Category Archives: Apie muziką

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

"Begaso" prizas.
“Begaso” prizas.

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

Lapkričio 16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Jau devintą kartą vykstantis festivalis šiemet yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“ Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintys artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Januszas Szymanskis iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiajai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Misterijos "Skambantis miestas" kūrėjai. J. Banevič nuotrauka
Misterijos “Skambantis miestas” kūrėjai. R. Banevič nuotrauka

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiomas Kazakovcevas). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo
Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Įėjimas į renginį – laisvas. Rėmėjai ‒ Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

LŽNS informacija

Daugiau informacijos teikia Snieguolė Dikčiūtė (tel. mob. +370 683 19477, sniegamuza@gmail.com)

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka
Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Muzikologė, baleto kritikė, knygų ir monografijų autorė, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. dr. Audronė Žiūraitytė lapkričio 7 d. atšventė gražią gyvenimo sukaktį – 65-metį. Siūlome pokalbį su profesore ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą muzikoje, į kurį pastūmėjo tėvelių – garbių muzikų – šeima.

Kotryna Lukšytė

 

Lapkričio mėnesį atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

Mano profesinis likimas buvo nulemtas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelerius metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu skambinti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti „baralina“. Mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų povyza, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo „protelis susisukęs“, svarsčiau, gal galėčiau būti aktore… Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė
Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Mano klasiokai „čiurlionkėje“ buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, LNOBT dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelerius metus Anapilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“ autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė… Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, jog apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi, ar mėgstu skaityti – „reikės daug skaityti, labai daug skaityti…“.

Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antros pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

Lemtingai. Nuo paauglystės Mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su klasioke Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame be nuolatinių ekspozicijų buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio – gyvenimą. Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro „orkestro duobėje“, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsupty. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą. Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Tačiau šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Taip pat ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

Tėvai - Valerija ir Algis Žiūraičiai
Tėvai – Valerija ir Algis Žiūraičiai
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais, galima sakyti, švenčiate dar vieną sukaktį – dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 35-metį. Kas jus labiausiai įkvepia, kaip pedagogę?

Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynerius darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai).

Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos – Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visais švietimo etapais labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios. Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai „erdvu“, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasiokėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu. Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), „Erasmus“ mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti, nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas

Ar per šiuos metus pasikeitė Akademija ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausiai sumažėjo ar buvo panaikintos. Tačiau atsirado ir naujų, papildytų nuotolinio mokymo būdu, kursų. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais, taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso ir klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.
Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.

O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas, kaip muzikologė, galite įžvelgti?

Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas… Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus „užmušti“ muziką. Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo… Ir visada randasi „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrai. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M. Rimeikio pastangas surasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme „Procesas“. Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nepasimesti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą tarp įvairiausių profesinės muzikos kontekstų, nepasiduodant jų „provokacijoms“, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau, nei kitų kompozitorių, suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O. Narbutaitės muziką.

Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar be muzikos jus domina?

Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio ir Sausio 13-tosios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtoje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ir pabaigai: ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų.

Nuotraukos iš asmeninio ir LTMA archyvų.

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka
Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Kompozitoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Mindaugui Urbaičiui šiais metais sukako 65 metai. Jo kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje, o susidomėjimas jo paskaitomis LMTA yra tiesiog stebėtinas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Mindaugu Urbaičiu, kuriame kompozitorius kalbėjo ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

Paulina Liubarskytė

Pirmąją vasaros dieną šventėte savo 65-tąjį gimtadienį. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką per visus tuos metus?

Viena vertus sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavau paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu ištikimas jai. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos-aštuoniolikos metų, dar prieš studijuojant Konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiom kryptim, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Kas suteikia Jums įkvėpimo dirbti ir kurti? 

Aš manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas kūrybai man yra muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos „nepabėgu“. Tiek mano kūryba, tiek radijo laidos, tiek dėstytojo darbas, viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai tas darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

Kaip nutarėte, kad rinksitės kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad būsiu vairuotojas, kuris vežios daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus buvo mano mokykla ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant paskutiniuosius metus, atsirado toks dalykas, kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, atsirado noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis tik buvo užkoduota giliai viduje.

M. Urbaitis - Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis – Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau nei 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos?

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniam būrely J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad gavau papasakoti kažką įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį. Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką aš bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino, nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėm man yra ypač smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip jie mąsto, ką jie galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

Mokote daug jaunų kompozitorių. Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos kompozicijos ateitis?

Mano nuomonė yra labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug, kiek niekada. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kritinė masė žmonių. Kada dirba vos keli žmonės, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos, atsiranda ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų „laiko patikrintas“ kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo pačių individualumą, ieško ko nors savito?

