Category Archives: Apie literatūrą

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*. Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

Henrikas Algis Čigriejus
Henrikas Algis Čigriejus

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*

Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

 

Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…

–  Kaip gyvenimėlis, Henrikai?

– Beveik tobulas, vaikeliuk.

Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…

Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.

Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu?  Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.

Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.

Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.

Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.

Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta.         Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?

Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.

Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…

Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs. 

Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.

Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.

Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją),  nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.

O kaip tėtis susipažino su mama?

Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.

Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų  baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…

Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16

Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?

Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.

Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…

Su arkliuku.
Su arkliuku.

O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.

 Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?

Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte.  Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome  Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.

Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į  koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.

Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.

Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…

Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.

Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo? 

Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame  koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.

Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.

Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.

Paskutinė užrašų knygelė.
Paskutinė užrašų knygelė.

Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?

Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…

Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad  kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol  įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.

Ar tėtis rašė dienoraštį?

Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.

20161127_173034

Neparadiniai dienoraščiai.
Neparadiniai dienoraščiai.

Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?

Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli  buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas  ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.

Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.

Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir  kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to  papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…

Su Lionginu Abariumi. Rankose - dar nenusistojęs alus, viena puta!
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!

Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių  progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.

Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.

Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…

Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės:  Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“…  Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).

1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.

Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…

Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.

Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…

Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.

Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?

Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų  papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino,  alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.

Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…

Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…

Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji  šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė.  Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.

Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.

Sesers Rūtos, kuri gyvena  Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi  pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.

Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.

Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.

Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai  buvo paskutinis tėvelio balius).

Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.

O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų  dainoms ar giesmėms.

 

Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“

Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.

 

* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Gintarė Adomaitytė. Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

lietuviskas

Gintarė Adomaitytė

Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.

Į ką panašios?

Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.

Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.

Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.

Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.

 

Kas dėtas?

Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.

Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.

Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.

lietuviskas_2

Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės.  Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.

Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.

Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.

Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.

Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?

Abejoju…

zalteno_portretas

Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.

Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.

Visiems. Ypač žydams…

Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…

Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.

,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…

,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.

Taigi, kai buvau mažas vaikas…

Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…

Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.

Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.

Kažin, ar verta kartotis.

O gal ir būtina.

Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.

Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.

Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…

Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.

Ir pabėgo.

Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.

skaitantys

Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…

Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.

Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.

Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.

Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.

Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.

su-stirnom

Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.

O autorinės teisės?

Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.

bambi-fawn

disnejaus

Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.

Bet juk regiu…

Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.

Nevaikišką knygą.

Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.

bambi_book_cover

atversta

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

GYVENIMAS BE DIDVYRIŲ

Didvyriai

Gyvenimas be didvyrių

Anna Seidl, DIDVYRIŲ ČIA NĖRA (iš vokiečių k. vertė Arvydas Makštutis). ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Annos Seidl romanas „Čia nėra didvyrių“ ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, A. Seidl jį parašė būdama šešiolikos ir buvo apdovanota Vokietijos vaikų ir jaunimo akademijos ir kitomis premijomis. Tą galima sužinoti dar knygos neskaičius. Antra, ‒ o tam jau teks ją perskaityti, ‒ tai knyga ne šiaip apie paauglių kasdienybę, o apie skaudžias pasekmes, kurias sukelia patyčios. Nauja yra tai, kad pasakojama ne iš tas patyčias patyrusiojo, o iš prie jų prisidėjusios merginos pozicijos. Dažniausiai literatūroje kviečiama pajusti empatiją aukai. Tačiau kas yra auka ar aukos šiame romane?..

Ar čia teisinga bausmė už tai, kaip pasielgėme? Viskas ‒ ta diena, pastarosios savaitės, šie metai, visas gyvenimas vėl prabėgs man priešais akis. Paklausiu savęs, ar mano gyvenimas iš tikrųjų buvo tik didelis melas?

Baimė taps nuolatiniu mano palydovu, vienatvė ‒ geriausiu mano draugu. P. 7

Pasakotoja ‒ devintokė Mirjama, o pasakojimą ji pradeda nuo ribos, kuri padalijo jos gyvenimą į iki ir po tragedijos. Tiesa, lietuviui skaitytojui ši tragedija gali pasirodyti labai tolima, apie tokias sužinome tik iš žiniasklaidos užsienio naujienų: vienas iš mokinių į mokyklą atsineša ginklą ir iššaudo bendraamžius. Tai išties atrodo taip nerealu, kad nejučia imi priekaištauti autorei už paties aštriausio, tiesiog kraštutinio įvykio, kaip patyčių pasekmės, panaudojimą. Jaunatviškas maksimalizmas ar realūs išgyvenimai?

Kad ir kaip būtų, visa, apie ką kalbama po to, jau galima pavadinti tiesiog potrauminių patirčių studija. Tie, kas bent kiek ragavę psichologijos mokslų, sutiks, jog Mirjamos išgyvenimai ir palaipsnis ėjimas į sielos gijimą itin autentiški.

Nors atskaitos taškas ‒ diena, kai įvyko tragedija, linijinį pasakojimą „kas buvo toliau“ pertraukia intarpai iš praeities: Mirjamos kasdienybė, bendravimas su klasės draugėmis, bundantys jausmai vaikinui Tobiui. Atrodo, kad ta praeitis idealizuojama. Ypač sunku patikėti nepriekaištingais Mirjamos ir Tobio santykiais. Jis ir išvaizdus, ir rūpestingas, ir išvis pats pats pats… Tačiau supranti, kad tokio idealizavimo motyvacija yra: Tobis yra vienas iš žuvusių mokinių, jis visada liks Mirjamos atmintyje kaip pirmoji graži meilė ‒ išsipildžiusi, bet neturėjusi tęsinio, tik kapą, kurį gali aplankyti. Netgi tuomet, kai Mirjamos gyvenimas po truputį stoja į savo vėžes, Tobio ji gedi ilgiausiai. Ir pripažįsta, kad kartais jos mintys vėl grįš prie jo, kad bus liūdna, bet ir tai ‒ žmogiška.

Iki tragedijos Mirjama buvo gana paviršutiniška. Intarpuose daugiau veiksmo nei apmąstymų. Paskui ji pasineria į save, pradeda analizuoti tiek savo elgesį, tiek vietą pasaulyje apskritai. Ima kelti klausimą ‒ o kokia viso to prasmė?

Gyvenimas yra tarsi viena labai ilga akimirka, tarsi vienas ilgas atodūsis. Kartą iškvėpus, plaučiuose staiga nebelieka oro. Ir tuomet ‒ tuštuma, viskas baigiasi. Tačiau aš savęs klausiu: nejaugi mes, žmonės, mirštame tik kartą? O galbūt mes išgyvename daugybę mažų mirčių?  P. 34

Pamišęs pasaulis. O gal su manimi kas nors ne taip? O gal tik tapau vyresnė, labiau subrendusi? Jei taip, tai brendimo procesas tikrai ne kas. Laikas prabėga akimirksniu, pradingsta, ir jo daugiau nebesusigrąžinsiu. O aš ‒ jo dar ir neišnaudoju. P. 82

Šie sentencijas primenantys pamintijimai, kurių knyga nestokoja, yra labai paaugliški, suaugusiam skaitytojui didelių atradimų čia nebūtų, tačiau paaugliai save atpažins. Gal netgi bus linkę tas mintis pasibraukti ir ne kartą atsiversti.

Mirjama padaro ir vieną pagrindinių išvadų: ryšys su kitais ‒ ypač svarbus, tačiau būna momentų, kai net ir brangių žmonių apsuptas jautiesi vienišas.

