Category Archives: Apie dailę

,,Artimi toliai“: tapybos ir skulptūros junginys

V. K. Slavinskas. Žiūrint iš šalies. Straipsniui iliustruoti parinktos jo autorės nuotraukos iš parodos.
V. K. Slavinskas. Žiūrint iš šalies. Straipsniui iliustruoti parinktos jo autorės nuotraukos iš parodos.

,,Artimi toliai“: tapybos ir skulptūros junginys

Miglė Munderzbakaitė

 ,,Artimi toliai“ ‒ tai birželio mėnesį dviejų Kaune gerai žinomų menininkų, Viliaus Ksavero Slavinsko ir Kazimiero Sigito Straigio pristatyta parodos ekspozicija. Menininkų abstrakčios kompozicijos, perteiktos erdviniais kūriniais ir išreikštos drobės, popieriaus paviršiuje pasklido net per kelis Kauno apskrities viešosios bibliotekos aukštus. Puikiai atpažįstamą stilių sukūrę menininkai bendradarbiauja nebe pirmą kartą. Menininko V. K. Slavinsko akrilu ir akvarele sukurtiems darbams, kaip įprasta, būdingos abstrakčios kompozicijos, kuriose esama ir atpažįstamų detalių, būtybių ir sunkiau identifikuojamų, keliančių daugiau klausimų objektų. Tapytojui darbuose svarbu perteikti ir tam tikras alternatyvas, galbūt ir fantastines, galimas kitokio, tiesiog mums nepasiekiamo pasaulio versijas. Tyrinėjant V. K. Slavinsko kūriniams suteiktus pavadinimus, galima įžvelgti kelias jų grupes, atstovaujantčias paros metą ‒ pavyzdžiui, ,,Ryto ritmika“, ,,Nakties nuojauta“, ,,Ryto sulaukus“, ,,Vidurnaktis“; būsenas ‒ ,,Nuostaba I, II“, ,,Su viltimi“, ,,Ilgesys“; komunikaciją ‒ ,,Neįmanomas pokalbis“, ,,Pažintis“, ,,Pokalbis su tikinčiais“, ,,Su bičiuliais“. Žinoma, gausią menininko ekspoziciją galima ir kitaip skirstyti, priklausomai nuo pasirinktos perspektyvos, matyti ir kitas pasakojimo trajektorijas. Net gana abstraktūs pavadinimai diktuoja tam tikras nuorodas, linkmes žiūrovui, kuria tarsi bendrą menininko šiai parodai atrinktų kūrinių naratyvą.

V.K. Slavinskas. Nuojauta
V.K. Slavinskas. Nuojauta
V.K. Slavinskas.Ilgesys
V.K. Slavinskas.Ilgesys

Autoriaus kūrinių centras yra ir abstraktus, ir mistiškas, bet žmogaus gyvenimas, o gal tiksliau ‒ gyvybė, įvairios jos formos, išreiškiamos netikėtų būtybių pavidalais. Šioms būtybėms, akivaizdu, labai svarbu bendrauti: vienos iš jų rodomos tarsi užmezgusios dialogą, kitos lyg ieškančios jo, kiek pasimetusios perteikiamo pasaulio erdvėje, dar kitos atrodytų dialogo tikisi iš jų stebėtojo. Retesniais atvejais, potėpiais kuriami gyviai ne tokie dinamiški, labiau statiški, susimąstę, užsisklendę savo būsenoje.

V.K. Slavinskas. Laukimas
V.K. Slavinskas. Laukimas

V.K. Slavinsko tapybos darbams būdingas drąsus, kartais net itin ekspresyvus potėpis. Koloritas, prisimenant ankstesnes parodas, šiek tiek kinta, daugiau ryškesnių, grynesnių, kai kuriuose darbuose tamsesnių spalvų pasirinkimo, neatsisakoma menininko išskirtiniu bruožu tapusios juodo kontūro linijos.

V.K.Slavinskas. Nerimo svajos
V.K.Slavinskas. Nerimo svajos

Menininko darbuose jaučiamas nuoširdus ryšys, artumas su pačiais kūriniais, juose fiksuojamomis būsenomis: nuo liūdesio iki džiaugsmo, ramybės, baugumo ar net žaismingumo. V. K. Slavinskas figūrinėse abstrakcijose reflektuoja jį supančios aplinkos nuotaikas, kelia klausimus, siūlo kitas versijas, alternatyvas, žiūrovus verčia susimąstyti ir interpretuoti.

V.K. Slavinskas. Su viltimi.
V.K. Slavinskas. Su viltimi.
V.K.Slavinskas. Vidurnaktis.
V.K.Slavinskas. Vidurnaktis.

K.S.Straigio skulptūros sukurtos naudojant dvi pagrindines, tradiciškai gana kontrastingas medžiagas ‒ medį ir metalą. Iš tikrųjų tarp šių skulptūrų taip pat egzistuoja ryški skirtis: archajiškų, tik šiek tiek sušiuolaikintų formų medinės kamerinio dydžio, vertikalių formų skulptūros turi aiškių nuorodų į lietuvių senąją kultūrą. Tarp simbolių, būdingų tiek pagoniškajai, tiek krikščioniškajai tradicijai, esama tam tikros jungties. Tuo tarpu metalinės skulptūros tarsi atstovauja šiuolaikinį gyvenimą, jos mįslingesnės, paradoksalios. Autorius šiose mechanizmus primenančiose, gausiose įvairių detalių bei jungčių skulptūrose žaidžia su pirminėmis atpažįstamų objektų funkcijomis, jas pateikia neįprastu rakursu. Medinės skulptūros švelnesnių, atrodytų, labiau nugludintų formų, kaip ir pati praeitis. Metalinės šiek tiek aštresnės, grubesnės.

K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

Medinės skulptūros atspindi ramumą, tam tikrą užbaigtumą, iš metalo sukurti darbai ‒ žaismę, neapibrėžtumą, klausimų kėlimą. Tiek vienoms, tiek kitoms ‒ tylioms, be autoriaus suteiktų pavadinimų skulptūroms ‒ būdingas ėjimas nuo konkrečių formų, atpažįstamų detalių prie visiškai abstrakčios, išgrynintos formos, atviros ne vienai interpretacijai. Skulptorius eksponuodamas darbus ir juos pristatydamas nedaugžodžiauja, nepasiūlo žiūrovui savojo perskaitymo būdo, palieka kūrinį jo paties gyvenimui.

K.S. Straigio skulptūra
K.S. Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

Nors V. K. Slavinsko kūriniai neturi aiškių nuorodų į mūsų praeitį, istorinių aliuzijų ir, ko gero, jiems artimesnės formomis žaidžiančios K. S. Straigio metalinės skulptūros, bet keletas darbų koloritu kiek netikėtai susieja abiejų autorių kūrinius su praeitimi. Tapybos darbai ,,Nuojauta“, o ypač ,,Miško dvasia“, menininko pasirinktomis lietuvių praeities kultūrai būdingomis tradicinėmis spalvomis ‒ žalsvos ir gelsvos deriniais, priartina juos prie medinių skulptūrų temų. Tokia jungtis gali pasiūlyti ir dar vieną žiūros tašką ‒ kūrinių tam tikrą mistiškumą, paslaptingumą, galbūt net mitologiškumą. K. S. Straigio erdvinėmis formomis perteikti elementai tarsi pasipildo drobėje sukurtomis keistų, paslaptingų būtybių kompozicijomis.

K.S.Straigio skulptūros.
K.S.Straigio skulptūros.

Menininkų pristatyta ekspozicija, galima numanyti, nėra tematiškai planuota, nė vienas jų nesiekė sąmoningai kurti būtent šiai parodai, derintis prie kolegos kūrinių, ieškoti bendro ekspozicijos pasakojimo. Tačiau panašus požiūris į kūrybą, jau susikurtą autorinį stilių, žiūrovų interpretacijas kuria sinergiją tarp menininkų, juntamą analizuojant ,,Artimų tolių“ parodos kūrinius.

Parodą iki liepos 31 d. galima aplankyti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II,  IV a.).

K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

 

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016
Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Su tapytoju Romanu AVERINCEVU kalbasi rašytoja Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA.

Jauno, ką tik trisdešimt penkerių metų sulaukusio dailininko Romano Averincevo kūryba dažnai vadinama ekspresionistiniu primityvizmu arba primityvistiniu ekspresionizmu.

