Category Archives: Apie literatūrą

Birutė Žemaitytė. Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Pavasario sonata viršelis

Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Birutė Žemaitytė

Ninos Daševskajos „Pavasario sonata“ – tai knyga, visų pirma skirta tiems, kurie vaikystėje bent kartą buvo įkėlę koją į muzikos, dailės, šokių mokyklą ir dar prisimena, kaip patraukliai, o kartu ir sudėtingai, dramatiškai, net žiauriai vyksta menų pamokos. Labiausiai ši knyga domins muzikantes ir muzikantus – esamus, būsimus, buvusius. Žinoma, ir asmenybes, įžengusias į melomanijos pasaulį, sukaupusias turtingą diskografiją, lankančias akademinės muzikos koncertus. Tikėtina, kad patraukliai parašyta knyga padės giliau pažinti akademinės muzikos pasaulį žmonėms, rimtųjų kūrinių besibaidantiems.

Aštuoni knygos apsakymai sklidini muzikos. Juose pasakojama apie pradedančiųjų ar jau patyrusių muzikantų jausmus, nuotykius, meilės istorijas, saviraiškos paieškas. „Mes beveik ir nesimokėme tą dieną. Jis man aiškino, pasakojo, grojo pats. Įtikino, kad la gali tapti nelauktu nusivylimu. Arba dovana. Kad ši nata – staigus posūkis, o kur sukti – sprendžiu aš. Nata gali tapti pienės pūku. Arba draugo ranka. O gal sniegu“ – samprotauja apsakymo „Pankratjevas“  jaunoji veikėja Senia, ilgokai nesuvokusi, kam jai tas didžiulis instrumentas – violončelė. Ne mažiau įdomus nei Senia yra pats Pankratjevas – sakytum, grubokas, atsiskyręs nuo klasės draugų, į išmanųjį telefoną įsikniaubęs paauglys. Bet jis ne įsikniaubęs – jis paniręs. Juk kasdieną slapta filmuoja jam svarbius epizodus, bando juos montuoti, svajoja apie būsimus savo filmus…

Knygos autorė Nina Daševskaja (g. 1979 m. Tverėje) – smuikininkė, ilgokai griežusi Rusijos  valstybiniame kameriniame orkestre, o dabar dirbanti Natalijos Sac vaikų muzikiniame teatre. Rašytojos kūrybai būdingas subtilus humoras, paradoksalios situacijos. Tekstus persmelkia švelnus pirmosios meilės dvelksmas, atskleidžiami asmenybės augimo pavojai ir žavesys. Visa tai – tartum melodinga, virtuoziška muzika, žingsnis po žingsnio (arba nata po natos) užburianti skaitytoją. Tekstų įtaigą stiprina grakščios, ekspresyvios, lyg vienu brūkštelėjimu atliktos nespalvotos Eugenijos Dvoskinos iliustracijos.

„Pavasario sonatą“ atrado ir 2019 metų vasarą išleido „Gelmės“ – auganti, stiprėjanti, skaitytojų pripažinimą per penkerius gyvavimo metus jau spėjusi pelnyti leidykla. Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, lig šiol skaitytojams girdėta kaip rašytoja ar kultūros žurnalistė.

Sveikindama Gintarę Adomaitytę su sėkmingu debiutu, skubėjau teirautis, kaip ir kodėl į jos rankas pateko „Pavasario sonata“.

Ji pasakojo: „Vertimo skonį pajutau senokai – dar 2012 metais, kai Palangoje mes, kelios lietuvių rašytojos, bendravome su kolegėmis iš Gruzijos. Pasitelkdamos rusų ir anglų kalbas, vertėme viena kitos apsakymus, vėliau publikuotus bendrame almanache. Man labai patiko versti – labai! O ir kolegų, jau patyrusių vertėjų, komplimentai glostė širdį. Vis dėlto siūlyti savo paslaugų leidykloms nedrįsau. Juk Lietuvoje tiek patyrusių vertėjų. Vieną kartą apie savo norus išsipasakojau leidyklos „Gelmės“ bičiulėms – Vidai Bėkštienei, Kristinai Noreikienei. Buvau išklausyta ir suprasta“.

Į klausimą, kas lengviau – versti ar rašyti, G. Adomaitytė atsakė: „Man lengviau versti. Gal todėl, kad tekstas buvo artimas, suvokiamas, savas. Pati tokio niekada neparašyčiau, štai kodėl buvo įdomu. Vertimas į mano rankas atkeliavo 2018 metų vasarą, kai dirbau  pagal užsakymą“ – kitaip tariant, padėjau kolegei Kristinai Gudonytei rašyti scenarijų. Ji buvo vedlė, aš jaučiausi grojanti „antruoju smuiku“. Garbingos pareigos, bet kažko lyg ir stigo. Savai kūrybai nebeturėjau nei jėgų, nei vaizduotės, o vertimui energijos užteko. Kiekvieną dieną tartum į darbą eidavau į Ignalinos biblioteką, ten skaitykloje susikaupdavau ir panirdavau į kitą pasaulį. Svarbu paminėti, kad gyvenu Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kaimynystėje. Geriau nesumanysi: kartais atrodo, kad per langus matau „Pavasario sonatos“ personažus, girdžiu jų atliekamą galbūt nedarnią ar nedrąsią, bet visada nuoširdžią muziką“.

Teiravausi ir apie debiutuojančios vertėjos muzikinę patirtį. „Augau chorvedžio ir lituanistės šeimoje. Nuolatos namuose buvo klausoma klasikinės muzikos, lankomi koncertai, teatrai ir būtinai vykdavo to, kas matyta ar klausyta, aptarimai. Taigi, esu išėjusi savo reikliojo tėvo Antano Adomaičio mokyklą. Esu absoliuti bebalsė, turiu šiokią tokią klausą ir neprastą muzikinę atmintį. Tad tėvai neleido manęs į muzikos mokyklą, bet samdė privačias mokytojas. Oi kiek esu sukaupusi patirčių – ir slogių, ir juokingų… Bet „dramas“ ir „traumas“ gal pasiliksiu sau, savo tekstams… Pasakysiu tiek: ilgainiui tapau ištikima akademinės muzikos klausytoja – tos muzikos man visada reikia, nuo ankstyvo ryto iki tamsios nakties“.

Rūpi pasiteirauti ir apie knygos pavadinimą. „Pavasario sonata“ skamba labai čiurlioniškai… Gal knygoje minimas ir mūsų kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Vertėja pasakoja: „Originalo kalba knyga vadinasi kitaip: „Okolo muzyki“. Lietuviškai tai skambėtų… ne kažin kaip… Kartu su leidykla parinkome vieno iš apsakymų pavadinimą. Čiurlionio, deja, ten nėra. Juk „Pavasario sonata“ parašyta gerokai anksčiau – tai žymiojo Bethoveno kūrinys smuikui ir fortepijonui. Smagu tai priminti besidomintiems kultūros istorija. Kita vertus, knyga jaunatviška, gaivi, pavasaringa, tad tebūnie ta ,,Pavasario sonata“…

Paskutinis klausimas – apie Gintarės Adomaitytės kūrybą. Kas dabar ant rašomojo stalo – vertimas ar…? „Tikrai ne vertimas, tik mano tekstai, po truputį tampantys knyga suaugusiems, beje, labai „ignalinska“ knyga. Dėl jos esu sutarusi su „Gelmėmis“, bet daugiau išdrįsiu pasakoti tik tada, kai pasirašysiu sutartį. Kai pajausiu, kad tikrai pavyko sukurti savo knygą, dairysiuosi vertimo. Šiemet dar ne, kitais metais – būtinai“.

 

 

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka
2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

Su Anykščiuose gyvenančiu vienu produktyviausių Lietuvos rašytojų, aktyviu visuomenininku Rimantu Povilu Vanagu kalbasi literatūrologė Jurga Žąsinaitė

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje (https://rimantasvanagas.lt/) žvilgsnį ir mintį sustabdo įrašas: „O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga.“ Išsyk sukirba klausimas: kokia gi ta „prigimtinė kalba“?

 „Prigimtinė“ man imlesnė, talpesnė už „gimtoji“, – kodėl? Penkerių metų vaikui tėvo motinos kalba gimtoji, bet štai po dar penkerių, dešimties metų kur nors Norvegijoj ar Airijoj jos, galimas daiktas, jis net nebeprisimins – nes kalba jam vien garsų junginiai, žodžiai, skirti bendrauti. Tik žymiai vyresnis žmogus, apsvarstęs visą savo paties kalbos kelią nuo ma-ma iki amen, pajėgus suvokti, kad kalba siejasi ne tik su gimimu bei tam tikra liežuvio, balso stygų, lūpų artikuliacija, bet ir su istorine pasąmonės atmintimi, galbūt užkoduota ir genuose.

Kadangi – dovanokit – visą gyvenimą buvau truputį pamokslininkas, nenusiraminsiu netaręs dar kelių sakinių, ir ne todėl, kad jūs ko nors nežinotumėt. Tiesiog akcentuoju tai, kas man pačiam labai svarbu ir kaip aš tai suprantu.