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia patį. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog „seka mane“ ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkam eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors naujo. Manau, kad mano, kaip pedagogo, tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia, arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“ ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia yra būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos? Darbas ar talentas?

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai teliks kiekiu, o ne kokybe. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano paties dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Tų profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir padarome laiką efektyvesnį. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui.

Pedagogas mokydamas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar nutinka ir atvirkščiai? Ar iš studentų gaunate „grįžtamąjį ryšį“? Ar jų kūryba daro įtakos Jūsų darbams?

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai yra normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip „grįžtamąjį ryšį“ aš iš jų gaunu jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, o taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti.

LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos yra labai įvairios (roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t.). Kuriomis paskaitomis jaučiate didžiausią studentų susidomėjimą?

Tikrai negaliu skųstis studentų kiekiu savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau, tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybiškiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti ko nors nauja, atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų ženkliai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika yra labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria, ar kūrė ne taip ir seniai. Be to dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams yra labai svarbu.

M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m.  (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m. (c) LMTA archyvas

Pakalbėkime plačiau apie roko muzikos paskaitas. Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti tokio pobūdžio paskaitą?

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu. Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Belą Bartoką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius.

Ar laikote save griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko pykčių ir nesutarimų su studentais? Kaip stengiatės spręsti tokias problemas?

Aš nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: sakykit, klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit ir visas problemas išspręsime. Būna studentai dirba, būna serga, būna išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, jog muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą, kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

Esate tikrai patyręs dėstytojas. Kas labiausiai džiugina Jus kaip pedagogą ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį „užkrėsti“ tuo, kuo aš „sergu“, kuo aš gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo ir nieko čia nebepadarysi.

M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka
M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka

Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus? Ką tokiu atveju daryti? Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma buvo pasitaikę, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus bei žinias galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra „įžiebti kibirkštį“, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai „pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina“. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, tuo muzikos pasauliu. Tada, net jei ta muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti kažką naujo.

Pabaigai norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę/paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

Neabejotinai taip.

Dėkoju už pokalbį.

 

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Kauno valstybinis choras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Rasa Aukštuolytė

Rugsėjo 26–spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.

Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys rengiant festivalį ir kaip jis atrodo šiandien?

Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas. Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .

Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusis ir įdomus.

Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?

  1. Klevečka:Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai susipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę. Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas. Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.

Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?

  1. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje. Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.

Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?

  1. Petronytė:Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.

Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?

  1. Klevečka:Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus, todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.

Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?

  1. Klevečka:Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas. Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.

Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?

  1. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.

Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?

  1. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.
  2. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį.

kaunas_birzai

 

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Renginio akimirkos
Renginio akimirkos

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Ridas Viskauskas

Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.

Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.

Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…

Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas  Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…

Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.

DSC_5025

Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…

Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“

Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..

DSC_4968

 Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

 

 

Ph. Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui

Operos akimirkos.
Operos akimirkos. Nuotraukos iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos archyvo.

Kas yra Einšteinas?

(Philippo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui)

Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

 Kas man yra Einšteinas? Kaip gimsta einšeinai? Kas galėtų būti toks, kaip jis? Ar aš galiu, ar tu gali ‒ o gal gali kiekvienas iš mūsų? Nėra jokių stabų, viskas yra įmanoma, jei nesame varžomi streotipų. Pamąstyti apie tai ir kiekvienam surasti savo atsakymus ‒ tokia buvo Philippo Glasso  operos „Einšteinas paplūdimyje“, kurios premjeron „Apeirono“ teatre 2017 m. gegužę pakvietė Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokai, misija.

Eidama į operos premjerą nežinojau, ko tikėtis. Šiek tiek buvau pažįstama su Philippo Glasso muzika, bet nieko nežinojau apie šią operą, nespėjau perskaityti libreto. Bet net jei būčiau spėjusi, manęs tai nebūtų išgelbėję. Tokio sudėtingumo teksto originalo (anglų) kalba nebūčiau išsilukštenusi per valandą. Nei per dvi… Ir išvis vargu ar būčiau, nes šios operos libretą parašė 13 metų berniukas Christopheris Knowles᾽as (1959) ‒ poetas ir dailininkas, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Šiai operai analogų Lietuvoje nėra ‒ tai pirmasis toks pastatymas. Ir nuostabiausia tai, kad būtent šį sudėtingą Philipo Glasso (1937) ir Roberto Wilsono (1941) avangardinį kūrinį kaip baigiamąjį giluminio muzikos ugdymo egzaminą pasirinko Klaipėdos Vydūno mokyklos dešimtokai (Vydūno gimnazijoje bendrasis lavinimas derinamas su aktyvia menine ir kūrybine veikla bei estetiniu ugdymu).

