Category Archives: Apie muziką

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka
Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Kompozitoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Mindaugui Urbaičiui šiais metais sukako 65 metai. Jo kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje, o susidomėjimas jo paskaitomis LMTA yra tiesiog stebėtinas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Mindaugu Urbaičiu, kuriame kompozitorius kalbėjo ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

Paulina Liubarskytė

Pirmąją vasaros dieną šventėte savo 65-tąjį gimtadienį. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką per visus tuos metus?

Viena vertus sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavau paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu ištikimas jai. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos-aštuoniolikos metų, dar prieš studijuojant Konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiom kryptim, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Kas suteikia Jums įkvėpimo dirbti ir kurti? 

Aš manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas kūrybai man yra muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos „nepabėgu“. Tiek mano kūryba, tiek radijo laidos, tiek dėstytojo darbas, viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai tas darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

Kaip nutarėte, kad rinksitės kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad būsiu vairuotojas, kuris vežios daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus buvo mano mokykla ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant paskutiniuosius metus, atsirado toks dalykas, kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, atsirado noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis tik buvo užkoduota giliai viduje.

M. Urbaitis - Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis – Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau nei 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos?

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniam būrely J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad gavau papasakoti kažką įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį. Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką aš bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino, nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėm man yra ypač smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip jie mąsto, ką jie galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

Mokote daug jaunų kompozitorių. Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos kompozicijos ateitis?

Mano nuomonė yra labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug, kiek niekada. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kritinė masė žmonių. Kada dirba vos keli žmonės, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos, atsiranda ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų „laiko patikrintas“ kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo pačių individualumą, ieško ko nors savito?

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia patį. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog „seka mane“ ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkam eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors naujo. Manau, kad mano, kaip pedagogo, tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia, arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“ ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia yra būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos? Darbas ar talentas?

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai teliks kiekiu, o ne kokybe. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano paties dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Tų profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir padarome laiką efektyvesnį. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui.

Pedagogas mokydamas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar nutinka ir atvirkščiai? Ar iš studentų gaunate „grįžtamąjį ryšį“? Ar jų kūryba daro įtakos Jūsų darbams?

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai yra normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip „grįžtamąjį ryšį“ aš iš jų gaunu jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, o taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti.

LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos yra labai įvairios (roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t.). Kuriomis paskaitomis jaučiate didžiausią studentų susidomėjimą?

Tikrai negaliu skųstis studentų kiekiu savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau, tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybiškiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti ko nors nauja, atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų ženkliai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika yra labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria, ar kūrė ne taip ir seniai. Be to dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams yra labai svarbu.

M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m.  (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m. (c) LMTA archyvas

Pakalbėkime plačiau apie roko muzikos paskaitas. Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti tokio pobūdžio paskaitą?

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu. Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Belą Bartoką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius.

Ar laikote save griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko pykčių ir nesutarimų su studentais? Kaip stengiatės spręsti tokias problemas?

Aš nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: sakykit, klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit ir visas problemas išspręsime. Būna studentai dirba, būna serga, būna išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, jog muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą, kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

Esate tikrai patyręs dėstytojas. Kas labiausiai džiugina Jus kaip pedagogą ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį „užkrėsti“ tuo, kuo aš „sergu“, kuo aš gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo ir nieko čia nebepadarysi.

M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka
M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka

Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus? Ką tokiu atveju daryti? Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma buvo pasitaikę, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus bei žinias galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra „įžiebti kibirkštį“, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai „pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina“. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, tuo muzikos pasauliu. Tada, net jei ta muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti kažką naujo.

Pabaigai norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę/paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

Neabejotinai taip.

Dėkoju už pokalbį.

 

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Kauno valstybinis choras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Rasa Aukštuolytė

Rugsėjo 26–spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.

Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys rengiant festivalį ir kaip jis atrodo šiandien?

Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas. Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .

Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusis ir įdomus.

Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?

  1. Klevečka:Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai susipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę. Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas. Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.

Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?

  1. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje. Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.

Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?

  1. Petronytė:Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.

Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?

  1. Klevečka:Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus, todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.

Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?

  1. Klevečka:Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas. Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.

Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?

  1. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.

Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?

  1. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.
  2. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį.

kaunas_birzai

 

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Renginio akimirkos
Renginio akimirkos

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Ridas Viskauskas

Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.

Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.

Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…

Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas  Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…

Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.

DSC_5025

Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…

Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“

Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..

DSC_4968

 Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

 

 

Ph. Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui

Operos akimirkos.
Operos akimirkos. Nuotraukos iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos archyvo.

Kas yra Einšteinas?

(Philippo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui)

Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

 Kas man yra Einšteinas? Kaip gimsta einšeinai? Kas galėtų būti toks, kaip jis? Ar aš galiu, ar tu gali ‒ o gal gali kiekvienas iš mūsų? Nėra jokių stabų, viskas yra įmanoma, jei nesame varžomi streotipų. Pamąstyti apie tai ir kiekvienam surasti savo atsakymus ‒ tokia buvo Philippo Glasso  operos „Einšteinas paplūdimyje“, kurios premjeron „Apeirono“ teatre 2017 m. gegužę pakvietė Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokai, misija.

Eidama į operos premjerą nežinojau, ko tikėtis. Šiek tiek buvau pažįstama su Philippo Glasso muzika, bet nieko nežinojau apie šią operą, nespėjau perskaityti libreto. Bet net jei būčiau spėjusi, manęs tai nebūtų išgelbėję. Tokio sudėtingumo teksto originalo (anglų) kalba nebūčiau išsilukštenusi per valandą. Nei per dvi… Ir išvis vargu ar būčiau, nes šios operos libretą parašė 13 metų berniukas Christopheris Knowles᾽as (1959) ‒ poetas ir dailininkas, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Šiai operai analogų Lietuvoje nėra ‒ tai pirmasis toks pastatymas. Ir nuostabiausia tai, kad būtent šį sudėtingą Philipo Glasso (1937) ir Roberto Wilsono (1941) avangardinį kūrinį kaip baigiamąjį giluminio muzikos ugdymo egzaminą pasirinko Klaipėdos Vydūno mokyklos dešimtokai (Vydūno gimnazijoje bendrasis lavinimas derinamas su aktyvia menine ir kūrybine veikla bei estetiniu ugdymu).

Robertas Wilsonas yra amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas, jis vadinamas svarbiausiu avangardinio teatro menininku ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip juokauja režisierė Vida, jei reikėtų ką nors išsaugoti ateities kartoms, viena iš tų išskirtinių vertybių būtų Wilsonas. Tad imtis tokio projekto be pedagogų ir profesionalų pagalbos moksleiviai nebūtų ryžęsi.

Reikėjo ne tik iškoduoti painų koliažinį avangardinės operos siužetą, susipažinti su genijaus Alberto Enšteino biografija, jo sukurta reliatyvumo teorija, bet ir perprasti P. Glasso muziką ir net gauti natas (jas moksleiviai tiesiog nusipirko ir atsisiuntė). Kūrybiškai aktyvių Vydūno gimnazijos pedagogų būrelis ir režisierė savanorė Vida Narveišytė (vieno iš beprotiškos idėjos sumanytojo Adomo Zubės mama), sutikę prisijungti prie šio avantiūrinio projekto, net neįtarė, po kokiu nuosprendžiu pasirašo.

Tai ne pirmas bendras moksleivių ir pedagogų projektas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Šioje mokykloje moksleiviai nuolat bendradarbiauja su mokytojais ir kartu kuria ‒ tuo ji ir išskirtinė. Prieš keletą metų šioje gimnazijoje nusistovėjo tradicija: kiekviena dešimtokų laida vietoj muzikos egzamino pastato ar sukuria miuziklą.

Taigi avangardinę operą „Einstein on the Beach“ žiūrėjau be libreto ir savaip bandžiau interpretuoti plūstančią informaciją. Tikrai nebuvo lengva, tačiau veiksmas, vykstantis scenoje, muzika, choras ‒ profesionalus kuriančių moksleivių darbas ir beveik apčiuopiamas bendrystės jausmas ‒ neleido atitraukti dėmesio. Netrukdė „lūžtantys“ mikrofonai, sunkiai „pagaunamas“ greitakalbe beriamas angliškas tekstas: jaunieji aktoriai minimalistiniais sprendimais scenoje sukūrė tokį įmagnetintą emocinį lauką, transliavo tokią įtaigą, kad žodžių beveik ir nereikėjo, užteko judesio, žvilgsnių, mimikos, muzikos, šviesų, choro.

 

Aišku buvo viena: kad tai, kas vyksta scenoje ‒ pradinė operos scena, simboliškai kalbanti apie Einšteino laidotuves, balti kamuoliai, byrantis smėlis, smuiku grojantis vaikas (Einšteinas), teisėjas, judėjimas tam tikra trajektorija (kaip vėliau paaiškėjo, geležinkelio bėgiais ir gyvenimo keliais), dvi medituojančios lotoso poza sustingusios merginos, moksleivių vaikystės nuotraukų projekcija vienoje iš scenų, raudoni kamuoliai ‒ viskas turi prasmę. Nieko čia nebuvo atsitiktinio. Ir man labai knietėjo išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyko scenoje. Ko nepamačiau, ką praleidau. Negalėjau tiesiog išeiti, uždaryti teatro duris ir pamiršti, norėjosi   žinoti, kas slepiasi už painių metaforų, simbolių, personažų. Tą patį vakarą kilo mintis pakalbinti operos kūrėjus ir sužinoti viską. Kiekvienam kūrybinės komandos nariui uždaviau tuos pačius klausimus ir kiekvienas jų pateikė savo versijas.

