Category Archives: Apie filmus

Lietuvos ir Lenkijos kino profesionalai bendradarbiavimą skatins netradicinėje ekspedicijoje Baltijos jūra

Akimirkos iš ekspedicijos. Organizatorių nuotrauka
Akimirkos iš ekspedicijos. Organizatorių nuotrauka

Lietuvos ir Lenkijos kino profesionalai bendradarbiavimą skatins netradicinėje ekspedicijoje Baltijos jūra

 2015 m. rugsėjo 12 d. kino prodiuserių iš Lietuvos ir Lenkijos, aktyviai dirbančių bendros gamybos su užsieniu srityje, vienu gražiausių Lietuvos burlaivių „Brabander“ iš Klaipėdos išplaukė į Gdynę, kurios krantus pasieks prieš pat iškilmingą 40-ojo tarptautinio Gdynės kino festivalio atidarymo ceremoniją.

Tai Lietuvos kino centro (LKC) drauge su Lenkijos kino institutu ir Lenkijos kino komisija inicijuotas unikalus projektas – Baltijos jūroje lietuvių ir lenkų prodiuseriams surengta netradicinė ekspedicija-kūrybinės dirbtuvės.

„Baltijos jūra jungia Lietuvą su Lenkija. Burlaivis „Brabander“ apjungs šių dviejų šalių filmų kūrėjus, jų idėjas ir ketinimus. Po kelių metų tikimasi sulaukti ir bendros gamybos filmų, atspindinčių bendrą mūsų šalių istoriją, kultūrą ar aktualijas“, – sako LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja, netradicinės ekspedicijos iniciatorė Liana Ruokytė-Jonsson.

Laivas_2

Ekspedicija siekiama paskatinti kaimynines šalis bendrai filmų gamybai. Buriavimo-kūrybinių dirbtuvių metu padedami vieno labiausiai patyrusių lektorių kino srityje Matthieu Darras („TorinoFilmLab“ programų vadovo) prodiuseriai virs laivo įgula ir dvi dienas dirbs drauge: aptars potencialius bendrus projektus, ieškos bendros gamybos partnerių, dalysis idėjomis ir buriuos senovinį laivą.

Laivas_8

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad bendra filmo gamyba su užsienio partneriais reikalauja ypatingo susikalbėjimo, nes tai ne vienerių metų darbas, nuolatinė kompromisų paieška ir daugybė iššūkių. Kelionė burlaiviu išves iš komforto zonos ir leis geriau pažinti galimus kolegas, suprasti, kurių ir žmogiškosios, ir profesinės vertybės sutaps“, – nuotaikomis prieš išplaukiant dalijosi prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Laivas_1

Laivas_4

Rugsėjo 16 d. Gdynės kino festivalio metu prodiuseriai Živilė Gallego, Kęstutis Drazdauskas, Dagnė Vildžiūnaitė, Teresa Zibolienė, Marija Razgutė ir Rūta Petronytė specialiame renginyje tarptautinei publikai pristatys ekspedicijos rezultatus, dalysis įspūdžiais ir bendradarbiavimo patirtimi. LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas pristatys bendros su Lietuva filmų gamybos galimybes, mokestinę lengvatą ir filmavimo mūsų šalyje privalumus. Ši informacija itin aktuali lenkų kino profesionalams, kurie tokios lengvatos savo šalyje neturi, tad aktyviai domisi galimybėmis filmuoti Lietuvoje.

Laivas_5

Laivas_7

Tarptautinė prodiuserių ekspedicija į Gdynės kino festivalį – tai trečia Lietuvos kino centro specialioji programa, skirta Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui ir mainams skatinti.