Tapytojas Romanas Averincevas  yra dažnas plenerų dalyvis. Parodose dalyvauja nuo 2004 metų. Yra surengęs trylika personalinių parodų. Menininko darbuose pristatomi siužetai  itin dinamiški, emociškai provokuojantys ryškia koloristika ir formos ekspresija.

Gimusio, užaugusio ir iki šiol Veiveriuose gyvenančio bei kuriančio Romano darbai, pasak meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, turi daug sąsajų su vokiečių modernistų grupės „Brücke“ („Tiltas“) kūryba. Tiktai R. Averincevo potėpiai esą šmaikštesni, šiek tiek ironizuojantys ir sukuriantys pulsuojantį terapinį vakuumą – tartum gretutinį pasaulį, kuriame gana vietos ir atvirumui, ir švelniam sarkazmui, ir aplinkinio pasaulio reminiscencijoms.

O meno kritikė Gintarė Žitkevičiūtė teigia, jog šis tapytojas mėgsta itin ryškų koloritą, banguojančias linijas ir chaotiškus, dažnai iš tapytojo kasdienybės bei atsiminimų kylančius siužetus.

Romanai, esame gana neblogai pažįstami jau trejus metus. Bevardėje parodoje, man regis, puikiai atskirčiau Tavo kūrybos stilistiką, tačiau apie Tave patį menkai ką žinau. Gal pravertum slaptąsias duris – man ir ,,Meno bangų skaitytojams?

Jokių didelių slėpinių neturiu. Gimiau ir augau, kaip sakyta, Suvalkijoje, ten lankiau dabartinę Tomo Žilinsko gimnaziją ir Veiverių meno mokyklą, paskui įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti tapybos, įgijau bakalauro diplomą. Pirmą „personalinę parodą“ surengiau vos tik įstojęs į aukštąją mokyklą, jos foje – iškabinau ten savo piešinius.

Tavo balse girdžiu truputį savišaipos ar net skepsio…

Tai kad aš trijų savo parodų, surengtų studijuojant, nelaikau rimtomis meno paraiškomis. Didesnio dėmesio vertos tik vėlesnės personalinės parodos, jau baigus Akademiją. Na, dar man svarbus pirmasis pleneras, vykęs 2004 metais Birštone. Jis buvo skirtas Antano Gudaičio gimimo 100-osioms metinėms. Tą vasarą buvau baigęs jau tris kursus…

Ir vis dėlto prisiminkime tas – ,,nerimtąsias“. Juk nė vienas mūsų nepradeda kurti nuo ,,Stepių vilko“ (turimas galvoje vokiečių rašytojo Hermano Hessės romanas) ar Eifelio bokšto…

Kai gulėjau ligoninėje, tušinuku ant A ketvirto formato pripiešiau savo likimo brolių portretų… Tokia buvo antroji mano paroda. O ketvirtame kurse eksponavau akvarele lietus merginų portretus. Tą parodą pavadinau ,,Blogio pradas“.

Aliuzija į Ievos nuodėmę Rojuje?

Galima būtų pasakyti ir taip…

Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. 2016
Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. Kairėje – Daiva Tankevičienė, dešinėje – Laura Slavinskaitė (dailininkui pozavusios jaunosios tapytojos). 2016

Esi sukūręs ir dar vieną ne itin moterims palankų ciklą, kuris vadinasi ,,Nuodėmių planeta“. Nemyli moterų? Ar kaip suprasti?

Kodėl nemyliu? Myliu! Labai myliu savo mamą, nuoširdžiai gerbiu savo globėją, dailės pedagogę ir galerijos savininkę Ireną Mikuličiūtę-Miką, nors tiek viena, tiek ir kita kartais ,,užknisa“.

O ,,Nuodėmių planetos“ idėja gimė Palangoje… Atostogavau ten kartu su tėvais ir kas vakarą traukdavau į naktinius klubus. Deja, ten buvusios merginos nekreipė į mane jokio dėmesio, nenorėjo net kartu šokti. Kas beliko? Stebėti besisukantį veidrodėliais apklijuotą palubės žibintą… Tie veidrodžiai sudarė iliuziją kažko užskliausto. Pamaniau: ką man tai primena? Ogi moters vaginą! Tiesiogiai perkelti emociją ant drobės būtų buvę nešvanku, nesolidu, todėl nusprendžiau aliejumi ant drobės nutapyti portretų ciklą, pavaizduoti moterų veidus orgazmo metu. Pritapiau visokiausių – „saldžių“ ir „karčių“, baltaveidžių ir juodaodžių, net vieną savo buvusią mokytoją pabandžiau įsivaizduoti tokią intymią sekundę… Šią parodą pristačiau Irenos Mikuličiūtės galerijoje 2009 metais.

Jau minėtas meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas, „Šiaurės Atėnuose“ analizuodamas Tavo parodą „Kelionė į Tuštumą“, sukurtą pagal rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čepajevas ir Pustota“, rašė: „Galime teigti, kad R. Averincevas viską dalina pusiau, tarsi norėtų žiūrovui atskleisti savo tikrąjį gyvenimą ir sukonstruotą fikciją. Tai įprasmina dualistinio pasaulio, dualistinės tuštumos įvaizdį. Menininko tapomas pasaulis – tarsi įvykių, kelionių, pokalbių mozaika, kuri ypač sutirštinama, o ne slepiama po kaukėmis, kurioje išnyksta ribos tarp to, kas yra, ir to, kas buvo.“ Sakei, jog ši Tavo paroda – viena sėkmingiausių…

Taip, apie „Kelionę į Tuštumą“ tikrai nemažai rašyta – ir „Šiaurės Atėnuose“, ir „Kauno dienoje“. Be to, mano darbas „Trikinkė“ buvo už 1000 litų nupirktas.  Tokie pinigai – didelė paspirtis žmogui, kuris gyvena vien tik iš meno.

Paveiksluose kūriau įvairiausias situacijas iš V. Pelevino knygos: radosi ten ir drobė, vaizduojanti visa naikinantį tanką (tartum sąsaja su kruvinaisiais Sausio įvykiais Lietuvoje), ir terminatorių vairuojanti Marija, ir japonas, gundantis serdiuką pasidaryti charakiri, ir keturračiu lakstantis žmogus, ir kitų knygos motyvų. Beje, kai paroda buvo rodoma visuomenei, kaip tik keturračiu važiuodamas užsimušė kontraversiškasis Andrius Ūsas, nors aš apie tą tragediją sužinojau vėliau. Mano tapytu keturračiu lakstė pro šalį, kol dirbau, visai kažkoks nepažįstamas vaikinas.

Pasak Rasos Andriušytės, vertinusios Tavo kūrybą internetiniame menininkų portale www.kamane.lt, Tau būdingas grotestiškų figūrų pomėgis,linksmumo ir nervingo sarkazmo mišinys. Gal autorė taip rašė apie pirmąją, kaip Pats vadini, rimtąją parodą „Tikrasis karoso gyvenimas“?

Ne, R. Andriušytė rašė apie „Nuodėmių planetą“, kurią iš pradžių buvau ketinęs pavadinti „Orgazmo planeta“. O „Tikrasis karoso gyvenimas“ Irenos Mikuličiūtės galerijoje visuomenei buvo pristatytas 2006 metais.

Sužmoginai žuvį?

O kodėl ne? Pirmasis šio ciklo paveikslas, o tiksliau, jo pavadinimas, skamba keistokai: „Karosas tarp mano blakstienų“. Kai jį nutapiau, pamaniau: jeigu žuvis sugebėjo apsigyventi blakstienose, vadinasi, nieko neįmanomo jai nėra. Tada atsirado paveikslai, kuriuose karosas lipa į traukinį, veda per gatvę vaikus, groja bigbende, išnešioja beliašus pliaže, muša įvartį, vairuoja laivą ir net meškerioja kitas žuvis, įsitaisęs valtyje…

Apie šią parodą „Literatūroje ir mene“ gražiai atsiliepė amžinatilsį Algis Uždavinys.
Tikrai taip. Jo straipsnis vadinosi „Stebuklingas žuvų metas“. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamų civilizacijų studijų specialistas bei orientalistas A. Uždavinys tuomet rašė: „Romanas Averincevas demonstruoja savo tapybą, kuri nepretenduoja į profesionalų, estetinį statusą, bet išreiškia jo paties subjektyvius išgyvenimus ir atlieka savotišką terapinę funkciją, leidžiančią išvengti vidinių disonansų.“

Ir vis dėlto tų disonansų, žiūrovą kartais net apstulbinančių, Tavo kūryboje esama…

Turi galvoje 2008 metais Kauno viešosios bibliotekos senuosiuose rūmuose surengtą parodą „Veiveriai–Omskas“?