Robertas Wilsonas yra amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas, jis vadinamas svarbiausiu avangardinio teatro menininku ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip juokauja režisierė Vida, jei reikėtų ką nors išsaugoti ateities kartoms, viena iš tų išskirtinių vertybių būtų Wilsonas. Tad imtis tokio projekto be pedagogų ir profesionalų pagalbos moksleiviai nebūtų ryžęsi.

Reikėjo ne tik iškoduoti painų koliažinį avangardinės operos siužetą, susipažinti su genijaus Alberto Enšteino biografija, jo sukurta reliatyvumo teorija, bet ir perprasti P. Glasso muziką ir net gauti natas (jas moksleiviai tiesiog nusipirko ir atsisiuntė). Kūrybiškai aktyvių Vydūno gimnazijos pedagogų būrelis ir režisierė savanorė Vida Narveišytė (vieno iš beprotiškos idėjos sumanytojo Adomo Zubės mama), sutikę prisijungti prie šio avantiūrinio projekto, net neįtarė, po kokiu nuosprendžiu pasirašo.

Tai ne pirmas bendras moksleivių ir pedagogų projektas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Šioje mokykloje moksleiviai nuolat bendradarbiauja su mokytojais ir kartu kuria ‒ tuo ji ir išskirtinė. Prieš keletą metų šioje gimnazijoje nusistovėjo tradicija: kiekviena dešimtokų laida vietoj muzikos egzamino pastato ar sukuria miuziklą.

Taigi avangardinę operą „Einstein on the Beach“ žiūrėjau be libreto ir savaip bandžiau interpretuoti plūstančią informaciją. Tikrai nebuvo lengva, tačiau veiksmas, vykstantis scenoje, muzika, choras ‒ profesionalus kuriančių moksleivių darbas ir beveik apčiuopiamas bendrystės jausmas ‒ neleido atitraukti dėmesio. Netrukdė „lūžtantys“ mikrofonai, sunkiai „pagaunamas“ greitakalbe beriamas angliškas tekstas: jaunieji aktoriai minimalistiniais sprendimais scenoje sukūrė tokį įmagnetintą emocinį lauką, transliavo tokią įtaigą, kad žodžių beveik ir nereikėjo, užteko judesio, žvilgsnių, mimikos, muzikos, šviesų, choro.

 

Aišku buvo viena: kad tai, kas vyksta scenoje ‒ pradinė operos scena, simboliškai kalbanti apie Einšteino laidotuves, balti kamuoliai, byrantis smėlis, smuiku grojantis vaikas (Einšteinas), teisėjas, judėjimas tam tikra trajektorija (kaip vėliau paaiškėjo, geležinkelio bėgiais ir gyvenimo keliais), dvi medituojančios lotoso poza sustingusios merginos, moksleivių vaikystės nuotraukų projekcija vienoje iš scenų, raudoni kamuoliai ‒ viskas turi prasmę. Nieko čia nebuvo atsitiktinio. Ir man labai knietėjo išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyko scenoje. Ko nepamačiau, ką praleidau. Negalėjau tiesiog išeiti, uždaryti teatro duris ir pamiršti, norėjosi   žinoti, kas slepiasi už painių metaforų, simbolių, personažų. Tą patį vakarą kilo mintis pakalbinti operos kūrėjus ir sužinoti viską. Kiekvienam kūrybinės komandos nariui uždaviau tuos pačius klausimus ir kiekvienas jų pateikė savo versijas.

Taip susidėliojo koliažinis operos sukūrimo vaizdas.

DSC_7954

Klausimai buvo labai paprasti: Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mintis virto kūnu? Kaip pavyko į projektą įtraukti bendraklasius? Kaip vyko operos kūrybinis procesas?

Vida Narveišytė (operos režisierė):