„Šiais metais aktyviai bendradarbiaujame su kaimynine Lenkija, turinčia stiprią kino industriją. Lietuvos kino pasiekimų pristatymas pagrindinės viešnios-šalies statusu svarbiausiuose Lenkijos kino festivaliuose yra bene didžiausias lietuviško kino pristatymas tarptautiniu mastu per pastaruosius metus. Tai, be abejonės, skatina artimesnį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Lenkijos kino profesionalų“, – teigia Liana Ruokytė-Jonsson.

Laivas_9

Šią vasarą Krokuvos ir Vroclavo kino festivaliuose buvo pristatyti lietuvių dokumentinio ir vaidybinio kino pasiekimai, lietuvių filmų kūrėjai dalyvavo susitikimuose su žiūrovais, profesionalams skirtose diskusijose ir konferencijose, jaunieji prodiuseriai ir režisieriai dalyvavo tarptautinėse mokymų programose. Renginiuose buvo platinamas tarptautinei auditorijai išleistas leidinys apie šiuolaikinį Lietuvos kiną, Lietuvos ir Lenkijos kino ryšius anglų bei lenkų kalbomis.

Tarptautinis Gdynės kino festivalis yra vienas seniausių Lenkijos kino renginių, kuriame itin didelis dėmesys skiriamas lenkų kinui bei tarptautinio bendradarbiavimo skatinimui. Per daugelį metų festivalis tapo svarbia Europos kino industrijos profesionalų susitikimo vieta. Čia kasmet apsilanko apie 45 000 lankytojų, tarp jų filmų kūrėjai, aktoriai, prodiuseriai, festivalių programų sudarytojai, žurnalistai.

Laivas_11

Lietuvos kino centro informacija. Organizatorių nuotraukose – akimirkos iš ekspedicijos

Už gyvenimą (ne)kartu

Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.
Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.

Už gyvenimą (ne)kartu

(Įspūdžiai iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“, II dalis)

Agnė Macaitytė

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ tęsia kelionę po Lietuvos miestus.  Kai kuriuos filmus ypač verta pamatyti jauniems žmonėms ir, žinoma, tiems, kurie yra šalia jų.

Sukrėtė „Suzana“ ‒ Katell Quillévéré filmas apie jauną merginą, dėl nesaugaus meilės ryšio palikusios šeimą ir įsitraukusios į nusikaltimo pasaulį. Pagrindinės veikėjos, kurios vardu pavadintas filmas, charakteris atskleidžiamas per įvairius jos ryšius: Suzanos ir tėvo, Suzanos ir sesers, Suzanos ir jos sūnaus, pagimdyto dar paauglystėje, Suzanos ir jos mylimojo. Tie ryšiai nėra vienaprasmiai: tėvas ‒ po žmonos mirties vienas atsakingai auginantis abi dukras, tačiau ta atsakomybė neretai pereina į griežtą kontrolę, nuo kurios norisi pabėgti. Suzanos sesuo ‒ maištininkė ir iš pirmo žvilgsnio lengvabūdė, ieškanti pramogų klubuose, tačiau kur kas atsakingesnė už rimtąją Suzaną, kai reikia pasirūpinti ir jos paliktu vaiku, ir pačia palūžusia Suzana. Suzanos mylimasis ‒ vagis ir narkotikų prekeivis, kuris gelbėdamas savo kailį palieka Suzaną teisėsaugai, tačiau jo meilė atrodo nuoširdi, jis ir pats tiki, kad nelegaliais būdais gavęs pinigų galės aprūpinti šeimą, kurią nori sukurti su Suzana. Galiausiai ‒ pati Suzana, jautri paauglė, parodžiusi nepalaužiamą užsispyrimą, kai ryžosi gimdyti ir viena auginti vaiką, ir taip, atrodytų, lengvai palikusi dėl nenugalimos aistros mylimąjam.

