Category Archives: Apie literatūrą

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Batonas_virselis

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Neringa Mikalauskienė

Scott Fitzgerald KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA. Ir kiti apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Vilnius: Sofoklis, 2018.

Besidomintieji klasikine amerikiečių literatūra, be abejo, F. Scottą Fitzgeraldą labiausiai žino dėl jo „Didžiojo Geistbio“, o štai kitas ne ką mažiau įdomus kūrinys ‒ „Keista Bendžamino Batono istorija“ daugelį lietuvių turbūt pirmiausia pasiekė Davido Fincherio filmo pavidalu 2008-aisiais. Aš pati miglotai prisimenu paauglystėje skaičiusi šį tekstą viename įvairių autorių fantastinių apsakymų rinkinyje. Rinkinio pavadinimo nepamenu, o štai Bendžamino Batono istoriją ‒ puikiai. Nors tai nebuvo toks fantastinis kūrinys, prie kurių tuo metu buvau įpratusi. Fantastinė ten buvo tik pati idėja ‒ šeimoje gimsta vaikas, turintis seną kūną. To priežastis taip ir lieka neaiški: autoriui, skirtingai nei įprasta fantastinio žanro kūrėjams, ji nėra svarbi. Svarbiau čia parodyti, kaip į šį keistą faktą reaguoja visuomenė, kurioje jokių akibrokštų nemėgstama ir stengiamasi žūtbūt išlaikyti tai, kas laikoma „padoriu, priimtinu gyvenimu“, visuomenė, kurioje esminis klausimas ‒ „o ką žmonės pasakys?“. Taigi ir Bendžamino tėvas, gimus sūnui, desperatiškai stengiasi nuslėpti jo „ydą“ ‒ seną kūną ir sielą, elgdamasis taip, lyg šis būtų normalus kūdikis:

Mintis, kad sūnų reikės rengti kaip suaugusį vyrą, buvo tiesiog nepakenčiama. O jeigu jis rastų kokį labai didelį paauglišką kostiumėlį, tą šlykščią ilgą barzdą būtų galima nukirpti, žilus plaukus nudažyti rudai ‒ šitaip paslėptų, kas baisiausia, ir išsaugotų bent šiek tiek savigarbos… ką jau kalbėti apie padėtį Baltimorės visuomenėje. (p. 14).

Asmeninis Bendžamino laikas teka atgal ‒ kasmet jis vis jaunėja, taigi nuolatos patenka į keblias situacijas, kurios būtų gal tik komiškos, jei ne vis gilėjantis jo paties suvokimas, kad norėdamas išgyventi šitoje visuomenėje jis turi nuolatos būti budrus, slėpti savo prigimtį, nes kitiems tuo patikėti pernelyg sunku. Skaitytojas mato ir kitą ypač skausmingą dramą ‒ sukūręs šeimą su pamilta moterimi, jis negali senti kartu su ja, o pasiekus paauglystę jo nebeatpažįsta senieji draugai, su kuriais kadaise kovėsi kare, nepripažįstami jo, kaip veterano, nuopelnai. Taip skaitytojui tarsi atveriamos akys: aiškiai parodoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra itin priklausoma nuo visuomenės, įausta į laiko ir laikmečio audinį, nori to, ar nenori.

Panašių apmąstymų apie žmogaus vietą visuomenėje ir tos visuomenės tradicijas sukelia ir kiti šioje knygoje spausdinami F. Scotto Fitzgeraldo apsakymai. Reikia paminėti, kad pats autorius gyveno audringą gyvenimą, šėlo vakarėliuose, tad „spindinčioji“ visuomenės pusė, vyrų ir moterų bendravimo ritualai jam buvo kuo puikiausiai pažįstami. Pavyzdžiui, iš apsakymo „Bernisė nusikerpa plaukus“ gali išskaityti, kokios taisyklės buvo priimtinos XX a. pradžios amerikiečių jaunimo šokiuose, kaip turi elgtis mergina, kad dėl jos varžytųsi pulkai gerbėjų, kaip palaikyti tuščią saloninį pokalbį, kad pašnekovas jaustųsi pamalonintas. Apsakyme „Ledo rūmai“ atsiveria nenugalima skirtis tarp gyvenimo saulėtuose Amerikos pietuose, kai „kuris nors iš tų bendraamžių atsisveikindamas apeidavo draugus ir išvykdavo į Niujorką, Filadelfiją ar Pitsburgą, ten pradėdavo verslą, bet dauguma taip ir liko išglebusiame svajokliško dangaus, jonvabaliais žibančių vakarų ir triukšmingų juodukų mugių rojuje, kur augo tokios malonios, švelniabalsės mergaitės, auklėjamos ne brangiose mokyklose, o pagal šeimos tradicijas“ (p. 77), ir šiaurės, kur ne vien klimatas atšiaurus, bet ir žmonės, pietietės merginos akimis, yra kur kas grubesni, tad ji, nors ir visa širdimi trokšdama pokyčių, negali prie jų prisitaikyti. „Žiemos svajose“ plėtojama istorija jaunuolio, įsimylėjusio merginą, kuri čia priartėdama, čia netgi ilgiems metams atsitraukdama manipuliuoja jo jausmais. Už blizgaus paviršiaus vėlgi veriasi tiek vieno, tiek kito drama.

Kartais F. Scottas Fitzgeraldas sulaukdavo priekaištų, kad iššvaistė savo talentą atsisakęs ambicijų rašyti didelės apimties kūrinius (kaip kad pradžioje minėtas „Didysis Geitsbis“, laikomas jo kūrybos viršūne) ir perėjęs prie populiariojo žanro, lengviau skaitomų apsakymų, kurie būdavo spausdinami madinguose žurnaluose ‒ taip jis užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir žmonos Zeldos, susirgusios psichine liga, gydymui. Tačiau iš to, ką dabar turime progą perskaityti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Keista Bendžamino Batono istorija. Ir kiti apsakymai“, akivaizdu, kad jis nusipelno būti vadinamas ne vien talentingu rašytoju, priverčiančiu gėrėtis vaizdingu pasakojimu (čia norėtųsi ir vertėją pagirti už sklandų vertimą, kurį skaitydamas nejučia mėgaujiesi malonia sakinio tėkme), bet ir akylu sociologu bei subtiliu psichologu, sugebančiu iš vos pastebimų niuansų supinti ištisą žmogiškų santykių voratinklį, kuris, perskaičius knygą, dar ilgam sulaikys prie jos mintis.

 

 

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

 

Visokie 200

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

Gintarė Adomaitytė

 ,,Vasara tais metais pasitaikė ypač karšta. Saulė tarsi auksaspalvio gintaro gabalas kybojo virš medžių viršūnių, be atvangos kaitindama ir kepindama visa, kas gyva. Nesulaukdamos  lietaus samanos pamažu išbluko, o Pelėnui reikėdavo vis giliau ir giliau eiti į girią, kad rastų išsirpusių žemuogių.

–Kiekgi šitaip tęsis? – dūsavo Varlėnas, vėduodamasis plačiu paparčio lapu Pelėno svetainėje. Jis ypač nemėgo karščio. Sausra pro jo namus tekantį upeliuką beveik visai išdžiovino, todėl dažnai ateidavo pas Pelėną į svečius atsivėsinti.“

Ši ilgoka citata – iš Elenos Launikonytės knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ (Švieskime vaikus, 2018). Ji tinka šiai dienai – auksaspalvė saulė taip kepina, kad belieka užsitraukti užuolaidas, patogiai įsitaisyti ir panirti į knygų pasaulį. Laimei, bent jau čia sausros nėra. Ant mano pagalvės (ak ne, dabar jau ant rašomojo stalo) trys debiutiniai leidiniai. Jau minėtasis dailininkės Elenos Launikonytės kūrinys  vaikams, paaugliams skirta mokytojos lituanistės Alinos Jonaitienės ,,Smiltė “ (Gelmės, 2018) ir Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientės Aušrinės Kurgonaitės esistika ,,Gatvėmis“ (Naujasis lankas, 2018).

Nuo ,,Gatvių“ ir pradėkime…

JKAušrinė-K

  1. Apie Aušrinę

Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose.  Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų. Ji – ir fotomenininkė. Eseistikos knyga papildyta jos kurtomis nespalvotomis nuotraukomis, persmelktomis melancholija, paslaptimi, trapia viltimi, vienišės ar vienišiaus pasaulėjauta. Tai anaiptol ne čiauškėjimas išmaniuoju, tai – iš tiesų išmanus jau įgudusios akies žvilgsnis į dabarties pasaulį.

Čiauškėjimo nėra ir tekstuose, nors apie čiauškančią vaikystę rašoma. ,,Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėme stovėti vartuose,  apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervino – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų. “

Aušrinė Kurgonaitė, beveik neminėdama vietovardžių, vedžioja skaitytojus po svetimus ar artimus miestus, kartais ir piemiesčius, jų slapčiausias vietas. Šypsosi, o kartais šiepiasi jos vaikystės patirtys, juntama, kaip vaikystė tampa paauglyste, skaudžiai besineriančia iš savo odos. Vaikystės – paauglystės – jaunystės siaubai atsėlima ir išsigaruoja nelyg vaiduokliai, palikdami vietos pirmosioms rimto bendravimo patirtims. Pasakotojos intelektas auga, o kartu su jo augimu pasaulis tampa tik atšiauresnis, labiau svetimas, painiai rezgantis būtinus kontaktus.