Viskas prasidėjo nuo libreto iškodavimo…

Operos „Einšteinas paplūdimyje“ libreto skaitymas man priminė vieną meditacinį pratimą ‒ žiūrėjimą į popieriuje iškirptą kvadratėlį. Tiesiog 20 minučių žiūri ir nieko nedarai. Per tas 20 minučių nugyveni ištisą kovos su savimi etapą. Iš pradžių viską neigi, pyksti: kokia gali būti to žiūrėjimo prasmė, kokia čia nesąmonė, ką aš čia darau? O paskui pradedi suvokti, kad sustojęs laikas panardina tave į apmąstymus ir nukreipia prasmės ieškojimo link. Taip nutiko ir su Christopherio Knowles᾽o parašytu operos libretu. Iš pradžių viskas buvo taip painu ir taip nesuvokiama, kad tikrai atrodė beprasmiška. Už ko užsikabinti, kaip režisuoti, ką režisuoti? Kopijuoti buvusių pastatymų negalėjau, reikėjo atrasti savo versiją. Bet kaip? R. Wilsonas nerežisuoja žmonių, jis režisuoja šviesą. O mums reikėjo dirbti su didele žmonių grupe ir sujungti į vieną visumą teatrą, muziką ir chorą. Painus rebusas. Bet pasiduoti negalėjau, tad pirmiausia kartu su sūnumi Adomu, o vėliau su visa kūrybine komanda leidomės į operos libreto kodų ir režisūrinių sprendimų paieškas. Galiausiai išsigrynino idėja ‒ operos karkasu tapo R. Wilsono klausimas, užduotas Kristoferiui: „Who is Eishtein? / Kas yra Einšteinas?“

Kristoferis į šį klausimą paprastai atsako: „I don᾽t know / aš nežinau.“ Tada R. Wilsonas vėl ir vėl jo klausia, kas yra Einšteinas, o Kristoferis kaskart atsako: nežinau. Galiausiai R. Wilsonas sulaukia kitokio Kristoferio atsakymo (tarsi pažado): aš pagalvosiu. Ir tas klausimų-atsakymų pingpongas, iš pirmo žvilgsnio ilgas ir beprasmis, galiausiai išlaisvino mintis, atrakino operos libretą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet galima ir nežinoti, kas yra  A. Einšteinas (kiekviena karta turi savų genijų), tad juo gali būti bet kuris iš mūsų. Nėra jokių amžinų stabų, niekas nėra išskirtinis, mes visi galime būti einšteinais, niutonais, kopernikais, jeigu tik mums leistų būti savimi (taip kaip mažajam Albertui leido jo žydė motina).

Gal tie genijai vaikšto tarp mūsų, bet mes jų nematome, nes pasmerkėme, nuteisėme ir sunaikinome juos  savo skepticizmu, netolerancija, stereotipinio ir konformistinio mąstymo brukimu.

Kiekvienas esame genų kratinys, ir tik nuo to, kaip susiplaka molekulės (balti kamuoliai operos scenografijoje ‒ kiekvieno vaiko molekulė, kurias jie neša iškėlę ir meta į didžiulį krepšį-pasaulį), priklauso rezultatas. Vaikas savo molekulę, savąjį ,,aš“ perduoda savo tėvams, savo motinai, mokytojams, visai jį supančiai aplinkai.

Ar susimąstome, kokią atsakomybę prisiimame, formuodami naują žmogų, nulemdami tolimesnį jo kelią? Ar gebame leisti jam skleistis, jo  nežalodami, negniuždydami, neprimesdami savo lūkesčių.

Taigi operos karkasu tapo genialumo paieškos, o paskui tą karkasą reikėjo apauginti. Svarbiausia buvo nesugadinti muzikos, juk tai opera, juk tai P. Glassas ‒ dar vienas genijus. Šiame kūrybiniame procese neįkainojama buvo antros režisierės literatūros mokytojos Lilijos Bručkienės ir sūnaus Adomo pagalba, tiksliau ‒ jo žinios. Jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai gilinosi į detales ieškodamas metaforų kodų ir šifruočių. Jis preciziškai rinko informaciją apie P. Glassą, R. Wilsoną, A. Einšteiną, gilinosi į Amerikos XX a. trečiojo dešimtmečio istorinį ir kultūrinį kontekstą ir vertė mane skaityti viską, kas galėtų padėti atrasti sprendimus. Adomas primygtinai skatino mane kurti meną ir griežtai atsiriboti nuo didaktikos. Jis buvo tas, kuris žinojo daugiau už visus, tad jam teko sunkiausia užduotis ‒ suraišioti visus mazgus, sujungti viską į bendrą visumą. Manau, mums pavyko.

Šios operos iškodavimas mums visiems buvo filosofinių atradimų ir apmąstymų laikas.

Man tas kūrybinis procesas prilygo genijų paieškai tarp sūnaus bendramokslių. Visi, kurie dalyvavo kuriant operą, ‒ augantys genijai, jaučiau tai. Mes visi kartu sukūrėme stebuklą ‒ savąjį „Einšteiną paplūdimyje“.

DSC_7727

Gintarė Valionytė:

Viskas prasidėjo nuo anekdoto…

Vasarą savo malonumui skaičiau knygą apie kompozitorių gyvenimus. Paskutinis kompozitorius knygoje buvo Philipas Glassas. Knyga baigėsi kreivu šleivu anekdotu, tačiau būtent nuo jo ir prasidėjo šis grandioziniu tapęs projektas.

