Category Archives: Apie literatūrą

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Antrininke

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Karolis Baublys

Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.

Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.

Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.

Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).

Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).

Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).

Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“.  Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.

Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).

„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).

Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.

Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.

Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/

 

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Tobula_1

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Rasa Milerytė

Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).

Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.

Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.

Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.

Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.

Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.

Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?

Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.

Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

 

Rasa Milerytė

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

2016 m. laimėdama fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą ir leidyklos ,,Alma litera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą su dviem puikiomis knygomis pas skaitytojus atėjo Ilona Ežerinytė. Tai ‒ ,,Šunojaus diena“ bei ,,Sutikti eidą“.

Laimėjimų sąrašą galime tęsti: ,,Šunojaus diena“  pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu (Aldonos Liobytės premija), o ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Abu šiuos apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociaicija) Lietuvos skyriaus sudaryta autoritetinga komisija.  

 „Sutikti eidą“ man, pastarosiomis dienomis beklaidžiojančiai tarp gražių viršelių ir „tuštokų“ puslapių, buvo džiugus atradimas. Knyga paliko tokį įspūdį, kad nedrįstu jos sprausti į recenzijos rėmus. Turbūt bijau viską išsakiusi neberasti kelio į knygos pasaulį, kuriame dar norisi pabūti.

O štai pasikalbėti su rašytoja apie knygos man iškeltus klausimus buvo įdomu ir nepavojinga.

Kalbino Rasa Milerytė

„Sutikti eidą“ – antroji Jūsų knyga, bet ir pirmoji, „Šunojaus diena“, pasirodė visai neseniai, taigi skaitytojai dar nespėjo su Jumis susipažinti. Papasakokite apie save.

Kad nėra ką pasakot… Viskas surašyta knygos vidiniame viršelyje: gimiau ir vidurinius bei aukštuosius mokslus baigiau Šiauliuose, po to išvažiavau gyvent į Vilnių, po to į kaimą, po to vėl į Vilnių… Dirbau mokykloje, paskui nebedirbau, paskui vėl dirbau… Nieko ypatinga.

Kas tie paslaptingi žmonės, kuriems skiriate knygą? Ir kodėl ne vardai, o raidžių kombinacijos? Ar tai koks nors žaidimas?

Taip jau atsitiko, kad turėjau išsiskirti su savo mokiniais. Knyga ne apie juos, na, tai NE TA mokykla ir NE TIE mokytojai, net NE TIE vaikai, bet gatvės – tos pačios, kuriomis kartu mynėme. Taigi knyga skirta jiems – kiekvienam iš jų. Tai mano atsisveikinimas. Kodėl tik inicialai? Na, kad knygoje galėtum rasti save – tiesiogine prasme.

Įstrigo epizodas iš knygos: „Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį. (…) Istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.“ Kam tie atstumai?

Kiekvienas žmogus turi savo saugią zoną. Nuo priėjusio per arti norisi atsitraukti, o štai prie kito norisi tik artėti. Atstumas yra pagarba – aš tau palieku laisvę artėti arba nutolti.

O štai ant knygos galinio viršelio rašote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų…“ Kaip žinoti, kada jau galima prieiti, kada artumas nei vienam, nei antram nebebus pavojingas?

Nežinau… Kažkaip jauti. Esi suaugęs, žinai daugiau būdų užkalbinti, skaitai daugiau ženklų, kad tam žmogui kažką reikš tavo žodis. Kartais išties užtenka duoti suprasti, kad kitas yra pastebėtas, kad aš jį matau, identifikuoju, jis nėra tik pilkas veidas klasėje. Ištarti jo vardą… Pagirti batus. Daug ką gali pasakyti, kad žmogus pasijustų matomas. Pasijustų geriau. Tai nepavojinga.

Galbūt literatūra, ir apskritai menas, galėtų būti vienas iš būdų prieiti?

O, taip. Ilgai mano kultinė lektūra buvo R. M. Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“. Jie sako, kad dvasinis ryšys tarp žmonių, atsiradęs per meną, per bendrą estetinį išgyvenimą, yra tvirtesnis net už kraujo ryšį. Na, aš čia taip laisvai interpretuoju… Bet tikrai kalbant apie literatūrą, per literatūrą ir literatūra galima pasakyti svarbiausius dalykus. Yra kūrinių, po kurių geriausias pokalbis – tyla. Ir didžiausias vienas kito supratimas.

Esate mokytoja, taigi, ko gero, sutikote daug ir įvairių jaunų žmonių. Ar daug tarp jų neturinčių drąsos gyventi?

Taip, daug. Gal jie būtų drąsesni, jei šalia nebūtų pernelyg drąsių.

Pakalbėkime apie jaunus žmones daugiau. Koks yra šių dienų paauglys?

Aš nežinau, ar šių dienų paauglys yra kuo nors kitoks nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt, ar penkiasdešimt metų… Jei žiūrėtume ne į gyvenimo paviršių, daiktus ar apdarą, o į žmogaus vidų, tai juk jame per amžius yra tas pats troškimas patikti, būti mylimam, mylėti, pažinti save, nuveikti ką nors svarbaus, turėti draugų, namus, kuriuose tave priimtų visokį… Paauglį nervina spuogai ir žavi muzika. Koks skirtumas, ar jis kadaise klausėsi Johno Lennono, ar šiandien ji klausosi Adele᾽s.

Jūsų knygoje nėra blogų vaikų. Kur visi tie, kurie tyčiojasi, skriaudžia aplinkinius, prastai mokosi, rodo nepagarbą mokytojams?

Žinote, kaip sakoma: šiame pasaulyje ne blogio yra per daug, o gėris pernelyg kuklus, per mažai matomas. Gerų yra daugiau. Tikrai. Ir aš nenoriu užmušti jų tikėjimo gražiais dalykais, skatindama skaityti kriminalines kronikas. Aš noriu sustiprinti juos. Įbauginti ir be manęs yra kam.

Nepasitenkinimas realybe – varomoji Algės jėga. Spėju, ir Jūs realybėje matote spragų?

Pasaulis yra nuostabus, kaip banaliai tai beskambėtų, tik žmonės daug ką jame apgadinę. Kai ką ‒ negrįžtamai. Žiūrint į griuvėsius galima verkti ir keikti barbarus, o galima atkurti vaizduotėje rūmų didybę. Aš, kaip ir Algė, renkuosi atkurti. Atkūręs galvoje ir pamatęs visą grožį gali užsinorėti atstatyti pastatą – kad pasidžiaugtų ir kiti. Gali atstatinėti ir pykdamas ant tų, kas sugriovė. Rezultatas tikrai nebus vienodas. Banaloką tokią metaforą nutvėriau, bet esmė turbūt aiški.

O eidai – tobulesnės už žmones būtybės – jie juk egzistuoja? Man regis, kiekviename žmoguje gyvena eidas…

Šito aš nežinau. Visi žmonės iš prigimties geri? Ne.

Ar „Sutikti eidą“ pavadintumėte fantasy literatūra?

