Category Archives: Apie literatūrą

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.

 

Rasa Milerytė. Kai skauda gyventi

Elzei

Kai skauda gyventi

Rasa Milerytė

Šio teksto temą pakuždėjo viena publicistinė TV laida, kurioje buvo diskutuojama apie patyčias. Laidoje dalyvavo prieš metus nusižudžiusio paauglio mama, mokyklos, kurioje šis vaikas mokėsi, atstovai, Vilniaus savižudybių prevencijos centro įkūrėjas, keletas vadinamųjų Lietuvos žvaigždžių. Sukrėtė mokyklos atstovų (poros mokytojų ir tėvų komiteto pirmininkės) pozicija. Lietuvių kalbos mokytoja kritikavo motiną, kuri, žinodama, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias, dėl savižudybės kaltino mokyklą. Mokytoja kalbėjo: „Pirmiausia žiūrėčiau į save, ką aš ne taip padariau.“ Kitos mokytojos žodžiai kerta dar skaudžiau: „Koks mokytojas yra nesaugus, kaip lengva jį sutrypti. Šioje mokykloje nėra patyčių.“ Ir nors studijos svečiai, kurių vaikai yra lankę šią mokyklą, dalijosi skaudžia patirtimi apie jų vaikų patirtas patyčias, mokyklos atstovai ir toliau neigė galimus patyčių atvejus. Galiausiai viena mokytojų pasiūlė apie nusižudžiusį berniuką nekalbėti, esą tai vienetinis atvejis, todėl apie mokyklos atmosferą jis nieko nepasako. Tokie mokytojų žodžiai liudija aklumą, nejautrumą, kai kurie jų skamba fantasmagoriškai.

Jei atkreiptume dėmesį į spaudą, šiai paskelbus apie patyčias mokylose, daugeliu atveju tų mokyklų bendruomenė tyli arba tikina, kad patyčių nėra, o vaikas, jo tėvai ir spauda, anot mokyklos, tik pučia burbulą. Tuo tarpu įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausia patyčių įvyksta kaip tik mokyklose. Geriausiu atveju mokytojai sutinka, kad patyčios buvo, tačiau tikina jų nepastebėję. Ar įmanomas toks neįžvalgumas?

Kaipgi iš tiesų yra? Ar mokytojai tikrai nepastabūs? Kas atsakingas už patyčias ir kodėl jos vyksta? Tolimesniame tekste aptarsiu tris paauglių literatūros apie patyčias knygas (U. Kaunaitės „Laiškus Elzei“, G. Morkūno „Grįžimo istoriją“ ir J. Nilsson „Nekenčiam“), šiek tiek  pasiremdama norvegų tyrinėtojo D. Olweuso mintimis ir amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos, davusios pradžią programai prieš patyčias JAV mokyklose, Jodee Blanco autobiografine knyga „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“

Patyčios ‒ viena esminių trečiosios Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ temų: „gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Tokia aštuntokų kasdienybė. Rašytoja bando suprasti, kaip kyla patyčios: „Kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. (…) Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane“ (p. 21–22), „Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis“ (p. 51). Regis, tokios baimės kankina silpnuosius, bet ar tik? Šarūnas – kitas svarbus personažas – stovi stipriųjų pusėje. Šarūnas gali ne tik bendraklasiui leptelėti kažką bjauraus, bet ir apšaukti mokytoją. Šarūnas su vyresniu pusbroliu ir šio draugais užsiima smulkiu chuliganizmu. Šarūnas lankosi pas psichologę. Šarūnas velniškai bijo prarasti autoritetą. „Nenorėjau trenkti. Nors turbūt meluoju, jo baimingas snukis nervino. Jei nufilmuotų, kaip nesugebu jo primušti, iš manęs visą gyvenimą šaipytųsi. Trenkiau taip stipriai, kaip galėjau. Ir jis krito. Ant šono. Norėjau sustoti, bet bijojau. Bijojau prarasti tai, ką susikūriau tuo spyriu. Ar įsivaizduoji, Elze, kiek daug galima susikurti vienu spyriu?“ (p. 138–139).

Autorė pasakojimą pateikia iš kelių perspektyvų. Dienoraščio forma kalba Šarūnas ir Gabija, kai kurie skyriai užrašyti trečiuoju asmeniu. Trikdo, klaidina ir vargina kalbėtojus atskiriantis šriftas, bet dėl tokios pasakojimo manieros žinome, kad Šarūnas nėra tik skriaudikas: jis ir pats patyręs didelę skriaudą. Jo tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, tad Šarūnas gyvena su močiute. Kartais pasikalba su mama per skaipą, su tėvu ryšio beveik nepalaiko. O ir pokalbiai su mama paviršutiniški. Šarūno tėvai arba nesupranta, kaip auginti paauglį, arba apsimeta nesuprantą – idant neapsunkintų patys savęs. Šarūnas toks vienišas, kad verčiau išklausytų griežtą pamokslą nei susidurtų su tyla, reiškiančia tik abejingumą: „(…) ir Šarūnas ėmė ilgėtis vakarų, kai ji rėždavo piktus pamokslus apie jo nelabus draugus“ (p. 29). Užsiauginęs tvirtą apsauginį kiautą paauglys vienatvę bei ilgesį slepia net nuo savęs ir tik retkarčiais pratrūksta: „Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį“ (p. 62). Šarūnas desperatiškai ieško artimo ryšio su aplinkiniais ir yra toks pažeidžiamas, kad jį įskaudinti gali net iš darbo išeinanti mokyklos psichologė:

– Ne… Keičiu darbą, ‒ ištarė tyliau nei paprastai.

Akimirką Šarūnas tiesiog nejudėjo. Kairiame smilkinyje jautė pulsuojant gyslą.

– Jūs tokia pati kaip ir visi! – išrėkė ir trinktelėjo durimis.

Ji gal net kažką sakė, bet ausyse spengė, todėl nieko negirdėjo. Susigrūdęs rankas į kišenes slinko pažįstamais koridoriais, bet jų nematė (p. 135).

Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.

