciją prižiūrinčiam specialistui.

Tinkami muzikuoti visi minėti 6 Mozarteumo kolekcijos instrumentai, o tai yra tikrai nuostabu. Mozarto namuose stovintis klavikordas, šiuolaikškai žiūrint, atrodo labai tylus instrumentas, bet jis toks buvo, tokiu galima groti, kai gretimame kambaryje miega šeimyna… o skambesys – ypatingas, instrumentą užgavus apima toks, nuostabu prisiminti, šventumo jausmas! Žavu, kad XXI amžiuje mes nepraradę to reiškmės suvokimo. Mes turime labai platų kultūros diapazoną. Ano meto žmonės tokio neturėjo.

 Kokios Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su Mozarto miestais?

 Vienoje, 1974-aisiais, stovint prie Konzerthauso (Koncertų rūmų) ir matant Vilniaus kvarteto afišą su užrašu „Bilietai išparduoti“, apėmė ypatingas jausmas – džiaugėmės ir  gslimybe surengti mūsų koncertą Vienoje, ir tuo, kad grojome  Haydno muziką greta Čiurlionio. Atvykome į Vieną po to, kai mūsų koncertą iš studijos Vilniuje per Maskvą transliavo socialistinio bloko televizijos tinklas „Intervizija“. Matė visos sostinės. Iš Bratislavos TV, kurią tik 80 km skiria nuo Vienos, mus pamatė Vienos Konzerthauso direktorius Peteris Weiseris. Pasitarė su „Goskoncertu“ (valstybinė koncertų organizavimo įstaiga) Maskvoje, ir taip mes patekome į Vieną.

Austrijoje skirtinga kultūrinė veikla natūraliai dera. Įsivaizduokite, inžinierius vadovauja Vienos Konzerhausui, nes pats yra puikus pianistas! Puikus muzikos teoretikas! Bet kartu dirba kitus darbus. Tarptautinio Mozarto fondo prezidentas Johannesas Honsig-Erlenburgas atvažiuoja į Vilnių skaityti paskaitos apie Mozartą ir puikiausiai skambina fortepijonu, bet jis yra teisininkas, Zalcburge dar turintis ir savo teisininkų firmą. Tai yra nuostabu! Taip patiri, kad kultūros terpė yra begalinė, į ją patekęs žmogus nepraranda savo veido: nėra taip, kad tarsi visko po truputį, viskas paviršutiniška, nieko gero nėra. Austrija rodo visai kitą gerovės lygį ‒ ten žmogus gali sėkmingai darbuotis daugelyje sričių. Niekas nesako, kad visur lygiai tobulai, bet gali turėti pagrindinį darbą ir kartu puikiai groti fortepijonu, gali ir koncertuoti. Jis yra nebūtinai pasaulinio masto pianistas, bet  kalbasi kaip lygus su lygiu su koncertuojančiais pianistais, žino, kuriuos kviesti, žino jų repertuarą, istoriją. Jis nėra tik vadybininkas.. Pirmiausia jis yra meno gerbėjas, didelis žinovas. Austrijoje šis jausmas nenusakomas. Ir mus, Vilniaus kvartetą, tokios  kultūrinės aplinkybės tiesiog sukrėtė.

Po to pirmojo koncerto Vienoje laikraštis „Wiener Zeitung“ kitą rytą parašė: „Vilniaus kvartetas – pavardės, kurias reikia įsidėmėti“. Ir nuo to karto Viena tapo labai artimas miestas. Pirmiausia – dėl žmonių bendravimo. Nesakau, kad ten viskas tobula, juk niekur negalima žiopsoti, bet daugelis žmonių ten labai atsakingi, vienas kitam dėmesingi ir pagarbūs kolegos.

Užsimezgus Vilniaus ir Zalcburgo kultūriniams ryšiams, mums pavyko įrodyti, kad galime atstovauti mūsų kultūrą ir kad mes linkę tą daryti. Pajutome, kad ir Zalcburge kultūrine prasme esame savi. Tie žmonės tapo savi ir pas mus.

Į Austriją važiavau ne tik su kvartetu, bet ir su Vilniaus muzikos mokytojų orkestru, kuriam dirigavau. Greta klasikos, atlikome ir lietuviškos muzikos. Zalcburge turime  savo profesorių, LMTA didelį draugą, garbės daktarą Josefą Wallnigą.

Prasidėjus aukštųjų mokyklų mainų programoms, kaip pedagogą mane priėmė ir Viena, ir Zalcburgas, Gracas, Insbrukas – tie ryšiai nenutrūkę, toliau plečiasi. 2005 m. įstojome į Europos kamerinės muzikos akademiją, kurios centras yra Vienoje, džiugu, kad dabartinė Kamerinio ansamblio katedra čia gerai darbuojasi. Naujausi ryšiai, šviežiausios kamerinio muzikavimo naujienos mus labai praturtina.

Taigi mano pirmasis įžengimas į kultūros plotmes Austrijoje plėtėsi, galimybės vėrėsi. Tai buvo patrauklu, negailėjau tam pastangų, nes ir dabar man tai atrodo labai prasminga. Ir dabar taip atrodo. Kvartetui tai irgi labai padėjo. Tada atrodė fantastiška ‒ Austrijoje pasisekė įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Felikso Bajoro kvartetus, – tuos įrašus tebeturi Vienos ir Linco radijo stotys. Vėliau, kai austrai mumis susidomėjo, galėjome išvežti į Austriją ir daugiau lietuviškos muzikos. Dabar galvojame, kaip mūsų kultūrų bendradrabiavimą pratęsti. Būtent tuo keliu Mozarto smuikas atkeliavo į Lietuvą.

Kultūrų saitai taip pat yra kūryba. Kiek daug jaunimo dabar dalyvauja konkursuose Austrijoje, austrų pedagogus kviečiame į mūsų LMTA konkursų komisijas. Europiniai ryšiai yra didelė parama. Europoje turime savų žmonių ir jaučiamės ten vis jaukiau (šypsosi).

Kalbėjosi Rita Nomicaitė

Festivaliui pasibaigus. M. ambraso nuotrauka.
Festivaliui pasibaigus. M. Ambraso nuotrauka.