Atplaukusi iš amžių glūdumos, kalba intuityviai siejasi su aplinka, tavo paties jausmais ir patirtimis, kelia aibę prisiminimų ir asociacijų, t.y. atspindi žmogaus, genties, tautos raidą. Nei garsai, nei skiemenys, nei juo labiau žodžiai nėra atsitiktiniai,  jie – tokie pat mūsų gamtos subrandinti vaisiai, kaip ir čionykščiai obuoliai ar dilgėlės. Jaučiuos esąs gamtos vaikas, ir kaip sentimentaliai ar egzaltuotai beskambėtų, kalba man šlama mūsų upėmis ir šileliais,  jos melodiją bei išraišką diktuoja kraujo tėkmė.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad mes, lietuviai, išskirtiniai, kuo nors geresni už kitus. Štai armėnams – girdėjau iš jų pačių lūpų – žodis „Armėnija“ skamba kaip akmenų garmėjimas, kalnų upokšnių gurgenimas. Kitaip tarus, kalba yra vienas iš prigimties, tapatybės atributų,  SISTEMOS, VISUMOS ar, kaip pasakytų žydai, VISATOS dalelė. Tokios – prigimtinės – kalbos neišmoksi, neįkvėpsi iš jokio vadovėlio ar žodyno, netgi palengvinto naujausių technologijų! Matyt, būtent tai suvokdami, žydai ir atgaivino, valstybine pavertė viešajam gyvenimui nebetarnavusią hebrajų kalbą.

Mes taip spėriai tolstam nuo savo šaknų, kad, žiū, ne vienas modernus lietuvis savo gimtąją kalbą jau laiko tik viena iš pasaulio kalbų, beje, netgi sunkiau išmokstama nei daugelis kitų… Man tai žiauru, kalbant analogijom, mano tėvai niekada nebus man tik vieni iš visame pasaulyje gyvenančių milijonų tėvų…

1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas šiandien, Jūsų galva, tūlam anykštėnui, lietuviui svarbu, įdomu, naudinga?

Ne tik tai, bet ir tai, apie ką jau šnekėjau. Paradoksalu, bet mūsų laisvoji, išmanioji visuomenė nūnai kai kuriais požiūriais atsidūrusi primityvioj vystymosi stadijoj, jai verkiant, žūtbūtinai reikia kliūstelti elementarios edukacijos. Abėcėlės, aritmetikos, gramatikos, istorijos, gamtos, meno pradžiamokslio – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kartkartėm įsitikinu, kad mes neretai nesusikalbam ne dėl nepakantumo kitai nuomonei, o dėl to, kad vis daugiau žmonių, tarsi ir išsilavinusių, neturi jokios argumentuotos nuomonės net apie elementarius dalykus – tik kažkokias nerišlias nuogirdas. Vaikai – galėčiau iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo tikrojo, suaugusieji dalinasi atsitiktiniais kelionių įspūdžiais vos ne kaip pasauliniais mokslo atradimais… Spalvinga, efektinga – ir kartu graudi paveiksliukų kultūra! Kokia tuomet diskusija, tolerancija, pažanga, kūryba, bendras sutarimas svarbiausiais šalies klausimais?

Todėl ir sakau: edukacija! Gėda būtų XXI amžiaus pradžioje, naujųjų technologijų eroje, nuo kriptografijos vėl sugrįžti prie urvinės ikonografijos… Ar vienas žmogus pajėgus šiame globaliame procese ką nors bent truputėlį pakeisti? Matau nemažai įkvepiančių pavyzdžių mene, versle, politikoj – ir sakau taip!

Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka
Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka

Savo paties kuklias pastangas irtis pažinimo bei edukacijos kryptimi įvardinčiau jau beveik 20 metų vykdomu ilgalaikiu dokumentinės prozos projektu „Anykščių krašto praeities literatūrinė rekonstrukcija“, vienu žodžiu – „Sieliai“. Išleidau 7 šios serijos knygas. Per nepaprastus „mano mažųjų didžiųjų anykštėnų“ likimus bandau skleisti nueinančių kartų patirtį, kuri tiek man, tiek, tikuosi, skaitytojui pasitarnauja ir kaip Lietuvos kasdienybės istorijos pamoka, ir kaip psichoterapinė priemonė: mūsų žmonės praėjo juodus pragarus, bet – ištvėrė, vėl myli artimą ir tėvynę, juokiasi!

Šias dokumeninės prozos knygas noriai skaito vyresni žmonės, atpažindami vietas, pavardes ir galbūt netikėtai rasdami save. Pažįstu nemažai skaitytojų, turinčių visas mano knygas.

Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose“ recenzavau 2008-aisiais išleistą Jūsų publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ (Jurga Žąsinaitė, „Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 10 23). Itin įdomu ir prasminga pasirodė tai, kaip svečiame krašte ieškote savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, kaip per klasika tapusius tekstus mėginate prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų jiems malšinti. Laiškuose iš Paryžiaus pateikėte ne vieną konkretų pasiūlymą, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais; ar Anykščiai jais pasinaudojo?

Apmąstymai, palyginimai, pasiūlymai dar nėra užduočių kam nors sąrašas, tiesa? Man labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti. Net jei kas nors, paskaitęs mano paryžietiškus samprotavimus apie Anykščius bei jų neišnaudotas galimybes, piktai nusispjovė – irgi gerai! Bent žinos, kad to jam tikrai nereikia…

Kalbant rimčiau, sunku patikrinti, kas ką sudomino, suintrigavo – ar nugarmėjo duobėn be atsako, be pėdsako. Mane visuomet stulbina projektų anketose užduodamas klausimas: kokį tikslą pasieks, kokį rezultatą duos rašoma (norima rašyti) knyga? Tokie dalykai neišmatuojmi, nepasveriami,  tai tas pat, kas klausti, kokius virpesius, kiek elektros energijos Kavarsko hidroelektrinei sukels Anykščiuose Šventojon mestas akmenukas?..

Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose įgyvendinta tiek kultūros, turizmo projektų, kad džiaugies ir nesvarstai, kas pirmasis ištarė tą ar aną idėją: svarbu, kad ji žydi, mezga vaisius! Negaliu ištverti nepagyręs anykštėnų: mūsų mažas miesteliukas kiaurus metus bruzda taip, lyg visą laiką būtume Kultūros sostinė! Mums tikrai daug kas atvirai pavydi.

Ne sykį girdėjau Jus sakant, kad „gyvenimo realybė pranoksta drąsiausią vaizduotę“. Ar todėl pirmenybę teikiate publicistikai, dokumentikai? Peržvelgus Jūsų įspūdingą leidinių bibliografiją (sudarytą iš kelių dešimčių storesnių ir plonesnių tomų), matyti, kad dominuoja tikrovės, kasdienybės istorijas fiksuojantys tekstai.

Gryna teisybė. Nors į Rašytojų sąjungą 1983 m. buvau priimtas kaip poetas, publicistika, dokumentika – viso mano gyvenimo duona, ir aš ją myliu. Bet ne tokia vienadienė, vienkartinė publicistika, kai prisėdęs išsilieji „kas ant seilės užėjo“ – kokios gausu interneto portaluose ir visoj nereiklioj žiniasklaidoj. Kiekvienam rašiniui, nesvarbu, ilgam ar trumpam, aš ilgokai ieškau tikslesnio žodžio, tinkamiausių pavyzdžių, atidžiai rikiuoju argumentus etc. Atsainus autorių požiūris į publicistiką, neatsakingumas, skubėjimas, o kai kada ir neraštingumas mane tiesiogiai žeidžia.

Kai kas mano, kad publicistika jau atgyvenusi, ją sėkmingai pakeitė esė, – aš taip nemanau. Papildė, praturtino – taip, o pakeisti tikrai nepakeitė, tiesiog savo publicistinius tekstus autoriai išsisukinėdami gėdijasi vadinti tikruoju vardu. Aš netgi manau, kad gudragalviška ir dažnai narciziška esė iš dalies kalta, kad skaitytojas, neberasdamas spaudoje laiko pulso, atšoko nuo laikraščių skaitymo, ir kone visa literatūrinė žiniasklaida dabar murkdosi įmantriuose grupelės intelektualų pursluose. Jeigu vadinamųjų tekstų nebeįkerta net mokytojai lituanistai, kam jie išvis skirti? Proto bokštai pakankamai peno randa knygose, tad ko tuomet verkauti dėl menkstančių laikraščių tiražų?

Grožinė literatūra – ir publicistika, meninė dokumentika, dokumentinė proza… Man regis, šie žanrai taip arti vienas kito, kad kartais nesunku ir supainiot. Lietuvoj publicistinis žodis tradiciškai vertinamas kaip antraeilė kūryba, nors nei Vakaruose, nei Rytuose taip nėra. Labai liūdna tai sakyti Juozo Tumo-Vaižganto, vieno didžiausių Lietuvos moralinių bei literatūrinių autoritetų, jubiliejiniais metais. Vaižgantui viskas derėjo, jame viskas tilpo – meilė žmogui ir pilietinė aistra, sodri kalba, šmaikštumas ir didaktika, patriotizmas.

Dabartinė mūsų publicistika byloja, kad šiandieniai plunksnos meistrai vis dar linkę atokiai laikytis nuo pilietinių temų, valstybės reikalų, laiko save tarsi aukščiau gyvenimo. Nors kas nuneigs, jog labai aukštai vertinamas B.Sruogos „Dievų miškas“ yra savitai pateikta dokumentika? O Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, su kuria turėjau garbės susipažinti dar prieš 35 metus, kūryba įvardijama kaip nuoga fakto literatūra – ir, kaip sakoma, eina į dangų!

