Category Archives: Apie literatūrą

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Tankas

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Ernestas Parulskis, ŽIEMOS ATOSTOGŲ TANKAS. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. ‒ Vilnius: Aukso žuvys, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

„Meno bangų“  svetainė visų pirma buvo sumanyta jaunimui. Kartai, gimusiai tragiškaisiais 1991-aisiais, jau po dvidešimt penkerius… Užaugo.  O  vaikų literatūroje vis dar pasigendame meniškai vertingų kūrinių, kuriuose atsispindėtų ne tiek jau ir nutolusi nuo šių dienų mūsų šalies istorija. Todėl 2015-aisiais pasirodžiusi Ernesto Parulskio knygelė „Žiemos atostogų tankas“ lyg ir teikė vilčių: autorius ‒ puikus eseistas, jo tekstai nuolatos pasirodo kultūros spaudoje, 2010-aisiais dauguma jų sugulė į knygą „Kasdienybės kunstkamera“…

Taigi iš karto su goduliu čiupau skaityti „Žiemos atostogų tanką“: anotacijoje buvo žadama, kad čia „kalbama apie Sausio 13-osios priešistorę ir lemtingos nakties įvykius“ ir kad „apie skaudžius istorinius įvykius vaikams galima papasakoti informatyviai ir nuotaikingai“ ‒ maniau, kaip tik „Meno bangoms“! Gal skaitytojams bus įdomu grįžti į laikus, kai jiems patiems kildavo klausimų: o ką tuo metu, kai laisvės gynėjai stovėjo barikadose, veikė vaikai? Kaip jie suvokė anuomeęius įvykius? Ką išlaikė atmintyje?..

Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano entuziazmas blėso. Gerai rašyti suaugusiesiems  dar nereiškia sėkmės ir vaikų literatūros pasaulyje. Tiesa, knygelėje siekiama kuo glaudesnio artumo su skaitytojais vaikais, kurie gyvena šiandien ‒ apie pirmuosius Nepriklausomybės metus veikėjams papasakoja jų tėtis, kuriam tada buvo dešimt metų. Tačiau jau pats Tomo klausimas: „Tėti, o ką tu veikei žiloje senovėje? Na, kai tau, kaip ir man, buvo dešimt metų?“ ‒ skamba neįtikinamai: visų pirma, „žila senove“ pavadinti tėčio vaikystę galėtų nebent penkiametis. Dešimties metų vaikas jau turi šiek tiek brandesnį santykį su laiku. Visų antra ‒ visiškai nelogiška, kad tėtis tik dabar, kai sūnui suėjo dešimt metų, o dukra, kiek galima spėti, už brolį dar vyresnė (sprendžiant iš užuominos, kad ji nuolatos maigo telefoną, įsižeidžia „kelis kartus per valandą, o jos blogos nuotaikos šaknų nesuprasdavo nei tėtis su mama, nei Tomas“ (p. 7), yra paauglė), prisiminė ir nutarė papasakoti savo nuotykius tą įsimintiną naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją… Negana to, labai keista, kad istorijos pirmą kartą klausosi ir mama. Nes, kaip jau sakiau, tai buvo NUOTYKIS, apie kurį kiekvienas normalus jį patyręs vaikas metų metus pasakotų pasipūtęs iš pasididžiavimo, net jeigu kitą rytą būtų paaiškėję, kad vieno tanko sustabdymas tolesniems kruviniems įvykiams įtakos nepadarė. Galiausiai ‒ anų įvykių dalyviai, su kuriais tėtis būtent tą vakarą iš vos ne mirtinų priešų tapo draugais ir iki šiol dažnai leidžia kartu laisvalaikį, irgi niekad nebuvo apie tai kalbėję, o juk turėtų būti visiems nusibodę jų: „O prisimeni?…“ „O kai mes…“, „Ir kaip tada sveiki kailius išnešėm?..“ Nieko panašaus. Viskas be jokio logiško paaiškinimo nugrimzta į užmarštį iki sūnaus klausimo…

O istorijos esmė tokia ‒ dešimtmetis vaikas vėlų sausio 12-osios vakarą ropščiasi iš lovos, tėvams nežinant lipa pro balkoną, kartu su trimis draugais skuba į Šiaurės miestelį, užkalba dantis vienam iš tankus prižiūrinčių kareivių ir prikemša tanko degalų baką putplasčio. Tuomet grįžta namo ir užmiega. Visų pirma, tomis dienomis Šiaurės miestelį dar juosė aukšta betoninė tvora ir pamatyti, kas ten vyksta, galėjai ne pro akylai saugomų vartų plyšį, o tik iš greta esančių Žirmūnų devynaukščių. Sunkiai tikėtina ir tai, kad svarbiai užduočiai pasirengę kareiviai būtų tokie nedėmesingi, kad leistųsi kalbinami iš nežinia kur išdygusio dešimtmečio… Ir dar svarbus faktas: anot liudininkų, tie kareiviai, kurie buvo atvežti į Šiaurės miestelį, lietuviškai nemokėjo. O su knygos veikėju jie lyg niekur nieko šneka lietuvių kalba. Keista, kad leidyklai, kuri specializuojasi leisti istorinės tematikos knygas, nekilo minčių nei apie betoninę tvorą, nei apie prasilenkimus su logika… Tai tiek to „faktų“ informatyvumo.

O apie Sausio 13-osios įvykius užsimenama tik tiek: „Ryte sužinojau apie sausio 13-osios tragediją. Mama skambino giminėms ir draugams, klausinėjo, ar jiems nieko nenutiko. Kai atėjo Zbignevas, beveik nesišnekėjom ‒ mūsų kova su tanku nieko nelėmė. Štai toks, vaikai, mano vaidmuo kuriant šiandieninę Lietuvos istoriją. Toks, beveik nematomas“ (p. 35). Galbūt toks ir būtų ilgamečio tėčio tylėjimo paaiškinimas? Tą rytą tiek jis, tiek jo bičiuliai pasijuto bejėgiai sustabdyti svetimos kariuomenės agresiją ir nutilo ilgiems metams. Tačiau vėlgi ‒ pasakotojas užaugęs jau turėtų kitaip vertinti tą jų poelgį: labiau vaikams būdingą avantiūrą (pamirškim, kad realiai ji vis tiek nebūtų įmanoma dėl betoninės tvoros ir sustiprintos Šiaurės miestelio apsaugos), taigi vis tiek pasakotiną.  O kaip gali būti, kad tėtis vaikams nėra pasakojęs ir apie kitus pirmųjų nepriklausomybės metų savo išgyvenimus? Pavyzdžiui, apie visiškai sėkmingą jųdviejų su Zbignevu prekiavimą laisvės atributika ‒ ženkleliais, lipdukais, vėliavėlėmis?.. Čia gi tai jau būtų buvę kuo pasigirti. Dabar ir šie prisiminimai atsiranda tarsi iš niekur, tarsi ‒ tik tos išvykos metu. Mama taip pat išsisuka nuo pasakojimo apie Sausio 13-ąją: „Kai jūsų, kaip paaiškėjo, dvejetukininkas tėtis gadino rusų tankus, aš ėjau į darželį ir svajojau apie „Barbę“. Antra, aš manau, kad geriausiai jums viską papasakos močiutė…“ (p. 39). Vėlgi ‒ atvykusi bobulė pasakoja ne apie Sausio 13-ąją, o apie spaliukų kilmę, pionierių stovyklas ir komjaunuolius… Čia jau nustebina Monikos išsilavinimo spragos ‒ ji kuo rimčiausiai paaiškina, kad bobulės laikais „tuos, kurie nestojo į komjaunimą, išveždavo į Sibirą“. Ar tikrai tai ‒ vienintelė paauglės (taip ir norisi pabrėžti ‒ paauglės!) žinoma priežastis? Jei tėvai apie tai nekalbėjo, tai ką ji veikė per istorijos pamokas? Net jei, kaip knygos pradžioje, maigė telefoną, vis tiek turėjo iš tų pamokų kas nors išlikti… O Tomo žodžiai knygos pabaigoje, išklausius bobulės pasakojimą: „Jooo, jūs gyvenot baisiai neįdomiais laikais. Nepasisekė“ (p. 47) ‒ tiesiog pribloškiantys, nes skaitytojas, linkęs susitapatinti su savo amžiaus veikėjais, patriotizmo čia niekaip neišmoks. Veikiau ‒ pajus empatiją Tomui, kuris laukia nesulaukia vakaro, kai kompiuteris „dvi valandas priklausys jam vienam“ (p. 47).

Taigi apibendrinant peršasi tokios išvados: knygoje pavaizduota šeima, kurioje tėvai niekad nepasakojo vaikams apie savo gyvenimą pirmaisiais Nepriklausomybės metais, ir tik tuomet, kai vienas iš vaikų paklausė, iš atminties ištraukė nuotykį, kuris didelio įspūdžio tam vaikui taip ir nepadarė. Rusų kareiviai prie to vieno tanko pavaizduoti kaip nuobodžiaujantys žiopliai. Kodėl tada sausio 13-ąją įvyko tragedija, apie kurią tėtis paskui užsimena tik keliais sakiniais, o mama išvis nusuka kalbą paaiškinusi, kad buvo maža ir apie tai papasakos močiutė? Gal tuomet tėčio nuotykis ‒ išgalvotas?.. Esu tikra, kad knygos autorius taip nemanė. Čia tik mano, kaip atidžios skaitytojos, logika pyksta. Tačiau labiausiai ji pyksta dėl padarytos teisingos išvados ‒ jei šeimose nebus dalijamasi prisiminimais apie pirmuosius atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos metus, tai tie įvykiai jiems taip ir liks „žila senovė“, o gyvenimas bėgs maigant telefonų mygtukus ar pagaliau sulaukus žadėtųjų „dviejų valandų“ prie kompiuterio.

Kvėpuoti pasauliu

Vit_virselis

Kvėpuoti pasauliu

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Įdomi ta Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija. Paskelbiamas konkursas, suplaukia rankraščiai ir prasideda spėliojimai ‒ o kas šį kartą?.. su kuo konkuruos?.. Ypač smalsu suvokus, kad kai kuriuos autorius pažįsti iš studijų laikų, susitikimų įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bet ‒ tarsi pradingusius be publikacijų, net be nuojautos, kad kuria, nors galėtų… Tokia man buvo Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, mąsli, skaidraus žvilgsnio doktorantė, per vieną iš Poetinių Druskininkų rudenų šyptelėjusi: „O gyvenimas pasisuko kitaip… tikriau.“ Iš to „tikriau“ ir atsirado ‒ „Kvėpuoju“.

Knyga, kuri „Pirmosios knygos“ serijoje nepaskęs. Kaip nepaskendo 2014-ųjų Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, išrinkta į Metų poezijos knygų penketuką, ar Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“, apdovanota Jaunojo jotvingio premija… Visos šios knygos pasirodė „Pirmosios knygos“ serijoje pamečiui, visų jų tekstai prabyla mergaitės, merginos, moters balsais, tačiau kaip skirtingai! Ramunės iš tiesų sumirgėjo jaunatvišku polėkiu lyg drugelis vasarą ir nuplasnojo augti, Jurgitos tekstai mirgėjo kitaip ‒ ramiai lyg saulės atspindžiai Zarasų krašto ežeryne, Vitalijos ‒ pulsuoja kraujo gyvastimi. Kvėpuoja ‒ dažnai trūkčiojamai ir nelygiai, o skaitytojui gniaužia kvapą: per tikra, kad būtų tiesiog gera poezija, kuria pati kalbėtoja ima ir suabejoja:

Turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje

Ir tiek daug kasdien parašau mintyse

 

Tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai

p. 34

Taip ir yra. Į knygą sudėti eilėraščiai ‒ ilgai ištylėti, bet ‒ nenutylėti. Apie vaikystės šešėlius („Vaikystė“), silpnas ir trapias mergaites („Mergaitės. Mažoji“, „Mažutytei“), paaugles maištininkes („Mergaitės. Didžioji“), išdidžias, kantrias, nepalūžtančias moteris („Medus ir pelynai“, „Duobelė“), moterų likimus („Stiklo šalis“, „Šermukšninė“), gimties tęstinumą („Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“, „Mano trečio vaiko eilėraštis“…). Kai kurie tekstai sakmiški, baladiški („Šermukšninė“), kai kurie atskamba raudomis per budynes prie mirusiojo („Baimių nugalėjimas“), kai kurie ‒ tarsi metų metus verta malda ir beveik galėtų vadintis mažąja poema („Rožinis mano buvusioms meilėms“). Yra ir trumputis ‒ nuaustas iš pakartojimų ‒ skambantis lyg mantra („moterų tinklas“). Būtent dėl to V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga išvengia stilistinės monotonijos, ji tampa beveik nenuspėjama, nors rinkinio tematiką gali įtarti iš paties pirmojo, taigi ‒ programinio ‒ eilėraščio „Moters siela“. Šis, deja, įspūdžio nepalieka: pernelyg deklaratyvus, baigiamas banalybe: „moters siela ‒ / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Laimei, tai tik paviršius. Todėl nevalingai imi teisinti autorę: gal tai tyčiom sumanyta, tarsi priedanga kaip ir neįpareigojantys pašnekesiai triptike „Moterų paslaptys“ ‒ „ (…) visai kitaip, / kai plepame, moterys, brazdindamos žurnalų puslapius / ir kavos puodelius / burdamos iš tirščių, / apiplakame liežuviais / mirusius ir gyvuosius, / kitas moteris, pačią save (p. 101). Šalia kaip kontrastas ‒  stipriausios šio triptiko eilutės: „(…) nors jūs liečiate ‒ esu negyva // viduriais išdarskytais, / iškapotom akiduobėm, / tarp kojų plytinčiu sibiru“ (p. 100). Tie keli rinkinio tekstai, kurie patys savaime ar kitame kontekste atrodytų silpni ‒ čia tampa atsvara ribinių moters patirčių siaubui, nes vien tik ribinėse situacijose gyvendamas žmogus išprotėtų arba ‒ atbuktų ir jau nebesuvoktų tų patirčių kaip trauminių. Kaip nuo smurtautojo priklausoma auka, nesugebanti nutraukti smurto rato, nes ‒ myliu, gaila, gal pasikeis, taip man ir reikia… kol:

jokio tikslo tylėti,

nurengčiau ir sielą, ir kūną,

jei, už mano randų užkabintas,

nors vienas vienintelis tėvas

daugiau nebemuštų žmonos ir vaiko akivaizdoj

jos nebedulkintų,

jei nors vienas vienintelis vyras

prieš imdamas laužt paaugliukę

suimtų lytį į savo rankas ir tylus pasitrauktų,

netrukdydamas augti

p. 80

Tai ‒ eilėraščio „Mažutytei“ įžanga. Jis ‒ apie vaikystėje patirtą ir iš atminties išstumtą seksualinę prievartą, kaip dabar įvardijama policijos suvestinėse, ‒ „artimoje aplinkoje“, iš pažįstamo, savo, todėl ‒ nutylėtą iki išrašymo poezijos kalba, nes tik ji, atrodo, pajėgi keliomis frazėmis perteikti ištisą jausmų ir būsenų gamą ‒ siaubą, skausmą, sumaištį, pasibjaurėjimą, gėdą, kaltę, abejingumą, savęs nuvertinimą, pasidavimą likimui ir kovą… Leidžianti suvokti, kad mažybiniu kreipiniu ne visada perteikiama meilė ir globa, kai kada tai ‒ leitmotvyvu per tekstą keliaujanti šleikščiai saldi suaugusiojo manipuliacija („nebijok, mažutyte, saldainis“, „neverk, mažutyte, štai tau saldainis“, „štai imk, mažutyte, saldainis“…). Visą eilėraštį galima perklausyti ‒ Vitalija pati jį įskaitė ir įkėlė į „YouTube“ vildamasi, kad tai taps vienu iš smurto prieš vaikus prevencijos būdų: https://www.youtube.com/watch?v=ICqEsexKk1M Pritariu ‒ meno kalba yra itin paveiki. Kai kuriems tai ‒ antroji gimtoji kalba. Vitalijai, manau, irgi.

Kitame eilėraštyje ‒ „Medus ir pelynai“ ‒ atsiveria vyro ir uošvio smurtą patiriančios moters drama:

jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

delnu per kirvį, delnu į ašmenį,

prasprogusios vyšnios nurieda per žolę ‒

tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai ‒ ‒ ‒

velnio išpera! ‒ tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,

aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, ‒

velnio išpera! ‒ jam pavymui atidunda jos vyras,

jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį ‒

 

motina mano, išdidi primadona,

įsispraudus į kampą,

nagais įsikirtus į pilvą,

pratrūkusi kūno lietum ‒ ‒ ‒

VI

šitaip užgimiau aš

iš vyšniom pabirusio pilvo į aštrius

replių gniaužtus skubėjo ‒

mano kūnas,

mano siela ‒

į pirštais nučiuoptą pasaulį.

 

šviesu. tegu būna.

po visko.   

p. 43

Norisi pritarti Audingai Peluritytei, recenzijoje „Moterų patirtys, patirčių paslaptys“ („Metai“, 2015, Nr. 12) teigiančiai, kad „tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui“, bet poezijoje, ypač ‒ moterų, esame įpratinti rasti „ekstazinę dvasingumo patirtį, jausminį pozityvą, pasakojantį apie kažką gražaus, svarbaus“. Todėl tai, su kuo į akistatą suveda V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai, netgi sudėtinga vertinti, nes „vertimas“ į literatūros kritikos kalbą tarsi praranda subtilius niuansus ‒ tai, kas turi būti perskaityta vienumoje, tarp eilučių, o ne išaiškinta analizėmis. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ pavadinimas ‒ apkartusio gyvenimo metafora? Susidūrimas su realybe? Gal. Bet vėlgi negali spręsti vienareikšmiškai ‒ pelynų kartumas nėra nuodas, tai vaistažolė virškinimui gerinti. Bet. Negalima vartoti esant padidėjusiam kraujavimui. Negalima ‒ nėščiosioms. Ir eilėraščio subjektė ‒ motina ‒ pratrūksta „kraujo lietum“. Jos stiprybė kyla iš pačios prigimties, tarsi nereflektuojama, nes „įsirašanti“ į gamtos vyksmą: atėjo laikas ir ‒

motina mano, neįtardama nieko bloga,

peržengė taką tarp dviejų sodybų,

iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą

p. 39

Archetipinis ribos peržengimas iš vienų namų į kitus, iš savų ‒ į svetimus, tapsiančius savais kitai kartai ‒ „būsimos mano giminės“. Į šiandieną perkeliama liaudies dainų mergelės situacija, kuomet nutekėjusi į uošvio dvarelį ji ne pienu, o ašarėlėmis prausdavosi ir nuolankiai priimdavo likimą, nes taip buvo, yra… bet ‒ ar bus? Tai ‒ dar viena iš rinkinio stiprybių: nežinia, ar autorė kalba apie savo pačios patirtis, ar be galo įtaigiai suasmenina svetimas (psichoanalitikas čia veikiausiai imtų ieškoti sąsajų su išgyventomis traumomis ir būdą tas patirtis „neutralizuoti“ perteikiant menine kalba, o psichoanalitinės literatūros kritikos atstovas sakytų, kad psichoanalitikas nebūtinai teisus kapstydamasis po paties autoriaus gyvenimą, nes kūrėją gali veikti archetipai, perduodami iš kartos į kartą ir patekę į tinkamą terpę ‒ šiuo atveju, meninę kalbą: atgiję „čia ir dabar“, „pirmuoju asmeniu“). Šiaip ar taip, nesunku pastebėti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbėjimas ‒ daugiabalsis, nes eilėraščių kalbėtoja pasitelkia visas galias ‒ savo giminės ir šalia buvusių bei esančių moterų stiprybę, susigrąžintą atmintį, per naujos gyvybės atėjimą į pasaulį įgytą išmintį ‒ tam, kad nutrauktų smurto ratą ir perkeistų likimą nenutoldama nuo sau suvoktos moteriškumo esmės kurti pasaulį:

štai jums pirmasis mano eilėraštis,

įkvėptas kaulų,

sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,

to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

 

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,

žvelgia tamsia makšties akimi,

o vokeliai vos virpčioja

p. 139

Tai ‒ paskutinis rinkinio eilėraštis. Jis taip ir vadinasi: „Pasaulio sukūrimas“. Mintimi atkartojantis pirmąjį pirmojo skyriaus „Prabudimas“ eilėraštį „Pirmasis“:

ir sugalvok tu man taip aprėdyti žmogų:

plaukeliais, negeliais, sėkliukėm ir syvais,

naktimis ‒ mintimis, rytą ‒ jausmu,

kad gyvas;

 

ir sugalvok tu man taip:

kauburėliai, urveliai, dantys, lūpos ‒ kaip vyšnios,

kibūs pirštai per drykstantį audinį,

krūtys, speneliai, nerimstančios varpos ir įsčios

p. 13

Pratęskim dar ‒ ir sugalvok Tu man taip, Vitalija, kaip tame eilėraštyje:

ir sugalvok tu man taip:

brūkšniai ir kableliai, kabliai ir brūkšneliai.

iki taško.

nusirėdyti.