Knygos priešlapiai praneša, kad šis leidinys – Borutaičių draugijos projekto ,,Išsaugoti. Tobulėti. Kurti“, skirto atkurtos Lietuvos 100-mečiui, veiklos dalis. Ši žinia man patinka – patinka labai labai! Baugu sakyti, bet išdrįsiu. Pompastiški svarbios datos minėjimai, šūksniai ir plevėsavimai kiek nusibodo, gal nuvargino, kartais net juokina… Tai – paviršius. Būtinas, kartais nuoširdus, bet praradęs saiką ir skonį. Kas kita, kai į menų pasaulį garbingai ir oriai palydima jauna, gabi, nuosekliai dirbanti autorė. Aušrinė kyla!

Šiuo šūksniu pasakojimą apie abiturientės debiutą (knygos tiražas – 200 egzempliorių) galėčiau ir baigti. Bet nusidėčiau, jei pamirščiau parašyti, kad Aušrinę Kurgonaitę iš klasės į klasę, iš vieno konkurso į kitą lydėjo, drąsino, skatino jos pirmosios knygos redaktorė, mokytoja lituanistė, Borutaičių draugijos iniciatorė Zigrita Petraitienė.

Smilte-1131

  1. Apie Aliną

,,Mažoji Smiltė senelių namuose jautėsi labai vieniša. Ir prireikė nemažai laiko, kol ji apsiprato savo naujajame kambarėlyje, kimšte prikimštame senų, jos supratimu, visai nereikalingų baldų, kurie trukdė laisvai judėti – šokti ir dainuoti. O dar tie kilimėliai ant grindų… Jie amžinai painiojasi po kojomis, keistai susivartydami, dar dorai nespėjus prie jų prisiliesti. Bet seneliams viskas atrodė brangu ir vertinga, ir jau, gink Dieve, jokiu būdu neišmetama. Juk tai viso jų gyvenimo kruopštus rezultatas, nelengvu darbu sukauptos gėrybės! Ir tai seniems baldams suteikdavo neliečiamybės statusą. Bet dešimtmetei Smiltei tai mažai terūpėjo. Ji tik troško patogiai įsitaisyti prie lango, tvirtai įsiremti alkūnėmis į nedidelį medinį staliuką ir, žiūrėdama į tolyn besidriekiančius javų laukus, svajoti, svajoti, svajoti… Tokia jau ji buvo. Tikrų tikriausia svajoklė“.

Taip prasideda knyga ,,Smiltė“, skirta paaugliams. Bet ne tik jiems. Skubu pabrėžti, kad tai – keliadugnis pasakojimas, tinkamas ir suaugusiam žmogui, tai – skaitančiųjų bendruomenės knyga, sunkoka tiems, kurių skaitymo įgūdžiai menki. Autorė nepataikauja. Jos pasakojimas nei lėtas, nei greitas, toks – vidutiniu tempu. Nuoseklus, vaizdingas, talpus.

Smiltė – miestelio naujokė. Mama mirusi, tėvas šmėstels tik keliuose knygos puslapiuose. Tas šmėstelėjimas bus skaudus, įtikinantis, be lašo smerkimo, nors akivaizdu: pasakojama apie degraduojantį žmogų. Skaitytojui leista susivokti pačiam. Nesmerkiami ir seneliai, besirūpinantys mergaitės gyvenimu taip, kaip jie sugeba, o sugeba ne kažin ką: pamaitinti, aprengti…  Kalbėtis, atvirauti, išsipasakoti neįprasta. O dar tas atotrūkis tarp kartų – tiesiog bedugnė. Nejau pasakosi seneliams, prie kompiuterio niekada neprisilietusiems, apie interneto pinkles? Smiltė gyvena uždarame pasaulyje. Nieko keista, kad iškeliauja kur akys mato, o kojos veda. Patenka ne į interneto svetainę (laimei). Patenka į netoliese esančią Latviją, pas senolę Martą. Ten gyvenimas tai ir tikrai archaiškas, bet kitaip, negu senelių name. Dvi giminingos sielos, dvi giminingos kalbos – ir gimsta nuoširdi bendrystė…

Svarbi, gal net svarbiausia knygos veikėja, yra… mokykla. Jos neramus, šurmuliuojantis gyvenimas, jos tradicijos, jos įpročiai, jos vertybės. Jos rutina, uždarumas. Gal keista, gal ne – skaitydama dabarties knygą, radau joje dalelę savęs, amžinos naujokės, nuolat klydinėjusios iš mokyklos į mokyklą, iš klasės į klasę. Ne todėl, kad knyga parašyta senoviškai. Tik todėl, kad esama amžino nerimo.

Alina Jonaitienė šių dienų mokyklą pažįsta kur kas geriau nei dauguma dabarties rašytojų, kuriančių vaikams. Ji – mokytoja lituanistė, dirbanti Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje. Būtent ten įvyko pirmasis knygos pristatymas, o vakarop, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje  bibliotekoje  – ir antrasis. Ir  vyko visa tai pavasariui keliaujant vasaros link, kai kepino saulė, o derlinga Joniškio žemė tryško įvairiaspalviais žiedais. Vykau į Joniškį su ,,Gelmių“ leidykla, su jos įkūrėjomis Kristina Noreikiene ir Vida Bėkštiene. Buvome atidžiai išklausytos – ir progimnazijoje, ir bibliotekoje. Išgirdome  knygos parašymo istoriją. Alina Jonaitienė Smiltės prototipės net neieškojo. Ji rėmėsi keliomis tikromis istorijomis, nutikusiomis ir Joniškio, ir gretimame rajone. Sėmė iš paties gyvenimo, nepamiršdama to, kas svarbiausia: išmonės.

Knygos leidyba pabrėžtinai  santūri. Smėlio spalvos viršelis, teksto autorės iliustracijos. Man regis, galėjo jų ir nebūti, tų depresija dvelkiančių piešinių – rašytoja Alina Jonaitienė pralenkė daiininkę Aliną Jonaitienę… Ir… gal derėjo knygą skaidyti į atskirus skyrius? Kad jauniems skaityti būtų lengviau.

Verta atpasakoti knygos gimimo istoriją. Ji buvo siūlyta anoniminiam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui. Komisijoje dirbusiems žmonėms tekstas patiko, bet neįtiko. Kodėl? Konkursas laukia rankraščių, skirtų vaikams iki dešimties metų. Šis pasakojimas – rimtesnis, jį skaitys vyresni. Kitam anoniminiam konkursui, rengiamam leidyklos ,,Alma littera“, kažin ar būtų tikęs – ten laukiama knygų vyresniems paaugliams. Žinoma, yra ir trečias kelias: siųsti tekstą į daugybę Lietuvos leidyklų, laukti (ne)palankaus  atsakymo ir… nesulaukti. Įdomiausi pastarųjų metų autoriai į literatūros pasaulį atėjo būtent šių dviejų – anoniminių konkursų – dėka.

Alinos Jonaitienės rankraštis neliko pamirštas. ,,Gelmių“ leidyklai jį pasiūlė komisijos narys Kęstutis Urba. Ir… knyga sėkmingai gyvena. Tiražas kuklus, bet didesnis, nei anksčiau minėtos Aušrinės Kurgonaitės knygos: 500 egzempliorių. Jei ,,Smiltė“ jus domina, skubėkite įsigyti: tas tiražas tirpsta kaip ledai karštą vasarą…

Pelėnas-varlėnas-ir-bobo

III. Apie Eleną

Štai jau papasakojau apie dvi knygas, kurių autores truputį pažįstu. Su Elena Launikonyte, spėju, esame prasilenkusios Vilniaus knygų mugėje, o gal ir dar kur nors… Ji – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 metai) debiuto premijos laimėtoja. Šią žinią praneša jos rašytos ir iliustruotos  knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ viršelio ,,atlapai“. Tik tiek… Kad bent žodį kitą apie autorę – juk debiutas, naujiena! Juk tiražas – 20 000 egzempliorių, juk sklinda, tikėtina, kad sklinda dovanai per Lietuvą.

Tuo gražiu žodžiu ,,dovanai“ abejoju. Elenos Launikonytės gyvenimo  ieškojau ten, kur mėgstame nerti visi – interneto platybėse ir pinklėse. Štai ką atradau: gudrūs žmonės, fondo ,,Švieskime vaikus “ knygas gavę nemokamai, įgudo jas pardavinėti. Nebrangiai, už eurą kitą, bet juk į kišenę, į savo… Tiek jau to, pamirškime tas svetimas kišenes ir jų menkus grašius. Kur kas svarbesnė pati Elena Launikonytė ir jos kūrybinė biografija.

Pasakodama apie Aušrinės Kurgonaitės ir Alinos Jonaitienės knygas vengiau žodžių provincija, regionai ar panašių. Svarbu, kur žmogus gyvena, labai svarbu. Kur kas svarbiau kaip…  Rašydama apie Eleną Launikonytę, provincijos sąvokos neišvengsiu.

2017 metais, rugsėjo mėnesį, Paryžiuje pasirodė jos erdvinė (pop-up) knyga ,,Mėlynasis sodas“, skirta penkerių–septynerių metų skaitytojams. Kaip gaila, kad knygos nevarčiau, nečiuopiau. Kompiuterio ekrane ji svaiginančiai patraukli. Ja gėrėsis prancūzų, vokiečių, japonų vaikai. Apie tai buvo skambiai pranešta Lietuvos TV ir spaudoje.