Taip susidėliojo koliažinis operos sukūrimo vaizdas.

DSC_7954

Klausimai buvo labai paprasti: Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mintis virto kūnu? Kaip pavyko į projektą įtraukti bendraklasius? Kaip vyko operos kūrybinis procesas?

Vida Narveišytė (operos režisierė):

Viskas prasidėjo nuo libreto iškodavimo…

Operos „Einšteinas paplūdimyje“ libreto skaitymas man priminė vieną meditacinį pratimą ‒ žiūrėjimą į popieriuje iškirptą kvadratėlį. Tiesiog 20 minučių žiūri ir nieko nedarai. Per tas 20 minučių nugyveni ištisą kovos su savimi etapą. Iš pradžių viską neigi, pyksti: kokia gali būti to žiūrėjimo prasmė, kokia čia nesąmonė, ką aš čia darau? O paskui pradedi suvokti, kad sustojęs laikas panardina tave į apmąstymus ir nukreipia prasmės ieškojimo link. Taip nutiko ir su Christopherio Knowles᾽o parašytu operos libretu. Iš pradžių viskas buvo taip painu ir taip nesuvokiama, kad tikrai atrodė beprasmiška. Už ko užsikabinti, kaip režisuoti, ką režisuoti? Kopijuoti buvusių pastatymų negalėjau, reikėjo atrasti savo versiją. Bet kaip? R. Wilsonas nerežisuoja žmonių, jis režisuoja šviesą. O mums reikėjo dirbti su didele žmonių grupe ir sujungti į vieną visumą teatrą, muziką ir chorą. Painus rebusas. Bet pasiduoti negalėjau, tad pirmiausia kartu su sūnumi Adomu, o vėliau su visa kūrybine komanda leidomės į operos libreto kodų ir režisūrinių sprendimų paieškas. Galiausiai išsigrynino idėja ‒ operos karkasu tapo R. Wilsono klausimas, užduotas Kristoferiui: „Who is Eishtein? / Kas yra Einšteinas?“

Kristoferis į šį klausimą paprastai atsako: „I don᾽t know / aš nežinau.“ Tada R. Wilsonas vėl ir vėl jo klausia, kas yra Einšteinas, o Kristoferis kaskart atsako: nežinau. Galiausiai R. Wilsonas sulaukia kitokio Kristoferio atsakymo (tarsi pažado): aš pagalvosiu. Ir tas klausimų-atsakymų pingpongas, iš pirmo žvilgsnio ilgas ir beprasmis, galiausiai išlaisvino mintis, atrakino operos libretą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet galima ir nežinoti, kas yra  A. Einšteinas (kiekviena karta turi savų genijų), tad juo gali būti bet kuris iš mūsų. Nėra jokių amžinų stabų, niekas nėra išskirtinis, mes visi galime būti einšteinais, niutonais, kopernikais, jeigu tik mums leistų būti savimi (taip kaip mažajam Albertui leido jo žydė motina).

Gal tie genijai vaikšto tarp mūsų, bet mes jų nematome, nes pasmerkėme, nuteisėme ir sunaikinome juos  savo skepticizmu, netolerancija, stereotipinio ir konformistinio mąstymo brukimu.

Kiekvienas esame genų kratinys, ir tik nuo to, kaip susiplaka molekulės (balti kamuoliai operos scenografijoje ‒ kiekvieno vaiko molekulė, kurias jie neša iškėlę ir meta į didžiulį krepšį-pasaulį), priklauso rezultatas. Vaikas savo molekulę, savąjį ,,aš“ perduoda savo tėvams, savo motinai, mokytojams, visai jį supančiai aplinkai.

Ar susimąstome, kokią atsakomybę prisiimame, formuodami naują žmogų, nulemdami tolimesnį jo kelią? Ar gebame leisti jam skleistis, jo  nežalodami, negniuždydami, neprimesdami savo lūkesčių.

Taigi operos karkasu tapo genialumo paieškos, o paskui tą karkasą reikėjo apauginti. Svarbiausia buvo nesugadinti muzikos, juk tai opera, juk tai P. Glassas ‒ dar vienas genijus. Šiame kūrybiniame procese neįkainojama buvo antros režisierės literatūros mokytojos Lilijos Bručkienės ir sūnaus Adomo pagalba, tiksliau ‒ jo žinios. Jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai gilinosi į detales ieškodamas metaforų kodų ir šifruočių. Jis preciziškai rinko informaciją apie P. Glassą, R. Wilsoną, A. Einšteiną, gilinosi į Amerikos XX a. trečiojo dešimtmečio istorinį ir kultūrinį kontekstą ir vertė mane skaityti viską, kas galėtų padėti atrasti sprendimus. Adomas primygtinai skatino mane kurti meną ir griežtai atsiriboti nuo didaktikos. Jis buvo tas, kuris žinojo daugiau už visus, tad jam teko sunkiausia užduotis ‒ suraišioti visus mazgus, sujungti viską į bendrą visumą. Manau, mums pavyko.

Šios operos iškodavimas mums visiems buvo filosofinių atradimų ir apmąstymų laikas.

Man tas kūrybinis procesas prilygo genijų paieškai tarp sūnaus bendramokslių. Visi, kurie dalyvavo kuriant operą, ‒ augantys genijai, jaučiau tai. Mes visi kartu sukūrėme stebuklą ‒ savąjį „Einšteiną paplūdimyje“.

DSC_7727

Gintarė Valionytė:

Viskas prasidėjo nuo anekdoto…

Vasarą savo malonumui skaičiau knygą apie kompozitorių gyvenimus. Paskutinis kompozitorius knygoje buvo Philipas Glassas. Knyga baigėsi kreivu šleivu anekdotu, tačiau būtent nuo jo ir prasidėjo šis grandioziniu tapęs projektas.

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Philip Glass.

Šį keistoką anekdotą nusiunčiau Adomui, kuris užsidegė maždaug tą pačią sekundę, kai pabaigoje perskaitė kompozitoriaus pavardę. Jis ėmė man vieną po kito siųsti jo kūrinius, aiškinti, kokie jie nuostabūs ir kaip visas pasaulis juos žino, išskyrus mane. Tad tam, kad nelikčiau už absoliučiai viso pasaulio borto, man teko tų kūrinių klausyti. Žinoma, ,,Einstein on the beach“ buvo pirmas kūrinys, kurį jis man atsiuntė ir primygtinai reikalavo klausyti. Būtent tada, klausant tos nuolatos besisukančios ratais, didėjančios, mažėjančios, plaukiančios muzikos kilo nedrąsi ir absoliučiai beprotiška mintis: o kas nutiktų, jei savo muzikos egzamine atliktume ne kokį nors sukarpytą miuziklą, o minimalistinę operą?

Tokia buvo pradžia. Adomas ir Gintarė operos idėją brandino visą vasarą, o 2016 m. rusėjo 2 dieną per antrąją pamoką jie abu jau stovėjo prie lentos ir dalijosi savo  fantastiškomis idėjomis, kurių dar patys toli gražu nesuvokė. Per keletą minučių jiems pavyko išsiaiškinti, kokio lygio avantiūristai yra jų bendraklasiai. Ne iš karto, bet klasė be didesnių kivirčų sutiko, o prasidėjo iki tol dar nematytas procesas.

Adomas Zubė:                           

Tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip.

Viskas prasidėjo labai paprastai. Liepos pabaigoje (per vasaros atostogas) atradau operą, paskui su Gintare prisigalvojome neįmanomai genialių jos pastatymo variantų, tad žūtbūt reikėjo tuo įtikinti visus, įrodyti, kad ji yra tinkama, įmanoma ir verta laiko ir vargo. Abu su Gintare rugsėjį atvira širdimi jau ėjome kalbėtis su bendraklasiais ir, atrodo, rimtesnės priešpriešos nesulaukėm. Taip neįtikėtinai lengvai (tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip, o gal ir išvis niekaip) ir prasidėjo.

Tada ėjo etapas, kai viskas buvo užmiršta. Nematę natų mudu su Gintare ir toliau svaigom, kaip čia viskas genialu. Vieną dieną atrodo, kad paprasta, kitą ‒ kad per sudėtinga. Tik gavus natas ėmė aiškėti reikalo rimtumas. Natas parodėme Ingridai (muzikos mokytojai ir operos orkestro dirigentei Ingridai Bertulienei), ji jas peržvelgė ir nuramino:  „Ai, čia jie net neturėjo choro, o mes kokį turim“. Ėmė darytis dar šviesiau. Bet ramybė buvo apgaulinga. Projekto genialumu vėl reikėjo įtikinti klasės draugus. Bet įtraukti juos pavyko neskausmingai ir tiesioginiu būdu – nebuvo išeities. Reikia devyniolikos žmonių choro? Turim tiek ir truputį daugiau. Tad devyniolika žmonių dainuoja, o kiti, kas gal blogiau dainuoja, vaidina, tvarko apšvietimą, sceną arba tiesiog padeda, kuo gali: dažo, klijuoja, kabina. Tik tiek tos kūrybinės komandos, tad nebuvo kur dingti. Kai kam teko ir po kelis ar keliasdešimt vaidmenų.

Kūrybinis procesas vyko sekcijomis. Choras, orkestras, sceninė dalis repetavo atskirai ir tik paskutinįjį mėnesį buvo pradėta lipdyti visus į bendrą kūrinį.