Man labiau patiktų magiškojo realizmo terminas, bet per prabangiai skamba tokiai mažai knygelei.

Dabar mane apniko abejonės: Visvaldas buvo atsiųstas Algei kaip pagalba, o gal atvirkščiai?

Du susitikę visada yra vienas kitam.

Turiu įtarimą, kad istorija apie tarpinius pasaulius nėra tik rašytojo vaizduotės vaisius.

Laikausi požiūrio, kad egzistuoja ne tik šita tikrovė arba, tiksliau sakant, kad ne viską, kas egzistuoja šioje tikrovėje, mes suvokiame. Žmonės labai inertiški, jie linkę mąstyti taip, kaip mąstė jų tėvai, linkę pasikliauti žiniomis, gautomis dar vidurinėje mokykloje, ir daugiau pasauliu nebesidomi. Gaila. O man visada įdomu, kai mokslas džiūgaudamas atranda tai, ką protėviai kažkokiu būdu ir taip žinojo.

Minėjote Rilkę. Kokie dar rašytojai Jus veda per gyvenimą?

Kiekvienu gyvenimo etapu skirtingi. Bijau ir vardint – dar kurį svarbų pamiršiu. Žinoma, pasakos: H. K. Anderseno, O. Vaildo, V. Haufo, A. Lindgren… Žinoma, H. Hesė ir T. Manas… S. Lagerlef… S. T. Kondrotas… S. Šaltenis… B. Vilimaitė… Lietuvių poezija ir kažkada – O. Milašius… Ne, neįmanoma į šį klausimą atsakyt išsamiai.

Kada Jūsų pasaulyje atsirado knyga?

Ji buvo visada. Mano tėvai ir brolis mėgo skaityti, mes „vogdavome“ vieni kitų knygas: jei mama papasakoja, ką įdomaus skaito, žiūrėk, jau tą knygą nutvėrė tėtis, jau jo skirtukas kitoj vietoj įkištas, tada ir aš imu, jau atsiranda ir mano skirtukas… Tokie prisiminimuose mano mokykliniai sekmadieniai: kiekvienas savo lovoje įsitaisęs su savo knyga.

Dirbdama, paskui nebedirbdama, paskui vėl dirbdama mokykloje turbūt atkreipėte dėmesį į jaunų žmonių skaitymo įpročius. Ar pritartumėte žiniasklaidos tiražuojamoms antraštėms, esą auga neskaitančių vaikų karta?

Nemėgstu apibendrinimų. Neskaitančiųjų buvo visais laikais. Man pasisekė – aš dirbu mokykloje, kur vaikai net labai skaito. Ateidami į Rugsėjo 1-osios šventę jie neša ne gėlę, o knygą – nebūtinai naują, skaitytą. O paskui ta didžiulė knygų krūva kokią savaitę pūpso mokyklos kertėje, ir vaikai nardo po ją, išdidžiai man rodydami: tą skaičiau ir tą skaičiau, va tą irgi. Ir laukia, kol neskaitytos knygos bus sudėliotos į bibliotekos lentynas, kad galėtų pasiimti… Ir buvusioje mokykloje su merginomis keisdavomės knygomis, jokiomis ne programinėmis, tiesiog…

Ar sunku mokinius sudominti literatūra?

Literatūra literatūrai nelygu… Gerą literatūrą vaikai puikiai pajunta. Perskaito penktokas B. Vilimaitės novelę ir atsidūsta: „Gražus tekstas…“

O kaip manot, ar tai, kad tam tikra literatūra yra PRIVALOMA, įtraukta į mokyklines programas, neišgąsdina moksleivių?

Literatūra yra menas. Apie kokį PRIVALOMĄ meną galime kalbėti… Kažkas literatūros sąrašus yra pavadinęs mirties bučiniu literatūrai. Taikliai…

Sulauksime daugiau Jūsų knygų?

Pirmąsias parašiau negalvodama, paskubomis – reikėjo tilpti į konkursų terminus. O dabar ėmiau rašyti atsakingiau ir… procesas nebe toks smagus. Ar bus koks rezultatas? Nežinau… Gal…

 

 

 

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.
Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

 Neseniai pirmąją knygą „Ko negalima sakyti merginai bare“ išleidęs Povilas Šklėrius sako, kad nemoka kalbėti, jam geriau sekasi rašyti. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau to ir užuot rengusi interviu raštu, pasiūliau susitikti. Povilo kalbėjimo maniera išties labai įdomi: žodžiai, mintys tarytum liejasi srautu, kaip ir romane. Todėl Povilo kalbos beveik netaisiau. Prieš atsakydamas į klausimą jis keletą akimirkų pamąsto ir sakinį dažnai pradeda žodžiu „nežinau“. Neretai pavartoja žodį „išgalvotas“. Atsilaikau pagundai iš tokių nuorodų spėlioti, kiek pagrindinis knygos veikėjas yra panašus į autorių.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – knyga apie savęs ir artimo žmogaus paieškas, apie jauno žmogaus vienatvę, apie bandymą atlaikyti slegiančią nykumą ir susidūrimą su pasauliu, kuris, regis, tau yra labai nepalankus. Viskas sumaniai pridangstyta ironija, bet šitaip atstumas tarp to, kas yra, ir to, ko norėtųsi, tampa tik dar labiau neaprėpiamas.

Povilas stebisi, kad daug kam ši knyga atrodo linksma ir juokinga. Man atrodo, kad tai sunki, beveik nepakeliama knyga.

Kalbėjomės, tiksliau – Povilas kalbėjo, apie pirmąją knygą, apie dar dvi būsimas, apie rašymo procesą, apie tai, ką reiškia būti rašytoju, ir šiek tiek apie tai, kad mūsų pasaulis nėra pats linksmiausias dalykas.

Kalbino Rasa Milerytė.

 Įvairiems šaltiniams turbūt esi jau viską apie save išpasakojęs, bet jei mano skaitytojai dar ko nors nežino, galbūt galėtum dar sykį prisistatyti?

Aš esu Povilas, man 29 metai, dabar dirbu Vilniaus universitete, prižiūriu universiteto radijo stotį, ir taip išėjo, kad parašiau knygą.

O kaip taip išėjo – buvo spontaniška mintis, ar ilgai tą knygą savyje nešiojaisi?

Nežinau. Aš dvejus metus bandžiau laimėti Pirmosios knygos konkursą, bet su poezija. Ir nelaimėjau. Tada kažkaip labai supykau, ir tada pagalvojau, kad negali viskas būt taip jau blogai. Kaip tik turėjau parašęs romaną ir išsiunčiau „Tyto albai“. Tikėdamasis tiesiog gauti kažkokių komentarų, kaip galėčiau jį pakoreguot, nes nelabai tikėjau, kad jis tinkamas publikuoti. Ir tada jie sutiko publikuoti, ir viskas buvo baigta. Tai tiek. Aš daug neplanavau, nors, kita vertus, turbūt turėčiau pasakyti, kad mintis apie knygą jau seniai mano galvoje.