Grįžimo_ist

Kiek kitaip nei Unė, patyčių priežasties knygoje „Grįžimo istorija“ ieško Gendrutis Morkūnas. Morkūnas kalba tyliai, sakytum, veik pašnibždomis, tad nori nenori privalai klausytis. Kaip nesistengsi išgirsti to, kas išsakoma paslapties vertu šnabždesiu? Unės knygoje ryškus psichologizmas, knyga traukia prie savęs tokius nagrinėjimo metodus kaip psichoanalizė, o Morkūno knygoje atsiranda kažin kokios sunkiai nusakomos mistikos, dėl kurios šią istoriją kritikai pavadina ir fantasy literatūra. Ir ne tik dėl pasakojimo apie nežinia kur dingstantį ir nežinia kaip po 12 metų grįžtantį vaiką. Tokia visa Morkūno pasaulėžiūra ir pasakojimo maniera. Pvz.: „Vilija pajuto, kaip iš visų pusių ją ima gaubti ilgai slėpta neapykanta. Neapykanta sklido iš vaikų veidų, akių ir plaukų. Net iš neplautų ausų ir neparuoštų namų darbų. Neapykantos bangos ėjo iš kuprinių, kepurių, batų ir autobuso sėdynių. Gana daug neapykantos skleidė atsarginis autobuso ratas ir veržlių raktas po vairuotojo sėdyne. Net plačioji vairuotojo nugara spinduliavo kažką įtartina, šviesiai rudos spalvos ir kvepiantį taip, kad nelabai norėjosi uostyti“ (p. 108–109). Pats vaikas Morkūnui yra kažkas mistiška: „Vaikai vienas kitą pajunta, net jeigu jų akys būna užrištos, ausys užkimštos, o nosyse įdėta po raudonojo pipiro ankštį. Net tamsoje, kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai čiaudint penkioms senutėms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidžia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siaučiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tų vaikų mamos ir tėčiai. Pačios mamiausios mamos ir patys tėčiausi tėčiai“ (p. 21–22). Ir staiga Morkūno kuriamame pasaulyje įvyksta kai kas sunkiai paaiškinama: „Jeigu vaikai būtų žinoję apie vaikiškas bangeles, būtų supratę, kad nuo mergaitės nesklinda jokios bangelės.  (…) Tačiau apie bangeles jie dar nesimokė, apie jas nieko nežinojo, todėl jautė tik viena – keistumą ir nejaukumą. Maža to, vaikams staiga pasidarė baisu“ (p. 23). Taigi vaikų pasaulyje ima vykti kažkas keista, o jų sutrikimas ir baimė prasiveržia patyčiomis. Morkūnas parodo, kiek daug dalyvių įvairiais būdais įsisuka į patyčių ratą ir kodėl taip sunku jas nugalėti. Vaikai negeba įžvelgti ribos tarp žaidimo ir patyčios: „Mergaitė buvo taip pasipiktinusi, kad jai pritrūko žodžių. Kur tai matyta, kad paprasčiausi visiems įprasti dalykai būtų vadinami patyčiomis? Klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę kartais įkeldavo į šiukšlių dėžę. (…) Visa tai būdavo tik juokai. Jie pralinksmindavo kiekvieną, ir mergaitė buvo beveik įsitikinusi, kad į ją, stovinčią dėžėje, šypsodamiesi žiūri net kai kurie mokytojai. Šiukšlių dėžė stovėjo priešais mokytojų kambario langus“ (p. 185), „Ar galima patyčiomis vadinti tai, kas kitiems kelia juoką? Tuo labiau, kad džoukai ir baikos būdavo krečiami visiems“ (p. 185). Čia galima pacituoti Olweuso patyčių apibrėžimą: „Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti.“ Patyčios ir humoras neturi nieko bendra – juokaujama norint pasilinksminti, tyčiojamasi norint įskaudinti.

Patyčioms įsitvirtinti padeda gausus jų dalyvių ratas. Olweusas išskiria aštuonis patyčių dalyvių vaidmenis: auka, skriaudėjas, aktyvus šalininkas, pasyvus šalininkas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Iš aštuonių galimų vaidmenų keturi yra skriaudėjo pusėje ir tik du – aukos. Įtvirtinti patyčias padeda net tie, kurie nevykdo jokių veiksmų prieš auką, bet viską mato ir nedaro nieko, kad apgintų skriaudžiamąjį. Tą pastebi Nilsson: „Nieko nedaryt gali būt lygiai toks pat nusikalstamas veiksmas. Nes faktiškai, kai apsisprendi ko nors nedaryt, tai yra aktyvus veiksmas“ (p. 155). Tokiais pasyviais stebėtojais dažnai tampa net tėvai ir mokytojai (kaip aptartoje situacijoje, kur mokytojai tvirtino, kad jų mokykloje patyčių nėra). Morkūnas „Grįžimo istorijoje“ ironizuodamas daro išvadą, kad patyčių banga stipresnė už mokytojus, todėl šiems nelieka nieko kita, kaip spragsėti pirštais ir dažytis lūpas (p. 193). O tėvai? „Septyni kaltinamojo pirštai būdavo išteplioti sakais, tačiau jo tėvai sakydavo, kad pirštus savo vaikui sakais ištepė patys, gydydami nuo niežų, tad kaimynai jį užsipuola visai nepelnytai“ (p. 187). Galima paspėlioti, kodėl dažnai patyčių stebėtojai tyli. Mokytojai galbūt nenori nemalonumų ir visuomenės dėmesio, galbūt išties naiviai tiki, kad tai tik žaidimas, skriaudėjų tėvai nenori pripažinti, kaip nederamai elgiasi jų vaikai, aukų tėvai taip pat nenori pripažinti, kad jų vaikas tariamai yra silpnas, o gal galvoja, kad tai gyvenimo pamokos, kurios užgrūdina, vaikai, stebintys patyčias, bijo ir patys tapti patyčių aukomis. Štai ką knygoje „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“ rašo Blanco, pati mokykloje daug metų patyrusi patyčias: „Didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama, kad „vaikai yra vaikai“ (p. 24–25). Blanco pastebi, kad dažnai mokytojai nenori kištis į vaikų bendravimą, o tėvai bijo veltis į mokyklos gyvenimą, todėl patyčioms sudaroma puiki nebaudžiamumo terpė. Be abejo, prie visko prisideda ir informacijos apie tai, kas yra patyčios, stoka. Anot Blanco, išgirdę apie žudynes mokykloje ar savižudybės atvejus, vienodai sukrėsti būna ir tie, kurie patys patiria patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Kad ir kaip sunku patikėti, bet vaikai dažnai iš tiesų nesupranta savo elgesio pasekmių ir reikšmės. Praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo Blanco, dalyvaudama klasės susitikime, išdrįso paklausti, kodėl bendramoksliai iš jos tyčiojosi. Visų reakcija buvo tokia pati: jie atsakė, kad nesityčiojo, kad tik žaidė, linksminosi. Taigi veiksmai, paliekantys vargu ar kada užgysiančius randus, viso labo tik baikos ir džoukai, kaip rašo Morkūnas…

Platų patyčių dalyvių ratą rodo ir Kaunaitė. Kai Šarūnas muša Albiną, muštynes stebi ir Šarūną skatina nemažai mokinių. Kiekvienas patyčių dalyvis stengiasi nusikratyti atsakomybės: pamokoje Šarūnui pastūmus Albiną, mokytoja skriaudėją nuveda pas psichologą. Galbūt mokytojos abejingumas (ar baimė?) prisideda, kad vienas vaikų patiria fizinį smurtą.

Nekenčiam

Itin konkrečiai patyčių dalyvių ratą nusako švedų rašytoja Nilsson knygoje „Nekenčiam“: „Todėl ir tikisi, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas. Atseit direktorė. Direktorė rankas sudėjusi laukia, kad tai padarytų mokyklos psichologas. Psichologas – kad mokyklos seselė. Seselė – kad ūkvedys. O šis – kad mokytojai“ (p. 73).