Taip, nusirėdžius kalboje, ir atsiranda patys įdomiausi debiutai.

 

       

 

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Rebekos

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Neringa Mikalauskienė

Renatos Šerelytės apysaka paaugliams „Rebekos salos“ Lietuvos IBBY buvo išrinkta 2014-ųjų geriausia knyga ir pasiūlyta įrašyti į 2016-ųjų lietuviškos knygos IBBY garbės sąrašą.

Dar rinkdami Geriausią 2014-ųjų knygą svarstėme ‒ koks „Rebekos salų“ žanras: realistinė proza, maginė fantazija ar jų jungtis ‒ magiškasis realizmas? O gal toji vieta ‒ tik hipnotinė būsena, sukelta ilgai žiūrint į veidrodį, kai iš pasąmonės gelmių galima ištraukti tai, ko iki tol net neįtarei egzistavus?

Tuomet priskyrėme ją prie realistinių ‒ daugiau sąlyginai, kad bent kiek pagausintume negausią realistinės literatūros vaikams ir paaugliams krūvelę. Dabar pamėginsiu įrodyti, kad šis apsisprendimas nebuvo visiškai iš piršto laužtas. Savo analizę pagrįsiu ir psichoanalitine literatūros kritika ‒ šiuokart K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija.

Kartais tenka aiškinti, kur yra skirtis tarp psichoanalizės ir psichoanalitinės literatūros kritikos. Psichoanalizėje per kūrinį einama link autoriaus kompleksų, o psichoanalitinė literatūros kritika domisi kūrinio veikėjų psichologija ir jų elgsenos modeliais. Taigi patikinu, kad pačios Renatos Šerelytės galvoje čia nesikapstysiu.

Mane domina pagrindinė jos knygos veikėja Rebeka, ją supantys personažai ir tas pasaulis, kuriame ji atsiduria. Iš šiuolaikinio gyvenimo, kurį žymi informacinės technologijos ‒ internetas, skaipas, reklamos… ‒ savo veikėją paauglę Rebeką autorė perkelia į… kitą šiuolaikinį pasaulį, kuriame irgi visa tai tarsi egzistuoja, bet kitaip. Išvirkščiai. Paauglės perkėlimas iš vienos realybės į kitą motyvuojamas iš karto dviem būdais: vieną galime priskirti mokslinės fantastikos naudojamam ateities technologijų metodui ‒ Rebeka gauna pranešimą į mobilųjį telefoną; tas pranešimas šiek tiek primena reklaminį virusą ir atsidaro prieš jos norą. Pranešimo turinys toks: „Siūlome reikalų patikėtinių paslaugas, patentuotas ir profesionalias, atitinkančias ES reikalavimus, į kainą neįeina transporto ir remonto paslaugos. Tvarkome įvairius reikalus, ypač susijusius su asmens teisių ir privilegijų klausimais. Jeigu sąlygos jums tinka ir pasiūlymas jus sudomino, tiesiog paspauskite „taip“, ir mes su jumis susisieksime. Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Rebeka išsigando ir mechaniškai paspaudė „taip“. Telefonas pyptelėjo ir išsijungė (p. 11).

Beje, tai dažna fantastinių kūrinių autorių „gudrybė“: sužaidžiama ir atsitiktinumu. Technika suveikia ne taip, kaip planavo veikėjas ‒ ir jis susiduria su nenumatytu iššūkiu.

Antrasis būdas Rebekai patekti į kitą realybę (ar veikiau ‒ antrasis etapas) jau yra maginis. Ji lyg L. Carrollio Alisa pro veidrodį švelniai „įčiuožia“ į kitą pasaulį, kuriam ir priklauso, ir ne ‒ jo modelis tas pats, arba, dar teisingiau tariant ‒ tas pats „branduolinės šeimos“ modelis: tiek viename, tiek kitame pasaulyje Rebeka gyvena su mama rašytoja ir nuolatos gastroliuojančiu tėčiu aktoriumi. Skirtumas tik toks, kad pirmojoje realybėje mama rašo populiarius meilės romanus, o antrojoje ‒ visiškai nepopuliarius detektyvus ir, veikiausiai, rašytoja yra tik savo fantazijose, nes paaiškėja, kad čia jų šeima prikauso kur kas žemesniam socialiniam sluoksniui. Kaip apibendrina Rebeka: „Tai juk socialinis dugnas. Tai baisu.“ (p. 32). Priklausymą žemesniam socialiniam sluoksniui liudija pasikeitę motinos drabužiai, nudrengtas kambarys, atsainus požiūris į buitį, svylančių bulvių kvapas… Tačiau čia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai „susipažįstame“ su veikėjais, kurie priklausytų „išplėstinei“ Rebekos šeimai ‒ senele ir užuomina į brolį: tyrinėdama pas senelę rastą geneologinį medį, mergaitė šalia savo šakelės pamato ir kitą ‒ Emanuelio. Vėliau paaiškėja, kad jis išties yra ir pirmojoje realybėje.

Antroji realybė ypatinga dar ir tuo, jog tai pasaulis, sudarytas iš penkių salų (iš pradžių Rebeka lyg ir mano, jog tos salos ‒ ežere, bet paskui paaiškėja, jog jos kadaise sudarė vieną žemyną: „Prieš akis išsivyniojo didžiulis žemėlapis. Mėlyname vandenyne plytėjo penkios salos ‒ viena labai didelė, kita mažesnė, dvi maždaug vienodos ir viena visai mažulytė. Visas jungė punktyru nužymėta linija“ (p. 48). Dabar pabandykime tas salas įvardyti: Mokyklos sala, Mamos sala, Tėvo sala, Senelės sala ir toji mažytė salelė, kurioje gyvena keistas paukščių kalba čiulbantis berniukas ‒ tą vietą norisi vadinti amžinai sustingusios vaikystės pasauliu: „…veikiausiai tai ne mėnesiena lijo, o tilindžiavo mažyčiai variniai varpeliai keisto būsto pastogėje. Jis buvo panašus ir į lėlių namelį, ir į rytietišką pagodą. Stūgsojo tiesiai Rebekai prieš akis, panašus į atgijusį paveikslėlį. Rebeka apsidairė. Tyli mėnesiena nušvietė medinį arkliuką apsilaupiusiais dažais, mėlynos jo akys atrodė gyvos ir liūdnos. Netoliese driekėsi žaisliniai geležinkelio bėgiai, sukantys į spindintį varnalėšyną“ (p. 95).

Taigi matome, kad salos nevienareikšmiškai siejamos tik su Rebekos būsena. Žinančiam kultūrinius kontekstus skaitytojui nebylys valtininkas, kasryt plukdantis Rebeką į salą, kurioje yra mokykla, arba į kitą salą, kurioje gyvena jos senelė, bus panašus į Charoną, perkeliantį mirusiuosius per užmaršties upę Letą, o tiems, kurie visur ieško paslaptingų lemties ženklų, tokie pasirodys Rebeką lydintis juodas šuo ar baltas katinas, sutiktas Baltojo Katino gatvėje.

Galima teigti, kad pirmoji realybė ‒ tai Rebekos sąmonė, o antroji realybė, į kurią mergaitė patenka per veidrodį ‒ pasamonės darinys. Čia jau laikas C. G. Jungo citatai iš straipsnio „Apie kolektyvinės pasąmonės archetipus“: „Žinoma, pažvelgęs į vandens veidrodį pirmiausia išvysti savo paties vaizdą. Eidamas link savęs paties rizikuoji susitikti su savimi. Veidrodis nepataikauja, tiksliai atspindi tai, kas į jį žvelgia, būtent tą veidą, kurio niekada neparodome pasauliui, nes uždengiame jį persona, aktoriaus kauke. O veidrodis yra šiapus kaukės ir rodo tikrąjį veidą. Tai pirmasis drąsos išbandymas žengiant vidiniu keliu, jo pakanka daugumai atbaidyti, nes susitikimas su savimi ‒ vienas nemalonesnių dalykų, kurio išvengi, kol visas neigiamybes gali projektuoti į aplinką.“[1] Taigi C. G. Jungas čia pavartoja metaforą „pažvelgęs į vandens veidrodį“ ‒ Rebeka pažvelgia į veidrodį ir atsiduria salose, kurios apsuptos vandenų. Tai kartu ir susitikimas su tamsiąja tiek savo pačios puse, tiek nutylima šeimos istorijos dalimi.

Vidinis Rebekos pasipriešinimas bandant išvengti akistatos su pačia savimi ištrūksta irzlia fraze, mesta vaikui, priminusiam apie priešpiečius: „Labai čia kam rūpi!“ (p. 123). Ši frazė čia pat suprojektuojama į aplinką: žodžius, kuriuos pirmiausia pasako pati, Rebeka tarsi atspindimus veidrodyje išgirsta gavusi užduotį pasirūpinti vieniša senute, kuri jai pasako: „O kas čia gali atsitikti?.. Pasižiūrėk pati ‒ gyvenu viena kaip pelėsis ant sienos. Jeigu ir atsitiks, kam tai gali rūpėti?..“ (p. 125).

Priminsiu, kad istorijos pradžioje, pirmojoje realybėje, Rebeka prieš visą klasę atsisakė eiti į senelių namus, nes ten, anot jos ‒ daržovių prieglauda: „…kretančios morkos be minties akyse“. Mergaitė svarsto: „Ko vertas gyvenimas, jei žmogaus laukia tokia baigtis?“ (p. 8). Antrojoje realybėje, susipažinusi ir pradėjusi bendrauti su Ona Marija, ji pradeda suvokti, kad bet kuris gyvenimo etapas vertas pagarbos. Net tuomet, kai nelieka fizinių jėgų savimi pasirūpinti, žmogus nepraranda orumo.

Senutės Onos Marijos charakteris itin paveikus, tikroviškas ‒ nepagražintas, atšiaurus, atrodo, persunktas pykčio ant viso pasaulio. Tačiau aiškiai duodama suprasti, kad taip elgtis ją verčia išdidumas: Onai Marijai nereikia bendravimo iš gailesčio ‒ tai turi būti tikra, nuoširdi draugystė, kurios galiausiai išmoksta Rebeka. Ji išmoksta susitaikyti ir su mirtimi: „Akyse tebestovėjo nepaliestos bandelės ant kėdės. Raukšlėtas Onos Marijos veidelis, išterliotas uogiene, ir jos kumšteliai, sugniaužę pusryčių popierių. Niekas negalėjo nuramdyti šito skausmo ‒ Rebeka žinojo, kad jis bus amžinas, tik vėliau nuslūgs ir pavirs liūdesiu. O dar vėliau ‒ švelnumu, ir kiekviena šypsena visada turės kartų jo šešėlį“ (p. 160).

Dar vienas svarbus ryšys ‒ Rebekos ir jos motinos (arba tiksliau ‒ motinos iš vienos ir iš kitos realybės). K. G. Jungas, kalbėdamas apie motinos archetipą, teigė, jog jis, kaip ir bet kuris kitas: „…turi bemaž neaprėpiamą aibę aspektų. Paminėsiu tik keletą tipiškų jo formų: konkretaus žmogaus motina ir senelė, taip pat pamotė ir uošvė ar anyta; bet kokia moteris, su kuria yra ryšys, taip pat žindyvė ar auklė, pamotė ir Baltoji Moteris; aukštesne, metaforiška prasme ‒ deivė, ypač dievo motina, mergelė (kaip atjaunėjusi motina, pavyzdžiui, Demetra ir Kora)“[2].

Pažvelkime dabar į „Rebekos salas“:

Yra „dviguba“ motina: tai motina ‒ meilės romanų rašytoja iš pirmosios realybės ir motina ‒ detektyvų rašytoja, iš antrosios.

Yra „triguba“ senelė ‒ senelė aristokratė ir senelė, apsimetanti tos aristokratės tarnaite, abi ‒ iš antrosios realybės, be to, toji senelė iš pirmosios realybės, apie kurią Rebeka sužino tik knygos pabaigoje ‒ ir rašo jai laišką.

Ir dar yra keletą pavidalų turinti moteris, atsiradusi Rebekos gyvenime po to, kai ji atsitiktinai užsisakė „reikalų patikėtinių paslaugas“: „Atrodė, kad direktorės veidas keliskart pasikeitė ‒ taip greitai, kad Rebeka nespėjo nė mirktelėti. Ji išvydo ir nevalyvą moteriškę prie terasos, ir griežtąją direktorę, ir nuostabią deivę kviečių spalvos plaukais“ (p. 168). C. G. Jungas teigia, kad motinos archetipas labiausiai susijęs su virsmu: „Su šiuo archetipu siejamos „motiniškos“ savybės: tiesiog magiškas moteriškumo autoritetas; protą pranokstanti išmintis ir dvasios aukštumos; visa, kas gera, globėjiška, kas palaiko, skatina augimą, vaisingumą, teikia peno; tai magiško virsmo, atgimimo vieta (…), visa, kas praryja, suvilioja, apnuodija, kelia baimę ir yra neišvengiama“[3].

Rebeka patiria virsmą ‒ ji ne tik persikelia iš vienos realybės į kitą, ne tik keliauja iš salos į salą antrojoje realybėje, bet kartu ir išlaiko tam tikrą distanciją: nuolatos lygina abi realybes ir ‒ abi motinas, kurių nė viena jai nėra artima. Čia galime pastebėti ir tai, ką C. G. Jungas pavadintų „gynyba nuo motinos“ ‒ Rebeka ima priešintis tiek aprūpintam, bet tuščiam pirmosios pasauliui, kurį simbolizuoja prabangus vyšninis chalatas ir vienadieniai meilės romanai, tiek antrosios abejingumui savo išvaizdai, buičiai, aplinkiniams. Rebeka ieško, kaip pati galėtų įprasminti savo gyvenimą. Iš pradžių nesąmoningai, vėliau (bent skaitytojui) ima aiškėti, kad ji, padedama direktorės-reikalų patikėtinės-deivės (tai vis archetipai, kurie teikia gyvenimo pamokas), grįžusi į pirmąją realybę imasi atkurti sutrūkinėjusius ryšius tarp kitų artimųjų: rašo laišką senelei, bando išklausti tėvų apie prieglaudoje paliktą proto negalią turintį vyresnįjį brolį ‒ vaiką, kurį jie stengiasi ištrinti iš atminties.

Svarbu ir tai, kad apysakoje atsispindi šiuolaikinės šeimos negalia ‒ visi čia vaizduojami vyrai tam tikra prasme yra silpni ir mažai dalyvauja Rebekos gyvenime tiesiogiai: tėtis iš pirmosios realybės nuolatos išvykęs į komandiruotes, o iš antrosios ‒ gyvena bohemišką gyvenimą, bet ‒ „šitas melas buvo skirtas žurnalistams, kurie apsimesdavo, kad tuo tiki. O Rebeka tvirtai žinojo, kad bohemiška aplinka ‒ tiesiog kiaulidė. Ir visai nesvarbu, kad iš magnetofono visą namą drebina grupės „Queens“ „Bohemian Rhapsody“ (p. 75); „Svetainėje staiga užsidegė šviesa. Rebeka išvydo tėvą ‒ susivėlusį, užgesusiomis akimis, neskusta kelių dienų barzda. Priėjęs prie indaujos išsiėmė viskio butelį ir prisipylė pusę stiklinės. Išgėrė vienu mauku, trenkė stiklinę ant grindų ir susmuko į fotelį“ (p. 134). Rašytoja negailestingai atvira ‒ vaizduoja personažą, kuris jokiu būdu negali būti autoritetas paauglei, o jausmai, kuriuos ji išgyvena tėvui, tegali būti pasibjaurėjimas, sumišęs su gailesčiu. Kiti vyrai, kurie epizodiškai šmėsteli apysakoje ‒ bebalsiai: tai nebylys valtininkas, kilnojantis Rebeką iš vienos salos į kitą, ir jos amžinoje vaikystėje įstrigęs, „išnykusia pasakų kalba“ čiulbantis brolis. Valtininkas, kuris suaugusiam skaitytojui keltų asociacijų su Charonu, Rebekai dėl vešlios, rudos, ir veikiausiai dirbtinės barzdos atrodo panašus nebent į Kalėdų Senelį, o tai reiškia, kad vargiai galėtų kuo nors padėti paauglei: tikėjimo stebuklais laikas jai jau yra pasibaigęs.

Taigi Rebeka priversta pati daryti išvadas ‒ stebėdama ir lygindama. Knyga „Rebekos salos“ ypatinga tuo, kad galiausiai čia „antiutopinė“ erdvė transformuojama į „utopinę“: antroji realybė, Rebekai iš pradžių atrodžiusi atstumianti ir nemaloni, vėliau tampa pavyzdiniu modeliu: „Grįžimas atgal visada būna ne toks, kokio tikiesi ar nesitiki. Jį neišvengiamai lydi nusivylimas, ir Rebeka, apsidairiusi po kambarį, tą suvokė. Ji troško, kad viskas nebūtų taip dailu ir iščiustyta, kad kas nors būtų t i k r a. Iš Ten“ (p. 179). Tą tikrumą suteikė Rebekos susitikimas su savo pasąmone ir įgyta patirtis. Antrojoje ‒ pasąmonės realybėje ‒ ji įžengė į brendimo etapą, kuris prasideda paauglystėje. Rebekos kelionė iš vienos salos į kitą ‒ tai jos vidinių pokyčių istorija ir geografija, atkartojanti tarpusavio santykius, trūkinėjančius ryšius tarp artimiausių žmonių, tampančių „salomis“, ir apie galimybes tas „salas“ sujungti.

Baigti norėčiau citata iš „Rebekos salų“: „Ilgiuosi Tavo salos. Giminės porceliano, svečių kambario, čiobrelių arbatos ir surūgusio Martos veido. Rašau Tau su didele viltimi ir nerimu ‒ jis panašus į dilgėlių kvapą“ (p. 186). Taigi ‒ nerimas, panašus į dilgėlių kvapą. Vėlgi simboliška: dilgėlė žeidžia, skaudina, bet kartu ji ir vaistažolė, ir stiprybės šaltinis, jeigu prisiminsime, kad iš jaunų dilgėlių verdama sriuba, arba ‒ nusidilginęs vaikas juk dažnai guodžiamas žodžiais: „Nieko, tik šiek tiek vaistų gavai…“

[1] Jung C.G. „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“, Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 27.