Scenos dalies ceche visų pirma išsinagrinėjome operos libretą, kuris kupinas metaforų, intertekstų, tuometinio slengo. Tuomet lipom į sceną ir kūrėme scenas. Darbas vyko bendrai, galbūt todėl niekur nežymime konkretaus režisieriaus, scenografo ar asistento. Susiskirstymas vyko natūraliai, kas turėjo idėjų, tas jas ir siūlė, beveik visas išbandydavome – ėjom eksperimentų keliu.

Paskui prasidėjo choro darbas, natų braukymas, interpretacijos paieškos. Tame procese beveik nedalyvavau, tik žinau, kad buvo labai tamsių momentų ir šviesi buvo tik premjera. Bet gal buvo ir kitaip. Apie tai papasakos kiti.

Vienas sudėtingų uždavinių kūrybinei komandai – viską suvaldyti, suvesti galus, nes ši opera ‒ labai struktūruotas kūrinys. Kiekviena dalis privalo sietis su tuo, su kuo turi sietis. Muzikine prasme viskas genialiai susaistyta, taip pat saistyti reikėjo ir scenoje.

Lina Čiugunkovaitė:

Sėkmės kaina ‒ savęs atidavimas.

Mintį apie operą auginome tarsi vaiką. Net dabar sunku pasakyti, kieno bruožų jis daugiausia turi. Tikriausiai visų po truputį.

Iš pradžių buvo labai sunku, asmeniškai aš į tai žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Kalbėsime anglų kalba, niekas neaišku, painus libretas, bet labai užburianti muzika. Ar tai įmanoma? Mes tik dešimtokai, ar užteks jėgų tam? Ir žavėjo tas neįprastas muzikos skambesys, bet be galo baugino.

Kūrybinis procesas vyko ne tik mums visiems oficialiai susirenkant ir aptariant tai, ką reikia padaryti, kokius tikslus išsikelti ir įgyvendinti, bet jis vyko ir mumyse. Man atrodo, kad manyje vis dar jis vyksta.

Sėkmės kaina yra savęs atidavimas. Tik visu kūnu paniręs į vandenį pajauti, kokios jis temperatūros, tik tada supranti, ką reiškia plaukti, kaip vanduo užkemša ausis, kad net prarandi laiko suvokimą.

Pasirodo, kad galime viską, ypač, kai nežinome ir nelabai įsivaizduojame, kaip tai yra sunku. Niekas mums to tiesiogiai nepasakė, kad tai, ką ruošiamės daryti, yra be pro tiš kai sunku. Manau, todėl mums tai ir pavyko.

DSC_7824

Paula Kvederytė:

 Iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro.

Pirmiausia darbas prasidėjo nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, natų karpymo chorui, instrumentams. Gal tai ir lengvas darbas, bet užimantis daug laiko: iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro. Vėliau kibome į tekstinę dalį: nagrinėjome libretą su mokytoja Lilija Bručkiene bei režisiere Vida Narveišyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Kadangi šią operą pristatėme originalia kalba (anglų), tekdavo mąstyti angliškai (kadangi išvertus žodžiai praranda savo tikrąją reikšmę). Taip pat reikėjo atpažinti kalėjimo žargoną, už kurio negražių reikšmių slėpdavosi gražios mintys, suprasti amerikietišką kultūrą. Visų svarbiausia buvo atrakinti metaforas. Ištyrinėjus tekstą kibome prie vizualizacijos.

Tai ne pirmas kūrinys, darytas bendradarbiaujant su pedagogais. Tik šis išsiskiria tuo, kad buvo labai didelis, daugiausia laiko užėmęs darbas, darytas kartu su jais.

Lilija Bručkienė:

Tokio lygio  iššūkio dar nebuvo.

Mes buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų.

Tai ne pirmas bendras integruotas projektas su ta klase, tačiau tokio lygio iššūkio dar nebuvo.

Mano, kaip literatūros mokytojos, rimtesni darbai prasidėjo, kai reikėjo analizuoti libretą, aiškintis struktūrą, siužetines linijas (tiksliau, užuomazgas), išgryninti idėją, apie ką norime kalbėti, kokius aspektus akcentuoti. Minimalistinės operos  „Enšteinas paplūdimyje“ statymas ‒ tikrai ilgas, sudėtingas komandinis darbas, nes libretas parašytas anglų kalba poeto, turinčio autizmo spektro sutrikimų, labai daug kontekstinių niuansų. Reikėjo, kad visa komanda (30 mokinių ir mokytojai) žinotų kuo išsamesnę informaciją apie visus įmanomus aspektus, kad suvoktų potekstes. Todėl 10 kl. literatūros įskaitos temos buvo susijusios su operos kontekstais, o atsiskaitymo forma ‒ konferencija, kurios metu dalytasi surinkta informacija.

O paskui prasidėjo kiti darbai ‒ režisūriniai sprendimai vienos komandos (aš, Vida, Adomas, Lina, Paula ir kartais Gintarė) ir muzikiniai kitos komandos (Ingrida, Romas, choras ir orkestras). Paskutiniame etape pradėjome viską jungti. Tada dar prisidėjo dailininkė Aurelija, mokytojai Kastytis ir Nadžima. Iš tiesų kiekvienas jautė didžiulę atsakomybę, buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų. Vaikai buvo lygiateisiai kūrėjai, galintys ne tik siūlyti, bet ir atmesti, sukritikuoti sprendimus.

Ingrida Bertulienė:

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Dirbdami jie buvo labai kantrūs. Vienas labai teigiamas dalykas ‒ pradėjome labai anksti ir sėkmingai laikėmės nusistatytų laiko planų. Labai svarbu, kad analizavome ne tik muzikinį tekstą, bet ir įvairiausius susijusius dalykus – P. Glasso, R. Wilsono, A. Einšteino asmenybes, operos struktūrą, feminizmą, reliatyvumo teoriją, minimalizmą. Kūrybiniais užsiėmimais bandėme šifruoti paslėptas prasmes.

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Buvo įdomu įveikti sudėtingus ritmus, išugdyti dėmesį ir ištvermę muzikoje, sekti virtines natų. Buvo ir nesėkmingų periodų, tačiau stengėmės nenuleisti rankų. Smagu, kad visą operos muzikinį tekstą mokiniai suvokė, skaitė iš natų rašto. Manau, kad ne visi ir suprato, kokį sudėtingą darbą atliko.

Viską padarė jie patys, o  mes, suaugusieji, tik buvome šalia jų.

Aurelija Žvinklytė:

Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %.

Viena iš paskutiniųjų prisijungiau ir prie operos kūrybinės grupės. Veltis į daugybę neatsakytų klausimų ir ,,balansuot ant galimybių ribos“ (cituoju Liliją) pasikvietė Lilija Bručkienė. Kvietimas buvo itin originalus, tad abejonių jungtis neliko. Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %. Buvau tik maža dalelė tos kūrybinės jėgos ir energijos, kurią transliavo visa komanda. Mokiniai ir mokytojai ‒ buvome lygiaverčiai. Vieni kitų klausdavom, diskutuodavom, nesutikdavoms ir vėl klausdavom. Taip gimė dvi afišos. Vėliau susidėliojo ir lankstinukas, kurio paprastai lankstyti mums visiems nesinorėjo. Taip iš dalelių ir dalių susidėliojo visuma. Kartais net nebežinai, kas žodį, mintį ar klausimą atsinešęs papildydavo besiformuojantį kūrinį.

  • • •

Vydūno mokyklos pastatyta Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje/Einstein on the Beach“ buvo parodyta tik du kartus. Būtų labai neteisinga, jei ji niekada daugiau neišvystų scenos, nes ši opera iki šiol nesibaigė nei man, žiūrovei, nei jiems ‒ operos kūrėjams. Visi dar gyvename joje.

Kaip sakė literatūros mokytoja, operos kūrybinės komandos narė Lilija Bručkienė, P.Glasso ir R.Wilsono kūrinį galima buvo naudoti tik mokymo tikslams. Tą gimnazistai ir padarė: išlaikė muzikos egzaminą. O norint dalytis šiuo kūriniu su kitais, reikia P.Glasso sutikimo, autorinių teisių.

Bet, regis ir dabar bręsta beprotiškai drąsi idėja: susisiekti su genialiuoju kompozitoriumi P. Glassu, pristatyti jam gimnazistų sukurtą operos versiją ir gauti kompozitoriaus sutikimą rodyti pastatymą. O tada ši minimalistinės formos, tačiau grandiozinė dėl energetinio užtaiso opera, galės gyventi.

DSC_7910

 

 

 

 

 

 

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

 Aistė Gintautaitė

„Muzikos kelias – prasmės ir vilties kelias, kuriuo eidami suteikiame džiaugsmą kitiems ir patys praturtėjame“. Ši kompozitoriaus Balio Dvariono frazė tapo Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų edukacinio festivalio credo.

„Aukštaitijos viltys“ ‒ taip vadinamas muzikantų sambūris, vykstantis nuo 1996 metų. Jo pradžia Utenoje, vėliau kasmet ar kas antri metai muzikuota vis kituose Aukštaitijos miestuose. Šį kartą, jau septynioliktą, bendrauta, mokytasi, koncertuota  Ignalinoje.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Festivalį rengusi Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla nutarė išplėsti jo ribas – paversti edukaciniu. Mokymai prasidėjo vasarį, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Raimondo Butvilos atviromis smuiko pamokomis. Kiek vėliau į atviras pamokas pūtikus kvietė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Zenonas Juozapavičius. Būta metodinių pranešimų, kolegiškų Rytų Aukštaitijos mokytojų konsultacijų. Koncertuota Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose.

Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.