Pokalbis su svečiais ir organizatoriais Lietuvos radijo laidoje „Muzikinis pastišas“

nuo 5’40”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013172912/muzikinis_pastisas_2016_10_17_12_12

 

Svečiai TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“

nuo 17’11”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/193957/labas_rytas_lietuva_ii_dalis

 

 

  1. A. Mozarto laiškų anglų k. I tomas internete:

https://archive.org/stream/lettersofmozarth000861mbp/lettersofmozarth000861mbp_djvu.txt

 

 

 

MUZIKA – BŪDAS IŠSAKYTI TAI, KO NEGALIMA PASAKYTI ŽODŽIAIS

Justina Auškelytė
Justina Auškelytė

Muzika – būdas išsakyti tai,ko negalima išsakyti žodžiais

Birutė Žemaitytė

Šios jaunosios kartos lietuvių smuikininkės CV puošia įrašas, liudijantis, kad ji yra vienos garsiausių pasaulyje Džiulijardo aukštosios menų mokyklos magistrė, jos kūrybinėje biografijoje – dešimtys konkursų, kuriuose tapo laureate ar diplomante, o kai ji prakalbina smuiką, nuščiūva ne tik mūsų šalies, bet ir JAV, Austrijos, Italijos bei kitų šalių koncertų salės, kurių publiką žavi unikalus jos muzikinis jautrumas ir gebėjimas muzikos garsais suvirpinti klausytojų širdis – taip apie Justiną Auškelytę dažnai sako Lietuvos ir kitų šalių muzikos žinovai.

O ji atsako: „Būti pripažintai už atliktus darbus visada yra nepaprastai malonu. Tai skatina siekti didesnių aukštumų. Bet didžiausias apdovanojimas ir įkvėpimas aplanko tuomet, kai jauti, kaip suvirpa klausytojų širdys ir jie kartu su tavimi išgyvena didįjį muzikos stebuklą“. Tačiau nutilus aplodismentams ji visada skuba namo – į Lietuvą, nes čia jos šaknys ir visko pradžia.

Justina
Justina

Žaidimas, tapęs darbu

„Iš pradžių man tai buvo tarsi žaidimas, tik vėliau prasidėjo rimtas darbas“, – sako viena perspektyviausių ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos menininkų vadinama smuikininkė, prestižinės Džiulijardo aukštosios menų mokyklos (The Juilliard School, Niujorkas, JAV) muzikos magistrė Justina Auškelytė, paprašyta prisiminti kelio į didžiąją sceną pradžią.

Bet žaidimas rimtu darbu tapo labai greitai ir labai anksti. Nors Justinai tik 26-eri, muzika merginą lydi daugiau kaip dvidešimt metų – nuo tada, kai būdama maždaug trejų-ketverių pradėjo lankyti muzikos pamokėles. Būdama penkerių ji jau laikė pirmuosius rimtus egzaminus – stojamuosius į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamąją klasę.

„Pirmaisiais metais į smuiko pamokas dažnai eidavome dviese – aš ir mano bendravardė draugė Justina. Bet vėliau ji pasirinko kompoziciją, o aš nuo pat pradžių, vos išmokusi išgauti pirmuosius smuiko garsus, įsivaizduodavau save stovinčią scenoje ir griežiančią smuiku. Apie tai labai mielai galvodavau“, – šypsodamasi vaikystės prisiminimais dalijasi Justina.

Justina (dešinėje) su pirmąja smuiko mokytoja Laura Dubosaite ir vaikystes drauge Justina.
Justina (dešinėje) su pirmąja smuiko mokytoja Laura Dubosaite ir vaikystes drauge Justina.

„Norėjome, kad skambintų pianinu“

Šiandien Justina Auškelytė, 2015 metų gegužę baigusi studijas vienoje žymiausių pasaulyje Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje (profesoriai Stephenas Clappas, Laurie Smukler), yra vienintelė Lietuvos smuikininkė, įgijusi muzikos magistro laipsnį šioje prestižinėje mokymo įstaigoje. 16-os tarptautinių ir respublikinių konkursų, tarp kurių Granx Prix tarptautiniame Balio Dvariono konkurse (Vilnius, 2008 m.) ir II-oji vieta tarptautiniame Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkurse (Vilnius, 2009 m.), laureatė bei diplomantė, pelniusi Prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkos raštus už muzikinius nuopelnus Lietuvai, reguliariai kviečiama griežti didžiosiose Lietuvos scenose kartu su pripažintais Lietuvos orkestrais bei kameriniais ansambliais. Netrukus didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“ išleis jos ir pianisto Cesare Pezzi (Italija) kompaktinę plokštelę, kurioje skamba Balio Dvariono muzika, o tolimesniuose muzikantės kūrybiniuose planuose – daugybė naujų sumanymų.

Tačiau jei ne vienas atsitikimas, viskas galėjo būti kitaip. Ir kas žino – gal dabar kalbėtume ne apie vieną geriausių Lietuvos jaunosios kartos smuikininkių, o pianisčių…

Pianistė? O gal - vairuotoja?..
Pianistė? O gal – vairuotoja?..

„Kadangi auginome keturias mergaites, aš nedirbau ir į vaikų darželį nei Justinos, nei kitų dukrų neleidau: jas auginau pati namuose. O kad dukrytės per daug neišdykautų, turėjau sugalvoti, kuo jas užimti. Justiną pradėjome vedžioti į muzikos mokyklėlę“, – prisimena jos mama, anglų kalbos dėstytoja Audronė Auškelienė.

Beveik visa šeima. Is kairės – Justina, tėtis Remigijus, Giedrė (viršuje), Aurelija (ant kelių), Ona Marija.
Beveik visa šeima. Is kairės – Justina, tėtis
Remigijus, Giedrė (viršuje), Aurelija (ant kelių), Ona Marija.

Ir ji, ir Justinos tėtis Remigijus vaikystėje mokėsi groti. Tiesa, p. Audronės teigimu, ji grojo tik mėgėjiškai. „Niekas manęs neklausė, ar aš to noriu: tėvelis vieną dieną pasakė: „Na štai, užrašiau tave į muzikos mokyklą, grosi pianinu“. Turbūt buvo savotiškas garbės reikalas, kad gerų tėvų vaikai moka groti. O Remigijus mokėsi rimčiau – studijavo Klaipėdos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Todėl kai susituokėme, mūsų namuose buvo net du pianinai, – pasakoja ji ir priduria: – O jeigu jau namuose yra instrumentai, reikia, kad kas nors jais skambintų“.

Vaikystėje Justina lankė ir baletą. Prieš baleto „Sniego karalienė” spektaklį Rusų dramos teatre.
Vaikystėje Justina lankė ir baletą. Prieš baleto „Sniego karalienė” spektaklį Rusų dramos teatre.