Bet nesvarbu, kiek skausmo turi iškęsti, kiek ašarų pralieti, kiek kartų pargriūti ‒ kol vis dar atsiranda, kas ištiesia ranką, visada pakilsi vėl. Tačiau joks žmogus nestoja į kovą vienas.

Vadinasi, tiesa, kad, būdamas vienas, išties nieko neįveiksi. Prie bedugnės stoviu viena. Ir aš nuo jos nukrisiu. Žinau. P. 82

Kodėl Mirjama taip pasijunta? Čia vėlgi verta pagirti autorę už tai, kad pavaizdavo įvairias reakcijas į tragediją. Iki jos Mirjama turėjo kelias artimas drauges: Joaną, Vanesą, Tanją ir Sofiją. Visos jos tą dieną buvo mokykloje ir tapo žudynių liudininkėmis. Viena po jų užsisklendė savyje, nepratarė nė žodžio ir galiausiai nusižudė. Kita pasirinko atsiriboti nuo visko, kas sieja ją su praeitimi: išvyko į kitą miestą, ištrynė savo paskyrą feisbuke, neatsakinėjo į telefono skambučius. Trečioji apsimeta, kad nieko neįvyko, ima elgtis iššaukiamai, vaidina, kad gyvena toliau ‒ tačiau tai tik vaidyba… Ji ima naikinti save kvaišalais (Kas liko iš mergaitės, kuri buvo mano draugė? Paraudusios akys, į sruogas susimetę plaukai, blyški, sausa oda. Tiesiog nesuvokiu, kodėl ji šitaip su savimi elgiais, kodėl ji pati šitaip savęs nekenčia. Mergaitė, kurią pažinojau, paprasčiausiai kažkur išnyko, p. 176). Ketvirtoji kabinasi minties, kad užaugusi taps gydytoja ir taip bent šiek tiek prisidės prie to, kad pasaulyje sumažės kenčiančių: ji planuoja vykti į tuos kraštus, kuriuose vyksta karas. Galbūt tai padėtų išpirkti kaltę dėl to, kas įvyko jų mokykloje?

O kaltė yra. Ją sunku įžodinti. Tik toji, nusižudžiusioji, kartą praplėšia tylą klausimu: Ar kalti ‒ mes?  Nuo tol šis klausimas kaip leitmotyvas Mirjamą lydės visur. Taigi ar patyčios iš bendraamžio gali išprovokuoti jo žiaurumą? Ir ‒ kokios tos patyčios? Mirjamai ir jos draugėms pašiepti Matijasą atrodė normalu, jų akimis ‒  stambus, netvarkingas, blogą kvapą skleidžiantis vaikinas to nusipelnė. Bukaprotis, storašiknis ‒ taip jį vadindavo ir taip apie jį galvodavo kiti.

Kažkas visada duoda toną. Ir dažniausiai ‒ įžūlios kvaišos ir „mačistai“. Jie išsirenka vieną arba dvi aukas ir ima kabinėtis. Ir kadangi niekas iš mūsų pačių tarpo nenori tapti dar viena auka, mes taip pat į tai įsitraukiame. Pasiduodame grupės spaudimui.

Nežinau, kas pirmas ėmė tyčiotis iš Matijaso Štaudto. Jis jau buvo „keistuolis“ dar prieš ateidamas į šią mokyklą. Mergaitės, kurios mokėsi su juo pradinėje mokykloje, pasakojo mums, kad jis esąs atgrasus. Tad mes iš pat pradžių laikėmės nuo jo atokiai. Mes net nežinojome, ar tai tiesa, nes jo juk visai nepažinojome. Paprasčiausiai tuo tikėjome. P. 17

Knygoje labai aiškiai įvardijamos tikrosios patyčių priežastys ‒ ir tai nėra kurio nors bendraamžio išskirtinumas (kūno sudėjimas, elgesys…). Tikroji priežastis ‒ vienų noras būti lyderiais, kitų ‒ neišsiskirti, netapti dar viena auka. Ir dar: tie, kurie tyčiojasi, veikiausiai patys turi problemų šeimoje, įvairių nuoskaudų, susikaupusio pykčio. Galbūt Mirjama pyksta ant visų dar ir dėl to, kad mama ją paliko su tėčiu, o pati išvyko kurti naują gyvenimą?.. Po tragedijos ji sugrįžta padėti dukrai, bet prarastą pasitikėjimą įgyti sunku. Tačiau ‒ įmanoma.

Skaitant romaną neapleidžia mintis, kad tai ‒ „teisinga knyga“. Tokia teisinga, kad net sunku pavadinti ją grožine, nes iš grožinės literatūros norisi netikėtų siužeto posūkių, o iš veikėjų ‒ veiksmų, kurie nustebintų, apie kuriuos galėtum pasakyti: „Va čia tai bent! Nesitikėjau…“ Čia to nėra. Susidaro įspūdis, kad autorė rašydama nemažai konsultavosi su psichologais ar kitais išmanančiais patyčių temą žmonėmis. Tad knygą veikiau pavadinčiau terapine. Suteikiančia vilties, kad sveikimas po sukrečiančių išgyvenimų įmanomas. Net jei nebūsi toks, koks buvęs, o artimas ‒ neprisikels. Ir vis dėlto daugiau vilties čia matau jaunam žmogui, norinčiam paragauti rašytojo duonos: jei šešiolikmetė išleidžia romaną, kuris verčiamas į kitas kalbas ir apie kurį yra ką pasakyti, tai kai kuriems, nepaisant jauno amžiaus, keliai į knygų leidybos pasaulį atviri. Svarbiausia ‒ žinoti, ką nori pasakyti ir daug dirbti.

 

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Tankas

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Ernestas Parulskis, ŽIEMOS ATOSTOGŲ TANKAS. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. ‒ Vilnius: Aukso žuvys, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

„Meno bangų“  svetainė visų pirma buvo sumanyta jaunimui. Kartai, gimusiai tragiškaisiais 1991-aisiais, jau po dvidešimt penkerius… Užaugo.  O  vaikų literatūroje vis dar pasigendame meniškai vertingų kūrinių, kuriuose atsispindėtų ne tiek jau ir nutolusi nuo šių dienų mūsų šalies istorija. Todėl 2015-aisiais pasirodžiusi Ernesto Parulskio knygelė „Žiemos atostogų tankas“ lyg ir teikė vilčių: autorius ‒ puikus eseistas, jo tekstai nuolatos pasirodo kultūros spaudoje, 2010-aisiais dauguma jų sugulė į knygą „Kasdienybės kunstkamera“…

Taigi iš karto su goduliu čiupau skaityti „Žiemos atostogų tanką“: anotacijoje buvo žadama, kad čia „kalbama apie Sausio 13-osios priešistorę ir lemtingos nakties įvykius“ ir kad „apie skaudžius istorinius įvykius vaikams galima papasakoti informatyviai ir nuotaikingai“ ‒ maniau, kaip tik „Meno bangoms“! Gal skaitytojams bus įdomu grįžti į laikus, kai jiems patiems kildavo klausimų: o ką tuo metu, kai laisvės gynėjai stovėjo barikadose, veikė vaikai? Kaip jie suvokė anuomeęius įvykius? Ką išlaikė atmintyje?..

Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano entuziazmas blėso. Gerai rašyti suaugusiesiems  dar nereiškia sėkmės ir vaikų literatūros pasaulyje. Tiesa, knygelėje siekiama kuo glaudesnio artumo su skaitytojais vaikais, kurie gyvena šiandien ‒ apie pirmuosius Nepriklausomybės metus veikėjams papasakoja jų tėtis, kuriam tada buvo dešimt metų. Tačiau jau pats Tomo klausimas: „Tėti, o ką tu veikei žiloje senovėje? Na, kai tau, kaip ir man, buvo dešimt metų?“ ‒ skamba neįtikinamai: visų pirma, „žila senove“ pavadinti tėčio vaikystę galėtų nebent penkiametis. Dešimties metų vaikas jau turi šiek tiek brandesnį santykį su laiku. Visų antra ‒ visiškai nelogiška, kad tėtis tik dabar, kai sūnui suėjo dešimt metų, o dukra, kiek galima spėti, už brolį dar vyresnė (sprendžiant iš užuominos, kad ji nuolatos maigo telefoną, įsižeidžia „kelis kartus per valandą, o jos blogos nuotaikos šaknų nesuprasdavo nei tėtis su mama, nei Tomas“ (p. 7), yra paauglė), prisiminė ir nutarė papasakoti savo nuotykius tą įsimintiną naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją… Negana to, labai keista, kad istorijos pirmą kartą klausosi ir mama. Nes, kaip jau sakiau, tai buvo NUOTYKIS, apie kurį kiekvienas normalus jį patyręs vaikas metų metus pasakotų pasipūtęs iš pasididžiavimo, net jeigu kitą rytą būtų paaiškėję, kad vieno tanko sustabdymas tolesniems kruviniems įvykiams įtakos nepadarė. Galiausiai ‒ anų įvykių dalyviai, su kuriais tėtis būtent tą vakarą iš vos ne mirtinų priešų tapo draugais ir iki šiol dažnai leidžia kartu laisvalaikį, irgi niekad nebuvo apie tai kalbėję, o juk turėtų būti visiems nusibodę jų: „O prisimeni?…“ „O kai mes…“, „Ir kaip tada sveiki kailius išnešėm?..“ Nieko panašaus. Viskas be jokio logiško paaiškinimo nugrimzta į užmarštį iki sūnaus klausimo…

O istorijos esmė tokia ‒ dešimtmetis vaikas vėlų sausio 12-osios vakarą ropščiasi iš lovos, tėvams nežinant lipa pro balkoną, kartu su trimis draugais skuba į Šiaurės miestelį, užkalba dantis vienam iš tankus prižiūrinčių kareivių ir prikemša tanko degalų baką putplasčio. Tuomet grįžta namo ir užmiega. Visų pirma, tomis dienomis Šiaurės miestelį dar juosė aukšta betoninė tvora ir pamatyti, kas ten vyksta, galėjai ne pro akylai saugomų vartų plyšį, o tik iš greta esančių Žirmūnų devynaukščių. Sunkiai tikėtina ir tai, kad svarbiai užduočiai pasirengę kareiviai būtų tokie nedėmesingi, kad leistųsi kalbinami iš nežinia kur išdygusio dešimtmečio… Ir dar svarbus faktas: anot liudininkų, tie kareiviai, kurie buvo atvežti į Šiaurės miestelį, lietuviškai nemokėjo. O su knygos veikėju jie lyg niekur nieko šneka lietuvių kalba. Keista, kad leidyklai, kuri specializuojasi leisti istorinės tematikos knygas, nekilo minčių nei apie betoninę tvorą, nei apie prasilenkimus su logika… Tai tiek to „faktų“ informatyvumo.

O apie Sausio 13-osios įvykius užsimenama tik tiek: „Ryte sužinojau apie sausio 13-osios tragediją. Mama skambino giminėms ir draugams, klausinėjo, ar jiems nieko nenutiko. Kai atėjo Zbignevas, beveik nesišnekėjom ‒ mūsų kova su tanku nieko nelėmė. Štai toks, vaikai, mano vaidmuo kuriant šiandieninę Lietuvos istoriją. Toks, beveik nematomas“ (p. 35). Galbūt toks ir būtų ilgamečio tėčio tylėjimo paaiškinimas? Tą rytą tiek jis, tiek jo bičiuliai pasijuto bejėgiai sustabdyti svetimos kariuomenės agresiją ir nutilo ilgiems metams. Tačiau vėlgi ‒ pasakotojas užaugęs jau turėtų kitaip vertinti tą jų poelgį: labiau vaikams būdingą avantiūrą (pamirškim, kad realiai ji vis tiek nebūtų įmanoma dėl betoninės tvoros ir sustiprintos Šiaurės miestelio apsaugos), taigi vis tiek pasakotiną.  O kaip gali būti, kad tėtis vaikams nėra pasakojęs ir apie kitus pirmųjų nepriklausomybės metų savo išgyvenimus? Pavyzdžiui, apie visiškai sėkmingą jųdviejų su Zbignevu prekiavimą laisvės atributika ‒ ženkleliais, lipdukais, vėliavėlėmis?.. Čia gi tai jau būtų buvę kuo pasigirti. Dabar ir šie prisiminimai atsiranda tarsi iš niekur, tarsi ‒ tik tos išvykos metu. Mama taip pat išsisuka nuo pasakojimo apie Sausio 13-ąją: „Kai jūsų, kaip paaiškėjo, dvejetukininkas tėtis gadino rusų tankus, aš ėjau į darželį ir svajojau apie „Barbę“. Antra, aš manau, kad geriausiai jums viską papasakos močiutė…“ (p. 39). Vėlgi ‒ atvykusi bobulė pasakoja ne apie Sausio 13-ąją, o apie spaliukų kilmę, pionierių stovyklas ir komjaunuolius… Čia jau nustebina Monikos išsilavinimo spragos ‒ ji kuo rimčiausiai paaiškina, kad bobulės laikais „tuos, kurie nestojo į komjaunimą, išveždavo į Sibirą“. Ar tikrai tai ‒ vienintelė paauglės (taip ir norisi pabrėžti ‒ paauglės!) žinoma priežastis? Jei tėvai apie tai nekalbėjo, tai ką ji veikė per istorijos pamokas? Net jei, kaip knygos pradžioje, maigė telefoną, vis tiek turėjo iš tų pamokų kas nors išlikti… O Tomo žodžiai knygos pabaigoje, išklausius bobulės pasakojimą: „Jooo, jūs gyvenot baisiai neįdomiais laikais. Nepasisekė“ (p. 47) ‒ tiesiog pribloškiantys, nes skaitytojas, linkęs susitapatinti su savo amžiaus veikėjais, patriotizmo čia niekaip neišmoks. Veikiau ‒ pajus empatiją Tomui, kuris laukia nesulaukia vakaro, kai kompiuteris „dvi valandas priklausys jam vienam“ (p. 47).