2018 metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje, fondo ,,Švieskime vaikus“ stende, varčiau naujai išleistas knygas. Teiravausi dailių stendo moterų, kas tas knygas parašė, kaip rašė, apie ką. Atsakymas skambėjo toks: ,,Čia laureatų knygos“. Kai prašiau papasakoti kiek konkrečiau, išgirdau: ,,Mes savanorės. Mes dar neskaitėme“.

O gaila, gaila… Fondo knygos vertos skaitymo. Elenos Launikonytės ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ tai jau tikrai. Pasičiupau mugėje ją tikriausiai todėl, kad mėgstu debiutus ir debiutuojančias žmones. Nenusivyliau. Atradau ne rašančią dailininkę, bet tikrą rašytoją.

Provincialu, menka ir kvaila, kad užsienyje išleista knyga buvo pagarbinta. Lietuvoje išleista kita knyga liko nepastebėta – tartum niekam nerūpėtų, ką skaitys mūsų vaikai.

Elena Launikonytė seka jaukią pasaką – apie miškus ir upelius, apie žvėrelius ir vabzdžius, apie draugystę ir nuotykius. Knygos keturi skyriai – tai keturi metų laikai, ir kiekvienas jų miško gyventojams – rimtas išbandymas. Knygos veikėjai gal ir maži, bet žmogiški. Jų gyvenimuose atrasime ir savuosius. Juk buvo taip, kad pasirengiame iškeliauti toli ir ilgam, bet gana greitai atsiduriame savo namuose… Juk esame prisikvietę pernelyg daug svečių, norėdami jiems gero, bet ilgainiui susivokėme: dabar jau svečiai šeimininkauja, man vietos nebėra. Tamsos baimė, tunelio jausmas, išsiblaškėlio tykančios duobės, žvakių neramus plevenimas – visa tai rasite knygoje, švelniai vaikiškoje, atnešančioje sapną.

Juokas juokais, bet aš tikrai beskaitydama saldžiai užmigau… Pamiršusi užgesinti šviesą…

Puiki terapija suaugusiam. Smagūs nuotykiai vaikams.

Aušrine, Alina, Elena – sveikos atvykusios į Lietuvos literatūros žemę.

Straipsnis publikuotas ir www.skaitymometai.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

,,Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ – tai jaunos autorės Rasos Milerytės poezijos knyga (leidykla UTENOS INDRA, 2017). Pirmoji! Rasą laikome saviške. Ne kartą svetainė www.menobangos.lt publikavo jos rašytas knygų apžvalgas ar recenzijas. Kritikė Rasa Milerytė pasižymi kolegiškumu: mūsų svetainei yra atradusi daug jaunų autorių, iki tol savo kūrybos beveik niekam nerodžiusių. Tačiau kuo pasižymi jos kūryba? Rasa – jautri, atviraširdė poetė, poezija jai – būdas pažinti ir paaiškinti pasaulį. Ji nesibaimina klasikinės tradicijos, nevilioja skaitytojų eksperimentais. Kam eksperimentuoti, jei ji jaučia rimą ir ritmą, jei erdvų jausmą gali sutalpinti į lakonišką formą? Skaitytojams pateikiame jos eilėraštį ir atsakymus į MENO BANGŲ redakcijos  klausimus.

 

Prieš pat užmingant, kai žengiu į sapną

Staiga pakinta laikas ir ryškėja –

Ant kranto sėdi senas vyras.

Jo rankose knyga, ją varto vėjas,

Tarp puslapių – tik žiedlapiai subirę.

 

Tas vaizdas atsispindi vandeny.

Dugne, atrodo, tobuliau matyti:

Berniukas, žydinti gėlė, kuri

Kaip pabučiavimas, kaip pirmas, žydi.

Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka

Anykščiai – Vilnius – Utena. Štai trys miestai, regis, svarbūs Tavo, Rasa, gyvenime. Gal pradėkime nuo vaikystės, nuo Anykščių. Sakytum, gimti tame krašte – tai savaime įkvėpti literatūros oro. Ar tikrai?

Kol gyvenau Anykščiuose, iki 18–19 metų, turbūt dar nesuvokiau, ką reiškia būti kilusiai iš literatūros lopšio. Visada didžiavausi, jog esu iš Anykščių, nes jau tada literatūra man reiškė daug, bet nesuvokiau savęs kaip Biliūno, Vienuolio, Baranausko kraštietės, niekad negalvojau, kad vaikštau tomis pačiomis gatvėmis kaip kažkada vaikščiojo jie. Tuo metu šie rašytojai man netgi buvo nuobodūs ir nesuprantami. Gal tik kokiame antrame kurse Vilniaus universitete supratau, kokie svarbūs lietuvių literatūrai yra Biliūnas ar Baranauskas ir kiti, ir kokie jie įdomūs.

Esu kilusi ne iš pačių Anykščių, o iš mažo kaimelio. Tame kaimelyje gyveno ir mano seneliai. Tėtis išeidavo į darbą, mama turėdavo daug dėmesio skirti broliui, o mane pasiimdavo seneliai. Dažnai likdavau pas juos nakvoti. Seneliai man ištisus vakarus sekdavo pasakas, dainuodavo dainas. Susėsdavom vakare ir – viena daina močiutės, kita – senelio, viena pasaka – močiutės, kita – senelio. Jei ne tie vakarai, turbūt niekada nebūčiau susidomėjusi literatūra. Manau, kad tos pasakos, sakmės, dainos pabudino ar suaktyvino mano mitinę pasąmonę, dėl tų vakarų šiandien esu tokia, kokia esu. Visada buvau senelių vaikas. Kai paaugau, lėkdavau pas juos kelis kartus per dieną. Tiesiog pažiūrėti, ką veikia.

Trečioje ar ketvirtoje klasėje namie radau nutrintą, baigiančią suplyšti Donaldo Kajoko eilėraščių knygą „Lapkritis veidrodyje“. Pradėjau skaityti, nieko, žinoma, nesupratau, bet kai kurie eilėraščiai man labai patiko, išmokau mintinai ir vis deklamuodavau. Galbūt tada pamilau poeziją.

Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.

Pasidalink ryškiausiais vaikystės prisiminimais…

Vienas itin ryškus vaikystės prisiminimas: pro senelių namus teka upė, o už upės yra kapinės. Kai kaime kas nors mirdavo, laidotuvių dieną, kai ta visa procesija eidavo, nebuvo leidžiama eiti į kiemą. Aš visada pro užuolaidos kraštelį stebėdavau laidotuvių eiseną, nežinojau, kas yra mirtis, bet jau tada iš baimės gniauždavo kvapą. Nuo senelių kiemo tos kapinės puikiai matosi. Taigi mačiau jas kasdien.

O štai paskutinis mano vaikystės prisiminimas: mama gulėjo ligoninėj, močiutė dar turėjo vieną karvę, bet jau neturėjo sveikatos ją prižiūrėti, taigi mokė mane pamelžt karvę. Man niekaip nepavyko ir aš parkritusi pievoj taip graudžiai, taip graudžiai verkiau. Tada man buvo 19 ar 20 metų, jau sirgau depresija, tikriausiai jau buvau išėjusi akademinių atostogų, atrodė, kad mano gyvenimas baigtas, net blogas oras atrodydavo kaip bausmė, nežinau, kodėl taip stipriai įstrigo būtent tas karvės melžimas (paskui išmokau tai daryti), bet dabar į tai žiūriu kaip į tam tikrą lūžį, kai vieną akimirką aš dar esu laimingas vaikas, o kitą jau nebesu.

Ar būtent Anykščiuose radosi pirmieji Tavo kūriniai? Kokie jie buvo?

Rašyti pradėjau paauglystėje, būdama gal kokių keturiolikos metų. Tai buvo labai tvarkingai surimuoti ir labai primityvūs tekstai, kur saulė rimavosi su apgaule, o apgaulė su pasauliu. Net negalėčiau pasakyti, kad tie eilėraščiai buvo bent jau nuoširdūs, kiek dabar prisimenu – juose nebuvo nieko apie mane. Buvo lyriniai subjektai, gyvenantys tarp priešiškų žmonių, aš tada irgi jaučiausi gyvenanti tokiame nejaukiame pasaulyje, bet tie eilėraščiai tikrai buvo ne apie mane. Keldavau egzistencinius klausimus apie gyvenimą ir mirtį, bet viskas buvo taip nenatūralu… Rašydavau apie meilę. Juokinga, nes tuo metu dar nebuvau mylėjusi. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, abu kartus tapau laureate rajone, o antrą kartą buvau pakviesta į respublikinį etapą, vadinasi, tada jau buvo kažkas geresnio mano eilėraščiuose, bet nepamenu, kas. Tiesa, prieš eilėraščius dar buvo etapas, kai rašiau mitiniais motyvais paremtas pasakas, jos nebuvo originalios, bet ir šiandien man patinka. Norėčiau kada nors parašyti knygą vaikams.

Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.

Tavo poezijos knygoje juntamos miesto paieškos, noras jį – tartum gyvą asmenį – suvokti ir prisijaukinti. Ar tai – vilnietiškas Tavo laikotarpio etapas?

Niekada šiuo aspektu apie savo eilėraščius negalvojau, bet, ko gero, galima taip pasakyti. Man regis, Vilnius padaro įtaką visiems, į jį atvažiavusiems. Net negalėčiau paaiškinti, kodėl. Tai paslaptingas, labai įvairiapusis miestas. Su juo norisi kalbėtis, išsakyti paslaptis, kelti jam klausimus, ir jis kažkokiu būdu geba į tuos klausimus atsakyti.

Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Knyga pasirodė Utenoje, tad verta ir apie šį miestą pakalbėti daugiau. Utenoje gyvena net šeši profesionalūs rašytojai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Daugiau, nei Šiauliuose, Panevėžyje. Ar Utena tinkama vieta menininkui ir jo saviraiškai?

Nemanau, kad yra netinkami miestai ar kaimai, ar šalys. Galbūt reikia daugiau vidinio turinio, kad galėtum išbūti ten, kur esi. Kurį laiką man atrodė, kad mano darbovietė Utenoje saviraiškai yra netinkama. Pamenu, norėjau laikraštyje publikuoti savo eilėraščius, tačiau jų niekas nedėjo, nors daugybę kartų dėjo daug prastesnius. Tuomet norėjau rašyti nedidelius eseistinius tekstus, gvildenančius visuomenei svarbius klausimus. Bet apie tuos tekstus man sakė, kad jie neįdomūs, nepaskaitomi. Kurį laiką tuo tikėjau. Kai nustojau tikėti, ėmiau galvoti, kad viskas čia labai blogai, kad man nėra galimybių. O tada supratau, kad galimybių visada yra, tereikia rasti būdą. Tai, kas trukdo kažko siekti (ar tai būtų nepalankios aplinkybės, ar žmonės), kaip tik ugdo kūrybiškumą, nes turi rasti, kaip apeiti kliūtis.

Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.
Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.

Dabar Utena man tapo svarbiu miestu, nes čia supratau, ką noriu veikti, kas man patinka. Šiuo metu dirbu laikraštyje „Utenos apskrities žinios“, oficialiai esu korektorė, tačiau taip pat rašau tekstus. Čia išmokau suvaldyti publicistinį tekstą, man tai nebuvo lengva. Nors didesnė dalis straipsnių, kuriuos rašau, yra vienadieniai, tačiau taip pat šis laikraštis man yra erdvė kalbėti apie tai, kas man atrodo nepaprastai svarbu: psichologinės būsenos, paribiuose atsidūrę žmonės. Tiesa, dėl tų tekstų tenka nemažai pakovoti.

Taip pat Utenoje išmokau, kad žmonės yra pavydūs, o į svetimą sėkmę kartais žiūri kaip į asmeninę nesėkmę ir gali padaryti labai daug, kad tik pakenktų. Anksčiau maniau, kad tokie dalykai vyksta tik knygose. Kada nors galėsiu papasakoti labai įdomių dalykų apie savo darbą. Regionai apskritai yra įdomi vieta: čia nereikia didelių talentų, kad kažko pasiektum, čia dar yra įstaigų, kur kuo garsiau rėki, tuo esi teisesnis, čia vadovas gali leisti sau trankyti durimis, mėtyti popierius, trečdalį dienos bimbinėti po darbovietę ir pliurpti niekus su savo pavaldiniais, taip trukdydamas jų darbą. Nemanau, kad tokie dalykai būtų toleruojami rimtoje įmonėje Vilniuje ar Kaune.

Vis dėlto Utena gražus miestas. Utenos bibliotekoje vyksta įdomių susitikimų su rašytojais, filmų peržiūrų, diskusijų. Gaila, kad kultūros namai pasyvoki, pagrindinė jų siūloma produkcija – menkaverčiai „Domino“ spektakliai. Kino teatras rodo komerciškai sėkmingus, tačiau nebūtinai gerus filmus. Galima pamanyti, kad kultūrine prasme Utena nelabai gyvybinga. Jeigu grynakraujis didmiesčio gyventojas atvažiuotų čia, manau, jam būtų sunku. Kita vertus, ar menininkui būtina kasdien aplankyti po dešimt renginių? Man atrodo, jei du tris kartus per mėnesį apsilankai įdomiame renginyje, jau gali sakyti, kad gyveni produktyviai. Tik pasirinkimas tų renginių mažesnis, bet negalėčiau sakyti, kad Utenoje dėl to esu mažiau laiminga ar kad man čia labai kažko trūksta.

Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.
Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.

Kuriantiems žmonėms labai svarbi mokykla, kurią jie patyrė ir tebepatiria. Turiu omeny ne švietimo įstaigas, o savarankiškas studijas, priklausomybę tai ar kitai grupei, klasikų įtaką. Kurias svarbias kuriančias asmenybes gali minėti Tu?

Mano eilėraščiuose turbūt labai daug įtakų, ir visai ne tų poetų, kurių norėčiau. Kažkada man labai svarbus buvo Aidas Marčėnas, lygiavausi į jį, bet tas etapas praėjo, išaugau Marčėną, kaip visi išauga. Taip pat kažkada žavėjausi Rimvydu Stankevičiumi, dabar jį mėgstu, bet jau nesu aklai susižavėjusi. Norėčiau būti tokia subtili ir daininga kaip Antanas A. Jonynas arba tokia jautri kaip Bronius Krivickas. Arba įvaldyt eilėraščio architektūrą, kaip geba Tomas Venclova. Paminėjusi Tomą Venclovą išsyk prisimenu Josifą Brodskį. Iš visų paminėtų Bronius Krivickas mane žavi ne tik tekstais, bet ir skaudžia gyvenimo istorija, drąsiai išreikšta pilietine pozicija, ryžtu kovoti. Tai tokia asmenybė, iš kurios galima daug išmokti. Yra daugiau man svarbių žmonių, bet jie nebūtinai poetai ar prozininkai. Pvz., psichoterapeutai K. G. Jungas ir E. V. Franklis – man artima jų humanistinė pasaulėžiūra, dėmesys žmogui, pastangos visur įžvelgti prasmę.

Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.
Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.

Ar įsivaizduoji savo skaitytojų auditoriją? Ar bandai patikti, įtikti? O gal esi iš tų, kurie visų pirma rašo sau – tartum dienoraštį?

Nepasakyčiau, kad tai, kas sudėta į knygą „Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ yra visiškai dienoraštis, kadangi nerašiau to tik sau, bet tame buvo šiek tiek terapinio rašymo. Kai kurie tekstai rašyti esant labai sunkių būsenų, žinojau, kad jei neišrašysiu to, kas skauda, neištversiu, neišgyvensiu. Įtikti ir patikti nebandau, bet pasvarstau, ar tokie tekstai skaitytojui bus priimtini, įdomūs. Kai buvo sudarinėjama knyga, galvojau apie tai, kaip į šiuos eilėraščius dėl jų emocinio krūvio reaguos mama, truputį – kaip tėtis. Dėl skaitytojų esu rami – knyga suras tuos, kuriems yra skirta.

Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ko linki pati sau Rasa Milerytė savo pirmosios knygos pasirodymo proga?

Aš šios knygos nenorėjau, man regis, jos norėjo vienas vienintelis žmogus – Antanas Kibickas, kuris finansavo leidybą. Atsitiktinai sužinojęs, kad rašau, paprašė parodyti savo eilėraščius. Nunešiau jam tai, ką turėjau, jis perskaitė ir sako: „Leidžiam knygą.“ Nesutikau. Jis vis įkalbinėjo, aš vis atsikalbinėjau. Vieną dieną sako: „Nunešiau tavo eilėraščius Vytautui Kazielai, perskaitė, jam patiko, sakė, kad reikia ištraukti tave į dienos šviesą.“ Aš vis dar nesutikau. Ir dabar nesuprantu, kaip atsidūriau pas V. Kazielą, kaip mes pradėjom atrinkinėt tekstus knygai, tiksliau, kaip aš atmetinėjau eilėraščius vieną po kito, o jis juos gelbėjo, sakė, kad reikia įdėt į knygą. Nuo jos pasirodymo praėjo maždaug keturi mėnesiai, o aš dar nežinau, ar gerai, kad ši knyga yra.

R. Milerytės knygos pristatyme - poetas Vytautas Kaziela. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
R. Milerytės knygos pristatyme – poetas Vytautas Kaziela. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.

Taigi knygos pasirodymo proga savęs nesveikinu, tačiau šio to palinkėti norėčiau – ir gal ne tiek sau. Norėčiau, kad laikraštis „Utenos apskrities žinios“ taptų laisvesnis, atsisakytų įvairių tabu, apie ką esą negalima kalbėti, kad turėtų tam tikras pilietines pozicijas, kad taptų socialiai atsakingas, ir kad man jame būtų leista kalbėti apie depresiją, apie savižudybę, patyčias, smurtą artimoje aplinkoje ir panašiomis temomis. Tada jausčiausi daranti kažką prasmingo.

Ačiū, Rasa, už įdomius atsakymus. Ir ne tik už juos – ir už draugystę su svetaine www.menobangos.lt

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Atjunk

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Neringa Mikalauskienė

Pranešimas, skaitytas Klaipėdoje vykusiame 10-ajame tarptautiniame seminare JŪRA IR VAIKŲ LITERATŪRA (šių metų seminaro tema – Penkios aukščiausios vaikų literatūros bangos: XXI amžius).