Nilsson knyga aktuali tuo, kad parodo palyginti naują patyčių formą – virtualias patyčias. Virtualias patyčias sudaro įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, šmeižimas internete, apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai, apgaulės būdu išgautos asmeninės informacijos paviešinimas kitiems, atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę, įvairių su patyčių objektu susijusių siuacijų filmavimas ir platinimas internete. Šią patyčių formą paliečia ir Unė: Gabija ignoruojama skype grupėje, smurto prieš Albiną scena nufilmuojama ir paviešinama internete, Šarūnas išviešina intymią savo pusbrolio merginos nuotrauką. Nilsson, galima sakyti – radikalesnė. Didžiąją dalį patyčių ji perkelia į virtualią erdvę, o ir patyčių užuomazga – apgaule išviliotos nuotraukos paviešinimas. Knygoje „Nekenčiam“ pirmasis patyčių objektas – Glorija. Įdomu tai, kad vardo Glorija reikšmė – šlovė, garbė, ir būtent tai iš mergaitės atima patyčių iniciatorius: jis priverčia Gloriją su juo lytiškai suartėti, nufilmuoja tai ir įrašą drauge su nuotrauka paskelbia internete. O tokį savo elgesį pateisina tipišku skiaudėjo požiūriu: „Juk pati prašėsi“ (p. 71). Gloriją jau iki patyčių kankino didelis dvasinis skausmas – mergina jautėsi nepripažinta šeimoje, kaip ir jos geriausia draugė Jona – nepasitikėjo savo išvaizda, norėjo išoriškai būti kitokia, Glorija žalojo save. Paniekindamas merginos šlovę, suteršdamas vardą patyčių iniciatorius tarytum atima Glorijos tapatybę ir laikui bėgant mergina iš tiesų virsta kitu. Patyčių ratas apsisuka – dabar niekas nedrįsta tyčiotis iš Glorijos, vedina keršto troškimo Glorija pati tampa patyčių iniciatore, o jos skiaudėjas – auka. Glorija teisinasi neturinti kitos išeities: „Aš – žmogus, kuris ginasi“ (p. 131), „Juk tai – tik vaidmuo. Aš vaidinu teatro pjesėje. Neturiu kitos išeities. Atsisakau vėl būti mindžiojama. Nusižudysiu, jei vėl bus kaip senojoj mano mokykloj. Tu neįsivaizduoji, ką patyriau. (…) Prisimenu vienintelį dalyką: kaip skaudėjo gyventi“ (p. 129–130). Tačiau šalia patyčių, kaip gynybos versijos, keliamas klausimas, kad galbūt tyčiotis visai malonu: „Valdžia cool daiktas“(p. 128), „Ir visa valdžia greit pereis man. Įsikerti? Gyvenime man nieko panašaus nėra buvę. Įsikerti? AŠ NENORIU NUSTOTI!“ (p. 131).

Nilsson žodžiai stiprūs. Romanu „Nekenčiam“ teigiama: patyčios vyksta ir vienaip ar kitaip jose dalyvauja visa visuomenė, o vaikai, kartais net nesuprasdami, gali būti nepaprastai žiaurūs. Gaila, kad knygai pritrūksta literatūrinės vertės. Personažai čia labiau primena dekoracijas arba vadovėlio apie paauglių psichologiją iliustracijas, nėra charakterių. Visi svarbiausi personažai gyvena probleminėse šeimose, bene visiems pažįstamos mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti. Visų veikėjų savybės gražiai susidėlioja į vientisą paveikslą, bet pavienių veikėjų kontūrų nelieka. Įspūdžio nepalieka ir efektinga raiška, žūtbūtinės pastangos atspindėti paauglių žodyną: „Sėdėjau užkėlusi kojas ant buomo ir laukiau, kada į pirmą meno šokinėti per visokius šūdus pamoką teiksis atvykti Glorija“ (p. 7), „Ji sėdėjo ant sofos ir atrodė, kad bet kurią minutę apsimyš“ (p. 9), „Jisai panas lyg kokias šūdes išglamžo (…)“ (p. 112). Šitaip kalba ir moksliukai, ir prastai besimokantys, ir susireikšminę egoistiški lyderiai, ir subtilios merginos, ir tie, kuriuos pašaipūs bendraamžiai pavadintų knygų žiurkėmis. Dar neįtikinamiau tampa tuomet, kai autorė perkelia veiksmą į virtualią erdvę: vaikai sukuria pokalbių svetainę, kurioje tyčiojasi anonimiškai. Tuose pokalbiuose dalyvaujančių vaikų sakinių sandara dažnai primityvi, dauguma rašydami daro tų pačių klaidų: žeuriai, šeip, jiem, usidarė, akupoti, šlamančiū, kašką, ginklū… Tarytum viską būtų rašęs vienas.

Emociškai Nilsson knyga stipriausia ir pateikia daugiausia informacijos, bet ramus ir santūrus Kaunaitės ir Morkūno tonas atmintyje išliks ilgiau. „Nekenčiam“ pateikia daug išgyvenimų, kančios, neapykantos, bet užvertus knygą lieka tik bendras fonas, slogi atmosfera, o ne konkrečių personažų (kadangi jie tokie suvienodinti) išgyvenimai. Vis dėlto Nilsson personažai turi vardus, kai tuo tarpu Morkūnas kalba labiau nuasmenintai – apie vieną mergaitę, apie vieną berniuką, ir sunku paaiškinti, kodėl „Grįžimo istorijos“ pamokos nusėda giliau. Galbūt dėl jau minėto tylaus balso? Palyginkime dvi ištraukas apie savižudybę, radikaliausią, neatšaukiamą kančios išraiškos aktą. Nilsson rašo taip: „Durys užsivėrė. Aš plestelėjau ant grindų ten pat, kur stovėjau, ir pradėjau žliumbti kaip kokia merga galvodamas, kad galiu ir aš persipjauti venas, nes mergos taip visą laiką daro, kai nori nusižudyti. Išskyrus močiutę. Ji nušoko. Tai irgi variantas. (p. 101) (…) Išvažiavau mopedu. Neužsisegęs šalmo. (…) Paskui užsimerkiau ir paleidau ragus, pagalvojau: jei močiutė išdrįso, juk ir aš išdrįsiu“ (p. 108). O Morkūnas šitaip: „Gruodžio viduryje miestelis patyrė nuostolių – neliko vieno patyčių objekto. Tylus ir beveik nematomas vaikinas, parduotuvės ir kavinės patyčių grupės objektas, nieko nesakęs ir su niekuo nepasitaręs, vieną naktį nusižudė. Visi tuo labai stebėjosi. Stebėjosi net jo patyčių grupės nariai, nors kas antrą dieną vaikino jie klausinėdavo, kada šis rengiasi keliauti pas Abraomą“ (p. 196).

Pabaigai – šiek tiek statistikos. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje bei Latvijoje, na, o mažiausiai besityčiojančių esama Švedijoje (primenu, kad Nilsson yra švedė), o daugiausia – Lietuvoje.

 

Rasa Milerytė. Kiek kainuoja žodis?

Laikraščių_berniukas

Kiek kainuoja žodis?

Rasa Milerytė

Neseniai išgirdau Rolando Kazlo dainą „Trenktas“, kurioje dainuojama apie tai, kad keistumas – nieko blogo, kad netgi gerai, kad nereikia stengtis būti panašiam į kitus, kad būsi daugiau nei pirmas, jei būsi trenktas. Pradedu iš toli – kaip kad mėgsta pradėti apysakos „Laikraščių berniukas“ autorius ir pagrindinis veikėjas Vince᾽as Vawteris. Bet visgi R. Kazlas čia nėra visiškai ne į temą: ponas Spiras, su kuriuo laikraščių berniukas susibičiuliauja, išmoko jį, jog būti trenktam ‒ nieko bloga, o net tai, ką laikome savo didžiausia nelaime, gali būti vertingas mūsų savitumas.

Ponas Spiras išmoko dar vieno svarbaus dalyko: „Jeigu turi omenyje ar pasakojimas apie Jasoną ir argonautus buvo išgalvotas ar ne tai atsakysiu kad tarp šių dviejų sąvokų nėra skirtumo tame pasaulyje kuriame aš gyvenu.“[1] (p. 64)

Be to, ponas Spiras yra pirmasis, kuris pasako Vincui, kad šis gali kovoti.

O dabar grįžkime į pradžią. Vincas gyvena Memfyje su mama, tėčiu ir aukle, kurią vadina teta. Vincui greitai bus dvylika ir jį kankina negalėjimas: Vincas mikčioja. Dėl to patiria ne tik sunkumų bendraujant, bet ir lieka atstumtas savo bendraamžių. Knygoje tiesiogiai nepasakoma, bet iš kai kurių frazių galima nuspėti, kad iš jo kartais ir šiurkščiau pasijuokiama. Vinco išsigelbėjimas – beisbolas ir bene vienintelis draugas Arturas, kurį dėl savo kalbėjimo sutrikimo berniukas vadina Ratu.