[2] Ten pat, p. 101.

[3] Ten pat, p. 102.

Vieno teatrinio pastebėjimai

KUNČIUSKarta operoje 1 (2)

VIENO TEATRINIO PASTEBĖJIMAI

apie Herkaus Kunčiaus knygą ,,Kartą operoje“ (leidykla ,,Gelmės“, 2014)

Marius Kraptavičius

 

Rašytojas Herkus Kunčius (g. 1965) – romanų, pjesių, libretų autorius. Matyt, tie libretai itin ,,kalti“, kad pas skaitytojus atkeliavo dar viena Kunčiaus knyga – ,,Kartą operoje“.

O dar… Vikipedija mini: rašytojas – ilgamečių Kauno muzikinio teatro solistų Aniceto Kunčiaus ir Aldonos Mikšytės sūnus, dainininkės Sigutės Trimakaitės sutuoktinis. Taigi, operoje ir operetėje lankytasi ne kartą, ir lankytasi ne šiaip sau…  Akivaizdu: rašytojas pažįsta užkulisių gyvenimą, retsykiais savo paslaptimis žiūrovus viliojantį net labiau negu scenoje besiklostantis veiksmas.

Literatūrinė fantazija – taip apibūdina knygos žanrą leidykla ,,Gelmės“. Žinoma – tai fantazija, tai jau tikrai: pagrindinis veikėjas – Pacukas, retsykiais priglundantis prie fortepijono klaviatūros, besigėrintis ,,kaip garsai virpčioja, plazdena, banguoja“ (p. 26). Svarbu minėti, kad ta Herkaus Kunčiaus fantazija balansuoja tarp klasikinės pasakos ir grotesko, nuolat slysteldama parodijos link: ritmiškai paraštėse ar tarp eilučių pasigirsta salstelėję Andrew Lloydo Webberio ,,Operos fantomo“ garsai, Pacukas norom nenorom verčia prisiminti žiurkių armiją, įsukančią Piotro Čaikovskio baleto ,,Spragtukas“ veiksmą.

O juk ne tik garsai ataidi. Jaukiai šlama ir knygų puslapiai. Sušlama E.T.A. Hoffmanno pasakojimai, išnyra Gastono Leroux nartus veiksmas.

Siužetas nėra sudėtingas: operos ,,Paukščių takas“ peržiūra patiria gėdingą fiasko. Tokį gėdingą, kad teatras pakimba ant plauko: premjeros nebus, o pastatas atiteks lošimo namams. Kvailesnis už kvailą princas – ne iš tų valdovų, kurie imtųsi gelbėti aukštąją kultūrą. Tačiau pasaka be karaliaus – lyg ir ne pasaka. Šalies valdovas Pranciškus Juozapas grįžta iš tolimos kelionės laiku. Teatras ir vėl atveria duris, premjera pavyksta. Dirigento Modesto mostai tikslūs, primadona Violeta gaidžių negaudo.

Gaidys – štai personažas, apie kurį verta kalbėti daugiau. Jis, kaip ir Pacukas, yra teatro ,,siela“ – juodoji jos pusė. Požemyje gaidys turi savo karalystę. Šešėlinę… Tapti šešėliais ir kalėti požemyje pasmerkti beveik visi dainininkai, muzikantai, šokėjai – kiekvienas, savo partiją atlikęs netobulai. Štai ką apie požemius mąsto Pacukas: ,,Amžiams uždaryti požemyje pro šalį prapūtusį solo partiją klarnetininką, nespėjusią laiku išeiti į sceną choristę ar pamiršusį arijos žodžius baritoną – visa tai atrodė drakoniška ir nepateisinama. Juk galbūt tą vakarą, kai mirštančią gulbę šokusi balerina drėbėsi ant užpakalio, buvo pilnatis?…“ (p. 88).

Jei ko pristinga siužetui, tai vienos vienintelės linijos: nėra fantazijoje meilės istorijos, nė menkiausios. Autoriaus valia pabrėžtinai nėra.

Kam skirta ši knyga? Man, šiokiam tokiam teatro peliukui (ištikimam žiūrovui bei klausytojui) būtų gera matyti, kad Herkaus Kunčiaus knyga platinama Lietuvos teatruose. Jos paantraštė – ,,Vieno teatrinio istorija“. Nemanykime, kad teatrinių žmonių Lietuvoje nebeliko. Mūsų yra – ir dar kiek. Mes ir esame pagrindinis adresatas.

Būtų malonu ir įdomu, jei apie knygos kontrastus savo nuomonę pareikštų tie, kurie tapo pagrindiniais personažais – muzikantai, baleto šokėjai, režisieriai, dailininkai. Linkėkime, kad taip ir įvyktų.

Kita vertus, knyga gali tapti svarbi tiems, kurie į teatrą tik praveria duris – visų pirma paaugliams, mėgstantiems greitą siužetą, jo netikėtumus, vingius. Teatriniai dėdės ir tetos bei jų jaunieji giminaičiai, meninio ugdymo pedagogai bei jų mokiniai – jie ras apie ką kalbėtis, jei tik turės narsos ne tik čiuožti knygos paviršiumi, bet ir nerti į gelmes.

Bravo – drįstu šūktelti Herkui Kunčiui.

Bravissimo – šaukiu knygos dailininkei Mortai Griškevičiūtei. Jos tušu atliktos iliustracijos yra raiškios, žaismingos, pagaulios, oriai ir garbingai tarnaujančios (geriausia žodžio prasme) tekstui. Akivaizdu: dailininkė literatūrinę fantaziją perskaitė įdėmiai, įsijautė į veiksmą, į charakterius.

Aplodismentai leidyklai ,,Gelmės“. Už tai, kad atrado ,,Kartą operoje“ (literatūrologės Neringos Mikalauskienės dėka), kad dailiai išleido.

 

Iš mėnulio ir gelmės. Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“

Iš mėnulio ir gelmės

Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą  „Povų ežeras“

Ernestas Noreikia, povu ezeras

Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.

Ernestas Noreika

Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.

Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti  knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“.  Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.

Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.

Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p.  29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?

Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.

Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.

Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.

 

Aurimas Novikovas

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu  Mingailė Gulbinauskaitė iš Palangos. Miestelyje prie jūros gimiau ir užaugau. Domėtis literatūra ir bandyti kurti pradėjau dar vaikystėje. Visada jaučiau ir dabar jaučiu, kad žodis man yra ypatingas, toks svarbus  kaip dailininkui teptukas. Taigi, jau pradinėse klasėse lankiau dramos būrelį, turėjau savo eilėraščių knygelę, novelių sąsiuvinį. Antros klasės rašinyje, kuriame reikėjo papasakoti, ką norėčiau nuveikti per ateinančią vasarą, ryžtingai pareiškiau: sukursiu BENT tris knygas. Dabar prisiminusi savo tikslus ir paskaičiusi to meto „šedevrus“  nostalgiškai  nusišypsau, bet džiaugiuosi, kad noras mėgautis žodžio galia  lig šiol niekur nedingo. Todėl savo malonumui rašau eilėraščius, noveles, nuo dešimtos klasės nuotoliniu būdu mokausi filologijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kuri suteikė tikrai daug patirties, žinių, leido pažinti nemažai bendraminčių. Rašymas man – nesibaigiantis savęs bandymas, mokymasis, su kūryba nuolat keičiuosi, bręstu, atrandu save iš naujo. Be abejo, negaliu nesidžiaugti sėkme 2014 metų šalies Jaunųjų filologų konkurse: man buvo skirta antroji vieta už labai gerą literatūros kritikos darbą.

Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“:  romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

 Žmogus orkestras

 

Alvydas Šlepikas – populiarus ir itin darbštus Lietuvos meninio ir kultūrinio gyvenimo augintojas bei puoselėtojas. Žymus menininkas, labiausiai išgarsėjęs kaip kino režisierius ir aktorius, dar spėja pasirodyti teatro scenoje, rašyti scenarijus filmams ir spektakliams bei turėdamas beletristo   talentą kuria tiek prozą, tiek poeziją. Žurnalistė Laima Žemulienė  straipsnyje „A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius?” ironiškai kūrėją apibūdina kaip žmogų orkestrą. Išties  A. Šlepiko talentas reikštis  įvairiose srityse iškelia jį kaip išskirtinį menininką. Dėl tokio universalumo kūrėjas geba ypač meistriškai ir natūraliai į savo statomus filmus ir spektaklius įnešti subtilaus, būdingo poetui lyriškumo, o  literatūrinėje kūryboje lanksčiai taikyti kino elementus. Ši subtilybė moderniai jungti keletą meno sričių jau daugelį metų neša kūrėjui sėkmę.

Naujausias A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) sulaukė didelio pripažinimo. 2012-tųjų metais knyga pripažinta labiausiai skaitomu  kūriniu Lietuvoje,  taip pat autorius apdovanotas ir  Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Mano vardas – Marytė“ atskleidžia šiuo metu mažai pažįstamą, o galbūt kai kam visai negirdėtą temą – vilko vaikų (wolfkinder) gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų Prūsijoje daugybė šeimų palaidojo vyrus, moterys tapo našlėmis, o jų vaikai – šeimos išlaikytojais. Motinų siunčiami vokietukai keliaudavo į Lietuvą, kitapus Nemuno, kur dirbdami ir elgetaudami prasimanydavo maisto  alkį kenčiančioms savo šeimoms. Autorius rėmėsi tikrais faktais ir žmonių pasakojimais. Anot  jo paties, knyga siekta atskleisti  užmirštą svarbią ir skaudžią temą, ypač sudominti jaunimą, parodyti jam sudėtingą istorijos laikotarpį iš arčiau ir užšaldyti atmintyje, įteigti, kokia blogybė yra karas.

Nors romanas plačios visuomenės skaitytojų sutiktas palankiai, literatūros kritikų vertinimo kriterijai ir nuomonės skiriasi. Be abejo, pirmiausia sėkmę lėmė pati kūrinio tematika. Recenzuodama šią knygą Justina Katkevičiūtė atkreipė dėmesį, jog A. Šlepiko romanas nėra labai išsiskiriantis sukurtomis situacijomis, tačiau knygos sumanymas kalbėti apie „vilko vaikus“  yra pagirtinas poelgis, dėl to  praturtėjo lietuvių literatūra, sauganti partizanų bei tremčių  istoriją. Saulė Pauliuvienė taip pat pagyrė rašytojo stilių, jo kalbą  apibūdino  kaip kapotą, rezervuotą bei vyrišką,  puikiai perteikiančią knygos siunčiamą skausmą. Recenzentė savo tekstą vainikavo drąsiais žodžiais: „tokio kūrinio lietuvių literatūroje dar nebuvo ir, drįstu manyti, dar ilgai nebus.“ Neliko neįvertinta ir meistriška romano struktūra. Kalbėdamas  apie kūrinio žanrą, A. Šlepikas užsiminė, jog šis romanas labiau poema ar rauda. Tačiau kai kuriems skaitytojams jis netgi priminė pasaką, dar kiti kapotą tekstą sutapatino su kino scenarijumi. Toks modernus ir daugiaplanis kūrinio konstravimas leido skirtingų interesų skaitytojams jį  prisijaukinti ir pamilti. A. Šlepikas – sumanus rašytojas. Siekdamas parašyti vertingą ir brandų kūrinį, jis  nepamiršo reiklios šiuolaikiškos skaitytojų auditorijos, kuriai yra svarbu ne tik knygos perteikiama istorija ir  aplinkybės, bet taip pat kūrinio ryšys su žmogumi, galimybė skaitytojui pačiam aiškintis ir sukurti prasmę. Rašytojas turėjo detalų sumanymą, kaip parašyti vertą dėmesio knygą. Tam, kad ši autoriaus paslaptis  klausimas atskleista, pravartu peržvelgti romano kūrimo strategijų panaudojimo tikslingumą. Atlikus išsamią kūrinio analizę tampa aišku, jog autorius neišvengiamai naudojo klasikinio romano principus, tačiau kur kas daugiau rėmėsi modernaus romano strategijoms. Todėl šio rašinio tikslas – atlikti „Mano vardas – Marytė“  kūrimo strategijų analizę ir  išsiaiškinti, kokia yra  A. Šlepiko romano   populiarumo formulė.

Modernėjimo kryptimi

 Romanas – epinis kūrinys, atsiradęs Antikos laikais, ypač svarbų vaidmenį įgavęs Viduramžiais, o šiais laikais užima kone didžiausią vietą visoje grožinėje literatūroje. Nenuostabu, kad žanras  laikui bėgant kito ir klasikinio romano modelis atsiskyrė nuo modernistinio su dar keletu šakų. Plačiausiai išskiriami klasikinis modernistinis, avangardistinis, egzistencialistinis, prancūzų ir Lotynų Amerikos „naujojo romano“ modeliai. Humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas savo moksliniame veikale „XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) pateikia romanų modelių aprašymus bei jų kūrimo strategijas. Įsigilinus į  pateiktą teoriją  galima numatyti, jog A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“  parašyta, siekiant sukurti būtent klasikinį modernistinį romaną. Atpažįstamus klasikinio romano bruožus liudija kūrinio siužeto rėmai, pasakojama istorija bei priežasties – pasekmės ryšiais susieti įvykiai, nubrėžti erdvės ir laiko kontūrai, kuriami individualizuoti veikėjų charakteriai. Tačiau A.Šlepiko romane  modernių koncepcijų kur kas gausiau, todėl tikslinga jas prisiminti. Nerijus Brazauskas išskiria filosofo ir eseisto Ortegos y Gasseto dešimt modernių kūrimo strategijų[1].

Visų pirma, modernistinis romanas atskiriamas pagal aprašinėjimo strategiją. Šis sumanymas pakeitė realistinio romano pagrindinį bruožą – pasakoti įvykių ir veiksmų eigą. Pirmoji strategija įtvirtina fenomenologišką personažų ir jų santykio su pasauliu aprašinėjimą, didelė svarba kūrinyje teikiama veikėjų sąmonei ir jų įgytai asmeninei patirčiai, kurios  atskleidžiamos, naudojant „vidinio monologo“ bei „sąmonės srauto“ technikas. Toks pokytis suteikia žymiai didesnę galimybę pažinti personažų vidų, perprasti jų pasaulį ir įsijausti į kūrinio atmosferą. Taigi, ši strategija iš esmės lėmė didelius pasikeitimus –  performavo patį romano žanrą: pasakojamasis tapo aprašomuoju. Šį pokytį Ortega y Gasset konstatavo tiksliai: „ Niekas neturi pranešti mums, koks yra personažas: turime pamatyti jį savo akimis.“[2]

Antroji strategija laiką ir erdvę paverčia itin  koncentruotu dariniu. Todėl rašytojas padeda skaitytojui atsiriboti nuo tikrovės, sukuria uždarą romano vidinę atmosferą. Tokiu būdu didžiausias  dėmesys, skirtas įvykiams, perduodamas dinamiškai individo sąmonei. Tai įrodė ir lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, teigdamas, jog „modernistinės pakraipos romanuose laiko – erdvės modeliavimas kuo glaudžiausiai susijęs su subjektyvia nuostata – pasakotojo ar personažų.“[3] Iš šios strategijos savaime išsivysto ir trečioji – žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimas. Šiuo aspektu ypač į paviršių iškeliamas žmogaus dvasios, psichikos ir patirčių turinys, kuris drauge leidžia tekste įpinti mokslą, filosofiją, taip pat religiją ir estetiką, besivystančius iš individo jausmų ir mąstysenos. Toks personažų vidinio pasaulio suaktyvinimas romane sudaro prielaidą atsirasti ir ketvirtajai strategijai – veiksmo minimizavimui. Akivaizdu, jog didelį dėmesį sutelkiant ties žmogaus vidiniais išgyvenimais, savaime mažėja veiksmo, kuris teikia prielaidą pereiti nuo siužeto prie personažo, nuo veiksmų prie minčių. Skaitytojo suaktyvinimas taip pat priklauso vienai iš modernaus romano strategijų. Komunikacijos efektą  sukuria  pasakojimas pirmuoju asmeniu, veikėjų kreipimasis tiesiogiai į skaitytoją, autoriaus pratarmė ir tiesiog sukurta laisva erdvė skaitytojo pamąstymams ir kūrinio interpretacijoms.

Nerijus Brazauskas pateikė ir smulkesnes Ortegos y Gasseto išdėstytas strategijas. Viena jų – fragmentiškas naratyvas. Modernistinis romanas išsiskiria  fragmentiškumu, spontanišku veikėjo pasakojimu, neatsižvelgiant į  logiką ir vientisumą. Taip pat  tam, kad tikroviškiau išreikštų personažų patyrimus, pasakotojas peršoka iš trečiojo į pirmąjį asmenį. Tačiau, kalbant apie pasakotojo vaidmenį, svarbu paminėti, jog modernistiniame romane galima aptikti ne vieno veikėjo pasakojimą. Tokia idėja aiškinama kaip naratoriaus statusų kaitos strategija. Toks autoriaus pasirinkimas kuriant romaną padaro sudėtingesnį ir painesnį, todėl skaitytojo užduotis yra išsiaiškinti viską pačiam.

Aštuntoji klasikinio modernistinio romano strategija vadinama intertekstualumu. Tai būdas į  kūrinį integruoti ankstesnius literatūros tekstus, mitus ar  Biblijos motyvus. Ši strategija kilsteli kūrinio meninį lygį, pagilina intelektualumo vertikalę. Metaliteratūriškumo strategija apima rašymą apie kitą literatūrą, jos aspektų apmąstymą. Muzikos principų panaudojimo strategija leidžia lengviau perteikti kūrinio atmosferą ir jausmą. Muzikos elementų  pritaikymas romane įmanomas kaip leitmotyvų, kontrapunktų, analogijų bei metaforų sklaida. Muzikinė technika romanui suteikia daugiau spalvų ir poetiškumo.

Svarbu akcentuoti, jog romano fenomenologiškas meninis pasaulis – svarbiausias bruožas modernistinio romano kitimo etapuose. E. Husserlis teigė, kad „pasaulis galioja ne kaip tikrovė, o tik kaip fenomenas.“[4] Realistų kūrybos fenomenas buvo natūralistinės priemonės bei bandymai kurti, remiantis tikrovės realijomis. Jų tikslas buvo atkurti savo gyvenamojo meto atvaizdą, nes pasaulį suprato kaip objektą. Modernistai iškėlė kitokią idėją:  apie tikrovę  kalbėti per asmenišką patirtį, o tai lėmė didesnę vaizduotės galią. Jų kūriniuose vaizduotės pasaulis tampa realesnis už tikrovę, todėl modernistiniame romane daugiausia aptinkamas personažo vidinis išgyvenimas nei realūs įvykiai. Galima sakyti, dėl to modernistai suformavo ir savąjį požiūrį į literatūros „realybę“. Vaizduotę iškeldami aukščiau tikrovės, savaime labiau domėjosi žmogaus santykiu su pasauliu, jų patirtimis, nei išorine tikrove, kuri ypač svarbi buvo realistams. Žinoma, modernistiniame romane realybė atlieka neatsiejamą vaidmenį, nes tik ja remiantis galima atskleisti veikėjų vidinį pasaulį. Žymus moderniosios kalbotyros atstovas Umberto Eco yra pasakęs : „Mes turime išnaudoti realų pasaulį kaip fono ypatybę.“[5] Taip pat  modernistai, panaikinę ribas tarp žmogaus pasaulio ir realybės, atsigręžė į patį skaitytoją. Taip atsirado galimybė leisti skaitytojui įsitraukti į kūrinį ir prasmės ieškoti pačiam.