Laikas daug ką koreguoja, be kita ko – ir literatūros žanrus, jų prabą. Vadinamoji „grynoji“, „modernioji“ literatūra, vos pasikeitus aplinkybėms, greitai vysta, nebetraukia, atrodo naivi ir dirbtinė. Tuo tarpu konkrečiais faktais meistriškai pagrįstų knygų svoris ilgainiui tik didėja. Pirmiausia omeny turiu anykštėnų rašytojų kūrybą: bent man A.Vienuolio ar B.Buivydaitės atsiminimai kur kas vertingesni už jų gana lėkštus prieškario romanus.

Esate išbandęs ir vertėjo amatą. Kokius autorius vertėte? Ką apskritai manote apie vertėjo darbą, kaip vertinate šiuolaikinius vertimus?

Esu išvertęs 3 rusų autorių knygas, tarp jų – garsiąją V.Jerofejevo apysaką „Maskva – Petuškai“ ir ne mažiau skandalingą V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Jerofejevą man dar 1989 metais dovanojo bičiulis, vertėjas bei poetas Georgijus Jefremovas, įregistravęs Maskvoje pirmąjąją privačią leidyklą, o „Petuškus“ išspausdinęs Danijoje. Aš šia pusiau pogrindine apysaka labai susižavėjau, ją transliavo ir BBC radijas, tačiau tuomet, 1990-aisiais, Lietuvoje neatsirado vertėjo – kam besiūliau, atsisakė „Petuškų“ kaip neišverčiamų. Pyktelėjęs pagalvojau:  italai, prancūzai, kiti užsieniečiai Jerofejevą jau išsivertė, nors labai abejoju, ar jie rusų slengą,  ruso charakterį ir mentalitetą, sovietinio gyvenimo peripetijas išmano geriau už mane, kokius 15 metų prasitrankiusį po Rusijos platybes…

Išverčiau, palaimino Rašytojų sąjungos leidykla. O kai „Tyto Alba“ surado V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, prisiminė, jog esu šiek tiek perkandęs rusišką girtuoklių ir kalinių žargoną… Džiaugiuosi prisilietęs prie šių puikių knygų, jos man pačiam buvo labai intriguojančios ir netikėtos, tad vertimas buvo ne tik sunkus, bet ir malonus.

Manau, jog dabar turime daug puikių vertėjų iš daugelio kalbų. Kad ne visi jie vienodo lygio, lyg ir savaime suprantama, nors atidžiau skaitydamas (jaunystėje dirbau korektoriumi-stilistu) kartais imu nejučia rausti… Dar liūdniau, kai jie dar ir nesąžiningi. Nustebau, vos ne po 20 metų sužinojęs, kad pasirodė naujas „Petuškų“ vertimas; iš esmės žiūrint, nieko bloga, gal atsirado talentingesnis vertimo meistras? Pasirodo, šuva pakastas kitur: internete perskaičiau leidyklos „paaiškinimą“,  jog pirmasis vertimas – maniškis – buvęs „nepilnas“. Tačiau „nepilni“, kaip pastebėjo abu knygų vertimus lyginę recenzentai, buvę tik keiksmažodžiai – juose vietoj raidžių mano, kaip ir autoriaus pirmajame leidime, padorumo dėlei buvo palikti nesunkiai nuspėjami taškai, o štai naujoji vertėja išdrįso įrašyti trūkstamas raides… Ir tiek to talento!

Rimtas vertimas visuomet komplikuotas, ypač kai stengiesi perteikti ne tik autoriaus stilių, semantinę žodžių reikšmę, bet ir apskritai knygos dvasią. Leidžiant antrąją „Čiapajevo“ laidą, kai kas pasigedo mano vertime tikslesnių atitikmenų – nors jų lietuvių kalboje paprasčiausiai nėra arba jie „nelimpa“, todėl visą „smarvę“ atkūrinėjau „apžaisdamas“ gretimus sakinius, epizodą, pastraipą. Žinoma, galima rinktis ir kitą kelią, bet man artimesnis ne mechaninis, pažodinis, o giluminis tekstas.

Ne viename biografijų žinyne, enciklopedijoje galima rasti informacijos apie Jūsų įvairialypę veiklą: darbuojatės tarybose, vertinimų komisijose, priklausote organizacijoms, kuriate, steigiate, leidžiate… 2014 m. po Pasaulio anykštėnų bendrijos stogu įkūrėte Anykščių akademiją, esate tituluojamas šios akademijos rektorium. Kokius mokslus joje galima išeiti?

Iš kai kurių komisijų, tarybų, komitetų jau išėjau – nusibodo, ypač kai per 20 su viršum metų įsitikini, kad tavo balsas nelabai kam reikalingas. Be to, ateina nauja karta – ir tegu ateina, tegu tik nepamiršta, kad sugadinti lengviau nei pataisyti ar sukurti ką nors nauja…

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“ sumaniau daugiau nei prieš 10 metų. Su žmonos pagalba leidžiu iki šiol. Nors jaunimui paprasčiau pasinaudoti internetu (turime ir laikraščio kompiuterinį variantą), vyresni žmonės mieliau varto popierinį mūsų veiklos atspindį…

R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka

Anykščių akademiją prieš 5 metus sumaniau kaip „papildą“ gimtinės pažinimo anemija, patriotizmo stoka sirguliuojančiam jaunimui. Neteko girdėti, kad Lietuvoje veiktų panašus darinys. Prieš išskrisdamas iš lizdo, lai jaunuolis sužino tai, ko neras jokiame vadovėlyje – kuo turtingas, įdomus, savitas mūsų kraštas. Kokias iškasenas slepia mūsų žemė, kokie piliakalniai byloja apie istorinę praeitį, ką reiškia miestelių herbai, koks likimas ištiko miestelio žydus, kuo intriguoja Anykščiams tradiciškai svarbios knygos istorija, ką pokary reiškė būti partizanu, kokios mūsų tarmės ypatybės, kokie sporto rekordai pasiekti Anykščiuose ir kt.

Sykiu stengiamės nušauti ir kitą „zuikį“ – lektoriais kviečiame tik žmones, gimusius, užaugusius ar kitaip glaudžiai susijusius su Anykščiais. Savas asmenybes, autoritetus, kad jaunimas žinotų, jog ir mes ne iš kelmo spirti, turime kuo didžiuotis, į ką lygiuotis. Ir kas tik pas mus nesilankė! Generolai, Seimo nariai, mokslininkai, rašytojai, istorikai, klimatologai, sportininkai olimpiečiai, keliautojai, alpinistai, muzikantai…

R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka

Yra tik vienas „bet“. Nors Akademijos veikla pabrėžtinai pozityvi ir netgi labai aktuali, kažkodėl mieliau pastebimi ir skatinami, populiarinami projektai, susiję ne tiek su mūsų kraštu ir Lietuva, kiek su globaliomis, integracinėmis, invazinėmis vertybėmis, kurios ir taip iš visų pusių veržiasi tarsi potvynio vanduo… Kai šitokia emigracija, kai jauni žmonės nebesuvokia, kas yra namai, šeima, tėvynė, vaikai… Argi tam pabudome tautiniam Atgimimui? Spraudėmės į Baltijos kelią? Kaip vienas  pažįstamas sako, ar nesivarto karstuose Kudirka ir Basanavičius?

Kokie kiti kūrybos, veiklos planai sukasi anykštėnų anykštėno, rašytojo, kraštotyrininko, visuomenininko, žvejo galvoj?

Minčių, sumanymų mano galvelėj kur kas daugiau nei laiko ir galimybių juos įgyvendinti… Nors pakeisk galvą! Todėl pirmumą atiduodu tam, ko be manęs niekas kitas nepadarys. Eilėraščių prikurs, romanų taip pat, o štai… Bet verčiau patylėsiu.

Lengviausia atsakyti dėl žvejo. Laikas valtyje su meškere rankoje atpalaiduoja, prašviesina ir akis, ir širdį. Viena mano knygelė taip ir vadinasi: „Niurksi plūdė ir širdis“. Praleisti porą vakarų per savaitę gamtoje, ant vandens – svajonė! Deja, ne visada pavyksta, o lydinės meškerės, pirktos pavasarį, išvis dar neužmečiau. Bet kaip kiekvienas meškeriotojas galėčiau faktais priremti D.Trumpą dėl žmogaus išprievartautos klimato kaitos – antai Rubikių ežeras nusekęs gal per metrą, o Šventojoje žuvims išvis atėjo tamsūs laikai – žolė baigia „suvalgyti“ deguonį…

Pabaigai paspėliokime: jei nuo pat pirmų mokyklos klasių išskirtinai aktyvus, daug kur dalyvaujantis, kuriantis, organizuojantis Vanagiokas nebūtų pasirinkęs studijuoti lituanistikos, kokiose pakrantėse jis šiandien plasnotų?..