„Kai Justina dar buvo labai maža, aš jos kartą paklausiau, ar norėtų groti pianinu. Ji atsakė, kad norėtų, ir mes su ja nuėjome į Balio Dvariono muzikos mokyklą – tą pačią, į kurią mane buvo užrašęs mano tėvelis. Mokytoja pasikvietė Justiną į klasę, o manęs paprašė palaukti koridoriuje. Jos ten apie kažką pasikalbėjo, kažką pagrojo, turbūt klausą tikrino, o paskui abi išėjo ir mokytoja pasakė, kad Justina smuikuos. Aš labai nustebau, klausiu Justinos, ar tu tikrai nori griežti smuiku, o ji žiūri tai į mokytoją, tai į mane ir tyli. Tada mokytoja jos paklausė, ar nori griežti smuiku. Ir Justina sako „noriu“. Man mokytoja paaiškino, kad smuiku griežti gali ne kiekvienas, nes reikia ypatingos klausos, o Justina turi absoliučią klausą. Gal tai ir ne lemtingasis momentas, bet vienas iš tokių, kurie lėmė labai daug“, – tęsia A. Auškelienė.

Rugsėjo 1-oji M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Justina su tėvais Remigijumi ir Audrone Auškeliais.
Rugsėjo 1-oji M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Justina su tėvais Remigijumi ir Audrone Auškeliais.

Taip Justina tapo M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos parengiamosios klasės mokine. Mergaitę į mokyklą lydėdavo tėtis. Nors pats griežti smuiku nemokėjo, kantriai sėdėdavo pamokose ir užsirašinėdavo mokytojos pastabas, o namie mokėsi kartu su ja.

„Trejus pirmuosius metus mokėmės kartu. Kai smuikuodavome namie, paprasčiausiai dar kartą primindavau mokytojos pastabas, be to, pirmosios melodijos, kurias vaikai grojo, buvo labai paprastos, o aš muzikos „ragavęs“, todėl ir galėjau jai padėti. Griežiant smuiku iš pradžių labai sunku teisingai intonuoti, reikia išmokti techninių dalykų – teisingai ranką laikyti, peties nekelti, judesiai turi būti plastiški. Stebėjau tai per pamokas, o namie tai kartodavome. Kartais tekdavo tai priminti, nors ji ir pati daug ką prisimindavo, – sako psichologas Remigijus Auškelis ir priduria, kad tėvų dalyvavimas vaikui mokantis, jį šiek tiek sudrausmina ir padidina atsakomybę, nes vienaip groji vienas, ir visai kitaip, kai kas nors klausosi: – Nuo pat pradžių norėjome išvengti to „grojimo bet kaip“, stengėmės groti taip, kaip mokė per pamokas, todėl ir rezultatai gerėjo“.

Kadangi mokytoja buvo reikli ir beveik niekada vaikų negirdavo, p. Remigijus sako labai nustebęs, kai ji pasiūlė mergaitei dalyvauti respublikiniame Balio Dvariono konkurse, kuriame Justina savo amžiaus grupėje tapo viena iš trijų laureatų. „O tada, kai ateina pirmieji pasiekimai, jie patys motyvuoja siekti dar daugiau. Todėl ir kontrolės mažiau reikėjo“, – šypteli R. Auškelis.

Sesutės. Kairėje vyriausioji sesuo Giedrė.
Sesutės. Kairėje vyriausioji sesuo Giedrė.
Tiesiog spalvota.
Tiesiog spalvota.

Studijos, studijos, studijos…

Kalbėdamas apie savo mokinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius Jurgis Dvarionas sakys, kad vienas iš talento požymių – mokėjimas dirbti ir užsispyrimas, o šito Justinai niekada netrūko. Dar mokydamasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje (smuiko mokytojos Laura Dubosaitė, Ingrida Salygaitė, Inga Gylytė), ji papildomai mokėsi pas garsų smuikininką profesorių Pavelą Bermaną profesinio meistriškumo akademijoje „Susitikimai su Maestro“ (Accademia Pianistica „Incontri col Maestro“), o vėliau „Lorenzo Perosi“ profesinio meistriškumo akademijoje (L’Accademia di Alta Formazione Artistica e Musicale Lorenzo Perosi). Ir kas antrą mėnesį kelioms savaitėms važiuodavo į Italiją. Autobusu – po pusantros paros kelyje…

Justina pamokoje pas smuikininką Dariu Dikšaitį Čiurlionio kvarteto studijoje.
Justina pamokoje pas smuikininką Dariu Dikšaitį Čiurlionio kvarteto studijoje.

Susipažinusi su P. Bermanu, kai būdama 12 metų įveikė atranką mokykloje ir dalyvavo tarptautiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje Kaune, kur visiems jo dalyviams buvo padovanota pasaulinį pripažinimą pelniusio smuikininko pamoka, Justina sužinojo ir tai, kad jis kartu su savo tėvais pianistais Lazaru ir Valentina Bermanais vasarą Klaipėdoje rengia profesinio meistriškumo kursus, ir panoro juose dalyvauti.

„Labai norėjau dalyvauti P. Bermano meistriškumo kursuose, tačiau buklete anglų kalba pamačiusi kursų kainą, kuri siekė 300 eurų, supratau, kad tėveliai negalės tiek mokėti, nes mums tai buvo labai dideli pinigai. Tačiau vėliau sužinojome, kad kursų kaina lietuviams tėra 300 litų, ir jau tą pačią dieną užpildėme anketą. Nuo tada kiekvieną vasarą dalyvaudavau šiuose kursuose, o kai P. Bermanas būdavo Lietuvoje ne vasaros metu (kurį laiką jis dirigavo Kauno miesto simfoniniam orkestrui), lankydavau pas jį privačias pamokas. Vėliau jis pradėjo dėstyti Italijoje ir pakvietė mane studijuoti ten. Taip ir prasidėjo mano kelionės į Italiją – dar besimokant 11-oje klasėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje“, – pasakoja Justina.

Būtent P. Bermanas patarė merginai tęsti studijas profesoriaus Jurgio Dvariono klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur 2012 metais ji įgijo bakalauro laipsnį. Nors įprasta manyti, kad dėstytojai mėgsta „pasisavinti“ studentus ir gana nepalankiai vertina jų norą papildomai semtis patirties kitur, nė vienas neprieštaravo, kad Justina mokytųsi pas abu. Dar daugiau – J. Dvarionas ne tik išleisdavo ją į Italiją, bet kaskart Justinai grįžus domėdavosi, kaip praėjo pamokos ir ką naujo ji išmoko.

Patikėjo savo smuiką

Žavus ir jaunatviškas, klausytojus tiek Lietuvoje, tiek Italijoje savo nuoširdžiai ir meistriškai atliekama muzika džiuginantis smuiko ir fortepijono – Justinos Auškelytės ir savo šalyje intensyviai koncertuojančio pianisto Cesare Pezzi – duetas, galima sakyti, gimė po laiminga P. Bermano ranka, mat jaunuoliai prieš aštuonerius metus susipažino studijuodami Italijoje.

