Category Archives: Apie filmus

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Švedų ir danų filmas "The Square"
Švedų ir danų filmas “The Square”

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Karolis Baublys

Šių metų Kanų kino festivalyje Auksinė Palmės šakelė atiteko švedų režisieriui Rubenui Östlundui už originalią komediją rafinuotiems intelektualams The Square, kur išbandomi visi įmanomi humoro lygmenys: lengva ironija balansuoja ties karčia satyra, subtilus humoras virsta grotesku, tačiau dažniausia juoko forma yra tai, ką, ko gero, derėtų įvardyti kaip skandinavų humorą. Filmas fiksuoja šiandienio gyvenimo paradoksus, juos priartindamas tai prie sušvelnintos absurdo versijos, tai prie karčiai ironiško, net šokiruojančio performanso, satyriškai pajuokiančio šių dienų visuomenę ir jos įpročius. Tačiau kokias idėjas slepia šis niuansuotas, įvairiaspalvis, daugiaplanis, iš daugybės pustonių sukonstruotas humoras?

Pagrindinis filmo veikėjas – išsiskyręs keturiasdešimtmetis tėvas Christianas (danų aktorius Claesas Bangas) – visuomenėje vertinamas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis naują projektą – instaliaciją The Square. Kaip teigia projekto idėjos aprašas, The Square – tai šventa vieta, kurioje karaliauja pasitikėjimas žmonėmis ir altruizmas. Vizualiniame lygmenyje The Square – tai kvadratas, apibrėžtas švytinčių baltų linijų. Pagal projekto koncepciją, asmenys, esantys kvadrato rėmuose, yra lygūs teisėmis ir pareigomis. Tačiau filmo siužeto lygmenyje instaliacija atsiskleidžia kaip kandi socialdemokratų idealų alegorija, demaskuojanti atotrūkį tarp altruizmo ir realios gyvenimo patirties. Kai kartą Christianas gatvėje neatsisako padėti nepažįstamai moteriai, bėgančiai nuo ją besivejančio karštakošio tipo, jis susivokia tapęs sukčių auka (iš Christiano pavagiama piniginė ir mobilusis telefonas).

Pagrindinis filmo veikėjas Christian, įkūnytas danų aktoriaus Claes Bang, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James'u Bondu.
Pagrindinis filmo veikėjas Christianas, įkūnytas danų aktoriaus Claeso Bango, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James’u Bondu.

Filmo režisierius, perpindamas humanizmą ir cinizmą, išreiškia patogios visuomenės kritiką: pasiturintys intelektualai, kone dievinantys rafinuotą meną, priešinami gatvėse gyvenantiems vargšams. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra vaizduojami vienprasmiškai: greito maisto restorane centų prašanti moteriškė nesibodi Christiano paprašyti nupirkti jai sotų sumuštinį ir lyg niekur nieko priduria: „Tik be svogūnų!“

Bene daugiausia klausimų filme susieti su šiuolaikinio meno koncepcijomis ir su meno apskritai misija. Kokią funkciją menas atlieka pasaulyje, kuriame žmogus žmogui – vilkas? Ar šiuolaikinis menas skirtas visiems, ar tik saujelei intelektualų? Amerikietė žurnalistė Anne (aktorė Elisabeth Moss), imdama interviu iš Christiano, išsiduoda nieko nesuprantanti apie šiuolaikinį meną. Christiano cituojama Marcelio Duchamp᾽o idėja, kad kasdienis objektas (pavyzdžiui, Anne krepšys) muziejaus erdvėje gali virsti meno objektu, ją akivaizdžiai nustebina.

Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme "The Square" vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.
Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme “The Square” vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.

Iš filmo visumos išskirčiau du labiausiai pavykusius epizodus. Pirmiausia, tai būtų bene daugiausia juoko žiūrovui sukelianti scena po kūniško Christiano ir žurnalistės Anne suartėjimo, kurioje meno kuratorius, akylai saugantis savo vyriškumą, atsisako atiduoti Anne panaudotą prezervatyvą. Antrasis neabejotinai pavykęs epizodas veikiau drastiškas nei komiškas, primenantis patį tikriausią happeningą, demonstruoja pasiturinčių meno gerbėjų pobūvį, kurio metu užsakytas aktorius, performanso atlikėjas, įkūnydamas didžiulę beždžionę (pirminį žmogaus raidos etapą?), terorizuoja puotos svečius. Šis epizodas nutrina ribas tarp fikcijos (meno pasaulio) ir realybės. Filme einama ir toliau, užklausiant, ar ši riba apskritai egzistuoja. Galima būtų teigti, kad švedų režisierių Rubeną Östlundą domina fikcijos realumas ir realybės fiktyvumas.

Išskirtinė režisūra, išsiskirianti griežta kadravimo sistema, žaidimu tarp „matoma“ ir „nematoma“, iškelianti opius klausimus tarp meno ir visuomenės (ar, plačiąja prasme, gamtos, kurią reprezentuoja žmogus ir jo būvis), suteikia filmui The Square originalumo. Žiūrovas priverstas permąstyti daugiaplanius santykius ne tik tarp konceptualaus meno ir visuomenės, bet ir tarp atskirų visuomenės individų ir jų skirtingų vertybių sistemų, vedančių filmo veikėjus į komišką nesusikalbėjimą. The Square – tai idėjų kinas, verčiantis mąstyti ir tai darantis subtilaus humoro forma.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

"Detroitas". Filmo afiša.
“Detroitas”. Filmo afiša.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

Karolis Baublys

Amerikiečių kino režisierė ir scenaristė Kathryn Bigelow nėra tipiška kurianti moteris, kuriai kūryba – jausmų išraiškos forma. Jos filmų pasaulis, atskleidžiantis aktualius amerikiečių politinius ir socialinius reiškinius, pabrėžtinai maskulinistinis, kupinas prievartos, smurto, teroro. Tokiame pasaulyje humanizmas nuolat patiria pavojų, jam grasinama. Puikų kinematografinį išsilavinimą turinti režisierė (jos mokytojai Kolumbijos universitete buvo Susan Sontag ir Milošas Formanas) 2010 metais tapo pirmąja moterimi kino istorijoje, apdovanota Oscaru už režisūrą (juosta Išminuotojų būrys (The Hurt Locker; 2008) tapo tikru triumfu). Kokią staigmeną žiūrovams ši drąsi kūrėja pateikė 2017-aisiais?

UDP_04534.CR2
Riaušės Detroite.

Naujojo režisierės filmo, istorinės dramos Detroitas (Detroit), centre – kone dokumentiškas sudėtingo reiškinio – rasizmo – tyrinėjimas. Juosta nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą priverčia pajusti nepatogią ir tamsią 1967-ųjų vasaros atsmosferą. Tais metais Detroitas išgyveno politinės-socialinės suirutės apogėjų: afroamerikiečių maištas prieš rasinę segregaciją pasiekė kulminaciją. Anot istorinių dokumentų, tuo metu automobilių prekybos ir soul muzikos centro Detroito visuomenę sudarė 40 % juodaodžių, o policijos pareigūnai buvo išimtinai baltieji (98 %). Netylančios gatvių riaušės ir nuolatinė įtampa priverčia Detroito policiją imtis brutalių veiksmų. Tačiau kur baigiasi riba tarp profesinės pareigos ir piktnaudžiavimo turima valdžia?