Ir koks jausmas buvo, kai knyga buvo išleista ir galėjai paimti ją į rankas?

Ji mane labai slėgė. Niekaip prie jos nepripratau. Žmonės į tai reagavo kaip į kažkokią linksmą knygą. O ji man nebuvo linksma. Dėl to man ir buvo sunku priprast prie jos. Ir prie tos minties, kad dabar esu už knygą atsakingas. Dabar jau lengviau. Bet užtruko tas procesas, kol pripratau.

Knygą rašiau mėnesį, bet aš ją labiau konstravau iš savo senų tekstų ir dar turėjau prirašyt naujų tekstų, dar mėnesį užtruko redaktorės darbas.

Prieš susitinkant šiam pokalbiui sakei, kad tu ne toks kaip knygoj. Iš kur tas toks tikslus būsenų įvardijimas?

Knygoje viskas labai hiperbolizuota. Tai nereiškia, kad dabar reikia eit į barą prisigert. Tai nėra tai, ką aš noriu veikti. O skaitytojai visai kitaip viską suprato. Man pradėjo nepatikt ir kliudyti ta nuomonė, kurią apie mane susidarė knygą perskaitę žmonės. Knygos veikėjas – toks plevėsa, bet aš nesu toks.

O kiek toje knygoje yra tikro tavęs? Ir veikėjai – jie tikri ar išgalvoti?

Ten yra beveik viskas tikra. 90 procentų veikėjų vardai tikri. Kiekvieno žmogaus atsiklausdavau, ar galiu apie jį taip ir taip rašyti, buvo žmogus, kuris neleido naudot jo vardo, nes jam buvo nemalonus prisiminimas, kurį aprašiau. Bet vardų labai mažai pakeista. O vardų išgalvoti nenorėjau dėl to, kad paskui pačiam būtų sunku prisimint, apie ką čia.

Nebuvo baisu tą knygą išleisti, duoti skaitytojams, savo šeimai, draugams, jei ji tokia asmeniška?

Buvo baisu, bet tuo pačiu ir norėjau. Kita vertus, nesusimąsčiau apie tai, kokią įtaką man padarys knygos išleidimas ir kaip žmonės pradės reaguoti. Kreivai. Ir kažkaip aš norėjau tų penkių minučių šlovės. Bet paskui su tuo niekaip nesusitvarkiau. Nueidavau kažkur duoti interviu ir man būdavo labai sunku kalbėti. Vieni žmonės mane laikė labai linksmu. Aš nesu toks, mano gyvenimas tuo metu ėjo vis niūryn. Ta knyga turi pozityvią pabaigą, ji tokia viltinga, o man buvo viskas atvirkščiai gyvenime, todėl buvo labai sunku. Ši knyga buvo tai, ko niekada neatsitiko man. Toks… nemoku paaiškinti. O dėl šeimos – labiausiai jaudinausi dėl mamos. Dėl jos reakcijos išėmiau vieną skyrių apie šeimą. Kovoju su tuo, ką noriu parašyt, ir ko tarsi negaliu rašyti, nes tai yra negražu. Bet antroj knygoj labai daug bus negražu.

Kiek darbo turėjo redaktorius?

Redaktorė buvo Vitalija Malinauskienė. Labai gražiai su ja bendradarbiavom. Nesikišau į tai, ką ji ten taiso, nes aš tikrai darau klaidų. Nors kai kuriuos dalykus apsigyniau. Ji norėjo, kad stilistiškai būtų kitaip, bet aš sakydavau, kad ne, prašau, palikit taip, nes čia man labai svarbu.

O pabaiga yra tavo mintis ar kažkas tokią pasiūlė? Nes pabaiga man atrodo kiek nenatūrali.

Mano mintis buvo. O kuo ji nenatūrali? Nežinau, per daug gera.

Mane pažįstantys žmonės sakė, kad skaitai skaitai tą knygą ir žinai, jog turi baigtis blogai. Ir labai nustebo, kad baigėsi gerai. Sąlyginai gerai. Nes nežinai, kas bus toliau.

Rašai ranka ar kompiuteriu?

Dabar labai daug rašau ranka. Rašyt ranka man labai lengva, nes labai geras tempas išeina. Ir kol parašau dalį, sumąstau, kas bus toliau. Kai rašau kompiuteriu, viskas per greit pasirašo, po to sėdžiu ir žiūriu, ir „užsiparinu“.

Nėra taip, kad rašant ranka mintys visai kitaip dėliotųsi, gimtų kitoks siužetas?

Ne. Svarbiausia yra nusiteikimas ir nuotaika, kai pradedu rašyt. Kai rašau ranka, aš negalvoju apie redagavimą. Kai rašau kompiuteriu, iškart noriu redaguoti, o rašant ranka tam nėra laiko. Tad rašau toliau ir taip, man atrodo, visai gerai išeina.

Pradėjęs rašyti, jau žinojai pabaigą?

Ne, pabaigos aš nežinojau. Vienu metu šitas kūrinys išvis galėjo būti numestas ir nebaigtas niekada, nes gyvenime viskas kitaip pradėjo eiti. Bet po to… Aš žinau, ką aš noriu parašyt: apie dviejų žmonių sutarimą, bendravimą ir to bendravimo džiaugsmą. Ir vienu metu man atėjo mintis, kad aš niekada nebaigsiu šito kūrinio, nes jis neturi pabaigos. Pasiekiau labai kritinę ribą, galvojau, kad viską mesiu ir išvis nenoriu jo baigti. Bet kažkaip perlipau savo nusivylimą gyvenimu ir sukūriau tą pabaigą.

O kaip su eilėraščiais?

Nežinau, aš norėčiau pats išsileist juos savo lėšom. Norėčiau, kad tokia knyga būtų, nes man patinka tie eilėraščiai, man smagu, nes jie kvaili. Man geri eilėraščiai kitų žmonių turi labai stiprų užtaisą, kuris prozoj kartais toks išsivėdėjęs būna.

O kodėl savo lėšomis? Nes niekam nereikia tos poezijos dabar. Ypač tokios.

Kodėl taip manai?

Nežinau, aš gal nuvertinu save. Aš 2016 metais buvau Kaune, Kauno menininkų namuose, ir su kolega Paulium Norvila skaitėm savo kūrybą. Tai buvo poezija. Man tai buvo didelis iššūkis, nes ten buvo man visiškai nepažįstami žmonės, išskyrus pora draugų. Nežinojau, kaip mane priims ta publika. Ir kai man skaitant netikėtai 50-metis apšvietėjas pradėjo juoktis, aš supratau, kad jeigu jisai suprato, ką aš čia ką tik perskaičiau, tai viskas yra gerai, kad aš nesu priklausomas nuo kažkokio amžiaus, kad žmonės tuose eilėraščiuose gali atpažinti save ir būseną.

Apie ką bus kitos dvi knygos?

