Category Archives: Apie literatūrą

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

Vytautas Tamulaitis
Vytautas Tamulaitis

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

ir Aidas Jurašius, Neringa Dangvydė, Gintaras Kaltenis

Gintarė Adomaitytė

  • Keli žodžiai apie primirštą, bet nepamirštamą rašytoją

 

Ar jūs žinote, kas yra Vytautas Tamulaitis?

Taip, rašytojas…  Taip, gamtos žinovas ir tylus  filosofas. Daugybės knygų vaikams autorius. Kaip norėčiau narsiai rašyti: augau, brendau kartu su Vytautu Tamulaičiu. Ne, labai gaila, bet ne. Vaikystėje jo neskaičiau. Kita vertus, Vytauto Tamulaičio oru kvėpuoju dabar.  Ir dar kaip…

Šį rudenį mes minime Vytauto Tamulaičio vieną šimtą ir penkerius metus. Jis gimė prie Nemuno Sutkiškiuose (dabar Šakių rajonas), studijavo Kauno universitete, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo redakcijose, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Kanadoje. Mirė Toronte 1993 metais. Tai – jo biografijos trupiniai.

O esmė?

Visada šalia manęs, svarbių knygų lentynoje,  glaudžiasi  „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“,   „Vieną kartą“,  „Vasaros pasaka“…  Ir mano mylimiausia, skaityta ir nuskaityta   ‒ „Svirplio muzikanto  kelionės“.

Kažin, ar Lietuvoje rasime daug žmonių, kurie galėtų vadintis tamulaitininkais, tamulaičiukais ar kaip nors panašiai. Bet… mūsų – Vytautui Tamulaičiui ištikimų žmonių  būrys ‒ ramiai ir tykiai auga.

Sugrizimas

  • Keli žodžiai – apie save. Be jokio kuklumo

 

Vaje… Man regis, tuoj pat peržengsiu kuklumo ribas. O nuoširdumo ribos, kur jos?

Tad nekukliai, bet nuoširdžiai pasakoju, kad prieš daugybę metų (XXI amžiaus pradžioje) aš pateikiau savo pasakas Vytauto Tamulaičio konkursui.

Kuo buvau tuo metu?

Buvau niekas. Jau nebe žurnalistė, bet dar ne rašytoja. Rašąs žmogus, pakibęs ore.

Kad jūs žinotumėte, kaip ta netikėtai gauta  Vytauto Tamulaičio premija mane augino ir drąsino.

Kaip prisirišau aš prie Vytauto Tamulaičio – ilgam. Visiems laikams.

 

  • Svarbiausioji žinia – orūs žodžiai apie šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus

 

Gintare, ar tai tu?

Štai ko klausiu savęs, kopdama Mykolo Sluckio kadaise aprašytais „laiptais į dangų“.

Ar tai aš lipu Rašytojų sąjungos rūmų laiptais viršun, kad su kolegomis nutarčiau, kad šiemt skiriama Vytauto Tamulaičio premija?

Neįtikėtina – tikrai aš. Išaugusi, patyrusi, gaL kiek pasenusi, šiek tiek įtakinga, bet visada įsibaiminusi. Turiu savo nuomonę, bet ar apginsiu?

Ginti nereikėjo. Buvome reta komisija, darniai atrinkusi šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus. Posėdis neužtruko.

Pirmasis lauretas?

Žinoma, Aidas Jurašius. Vienbalsiai. Užbūrė jo knygos : „Pypas ir jo nutikimai“,  dar labiau kita ‒  „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“

 

Ką čia slėpsi…

„Pypas ir jo nutikimai“ – meistriškai sukalta knyga. Bet  ji „ne mano“.   Visai ne mano, absoliučiai ne adomaitytška, nemėgstu aš to nonsenso žanro, gal stinga man pačiai šio bei to, kad likčiau ištikima lietuvių autorių nesąmonėnėms.

Pypas

Aido Jurašiaus  raktinininkas  ir tolimo kaimo erdvės pritrenkia. Glumina.  Pribloškia. Nervina.  Jaudina ir išlieka. Kiek daug tekste pagarbos senajai literatūrai, kiek tradicijos paisymo. Kita vertus, kiek jos laužymo ‒ autorius jau taip mums  atsiveria, jau taip juokaudamas išsiduoda, taip… taip…

Naktis_su_Raktininku

…kad man belieka jį pamiršti ir keliauti toliau – pas dar du kitus Vytauto Tamulaičio premijos lauretaus.

Štai Neringa Dangvydė. Štai jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“.  Ir mūsų ‒  Vytauto Tamulaičio konkurso komisijos narių ‒ pagarba  autorei.

Už  viską.

Už sąžiningai, jautriai parašytą  „Vaiką…“,  už jos lituanistinę veiklą, už savanorystę visada ir visur, kai tik prireikia. Už Dangvydės vedlę žvaigždę – neįmanoma spėti, kur ta žvaigždė gabią poetę ir prozininkę nuvilios.

Su_zvaigzde

Belieka minėti raitelį, keliautoją, žurnalistą ir rašytoją Gintarą Kaltenį – jo pažintinę  knygą „Rainiukio Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Ir jis Vytauto Tamulaičio premijos laureatas. Naujas vardas, nauja pavardė Lietuvos vaikų literatūroje.

Pikselis

O, kad aš galėčiau, kad mokėčiau ar gebėčiau prognozuoti, kas bus, kas įvyks, ką mums ilgainiui parašys šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatai.

Galbūt nieko neberašys. Niekada.

Baugu tvirtinti, bet drįstu: jie niekada nerašys pigaus šlamšto.

skelbimas_Tamulaičio

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.

 

Prakalbinti tėtį tyla

Benamis_virselis

Prakalbinti tėtį tyla

Sarah Lean „Šuo vardu Benamis“ (iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė, iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė), Vilnius, Nieko rimto, 2016

Neringa Mikalauskienė

Tai knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir suaugusiesiems. Saros Lean knygos „Šuo vardu Benamis“ veikėja prisistato taip:

„Aš vardu Kelė Luiza Fišer ir nekalbu jau trisdešimt vieną dieną. Kalbėjimas ne visada padeda, kad ir kaip to norėtum. Pagalvokit apie lietų; jis lyja, kai lyja. Kai debesys pasiruošę, kai jie pilni vandens lašelių, tada juos ir paleidžia. Tai jokie ne burtai; tiesiog vanduo grįžta į savo vietą“.

Kodėl mergaitė taip ilgai tyli? Prasidėjo viskas labai paprastai ‒ nuo labdaros akcijos mokykloje: vaikai savanoriai turi ištylėti visą dieną, o už tai kiti jiems aukos pinigų. Pinigai bus skirti slaugos ligoninei. Kelė ‒ iš  tų, kuri kalba neužsičiaupdama. Niekas netiki, kad ji pajėgs. Tačiau mergaitė iššūkį priima. „Tylos diena“ pasibaigia sėkmingai, o Kelė nekalba ir toliau…

Iš pradžių to niekas nepastebi. Ne šiaip niekas ‒ artimiausias žmogus, tėtis. Kelė nutyla, nes ji norėtų pasikalbėti su juo apie svarbiausią dalyką ‒ prieš metus žuvusią mamą. O tėtis tokių pokalbių vengia. Jis liūdi kitaip. Tėčiui atrodo, kad jei atsisakys visko, kas su ja susiję ‒ ir daiktų, ir prisiminimų ‒ nebus taip skaudu. Dabar jie likę tik trise: tėtis, Kelė ir vyresnis brolis Lukas. Jiems tenka persikraustyti į kitą namą, nes tėčiui sunku gyventi senajame, kurį įrengė kartu su mama.

Naujųjų namų pirmame aukšte gyvena aklas ir beveik negirdintis berniukas Semas su mama. Kelė su juo susidraugauja. Jie ima suprasti vienas kitą be žodžių.