"Suzana"
“Suzana”

Vaikystę kartu praleidusių seserų Suzanos ir Marijos besąlygiška meilė atrodo lyg kontrastas dramatiškam šeimos istorijos tęsiniui: akivaizdu, kad Suzanos vaikai ‒ sūnus, jai patekus į kalėjimą užaugintas globėjų šeimoje, ir po aštuonerių ar dešimties metų gimusi dukra ‒ tokio tarpusavio ryšio jau neužmegs, nors trapi viltis paskutiniuose epizoduose ir sužimba. Šiek tiek dirbtinokas siužeto posūkis ‒ Marijos žūtis. Labiau tokia atomazga gal būtų tikusi ašaringai melodramai, juolab kad jų motina buvo mirusi jaunystėje. Ar ne per daug tų mirčių išsakant nebenaują mintį ‒ brangink artimuosius, kol dar gyvi? Tačiau banalumo nelieka, kai iš tolesnių Suzanos veiksmų suvoki, jog tai buvo vienintelis kelias, leidęs įtvirtinti jai savo tapatybę ‒ suvokti, kad nebegali gyventi su svetimu pasu, svetimoje valstybėje, taigi ‒ ir svetimą gyvenimą. Suzana nuo pat paauglystės ieško savo vietos ‒ ir ją galiausiai atranda itin skausmingu būdu.

Apie savo vietos visuomenėje paieškas ‒ ir filmas „Aukštuomenė“ (rež. Julie Lopes-Curval). Tikriausiai mes tik labai paviršutiniškai suvokiame, kaip niuansuotai bendrauja Paryžiaus aukštuomenė – le beau monde. Negali to vadinti arogancija ‒ nes jiems tai natūralu. Ir nors prarają tarp skirtingų visuomenės sluoksnių vis bandoma peržengti (suprantama, tą bando daryti jaunimas ‒ maksimalistinio tikėjimo meile dėka), bet galiausiai paaiškėja, kad susikalbėjimas neįmanomas.

"Aukštuomenė"
“Aukštuomenė”

Filme „Aukštuomenė“ tai bando padaryti iš nepasiturinčio sluoksnio kilusi, Normandijoje užaugusi dvidešimtmetė mergina Alisa ir turtingos paryžiečių šeimos sūnus Antuanas. Jaunuoliai nuoširdžiai myli vienas kitą ir stengiasi suprasti. Alisa ima studijuoti prestižinėje menų mokykloje Paryžiuje ‒ veikiausiai dėl gražaus, ją kavinėje pastebėjusios ir nusprendusios padėti Antuano motinos gesto. Per pažintis ji tikisi sutvarkyti ir savo sūnaus ateitį. Tiesa, vargu ar tą sūnaus ateitį ji sieja su Alisa.

Filme itin svarbūs dialogai, veikiau tai, kas slypi už žodžių ‒ vėlgi prancūzai tam turi net specialų pavadinimą non-dit. Mes sakytume ‒ „skaityti tarp eilučių“ arba „suprasti iš pusės žodžio“, tačiau vis tiek tai nebus visiškas non-dit atitikmuo, nes „skaityti tarp eilučių“ nėra nuolatinė būsena, o štai susivokti, ką slepia le beau monde pokalbiai „apie nieką“ ‒ jau ištisas menas. Meno mokyklos studentė Alisa taip pat nesuvokia. Ji linkusi į konkretumą. Ją domina taikomoji dailė, mada (ir ne aukštoji, o kasdienė), o ne abstrakcijos. Orą jai reiškia iš vilnos nuveltas žaislas ‒ paukščiukas, kuris dėstytojui patarus „bent jau sparnus nuardyti“ tampa ir savotišku Alisos simboliu. Kaip ir jos išsiuvinėta rožė ‒ graži, bet banali gėlė. Vėlgi galima priimti tą nekvestionuojant ‒ banalu tai banalu. Tačiau žinodamas kai kuriuos meno kontekstus (jau už filmo ribų…), gali prisiminti Gertrude Stein atsakymą į klausimą, kas yra menas ‒ „Rožė yra rožė, yra rožė…“ ‒ taigi kartojimasis neišvengiamas.