Taigi apibendrinant peršasi tokios išvados: knygoje pavaizduota šeima, kurioje tėvai niekad nepasakojo vaikams apie savo gyvenimą pirmaisiais Nepriklausomybės metais, ir tik tuomet, kai vienas iš vaikų paklausė, iš atminties ištraukė nuotykį, kuris didelio įspūdžio tam vaikui taip ir nepadarė. Rusų kareiviai prie to vieno tanko pavaizduoti kaip nuobodžiaujantys žiopliai. Kodėl tada sausio 13-ąją įvyko tragedija, apie kurią tėtis paskui užsimena tik keliais sakiniais, o mama išvis nusuka kalbą paaiškinusi, kad buvo maža ir apie tai papasakos močiutė? Gal tuomet tėčio nuotykis ‒ išgalvotas?.. Esu tikra, kad knygos autorius taip nemanė. Čia tik mano, kaip atidžios skaitytojos, logika pyksta. Tačiau labiausiai ji pyksta dėl padarytos teisingos išvados ‒ jei šeimose nebus dalijamasi prisiminimais apie pirmuosius atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos metus, tai tie įvykiai jiems taip ir liks „žila senovė“, o gyvenimas bėgs maigant telefonų mygtukus ar pagaliau sulaukus žadėtųjų „dviejų valandų“ prie kompiuterio.

Kvėpuoti pasauliu

Vit_virselis

Kvėpuoti pasauliu

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Įdomi ta Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija. Paskelbiamas konkursas, suplaukia rankraščiai ir prasideda spėliojimai ‒ o kas šį kartą?.. su kuo konkuruos?.. Ypač smalsu suvokus, kad kai kuriuos autorius pažįsti iš studijų laikų, susitikimų įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bet ‒ tarsi pradingusius be publikacijų, net be nuojautos, kad kuria, nors galėtų… Tokia man buvo Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, mąsli, skaidraus žvilgsnio doktorantė, per vieną iš Poetinių Druskininkų rudenų šyptelėjusi: „O gyvenimas pasisuko kitaip… tikriau.“ Iš to „tikriau“ ir atsirado ‒ „Kvėpuoju“.

Knyga, kuri „Pirmosios knygos“ serijoje nepaskęs. Kaip nepaskendo 2014-ųjų Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, išrinkta į Metų poezijos knygų penketuką, ar Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“, apdovanota Jaunojo jotvingio premija… Visos šios knygos pasirodė „Pirmosios knygos“ serijoje pamečiui, visų jų tekstai prabyla mergaitės, merginos, moters balsais, tačiau kaip skirtingai! Ramunės iš tiesų sumirgėjo jaunatvišku polėkiu lyg drugelis vasarą ir nuplasnojo augti, Jurgitos tekstai mirgėjo kitaip ‒ ramiai lyg saulės atspindžiai Zarasų krašto ežeryne, Vitalijos ‒ pulsuoja kraujo gyvastimi. Kvėpuoja ‒ dažnai trūkčiojamai ir nelygiai, o skaitytojui gniaužia kvapą: per tikra, kad būtų tiesiog gera poezija, kuria pati kalbėtoja ima ir suabejoja:

Turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje

Ir tiek daug kasdien parašau mintyse

 

Tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai

p. 34

Taip ir yra. Į knygą sudėti eilėraščiai ‒ ilgai ištylėti, bet ‒ nenutylėti. Apie vaikystės šešėlius („Vaikystė“), silpnas ir trapias mergaites („Mergaitės. Mažoji“, „Mažutytei“), paaugles maištininkes („Mergaitės. Didžioji“), išdidžias, kantrias, nepalūžtančias moteris („Medus ir pelynai“, „Duobelė“), moterų likimus („Stiklo šalis“, „Šermukšninė“), gimties tęstinumą („Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“, „Mano trečio vaiko eilėraštis“…). Kai kurie tekstai sakmiški, baladiški („Šermukšninė“), kai kurie atskamba raudomis per budynes prie mirusiojo („Baimių nugalėjimas“), kai kurie ‒ tarsi metų metus verta malda ir beveik galėtų vadintis mažąja poema („Rožinis mano buvusioms meilėms“). Yra ir trumputis ‒ nuaustas iš pakartojimų ‒ skambantis lyg mantra („moterų tinklas“). Būtent dėl to V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga išvengia stilistinės monotonijos, ji tampa beveik nenuspėjama, nors rinkinio tematiką gali įtarti iš paties pirmojo, taigi ‒ programinio ‒ eilėraščio „Moters siela“. Šis, deja, įspūdžio nepalieka: pernelyg deklaratyvus, baigiamas banalybe: „moters siela ‒ / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Laimei, tai tik paviršius. Todėl nevalingai imi teisinti autorę: gal tai tyčiom sumanyta, tarsi priedanga kaip ir neįpareigojantys pašnekesiai triptike „Moterų paslaptys“ ‒ „ (…) visai kitaip, / kai plepame, moterys, brazdindamos žurnalų puslapius / ir kavos puodelius / burdamos iš tirščių, / apiplakame liežuviais / mirusius ir gyvuosius, / kitas moteris, pačią save (p. 101). Šalia kaip kontrastas ‒  stipriausios šio triptiko eilutės: „(…) nors jūs liečiate ‒ esu negyva // viduriais išdarskytais, / iškapotom akiduobėm, / tarp kojų plytinčiu sibiru“ (p. 100). Tie keli rinkinio tekstai, kurie patys savaime ar kitame kontekste atrodytų silpni ‒ čia tampa atsvara ribinių moters patirčių siaubui, nes vien tik ribinėse situacijose gyvendamas žmogus išprotėtų arba ‒ atbuktų ir jau nebesuvoktų tų patirčių kaip trauminių. Kaip nuo smurtautojo priklausoma auka, nesugebanti nutraukti smurto rato, nes ‒ myliu, gaila, gal pasikeis, taip man ir reikia… kol:

jokio tikslo tylėti,

nurengčiau ir sielą, ir kūną,

jei, už mano randų užkabintas,

nors vienas vienintelis tėvas

daugiau nebemuštų žmonos ir vaiko akivaizdoj

jos nebedulkintų,

jei nors vienas vienintelis vyras

prieš imdamas laužt paaugliukę

suimtų lytį į savo rankas ir tylus pasitrauktų,

netrukdydamas augti

p. 80

Tai ‒ eilėraščio „Mažutytei“ įžanga. Jis ‒ apie vaikystėje patirtą ir iš atminties išstumtą seksualinę prievartą, kaip dabar įvardijama policijos suvestinėse, ‒ „artimoje aplinkoje“, iš pažįstamo, savo, todėl ‒ nutylėtą iki išrašymo poezijos kalba, nes tik ji, atrodo, pajėgi keliomis frazėmis perteikti ištisą jausmų ir būsenų gamą ‒ siaubą, skausmą, sumaištį, pasibjaurėjimą, gėdą, kaltę, abejingumą, savęs nuvertinimą, pasidavimą likimui ir kovą… Leidžianti suvokti, kad mažybiniu kreipiniu ne visada perteikiama meilė ir globa, kai kada tai ‒ leitmotvyvu per tekstą keliaujanti šleikščiai saldi suaugusiojo manipuliacija („nebijok, mažutyte, saldainis“, „neverk, mažutyte, štai tau saldainis“, „štai imk, mažutyte, saldainis“…). Visą eilėraštį galima perklausyti ‒ Vitalija pati jį įskaitė ir įkėlė į „YouTube“ vildamasi, kad tai taps vienu iš smurto prieš vaikus prevencijos būdų: https://www.youtube.com/watch?v=ICqEsexKk1M Pritariu ‒ meno kalba yra itin paveiki. Kai kuriems tai ‒ antroji gimtoji kalba. Vitalijai, manau, irgi.