Šitas darbų ciklas atsirado po ilgų ir nesėkmingų mano „blūdijimų“ po Rusiją. Prasidėjo viskas nuo to, kad buvau išlaipintas iš traukinio, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje ir atgal į Lietuvą mama mane parsivežė tik po poros mėnesių. Makabriškas buvo pasivažinėjimas, makabriškos ir drobės. Nutapiau sukrešusio kraujo spalvos traukinį, kuriame visi važinėja „zuikiais“, o bilietų kontrolieriai visai jų negaudo… Tame traukiny pro išdaužtą tamburo langą lindo į vidų didžiulis raudonas mėnulis, o iš portatyvinio, nešiojamo radijo aparatuko sklido kažkas panašaus į liūto riaumojimą…

Vienas paveikslas vadinosi „Ryklio nasrai“, nes tuo metu kliedėjau svajone perplaukti Beringo sąsiaurį ir atsidurti Amerikoje, kitame nutapiau karstą, smengantį į beribį vandenį – matyt, net ir haliucinuodamas vis dėlto suvokiau, kuo kartais svajonės baigiasi…

Šviesiausias šioje parodoje eksponuotas darbas – „Arbūzo valgymas“. Jame nutapiau tėvą, mamą ir save. Mes visi trys valgėme arbūzą.

Didžioji dalis žmonių, turinčių psichikos negalią, linkę šį faktą slėpti. Tu elgiesi atvirkščiai, nebijai pasisakyti, kad sergi šizofrenija ir kad dalis tavo darbų – iš vizijų, kurios gimsta tuomet, kai pradedi, Tavo žodžiais tariant, ieškoti kuo trumpesnio kelio pas Dievą, dialogo su Juo…

Iš tiesų esu netikintis, tačiau kai liga paūmėja, galiu matyti tokių dalykų, kokių – sveikas būdamas – nė neįtartumei esant. Slėpti savo ligą nematau prasmės, yla juk visados išlenda iš maišo, ypač kai gyveni nedideliame miestelyje. Džiaugiuosi, kad man sekasi su savo skirtimi tvarkytis: nuolatos geriu vaistus, jau šešeri metai paūmėjimų nepasitaiko – dabar galiu ne tik produktyviai dirbti, bet ir pasirūpinti savo mama, kuriai virš septyniasdešimties ir kurios sveikata nebėra tokia gera kaip anksčiau. Mudu dabar susikeitėme vietomis: anksčiau ji ‚,rikiavo“ ir mano pinigus, ir buitį, dabar jau aš esu jos „bankininkas“ ir namų tvarkytojas.

Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014
Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014

O koks tėvo vaidmuo Tavo gyvenime?

Mano tėvai ne per seniausiai oficialiai išsiskyrė, tačiau kartu jie gyveno nedažnai. Tėvas, Michilas Borisovičius Averincevas, atvažiuodavo į Lietuvą gal kartą per metus. Jis yra Maskvos universiteto matematikos profesorius, ir aš juo labai didžiuojuosi, nepaprastai gerbiu, nes – nors ir nebūdamas kasdien arti – darė man didelę įtaką.

Keletą kartų lankiau tėvą ir Maskvoje. Turėjau progos aplankyti daugybę parodų, spektaklių. Susipažinau su broliu, kurio tėvas susilaukė su kita moterimi.

Ar ta pažintis turėjo įtakos, kad sukūrei darbų, kuriuos pavadinai „Azartiniai žaidimai“? Ši – naujausia Tavo paroda – ilgokai veikusi Justino Vienožinskio menų fakultete buvo nukabinta šių metų pradžioje.

Kodėl pasirinkau būtent šią temą? Klausimas ne iš lengvųjų. Matai, aš jaučiu tokią pasąmoninę trauką gilintis į bloguosius dalykus, į žalingas priklausomybes. Priklausomybės – kaip ir bėdos – po vieną nevaikšto. Kas jų turi, dažniausiai visą puokštę, o gelbėtis bando jas keisdamas. Tik ar tai toli nuveda?

Šiuo metu mane domina būtent azartiniai lošimai. Ši priklausomybė tuo įdomi, kad neveikia žmogaus fiziologijos, ji nėra tiesiogiai pasisavinama per kraują ir nepatenka tiesiogiai į kūną. Azartas juk – nematerialus darinys, jis veikia vien psichologiniais, dvasiniais, vidiniais, tačiau ne mažiau luošinančiais metodais. Tokiu būdu besisvaiginantis žmogus tarytum betarpiškai santykiauja su blogiu, su velniu, su tamsiąja paties savęs bei pasaulio puse.

Aš pats tokios priklausomybės neturiu, tačiau esu daug ir betarpiškai bendravęs su tokiais žmonėmis. Stebėjau, kaip jie – nors jau keletą dienų nevalgę – neša paskutiniuosius, dažniausiai skolintus arba suelgetautus centus savajam „tamsos valdovui“, kurį paprastai vaizduojamės raguotą ir besimėtantį žvangančiomis auksinėmis monetomis…

Nors visi puikiai žino klaikiai nuobodžią tiesą, kad dar negimė žmogus, kuris daugiau laimėtų nei praloštų, tačiau kiekvieną iš šių ligonių yra sugundęs raguotasis vidinis demonas, vienu balsu tvirtinantis: tu geresnis už visus šiuos apgailėtinus mirtinguosius, tu, tu ir niekas kitas esi tas antžmogis, tas antikristas, apie kurį kalba visos pasaulio religijos. Va taip kiekvienas ir ,,pasimauna“ant savosios puikybės špagų.

Parodoje daugiausia dėmesio skyriau žaidimui kortomis, nors tokių kortų užsimušęs nerasi jokioje pasaulio kortų malkoje. Tiesiog pavaizdavau visiems gerai žinomus personažus – bartuką, damą, karalių, jokerį – pagal savo įsivaizdavimą. Jos – gyva improvizacija. Stengiausi, kad būtų kuo šmaikštesnės, tartum besišaipančios iš joms vergaujančiųjų tipų, lygiai kaip tą darau ir aš pats.

Vadinasi, vėl grįžti prie linksmesnių siužetų? Dabar jau nepamenu, kuris iš meno kritikų yra kalbėjęs apie Tavo siekį klaidinti žiūrovą tapybos pasaulyje, o kūrėją priimti visokį – liūdnoką, linksmą, geraširdį ar net ieškantį tuštumos, kuri, pasak skulptoriaus Roberto Antinio, yra nepasiekiamas visa ko idealas.

Ką reiškia ,,grįžtu prie linksmesnių siužetų“?

Turiu galvoje Raudondvario kultūros rūmuose 2007 metais eksponuotą personalinę Tavo parodą ,,Darbštusis zootraukinukas“…

Na, ir kas čia juokinga, kad nutapiau kurmį-ekskavatorių, žirafą-kraną, keliantį krovinį, chameleoną, dažantį dangų, varlę-entomologę, gaudančią drugelius?

Tačiau žiūrovui juk linksma parodoje išvysti dramblį, įdarbintą šaltkalviu, baltąją mešką, kepančią blynus, vėžlį, tapusį valytoju?

Gal ir linksma… Bet man linksmiau buvo tapyti kombainą, avintį batus, vadinasi, panašesnį į žmogų, nei į technikos priemonę.

Po parodos ,,Kelias. Vestuvės“ buvai pripažintas vienu geriausių Kauno portretininkų. Portretų esi sukūręs tikrai daug. Vien jau Veliuonos pleneruose kreidelėmis nupiešei daugybę pačių įdomiausių personažų. Visados pieši iš natūros?