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Philip Glass.

Šį keistoką anekdotą nusiunčiau Adomui, kuris užsidegė maždaug tą pačią sekundę, kai pabaigoje perskaitė kompozitoriaus pavardę. Jis ėmė man vieną po kito siųsti jo kūrinius, aiškinti, kokie jie nuostabūs ir kaip visas pasaulis juos žino, išskyrus mane. Tad tam, kad nelikčiau už absoliučiai viso pasaulio borto, man teko tų kūrinių klausyti. Žinoma, ,,Einstein on the beach“ buvo pirmas kūrinys, kurį jis man atsiuntė ir primygtinai reikalavo klausyti. Būtent tada, klausant tos nuolatos besisukančios ratais, didėjančios, mažėjančios, plaukiančios muzikos kilo nedrąsi ir absoliučiai beprotiška mintis: o kas nutiktų, jei savo muzikos egzamine atliktume ne kokį nors sukarpytą miuziklą, o minimalistinę operą?

Tokia buvo pradžia. Adomas ir Gintarė operos idėją brandino visą vasarą, o 2016 m. rusėjo 2 dieną per antrąją pamoką jie abu jau stovėjo prie lentos ir dalijosi savo  fantastiškomis idėjomis, kurių dar patys toli gražu nesuvokė. Per keletą minučių jiems pavyko išsiaiškinti, kokio lygio avantiūristai yra jų bendraklasiai. Ne iš karto, bet klasė be didesnių kivirčų sutiko, o prasidėjo iki tol dar nematytas procesas.

Adomas Zubė:                           

Tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip.

Viskas prasidėjo labai paprastai. Liepos pabaigoje (per vasaros atostogas) atradau operą, paskui su Gintare prisigalvojome neįmanomai genialių jos pastatymo variantų, tad žūtbūt reikėjo tuo įtikinti visus, įrodyti, kad ji yra tinkama, įmanoma ir verta laiko ir vargo. Abu su Gintare rugsėjį atvira širdimi jau ėjome kalbėtis su bendraklasiais ir, atrodo, rimtesnės priešpriešos nesulaukėm. Taip neįtikėtinai lengvai (tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip, o gal ir išvis niekaip) ir prasidėjo.

Tada ėjo etapas, kai viskas buvo užmiršta. Nematę natų mudu su Gintare ir toliau svaigom, kaip čia viskas genialu. Vieną dieną atrodo, kad paprasta, kitą ‒ kad per sudėtinga. Tik gavus natas ėmė aiškėti reikalo rimtumas. Natas parodėme Ingridai (muzikos mokytojai ir operos orkestro dirigentei Ingridai Bertulienei), ji jas peržvelgė ir nuramino:  „Ai, čia jie net neturėjo choro, o mes kokį turim“. Ėmė darytis dar šviesiau. Bet ramybė buvo apgaulinga. Projekto genialumu vėl reikėjo įtikinti klasės draugus. Bet įtraukti juos pavyko neskausmingai ir tiesioginiu būdu – nebuvo išeities. Reikia devyniolikos žmonių choro? Turim tiek ir truputį daugiau. Tad devyniolika žmonių dainuoja, o kiti, kas gal blogiau dainuoja, vaidina, tvarko apšvietimą, sceną arba tiesiog padeda, kuo gali: dažo, klijuoja, kabina. Tik tiek tos kūrybinės komandos, tad nebuvo kur dingti. Kai kam teko ir po kelis ar keliasdešimt vaidmenų.

Kūrybinis procesas vyko sekcijomis. Choras, orkestras, sceninė dalis repetavo atskirai ir tik paskutinįjį mėnesį buvo pradėta lipdyti visus į bendrą kūrinį.

Scenos dalies ceche visų pirma išsinagrinėjome operos libretą, kuris kupinas metaforų, intertekstų, tuometinio slengo. Tuomet lipom į sceną ir kūrėme scenas. Darbas vyko bendrai, galbūt todėl niekur nežymime konkretaus režisieriaus, scenografo ar asistento. Susiskirstymas vyko natūraliai, kas turėjo idėjų, tas jas ir siūlė, beveik visas išbandydavome – ėjom eksperimentų keliu.

Paskui prasidėjo choro darbas, natų braukymas, interpretacijos paieškos. Tame procese beveik nedalyvavau, tik žinau, kad buvo labai tamsių momentų ir šviesi buvo tik premjera. Bet gal buvo ir kitaip. Apie tai papasakos kiti.