„Semas yra pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti. Jis tarsi angelas iš kito pasaulio. Kai ėjome nuo ežero, laikydamas už rankos skaitė mano širdį.“ (p. 106).

Kelė pastebi, kad Semo mama ‒ jautri ir gera, bet pernelyg bijo dėl sūnaus, nes jam pasitaiko epilepsijos priepuolių, jis turi silpną širdį. Tad mama vis dar laiko Semą mažu berniuku, yra pernelyg globėjiška, nors Semas jau daug ką gali pats ir yra stipresnis nei atrodo. Tai ‒ dar viena gyvenimo pamoka: jei žmogus turi kokią negalią, jis vis tiek nori būti savarankiškas.

Dar vienas svarbus veikėjas ‒ valkata Džedas. Jis prašo išmaldos kaip artistas, gatvėje žongliruodamas suglamžyto popieriaus kamuoliukais. Dauguma žmonių vadovaujasi stereotipais, kuriuos liudija ir Kelės tėčio požiūris:

„Tėtis sakydavo, kad valkatos turi tokių patgalimybių ir pasirinkimą kaip visi kiti. Mums neleisdavo jiems duoti pinigų. Jie savo noru pasirinko gyvenimą gatvėje. Patys prisidarė problemų ir patys turi jas išsispręsti“ (p. 37).

Vis dėlto Kelė netgi jau nebekalbėdama randa su Džedu bendrą kalbą: jie susikalba akimis ir šypsenomis. „Nežinau, ką mes vienas kitam sakėme, bet tikriausiai kažką gražaus“ (p. 37). Tokio akimirkų grožio persmelktas visas pasakojimas.

Knygoje subtiliai derinamos dvi plotmės: realistinė ir mistinė: Kelei kartais pasirodo mama, nors mergaitė supranta, kad ji mirusi. Vieną dieną šalia mamos atsiranda ir šuo:

„Atsisukusi į mamą išvydau į mane bėgantį milžinišką šunį. Pažvelgiau jam į švelnias rudas akis. Buvo pastatęs ausis, vizgino didelę, lenktą uodegą ir žiūrėjo tiesiai man į akis, tarsi sakydamas: „Tai tu! Noriu būti su tavimi!“

Pamaniau: „Tai šuo, ne vaiduoklis. Jis tikras.“ (p. 26).

Kelė pavadina šunį Benamiu, nes atrodo, kad jis neturi namų. Laikinai šunimi rūpinasi valkata Džedas, tačiau Benamiui labai norisi būti šalia Kelės, tarsi ji būtų tikroji jo šeimininkė. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės sumanymą: visose iliustracijose yra tik šuo, jokių kitų veikėjų, daiktų ar namų. Dar esama letenų pėdsakų. Tarsi Benamis lydėtų ne tik Kelę, bet ir skaitytoją. Būtent skaitytojui duota suprasti, kaip palengva keičiasi veikėjų tarpusavio santykiai: ne tik mezgasi naujos draugystės, bet ir tėtis pagaliau ima ieškoti ryšio su dukra. Vėlgi leidžiama suprasti, kad mokykloje pasitaiko visko. Formaliai, pagal taisykles dirbanti specialiųjų poreikių mokinių ugdymo mokytoja ponia Bruks Kelei pasitikėjimo nekelia. „Kurį laiką po mamos mirties ji leisdavo man sėdėti su ja ir piešti. Sakė, kad galiu kalbėti apie viską, ką tik noriu. Bet dažniausiai šnekėdavo ji ir paprastai gana mįslingai“ (p. 20). Tokių neigiamų bendravimo su šia specialiste patirčių kupina Kelė iš anksto nusiteikusi šiauštis ir prieš siūlomą psichiatrės pagalbą. Tačiau daktarė Kolborn atvirkščiai ‒ labai natūraliai ir kartu išmintingai sugeba rasti kontaktą su Kele, o skaitytojui, ypač jaunajam, tai galimybė per literatūrinę situaciją pažvelgti į psichiatro darbą: būna, kad tokia pagalba išties reikalinga, bet žodis „psichiatras“ kelia išankstinį priešiškumą (kaip iš pradžių apibūdina Kelė ‒ „Kitą dieną turėjau susitikti su piktąja ragana daktare Kolburn“, p. 125) ir atbaido net nepradėjus.

Net jei siužeto lygmeny atpažįsti tam tikrą nuspėjamą schemą ‒ kad Kelė imtų kalbėti, autorei neužtenka vien subtiliai keisti artimų žmonių bendravimą, prireikia didelės nelaimės, situacijos, kuomet iškyla grėsmė vaikų gyvybei ‒ visa tai ir logiškai motyvuota, ir jautru. Galbūt veikia tos mistinės plotmės stebuklai ‒ paaiškėja, kad šuo Benamis būtų buvusi paskutinė mamos dovana Kelei, o gal tiesiog palankiai susiklosčiusios aplinkybės, sutapimai, kurie visai tikėtini. Čia laimingos pabaigos lūkesčiai turi būti išpildyti su kaupu ir taip, kad tokia pabaiga patikėtum.

O interviu su knygos autore apie knygos sumanymą ir jos parašymo aplinkybes galima perskaityti čia (beje, vertime veikėjos vardas kitas, tad būtų įdomu atsiversti originalą):

https://www.delfi.lt/veidai/kultura/interviu-su-rasytoja-sarah-lean-apie-drasa-rasyti-lygybe-ir-draugyste.d?id=71373912

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Batonas_virselis

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Neringa Mikalauskienė

Scott Fitzgerald KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA. Ir kiti apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Vilnius: Sofoklis, 2018.

Besidomintieji klasikine amerikiečių literatūra, be abejo, F. Scottą Fitzgeraldą labiausiai žino dėl jo „Didžiojo Geistbio“, o štai kitas ne ką mažiau įdomus kūrinys ‒ „Keista Bendžamino Batono istorija“ daugelį lietuvių turbūt pirmiausia pasiekė Davido Fincherio filmo pavidalu 2008-aisiais. Aš pati miglotai prisimenu paauglystėje skaičiusi šį tekstą viename įvairių autorių fantastinių apsakymų rinkinyje. Rinkinio pavadinimo nepamenu, o štai Bendžamino Batono istoriją ‒ puikiai. Nors tai nebuvo toks fantastinis kūrinys, prie kurių tuo metu buvau įpratusi. Fantastinė ten buvo tik pati idėja ‒ šeimoje gimsta vaikas, turintis seną kūną. To priežastis taip ir lieka neaiški: autoriui, skirtingai nei įprasta fantastinio žanro kūrėjams, ji nėra svarbi. Svarbiau čia parodyti, kaip į šį keistą faktą reaguoja visuomenė, kurioje jokių akibrokštų nemėgstama ir stengiamasi žūtbūt išlaikyti tai, kas laikoma „padoriu, priimtinu gyvenimu“, visuomenė, kurioje esminis klausimas ‒ „o ką žmonės pasakys?“. Taigi ir Bendžamino tėvas, gimus sūnui, desperatiškai stengiasi nuslėpti jo „ydą“ ‒ seną kūną ir sielą, elgdamasis taip, lyg šis būtų normalus kūdikis:

Mintis, kad sūnų reikės rengti kaip suaugusį vyrą, buvo tiesiog nepakenčiama. O jeigu jis rastų kokį labai didelį paauglišką kostiumėlį, tą šlykščią ilgą barzdą būtų galima nukirpti, žilus plaukus nudažyti rudai ‒ šitaip paslėptų, kas baisiausia, ir išsaugotų bent šiek tiek savigarbos… ką jau kalbėti apie padėtį Baltimorės visuomenėje. (p. 14).