Antrame romane (jis vadinsis „Mano tėvas, mano sūnus“) bus pasakojama istorija, apie kurią užsimenama pirmame romane: apie tai, kaip aš po 14 metų susitinku su savo tėvu. Šio susitikimo pagrindu paremta visa antra knyga. Ji bus apie tai, kaip žmogus sutinka savo tėvą po daug metų ir prisimena visą savo šeimos tragediją. Kaip tėvai skyrėsi, kaip konfliktavo, ir taip toliau. Istorija apie žmogų, kuris yra davęs sau pažadą nebūti kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Pirmoje romano daly viską pasakoja veikėjas, o antroje dalyje atsiranda pasakotojas, kuris visiškai dekonstruoja veikėją ir parodo, kad jis padarė tokių pat klaidų kaip jo tėvas. Istorija apima disfunkcinės šeimos temą, religijos, kai tu esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, tikėjimas aplink tave – apsimestinis, visi moko tave gailestingumo, bet patys negali atleist vieni kitiems. Tai labai niūrus romanas. O trečia knyga, jeigu ją baigsiu rašyti, bus detektyvas.

Kaip apibrėžtum savo pirmosios knygos žanrą?

Neturiu kompetencijos kalbėt apie literatūrą ir žanrus. Aš nelaikau šios knygos labai egodokumentiniu kūriniu. Man jis pačiam atrodo tiesiog… išgalvotas romanas ir tiek. Nors aš žinau, kaip ten mažai visko išgalvota. Man regis, leidykla galvojo, kad kūrinys bus skirtas paaugliams, nors man visai nepanašu į knygą paaugliams. Nežinau, man keista, kai suaugę, daug vyresni už mane žmonės romaną perskaito ir supranta.

O jei kas nors pavadintų meilės romanu, ar tai neatrodytų kaip nuvertinimas?

Bet tai nėra apie meilę. Pvz., ar tau „Tūla“ atrodo apie meilę? Nes man „Tūla“ nėra meilės romanas, man tai knyga apie laiką ir apie žmones. Man atrodo, kad ir mano romanas pirmiausia yra apie tam tikrą gyvenimo laikotarpį, kur tiesiog pasakoji, kas įvyko, ir viskas. Fiksuoji tam tikrus įvykius ir išgyvenimus. Aš pradėjau rašyt tik dėl to, kad suradau skaitytoją. Tai yra veikėja Liucija. Ir tai yra dialogas. Ir noras papasakot. Ir gal susipažint netgi. Kažkaip taip keistai. Pradžia buvo tai, kad aš rašiau dienoraštį, kurį parašęs atidaviau jai. Bet man liko stimulas toliau jai pasakot, kalbėt jai. Nes man rašymas yra kalbėjimas, kuris gali išlikti ir būti toliau perduotas. Taigi man tas romanas yra dialogo forma su kitu žmogumi. Man vis dar reikia kažko, kam aš tai darau. Kam aš galiu pasakot.

Ar bendrauji su savo skaitytojais?

Visa tai vyksta feisbuke. Iš pradžių man tai labai patiko. Po to pradėjo slėgt, nes žmonės ėmė man pasakot savo istorijas. Tuo metu man pačiam buvo sunku su savo gyvenimu, ir dar jų istorijas turėjau išklausyt. Dabar į tai žiūriu atsargiai. Nes tai nėra vien linksma. Malonu, kad parašo, bet tuo pačiu ir noras saugoti save atsirado.

Kaip manai, literatūra turi apskritai kokią nors prasmę?

Nežinau. Aš mėgstu skaityti nebūtinai tai, kas laikoma gera literatūra, bet tai, kur randu kažkiek savęs. Ir užfiksuotas kažkokias emocijas, problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Pats rašau tik todėl, kad susiduriu su konfliktinėmis situacijomis, kai mano įsivaizdavimas apie pasaulį ir žmones neatitinka realybės. Jeigu būčiau kažkokiu stebuklingu būdu laimingas, turbūt neturėčiau apie ką rašyt.

Tavo knygoje labai daug muzikos.

Man labai patinka ką nors skaitant rasti kažkokių nuorodų į muziką arba į kitas knygas. Tad tiesiog palikau tas nuorodas į tai, kas buvo veikėjo aplinkoje. Man tai kaip dokumentavimas, kas tuo metu vyko muzikinėj pogrindinėj scenoj. Visada norėjau perskaityti tokią knygą, kurioje būtų parašyta apie andergraundinę sceną: kas tuo metu vyko, kas grojo, kaip tai atrodė.

Vis mini žodį „išgalvotas“. Ar literatūroje kas nors apskritai būna išgalvota?

Nežinau. Aš dabar labai daug mąstau apie jauno žmogaus bandymą užfiksuot tikrovę. Sakykim, jei bandau aprašyti pasaulį, susiduriu su problema – savo ego. Su tuo, kad negaliu nešališkai aprašyti, kaip matau pasaulį, nes tuo pačiu metu turiu parodyti savo santykį su tuo pasauliu ir jį noriu pateikt gražiau nei iš tiesų viskas yra. Ir čia kyla tokia problema, kad tu pats save cenzūruoji, kad galų gale išeitų bent kiek teigiamas tekstas. Ir kad ir ką rašyčiau, kad ir dabar tą detektyvą, kur yra visiškai išgalvota istorija, dabar jau matau, kur įdėjau dabartinius savo išgyvenimus. Dėl to, kai rašiau antrą romaną, mano tikslas buvo dekonstruoti veikėją ir parodyti, kad jisai nėra geras, kad jis irgi turi tamsiąją pusę. Pirmas romanas, mano manymu, buvo teigiamo įvaizdžio konstravimas, o antras yra atsiskaitymas su savimi.

ko-negalima-sakyti-merginai-bare-1

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.

 

Rasa Milerytė. Kai skauda gyventi

Elzei

Kai skauda gyventi

Rasa Milerytė

Šio teksto temą pakuždėjo viena publicistinė TV laida, kurioje buvo diskutuojama apie patyčias. Laidoje dalyvavo prieš metus nusižudžiusio paauglio mama, mokyklos, kurioje šis vaikas mokėsi, atstovai, Vilniaus savižudybių prevencijos centro įkūrėjas, keletas vadinamųjų Lietuvos žvaigždžių. Sukrėtė mokyklos atstovų (poros mokytojų ir tėvų komiteto pirmininkės) pozicija. Lietuvių kalbos mokytoja kritikavo motiną, kuri, žinodama, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias, dėl savižudybės kaltino mokyklą. Mokytoja kalbėjo: „Pirmiausia žiūrėčiau į save, ką aš ne taip padariau.“ Kitos mokytojos žodžiai kerta dar skaudžiau: „Koks mokytojas yra nesaugus, kaip lengva jį sutrypti. Šioje mokykloje nėra patyčių.“ Ir nors studijos svečiai, kurių vaikai yra lankę šią mokyklą, dalijosi skaudžia patirtimi apie jų vaikų patirtas patyčias, mokyklos atstovai ir toliau neigė galimus patyčių atvejus. Galiausiai viena mokytojų pasiūlė apie nusižudžiusį berniuką nekalbėti, esą tai vienetinis atvejis, todėl apie mokyklos atmosferą jis nieko nepasako. Tokie mokytojų žodžiai liudija aklumą, nejautrumą, kai kurie jų skamba fantasmagoriškai.