Kitame eilėraštyje ‒ „Medus ir pelynai“ ‒ atsiveria vyro ir uošvio smurtą patiriančios moters drama:

jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

delnu per kirvį, delnu į ašmenį,

prasprogusios vyšnios nurieda per žolę ‒

tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai ‒ ‒ ‒

velnio išpera! ‒ tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,

aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, ‒

velnio išpera! ‒ jam pavymui atidunda jos vyras,

jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,

įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį ‒

 

motina mano, išdidi primadona,

įsispraudus į kampą,

nagais įsikirtus į pilvą,

pratrūkusi kūno lietum ‒ ‒ ‒

VI

šitaip užgimiau aš

iš vyšniom pabirusio pilvo į aštrius

replių gniaužtus skubėjo ‒

mano kūnas,

mano siela ‒

į pirštais nučiuoptą pasaulį.

 

šviesu. tegu būna.

po visko.   

p. 43

Norisi pritarti Audingai Peluritytei, recenzijoje „Moterų patirtys, patirčių paslaptys“ („Metai“, 2015, Nr. 12) teigiančiai, kad „tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui“, bet poezijoje, ypač ‒ moterų, esame įpratinti rasti „ekstazinę dvasingumo patirtį, jausminį pozityvą, pasakojantį apie kažką gražaus, svarbaus“. Todėl tai, su kuo į akistatą suveda V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai, netgi sudėtinga vertinti, nes „vertimas“ į literatūros kritikos kalbą tarsi praranda subtilius niuansus ‒ tai, kas turi būti perskaityta vienumoje, tarp eilučių, o ne išaiškinta analizėmis. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ pavadinimas ‒ apkartusio gyvenimo metafora? Susidūrimas su realybe? Gal. Bet vėlgi negali spręsti vienareikšmiškai ‒ pelynų kartumas nėra nuodas, tai vaistažolė virškinimui gerinti. Bet. Negalima vartoti esant padidėjusiam kraujavimui. Negalima ‒ nėščiosioms. Ir eilėraščio subjektė ‒ motina ‒ pratrūksta „kraujo lietum“. Jos stiprybė kyla iš pačios prigimties, tarsi nereflektuojama, nes „įsirašanti“ į gamtos vyksmą: atėjo laikas ir ‒

motina mano, neįtardama nieko bloga,

peržengė taką tarp dviejų sodybų,

iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą

p. 39

Archetipinis ribos peržengimas iš vienų namų į kitus, iš savų ‒ į svetimus, tapsiančius savais kitai kartai ‒ „būsimos mano giminės“. Į šiandieną perkeliama liaudies dainų mergelės situacija, kuomet nutekėjusi į uošvio dvarelį ji ne pienu, o ašarėlėmis prausdavosi ir nuolankiai priimdavo likimą, nes taip buvo, yra… bet ‒ ar bus? Tai ‒ dar viena iš rinkinio stiprybių: nežinia, ar autorė kalba apie savo pačios patirtis, ar be galo įtaigiai suasmenina svetimas (psichoanalitikas čia veikiausiai imtų ieškoti sąsajų su išgyventomis traumomis ir būdą tas patirtis „neutralizuoti“ perteikiant menine kalba, o psichoanalitinės literatūros kritikos atstovas sakytų, kad psichoanalitikas nebūtinai teisus kapstydamasis po paties autoriaus gyvenimą, nes kūrėją gali veikti archetipai, perduodami iš kartos į kartą ir patekę į tinkamą terpę ‒ šiuo atveju, meninę kalbą: atgiję „čia ir dabar“, „pirmuoju asmeniu“). Šiaip ar taip, nesunku pastebėti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbėjimas ‒ daugiabalsis, nes eilėraščių kalbėtoja pasitelkia visas galias ‒ savo giminės ir šalia buvusių bei esančių moterų stiprybę, susigrąžintą atmintį, per naujos gyvybės atėjimą į pasaulį įgytą išmintį ‒ tam, kad nutrauktų smurto ratą ir perkeistų likimą nenutoldama nuo sau suvoktos moteriškumo esmės kurti pasaulį:

štai jums pirmasis mano eilėraštis,

įkvėptas kaulų,

sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,

to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

 

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,

žvelgia tamsia makšties akimi,

o vokeliai vos virpčioja

p. 139

Tai ‒ paskutinis rinkinio eilėraštis. Jis taip ir vadinasi: „Pasaulio sukūrimas“. Mintimi atkartojantis pirmąjį pirmojo skyriaus „Prabudimas“ eilėraštį „Pirmasis“:

ir sugalvok tu man taip aprėdyti žmogų:

plaukeliais, negeliais, sėkliukėm ir syvais,

naktimis ‒ mintimis, rytą ‒ jausmu,

kad gyvas;

 

ir sugalvok tu man taip:

kauburėliai, urveliai, dantys, lūpos ‒ kaip vyšnios,

kibūs pirštai per drykstantį audinį,

krūtys, speneliai, nerimstančios varpos ir įsčios

p. 13

Pratęskim dar ‒ ir sugalvok Tu man taip, Vitalija, kaip tame eilėraštyje:

ir sugalvok tu man taip:

brūkšniai ir kableliai, kabliai ir brūkšneliai.

iki taško.

nusirėdyti.

Taip, nusirėdžius kalboje, ir atsiranda patys įdomiausi debiutai.

 

       

 

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Rebekos

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Neringa Mikalauskienė

Renatos Šerelytės apysaka paaugliams „Rebekos salos“ Lietuvos IBBY buvo išrinkta 2014-ųjų geriausia knyga ir pasiūlyta įrašyti į 2016-ųjų lietuviškos knygos IBBY garbės sąrašą.

Dar rinkdami Geriausią 2014-ųjų knygą svarstėme ‒ koks „Rebekos salų“ žanras: realistinė proza, maginė fantazija ar jų jungtis ‒ magiškasis realizmas? O gal toji vieta ‒ tik hipnotinė būsena, sukelta ilgai žiūrint į veidrodį, kai iš pasąmonės gelmių galima ištraukti tai, ko iki tol net neįtarei egzistavus?

Tuomet priskyrėme ją prie realistinių ‒ daugiau sąlyginai, kad bent kiek pagausintume negausią realistinės literatūros vaikams ir paaugliams krūvelę. Dabar pamėginsiu įrodyti, kad šis apsisprendimas nebuvo visiškai iš piršto laužtas. Savo analizę pagrįsiu ir psichoanalitine literatūros kritika ‒ šiuokart K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija.

Kartais tenka aiškinti, kur yra skirtis tarp psichoanalizės ir psichoanalitinės literatūros kritikos. Psichoanalizėje per kūrinį einama link autoriaus kompleksų, o psichoanalitinė literatūros kritika domisi kūrinio veikėjų psichologija ir jų elgsenos modeliais. Taigi patikinu, kad pačios Renatos Šerelytės galvoje čia nesikapstysiu.

Mane domina pagrindinė jos knygos veikėja Rebeka, ją supantys personažai ir tas pasaulis, kuriame ji atsiduria. Iš šiuolaikinio gyvenimo, kurį žymi informacinės technologijos ‒ internetas, skaipas, reklamos… ‒ savo veikėją paauglę Rebeką autorė perkelia į… kitą šiuolaikinį pasaulį, kuriame irgi visa tai tarsi egzistuoja, bet kitaip. Išvirkščiai. Paauglės perkėlimas iš vienos realybės į kitą motyvuojamas iš karto dviem būdais: vieną galime priskirti mokslinės fantastikos naudojamam ateities technologijų metodui ‒ Rebeka gauna pranešimą į mobilųjį telefoną; tas pranešimas šiek tiek primena reklaminį virusą ir atsidaro prieš jos norą. Pranešimo turinys toks: „Siūlome reikalų patikėtinių paslaugas, patentuotas ir profesionalias, atitinkančias ES reikalavimus, į kainą neįeina transporto ir remonto paslaugos. Tvarkome įvairius reikalus, ypač susijusius su asmens teisių ir privilegijų klausimais. Jeigu sąlygos jums tinka ir pasiūlymas jus sudomino, tiesiog paspauskite „taip“, ir mes su jumis susisieksime. Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Rebeka išsigando ir mechaniškai paspaudė „taip“. Telefonas pyptelėjo ir išsijungė (p. 11).