Asmeninis Bendžamino laikas teka atgal ‒ kasmet jis vis jaunėja, taigi nuolatos patenka į keblias situacijas, kurios būtų gal tik komiškos, jei ne vis gilėjantis jo paties suvokimas, kad norėdamas išgyventi šitoje visuomenėje jis turi nuolatos būti budrus, slėpti savo prigimtį, nes kitiems tuo patikėti pernelyg sunku. Skaitytojas mato ir kitą ypač skausmingą dramą ‒ sukūręs šeimą su pamilta moterimi, jis negali senti kartu su ja, o pasiekus paauglystę jo nebeatpažįsta senieji draugai, su kuriais kadaise kovėsi kare, nepripažįstami jo, kaip veterano, nuopelnai. Taip skaitytojui tarsi atveriamos akys: aiškiai parodoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra itin priklausoma nuo visuomenės, įausta į laiko ir laikmečio audinį, nori to, ar nenori.

Panašių apmąstymų apie žmogaus vietą visuomenėje ir tos visuomenės tradicijas sukelia ir kiti šioje knygoje spausdinami F. Scotto Fitzgeraldo apsakymai. Reikia paminėti, kad pats autorius gyveno audringą gyvenimą, šėlo vakarėliuose, tad „spindinčioji“ visuomenės pusė, vyrų ir moterų bendravimo ritualai jam buvo kuo puikiausiai pažįstami. Pavyzdžiui, iš apsakymo „Bernisė nusikerpa plaukus“ gali išskaityti, kokios taisyklės buvo priimtinos XX a. pradžios amerikiečių jaunimo šokiuose, kaip turi elgtis mergina, kad dėl jos varžytųsi pulkai gerbėjų, kaip palaikyti tuščią saloninį pokalbį, kad pašnekovas jaustųsi pamalonintas. Apsakyme „Ledo rūmai“ atsiveria nenugalima skirtis tarp gyvenimo saulėtuose Amerikos pietuose, kai „kuris nors iš tų bendraamžių atsisveikindamas apeidavo draugus ir išvykdavo į Niujorką, Filadelfiją ar Pitsburgą, ten pradėdavo verslą, bet dauguma taip ir liko išglebusiame svajokliško dangaus, jonvabaliais žibančių vakarų ir triukšmingų juodukų mugių rojuje, kur augo tokios malonios, švelniabalsės mergaitės, auklėjamos ne brangiose mokyklose, o pagal šeimos tradicijas“ (p. 77), ir šiaurės, kur ne vien klimatas atšiaurus, bet ir žmonės, pietietės merginos akimis, yra kur kas grubesni, tad ji, nors ir visa širdimi trokšdama pokyčių, negali prie jų prisitaikyti. „Žiemos svajose“ plėtojama istorija jaunuolio, įsimylėjusio merginą, kuri čia priartėdama, čia netgi ilgiems metams atsitraukdama manipuliuoja jo jausmais. Už blizgaus paviršiaus vėlgi veriasi tiek vieno, tiek kito drama.

Kartais F. Scottas Fitzgeraldas sulaukdavo priekaištų, kad iššvaistė savo talentą atsisakęs ambicijų rašyti didelės apimties kūrinius (kaip kad pradžioje minėtas „Didysis Geitsbis“, laikomas jo kūrybos viršūne) ir perėjęs prie populiariojo žanro, lengviau skaitomų apsakymų, kurie būdavo spausdinami madinguose žurnaluose ‒ taip jis užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir žmonos Zeldos, susirgusios psichine liga, gydymui. Tačiau iš to, ką dabar turime progą perskaityti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Keista Bendžamino Batono istorija. Ir kiti apsakymai“, akivaizdu, kad jis nusipelno būti vadinamas ne vien talentingu rašytoju, priverčiančiu gėrėtis vaizdingu pasakojimu (čia norėtųsi ir vertėją pagirti už sklandų vertimą, kurį skaitydamas nejučia mėgaujiesi malonia sakinio tėkme), bet ir akylu sociologu bei subtiliu psichologu, sugebančiu iš vos pastebimų niuansų supinti ištisą žmogiškų santykių voratinklį, kuris, perskaičius knygą, dar ilgam sulaikys prie jos mintis.

 

 

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

 

Visokie 200

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

Gintarė Adomaitytė

 ,,Vasara tais metais pasitaikė ypač karšta. Saulė tarsi auksaspalvio gintaro gabalas kybojo virš medžių viršūnių, be atvangos kaitindama ir kepindama visa, kas gyva. Nesulaukdamos  lietaus samanos pamažu išbluko, o Pelėnui reikėdavo vis giliau ir giliau eiti į girią, kad rastų išsirpusių žemuogių.

–Kiekgi šitaip tęsis? – dūsavo Varlėnas, vėduodamasis plačiu paparčio lapu Pelėno svetainėje. Jis ypač nemėgo karščio. Sausra pro jo namus tekantį upeliuką beveik visai išdžiovino, todėl dažnai ateidavo pas Pelėną į svečius atsivėsinti.“

Ši ilgoka citata – iš Elenos Launikonytės knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ (Švieskime vaikus, 2018). Ji tinka šiai dienai – auksaspalvė saulė taip kepina, kad belieka užsitraukti užuolaidas, patogiai įsitaisyti ir panirti į knygų pasaulį. Laimei, bent jau čia sausros nėra. Ant mano pagalvės (ak ne, dabar jau ant rašomojo stalo) trys debiutiniai leidiniai. Jau minėtasis dailininkės Elenos Launikonytės kūrinys  vaikams, paaugliams skirta mokytojos lituanistės Alinos Jonaitienės ,,Smiltė “ (Gelmės, 2018) ir Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientės Aušrinės Kurgonaitės esistika ,,Gatvėmis“ (Naujasis lankas, 2018).

Nuo ,,Gatvių“ ir pradėkime…

JKAušrinė-K

  1. Apie Aušrinę

Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose.  Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų. Ji – ir fotomenininkė. Eseistikos knyga papildyta jos kurtomis nespalvotomis nuotraukomis, persmelktomis melancholija, paslaptimi, trapia viltimi, vienišės ar vienišiaus pasaulėjauta. Tai anaiptol ne čiauškėjimas išmaniuoju, tai – iš tiesų išmanus jau įgudusios akies žvilgsnis į dabarties pasaulį.

Čiauškėjimo nėra ir tekstuose, nors apie čiauškančią vaikystę rašoma. ,,Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėme stovėti vartuose,  apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervino – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų. “

Aušrinė Kurgonaitė, beveik neminėdama vietovardžių, vedžioja skaitytojus po svetimus ar artimus miestus, kartais ir piemiesčius, jų slapčiausias vietas. Šypsosi, o kartais šiepiasi jos vaikystės patirtys, juntama, kaip vaikystė tampa paauglyste, skaudžiai besineriančia iš savo odos. Vaikystės – paauglystės – jaunystės siaubai atsėlima ir išsigaruoja nelyg vaiduokliai, palikdami vietos pirmosioms rimto bendravimo patirtims. Pasakotojos intelektas auga, o kartu su jo augimu pasaulis tampa tik atšiauresnis, labiau svetimas, painiai rezgantis būtinus kontaktus.

Knygos priešlapiai praneša, kad šis leidinys – Borutaičių draugijos projekto ,,Išsaugoti. Tobulėti. Kurti“, skirto atkurtos Lietuvos 100-mečiui, veiklos dalis. Ši žinia man patinka – patinka labai labai! Baugu sakyti, bet išdrįsiu. Pompastiški svarbios datos minėjimai, šūksniai ir plevėsavimai kiek nusibodo, gal nuvargino, kartais net juokina… Tai – paviršius. Būtinas, kartais nuoširdus, bet praradęs saiką ir skonį. Kas kita, kai į menų pasaulį garbingai ir oriai palydima jauna, gabi, nuosekliai dirbanti autorė. Aušrinė kyla!