Režisierės Julie Lopes-Curval Alisa kaip ir garsioji Carrollio Alisa bando perprasti jai svetimą aukštuomenės pasaulį, į kurį taip netikėtai „įkrito“ ‒ tiek tarpusavio santykius, tiek jai iš pradžių nesuvokiamą abstraktųjį meną. Esama ne vien prasilenkimų, bet ir netikėtų jungčių. Antuano aukštuomenės gyvenimas nežavi, jis įsitikinęs, kad jo motina yra snobiško, saloninio meno šalininkė, galinti parūpinti jam fotografo vietą panašios tematikos žurnale, o to jis nuoširdžiai purtosi. Alisa čia nemato nieko bloga, nors pati kuria tai, kas neatitinka nei tos aukštuomenės skonio, nei abstrakčiam, „aukštąjam“ menui keliamų reikalavimų. Ji žavisi Antuano fotografijomis, bet nesuvokia, kad jam žmonės, net ir mylimi, yra ir „medžiaga idėjoms realizuoti“, todėl jų leidimas ar neleidimas demonstruoti galerijoje nuotraukose užfiksuotus intymiausius gyvenimo momentus jam atrodo nereikalingas.

Jaunuoliai išsiskiria mylėdami vienas kitą, bet nesugebėję sujungti pernelyg skirtingų patirčių ir lūkesčių, koks turėtų būti gyvenimas. Susikalbėjimui vien „myliu“ neužtenka.

Tačiau ar padeda susikalbėti bendros patirtys, net jei yra tiesiogiai susijusios su pagalba ekstremaliomis gyvenimo aplinkybėmis? Filme „Už gyvenimą“ (rež. Jeanas-Jacquesas Zilbermannas) pasakojama, kaip trys draugės, kartu išgyvenusios Aušvico koncentracijos stovykloje, po 15 metų susitinka kelioms dienoms pajūrio kurorte ir bando atkurti kadaise užsimezgusią ir buvusią itin stiprią draugystę.

UZ GYVENIMA

Visų moterų likimai po Aušvico susiklostė savaip: Lili ištekėjo už savo paauglystės meilės žinodama, kad jis Aušvice buvo suluošintas ir niekad negalės turėti vaikų, Roza irgi ištekėjo už buvusio koncentracijos stovyklos kalinio, pagimdė kelis vaikus, bet nei vyro, nei vaikų negali iš tiesų pamilti, nes vis dar gedi pirmosios dukrytės, nacių pasiųstos mirti į dujų kamerą, trečioji, prieš karą ištekėjusi, po Aušvico išsiskyrė ir tapo feministe, t. y. ėmė kovoti, kad moterys lygiomis teisėmis su vyrais galėtų dalyvauti religiniame gyvenime ‒ būti rabinėmis, ir už tai ją pasmerkė didžioji žydų bendruomenės dalis.

Taigi tos trys moterys susitinka miestelyje prie jūros ir bando rasti bendrą kalbą – prisiminimai apie Aušvicą jas sieja, bet apie tai kalbėti per sunku, net neįmanoma, o apie ką nors kita nepavyksta, nes jos visiškai skirtingos ir turi savus įsitikinimus. Jų dialogai ‒ lyg vaikščiojimas bedugnės pakraščiu laikantis trapios draugystės gijos, kuri lengvai gali nutrūkti netyčiom pokalbiu palietus skaudžiausią vietą.