Taigi, N. Brazausko perteikta teorija leidžia suprasti, kaip glaudžiai tarp savęs siejasi visos klasikinio modernistinio romano kūrimo strategijos, koks savitas ir atsiribojęs nuo realistinio yra  modernistinis fenomenologiškas meninis pasaulis. Daugumą  aptartų strategijų bei meninio pasaulio modelių  galima įžvelgti ir A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“. Tam, kad įsitikintume, jog mūsų analizuojamas kūrinys tikrai yra klasikinis modernistinis romanas, toliau detaliai nagrinėsime  jame taikomų  teorijoje aptartų  strategijų sąveiką ir efektyvumą.

 Vaizdo kūrimo priemonės – meninės detalės

 Perskaičius A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“  išryškėja dauguma jau minėtų klasikinio modernistinio romano strategijų. Bene  ryškiausiai krintanti į akis – aprašinėjimo strategija. Realistinio romano bruožo pasakoti įprastą įvykių ir veiksmų eigą  mūsų analizuojamame kūrinyje beveik nematyti. Todėl ypač svarbus tampa kūrinio detalių vaidmuo. Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima pastebėti didelį dėmesį, sutelktą į gamtos, veikėjų išorės ir buities vaizdų aprašymus. Patys pirmieji kūrinio puslapiai  leidžia susidaryti ryškų istorinio konteksto vaizdinį, kuris suteikia galimybę įsijausti į romano aplinką: „Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras.“[6] Šiuo sakiniu subtiliai nupiešiama Lietuvą nuo Prūsijos skirianti Nemuno riba, metaforiškai pavadinama tiltu. Toks vaizdingas erdvės nupasakojimas sudaro paslaptingą, kiek grėsmingą ir šaltą įspūdį, kuris  nukelia skaitytoją į  slogų romano pasaulį. Suprasti dramatišką veikėjų  padėtį padeda šokiruojantis malkinės , kurioje gyvena kūrinyje vaizduojama šeima, aprašymas: „Šaltis. Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos.“[7] Vargingas būsto vaizdinys aiškiai nusako, jog ten gyvenanti šeima kenčia skurdą, badą ir šaltį. Nors malkinėje nėra beveik jokių daiktų ir lovas atstoja lentos,  ant sienų kabančios išsaugotos šeimos fotografijos, primenančios brangias akimirkas, šiai šaltai ir svetimai aplinkai  teikia namų jaukumo, tarsi saugo šeimos židinį, vienybę,  puoselėja viltį ir žmoniškumą, neleidžia tapti vien dėl savo būvio egzistuojančiomis būtybėmis. A. Šlepikas daug dėmesio skyrė ir pačių veikėjų aprašymui: „Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą.“[8]  Charakteringas vidinių ir išorinių bruožų vaizdavimas kartu išryškina ir kitus veikėjų gyvenimo niuansus bei bruožus. Pastaroji citata leidžia daug pasakyti apie Evos asmenybę: akivaizdu, jog moteris yra išsilavinusi, meniška ir muzikali asmenybė. Aukšto ir visada besišypsančio Rudolfo portretas  –  užuomina , jog šis vyras kadaise buvo tikrai laimingas. Paprasčiausių buitinių vaizdų aprašinėjimas taip pat įgauna gilesnę prasmę: „Visi juokiasi, tačiau visos kalbos baigiasi, nes jau garuoja tetos Lotos iškepti blynai, vaikai godžiai valgo, Helmutas net pakimšdamas pirštu.“[9] Ši  iš pirmo žvilgsnio įprasta vakarienė panaudojus vaizdingas detales  tampa svarbiu ritualu šeimoje. Ypač Helmuto maniera tiesiog kimšte kimšti maistą paaiškina, kokie išbadėję yra vaikai ir koks didelis džiaugsmas yra turėti  ką valgyti. Taigi, subtilių  detalių audinys leidžia skaitytojui pačiam įsijausti į teksto aplinką, pajusti veikėjų išgyvenimus ir iš užuominų suprasti daugiau, nei yra tiesiogiai pasakoma.

 Laiko ir erdvės koncentracija

 Dar viena atpažįstama modernistinė strategija romane – laiko ir erdvės koncentracija. Ypač lakoniškai tekste yra apibrėžiamas laikas. Romano pradžioje trumpai ir tiksliai nusakomas veiksmo metas: „1946 metai. Žiema.“[10] Nors informacijos nedaug, tačiau jos tikslumas aiškiai sukuria vaizdinį, kuris neleidžia pasiklysti knygos laike. Taip pat atskiri skyreliai dažnai pradedami laiką nusakančiu sakiniu : „Artėja naktis.“[11] arba „Ankstyvas žiemos rytas.“[12] Nors nupasakoti veiksmo laikui skiriamas minimalus dėmesys, toks trumpas konteksto patikslinamas išryškina atskirų skyrelių atmosferą, sukuria reikalingą nuotaiką.  Būtina pasakyti, jog visas romano veiksmas trunka tik keletą mėnesių. Matomas akivaizdus judėjimas iš žiemos į pavasarį. Galima interpretuoti, jog tai suteikia savotišką prasmę ir kūrinio siužetui: iš žiemos sąstingio, vargų judama  atšilimo, nubudimo, naujos pradžios link. Toks metų laikų kitimas sužadina laimingos herojų gyvenimo  pabaigos, teigiamų pokyčių artėjimo viltį. Erdvės ribos romane taip pat piešiamos koncentruotai, labiausiai akcentuojami Prūsijos, pokario gatvių, Lietuvos miškų ir geležinkelio vaizdiniai, kurie tekste dominuoja ir laikomi svarbiausiais. Jie, kaip ir laikas, nubrėžiami trumpais, pasakojimo kryptį brėžiančiais sakiniais : „Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.“[13] Čia taip pat erdvė nusakoma glaustai, bet aiškiai, taip pat jos apibūdinimas  sukuria baugią ir niūrią atmosferą. Tokia laiko ir erdvės koncentracija pateisinama tuo, jog didesnis dėmesys skiriamas individo sąmonei. Laikas ir erdvė daugiau įprasminami ne realioje plotmėje, bet atgiję veikėjų prisiminimuose, nes dažnai atsigręžiama į praeitį,  į buvimą prieš karą, kai šeimos gyvenimas dar švytėjo darna  ir laime: „Eva guli ant lentinio gulto prisiglaudusi prie Brigitos ir prisimena savo vestuves, kaip susipažino su Marta…“[14] Taip stipriai supriešinama tikrovė su praeitimi: Eva prisimena vestuves, šventę, jos pakilią  ir džiaugsmingą  nuotaiką, reikšmingą pažintį, kuri neleido moteriai jaustis vienišai, o dabartis pateikia šiurpų  kontrastą – Eva guli ant kieto lentinio gulto, vieniša, užsigalvojusi. Tokia realybės ir praeities priešprieša sukuria dramatišką situaciją. Taigi, romane „Mano vardas – Marytė“ erdvė  ir laikas koncentruoti tam, kad būtų daugiau dėmesio skiriama individo sąmonei ir sielai. Erdvės ir laiko paskirtis – sukurti tinkamą  kūrinio atmosferą ir nuotaiką .                   

 Veikėjų sielos vaizdiniai

Kaip jau minėjome, į romano paviršių yra iškeliami veikėjų jausmai ir sielos vaizdiniai, todėl  galima atpažinti žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo strategiją. Tai bene išskirtinis romano bruožas,  palietęs skaitytojų širdis, juos sujaudinęs ar net šokiravęs. Vientisas kūrinio siužetas išties liūdnas, tačiau vien aprašinėta įvykių seka taip giliai nepaliestų skaitytojų emocijų. Visus įvykius perteikiant per asmeninę herojų patirtį, žymiai paveikesni tampa romano veikėjų  jausmai ar pamąstymai. Dėl šios priežasties kūrinyje gausu vidinių monologų, sąmonės srauto pavyzdžių. Romano veikėjos motinos Evos vidinis monologas atskleidžia, kokie motinai yra brangūs vaikai –  atlikdama bet kokius kitus darbus, ji negali nustoti  jaudintis dėl savo atžalų: „Evai nereikia priminti, ji apie vaikus tik ir galvoja – apie Moniką, Renatę, apie lepųjį Helmutą, kuris toks švelnus, bet silpnas, ligotas jos vaikas, visiškai kitoks negu Heincas. Kur dabar jis, mano Heincas, mano berniukas, išvažiavo traukiniu į Lietuvą ir nėra jo beveik savaitė – ar jis gyvas, ar sveikas, ką jis valgo, ar turi kur galvą priglausti.“ Taip tarsi savaime tekste dominuoja veikėjų pamąstymai, tiesioginės kalbos kur kas mažiau. Tokia tendencija liudija kūrinio herojų uždarumą, sunkius vidinius išgyvenimus, o kartais ir nepasitikėjimą kitais žmonėmis: „Renatė  žiūri į Elzę ir nežino, tikėti ar netikėti tuo, ką sako ši keista besišypsanti moteris.“[15] Mergaitė tik klauso ir tyli, toks jos elgesys atskleidžia  atsargumą, nepasitikėjimą. Nors moteris šypsosi, vaikas tokią nepažįstamosios laikyseną priima nepatikliai: mergaitė, nors dar labai maža, jau supranta ir yra pati įsitikinusi, kad po šypsena gali slėptis ir blogi kėslai, kad pasaulyje ne visi žmonės kitiems yra geranoriški. Mergaitės tyla atskleidžia, jog jos viduje vyksta konfliktas – tikėti ar netikėti šia moterimi? Tokie sąmonės ir sielos vaizdavimai parodo, kad kiekvienas įvykis svarbus yra ne dėl apčiuopiamos ir matomos prasmės, bet dėl to įvykio sukeltų vidinių išgyvenimų bei mąstymo suaktyvinimo.

Veiksmo minimizavimas

Sielos ir (pa)sąmonės vaizdinių iškėlimas į paviršių romane „Mano vardas – Marytė“ sudaro sąlygas išryškėti ir veiksmo minimizavimo strategijai. Daugiausia dėmesio skiriant herojų vidiniam pasauliui, veiksmas nustumiamas į šalį. Tokiu būdu norima aiškiai parodyti, kad žmogaus jausmai yra kur kas svarbesni už nuoseklią įvykių eigą. Taip pat norint suteikti didesnę reikšmę žmogaus išgyvenimams net specialiai stabdomas veiksmas ir siekiama įsiklausyti į veikėjo sielą. Mažoji kūrinio herojė Renatė yra atsargi ir daug galvojanti. Kiekvieną nutikimą mergaitė stengiasi priimti ne tiesiogiai, bet mėgina viską kuo kruopščiau pamatuoti, įvertinti, pažvelgti atidžiau. Todėl vaizdo minimizavimo strategija ypač ryški vietose, kur rašoma būtent apie Renatę. Jos pamąstymams skiriamas išskirtinis dėmesys, dėl to veiksmas  trumpam pristabdomas: „Jos eina ilgai, Renatė vis atsilieka.[…] Pagaliau ji sustoja ir stovi. Elzė atsisuka. […] Eime, ko gi sustojai?[…] Ir tada Renatė pajunta, kaip iš Elzės burnos ima plūsti kažkas šalta, tarytum ji atrytų vėją ir tuštumą, suošia miško viršūnės , ima kristi nuo apsnigtų žiemos eglių sniegas.“[16] Elzė, norėdama atsikratyti mergaite, prižada nuvesianti ją pas tėvus. Renatė sutinka, tačiau nėra užtikrinta, kad moteris sako tiesą. Todėl visu šio ėjimo mišku metu mergaitės viduje verda prieštaringi jausmai ir kankina nežinomybė, kol galiausiai ji pati sustoja ir įsiklauso į save. Veiksmas tarsi nutraukiamas ir dėmesys sutelkiamas į mergaitės vidinį konfliktą. Ji suvokia, kad šia moterimi nevertėjo pasitikėti, pastebi,  jog Elzė jai yra tokia pat svetima ir grėsminga kaip aplink stūksantis baugus miškas. Taigi, veikėjų išgyvenimai verčia įvykius sustoti, netikėtai keistis ir tiesiog suktis aplink juos. Dėl to veiksmas romane nėra pats svarbiausias elementas

Skaitytojo aktyvinimas

Rašydamas kūrinį A. Šlepikas nepamiršo atsižvelgti ir į būsimus skaitytojus. Siekdamas kuo stipriau juos paveikti, autorius meistriškai pritaikė dar vieną modernistinio romano strategiją – skaitytojo suaktyvinimą. Toks pasirinkimas suteikia skaitytojui galimybę labiau įsijausti į tekstą, pačiam ieškoti prasmių ir atsakymų, tiesiog išgyventi kūrinį kartu su jo veikėjais. Šie niuansai ypač svarbūs patraukti skaitytoją į savo pusę, jį sujaudinti ir priversti patikėti knyga. Todėl romano „Mano vardas – Marytė“ skaitytojas nėra užmirštamas, paliekama nemažai erdvės visus pateiktus veikėjų išgyvenimus suprasti pačiam. Taip pat stengiamasi skaitytoją informuoti apie tolesnius kūrinio siužeto vingius: „Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hancas.“[17] Perspėjama apie vaiką, kuris dar pasirodys knygoje vėliau. Toks skaitytojo įtraukimas į romaną suteikia galimybę pasijusti tarsi jo istorijos dalimi ir geriau pajusti perteikiamą jausmą, prasmę.

Pasakojimo fragmentiškumas

               Ryškų bruožą kūriniui suteikia ir pasakojimo fragmentiškumas. Vengiama ilgų, perkrautų sakinių ir pastraipų. Taip pat nematyti ir išplėstų aprašymų, vyrauja pavienės detalės, kurios suskaido tekstą į smulkius fragmentus. Šį požymį galima atpažinti jau pačioje romano įžangoje: „Štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;[…] štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – vardų, be pavardžių; štai išdraskyti kapai.“[18] Tokios atskiros detalės tekstui suteikia griežtumo, gana šokiruojančių momentų. Fragmentiškumas romane sukuria sueižėjusio pasaulio įspūdį,  susipina daug įvairiausių ir skirtingų detalių, užuominų ir faktų, o tai tiksliai atspindi istorinį kontekstą: pokario metai visame Baltijos krašte buvo suirutės laikotarpis, kai žmonių gyvenimai buvo subyrėję į šipulius ir žmoniškumas aršiai kovėsi su gyvuliškais instinktais. Todėl fragmentiškas pasakojimas padeda sukurti dar ryškesnę kūrinio nuotaiką, suteikti jai tragizmo ir įtampos.

Pasakotojo statusų kaita

Romano „Mano vardas – Marytė“ dar vienas išskirtinis bruožas – pasakotojo statusų kaita. Kūrinyje atsisakoma vieno pasakotojo vaidmens, kuris klasikiniame romane dažniausiai būna šaltas, objektyvus, nešališkas . Jau pačioje pradžioje minima paslaptinga pasakotoja: „Ji sako: visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos.“[19] Kyla klausimas: kas toji ji? Autorius savo kūrinio aprašyme teigia, kad rašydamas rėmėsi liudininkų pasakojimais, todėl galima numanyti, jog paslaptingoji ji – viena iš realių liudininkių. Taigi, taip tarsi akcentuojamas pasakojimo autentiškumas, sukuriamas įspūdis, kad istorija  pasakojama iš pirmų lūpų, o tai labai reikšmingas ir patraukiantis faktas skaitytojui. Toliau A. Šlepiko knygoje pasakotojo vaidmuo trumpam atitenka keletui veikėjų. Kai kuriose vietose pasakoja vaikai: „Renatė galvoja, kaip būtų gerai nueiti lig miško, ten medžių turėtų būt daug ir daug pumpurų, ak, galvoja, jei tik greičiau ateitų pavasaris, tada būtų galima rasti visokių žolelių, rūgštynių ir uogų.“[20]Kai kur  kalba motina: „ Mes dar juoksimės, dar ateis toks laikas, kai sužydės laukai, kai pasibaigs šitie baisūs laikai, mes dar juoksimės, tavo juokas, Marta, tavo nuostabus juokas dar taip skardės, kad girdėsis anapus upės, sako Eva.“[21] Tokia pasakotojų kaita kiekvienam personažui suteikia išskirtinės svarbos, leidžia geriau pažinti jį patį ir pamatyti situaciją vis kito žmogaus akimis. Pagrindinis pasakotojas taip pat savaip nuspalvina kūrinį – jo pozicija nėra visai objektyvi, tekste įžvelgiama jo emocinga ir poetiška prigimtis, kuri tekstui suteikia įvairesnių spalvų ir lengvumo. Toks pasakotojo bruožas puikiai atsiskleidžia šiose eilutėse: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgose jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį…“[22] Itin vaizdingos metaforos leidžia atpažinti  pasakotojo subjektyvumą, kyla nuojauta, jog pasakotojas pats išgyvena pasakojamą istoriją. Toks stiprus veikėjų ir pasakotojo jausmingumas bei atvirumas savaime labiau suartina ir su pačiu skaitytoju.

 Intertekstualumas

 Be ryškių poetinių detalių ir kitų svarbių bruožų, kūriniui būdingas ir intertekstualumas. A. Šlepikas į savo romaną subtiliai integruoja keletą pasakų elementų. Vienas iš jų – pasakos apie našlaitę ir piktąją raganą motyvas, kuris siejamas su  mažąja Renate: „Miške tyku, nejuda jokia šakelė, viskas apsnigta storu sniego sluoksniu.[…] Jau nebe toli, sako ragana ir sukasi ant vienos kojos,[…] pasigirsta tolimas vilko kauksmas, kuris tarytum pažadina mergaitę.[…] Renatė bėga ir bėga, o ją vejasi raganos juokas.“[23] Šis pasakos elementas padeda sustiprinti situacijos įtampą, dramatizmo įspūdį, taip pat sukuria intrigą: pasakos visada baigiasi laimingai, o šis nutrauktas pasakos elementas neišduoda ateinančios pabaigos rezultatų. Taip pat kūrinyje pasaka apie Jonuką ir Grytutę atskleidžiama tiesiogiai: alkani vaikai niekaip negali sulaukti grįžtančios mamos, tuo tarpu  teta Lota,  norėdama bent kiek atitraukti vaikų mintis apie alkį, pradeda sekti pasaką: „Taigi, Joniukas atsikėlė naktį ir išėjo slapta, kad pamotė negirdėtų, į lauką…“[24] Tokiu būdu teta tarsi atriboja vaikus nuo tikro pasaulio, kuris nė kiek nepanašus į pasaką. Tikrovės tragiškumas bei sąsajos su romano tema ( vilko vaikai)  perteikiamos tam tikromis pasakos formules primenančiomis užuominomis : „Vilkų seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai…“[25] Šia mintimi akcentuojami visuomenės pokyčiai: dramatiškos  aplinkybės pakeitė ne tik žmonių gyvenimą , bet ir jų prigimtį, kai  ima dominuoti gyvuliški instinktai, o ne žmoniškumas. Gamtos ir žmogaus darna suirusi. Skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno jau aptinkami tik pasakose, realiame pasaulyje vilko vaikų svarbiausia  tapo kova dėl išlikimo. Taigi, akivaizdu, jog intertekstualumo strategija leidžia keisti romano nuotaikas ir sustiprinti emocijas.