Jei atkreiptume dėmesį į spaudą, šiai paskelbus apie patyčias mokylose, daugeliu atveju tų mokyklų bendruomenė tyli arba tikina, kad patyčių nėra, o vaikas, jo tėvai ir spauda, anot mokyklos, tik pučia burbulą. Tuo tarpu įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausia patyčių įvyksta kaip tik mokyklose. Geriausiu atveju mokytojai sutinka, kad patyčios buvo, tačiau tikina jų nepastebėję. Ar įmanomas toks neįžvalgumas?

Kaipgi iš tiesų yra? Ar mokytojai tikrai nepastabūs? Kas atsakingas už patyčias ir kodėl jos vyksta? Tolimesniame tekste aptarsiu tris paauglių literatūros apie patyčias knygas (U. Kaunaitės „Laiškus Elzei“, G. Morkūno „Grįžimo istoriją“ ir J. Nilsson „Nekenčiam“), šiek tiek  pasiremdama norvegų tyrinėtojo D. Olweuso mintimis ir amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos, davusios pradžią programai prieš patyčias JAV mokyklose, Jodee Blanco autobiografine knyga „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“

Patyčios ‒ viena esminių trečiosios Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ temų: „gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Tokia aštuntokų kasdienybė. Rašytoja bando suprasti, kaip kyla patyčios: „Kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. (…) Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane“ (p. 21–22), „Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis“ (p. 51). Regis, tokios baimės kankina silpnuosius, bet ar tik? Šarūnas – kitas svarbus personažas – stovi stipriųjų pusėje. Šarūnas gali ne tik bendraklasiui leptelėti kažką bjauraus, bet ir apšaukti mokytoją. Šarūnas su vyresniu pusbroliu ir šio draugais užsiima smulkiu chuliganizmu. Šarūnas lankosi pas psichologę. Šarūnas velniškai bijo prarasti autoritetą. „Nenorėjau trenkti. Nors turbūt meluoju, jo baimingas snukis nervino. Jei nufilmuotų, kaip nesugebu jo primušti, iš manęs visą gyvenimą šaipytųsi. Trenkiau taip stipriai, kaip galėjau. Ir jis krito. Ant šono. Norėjau sustoti, bet bijojau. Bijojau prarasti tai, ką susikūriau tuo spyriu. Ar įsivaizduoji, Elze, kiek daug galima susikurti vienu spyriu?“ (p. 138–139).

Autorė pasakojimą pateikia iš kelių perspektyvų. Dienoraščio forma kalba Šarūnas ir Gabija, kai kurie skyriai užrašyti trečiuoju asmeniu. Trikdo, klaidina ir vargina kalbėtojus atskiriantis šriftas, bet dėl tokios pasakojimo manieros žinome, kad Šarūnas nėra tik skriaudikas: jis ir pats patyręs didelę skriaudą. Jo tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, tad Šarūnas gyvena su močiute. Kartais pasikalba su mama per skaipą, su tėvu ryšio beveik nepalaiko. O ir pokalbiai su mama paviršutiniški. Šarūno tėvai arba nesupranta, kaip auginti paauglį, arba apsimeta nesuprantą – idant neapsunkintų patys savęs. Šarūnas toks vienišas, kad verčiau išklausytų griežtą pamokslą nei susidurtų su tyla, reiškiančia tik abejingumą: „(…) ir Šarūnas ėmė ilgėtis vakarų, kai ji rėždavo piktus pamokslus apie jo nelabus draugus“ (p. 29). Užsiauginęs tvirtą apsauginį kiautą paauglys vienatvę bei ilgesį slepia net nuo savęs ir tik retkarčiais pratrūksta: „Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį“ (p. 62). Šarūnas desperatiškai ieško artimo ryšio su aplinkiniais ir yra toks pažeidžiamas, kad jį įskaudinti gali net iš darbo išeinanti mokyklos psichologė:

– Ne… Keičiu darbą, ‒ ištarė tyliau nei paprastai.

Akimirką Šarūnas tiesiog nejudėjo. Kairiame smilkinyje jautė pulsuojant gyslą.

– Jūs tokia pati kaip ir visi! – išrėkė ir trinktelėjo durimis.

Ji gal net kažką sakė, bet ausyse spengė, todėl nieko negirdėjo. Susigrūdęs rankas į kišenes slinko pažįstamais koridoriais, bet jų nematė (p. 135).

Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.

Grįžimo_ist

Kiek kitaip nei Unė, patyčių priežasties knygoje „Grįžimo istorija“ ieško Gendrutis Morkūnas. Morkūnas kalba tyliai, sakytum, veik pašnibždomis, tad nori nenori privalai klausytis. Kaip nesistengsi išgirsti to, kas išsakoma paslapties vertu šnabždesiu? Unės knygoje ryškus psichologizmas, knyga traukia prie savęs tokius nagrinėjimo metodus kaip psichoanalizė, o Morkūno knygoje atsiranda kažin kokios sunkiai nusakomos mistikos, dėl kurios šią istoriją kritikai pavadina ir fantasy literatūra. Ir ne tik dėl pasakojimo apie nežinia kur dingstantį ir nežinia kaip po 12 metų grįžtantį vaiką. Tokia visa Morkūno pasaulėžiūra ir pasakojimo maniera. Pvz.: „Vilija pajuto, kaip iš visų pusių ją ima gaubti ilgai slėpta neapykanta. Neapykanta sklido iš vaikų veidų, akių ir plaukų. Net iš neplautų ausų ir neparuoštų namų darbų. Neapykantos bangos ėjo iš kuprinių, kepurių, batų ir autobuso sėdynių. Gana daug neapykantos skleidė atsarginis autobuso ratas ir veržlių raktas po vairuotojo sėdyne. Net plačioji vairuotojo nugara spinduliavo kažką įtartina, šviesiai rudos spalvos ir kvepiantį taip, kad nelabai norėjosi uostyti“ (p. 108–109). Pats vaikas Morkūnui yra kažkas mistiška: „Vaikai vienas kitą pajunta, net jeigu jų akys būna užrištos, ausys užkimštos, o nosyse įdėta po raudonojo pipiro ankštį. Net tamsoje, kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai čiaudint penkioms senutėms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidžia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siaučiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tų vaikų mamos ir tėčiai. Pačios mamiausios mamos ir patys tėčiausi tėčiai“ (p. 21–22). Ir staiga Morkūno kuriamame pasaulyje įvyksta kai kas sunkiai paaiškinama: „Jeigu vaikai būtų žinoję apie vaikiškas bangeles, būtų supratę, kad nuo mergaitės nesklinda jokios bangelės.  (…) Tačiau apie bangeles jie dar nesimokė, apie jas nieko nežinojo, todėl jautė tik viena – keistumą ir nejaukumą. Maža to, vaikams staiga pasidarė baisu“ (p. 23). Taigi vaikų pasaulyje ima vykti kažkas keista, o jų sutrikimas ir baimė prasiveržia patyčiomis. Morkūnas parodo, kiek daug dalyvių įvairiais būdais įsisuka į patyčių ratą ir kodėl taip sunku jas nugalėti. Vaikai negeba įžvelgti ribos tarp žaidimo ir patyčios: „Mergaitė buvo taip pasipiktinusi, kad jai pritrūko žodžių. Kur tai matyta, kad paprasčiausi visiems įprasti dalykai būtų vadinami patyčiomis? Klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę kartais įkeldavo į šiukšlių dėžę. (…) Visa tai būdavo tik juokai. Jie pralinksmindavo kiekvieną, ir mergaitė buvo beveik įsitikinusi, kad į ją, stovinčią dėžėje, šypsodamiesi žiūri net kai kurie mokytojai. Šiukšlių dėžė stovėjo priešais mokytojų kambario langus“ (p. 185), „Ar galima patyčiomis vadinti tai, kas kitiems kelia juoką? Tuo labiau, kad džoukai ir baikos būdavo krečiami visiems“ (p. 185). Čia galima pacituoti Olweuso patyčių apibrėžimą: „Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti.“ Patyčios ir humoras neturi nieko bendra – juokaujama norint pasilinksminti, tyčiojamasi norint įskaudinti.