Tačiau yra dar viena priežastis, dėl kurios pažintis su P. Bermanu Justinai yra ypač svarbi. Ttai instrumentas, kuriuo ji groja. Kiekvienam smuikininkui jo smuikas yra tarsi gyvenimo partneris, nes ne tik nuo atlikėjo meistriškumo, bet ir nuo smuiko kokybės priklauso, kaip skambės kūrinys. Bet ar žinote, kiek kainuoja geras instrumentas? Daug, labai daug… O ar daug yra žmonių, kurie savo instrumentą patikėtų kitam? Pavelas Bermanas patikėjo…

„Turiu smuiką, kurį tėvai man nupirko dar mokantis mokykloje. Tai tikrai geras instrumentas, tačiau jo nepalyginsi su instrumentu, kuriuo šiuo metu griežiu. Tai asmeninis Pavelo Bermano smuikas, kuriuo grieždamas jis pasiekė didžiausių lamėjimų prestižiniuose konkursuose. Šio instrumento meistras nežinomas. Spėjama, kad instrumentui turėtų būti apie 300 metų. Profesorius  jį paskolino, kai ruošiausi tarptautiniam Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkursui. Jis kartu su kitu dėstytoju prieš konkursą surengė man perklausą, ir jo kolega pastebėjo, kad nors esu tikrai puikiai pasiruošusi, vis dėlto į didelius ir reikšmingus konkursus žmonės atvažiuoja turėdami labai gerus instrumentus, todėl būtų labai šaunu, jeigu ir man atsirastų galimybė konkurse dalyvauti su geresniu instrumentu. Ir tada P. Bermanas pasiūlė nuvykti į jo mamos namus ir išbandyti ten gulintį jo smuiką. Konkursas sėkmingai praėjo, o instrumentas iki šiol mano rankose, mat profesorius nusprendė ir toliau leisti man juo naudotis, sakydamas, kad instrumentui ne vieta gulėti po fortepijonu. Jis net tvirtino, kad jo manymu, man grojant šiuo smuiku, jis dar geriau skamba, nei skambėjo jo paties rankose. Žinodama, koks nuostabus smuikininkas yra Pavelas Bermanas, nenorėčiau su šiuo jo teiginiu sutikti, bet prisipažinsiu – toks ypatingas profesoriaus įvertinimas man tikrai glosto širdį“, – pasakoja Justina.

Tiesa, dabar Justina turi ir karboninį smuiką bei stryką. Tai vieno iš jos rėmėjų Remigijaus Lapinsko dovana. Kadangi smuikai ir strykai nemėgsta didelių temperatūros skirtumų ir drėgmės, iš anglies pluošto pagamintais instrumentais, kurie atsparūs ne tik oro permainoms, bet ir smūgiams, atlikėjai griežia lauke lyjant lietui ar kepinant saulei.

„Kadangi jam nebaisios jokios oro sąlygos, o instrumento skambesys išties geras, šią vasarą jau ne kartą esu koncertavusi su karboniniu smuiku“, – priduria Justina ir pasakoja, kad kol neturėjo atsarginio smuiko ir stryko, kartais net tekdavo juos skolintis. Antai studijuojant Niujorke smuiką teko nešti klijuoti, nes dėl drėgmės atšoko kai kurios dalys, kartą likus porai dienų iki perklausos pusiau lūžo strykas, o prieš baigiamąjį egzaminą ėmė trūkinėti jo plaukai. Tąkart stryką mergina skolinosi iš studijų draugės.

Akimirka iš tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso.
Akimirka iš tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso.

Džiulijardas – svajonės išsipildymas

Į perklausą Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje, kuri vyko kovo pradžioje, susirinko gerokai daugiau kandidatų, negu priimama studijuoti, ir nors atvykti reikėjo paruošus nurodytus kūrinius, iš viso dviejų valandų programą, vienam pretendentui komisija skirdavo vos keliolika minučių: perklausos metu iš visos paruoštos programos muzikantas pagroja tik keletą fragmentų, kuriuos jam nurodo komisijos nariai. Per tas kelioliką minučių muzikantas turi parodyti viską, ką gali geriausio, nes būtent pagal tai bus sprendžiama, ar stojantysis priimamas, ar ne. Po kelių savaičių, pirmosiomis balandžio dienomis Auškelius pasiekė džiugi naujiena – Justina priimta.

Tik džiaugtis dar buvo per anksti – dar po poros savaičių keturias dukras auginanti šeima gavo pranešimą, kad Justinai skiriama stipendija yra gerokai mažesnė, negu reikia susimokėti už mokslą ir pragyventi Niujorke. Tai reiškia, kad neužtenka būti gabiam ir įstoti – dar reikia sukrapštyti nemenką sumą pinigų. Prasidėjo, pasak Justinos, pats sudėtingiausias etapas, nes galimybė įgyvendinti svajonę pakibo ant plauko, ir šį kartą jos įgyvendinimas labiausiai priklausė ne nuo jos pačios gabumų, bet nuo kitų žmonių gerumo.

„Tuo metu pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Graco (Austrija) muzikos ir atlikimo menų universitete (Universität für Musik und darstellende Kunst Graz), ir buvo nemažai dienų, kai nuo ryto iki vakaro prasėdėdavau prie kompiuterio ir įvairiomis kalbomis rašiau laiškus su savo svajonės istorija ir prašiau pagalbos ‒ tiek finansinės paramos, tiek patarimų, rekomendacijų, kur galėčiau toliau kreiptis. Labai daug gerų patarimų man davė dėstytojas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekker, o pirmoji viltis, kad gal kaip nors pavyks surinkti pinigus, įsižiebė tada, kai per pažįstamų pažįstamų pažįstamus (tai ne klaida – žmonių, suvedusių Justiną ir verslininkę grandinė tikrai buvo labai ilga) sužinojusi apie mano rūpestį, dosniai mane paremti nusprendė ponia Birutė Garbaravičienė. Jau buvo už ko „užsikabinti“. Paklausti, kas ją paskatino paremti nepažįstamą žmogų, išdrįsau tik baigusi studijas, o ji atsakė, kad perskaičiusi mano laišką pajuto labai stiprų norą padėti; kaip ji sakė, tai „kažkoks ryšys iš aukščiau“. Ir dabar su p. Birute palaikome labai glaudžius ryšius“, – apie pirmuosius, kurie padėjo jos svajonei priauginti sparnus, pasakoja Justina.