Draugės stengiasi mėgautis gyvenimu, eina į paplūdimį, gamina šventinę vakarienę… Filme nepaprastai tiksliai perteikta nerūpestinga kurortinio miestelio kasdienybė, kai nereikia niekuo rūpintis ir skubėti. Laikas tartum sulėtėjęs ir sustingęs. Tačiau moterų pokalbiai atveria sluoksnį, kuris slypi po siekiu gyventi „šia diena“ ‒ ir žiūrovas supranta, kad šios veikėjos tarsi iškritusios iš konteksto, ir jos pačios vis grįžta į tą „iškritimo“ būseną ‒ tarsi būtų svetimkūniai ne tik miestelyje, bet ir gyvenime apskritai. Net Lili meilės romanas, užmegztas su jaunu paplūdimio vaikų žaidimo aikštelės prižiūrėtoju, atrodo netikras ir nėra siužeto varomoji jėga. „Laiminga pabaiga“ ‒ draugių pažadas kasmet susitikti tame miestelyje ir jo tęsėjimas tik sustiprina įspūdį, kad jos gyvena lyg robotai pagal išmoktą „toks turi būti gyvenimas“ programą.

Ne veltui tai, kas vyko Aušvice ir kitose koncentracijos stovyklose per Antrąjį pasaulinį karą, vadinama nusikaltimu žmogiškumui. Tokie filmai ‒ atminčiai išlaikyti ‒ turi būti kuriami. Tiesa, šis trunka apie 2 valandas ir tikrai buvo galima kurių nors epizodų nedėti arba juos trumpinti – tačiau čia, matyt, buvo tas atvejis, kai prifilmuota daug geros medžiagos, todėl režisieriui sunku jos atsisakyti…

Filmus dar galima pamatyti:

„Suzana“ ‒ Druskininkuose, „Grand Spa Lietuva“ konferencijų centre, vasario 6 d. (penktadienį), 17 val.

Klaipėdoje, „Kultūros fabriko“ kino salėje, vasario 7 d. (šeštadienį), 17 val.

Anykščiuose, Anykščių menų inkubatoriuje, vasario 8 d. (sekmadienį), 17 val.

„Aukštuomenė“ ‒ Kaune, kino teatre „Romuva“, vasario 7 d. (šeštadienį), 18 val.

„Už gyvenimą“ ‒ Kaune, kino teatre „Romuva“, vasario 7 d. (šeštadienį), 20 val.

„Jį seka net medžiai…“

Žiemos ekranų atidarymas. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo.
Žiemos ekranų atidarymas. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo.

„Jį seka net medžiai…“

Įspūdžiai iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ (I dalis)

Agnė Macaitytė

 

„Jį seka net medžiai…“ ‒ frazė, apibūdinanti Orfėją ir jo meno galią paveikti žmones Christophe’o Honoré filme „Metamorfozės“, galėtų tikti ir tiems, kurie kviečia į šiemet sausio 22‒vasario 8 d. vykstantį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Festivalis rengiamas jau 10 -ąjį kartą. Nuo vasario 2 dienos filmai bus rodomi kituose Lietuvos miestuose ‒ Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Nidoje, Palangoje, Visagine, Druskininkuose ir Anykščiuose. Repertuaras įvairus, pagrindinėje programoje bus parodyta 12 naujų, per pastaruosius kelerius metus sukurtų filmų, o retrospektyvoje kviečiama susipažinti su aktorės ir režisierės Nicole’s Garcios kūryba. Tačiau į kitus miestus vežama tik po porą filmų. Nelabai aiški ir atranka ‒ kodėl tuos miestus pasieks būtent tie, o ne kiti filmai? Gaila, kad į Alytų ‒ miestą, kurį drąsiai būtų galima vadinti vienu iš stipriausių frankofonijos židinių Lietuvoje, mat tame regione ilgus metus prancūzų kalba buvo mokoma kaip pagrindinė užsienio ‒ bus atvežti tik du filmai ir parodyti tik po vieną kartą. Reta proga alytiškiams pasiklausyti mokėtos, bet primirštamos prancūzų kalbos lieka beveik neišnaudota.

Šiuose straipsniuose ‒ apie tai, ką pavyko pamatyti Vilniuje.