Jaučiuosi esąs savo rogėse ir, regis, jau žinau, ką galiu, o ko ne. Ir ko noriu. Tačiau klysta manantieji, jog man labiausiai patinka rašymas, – tikrai ne. Tiesiog tuo gyvenu, įpratau gyventi, pagaliau nieko kito ir nemoku. Jei būčiau buvęs gabesnis tiksliesiems mokslams, gal būčiau tapęs geologu ar ichtiologu. Keista, bet dabar vis labiau traukia fizika, kalbotyra, architektūra. Ypač patinka statyti – vis rezgu mintyse įvairių statinių projektus, matyt, mano tikrasis pašaukimas – statybininkas? Jei turėčiau milijoną, savo gimtuosiuose Pesliuose užtvenkčiau Šventąją ir suręsčiau malūną, koks dundėjo iki 1944-ųjų liepą vokiečių kareivio pakišto degtuko…       

Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka
Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka

Neringa Mikalauskienė. Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Birzelio_sodai_virselis

Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Neringa Mikalauskienė

Birželio sodai᾽16, poezijos almanachas, sud. Vytautas Kaziela, Utena: „Kamonada“, 2016.

Mėgstu skaityti almanachus. Pasitaiko, kad tyrinėju nuo pirmojo iki paskutinio puslapio: tokia literatūros kritikės dalia ir duona. Du „didieji“ ‒ Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens ‒ privalomi, vartomi su amžinaisiais klausimais mintyse: kiek atspindi tų metų kūrybos tendencijas, ar pateko tikrai patys patys (visada būna atvirai ar slaptai nusiminusių kūrėjų: neatrinko, nepakvietė, ne…), koks sudarymo principas, struktūra (t. y., kokia tvarka autoriai ir tekstai dedami į almanachą: pagal abėcėlę, pagal temą, beje, esu mačiusi bandymų pagal gimimo metus sudėlioti įsivaizduojant, kad taip kartų kūrybos tendencijos atsiskleis, ‒ neatsiskleidė). Tačiau neką mažiau įdomūs tie almanachai, kurie egzistuoja tarsi paribiuose, o į rankas pakliūva ne ieškomi („žinau, kad toks egzistuoja, pasiteirausiu…“), o lyg ir savaime, gal net po kelerių metų nuo išleidimo. Jie ‒ lyg sekretas Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraštyje, patekusiame į almanachą „Birželio sodai᾽16“: giliai / po skaidriu stiklu, apsamanojusiu smėlyje.

O patį almanachą gavau iš Gintarės Adomaitytės, parvežusios jį iš 9-osios poezijos šventės „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“  „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis). G. Adomaitytės įspūdžius galite perskaityti ir „Meno bangose“: http://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-ignalinos-dienorastis-2/

Šis almanachas ‒ senesnis, 2016-ųjų. „Kaip manai, koks paskui būna tokių knygų likimas? ‒ klausė Gintarė, paduodama jį man. ‒ Kas beprisimena?..“ Klausimas mudviem nėra vien retorinis. Žinau, kad Gintarė ir Lietuvos rašytojų sąjungos serijos Pirmoji knyga leidinėlius brangina, saugo pasirodžiusius prieš dešimtmetį ar du. Yra pas ją ir regionuose gyvenančių, kuriančių rašytojų knygų su autografais, vietinių literatų klubų leidinių. Jie ‒ tai liudijimas, kad literatūrinis gyvenimas vyksta ne vien didžiuosiuose miestuose, kad ir mažieji turi kuo pasidžiaugti. O štai „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ puoselėja senas tradicijas: vyksta kas dveji metai, o šiemet buvo jau 9-oji, tad paskaičiuoti, kada prasidėjo, nesunku. Tačiau grįžkime prie almanacho, išleisto prieš kelerius metus…

Tuo metu „Literatūrinėje Aukštaitijos vasaroje“ dalyvavo ir savo kūrybą pristatė Kato Džavachišvili (Gruzija), Zaza Bibilashvili (Gruzija), Ekaterina Polyanskaja (Sankt Peterburgas, Rusija), Aleksandra Zińczuk (Lenkija), Wojciechas Dunin-Kozickis (Lenkija), Stepas Eitminavičius, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Vytautas Kaziela, Birutė Jonuškaitė, Alvydas Katinas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Viktoras Rudžianskas, Jurgita Jasponytė, Marius Burokas, Petras Panavas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Ričardas Šileika. Buvo skirta 14-oji A. Miškinio literatūrinė premija, ją gavo A. Katinas už poezijos knygą „Vaikšto vienas“.

Visų tos vasaros dalyvių kūryba sudėta į almanachą „Birželio sodai᾽16“, kurio sudarytojas ‒ Vytautas Kaziela. Reikia pasakyti, neprastas sudarytojas, mat reikėjo apjungti gana skirtingai rašančių autorių tekstus ‒ ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Giją, vedančią nuo vieno prie kito, apčiuopiau it Ariadnės siūlą, žodžių labirintu vingiuojantį paskutiniojo puslapio link. Įdomiausia, kad nuo tekstų, kuriuose transformuojami pasakiniai motyvai (V. Rudžianskas), archetipiniai genties, giminės istorijos fragmentai (J. Jasponytė) einama prie buvimo „čia ir dabar“ (R. Šileikos teležinelės), prie gyvenimo realijų reflektuojant karo grėsmes (Kato Javakhishvili, Aleksandra Zińczuk) ir vėl grįžtama prie ištakų ‒ rytų aukštaičių tarme parašytų R. Katinaitės-Lumpickienės tekstų, belaikę egzistenciją liudijančių simbolistinių Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės ar Petro Panavo eilėraščių, paties Vytauto Kazielos atsidūsėjimo ‒ viskas nueis užmarštin / tragedijos visos / ir farsai (p. 106) ‒ galiausiai dedamas postmodernistinis „taškas“ su ironijos prieskoniu ‒ pamokymas poetams, kaip rašyti apie tėvynę (A. Katinas). Taigi išvengta ir pasikartojančių temų monotonijos, ir įspūdžio, kad tekstai „sukrito“ be sistemos, ‒ o tai dažno almanacho bėdos.

Kaip jau minėta, almanachas pradedamas Viktoro Rudžiansko eilėraščiais. Vieną norisi pacituoti visą:

reversas

šalimais, atrodė, bidzena

šuniukas, ‒ iš tiesų ‒

 

prie rugsėjo suskilusios

geldos ‒ karalaitė

iš mano senatvės

 

siuvinėja pieniukšlę kalytę,

o iš pieno rupūžė plaukia (p. 4)

Miniatiūra ‒ o tokia talpi! Perskaitymo kodą duoda pavadinimas: reversas ‒ kita pusė monetos, kuri dažniausiai metama patikint svarbų sprendimą ar lažybų baigtį likimui. Pasitelkdamas pasakinius motyvus autorius čia kalba apie gyvenimą: ne viskas yra taip, kaip atrodo, o praregėjęs supranti, kad turtų nebuvo, bet lieka „čia ir dabar“, esamasis laikas: siuvinėjančios mergaitės metafora.

Kitame eilėraštyje ‒ gyvenimo laikinumo liudijimas:

ir antelę nurijo dulksna ir išseko

rasoj dunojėlis ir mėnulio

duonelė iš rankų iškrito (p. 6)

Su tautosakine V. Rudžiansko poezija kalbasi aštrus, ironiškas Mariaus Buroko tekstas „Didvyrio mirtis“:

pamiršau visas mitologijas

gardų tavo krūmelio kvapą

tysau skersai grindinio

išduobtas

ietimi

 

prieš saulę

čiulkinį grūda

muselės (p. 10)

Čia pat, šalia ‒ Jurgitos Jasponytės užkalbėjimai. Būtent taip dažnai norisi vadinti jos žodžių poveikį skaitytojui. Tekstai takūs, srovena ‒ burtažodžiais / žemė tampa tada užžavėta / ir neleist gyvasties / nebegali (p. 17). Jie lyg aidas vejasi beveik į almanacho pabaigą sudėtus rytų aukštaičių uteniškių tarme parašytus Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščius:

ir žeme to pati

ir miškai

ir dungus

 

ale vis tiek

unksčiau žvaigždes šviete

kitoniškai

 

a birželia pievas nubrisdava

tiesiai par širdį   (p. 84)

Tarmiškai parašyti eilėraščiai ‒ šios autorės stiprybė. Perrašyti bendrine kalba jie netektų specifinio prieskonio ‒ skambesio: jis lyg patina dengia kūrinio paviršių, galbūt net specialiai sendina, kad būtų išgautas efektas tiesiai par širdį.

Tiesiai į širdį taiko ir Aleksandros Zińczuk eilėraštis „Atsinaujinimas“ (šį ir kitus jos tekstus iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė):

Bus metas, kai teliks tiktai žemėlapiai, iš jų kaip susitraukę žiedlapiai

kris ežerai, blyškiai mėlynos trūkčiojančios

linijos, traškėdamos pabirs

mažų kryželių kalvos, iškils stogai dvarelių

ir koplyčios, ir pievas apkabins it jazminai,

kurie kadaise buvo.