Beje, tai dažna fantastinių kūrinių autorių „gudrybė“: sužaidžiama ir atsitiktinumu. Technika suveikia ne taip, kaip planavo veikėjas ‒ ir jis susiduria su nenumatytu iššūkiu.

Antrasis būdas Rebekai patekti į kitą realybę (ar veikiau ‒ antrasis etapas) jau yra maginis. Ji lyg L. Carrollio Alisa pro veidrodį švelniai „įčiuožia“ į kitą pasaulį, kuriam ir priklauso, ir ne ‒ jo modelis tas pats, arba, dar teisingiau tariant ‒ tas pats „branduolinės šeimos“ modelis: tiek viename, tiek kitame pasaulyje Rebeka gyvena su mama rašytoja ir nuolatos gastroliuojančiu tėčiu aktoriumi. Skirtumas tik toks, kad pirmojoje realybėje mama rašo populiarius meilės romanus, o antrojoje ‒ visiškai nepopuliarius detektyvus ir, veikiausiai, rašytoja yra tik savo fantazijose, nes paaiškėja, kad čia jų šeima prikauso kur kas žemesniam socialiniam sluoksniui. Kaip apibendrina Rebeka: „Tai juk socialinis dugnas. Tai baisu.“ (p. 32). Priklausymą žemesniam socialiniam sluoksniui liudija pasikeitę motinos drabužiai, nudrengtas kambarys, atsainus požiūris į buitį, svylančių bulvių kvapas… Tačiau čia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai „susipažįstame“ su veikėjais, kurie priklausytų „išplėstinei“ Rebekos šeimai ‒ senele ir užuomina į brolį: tyrinėdama pas senelę rastą geneologinį medį, mergaitė šalia savo šakelės pamato ir kitą ‒ Emanuelio. Vėliau paaiškėja, kad jis išties yra ir pirmojoje realybėje.

Antroji realybė ypatinga dar ir tuo, jog tai pasaulis, sudarytas iš penkių salų (iš pradžių Rebeka lyg ir mano, jog tos salos ‒ ežere, bet paskui paaiškėja, jog jos kadaise sudarė vieną žemyną: „Prieš akis išsivyniojo didžiulis žemėlapis. Mėlyname vandenyne plytėjo penkios salos ‒ viena labai didelė, kita mažesnė, dvi maždaug vienodos ir viena visai mažulytė. Visas jungė punktyru nužymėta linija“ (p. 48). Dabar pabandykime tas salas įvardyti: Mokyklos sala, Mamos sala, Tėvo sala, Senelės sala ir toji mažytė salelė, kurioje gyvena keistas paukščių kalba čiulbantis berniukas ‒ tą vietą norisi vadinti amžinai sustingusios vaikystės pasauliu: „…veikiausiai tai ne mėnesiena lijo, o tilindžiavo mažyčiai variniai varpeliai keisto būsto pastogėje. Jis buvo panašus ir į lėlių namelį, ir į rytietišką pagodą. Stūgsojo tiesiai Rebekai prieš akis, panašus į atgijusį paveikslėlį. Rebeka apsidairė. Tyli mėnesiena nušvietė medinį arkliuką apsilaupiusiais dažais, mėlynos jo akys atrodė gyvos ir liūdnos. Netoliese driekėsi žaisliniai geležinkelio bėgiai, sukantys į spindintį varnalėšyną“ (p. 95).

Taigi matome, kad salos nevienareikšmiškai siejamos tik su Rebekos būsena. Žinančiam kultūrinius kontekstus skaitytojui nebylys valtininkas, kasryt plukdantis Rebeką į salą, kurioje yra mokykla, arba į kitą salą, kurioje gyvena jos senelė, bus panašus į Charoną, perkeliantį mirusiuosius per užmaršties upę Letą, o tiems, kurie visur ieško paslaptingų lemties ženklų, tokie pasirodys Rebeką lydintis juodas šuo ar baltas katinas, sutiktas Baltojo Katino gatvėje.

Galima teigti, kad pirmoji realybė ‒ tai Rebekos sąmonė, o antroji realybė, į kurią mergaitė patenka per veidrodį ‒ pasamonės darinys. Čia jau laikas C. G. Jungo citatai iš straipsnio „Apie kolektyvinės pasąmonės archetipus“: „Žinoma, pažvelgęs į vandens veidrodį pirmiausia išvysti savo paties vaizdą. Eidamas link savęs paties rizikuoji susitikti su savimi. Veidrodis nepataikauja, tiksliai atspindi tai, kas į jį žvelgia, būtent tą veidą, kurio niekada neparodome pasauliui, nes uždengiame jį persona, aktoriaus kauke. O veidrodis yra šiapus kaukės ir rodo tikrąjį veidą. Tai pirmasis drąsos išbandymas žengiant vidiniu keliu, jo pakanka daugumai atbaidyti, nes susitikimas su savimi ‒ vienas nemalonesnių dalykų, kurio išvengi, kol visas neigiamybes gali projektuoti į aplinką.“[1] Taigi C. G. Jungas čia pavartoja metaforą „pažvelgęs į vandens veidrodį“ ‒ Rebeka pažvelgia į veidrodį ir atsiduria salose, kurios apsuptos vandenų. Tai kartu ir susitikimas su tamsiąja tiek savo pačios puse, tiek nutylima šeimos istorijos dalimi.

Vidinis Rebekos pasipriešinimas bandant išvengti akistatos su pačia savimi ištrūksta irzlia fraze, mesta vaikui, priminusiam apie priešpiečius: „Labai čia kam rūpi!“ (p. 123). Ši frazė čia pat suprojektuojama į aplinką: žodžius, kuriuos pirmiausia pasako pati, Rebeka tarsi atspindimus veidrodyje išgirsta gavusi užduotį pasirūpinti vieniša senute, kuri jai pasako: „O kas čia gali atsitikti?.. Pasižiūrėk pati ‒ gyvenu viena kaip pelėsis ant sienos. Jeigu ir atsitiks, kam tai gali rūpėti?..“ (p. 125).

Priminsiu, kad istorijos pradžioje, pirmojoje realybėje, Rebeka prieš visą klasę atsisakė eiti į senelių namus, nes ten, anot jos ‒ daržovių prieglauda: „…kretančios morkos be minties akyse“. Mergaitė svarsto: „Ko vertas gyvenimas, jei žmogaus laukia tokia baigtis?“ (p. 8). Antrojoje realybėje, susipažinusi ir pradėjusi bendrauti su Ona Marija, ji pradeda suvokti, kad bet kuris gyvenimo etapas vertas pagarbos. Net tuomet, kai nelieka fizinių jėgų savimi pasirūpinti, žmogus nepraranda orumo.