Rebekos Unos knyga Atjunk ‒ įdomus reiškinys pastarųjų kelerių metų lietuvių paauglių literatūroje. Kodėl? Seminaro dalyviams lietuviams priminsiu, o svečiams iš užsienio šią informaciją, manau, bus svarbu sužinoti, kad nuo 2014-ųjų leidykla „Alma littera“ organizuoja paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kur autoriai anonimiškai teikia rankraščius. Iš jų literatūros specialistai išrenka tris geriausius, jie išleidžiami knygomis, o jau iš tų knygų patį geriausią išrenka paauglių komisija. Rebekos Unos Atjunk rankraštis kartu su Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublika ir Dainos Opolskaitės Eksperimentu gyventi tapo pirmojo konkurso nominantais. Tiesa, paauglių komisija iš šių trijų geriausiai įvertino Akvilinos Cicėnaitės apysaką, tačiau Rebekos Unos knyga gavo kitų ypač svarbių apdovanojimų: 2015-aisiais vaikų literatūros specialistai jai skyrė Prano Mašioto premiją, o tais pat metais pabuvusi geriausių knygų paaugliams penketuke, už kurį balsuoja visi Lietuvos skaitytojai, ji surinko daugiausia balsų ir tapo Metų knyga paaugliams.

Iki tol apie autorę, pasirašančią Rebekos Unos kūrybiniu pseudonimu, nieko nebuvome girdėję. Atjunk yra debiutinė jos knyga. Per kelerius metus (nuo Atjunk pasirodymo 2014-aisiais iki 2016-ųjų) Rebeka Una išleido dar tris knygas: Pijus ir Nikolas, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikams, Barbora ir Pelkių senelis ir Aš esu Tomas, seklys ‒ pradinukams. Beje, pastarąją labai rekomenduoju tiems, kurie vaikų literatūroje pasiilgsta pozityvaus žvilgsnio į pasaulį. Tai šilta, smagi apysakaitė apie kaime vasarojančius vaikus.

O dabar grįžkime prie apysakos Atjunk. Fantastinio žanro (tiek literatūros, tiek kino) mėgėjų ji nenustebins. Netgi lietuvių fantastinės literatūros tradicijoje distopijų būta ir anksčiau, pradedant XX a. pradžioje kūrusiu Justu Piliponiu, kuris fantastikos mėgėjų kartais pavadinamas ir lietuviškuoju Žiuliu Vernu, baigiant XX a. pabaigoje leistais Geriausios Lietuvos fantastikos rinkiniais, kuriuose buvo spausdinama įvairių autorių kūryba. Kaip distopinio romano pavyzdį minėčiau ir 2004-aisiais išleistą Justino Žilinsko Genomą 3000, kur visuomenė tampa priklausoma nuo genetikos mokslo pasiekimų. Tačiau tai nebuvo kūriniai, specialiai orientuoti į paauglių auditoriją. O štai Rebekos Unos Atjunk skirta būtent jiems.

Apysakoje vaizduojama netolima ateitis. Jos veikėjai gyvena išplėtotų technologijų ir socialinių tinklų pasaulyje, kurį vadina sistema arba translaifu. Galima spėti, kad jo tobulinimas vis spartėja: skaitytojas stebi „sniego gniūžtės“ efektą ‒ jei vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena laikus, kai mėgavosi buvimu gamtoje, jaunajai kartai tas pasaulis nesuvokiamas. Pavyzdžiui, vien nuo minčių, kad galima įlipti į medį, jiems svaigsta galva ir ima pykinti. Tikri kūnai, kaip ir emocijos, trukdo tapti tobulu žmogumi sistemoje, prie kurios turi būti nuolatos prisijungęs per užrašinę. Toje sistemoje kiekvienas turi mažiausiai kelis tūkstančius draugų, mato, ką jie veikia, ir pats gali kurti daugiau nei vieną savo pavidalą, kurie mokosi, keliauja aplink pasaulį, tyrinėja žvaigždynus. Suprantama, iš tiesų jie sėdi savo kambariuose ir už jų sienų išeina labai retai. Realūs susitikimai ima varginti, trikdyti. Kalba taip pat paprastėja: „Idealu suprasti iš pusės žodžio. Arba iš simbolio“. Įvardyti konkrečius jausmus ‒ džiaugsmą, nusivylimą, pyktį ar ilgesį ‒ yda. Apie jausmus reikėtų sakyti tik ar jie pozityvūs, ar neutralūs ar labiau neigiami.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja ‒ keturiolikmetė Gryta. Ją jau iš pat pradžių matome kvestionuojančią sistemos privalumus. Gryta prisistato turinti „šiokių tokių evoliucinių defektų“ ir kad nėra pripratusi prie šiuolaikinio gyvenimo. Jai patinka bėgioti, ji bando skaityti knygas senoviniu būdu, ji ilgisi tikrų susitikimų su drauge Ala ar mama. Kartais ji netgi atsijungia nuo užrašinės. Be to, Gryta labai domisi tuo pasauliu, kuriame žmonės gyveno praeityje. Daugiausia žinių apie jį Grytai suteikia bendravimas su Dana, kuri „gyvena taip seniai“, kad jai pakeisti visi biologiniai organai, išskyrus smegenis ir akis. Juos Dana atsisakė pasikeisti. Sistemoje nieko nėra privaloma ‒ tik rekomenduojama. Tačiau jei rekomendacijų nesilaikai, galima suprasti, kad žmogui bus daromas tam tikras psichologinis spaudimas, ir galiausiai jis nusileis.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad senojo / naujojo pasaulių ir jausmų buvimo / nebuvimo opozicija naująjį pasaulį arba translaifą rodant kaip užslėptą grėsmę žmogiškumui grindžiama vien tik žmonių, kurie vis dar priklauso tam senąjam pasauliui, sentimentais. Duodama suprasti, kad paauglės Grytos susidomėjimas ankstesniu žmonių gyvenimu irgi galėjo kilti iš tam tikro biologinio ypatumo ‒ ji, kaip vėliau išsiaiškina, buvo pradėta „senoviškai“, t.y. ne mėgintuvėlyje, partnerį atsirinkus pagal labiausiai tinkančius genus ir patinkančias savybes, bet iš meilės ir atsitiktinai. Tačiau netgi genų atranka pradėtiesiems mėgintuvėlyje ne visada tobula: jaunesnioji Grytos sesuo Ina turi Dauno sindromą. Taigi įsiuvus Inai mikroschemą, sistema ją sunaikina. Visi reiškia privalomą, bet gana paviršutinišką užuojautą, nes mirtį žmonija yra beveik nugalėjusi: kūnui mirus, jo pavidalai tęsia gyvenimus virtualiame pasaulyje. Jie tokie realūs, kad Gryta ilgą laiką nepastebi, kad bendrauja su mamos pavidalu, nors pati mama kaip ir Ina mirė įsiuvus mikroschemą. Štai čia reiklesniam skaitytojui kyla klausimų.

Pavyzdžiui, kodėl ši mikroschema, jeigu sukurta kiekvienam pagal unikalią jo DNR, tą žmogų nužudo, jei jis pagal sistemos kriterijus pasirodo netobulas? Ir svarbiausia ‒ kodėl taip reikia, kad būtų įsiuvama mikroschema?

Gryta beveik prisikasa prie paaiškinimo: tam, kad žmogus negalėtų nusižengti taisyklėms. Nuo socialinio tinklo, esančio užrašinėje, kartais galima atsijungti, ir kiti nebemato, kuo tu užsiimi. Tačiau (cituoju): „kai po oda bus įsiūta ir su audiniais suaugs mikroschema, pateksi į modernų kalėjimą informatorių. Jis nuolat praneš, kur esi, ką veiki, tavo temperatūrą, hormonų sudėtį, neuromediatorių greitį; turbūt ir mintis. Iškart bus nustatoma, kaip tave gydyti, terapija ar jau operacija.“ (Citatos pabaiga).

Taigi esminė opozicija čia yra ne realaus ir virtualaus pasaulių priešprieša, o laisvė ir nelaisvė. Naujųjų technologijų plėtra ‒ tai priemonė užtikrinti žmonių kontrolę. Sunaikinti jausmai ‒ tai garantija, kad nebebus tų, kurie dėl kokių nors priežasčių pasipiktins sistema ir bandys ją sugriauti. Tačiau ši išvada pakimba ore, nes autorė taip ir nepaaiškina, kas slypi už sistemos. T.y. lieka neaišku, kam naudinga, kad pasaulis taptų šitoks? Kas kuria rekomendacijas, kurių nesilaikymas tolygus grėsmei, kad anksčiau ar vėliau būsi nubaustas ar sunaikintas? Galbūt tai ‒ saujelė į valdžią atėjusių žmonių ar vienvaldis diktatorius? Gal Žemę užgrobė ateiviai iš kosmoso, tik niekas to nežino? O gal pačios išmaniosios technologijos padarė išvadą, kad netobuli žmonės jas sukūrė tam, kad patys taptų patobulinti ir geriau gyventų? Galbūt tos išmaniosios technologijos iš tiesų žmonijai nori tik gero ir nieko čia bloga, jei ateityje ydingų individų nebeliks?.. Skaitytojas lieka ne tik be paaiškinimų, bet ir be užuominų. Tik su įspėjimu, kas gali nutikti, jei virtualus pasaulis ims gožti realųjį.