Kūrinio muzikalumas

Dar vienas išskirtinumas, atsispindintis A. Šlepiko kūrinyje – tikslingas muzikos principų panaudojimas. Rašytojas juos įtraukė į tekstą, siekdamas sukurti kuo tikroviškesnę ir unikalią atmosferą, kuri taip pat padėtų įsijausti į romano laiką, erdves ir situacijas. Jau pirmuosiuose kūrinio sakiniuose galima įžvelgti priebalsių š ir ž kartojimą, kuris tekstui suteikia šaižaus skambesio: „[…]šešėlių ir šviesos žaismas […] Žiema. Šalta ir siaubinga pokario žiema.“[26] Šaižūs garsai sukuria atšiaurų skambesį , jaučiasi šiurkštumas, šaltumas, kuris paryškina siužeto įvykius ir nuotaikas. Taip pat  jau įžangoje galima aptikti vėjo motyvą: „Švilpia vėjas.“[27]Dar vėliau dažnai girdimas vėjo motyvas tampa leitmotyvu ir yra išsaugomas iki pat romano pabaigos. Interpretuojant kūrinį, galima nesunkiai perprasti metaforišką vėjo reikšmę: jo stūgavimas ir švilpesys ne tik padeda perteikti šaltą, įtemptą ir bauginančią romano atmosferą, bet ir atspindi veikėjų likimus. Išgyvenę tragišką karą veikėjai prarado savo namus, artimus žmones, dvasinę ramybę. Jų sielas apgaubė nykuma – neviltis, vejama baimės ir skausmo, kuri taip pat atėmė paprastą gyvenimo džiaugsmą. Žmonių viduje tarsi švilpia vėjai, išplėšę laimės viltį ir atnešę tuštumą. Ne gana to, patys herojai ir jų  likimai yra vėjo blaškomi lyg rudens medžių lapai. Romano šeimai kiekviena išaušusi diena yra dovana, leidžianti džiaugtis, jog jie vis dar gyvi, kartu ir turi kuo numalšinti baisų alkį. Tačiau tam, kad šeima gautų maisto, vaikai keliauja į Lietuvą uždirbti maisto, taigi, jų likimas – tik Dievo rankose, niekas nežino, ar jie liks gyvi, ar dar kada nors grįš namo. Todėl kiekvienas herojus tarsi gležna būtybė, blaškoma vėjo po platų pasaulį. Neatsitiktinai kūrinyje girdimas ir dainos motyvas: „Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.“[28] Įsivaizduojama skambanti muzika kuria liūdną, nostalgišką jausmą, kuris lyg su tolstančiu aidu palydi kiekvieną išeinančią sielą, kiekvieną žmogų, paliekantį namus ir traukiantį į nežinią.

 Kinematografija nepaleidžia

 A. Šlepikas  savo originalumą įrodė, panaudodamas turbūt vieną moderniausių principų – kinematografijos metodus,  lietuvių literatūroje atsiradusius ne taip seniai – XX a. antrojoje pusėje. Gerai žinomas Lietuvos ekspresionistas, ironijos meistras Jurgis Savickis buvo didelis kino gerbėjas, todėl vienas pirmųjų savo kūryboje pavartojo kino stilistiką, kuri itin ryškiai atskleidžiama novelėje „Vagis“. Nenuostabu, jog A. Šlepiko romane taip pat galima aptikti kinematografiškų epizodų: žinomas režisierius iš pradžių turėjo mintį kurti filmą Vilko vaikų tema. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog autorius savo mintis realizavo knygoje. Kaip bebūtų, A. Šlepiko polinkis į kiną atsispindi  romane. Galima rasti daug teksto vietų, kuriose jaučiamas kameros slinkimas, detalių išryškinimas tarsi su specialiu objektyvu  pritraukiant vaizdą. Jau įžanga konstruojama lyg prasidedantis filmas: „Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai.“[29] Tai tampa dar akivaizdžiau, prasitarus apie juodai baltą kiną, kuris leidžia susidaryti dar aiškesnį laiko vaizdinį. Juoda, balta ekrano spalvos primena senovinius filmus, todėl  aišku, jog keliaujama į praeitį. Netrukus  tarsi kino kameros pritraukti pasirodo veikėjai, kurių vaidmuo  pats svarbiausias kūrinyje: „Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti Nemuną.“ [30] Iš toli fokusuojamas  vaizdas supažindina skaitytoją su Vilko vaikais, kurių figūros iki pat romano pabaigos žada laikytis pačiame dėmesio centre. Taip pat dažnai jaučiamas kameros slinkimas, fiksuojant gamtos vaizdus: „Šviečia saulė, teka upeliai, kalasi žolė.“[31] Tokie vaizdai dvelkia ramybe ir lyg priešprieša žmonių gyvenimui kuriama  natūrali gamtos harmonija. Taip pat viena ryškiausiai išdidintų detalių tekste galima laikyti margutį, kurį Šv. Velykų proga Renatei įteikia sutiktas berniukas: „Renatė laiko rankoje margutį ir beveik netiki – jis toks pats raudonas ir taip pat papuoštas kryžiukais bei linijom, kaip tas, kurį taip nerūpestingai suvalgė.“[32] Tai antras kiaušinis, kurį gauna Renatė, pirmąjį  neiškentusi sušlamštė ir nespėjo pašventinti. Tačiau Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, todėl antras margutis iškyla tarsi antra galimybė Renatei, jis simbolizuoja prisikėlimą, suteikia geresnio gyvenimo vilčių. Taigi,  kaip ir filmas, romanas „Mano vardas – Marytė“ konstruojamas iš smulkių ir reikšmingų detalių, kurios sukuria vientisą kūrinio visumą.

Išvados

Akivaizdu, jog A. Šlepiko romanas neatsitiktinai tapo viena skaitomiausių knygų Lietuvoje. Rašytojo gebėjimas išmaniai derinti įvairias romano kūrimo strategijas leido sukurti unikalų ir brandų kūrinį. Gebėjimas į jį įtraukti ir klasikiniam, ir modernistiniam romanui būdingų bruožų knygą taip pat pavertė universalia ir patrauklia skirtingų interesų skaitytojams. Klasikinių romanų mėgėjai džiaugsis, radę tokiems kūriniams būdingą siužetą, intrigą, gamtos bei aplinkos vaizdavimą, veikėjų aprašymus. Svarbu pasakyti, jog romano  skyriuje „Žodis pabaigai“[33] autorius suintriguoja, prisipažindamas, jog kūrinį rašė, atsiremdamas į tikrovės realijas, trumpai pristato romano veikėjų prototipus. Kaip bebūtų, modernaus stiliaus šalininkai šiame romane atras daugiau juos dominančių idėjų bei klausimų, nei klasikos mylėtojai. Tai aiškiai matyti, jame atpažinus dominuojančias modernaus romano rašymo strategijas: aprašinėjimo, laiko ir erdvės koncentracijos, (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo, veiksmo minimizavimo, skaitytojo suaktyvinimo, fragmentiško pasakojimo, pasakotojų statusų kaitos, intertekstualumo, muzikos bei kinematografijos elementų. Strategijų  įvairovė, jų sąveika tik įrodo, kad kūrinys orientuotas į gelmę, turtingas profesionaliai parinktų ir  efektyviai vartojamų meninių priemonių. Tai  liudija ir A. Šlepiko išsilavinimą ir, svarbiausia, ryškų talentą kurti aukšto lygio meninius darbus. Ypač džiugu, jog tikrai daug įdirbio reikalavęs ir gana sudėtingomis modernistinėmis strategijomis pagrįstas kūrinys tapo toks populiarus ir palankiai vertinamas įvairaus amžiaus ir intelekto skaitytojų .

Literatūros sąrašas

  1.  Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. –  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  2. Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. . –  Aidai, 2005.
  3. Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
  4.  Katkevičiūtė J. Basomis per speigą: vilko vaikų istorijos pagal A. Šlepiką. –  Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-13-justina-katkeviciute-basomis-per-speiga-vilko-vaiku-istorijos-pagal-a-slepika/85388
  5. Ortega y Gasset . Mintys apie romaną,  1925.
  6.  Pauliuvienė S.  Recenzija: Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. –   Prieiga per internetą http://www.alfa.lt/straipsnis/13982669/Recenzija..Alvydo.Slepiko.Mano.vardas..Maryte=2012-03-07_17-13/
  7. Šlepikas A. Mano vardas – Marytė.- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
  8.  Žemulienė L. A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius? –  Prieiga per internetą http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/aslepikas-kas-jis-rasytojas-ar-rezisierius.d?id=60416045

 

[1]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 89-98.

[2]Ortega y Gasset . Mintys apie romaną, 1925.

[3] Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 83.

[4] Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. – Aidai, 2005.

[5]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 84.

[6] Šlepikas A. Mano vardas – Marytė. . –  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 9. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[7]Ten pat. – P. 18.

[8]Ten pat. – P. 20.

[9]Ten pat. – P. 33.

[10]Ten pat. – P. 9.

[11]Ten pat. – P. 12.

[12] Ten pat. – P. 41.

[13]Ten pat. – P. 88.

[14]Ten pat. – P. 35.

[15]Ten pat. – P. 148.

[16]Ten pat. – P. 149

[17]Ten pat. – P. 11.

[18]Ten pat. – P. 7.

[19]Ten pat. – P. 7.

[20]Ten pat. – P. 89.

[21]Ten pat. – P. 40.

[22]Ten pat. – P. 151.

[23]Ten pat. – P. 149.

[24]Ten pat. – P. 22.

[25]Ten pat. – P. 23.

[26]Ten pat. – P. 9.

[27]Ten pat. – P. 11.

[28]Ten pat. – P. 9.

[29]Ten pat. – P. 9.

[30]Ten pat. – P. 10.

[31]Ten pat. – P. 163.

[32]Ten pat. – P. 175.

[33]Ten pat. – P. 180-181.

Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane „Trys vienatvės“

Prisistatymas

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu Gintarė Rėpšaitė, gimiau 1994 metų birželio 3 dieną. 2001 metais pradėjau lankyti Palangos Smilčių pradinę mokyklą. 2004 metais mano rašinys buvo išspausdintas Palangos vaikų meninių kūrinių ir piešinių  knygoje ,,Mano pasaulis”.  2005 metais pradėjau lankyti Palangos Vlado Jurgučio vidurinę mokyklą. 2009 metais dalyvavau respublikinėje technologijų olimpiadoje. Tų pačių metų rudenį perėjau į Palangos senąją gimnaziją. 2010 metais užėmiau antrą vietą Palangos miesto lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Nuo 2011 metų įsiliejau į mokyklos debatų klubą. 2011 ir 2012 metais dalyvavau respublikiniame Lietuvos moksleivių debatų turnyre anglų kalba, taip pat keliuose parodomuosiuose debatuose. 2012 metais dalyvavau debatų stovykloje,  su komanda patekome į pusfinalį. Taip pat kelis kartus važiavau ir į kitas vasaros stovyklas, kuriose buvo mokoma spręsti socialines, visuomenines problemas, daug dėmesio skirta asmenybės ugdymui. Tačiau pastaruosiuos dvejus metus didžiąją dalį mano vasaros laiko užima darbas. 2012 metais mano rašinys “Valdo Papievio “Eiti” – modernistinės poetikos romanas” respublikiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, literatūros mokslo ir kritikos sekcijoje, buvo įvertintas pirmąja vieta. 2013 metais dalyvavau respublikinėje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Tais pačiais  metais su rašiniu “Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane “Trys vienatvės” vėl tapau respublikinio Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso literatūros mokslo ir kritikos sekcijos laureate. 2013 metais įstojau į Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, ir studijuoju skandinavistiką.

Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane

„Trys vienatvės“

Romualdas Granauskas – kitoks

Romualdas Granauskas – puikiai Lietuvos skaitytojams pažįstamas prozininkas, dramaturgas. Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo 1969 metais apsakymų knygele „Medžių viršūnės“. Į lietuvių literatūrą R. Granauskas įėjo kaip unikalus rašytojas, skaitytojus kerintis menine, ritmiška kalba, o jo kūriniai, pasak Audriaus Musteikio, iš lietuvių literatūros istorijos ir su kirviu nebus ištašyti. Literatūrologai J. Sprindytė, M. Martinaitis, V. Kubilius iškelia fundamentalius Granausko kūrybos bruožus: etninę prozos linkmę, jo žemaitiškumą, tautos istorinio laiko problematiką bei ryškiai išreikštą autorystę.

Vis dėlto naujausia R. Granausko knyga – novelių romanas „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011) – recenzentų vertinama kontraversiškai. Kūrinį sudaro dešimt novelių, visos jos turi autobiografinį pamatą, išimtis tik paskutinioji novelė „Trys vientavės“ – ji ypatinga. Būtent kūrinyje glūdintis autobiografiškumas ir sukėlė debatų bangą. Rimvydas Stankevičius savo recenzijoje „Šveikas Biliūno rėmuose“ (Respublika.lt, 2011 – 06 – 10) konstatuoja, jog naujoji rašytojo knyga tiek siužetine, tiek stilistine, tiek kompozicine prasme – puiki. Kur kas griežčiau nusiteikęs recenzentas Tomas Marcinkevičius, teigiantis, jog tai, kad knyga išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje, nėra itin geras ženklas.[1] Kodėl autorius ryžosi skaitytojams pateikti ant autobiografinio pamato konstruojamą kūrinį, sukėlusį tiek daug diskusijų literatūros pasaulyje? Pirmiausia, rašytojas amžiumi artėja prie ribos, kada reikia atsigręžti ir paliudyti tai, kas be jo to nebepadarys. Viename interviu rašytojas, paklaustas apie vaikystėje matytus partizanų kūnus, pririštus virve prie arklio ir tempiamus į bažnyčios kalną, atsako: „Aš suprantu, nes išmirė talentingiausi prozininkai, kurie tai matė. Žinau, kad esu paskutinis. Ir ne kokius sapnus aprašinėsiu, tiesiog tai yra mano pareiga – kiek dar leis jėgos, kiek galiu, kiek gebu, kol neužkalkėjo smegenys, visa tai aprašyti. Kad liktų autentiškas mačiusiojo pasakojimas.“[2] Tokiai pozicijai pritaria ir R. Čičelis: „Mūsų dienomis autobiografijos žanras itin populiarus, nes socialinis ir individo gyvenimas tampa vis chaotiškesnis, todėl didėja autorių noras apmąstyti savo buvimą, santykius su visuomene ir aprašyti įvykius, rasti jų priežastis ir jas racionaliai paaiškinti.“ [3]

Šiandien tampa sunku atskirti romaną ir literatūrinę autobiografiją. Skirtį tarp šių dviejų literatūros žanrų komplikuoja panaši kompozicija, dialogai ir charakterių kūrimas, be to, nemaža dalis romanų šiuolaikinėje literatūroje rašomi pirmuoju asmeniu. Algis Kalėda teigia, jog lietuvių prozos žanrų, visų pirma romano, plėtrą dera suvokti kaip kintantį, gausių individualių variantų prisodrintą, taip pat – bendresnių meninių tendencijų veikiamą raiškos barą. Todėl  nereikėtų stebėtis, kad ir R.Granauskas keičia savo braižą. Jo novelių romanas „Trys vienatvės“ savo kalbos forma, nagrinėjimo objektu, autoriaus situacija, pasakotojo pozicija atitinka autobiografijos reikalavimus. Šiuo rašiniu ir bus siekiama atpažinti autobiografijos bruožus Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ bei aptarti jų paskirtį kūrinyje.

Įvardžio vaidmuo „Trijose vienatvėse“

Autobiografija – individo apie save parašytas tekstas. Vadinasi, įprastai kūrinio pasakotojas arba kalbantysis yra pats autorius, prisimenantis, vertinantis ir analizuojantis savo patirtį. Manifestavimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu gali būti pirmasis atskaitos taškas, leidžiantis kūrinį priskirti autobiografijos žanrui. Remdamiesi struktūralisto Emile‘io Benveniste‘o lingvistiniais tyrimais galime teigti, jog literatūroje įvardis „aš“ visada nurodo realų asmenį, kurį kartais (dar esant ir kitiems bruožams) netgi galima sieti su autoriumi. Mokslininkas teigia, jog įvardžiai „aš“ ir „tu“ išreiškia iš tiesų egzistuojančius asmenis („aš“ – tas, kuris kalba, „tu“ – tas, į kurį kreipiamasi). Tuo tarpu įvardžiai „jis“ arba „ji“ gali reikšti nei vieno arba subjektų begalybę, jie yra už „aš“ ir „tu“ komunikacijos ribų, nežymi unikalių asmenų. Skaitydami autobiografiją pirmiausia joje ieškome autentikos, tikrų ir paties autoriaus išgyventų bei dabar pasakojamų akimirkų bei istorijų. Šiuo atveju autoriaus situacija yra itin svarbi: pasakotojas ir autorius turi būti tapatūs. Tai vienas būtinų kriterijų, kuriais pagrįsta autobiografijos steigtis.

Aptarę Emile‘io Benveniste‘o sukurtą įvardžių autentiškumo teoriją, galime daryti išvadą, jog autobiografijos patikimumo pamatas yra pirmojo asmens manifestacija tekste. Pasak literatūros teoretiko Ph. Lejeune‘o, kiti įvardžiai autobiografijoje pasirenkami retai, tik tuomet, kada norima išreikšti pasakotojo didybę arba nusižeminimą. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu, išskyrus paskutiniąją novelę, kuri savo kalbėjimo stiliumi išsiskiria iš kitų novelių. Kūrinys pradedamas sakiniu: „Nešvenčiau niekada savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau.“[4] Vėlesnėse novelėse manifestavimas įvardžiu „aš“ išlaikomas: „Aš buvau teroristas,“[5] – prisipažįstama antrojoje novelėje. Kalbėjimas pirmuoju asmeniu pagrindžia autentiškumo egzistavimą tekste bei atveria galimybes autobiografijos steigčiai.

Vis dėlto, nors įvardžio „aš“ vaidmuo autobiografijoje yra itin svarbus, vien kalbos lygmeniu pasikliauti negalima. Literatūroje yra pavyzdžių, kada kūrinys parašytas vienaskaitos pirmuoju asmeniu, nors autobiografinis klodas jame neslypi. Ir atvirkščiai – kuriama pramanyta istorija, fikcija, kurioje kalbama vienaskaitos trečiuoju asmeniu, tačiau autobiografinių sąsajų įžvelgti galima (Vinco Mykolaičio-Putino intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“, Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“). Manifestavimas tam tikra įvardžio forma gali būti tik stilistinis rašytojo žaidimas, norint pasiekti tinkamiausią išraišką kūriniui, ir nebūtinai reiškia autentikos egzistavimą tekste. Ieškant knygoje autobiografinių bruožų vertėtų pasiremti ir labiau apčiuopiamomis nuorodomis į autoriaus ir pasakotojo tapatybę.