Festivalis jungia aštuonias muzikos ir meno mokyklų bendruomenes: Anykščių muzikos mokyklą, Molėtų meno mokyklą, Utenos muzikos mokyklą, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, Visagino kūrybos namų meno mokyklą, Zarasų meno mokyklą, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą. Šių metų festivalio jungtiniame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre  dalyvavo per šimtą jaunųjų atlikėjų.

Šių eilučių autorė kartu su pilna sale išklausė Balio Dvariono, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Michailo Glinkos ir kitų aukšto lygmens kompozitorių kūrinių. Jaunieji pianistai, smuikininkai, akordeonistai, kanklininkės, pūtikai koncertavo įkvėptai, įrodydami, kad jie iš tikrųjų verti vadintis Aukštaitijos ir visos Lietuvos viltimis.

Koncerto finalo kūrinį  – Birutės Paukštienės ,,Penklinę“ (Ramutės Skučaitės žodžiai) – atliko jungtinis Rytų Aukštaitijos jaunųjų atlikėjų orkestras ir choras.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Po koncerto visi mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje Lietuvos pakraštyje esančiame Paliesiaus dvare, susipažino su dailininko Vincento Smakausko tapyba Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Ištarti šių metų festivaliui sudie dar per anksti. Jo tąsa vyks rudenį Zarasų meno mokykloje ir Molėtų menų mokykloje. Po dviejų metų viliamasi susitikti Utenoje – ten, kur festivalio ištakos.

Šių metų  „Aukštaitijos viltis“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Ignalinos rajono savivaldybė, globojo LR Seimo narys Gintautas Kindurys.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Raimondo Jasiulionio nuotraukos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką. Tačiau kaip talentingieji debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi ir išryškina jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) bei Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Kovo 18-19 d. vykusios vokalistų varžytuvės ir šį kartą išryškino vardus, kuriuos rekomenduojama įsiminti, o po keleto metų ieškoti Lietuvos ir pasaulio scenų afišose.

Dainininkų konkurse LMTA garbės daktaro Stasio Baro premijai laimėti dalyvavo net 5 tenorai, LMTA studentai. Vertinimo komisijos sudėtis tapo žinoma tik konkurso dieną, žiuri sudarė: prof. Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Konkurso prizas – 1000 dolerių, jo steigėjai Elenos ir Stasio Barų stipendijų fondas. Beje, premija pradėta teikti 1997-aisiais, tad šiais metais sukako 20 šios gražios iniciatyvos metų.

Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos kl. magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną kompozitoriaus išeivio dainą), taip pat – Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Korado ariją iš Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nuo balsavimo nusišalina.

Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad konkursas teturi vieną premiją, mat konkurencija šiais metais buvo išties stipri, o antrasis pagal balų skaičių komisijos sprendimu būtų buvęs latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas. Tačiau itin ryškiai pasirodžiusiam dainininkui koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė progą surengti solinį koncertą.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas ir sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė: Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Konkurso žiuri skyrė tris prizines vietas ir net keturias specialiąsias premijas. Pasak žiuri pirmininkės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis kriterijus, anot garsios solistės, buvo gebėjimas atsiverti scenoje: „Svarbu tai, ką pajaučiam širdimi.“ Buvo įvertintos tos solistės, kurios „į sceną atneša prasmę, meilę, neturi šydo prieš save, kurio negalėtume peržengti“. Mat scenos žmogui itin svarbus yra kontaktas su publika: „Būtent dėl to mes einame į teatrą, koncertus ir jus mylime.

J. Gringytė pabrėžė ir puikią konkursančių sceninę išvaizdą – dainininkų ne tik klausomasi, bet į juos ir žiūrima. „Ir trečias dalykas, be abejo, yra technika. Mes, dainininkai, turime tobulinti savo instrumentą, ruošti, labai daug metų ir valandų dirbti. Ir tas darbas nesibaigia niekada.“

Susirinkusiuosius taip pat pasveikino Vydūno jaunimo fondo, remiančio V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursą, įgaliotinė Lietuvoje doc. dr. J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas yra viena iš gražių fondo, švenčia savo 65-mečio sukaktį, iniciatyvų.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof. A. Krikščiūnaitės dainavimo kl. magistrantė. II vieta skirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo kl. magistrantei. Beje, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius buvo pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vieta skirta Aurelijai Stasiulytei, prof. Reginos Maciūtės kl. magistrantei.Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą skirta Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“. Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų.Papildomai Lietuvos muzikų sąjungos ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialų prizą – tai dalyvavimas Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Organizatorių informacija.

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Petras Kunca
Petras Kunca

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.

Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).

Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais  Petras Kunca  muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.

Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.

IMG_4674

Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.

Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.

Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.

Rita Nomicaitė

Nuotraukose – vakaro akimirkos.

IMG_48091

IMG_47701

IMG_4754

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Julius Andrejevas su sunumi Ignu_seimos archyvo nuotrauka
Julius Andrejevas su sūnumi Ignu. Šeimos archyvo nuotrauka

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas sausio 7 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Deja, sulaukti jubiliejaus jam nebuvo lemta – lapkričio 29 d. po sunkios ligos menininkas iškeliavo į amžinybę. Tačiau tikrąją jo gimimo dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) rengiamas atminimo vakaras, kuriame pasirodys buvę profesoriaus mokiniai – talentingi jaunieji atlikėjai, dalyvaus kolegos. Siūlome pokalbį su J. Andrejevo sūnumi, kino ir teatro režisieriumi Ignu Jonynu.

Beata Baublinskienė

Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

Skirtingais gyvenimo periodais prisimenu jį skirtingai, nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu „Musica humana“ ansamblyje, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai skirtingų emocinių būsenų. Šeima, matyt, vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, pas tėtį buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko labai stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis. Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas žmogus. Niekada neskirstydavo žmonių pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik buvo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirma galvodavo apie kitus, o ne apie save.

Kiek jo gyvenime buvo svarbi profesija?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent profesija įvardytume pačią muziką. Tokiu atveju, turbūt tai visa jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos auditorijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valstybiniame jaunimo teatre – Red.), kuriam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, ir po to viską jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis. Tėvas retai kada pasisakydavo kritiškai apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę apie jos muzikinę dalį. Kai kada tai sutikdavau gana atlaidžiai, nes man atrodė, kad esame paveikti gana skirtingų muzikinių patirčių. Bet tik dirbdamas kartu su tėčiu supratau, koks universalus ir tuo pačiu globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas kilo iš galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio pagrindo. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis buvo svarbiausia? (Tarkime, žiūrint nuotraukas atrodo, kad turbūt gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas dirbti į Ispaniją…)

Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus nulemdavo labiau jausminis, o ne racionalus pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad vadovaujama tėčio, Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš kūrybinių organizacijų Lietuvoje atsiskyrė nuo sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių sugebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Per pokalbį rektorius lyg tarp kita ko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokantis nei vieno žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tą turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus ir nespėtus parašyti muzikinius kūrinius.

Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, kolegų dėstytojų, kompozitorių?

Apie tai man sunku spręsti, nes tėvą visą laiką supo įvairūs kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalyti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų išliko ypač ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio. Tai smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač dėkingas esu gerbiamam Jurgiui ir jo žmonai Ilonai Dvarionienei už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusių žmonių akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, minkšto charakterio. Vis dėlto jis ėmėsi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sajūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip jūs manote, kodėl? Jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė energijos? Kaip jis pats vertino šią veiklą?

Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardytų veiklų jis nesigaili – tai, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl LKS periodo, kai buvo atsijungta nuo Sovietų Sąjungos. Bet aš mačiau, kaip tėvui buvo koktu ir svetima visos tos intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo būnant kažkokiam matomesniam poste. Savo prigimtimi jis buvo idealistas ir ėjimą į kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad rimtai su tėvu apie tai nediskutavau.

Vis dėlto labai daug energijos Julius Andrejevas skyrė pedagogikai, net ir nemaža dalis jo kūrybos skirta vaikams. Jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su mokytojo, profesoriaus darbu?

Kiek žinau, pas tėvą visada verždavosi mokiniai, ar jis dėstytų Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Tai ypatinga dovana garbaus amžiaus būnant sugebėti jauniems žmonėms vis dar būti aktualiam, mylimam ir reikalingam. O ryškiausias epizodas iš jo mokytojo veiklos yra paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos, jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų net užlipti laiptais ir mano brolis Balys surasdavo jį sėdintį laiptinėje be jėgų. Praktiškai parnešdavo jį namo, o po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas savo studentus.

Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

Turbūt mes su broliu esame didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Kadangi abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tai visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė kažkokius gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, greičiau buvo kažkiek baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, tokia garsų laboratorija, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai persiduodantis iš kartos į kartą.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią

Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley'u
Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley’u

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią 

Su smuikininku, pedagogu Raimondu Butvila kalbasi svetainės www.menobangos.lt  redaktorius Marius Kraptavičius

Raimondai, gimei Šiauliuose. Papasakok apie vaikystę, savo aplinką, Tave supusius žmones.