Senutės Onos Marijos charakteris itin paveikus, tikroviškas ‒ nepagražintas, atšiaurus, atrodo, persunktas pykčio ant viso pasaulio. Tačiau aiškiai duodama suprasti, kad taip elgtis ją verčia išdidumas: Onai Marijai nereikia bendravimo iš gailesčio ‒ tai turi būti tikra, nuoširdi draugystė, kurios galiausiai išmoksta Rebeka. Ji išmoksta susitaikyti ir su mirtimi: „Akyse tebestovėjo nepaliestos bandelės ant kėdės. Raukšlėtas Onos Marijos veidelis, išterliotas uogiene, ir jos kumšteliai, sugniaužę pusryčių popierių. Niekas negalėjo nuramdyti šito skausmo ‒ Rebeka žinojo, kad jis bus amžinas, tik vėliau nuslūgs ir pavirs liūdesiu. O dar vėliau ‒ švelnumu, ir kiekviena šypsena visada turės kartų jo šešėlį“ (p. 160).

Dar vienas svarbus ryšys ‒ Rebekos ir jos motinos (arba tiksliau ‒ motinos iš vienos ir iš kitos realybės). K. G. Jungas, kalbėdamas apie motinos archetipą, teigė, jog jis, kaip ir bet kuris kitas: „…turi bemaž neaprėpiamą aibę aspektų. Paminėsiu tik keletą tipiškų jo formų: konkretaus žmogaus motina ir senelė, taip pat pamotė ir uošvė ar anyta; bet kokia moteris, su kuria yra ryšys, taip pat žindyvė ar auklė, pamotė ir Baltoji Moteris; aukštesne, metaforiška prasme ‒ deivė, ypač dievo motina, mergelė (kaip atjaunėjusi motina, pavyzdžiui, Demetra ir Kora)“[2].

Pažvelkime dabar į „Rebekos salas“:

Yra „dviguba“ motina: tai motina ‒ meilės romanų rašytoja iš pirmosios realybės ir motina ‒ detektyvų rašytoja, iš antrosios.

Yra „triguba“ senelė ‒ senelė aristokratė ir senelė, apsimetanti tos aristokratės tarnaite, abi ‒ iš antrosios realybės, be to, toji senelė iš pirmosios realybės, apie kurią Rebeka sužino tik knygos pabaigoje ‒ ir rašo jai laišką.

Ir dar yra keletą pavidalų turinti moteris, atsiradusi Rebekos gyvenime po to, kai ji atsitiktinai užsisakė „reikalų patikėtinių paslaugas“: „Atrodė, kad direktorės veidas keliskart pasikeitė ‒ taip greitai, kad Rebeka nespėjo nė mirktelėti. Ji išvydo ir nevalyvą moteriškę prie terasos, ir griežtąją direktorę, ir nuostabią deivę kviečių spalvos plaukais“ (p. 168). C. G. Jungas teigia, kad motinos archetipas labiausiai susijęs su virsmu: „Su šiuo archetipu siejamos „motiniškos“ savybės: tiesiog magiškas moteriškumo autoritetas; protą pranokstanti išmintis ir dvasios aukštumos; visa, kas gera, globėjiška, kas palaiko, skatina augimą, vaisingumą, teikia peno; tai magiško virsmo, atgimimo vieta (…), visa, kas praryja, suvilioja, apnuodija, kelia baimę ir yra neišvengiama“[3].

Rebeka patiria virsmą ‒ ji ne tik persikelia iš vienos realybės į kitą, ne tik keliauja iš salos į salą antrojoje realybėje, bet kartu ir išlaiko tam tikrą distanciją: nuolatos lygina abi realybes ir ‒ abi motinas, kurių nė viena jai nėra artima. Čia galime pastebėti ir tai, ką C. G. Jungas pavadintų „gynyba nuo motinos“ ‒ Rebeka ima priešintis tiek aprūpintam, bet tuščiam pirmosios pasauliui, kurį simbolizuoja prabangus vyšninis chalatas ir vienadieniai meilės romanai, tiek antrosios abejingumui savo išvaizdai, buičiai, aplinkiniams. Rebeka ieško, kaip pati galėtų įprasminti savo gyvenimą. Iš pradžių nesąmoningai, vėliau (bent skaitytojui) ima aiškėti, kad ji, padedama direktorės-reikalų patikėtinės-deivės (tai vis archetipai, kurie teikia gyvenimo pamokas), grįžusi į pirmąją realybę imasi atkurti sutrūkinėjusius ryšius tarp kitų artimųjų: rašo laišką senelei, bando išklausti tėvų apie prieglaudoje paliktą proto negalią turintį vyresnįjį brolį ‒ vaiką, kurį jie stengiasi ištrinti iš atminties.

Svarbu ir tai, kad apysakoje atsispindi šiuolaikinės šeimos negalia ‒ visi čia vaizduojami vyrai tam tikra prasme yra silpni ir mažai dalyvauja Rebekos gyvenime tiesiogiai: tėtis iš pirmosios realybės nuolatos išvykęs į komandiruotes, o iš antrosios ‒ gyvena bohemišką gyvenimą, bet ‒ „šitas melas buvo skirtas žurnalistams, kurie apsimesdavo, kad tuo tiki. O Rebeka tvirtai žinojo, kad bohemiška aplinka ‒ tiesiog kiaulidė. Ir visai nesvarbu, kad iš magnetofono visą namą drebina grupės „Queens“ „Bohemian Rhapsody“ (p. 75); „Svetainėje staiga užsidegė šviesa. Rebeka išvydo tėvą ‒ susivėlusį, užgesusiomis akimis, neskusta kelių dienų barzda. Priėjęs prie indaujos išsiėmė viskio butelį ir prisipylė pusę stiklinės. Išgėrė vienu mauku, trenkė stiklinę ant grindų ir susmuko į fotelį“ (p. 134). Rašytoja negailestingai atvira ‒ vaizduoja personažą, kuris jokiu būdu negali būti autoritetas paauglei, o jausmai, kuriuos ji išgyvena tėvui, tegali būti pasibjaurėjimas, sumišęs su gailesčiu. Kiti vyrai, kurie epizodiškai šmėsteli apysakoje ‒ bebalsiai: tai nebylys valtininkas, kilnojantis Rebeką iš vienos salos į kitą, ir jos amžinoje vaikystėje įstrigęs, „išnykusia pasakų kalba“ čiulbantis brolis. Valtininkas, kuris suaugusiam skaitytojui keltų asociacijų su Charonu, Rebekai dėl vešlios, rudos, ir veikiausiai dirbtinės barzdos atrodo panašus nebent į Kalėdų Senelį, o tai reiškia, kad vargiai galėtų kuo nors padėti paauglei: tikėjimo stebuklais laikas jai jau yra pasibaigęs.

Taigi Rebeka priversta pati daryti išvadas ‒ stebėdama ir lygindama. Knyga „Rebekos salos“ ypatinga tuo, kad galiausiai čia „antiutopinė“ erdvė transformuojama į „utopinę“: antroji realybė, Rebekai iš pradžių atrodžiusi atstumianti ir nemaloni, vėliau tampa pavyzdiniu modeliu: „Grįžimas atgal visada būna ne toks, kokio tikiesi ar nesitiki. Jį neišvengiamai lydi nusivylimas, ir Rebeka, apsidairiusi po kambarį, tą suvokė. Ji troško, kad viskas nebūtų taip dailu ir iščiustyta, kad kas nors būtų t i k r a. Iš Ten“ (p. 179). Tą tikrumą suteikė Rebekos susitikimas su savo pasąmone ir įgyta patirtis. Antrojoje ‒ pasąmonės realybėje ‒ ji įžengė į brendimo etapą, kuris prasideda paauglystėje. Rebekos kelionė iš vienos salos į kitą ‒ tai jos vidinių pokyčių istorija ir geografija, atkartojanti tarpusavio santykius, trūkinėjančius ryšius tarp artimiausių žmonių, tampančių „salomis“, ir apie galimybes tas „salas“ sujungti.