 Dažniausiai. Tačiau kartais – ir ne. Tarkime, 2010 metais Irenos Mikuličiūtės galerijoje eksponavau parodą ,,Bohemiškoji Kauno rapsodija“. Aliejumi nutapiau  paveikslų, kurių pagrindinės figūros buvo Irena ir ilgametis jos gyvenimo draugas, tapytojas Raimundas Mikšys. Mikšį gerai pažinojau, bendravome ketverius metus, tačiau 2008-aisiais jis mirė, tad tapyti turėjau iš nuotraukų. Kas matė, sakė, jog atskleidžiau Raimundo esmę.

Savitai į savo portretus reagavo ir poetai Tautvyda Marcinkevičiūtė bei Gintaras Patackas – vienoje drobių nutapiau juos keturis, kartu su Mikšiu ir Mika. O dar įdomus buvo darbas, kurį pavadinau ,,Pieta“. Jame Irena lyg Madona laiko ant kelių Raimundą – kaip nuo kryžiaus nuimtą Kristų…

Grįžtant prie parodos ,,Vestuvės. Kelias“, galiu pasakyti, kad niekas man nepozavo. Tiesiog nutapiau dviejų žmonių, kurie atkeliauja iki santuokos, situacijas: kaip teikiamos gėlės, geriamas bruderšaftas, nuotaka nešama per tiltą… Pastarąjį darbą pavadinau ,,Tai įvyko“. Gal jis ir iš tikro buvo vertas išskirtinio publikos bei kritikų dėmesio?

Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014
Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014

Romanai, Tu ne tik pieši, tapai, bet ir rašai. Viename iš Tytuvėnų plenerų esu girdėjusi naktinius Tavo skaitymus. Pamenu, kad ypač prajuokino eilėraštis apie bobutę, gaminančią neva koldūnus, neva varškėčius…

Kokia netradicinė Tavo žodinė kūryba, įsitikintume perskaitę kad ir tokias eilutes: paskaninta statybinių šprotų dėžutė / atrodo kaip parašiutizmo meistrų / gėdinga lemtis.

Ai, šitą tai parašiau senais laikais, kai kartu su draugais, susėdę ant kažkokių gelžbetonio luitų, mėgdavome valgyti šprotus ir svajodavome apie šuolius su parašiutu…

O eilėraštis ,,Varškėtinė bobutė“ įkvėpė ir vieną mano parodų, 2008 metais surengtą Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje. Ten buvo vien tik mano eilėraščių iliustracijos.

Beje, kartu su bičiuliuTadu Čapanausku buvome įkūrę grupę ,,Syvai“. Išleidom ir to paties pavadinimo eilėraščių knygelę, ir parodą surengėme, tačiau kai vėliau pabandėme dirbti kartu, keliai išsiskyrė.

Turi galvoje savo kūrinių ciklą ,,Dekalogas“, kuris atnešė Tau sėkmę Kišiniovo bienalėje?

Kišiniovo bienalėje Kultūros ministro diplomu buvo apdovanotas paveikslas ,,Pergalė“. Su kitu darbu – ,,Boingo traukimas“ dalyvavau parodoje Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Trys šio ciklo darbai buvo įvertinti ,,Sfinkso“ diplomu. (Kauno architektų ir dailininkų klubas „Sfinksas“ nuo 1996 metų kasmet rengia parodą, skirtą Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti ir išrenka geriausius darbus – autorės past.) O iš viso parodoje eksponavau dešimt darbų, kuriuose pavaizduoti Lietuvos galiūnai. Tarp jų yra ir visa gerkle plėšiantys ,,Ant kalno mūrai“. Kas nori, girdi…

O kaip manai, Romanai, iš kur Tavo polinkis į kūrybą?

Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano senelis, Borisas Averincevas, buvo architektas. Architektų giminėje ir daugiau būta… O vienas giminaičių, tėvo pusbrolis, Sergejus Sergejevičius Averincevas, 1937-aisiais gimęs Maskvoje, o 2004-aisiais miręs Vienoje, literatūros mokslininkas ir slavistas, laikomas vienu įdomiausių nūdienos Rusijos filosofų.

Ačiū Tau už pokalbį ir visokeriopos kūrybinės sėkmės.

Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.
Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.

Nuotraukos iš Gasparo Aleksos asmeninio archyvo.

Romano Averincevo darbų galima pamatyti čia: https://www.paveikslai.lt/lt/176_romanas-averincevas

Vieną kartą Alizavoje…

Seniai labai seniai, kai žmonės nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, jų širdyse apsigyveno svajonė. Bet greitai jai čia pasidarė per ankšta ir ji išskrido į pasaulį. Keliaudama iš vienų lūpų į kitas, žmonių svajonė pavirto pasaka. Apie Saulę, Mėnulį, Žvaigždes ir Vėją. Apie Jėgą, Drąsą, Teisybę ir Melą. Apie visa, ką žmonės matė, apie ką galvojo, ko norėjo. Kaip stebuklingos paukštės skraido pasakos po platųjį pasaulį ir dovanoja žmonėms išmintį, džiaugsmą, grožį. Daug daug metų keliauja jos iš vienos žmonių kartos į kitą ir niekada nepasensta. „Pasaka – kartų tiltas“- taip vadinasi Alizavos pagrindinės mokyklos bendruomenės skaitymo skatinimo projektas, kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Šio projekto dėka sulaukėme garsios menininkės Nomedos Marčėnaitės.

Nomeda Marčėnaitė kuria
Nomeda Marčėnaitė kuria

Kaip gimė knyga ,,Lėlė“

2012 metais Nomeda pradžiugino Lietuvos vaikus išleisdama knygą „Lėlė“. Knyga buvo įvertinta kaip reikšmingiausias Metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, buvo nominuota „Metų knygos“ rinkimams.

Autorė pasakojo, kad šią istoriją parašė per pusantro mėnesio. Mergaitės istorija sukurta nusižiūrėjus į draugės dukrytę Norą, kuri vos ne kasdien keisdavo savo vardus. Mergaitė močiutės kluone suranda lėlę ir kyla jai didžiulis noras padėti vargšelei (kaip ir visiems vaikams, labai norisi kam nors padėti, o ypač už save silpnesniems). Tai paprastas, bet kartu ir labai žavus, vaikams suprantamas pasakojimas.

Iliustracijas autorė kūrė pusę metų. Viešnia vaizdingai pasakojo, kaip knygoje atsirado viena ar kita iliustracija. Už kai kurias dėkinga savo vaikams Ulai ir Titui ir, žinoma, Norai. Pasakojo, kaip jos vaikai visą vasarą rinko vabalus būsimoms iliustracijoms, kaip panaudoti tebuvo vos keli vabalėliai. Parodė nuostabią iš drugelių sukurtą gėlę. Pasakojo įdomią  senovinės lovos nuotraukos istoriją.

Vieningai balsavus, kad būtina garsiai perskaityti skyrių apie laidotuves, Nomeda taip ir padarė. Labai vaizdingai ir išraiškingai autorė skaitė, kaip mergaitė laidojo surastą negyvą paukštelį. Žiūrovai klausėsi sustingę (kai kurie net išsižioję!) Autorė neslėpė: stengėsi, kad ši knyga vaikams būtų labai patraukli. Įdėjo netgi specialų puslapį, kurį galima išsikirpti ir aprengti lėlę gražiais popieriniais drabužėliais.

Po šitokio vaizdingo pristatymo knyga „Lėlė“ pasidarė tokia miela ir tokia geidžiama, kad bemat išsirikiavo eilutė norinčių ją įsigyti. Ir, žinoma, su pačios autorės raštišku palinkėjimu ją skaityti.

Nišų įvertinimas 

Su Alizavos mokiniais
Su Alizavos mokiniais

Alizavos mokyklos mokiniai, išsirinkę savo klasės pasaką, nišose sukūrė menines kompozicijas. Viešnia buvo paprašyta jas įvertinti.