Aš gimiau Šiauliuose, bet nuo pat mažens gyvenau Vilniuje – ten dirbo mano tėvai (tėtis Česlovas, ekonomistas, tuometiniame Valstybiniame plano komitete, o muzikologė mama – Radijo komitete). Buvau normalus berniukas, draugavau ir išdykavau su kiemo vaikais. Noriu pasakyti, kad nuo labai ankstyvo amžiaus mano mama pradėjo mane vedžiotis į Operos ir baleto teatrą. Man ten labai patikdavo. Aš per pertraukas lakstydavau po tą lenktą koridorių (tada teatras dar buvo Basanavičiaus gatvėje) su savo nuostabiu draugu, dabar kompozitoriumi ir pianistu Ričardu Biveiniu. Jo mama, žymi pianistė Halina Znaidzilauskaitė, Ričardą irgi atsivesdavo į spektaklius. Puikiai atsimenu dainininką tenorą Kiprą Petrauską. Jis visada sėdėdavo pirmoje eilėje, pirmoje vietoje, o jo kišenėse visada būdavo saldainių tokiems padaužoms kaip mes. Nesu praleidęs „Sevilijos kirpėjo“. Man spektaklis taip patiko, kad po trijų kartų jau dainavau pagrindines arijas, o po metų mintinai žinojau visą operą. Iš Italijos grįžęs Virgilijus Noreika  taip sudainuodavo I veiksmo kavatiną, kad net aš, ketverių metų vaikas, užsiklausydavau. Dar jaunas ir žavus Eduardas Kaniava, Elena Čiudakova, Rimantas Siparis (nepamiršiu, kaip jis išeidavo į sceną su dešrele II veiksme). Manau, tai buvo labai svarbus veiksnys, kad visam gyvenimui pamilčiau Muziką.

Pirmieji bandymai.
Pirmieji bandymai.

Kada ir kaip smuikas pateko į Tavo rankas? Kas pirmasis mokytojas?

Kadangi mintinai dainavau visą „Sevilijos kirpėją“, tėvai nutarė pradėti mane mokyti muzikos, kai man sukako penkeri. Bet padarė klaidą ir atidavė mane į nepatyrusių studentų rankas. Konservatorijoje buvo disciplina, vadinosi „pedagoginė praktika“, ten studentai ruošiami dirbti pedagoginį darbą. Tai aš buvau tas bandomasis triušis, patekau pas nepatyrusį studentą ir iš pradžių buvau neteisingai mokytas.

Vėliau mokeisi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Kokie prisiminimai? Tavo įsimintini mokytojai – kas jie?

Visų pirma norėčiau paminėti pirmąjį smuiko mokytoją Kazį Kristapavičių. Jis nuostabus pedagogas, „ištaisęs“ mane po „pedagoginės praktikos“ eksperimento ir paklojęs pamatus siekti smuiko meno aukštumų. Norėčiau pabrėžti, kad mokantis bet kokiu instrumentu, labai svarbu teisingi pagrindai, be jų techniniai uždaviniai paprasčiausiai neįveikiami. Nuo šeštos klasės mokiausi pas profesorių Eugenijų Paulauską. Galima būtų parašyti romaną apie šią nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto.

9-oje klasėje.
9-oje klasėje.

Papasakok apie savo studijas Lietuvos valstybinėje ir Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijose.

Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje mokiausi pas Eugenijų Paulauską, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje pas Valerijų Klimovą. Tai buvo „juodo darbo“ laikotarpis. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro, ruošiausi koncertams, konkursams. Kitaip sakant, kaupiau kūrybinį kapitalą ateičiai.

Esi dalyvavęs ne viename konkurse, kaip sekėsi?

Dar būdamas mokinys, dalyvavau vaikų konkurse Čekoslovakijoje, kur laimėjau I vietą, dalyvavau respublikiniuose, regioniniuose ir Sovietų Sąjungos konkursuose. Visur sekėsi tikrai gerai.

Lietuvoje Tavo smuikininko karjera, regis, klostėsi įspūdingai: tapai Lietuvos muzikos akademijos dėstytoju, griežei Lietuvos valstybiniame kvartete, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame orkestre. Ko trūko?

Po mokslų mano profesinis gyvenimas tikrai buvo labai turtingas. Nežinau, ko galima būtų norėti dar.

Tad kas paskatino išvykti į Venesuelą? Kaip ten klostėsi smuikininko ir pedagogo karjera?

Į Venesuelą mūsų šeima išvyko dėl gryno atsitiktinumo. Prie to prisidėjo šviesios atminties diplomatas Vytautas Dambrava. Jo darbo rezultatas – Lietuvos ir Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartis. Lietuvos menininkus pakvietė ypatinga asmenybė, žymiojo orkestrų judėjimo „El Sistema“ įkūrėjas Jose Anatonio Abreu. Aš mokiau minėtos sistemos smuikininkus, grojau kaip solistas su praktiškai visais Orkestrų sistemos simfoniniais orkestrais. Taip pat buvau nuostabaus smuikininko – pedagogo (Otakaro Ševčíko ir Carlo Flesho mokinio) Emilio Friedmano Colegio muzikinis direktorius.

Grįžote į Lietuvą, man regis, po aštuoniolikos metų. Kas per tą laiką čia pasikeitė? Kokios permainos pradžiugino, o gal kas liūdina?

Tikrai – grįžome po aštuoniolikos metų. Esame laimingi ir gyvename realybėje, kurią turime. Per tą laiką pripratome gyventi ten, kur gyvename, ir negalvoti, kas būtų, jei gyventume kitoje vietoje. Taip ir dabar: esame laimingi Lietuvoje ir stengiamės, kad viskas būtų kuo geriausiai.

2010-ųjų Kalėdos.
2010-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.

Atskleisk savo kūrybinius ir pedagoginius planus.

Šiuo metu esu labai patenkintas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje, esu profesorius ir styginių instrumentų katedros vedėjas. Mūsų akademija turi savo specifiką, stengiamės ruošti kuo aukštesnio lygio profesionalus, o Kaunas vertas turėti aukščiausio lygio meną – jo kūrėjais taps mūsų absolventai.

Papasakok apie savo šeimą. Kas jie, artimiausi Tavo žmonės?

Mano žmona Rūta Railaitė, buvusi puiki balerina, dabar Nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė. Sūnus Šarūnas ‒ inžinierius, šešerius metus dirbo Švedijoje, dabar persikėlė į Barseloną. Dukra Gailė šiais metais baigė LMTA Aktorinio meistriškumo studijas pas Oskarą Koršunovą, jau dalyvauja šio žymaus režisieriaus spektakliuose.

Ačiū, Raimondai, už pokalbį. Ir už tai, kad noriai dalyvauji ,,Meno bangų“ projektuose – ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka
Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka

  „Paklausius Mozarto muzikos, aiškesnis tampa gyvenimas“

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

 

Rudenį Lietuvos muzikos dangų perskrodė aukso gija – iš Austrijos, Zalcburgo, atkeliavo smuikas, kurį savo rankose laikė Wolfgangas Amadeus Mozartas.

Smuikui pademonstruoti organizuotas ypatingas festivalis „Mozarto smuikas Lietuvoje“: 3 simfoniniai koncertai ir kamerinė paskaita-koncertas, vykę spalio 16–19 d. Vilniuje. Mozarto smuiku visur griežė Mozarto instituto (Zalcburge) muzikologė Anja Morgenstern. Kiti renginiuose Vilniuje dalyvavę Mozarteumo fondo bendradarbiai: Mozarto tyrimų instituto vadovas muzikologas, klavesinistas, pianistas Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir fondų direktorė Gabrielė Ramsauer bei dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras Josefas Wallnigas.

Lietuvių koncertines pajėgas sudarė jaunuomenė: LMTA studentų orkestras (vadovas Martynas Staškus), studentų mišrus choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas), studentai solistai: Danielė Brekytė (smuikas, Rūtos Lipinaitytės klasė), dainininkai Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė), Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas, Sigutės Stonytės klasė), Juozas Janužas (tenoras, Virgilijaus Noreikos klasė). Koncertą Nacionalinėje filharmonijoje  (koncertų „Visai šeimai“ cikle) dirigavo Martynas Staškus, koncertus Šv. Jonų bažnyčioje („Alma mater“ koncertų cikle) bei LMTA dirigavo Josefas Wallnigas.

Koncertuose Nacionalinėje filharmonijoje ir LMTA sveikinimo žodį tarė Austrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Johannas Spitzeris.

Pažymėtina, kad remiant Švietimo ir mokslo ministerijai koncertus aplankė daugybė moksleivių ir pedagogų iš visos Lietuvos. Lietuvos televizija ir radijas taip pat maloniai prisidėjo, laidomis ir reportažais sudomindami klausytojus.

Šį festivalį organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Tarptautinis Mozarteumo fondas (Zalcburgas), Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos dailės muziejus.

Mozarto smuiko solo. Martyno Ambraso nuotrauka
Anja Morgenstern griežia solo Mozarto smuiku. M. Ambraso nuotrauka

Ta proga kalbiname idėjos autorių Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininką, smuikininką, buvusį ilgametį Valstybinio Vilniaus kvarteto narį ir LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėją profesorių PETRĄ KUNCĄ.

 

Kaip nusakytumėte Wolfgango Amadeus Mozarto (Johannes Chrysosthomus  Wolfgangus Theophilius Mozart) muzikos reikšmę pasauliui šiandien? Ji turbūt nemažėja nuo pat XVIII amžiaus?

 Mozarto tema, matyt, amžina, kaip ir jo muzika, kurios reikšmė, drąsiai galime sakyti, nemažėja. Nepaisant visų technologinių atradimų ir visų kultūros galimybių, kurios šiais laikais yra atsivėrusios, vis tiek negalime pasakyti, kur slypi Mozarto genijaus esmė. Jis mus veikia, girdime, kad plečiasi Mozarto muzikos įtakos sfera. Vis dar atrandame naujovių: jo muzika naudinga žmogaus sveikatai, terapijai… Mozarto muzika naudojama ir ūkio darbuose derliui gausinti ‒ antai Indijoje ji transliuojama į ryžių laukus. Nebūdamas specialistas, negaliu to komentuoti, bet galiu pasakyti, kad man asmeniškai ta muzika aktuali, ji mane harmonizuoja, manau, kiekvienam žmogui ji padeda surinkti savo mintis. Paklausius Mozarto muzikos, tampa aiškesnė gyvenimo prasmė. Gyvenimas tampa perspektyvesnis ir šviesesnis. Tiesiog norisi su Mozarto muzika gyventi. Ir tai, kas jo palikta mums, perduosime kaip savastį.  Galime pasakyti, kad viena asmenybė tapo tuo kūrybos kriokliu, kuris stipriai veikia mūsų gyvenimą šiandien ir skatina tuo  keliu savaimingai eiti tolyn.