Patyčioms įsitvirtinti padeda gausus jų dalyvių ratas. Olweusas išskiria aštuonis patyčių dalyvių vaidmenis: auka, skriaudėjas, aktyvus šalininkas, pasyvus šalininkas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Iš aštuonių galimų vaidmenų keturi yra skriaudėjo pusėje ir tik du – aukos. Įtvirtinti patyčias padeda net tie, kurie nevykdo jokių veiksmų prieš auką, bet viską mato ir nedaro nieko, kad apgintų skriaudžiamąjį. Tą pastebi Nilsson: „Nieko nedaryt gali būt lygiai toks pat nusikalstamas veiksmas. Nes faktiškai, kai apsisprendi ko nors nedaryt, tai yra aktyvus veiksmas“ (p. 155). Tokiais pasyviais stebėtojais dažnai tampa net tėvai ir mokytojai (kaip aptartoje situacijoje, kur mokytojai tvirtino, kad jų mokykloje patyčių nėra). Morkūnas „Grįžimo istorijoje“ ironizuodamas daro išvadą, kad patyčių banga stipresnė už mokytojus, todėl šiems nelieka nieko kita, kaip spragsėti pirštais ir dažytis lūpas (p. 193). O tėvai? „Septyni kaltinamojo pirštai būdavo išteplioti sakais, tačiau jo tėvai sakydavo, kad pirštus savo vaikui sakais ištepė patys, gydydami nuo niežų, tad kaimynai jį užsipuola visai nepelnytai“ (p. 187). Galima paspėlioti, kodėl dažnai patyčių stebėtojai tyli. Mokytojai galbūt nenori nemalonumų ir visuomenės dėmesio, galbūt išties naiviai tiki, kad tai tik žaidimas, skriaudėjų tėvai nenori pripažinti, kaip nederamai elgiasi jų vaikai, aukų tėvai taip pat nenori pripažinti, kad jų vaikas tariamai yra silpnas, o gal galvoja, kad tai gyvenimo pamokos, kurios užgrūdina, vaikai, stebintys patyčias, bijo ir patys tapti patyčių aukomis. Štai ką knygoje „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“ rašo Blanco, pati mokykloje daug metų patyrusi patyčias: „Didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama, kad „vaikai yra vaikai“ (p. 24–25). Blanco pastebi, kad dažnai mokytojai nenori kištis į vaikų bendravimą, o tėvai bijo veltis į mokyklos gyvenimą, todėl patyčioms sudaroma puiki nebaudžiamumo terpė. Be abejo, prie visko prisideda ir informacijos apie tai, kas yra patyčios, stoka. Anot Blanco, išgirdę apie žudynes mokykloje ar savižudybės atvejus, vienodai sukrėsti būna ir tie, kurie patys patiria patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Kad ir kaip sunku patikėti, bet vaikai dažnai iš tiesų nesupranta savo elgesio pasekmių ir reikšmės. Praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo Blanco, dalyvaudama klasės susitikime, išdrįso paklausti, kodėl bendramoksliai iš jos tyčiojosi. Visų reakcija buvo tokia pati: jie atsakė, kad nesityčiojo, kad tik žaidė, linksminosi. Taigi veiksmai, paliekantys vargu ar kada užgysiančius randus, viso labo tik baikos ir džoukai, kaip rašo Morkūnas…

Platų patyčių dalyvių ratą rodo ir Kaunaitė. Kai Šarūnas muša Albiną, muštynes stebi ir Šarūną skatina nemažai mokinių. Kiekvienas patyčių dalyvis stengiasi nusikratyti atsakomybės: pamokoje Šarūnui pastūmus Albiną, mokytoja skriaudėją nuveda pas psichologą. Galbūt mokytojos abejingumas (ar baimė?) prisideda, kad vienas vaikų patiria fizinį smurtą.

Nekenčiam

Itin konkrečiai patyčių dalyvių ratą nusako švedų rašytoja Nilsson knygoje „Nekenčiam“: „Todėl ir tikisi, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas. Atseit direktorė. Direktorė rankas sudėjusi laukia, kad tai padarytų mokyklos psichologas. Psichologas – kad mokyklos seselė. Seselė – kad ūkvedys. O šis – kad mokytojai“ (p. 73).