Atsakymo į esminį klausimą ‒ kas slypi už sistemos? ‒ nebuvimą galima būtų laikyti knygos trūkumu. Tačiau vėlgi, remiantis vidine pasakojimo logika, tai įmanoma pateisinti. Pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi pasakotojas nėra visažinis. Būtų gana sudėtinga įtikinamai pavaizduoti situaciją, kad keturiolikmečiams atsiskleistų, kas ir kodėl valdo distopiškąjį pasaulį. Tai labiau suaugusiųjų analizės objektas. O knygos veikėjai paaugliai netgi tokiame pasaulyje pirmiausia gyvena paaugliams būdingą gyvenimą: maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ieško galimybių peržengti jų ribas kasdienybėje ar naujų su brendimu susijusių patirčių. Štai Grytos vaizduotę labiau nei pasaulio ateitis kaitina tarp senų knygų ir žurnalų rasta dviejų besibučiuojančių žmonių nuotrauka. Prie šio epizodo knygoje kelis kartus sugrįžtama, o apysakos kulminacija tampa ne vien Grytos atsijungimas nuo sistemos, bet ir jų su Mantu bučinys: „Aš prisimenu, ką sakė Dana. Chemija ‒ tai kai supranti, kad negali nepasibučiuoti. Ir jis turbūt negali. Jo lūpos artėja prie mano. Mes ‒ du išdžiūvę medžiai, kompiuteriai, kurių išmanioji sąmonė sutrūkinėjo“.

Taigi apysaka iš esmės baigiama tuo, kas paaugliams buvo svarbu visais laikais ‒ pirmuoju bučiniu. Būtent todėl Rebekos Unos knyga išlaiko šiandieninio paauglio dėmesį nepaisant to, kad jaunosios kartos, augančios XXI-ajame išmaniųjų technologijų klestėjimo amžiuje, apysakos idėja nenustebinsi, o ir perspėjimai apie pernelyg didelį įsitraukimą į socialinius tinklus vargu ar daro jiems didelį poveikį. Tačiau apysakoje išlaikytas tikėjimas, kad pasipriešinęs sistemos taisyklėms gali pasaulį pakeisti į geresnį galbūt atgręš paauglius į tai, kas buvo vertinama anksčiau: gyvą ryšį su kitais žmonėmis ir su realiu, o ne išmaniųjų technologijų sukurtu pasauliu.

 

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Antrininke

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Karolis Baublys

Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.

Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.

Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.

Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).

Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).

Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).

Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“.  Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.

Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).

„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).

Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.

Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.

Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/

 

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Tobula_1

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Rasa Milerytė

Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).

Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.

Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.

Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.

Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.

Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.

Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?

Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.

Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

 

Rasa Milerytė

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

2016 m. laimėdama fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą ir leidyklos ,,Alma litera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą su dviem puikiomis knygomis pas skaitytojus atėjo Ilona Ežerinytė. Tai ‒ ,,Šunojaus diena“ bei ,,Sutikti eidą“.

Laimėjimų sąrašą galime tęsti: ,,Šunojaus diena“  pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu (Aldonos Liobytės premija), o ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Abu šiuos apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociaicija) Lietuvos skyriaus sudaryta autoritetinga komisija.  

 „Sutikti eidą“ man, pastarosiomis dienomis beklaidžiojančiai tarp gražių viršelių ir „tuštokų“ puslapių, buvo džiugus atradimas. Knyga paliko tokį įspūdį, kad nedrįstu jos sprausti į recenzijos rėmus. Turbūt bijau viską išsakiusi neberasti kelio į knygos pasaulį, kuriame dar norisi pabūti.

O štai pasikalbėti su rašytoja apie knygos man iškeltus klausimus buvo įdomu ir nepavojinga.

Kalbino Rasa Milerytė

„Sutikti eidą“ – antroji Jūsų knyga, bet ir pirmoji, „Šunojaus diena“, pasirodė visai neseniai, taigi skaitytojai dar nespėjo su Jumis susipažinti. Papasakokite apie save.

Kad nėra ką pasakot… Viskas surašyta knygos vidiniame viršelyje: gimiau ir vidurinius bei aukštuosius mokslus baigiau Šiauliuose, po to išvažiavau gyvent į Vilnių, po to į kaimą, po to vėl į Vilnių… Dirbau mokykloje, paskui nebedirbau, paskui vėl dirbau… Nieko ypatinga.

Kas tie paslaptingi žmonės, kuriems skiriate knygą? Ir kodėl ne vardai, o raidžių kombinacijos? Ar tai koks nors žaidimas?

Taip jau atsitiko, kad turėjau išsiskirti su savo mokiniais. Knyga ne apie juos, na, tai NE TA mokykla ir NE TIE mokytojai, net NE TIE vaikai, bet gatvės – tos pačios, kuriomis kartu mynėme. Taigi knyga skirta jiems – kiekvienam iš jų. Tai mano atsisveikinimas. Kodėl tik inicialai? Na, kad knygoje galėtum rasti save – tiesiogine prasme.

Įstrigo epizodas iš knygos: „Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį. (…) Istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.“ Kam tie atstumai?

Kiekvienas žmogus turi savo saugią zoną. Nuo priėjusio per arti norisi atsitraukti, o štai prie kito norisi tik artėti. Atstumas yra pagarba – aš tau palieku laisvę artėti arba nutolti.

O štai ant knygos galinio viršelio rašote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų…“ Kaip žinoti, kada jau galima prieiti, kada artumas nei vienam, nei antram nebebus pavojingas?

Nežinau… Kažkaip jauti. Esi suaugęs, žinai daugiau būdų užkalbinti, skaitai daugiau ženklų, kad tam žmogui kažką reikš tavo žodis. Kartais išties užtenka duoti suprasti, kad kitas yra pastebėtas, kad aš jį matau, identifikuoju, jis nėra tik pilkas veidas klasėje. Ištarti jo vardą… Pagirti batus. Daug ką gali pasakyti, kad žmogus pasijustų matomas. Pasijustų geriau. Tai nepavojinga.

Galbūt literatūra, ir apskritai menas, galėtų būti vienas iš būdų prieiti?

O, taip. Ilgai mano kultinė lektūra buvo R. M. Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“. Jie sako, kad dvasinis ryšys tarp žmonių, atsiradęs per meną, per bendrą estetinį išgyvenimą, yra tvirtesnis net už kraujo ryšį. Na, aš čia taip laisvai interpretuoju… Bet tikrai kalbant apie literatūrą, per literatūrą ir literatūra galima pasakyti svarbiausius dalykus. Yra kūrinių, po kurių geriausias pokalbis – tyla. Ir didžiausias vienas kito supratimas.

Esate mokytoja, taigi, ko gero, sutikote daug ir įvairių jaunų žmonių. Ar daug tarp jų neturinčių drąsos gyventi?

Taip, daug. Gal jie būtų drąsesni, jei šalia nebūtų pernelyg drąsių.

Pakalbėkime apie jaunus žmones daugiau. Koks yra šių dienų paauglys?

Aš nežinau, ar šių dienų paauglys yra kuo nors kitoks nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt, ar penkiasdešimt metų… Jei žiūrėtume ne į gyvenimo paviršių, daiktus ar apdarą, o į žmogaus vidų, tai juk jame per amžius yra tas pats troškimas patikti, būti mylimam, mylėti, pažinti save, nuveikti ką nors svarbaus, turėti draugų, namus, kuriuose tave priimtų visokį… Paauglį nervina spuogai ir žavi muzika. Koks skirtumas, ar jis kadaise klausėsi Johno Lennono, ar šiandien ji klausosi Adele᾽s.

Jūsų knygoje nėra blogų vaikų. Kur visi tie, kurie tyčiojasi, skriaudžia aplinkinius, prastai mokosi, rodo nepagarbą mokytojams?

Žinote, kaip sakoma: šiame pasaulyje ne blogio yra per daug, o gėris pernelyg kuklus, per mažai matomas. Gerų yra daugiau. Tikrai. Ir aš nenoriu užmušti jų tikėjimo gražiais dalykais, skatindama skaityti kriminalines kronikas. Aš noriu sustiprinti juos. Įbauginti ir be manęs yra kam.

Nepasitenkinimas realybe – varomoji Algės jėga. Spėju, ir Jūs realybėje matote spragų?

Pasaulis yra nuostabus, kaip banaliai tai beskambėtų, tik žmonės daug ką jame apgadinę. Kai ką ‒ negrįžtamai. Žiūrint į griuvėsius galima verkti ir keikti barbarus, o galima atkurti vaizduotėje rūmų didybę. Aš, kaip ir Algė, renkuosi atkurti. Atkūręs galvoje ir pamatęs visą grožį gali užsinorėti atstatyti pastatą – kad pasidžiaugtų ir kiti. Gali atstatinėti ir pykdamas ant tų, kas sugriovė. Rezultatas tikrai nebus vienodas. Banaloką tokią metaforą nutvėriau, bet esmė turbūt aiški.

O eidai – tobulesnės už žmones būtybės – jie juk egzistuoja? Man regis, kiekviename žmoguje gyvena eidas…

Šito aš nežinau. Visi žmonės iš prigimties geri? Ne.

Ar „Sutikti eidą“ pavadintumėte fantasy literatūra?

Man labiau patiktų magiškojo realizmo terminas, bet per prabangiai skamba tokiai mažai knygelei.

Dabar mane apniko abejonės: Visvaldas buvo atsiųstas Algei kaip pagalba, o gal atvirkščiai?

Du susitikę visada yra vienas kitam.

Turiu įtarimą, kad istorija apie tarpinius pasaulius nėra tik rašytojo vaizduotės vaisius.