Šiuo šūksniu pasakojimą apie abiturientės debiutą (knygos tiražas – 200 egzempliorių) galėčiau ir baigti. Bet nusidėčiau, jei pamirščiau parašyti, kad Aušrinę Kurgonaitę iš klasės į klasę, iš vieno konkurso į kitą lydėjo, drąsino, skatino jos pirmosios knygos redaktorė, mokytoja lituanistė, Borutaičių draugijos iniciatorė Zigrita Petraitienė.

Smilte-1131

  1. Apie Aliną

,,Mažoji Smiltė senelių namuose jautėsi labai vieniša. Ir prireikė nemažai laiko, kol ji apsiprato savo naujajame kambarėlyje, kimšte prikimštame senų, jos supratimu, visai nereikalingų baldų, kurie trukdė laisvai judėti – šokti ir dainuoti. O dar tie kilimėliai ant grindų… Jie amžinai painiojasi po kojomis, keistai susivartydami, dar dorai nespėjus prie jų prisiliesti. Bet seneliams viskas atrodė brangu ir vertinga, ir jau, gink Dieve, jokiu būdu neišmetama. Juk tai viso jų gyvenimo kruopštus rezultatas, nelengvu darbu sukauptos gėrybės! Ir tai seniems baldams suteikdavo neliečiamybės statusą. Bet dešimtmetei Smiltei tai mažai terūpėjo. Ji tik troško patogiai įsitaisyti prie lango, tvirtai įsiremti alkūnėmis į nedidelį medinį staliuką ir, žiūrėdama į tolyn besidriekiančius javų laukus, svajoti, svajoti, svajoti… Tokia jau ji buvo. Tikrų tikriausia svajoklė“.

Taip prasideda knyga ,,Smiltė“, skirta paaugliams. Bet ne tik jiems. Skubu pabrėžti, kad tai – keliadugnis pasakojimas, tinkamas ir suaugusiam žmogui, tai – skaitančiųjų bendruomenės knyga, sunkoka tiems, kurių skaitymo įgūdžiai menki. Autorė nepataikauja. Jos pasakojimas nei lėtas, nei greitas, toks – vidutiniu tempu. Nuoseklus, vaizdingas, talpus.

Smiltė – miestelio naujokė. Mama mirusi, tėvas šmėstels tik keliuose knygos puslapiuose. Tas šmėstelėjimas bus skaudus, įtikinantis, be lašo smerkimo, nors akivaizdu: pasakojama apie degraduojantį žmogų. Skaitytojui leista susivokti pačiam. Nesmerkiami ir seneliai, besirūpinantys mergaitės gyvenimu taip, kaip jie sugeba, o sugeba ne kažin ką: pamaitinti, aprengti…  Kalbėtis, atvirauti, išsipasakoti neįprasta. O dar tas atotrūkis tarp kartų – tiesiog bedugnė. Nejau pasakosi seneliams, prie kompiuterio niekada neprisilietusiems, apie interneto pinkles? Smiltė gyvena uždarame pasaulyje. Nieko keista, kad iškeliauja kur akys mato, o kojos veda. Patenka ne į interneto svetainę (laimei). Patenka į netoliese esančią Latviją, pas senolę Martą. Ten gyvenimas tai ir tikrai archaiškas, bet kitaip, negu senelių name. Dvi giminingos sielos, dvi giminingos kalbos – ir gimsta nuoširdi bendrystė…

Svarbi, gal net svarbiausia knygos veikėja, yra… mokykla. Jos neramus, šurmuliuojantis gyvenimas, jos tradicijos, jos įpročiai, jos vertybės. Jos rutina, uždarumas. Gal keista, gal ne – skaitydama dabarties knygą, radau joje dalelę savęs, amžinos naujokės, nuolat klydinėjusios iš mokyklos į mokyklą, iš klasės į klasę. Ne todėl, kad knyga parašyta senoviškai. Tik todėl, kad esama amžino nerimo.

Alina Jonaitienė šių dienų mokyklą pažįsta kur kas geriau nei dauguma dabarties rašytojų, kuriančių vaikams. Ji – mokytoja lituanistė, dirbanti Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje. Būtent ten įvyko pirmasis knygos pristatymas, o vakarop, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje  bibliotekoje  – ir antrasis. Ir  vyko visa tai pavasariui keliaujant vasaros link, kai kepino saulė, o derlinga Joniškio žemė tryško įvairiaspalviais žiedais. Vykau į Joniškį su ,,Gelmių“ leidykla, su jos įkūrėjomis Kristina Noreikiene ir Vida Bėkštiene. Buvome atidžiai išklausytos – ir progimnazijoje, ir bibliotekoje. Išgirdome  knygos parašymo istoriją. Alina Jonaitienė Smiltės prototipės net neieškojo. Ji rėmėsi keliomis tikromis istorijomis, nutikusiomis ir Joniškio, ir gretimame rajone. Sėmė iš paties gyvenimo, nepamiršdama to, kas svarbiausia: išmonės.

Knygos leidyba pabrėžtinai  santūri. Smėlio spalvos viršelis, teksto autorės iliustracijos. Man regis, galėjo jų ir nebūti, tų depresija dvelkiančių piešinių – rašytoja Alina Jonaitienė pralenkė daiininkę Aliną Jonaitienę… Ir… gal derėjo knygą skaidyti į atskirus skyrius? Kad jauniems skaityti būtų lengviau.

Verta atpasakoti knygos gimimo istoriją. Ji buvo siūlyta anoniminiam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui. Komisijoje dirbusiems žmonėms tekstas patiko, bet neįtiko. Kodėl? Konkursas laukia rankraščių, skirtų vaikams iki dešimties metų. Šis pasakojimas – rimtesnis, jį skaitys vyresni. Kitam anoniminiam konkursui, rengiamam leidyklos ,,Alma littera“, kažin ar būtų tikęs – ten laukiama knygų vyresniems paaugliams. Žinoma, yra ir trečias kelias: siųsti tekstą į daugybę Lietuvos leidyklų, laukti (ne)palankaus  atsakymo ir… nesulaukti. Įdomiausi pastarųjų metų autoriai į literatūros pasaulį atėjo būtent šių dviejų – anoniminių konkursų – dėka.

Alinos Jonaitienės rankraštis neliko pamirštas. ,,Gelmių“ leidyklai jį pasiūlė komisijos narys Kęstutis Urba. Ir… knyga sėkmingai gyvena. Tiražas kuklus, bet didesnis, nei anksčiau minėtos Aušrinės Kurgonaitės knygos: 500 egzempliorių. Jei ,,Smiltė“ jus domina, skubėkite įsigyti: tas tiražas tirpsta kaip ledai karštą vasarą…

Pelėnas-varlėnas-ir-bobo

III. Apie Eleną

Štai jau papasakojau apie dvi knygas, kurių autores truputį pažįstu. Su Elena Launikonyte, spėju, esame prasilenkusios Vilniaus knygų mugėje, o gal ir dar kur nors… Ji – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 metai) debiuto premijos laimėtoja. Šią žinią praneša jos rašytos ir iliustruotos  knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ viršelio ,,atlapai“. Tik tiek… Kad bent žodį kitą apie autorę – juk debiutas, naujiena! Juk tiražas – 20 000 egzempliorių, juk sklinda, tikėtina, kad sklinda dovanai per Lietuvą.

Tuo gražiu žodžiu ,,dovanai“ abejoju. Elenos Launikonytės gyvenimo  ieškojau ten, kur mėgstame nerti visi – interneto platybėse ir pinklėse. Štai ką atradau: gudrūs žmonės, fondo ,,Švieskime vaikus “ knygas gavę nemokamai, įgudo jas pardavinėti. Nebrangiai, už eurą kitą, bet juk į kišenę, į savo… Tiek jau to, pamirškime tas svetimas kišenes ir jų menkus grašius. Kur kas svarbesnė pati Elena Launikonytė ir jos kūrybinė biografija.