Kathryn Bigelow atskleidžia šį chaotišką amerikiečių istorijos puslapį vienos košmarą primenančios nakties įvykiais: jaunų vietinių muzikantų grupė The Dramatics ir jos lyderis Larry᾽is Reedas (talentingai įkūnytas juodaodžio aktoriaus Algee᾽o Smitho), negalėdami koncertuoti dėl sukilusių riaušių, randa prieglobstį nedideliame motelyje, kur juos priglaudžia dvi žavingos baltaodės amerikietės, ieškančios nuotykių. Neapdairus vieno motelyje apsistojusio afroamerikiečio žaidimas žaisliniu pistoletu nekaltai „pagąsdinant“ baltaodžius policininkus baigiasi didele drama: į motelį įsiveržusi policija, remdamasi brutaliais metodais, mėgina visus motelio gyventojus iškvosti, kur slepiasi numanomas snaiperis. Pamažu išryškėja tikrieji baltaodžių tvarkos sergėtojų veidai.

Britų aktorius Will Poulter (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.
Britų aktorius Willas Poulteris (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.

Iš veikėjų visumos išsiskiria trys pagrindinės figūros: minėtas muzikantas Larry᾽is Reedas, šalia motelio naktiniu sargu dirbantis ir solidariai afroamerikiečius ginantis Melvinas Dismukesas (iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega) ir baltaodė Julie (britų aktorė Hannah Murray), sulaukusi policininkų neapykantos vien dėl to, kad partneriu pasirinko juodaodį vaikiną. Filmas pamažu atskleidžia dramatiškas jų gyvenimo istorijas, subjaurotas košmariškos nakties įvykių: Larry᾽ Reedas, visą gyvenimą svajojęs tapti muzikantu, galiausiai atsisakys šlovingos karjeros, kankinamas nekaltų draugų mirčių. Nenorėdamas linksminti baltaodžių, jis gyvenimą paskirs kukliam bažnytiniam chorui. Nakties sargas Melvinas Dismukesas, atsidūręs ne vietoje ir ne laiku, vos netaps atpirkimo ožiu, apkaltintas policininkų įvykdytais nusikaltimais. Žiūrovą labiausiai sukrečia tai, kad minėtieji veikėjai nėra fiktyvūs, tai – realiai egzistuojantys žmonės, kurių patirtis visam laikui paženklino lemtingoji naktis.

Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme "Detroitas" vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.
Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme “Detroitas” vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.

Filmo režisierė Kathryn Bigelow ir nuolatinis jos filmų scenaristas Markas Boalas, remdamiesi archyviniais dokumentais, policijos raportais, asmeniniais dramos dalyvių liudijimais ir senomis nuotraukomis, sukūrė neabejotinai sukrečiantį ir meniniu požiūriu vertingą filmą, balansuojantį tarp dokumentikos ir fikcijos. Bene įdomiausias filmo sprendimas – mėginti atkurti tai, kas vyko už uždarų durų, ir ko tragedijos dalyviai negalėjo žinoti. Būtent šiuose epizoduose dokumentika palaipsniui virsta fikcija. Nors filmo papasakota istorija įvyko lygiai prieš 50 metų, žiūrovas priverčiamas iškelti nepatogų klausimą ‒ ar mūsų požiūris ir įsitikinimai iš tiesų pasikeitė? Sukrečiančiu realizmu pasižyminti istorinė drama – neabejotinai viena iš realiausių pretendenčių į artimiausią Oscarų apdovanojimą.

 

 

 

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Gifted / Mary. Filmo afiša.
Gifted / Mary. Filmo afiša.

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Karolis Baublys

Sukūręs net du didelio biudžeto filmus (kiekviena iš dviejų The Amazing Spiderman dalių kainavo po 230 milijonų dolerių), amerikiečių režisierius Marcas Webbas nusprendė grįžti prie asmeniškesnio mažo biudžeto (vos 7 milijonų) filmo – dramos Talentingoji (Gifted; Prancūzijoje filmas platintas supaprastintu pavadinimu – Mary). Atrinktas į konkursinę šiųmečio amerikiečių kino festivalio Dovilyje (Festival du cinéma américain de Deauville) programą, filmas laimėjo publikos prizą. Svarbu paminėti, kad šis Prancūzijoje vykstantis festivalis gina kino meną kaip savitą išraiškos priemonę, kurios dėka pateikiama tam tikra šiandieninio amerikiečių gyvenimo vizija ir jos analizė. Kas sužavi žiūrovą iš pirmo žvilgsnio paprastoje istorijoje?

 Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.
Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.

Siužeto lygmenyje Gifted pasakoja apie 7 metų mergaitę Mary, kurią, nusižudžius motinai, globoja dėdė Frankas (amerikiečių aktorius Chrisas Evansas). Mergaitė nėra tokia kaip visi, ji apdovanota neįtikėtinu matematikės talentu (vos per keletą sekundžių ji pajėgi išspręsti net suaugusiajam sudėtingus uždavinius). Bijodamas, kad Mary negalės augti kaip visi ir turėti visavertės vaikystės, Frankas, užuot ieškojęs specifinės mokymo įstaigos pažengusiems vaikams, ją įrašo į klasikinę mokyklą. Tačiau jau per pirmąjį susitikimą klasės auklėtoja Bonnie Stevenson (amerikiečių aktorė Jenny Slate) pastebi išskirtinį mergaitės talentą. Netikėtai atvykusi valdinga Mary močiutė Evelyn (britų aktorė Lindsay Duncan) yra įsitikinusi, kad mergaitė privalo mokytis genijams skirtoje mokykloje, ir pradeda teismo procesą dėl vaiko globos.

Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg's bare penktadienio vakarą.
Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg’s bare penktadienio vakarą.

Kaip teigia filmo režisierius Marcas Webbas, šioje istorijoje viskas remiasi į personažus, tad reikalingi stiprūs aktoriai. Būtent personažai palaiko šios istorijos įtampą. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Frankas, Mary globėjas, tarytum padalytas į dvi asmenybės puses: viena vertus, jis myli Mary kaip savo dukterį, kita vertus, jis nėra tikras, ar yra pajėgus deramai užauginti vaiką. Ši abejonė Franką drasko iš vidaus, sukelia prieštaravimų. Situacija išties delikati, nes Frankas, nebūdamas Mary tėvas, savaip eksperimentuoja tėvo vaidmeniu, jį slegia mintis, kad negali suteikti to, ką galėtų suteikti motina. Kitas istorijos polius – močiutė Evelyn – suvokia savo atsakomybę ir pareigą, bet bėda ta, kad savasis ego jai yra svarbiau už viską.

Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.
Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.

Nors visi aktoriai (ir afroamerikietė Octavia Spencer, įkūnijanti kaimynę Robertą, nuoširdžiai sielvartaujančią dėl Mary ateities, ir Jenny Slate, įkūnijanti klasės auklėtoją Bonnie, net vienaakis katinas Fredas) vaidmenis įkūnija puikiai (jie gyvena savo personažu, žiūrovui belieka tik patikėti jų realumu), tačiau didžiausas filmo talentas – vienuolikametė Mckenna Grace, vaidinanti Mary. Viename iš interviu režisierius Marcas Webbas prisipažino, kad jį baimino mintis, jog istorijos paveikumas priklauso tik nuo vaiko vaidmens. Tačiau jis nusprendė leisti jaunajai Mckennai Grace improvizuoti, ir šis sprendimas visapusiškai pasiteisino. Jaunoji aktorė daug diskutavo su režisieriumi, jai pavyko įsijausti į vaidmenį, tad emocinė vaidmens pusė labai stipri, įtikinanti.

Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) - mažasis genijus.
Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) – mažasis genijus.

Gifted – tai filmas, kupinas vilties ir humanizmo, tikėjimo žmogumi ir jo sprendimais. Nors Mary kitokia nei ją suppantys vaikai (bendraamžių draugų ji neturi), tačiau kitoniškumas, užuot kūręs atskirtį, izoliaciją nuo visuomenės, skatina ieškoti ryšio su kitu ir iškelia žmogiškus santykius kaip esminę gyvenimo vertybę. Filme išsakoma mintis, kad ir kitoks gali būti laimingas. Tokiu būdu mėginama dekonstruoti kliše virtusį genijaus, kaip atsiskyrusio vienišiaus, mitą. Žiūrovui, pavargusiam nuo neigiamų emocijų ir tarpusavio santykių atsainumo, Gifted taps tikra atgaiva, sugrąžinančia tikėjimą gyvenimu ir žmogumi. Verta įsidėmėti dėdės Franko patarimą mažametei Mary: „Mąstyk protu, bet nebijok tikėti širdimi“.

(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.  Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.
Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved

Beatodairiškai siekiant asmeninės laisvės: karalienės Viktorijos drama

Stephen Frears drama "Viktorija ir Abdulas" ("Victoria & Abdul"; 2017). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Stephen Frears drama “Viktorija ir Abdulas” (“Victoria & Abdul”; 2017). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Beatodairiškai siekiant asmeninės laisvės: karalienės Viktorijos drama

Karolis Baublys

Gilindamasis į anglų kiną, dažnai keliu klausimą, kodėl britų aktoriai atrodo tokie ypatingi, išsiskiriantys stulbinamu žmogiškosios psichologijos pažinimu. Atsakymas slypi literatūros ir teatro istorijoje: Anglija gali pasigirti turėjusi pasauliniu mastu didžiausią genijų – Williamą Shakespeare’ą, ‒ kurio personažai – pati stipriausia aktorinio meistriškumo mokykla bet kurios kartos ir bet kurios tautybės aktoriams. Garbingo amžiaus (82-ejų) sulaukusi Judi Dench Didžiojoje Britanijoje laikoma viena stipriausių pokario laikotarpio anglų aktorių, neprilygstamų Williamo Shakespeare’o personažų įkūnytoja ir teatre, ir kine: 1957 metais, vos pradėjusi aktorės karjerą, Judi Dench suvaidino Ofeliją iš Hamleto, o vėliau, 1976, įveikė kone didžiausią aktorinio meistriškumo išbandymą ‒ įkūnijo Ledi Makbet iš Makbeto ‒ europinio teatro istorijoje sudėtingiausiu laikomą moters vaidmenį. Kuo žiūrovą jaudina naujasis Judi Dench vaidmuo biografiniame-istoriniame  Stepheno Frearso filme Viktorija ir Abdulas (Victoria & Abdul; 2017)?

Vaidinti Anglijos karalienę Viktoriją Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą – už ankstesnį karalienės Viktorijos įkūnijimą Johno Maddeno filme Mrs. Brown (1997) aktorė buvo apdovanota ne vienu prestižiniu prizu. (Paminėtina, kad už karalienės Elžbietos I vaidmenį to paties Johno Maddeno komiškoje romantinėje dramoje Įsimylėjęs Šekspyras (Shakespeare in Love; 1998) Judi Dench gavo ir Oscarą už antraplanį moters vaidmenį.) Ir ankstesniaisiais, ir naujuoju vaidmeniu britų aktorė sugebėjo perteikti nenumaldomą moters valdovės temperamentą, jos didelę vidinę dramą susidūrus su dvasinės laisvės neįmanomybe. Kaip teigia aktorės įkūnyta karalienė Viktorija, mes visi esame kaliniai, užrakinti savo gyvenimų vienutėse.

 2. Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą vaidinti Didžiosios Britanijos karalienę Viktoriją. Filmo "Mrs Brown" (1997) afiša.
Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą vaidinti Didžiosios Britanijos karalienę Viktoriją. Filmo “Mrs Brown” (1997) afiša.

Siužeto lygmenyje filme atskleidžiami paskutinieji karalienės Viktorijos gyvenimo metai (1887‒1901), paženklinti netikėtai gimusio gilaus savitarpio supratimo su jaunu indu Abdulu Karimu (Ali Fazal), kuriam buvo pavesta atvežti iš Indijos – tuometinės Didžiosios Britanijos kolonijos ‒ ypatingą dovaną karalienės sukaktuvių proga. Ilgai trukęs natūralus, gyvas akių kontaktas tarp turtingos, bet vienišos, pavargusios, ilgus metus depresiją išgyvenančios valdovės ir vargšo nuoširdaus svetimšalio greitai perauga į didele pagarba ir lojalumu grįstą draugystę, kuri padeda karalienei atrasti indų kultūrą (kalbą, literatūrą, filosofiją, papročius), o su ja – ir asmeninę dvasinę pilnatvę. Palengva Abdulas virsta karalienės dvasiniu mokytoju („Munshi“), kuriam suteikiamos prestižinės privilegijos. Tačiau karalienės dvaro aplinka negali toleruoti keista bendryste grįsto ryšio su vargšu užsieniečiu, šitaip išryškėjant ne tik pavydui, bet ir užslėptam rasizmui ir ksenofobijai. Didžiausią keblumą sukuria Abdulo religiniai įsitikinimai (islamas), nes Indijoje kruviniausių sukilimų prieš Didžiosios Britanijos valdžią kurstytojai buvo musulmonai.

Ramus karalienės Viktorijos (Judi Dench) ir Abdulo (Ali Fazal) pasivaikščiojimas, apgaubtas saulės šviesos, metaforiškai įkūnijančios natūralią dvasinę šilumą ir lojalų prieraišumą.
Ramus karalienės Viktorijos (Judi Dench) ir Abdulo (Ali Fazal) pasivaikščiojimas, apgaubtas saulės šviesos, metaforiškai įkūnijančios natūralią dvasinę šilumą ir lojalų prieraišumą.

Universalias humanizmo idėjas propaguojantis filmas atrodo ypač aktualus mūsų laikams, kuomet, ryškėjant vis gilesnei islamofobijai, europiečiai vis skeptiškesniu žvilgsniu palydi tamsesnio gymio užsienietį, įžvelgdami jame niekuo nemotyvuotą grėsmę ar net terorą. Šiuo požiūriu filmas atrodo kaip šiuolaikinė edukacinė programa, skatinanti kitame įžvelgti grožį ir gerumą, išmintingą požiūrį į pasaulį, dvasinį turtą, atsineštą iš gilias šaknis turinčios kultūros.

Asmeniniu sekretoriumi tapęs Abdulas paskatino valdovę ne sykį nusišypsoti ar net gardžiai nusijuokti.
Asmeniniu sekretoriumi tapęs Abdulas paskatino valdovę ne sykį nusišypsoti ar net gardžiai nusijuokti.

Meniniu požiūriu filmas sužavi stipria pagrindinių aktorių vaidyba, niuansuotai atskleidžiančia vis gilėjančią draugystę. Judi Dench įkūnyta karalienė Viktorija filme pereina nemažai dvasinių transformacijų: nuo nutukusios depresyvios našlės iki jaunystės eliksyro ragavusios guvios, entuziastingos damos, nuo pavargusios valdovės – iki gyvenimo džiaugsmu trykštančio paprasto, gyvo žmogaus. Išties puikus aktorinio meistriškumo pavyzdys ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams.