"Mari istorija"
“Mari istorija”

Atidarymo filmas „Mari istorija“ („Marie Heurtin“, rež. Jeanas-Pierre’as Améris) nukelia į 1885 metus. Jame pasakojama apie nuo gimimo aklos ir kurčios paauglės Mari mokymąsi suprasti aplinkinius ir prisitaikyti bendruomenėje. Režisierius ‒ ne naujokas, kuriantis nuo 1992 metų, 1996-aisiais jo filmas „Nekaltojo prisipažinimai“ apdovanotas Kanų kino festivalyje, „Toks gyvenimas“ ‒ Sen Sebastiano kino festivalyje ir tarptautiniame Marakešo kino festivalyje. Grįsta faktais biografinė drama „Mari istorija“ apdovanota Lokarno kino festivalyje. Pagrindinį ‒ kurčios ir aklos ‒ paauglės Mari vaidmenį atliko Ariana Rivoire, kuri pati yra kurčia. O Mari globėją seserį Margaritą suvaidino aktorė Isabelle Carré, per 6 mėnesius išmokusi gestų kalbą. Tačiau medžiagos filmui rinkimas, kurčiųjų bendravimo ypatumų pažinimas, anot festivalio atidaryme viešėjusio režisieriaus, užtruko septynerius metus. Arianos ir Isabelle dueto vaidyba nepriekaištinga, jos natūraliai įsigyvenusios į devynioliktojo amžiaus pabaigos situaciją, kuomet neįgalieji patirdavo didžiulę socialinę atskirtį ir dėl fizinės negalios būdavo laikomi netgi protiškai neįgaliais. Galima teigti, jog tai filmas, įrodantis tiek tai, kad atkaklios pastangos susikalbėti galiausiai duoda laukiamų rezultatų (siužeto lygmuo), tiek tai, kad žmogus su negalia gali taip puikiai dirbti su filmo kūrimo komanda, jog žiūrovas net nesusimąsto, kad aktorė ‒ negirdinti. Be to, filme gestų ir žodinė kalbos vartojamos beveik vienodai dažnai, todėl džiugu, jog šios kalbos parodomos kaip lygiavertės (nesuprantantiems prancūzų gestų kalbos yra subtitrai). Vis dėlto žiūrovui nuolatos primenamas jo paties santykis su pasauliu per regą ir klausą: pirmieji epizodai pakeri įspūdingo grožio vaizdais, kelias suka pro žalią, saulės nutviekstą mišką, fone negali neišgirsti paukščių čiulbėjimo. Kaip kontrastas ‒ Mari būsena: tamsos ir tylos pasaulis, kurį ji gali suvokti tik lytėdama, uosdama, ragaudama. Filmo veiksmas prasideda nuo momento, kuomet ji atvežama į Larnė institutą ‒ laukinukė, niekuomet neavėjusi batų, nešukuota, murzina, laisvais vėjo plaikstomais marškiniais. Niekad nebendravusi su žmonėmis, išskyrus tėvą ir motiną. Su tėvu ją sieja ypatingas ryšys. Atrodo, tai vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki. Tėvas taip pat besąlygiškai myli dukterį, tačiau suvokia, kad nerūpestinga vaikystė, kai ji laisvai lakstė laukais, baigiasi, tad nori nenori teks įžengti į suaugusiųjų pasaulį ‒ arba protiškai atsilikusių žmonių prieglaudoje, arba tikėtis stebuklo ‒ kad kas nors išmokys susikalbėti su aplinkiniais. Ta mokytoja tampa vienuolė Margarita. Vis dėlto, pabandžius įsijausti į Mari būseną, priekabesniam žiūrovui gali kilti klausimų ‒ kodėl laukinė Mari turėtų priimti Larnė (ir apskritai visuomenės) taisykles? Iškeisti laisvą aprangą į judesius varžančią vienuolių prižiūrimų merginų uniformą? Lakstymą basomis ‒ į veikiausiai spaudžiančius, raišteliais suvarstomus batus? Pamėgti praustis ir šukuotis? Ji juk gyvena tuo, ką jaučia čia ir dabar. Apie galimą ateitį prieglaudoje jai neįmanoma pasakyti. Tai žino tik artimieji ir aplinkiniai. Taigi reikėtų, jog Mari atrastų savyje labai stiprų motyvą keistis. O jo filme nėra. Mari, iš pradžių audringai priešinusis, pasikeičia be vidinės motyvacijos ‒ tiesiog vienuolės Margaritos užsispyrimo ir atkaklių pastangų dėka. Margarita netgi nusipelno Mari pasitikėjimą. Čia telieka gūžtelėti pečiais ir sukurti paaiškinimą pačiam ‒ pavargo? ėmė priprasti? kažkokiu būdu suvokė, kad niekur nepabėgs nei iš Larnė, nei nuo Margaritos globos? Įtikinama tik nepaprastai sparti Mari kalbos mokymosi pažanga po to, kai ji pagaliau suvokia pirmąjį gestą ‒ ženklą, kuriuo gali parodyti mėgstamiausią daiktą peiliuką. Džiaugsmas suprasti ir būti suprastai natūralus. Tik klausimas, kaip Mari atranda, jog siela nemirtinga, vėl lieka neatsakytas. Gestų kalbos tam akivaizdžiai per maža. Apeliuojama į Dievo veikmę. Taigi tai filmas su religiniu atspalviu ‒ tik tuo ir galima paaiškinti logikos spragas.