Pasakodama apie Aušrinės Kurgonaitės ir Alinos Jonaitienės knygas vengiau žodžių provincija, regionai ar panašių. Svarbu, kur žmogus gyvena, labai svarbu. Kur kas svarbiau kaip…  Rašydama apie Eleną Launikonytę, provincijos sąvokos neišvengsiu.

2017 metais, rugsėjo mėnesį, Paryžiuje pasirodė jos erdvinė (pop-up) knyga ,,Mėlynasis sodas“, skirta penkerių–septynerių metų skaitytojams. Kaip gaila, kad knygos nevarčiau, nečiuopiau. Kompiuterio ekrane ji svaiginančiai patraukli. Ja gėrėsis prancūzų, vokiečių, japonų vaikai. Apie tai buvo skambiai pranešta Lietuvos TV ir spaudoje.

2018 metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje, fondo ,,Švieskime vaikus“ stende, varčiau naujai išleistas knygas. Teiravausi dailių stendo moterų, kas tas knygas parašė, kaip rašė, apie ką. Atsakymas skambėjo toks: ,,Čia laureatų knygos“. Kai prašiau papasakoti kiek konkrečiau, išgirdau: ,,Mes savanorės. Mes dar neskaitėme“.

O gaila, gaila… Fondo knygos vertos skaitymo. Elenos Launikonytės ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ tai jau tikrai. Pasičiupau mugėje ją tikriausiai todėl, kad mėgstu debiutus ir debiutuojančias žmones. Nenusivyliau. Atradau ne rašančią dailininkę, bet tikrą rašytoją.

Provincialu, menka ir kvaila, kad užsienyje išleista knyga buvo pagarbinta. Lietuvoje išleista kita knyga liko nepastebėta – tartum niekam nerūpėtų, ką skaitys mūsų vaikai.

Elena Launikonytė seka jaukią pasaką – apie miškus ir upelius, apie žvėrelius ir vabzdžius, apie draugystę ir nuotykius. Knygos keturi skyriai – tai keturi metų laikai, ir kiekvienas jų miško gyventojams – rimtas išbandymas. Knygos veikėjai gal ir maži, bet žmogiški. Jų gyvenimuose atrasime ir savuosius. Juk buvo taip, kad pasirengiame iškeliauti toli ir ilgam, bet gana greitai atsiduriame savo namuose… Juk esame prisikvietę pernelyg daug svečių, norėdami jiems gero, bet ilgainiui susivokėme: dabar jau svečiai šeimininkauja, man vietos nebėra. Tamsos baimė, tunelio jausmas, išsiblaškėlio tykančios duobės, žvakių neramus plevenimas – visa tai rasite knygoje, švelniai vaikiškoje, atnešančioje sapną.

Juokas juokais, bet aš tikrai beskaitydama saldžiai užmigau… Pamiršusi užgesinti šviesą…

Puiki terapija suaugusiam. Smagūs nuotykiai vaikams.

Aušrine, Alina, Elena – sveikos atvykusios į Lietuvos literatūros žemę.

Straipsnis publikuotas ir www.skaitymometai.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

,,Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ – tai jaunos autorės Rasos Milerytės poezijos knyga (leidykla UTENOS INDRA, 2017). Pirmoji! Rasą laikome saviške. Ne kartą svetainė www.menobangos.lt publikavo jos rašytas knygų apžvalgas ar recenzijas. Kritikė Rasa Milerytė pasižymi kolegiškumu: mūsų svetainei yra atradusi daug jaunų autorių, iki tol savo kūrybos beveik niekam nerodžiusių. Tačiau kuo pasižymi jos kūryba? Rasa – jautri, atviraširdė poetė, poezija jai – būdas pažinti ir paaiškinti pasaulį. Ji nesibaimina klasikinės tradicijos, nevilioja skaitytojų eksperimentais. Kam eksperimentuoti, jei ji jaučia rimą ir ritmą, jei erdvų jausmą gali sutalpinti į lakonišką formą? Skaitytojams pateikiame jos eilėraštį ir atsakymus į MENO BANGŲ redakcijos  klausimus.

 

Prieš pat užmingant, kai žengiu į sapną

Staiga pakinta laikas ir ryškėja –

Ant kranto sėdi senas vyras.

Jo rankose knyga, ją varto vėjas,

Tarp puslapių – tik žiedlapiai subirę.

 

Tas vaizdas atsispindi vandeny.

Dugne, atrodo, tobuliau matyti:

Berniukas, žydinti gėlė, kuri

Kaip pabučiavimas, kaip pirmas, žydi.

Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka

Anykščiai – Vilnius – Utena. Štai trys miestai, regis, svarbūs Tavo, Rasa, gyvenime. Gal pradėkime nuo vaikystės, nuo Anykščių. Sakytum, gimti tame krašte – tai savaime įkvėpti literatūros oro. Ar tikrai?

Kol gyvenau Anykščiuose, iki 18–19 metų, turbūt dar nesuvokiau, ką reiškia būti kilusiai iš literatūros lopšio. Visada didžiavausi, jog esu iš Anykščių, nes jau tada literatūra man reiškė daug, bet nesuvokiau savęs kaip Biliūno, Vienuolio, Baranausko kraštietės, niekad negalvojau, kad vaikštau tomis pačiomis gatvėmis kaip kažkada vaikščiojo jie. Tuo metu šie rašytojai man netgi buvo nuobodūs ir nesuprantami. Gal tik kokiame antrame kurse Vilniaus universitete supratau, kokie svarbūs lietuvių literatūrai yra Biliūnas ar Baranauskas ir kiti, ir kokie jie įdomūs.

Esu kilusi ne iš pačių Anykščių, o iš mažo kaimelio. Tame kaimelyje gyveno ir mano seneliai. Tėtis išeidavo į darbą, mama turėdavo daug dėmesio skirti broliui, o mane pasiimdavo seneliai. Dažnai likdavau pas juos nakvoti. Seneliai man ištisus vakarus sekdavo pasakas, dainuodavo dainas. Susėsdavom vakare ir – viena daina močiutės, kita – senelio, viena pasaka – močiutės, kita – senelio. Jei ne tie vakarai, turbūt niekada nebūčiau susidomėjusi literatūra. Manau, kad tos pasakos, sakmės, dainos pabudino ar suaktyvino mano mitinę pasąmonę, dėl tų vakarų šiandien esu tokia, kokia esu. Visada buvau senelių vaikas. Kai paaugau, lėkdavau pas juos kelis kartus per dieną. Tiesiog pažiūrėti, ką veikia.

Trečioje ar ketvirtoje klasėje namie radau nutrintą, baigiančią suplyšti Donaldo Kajoko eilėraščių knygą „Lapkritis veidrodyje“. Pradėjau skaityti, nieko, žinoma, nesupratau, bet kai kurie eilėraščiai man labai patiko, išmokau mintinai ir vis deklamuodavau. Galbūt tada pamilau poeziją.

Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.

Pasidalink ryškiausiais vaikystės prisiminimais…

Vienas itin ryškus vaikystės prisiminimas: pro senelių namus teka upė, o už upės yra kapinės. Kai kaime kas nors mirdavo, laidotuvių dieną, kai ta visa procesija eidavo, nebuvo leidžiama eiti į kiemą. Aš visada pro užuolaidos kraštelį stebėdavau laidotuvių eiseną, nežinojau, kas yra mirtis, bet jau tada iš baimės gniauždavo kvapą. Nuo senelių kiemo tos kapinės puikiai matosi. Taigi mačiau jas kasdien.