Džulijardo laiptais.
Džiulijardo laiptais.

Kas kiek galėjo, prisidėjo ir šeimos pažįstami, ir draugai, o 2013-ųjų liepos pradžioje Justina buvo pakviesta koncertuoti Vilniaus rotariečių klube. Kai ji susipažino su šio klubo nariais, atsirado daug gerų žmonių, kurie labai padėjo tiek finansiškai, tiek moraliai. Vienas jų, Remigijus Lapinskas, pasidomėjęs, kaip merginai sekasi studijuoti Niujorke ir sužinojęs, kad ji įstojo, tačiau dėl finansinių problemų gali neišvažiuoti į garsiąją mokyklą, labai susirūpino.

„Jis ir pats mane parėmė, ir kitus rotariečius paragino. Ir jau rugpjūčio pradžioje aš turėjau visą sumą susimokėti už studijas. Bet nebuvo nei kur, nei už ką gyventi. Ir tada būtent R. Lapinskas pasiūlė parašyti laišką JAV rotariečiams. Iš rotariečių niekas neatsiliepė, bet laišką siunčiau ir pažįstamiems, šeimos draugams, klausdama jų, ar šie neturi pažįstamų, gyvenančių Niujorke. Ir štai atsirado šeima, kuri sutiko mane priimti. Tiesa, jie gyveno gana toli ir nelabai patogioje vietoje, todėl jau nuvykusi į Niujorką tęsiau paieškas toliau. Taip atsirado kita amerikiečių šeima, gyvenanti arčiau mokyklos, o kai susipažinau su Amerikos lietuvių bendruomene, mane pas save pakvietė Jūratė Kazickaitė. Ponios Jūratės namuose jaučiausi puikiai ir dabar galiu sakyti, kad Niujorke turiu antrąją savo šeimą“, – apie sėkmingai pasibaigusias rėmėjų paieškas, į jos gyvenimą atvedusias būrį naujų bičiulių, pasakoja Justina.

Justina (dešinėje) su The Džiulijardo magistro diplomu rankose.
Justina (dešinėje) su Džiulijardo magistro diplomu rankose.

Lietuviška muzika – pasauliui

Sėkmingai baigusi muzikos magistro studijas Džiulijardo mokykloje, kuri šiemet nominuota kaip geriausia aukštoji mokykla atlikimo meno srityje, Justina grįžo į gimtąjį Vilnių. Ji aktyviai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvauja įvairiuose muzikos festivaliuose, meniniuose projektuose bei pradeda žengti pirmuosius žingsnius smuiko pedagogikos srityje. O jos gyvenime vis nutinka kas nors nauja. Štai ir šiemet gegužės mėnesį Justina debiutavo Vienos koncertų salėje „Musikverein Wien“, kur pačiam kompozitoriui H. K. Gruber stovint prie dirigento pulto, atliko jo 2-ąjį koncertą smuikui ir styginiams „Nebelsteinmusik“.

Ypač šiltai ji pasakoja apie bendradarbiavimą su kylančia Italijos žvaigžde pianistu Cesare Pezzi. Muzikantų duetas visai atsitiktinai užgimė 2008 metais, jaunuoliams studijuojant Italijos „Incontri col Maestro“ akademijoje. Justina tuo metu tobulinosi smuikininko P. Bermano klasėje, o Cesare mokėsi kamerinės muzikos meno profesoriaus Konstantino Bogino klasėje. Justina kartą pati pasiūlė jam kartu paruošti programą. 2009-siais debiutavęs tarptautinis duetas per kelerius metus surengė ne vieną koncertą Lietuvoje ir Italijoje bei svetur.

Justina su Cesare Pezzi.
Justina su Cesare Pezzi.

Pernai žiemą duetas surengė koncertų ciklą Lietuvos ligoninėse, šį pavasarį abu grojo kartu su M. K. Čiurlionio styginių kvartetu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, ne kartą muzikavo ir Italijos ambasados Lietuvoje renginiuose, o netrukus turėtų pasirodyti kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui. Ją išleis didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“.

„Šiuo albumu siekėme pristatyti pasauliui vieno labiausiai mūsų šalies kultūrai nusipelniusių kompozitorių muziką. Pasiūlėme savo idėją įrašų kompanijai, o ji susidomėjo ir nusprendė įrašus išleisti. Albumas pasirodys 2017 m. gegužės mėnesį ir bus platinamas visose pasaulio šalyse, kuriose kompanija prekiauja savo produkcija, taip pat ir virtualiose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Google Play Music ir kt.). Tai ne tik didžiulis džiaugsmas mums su Cesare, bet kartu ir svarbus reiškinys kultūriniame Lietuvos gyvenime, nes visi originalūs Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui iki šiol dar niekada nebuvo įrašyti ir išleisti“, – pasakoja Justina.

Albume bus pateikti ir iki šiol niekur neskambėję B. Dvariono kūriniai, kurių pats kompozitorius iki mirties nesuspėjo užbaigti. J. Auškelytė pasakoja, kad sužinojęs apie jos ir Cesare idėją kompozitoriaus sūnus profesorius Jurgis Dvarionas ėmėsi šiuos kūrinius redaguoti ir ruošti leidimui. „Esame be galo dėkingi profesoriui už jo pagalbą ir bendradarbiavimą įgyvendinant šią mūsų idėją. Profesorius padėjo ne tik atrasti visus originalius B. Dvariono kūrinius smuikui ir fortepijonui ir juos parengė leidimui, bet ir padėjo mums paruošti kūrinius. Jis, kompozitoriaus sūnus, suteikė mums daug informacijos apie paties kompozitoriaus asmenybę ir ženkliai pasitarnavo kūrinių interpretacijos autentiškumui“, – pabrėžia smuikininkė.

Profesorius J. Dvarionas: Justina – ypatinga mergaitė

Paklaustas, ar ramia širdimi patikėjo savo tėvelio muzikinį palikimą šiai jaunųjų muzikų porai, profesorius Jurgis Dvarionas sakė:Balio Dvariono muziką daug kas įrašė, bet ji išbarstyta, todėl man labai graži Justinos ir Cesare idėja surinkti viską, ką B. Dvarionas parašė smuikui ir fortepijonui, ir įrašyti. B. Dvariono muzika parašyta iš širdies, ir jeigu tu ją groji be meilės, ji ne tiek paveiki, kiek turėtų būti, o jie labai jautriai prisilietė prie šios muzikos, B. Dvariono pasaulėjautos ir gražiai, su didele meile įrašė. Aš manau, šviesios atminties tėtis būtų tikrai patenkintas išgirdęs taip griežiant jo muziką“.