Vienas sudėtingų uždavinių kūrybinei komandai – viską suvaldyti, suvesti galus, nes ši opera ‒ labai struktūruotas kūrinys. Kiekviena dalis privalo sietis su tuo, su kuo turi sietis. Muzikine prasme viskas genialiai susaistyta, taip pat saistyti reikėjo ir scenoje.

Lina Čiugunkovaitė:

Sėkmės kaina ‒ savęs atidavimas.

Mintį apie operą auginome tarsi vaiką. Net dabar sunku pasakyti, kieno bruožų jis daugiausia turi. Tikriausiai visų po truputį.

Iš pradžių buvo labai sunku, asmeniškai aš į tai žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Kalbėsime anglų kalba, niekas neaišku, painus libretas, bet labai užburianti muzika. Ar tai įmanoma? Mes tik dešimtokai, ar užteks jėgų tam? Ir žavėjo tas neįprastas muzikos skambesys, bet be galo baugino.

Kūrybinis procesas vyko ne tik mums visiems oficialiai susirenkant ir aptariant tai, ką reikia padaryti, kokius tikslus išsikelti ir įgyvendinti, bet jis vyko ir mumyse. Man atrodo, kad manyje vis dar jis vyksta.

Sėkmės kaina yra savęs atidavimas. Tik visu kūnu paniręs į vandenį pajauti, kokios jis temperatūros, tik tada supranti, ką reiškia plaukti, kaip vanduo užkemša ausis, kad net prarandi laiko suvokimą.

Pasirodo, kad galime viską, ypač, kai nežinome ir nelabai įsivaizduojame, kaip tai yra sunku. Niekas mums to tiesiogiai nepasakė, kad tai, ką ruošiamės daryti, yra be pro tiš kai sunku. Manau, todėl mums tai ir pavyko.

DSC_7824

Paula Kvederytė:

 Iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro.

Pirmiausia darbas prasidėjo nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, natų karpymo chorui, instrumentams. Gal tai ir lengvas darbas, bet užimantis daug laiko: iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro. Vėliau kibome į tekstinę dalį: nagrinėjome libretą su mokytoja Lilija Bručkiene bei režisiere Vida Narveišyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Kadangi šią operą pristatėme originalia kalba (anglų), tekdavo mąstyti angliškai (kadangi išvertus žodžiai praranda savo tikrąją reikšmę). Taip pat reikėjo atpažinti kalėjimo žargoną, už kurio negražių reikšmių slėpdavosi gražios mintys, suprasti amerikietišką kultūrą. Visų svarbiausia buvo atrakinti metaforas. Ištyrinėjus tekstą kibome prie vizualizacijos.

Tai ne pirmas kūrinys, darytas bendradarbiaujant su pedagogais. Tik šis išsiskiria tuo, kad buvo labai didelis, daugiausia laiko užėmęs darbas, darytas kartu su jais.

Lilija Bručkienė:

Tokio lygio  iššūkio dar nebuvo.

Mes buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų.

Tai ne pirmas bendras integruotas projektas su ta klase, tačiau tokio lygio iššūkio dar nebuvo.

Mano, kaip literatūros mokytojos, rimtesni darbai prasidėjo, kai reikėjo analizuoti libretą, aiškintis struktūrą, siužetines linijas (tiksliau, užuomazgas), išgryninti idėją, apie ką norime kalbėti, kokius aspektus akcentuoti. Minimalistinės operos  „Enšteinas paplūdimyje“ statymas ‒ tikrai ilgas, sudėtingas komandinis darbas, nes libretas parašytas anglų kalba poeto, turinčio autizmo spektro sutrikimų, labai daug kontekstinių niuansų. Reikėjo, kad visa komanda (30 mokinių ir mokytojai) žinotų kuo išsamesnę informaciją apie visus įmanomus aspektus, kad suvoktų potekstes. Todėl 10 kl. literatūros įskaitos temos buvo susijusios su operos kontekstais, o atsiskaitymo forma ‒ konferencija, kurios metu dalytasi surinkta informacija.

O paskui prasidėjo kiti darbai ‒ režisūriniai sprendimai vienos komandos (aš, Vida, Adomas, Lina, Paula ir kartais Gintarė) ir muzikiniai kitos komandos (Ingrida, Romas, choras ir orkestras). Paskutiniame etape pradėjome viską jungti. Tada dar prisidėjo dailininkė Aurelija, mokytojai Kastytis ir Nadžima. Iš tiesų kiekvienas jautė didžiulę atsakomybę, buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų. Vaikai buvo lygiateisiai kūrėjai, galintys ne tik siūlyti, bet ir atmesti, sukritikuoti sprendimus.