Pirmąją vietą Nomeda davė aštuntokų iš popieriaus ir medžio sukurtai kompozicijai – „Lietuvių liaudies pasaka „Aukso obelėlė“. Meistrei patiko gražiai suderintos skirtingos medžiagos, kruopščiai padarytas medis, išradingi karpiniai. „ Profesionalu!“- paskelbė visiems. „ Labai įspūdinga“, – nuščiuvo prie didžiulio devintokų sukurto „Batuoto katino“. Trečioji vieta paskirta septintokų „Šarlotės voratinkliui“. Nomedai patiko  ir pastelinis paršelis, ir pilkas nišos fonas, ir kruopščiai padarytas voratinklis. „Kompozicijos autoriams šiek tiek pritrūko bendro susitarimo, todėl ir vieta tik trečia“. Menininkė pagyrė pačius mažuosius, kad gražiai išnaudojo nišą ir sukūrė puikius  nykštukus. Patiko gražūs antrokų ir trečiokų pagaminti „Trijų paršelių“ nameliai, ir medžiai. Tačiau patys paršeliai – per vienodi. Palankiai įvertinti ir gražus dangus, ir medžiai, ir baravykas, ir krūmas, ir puikūs kabantys grybai miškininkų būrelio nišoje „Grybų karas“. Rasta šiltų žodžių penktokų ir šeštokų išradingiems katinams („Rainiaus džiaugsmai ir rūpesčiai“). Viešnia padėkojo mokytojoms už išradingą mokyklos papuošimą, patarė suteikti vaikams daugiau laisvės, nenuslopinti savo idėjomis jų kūrybiškumo.

Greitai susidraugavome
Greitai susidraugavome

Vaikystės medis 

Stebėjome, kaip laiptinėje ant mokyklos sienos gimsta „Vaikystės medis“: Nomeda ima statybinio akrilo švirkštą, piešia puodą, jame „pasodina“ augalą, raizgo šakas… Įdomiausia, kaip ant šakų sužiba spalvoti žiedeliai – įvairūs vaikų atsinešti dalykėliai: auskarai, sagos, smulkūs žaisliukai, karoliukai ir kt.  Užbaigti šį medį privalės patys mokiniai, „kabindami“ ant jo šakų viską iš savo kišenių.

Puodelių dekoravimo pamoka 

Erdvus kabinetas sunkiai sutalpino visus norinčius dalyvauti keramikės pamokoje. „Labai svarbu laikytis taisyklių. Kitaip nepavyks“- aiškino Nomeda. Demonstravo, kaip laikyti puodelį dažant, kad neišsiriebaluotų nuo pirštų. „Užtepus vieną sluoksnį dažų svarbu išlaukti kol džius plėvelė ir tik tada tepti kitą. Piešti viską. Kad puodelis būtų toks, kokio labiausiai norėtum “- kalbėjo ypatingoji mokytoja.

Visą valandą uoliai darbavosi daugybė rankų, o ausys klausė vertingų patarimų. „Aš pati vadovaujuosi tokiu kriterijumi ir jums patariu taip daryti. Jeigu jau pradėjai ką nors daryti, tai nedaryk bet kaip, o stenkis, kad būtų pačiam labai gražu ir iki galo“- kalbėjo Nomeda.

Galiausiai meistrė kiekvieno darbą įvertino, surado už ką pagirti ir kiekviename užrašė savo vardą. Laimingi skirstėsi pradedantieji keramikai, nešini pačiais nuostabiausiais puodeliais.

Patarimai jauniesiems žurnalistams 

Viešnia diskutavo su mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ jaunaisiais žurnalistais apie asmenybes, apie gyvenimo filosofiją, apie kelią į sėkmę. Apgailestavo, kad daug pasiekę menininkai pas mus yra nežinomi, bevardžiai, o paprasta televizijos žvaigždutė yra Vardas. Kad Lietuvoje be televizijos sunku tapti žinomu. Diskutavo  apie autoritetus. Nomedai labai gražūs žmonės, kurie yra daug pasiekę, bet kuklūs, paprasti, turintys humoro jausmą, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas.  Jauniems žmonėms viešnia palinkėjo autentiškumo, savito mąstymo, pagarbos sau. Ne miegojimo, o gyvenimo!

Danutė Miknevičienė Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė

Paryžiaus žemaitis, arba kelionė laiko įspaustomis pėdomis

Inesa Rinkevičiūtė
Inesa Rinkevičiūtė

Esu Inesa Rinkevičiūtė, man – 18 metų. Šiemet baigiau Viešąją įstaigą Pranciškonų gimnaziją, esančią Kretingoje. Dabar Vilniaus universitete pirmus metus studijuoju žurnalistiką. Tai – viena iš mano svajonių. Dvejus metus priklausiau Kretingos rajoninio laikraščio „Pajūrio naujienos“ Jaunųjų žurnalistų akademijai, kur kartu su bendraminčiais rengėme priedą jaunimui „Kuprinė“, o vasarą dirbau šiame laikraštyje kaip korespondentė-mokinė.

Rašyti pradėjau paskatinta lietuvių kalbos mokytojos Daivos Ataitės – ji man atvėrė kūrybos, publicistikos pasaulį. Dvejus metus dalyvavau respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse. 2012 m. už straipsnį „Vaikinai, pametę galvas dėl robotų“ buvau įvertinta Pagyrimo raštu, o 2013 m. už straipsnį apie skulptorių Antaną Mončį įteiktas I laipsnio diplomas ir aukso medalis.

Kūryba man – lyg stebuklingas laiko mašinos mygtukas: jį „nuspaudus“ – pavyzdžiui, parašius straipsnį, laišką ar esė, – tampi laiko valdovas… Parašyti žodžiai turi didelę galią – gali ne tik sustabdyti akimirką, bet ir paliesti jautriausias sielos stygas, sukelti neišdildomų įspūdžių, apmąstymų.

Atitrūkti nuo kasdienybės man taip pat padeda laikas, kurį praleidžiu skaitydama knygas ar grodama pianinu.

 

Birutė Mončytė Turauskienė
Birutė Mončytė Turauskienė

Paryžiaus žemaitis, arba kelionė laiko įspaustomis pėdomis

… tik – tak, tik – tak… Garsiai, taip garsiai, kad net girdžiu jį pro kambaryje skambančius balsus, tiksi laikrodis. Turbūt neatsitiktinai jis atkreipė mano dėmesį – tapo netikėtos, tačiau malonios vasaros kelionės simbolis. Laik – rodis… Lyg savotiška laiko mašina: ji sugrąžina tai į saulėtas praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio vasaras Lietuvos kaime, tai į mano gimnazijos klases nepriklausomos Lietuvos laikais, net nukelia į Paryžių – menininkų ir įsimylėjėlių miestą. Tą „laikrodį“ savo namuose Palangoje „sukinėja“ Birutė Turauskienė, žymaus Lietuvos skulptoriaus Antano Mončio sesuo.

Pranciškonų gimnaziją, įkurtą tarpukariu Kretingoje, baigė daug garsių, visoje Lietuvoje žinomų žmonių, tačiau labiausiai mane suintrigavo Antano Mončio biografijos detalės, sužavėjo jo asmenybės bruožai: užsispyrimas, ištikimybė gimtajai tarmei, dvasios stiprybė – tvirtas tikro žemaičio charakteris… Galbūt todėl, kad jo asmenybė turi keistos, kažkuo patraukiančios charizmos, ir leidausi kelionėn, norėdama šį nepaprastą, išskirtinį menininką pažinti geriau.

Kuo jis išskirtinis? Atsakymas paprastas: Antanas Mončys nesiekė nei turto, nei šlovės, kūrė taip, kaip diktavo širdis. Jam nereikėjo pripažinimo dailės galerijose (išvis jų nemėgo), jis nekūrė populiariojo meno – XX a. antroje pusėje itin madingų abstrakcijų. „Visa mano kūryba – tai figūriniai darbai, tik vis kuo papildyti – tai švilpiais, kaukėmis, tai perkomponuojamomis skulptūromis <…> Nežiūrėjau į jokius „izmus“ <…> Iš jų darė biznį. Nubėgo jie nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo <…> Lietuviška dvasia – mano Angelas Sargas… Veikė gimtos žemės nostalgija. Ji – pagrindinis kūrybos stimulas. Ji nepraeina,“[1] – yra prisipažinęs skulptorius. Antanas Mončys kūriniuose pirmiausia siekė akcentuoti dvasią, vidinę jėgą, o ne apčiuopiamus dalykus. Vienas japonas, apsilankęs jo parodoje Cite Universitaire Paryžiuje, taip nusakė iš skulptūrų sklindantį poveikį: „Gili ramybė – jėgos pripildyta ramybė.“[2] Lietuvių liaudies kūryba („švilpiai“ – švilpynės, „liečynos“ – kaukės), paprasti darbo įrankiai („kalvaratas“ – verpimo ratelis) – skulptoriaus kūrybos šaltiniai. Kurti „švilpius“ Antaną sugundė vaikystės prisiminimai: giliai atmintyje įstrigę moliniai arkliukai, ožiukai, gaidukai, kuriuos tėvai parveždavo vaikams grįždami iš turgaus (jo sukurtais „švilpiais“ galima išgroti visą gamą!..). Dar būdamas vaikas, Antanas mėgo žiūrėti, kaip verpia senelė. Jo akis traukė ratelio pakulų ar vilnų kuodelį prismeigiantis smeigtukas su grandinėle. Jau pusamžiui vyrui kilo idėja sukurti perkomponuojamąsias skulptūras, remiantis smeigtukų ir grandinėlės principu: išlaisvinti ir palikti kartu. To dar nebuvo daręs nė vienas Vakarų skulptorius…