Vis klausiama: ar Mozartas kūrė popmuziką? Gal ir galima taip vadinti, bet visai kita prasme, nei, pagal mus, muziką vien pasilinksminti. Taip, tai yra optimistinė, labai džiugi muzika, tačiau ne muzika fonui, ne, tai muzika, kuri mus informuoja, jau minėjau – har-mo-ni-zuoj-ja. Ji sukaupia žmogaus dvasią. Ta visuotinumo formulė, kurią Mozartas užkodavo savo muzikoje, šiandien yra nepralenkta.

 

Petras Kunca ir Anja Morgensten
Petras Kunca ir Anja Morgenstern. M. Ambrazo nuotrauka

Užsiminėte apie Mozarto lengvesnės muzikos darželį, tad patikslinkime, kad jis rašė ir divertismentus, serenadas – visų žinomą Mažąją nakties muziką (serenadą) G-dur, o ne tik bažnytinę, operinę, kamerinę ir kitokią rimčiausią muziką.

 Mozartas rašė visų žanrų muziką: bažnytinę muziką, simfonijas, kvartetus, operas ‒ ir visa tai  praturtino modernumu. Kas kartą iš naujo klausydamasis to, ko klausaisi, rodos, visą gyvenimą, išgirsti ką nors nauja. Ypač keičiantis socialinei situacijai… Mozartas užčiuopė tokį atspirties tašką, kuris pralenkia kasdienybę ir nuolat verčia mus galvoti, kad tas gyvenimas, kurį gyvename, yra tik luobas, o pagrindinis dalykas yra kiekvieno žmogaus dvasinė egzistencija, kur verda kūryba. Gyvenimas – kūryba, kai kiekvienas save prognozuoja, motyvuoja, ieško prasmės. Ir šiandien tai daryti parankiausia su Mozarto muzika.

Aptarkime Mozarto kūrinius smuikui ir su smuiku – kvartetus ir kita.

 Mozarto muzikos be smuiko neįsivaizduotume. Pirmiausia tai susiję su jo šeima, tėveliu. Leopoldas Mozartas buvo žymus pedagogas, nes išaugino savo stebuklingo sūnaus genijų, jam nesutrukdydamas, išpuosėlėdamas. Tėvas suvokė sūnaus gabumus. Laiškuose jam rašė – Wolfgangai, tu gali, tu esi gabus muzikai, turi tai branginti. Smuikas buvo ypač svarbus instrumentas, kai tėvas Wolfgangą – vunderkindą – vežiodavo į Europos didžiūnų dvarus, rodydavo jo nepaprastą talentą, atvėrusį naujus muzikos kelius.

Išlikę piešiniai rodo, kad šiai šeimai buvo reikšmingas ne vien smuikas. Kartu – klavikordas, hamerfliūgelis (ankstyvieji fortepijonai), vargonai. Tarptautinis Mozarteumo fondas Zalcburge dabar turi 6 instrumentus. Kolekciją iš minėtųjų klavišinių,  mažo vaikystės smuiko, alto, koncertinio smuiko neseniai papildė dar vienas smuikas. Jį Mozartas įsigijo gyvendamas Vienoje. Be abejo, Mozartai domėjosi instrumentais, išmanė jų gamybos paslaptis, žinojo, kokie tembrai turi būti išgaunami ir kitas savybes. Pirko savo meto, modernius ir gerus instrumentus.

Smuiką Wolfgangas pamėgo, nes, kaip tvirtina dabartiniai specialistai, jis girdėjo tėvą grojant namuose, koncertuose ir iš jo mokėsi. Tėvas vadovavo arkivyskupo kapelai, o mažasis Wolfgangas visur jo klausydavosi. Galima neabejoti, kad lemiamą įtaką padarė ir namų muzikavimas. Pasakojama, jog kartą, kai namų ansamblyje pritrūko smuikininko, Leopoldas pakvietė Wolfgangą, ir jam jau pirmą kartą grojant daug kas pavyko – girdėdamas, kas turi būti, lengvai prisitaikė. Tėvo Leopoldo dėmesys Wolfgangui buvo veiksmingas. Tiesa, literatūroje randame priekaištų tėvui, kad jis vaikų netausojo, visur vežiodavo, buvo jų koncertų vadybininkas, organizuodavo kūrinių užsakymus, Wolfgangui padėdavo juos rašyti, koreguodavo. Šiandien turbūt negalima priekaištauti, kad tėvai savo vaikus – Wolfgangas turėjo seserį Anną Marią, tapusią profesionale pianiste ir dainininke – leido į gyvenimo mokyklą, kad perlenkė, išnaudodami vaikų talentus. Nedrįsčiau daryti išvadų, manau, kad tėvai tiesiog matė talentą ir skatino, skatino kiek galėdami daugiau. Anuomet tai buvo pažangi pedagogika, sakiusi – štai, galima pasiekti tokį rezultatą per tikrai trumpą laiką.

Josefas Wallnigas su studentų orkestru. M. Ambrazo nuotrauka
Josefas Wallnigas dirigavo studentų orkestrui. M. Ambrazo nuotrauka
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Vis dar aptinkama pamirštų,  į jokius registrus iki šiol neįtrauktų Mozarto kūrinių.

XX amžiuje buvo žinomi jo vėlyvesnieji kūriniai, spėję įsitvirtinti koncertiniame gyvenime. Antai turėjome 5 koncertus smuikui ir orkestrui. Vėliau, man studijuojant Muzikos akademijoje Vilniuje, išaiškėjo, kad yra dar du koncertai, kurių autorystė visiškai nekelia abejonių – tai jaunystės kūriniai, šiandien grojami greta visų kitų  koncertų, ir dabar jau sakome, kad yra 7, o ne 5 koncertai. XX ir XXI amžiai jau yra turtingesni Mozarto kūrinių. Ir jų dar atrandama! Neseniai Prahos bibliotekoje aptiktas seniai žinomo vokalinio kūrinio originalas. Atrasta ir Leopoldo ranka perrašyta Pirmojo koncerto smuikui pirmoji dalis, iš viso tai būtų jau 8-asis koncertas. Istorija vis dar  veriasi. Be abejo, Mozarto poveikis nuolat stiprėjo, ir jo muzika plito daugybės nuorašų pavidalu, nes anuomet buvo kopijuojama tik perrašant ranka. 8-ojo, tiksliau – 1-ojo koncerto smuikui autentiškumas – faktas, kad tėvo ranka perašytas, originalas dar nerastas. Išlikę daugybė tėvo į savo sąsiuvinius persirašytų sūnaus kūrinių. Todėl dar visai galima tikėtis jų atrasti daugiau, pirmiausia ‒ su Austrijos-Vengrijos imperija kultūriškai susijusiuose miestuose. Mozarto kūrinių ieškoma Italijoje. Rankraščiai keliaudavo iš rankų į rankas kaip muzikos prekė – pats mačiau Mozarto sonatos rankraštį Stokholmo muzikos muziejuje. Tarp kita ko, Paganinio kūriniai iki šios dienos dar ne visi publikuoti, nes galioja poros šimtmečių draudimas – istorijų yra labai įdomių. Tad, galima sakyti, Mozarto gyvybingumą matome visose sferose. Mozarto muzika yra įsismelkusi į mūsų gyvenimą. Tikriausiai ir mūsų lietuviškas socialinis gyvenimas yra pilnas Mozarto garsų.

Svarbiausia – jo kūryba, tai, ką jis paliko ne tik artimiesiems, mokiniams ir mokinėms, kurias dažniausiai įsimylėdavo ir parašydavo joms po fortepijoninį koncertą, – bet ir vsam pasauliui, visiems mums. Todėl vienas šiandienos tarptautinio Mozarteumo fondo Zalcburge uždavinių – Mozarto kūryba nemokamai dalytis su visa žmonija. Tai Zalcburgo, Austrijos kultūros palikimas, kuris mus sieja su Europos kultūra, iš kurios Mozartas pats išaugo ir kurią praturtino. Ir dar toje istorijoje žavu tai, kad Mozarto kūryba yra tokio aukšto lygmens, kad net vyresnis Josephas Haydnas Vienoje turėjo stiprybės pasakyti, kad mokosi iš Wolfgango Mozarto, jaunesnio žmogaus, kūrinių, nes pamatė jo nepaprastą išradingumą. Jie draugavo. Mozartas draugavo ir su Josepho jaunesniuoju broliu Michaeliu, dirbusiu Zalcburge. Abu Haydnai buvo kompozitoriai. Juos siejo pažangiausi, avangardiniai jų pačių rašomi muzikos žanrai – simfonija, kvartetas, naujo tipo operos. Jų buvo sukurta tai, ką šiandien laikome klasikine, pavyzdine muzika. Tie kūriniai yra tokie reikšmingi, kad šiandien prie jų grįždami nejuntame juos esant senoviškais, tokiais, kurių reikia vien tik pagarbiai susėdus klausytis. Šia muzika galima žavėtis, džiaugtis, net ir šokti, pavyzdžiui, norint mokytis menuetų. Dainuoti džiaugsmo ir liūdesio arijas, kurios visos yra savo žanro tobulybė. Šiandien šalia visų puikių elektroninių technologijų Mozarto muzika lieka savaiminė vertybė, apie kurią ir toliau buriasi naujos muzikos ir meno apraiškos. Tai yra ir estetikos dalykai, kuriuos mums labai svarbu pabrėžti, nes, man rodos, kalbėdami apie Mozarto muziką paprastai žavimės tik jos išoriniu sluoksniu, tuo džiaugsmingu, optimistiniu jos „viršeliu“, bet ar pakankamai juntame filosofinę to džiaugsmo prasmę? Kartu su  dieviško didingumo kategorijomis, tai ‒ ir naivumo filosofija. Naivumas labai veikia žmogų, tarytum leidža jam kalbėtis pačiam su savimi, iš vaikystės distancijos lyg savęs paklausinėti – žmogau, koks tu esi, koks tu esi šiandienis ir koks galėtumei būti, ir, dar svarbiau, koks galėtumei būti, jei pasiryžtumei save tobulinti.

Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka
Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Tačiau kodėl iki šiol ją groti sunkiausia, sudėtingiausia?

 Mums norisi su ja būti. Kai tariesi ją suvokęs, išėjus prieš publiką, publikos dėmesys viską pakeičia, kitaip nušvinta visa muzikos dramaturgija. Tai yra ir psichologijos dalykas. Išėjus į sceną, kūrinio pateikimas turi būti ypač tobulas, nušlifuotas, daug kartų aprobuotas. Scenoje tarytum pats Mozartas pataria, ką dar galėtumei daryti tobuliau. Ddžiulis atsakomybės jausmas – Mozarto muzikos atlikimo palydovas, kuris mažiau patyrusius atlikėjus kartais gali ir slėgti.

Mozarto kiekvienos natos reikšmė yra išskirtinė. Ir dinamikos ženklas – Mozartas gali per visą dalį, kuri trunka 8 minutes, nerašyti jokio dinamikos ženklo, pasitikėdamas atlikėjo patirtimi, bet įrašo vieną pianissimo (itališkai – labai tyliai) paskutinei natai. Tada privalai suvokti, kodėl tai yra svarbu. Arba ‒ kai jis kartodamas padalą įrašo vieną naują natą, ji taip girdisi, pajunti, kad jos reikšmė yra neišpasakyta. Natų jūroje jis sugebėdavo rasti vienos natos prasmę.

Svarbiausia – estetikos suvokimas. Štai kontrasto principas, būdingas visiems klasicistams, bet kiekvienas jį naudoja skirtingai! Vienas kito neimituodami, jie kūrė ir formas, iš pirmo žvilgsnio standartines, bet iš tiesų kievienąkart visiškai individualias, ir Mozartas čia yra nepralenkiamas. Įdomu, kad jis jau pačioje temoje suprogramuoja visą kūrinio plėtojimą. Arba – štai Mozarto polifonija: jis puikiai žinojo Johanno Sebastiano Bacho polifoniją, mokėsi iš jos, bet sukūrė savitą, sudėtingą. Ją verta studijuoti atskirai kaip reiškinį, kaip estetinę kategoriją ‒ Mozarto polifoniją! Todėl ir kyla klausimas, ar užtektinai išmanome Mozarto muziką: ją kiekvieną kartą galima girdėti kitaip, tas turtas yra begalinis! Mozarto kūryba, pasakyčiau, kaip ir pats gyvenimas – negalime pasakyti, kas tai yra, mes tiesiog gyvename. Mozarto mes tiesiog klausomės, jis yra mūsų.

Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka
Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka

 Ar pasidalytumėte patirtimis, sukauptomis grojant Mozartą su Vilniaus kvartetu?

 Mozarto kūriniai anuomet mūsų kvartetui buvo ypatingi. Šiandieninės sudėties Vilniaus kvartetas taip pat, kaip ir anksčiau, be Mozarto gyvuoti negalėtų. Kiekvienam ansambliui svarbus klausimas – kiek tai atitinka ansamblio kryptį tuo periodu. Bet be klasikos kvarteto kelias neįmanomas. Jam tik 250 metų. Johannas Wolfgangas Goethe kvartetą pavadino keturių asmenybių pokalbiu.

Vilniaus kvartetas Mozartą brandino ilgai. Pirmiausia pagrojome visą Josepho Haydno kvartetų ciklą iš 82 kvartetų. Grodami Haydną, Mozartą tik mėginome apčiuopti, repeticijose dažnai pabandydavome, natos visuomet būdavo greta. Vilniaus kvarteto biografijai nepaprastai brangūs buvo Mozarto kvintetai (du smuikai, du altai, violončelė). Po jų jau ėmėmės studijuoti  kvartetus. Tiesa, pirmiausia į Mozarto muziką buvome kuriam laikui įmesti – dar visai jaunas, vos aspirantūrą baigęs mūsų ansamblis tarptautiniam kvartetų konkursui Ljieže (Belgija) turėjo paruošti paskutinį, tik patyrusių meistrų įveikiamą Mozarto kvartetą F-dur, skirtą Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui II, griežusiam violončele. Šis kvartetas virtuozinis, bet ne romantiškąja prasme, kai groji blizgančią greitų natų pilną melodiją, o turiniu, kai virtuoziškumas smelkiasi per balsų pokalbį. Tad pirmasis viešas prisilietimas prie Mozarto mums buvo sėkmingas [Vilniaus kvartetas tame konkurse, 8-jo deš. pradžioje, užėmė aukščiausią vietą]. Bet toliau patys prie Mozarto ėjome nuosaikiu keliu. Nes Mozarto kvartetai, galima sakyti, yra didžioji kvarteto muzika.

Kai su kvartetu ėmėme koncertuoti Zalcburge, atsirado galimybė pamatyti pirmųjų kvartetų originalias natas. Su savo studentais Lietuvos muzikos akademijoje juos išstudijavome. Ankstyvieji Mozarto kvartetai atsirado kelionėse su tėvu į Italiją, nors tėvas ragino verčiau rašyti operas, nes jos žmonėms labiau patinka, o kvartetai – tik uždaram išmanančiųjų ratui. Bet Wolfgangas juto, kad tie instrumentų pokalbiai yra jam brangūs. Sakome: visa Mozarto muzika yra kaip opera. Operos dramaturgija persmelkia ir jo kvartetus, ir atvirkščiai – daugelio operų veikėjų bendravimas nepaprastai primena kvartetinę muziką.

Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazas
Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazo nuotrauka

Nepaprasta, kad klasicizmas dabar yra toks gyvybingas, kaip įdomu grįžti prie jo, groti, ir dar mūsų klausytojams pasakyti – tai yra tokia didelė laimė, kad net nėra su kuo palyginti. Semi kaip jūrą visą dieną kibirais ar dar kuo tik nori, bet jūra lieka prieš tavo akis, banguoja tolimas horizontas – gal tai yra žavu, gali semti, bet nepaskęsti, priplaukęs salą vėl gali semti, bei jau regėdamas kitokį horizontą, kitokį apšvietimą – turėdamas kitokios patirties. Mozartas mums suteikia impulsą kūrybai. Mozartas mums tarsi sako: žmogus – kūrybos asmenybė. Iškėlei rytą koją iš lovos, ir iš naujo patenki savo kultūron, kurioje tau pačiam norisi kiekvieną dieną atrasti ką nors kita, ką nors gero, kaip ir jo kūryboje – be galo, be krašto.

Mums svarbiausios yra emocijos. O jų diapazonas Mozarto operose ir kituose kūriniuose yra visaapimantis! Nuo didžiausios tragedijos iki dangiškosios mėlynės, dieviškų aukštumų. Viskam surandamas savitas požiūris, ir jis su niekuo nesutapatinamas. Matyt, jis toks ir išliks muzikos istorijoje.

 Per šimtmečius keitėsi muzikos žanrai, vieni pranykdavo, kiti atsirasdavo. Kito ir muzikos skambesys, priklausęs nuo tuometinių muzikos instrumentų.

 Anksčiau smuikai turėjo trumpesnį kaklelį (tai atsikišusi smuiko dalis tarp korpuso ir srtygų derinimo kuolelių), bet vėliau Mozartui jau reikėjo instrumentų su ilgesniu kakleliu, kad galėtų muzikuoti ilgesnėmis, skambesnėmis stygomis.

Smuiko korpuso forma ir proporcijos nusistovėjo XVI a. Italijoje, prieš tai buvo mėgintos ir trapecijos, aštuoniukės – kitokios formos. Tačiau kartu visoje Europoje, ir Lietuvoje, šimtai meistrų gamino smuikus remdamiesi krašto tradicijomis, iš vietinių medžiagų. Smuikai paplito pasaulyje, kur europiečiai nuveždavo savo kultūrą, kaip kad ispanai į Pietų Ameriką. Smuikas tapo universaliu instrumentu. Daugybė tautų smuiku išreiškė savo dvasią.

Stebuklas, kad šiandien galime girdėti beveik tokį pat Mozarto smuiko skambesį, kaip Mozarto laikais. Beveik, kadangi keitėsi gamybos technologija. Nesikeitė medienos parinkimas atskiroms smuiko dalims: apačiai – iš klevo, viršui – iš eglės, nes tai geriausiai garso spalvą perteikiantys ir sustiprinantys medžiai. Keitėsi lako gamyba. Kaip minėta – kaklelio ilgis, todėl turėjo keistis ir stygos. Ir jų ilgis, ir gaminimas. Stygos anuomet darytos iš gyvūnų žarnų, džiovinamų, susukamų, tapdavusių įvairaus storumo virvelėmis. Skambesys buvo žymiai švelnesnis.