O štai paskutinis mano vaikystės prisiminimas: mama gulėjo ligoninėj, močiutė dar turėjo vieną karvę, bet jau neturėjo sveikatos ją prižiūrėti, taigi mokė mane pamelžt karvę. Man niekaip nepavyko ir aš parkritusi pievoj taip graudžiai, taip graudžiai verkiau. Tada man buvo 19 ar 20 metų, jau sirgau depresija, tikriausiai jau buvau išėjusi akademinių atostogų, atrodė, kad mano gyvenimas baigtas, net blogas oras atrodydavo kaip bausmė, nežinau, kodėl taip stipriai įstrigo būtent tas karvės melžimas (paskui išmokau tai daryti), bet dabar į tai žiūriu kaip į tam tikrą lūžį, kai vieną akimirką aš dar esu laimingas vaikas, o kitą jau nebesu.

Ar būtent Anykščiuose radosi pirmieji Tavo kūriniai? Kokie jie buvo?

Rašyti pradėjau paauglystėje, būdama gal kokių keturiolikos metų. Tai buvo labai tvarkingai surimuoti ir labai primityvūs tekstai, kur saulė rimavosi su apgaule, o apgaulė su pasauliu. Net negalėčiau pasakyti, kad tie eilėraščiai buvo bent jau nuoširdūs, kiek dabar prisimenu – juose nebuvo nieko apie mane. Buvo lyriniai subjektai, gyvenantys tarp priešiškų žmonių, aš tada irgi jaučiausi gyvenanti tokiame nejaukiame pasaulyje, bet tie eilėraščiai tikrai buvo ne apie mane. Keldavau egzistencinius klausimus apie gyvenimą ir mirtį, bet viskas buvo taip nenatūralu… Rašydavau apie meilę. Juokinga, nes tuo metu dar nebuvau mylėjusi. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, abu kartus tapau laureate rajone, o antrą kartą buvau pakviesta į respublikinį etapą, vadinasi, tada jau buvo kažkas geresnio mano eilėraščiuose, bet nepamenu, kas. Tiesa, prieš eilėraščius dar buvo etapas, kai rašiau mitiniais motyvais paremtas pasakas, jos nebuvo originalios, bet ir šiandien man patinka. Norėčiau kada nors parašyti knygą vaikams.

Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.

Tavo poezijos knygoje juntamos miesto paieškos, noras jį – tartum gyvą asmenį – suvokti ir prisijaukinti. Ar tai – vilnietiškas Tavo laikotarpio etapas?

Niekada šiuo aspektu apie savo eilėraščius negalvojau, bet, ko gero, galima taip pasakyti. Man regis, Vilnius padaro įtaką visiems, į jį atvažiavusiems. Net negalėčiau paaiškinti, kodėl. Tai paslaptingas, labai įvairiapusis miestas. Su juo norisi kalbėtis, išsakyti paslaptis, kelti jam klausimus, ir jis kažkokiu būdu geba į tuos klausimus atsakyti.

Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Knyga pasirodė Utenoje, tad verta ir apie šį miestą pakalbėti daugiau. Utenoje gyvena net šeši profesionalūs rašytojai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Daugiau, nei Šiauliuose, Panevėžyje. Ar Utena tinkama vieta menininkui ir jo saviraiškai?

Nemanau, kad yra netinkami miestai ar kaimai, ar šalys. Galbūt reikia daugiau vidinio turinio, kad galėtum išbūti ten, kur esi. Kurį laiką man atrodė, kad mano darbovietė Utenoje saviraiškai yra netinkama. Pamenu, norėjau laikraštyje publikuoti savo eilėraščius, tačiau jų niekas nedėjo, nors daugybę kartų dėjo daug prastesnius. Tuomet norėjau rašyti nedidelius eseistinius tekstus, gvildenančius visuomenei svarbius klausimus. Bet apie tuos tekstus man sakė, kad jie neįdomūs, nepaskaitomi. Kurį laiką tuo tikėjau. Kai nustojau tikėti, ėmiau galvoti, kad viskas čia labai blogai, kad man nėra galimybių. O tada supratau, kad galimybių visada yra, tereikia rasti būdą. Tai, kas trukdo kažko siekti (ar tai būtų nepalankios aplinkybės, ar žmonės), kaip tik ugdo kūrybiškumą, nes turi rasti, kaip apeiti kliūtis.

Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.
Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.

Dabar Utena man tapo svarbiu miestu, nes čia supratau, ką noriu veikti, kas man patinka. Šiuo metu dirbu laikraštyje „Utenos apskrities žinios“, oficialiai esu korektorė, tačiau taip pat rašau tekstus. Čia išmokau suvaldyti publicistinį tekstą, man tai nebuvo lengva. Nors didesnė dalis straipsnių, kuriuos rašau, yra vienadieniai, tačiau taip pat šis laikraštis man yra erdvė kalbėti apie tai, kas man atrodo nepaprastai svarbu: psichologinės būsenos, paribiuose atsidūrę žmonės. Tiesa, dėl tų tekstų tenka nemažai pakovoti.

Taip pat Utenoje išmokau, kad žmonės yra pavydūs, o į svetimą sėkmę kartais žiūri kaip į asmeninę nesėkmę ir gali padaryti labai daug, kad tik pakenktų. Anksčiau maniau, kad tokie dalykai vyksta tik knygose. Kada nors galėsiu papasakoti labai įdomių dalykų apie savo darbą. Regionai apskritai yra įdomi vieta: čia nereikia didelių talentų, kad kažko pasiektum, čia dar yra įstaigų, kur kuo garsiau rėki, tuo esi teisesnis, čia vadovas gali leisti sau trankyti durimis, mėtyti popierius, trečdalį dienos bimbinėti po darbovietę ir pliurpti niekus su savo pavaldiniais, taip trukdydamas jų darbą. Nemanau, kad tokie dalykai būtų toleruojami rimtoje įmonėje Vilniuje ar Kaune.

Vis dėlto Utena gražus miestas. Utenos bibliotekoje vyksta įdomių susitikimų su rašytojais, filmų peržiūrų, diskusijų. Gaila, kad kultūros namai pasyvoki, pagrindinė jų siūloma produkcija – menkaverčiai „Domino“ spektakliai. Kino teatras rodo komerciškai sėkmingus, tačiau nebūtinai gerus filmus. Galima pamanyti, kad kultūrine prasme Utena nelabai gyvybinga. Jeigu grynakraujis didmiesčio gyventojas atvažiuotų čia, manau, jam būtų sunku. Kita vertus, ar menininkui būtina kasdien aplankyti po dešimt renginių? Man atrodo, jei du tris kartus per mėnesį apsilankai įdomiame renginyje, jau gali sakyti, kad gyveni produktyviai. Tik pasirinkimas tų renginių mažesnis, bet negalėčiau sakyti, kad Utenoje dėl to esu mažiau laiminga ar kad man čia labai kažko trūksta.

Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.
Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.

Kuriantiems žmonėms labai svarbi mokykla, kurią jie patyrė ir tebepatiria. Turiu omeny ne švietimo įstaigas, o savarankiškas studijas, priklausomybę tai ar kitai grupei, klasikų įtaką. Kurias svarbias kuriančias asmenybes gali minėti Tu?

Mano eilėraščiuose turbūt labai daug įtakų, ir visai ne tų poetų, kurių norėčiau. Kažkada man labai svarbus buvo Aidas Marčėnas, lygiavausi į jį, bet tas etapas praėjo, išaugau Marčėną, kaip visi išauga. Taip pat kažkada žavėjausi Rimvydu Stankevičiumi, dabar jį mėgstu, bet jau nesu aklai susižavėjusi. Norėčiau būti tokia subtili ir daininga kaip Antanas A. Jonynas arba tokia jautri kaip Bronius Krivickas. Arba įvaldyt eilėraščio architektūrą, kaip geba Tomas Venclova. Paminėjusi Tomą Venclovą išsyk prisimenu Josifą Brodskį. Iš visų paminėtų Bronius Krivickas mane žavi ne tik tekstais, bet ir skaudžia gyvenimo istorija, drąsiai išreikšta pilietine pozicija, ryžtu kovoti. Tai tokia asmenybė, iš kurios galima daug išmokti. Yra daugiau man svarbių žmonių, bet jie nebūtinai poetai ar prozininkai. Pvz., psichoterapeutai K. G. Jungas ir E. V. Franklis – man artima jų humanistinė pasaulėžiūra, dėmesys žmogui, pastangos visur įžvelgti prasmę.

Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.
Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.

Ar įsivaizduoji savo skaitytojų auditoriją? Ar bandai patikti, įtikti? O gal esi iš tų, kurie visų pirma rašo sau – tartum dienoraštį?

Nepasakyčiau, kad tai, kas sudėta į knygą „Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ yra visiškai dienoraštis, kadangi nerašiau to tik sau, bet tame buvo šiek tiek terapinio rašymo. Kai kurie tekstai rašyti esant labai sunkių būsenų, žinojau, kad jei neišrašysiu to, kas skauda, neištversiu, neišgyvensiu. Įtikti ir patikti nebandau, bet pasvarstau, ar tokie tekstai skaitytojui bus priimtini, įdomūs. Kai buvo sudarinėjama knyga, galvojau apie tai, kaip į šiuos eilėraščius dėl jų emocinio krūvio reaguos mama, truputį – kaip tėtis. Dėl skaitytojų esu rami – knyga suras tuos, kuriems yra skirta.

Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ko linki pati sau Rasa Milerytė savo pirmosios knygos pasirodymo proga?

Aš šios knygos nenorėjau, man regis, jos norėjo vienas vienintelis žmogus – Antanas Kibickas, kuris finansavo leidybą. Atsitiktinai sužinojęs, kad rašau, paprašė parodyti savo eilėraščius. Nunešiau jam tai, ką turėjau, jis perskaitė ir sako: „Leidžiam knygą.“ Nesutikau. Jis vis įkalbinėjo, aš vis atsikalbinėjau. Vieną dieną sako: „Nunešiau tavo eilėraščius Vytautui Kazielai, perskaitė, jam patiko, sakė, kad reikia ištraukti tave į dienos šviesą.“ Aš vis dar nesutikau. Ir dabar nesuprantu, kaip atsidūriau pas V. Kazielą, kaip mes pradėjom atrinkinėt tekstus knygai, tiksliau, kaip aš atmetinėjau eilėraščius vieną po kito, o jis juos gelbėjo, sakė, kad reikia įdėt į knygą. Nuo jos pasirodymo praėjo maždaug keturi mėnesiai, o aš dar nežinau, ar gerai, kad ši knyga yra.

R. Milerytės knygos pristatyme - poetas Vytautas Kaziela. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
R. Milerytės knygos pristatyme – poetas Vytautas Kaziela. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.

Taigi knygos pasirodymo proga savęs nesveikinu, tačiau šio to palinkėti norėčiau – ir gal ne tiek sau. Norėčiau, kad laikraštis „Utenos apskrities žinios“ taptų laisvesnis, atsisakytų įvairių tabu, apie ką esą negalima kalbėti, kad turėtų tam tikras pilietines pozicijas, kad taptų socialiai atsakingas, ir kad man jame būtų leista kalbėti apie depresiją, apie savižudybę, patyčias, smurtą artimoje aplinkoje ir panašiomis temomis. Tada jausčiausi daranti kažką prasmingo.

Ačiū, Rasa, už įdomius atsakymus. Ir ne tik už juos – ir už draugystę su svetaine www.menobangos.lt

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Atjunk

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Neringa Mikalauskienė

Pranešimas, skaitytas Klaipėdoje vykusiame 10-ajame tarptautiniame seminare JŪRA IR VAIKŲ LITERATŪRA (šių metų seminaro tema – Penkios aukščiausios vaikų literatūros bangos: XXI amžius).

Rebekos Unos knyga Atjunk ‒ įdomus reiškinys pastarųjų kelerių metų lietuvių paauglių literatūroje. Kodėl? Seminaro dalyviams lietuviams priminsiu, o svečiams iš užsienio šią informaciją, manau, bus svarbu sužinoti, kad nuo 2014-ųjų leidykla „Alma littera“ organizuoja paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kur autoriai anonimiškai teikia rankraščius. Iš jų literatūros specialistai išrenka tris geriausius, jie išleidžiami knygomis, o jau iš tų knygų patį geriausią išrenka paauglių komisija. Rebekos Unos Atjunk rankraštis kartu su Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublika ir Dainos Opolskaitės Eksperimentu gyventi tapo pirmojo konkurso nominantais. Tiesa, paauglių komisija iš šių trijų geriausiai įvertino Akvilinos Cicėnaitės apysaką, tačiau Rebekos Unos knyga gavo kitų ypač svarbių apdovanojimų: 2015-aisiais vaikų literatūros specialistai jai skyrė Prano Mašioto premiją, o tais pat metais pabuvusi geriausių knygų paaugliams penketuke, už kurį balsuoja visi Lietuvos skaitytojai, ji surinko daugiausia balsų ir tapo Metų knyga paaugliams.

Iki tol apie autorę, pasirašančią Rebekos Unos kūrybiniu pseudonimu, nieko nebuvome girdėję. Atjunk yra debiutinė jos knyga. Per kelerius metus (nuo Atjunk pasirodymo 2014-aisiais iki 2016-ųjų) Rebeka Una išleido dar tris knygas: Pijus ir Nikolas, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikams, Barbora ir Pelkių senelis ir Aš esu Tomas, seklys ‒ pradinukams. Beje, pastarąją labai rekomenduoju tiems, kurie vaikų literatūroje pasiilgsta pozityvaus žvilgsnio į pasaulį. Tai šilta, smagi apysakaitė apie kaime vasarojančius vaikus.

O dabar grįžkime prie apysakos Atjunk. Fantastinio žanro (tiek literatūros, tiek kino) mėgėjų ji nenustebins. Netgi lietuvių fantastinės literatūros tradicijoje distopijų būta ir anksčiau, pradedant XX a. pradžioje kūrusiu Justu Piliponiu, kuris fantastikos mėgėjų kartais pavadinamas ir lietuviškuoju Žiuliu Vernu, baigiant XX a. pabaigoje leistais Geriausios Lietuvos fantastikos rinkiniais, kuriuose buvo spausdinama įvairių autorių kūryba. Kaip distopinio romano pavyzdį minėčiau ir 2004-aisiais išleistą Justino Žilinsko Genomą 3000, kur visuomenė tampa priklausoma nuo genetikos mokslo pasiekimų. Tačiau tai nebuvo kūriniai, specialiai orientuoti į paauglių auditoriją. O štai Rebekos Unos Atjunk skirta būtent jiems.