***

Žingsniuodama birželio saulės nutviekstomis, tačiau vis dar „nekurortiškomis“, keistai tyliomis Palangos gatvėmis, įsivaizduoju susitikimą su moterimi, iškylančia iš nuotraukų, matytų Tomo Sakalausko knygoje „Ketvirtoji dimensija“. Graži, maloni, inteligentiška – lyg aukštuomenės dama… Širdyje sukirba nerimo gaidelė: o kas, jeigu būsiu nelaukta viešnia, galbūt per daug naivi, įkyri, per daug norinti išgirsti, sužinoti? Tačiau smalsumas ir noras susipažinti su garsaus menininko seseria stipresnis – veriu jos kiemo vartelius, beldžiuosi į namų duris…

Nuspaudusi durų skambutį laukiu… Buvau įspėta, kad gali praeiti keletas minučių: į devintą dešimtį įkopusiam žmogui reikia laiko įleisti svečią. Kai tik durys prasiveria, jaudulys ištirpsta: iškart padvelkia jaukumu, dvasine šiluma – toks giedras ir šviesus Birutės Turauskienės, buvusios pradinių klasių mokytojos, veidas. Maloniai pakvietusi užeiti vidun, per nedidelę virtuvę ji vedasi svetainėn. Čia akį patraukia (kaip vėliau paaiškėja) brolio Antano paveikslas, sesers Stasės austos juostos… Užkaitusi kavą, moteris patogiai įsitaiso krėsle ir pradeda paslaptingą kelionę laiku. Žemaičių tarmę keičia lietuvių bendrinė kalba, ją – ir vėl žemaitiškas žodis; vis išgirstu raginimą: „Kousk saldainielį, gurkštelk kavelės…“ Toks įspūdis, kad svečiuojuosi pas tetą ar krikšto mamą…

***

Birutė praveria duris į vaikystės pasaulį. Pasaulį, kuris žmogui, užaugusiam naujųjų technologijų amžiuje, yra labai jaukus ir netgi šiek tiek mistiškas. Tas pasaulis tilpo viename kieme, viename kaime, vos keliuose kilometruose, pavadintuose Mončių vardu. Mončių kaime nuo seno gyveno Antano protėviai. Ši vietovė netoli Grūšlaukės kaimo, Kretingos rajone.

Kelionė į tą pasaulį prasideda nuo Mončių geneologinio medžio. Antanas – pirmagimis ir vienintelis sūnus Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Pasaulį jis išvydo 1921 – aisiais. Anot sesers Birutės, mama vyresnėlį – „Ontosielį“ – mylėjo labiausiai. Galbūt todėl, kad ir išvaizda, ir būdu buvo į ją labai panašus… Po trejų metų prasidėjo trijų seserų „era“: šeimą papildė sesuo Bronė, dar po tiek pat laiko gandras atnešė Birutę. Jauniausia šeimoje – Stasė, lygiai dešimčia metų jaunesnė už brolį. Nepaisant amžiaus skirtumo, nuo mažens vaikai sutarė labai gerai (anot Birutės, visa šeima – kaip kumštis), nors, kaip įprasta vyresniesiems, Antanas nepraleisdavo progos paerzinti jaunesniųjų savo seserų.

„Kumpu snapu pelieda, į Birutę pavieda (panaši)…“ Broliui užtraukus tokią dainelę, sesutė apsiašarojusi skuosdavo pas draugę Magdę, kad ši įvertintų jos „panašumus“ su paminėtu paukščiu, – ramybės mergaitei nedavė truputį lenkta nosis. Tokie maži „pasikandžiojimai“ neardė vaikų draugystės – labai mylėjo vienas kitą.

Antanas nuo mažens buvo išdykęs… menininkas. Berniukas labai nenoriai eidavo į laukus dirbti: jam geriau buvo piešti ant mamos austų lininių drobių ar akmenukais ant žemės. Jau nuo penkerių pradėjo drožti iš pušies tošies, lipdyti iš griovio molio, mėgdavo išpjaustyti bulves, jas „mandrai“ išskaptuoti. Seserys dažnai nerimastingai laukdavo grįžtančio iš mokyklos brolio, nes šis iš kartoninių dėžių iškirpęs parnešdavo joms… „lėlių“.

Anot Birutės, menininko talentą Antanas turbūt paveldėjo iš mamos brolio: „Juk kokią spintą mamos kraičiui padarė… šedevras!“ Tiesa, ir mama, kuri gražiai ausdavo, megzdavo, ir tėvas, drožęs iš medžio, matyt, menams taip pat nebuvo svetimi. „Tokių šaukštų kaip tėvo nieks nepadarydavo…“ – tikina Birutė.

Moters atmintyje iškyla skausmingos vasaros, kai tėvas atidarė krautuvę ir užsiėmė nauju – „graborystės“ – verslu, kuris, deja, prabėgus keleriems metams, sužlugo. „Parsiveždavo paprastus medinius karstus ir liepdavo mums, vaikams, juos nušlifuoti, vėliau – išpiešti. Kruvinos panagės būdavo po tokių vasarų, nes ir laukuose dirbdavom, ir daržus ravėdavom… Galvojom, kaip gerai mergaitėms, kurios mieste auga, nieko daryti nereikia – žaidi, ir tiek.“

Mončių namuose visuomet buvo griežta tvarka. Moters galvoje dar ir dabar skamba įsakmus tėvų prašymas: „Lovas pasitaisykit kaip Marija Pečkauskaitė.“ Sekmadieniai – šventas šeimos ritualas. Būtent šią dieną (bent kartą per savaitę!) nė vienas negalėjo dirbti jokių darbų. Didžiausia bausmė už neatliktas pareigas jiems buvo „užgynimas“ eiti į bažnyčią. Parėję iš Dievo namų ir užkandę, vaikai su mama dažnai žingsniuodavo apie tris kilometrus ypatingojo Ąžuolo link. Mama ir pirmąkart atvedė savo atžalas prie Mončių šeimą vis traukiančio medžio: prieš 400 metų, anot legendos, toje vietoje apsireiškė Mergelė Marija, tad medyje jai pagerbti buvo pastatyta koplytėlė; šeimyna visuomet čia nusinešdavo ir gėlelę. Kol mama su vaikais lankydavo Ąžuolą, tėvas dažnai namuose ramiai skaitydavo laikraščius – jų Mončių šeimoje netrūkdavo. Aplankęs Ąžuolą Antanas dažnai sėsdavo ant dviračio ir skuosdavo pas mokslo draugą Nainį (vėliau jis tapo garsiu gydytoju, profesoriumi), gyvenantį netoliese. Susirinkęs pulkelis berniukų susigalvodavo įvairių žaidimų, praskaidrinančių jų kasdienybę. „Ko jau ko, bet draugų Antanas niekada nestokojo,“ – prisimena Birutė.

Visuomet prieš kur nors išeidami – ar tai būtų darbų pradžia, ar tolima kelionė – Mončiai persižegnodavo „lakunkoje“ (inde, pakabintame priemenėje šalia durų) esančiu šventu vandeniu, kad Dievas visur juos lydėtų ir laimintų. Šios šeimos namuose dažnai prisiglausdavo klajojantys elgetos – jie gaudavo nakvynę ant suoliuko šalia „lakunkos“. Tam reikalui Antano Mončio tėvai net čiužinį buvo įsitaisę… Antanas ir Barbora Mončiai buvo tikintys, gailestingi ir labai dori ūkininkai.