 Karalienė Viktorija (Judi Dench), besimokanti vienos iš Indijos kalbų.
Karalienė Viktorija (Judi Dench), besimokanti vienos iš Indijos kalbų.

 

 

Kairiųjų ideologija kine: maištas prieš sustabarėjusią visuomenę ir nelygybę

Filmo "Le Redoutable" afiša.
Filmo “Le Redoutable” afiša.

Kairiųjų ideologija kine: maištas prieš sustabarėjusią visuomenę ir nelygybę

Karolis Baublys

Pastaruoju metu meno pasaulis, ne išimtis ir kinas, vis labiau domisi kairiąja ideologija, kuri tampa vis aktualesnė pasauliniu mastu. Ne paslaptis, kad didžiausi menininkai ir intelektualai kultūros istorijoje išpažino kairiąsias pažiūras. Prancūzijoje šiuo metu galima pamatyti net du filmus, gvildenančius šios politikos istoriją ir užkulisius. Vienas jų – biografinis prancūzų, vokiečių ir belgų filmas Jaunasis Karlas Marksas (Le Jeune Karl Marx; 2017) – pasakoja apie lemtingą Markso pažintį su Friedrichu Engelsu, jų glaudžią draugystę ir idėjinę bendrystę, paskatinusią revoliuciją sukėlusio veikalo – Komunistų partijos manifesto (1848) ‒ atsiradimą. Šis filmas vertingas ne tiek istoriniu ar pažintiniu požiūriu (nors gana detaliai nubrėžia ir minimo laikmečio, ir dviejų socializmo teoretikų biografijų gaires), kiek universaliu maištingos jaunystės tyrinėjimu. Tiksliausia būtų teigti, kad filmas kalba apie norą pakeisti pasaulį.

"Jaunasis Karlas Marksas". Filmo afiša.
“Jaunasis Karlas Marksas”. Filmo afiša.

Kitas kairiosios ideologijos persmelktas filmas – biografinė komiška drama Le Redoutable (2017) – atrodo lyg minėtos Karlo Markso ir Friedricho Engelso istorijos tęsinys ar, veikiau, padarinys kitame laikmetyje (XX amžiuje). Į lietuvių kalbą prancūzišką žodį „redoutable“ galima versti įvairiai: pavojingas, žiaurus, baisus (šį žodį galima rasti Kariniame prancūzų-lietuvių kalbų žodyne). Filme šiuo daiktavardiniu būdvardžiu apibūdinamas pagrindinis veikėjas – legendinis prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard᾽as, įkūnytas sparčiai karjeros laiptais lipančio prancūzų jaunosios kartos aktoriaus Louis Garrelio.

Biografinės dramos Le Redoutable veiksmas vyksta 1967-aisiais, Godard᾽ui sukūrus politiškai angažuotą kino juostą Kinietė (La Chinoise) su gausybe citatų iš marksizmo-leninizmo traktatų. Pasakojimo lygmenyje būtų galima išskirti dvi pagrindines linijas: viena vertus, kalbama apie Godardo ir pagrindinį vaidmenį Kinietėje sukūrusios jaunos aktorės Anne Wiazemsky (Stacy Martin) meilės istoriją, kita vertus, dėmesys koncentruojamas į paties Godard᾽o dvasinius pokyčius, kuriuos nulėmė neigiamas filmo priėmimas. Savo asmenybės kvestionavimą paaštrina ir politinis kontekstas (1968-ųjų gegužės įvykiai). Galiausiai, asmenybės krizę gilina ir pagrindinio veikėjo amžius. Kaip teigia Jeanas-Lucas Godard᾽as filme, kiekvienas turėtų mirti, sulaukęs 35-erių, antraip jis taps nusenusiu bambekliu. O pačiam Godardui jau 37…

Ar ilgai truks santuoka? Jean-Luc Godard (Louis Garrel) ir jo žmona Anne Wiazemsky (Stacy Martin).
Ar ilgai truks santuoka? Jean-Luc Godard (Louis Garrel) ir jo žmona Anne Wiazemsky (Stacy Martin).

Jei filmą Jaunasis Karlas Marksas sukūrė puikiai žinomas kino menininkas, intelektualas ir politinis veikėjas iš Haičio Raoulis Peckas, dvejus metus užėmęs savo šalies Kultūros ministro pareigas, juostos Le Redoutable režisierius – ne mažiau garsus Michelis Hazanavicius, kilęs iš Lietuvos žydų. Jau nuo žymiojo Artisto (The Artist; 2011) tarptautinės sėkmės, prakalbta apie Hazanaviciaus sugebėjimą konkrečiam aktoriui pasiūlyti tik jam vienam tinkamą vaidmenį, šitaip į dienos šviesą ištraukiant geriausias aktoriaus savybes. Taip nutiko ir Jeanui Dujardinui, vietinės reikšmės televizijos humoristui, kuris po vaidmens filme Artistas tapo pirmuoju prancūzų aktoriumi vyru, apdovanotu Oskaro statulėle. Kuo ypatinga Jeaną-Lucą Godard᾽ą įkūnijusio Louis Garrelio vaidyba naujausiame Hazanaviciaus filme Le Redoutable?

Akivaizdu, kad ekscentriška, maištinga, drąsi ir laisva Jeano-Luco Godard᾽o asmenybė artima jaunajam prancūzų aktoriui. Mėgdžiodamas ypatingą Godard᾽o kalbėseną ir laikyseną, Louis Garrelis švelniai desakralizuoja po šventa kultūros aureole saugomą legendinio režisieriaus asmenybę. Desakralizacijos procesą išjudina ir filmo literatūrinis šaltinis – buvusios Jeano-Luco Godard᾽o žmonos Anne Wiazemsky autobiografinis romanas Po vienerių metų (Un an après; 2015), kuriame kalbama apie neilgai tetrukusią santuoką.

Du filmai – Jaunasis Karlas Marksas ir Le Redoutable – demonstruoja du kardinaliai priešingus šeimos ir tarpusavio santykių modelius: jei Godard᾽as filme Le Redoutable taip įklimpsta į savo laikmetį ir asmenines problemas, kad užmiršta gyventi čia ir dabar su jį mylinčia moterimi, tai Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis) Raoulio Pecko filme sugeba išsaugoti darnią santuoką su jį palaikančia išmintinga žmona.

Neišskiriami bičiuliai: Friedrichas Engelsas (vokiečių aktorius Stefanas Konarske'is) ir Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis).
Neišskiriami bičiuliai: Friedrichas Engelsas (vokiečių aktorius Stefanas Konarske’is) ir Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis).

Abu filmai verti dėmesio dėl daugybės priežasčių: viena vertus, jų veikėjai – reikšmingos istorinės asmenybės, be kurių neįmanoma įsivaizduoti humanizmo raidos, kita vertus, aktorių sukurti personažai atskleidžia istorines asmenybes kaip gyvus žmones, turinčius savų ydų ir privalumų. Galiausiai šiandienos visuomenė priverčiama susimąstyti ne tik apie esminius istorinius įvykius, paskatinusius socializmo ir komunizmo atsiradimą, bet ir apie tai, kiek ir kokiais aspektais kairiųjų ideologija aktuali šiandien, 2017-aisiais.