Mums liks žemėlapiai, ir pasakos vien jie. (p. 71)

Gerai sudarytų almanachų privalumas, mano galva, yra tas, kad kartą nuosekliai juos pervertęs, net ir prisimindamas, kas maždaug ten buvo ‒ ypač nuotaiką, jausmą ‒ žinai, kad atsivertus kitą kartą tau galbūt suskambės jau kito autoriaus kūryba. Galbūt ateis mintis ‒ o ką dabar kuria Lietuvoje viešėję Zaza Bibilashvili iš Gruzijos, Ekaterina Polyanskaja iš Rusijos ar Wojciechas Dunin-Kozickis iš Lenkijos, prie kurių tekstų šioje apžvalgoje neprisiliečiau, nors almanache jie taip pat paliko ryškų pėdsaką.

O baigti teisingiausia būtų Stepo Eitminavičiaus tekstu:

Supranti,

Kiekvienas poetas

Turguje

Po stiklą didinamąjį

Nusipirko.

Patys mato kitaip,

Kitiems rodo ne taip,

Kaip yra.    (p. 112).

Nežinau, kaip sodai žydėjo 2016-ųjų birželį, tačiau poezija jų dvelksmą atnešė net iki 2019-ųjų rugpjūčio ‒ „Meno bangoms“.

 

 

 

 

 

Jurga Žąsinaitė. Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

saukst

Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

Jurga Žąsinaitė

Rimantas P. Vanagas ir 79 pasakotojai. Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai. Vilnius: Petro ofsetas, 2019, 280 p.

Susidomėjimas šiuolaikine tautosaka, pastanga geriau pažinti moderniojo folkloro ypatumus ir išsiilgimas nuotaikingo, šviesaus pasakojimo paakino atsiversti šią vasarą pasirodžiusias prozininko, poeto, žurnalisto, vieno produktyviausių Lietuvos rašytojų, anykštėnų anykštėno Rimanto Povilo Vanago ir 79 pasakotojų išporintas vingraus gyvenimo istorijas. Kaip nurodoma rinktinės Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai anotacijoje, į knygą buvo sudėti 20 metų rinkti Anykščių krašto gyvenimo epizodai, kuriuos būtų galima įrašyti į dar gana kuklų mūsų naujoviškosios tautosakos archyvą. Pasakojimai iš ypatingos (pirmiausia šio straipsnio autorei) vietos ‒ literatūros, vyno sostine, Aukštaitijos perlu vadinamų Anykščių. Greitu laiku, matyt, prigis ir kitas, iškiliausių Lietuvos rašytojų gimtinę įvardysiantis pavadinimas ‒ Lėtas pasaulio miestas. „Anykščių krašto dienoraštyje“ (https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis) skelbiama, kad „2019 m. pradedamas įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės 2019–2025 m. plėtros plano priemonės bei vizijos tikslų siekimas. Vienas iš tikslų – Lėtas miestas.“ Čia pat rasime ir detalesnį paaiškinimą, kaip siekti tokio miesto statuso: „Norint oficialiai tapti Lėtuoju miestu, „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis, būtina prisiimti per 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan.“ Nors, regis, žalioj ramybėj skendintys Anykščiai su didmiesčių skuba mažai ką bendra ir taip turi, bet prisijungę prie tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo veikiausiai taptų dar ramesni ir sykiu patrauklesni.

Buvęs, esamas ir būsimas Anykščių bei anykštėnų patrauklumas bei žavesys vaizdingu, taikliu žodžiu liudijamas ir aptariamuose, nūdienos tautosakai priskirtinuose Šaukšto jubiliatui pasakojimuose. Beje, dera pripažinti, kad šiuolaikinės tautosakos samprata kelia nemažai abejonių ir klausimų, mat daugelio mūsų supratimas, kas laikytina tautosaka, remiasi tradiciniu apibrėžimu: „tautosaka ‒ žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“ Net ir folkloristų moksliniuose darbuose kol kas nėra aiškiai nurodyti esminiai moderniojo folkloro ypatumai. Pasitelkiant lyginamuosius, analitinius tyrimų metodus, yra mėginama gretinti vadinamąsias šiuolaikines sakmes, šiuolaikinius pasakojimus ar gandus su mitologinėmis sakmėmis bei tikėjimais. Taip siekiama įrodyti, ar pagrįstai šiuolaikiniai žodžiu, raštu ir vaizdu plintančios tautosakos kūriniai laikytini folkloru.

R.P. Vanago užrašytus, paties sukurtus ar atkurtus linksmus anykštėnų nuotykius priskirti šių dienų tautosakai leistų rinktinės daugiaautorystė ir kartais nevengiamas pateiktų kūrinėlių anonimiškumas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog individualaus autoriaus nebuvimas yra vienas iš tradicinio folkloro bruožų). Šmaikščias, lengvai įsimenančias istorijas pasakoja Anykščių krašto kultūros darbuotojai, muziejininkai, Siauruko veteranai, žvejai, medžiotojai, taksistai ir kt.

Liaudies kūryboje gvildenamos ne tik amžinosios gyvenimo tiesos, vertybės, bet ir savitai aiškinamos tam tikro laikmečio aktualijos. Intensyvus gyvenimo tempas tiesiogiai veikia ir šiuolaikiniam folklorui priskiriamus pasakojimus, gandus, naująsias sakmes. Tai atsispindi ir anykštėnų istorijose. Vaizdžiai ir įtikinamai laikmečio realijos perteiktos R. P. Vanago pasakojime (stlistika, retorika primenančiame padavimą, sakmę) „Anykštėnų pokštas, arba kaip sudrebinti Lietuvą?“:

Net aiškiaregiai, net sukčiausi politikai su visais padėjėjais nebenumanė, kas dar galėtų sukrėsti stora oda apaugusį, t.y. suvakarėjusį lietuvį, suvienyti tautiečius bendram tikslui?.

Ir tada anykštėnai žiebė siurprizą. Praretinę ir taip jau skystą šilelį, iš metalinių sijų ir pinučių surentė Lajų taką su apžvalgos bokštu. Kad visi visi, jauni ir seni, galėtų iš arti pasižiūrėti į medžių viršūnes, į akį glostantį Anykščių kraštovaizdį. Tiesa, anksčiau iš tokio aukščio guvesni pašventupių berniokai žvalgėsi kada panorėję – žinoma, prieš tai įsliuogę į augesnį medį…

Lyg kas kūju vožė Lietuvai per širdį! Sudrebėjo žemė, pašėlo laikrodžių rodyklės – išaušo nauja era! Lajų takas! – skambėjo dar garsiau nei Mieželaičio žmogus… (p. 14)

Komiškos, neretai kiek apmaudžios nūdienos realijos sudėtos skyrelyje „„Norfos“ atradimai“. Pastabūs, kalbingi pasakotojai čia atskleidžia ne tik asmeninį požiūrį įvairiais klausimais, bet ir  iliustruoja gyvenamojo meto mąstymo stereotipus:

„Norfoje“ stoviniuoja eilutė prie mėsos. Pardavėja, žinoma, laksto aplinkui apskritą prekystalį ir šiuo metu darbuojasi kitoje pusėje. Du pirkėjai susižvalgo, vienas sako:

– Kaip ir visur: žmogaus nėra, tik mėsa! (p. 9)

Skaitant Šaukšto jubiliatui istorijas kyla ūpas, giedrėja mintys, atslūgsta įtampa. O juk tokia ir yra šmaikštuolio misija ‒ ne tik prajuokinti, bet ir išlaisvinti iš įtampos, išdrįsti įvardyti tai, ką dauguma nutyli. Sigmundas Freudas, tyrinėdamas žmogaus gebėjimą ir poreikį juokauti, pastebėjo, kad juokavimas padeda išsilaisvinti iš visuomenės nustatytų normų ir standartų, laisvai kalbėti draudžiamomis temomis, taip patiriant katarsio efektą. Pastarąjį teiginį iš dalies galėtų iliustruoti šiuolaikiniai anekdotai, kuriuose itin atvirai, net tiesmukiškai pajuokiami aukštesnio socialinio sluoksnio asmenys, demonstruojamas nepasitenkinimas valdžia, apskritai hierarchine sistema. Komiškumui ir sykiu nepakantumui sustiprinti pasitelkiama ne tik ironija, sarkazmas, bet ir agresija, absurdo elementai. Išvardytų dalykų nerasime anykštėnų nuotykiuose. Ir ne todėl, kad politinių, socialinių temų vengiama, bet todėl, kad į jas žvelgiama iš kitos, pozityvios, sakytume, atlaidžią šypseną keliančios perspektyvos. Šit kaip supratingai anykštėnas J. P. pasakoja apie „Gamtos priklausomybėj“ besidarbuojantį Anykščių merą:

Nekantrus lankytojas, savivaldybės mero priimamajame neradęs sekretorės, įsiveržia į mero kabinetą. Šis palinkęs prie kompiuterio. Lankytojas spėja akimi užgriebti, kad meras žaibiškai pašalina nuo ekrano vaizdą su gėlytėmis.

Nieko keista: visi žino, kad meras – gamtininkas, o su gamta, kaip sakoma, nepasiginčysi!