Vaikai, nors ir griežtai auklėjami, buvo labai mylimi. Trobos palubėje kabojo rykštelė, bet, anot Birutės, iš ten ji niekuomet taip ir nebuvo ištraukta. Užtekdavo tik užsiminti apie ją ir visi vaikų ožiai bemat išgaruodavo. Tėvas rūpinosi atžalų doru elgesiu – net mergoms, tarnaujančioms namie, buvo prisakęs: „Kad prie vaikų bjaurių žodžių negirdėčiau.“ Vaikai visuomet į tėvus kreipdavosi „tamista“, o mama dažnai į tai atsakydavo: „Nu, baikit jūs tamistuot.“ Net ir suaugę tėvus taip vadino. Birutė akcentuoja: „Tuomet visai kita pagarba tėvams buvo…“

Nesavanaudiškos, itin gilios meilės pavyzdį vaikams rodė tėvas. Birutė gerai pamena, kokiomis meilės kupinomis akimis tėvas žvelgdavo į mamą… Jis visuomet liepdavo vaikams atrastą žemuogę ne patiems suvalgyti, bet mamai atiduoti, o vakare, poterėlius sukalbėjus, jai į ranką pabučiuoti… Jokia paslaptis, jog tais laikais buvo įprasta, kad  moterys teka už tėvų įpirštų jaunikių. Jauna, neturtinga mergina Barbora Piktuižytė, tėvų spiriama, ištekėjo už Antano Mončio. Tačiau ar įmanoma neįsimylėti žmogaus, kuris tau atiduoda visą širdį, kuris su tavimi elgiasi lyg su šventąja?.. Barbora neatsispyrė šiltiems vyro jausmams ir tapo labai laiminga moterimi… Kartą, anot Birutės Turauskienės, tėvui sunkiai susirgus, mama nuo jo neatsitraukė nei dieną, nei naktį… Gydęs daktaras stebėjosi, kad tokių rūpestingų, mylinčių žmonų dar yra… Ir amžininkai liudija, kad Barbora ir Antanas Mončiai puikiai sutarę, viešumoje dažnai vaikščiodavę susikabinę už rankų. Grūšlaukės kapinėse jų kapą puošia sūnaus sukurtas paminklas – iš akmens iškaltos sunertos rankos – nuoširdžios, besąlygiškos meilės simbolis…

Birutė užbaigia nerūpestingiausią, linksmiausią kelionę laiku ir suka „laikrodį“ keleriais metais pirmyn – nukelia į Antano ir savo mokyklinius metus.

***

Vaikščiojant kiekvieną dieną Pranciškonų gimnazijos koridoriais, sunku įsivaizduoti dar paauglius Birutę, Antaną, krėtusius pokštus mokytojams; pranciškonų vienuolius, mokiusius vaikus čiuožti ant tvenkinio ledo… Kiek istorijų, pasakojimų jau tais laikais buvo sukurta apie mokytojus!.. Įdomu klausytis Birutės, kai ji pasakoja apie to meto Pranciškonų gimnazijos mokytojus: „Šulcas, dailės mokytojas, visada piešdavo susikaupęs, prisimerkęs, buvo labai inteligentiškas. Kelnės visuomet išlygintos, batai nublizginti, nors, turbūt, ir aulinių jam prireikdavo, kol iki mokyklos atklampodavo, juk gyveno kaime. Gal persiaudavo?.. Vokiečių kalbos mokytojas Renkė, – šypteli Birutė, – mėgdavo išgert, kaklaraiščio nenutaikydavo susirišt… Matematikos mokytojas Gedgaudas mums, mergaitėms, buvo ypač geras, sakydavo: „Kam jums, mergaitės, tos matematikos reiks…“ Lietuvių kalbos mokytojas Jurgis Macelis, jau dirbęs vokiečių okupacijos laikais, buvo ypatingas: sugebėdavo išaiškinti pamoką taip, kad visi suprasdavo. Iš jo sužinojome apie „žemaičius – dzūkus“. „Mona kacė oudegą pastacė,“ – taip, anot mokytojo, buvo kalbama kažkur apie Gargždus… Mylimas mokytojas anksti liko našlys, vienas užaugino dukrą Bronę. Mokinės dažnai jį įsimylėdavo… Macelis taip ir nevedė – liko ištikimas mirusiai žmonai.“ Vienoje klasėje tais laikais, ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, mokėsi apie 60 mokinių, todėl sukti galvą dėl kontrolinių reikėdavo labai retai, mat mokytojai jų beveik neduodavo: nusirašyti būtų buvę per daug lengva…

Antanas Mončys – ketvirtosios Kretingos pranciškonų gimnazijos laidos abiturientas. Čia mokytis jis pradėjo 1932 metais. Mama nuo pat Antano gimimo norėjo, jog pirmagimis sūnus taptų kunigu, turbūt todėl visai suprantama, kodėl vyriausioji Mončių atžala mokėsi katalikiškoje privačioje gimnazijoje.

Iš pradžių Antanas mokėsi visai neblogai, tačiau vyresnėse klasėse buvo paliktas kartoti kurso… „Visokie išmislai jam į galvą lįsdavo… Sugalvojo su draugais radiją pasidirbt, batų tepalą išsivirt – vos bendrabučio nepadegė… Labai mėgo ir piešt – laiko mokytis visai neliko… Tėvas dėl to labai supyko, žadėjo mušt brolį, o mes, sesės, vis maldavom jo, kad to nedarytų. Nemušė. Pasamdė mokytoją, padėjo dėdė…“ Ir pats Antanas Mončys eseistui Tomui Sakalauskui yra prisipažinęs, jog tuo metu tapo aplinkos stebėtoju, tyrinėtoju, jį traukė krintanti šviesa, prieblanda, medžio rievės, spalvos, bet ne skaičiai ar raidės…

Gyveno Antanas, besimokydamas Pranciškonų gimnazijoje, pas savo dėdę, mamos brolį Stanislovą Piktuižį. „Kuklūs tais laikais buvo žmonės. Ir labai geri. Mamos brolis tuo metu dirbo Kretingos kooperatyve, gyveno viename kambaryje su kitu kooperatyvo darbuotoju – vietos buvo labai mažai, bet savo sūnėną priėmė kartu gyvent. Tėvams, gyvenusiems kaime, nereikėjo Kretingoje Antanui buto nuomoti. Kartą brolis, nuėjęs į tualetą, pamatė 10 litų, įkritusius į… tualeto skylę… Išsilankstęs vielą, tą banknotą ištraukė – 10 litų buvo didelis pinigas!.. Spėkit, ką su tais pinigais padarė?.. Ogi nunešė dėdei ir abu pasitarę nusprendė pinigus atiduoti labdarai, nors ir patiems jų labai trūko…“

Mokydamasis gimnazijoje, vaikinas patiria ir pirmą stiprų meilės jausmą. „Viskas pasaulyje praeina – pasilieka vien tik meilė,“ – šie Antano žodžiai skirti jaunystės meilei Elenai Puškuriovaitei, žaviai merginai, šokusiai baletą. Antrojo pasaulinio karo metais, jau bėgdamas nuo rusų, jis dviračiu dar užvažiuoja pas išrinktąją, kviečia vykti kartu, tačiau ši atsisako, nes nenori palikti sergančios motinos. Antano mintyse mergina išlieka net ir esant jam toli nuo tėvynės… „Tačiau vėliau, kai grįžo į Lietuvą ir ją sutiko po daugybės metų, prasitarė man, kad tas jausmas išblėso. Prabėgęs laikas, patirti išgyvenimai daug ką pakeitė… „Nebe ta Lilė, nebe ta,“ – tąkart tarė brolis.“

Vidurinioji Antano sesuo Birutė į Pranciškonų gimnaziją atvyko 1939 – aisiais, kai buvo atidaryta mergaičių klasė. Jos mokėsi šalia gimnazijos esančiuose šv. Antano rūmuose, tais laikais vadintais „Amerikonų nameliu“. „Didžiausia pramoga mokinėms būdavo pertraukos, kai koridoriuose prie kilimus audžiančių moterų (jau nepamenu, kodėl jos čia gyveno) išsirikiuodavo visas mergaičių būrys, trokštančių padalinti audėjoms siūlus… Buvo nepaprasta atmosfera, visur švaru, tvarkinga, sunku apsakyti žodžiais tą jausmą… Buvome labai laimingos, galėdamos mokytis – reti tėvai leisdavo savo dukras į mokslą,“ – tikina Birutė.