Ingrida Bertulienė:

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Dirbdami jie buvo labai kantrūs. Vienas labai teigiamas dalykas ‒ pradėjome labai anksti ir sėkmingai laikėmės nusistatytų laiko planų. Labai svarbu, kad analizavome ne tik muzikinį tekstą, bet ir įvairiausius susijusius dalykus – P. Glasso, R. Wilsono, A. Einšteino asmenybes, operos struktūrą, feminizmą, reliatyvumo teoriją, minimalizmą. Kūrybiniais užsiėmimais bandėme šifruoti paslėptas prasmes.

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Buvo įdomu įveikti sudėtingus ritmus, išugdyti dėmesį ir ištvermę muzikoje, sekti virtines natų. Buvo ir nesėkmingų periodų, tačiau stengėmės nenuleisti rankų. Smagu, kad visą operos muzikinį tekstą mokiniai suvokė, skaitė iš natų rašto. Manau, kad ne visi ir suprato, kokį sudėtingą darbą atliko.

Viską padarė jie patys, o  mes, suaugusieji, tik buvome šalia jų.

Aurelija Žvinklytė:

Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %.

Viena iš paskutiniųjų prisijungiau ir prie operos kūrybinės grupės. Veltis į daugybę neatsakytų klausimų ir ,,balansuot ant galimybių ribos“ (cituoju Liliją) pasikvietė Lilija Bručkienė. Kvietimas buvo itin originalus, tad abejonių jungtis neliko. Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %. Buvau tik maža dalelė tos kūrybinės jėgos ir energijos, kurią transliavo visa komanda. Mokiniai ir mokytojai ‒ buvome lygiaverčiai. Vieni kitų klausdavom, diskutuodavom, nesutikdavoms ir vėl klausdavom. Taip gimė dvi afišos. Vėliau susidėliojo ir lankstinukas, kurio paprastai lankstyti mums visiems nesinorėjo. Taip iš dalelių ir dalių susidėliojo visuma. Kartais net nebežinai, kas žodį, mintį ar klausimą atsinešęs papildydavo besiformuojantį kūrinį.

  • • •

Vydūno mokyklos pastatyta Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje/Einstein on the Beach“ buvo parodyta tik du kartus. Būtų labai neteisinga, jei ji niekada daugiau neišvystų scenos, nes ši opera iki šiol nesibaigė nei man, žiūrovei, nei jiems ‒ operos kūrėjams. Visi dar gyvename joje.

Kaip sakė literatūros mokytoja, operos kūrybinės komandos narė Lilija Bručkienė, P.Glasso ir R.Wilsono kūrinį galima buvo naudoti tik mokymo tikslams. Tą gimnazistai ir padarė: išlaikė muzikos egzaminą. O norint dalytis šiuo kūriniu su kitais, reikia P.Glasso sutikimo, autorinių teisių.

Bet, regis ir dabar bręsta beprotiškai drąsi idėja: susisiekti su genialiuoju kompozitoriumi P. Glassu, pristatyti jam gimnazistų sukurtą operos versiją ir gauti kompozitoriaus sutikimą rodyti pastatymą. O tada ši minimalistinės formos, tačiau grandiozinė dėl energetinio užtaiso opera, galės gyventi.

DSC_7910

 

 

 

 

 

 

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

 Aistė Gintautaitė

„Muzikos kelias – prasmės ir vilties kelias, kuriuo eidami suteikiame džiaugsmą kitiems ir patys praturtėjame“. Ši kompozitoriaus Balio Dvariono frazė tapo Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų edukacinio festivalio credo.

„Aukštaitijos viltys“ ‒ taip vadinamas muzikantų sambūris, vykstantis nuo 1996 metų. Jo pradžia Utenoje, vėliau kasmet ar kas antri metai muzikuota vis kituose Aukštaitijos miestuose. Šį kartą, jau septynioliktą, bendrauta, mokytasi, koncertuota  Ignalinoje.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Festivalį rengusi Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla nutarė išplėsti jo ribas – paversti edukaciniu. Mokymai prasidėjo vasarį, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Raimondo Butvilos atviromis smuiko pamokomis. Kiek vėliau į atviras pamokas pūtikus kvietė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Zenonas Juozapavičius. Būta metodinių pranešimų, kolegiškų Rytų Aukštaitijos mokytojų konsultacijų. Koncertuota Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose.

Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.

Festivalis jungia aštuonias muzikos ir meno mokyklų bendruomenes: Anykščių muzikos mokyklą, Molėtų meno mokyklą, Utenos muzikos mokyklą, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, Visagino kūrybos namų meno mokyklą, Zarasų meno mokyklą, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą. Šių metų festivalio jungtiniame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre  dalyvavo per šimtą jaunųjų atlikėjų.