Lankytojas atkalba savo litaniją, meras – savo atsakomąją. Lankytojas atsisveikina, išeina iš kabineto – ir staiga atsimena dar ne viską pasakęs. Vos įkiša galvą atgal – meras vėl bežiūrįs į savo gėlytes… (p. 60)

Mėgaujantis nuotaikingais Šaukšto jubiliatui pasakojimais, skaidrėja ne tik nuotaika, bet ir tenkinamas žingeidumas, plečiamas akiratis. Ne vienoje humoro fenomeną (kaip vieną iš fundamentaliausių kultūros apraiškų) analizuojančioje psichologinėje studijoje pažymima, jog gebėjimas juokauti reikalauja nemažo pasitikėjimo ir intelekto. Čia prisimintinos ir istorikės Raimondos Ragauskienės, tyrinėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juokdario paveikslą, įžvalgos. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Žygimanto Senojo dvare tarnavę juokdariai buvo ne tik raštingi, bet ir „grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus pažinojo dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską.“[1] Žinios, išmintis, sąmojis būtini ir šių dienų „juokdariams“. Juokaujant informacija adresatą pasiekia daug greičiau, yra lengviau priimama ir įsimenama.

Legendinius Anykščius, čia įsikūrusius muziejus lankantys mokiniai, jų mokytojai, tėveliai galėtų nemažai išmokti kad ir iš muziejininkų prižiūrimos „viralinės“. Joje verda, kunkuliuoja ir „Klėtelės siurprizai“, ir „Šaunūs klausimėliai“, ir „Šaunūs atradimai“:

Vedasi mokytoja savo pradinukus prie klėtelės ir garsiai skelbia:

− Štai ir atvažiavome prie garsiosios Baranausko klėtelės. Čia ir yra tas Laimės žiburys, kuris šviečia mūsų širdims! (p. 19)

…Muziejininkė vaikų klausia (o mokiniai jau nemaži, septintokai):

− Antanas Žukauskas − vardas ir pavardė, o kas yra Vienuolis?

− Specialybė, − atsako mokiniai. (p. 21)

Apžiūrinėdami Vienuolio namuose pintus baldus, lankytojai garsiai pareiškia:

– Nu šitie baldai tai tikrai iš bendriko! (p. 23)

Tarp anekdotams prilygstančių pasakojimų skaitytojas ras ir juodojo humoro tekstų, kartais primenančių baugias lietuvių mitologines sakmes. Antai jurzdikiečių moterų papasakotoje istorijoje atskleidžiamos Jurzdiko koplyčios paslaptys. Sužinome, kodėl pastato rūsiuose vaidenasi. Pasirodo, …koplyčios rūsiuose palaidota Burbiškio dvarininkų Venclovavičių giminė, rūsyje dar palyginti neseniai gulėję karstai, kaukolės… (p. 83)

Surimtėti verčia kraštotyrininko, fotomenininko Aloyzo Janušio pasidalintas „Mistiškas interviu“ su rašytoja Brone Buivydaite, kuri „buvo linkusi prie mistikos, sapnų aiškinimo“:

Bet vos tik pasidedu aparatėlį ant stalo, rašytoja klausia:

– O kas čia?

– Labai gudrus daiktas! Įrašysiu jūsų pasakojimą, balsas bus kaip gyvas!

Rašytoja nenudžiugo, pagalvojo, pagalvojo – ir sako:

– Aš užčėravosiu, ir nieko tau nesigaus… (p. 90)

Kažin koks lengvas graudumas spusteli, perskaičius Algimanto Baltakio prisiminimus apie žmonai Sigitai gimtadienio proga dovanotas eiles, nors tąsyk jai labiau reikėjo kojinių… Betgi atslūgus liūdesiui, vėl suskalambija kažkurio anykštėno juokas, „toks truputį mefistofeliškas, o kartu ir labai nuoširdus, užkrečiantis“… Juokas ‒ dovanai, susikalbėjimui ir supratimui. Juokas, beldžiantis taikos šaukštu.

[1] Raimonda Ragauskienė, “Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje ‒ XVIII a. pradžioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2011, p. 267.

Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

20190620_193317

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.
Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

20190620_193011

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

20190619_125725

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

20190620_193237

Neringos Dangvydės nuotraukos.

Jurga Žąsinaitė. Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Guobio viršelis

Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Jurga Žąsinaitė

Raimondas Guobis, Stoties viršininko istorijos, Utena: Utenos Indra, 2019, 224 p.

Kas sieja amerikiečių rašytoją, klajūną Jacką Londoną (1876‒1916), britų roko grupę „The Beatles“, legendinį muzikantą Davidą Bowie (1947‒2016) ir lietuvių fantastinės literatūros kūrėją Justą Piliponį (1907‒1947)? Į šį klausimą atsakysite perskaitę nedidukę Anykščių Siauruko muziejaus darbuotojo, legendinio stoties viršininko Raimondo Guobio knygelę Stoties viršininko istorijos. Šioje prisiminimų, įspūdžių, refleksijų rinktinėje rasite atsakymus ir į kitus, daugiausia su Rytų Aukštaitijoje riedančiu Siauruku, jo praeitimi, dabartimi, ateitimi, susijusius klausimus. Atsivertę greitai ir smagiai skaitomas Istorijas, sužinosite, kada prasidėjo Siauruko era, kur driekėsi mažojo traukinuko geležinis kelias, kas ir kada jį statė, kaip bildėjo, kokiu ritmu alsavo garvežys, ir katrie gi žmonės laimingesni ‒ išvykstantys ar pasiliekantys?..

Kaip nurodoma Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus internetiniame puslapyje www.baranauskas.lt, R. Guobis „2016 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais parengė ir paskelbė 69 publicistinių pasakojimų ciklą apie netikėtus susitikimus senojoje Anykščių geležinkelio stotyje, apie svečių jausmus, išgyventus Siauruko muziejaus erdvėje. 2017-aisiais svetainę papildė dar 124 nauji pasakojimai…“ Taigi muziejaus svetainės nuolatinė skiltis „Anykščių siauruko stoties viršininko istorijos“ per pusantrų metų išaugo kone iki dviejų šimtų istorijų. Pačios smagiausios ir gražiausios sugulė į šiais metais išleistą knygelę.

Nuoširdžias ir įtraukiančias Istorijas itin malonu skaityti riedant 12 kilometrų besitęsiančia Anykščių‒Rubikių geležinkelio linija. Gali palaimingai linguoti ir mėgautis XXI amžiaus skubos nepaisančiu, kone valandą „prancūzišku valso tempu stuksenančiu“ Siauruku, kilti ir leistis „kasagorais“ (pasirodo, kaip tik juos J. Piliponis aprašė savo romane Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų) vadinamomis kalvomis, klausytis almančios Anykštos upelės.

Kiekviena stoties viršininko užrašyta istorija ‒ ilgą laiką mintyse gludintas, dėliotas eilėraštis proza. Skirtingi pasakojimai, prisiminimai dažnai prasideda tam tikra būsena, kuri nebūtinai baigiasi neramią mintį nutildančiu tašku. Tokia pradžia yra grakščios istorijos „Mistralio pakylėtos…“: „Mes susitikom tikriausiai vakarą, jau spyną saugią ant pakhauzo sunkių slankiojančių durų kabinau, o užkabinęs darbą beužmirštąs buvau. Bet dvi vėlyvos viešnios, čiauškančios mažai pažįstama kalba, nuo žengimo į miestą sulaikė. Dvi mistralio vėju į Siauruko orbitą įskriejusios prancūzaitės Florenca ir Melinda pavakarę pripildė ypatingos dvasios.“ Panašiai „įsibėgėja“ ir „Pažinimo žavesys“: „Žavesys. Pažinimo ir gyvenimo džiaugsmo žavesys. Žygio batai, džinsai, vardan mados suplėšyti per kelius, patogios kaubojiškos kelnės, stilingi švarkučiai, striukės, šaliai, kepuraitės, vėjavaikiškai ant veidų krentantys plaukai ir užburiančios šypsenos, akys, kartais paslepiamos po skaidriais akinukais nuo saulės. O taip, tai pavasarinės Siauruko muziejaus lankytojos!“

Išskirtinė Stoties viršininko istorijų jausmo spalva ‒ džiugesys. Džiugesys kiekvienu Siauruko muziejų aplankiusiu svečiu, ta raibuliuojančia pasaulio upe, „žmonių žmonelių srove“ plaukiančia. Ir nesvarbu, iš kurio pasaulio krašto ji srovena ‒ iš Daugpilio, Rygos, Sankt Peterburgo, Irkutsko, Radeno (Vokietijos miestelio netoli Drezdeno), Jungtinės Karalystės, JAV ar Japonijos ‒ kiekviena svetingai sutinkama.