O štai mito universalumu ir to modelio veikme šiuolaikiniame pasaulyje buvo galima įsitikinti pažiūrėjus Christophe’o Honoré filmą „Metamorfozės“ (2014). Lietuvoje jau rodyti jo filmai „Paryžiuje“ („Dans Paris“, 2006), „Meilės dainos“ („Les Chansons d’Amour“, 2007) ir „Mylimosios“ („Les Bien-Aimés“, 2011). Režisierius (ir rašytojas, išleidęs ne vieną romaną paaugliams) dažnai kalba apie šiandieninio jaunimo problemas, jų išgyvenimus, kurių anaiptol negalima apibrėžti visuomenei priimtinomis normomis.

"Metamorfozės"
“Metamorfozės”

Tačiau kokios normos įtvirtintos mituose, ar antikos dievų gyvenimas ‒ sektinas pavyzdys mirtingiesiems? O gal susitikimas su dievais ir dalyvavimas jų veiklose ‒ mirtinai pavojingas? Sunku nusakyti filmo žanrą. „Žiemos ekranų“ anotacijoje radau, kad tai komedija. Tačiau jei žiūrovas tikisi jam įprasto komedijos žanro, gaus nustebti. Komediją čia veikiau reikėtų suvokti neatsiejamai nuo žanro šaknų, kuomet ji buvo sudėtinė dionizijų (bachanalijų) šventės dalis, eitynių daina, o tų eitynių dalyvis vadintas komu. Įspūdingą karnavalinį filmo pasaulį iš tiesų nesunku prilyginti bachanalijų šėlsmui, o jų dalyve ‒ kome ‒ tampa paauglė Europa, kurią Jupiteris iš šiuolaikinio miesto įvilioja į paribį ‒ mišką, kuriame gyva ir gaivinama antikos atmintis, kai kurias istorijas perkeliant ir į miesto erdvę. Riba, skirianti šiuodu pasaulius, labai trapi, tai ne vien užbrėžta gamtos / kultūros skiriamoji linija, kurią simbolizuoja išėjimas į priemiesčio laukus. Honoré filmas ‒ tai Ovidijaus „Metamorfozių“ metamorfozė, kur Narcizas gimsta šiandienos pasaulyje, ir aklojo Teiresijo perspėjimas-pranašystė „Jis gyvens ilgai, jei nepažins savęs“ nukreipta ne tiek į susitikimą su išoriniu savo atvaizdu, kiek į vidinius išgyvenimus, ryšį su bene depresijos kamuojama motina, dėl ko jaunuolis nesugeba sukurti artimų santykių su bendraamžiais. Narcizo epizode ‒ ir skaudi paauglio savižudybės problema. Trijų seserų Minijo dukterų, kurios pagal mitą nepripažįsta Bacho dieviškumo, istorija transformuojama į šiandieninę vyro prievartos, galios demonstravimo situaciją: filme akivaizdžiai parodoma, kokia neaiški riba tarp paaugliško veržimosi priimti iššūkius ir gundymo, pereinančio į prievartą ir moters pažeminimą, vertimą paklusti vyro