Laikausi požiūrio, kad egzistuoja ne tik šita tikrovė arba, tiksliau sakant, kad ne viską, kas egzistuoja šioje tikrovėje, mes suvokiame. Žmonės labai inertiški, jie linkę mąstyti taip, kaip mąstė jų tėvai, linkę pasikliauti žiniomis, gautomis dar vidurinėje mokykloje, ir daugiau pasauliu nebesidomi. Gaila. O man visada įdomu, kai mokslas džiūgaudamas atranda tai, ką protėviai kažkokiu būdu ir taip žinojo.

Minėjote Rilkę. Kokie dar rašytojai Jus veda per gyvenimą?

Kiekvienu gyvenimo etapu skirtingi. Bijau ir vardint – dar kurį svarbų pamiršiu. Žinoma, pasakos: H. K. Anderseno, O. Vaildo, V. Haufo, A. Lindgren… Žinoma, H. Hesė ir T. Manas… S. Lagerlef… S. T. Kondrotas… S. Šaltenis… B. Vilimaitė… Lietuvių poezija ir kažkada – O. Milašius… Ne, neįmanoma į šį klausimą atsakyt išsamiai.

Kada Jūsų pasaulyje atsirado knyga?

Ji buvo visada. Mano tėvai ir brolis mėgo skaityti, mes „vogdavome“ vieni kitų knygas: jei mama papasakoja, ką įdomaus skaito, žiūrėk, jau tą knygą nutvėrė tėtis, jau jo skirtukas kitoj vietoj įkištas, tada ir aš imu, jau atsiranda ir mano skirtukas… Tokie prisiminimuose mano mokykliniai sekmadieniai: kiekvienas savo lovoje įsitaisęs su savo knyga.

Dirbdama, paskui nebedirbdama, paskui vėl dirbdama mokykloje turbūt atkreipėte dėmesį į jaunų žmonių skaitymo įpročius. Ar pritartumėte žiniasklaidos tiražuojamoms antraštėms, esą auga neskaitančių vaikų karta?

Nemėgstu apibendrinimų. Neskaitančiųjų buvo visais laikais. Man pasisekė – aš dirbu mokykloje, kur vaikai net labai skaito. Ateidami į Rugsėjo 1-osios šventę jie neša ne gėlę, o knygą – nebūtinai naują, skaitytą. O paskui ta didžiulė knygų krūva kokią savaitę pūpso mokyklos kertėje, ir vaikai nardo po ją, išdidžiai man rodydami: tą skaičiau ir tą skaičiau, va tą irgi. Ir laukia, kol neskaitytos knygos bus sudėliotos į bibliotekos lentynas, kad galėtų pasiimti… Ir buvusioje mokykloje su merginomis keisdavomės knygomis, jokiomis ne programinėmis, tiesiog…

Ar sunku mokinius sudominti literatūra?

Literatūra literatūrai nelygu… Gerą literatūrą vaikai puikiai pajunta. Perskaito penktokas B. Vilimaitės novelę ir atsidūsta: „Gražus tekstas…“

O kaip manot, ar tai, kad tam tikra literatūra yra PRIVALOMA, įtraukta į mokyklines programas, neišgąsdina moksleivių?

Literatūra yra menas. Apie kokį PRIVALOMĄ meną galime kalbėti… Kažkas literatūros sąrašus yra pavadinęs mirties bučiniu literatūrai. Taikliai…

Sulauksime daugiau Jūsų knygų?

Pirmąsias parašiau negalvodama, paskubomis – reikėjo tilpti į konkursų terminus. O dabar ėmiau rašyti atsakingiau ir… procesas nebe toks smagus. Ar bus koks rezultatas? Nežinau… Gal…

 

 

 

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.
Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

 Neseniai pirmąją knygą „Ko negalima sakyti merginai bare“ išleidęs Povilas Šklėrius sako, kad nemoka kalbėti, jam geriau sekasi rašyti. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau to ir užuot rengusi interviu raštu, pasiūliau susitikti. Povilo kalbėjimo maniera išties labai įdomi: žodžiai, mintys tarytum liejasi srautu, kaip ir romane. Todėl Povilo kalbos beveik netaisiau. Prieš atsakydamas į klausimą jis keletą akimirkų pamąsto ir sakinį dažnai pradeda žodžiu „nežinau“. Neretai pavartoja žodį „išgalvotas“. Atsilaikau pagundai iš tokių nuorodų spėlioti, kiek pagrindinis knygos veikėjas yra panašus į autorių.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – knyga apie savęs ir artimo žmogaus paieškas, apie jauno žmogaus vienatvę, apie bandymą atlaikyti slegiančią nykumą ir susidūrimą su pasauliu, kuris, regis, tau yra labai nepalankus. Viskas sumaniai pridangstyta ironija, bet šitaip atstumas tarp to, kas yra, ir to, ko norėtųsi, tampa tik dar labiau neaprėpiamas.

Povilas stebisi, kad daug kam ši knyga atrodo linksma ir juokinga. Man atrodo, kad tai sunki, beveik nepakeliama knyga.

Kalbėjomės, tiksliau – Povilas kalbėjo, apie pirmąją knygą, apie dar dvi būsimas, apie rašymo procesą, apie tai, ką reiškia būti rašytoju, ir šiek tiek apie tai, kad mūsų pasaulis nėra pats linksmiausias dalykas.

Kalbino Rasa Milerytė.

 Įvairiems šaltiniams turbūt esi jau viską apie save išpasakojęs, bet jei mano skaitytojai dar ko nors nežino, galbūt galėtum dar sykį prisistatyti?

Aš esu Povilas, man 29 metai, dabar dirbu Vilniaus universitete, prižiūriu universiteto radijo stotį, ir taip išėjo, kad parašiau knygą.

O kaip taip išėjo – buvo spontaniška mintis, ar ilgai tą knygą savyje nešiojaisi?

Nežinau. Aš dvejus metus bandžiau laimėti Pirmosios knygos konkursą, bet su poezija. Ir nelaimėjau. Tada kažkaip labai supykau, ir tada pagalvojau, kad negali viskas būt taip jau blogai. Kaip tik turėjau parašęs romaną ir išsiunčiau „Tyto albai“. Tikėdamasis tiesiog gauti kažkokių komentarų, kaip galėčiau jį pakoreguot, nes nelabai tikėjau, kad jis tinkamas publikuoti. Ir tada jie sutiko publikuoti, ir viskas buvo baigta. Tai tiek. Aš daug neplanavau, nors, kita vertus, turbūt turėčiau pasakyti, kad mintis apie knygą jau seniai mano galvoje.

Ir koks jausmas buvo, kai knyga buvo išleista ir galėjai paimti ją į rankas?

Ji mane labai slėgė. Niekaip prie jos nepripratau. Žmonės į tai reagavo kaip į kažkokią linksmą knygą. O ji man nebuvo linksma. Dėl to man ir buvo sunku priprast prie jos. Ir prie tos minties, kad dabar esu už knygą atsakingas. Dabar jau lengviau. Bet užtruko tas procesas, kol pripratau.

Knygą rašiau mėnesį, bet aš ją labiau konstravau iš savo senų tekstų ir dar turėjau prirašyt naujų tekstų, dar mėnesį užtruko redaktorės darbas.

Prieš susitinkant šiam pokalbiui sakei, kad tu ne toks kaip knygoj. Iš kur tas toks tikslus būsenų įvardijimas?

Knygoje viskas labai hiperbolizuota. Tai nereiškia, kad dabar reikia eit į barą prisigert. Tai nėra tai, ką aš noriu veikti. O skaitytojai visai kitaip viską suprato. Man pradėjo nepatikt ir kliudyti ta nuomonė, kurią apie mane susidarė knygą perskaitę žmonės. Knygos veikėjas – toks plevėsa, bet aš nesu toks.

O kiek toje knygoje yra tikro tavęs? Ir veikėjai – jie tikri ar išgalvoti?

Ten yra beveik viskas tikra. 90 procentų veikėjų vardai tikri. Kiekvieno žmogaus atsiklausdavau, ar galiu apie jį taip ir taip rašyti, buvo žmogus, kuris neleido naudot jo vardo, nes jam buvo nemalonus prisiminimas, kurį aprašiau. Bet vardų labai mažai pakeista. O vardų išgalvoti nenorėjau dėl to, kad paskui pačiam būtų sunku prisimint, apie ką čia.

Nebuvo baisu tą knygą išleisti, duoti skaitytojams, savo šeimai, draugams, jei ji tokia asmeniška?

Buvo baisu, bet tuo pačiu ir norėjau. Kita vertus, nesusimąsčiau apie tai, kokią įtaką man padarys knygos išleidimas ir kaip žmonės pradės reaguoti. Kreivai. Ir kažkaip aš norėjau tų penkių minučių šlovės. Bet paskui su tuo niekaip nesusitvarkiau. Nueidavau kažkur duoti interviu ir man būdavo labai sunku kalbėti. Vieni žmonės mane laikė labai linksmu. Aš nesu toks, mano gyvenimas tuo metu ėjo vis niūryn. Ta knyga turi pozityvią pabaigą, ji tokia viltinga, o man buvo viskas atvirkščiai gyvenime, todėl buvo labai sunku. Ši knyga buvo tai, ko niekada neatsitiko man. Toks… nemoku paaiškinti. O dėl šeimos – labiausiai jaudinausi dėl mamos. Dėl jos reakcijos išėmiau vieną skyrių apie šeimą. Kovoju su tuo, ką noriu parašyt, ir ko tarsi negaliu rašyti, nes tai yra negražu. Bet antroj knygoj labai daug bus negražu.

Kiek darbo turėjo redaktorius?