Patvirtinęs, kad albume skambės populiarūs B. Dvariono kūriniai, ir tie kūriniai, kurie skamba rečiau, J. Dvarionas aiškino: „Šiuo metu aš kaip tik beveik baigiau tvarkyti B. Dvariono kūrinius smuikui, liko keletas kūrinių, kuriuos reikia suredaguoti, ir Justina yra pirmoji, kuri atlieka visą šitą atrastą ir suredaguotą B. Dvariono muziką smuikui „viename komplekte“.  Tai labai svarbu dėl kelių dalykų. Tai bus ne tik nepaprastai gražus Justinos ir Cesare prisistatymas muzikiniam pasauliui, bet ir lietuviškos muzikos pristatymas plačiajai muzikinei pasaulio visuomenei. Tai darė B. Dvarionas, propaguodamas M. K. Čiurlionį, J. Gruodį ir kitus mūsų klasikus, tai darėme ir mes, tęsdami tėvų tradicijas, todėl labai džiaugiuosi, kad tai daro ir Justina“.

Smuikininkas, menotyrininkas ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius dr. J. Dvarionas – vienas iškiliausių mūsų šalies menininkų ir muzikos pedagogų, išugdžiusių gausų būrį smuikininkų, tarp kurių nemažai nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų, o taip pat ir Justinos Auškelytės bakalauro studijų vadovas, mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie ją.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, siekiantis tapti aukšto lygio menininku, ir dėl ko Jūs atkreipėte dėmesį į Justiną – kuo ji galbūt išsiskyrė iš kitų bendraamžių? ‒  klausėme J, Dvariono.

J. Dvarionas: Tai unikalių savybių rinkinys. Visų pirma reikia nepaprasto pasišventimo, didžiulės meilės muzikai ir fanatiškai trokšti būti vertam tos didžiosios muzikos. Gyventi ja nepakanka, reikia įsigilinti į kiekvieną kompozitorių, į jo gyvenamąją epochą – ir literatūrą, ir architektūrą, ir kitus menus.

Antras dalykas – nėra kitos tokios specialybės pasaulyje, kur reikia pradėti taip anksti. Šiais laikais 3‒4 metų vaikas jau groja. Ir ne bet kaip groja, o taip, kad stebiesi. Visų jų vaikystė kupina tikslingo, užsispyrusio darbo. Tai labai sunku, bet tikrą talentą visada lydi užsispyrimas. Mokėjimas dirbti – irgi talento požymis. Apie ramų darbą užsidarius, kaip dirbdavo menininkai XIX šimtmečio pabaigoje ar XX pradžioje, dabar galima tik pasvajoti, nes gyvenimas mus ištraukia iš uždaros muzikos celės į pasaulį, ir reikia per labai trumpą laiką paruošti daug kūrinių.

Ta ypatinga mergaitė...
Ta ypatinga mergaitė…

O Justina yra ypatinga mergaitė. Ji nuo pačių jauniausių dienų atkreipė į save dėmesį kaip ryški asmenybė, apie viską turinti savo nuomonę. Siekiant švariai ir profesionaliai atlikti kūrinį, reikia ypatingo perfekcionizmo, kuris kartais užgožia net stiprią individualybę, bet ji išsaugojo savo veidą – savo pasaulio jutimą ir muzikos supratimą. Ji kūrinį visada pateikia taip, kaip ji jaučia, todėl jos visada įdomu klausytis. Kita gera savybė – ji buvo labai imli, atvira pasauliui studentė: ji jaučia, kas vyksta pasaulyje, jaučia gyvenimo pulsą. Ugdyti šias savybes padėjo ir mokymasis Europoje bei JAV – ji pamatė, kaip gyvena dabartinis pasaulis, jos bendraamžiai menininkai.

Nors dabar vyksta muzikos universalizacija, ir yra įvairių dėstymo metodų, įvairių mokyklų, man labai džiugu, kad Justinai  pavyko sutikti labai gerų pedagogų ne tik Europoje, bet ir Amerikoje ir per juos pažinti tas skirtingas mokyklas. Nors ji ne kartą yra sakiusi, jog iš principo naujų, netikėtų dalykų ten neišgirdo, bet ji pajuto, kur eina muzika, kaip ji vystosi, ir tai didelė sėkmė.

Po studijų Justina grįžo į Lietuvą, tačiau reikia pripažinti, kad mūsų šalyje menininkai neturi labai didelių perspektyvų. Koks galėtų būti tolesnis jos kelias?

J. Dvarionas: Kelias sudėtingas. Gal jis ir rožėmis klotas, bet spyglių labai daug. Gaila, kad Lietuva tokia maža, ir ne visi talentingi mūsų jaunieji menininkai, kurių tikrai yra daug, atranda savo vietą Lietuvoje. Aš džiaugiuosi, kad Justina po studijų Vakarų Europoje ir JAV grįžo į Lietuvą, nors turėjo kvietimų dirbti kitose šalyse. Ji grįžo kupina nepaprastai gražių vilčių ir noro dalytis tuo, ką sukaupė per studijų dešimtmečius. Aš ją labai gerbiu ir vertinu dėl to, kad ji tęsia nepaprastai gražią mūsų praėjusių amžių inteligentijos tradiciją baigus mokslus užsienyje sugrįžti į Lietuvą ir darbuotis jos naudai, skiepyti žmonėms meilę savo šaliai, kaip tai darė J. Basanavičius, V. Kudirka, M. K. Čiurlionis ir kiti šviesios atminties menininkai.

Ji universali menininkė, ji gali groti solo, gali groti ir kameriniuose ansambliuose, o jos ansamblis su Cesare yra unikalus – jie labai tinka vienas kitam, papildo vienas kitą, ir aš su dideliu malonumu klausausi jų muzikavimo. Aktyviai dalyvaudama meniniame Lietuvos gyvenime, Justina kartu su juo ir viena koncertavo ir koncertuoja žymiausiose kitų šalių koncertų salėse. Tai labai svarbu ir tikiu, kad jai pavyks gyvenant Lietuvoje išsikovoti tvirtas pozicijas ne tik Europoje. Be to, aš ją taip pat matau ir mūsų pedagogų gretose.