 

 

 

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Blade Runner 2049. Filmo afiša.
Blade Runner 2049. Filmo afiša.

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Karolis Baublys

1982 m. kino teatruose pasirodžiusi niūri Ridley Scotto žmonijos ateities vizija „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), sukurta pagal fantasto Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai sapnuoja elektronines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?, 1968), ‒ vienas iš tų kūrinių, kurie savo laiku buvo nesuprasti nei kritikų, nei žiūrovų, tačiau kurių estetinė vertė išryškėjo bėgant metams. Su laiku bauginančia futuristine estetika pasižymintis Blade Runner įgijo kultinį statusą ir padarė įtaką daugeliui dabartinių kino režisierių: Davidui Fincheriui, Davidui Cronenbergui, seserims Lanai ir Lilly Wachowski, Larsui von Trierui, Chrisui Nolanui, Guillermo del Toro ir daugeliui kitų. Tad sprendimas režisuoti šio žymaus fantastinio filmo tęsinį Blade Runner 2049 kanadiečių režisieriui ir scenaristui Denisui Villeneuve᾽ui buvo tikras iššūkis. Kaip kūrėjas prisipažino viename iš interviu, kurti Blade Runner remake᾽ą – kone savižudiškas aktas, bet būtent tai jį ir suviliojo. „Grįžau ties savo meilės kinui ištakų ir patyriau tą keistą jausmą kurti ką nors nauja iš medžiagos, atklystančios iš mano sapnų“, ‒ teigia Denisas Villeneuve᾽as. Lyg archeologai, režisierius Denisas Villeneuve᾽as ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ryanas Goslingas pasinėrė į melancholišką, onirinį Blade Runner 2049 pasaulį. Paprastai kino kritikai itin skeptiškai žvelgia į žymių kino kūrinių perdirbinius ar tęsinius (jiems būdingas akivaizdus fantazijos stygius, savotiška kūrybinė atrofija), tačiau ar naujasis Deniso Villeneuve᾽o filmas – tik seno kūrinio tęsinys, neturintis jokių estetinių ambicijų?

Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.
Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.

Siužeto lygmenyje istorija prasideda praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo filmo įvykių. Pagrindinis istorijos veikėjas ‒ jaunas policijos pareigūnas K (aktorius Ryanas Goslingas) – humanoidas, robotas, sukurtas biologinės inžinerijos, priklausantis specialiam „Blade Runner“ likvidatorių padaliniui, kurio užduotis – susekti ir sunaikinti išlikusius seno modelio androidus („replikantus“). Nužudęs vieną seno modelio robotą, K aptinka keistą kapą šalia seno nudžiūvusio medžio. Medicininė ekspertizė atskleidžia paslaptį, potencialiai galinčią sunaikinti žmoniją: kape buvo palaidota androidė moteris, mirusi gimdymo metu. Idėja apie galimą androidų reprodukciją paakina įmonės, gaminančios androidus, viršininką Neanderį Wallace᾽ą (aktorius Jaredas Leto) sukurti ištisas naujų „replikantų“ kolonijas. Siekdamas išsiaiškinti savosios prigimties paslaptį (ar ne jis buvo gimęs iš palaidotos androidės kūno?), K išsiruošia ieškoti legendinio Ricko Deckardo (aktorius Harrisonas Fordas), pradingusio prieš 30 metų, žmogaus, kuris galėtų būti jo tėvas. Pagaliau suradęs savo pirmtaką, pareigūnas K sužino ir skaudžią savosios prigimties paslaptį.

Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.
Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.

Ateities pasaulis, vaizduojamas filme, ‒ tai postapokaliptinė dykuma, gaubiama tai šaltos mėlynos, tai keistos oranžinės šviesos. Nudžiūvusio medžio vaizdinys filmo pradžioje tik paryškina prarają tarp anksčiau, kadaise, ir dabar. Pasaulis negyvas, gamta mirusi (civilizaciją ženklina geležinės konstrukcijos: vamzdžiai, plokštės). Fiktyvus gyvybės pojūtis palaikomas kibernetine vaizdinija, skalaujama nesiliaujančių kritulių (lietaus ir sniego). Nuolatinė kūrinyje iškylanti opozicija tarp žmogaus ir mašinos interpretuotina kaip neišvengiamos humanizmo krizės liudytoja: virtualus pasaulis pakeitė realųjį, priversdamas žmogų adaptuotis.

Filmas pasižymi specifiškai lėtu tempu, kuriančiu ypatingą atmosferą. Lėtas ritmas (filmas trunka beveik 3 valandas) ryškina metafizinės melancholijos, nerimo, tuštumos, baimės pojūtį. Toks ritmas laiką paverčia mirties metafora. Ypatingas melancholijos gaubiamas kontempliatyvumas verčia žiūrovą kiekvienoje detalėje įžvelgti sapno atšvaitus. Melancholiškas onirinis ateities pasaulis turi galios įtraukti žiūrovą, hipnotizuoti. Tad filmo Blade Runner 2049 estetika sykiu ir žavi, ir baugina.

Kaip vilties properša niūrioje ateities vizijoje iškyla mašinų noras gyventi ir kovoti už išlikimą taip, kaip tai daro žmonės, priartėti kuo arčiau prie žmogaus, prie jo bruožų, mąstysenos ir… jausmų. Kibernetinių technologijų produkto ‒ Joi (aktorė Ana de Armas) – troškimas tapti realia moterimi ir mylėti K ir kūnu, ir dvasia jai suteikia aukštesnę dimensiją, savotišką mašinos sielą. Pats K istorijos eigoje keičiasi, vedamas iliuzijos būti žmogumi.

Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas - tapti žmogumi.
Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas – tapti žmogumi.

Filmas neabejotinai pasižymi itin kokybiška vaizdo ir garso technika. Prie filmo kūrimo prisidėjo garsus anglų kino operatorius Rogeris Deakinsas, nuolat dirbantis su broliais Joeliu ir Ethanu Coenais. Garso sprendimai suteikia filmui atšiaurumo, savotiško metafizinio siaubo. Prie filmo garsinio lygmens dirbo žymus muzikos kinui kompozitorius Hansas Zimmeris, prisidėjęs prie Ridley᾽io Scotto projektų: Telma ir Luiza (Thelma and Louise; 1991), Gladiatorius (Gladiator; 2000), Hanibalas (Hannibal; 2001). Hansui Zimmeriui teko nelengva užduotis – prilygti (o gal pralenkti?) legendinį graikų kompozitorių Vangelį, kūrusį muziką pirmajai Blade Runner daliai 1982-aisiais. Akivaizdu, kad režisieriui sekasi suburti stiprią techninę komandą: paminėtina, kad kanadiečių garso inžinierius Sylvainas Bellemare᾽as, dažnai dirbantis su Denisu Villeneuve᾽u, buvo apdovanotas BAFTA prizu už geriausią filmo garsą ir Oscaru už garso montažą ankstesniajame režisieriaus projekte ‒ fantastinėje dramoje „Atvykimas“ (Arrival; 2016).

Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.
Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.

Blade Runner 2049 žavi estetiniu radikalumu, paverčiančiu dramą apie posthumanizmo krizę ir žmogaus vietą mašinų pasaulyje kinematografinės estetikos iššūkiu, savotiška kinematografinių galimybių projekcija, horizontu į ateitį, siekiančiu išlaisvinti kino estetikos potencialą. Perėmęs pagrindinius pirmojo Blade Runner (1982) stilistikos bruožus, režisierius Denisas Villeneuve᾽as sugebėjo išsaugoti savo autorinį braižą ir sukurti filmą-misteriją, kuriame fikcija pralenkia realybę.