Ratas išnešioja laikraščius kaimynams. Vieną vasarą jis išvyksta atostogauti pas senelius, o Vincas jį pavaduoja. Ši vasara – lūžis Vinco sąmonėje.

Laikraščių berniuką, arba, kaip jį vadina ponas Spiras (vienas tų, kuriam Vincas pristato laikraštį) – Jaunąjį Žinianešį, seniai kankina žodžio vertės klausimas: „Kodėl sssžmonės kurie kalba ssssklandžiai tiek žodžių iššvaisto nieko sssnepasakydami?“ (p. 61) Toji ištęsta s prieš žodžius Vincui tarsi padeda atsispirti. Dėl mikčiojimo jam vienus žodžius ištarti lengviau, kitus sunkiau, yra pavojingi žodžiai bei raidės, ir yra lengvai ištariami. Be to, berniukas turi keletą taktikų, kurios turėtų padėti lengviau kalbėti. Tačiau tai – 1959 metai, kalbėjimo negalios gydymas dar tik pradėjęs formuotis, todėl mokslu įrodytų pagalbinių taktikų bei galimybių pasveikti – nedaug. „Šiaip man labai skaudu kai žmonės neteisingai taria žodžius nes juk beveik visi jie be jokio vargo gali ištarti visus garsus“ (p. 21) – sako Vincas, ir nors jam tik vienuolika – na, beveik dvylika – jo santykis su kalba kur kas brandesnis nei būtų galima pagalvoti apie tokio amžiaus vaiką.

Pono Spiro dėka laikraščių berniukas išgrynina daugiau jam svarbių klausimų ir gauna į juos atsakymus, pvz., ar suaugusieji vaikus laiko žmonėmis.

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena vaikas, kurį negalia izoliuoja nuo bendraamžių, apriboja galimybes bendrauti. Vaikas iš visų jėgų stengiasi išvengti situacijų, kada reikia kalbėti. Kad nepasirodytų trenktas. Žodžių jis bijo labiau negu liūtų.

Tą ypatingą vasarą Vincui tenka patirti skaudžių pamokų: „Vieno skausmo neįmanoma pakeisti kitu. Tai baigiasi tik dvigubu skausmu.“ (p. 86) „Kartais būdavo lengviau suvalgyti stikliukus negu ką nors išaiškinti mamai.“ (p. 88)

Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą: „Jis atrodė esąs iš tų kurie pakankamai gerbia vaiką kad jam nemeluotų ir neišsisuktų kokiu trumpu atsakymu“ (p. 58) „Žinojau kad ji verčiau basa pereis per visą Egiptą negu pliaukštelės man.“ (p. 141)

Ir šitaip diena iš dienos kalbėdamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, Vincas pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo galimo pokalbio, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro.

Vincui tenka išspręsti dar keletą sudėtingų, su kalba nesusijusių, klausimų: kas yra tėvas – tas, kurio kraujas teka tavo gyslomis, ar tas, kuris augina? Kas aukščiau – pareiga ar meilė?

„Laikraščių berniukas“ – prisiminimų knyga. Tai aiškiai matyti: nėra dramatizmo, regis, apskritai nėra jokio jausmo, o tik jo prisiminimas. Autorius nutolęs  nuo to berniuko, apie kurį rašo, ir kartais suabejoji – ar šitos brandžios mintys vienuolikmečio Vinco, ar to, kuris rašo?

Tačiau esminiai kirčiai sudėlioti aiškiai. Todėl užvertęs knygą, kuri keletą sekundės dalių gal atrodė nuobodoka, žinai, kad žodis stiprus kaip liūtas, kad kalba – raktas nuo visko ir raktas į viską, ir kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbiausia – ką pasakai.

Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.

[1] Reikia paminėti, kad knygos skyryba taip pat netradicinė: pasakotojas nededa kablelių, tik taškus, o jei labai reikia – brūkšnius. Tačiau tekstą vis tiek paprasta suprasti.

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*. Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

Henrikas Algis Čigriejus
Henrikas Algis Čigriejus

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*

Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

 

Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…

–  Kaip gyvenimėlis, Henrikai?

– Beveik tobulas, vaikeliuk.

Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…

Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.

Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu?  Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.

Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.

Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.

Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.

Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta.         Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?

Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.

Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…

Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs. 

Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.

Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.

Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją),  nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.

O kaip tėtis susipažino su mama?

Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.

Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų  baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…

Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16

Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?

Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.

Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…

Su arkliuku.
Su arkliuku.

O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.

 Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?

Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte.  Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome  Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.

Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į  koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.

Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.

Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…

Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.

Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo? 

Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame  koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.

Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.

Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.

Paskutinė užrašų knygelė.
Paskutinė užrašų knygelė.

Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?

Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…

Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad  kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol  įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.

Ar tėtis rašė dienoraštį?

Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.

20161127_173034

Neparadiniai dienoraščiai.
Neparadiniai dienoraščiai.

Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?

Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli  buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas  ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.

Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.

Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir  kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to  papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…

Su Lionginu Abariumi. Rankose - dar nenusistojęs alus, viena puta!
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!

Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių  progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.

Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.

Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…

Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės:  Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“…  Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).

1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.

Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…

Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.

Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…

Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.

Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?

Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų  papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino,  alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.

Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…

Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…

Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji  šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė.  Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.

Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.

Sesers Rūtos, kuri gyvena  Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi  pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.

Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.

Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.

Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai  buvo paskutinis tėvelio balius).

Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.

O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų  dainoms ar giesmėms.

 

Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“

Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.

 

* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Gintarė Adomaitytė. Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

lietuviskas

Gintarė Adomaitytė

Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.

Į ką panašios?

Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.

Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.

Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.

Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.

 

Kas dėtas?

Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.

Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.

Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.

lietuviskas_2

Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės.  Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.

Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.

Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.

Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.

Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?

Abejoju…

zalteno_portretas

Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.

Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.

Visiems. Ypač žydams…

Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…

Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.

,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…

,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.

Taigi, kai buvau mažas vaikas…

Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…

Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.

Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.

Kažin, ar verta kartotis.

O gal ir būtina.

Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.

Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.

Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…

Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.

Ir pabėgo.

Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.

skaitantys

Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…

Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.

Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.

Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.

Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.

Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.

su-stirnom

Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.

O autorinės teisės?

Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.

bambi-fawn

disnejaus

Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.

Bet juk regiu…

Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.

Nevaikišką knygą.

Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.

bambi_book_cover

atversta

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

GYVENIMAS BE DIDVYRIŲ

Didvyriai

Gyvenimas be didvyrių

Anna Seidl, DIDVYRIŲ ČIA NĖRA (iš vokiečių k. vertė Arvydas Makštutis). ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Annos Seidl romanas „Čia nėra didvyrių“ ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, A. Seidl jį parašė būdama šešiolikos ir buvo apdovanota Vokietijos vaikų ir jaunimo akademijos ir kitomis premijomis. Tą galima sužinoti dar knygos neskaičius. Antra, ‒ o tam jau teks ją perskaityti, ‒ tai knyga ne šiaip apie paauglių kasdienybę, o apie skaudžias pasekmes, kurias sukelia patyčios. Nauja yra tai, kad pasakojama ne iš tas patyčias patyrusiojo, o iš prie jų prisidėjusios merginos pozicijos. Dažniausiai literatūroje kviečiama pajusti empatiją aukai. Tačiau kas yra auka ar aukos šiame romane?..

Ar čia teisinga bausmė už tai, kaip pasielgėme? Viskas ‒ ta diena, pastarosios savaitės, šie metai, visas gyvenimas vėl prabėgs man priešais akis. Paklausiu savęs, ar mano gyvenimas iš tikrųjų buvo tik didelis melas?