Didėjant koncertų salėms, reikėjo stipresnio garso, o kakliuką pailginti buvo gana paprasta. Tai buvo daroma jau Mozarto laikais, ir jis, tiesęs naujus muzikos kelius, turėjo turėti tinkamus tam instrumentus. Apie tai jis yra rašęs laiškuose.

Tačiau dabar autentiško skambesio atkurti beveik neįmanoma, nes evoliucionavo ir derinimo aukštis, o tai reiškia instrumentų vidinės konkstrukcijos pokyčius. Pamažu atsirado metalinės stygos (šiuo metu naudojamos ir sintetinės). Plieno stygos dabar išgauna labai švarų minkštą garsą, be to, jos ilgai nesudyla, neatsileidžia, tuo gerai laikydamos derinimą. O norint grįžti prie Mozarto laikų skambesio vėl imama gaminti žarnines stygas, bet jos apdirbamos kitokiomis technologijomis ‒ taip pailginamas jų amžius. Jos labai brangios, bet suteikia savitumo skambesiui.

Stygų gamyba visuomet kelia didžiulių uždavinių. Mozarto laikais, gaminant žarnines stygas, nebuvo galima jų nei perdžiovinti, nei neteisingai išmirkyti, kad nesukietėtų ir galėtų pasiduoti virpinimui. Smuikas yra instrumentas, kuris atskleidžia įvairių laikotarpių technologijos aukštybes. XXI amžiuje šis klausimas ne ką paprastenis.

 O kokios pas mus atkeliavusio smuiko stygos?

 Iš Austrijos į Lietuvą atkeliavęs smuikas – Pietro Antonio dalla Costa 1764 m. pagamintas instrumentas. Kolegė Anja Morgenstern papasakojo, kad smuikas tarptautinio Mozarteumo fondo kolekcijai buvo padovanotas tik prieš trejus metus. Stebuklas – išlikęs idealios būsenos, nes po Mozarto pasikeitė tik keli savininkai. Tad ir dabar nepuolama jo nuolat vežioti – iki Vilniaus jis demonstruotas tik Tokijuje ir Havanoje. Zalcburgas ieško būdų, kaip to smuiko pristatymus tobulinti. Viena iš dviejų muzikantų, kuriems leidžiama su šiuo smuiku gastroliuoti – Anja Morgenstern, Mozarto instituto muzikologė, Mozarto laiškų žinovė, juos leidžianti skaitmeniniu pavidalu, bei smuikininkė mėgėja. Tai, kad ji viešose scenose Mozarto smuiku atlieka Mozarto kūrinius, įrodo, kokios beribės yra žmogaus kultūrinės veiklos galimybės. Anja Morgenstern patikslina, kad kiekvienas smuikininkas, kuriam leidžiama tuo smuiku pagroti, pritaiko savo stygas, konsultuojant instrumentų kolekciją prižiūrinčiam specialistui.

Tinkami muzikuoti visi minėti 6 Mozarteumo kolekcijos instrumentai, o tai yra tikrai nuostabu. Mozarto namuose stovintis klavikordas, šiuolaikškai žiūrint, atrodo labai tylus instrumentas, bet jis toks buvo, tokiu galima groti, kai gretimame kambaryje miega šeimyna… o skambesys – ypatingas, instrumentą užgavus apima toks, nuostabu prisiminti, šventumo jausmas! Žavu, kad XXI amžiuje mes nepraradę to reiškmės suvokimo. Mes turime labai platų kultūros diapazoną. Ano meto žmonės tokio neturėjo.

 Kokios Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su Mozarto miestais?

 Vienoje, 1974-aisiais, stovint prie Konzerthauso (Koncertų rūmų) ir matant Vilniaus kvarteto afišą su užrašu „Bilietai išparduoti“, apėmė ypatingas jausmas – džiaugėmės ir  gslimybe surengti mūsų koncertą Vienoje, ir tuo, kad grojome  Haydno muziką greta Čiurlionio. Atvykome į Vieną po to, kai mūsų koncertą iš studijos Vilniuje per Maskvą transliavo socialistinio bloko televizijos tinklas „Intervizija“. Matė visos sostinės. Iš Bratislavos TV, kurią tik 80 km skiria nuo Vienos, mus pamatė Vienos Konzerthauso direktorius Peteris Weiseris. Pasitarė su „Goskoncertu“ (valstybinė koncertų organizavimo įstaiga) Maskvoje, ir taip mes patekome į Vieną.

Austrijoje skirtinga kultūrinė veikla natūraliai dera. Įsivaizduokite, inžinierius vadovauja Vienos Konzerhausui, nes pats yra puikus pianistas! Puikus muzikos teoretikas! Bet kartu dirba kitus darbus. Tarptautinio Mozarto fondo prezidentas Johannesas Honsig-Erlenburgas atvažiuoja į Vilnių skaityti paskaitos apie Mozartą ir puikiausiai skambina fortepijonu, bet jis yra teisininkas, Zalcburge dar turintis ir savo teisininkų firmą. Tai yra nuostabu! Taip patiri, kad kultūros terpė yra begalinė, į ją patekęs žmogus nepraranda savo veido: nėra taip, kad tarsi visko po truputį, viskas paviršutiniška, nieko gero nėra. Austrija rodo visai kitą gerovės lygį ‒ ten žmogus gali sėkmingai darbuotis daugelyje sričių. Niekas nesako, kad visur lygiai tobulai, bet gali turėti pagrindinį darbą ir kartu puikiai groti fortepijonu, gali ir koncertuoti. Jis yra nebūtinai pasaulinio masto pianistas, bet  kalbasi kaip lygus su lygiu su koncertuojančiais pianistais, žino, kuriuos kviesti, žino jų repertuarą, istoriją. Jis nėra tik vadybininkas.. Pirmiausia jis yra meno gerbėjas, didelis žinovas. Austrijoje šis jausmas nenusakomas. Ir mus, Vilniaus kvartetą, tokios  kultūrinės aplinkybės tiesiog sukrėtė.

Po to pirmojo koncerto Vienoje laikraštis „Wiener Zeitung“ kitą rytą parašė: „Vilniaus kvartetas – pavardės, kurias reikia įsidėmėti“. Ir nuo to karto Viena tapo labai artimas miestas. Pirmiausia – dėl žmonių bendravimo. Nesakau, kad ten viskas tobula, juk niekur negalima žiopsoti, bet daugelis žmonių ten labai atsakingi, vienas kitam dėmesingi ir pagarbūs kolegos.

Užsimezgus Vilniaus ir Zalcburgo kultūriniams ryšiams, mums pavyko įrodyti, kad galime atstovauti mūsų kultūrą ir kad mes linkę tą daryti. Pajutome, kad ir Zalcburge kultūrine prasme esame savi. Tie žmonės tapo savi ir pas mus.

Į Austriją važiavau ne tik su kvartetu, bet ir su Vilniaus muzikos mokytojų orkestru, kuriam dirigavau. Greta klasikos, atlikome ir lietuviškos muzikos. Zalcburge turime  savo profesorių, LMTA didelį draugą, garbės daktarą Josefą Wallnigą.

Prasidėjus aukštųjų mokyklų mainų programoms, kaip pedagogą mane priėmė ir Viena, ir Zalcburgas, Gracas, Insbrukas – tie ryšiai nenutrūkę, toliau plečiasi. 2005 m. įstojome į Europos kamerinės muzikos akademiją, kurios centras yra Vienoje, džiugu, kad dabartinė Kamerinio ansamblio katedra čia gerai darbuojasi. Naujausi ryšiai, šviežiausios kamerinio muzikavimo naujienos mus labai praturtina.

Taigi mano pirmasis įžengimas į kultūros plotmes Austrijoje plėtėsi, galimybės vėrėsi. Tai buvo patrauklu, negailėjau tam pastangų, nes ir dabar man tai atrodo labai prasminga. Ir dabar taip atrodo. Kvartetui tai irgi labai padėjo. Tada atrodė fantastiška ‒ Austrijoje pasisekė įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Felikso Bajoro kvartetus, – tuos įrašus tebeturi Vienos ir Linco radijo stotys. Vėliau, kai austrai mumis susidomėjo, galėjome išvežti į Austriją ir daugiau lietuviškos muzikos. Dabar galvojame, kaip mūsų kultūrų bendradrabiavimą pratęsti. Būtent tuo keliu Mozarto smuikas atkeliavo į Lietuvą.

Kultūrų saitai taip pat yra kūryba. Kiek daug jaunimo dabar dalyvauja konkursuose Austrijoje, austrų pedagogus kviečiame į mūsų LMTA konkursų komisijas. Europiniai ryšiai yra didelė parama. Europoje turime savų žmonių ir jaučiamės ten vis jaukiau (šypsosi).

Kalbėjosi Rita Nomicaitė

Festivaliui pasibaigus. M. ambraso nuotrauka.
Festivaliui pasibaigus. M. Ambraso nuotrauka.

Pokalbis su svečiais ir organizatoriais Lietuvos radijo laidoje „Muzikinis pastišas“

nuo 5’40”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013172912/muzikinis_pastisas_2016_10_17_12_12

 

Svečiai TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“

nuo 17’11”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/193957/labas_rytas_lietuva_ii_dalis

 

 

  1. A. Mozarto laiškų anglų k. I tomas internete:

https://archive.org/stream/lettersofmozarth000861mbp/lettersofmozarth000861mbp_djvu.txt