Justinos ir Cesare koncertų plakatas
Justinos ir Cesare koncertų plakatas

Muzika irgi turi gyventi

Kas pačiai Justinai šiandien yra muzika – žaidimas, tapęs rimtu ir kruopščiu darbu, ar šis tas daugiau? Kur kas daugiau, atsako ji:

„Muzika mane lydi nuo trejų metų. Negaliu pasakyti, kad muzika užima visą mano gyvenimą, tačiau tikrai didžiąją jo dalį. Savo studentams P. Bermanas neretai primena, kad muzikantas privalo  turėti gyvenimą ir už muzikos ribų: negalima susikoncentruoti vien į muziką ir daugiau nieko gyvenime nematyti. Muzika, kurią groji, irgi turi gyventi, o tam, kad ji gyventų, pats atlikėjas turi jausti, patirti, išgyventi. Taigi, mano gyvenime muzika užima ypatingai svarbią vietą, o smuikas yra beveik visų mano kelionių draugas. Sudėtingais gyvenimo etapais muzika man padeda įveikti sunkumus, daug ką suprasti – ne pasislėpti, bet per ją išreikšti savo jausmus, savo išgyvenimus. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad muzika galima išreikšti tai, ko žodžiais negalima pasakyti, ir tai, kas negali likti nutylėta. Ir aš per muziką įvairius jausmus ir emocijas galiu išreikšti daug tiksliau negu žodžiais, nes muzika yra sielos išraiška. Tai universali kalba, suteikianti man galimybę bendrauti su klausytojais ir kartu išgyventi ypatingas akimirkas, padėti besiklausantiems įsigilinti į save, savo emocijas ir jausmus“.

Ir vis dėlto, ko reikia daugiau – darbo, talento ar sėkmės?

„Manau, kad tai balansas tarp talento ir darbo. O sėkmė – tai ji yra, tai jos nėra“, – į pokalbį įsiterpia Justinos tėtis R. Auškelis. – Bet ko siekiant reikia įdėti daug pastangų, talento, drąsos. Kaip buvo važiuojant į Džiulijardą – atranką praėjo, jau priima, atrodo, viskas puiku, o kai reikėjo susirasti rėmėjus, ilgai nebuvo nieko. Galima sakyti, tik paskutinėmis dienomis atsirado pinigai. Ir tai iš pradžių tik vienam pusmečiui“.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jeigu esi talentingas, viskas eina kaip per sviestą, bet taip nėra, sako p. Remigijus, nes be darbo nieko nebūtų: „Darbštumas, motyvacija yra talento dalis, ir jei žmogus turi dovaną, mėgsta tai, ką daro ir nori tai daryti – tai viena iš sėkmės garantijų. Tačiau jei neturi talento – gali daug dirbti, bet vis tiek nepataikysi, darysi ne tai, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia. Sėkmės reikia, bet norint pasinaudoti jos padovanoti šansu, reikia ir padirbėti“.

justina-auskelyte-color

Kūrybinė–koncertinė veikla

Solo su orkestrais: Vienos miesto muzikos ir menų universiteto studentų orkestras,

dirigentas Heinz Karl Gruber , Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Juozas Domarkas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Liepojos simfoninis orkestras, dirigentas Imants Resnis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Donatas Katkus, Musica Humana, dirigentas Algirdas Vizgirda, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestras, dirigentas Saulius Sondeckis.

Ryškiausi solo rečitaliai: festivalis „Giovani in musica” (Ravena, Italija), 21-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), Paul Concert Hall (Niujorkas, JAV), 17-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” (Klaipėda), 26-asis Societa’ Umanitaria koncertinis sezonas (Milanas, Italija), tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas ‘Pax et Bonum’ (Vilnius), Pažaislio muzikos festivalis (Kaunas), tarptautinis Mykolo Oginskio muzikos festivalis (Plungė), tarptautinis festivalis „Gasparo da Salo” (Salo, Italija).

Ryškiausi kamerinės muzikos rečitaliai: Lietuvos nacionalinė filharmonija, pasirodymas su Čiurlionio kvartetu (Vilnius), kamerinės muzikos koncertų ciklas (Morse Hall, Niujorkas, JAV), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (Vilnius), Graco muzikos ir atlikimo menų universitetas (Gracas, Austrija).

Labdaros koncertai: Vilniaus Santariškių ir Respublikinėje Kauno ligoninėse; Paramos koncertas, skirtas žemės drebėjimo nuniokotos Akvilos menų akademijos (Accademia Belle Arti l’Aquila) atstatymui paremti, Ravena, Italija.

Nuo 2000-ųjų J. Auškelytė keturis kartus tapo laureate respublikiniuose Balio Dvariono smuikininkų konkursuose, 2008 m tarptautiniame Balio Dvariono konkurse iškovojo Grand Prix laureatės vardą. Smuikininkė laimėjo I-ąsias vietas tarptautiniame Sauliaus Sondeckio (2006 m.), respublikiniame Raimundo Katiliaus (2007 m.) konkursuose. 2009 m. laimėjo II-ąją vietą prestižiniame tarptautiniame Jaschos Heifeco konkurse. Įvairius apdovanojimus ji pelnė tarptautiniuose konkursuose Latvijoje, Čekijoje ir Rumunijoje.

 

 

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..

Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…

O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.

Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama

O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?

Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…

Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3

Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?

Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiuAš nemoku dainųAš trumpam atėjauAš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.

Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė

Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…

Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…

Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje

O mokytojai kaip?

Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.

O čia labai įdomu…

Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.

Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti

Kiek metų ten dirbote? 

Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.

O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?

Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…

Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“

Jaunystės maksimalizmas?..

Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…

Vis tiek dalelė…

Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.

Vestuvių dieną
Vestuvių dieną

Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.

Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.

O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?

Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…

O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?

Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…

Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje

Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…

Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti  trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…

faksimile

Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?

Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…

Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…

Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.

Aš Anykščiuose
Aš Anykščiuose

Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…

Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.

O koks jūsų santykis su daile?

Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.

Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?

Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?

Su gynyba?

Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…

Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!

Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.

Lumen_fidei

 

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Vyresniųjų  klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė
Vyresniųjų klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Jaunųjų pianistų konkursui Biržų pilyje pasibaigus

2017-ųjų metų pavasarį sukaks 15 metų, kai Biržų vaikų muzikos mokykla pavadinta Vlado Jakubėno vardu.

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai–1976, Čikaga, JAV) – unikalaus talento kompozitorius, muzikologas, pianistas (daugiau informacijos apie jį – Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje: http://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/jakubenas/). Per vardo suteikimo mokyklai iškilmes (2002-aisiais) įvyko įspūdingas minėjimas ir koncertas Kultūros rūmuose. O prieš atidengiant lentą su mokyklos pavadinimu kalbėjo reformatų kunigas Rimas Mikalauskas ir katalikų klebonas Dalius Tubys: abu mokyklos mokytojus ir mokinius kvietė kurti ne vardan savęs, o vardan Jakubėno ir per jį – vardan Dievo.