Baimė taps nuolatiniu mano palydovu, vienatvė ‒ geriausiu mano draugu. P. 7

Pasakotoja ‒ devintokė Mirjama, o pasakojimą ji pradeda nuo ribos, kuri padalijo jos gyvenimą į iki ir po tragedijos. Tiesa, lietuviui skaitytojui ši tragedija gali pasirodyti labai tolima, apie tokias sužinome tik iš žiniasklaidos užsienio naujienų: vienas iš mokinių į mokyklą atsineša ginklą ir iššaudo bendraamžius. Tai išties atrodo taip nerealu, kad nejučia imi priekaištauti autorei už paties aštriausio, tiesiog kraštutinio įvykio, kaip patyčių pasekmės, panaudojimą. Jaunatviškas maksimalizmas ar realūs išgyvenimai?

Kad ir kaip būtų, visa, apie ką kalbama po to, jau galima pavadinti tiesiog potrauminių patirčių studija. Tie, kas bent kiek ragavę psichologijos mokslų, sutiks, jog Mirjamos išgyvenimai ir palaipsnis ėjimas į sielos gijimą itin autentiški.

Nors atskaitos taškas ‒ diena, kai įvyko tragedija, linijinį pasakojimą „kas buvo toliau“ pertraukia intarpai iš praeities: Mirjamos kasdienybė, bendravimas su klasės draugėmis, bundantys jausmai vaikinui Tobiui. Atrodo, kad ta praeitis idealizuojama. Ypač sunku patikėti nepriekaištingais Mirjamos ir Tobio santykiais. Jis ir išvaizdus, ir rūpestingas, ir išvis pats pats pats… Tačiau supranti, kad tokio idealizavimo motyvacija yra: Tobis yra vienas iš žuvusių mokinių, jis visada liks Mirjamos atmintyje kaip pirmoji graži meilė ‒ išsipildžiusi, bet neturėjusi tęsinio, tik kapą, kurį gali aplankyti. Netgi tuomet, kai Mirjamos gyvenimas po truputį stoja į savo vėžes, Tobio ji gedi ilgiausiai. Ir pripažįsta, kad kartais jos mintys vėl grįš prie jo, kad bus liūdna, bet ir tai ‒ žmogiška.

Iki tragedijos Mirjama buvo gana paviršutiniška. Intarpuose daugiau veiksmo nei apmąstymų. Paskui ji pasineria į save, pradeda analizuoti tiek savo elgesį, tiek vietą pasaulyje apskritai. Ima kelti klausimą ‒ o kokia viso to prasmė?

Gyvenimas yra tarsi viena labai ilga akimirka, tarsi vienas ilgas atodūsis. Kartą iškvėpus, plaučiuose staiga nebelieka oro. Ir tuomet ‒ tuštuma, viskas baigiasi. Tačiau aš savęs klausiu: nejaugi mes, žmonės, mirštame tik kartą? O galbūt mes išgyvename daugybę mažų mirčių?  P. 34

Pamišęs pasaulis. O gal su manimi kas nors ne taip? O gal tik tapau vyresnė, labiau subrendusi? Jei taip, tai brendimo procesas tikrai ne kas. Laikas prabėga akimirksniu, pradingsta, ir jo daugiau nebesusigrąžinsiu. O aš ‒ jo dar ir neišnaudoju. P. 82

Šie sentencijas primenantys pamintijimai, kurių knyga nestokoja, yra labai paaugliški, suaugusiam skaitytojui didelių atradimų čia nebūtų, tačiau paaugliai save atpažins. Gal netgi bus linkę tas mintis pasibraukti ir ne kartą atsiversti.

Mirjama padaro ir vieną pagrindinių išvadų: ryšys su kitais ‒ ypač svarbus, tačiau būna momentų, kai net ir brangių žmonių apsuptas jautiesi vienišas.

Bet nesvarbu, kiek skausmo turi iškęsti, kiek ašarų pralieti, kiek kartų pargriūti ‒ kol vis dar atsiranda, kas ištiesia ranką, visada pakilsi vėl. Tačiau joks žmogus nestoja į kovą vienas.

Vadinasi, tiesa, kad, būdamas vienas, išties nieko neįveiksi. Prie bedugnės stoviu viena. Ir aš nuo jos nukrisiu. Žinau. P. 82

Kodėl Mirjama taip pasijunta? Čia vėlgi verta pagirti autorę už tai, kad pavaizdavo įvairias reakcijas į tragediją. Iki jos Mirjama turėjo kelias artimas drauges: Joaną, Vanesą, Tanją ir Sofiją. Visos jos tą dieną buvo mokykloje ir tapo žudynių liudininkėmis. Viena po jų užsisklendė savyje, nepratarė nė žodžio ir galiausiai nusižudė. Kita pasirinko atsiriboti nuo visko, kas sieja ją su praeitimi: išvyko į kitą miestą, ištrynė savo paskyrą feisbuke, neatsakinėjo į telefono skambučius. Trečioji apsimeta, kad nieko neįvyko, ima elgtis iššaukiamai, vaidina, kad gyvena toliau ‒ tačiau tai tik vaidyba… Ji ima naikinti save kvaišalais (Kas liko iš mergaitės, kuri buvo mano draugė? Paraudusios akys, į sruogas susimetę plaukai, blyški, sausa oda. Tiesiog nesuvokiu, kodėl ji šitaip su savimi elgiais, kodėl ji pati šitaip savęs nekenčia. Mergaitė, kurią pažinojau, paprasčiausiai kažkur išnyko, p. 176). Ketvirtoji kabinasi minties, kad užaugusi taps gydytoja ir taip bent šiek tiek prisidės prie to, kad pasaulyje sumažės kenčiančių: ji planuoja vykti į tuos kraštus, kuriuose vyksta karas. Galbūt tai padėtų išpirkti kaltę dėl to, kas įvyko jų mokykloje?

O kaltė yra. Ją sunku įžodinti. Tik toji, nusižudžiusioji, kartą praplėšia tylą klausimu: Ar kalti ‒ mes?  Nuo tol šis klausimas kaip leitmotyvas Mirjamą lydės visur. Taigi ar patyčios iš bendraamžio gali išprovokuoti jo žiaurumą? Ir ‒ kokios tos patyčios? Mirjamai ir jos draugėms pašiepti Matijasą atrodė normalu, jų akimis ‒  stambus, netvarkingas, blogą kvapą skleidžiantis vaikinas to nusipelnė. Bukaprotis, storašiknis ‒ taip jį vadindavo ir taip apie jį galvodavo kiti.

Kažkas visada duoda toną. Ir dažniausiai ‒ įžūlios kvaišos ir „mačistai“. Jie išsirenka vieną arba dvi aukas ir ima kabinėtis. Ir kadangi niekas iš mūsų pačių tarpo nenori tapti dar viena auka, mes taip pat į tai įsitraukiame. Pasiduodame grupės spaudimui.

Nežinau, kas pirmas ėmė tyčiotis iš Matijaso Štaudto. Jis jau buvo „keistuolis“ dar prieš ateidamas į šią mokyklą. Mergaitės, kurios mokėsi su juo pradinėje mokykloje, pasakojo mums, kad jis esąs atgrasus. Tad mes iš pat pradžių laikėmės nuo jo atokiai. Mes net nežinojome, ar tai tiesa, nes jo juk visai nepažinojome. Paprasčiausiai tuo tikėjome. P. 17

Knygoje labai aiškiai įvardijamos tikrosios patyčių priežastys ‒ ir tai nėra kurio nors bendraamžio išskirtinumas (kūno sudėjimas, elgesys…). Tikroji priežastis ‒ vienų noras būti lyderiais, kitų ‒ neišsiskirti, netapti dar viena auka. Ir dar: tie, kurie tyčiojasi, veikiausiai patys turi problemų šeimoje, įvairių nuoskaudų, susikaupusio pykčio. Galbūt Mirjama pyksta ant visų dar ir dėl to, kad mama ją paliko su tėčiu, o pati išvyko kurti naują gyvenimą?.. Po tragedijos ji sugrįžta padėti dukrai, bet prarastą pasitikėjimą įgyti sunku. Tačiau ‒ įmanoma.