Literatūros teoretikas Ph. Lejeune‘as savo tyrinėjimuose pavartojo naują – autobiografinės sutarties – terminą. Pasak jo, „autoriaus, pasakotojo ir pagrindinio veikėjo tapatumas bei autoriaus vardas ir pavardė teksto pradžioje yra autobiografinės sutarties pagrindas, lemiantis autobiografijos apibrėžtį. Pirmasis kalbėtojo asmuo ir vardas viršelyje leidžia skaitytojui ir autoriui sudaryti autobiografinę sutartį.“ [6] Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ dažnai aptinkami rašytoją identifikuojantys duomenys. Pagrindinio veikėjo (kartu ir pasakotojo) bei autoriaus vardo tapatumas iškyla vaikystės prisiminimuose, dialoguose: „ – Romaldai, einam paveizėti, ką pas Jankauską Alis daro!..“ [7]; „ – Romaldai, ateik!”[8] ; „– Romaldai, buvau šiandien krautuvėj, sutikau Didįjį Alį.“ [9] Kitų personažų kreipimasis į pagrindinį veikėją autoriaus vardu – ne atsitiktinumas. Tai signalizuoja, jog ribos tarp autoriaus, pasakotojo ir veikėjo yra išsitrynusios. Vis dėlto atviriausiai rašytojas atsiskleidžia priešpaskutinėje ( devintojoje) novelėje „Baltas triušis“ (paskutinė autobiografinė novelė knygoje). Atvežus pagrindinį veikėją į psichiatrijos ligoninę, imami pildyti jo tapatybę identifikuojantys dokumentai:  „ – Granauskas. Romualdas. Sūnus Ignaco. <…> Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devinti… Vilniuje… Smėlio gatvė… Rašytojas…“[10] Pagrindinio veikėjo (ir pasakotojo) bei autoriaus vardo, pavardės, gimimo metų, gyvenamosios vietos ir profesijos sutapimas neabejotinai leidžia sudaryti autobiografinę sutartį tarp skaitytojų ir autoriaus. Pasak Lejeune‘o, nors iš pradžių ryšys tarp asmens ir pasakojimo yra įtvirtinamas pirmuoju asmeniu, tačiau būtent vardas yra asmenį ir pasakojimą sujungianti grandis. Remdamasi Lejeune‘o studijomis, Gitana Vanagaitė knygoje „Autobiografijos teorijos metmenys“ konstatuoja, jog bendras tekstinis vardo kriterijus sujungia pirmąjį asmenį ir pasakojimą, patvirtina autoriaus vardo ir istorijos pasakotojo bei personažo identiškumą, nes autobiografinė sutartis būtent ir yra autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumo patvirtinimas tekste.

Autobiografijose nagrinėjimo objektas visada yra individualus gyvenimas – asmenybės istorija. Šis literatūros žanras rašytojams suteikia galimybę pažvelgti į save iš šalies, prisiminti, vertinti, analizuoti bei, pasak G. Vanagaitės, koreguoti dažnai skausmingą savo patirtį. Atsirinkdamas įvykius ir nuspręsdamas, kaip juos vaizduoti, autobiografas susikuria savo asmens koncepciją. Romualdas Granauskas knygoje „Trys vienatvės“ save vaizduoja kaip nerimtą, laisvos, meniškos sielos, bet kartu ir kaip jautrią, atsakingą, humanišką asmenybę. Taip aprašyti gyvenimo įvykiai yra verčiami į tekstinę savęs reprezentaciją, kada koks nors papasakotas įvykis, istorija išryškina tam tikrą rašytojo bruožą. Ilgą laiką pasakotoją persekiojantis kaltės jausmas išryškėja novelėje „ Teroristai“. Jauni, ambicingi, ištroškę nuotykių į paauglystę žengiantys vaikai nusprendžia susprogdinti rastą bombą. Tai turėjo tapti didžiuoju jų gyvenimo įvykiu, įrašysiančių paauglius į tikrų vyrų gretas: „Mes dabar ją turėjom, savo didžiąją bombą!..“[11] Bombos sprogdinimas ir tampa vienu iš didžiausių įvykių vaikų gyvenime. Kaip kažkada pasakotojas J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ pataikė į jautriausias savo širdies gelmes, į sąžinę, taip ir Romualdas Granauskas su draugais vaikystėje pajuto gilų kaltės jausmą, išskyrusį bičiulius: „Po dienos kitos, kai nebebuvo kaime nei emgėbistų, nei Per Bliuską, baimė praėjo, tačiau jos vietą užėmė kitas – kaltės – jausmas. Visi trys jautėmės nekaip: ir Kastis nekaip, ir Algis, ir aš. Ir dėl to staiga iširo mūsų draugystė.“[12] Tačiau rašytojas nesigina nei atsakomybės, nei kaltės jausmo: „Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias.“[13] Rašytojas sugrįžta į vaikystę, prisimena tuos įvykius, kurie turėjo didžiausią įtaką jo asmenybės tapsmui, brandino ir ugdė jį kaip humanišką žmogų. Juk, pasak Lejeune‘o, autobiografija nepretenduoja į dokumentalumą, ji labiau telkiasi į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, identiteto formavimąsi. Genovaitė Dručkutė knygoje „Autobiografijos teorija ir praktika“ teigia, jog vienas būdų atpažinti autobiografiją – įsitikinti, ar pasakojime vyrauja asmenybės genezė.

Be abejo, knygos kalbantysis „aš“, tapatus autoriui ir pagrindiniam veikėjui, nėra uždara asmenybė. „Aš“ komunikuoja ir su kitais novelių romano veikėjais bei yra jų veikiamas. Dauguma jų vienaip ar kitaip paskatino eiti rašytojo keliu. Itin skaudžią patirtį dėl iširusios šeimos rašytojas išgyveno vaikystėje bei paauglystėje. Gyvenęs su mama ir patėviu (kol pastarąjį saugumiečiai mirtinai nukankino Šilutės lageryje), Romualdas Granauskas po septyniolikos nesimatymo metų gauna iš tėvo kvietimą atvykti gyventi pas jį, mat rašytojas būtinai privaląs baigti vidurinę mokyklą. Atvykęs pas tėvą, R. Granauskas bando  užsiimti literatūrine veikla: „Skaičiau parsineštas knygas ir rašinėjau trumpus apsakymėlius į rajono laikraštį. Maniau, kad tėvui tai patiks, gal jis net ims manimi didžiuotis.“[14]  Rašytojas siekė atgaivinti nutrūkusius ryšius su tėvu, jam vis dar buvo svarbi jo nuomonė. Deja, tėvas tikėjosi, jog sūnus bus jūrų kapitonas, ir jo literatūrinės veiklos bei talento nevertino:     „ – Baik tas savo peckelynes, gyvenime ne iš to duoną valgysi!”[15] Įtempti santykiai su tėvu pastūmėjo rašytoją kurti, įrodyti savąjį „aš“. Ir tik po daugelio metų kūrėjas supranta, kodėl tėvas jį pasikvietė pas save: „Juk pasikvietė mane ne dėl kažkokių ten staiga pabudusių tėviškų jausmų, o todėl, kad pats senatvėj galėtų prieš visus pūstis:

–          O mano sūnus – jūrų kapitonas!..” [16]

Kiti knygos veikėjai( šiuo atveju tėvas) padeda geriau pažinti ir suprasti pasakotoją, jie ne tik papildo šio paveikslą, bet ir daro įtaką tolesniam jo gyvenimui. Literatūros teoretikai teigia, jog autobiografas retai priklauso tik pats nuo savęs ir tokiai situacijai apibūdinti sukūrė savitą terminą – „santykiniai pasakojimai“. Juose pagrindinis veikėjas komunikuoja su kitais personažais bei yra jų veikiamas.

Autobiografijos nereikėtų suprasti kaip visiškai laisvo savo patirties išsakymo, panašaus į savotišką minčių srautą. Literatūrologė S. Smith pabrėžia, jog paties autoriaus psichikoje nuolatos slypi kitoniškumas, Kitas, kuris tampa tam tikra autoritetine instancija arba etikos pagrindu. Kitaip sakant, autobiografijos kalbantysis „aš“ nuolat save analizuoja, vertina moraliniu aspektu. Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ pasakotojas, pradėjęs dirbti mokykloje, į save žvelgia kritiškai: „Netinku aš į klasės auklėtojus, per jaunas dar, be patirties, be aukštojo pedagoginio mokslo.“[17] Autoriaus pasąmonėje tūnantis kitoniškumas imponuoja rašytojui, be Kito, nebūtų ir paties kalbančiojo.

Taigi, įvardis „aš“ atveria galimybes autobiografijos klodui plėtotis, patvirtina autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumą. Pirmasis asmuo padeda kurti pasakotojo paveikslą, jo gyvenimo istoriją, leidžia autoriui ir skaitytojams sudaryti autobiografinę sutartį.

                               „Trijų vienatvių“ laikas ir pasakotojo atminties galia

 Autobiografijoje visada atsigręžiama į praeitį, todėl šiam literatūros žanrui būdingas retrospektyvus pasakojimas, „kada į laike nutolusį gyvenimą yra žvelgiama iš konkretaus dabarties taško, kada čia ir dabar autorius, kuris autobiografijoje yra ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas, pasakoja apie save ten ir tada“.[18] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ retrospekcija kuriama dviem būdais: pasakojant būtuoju laiku arba tiksliai nusakant, kuomet vyko aprašomas įvykis. Didžioji dalis kūrinio pasakojama būtuoju laiku: „Supratau, ką turiu daryti.“[19]; „Ginkluoti mes buvom geriau nei Salantų stribokai.“ [20] ; „Kitą dieną atėjo su manim susipažinti ir Mažasis Alis.“[21]  Be abejo, pasakojimas būtuoju laiku sukuria praeities įvykių vaizdą, pagrindžia atminties susigrąžinimo veiksmą, kas, pasak Lejeune‘o, ir yra retrospekcija.

Vis dėlto kalbėjimas būtuoju laiku visame kūrinyje nėra išlaikomas. Tuomet atsiranda antrasis retrospekcijos kūrimo būdas – tikslus laiko nusakymas: „Labai gerai atsimenu vieną kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai.“ [22] Veiksmažodis „atsimenu“ pagrindžia knygoje esantį autobiografinį klodą, atskleidžia, jog įvykiai pasakojami remiantis atmintimi, vadinasi, ir autentiška patirtimi. Į praeitį nukelia jau praėję „aštuoni mėnesiai“. Apskritai, rašytojas yra linkęs noveles pradėti bent apytikslia laiko ir vietos apibrėžtimi. Novelės „Teroristai“ pradžioje rašoma: „Tai buvo labai seniai, tačiau faktas lieka faktu, kurio savo biografijoje jau niekuomet nebegalėsiu nei paneigti, nei nuslėpti.“ [23] Žodis „biografija“ atveria galimybę sudaryti autobiografinę sutartį ir skaitytojus kreipia autobiografiniam skaitymui. Novelės „Dekabristai“ pradžioje skaitytojams taip pat pristatomas erdvėlaikis, trumpai supažindinama su tuometine aprašoma situacija: „ Tą pavasarį man suėjo aštuoniolika metų, gyvenau kaime pas tėvą, važinėjau į Sedą dviračiu, antrus metus mokiaus vienuoliktoj klasėj ir nė per vieną pamoką neturėjau ką veikti.“[24] Visas romanas kuriamas nuoseklia chronologine seka: pradedama vaikystės prisiminimais, baigiama rimto kūrybinio darbo pradžia Vilniuje. Visgi visos novelės tarpusavyje yra susietos, anksčiau papasakoti įvykiai kalbančiojo „nepaleidžia“ ir vėlesnėse novelėse. Novelės „Katinų medžioklės ypatumai“ pradžioje trumpai prisimenamos anksčiau pasakotos istorijos: „Kai tempi ant rogučių bombą, kai tykai muzikantams už nugarų, ar neleis tau pagroti smuiku, ar kai sėdi žydų kapinėse ir žiūri į baltą ožką, – ar gali nors į tą pusę įsivaizduoti, kas tu būsi, kuo tu būsi ir su kuo būsi po kokių, tarkim, dešimties metų?“ [25] Susprogdinta bomba, tempta ant rogučių, grojimas smuiku jaunimo šokiuose, praleistas laikas žydų kapinėse – ankstesnių novelių įvaizdžiai, iš naujo prisimenami pasakotojo. Tai įrodo, jog novelių kalbantysis neabejotinai yra vienas ir tas pats asmuo, susietas tos pačios patirties.

Autobiografijoje retrospekcijos būdu gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą. Čia randasi subjektyvumas. Pasak Smith, autobiografijos autorių stipriai veikia ir jo kūniškumas: „kūnas – tai ta erdvė , kuri ir yra autobiografinio žinojimo vieta ir autoriaus atminties talpykla, nes nuo kūno priklauso, ar autorius atsimins, ar užmirš vieną ar kitą praeities įvykį arba žmogų.“[26] Pasak Genovaitės Dručkutės, autobiografija turi remtis dvejopa faktų atranka: atliekama atminties ir atliekama rašytojo, kuris atrenka atminties atgaivintus faktus. Vadinasi, didelė dalis autobiografijos sėkmės priklauso nuo autoriaus atminties: tam, kad iš gyvenimo faktų būtų konstruojamas rišlus pasakojimas, pirmiausia rašytojas juos turi „susigrąžinti“. Novelių romane „Trys vienatvės“ stebina autoriaus atmintis: prisimenamos menkiausios detalės, smulkmenos: „Atsimenu tą kovo rytą: už Ganyklų tekėjo raudona didelė saulė, aš ėjau į Mosėdį, į mokyklą, o man po kojomis traškėjo ploni žvyrkelio balų ledeliai.“ [27] Smulkmeniškumas autobiografijoje – rizikingas kūrybinis žingsnis, mat itin detalus praeities įvykių vaizdavimas skaitytojams gali sukelti abejonių aprašomų istorijų autentiškumu. Laisvė interpretuoti bei tikėti ar ne palikta skaitytojams, nors pats rašytojas yra teigęs, kad atmintis – jo laimė ir jo nelaimė.

Vis dėlto šimtaprocentinis tikslumas autobiografijoje mažai tikėtinas, nes papasakoti praeities tokios, kokia ji iš tiesų buvo – neįmanoma, todėl randasi deformacijos. „Autobiografijoje kuriamas tik simbolinis gyvenimo vaizdas, kuriam būdingas nepilnumas ir iškreiptumas.“[28] Pasak G. Vanagaitės, patys nepatikimiausi autobiografijoje – dialogai. Bandymas juos rekonstruoti dažniausiai signalizuoja jau iš anksto pasmerktą žlugti norą atkurti ano meto autentiką. Ne itin daug pasitikėjimo kelia ir vaikystės aprašymai, juose pasitaiko daugiausia deformacijų, nes tai – toliausiai laike nutolusi patirtis. Visgi, pasak literatūros tyrinėtojų, autobiografija be vaikystės prisiminimų neįmanoma. Įvykių interpretavimo neišvengia ir Romualdas Granauskas. Panašu, kad viena iš deformacijų kūrinyje – novelėje „Baltas triušis“ rašytojus ištikusi „vizija“. Išleistą iš psichiatrinės ligoninės ir kartu su Dirgėla, Jacinevičium ir Šaveliu išgėrusį „rašalo“, pasakotoją ištinka haliucinacija: „Baltoj vonioj tupėjo baltas triušis ir raudonom akim žiūrėjo į mane!.. Haliucinacija buvo tokia ryški, jog aš net mačiau, kaip triušiui alsuojant juda aukštyn žemyn skelta jo viršutinė lūpa.“[29] Pasirodo, tokia pati vizija buvo ištikusi ir Dirgėlą. Tiesa, novelės pabaigoje paaiškėja, jog kaimynas vonioje iš tiesų laikė dukrai nupirktą triušį, tačiau ši novelės dalis visgi panašėja į fikciją, vaizdų ir įvykių „paryškinimą“. Toks meninis autoriaus sprendimas gali būti aiškinamas ne tik prisiminimų „stygiumi“, kas ir paskatina deformacijų radimąsi tekste, tačiau ir idėjine, filosofine prasme, kurią rašytojas siekia perteikti. Pasakotoją ištikusi haliucinacija po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės, kurioje atsidūrė už ideologijai nepaklūstančią ir netarnaujančią kūrybinę veiklą, – neatsitiktinumas. Galbūt šitaip autorius siekia pavaizduoti komunistinio režimo darytą įtaką menininkams, pastangas „susidoroti“ su tais, kurie išdrįsta nenusilenkti ideologijai, atskleisti tuometinę dvasinę ir kūrybinę vergovę. Nuo individualios patirties pereinama prie tuometinio visuomeninio gyvenimo reikalų. Šitaip rašytojas tampa savotišku savo tautos anuometinio gyvenimo reprezentantu: „… kalbantysis ne tik pasakoja apie save, bet įtraukia ir aplinką – tuomečius socialinius, politinius bei meno procesus.“ [30] Panašiai apie autobiografo vaidmenį visuomeniniame gyvenime yra atsiliepęs ir Vytautas Kavolis: „Bet nors autobiografija ir yra, atrodytų, jos autoriaus individualaus gyvenimo aprašymas, joje galima įžiūrėti ir kolektyvines struktūras, įtakojančias individus pasirinkti savo reikšmingąsias pradžias ir pabaigas. Iš kurios nors tautos ar periodo autobiografijų kolekcijos galima išskaityti, kokie ten ir tuomet turėta rėmai savęs supratimui, į kokias koherencijos struktūras individai įsirašydavo.“[31] Taigi, autobiografijos autorius akivaizdžiai prisiliečia prie savo tautos istorijos.

Autobiografijoje praeities įvykiai yra regimi dabarties (sakymo) perspektyvoje, todėl gyvenimo įvykiai dirbtinai susiejami logikos ir racionalumo ryšiais. Rašytojas siekia suteikti praeities įvykiams prasmę, ieško „savo dabartinio „aš“ susiformavimo patvirtinimų praeityje“[32]. Be abejo, prabėgę metai, įgyta patirtis daro brandesnį ir patį pasakotoją: „Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako.“[33] Autobiografijoje rytojaus nežinomybė išnyksta, rašytojas žino, kaip aprašomas įvykis prasidėjo ir kaip baigėsi, todėl tekstas susietas nuoseklumo grandimi: „Tai, ką aš čia dabar pasakoju, nėra svarbiausia. Svarbiausia bus pačioje pabaigoje, bet kitaip aš negaliu prie tos pabaigos prieiti.“ [34] Autentiškų praeities įvykių vaizdavimas dabarties perspektyvoje sukuria visažinį pasakotoją, iš dabarties dimensijos galintį apžvelgti ir įvertinti visą savo gyvenimą: „Dabar, kai galvoju apie praėjusį gyvenimą, tie pirmieji mokytojavimo metai buvo vieninteliai, kai neatsitiko su manim jokios velniavos…“[35] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ pastebima tam tikra tendencija, atspindinti autoriaus požiūrį ir poziciją. Štai sovietiniams pareigūnams visada baigiasi blogai, jie patenka į komiškas situacijas,  o pats pasakotojas į juos žvelgia su ironiška šypsena, tarsi  menkindamas ir siekdamas pasijuokti iš jų intelektualinio ir dvasinio skurdumo: „Bet nesiruošiau skaityti milicininkams paskaitos apie dedukciją, vis tiek nieko nesupras.“[36] Autobiografijos autorius, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, sąmoningai arba pasąmoningai per savo gyvenimą nubrėžia racionalumo tiesę, priklausomai nuo autoriaus požiūrio, netgi galinčią kiek iškreipti praeitį.