 

Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

"Nemeilė". Filmo afiša Prancūzijoje.
“Nemeilė”. Filmo afiša Prancūzijoje.

Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

Karolis Baublys

Rusų kino režisierius Andrejus Zviagincevas, prancūzų kino kritikų lyginamas su Kafka, Čechovu ar Dostojevskiu, sėkmės sulaukė anksti: jau pirmasis ilgo metro filmas Sugrįžimas (Возвращение; 2003) tapo absoliučiu tarptautiniu triumfu. Šiuo metu kino kūrėjas gali didžiuotis jau penkiais filmais, iš kurių nėra nė vieno, negavusio prestižinio apdovanojimo. Ne išimtis ir penktasis Zviagincevo filmas Nemeilė (Нелюбовь; 2017; prancūziškas filmo pavadinimas ‒ Faute d᾽amour), laimėjęs Kanų kino festivalio žiuri prizą.

Formaliai naująją rusų kino režisieriaus juostą galima apibūdinti kaip šeimos dramą: ant skyrybų slenksčio stovintys besivaidijantys tėvai, nenorėdami užsikrauti ant pečių vienintelio sūnaus Aliošos globos, planuoja berniuką atiduoti į internatą; vaikas, nugirdęs besiriejančių tėvų pokalbį, pabėga iš namų. Tačiau Zviagincevo kinematografijai būdingų įspūdingų apibendrinimų, universalių idėjų gvildenimo ir savito neosimbolizmo įvardyti vien tik šeimos drama būtų per siaura. Kaip ir ankstesniuose filmuose, Zviagincevas iškyla kaip nenuginčijamas antikinių tragedijų tęsėjas, savitai perimantis ir literatūrinį, ir kinematografinį palikimą (juntama Ingmaro Bergmano, Mikelangelo Antonioni᾽o ir ypač Andrejaus Tarkovskio įtaka). Apleistas blokinis pastatas, kuriame ieškoma berniuko, nejučia primena Stalkerį (1979),  o breigeliškas žiemos peizažas – Soliarį (1972). Nemeilė perima ir vieną iš pamatinių Tarkovskio vaizdinių – medžio metaforą: filmo pradžioje ir pabaigoje filmuojamas vienišas medis žiemą. Ištikimi Tarkovskio gerbėjai iš karto atpažįsta atgarsį iš dviejų Tarkovskio filmų – Ivano vaikystės (1962) ir Aukojimo (1986): jei pirmajame filme medžio vaizdinys ir pradeda, ir užbaigia kūrinį, ryškindamas idėją apie tikros (laimingos) vaikystės neįmanomybę, tai paskutiniajame – Aukojime – finalinė scena, kurioje mažas berniukas laisto tėvo sodintą medį, palieka vilties, harmoningo gyvenimo perspektyvą. Jei Tarkovskis pasižymėjo optimistinėmis idėjomis, tikėjimu ir pasitikėjimu aukštesne nei žmogus jėga, nieko panašaus nerasime Zviagincevo kūryboje. Nemeilės kaip ir visų ankstesnių režisieriaus filmų erdvėlaikis, – tai sutemų, prieblandos, tirštėjančios tamsos pasaulis. Tad ir medžio vaizdinys asocijuojasi ne su gyvenimu, bet su „negyvenimu“, nebūtimi, nemeile (medis stingdomas žiemos šalčio, skalaujamas ledinio vandens).

Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.
Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.

Kalbos lygmuo (obsceniška personažų leksika priešpriešinama bejausmiam radijo komentatoriaus tonui) tik sustiprina sutemusio, apokalipsės link artėjančio pasaulio įspūdį. Tai – pasaulis, kuriame meilės nėra (Aliošos motina Ženia prisipažįsta jaučianti sūnui tik atgrasius jausmus, lygiai toks pat abejingas sūnui  ir tėvas Borisas). Motinystės idėja filme atsieta nuo pareigos ir rūpesčio, ji veikia kaip savotiška paveldima liga: tokie pat atstumiantys, bejausmiai Ženios santykiai su jos pačios motina, atsisakančia padėti dukrai. Deformuotos motinystės idėja režisierius kvestionuoja mechanišką socialinę reprodukciją, vedančią prie dehumanizacijos. Ženia, nepatyrusi meilės iš savo motinos, nėra pajėgi jos duoti savo sūnui. Ženiai apskritai rūpi ne tiek ją supantys žmonės, kiek jos mobilusis telefonas, lankymasis grožio salonuose ir paviršutiniškas grožio kultas. Ne ką pozityvesnį įspūdį palieka ir Aliošos tėvas Borisas, savų kūno geidulių auka, nesiliaujantis suvedžiotojas, priverstas vaidinti idealų vyrą ir tėvą darbe, kurio vadovybė, deklaratyviai išpažįstanti konservatorišką stačiatikybę, netoleruoja skyrybų. Ydingos visuomenės modeliu formuojama apokalipsės idėja sustiprinama ir tiesioginėmis radijo komentatoriaus replikomis apie majų kalendoriaus numatytą pasaulio pabaigos datą.

Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.
Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.

Tad kur rasti atspirtį tokiame pasaulyje, kaip išgyventi, netampant bepročiu? Zviagincevo pasaulio modelyje artimieji nusisuka vienas nuo kito, juos jungia ne meilė, o neapykanta („nemeilė“). Vienintelis atramos šaltinis – nepažįstamieji (filmas ryškina idėją, kad artimiausiems žmonėms nusisukus, padeda ir išgelbsti svetimieji): dingus berniukui, savanorių būriai, negaunantys jokio atlyginimo, aktyviai ieško Aliošos lediniame žiemos šaltyje. Tokiu būdu Zviagincevas kvestionuoja artumo ir svetimumo kategorijas, jas sukeisdamas vietomis. Tačiau viltis vis dėlto lieka.

Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.
Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.

Filmo pabaigoje Aliošos dingimas taip ir lieka neįminta mįsle, tačiau ši mįslė visam laikui paženklina abejingų tėvų gyvenimus: žiūrovui leidžiama suprasti, kad nei berniuko motina Ženia, nei jo tėvas Borisas nebegalės netrikdomai mėgautis naujai susikurtu patogiu gyvenimu su naujomis (mylimomis?) antrosiomis pusėmis, nes jų sąžinę nuolat slėgs dingusio sūnaus likimas. Viename iš paskutiniųjų fragmentų matome ant motinos drabužių (ant krūtinės) raudoną užrašą: „Russia“, veikiantį kaip stiprus papasakotos istorijos apibendrinimas, susiejantis įvykius ir atmosferą su konkrečiu erdvėlaikiu – šiandienine Rusija. Nemeilė dar sykį įrodo Zviagincevo talentą ir jį įrašo į stipriausių šiandieninio kino kūrėjų gretas ne tik europiniu, bet, ko gero, net pasauliniu mastu.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Filmo "Mother!" afiša.
Filmo “Mother!” afiša.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Karolis Baublys

Sukūręs biblinį „blockbusterį“ Nojus (Noah; 2014), amerikiečių kino režisierius Darrenas Aronofsky᾽is nusprendė grįžti prie jam artimų dvasinio uždarumo, apsėdimo, beprotybės temų, nagrinėtų filmuose Requiem svajonei (Requiem for a Dream; 2000) ar Juodoji gulbė (Black Swan; 2010). Naujausias režisieriaus kūrinys – psichologinė siaubo drama-trileris Motina! (Mother!) – tai košmaras-haliucinacija apie demoniškąją kūrėjo pusę ir mylinčios moters gebėjimą (ar, veikiau, prievolę?) pasiaukoti.

Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.
Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.

Pasakojimo centre – poros išbandymas: jauna moteris (Jennifer Lawrence) ir jos vyras (Javier Bardem), gyvenantys ramų gyvenimą atokiai įrengtuose senuose namuose, sulaukia netikėtų svečių – nepažįstamo senyvo vyro (Ed Harris) ir jo ekcentriškos žmonos (netikėtai į ekranus sugrįžusi kino legenda Michelle Pfeiffer). Tačiau, skirtingai nei tradiciniuose amerikietiškuose trileriuose, nuo pat pirmųjų kadrų tampa aišku, kad istorija neįtilps į tradicinius žanrinio kino rėmus, ir įdėmus žiūrovas visuomet pastebės kažką daugiau nei galima matyti plika akimi, kažką tarp ar virš regimų ir apčiuopiamų paviršių.

Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.
Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.

Vizualiniame lygmenyje filmo pasakojimas įrėminamas širdies-deimanto metafora: filmo pradžioje ir pabaigoje regime liepsnose degančią moterį, kartu su ja liepsnoja namai; Javier Bardemo personažui atsargiai įstačius bespalvį deimantą į jam skirtą stovą, namai patys pakyla iš pelenų, grįžta į pradinę – ramybės, naujo ryto – būseną. Ugnis filme – vienas iš esminių vaizdinių, savotiškas leitmotyvas (degantis židinys, prisvilusi keptuvė, pelenai…). Ugnis ir apvalo, ir sunaikina, suteikdama galimybę iš naujo pradėti gyvenimą.

Itin įdomus sprendimas – bevardžiai personažai: Jennifer Lawrence įkūnija Motiną, Javier Bardemo antiherojus yra tiesiog Jis, Ed Harris vaidina Vyrą, Michelle Pfeiffer – Moterį. Anonimiškumas sustiprina vos juntamą susvetimėjimą, detaliai ryškinamą tarp Motinos ir Jo. Iš pažiūros jųdviejų pora niekuo neišsiskiria: jis – rašytojas, ji – namų šeimininkė, tačiau dialogai, pasižymintys elipsių gausa, išryškina nuolatinę įtampą tarp realios padėties ir lūkesčių, kurie nėra ir nebus pateisinti. Tiek jis, tiek ji linkę į neurozę ir paranoją (Javier Bardemo personažas klimpsta į depresiją dėl nesugebėjimo rašyti, ji – dėl pedantiško rūpesčio namais, reprezentuojančiais jos jausmus vyrui). Istorijai krypstant į pabaigą, ryškinama mintis, esą Jam, kaip rašytojui, reikalinga ne tiek jį mylinti moteris, kiek jos meilė, glostanti kūrėjo ego. Javier Bardemo įkūnijamas personažas paaukoja mylimąją ir savo namus vardan kūrybos ir į beprotybę linkusių gerbėjų.

Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.
Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.

Nuo pat filmo pradžios ryškinamas namų, kaip gyvo kūno, vaizdinys: namai kvėpuoja, juda, turi plakančią širdį, kraujuoja… Itin niuansuotas garsinis lygmuo: susidaro įspūdis, lyg žiūrovas girdėtų senų namų alsavimą ir neaiškų šnabždesį. Itin stambūs planai tik dar labiau paryškina objektų, medžiagiškų pavidalų faktūrą. Tokiu pat medžiagišku pavidalu virsta ir žmogaus kūnas (kamera iš labai arti fiksuoja menkiausią pagrindinės veikėjos veido krustelėjimą).

Namai kaip gyvas kūnas filme "Mother!"
Namai kaip gyvas kūnas filme “Mother!”

Istorija nuo pat pradžių pasakojama iš Motinos perspektyvos, ji kaip namų sergėtoja privalo susigrumti su šeimos ramybę sudrumstusiais įsibrovėliais. Nuo pat pirmųjų akimirkų žiūrovas seka sunkiai paaiškinamas, niuansuotas pagrindinės veikėjos jausenas, kurios svyruoja nuo mistinių,  iracionalių grėsmės, baimės pojūčių iki nesugebėjimo atskirti realybės nuo paranojiškų haliucinacijų. Finaliniai istorijos momentai, artimi absurdui, ryškina idėją apie patologišką vaizduotės išsigimimą. Kaip taikliai pastebi prancūzų kino kritikas Louis᾽as Guichard᾽as, Darrenas Aronofsky᾽is akivaizdžiai rėmėsi Romano Polansky᾽io kinematografija: pirmoji filmo pusė savo klaustrofobiška įtampa primena lenkų kino genijaus Pasibjaurėjimą (Repulsion; 1965), antroji filmo pusė, kurioje susikoncentruojama ties motinyste, nurodo į žymųjį Rozmari kūdikį (Rosemary’s baby; 1968).

Apibendrinus galima būtų pasakyti, kad Motina! – tai filmas-metafora apie ribų tarp tikrovės ir fikcijos nusitrynimą, apie kūrėjo egoizmą ir kūrybos ambivalentiškumą. Įvairiose pasaulio valstybėse (Italijoje, Prancūzijoje, JAV) filmas sutiktas šaltai. Lieka tik spėlioti, ar toks pat skeptiškas žvilgsnis į naująjį, neabejotinai kūrybišką, Aronofsky᾽io filmą bus būdingas ir Lietuvos žiūrovui.

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

1_The_Party_afisa

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

Karolis Baublys

Šių dienų britų kino scenaristė ir režisierė Sally Potter pirmiausia puikiai žinoma feministėms ir Virginijos Woolf gerbėjoms (ar gerbėjams?): kūrybiška žymiojo anglų modernistės romano Orlando to paties pavadinimo adaptacija, pasirodžiusi 1992 metais, režisierę išgarsino visame pasaulyje. Tačiau kokią staigmeną Sally Potter pateikė 2017-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo paskutiniojo savo filmo – Džindžer ir Rosa (Ginger and Rosa; 2013) – pasirodymo?
Naujausias britų kino menininkės režisūrinis darbas – Vakarėlis (The Party) – tai ciniška satyra apie politiką ir jaunystės idealus. Ypatingą perskaitymo kodą suteikia faktas, jog filmas kurtas per patį Brexit įkarštį. Kino juosta imponuoja rafinuota žymiųjų anglų kino aktorių vaidyba: Janet, tapusi sveikatos ministre (ją talentingai įkūnija Kristin Scott Thomas), kartu su depresyviu vyru Billu (Timothy Spall kalba mažai, bet daug dirba su gestais, mimika, laikysena) sukviečia visą būrį artimų draugų. Tarp svečių matome geriausią Janet draugę, intelektualią cinikę April (amerikiečių aktorė Patricia Clarkson), ir ją lydintį „gyvenimo trenerį“ Gottfriedą (Bruno Ganz), dvi lesbietes (Cherry Jones ir Emily Mortimer), iš kurių viena laukiasi trynukų, ir jauną vyruką Tomą (Cillian Murphy), už skverno slepiantį revolverį… Greitai tampa akivaizdu, kad šventiška nuotaika truks neilgai. Personažams vis labiau atviraujant, šventę užlieja ištisa lavina įvairiausių emocijų.

Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme "The Party" jis įkūnija Janet vyrą Billą.
Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme “The Party” jis įkūnija Janet vyrą Billą.

Sally Potter Vakarėlį galima apibūdinti kaip ekscentrišką, tipiškai britišką tragikomediją, kurioje nutrinamos ribos tarp komizmo ir tragizmo. Neatsitiktinai sakoma, kad anglai juokiasi per laidotuves ir verkia per vestuves. Vakarėlis tampa erdvėlaikiu, kuriame atsiskleidžia paslaptys ir melagystės, priversdamos septynis personažus permąstyti, iš naujo įvertinti tarpusavio santykius, peštis ir taikytis, priimti lemtingus sprendimus. Vieni personažai matomi, kiti (nesiliaujantis skambinti slaptas Janet meilužis, Billo mylimoji Marianne) lieka anapus kadro. Šiuo požiūriu ypač įdomus Marianne atvejis: ji taip ir lieka nematoma, tačiau visi intrigos dalyviai apie ją kalba. Marianne tampa savotišku nematomu lėmėju, lemties (ar netikėtų gyvenimo posūkių) personifikacija, į kurią filmo pradžioje ir pabaigoje revolveriu taikosi įskaudinta Janet, tokiu būdu paversdama istoriją beprasmišku užburtu ratu.

Ką slepia pakeltos taurės?
Ką slepia pakeltos taurės?

Filmo personažai – nepriklausomi intelektualai, besiklausantys rafinuotos muzikos, cituojantys garsius autorius, diskutuojantys įvairiomis socialinėmis, politinėmis, kultūros temomis. Atsvara jiems – bankininkas Tomas, pasaulį regintis arba baltai, arba juodai. Juodai baltos stilistikos pasirinkimas vizualiniame lygmenyje, rafinuota ironija ir intelektualumo reikalaujančios citatos šiek tiek primena Jimo Jarmuscho kinematografiją (Dead Man, Coffee and Cigarettes…), kuri vienu metu žiūrovui pateikia ir pramogą, ir intelektualų rebusą.
Vakarėlis – tai stilinga miniatiūra (filmas tetrunka 71 minutę), išsauganti vietos ir laiko vienovę. Jei mėginčiau kuo tiksliau išsakyti filmo siunčiamą „žinutę“, ji skambėtų maždaug taip: gyvenimas – tai farsas, tad nereikėtų į jį žiūrėti perdėtai rimtai. Filmo teatrališkumas tik paryškina šią idėją. Skausmas ir džiaugsmas, laimė ir nusivylimas, pergalė ir pralaimėjimas – reliatyvios sąvokos: kiekvienas džiaugsmo proveržis savyje brandina nusivylimo sėklą, o laimė tetrunka akimirką. Kūrinį, ko gero, įdomiausia interpretuoti kaip savotišką politinę metaforą apie galią ir jos ribas. Šiuo požiūriu įsimintina sarkastiška vienos iš personažių frazė: „Democracy is finished!“ („Demokratija mirė!“). Belieka tik tuo įsitikinti (o gal tai kvestionuoti?) peržiūrėjus šią žavingą tragikomediją.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Nuo pat pradžių režisierius Philippe'as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme "Sirų šeima" vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.
Nuo pat pradžių režisierius Philippe’as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme “Sirų šeima” vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Karolis Baublys

Sirų šeima (originalus filmo pavadinimas – Insyriated; prancūziškas pavadinimo variantas – Une famille syrienne) – antras belgų kino operatoriaus Philippe᾽o Van Leeuwo režisūros bandymas, įdėmiai žvelgiantis į karo siaubiamą Siriją. Iš esmės filmas skirtas dviem skirtingoms sirų tautos atstovų grupėms ‒ karo pabėgėliams ir tiems, kurie atsisakė palikti savo šalį net karo metu. Filme ryškus pedagoginis (šviečiamasis) momentas – atverti akis tiems europiečiams, kurie itin skeptiški sirų karo pabėgėlių priglaudimui jų šalyje. Šiuo požiūriu filmą tiesiog būtina pažiūrėti eiliniam lietuviui, kuriam Artimųjų Rytų problemos atrodo pernelyg tolimos ir miglotos.

Pasakojimo lygmenyje filmas susitelkia į sienomis įrėminamą buto erdvę. Tai – vienintelis vis dar gyvenamas butas karo siaubiamame kvartale. Jame – motina, dukterys, sūnus, senelis, jauna moteris su kūdikiu, priversti gyventi už storomis lentomis užremtų durų be pakankamo kiekio vandens. Laiko požiūriu pasakojimas telpa į parą (nuo ryto iki ryto), atskleisdamas visą galimų išgyvenimų spektrą: nuo baimės iki išdidumo, nuo fizinio skausmo iki šypsenos, nuo siaubo iki palengvėjimo.

Iš personažų ryškiai išskiriamos trys moterys: šeimos motina Oum Yazan, įkūnijama tarptautiniu mastu žinomos aktorės ir režisierės iš Izraelio Hiam Abbass; jauna žmona Halima, vaidinama aktorės iš Libano Diamand Bou Abboud; ir tarnaitė, kilusi iš Pietų Azijos, Delhani, kuri, vienintelė neišpažįstanti islamo, meldžiasi Budai. Šios trys moterys formuoja pasakojimo karkasą: Delhani (Juliette Navis) pro langą išvysta, kaip snaiperis pašauna Halimos vyrą Samirą; Oum Yazan (Hiam Abbass) nusprendžia, kad jokiu būdu nereikia šios tiesos sakyti Halimai, tad tarnaitė priversta tylėti. Pamažu išryškėja dviejų stiprių moterų paveikslai: Oum Yazan – drąsi kovotoja, tampanti savotišku nesančio vyro pakaitalu, pasiryžusi nė už ką neapleisti savo namų, ir Halima – jautri, moteriška, ketinanti bėgti, kai tik tam pasitaikys proga, išdidžiai pakelianti likimo skirtus išbandymus (ją išniekina netikėtai į butą išsiveržę nepažįstami vyrai).

Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).
Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).

Interjero detalės (didžiulės knygų lentynos) kuria išsiauklėjusių, inteligentiškų, aukštojo mokslo ragavusių asmenų šeimos portretą. Dar daugiau, dekoro detalės dažnai pakyla iki simbolinio lygmens (deganti žvakė; užtrenktos durys; dulkės; griuvėsiai…). Ypač niuansuotas garso lygmuo: karą žiūrovas ne mato, bet girdi (sprogstančių bombų, tratančių automatų garsai lydi menkai ką su karu teturinčius vaizdus). Režisierius sumaniai dozuoja realizmą ir fikciją, žiaurumą ir jautrumą, istorinius faktus ir metaforas, nepaversdamas meno kūrinio betikslių skerdynių vaizdavimu ir sykiu nenukrypdamas į perdėtą sentimentalumą.

Pasiaukojanti Halima.
Pasiaukojanti Halima.

Belgų drama Sirų šeima, atskleidžianti arabų aktorių profesionalumą, būtina skeptiškiems europiečiams, menkai tesukantiems galvas dėl Artimųjų Rytų karinių konfliktų. Drąsa išgyventi, perteikta stiprių moterų paveikslais, iškelia aukas kaip heroiškas asmenybes, moteris-kovotojas, tikinčias gyvenimu ir ateitimi.