Nilsson knyga aktuali tuo, kad parodo palyginti naują patyčių formą – virtualias patyčias. Virtualias patyčias sudaro įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, šmeižimas internete, apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai, apgaulės būdu išgautos asmeninės informacijos paviešinimas kitiems, atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę, įvairių su patyčių objektu susijusių siuacijų filmavimas ir platinimas internete. Šią patyčių formą paliečia ir Unė: Gabija ignoruojama skype grupėje, smurto prieš Albiną scena nufilmuojama ir paviešinama internete, Šarūnas išviešina intymią savo pusbrolio merginos nuotrauką. Nilsson, galima sakyti – radikalesnė. Didžiąją dalį patyčių ji perkelia į virtualią erdvę, o ir patyčių užuomazga – apgaule išviliotos nuotraukos paviešinimas. Knygoje „Nekenčiam“ pirmasis patyčių objektas – Glorija. Įdomu tai, kad vardo Glorija reikšmė – šlovė, garbė, ir būtent tai iš mergaitės atima patyčių iniciatorius: jis priverčia Gloriją su juo lytiškai suartėti, nufilmuoja tai ir įrašą drauge su nuotrauka paskelbia internete. O tokį savo elgesį pateisina tipišku skiaudėjo požiūriu: „Juk pati prašėsi“ (p. 71). Gloriją jau iki patyčių kankino didelis dvasinis skausmas – mergina jautėsi nepripažinta šeimoje, kaip ir jos geriausia draugė Jona – nepasitikėjo savo išvaizda, norėjo išoriškai būti kitokia, Glorija žalojo save. Paniekindamas merginos šlovę, suteršdamas vardą patyčių iniciatorius tarytum atima Glorijos tapatybę ir laikui bėgant mergina iš tiesų virsta kitu. Patyčių ratas apsisuka – dabar niekas nedrįsta tyčiotis iš Glorijos, vedina keršto troškimo Glorija pati tampa patyčių iniciatore, o jos skiaudėjas – auka. Glorija teisinasi neturinti kitos išeities: „Aš – žmogus, kuris ginasi“ (p. 131), „Juk tai – tik vaidmuo. Aš vaidinu teatro pjesėje. Neturiu kitos išeities. Atsisakau vėl būti mindžiojama. Nusižudysiu, jei vėl bus kaip senojoj mano mokykloj. Tu neįsivaizduoji, ką patyriau. (…) Prisimenu vienintelį dalyką: kaip skaudėjo gyventi“ (p. 129–130). Tačiau šalia patyčių, kaip gynybos versijos, keliamas klausimas, kad galbūt tyčiotis visai malonu: „Valdžia cool daiktas“(p. 128), „Ir visa valdžia greit pereis man. Įsikerti? Gyvenime man nieko panašaus nėra buvę. Įsikerti? AŠ NENORIU NUSTOTI!“ (p. 131).

Nilsson žodžiai stiprūs. Romanu „Nekenčiam“ teigiama: patyčios vyksta ir vienaip ar kitaip jose dalyvauja visa visuomenė, o vaikai, kartais net nesuprasdami, gali būti nepaprastai žiaurūs. Gaila, kad knygai pritrūksta literatūrinės vertės. Personažai čia labiau primena dekoracijas arba vadovėlio apie paauglių psichologiją iliustracijas, nėra charakterių. Visi svarbiausi personažai gyvena probleminėse šeimose, bene visiems pažįstamos mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti. Visų veikėjų savybės gražiai susidėlioja į vientisą paveikslą, bet pavienių veikėjų kontūrų nelieka. Įspūdžio nepalieka ir efektinga raiška, žūtbūtinės pastangos atspindėti paauglių žodyną: „Sėdėjau užkėlusi kojas ant buomo ir laukiau, kada į pirmą meno šokinėti per visokius šūdus pamoką teiksis atvykti Glorija“ (p. 7), „Ji sėdėjo ant sofos ir atrodė, kad bet kurią minutę apsimyš“ (p. 9), „Jisai panas lyg kokias šūdes išglamžo (…)“ (p. 112). Šitaip kalba ir moksliukai, ir prastai besimokantys, ir susireikšminę egoistiški lyderiai, ir subtilios merginos, ir tie, kuriuos pašaipūs bendraamžiai pavadintų knygų žiurkėmis. Dar neįtikinamiau tampa tuomet, kai autorė perkelia veiksmą į virtualią erdvę: vaikai sukuria pokalbių svetainę, kurioje tyčiojasi anonimiškai. Tuose pokalbiuose dalyvaujančių vaikų sakinių sandara dažnai primityvi, dauguma rašydami daro tų pačių klaidų: žeuriai, šeip, jiem, usidarė, akupoti, šlamančiū, kašką, ginklū… Tarytum viską būtų rašęs vienas.

Emociškai Nilsson knyga stipriausia ir pateikia daugiausia informacijos, bet ramus ir santūrus Kaunaitės ir Morkūno tonas atmintyje išliks ilgiau. „Nekenčiam“ pateikia daug išgyvenimų, kančios, neapykantos, bet užvertus knygą lieka tik bendras fonas, slogi atmosfera, o ne konkrečių personažų (kadangi jie tokie suvienodinti) išgyvenimai. Vis dėlto Nilsson personažai turi vardus, kai tuo tarpu Morkūnas kalba labiau nuasmenintai – apie vieną mergaitę, apie vieną berniuką, ir sunku paaiškinti, kodėl „Grįžimo istorijos“ pamokos nusėda giliau. Galbūt dėl jau minėto tylaus balso? Palyginkime dvi ištraukas apie savižudybę, radikaliausią, neatšaukiamą kančios išraiškos aktą. Nilsson rašo taip: „Durys užsivėrė. Aš plestelėjau ant grindų ten pat, kur stovėjau, ir pradėjau žliumbti kaip kokia merga galvodamas, kad galiu ir aš persipjauti venas, nes mergos taip visą laiką daro, kai nori nusižudyti. Išskyrus močiutę. Ji nušoko. Tai irgi variantas. (p. 101) (…) Išvažiavau mopedu. Neužsisegęs šalmo. (…) Paskui užsimerkiau ir paleidau ragus, pagalvojau: jei močiutė išdrįso, juk ir aš išdrįsiu“ (p. 108). O Morkūnas šitaip: „Gruodžio viduryje miestelis patyrė nuostolių – neliko vieno patyčių objekto. Tylus ir beveik nematomas vaikinas, parduotuvės ir kavinės patyčių grupės objektas, nieko nesakęs ir su niekuo nepasitaręs, vieną naktį nusižudė. Visi tuo labai stebėjosi. Stebėjosi net jo patyčių grupės nariai, nors kas antrą dieną vaikino jie klausinėdavo, kada šis rengiasi keliauti pas Abraomą“ (p. 196).

Pabaigai – šiek tiek statistikos. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje bei Latvijoje, na, o mažiausiai besityčiojančių esama Švedijoje (primenu, kad Nilsson yra švedė), o daugiausia – Lietuvoje.

 

Rasa Milerytė. Kiek kainuoja žodis?

Laikraščių_berniukas

Kiek kainuoja žodis?

Rasa Milerytė

Neseniai išgirdau Rolando Kazlo dainą „Trenktas“, kurioje dainuojama apie tai, kad keistumas – nieko blogo, kad netgi gerai, kad nereikia stengtis būti panašiam į kitus, kad būsi daugiau nei pirmas, jei būsi trenktas. Pradedu iš toli – kaip kad mėgsta pradėti apysakos „Laikraščių berniukas“ autorius ir pagrindinis veikėjas Vince᾽as Vawteris. Bet visgi R. Kazlas čia nėra visiškai ne į temą: ponas Spiras, su kuriuo laikraščių berniukas susibičiuliauja, išmoko jį, jog būti trenktam ‒ nieko bloga, o net tai, ką laikome savo didžiausia nelaime, gali būti vertingas mūsų savitumas.

Ponas Spiras išmoko dar vieno svarbaus dalyko: „Jeigu turi omenyje ar pasakojimas apie Jasoną ir argonautus buvo išgalvotas ar ne tai atsakysiu kad tarp šių dviejų sąvokų nėra skirtumo tame pasaulyje kuriame aš gyvenu.“[1] (p. 64)

Be to, ponas Spiras yra pirmasis, kuris pasako Vincui, kad šis gali kovoti.