Itin įdomi, skaitytojo smalsumą kurstanti ir paties Istorijų pasakotojo ‒ stoties viršininko figūra. R. Guobis ‒ Anykščiuose žmogus-legenda. Jis ne tik muziejininkas, bet ir kraštotyrininkas, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, dailininkas, parodų ir istorinės atminties žygių organizatorius. R. Guobis taip pat rengia ir skaito mokslinėse ir pažintinio pobūdžio konferencijose pranešimus, kuriuose nagrinėja ir populiarina Anykščių krašto istorijos žinias, atskleidžia naujus tų žinių šaltinius. Tai ‒ autorius, kuriam svarbi istorinė sąmonė, tautos kultūra. Jo atmintyje fiksuojasi įvykiai, asmenybės, ypač jų kūryba. Taip prisimenamas uteniškis, vienas iškiliausių lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas, rašęs apie Siauruką, stoties pasaulį ir pripažinęs, kad „laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, tačiau pasilieka…“ Minimas ir kitas lietuviškosios poezijos kūrėjas Faustas Kirša, kuris Antrojo pasaulinio karo metais keliavo iš Šiaulių į Anykščius ir „nustebimų pašūkčiojimais perpinta proza“ vaizdžiai aprašė Aukštaitijos laukais riedantį traukinuką. Stebina išskirtinis Istorijų autoriaus dėmesys detalėms: „Anykščių stotyje lygia greta kaip kareiviai šalia perono išsirikiavę stovi eile stambūs šermukšniai, jų raudonos kekės puošia ir primena stiklelio mėgėjui ‒ svaigią šermukšninę, išalkusioms varnoms ‒ peną, vaikams ‒ skanėstą, mergaitėms ‒ papuošalą ir gamtos svaigulio džiaugsmą aukštaičiui iš ežerų krašto, poetui F. Kiršai.“ Išties stoties viršininkas daug žino. Jo žinios iš patirties, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, iš didžiulės širdies, iš jausmo, nuojautos. Jis žino, kad geležinkeliuką rašytojos akimis kadais matė ir anykštėnė Bronė Buivydaitė. Mėgina atspėti „ką ji patyrė, lankydamasi geležinkelio stotyje dar tais tolimais caro laikais?“ Nėra priežasties manyti, kad nuovokaus pasakotojo spėjimas būtų neteisingas: „Matė [B. Buivydaitė ‒ J. Ž.] stoties perone ant suoliukų sėdinčias, krepšius ant žemės pasidėjusias ir traukinuko laukiančias moteris, pakylantį semaforą, senį su botagu rankose ir ant laiptelių stoviniuojantį žandarą su didele dvišake barzda.“

Pagrindinį Stoties viršininko istorijų moto būtų galima suformuluoti iš šio straipsnio antraštėje dominuojančių veiksmažodžių: pažinti ir gėrėtis. Pažinti, kaip prieš 120 metų, tolimaisiais 1899-aisiais, tiesė siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės liniją, kaip tuomet žmonėms atrodė „šėtono pečius“, važiuojantis be žirgų, lyg koks „Mikaldos pranašysčių nelabasis“. Gėrėtis ‒ Siauruko dunksėjimu, jo jaukia pastoge, namus primenančia dvasia, ypač tuomet, kai esi tolimame kelyje, „kai už lango siaučia audra, pliaupia lietus ir vaiduokliškai tamsu…“

Kitas R. Guobio knygos moto – „man rūpi“, tiesiogiai neįvardytas, tačiau rezonuojantis nuo pat pirmosios istorijos. Į rūpesčio paradigmą įrašoma krašto istorija, kultūrinė atmintis, išeivijos problemos, tautiškumo, tapatybės klausimai. Žinoma, šios temos mūsų publicistikoje, taip pat ir eseistikoje nėra naujos, tačiau vis dar svarbios ir skaudamos. Būtina jas gvildenti, įdomiais, paveikiais tekstais priminti. Ir kaip moko stoties viršininkas, ne tik rašymas, bet ir skaitymas turi būti aktyvus, mintį, nuostabą, vertinimą budinantis: „Skaitydamas knygą apie Angliją, tarsi ir viską priimdamas už tikrą tiesą, staiga nustebau, kai autorius patarė lietuvaičiams nekrikštyti savo vaikučio tautiniu, tarkim, Žvaigždikio vardu, nes kol jį kas šiame paviršutiniško bėgsmo pasaulyje ištars ar įsimins, jis turės problemų… Remiantis romano Frank Kruk herojaus Prano Krukelio išmintimi, neteks keleto dolerių. Bet daug skausmingiau bus, kai jis neteks savo tautinės tapatybės, tėvynės jausmo ir pasiliks šiame atšiauriame pasaulyje kaip nelaimingiausias benamis.“

Skaitydamas Istorijas, atidus skaitytojas gėrėsis ne tik aukštaitiškais vaizdais, Siauruku atriedančiais nuotykiais, geležinių kelių ir stočių magija, bet ir metaforišku, nepaprastai vizualiu stoties viršininko pasakojimu: „Vėl pasaulis tyliu ir paslaptingu rugsėjo aksomu spindi. Vėl palengva gelsta, palengva įsiliepsnoja tarsi garvežio krosnyje ugnis mūsų stoties didžioji puošmena ‒ šimtamečiai klevai bei liepos.“ Lyriškai nuteiks ir reziumuojančia gaida nuskambančios autoriaus eilės:

Gurkšt, gurkšt…

Saldus, lipnus, kartus,

stiprus biržiečių skystis

mano alpstančią esybę vilgo…

Ten, žemai, pasaulyje

Girdžiu balsus?.. Žingsnius…

Plačiai atmerkiu akis,

Kylu visu ūgiu ir ištariu:

„Aš Siauruko muziejėlio

Labirinto gidas…“

 Įnikus į sodrius pasakojimus, pajunti kirbant klausimą, kas gi iš tiesų tuo valiūkišku Siauruku rieda ‒ žmonės ar jų istorijos? Atsakymo derėtų ieškoti aptariamoje rinktinėje. Tiesa, jis bus pasklidęs po įvairius knygelės puslapius, prisieis surinkti lyg dėlionę. Visgi pagrindinė detalė, matyt, bus ši: „Dar yra ką pasakyti, o tas žinojimo lobynas kasdien tik turtėja, pasipildo vis nauju žinojimu, vis naujais atradimais vis gilesniu suvokimu. Tad pirmyn, istorijų garvežy…“

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie šunis, žaislus ir žmones

Kazijevaite

Gintarė Adomaitytė

Apie šunis, žaislus ir žmones

O juk ne tik apie juos – ne vien apie šunis, žaislus ir žmones – yra ši knyga.  Ji – apie meilę. Ir apie atsisveikinimą visiems laikams… Bet visų pirma papasakokime apie knygos „Mano sesė ir aš“ (leidykla Tyto alba, 2018) autorę.

Kazimiera Kazijevaitė – vertėja. Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja. Poetė, debiutavusi svetainėje www.menobangos.lt. Prozininkė, sukūrusi romaną „Septynios kartos“ ‒ už jį apdovanota ne tik skaitytojų komplimentais, bet ir Kazimiero Barėno literatūrine premija. Svarbu minėti, kad Kazimiera Kazijevaitė – ir dviejų dukrų mama. O dar – reikli knygų skaitytoja, besidominti vaikų literatūra. Tad nieko keista, kad Kazimiera pagaliau atėjo ten, kur jos senokai laukta – į ką tik minėtą vaikų literatūros pasaulį.

„Mano sesė ir aš“ – trijų dalių pasakojimas, kuriame svarbiausios yra dvi sesės, Goda ir Saulė. Sudėtingą seserystės jausmą galima laikyti pagrindine (ar viena pagrindinių) knygos gija, apjuosiančia ir surišančia segmentus, kartais bandančius smagiai išsprūsti iš autorės rankų. Ir Godos, ir Saulės pasauliai sudėtingi, nebūtinai sutampantys, kartais – gana rūsčiai susikertantys. Pirmoji dalis ,,Mūsų abiejų tėtis“ atskleidžia ankstyvąsias tapatybės paieškas, galinčias prajuokinti suaugusį skaitytoją. Anaiptol ne mažąjį… Vyresnėlės ir jaunėlės prigimtinė konkurencija ne toks jau paprastas reiškinys.

Vis dėlto šią, pirmąją dalį, laikau lengvabūdiškiausia, balansuojančia ties riba:  asmenininiai užrašai/literatūra. Kuo toliau – tuo giliau. Skaitytojus (ir vyresnius, ir mažesnius) autorė jau supažindino su šeima, jau apgyvendino knygoje tartum svetingame vasarnamyje. Laikas kalbėti apie… mirtį.

„Gilė iškeliauja“ – tai antroji dalis, pasakojanti apie ištikimą šunį. „Tik pati Gilė nesirūpina dėl to, kuris vaikas gimė pirmas, o kuris antras. Abiem mergaitėms ji leidžia ant jos lipti, bučiuoti ją į drėgną, šaltą nosį ir nė nesuurzgia, jei kuri netyčia per smarkiai patempia už uodegos. O svarbiausia, kad Gilė niekada nebūna užsiėmusi jokiais reikalais ir visada nori žaisti! Juk Gilė neina į darbą kaip mama ir tėtis. Ji neatsakinėja į laiškus. Ji neskaito laikraščių. Ir nesikalba telefonu tada, kai jos labiausiai reikia. Kas gali būti geriau?“ (p. 48).

Gali būti tik blogiau. Gilė sensta, sirguliuoja, merdi… Žodis po žodžio, sakinys po sakinio mus artina prie tartum nevaikiškos temos – kelionės amžinybėn. Pasakojama apie šunį, o tiek daug pasakoma apie žmones. Saulės pastanga Gilės šuniškas pareigas paskirti žaisliniam meškinui, Godos rūpestis sodo paukščiais, mamos sekama istorija apie Gilės vaikystę, tėčio santūrumas… Visa tai – tikras gyvenimas. Ir tikra literatūra, to gyvenimo anaiptol nesaldinanti, tik šiek tiek pakylėjanti, tik įsupanti į švelnią romantikos skraistę.