Skaitant romaną neapleidžia mintis, kad tai ‒ „teisinga knyga“. Tokia teisinga, kad net sunku pavadinti ją grožine, nes iš grožinės literatūros norisi netikėtų siužeto posūkių, o iš veikėjų ‒ veiksmų, kurie nustebintų, apie kuriuos galėtum pasakyti: „Va čia tai bent! Nesitikėjau…“ Čia to nėra. Susidaro įspūdis, kad autorė rašydama nemažai konsultavosi su psichologais ar kitais išmanančiais patyčių temą žmonėmis. Tad knygą veikiau pavadinčiau terapine. Suteikiančia vilties, kad sveikimas po sukrečiančių išgyvenimų įmanomas. Net jei nebūsi toks, koks buvęs, o artimas ‒ neprisikels. Ir vis dėlto daugiau vilties čia matau jaunam žmogui, norinčiam paragauti rašytojo duonos: jei šešiolikmetė išleidžia romaną, kuris verčiamas į kitas kalbas ir apie kurį yra ką pasakyti, tai kai kuriems, nepaisant jauno amžiaus, keliai į knygų leidybos pasaulį atviri. Svarbiausia ‒ žinoti, ką nori pasakyti ir daug dirbti.

 

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Tankas

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Ernestas Parulskis, ŽIEMOS ATOSTOGŲ TANKAS. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. ‒ Vilnius: Aukso žuvys, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

„Meno bangų“  svetainė visų pirma buvo sumanyta jaunimui. Kartai, gimusiai tragiškaisiais 1991-aisiais, jau po dvidešimt penkerius… Užaugo.  O  vaikų literatūroje vis dar pasigendame meniškai vertingų kūrinių, kuriuose atsispindėtų ne tiek jau ir nutolusi nuo šių dienų mūsų šalies istorija. Todėl 2015-aisiais pasirodžiusi Ernesto Parulskio knygelė „Žiemos atostogų tankas“ lyg ir teikė vilčių: autorius ‒ puikus eseistas, jo tekstai nuolatos pasirodo kultūros spaudoje, 2010-aisiais dauguma jų sugulė į knygą „Kasdienybės kunstkamera“…

Taigi iš karto su goduliu čiupau skaityti „Žiemos atostogų tanką“: anotacijoje buvo žadama, kad čia „kalbama apie Sausio 13-osios priešistorę ir lemtingos nakties įvykius“ ir kad „apie skaudžius istorinius įvykius vaikams galima papasakoti informatyviai ir nuotaikingai“ ‒ maniau, kaip tik „Meno bangoms“! Gal skaitytojams bus įdomu grįžti į laikus, kai jiems patiems kildavo klausimų: o ką tuo metu, kai laisvės gynėjai stovėjo barikadose, veikė vaikai? Kaip jie suvokė anuomeęius įvykius? Ką išlaikė atmintyje?..

Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano entuziazmas blėso. Gerai rašyti suaugusiesiems  dar nereiškia sėkmės ir vaikų literatūros pasaulyje. Tiesa, knygelėje siekiama kuo glaudesnio artumo su skaitytojais vaikais, kurie gyvena šiandien ‒ apie pirmuosius Nepriklausomybės metus veikėjams papasakoja jų tėtis, kuriam tada buvo dešimt metų. Tačiau jau pats Tomo klausimas: „Tėti, o ką tu veikei žiloje senovėje? Na, kai tau, kaip ir man, buvo dešimt metų?“ ‒ skamba neįtikinamai: visų pirma, „žila senove“ pavadinti tėčio vaikystę galėtų nebent penkiametis. Dešimties metų vaikas jau turi šiek tiek brandesnį santykį su laiku. Visų antra ‒ visiškai nelogiška, kad tėtis tik dabar, kai sūnui suėjo dešimt metų, o dukra, kiek galima spėti, už brolį dar vyresnė (sprendžiant iš užuominos, kad ji nuolatos maigo telefoną, įsižeidžia „kelis kartus per valandą, o jos blogos nuotaikos šaknų nesuprasdavo nei tėtis su mama, nei Tomas“ (p. 7), yra paauglė), prisiminė ir nutarė papasakoti savo nuotykius tą įsimintiną naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją… Negana to, labai keista, kad istorijos pirmą kartą klausosi ir mama. Nes, kaip jau sakiau, tai buvo NUOTYKIS, apie kurį kiekvienas normalus jį patyręs vaikas metų metus pasakotų pasipūtęs iš pasididžiavimo, net jeigu kitą rytą būtų paaiškėję, kad vieno tanko sustabdymas tolesniems kruviniems įvykiams įtakos nepadarė. Galiausiai ‒ anų įvykių dalyviai, su kuriais tėtis būtent tą vakarą iš vos ne mirtinų priešų tapo draugais ir iki šiol dažnai leidžia kartu laisvalaikį, irgi niekad nebuvo apie tai kalbėję, o juk turėtų būti visiems nusibodę jų: „O prisimeni?…“ „O kai mes…“, „Ir kaip tada sveiki kailius išnešėm?..“ Nieko panašaus. Viskas be jokio logiško paaiškinimo nugrimzta į užmarštį iki sūnaus klausimo…

O istorijos esmė tokia ‒ dešimtmetis vaikas vėlų sausio 12-osios vakarą ropščiasi iš lovos, tėvams nežinant lipa pro balkoną, kartu su trimis draugais skuba į Šiaurės miestelį, užkalba dantis vienam iš tankus prižiūrinčių kareivių ir prikemša tanko degalų baką putplasčio. Tuomet grįžta namo ir užmiega. Visų pirma, tomis dienomis Šiaurės miestelį dar juosė aukšta betoninė tvora ir pamatyti, kas ten vyksta, galėjai ne pro akylai saugomų vartų plyšį, o tik iš greta esančių Žirmūnų devynaukščių. Sunkiai tikėtina ir tai, kad svarbiai užduočiai pasirengę kareiviai būtų tokie nedėmesingi, kad leistųsi kalbinami iš nežinia kur išdygusio dešimtmečio… Ir dar svarbus faktas: anot liudininkų, tie kareiviai, kurie buvo atvežti į Šiaurės miestelį, lietuviškai nemokėjo. O su knygos veikėju jie lyg niekur nieko šneka lietuvių kalba. Keista, kad leidyklai, kuri specializuojasi leisti istorinės tematikos knygas, nekilo minčių nei apie betoninę tvorą, nei apie prasilenkimus su logika… Tai tiek to „faktų“ informatyvumo.