Redaktorė buvo Vitalija Malinauskienė. Labai gražiai su ja bendradarbiavom. Nesikišau į tai, ką ji ten taiso, nes aš tikrai darau klaidų. Nors kai kuriuos dalykus apsigyniau. Ji norėjo, kad stilistiškai būtų kitaip, bet aš sakydavau, kad ne, prašau, palikit taip, nes čia man labai svarbu.

O pabaiga yra tavo mintis ar kažkas tokią pasiūlė? Nes pabaiga man atrodo kiek nenatūrali.

Mano mintis buvo. O kuo ji nenatūrali? Nežinau, per daug gera.

Mane pažįstantys žmonės sakė, kad skaitai skaitai tą knygą ir žinai, jog turi baigtis blogai. Ir labai nustebo, kad baigėsi gerai. Sąlyginai gerai. Nes nežinai, kas bus toliau.

Rašai ranka ar kompiuteriu?

Dabar labai daug rašau ranka. Rašyt ranka man labai lengva, nes labai geras tempas išeina. Ir kol parašau dalį, sumąstau, kas bus toliau. Kai rašau kompiuteriu, viskas per greit pasirašo, po to sėdžiu ir žiūriu, ir „užsiparinu“.

Nėra taip, kad rašant ranka mintys visai kitaip dėliotųsi, gimtų kitoks siužetas?

Ne. Svarbiausia yra nusiteikimas ir nuotaika, kai pradedu rašyt. Kai rašau ranka, aš negalvoju apie redagavimą. Kai rašau kompiuteriu, iškart noriu redaguoti, o rašant ranka tam nėra laiko. Tad rašau toliau ir taip, man atrodo, visai gerai išeina.

Pradėjęs rašyti, jau žinojai pabaigą?

Ne, pabaigos aš nežinojau. Vienu metu šitas kūrinys išvis galėjo būti numestas ir nebaigtas niekada, nes gyvenime viskas kitaip pradėjo eiti. Bet po to… Aš žinau, ką aš noriu parašyt: apie dviejų žmonių sutarimą, bendravimą ir to bendravimo džiaugsmą. Ir vienu metu man atėjo mintis, kad aš niekada nebaigsiu šito kūrinio, nes jis neturi pabaigos. Pasiekiau labai kritinę ribą, galvojau, kad viską mesiu ir išvis nenoriu jo baigti. Bet kažkaip perlipau savo nusivylimą gyvenimu ir sukūriau tą pabaigą.

O kaip su eilėraščiais?

Nežinau, aš norėčiau pats išsileist juos savo lėšom. Norėčiau, kad tokia knyga būtų, nes man patinka tie eilėraščiai, man smagu, nes jie kvaili. Man geri eilėraščiai kitų žmonių turi labai stiprų užtaisą, kuris prozoj kartais toks išsivėdėjęs būna.

O kodėl savo lėšomis? Nes niekam nereikia tos poezijos dabar. Ypač tokios.

Kodėl taip manai?

Nežinau, aš gal nuvertinu save. Aš 2016 metais buvau Kaune, Kauno menininkų namuose, ir su kolega Paulium Norvila skaitėm savo kūrybą. Tai buvo poezija. Man tai buvo didelis iššūkis, nes ten buvo man visiškai nepažįstami žmonės, išskyrus pora draugų. Nežinojau, kaip mane priims ta publika. Ir kai man skaitant netikėtai 50-metis apšvietėjas pradėjo juoktis, aš supratau, kad jeigu jisai suprato, ką aš čia ką tik perskaičiau, tai viskas yra gerai, kad aš nesu priklausomas nuo kažkokio amžiaus, kad žmonės tuose eilėraščiuose gali atpažinti save ir būseną.

Apie ką bus kitos dvi knygos?

Antrame romane (jis vadinsis „Mano tėvas, mano sūnus“) bus pasakojama istorija, apie kurią užsimenama pirmame romane: apie tai, kaip aš po 14 metų susitinku su savo tėvu. Šio susitikimo pagrindu paremta visa antra knyga. Ji bus apie tai, kaip žmogus sutinka savo tėvą po daug metų ir prisimena visą savo šeimos tragediją. Kaip tėvai skyrėsi, kaip konfliktavo, ir taip toliau. Istorija apie žmogų, kuris yra davęs sau pažadą nebūti kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Pirmoje romano daly viską pasakoja veikėjas, o antroje dalyje atsiranda pasakotojas, kuris visiškai dekonstruoja veikėją ir parodo, kad jis padarė tokių pat klaidų kaip jo tėvas. Istorija apima disfunkcinės šeimos temą, religijos, kai tu esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, tikėjimas aplink tave – apsimestinis, visi moko tave gailestingumo, bet patys negali atleist vieni kitiems. Tai labai niūrus romanas. O trečia knyga, jeigu ją baigsiu rašyti, bus detektyvas.

Kaip apibrėžtum savo pirmosios knygos žanrą?

Neturiu kompetencijos kalbėt apie literatūrą ir žanrus. Aš nelaikau šios knygos labai egodokumentiniu kūriniu. Man jis pačiam atrodo tiesiog… išgalvotas romanas ir tiek. Nors aš žinau, kaip ten mažai visko išgalvota. Man regis, leidykla galvojo, kad kūrinys bus skirtas paaugliams, nors man visai nepanašu į knygą paaugliams. Nežinau, man keista, kai suaugę, daug vyresni už mane žmonės romaną perskaito ir supranta.

O jei kas nors pavadintų meilės romanu, ar tai neatrodytų kaip nuvertinimas?

Bet tai nėra apie meilę. Pvz., ar tau „Tūla“ atrodo apie meilę? Nes man „Tūla“ nėra meilės romanas, man tai knyga apie laiką ir apie žmones. Man atrodo, kad ir mano romanas pirmiausia yra apie tam tikrą gyvenimo laikotarpį, kur tiesiog pasakoji, kas įvyko, ir viskas. Fiksuoji tam tikrus įvykius ir išgyvenimus. Aš pradėjau rašyt tik dėl to, kad suradau skaitytoją. Tai yra veikėja Liucija. Ir tai yra dialogas. Ir noras papasakot. Ir gal susipažint netgi. Kažkaip taip keistai. Pradžia buvo tai, kad aš rašiau dienoraštį, kurį parašęs atidaviau jai. Bet man liko stimulas toliau jai pasakot, kalbėt jai. Nes man rašymas yra kalbėjimas, kuris gali išlikti ir būti toliau perduotas. Taigi man tas romanas yra dialogo forma su kitu žmogumi. Man vis dar reikia kažko, kam aš tai darau. Kam aš galiu pasakot.

Ar bendrauji su savo skaitytojais?

Visa tai vyksta feisbuke. Iš pradžių man tai labai patiko. Po to pradėjo slėgt, nes žmonės ėmė man pasakot savo istorijas. Tuo metu man pačiam buvo sunku su savo gyvenimu, ir dar jų istorijas turėjau išklausyt. Dabar į tai žiūriu atsargiai. Nes tai nėra vien linksma. Malonu, kad parašo, bet tuo pačiu ir noras saugoti save atsirado.

Kaip manai, literatūra turi apskritai kokią nors prasmę?

Nežinau. Aš mėgstu skaityti nebūtinai tai, kas laikoma gera literatūra, bet tai, kur randu kažkiek savęs. Ir užfiksuotas kažkokias emocijas, problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Pats rašau tik todėl, kad susiduriu su konfliktinėmis situacijomis, kai mano įsivaizdavimas apie pasaulį ir žmones neatitinka realybės. Jeigu būčiau kažkokiu stebuklingu būdu laimingas, turbūt neturėčiau apie ką rašyt.

Tavo knygoje labai daug muzikos.

Man labai patinka ką nors skaitant rasti kažkokių nuorodų į muziką arba į kitas knygas. Tad tiesiog palikau tas nuorodas į tai, kas buvo veikėjo aplinkoje. Man tai kaip dokumentavimas, kas tuo metu vyko muzikinėj pogrindinėj scenoj. Visada norėjau perskaityti tokią knygą, kurioje būtų parašyta apie andergraundinę sceną: kas tuo metu vyko, kas grojo, kaip tai atrodė.

Vis mini žodį „išgalvotas“. Ar literatūroje kas nors apskritai būna išgalvota?

Nežinau. Aš dabar labai daug mąstau apie jauno žmogaus bandymą užfiksuot tikrovę. Sakykim, jei bandau aprašyti pasaulį, susiduriu su problema – savo ego. Su tuo, kad negaliu nešališkai aprašyti, kaip matau pasaulį, nes tuo pačiu metu turiu parodyti savo santykį su tuo pasauliu ir jį noriu pateikt gražiau nei iš tiesų viskas yra. Ir čia kyla tokia problema, kad tu pats save cenzūruoji, kad galų gale išeitų bent kiek teigiamas tekstas. Ir kad ir ką rašyčiau, kad ir dabar tą detektyvą, kur yra visiškai išgalvota istorija, dabar jau matau, kur įdėjau dabartinius savo išgyvenimus. Dėl to, kai rašiau antrą romaną, mano tikslas buvo dekonstruoti veikėją ir parodyti, kad jisai nėra geras, kad jis irgi turi tamsiąją pusę. Pirmas romanas, mano manymu, buvo teigiamo įvaizdžio konstravimas, o antras yra atsiskaitymas su savimi.

ko-negalima-sakyti-merginai-bare-1

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.