Trečioji dalis ‒ „Širdies kalba“ – jau lengvesnė, smagesnė, tartum padedanti primiršti, bet nepamiršti atsisveikinimo su Gile. Lauke viešpatauja vasara – liepos mėnuo.  O gretimame kieme dairosi Naja – mergaitė, atvykusi iš kitos šalies ir nemokanti lietuviškai. Bus nuotykių prie upelio, bus žaidimų, bus naivaus melo ar gudravimo. Laukia net slaptas apsilankymas pas raganą  apžiūrėti… ką tik gimusių kačiukų.

Čiur – štai smagus žodelis, aidintis mergaičių žaidimuose. Čiur – sakau ir aš. Čiur – tai verta dėmesio, daugiasluoksnė knyga! Jos šriftui, maketui, įrišimui, Linos Kusaitės iliustracijoms priekaištų neturiu. Knyga neturėtų subyrėti, net jei bus skaitoma, sklaidoma, vartoma labai dažnai.

Juk bus?

 

 

 

 

Šiapus ir anapus tylos

Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Šiapus ir anapus tylos

Marius Kraptavičius

Ji Ignalinoje (ir ne tik Ignalinoje…) laukiama. Suprasta. Mylima. Rašytoja, aktorė, choreografė, keliautoja.

Kas ji? Žinoma, Birutė Mar.

Būtent Birutė pagelbėjo mums atsisveikinti su 2018 metais šiltai, prasmingai – poetiškai. Atvyko ne viena. Su ja – kompozitorius, profesorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas. Šiek tiek „kalti“, kad renginys įvyko, esame ir mes – VšĮ „Meno bangos“. O „kalčiausia“ kita VšĮ – Naujosios muzikos komunikacijos  centras, paremtas Lietuvos kultūros tarybos. Būtina minėti renginio šeimininkę – Ignalinos  viešąją biblioteką. Ir publiką –  skaitytojų bendruomenę, šį kartą gausiai susirinkusią, mokėjusią stebėti, stebėtis, nustebti.

Visada prieš renginį, kuriuo rūpinuosi, laukiu svečių prie bibliotekos durų ‒ visada. Šį kartą buvo aišku: besidominčių daug, jie viltingai nusiteikę. „Anapus tylos“ – taip Birutė Mar ir kolegos pavadino savo kompoziciją. Norintys patekti į tą anapus šiltai šurmuliavo, klegėjo, džiūgaudami ne tik todėl, kad jų laukia menų fiesta. Ir todėl, kad turi progą susitikti, apsikabinti, pasikeisti dovanomis, palinkėti vieni kitiems šio bei to svarbaus, esminio.

Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Man visai negėda: braukiau ašarą. Ne kartą. Ir ne aš vienas. Suspindėjo, sutvisko Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Donaldo Kajoko poezija. Buvo visko: ir tremtinių Kalėdų giesmė, ir Birutės Mar kelionių pasakojimai, ir naiviai džiugios aukštaitiškos Reginos Katinaitės eilės.

Bet svarbiausia, svarbiausia… Tartum nematomi, bet girdimi popietės atmosferą kūrė Kęstutis Kaupas, Antanas Kučinskas. Jie ir Birutė – susiderinę, susigroję, sutariantys.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytautoi Lekavičiaus nuotrauka
Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Ignalina nemėgsta poezijos? Nesupranta? Nenori?

Taip, kartą kitą Skaitytojų klube  esu girdėjęs itin skeptiškų žodžių, skirtų dabarties kūrėjams. Kita vertus, akivaizdu – Ignalina  mielai neria į meno bangas, jomis svaiginasi.

Nersime. Dar ne kartą. Į modernias, archaiškas, eksperimentines… Vienaip ar kitaip – banguosime.

MENO BANGOS taria ačiū visiems, kartu belaukiantiems įdomaus gyvenimo.

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

Vytautas Tamulaitis
Vytautas Tamulaitis

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

ir Aidas Jurašius, Neringa Dangvydė, Gintaras Kaltenis

Gintarė Adomaitytė

  • Keli žodžiai apie primirštą, bet nepamirštamą rašytoją

 

Ar jūs žinote, kas yra Vytautas Tamulaitis?

Taip, rašytojas…  Taip, gamtos žinovas ir tylus  filosofas. Daugybės knygų vaikams autorius. Kaip norėčiau narsiai rašyti: augau, brendau kartu su Vytautu Tamulaičiu. Ne, labai gaila, bet ne. Vaikystėje jo neskaičiau. Kita vertus, Vytauto Tamulaičio oru kvėpuoju dabar.  Ir dar kaip…

Šį rudenį mes minime Vytauto Tamulaičio vieną šimtą ir penkerius metus. Jis gimė prie Nemuno Sutkiškiuose (dabar Šakių rajonas), studijavo Kauno universitete, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo redakcijose, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Kanadoje. Mirė Toronte 1993 metais. Tai – jo biografijos trupiniai.

O esmė?

Visada šalia manęs, svarbių knygų lentynoje,  glaudžiasi  „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“,   „Vieną kartą“,  „Vasaros pasaka“…  Ir mano mylimiausia, skaityta ir nuskaityta   ‒ „Svirplio muzikanto  kelionės“.

Kažin, ar Lietuvoje rasime daug žmonių, kurie galėtų vadintis tamulaitininkais, tamulaičiukais ar kaip nors panašiai. Bet… mūsų – Vytautui Tamulaičiui ištikimų žmonių  būrys ‒ ramiai ir tykiai auga.

Sugrizimas

  • Keli žodžiai – apie save. Be jokio kuklumo

 

Vaje… Man regis, tuoj pat peržengsiu kuklumo ribas. O nuoširdumo ribos, kur jos?

Tad nekukliai, bet nuoširdžiai pasakoju, kad prieš daugybę metų (XXI amžiaus pradžioje) aš pateikiau savo pasakas Vytauto Tamulaičio konkursui.

Kuo buvau tuo metu?

Buvau niekas. Jau nebe žurnalistė, bet dar ne rašytoja. Rašąs žmogus, pakibęs ore.

Kad jūs žinotumėte, kaip ta netikėtai gauta  Vytauto Tamulaičio premija mane augino ir drąsino.

Kaip prisirišau aš prie Vytauto Tamulaičio – ilgam. Visiems laikams.

 

  • Svarbiausioji žinia – orūs žodžiai apie šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus

 

Gintare, ar tai tu?

Štai ko klausiu savęs, kopdama Mykolo Sluckio kadaise aprašytais „laiptais į dangų“.

Ar tai aš lipu Rašytojų sąjungos rūmų laiptais viršun, kad su kolegomis nutarčiau, kad šiemt skiriama Vytauto Tamulaičio premija?

Neįtikėtina – tikrai aš. Išaugusi, patyrusi, gaL kiek pasenusi, šiek tiek įtakinga, bet visada įsibaiminusi. Turiu savo nuomonę, bet ar apginsiu?

Ginti nereikėjo. Buvome reta komisija, darniai atrinkusi šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus. Posėdis neužtruko.

Pirmasis lauretas?

Žinoma, Aidas Jurašius. Vienbalsiai. Užbūrė jo knygos : „Pypas ir jo nutikimai“,  dar labiau kita ‒  „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“

 

Ką čia slėpsi…

„Pypas ir jo nutikimai“ – meistriškai sukalta knyga. Bet  ji „ne mano“.   Visai ne mano, absoliučiai ne adomaitytška, nemėgstu aš to nonsenso žanro, gal stinga man pačiai šio bei to, kad likčiau ištikima lietuvių autorių nesąmonėnėms.

Pypas

Aido Jurašiaus  raktinininkas  ir tolimo kaimo erdvės pritrenkia. Glumina.  Pribloškia. Nervina.  Jaudina ir išlieka. Kiek daug tekste pagarbos senajai literatūrai, kiek tradicijos paisymo. Kita vertus, kiek jos laužymo ‒ autorius jau taip mums  atsiveria, jau taip juokaudamas išsiduoda, taip… taip…

Naktis_su_Raktininku

…kad man belieka jį pamiršti ir keliauti toliau – pas dar du kitus Vytauto Tamulaičio premijos lauretaus.

Štai Neringa Dangvydė. Štai jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“.  Ir mūsų ‒  Vytauto Tamulaičio konkurso komisijos narių ‒ pagarba  autorei.

Už  viską.

Už sąžiningai, jautriai parašytą  „Vaiką…“,  už jos lituanistinę veiklą, už savanorystę visada ir visur, kai tik prireikia. Už Dangvydės vedlę žvaigždę – neįmanoma spėti, kur ta žvaigždė gabią poetę ir prozininkę nuvilios.

Su_zvaigzde

Belieka minėti raitelį, keliautoją, žurnalistą ir rašytoją Gintarą Kaltenį – jo pažintinę  knygą „Rainiukio Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Ir jis Vytauto Tamulaičio premijos laureatas. Naujas vardas, nauja pavardė Lietuvos vaikų literatūroje.

Pikselis

O, kad aš galėčiau, kad mokėčiau ar gebėčiau prognozuoti, kas bus, kas įvyks, ką mums ilgainiui parašys šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatai.

Galbūt nieko neberašys. Niekada.

Baugu tvirtinti, bet drįstu: jie niekada nerašys pigaus šlamšto.

skelbimas_Tamulaičio

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.