Baigti norėčiau citata iš „Rebekos salų“: „Ilgiuosi Tavo salos. Giminės porceliano, svečių kambario, čiobrelių arbatos ir surūgusio Martos veido. Rašau Tau su didele viltimi ir nerimu ‒ jis panašus į dilgėlių kvapą“ (p. 186). Taigi ‒ nerimas, panašus į dilgėlių kvapą. Vėlgi simboliška: dilgėlė žeidžia, skaudina, bet kartu ji ir vaistažolė, ir stiprybės šaltinis, jeigu prisiminsime, kad iš jaunų dilgėlių verdama sriuba, arba ‒ nusidilginęs vaikas juk dažnai guodžiamas žodžiais: „Nieko, tik šiek tiek vaistų gavai…“

[1] Jung C.G. „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“, Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 27.

[2] Ten pat, p. 101.

[3] Ten pat, p. 102.

Vieno teatrinio pastebėjimai

KUNČIUSKarta operoje 1 (2)

VIENO TEATRINIO PASTEBĖJIMAI

apie Herkaus Kunčiaus knygą ,,Kartą operoje“ (leidykla ,,Gelmės“, 2014)

Marius Kraptavičius

 

Rašytojas Herkus Kunčius (g. 1965) – romanų, pjesių, libretų autorius. Matyt, tie libretai itin ,,kalti“, kad pas skaitytojus atkeliavo dar viena Kunčiaus knyga – ,,Kartą operoje“.

O dar… Vikipedija mini: rašytojas – ilgamečių Kauno muzikinio teatro solistų Aniceto Kunčiaus ir Aldonos Mikšytės sūnus, dainininkės Sigutės Trimakaitės sutuoktinis. Taigi, operoje ir operetėje lankytasi ne kartą, ir lankytasi ne šiaip sau…  Akivaizdu: rašytojas pažįsta užkulisių gyvenimą, retsykiais savo paslaptimis žiūrovus viliojantį net labiau negu scenoje besiklostantis veiksmas.

Literatūrinė fantazija – taip apibūdina knygos žanrą leidykla ,,Gelmės“. Žinoma – tai fantazija, tai jau tikrai: pagrindinis veikėjas – Pacukas, retsykiais priglundantis prie fortepijono klaviatūros, besigėrintis ,,kaip garsai virpčioja, plazdena, banguoja“ (p. 26). Svarbu minėti, kad ta Herkaus Kunčiaus fantazija balansuoja tarp klasikinės pasakos ir grotesko, nuolat slysteldama parodijos link: ritmiškai paraštėse ar tarp eilučių pasigirsta salstelėję Andrew Lloydo Webberio ,,Operos fantomo“ garsai, Pacukas norom nenorom verčia prisiminti žiurkių armiją, įsukančią Piotro Čaikovskio baleto ,,Spragtukas“ veiksmą.

O juk ne tik garsai ataidi. Jaukiai šlama ir knygų puslapiai. Sušlama E.T.A. Hoffmanno pasakojimai, išnyra Gastono Leroux nartus veiksmas.

Siužetas nėra sudėtingas: operos ,,Paukščių takas“ peržiūra patiria gėdingą fiasko. Tokį gėdingą, kad teatras pakimba ant plauko: premjeros nebus, o pastatas atiteks lošimo namams. Kvailesnis už kvailą princas – ne iš tų valdovų, kurie imtųsi gelbėti aukštąją kultūrą. Tačiau pasaka be karaliaus – lyg ir ne pasaka. Šalies valdovas Pranciškus Juozapas grįžta iš tolimos kelionės laiku. Teatras ir vėl atveria duris, premjera pavyksta. Dirigento Modesto mostai tikslūs, primadona Violeta gaidžių negaudo.

Gaidys – štai personažas, apie kurį verta kalbėti daugiau. Jis, kaip ir Pacukas, yra teatro ,,siela“ – juodoji jos pusė. Požemyje gaidys turi savo karalystę. Šešėlinę… Tapti šešėliais ir kalėti požemyje pasmerkti beveik visi dainininkai, muzikantai, šokėjai – kiekvienas, savo partiją atlikęs netobulai. Štai ką apie požemius mąsto Pacukas: ,,Amžiams uždaryti požemyje pro šalį prapūtusį solo partiją klarnetininką, nespėjusią laiku išeiti į sceną choristę ar pamiršusį arijos žodžius baritoną – visa tai atrodė drakoniška ir nepateisinama. Juk galbūt tą vakarą, kai mirštančią gulbę šokusi balerina drėbėsi ant užpakalio, buvo pilnatis?…“ (p. 88).

Jei ko pristinga siužetui, tai vienos vienintelės linijos: nėra fantazijoje meilės istorijos, nė menkiausios. Autoriaus valia pabrėžtinai nėra.

Kam skirta ši knyga? Man, šiokiam tokiam teatro peliukui (ištikimam žiūrovui bei klausytojui) būtų gera matyti, kad Herkaus Kunčiaus knyga platinama Lietuvos teatruose. Jos paantraštė – ,,Vieno teatrinio istorija“. Nemanykime, kad teatrinių žmonių Lietuvoje nebeliko. Mūsų yra – ir dar kiek. Mes ir esame pagrindinis adresatas.

Būtų malonu ir įdomu, jei apie knygos kontrastus savo nuomonę pareikštų tie, kurie tapo pagrindiniais personažais – muzikantai, baleto šokėjai, režisieriai, dailininkai. Linkėkime, kad taip ir įvyktų.

Kita vertus, knyga gali tapti svarbi tiems, kurie į teatrą tik praveria duris – visų pirma paaugliams, mėgstantiems greitą siužetą, jo netikėtumus, vingius. Teatriniai dėdės ir tetos bei jų jaunieji giminaičiai, meninio ugdymo pedagogai bei jų mokiniai – jie ras apie ką kalbėtis, jei tik turės narsos ne tik čiuožti knygos paviršiumi, bet ir nerti į gelmes.

Bravo – drįstu šūktelti Herkui Kunčiui.

Bravissimo – šaukiu knygos dailininkei Mortai Griškevičiūtei. Jos tušu atliktos iliustracijos yra raiškios, žaismingos, pagaulios, oriai ir garbingai tarnaujančios (geriausia žodžio prasme) tekstui. Akivaizdu: dailininkė literatūrinę fantaziją perskaitė įdėmiai, įsijautė į veiksmą, į charakterius.

Aplodismentai leidyklai ,,Gelmės“. Už tai, kad atrado ,,Kartą operoje“ (literatūrologės Neringos Mikalauskienės dėka), kad dailiai išleido.

 

Iš mėnulio ir gelmės. Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“

Iš mėnulio ir gelmės

Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą  „Povų ežeras“

Ernestas Noreikia, povu ezeras

Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.

Ernestas Noreika

Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.

Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti  knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“.  Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.

Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.

Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p.  29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?

Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.

Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.

Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.

 

Aurimas Novikovas