Galbūt ir šių priesakų laikymasis Mokyklai padeda veržliai organizuoti renginius, bendradarbiauti su tolesnių užsienio šalių ir nuolat – su aplinkinių, Lietuvos bei Latvijos, kraštų pedagogais ir moksleiviais. Štai gegužės viduryje surengtas Tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas įvyko penktą kartą.

„Džiugu, kad šiame istoriniame Šiaurės Lietuvos mieste vyksta toks reiškinys – Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas. Puiku, kad jo dalyviai turi galimybę pajusti šio krašto kompozitoriaus tikrąją muzikinę kalbą, aplenkusią laiką. Kūrybinės brandos jauniesiems atlikėjams ir solidžiai vertinimo komisijai“, – linkėjo buvęs biržietis (dabar vilnietis) Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

„ Penkto Tarptautinio Vlado Jakubėno konkurso dalyviams linkiu daug naujos patirties skambinant šiuolaikinę muziką, atveriančią vartus į mūsų dienų pasaulį. Tikiuosi, kad Vlado Jakubėno ir kitų lietuvių kompozitorių kūryba taps artima ir mėgstama ne tik tų, kurie pasirinks muziko profesionalo kelią, bet ir visų kitų, kuriems muzika liks svarbia ir neatskiriama gyvenimo dalimi. Tegul žydintis gegužės mėnuo Biržų pilyje atneš nepamirštamų ir malonių muzikinių įspūdžių!“ – atminimo albumėlio žodžiais virto šiųmečio konkurso žiuri pirmininko kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio sveikinimas.

Komisijoje bendradarbiavo įvairių konkursų laureatų pedagogai iš Rygos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio. Rungėsi 37 solistai ir 5 ansambliai iš Rygos, Bauskės, Marupės, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Telšių, Zarasų, Ventos. Pabrėžtina, kad konkursantų programose dominavo lietuvių kompozitorių kūriniai.

Konkursas vyksta nepaprastoje istorinėje aplinkoje – didžiulėje renesansinėje Radvilų pilyje su restauruojamais kompleksiniais pastatais, gynybiniais įtvirtinimais (įskaitant kastinį ežerą). ,,Menėje, kur liepsnoja svarbiausios emocijos, ne taip jaučiama ir komisija“, – džiūgauja viena konkurso rengėjų, mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Konkurso prizai ir jų laimėtojai

Biržų vicemerės prizas už geriausią šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius).

Seimo nario prizai. Pagrindiniai prizai:

Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Jauniausiam konkurso dalyviui – Klėja Kašubaitė (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla). Jauniausiam konkurso ansambliui – Dovaldė Šimaitė ir Teresė Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Švietimo skyriaus prizas jauniausiam konkurso dalyviui (solistui, biržiečiui) – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Biržiečių klubo „Krivulė“ prizas, geriausiai pasirodžiusiam biržiečiui – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Vlado Jakubėno dukterėčios Erikos Brooks (JAV) prizai:

Solistai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žygiuojame“ – Vasarė Vaičiulytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už gerą atlikimą – Domas Sargevičius (Pasvalio muzikos mokykla, Austėja Raišytė, Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Rudens ūpas“ – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už gerą atlikimą: Elzė Lipnickaitė ir Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūnas žavisi Vaiva“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Velniuko šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Klaudija Hirzel (Telšių muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Kaimiečių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Pijus Valotka (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Ansambliai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Miško pasakiškų būtybių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūno dovanos“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Ugnė Čepkauskaitė ir Domantė Valaitė (Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žaidimas Nr.1“ – Dovilė Kalniūtė ir Ugnius Kairys (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Konkurso laureatai:

Solistai: Gustavas Licis, Vasarė Vaičiulytė, Domas Sargevičius, Vėjas Vakaris Matonis, Elzė Lipnickaitė, Laura Opanaitė, Ugnė Čepkauskaitė, Gabriela Goldmane, Lauryna Bukytė, Meda Motiejūnaitė, Elina Kataševa.

Ansambliai: Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė, Ugnė Čepkauskaitė ir Domatė Valaitė.

Konkurso diplomantai:

Polina Savčuka, Sofina Katalkina, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė, Kaja Kašubaitė, Klėja Kašubaitė, Emilija Vandere, Austėja Raišytė, Dovilė Vaičionytė, Modestas Meškauskas, Anželikla Jelkina, Lelde Radena, Tereza Priekule, Gustas Perskaudas, Airinga Šapalaitė, Ugnė Lukaševičiūtė, Eliza Zida, Klaudija Hirzel, Gerda Rumšaitė, Anna Linda Rūtenberga, Aušrinė Strakšaitė, Greta Rupeikytė, Rimantė Mičelytė, Diana Kazakova, Emilija Lopaitytė, Dominyka Gurinaitė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Dovaldė Šimaitė, Teresė Bukytė, Ugnius Kairys, Dovilė Kalniūtė, Liucija Marija Vedeckaitė.

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje
Pirmoje eilėje:
Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė, Mila Andrejeva
Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė, Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.

 

Varžytuvių dalyviai ir nugalėtojai koncertavo Rygos Jazepo Medinio muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje.

Pianisto ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose Vilniuje gegužės 25 dieną skambino Teresės Bukytės ir Dovaldės Šimaitės, Dovilės Kalniūtės ir Ugniaus Kairio duetai, solistai Lauryna Bukytė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė.

Šį koncertą pasveikino vokalinis vyresniųjų klasių ansamblis, padainavęs Vlado Jakubėno harmonizuotą liaudies dainą ,,Augo močiutė“. Konkursu ir koncertu džiaugėsi globėjai bei organizatoriai: Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ pirmininkas Arvydas Kregždė, Donatas Balčiauskas (dėkojo už įsijautimą į Jakubėno muziką), mokytojus bei pagalbininkus pagerbė Ramutė Petronytė.

Įžangos žodį tarė Stasio Vainiūno namų šeimininkas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo atstovas, vienas iš Vlado Jakubėno kūrybos tyrinėtojų muzikologas Vaclovas Juodpusis (renginio proga paruošęs ir Jakubėno leidinių parodėlę iš savo asmeninės kolekcijos). Jo sumanymu koncertas pavadintas „Sugrąžintas į Tėvynę“. ,,Vlado Jakubėno kūrinių natas, straipsnius turime, tas palikimas įsiliejęs į muzikinį gyvenimą, o kiek daug muzikos dar nėra grįžę…“ – liūdėjo muzikologas.

Rita Nomicaitė

Edgaro Andrejevo nuotraukos

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje. Žiūrovai.