Pasak literatūrologės Smith, autobiografijos autorius ne tiek siekia prasiskverbti į praeitį, kiek, remdamasis ta praeitimi, atrasti savo vietą pasakojimo laiko metu – nustatyti savo kultūrinį, socialinį ir istorinį statusą. Atpažįstame, kad Romualdas Granauskas visada buvo literatūros žmogus: konfliktą su tėvu paskatino aistra rašyti, dirbo Skuodo redakcijoje,  mėgo pirkti ir skaityti knygas: „Ten pirmą kartą aptikau Folknerį, Žoržį Amadu, Hemingvėjų, griebiau aš tą žurnalą abiem rankom, kaip išbadėjęs duonos kepalą.“[37] Iš knygos sužinome, jog rašytojas galėjo pasirinkti ir kitą menininko kelią – tapti muzikantu: „… stipriai buvau pririštas prie dviejų savo aistrų, kurios, lyg kokios dvi virvės, plėšė mane į skirtingas puses. Paskui, jau gerokai vėliau, viena virvė, kuri buvo vadinama Muzika, kažkaip pati padilo ir nutrūko, tačiau antroji, vardu Rašymas, matyt, buvo daug stipriau užveržta, ir nebepaleido visą likusį gyvenimą. Seniai ir nebebandau išsivaduoti.“[38] Pasakotojo prisirišimas prie knygų kartais netgi kelia šypseną, mat paimtas į kariuomenę jis su savimi pasiima ne butelį, kaip dauguma, tačiau knygą: „Vietoj to įsimečiau du pakelius sausainių ir knygą.“[39] Rašytojas, ieškodamas savo dabartinio „aš“ tapsmo šaknų, siekia prisiminti visą savo nueitą kūrybinį kelią bei atsiskleidžia kaip kultūrai ištikimas žmogus.

Žinoma, knygoje aptinkama ir rašytojo socialinę padėtį nusakančių pasakojimų. Kūrinyje pasakotojas vaizduojamas kaip amžinas skurdžius, nemokantis praktiškai tvarkytis. Kūrinio kalbantysis skurdo buvo paženklintas jau vaikystėje: „Iki graudumo menką mūsų turtelį įvežė sunkvežimis į babūnės kiemą, jeigu neskaičiuosim Bukos, žiemmitės karvelės.“[40] Atsidavimas literatūrai skatino rašytojo uošvę žiūrėti į jį nepalankiai: „Aš supratau jos širdį: kaip išėjo, kad jos dukra, viskam tikusi mergina su aukštuoju mokslu, tegavo tokį tinginį, veltėdį ir niekam tikusį vyrą?“[41] Rašytojas negaili sau kritikos: be aukštojo mokslo, be specialybės, jokiam rimtesniam darbui netinkantis, tik vis rašantis ir rašantis. Iškyla ne tik aistra kūrybai, tačiau atsiskleidžia jau anksčiau aptartas Smith kitoniškumo principas, tam tikra moralinė, etinė ir psichologinė prizmė, per kurią autobiografas save vertina.

Itin svarbus kūrinyje istorinis pasakotojo statusas. Jau anksčiau buvo minėta, jog autobiografas tampa ir savotišku savo tautos tuometinio gyvenimo reprezentantu, mat atsiriboti nuo tada vykusių politinių, visuomeninių įvykių itin sunku, ypač kada jie daro įtaką ir paties rašytojo gyvenimui. Autorius – pokario įvykių Lietuvoje bei sovietinės sistemos „veiklos“ liudininkas. Siekis atskleisti tuometinio gyvenimo realybę ir vyravusį absurdą netgi tampa viena priežasčių, skatinusių autorių imtis rašyti autobiografinį kūrinį. Dažnai tekste jaučiama nuoskauda dėl politinės situacijos: „Sėdėjau ir svarsčiau: kaip čia taip išeina, kad mano gyvenimas surištas su pasauliniais įvykiais?“[42] Atsiskleidžia nepasitenkinimas, liūdesys, jog tenka gyventi tokiame šaltame, žiauriame, regis, dehumanizuotame pasaulyje, kuriame žmogaus gyvybė nustoja vertės: „Nejaugi nepataikiau gimti tokiu laiku, kad galėčiau nugyventi savo gyvenimą taikiai ir sava mirtimi numirti?“[43] Baimė dėl rytojaus, dėl visos savo ateities, atimta galimybė pačiam laisvai kurti savo gyvenimą – tokiame pasaulyje gyveno rašytojas, tokį jis siekia perteikti ir skaitytojams. Svarbu tai, kad politizuotas pasakotojo uždarymas į psichiatrinę ligoninę buvo vienas iš didžiausią įtaką jo gyvenimui ir brandai turėjusių įvykių. Atsidūrimas ties kritine egzistencijos riba (pasakotojas itin bijojo, kad ligoninėje jam nesuleistų aminezino ar kokio haloperidolio, nes po tokių injekcijų labai greitai pavirstama į daržovę) priverčia kalbantįjį iš naujo permąstyti savo gyvenimo prioritetus ir vertybes, o bendrąja, platesniąja prasme atskleidžia bendrą sovietinės sistemos siekį sunaikinti jai „neparankius“ ir nepalankius asmenis. Išėjęs iš ligoninės pasakotojas taria: „Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro.“[44] Šis išpažintinis sakinys, kuriuo ir baigiasi autobiografinis pasakojimas knygoje, liudija  sovietinės sistemos darytą įtaką žmogaus gyvenimui, įvarymą į savotišką baimių ir minų lauką, o teoriškai pagrindžia autobiografijos, kaip asmens identiteto formavimosi aprašymo, steigtį.

Taigi, autorius veikia kaip liudininkas, o jo autobiografijoje susipina net kelios kultūrinės tapatybės, leidžiančios suveržti rašytojo patirtį  nuoseklia laiko juosta ir stebinančios rašytojo atminties jėga.

                            Atpažįstame kalbos virtuozą 

Pasak kai kurių literatūros teoretikų, autobiografija yra nei fikcija, nei tikrovė. „Tai – tarpinis žanras, kuriam, remiantis dekonstrukcijos filosofija, būdingas ne siekis atkurti tikrovę, o kaip tik ją išardyti. Geriausia priemonė tai padaryti yra kalba.“ [45] Smith teigia, jog autobiografijos autoriaus tikruosius gyvenimo faktus geriau atskleidžia ne teksto tikroviškumas, o kaip tik nesutapimai – sąmoningas arba pasąmoningas melas. Daug svarbesnis autobiografijoje – autoriaus ir skaitytojo bendravimas, nes tiesa niekada nėra visiškai pažini, tik dalinė. Juk tikros ir visiškos tiesos, kuri glūdi praeityje, atkurti neįmanoma. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ taip pat randame pasakojimų, kuriuose vaizduojamos istorijos yra „sutirštinamos“. Išlaikydamas tradiciją ironiškai vaizduoti sovietinius pareigūnus, novelėje „Dekabristai“ rašytojas vaizduoja nenusisekusį kalėjimo prižiūrėtojo žygį. Turėjęs prižiūrėti keturių kalinių darbą, policininkas taip prisigeria, jog pats nebegali pareiti net iki savo darbos vietos: „Taip ir vedėm jį šaligatviu iki turgaus aikštės.“[46] Nusprendęs eiti pats, prižiūrėtojas krinta pilvu ant šaligatvio, o jo kepurė nurieda į šoną. Taip keturi kaliniai, lydimi smalsių žvilgsnių, ir parnešė savo prižiūrėtoją atgal į kalėjimą, kuriame jie sutinka viršininką, o patį prižiūrėtoją pasodina į jo vietą, užmovę ant galvos kepurę, tik atbulai. Tokios ironiškai komiškos situacijos greičiausiai kūrinyje yra „sutirštinamos“, siekiant skaitytojams sudaryti stipresnį įspūdį, atskleisti savo nuostatas.

Autobiografijų kūrėjai sąmoningai vengia tiesioginės tikrovės reprezentacijos, todėl kuria metaforas. Pasakodamas apie svarbius savo gyvenimo įvykius, prilygstančius metamorfozei, rašytojas kalba metaforiškai: „Pagaliau atėjo pavasaris ir į Mosėdį, tiktai kas tada galėjo žinoti, kad vėliau jis vadinsis ne Mosėdžio, o Prahos pavasariu? Rodos, tą pavasarį, ne kiek tepadirbęs, ir išėjau iš redakcijos.“[47] Prahos pavasaris, Europos tautų išsivadavimas iš didžiosios valstybės priespausdos, autoriaus paraleliai ir metaforiškai siejamas su perversmu jo paties gyvenime, su dvasiniu ir kūrybiniu išsivadavimu. Rašytojas išsilaisvina iš prievolės dirbdamas žurnalistu rašyti socializmą liaupsinančius straipsnius, prieštaraujančius jo paties nuomonei, įsitikininams ir troškimams, išsilaisvina nuo kamavusių klausimų: „… ką tu darai?.. Kam to reikia?.. Ar visą gyvenimą taip ir darysi?..“ [48] Polinkis į kontempliaciją, savo vidinio, dvasinio gyvenimo sureikšminimas yra būdingas autobiografijai, nes ji yra apmąstymų, savianalizės vaisius, koncentruojantis dėmesį į vidinius asmens išgyvenimus.

Labiausiai metaforiška kūrinyje paskutinioji novelė „Trys vienatvės“, tačiau ji nėra autobiografiška. Matyt, tai vienas svariausių argumentų, kodėl knygos viršelyje nutylėtas tekste slypintis autobiografiškumas. Vis dėlto šią novelę su kitomis sieja bendra tematika. Pirmojoje novelėje „Žiogo apsireiškimas“ atsiradusi mirties tema itin meniškai išvystoma paskutiniojoje novelėje, kurioje pagrindiniai veikėjai – senas vienišas šuo, senas vienišas varnas bei toks pat žmogus. Varno įvaizdį galime aptikti ir kitose novelėse: „Sedos varnos virš turgaus aikštės kažkodėl niekada nepraskrisdavo, gal todėl, kad seniai jau ten nebuvo jokio turgaus, o grindinio akmenis kažkokia moteris dar ir pašluodavo“ [49](novelė „Dekabristai“). Tai – aliuzija į paskutiniąją novelę, kurioje taip pat kalbama apie vienišą, sunkiai maisto randantį varną. Kuklios užuominos leidžia sieti visas kūrinio noveles į bendrą visumą – novelių romaną.

Kitas unikalus rašytojo meninis sprendimas, leidžiantis atsiriboti nuo tiesioginės tikrovės reprezentacijos, – ironija. Ja persmelktas visas tekstas – sovietiniai pareigūnai pašiepiami ironiškai, socialistinis realizmas taip pat vaizduojamas ironiškai: „Sumečiau galvoj, kokie arčiausiai Skuodo kariniai daliniai: Šateikiuose – slapta raketų bazė, tokia slapta, jog net vaikai apie ją žinojo, bet mūsų, partizanų, ten jau tikrai neveš.“ [50] Tokiais atvejais ironiškas kalbėjimo būdas išryškina absurdą, kuriame, pasak paties R. Granausko, anuomet dauguma murkdėsi, kartu neretai tekste pasitaikantis kandus žemaitiškas humoras atskleidžia tekste slypintį autobiografinį klodą. Paties pasakotojo kasdienybėje taip pat nemaža ironijos: „Alis, mano pusbrolis, buvo toks langaris, toks runkelis, kad kito tokio gyvenime nebesu matęs.“ [51] Nevengiama tekste ir autoironijos: „Šiaip ne taip sulaukiau vakaro, praleidau savo pirmąją miestelio valkatos dieną.“ [52]

Semiotikas Algirdas Julius Greimas konstatuoja, kad autobiografijos autorius ne visada siekia papasakoti tiesą, todėl reikia skirti tiesą ir teisingumą. Kas nutinka, jog autobiografijos skaitytojas yra priverstas abejoti, netgi nepasitikėti tekste pasakojamais įvykiais, ten glūdinčiu autentiškumu? Autobiografija – skaitytojams pateiktas dokumentas, tačiau interpretacijos laisvė išlieka. Pasak Smith, rašant šio žanro kūrinį vyskta ypatingas skaitymas – autorius yra priverstas interpretuoti savo praeitį, kad vėliau, jai jau sugulus į tekstą, ją interpretuotų skaitytojai. Pastarieji skaitydami autobiografiją turi savų lūkesčių, kuriais remdamiesi ir suvokia kūrinį.

Visgi didžiausią pasitikėjimą vaizduojamų istorijų autentiškumu sukuria pasakojimas esamuoju laiku. Antrame šio rašinio skyrelyje apie laiką ir atmintį buvo aptarta, jog didžioji dalis Romualdo Granausko novelių romano „Trys vienatvės“ parašyta būtuoju laiku. Šitaip kuriamas retrospektyvus pasakojimas – vienas esminių kriterijų autobiografijos steigčiai. Tačiau galimybė rašyti esamuoju laiku taip pat išlieka. Tuomet skirtis tarp dabartinio ir anuometinio autoriaus pozicijų tarsi išnyksta, o pati praeitis vėl atgyja dabarties dimensijoje. R. Granausko kūrinyje kalbėjimas esamuoju laiku atsiranda natūraliai, įsijautus į pasakojimą, kalbant apie pačiam autoriui itin svarbius dalykus, giliausiai į širdį įstrigusius ir labiausiai nulėmusius tolimesnį jo gyvenimą: „Muzika galutinai pasitraukė iš mano gyvenimo. Kur – nežinojau, bet žinojau, jog niekada nebegrįš. Net radiją užsukdavau, ją išgirdęs, ypač jei grodavo smuikai. Dėl dainavimo – dar nieko: dainuoja – ir lai sau dainuoja, bet pabandyk tu klausytis, kai groja Sarasatę ar Vivaldį… Juk nesu koks mazochistas, jog kasdien šitaip draskyčiau pats sau širdį.“ [53] Kalbant apie vidinius išgyvenimus, praeitis tarsi imama konstruoti dabarties, sakymo, tarpsnyje, o tai, kas buvo ten ir tada, vėl išgyvenama čia ir dabar. Pasak G. Vanagaitės, kai praeitis pasakojama kaip dabartis (gramatinių formų požiūriu), įmanoma sukurti autentiškumo įspūdį. Ne mažiau skaitytojų pasitikėjimą kūriniu kelia ir autoriaus nuoširdumas. Rašytojas, sąmoningai vengdamas neteisingai „informuoti“ skaitytojus, įspėja apie autentiškumo lygį tekste: „O toliau buvo maždaug šitaip.“[54] Autobiografiją nuo romano ir skiria nuoširdus noras pasakyti tiesą. Šitoks rašytojo atvirumas leidžia skaitytojams suformuoti savo lūkesčius ir sužadina jų pasitikėjimą kūriniu.

Esamasis laikas vartojamas ir tada, kada kalbama apie gamtą. Aušra Kazlauskaitė  recenzijoje „R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?“ (Literatūra ir menas, 2011 – 10 – 28) pasigenda knygoje Granausko kūrybai būdingo tik nujaučiamo idealiojo pasaulio, kuriame gamta ir žmogus kalbasi, jaučia vienas kitą, būna vienyje. Vis dėlto nereikėtų taip skubėti vertinti pasakotojo ir gamtos ryšio. Gamta rašytojui imponuoja, kūrinyje nemažas dėmesys skiriamas metų laikui nusakyti, gamtoje vykstantiems procesams aprašyti, vis šmėsteli gamtos peizažai. Knygos kalbantysis yra jautrus gamtai, randa joje ramybę, atramą sunkiu gyvenimo metu: „Tačiau ir jokios knygos skaityti negalėjau, ir savo smuiko neėmiau į rankas, nes nesupratau, nesuvokiau, kas man darosi. Naktį negali užmigti, nors apie nieką, rodos, nei galvoji, nei svajoji. Negali ilgai nusėdėti vienoj vietoj, nes traukia eiti, o kur – nežinai. Pakalnė, kur tiltas per upelį, visa balta nuo ievų žydėjimo, viso Sedos miestelio alyvos – baltos ir violetinės – tuoj išskleis savo kekes, o kai važiuoji plentu – pirmoji beržų žaluma jau tokio neapsakomo virpančio žalumo, jau tokio gležnumo, jog net ima už širdies.“[55] Pasakotojo ištikimybę gamtai, artumą jai atskleidžia ir tai, jog rašytojas svarbius savo gyvenimo pokyčius tapatina su gamtos procesais: „Šalta, bjauri ir tamsi buvo ta žiema, iš viso tepasitaikė tik du atlydžiai. Vienas atlydys buvo pavarde Aputis, o antrasis – Geda.“ [56] Ši citata ne tik pagrindža autobiografijoms būdingą metaforinį patirties vaizdavimą, tačiau ir atskleidžia pasakotojo ir gamtos buvimą vienyje. Nereikėtų tikėtis, jog šioje R. Granausko knygoje žmogaus ir gamtos ryšys bus gija, aplink kurią suksis visas veiksmas; ne tas tikslas, ne tai šįkart norėta pasakyti.

Įdomus rašytojo sprendimas kai kur vartoji būtąjį dažninį laiką: „Čia babūnė pradėdavo verkti ir verkdavo visą valandą. Paskui išeidavo į kiemą, atsisėsdavo dobiliukuose ir sėdėdavo juose, aplinkui paskleidusi savo ilgą sijoną, žiūrėdama, kaip saulė palengva leidžiasi už Ruginio pušynėlio. Kitą savaitę vėl būdavo tas pats.“[57] Tai – tam tikra tekstūrinė apgaulė. Būtasis dažninis laikas ne tik sukuria pasikartojančių įvykių ir laiko tęstinumo įspūdį, tačiau iš dalies gali eliminuoti ir deformacijų radimąsi tekste. Ryškios dabarties sąmonėje išlikusios patirties vaizdavimas būtuoju dažniniu laiku šalina tikslios faktografijos būtinybę ir ryškina susitelkimą į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, kurie ir yra itin svarbūs autobiografijoje.

Išvados

Apibendrindami autobiografiją kaip literatūros žanrą, galime teigti, jog tai – retrospektyvus prozos kūrinys, parašytas realaus asmens apie savo paties egzistenciją, telkiant dėmesį į asmenybės formavimosi procesą. Pagal tai autobiografijos steigčiai būtini keturi elementai: kalbos forma (rišlus pasakojimas proza), nagrinėjimo objektas (individualus gyvenimas, asmenybės istorija), autoriaus situacija (autorius ir pasakotojas turi būti tapatūs) bei pasakotojo pozicija (pasakotojas ir pagrindinis veikėjas tapatūs, būtinas retrospektyvinis pasakojimo išeities taškas). Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės“ – retrospektyvi naratyvinė proza, kurioje dėmesys koncentruojamas į asmenį, jo gyvenimą, asmenybės genezę, įtraukiami tuomečiai politiniai, socialiniai ir meno procesai, o manifestacija pirmuoju asmeniu tarsi ištrina ribas tarp autoriaus-pasakotojo-veikėjo. Visus autobiografijai keliamus reikalavimus kūrinys atitinka, išskyrus paskutiniąją novelę. Sunku pasakyti, ar verta dėl to knygos viršelyje slėpti tekste neabejotinai esantį autobiografinį klodą, o kūrinio žanrą nusakyti išmonę patvirtinančiais paantraštės kriterijais. Kita vertus, prisiminkime įžangoje aptartą Algio Kalėdos romano, kaip kintančio prozos žanro, įvardijimą bei komplikuotą romano ir autobiografijos skirtį. Šiandieninei literatūrai būdinga žanrų sintezė, tą savo studijose yra įvardijęs ir Lejeune‘as: „tarp autobiografijos ir autobiografinio romano nėra vidinių skirtumų, kadangi visi metodai, kuriuos autobiografija naudoja kad įtikintų mus pasakojimo autentiškumu, gali būti naudojami romane ir dažniausiai yra panaudojami.“[58] Rašytojai praplečia prozos kūrimo galimybes ir yra linkę naudoti bei derinti įvairias menines priemones, jog pasiektų geriausią rezultatą. Galime tik pasidžiaugti, jog šįkart priemonės pateisino tikslą: pasitelkęs autobiografinį pasakojimą, rašytojas atskleidė istorijos kryžkelėse atsidūrusių žmonių metamorfozę, sunkų savasties išsaugojimo procesą represijų pasaulyje bei virš visų negandų iškėlė humanišką žmogų. Kalbą apie šį kūrinį ir norėtųsi baigti ne aukštomis teorinėmis vingrybėmis, tačiau pasidžiaugti, jog ši knyga jau surado kelią į savo skaitytojų rankas, o autorius mums suteikė galimybę ne tik geriau pažinti jį patį, tačiau dėl gyvų, autentiškų liudijimų geriau pažinti ir savo istoriją, savo praeitį.