Apysakoje vaizduojama netolima ateitis. Jos veikėjai gyvena išplėtotų technologijų ir socialinių tinklų pasaulyje, kurį vadina sistema arba translaifu. Galima spėti, kad jo tobulinimas vis spartėja: skaitytojas stebi „sniego gniūžtės“ efektą ‒ jei vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena laikus, kai mėgavosi buvimu gamtoje, jaunajai kartai tas pasaulis nesuvokiamas. Pavyzdžiui, vien nuo minčių, kad galima įlipti į medį, jiems svaigsta galva ir ima pykinti. Tikri kūnai, kaip ir emocijos, trukdo tapti tobulu žmogumi sistemoje, prie kurios turi būti nuolatos prisijungęs per užrašinę. Toje sistemoje kiekvienas turi mažiausiai kelis tūkstančius draugų, mato, ką jie veikia, ir pats gali kurti daugiau nei vieną savo pavidalą, kurie mokosi, keliauja aplink pasaulį, tyrinėja žvaigždynus. Suprantama, iš tiesų jie sėdi savo kambariuose ir už jų sienų išeina labai retai. Realūs susitikimai ima varginti, trikdyti. Kalba taip pat paprastėja: „Idealu suprasti iš pusės žodžio. Arba iš simbolio“. Įvardyti konkrečius jausmus ‒ džiaugsmą, nusivylimą, pyktį ar ilgesį ‒ yda. Apie jausmus reikėtų sakyti tik ar jie pozityvūs, ar neutralūs ar labiau neigiami.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja ‒ keturiolikmetė Gryta. Ją jau iš pat pradžių matome kvestionuojančią sistemos privalumus. Gryta prisistato turinti „šiokių tokių evoliucinių defektų“ ir kad nėra pripratusi prie šiuolaikinio gyvenimo. Jai patinka bėgioti, ji bando skaityti knygas senoviniu būdu, ji ilgisi tikrų susitikimų su drauge Ala ar mama. Kartais ji netgi atsijungia nuo užrašinės. Be to, Gryta labai domisi tuo pasauliu, kuriame žmonės gyveno praeityje. Daugiausia žinių apie jį Grytai suteikia bendravimas su Dana, kuri „gyvena taip seniai“, kad jai pakeisti visi biologiniai organai, išskyrus smegenis ir akis. Juos Dana atsisakė pasikeisti. Sistemoje nieko nėra privaloma ‒ tik rekomenduojama. Tačiau jei rekomendacijų nesilaikai, galima suprasti, kad žmogui bus daromas tam tikras psichologinis spaudimas, ir galiausiai jis nusileis.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad senojo / naujojo pasaulių ir jausmų buvimo / nebuvimo opozicija naująjį pasaulį arba translaifą rodant kaip užslėptą grėsmę žmogiškumui grindžiama vien tik žmonių, kurie vis dar priklauso tam senąjam pasauliui, sentimentais. Duodama suprasti, kad paauglės Grytos susidomėjimas ankstesniu žmonių gyvenimu irgi galėjo kilti iš tam tikro biologinio ypatumo ‒ ji, kaip vėliau išsiaiškina, buvo pradėta „senoviškai“, t.y. ne mėgintuvėlyje, partnerį atsirinkus pagal labiausiai tinkančius genus ir patinkančias savybes, bet iš meilės ir atsitiktinai. Tačiau netgi genų atranka pradėtiesiems mėgintuvėlyje ne visada tobula: jaunesnioji Grytos sesuo Ina turi Dauno sindromą. Taigi įsiuvus Inai mikroschemą, sistema ją sunaikina. Visi reiškia privalomą, bet gana paviršutinišką užuojautą, nes mirtį žmonija yra beveik nugalėjusi: kūnui mirus, jo pavidalai tęsia gyvenimus virtualiame pasaulyje. Jie tokie realūs, kad Gryta ilgą laiką nepastebi, kad bendrauja su mamos pavidalu, nors pati mama kaip ir Ina mirė įsiuvus mikroschemą. Štai čia reiklesniam skaitytojui kyla klausimų.

Pavyzdžiui, kodėl ši mikroschema, jeigu sukurta kiekvienam pagal unikalią jo DNR, tą žmogų nužudo, jei jis pagal sistemos kriterijus pasirodo netobulas? Ir svarbiausia ‒ kodėl taip reikia, kad būtų įsiuvama mikroschema?

Gryta beveik prisikasa prie paaiškinimo: tam, kad žmogus negalėtų nusižengti taisyklėms. Nuo socialinio tinklo, esančio užrašinėje, kartais galima atsijungti, ir kiti nebemato, kuo tu užsiimi. Tačiau (cituoju): „kai po oda bus įsiūta ir su audiniais suaugs mikroschema, pateksi į modernų kalėjimą informatorių. Jis nuolat praneš, kur esi, ką veiki, tavo temperatūrą, hormonų sudėtį, neuromediatorių greitį; turbūt ir mintis. Iškart bus nustatoma, kaip tave gydyti, terapija ar jau operacija.“ (Citatos pabaiga).

Taigi esminė opozicija čia yra ne realaus ir virtualaus pasaulių priešprieša, o laisvė ir nelaisvė. Naujųjų technologijų plėtra ‒ tai priemonė užtikrinti žmonių kontrolę. Sunaikinti jausmai ‒ tai garantija, kad nebebus tų, kurie dėl kokių nors priežasčių pasipiktins sistema ir bandys ją sugriauti. Tačiau ši išvada pakimba ore, nes autorė taip ir nepaaiškina, kas slypi už sistemos. T.y. lieka neaišku, kam naudinga, kad pasaulis taptų šitoks? Kas kuria rekomendacijas, kurių nesilaikymas tolygus grėsmei, kad anksčiau ar vėliau būsi nubaustas ar sunaikintas? Galbūt tai ‒ saujelė į valdžią atėjusių žmonių ar vienvaldis diktatorius? Gal Žemę užgrobė ateiviai iš kosmoso, tik niekas to nežino? O gal pačios išmaniosios technologijos padarė išvadą, kad netobuli žmonės jas sukūrė tam, kad patys taptų patobulinti ir geriau gyventų? Galbūt tos išmaniosios technologijos iš tiesų žmonijai nori tik gero ir nieko čia bloga, jei ateityje ydingų individų nebeliks?.. Skaitytojas lieka ne tik be paaiškinimų, bet ir be užuominų. Tik su įspėjimu, kas gali nutikti, jei virtualus pasaulis ims gožti realųjį.

Atsakymo į esminį klausimą ‒ kas slypi už sistemos? ‒ nebuvimą galima būtų laikyti knygos trūkumu. Tačiau vėlgi, remiantis vidine pasakojimo logika, tai įmanoma pateisinti. Pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi pasakotojas nėra visažinis. Būtų gana sudėtinga įtikinamai pavaizduoti situaciją, kad keturiolikmečiams atsiskleistų, kas ir kodėl valdo distopiškąjį pasaulį. Tai labiau suaugusiųjų analizės objektas. O knygos veikėjai paaugliai netgi tokiame pasaulyje pirmiausia gyvena paaugliams būdingą gyvenimą: maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ieško galimybių peržengti jų ribas kasdienybėje ar naujų su brendimu susijusių patirčių. Štai Grytos vaizduotę labiau nei pasaulio ateitis kaitina tarp senų knygų ir žurnalų rasta dviejų besibučiuojančių žmonių nuotrauka. Prie šio epizodo knygoje kelis kartus sugrįžtama, o apysakos kulminacija tampa ne vien Grytos atsijungimas nuo sistemos, bet ir jų su Mantu bučinys: „Aš prisimenu, ką sakė Dana. Chemija ‒ tai kai supranti, kad negali nepasibučiuoti. Ir jis turbūt negali. Jo lūpos artėja prie mano. Mes ‒ du išdžiūvę medžiai, kompiuteriai, kurių išmanioji sąmonė sutrūkinėjo“.

Taigi apysaka iš esmės baigiama tuo, kas paaugliams buvo svarbu visais laikais ‒ pirmuoju bučiniu. Būtent todėl Rebekos Unos knyga išlaiko šiandieninio paauglio dėmesį nepaisant to, kad jaunosios kartos, augančios XXI-ajame išmaniųjų technologijų klestėjimo amžiuje, apysakos idėja nenustebinsi, o ir perspėjimai apie pernelyg didelį įsitraukimą į socialinius tinklus vargu ar daro jiems didelį poveikį. Tačiau apysakoje išlaikytas tikėjimas, kad pasipriešinęs sistemos taisyklėms gali pasaulį pakeisti į geresnį galbūt atgręš paauglius į tai, kas buvo vertinama anksčiau: gyvą ryšį su kitais žmonėmis ir su realiu, o ne išmaniųjų technologijų sukurtu pasauliu.

 

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Antrininke

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Karolis Baublys

Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.

Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.

Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.

Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).

Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).

Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).

Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“.  Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.

Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).

„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).

Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.

Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.

Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/

 

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Tobula_1

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Rasa Milerytė

Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).

Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.

Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.

Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.

Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.

Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.

Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?

Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.

Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

 

Rasa Milerytė