įgeidžiams. Lygiagrečiai ‒ ištikimai mylinčių iki senatvės Filemono ir Baukidės, bei iš nenugalimo seksualinio geismo vienas kitą sudraskiusių Atalantos ir Hipomeno, užmiršusių padėkoti Venerai už jiems suteiktą meilės dovaną, istorijos… Paauglė Europa atvira, tarsi kempinė sugerianti tuos pasakojimus, ir tai ‒ o ne pirminis fizinis kontaktas su Jupiteriu ‒ tampa jos iniciacija į suaugusiųjų (dievų?..) pasaulį. Tačiau ar tik paaugliškas maištas paskatina ją taip beatodairiškai nusekti paskui Jupiterį? Režisierius ir čia pateikia staigmeną. Taip, filmo pradžioje Europa atrodo tiesiog nervinga, kampuota paauglė, nepaleidžianti iš rankų cigaretės ir suirzusiu tonu bendraujanti su bendraamžiais. Tačiau ilgainiui ‒ tik iš užuominų ‒ suvoki, kad ko gero mergina yra patyrusi jei ne insestą, tai tėvo tvirkinimą. Gal iš čia ta skausminga nejautra pakeliui sužinotoms istorijoms, kurios apgalvotai veriamos ant siužeto siūlo. Nieko blogiau jai vis tiek nenutiks. Filmas suskirstytas į tris segmentus: „Europa ir Jupiteris“, „Europa ir Bachas“, „Europa ir Orfėjas“ ‒ šiame paskutiniajame į Orfėjo ir jo prarastos Euridikės istoriją tarsi palimpsesto būdu įrašomas ir Europos likimas, tik šią į namus bando susigrąžinti jaunesnysis brolis. Ar jo broliškos meilės pakaks, kad mergina grįžtų į sau atpažįstamą dabartį, ar ji taip ir liks universaliame mitiniame laike? Režisieriaus atsakymas galėtų būti toks ‒ mitai veikia mumyse, o kelionė yra tik būdas tai parodyti. „Metamorfozės“ ‒ ypač vizualus filmas, aktorių bruožuose ir kūnų linijose lengva atpažinti antikinių skulptūrų formas, metamorfozėms iš žmogaus į gyvūnus (elnius, liūtus) pasitelkiami subtilūs montažo efektai, šimtaakiui Argui sukurti ‒ itin realistinis grimas. Junonos bausmė Argui už neišsaugotą Ijo ‒ lyg siaubo filmo epizodas. Tik jo akių metamorfozė ‒ povo uodegos plunksnos ‒ sugrąžina į vizualiai estetišką pasakos poetiką.

Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.
Žiūrovai. Festivalio organizatorių nuotrauka.

„Mari istoriją“ dar galima pamatyti vasario 5 d., 19.00, Kaune, kino centre „Forum Cinemas Akropolis“;

„Metamorfozes“ ‒ sausio 30 d., 21.00, Vilniuje, „Skalvijos“ kino teatre; vasario 6 d., 19.00, Klaipėdoje, „Kultūros fabriko“ kino salėje; vasario 8 d., 16.15, Kaune, „Romuvos“ kino teatre.