Šių eilučių autorė kartu su pilna sale išklausė Balio Dvariono, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Michailo Glinkos ir kitų aukšto lygmens kompozitorių kūrinių. Jaunieji pianistai, smuikininkai, akordeonistai, kanklininkės, pūtikai koncertavo įkvėptai, įrodydami, kad jie iš tikrųjų verti vadintis Aukštaitijos ir visos Lietuvos viltimis.

Koncerto finalo kūrinį  – Birutės Paukštienės ,,Penklinę“ (Ramutės Skučaitės žodžiai) – atliko jungtinis Rytų Aukštaitijos jaunųjų atlikėjų orkestras ir choras.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Po koncerto visi mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje Lietuvos pakraštyje esančiame Paliesiaus dvare, susipažino su dailininko Vincento Smakausko tapyba Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Ištarti šių metų festivaliui sudie dar per anksti. Jo tąsa vyks rudenį Zarasų meno mokykloje ir Molėtų menų mokykloje. Po dviejų metų viliamasi susitikti Utenoje – ten, kur festivalio ištakos.

Šių metų  „Aukštaitijos viltis“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Ignalinos rajono savivaldybė, globojo LR Seimo narys Gintautas Kindurys.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Raimondo Jasiulionio nuotraukos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką. Tačiau kaip talentingieji debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi ir išryškina jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) bei Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Kovo 18-19 d. vykusios vokalistų varžytuvės ir šį kartą išryškino vardus, kuriuos rekomenduojama įsiminti, o po keleto metų ieškoti Lietuvos ir pasaulio scenų afišose.

Dainininkų konkurse LMTA garbės daktaro Stasio Baro premijai laimėti dalyvavo net 5 tenorai, LMTA studentai. Vertinimo komisijos sudėtis tapo žinoma tik konkurso dieną, žiuri sudarė: prof. Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Konkurso prizas – 1000 dolerių, jo steigėjai Elenos ir Stasio Barų stipendijų fondas. Beje, premija pradėta teikti 1997-aisiais, tad šiais metais sukako 20 šios gražios iniciatyvos metų.

Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos kl. magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną kompozitoriaus išeivio dainą), taip pat – Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Korado ariją iš Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nuo balsavimo nusišalina.

Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad konkursas teturi vieną premiją, mat konkurencija šiais metais buvo išties stipri, o antrasis pagal balų skaičių komisijos sprendimu būtų buvęs latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas. Tačiau itin ryškiai pasirodžiusiam dainininkui koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė progą surengti solinį koncertą.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas ir sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė: Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Konkurso žiuri skyrė tris prizines vietas ir net keturias specialiąsias premijas. Pasak žiuri pirmininkės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis kriterijus, anot garsios solistės, buvo gebėjimas atsiverti scenoje: „Svarbu tai, ką pajaučiam širdimi.“ Buvo įvertintos tos solistės, kurios „į sceną atneša prasmę, meilę, neturi šydo prieš save, kurio negalėtume peržengti“. Mat scenos žmogui itin svarbus yra kontaktas su publika: „Būtent dėl to mes einame į teatrą, koncertus ir jus mylime.

J. Gringytė pabrėžė ir puikią konkursančių sceninę išvaizdą – dainininkų ne tik klausomasi, bet į juos ir žiūrima. „Ir trečias dalykas, be abejo, yra technika. Mes, dainininkai, turime tobulinti savo instrumentą, ruošti, labai daug metų ir valandų dirbti. Ir tas darbas nesibaigia niekada.“

Susirinkusiuosius taip pat pasveikino Vydūno jaunimo fondo, remiančio V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursą, įgaliotinė Lietuvoje doc. dr. J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas yra viena iš gražių fondo, švenčia savo 65-mečio sukaktį, iniciatyvų.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof. A. Krikščiūnaitės dainavimo kl. magistrantė. II vieta skirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo kl. magistrantei. Beje, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius buvo pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vieta skirta Aurelijai Stasiulytei, prof. Reginos Maciūtės kl. magistrantei.Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą skirta Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“. Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų.Papildomai Lietuvos muzikų sąjungos ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialų prizą – tai dalyvavimas Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Organizatorių informacija.

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Petras Kunca
Petras Kunca

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.

Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).

Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais  Petras Kunca  muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.

Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.

IMG_4674

Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.

Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.

Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.

Rita Nomicaitė

Nuotraukose – vakaro akimirkos.

IMG_48091

IMG_47701

IMG_4754