O apie Sausio 13-osios įvykius užsimenama tik tiek: „Ryte sužinojau apie sausio 13-osios tragediją. Mama skambino giminėms ir draugams, klausinėjo, ar jiems nieko nenutiko. Kai atėjo Zbignevas, beveik nesišnekėjom ‒ mūsų kova su tanku nieko nelėmė. Štai toks, vaikai, mano vaidmuo kuriant šiandieninę Lietuvos istoriją. Toks, beveik nematomas“ (p. 35). Galbūt toks ir būtų ilgamečio tėčio tylėjimo paaiškinimas? Tą rytą tiek jis, tiek jo bičiuliai pasijuto bejėgiai sustabdyti svetimos kariuomenės agresiją ir nutilo ilgiems metams. Tačiau vėlgi ‒ pasakotojas užaugęs jau turėtų kitaip vertinti tą jų poelgį: labiau vaikams būdingą avantiūrą (pamirškim, kad realiai ji vis tiek nebūtų įmanoma dėl betoninės tvoros ir sustiprintos Šiaurės miestelio apsaugos), taigi vis tiek pasakotiną.  O kaip gali būti, kad tėtis vaikams nėra pasakojęs ir apie kitus pirmųjų nepriklausomybės metų savo išgyvenimus? Pavyzdžiui, apie visiškai sėkmingą jųdviejų su Zbignevu prekiavimą laisvės atributika ‒ ženkleliais, lipdukais, vėliavėlėmis?.. Čia gi tai jau būtų buvę kuo pasigirti. Dabar ir šie prisiminimai atsiranda tarsi iš niekur, tarsi ‒ tik tos išvykos metu. Mama taip pat išsisuka nuo pasakojimo apie Sausio 13-ąją: „Kai jūsų, kaip paaiškėjo, dvejetukininkas tėtis gadino rusų tankus, aš ėjau į darželį ir svajojau apie „Barbę“. Antra, aš manau, kad geriausiai jums viską papasakos močiutė…“ (p. 39). Vėlgi ‒ atvykusi bobulė pasakoja ne apie Sausio 13-ąją, o apie spaliukų kilmę, pionierių stovyklas ir komjaunuolius… Čia jau nustebina Monikos išsilavinimo spragos ‒ ji kuo rimčiausiai paaiškina, kad bobulės laikais „tuos, kurie nestojo į komjaunimą, išveždavo į Sibirą“. Ar tikrai tai ‒ vienintelė paauglės (taip ir norisi pabrėžti ‒ paauglės!) žinoma priežastis? Jei tėvai apie tai nekalbėjo, tai ką ji veikė per istorijos pamokas? Net jei, kaip knygos pradžioje, maigė telefoną, vis tiek turėjo iš tų pamokų kas nors išlikti… O Tomo žodžiai knygos pabaigoje, išklausius bobulės pasakojimą: „Jooo, jūs gyvenot baisiai neįdomiais laikais. Nepasisekė“ (p. 47) ‒ tiesiog pribloškiantys, nes skaitytojas, linkęs susitapatinti su savo amžiaus veikėjais, patriotizmo čia niekaip neišmoks. Veikiau ‒ pajus empatiją Tomui, kuris laukia nesulaukia vakaro, kai kompiuteris „dvi valandas priklausys jam vienam“ (p. 47).

Taigi apibendrinant peršasi tokios išvados: knygoje pavaizduota šeima, kurioje tėvai niekad nepasakojo vaikams apie savo gyvenimą pirmaisiais Nepriklausomybės metais, ir tik tuomet, kai vienas iš vaikų paklausė, iš atminties ištraukė nuotykį, kuris didelio įspūdžio tam vaikui taip ir nepadarė. Rusų kareiviai prie to vieno tanko pavaizduoti kaip nuobodžiaujantys žiopliai. Kodėl tada sausio 13-ąją įvyko tragedija, apie kurią tėtis paskui užsimena tik keliais sakiniais, o mama išvis nusuka kalbą paaiškinusi, kad buvo maža ir apie tai papasakos močiutė? Gal tuomet tėčio nuotykis ‒ išgalvotas?.. Esu tikra, kad knygos autorius taip nemanė. Čia tik mano, kaip atidžios skaitytojos, logika pyksta. Tačiau labiausiai ji pyksta dėl padarytos teisingos išvados ‒ jei šeimose nebus dalijamasi prisiminimais apie pirmuosius atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos metus, tai tie įvykiai jiems taip ir liks „žila senovė“, o gyvenimas bėgs maigant telefonų mygtukus ar pagaliau sulaukus žadėtųjų „dviejų valandų“ prie kompiuterio.

Kvėpuoti pasauliu

Vit_virselis

Kvėpuoti pasauliu

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Įdomi ta Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija. Paskelbiamas konkursas, suplaukia rankraščiai ir prasideda spėliojimai ‒ o kas šį kartą?.. su kuo konkuruos?.. Ypač smalsu suvokus, kad kai kuriuos autorius pažįsti iš studijų laikų, susitikimų įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bet ‒ tarsi pradingusius be publikacijų, net be nuojautos, kad kuria, nors galėtų… Tokia man buvo Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, mąsli, skaidraus žvilgsnio doktorantė, per vieną iš Poetinių Druskininkų rudenų šyptelėjusi: „O gyvenimas pasisuko kitaip… tikriau.“ Iš to „tikriau“ ir atsirado ‒ „Kvėpuoju“.

Knyga, kuri „Pirmosios knygos“ serijoje nepaskęs. Kaip nepaskendo 2014-ųjų Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, išrinkta į Metų poezijos knygų penketuką, ar Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“, apdovanota Jaunojo jotvingio premija… Visos šios knygos pasirodė „Pirmosios knygos“ serijoje pamečiui, visų jų tekstai prabyla mergaitės, merginos, moters balsais, tačiau kaip skirtingai! Ramunės iš tiesų sumirgėjo jaunatvišku polėkiu lyg drugelis vasarą ir nuplasnojo augti, Jurgitos tekstai mirgėjo kitaip ‒ ramiai lyg saulės atspindžiai Zarasų krašto ežeryne, Vitalijos ‒ pulsuoja kraujo gyvastimi. Kvėpuoja ‒ dažnai trūkčiojamai ir nelygiai, o skaitytojui gniaužia kvapą: per tikra, kad būtų tiesiog gera poezija, kuria pati kalbėtoja ima ir suabejoja:

Turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje

Ir tiek daug kasdien parašau mintyse

 

Tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai

p. 34

Taip ir yra. Į knygą sudėti eilėraščiai ‒ ilgai ištylėti, bet ‒ nenutylėti. Apie vaikystės šešėlius („Vaikystė“), silpnas ir trapias mergaites („Mergaitės. Mažoji“, „Mažutytei“), paaugles maištininkes („Mergaitės. Didžioji“), išdidžias, kantrias, nepalūžtančias moteris („Medus ir pelynai“, „Duobelė“), moterų likimus („Stiklo šalis“, „Šermukšninė“), gimties tęstinumą („Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“, „Mano trečio vaiko eilėraštis“…). Kai kurie tekstai sakmiški, baladiški („Šermukšninė“), kai kurie atskamba raudomis per budynes prie mirusiojo („Baimių nugalėjimas“), kai kurie ‒ tarsi metų metus verta malda ir beveik galėtų vadintis mažąja poema („Rožinis mano buvusioms meilėms“). Yra ir trumputis ‒ nuaustas iš pakartojimų ‒ skambantis lyg mantra („moterų tinklas“). Būtent dėl to V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga išvengia stilistinės monotonijos, ji tampa beveik nenuspėjama, nors rinkinio tematiką gali įtarti iš paties pirmojo, taigi ‒ programinio ‒ eilėraščio „Moters siela“. Šis, deja, įspūdžio nepalieka: pernelyg deklaratyvus, baigiamas banalybe: „moters siela ‒ / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Laimei, tai tik paviršius. Todėl nevalingai imi teisinti autorę: gal tai tyčiom sumanyta, tarsi priedanga kaip ir neįpareigojantys pašnekesiai triptike „Moterų paslaptys“ ‒ „ (…) visai kitaip, / kai plepame, moterys, brazdindamos žurnalų puslapius / ir kavos puodelius / burdamos iš tirščių, / apiplakame liežuviais / mirusius ir gyvuosius, / kitas moteris, pačią save (p. 101). Šalia kaip kontrastas ‒  stipriausios šio triptiko eilutės: „(…) nors jūs liečiate ‒ esu negyva // viduriais išdarskytais, / iškapotom akiduobėm, / tarp kojų plytinčiu sibiru“ (p. 100). Tie keli rinkinio tekstai, kurie patys savaime ar kitame kontekste atrodytų silpni ‒ čia tampa atsvara ribinių moters patirčių siaubui, nes vien tik ribinėse situacijose gyvendamas žmogus išprotėtų arba ‒ atbuktų ir jau nebesuvoktų tų patirčių kaip trauminių. Kaip nuo smurtautojo priklausoma auka, nesugebanti nutraukti smurto rato, nes ‒ myliu, gaila, gal pasikeis, taip man ir reikia… kol:

jokio tikslo tylėti,

nurengčiau ir sielą, ir kūną,

jei, už mano randų užkabintas,

nors vienas vienintelis tėvas

daugiau nebemuštų žmonos ir vaiko akivaizdoj

jos nebedulkintų,

jei nors vienas vienintelis vyras

prieš imdamas laužt paaugliukę

suimtų lytį į savo rankas ir tylus pasitrauktų,

netrukdydamas augti

p. 80

Tai ‒ eilėraščio „Mažutytei“ įžanga. Jis ‒ apie vaikystėje patirtą ir iš atminties išstumtą seksualinę prievartą, kaip dabar įvardijama policijos suvestinėse, ‒ „artimoje aplinkoje“, iš pažįstamo, savo, todėl ‒ nutylėtą iki išrašymo poezijos kalba, nes tik ji, atrodo, pajėgi keliomis frazėmis perteikti ištisą jausmų ir būsenų gamą ‒ siaubą, skausmą, sumaištį, pasibjaurėjimą, gėdą, kaltę, abejingumą, savęs nuvertinimą, pasidavimą likimui ir kovą… Leidžianti suvokti, kad mažybiniu kreipiniu ne visada perteikiama meilė ir globa, kai kada tai ‒ leitmotvyvu per tekstą keliaujanti šleikščiai saldi suaugusiojo manipuliacija („nebijok, mažutyte, saldainis“, „neverk, mažutyte, štai tau saldainis“, „štai imk, mažutyte, saldainis“…). Visą eilėraštį galima perklausyti ‒ Vitalija pati jį įskaitė ir įkėlė į „YouTube“ vildamasi, kad tai taps vienu iš smurto prieš vaikus prevencijos būdų: https://www.youtube.com/watch?v=ICqEsexKk1M Pritariu ‒ meno kalba yra itin paveiki. Kai kuriems tai ‒ antroji gimtoji kalba. Vitalijai, manau, irgi.

Kitame eilėraštyje ‒ „Medus ir pelynai“ ‒ atsiveria vyro ir uošvio smurtą patiriančios moters drama:

jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

delnu per kirvį, delnu į ašmenį,

prasprogusios vyšnios nurieda per žolę ‒

tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai ‒ ‒ ‒

velnio išpera! ‒ tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,

aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, ‒

velnio išpera! ‒ jam pavymui atidunda jos vyras,

jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį ‒

 

motina mano, išdidi primadona,

įsispraudus į kampą,

nagais įsikirtus į pilvą,

pratrūkusi kūno lietum ‒ ‒ ‒

VI

šitaip užgimiau aš

iš vyšniom pabirusio pilvo į aštrius

replių gniaužtus skubėjo ‒

mano kūnas,

mano siela ‒

į pirštais nučiuoptą pasaulį.

 

šviesu. tegu būna.

po visko.   

p. 43

Norisi pritarti Audingai Peluritytei, recenzijoje „Moterų patirtys, patirčių paslaptys“ („Metai“, 2015, Nr. 12) teigiančiai, kad „tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui“, bet poezijoje, ypač ‒ moterų, esame įpratinti rasti „ekstazinę dvasingumo patirtį, jausminį pozityvą, pasakojantį apie kažką gražaus, svarbaus“. Todėl tai, su kuo į akistatą suveda V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai, netgi sudėtinga vertinti, nes „vertimas“ į literatūros kritikos kalbą tarsi praranda subtilius niuansus ‒ tai, kas turi būti perskaityta vienumoje, tarp eilučių, o ne išaiškinta analizėmis. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ pavadinimas ‒ apkartusio gyvenimo metafora? Susidūrimas su realybe? Gal. Bet vėlgi negali spręsti vienareikšmiškai ‒ pelynų kartumas nėra nuodas, tai vaistažolė virškinimui gerinti. Bet. Negalima vartoti esant padidėjusiam kraujavimui. Negalima ‒ nėščiosioms. Ir eilėraščio subjektė ‒ motina ‒ pratrūksta „kraujo lietum“. Jos stiprybė kyla iš pačios prigimties, tarsi nereflektuojama, nes „įsirašanti“ į gamtos vyksmą: atėjo laikas ir ‒

motina mano, neįtardama nieko bloga,

peržengė taką tarp dviejų sodybų,

iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą

p. 39

Archetipinis ribos peržengimas iš vienų namų į kitus, iš savų ‒ į svetimus, tapsiančius savais kitai kartai ‒ „būsimos mano giminės“. Į šiandieną perkeliama liaudies dainų mergelės situacija, kuomet nutekėjusi į uošvio dvarelį ji ne pienu, o ašarėlėmis prausdavosi ir nuolankiai priimdavo likimą, nes taip buvo, yra… bet ‒ ar bus? Tai ‒ dar viena iš rinkinio stiprybių: nežinia, ar autorė kalba apie savo pačios patirtis, ar be galo įtaigiai suasmenina svetimas (psichoanalitikas čia veikiausiai imtų ieškoti sąsajų su išgyventomis traumomis ir būdą tas patirtis „neutralizuoti“ perteikiant menine kalba, o psichoanalitinės literatūros kritikos atstovas sakytų, kad psichoanalitikas nebūtinai teisus kapstydamasis po paties autoriaus gyvenimą, nes kūrėją gali veikti archetipai, perduodami iš kartos į kartą ir patekę į tinkamą terpę ‒ šiuo atveju, meninę kalbą: atgiję „čia ir dabar“, „pirmuoju asmeniu“). Šiaip ar taip, nesunku pastebėti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbėjimas ‒ daugiabalsis, nes eilėraščių kalbėtoja pasitelkia visas galias ‒ savo giminės ir šalia buvusių bei esančių moterų stiprybę, susigrąžintą atmintį, per naujos gyvybės atėjimą į pasaulį įgytą išmintį ‒ tam, kad nutrauktų smurto ratą ir perkeistų likimą nenutoldama nuo sau suvoktos moteriškumo esmės kurti pasaulį:

štai jums pirmasis mano eilėraštis,

įkvėptas kaulų,

sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,

to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

 

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,

žvelgia tamsia makšties akimi,

o vokeliai vos virpčioja

p. 139

Tai ‒ paskutinis rinkinio eilėraštis. Jis taip ir vadinasi: „Pasaulio sukūrimas“. Mintimi atkartojantis pirmąjį pirmojo skyriaus „Prabudimas“ eilėraštį „Pirmasis“:

ir sugalvok tu man taip aprėdyti žmogų:

plaukeliais, negeliais, sėkliukėm ir syvais,

naktimis ‒ mintimis, rytą ‒ jausmu,

kad gyvas;

 

ir sugalvok tu man taip:

kauburėliai, urveliai, dantys, lūpos ‒ kaip vyšnios,

kibūs pirštai per drykstantį audinį,

krūtys, speneliai, nerimstančios varpos ir įsčios

p. 13

Pratęskim dar ‒ ir sugalvok Tu man taip, Vitalija, kaip tame eilėraštyje:

ir sugalvok tu man taip:

brūkšniai ir kableliai, kabliai ir brūkšneliai.

iki taško.

nusirėdyti.

Taip, nusirėdžius kalboje, ir atsiranda patys įdomiausi debiutai.