O dabar grįžkime į pradžią. Vincas gyvena Memfyje su mama, tėčiu ir aukle, kurią vadina teta. Vincui greitai bus dvylika ir jį kankina negalėjimas: Vincas mikčioja. Dėl to patiria ne tik sunkumų bendraujant, bet ir lieka atstumtas savo bendraamžių. Knygoje tiesiogiai nepasakoma, bet iš kai kurių frazių galima nuspėti, kad iš jo kartais ir šiurkščiau pasijuokiama. Vinco išsigelbėjimas – beisbolas ir bene vienintelis draugas Arturas, kurį dėl savo kalbėjimo sutrikimo berniukas vadina Ratu.

Ratas išnešioja laikraščius kaimynams. Vieną vasarą jis išvyksta atostogauti pas senelius, o Vincas jį pavaduoja. Ši vasara – lūžis Vinco sąmonėje.

Laikraščių berniuką, arba, kaip jį vadina ponas Spiras (vienas tų, kuriam Vincas pristato laikraštį) – Jaunąjį Žinianešį, seniai kankina žodžio vertės klausimas: „Kodėl sssžmonės kurie kalba ssssklandžiai tiek žodžių iššvaisto nieko sssnepasakydami?“ (p. 61) Toji ištęsta s prieš žodžius Vincui tarsi padeda atsispirti. Dėl mikčiojimo jam vienus žodžius ištarti lengviau, kitus sunkiau, yra pavojingi žodžiai bei raidės, ir yra lengvai ištariami. Be to, berniukas turi keletą taktikų, kurios turėtų padėti lengviau kalbėti. Tačiau tai – 1959 metai, kalbėjimo negalios gydymas dar tik pradėjęs formuotis, todėl mokslu įrodytų pagalbinių taktikų bei galimybių pasveikti – nedaug. „Šiaip man labai skaudu kai žmonės neteisingai taria žodžius nes juk beveik visi jie be jokio vargo gali ištarti visus garsus“ (p. 21) – sako Vincas, ir nors jam tik vienuolika – na, beveik dvylika – jo santykis su kalba kur kas brandesnis nei būtų galima pagalvoti apie tokio amžiaus vaiką.

Pono Spiro dėka laikraščių berniukas išgrynina daugiau jam svarbių klausimų ir gauna į juos atsakymus, pvz., ar suaugusieji vaikus laiko žmonėmis.

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena vaikas, kurį negalia izoliuoja nuo bendraamžių, apriboja galimybes bendrauti. Vaikas iš visų jėgų stengiasi išvengti situacijų, kada reikia kalbėti. Kad nepasirodytų trenktas. Žodžių jis bijo labiau negu liūtų.

Tą ypatingą vasarą Vincui tenka patirti skaudžių pamokų: „Vieno skausmo neįmanoma pakeisti kitu. Tai baigiasi tik dvigubu skausmu.“ (p. 86) „Kartais būdavo lengviau suvalgyti stikliukus negu ką nors išaiškinti mamai.“ (p. 88)

Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą: „Jis atrodė esąs iš tų kurie pakankamai gerbia vaiką kad jam nemeluotų ir neišsisuktų kokiu trumpu atsakymu“ (p. 58) „Žinojau kad ji verčiau basa pereis per visą Egiptą negu pliaukštelės man.“ (p. 141)

Ir šitaip diena iš dienos kalbėdamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, Vincas pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo galimo pokalbio, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro.

Vincui tenka išspręsti dar keletą sudėtingų, su kalba nesusijusių, klausimų: kas yra tėvas – tas, kurio kraujas teka tavo gyslomis, ar tas, kuris augina? Kas aukščiau – pareiga ar meilė?

„Laikraščių berniukas“ – prisiminimų knyga. Tai aiškiai matyti: nėra dramatizmo, regis, apskritai nėra jokio jausmo, o tik jo prisiminimas. Autorius nutolęs  nuo to berniuko, apie kurį rašo, ir kartais suabejoji – ar šitos brandžios mintys vienuolikmečio Vinco, ar to, kuris rašo?

Tačiau esminiai kirčiai sudėlioti aiškiai. Todėl užvertęs knygą, kuri keletą sekundės dalių gal atrodė nuobodoka, žinai, kad žodis stiprus kaip liūtas, kad kalba – raktas nuo visko ir raktas į viską, ir kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbiausia – ką pasakai.

Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.

[1] Reikia paminėti, kad knygos skyryba taip pat netradicinė: pasakotojas nededa kablelių, tik taškus, o jei labai reikia – brūkšnius. Tačiau tekstą vis tiek paprasta suprasti.

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*. Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

Henrikas Algis Čigriejus
Henrikas Algis Čigriejus

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*

Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

 

Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…

–  Kaip gyvenimėlis, Henrikai?

– Beveik tobulas, vaikeliuk.

Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…

Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.

Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu?  Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.

Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.

Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.

Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.

Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta.         Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?

Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.

Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…

Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs. 

Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.

Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.

Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją),  nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.

O kaip tėtis susipažino su mama?

Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.

Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų  baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…

Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16

Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?

Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.

Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…

Su arkliuku.
Su arkliuku.

O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.

 Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?

Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte.  Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome  Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.

Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į  koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.

Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.

Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…

Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.

Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo? 

Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame  koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.

Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.

Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.

Paskutinė užrašų knygelė.
Paskutinė užrašų knygelė.

Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?

Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…

Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad  kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol  įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.

Ar tėtis rašė dienoraštį?

Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.

20161127_173034

Neparadiniai dienoraščiai.
Neparadiniai dienoraščiai.

Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?

Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli  buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas  ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.

Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.

Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir  kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to  papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…

Su Lionginu Abariumi. Rankose - dar nenusistojęs alus, viena puta!
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!

Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių  progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.

Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.

Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…

Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės:  Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“…  Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).

1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.

Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…

Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.

Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…

Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.

Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?

Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų  papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino,  alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.

Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…

Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…

Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji  šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė.  Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.

Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.

Sesers Rūtos, kuri gyvena  Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi  pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.

Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.

Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.

Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai  buvo paskutinis tėvelio balius).

Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.

O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų  dainoms ar giesmėms.

 

Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“

Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.

 

* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Gintarė Adomaitytė. Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

lietuviskas

Gintarė Adomaitytė

Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.

Į ką panašios?

Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.

Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.

Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.

Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.

 

Kas dėtas?

Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.

Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.

Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.

lietuviskas_2

Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės.  Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.

Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.

Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.

Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.

Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?

Abejoju…

zalteno_portretas

Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.

Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.

Visiems. Ypač žydams…

Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…

Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.

,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…

,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.

Taigi, kai buvau mažas vaikas…

Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…

Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.

Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.

Kažin, ar verta kartotis.

O gal ir būtina.

Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.

Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.

Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…

Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.

Ir pabėgo.

Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.

skaitantys

Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…

Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.

Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.

Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.

Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.

Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.

su-stirnom

Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.

O autorinės teisės?

Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.

bambi-fawn

disnejaus

Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.

Bet juk regiu…

Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.

Nevaikišką knygą.

Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.

bambi_book_cover

atversta

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.