Nuo redakcijos: už šį tekstą autorė Jaunųjų filologų konkurse 2012 metais pelnė laureatės vardą.    

Literatūros sąrašas:

  1. Biografija. Granauskas Romualdas. Prieiga per internetą http://www.rasytojai.lt/lt/rasytojai/55-rasytojai/esami-nariai/g/145-granauskas-romualdas
  2. Bukelienė E.N., Juknaitė V., Saulėlydžio senis. V.:Alma littera, 2004.
  3. Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai, 2012. Nr. 3
  4. Daujotytė V., Lietuvių literatūra 11 klasei, V.: Šviesa, 1996.
  5. Dručkutė G. Autobiografijos teorija ir praktika. Literatūra, Vilniaus universitetas, 2004 03 08.
  6. Granauskas R. Trys vienatvės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
  7. Kazlauskaitė A. „Trys vienatvės“ – novelių romanas ar prisiminimai? // Literatūra ir menas, 2011. Prieiga per internetą http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18771
  8. Marcinkevičius T. Granausko neišvengiamumas, 2011. Prieiga per internetą http://www.satenai.lt/?p=10897
  9. Sendrauskaitė L. Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys. // Šiaurės Atėnai, 2012. Nr. 37 (1103)
  10. Skeivys R. Lietuvių literatūros istorija, XX amžiaus pirmoji pusė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  11. Stankevičius R. Šveikas Biliūno rėmuose, 2011. Prieiga per internetą http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/sveikas_biliuno_remuose/
  12. Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys. V.: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009.

[1]  Marcinkevičius T .Granausko neišvengiamumas//Šiaurės Atėnai.- 2011. – Nr. 1 (1115). –P. 8.

[2]Sendrauskaitė L.Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys //Šiaurės Atėnai.- 2012.- Nr.37( 1103)    – P.10.

[3]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.- 2012.-Nr. 3. -P. 66.

[4] Granauskas R. „Trys vienatvės“. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. P. – 5. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[5] Ten pat. –P. 11.

[6]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.-2012 .-Nr.6. -P. 70.

[7] Ten pat. –P. 40.

[8] Ten pat. –P. 45.

[9] Ten pat. –P. 49.

[10] Ten pat. –P. 165.

[11] Ten pat. –P. 17.

[12] Ten pat. –P. 28.

[13] Ten pat. –P. 29.

[14] Ten pat. –P. 50.

[15] Ten pat. –P. 50.

[16] Ten pat. –P. 55-56.

[17] Ten pat. –P. 82.

[18] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009. –P. 43.

[19] Ten pat. –P. 7.

[20] Ten pat. –P. 13.

[21] Ten pat. –P. 36.

[22] Ten pat. –P.6.

[23] Ten pat. –P. 11.

[24] Ten pat. –P. 50.

[25] Ten pat. –P. 72.

[26]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.-P. 69.

[27] Ten pat. –P. 30.

[28]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.- P.71.

[29] Ten pat. –P. 171.

[30]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.69.

[31] Daujotytė V.Lietuvių literatūra 11 klasei.-Šviesa.- 1996. –P. 261.

[32] Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.- Nr.3. – P. 71.

[33] Ten pat. –P.21.

[34] Ten pat. –P.37.

[35] Ten pat. –P. 74.

[36] Ten pat. –P. 108.

[37] Ten pat. –P. 121.

[38] Ten pat. –P. 101.

[39] Ten pat. –P. 135.

[40] Ten pat. –P. 31.

[41] Ten pat. –P. 149.

[42] Ten pat. –P. 131.

[43] Ten pat. –P. 131.

[44] Ten pat. –P.172.

[45] Čičelis R.Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.73.

[46] Ten pat.-P. 70.

[47] Ten pat. –P. 129.

[48] Ten pat.. –P. 128.

[49] Ten pat. –P.50.

[50] Ten pat. –P. 130.

[51] Ten pat. –P.30.

[52] Ten pat. –P. 57.

[53] Ten pat. –P. 128.

[54] Ten pat. –P. 152.

[55] Ten pat. –P. 52.

[56] Ten pat. –P. 129.

[57] Ten pat. –P.34.

[58] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas.- 2009. –P.42.

Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas

DMnuotraukaKas aš esu?

                      Šiuo metu – dar niekas, bet ateityje žadu pasitaisyti ir kuo nors būti. Vis dar ieškau savęs, bet niekaip nerandu. Apieškojau visur: virtuvėje, po lova, sporto salėje, rašomojo stalo stalčiuose ir net kelissyk patikrinau ar neužkritau  kur už spintos, bet nieko… Ir štai netikėtai atradau save knygų lentynoje, tarp spaustuvės dažais tebekvepiančių ir iki rudumo pageltusių lapų besislapstančią mažą mergaitę, iš smalsumo baigiančią perskaityti visą biblioteką.

Ji, t.y. aš, vadinuosi Dale Miknevičiūte. Kaip turbūt jau supratote, be galo myliu knygas ir trokštu, kad jas lygiai taip pat mylėtų visi. Manau, kad perskaityta knyga būtinai reikia pasidalinti su pasauliu, kad ir kiti apie ją sužinotų, susidomėtų, perskaitytų ir išsakytų savo nuomonę. Būtent dėl to mane galima pavadinti jaunąja recenzente. Neleidžiu, kad rašytojų darbas nueitų perniek.

 

Ką aš veikiu?

                      Mano veiklos sritis gana plati: pradedant grojimu gitara, piešimu ir kitais menais, baigiant kryžiažodžių, sodoku ar kitokių galvosūkių sprendimu. Bet vis dėl to didžiausią aistrą jaučiu skaitymui. Tikriausiai man patinka pats procesas: sekti raides, vieną po kito dėlioti žodžius, jungti į sakinius, suvokti jų prasmę, gilintis į esmę… O knygose tos esmės yra labai daug, todėl pasidaro išties smagu skaityti, praturtinti savo vidinį lobyną ir jaustis protingu žmogumi.

 

Iš kur atsirado meilė knygoms?

                      Čia tikriausiai kalta yra mano močiutė, kuri mane, dar mokyklos nelankančią mergytę, išmokė skaityti, pripratino prie knygos. O kaip žinia, tai, kas priprasta nuo gimimo, įauga į kraują visam gyvenimui.

Prie šio mano įpročio stiprinimo prisidėjo ir mama. Kadangi ji dirba bibliotekininke, tai man užtenka panorėti kokios knygos, ir štai ji jau guli ant stalo visu gražumu, o man belieka tik skaityti.

Didelio paskatinimo sulaukiau ir iš tėčio, kuris pats nebuvo didelis knygų gerbėjas. Kai buvau šešerių, savarankiškai perskaičiau penkiasdešimt knygelių. Šios garbingos sukakties proga tėtis man nupirko tortą Vyšnelė. Pamenu, ne kiek tas tortas buvo skanus, bet kiek saldus džiaugsmas, kad skaitymu pelniau tėčio malonę.

Taigi, galiu drąsiai daryti išvadą, kad meilė knygoms ateina iš šeimos. Jei užaugai su knyga, tuomet gali būti tikras, kad ji lydės tave visur ir visada. Kitaip tariant, įsigijai draugę visam gyvenimui.

 

Nuo redakcijos: Dalė Miknevičiūtė 2008 metais pelnė Metų skaitytojos apdovanojimą. Tuo metu mokėsi Kupiškio r. Alizavos pagrindinėje mokykloje. Šiuo metu ji – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus  gimnazijos trečiaklasė. Publikuojame Dalės recenziją, konkurse ,,Skaitymas – sėkmė ir džiaugsmas“ pelniusią antrą vietą.  

 

Vienatvė ir… viltis 

 

Pirmasis įspūdis. Nestora, vos 96 puslapių knyga. Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas. Taip rašoma ant įdomiai iliustruoto viršelio. Pavadinimas suintriguoja: kas tas „kažkas“, kuris čia yra. Anotacijoje teigiama, kad su šia knyga  rašytojas K. Saja atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti mūsų vilčiai. Nejaugi išties atsisveikinimas?.. Bet, anot paties rašytojo, „nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali per kokią gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti“.

Pasakojimas. „Bartas atsibudo keistoj palatoj, kur dūzgė, pipsėjo, aikčiojo kažkokie aparatai. Į nosį jam buvo įstatyti vamzdeliai, kairės rankos ir abiejų kojų jis net negalėjo pajudinti. Visame kūne pajuto skausmą. Dešiniąja ranka užčiuopė savo sutvarstytą galvą, bet jos negalėjo pasukioti – trukdė ant kaklo uždėtas kietas, barškantis įtvaras.

„Mane tikriausiai yra pasigrobę kokie nors ateiviai“, – pamanė jis ir stengės prisiminti, kada ir kaip tai atsitiko.“ O atsitiko baisi nelaimė – autoavarijoje sužalotas Bartas atgavo sąmonę ne kosminiame erdvėlaivyje, bet ligoninėje, reanimacijos palatoje. Ir tik paskui sužinos, kad šios katastrofos metu jis nukentėjo mažiausiai – kartu su juo važiavę patėvis ir motina žuvo. Trylikametis berniukas liko vienas, nepaliaujamai slegiamas kaltės dėl įvykusios tragedijos ir apsuptas sukčių bei išnaudotojų, kurie užuot pagailėję našlaičio gviešiasi naudos sau. Bet vis dar liko viltis surasti tikrąjį tėvą. Tik kaip tai padaryti, jei beveik visiškai jo nepažįsti?

Veikėjai. Knygoje ryškesni vyriški veikėjų paveikslai. Barto palatos draugai – šmaikštusis optimistas Lukas ir niektauza Arnoldas. Agresyvus ir šiurkštus patėvis Tadas Bernaponis, jo darbdavys Pranas Šerepka. Moterys čia truputį nublanksta. Iniciatyvos imasi tik Šerepkos buvusi žmona (apie ją informacijos beveik nėra, ji veikia per kitus asmenis) ir dukra, gražuolė Rusnė, vienu bučiniu sugebanti išgydyti sužeistą Barto sielą.

Problemos. Romanas išryškina šiandieninio gyvenimo problemas: smurtą šeimoje (Barto patėvis, per vestuves užtikrinęs niekada nei pirštu nepaliesti savo žmonos, to ir nepadaro, bet kaip mušimo įrankį panaudoja tai triušiuką, tai katiną…), sukčiavimą (Šerepkos ir jo buvusios žmonos rezgamos intrigos neatsižvelgiant į Barto interesus), apgavystes (pasirodo, net Rusnės bučinys buvo suvaidintas!).

Nors kūrinio tema skaudi ir liūdna, pasakojime daug kurioziškų atvejų. Rodos, pačios paprasčiausios vaikiškos išdaigos gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Prikakoti guminiai patėvio batai atneša didžiulę katastrofą, o kvailiojimas su rimtais parašais išgelbėja visą Barto palikimą. Taip pat gausu linksmų ir vaizdingų frazių: „O tu sau gulėk, bezdėk ir nesikišk!“, „Daktarai nušniojo abi mano kojas… Iki šiol buvau šiek tiek per ilgas, dabar gal būsiu kaip tau per trumpas. Tau teks priprasti.“

Antrasis įspūdis. Iš pradžių pasakojimas žavi sklandumu, lengvu žodžių liejimu. Verčiant lapus akys vis sustoja ties Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijomis, atspindinčiomis gilesnę teksto mintį ir verčiančiomis susimąstyti. Ir tik po to, kai perskaitai viską, pastebi ir aiškiai suvoki vertybes: šeimą, draugystę, meilę, pasitikėjimą… Tai knyga iš GYVENIMO – atspindinti tokią realybę, kokia ji yra.

Šiame romane, kaip ir kituose K. Sajos kūriniuose („Klumpės“, „Kurio nieks nemylėjo“…), jaučiamas paprastumas ir humaniškumas, tvirtas ryšys tarp pagrindinio knygos veikėjo ir paties autoriaus. Pats rašytojas teigia, „beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų, ir jis tampa šaunus, jeigu juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.“ Nelengvas, kaip ir paties autoriaus vaikystė. Tai byloja ir knygos pabaigoje išspausdinta atsisveikinimo kalba „Plunksna“, aprėpianti visą rašytojo, dar vaiko, gyvenimą: nuo tamsaus Dėdinos prieškambario ir džiovos iki pirmosios rašalo perteklių sulaikančios plunksnos ir molinio gaidelio, kuriuo galima linksmai pašvilpauti.

                      Ar verta?.. Užversdama paskutinį puslapį susimąstau. Knyga „Čia kažkas yra“ pateko į 2010-ųjų Metų knygos penketuką, tai paskutinis Kazio Sajos, tikro lietuviško žodžio meistro, kūrinys skirtas jaunajai kartai. Be to, čia TIKRAI kažkas yra! Kažkas, kad jaunasis skaitytojas pasijaučia subrendęs, perkopęs iš nerūpestingos vaikystės į rimtą ir sudėtingą suaugusiųjų PASAULĮ. Galų gale tai tiesiog įdomus romanas, neilgas, neatimantis daug laiko skaitymui – nieko neprarasite, o pasiimsite gana daug. Kiek priežasčių perskaityti!.. Ypač, jei patinka nebanalios, intriguojančios, gyvenimiškos istorijos.

Dalė Miknevičiūtė

Rašytojas Kazys Saja. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Apie Kristinos Gudonytės romaną jaunimui Ida iš šešėlių sodo

KristinaGudonyte1Ką reiškia pasakymas ,,užmušti laiką“? Ar būna, kad jį mušate? – štai ko manęs klausė vienas Vidiškių gimnazistas.
– Ne… Nemušu… Net ir laukdama traukinio ar autobuso. Juk kuprinėje beveik visada turiu knygą, – taip jam atsakiau.
Keista ar ne, bet jau senokai skirstau knygas į kelionines ir namines. Idą iš šešėlių sodo kuprinėje užima nedaug vietos, sveria nesunkiai… Kita vertus, ji nėra knygelytė, kurią perskaitai tą pačią akimirką, kai tik atsiverti. To sodo užtenka ilgam. Geras jausmas: paskaitai – užverti puslapį – pamąstai…
Tiesą sakant, į naminių knygų kategoriją Ida iš šešėlių sodo taip pat tinka. Kai už lango lietus, kai debesys niūrūs, kai televizoriuje vien banalybės, skaitymo malonumas neapsakomas.
Taigi, kas ta Ida ir kodėl ji gyvena šešėlių sode?
Prieš pasakodama apie Idą, skubu rašyti kitą vardą: Sofija. Būtent paauglė Sofija yra šios knygos naratorė (pasakotoja). Ji bando rašyti savąją, pirmąją knygą, o kai tik pradeda, jos namus užgriūna neapsakomai svarbūs įvykiai.
Turiu prisipažinti, kad šiek tiek pažįstu knygos autorę Kristiną Gudonytę. Ne kartą ji yra pasakojusi apie savo vaikystę. Kai kas sakytų, neapsakomai laimingą vaikystę ar paauglystę: vaidino, filmavosi, dainavo. Uždirbdavo pinigėlių, buvo įžymi. O ar laiminga? Ar pakeliama jaunam žmogui įvairiadarbė našta?
Tad nieko keista, kad rašytoja (ir režisierė, ir aktorė, ir dailininkė) Kristina Gudonytė jautriais žodžiais tapo pirmūnės pažangūnės, išmintingosios Sofijos portretą. Tai – gabus, mylimas, darbštus vaikas. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, besigailinti visų nelaimingų, tikinti grožiu bei gėriu. Jos tėvelis – dailininkas restauratorius, nuo visų rūpesčių besislepiąs savo dirbtuvėje. O juk yra ir dėdė – gydytojas psichoterapeutas, ir dėdės draugė Viktorija, rūpestinga gydytoja. Sakytum, saugu ir ramu Sofijos namuose. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti.
Ko stinga Sofijai?
Arba: ko Sofijos gyvenime per daug?
Matyt, per daug būrelių ratelių, muzikos pamokų, per daug atsakomybės. Ir tas noras (ar pareiga?) visad būti gerutėle, kuo geriausia – kiek per stiprus.
Kas kita Ida… Nežinia, iš kur tas vaikas atsirado ir kaip. Lyg ir pamestinukė, bet… Kaip įtikinamai ji pasakoja apie gimtąją Bambikio šalį! Net garbingi vyrai patiki, kad tokios esama ir kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, bandydami paklydėlę Idą grąžinti tėvynėn.
Retsykiais Ida vagiliauja, retsykiais meluoja, retsykiais apsimeta sergančia, viską pamiršusia, retsykiais klajoja tik jai vienai žinomais takais. Kitaip tariant, sunki paauglė, nusipelniusi griežto drausminimo. Kaip manote, ar lengva Sofijai suvokti, kad būtent tokį vaiką imsis globoti jos tėvai, dėdė?
Ta nedorėlė Ida – tik nedrąsi, užguita mergaitė, tik vargšas vaikas, nežinąs, kas ir kodėl jai nutinka. Atrodo, lyg būtų ji iš kito pasaulio, o gal ne tik atrodo, gal Bambikis iš tiesų yra?
Tai toks – maždaug toks – neramus, banguojantis knygos siužetas, neleidžiantis nurimti ir skaitančiajam. Idos rašinys Apie meilę ir amžinybę labiau įgudusiam skaitytojui primena kitą, senokai rašytą kūrinį – Moriso Meterlinko dramą Mėlynoji paukštė. Sakytum, rašytoja (ir aktorė, ir režisierė, ir…) Kristina Gudonytė tęsia belgų dramaturgo tradiciją: primena, kad mūsų visų likimai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Kas pasakys, kiek ir ką lemia žvaigždė, patekėjusi tamsiame danguje tą nakties valandą, kai gimiau aš ar Tu, šias eilutes beskaitantis?
Sodri ir prasminga knygos dalis – abiejų mergaičių klajonės po Vilnių. Iš pradžių požemiais, vėliau senamiesčiu. Kas tai? Sapnas? Svajonė? Išsigalvojimas?
Knygoje esama mistikos. Realybės – taip pat. Realu, kad Sofija pavydi Idai. Ko? Tėvų ir dėdės dėmesio, savaime aišku. Ir ne tik. Dar labiau – Idos laisvės jausti, regėti, girdėti. Sofija tik svajoja nutapyti žydinčias vyšnias. Ida nesvajoja. Nutapo.
Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir…
Nakties tamsybėje, saulės atokaitoje, šaltoje žvaigždžių šviesoje kiekvienas bandome ieškoti savęs. Ieškome ir knygose. Ida iš šešėlių sodo yra knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje, susitikime su skaitytojais, Kristina pareiškė, kad jai svetimas, net atgrasus terminas paauglys ar paauglių literatūra. Koks žodis tiktų?

Jaunimo!
Tąsyk pritariau Kristinai, pritariu ir dabar.

Gintarė Adomaitytė