Sujungus berniukų ir mergaičių klases, pokštų tais laikais mokiniai, ko gero, iškrėsdavo dar daugiau nei dabar. Visiems žinomas pokštas „trintukas vietoj kreidos“ neprilygtų išdaigai, iškrėstai prieš 70 metų. „Klasės vaikinai iš namų atsinešė du žadintuvus. Vieną padėjo vienam klasės gale, kitą – kitam. Iš pradžių įsijungė žadintuvas klasės gale. Mokytojui pašokus iš išgąsčio pažiūrėti, kas ten vyksta, pradėjo čirkšti kitas. Visa klasė leipo juokais…“ Gyvenimas mokykloje buvo linksmas, bet mokytis reikėjo ne ką mažiau – mokslas kainavo brangiai, reikalavimai buvo dideli.

***

Laikas bėga greitai. Skausmingiausias Mončių šeimos laikotarpis – Antano pasitraukimas iš Lietuvos. Pabaigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Deja, studijos truko tik vienerius metus – 1943 metais studentai buvo priversti palikti universitetą. Pėsčiomis parėjęs iš Kauno į Kretingą, Antanas, norėdamas apsisaugoti nuo priverstinių darbų reiche, padedamas to paties dėdės Stanislovo, pas kurį kažkada gyveno, įsidarbina Kretingos policijos nuovadoje – registruoja laiškus, vertėjauja (žmonės labai jį mėgsta, giria už pagalbą, geraširdiškumą). Lietuvoje politinė padėtis keičiasi greitai: lietuvius pasiekia žinia, jog artinasi rusai. Išsigandęs dėl savo gyvybės, nes manė neliksiąs sveikas dirbęs tokį darbą, be to, paragintas tėvo, Antanas pasitraukia į Vakarus. Tai įvyko 1944 – aisiais. Sūnui išvykus, tėvas net nusprendė barzdos nesiskusti tol, kol jo nepamatys. Deja, tėvas ir sūnus daugiau nesusitiko. Pirmoji po daugybės metų apie Antano likimą sužinojo mama – išgirdo per Amerikos radiją, kad „skulptorius Antanas Mončys gyvena ir kuria Paryžiuje“. Jis su viena iš šeimos narių – seserimi Birute – susitiko tik beveik po keturiasdešimt metų, 1982 – aisiais. Birutė pasakoja, kad tąkart jai vienai iš visų šeimos narių pavyko gauti vizą į Prancūziją. „Važiavau į Paryžių traukiniu iš Maskvos. Jau buvau pranešusi Antanui, kaip būsiu apsirengusi. Jis man taip pat parašė, kaip atrodys. Būtume praėję vienas pro kitą, jeigu tų detalių nebūtume žinoję… Iš pradžių jaudinausi, galvoju, kaip aš čia susikalbėsiu, bet brolis užtikrino: jei žemaitiškai gerai kalbi – neprapulsi. Jam ši tarmė buvo viskas, ir laiškus rašė tik žemaitiškai, teigė, jog „esu 100% žemaitis“. Mamą jis dar išvydo, kai pats 1989 – aisiais grįžo į tėvynę…“

Nors Antanas Paryžiuje draugų turėjo ne vieną ir ne du, tačiau vis vien jautėsi labai vienišas. Seseriai paklausus, kaip jam „paryžietiškas – vakarietiškas“ gyvenimo būdas, brolis tik atsakęs: „Mano gyvenimas toks: iškišu, iškišu galvą ir niurkt vėl…“ Sunku jam buvo dėl įvairiausių priežasčių: kūrė nekomercinį meną, ilgą laiką vienas augino sūnų (dėl jo aukojo ir savo karjerą – nenorėjo vaiko palikti), labai ilgėjosi Lietuvos… „Jis visuomet ja gyveno,“ – pabrėžia Birutė.

Ypač intriguoja jos pasakojimas apie brolio romantišką meilę žaviai prancūzei Florence. Būtent ta meilė kiek apmaldė Antano skausmą netekus tėvynės, namų, šeimos… Viename šokių vakarėlyje jaunuolis susipažino su prancūzų skulptoriaus Jeano Martelio dukra Florence. Tėvas dukrai jau seniau buvo išreiškęs norą, kad ši ištekėtų už skulptoriaus. Turbūt tinkamas Florence pasirodė Antanas. Nepraėjus nė mėnesiui nuo jų pažinties dienos, prancūzė ir lietuvis susituokė, po metų susilaukė sūnaus. Deja, nenustygstanti vietoje Florence buvo visiška Antano, ramaus, besitenkinančio tuo, ką turi, priešingybė, todėl jų vedybos neilgai truko, nors aistra ir buvo stipri. Moteris nesuprato vyro noro kurti tai, kas jam įdomu, prasminga, o ne tai, kas būtų liaupsinama žmonių ir pelninga. „Tačiau draugais jie liko visąlaik,“ – sako Birutė.

Skyrybas su Florence Antanas išgyveno labai giliai. Jis taip ją mylėjo, kad netekęs mylimos moters net susirgo… Po daugelio metų skulptorius susipažino su išsilavinusia, muzikuojančia vokiete Margrit. Ji tapo jo sužadėtine, vėliau – ir žmona, tačiau taip stipriai kaip Florence menininkas vokietės nesugebėjo pamilti… Antano gyvenimas – lyg melodrama. Jau susižadėjęs su Margrit, jis sulaukė skambučio iš Florence. Ši apsiverkusi žadėjo išsiskirti su savo gyvenimo draugu, kad galėtų vėl būti su Antanu, net siūlė būti paveldėto dvaro šeimininku, tačiau „šiam kelio atgal nebebuvo, be to, juk dėl netikėtos moters užgaidos visko nemesi,“ – pasakoja Birutė.

Kai Birutė viešėjo pas brolį (jos vizitas tęsėsi du mėnesius), kartą sulaukė Florence kvietimo atvykti į jos paveldėtą dvarą kelis šimtus kilometrų nuo Paryžiaus. Pirmoji Antano Mončio žmona į svečius pakvietė ir savo buvusį vyrą bei sūnų. Birutė Turauskienė prisipažino, kad iš pradžių šiek tiek sutriko, mat Florence buvo ištekėjusi, bet brolis ją greit nuramino – buvusios žmonos vyras Ulfas esąs visai „neblogas tipas“… Be to, juk kartu vyks jo ir Florence sūnus Žanas Kristupas. Antano sesuo net prityla prieš pradėdama pasakoti apie savo viešnagę pas pirmąją brolio žmoną.

„Jau ką, ką, bet linksmintis jie tikrai moka… Prisimenu vakarienę sename dvare: kokia vaišinga, maloni buvo Florence! Pasibaigus vakarienei, aš stojuosi nurinkti indų, mat nuo mažens taip įpratusi, tačiau dvaro šeimininkė mane sustabdo, sako, kad tarnaitė ryte viską sutvarkys. Man vis tiek kažkaip nejauku, tad, nuėjus visiems miegoti, kartu su Žanu Kristupu nunešėm visus indus virtuvėn ir suplovėm. Ryte išsipusčiusi Florence atstriksi savo aukštakulniais bateliais ir pasakoja, kaip miegojo… Man nuėjus virtuvėn – negaliu aš be darbo sėdėti – ji ateina, lyg jau imasi kažką daryti, man padėti, tačiau greit paaiškina, kad turi trumpam išvažiuoti, ir pradingsta… Nepratusi ji buvo prie jokio darbo… Antanas, jiems gyvenant kartu, ir maistą gamino, ir namus tvarkė, ir sūnų užaugino jis… Ach, tos prancūzės!..“

Apie prancūzių puoselėjamą moteriškumą, pomėgį puoštis byloja ir kitas įvykis. Kartą Birutei, brolio namuose lupant silkes, užėjo geras Antano bičiulis Algirdas Julius Greimas – garsus semiotikos specialistas. Jis, nustebintas vaizdo virtuvėje, perėmė iš moters darbo įrankius. „Tai ne moterų, o vyrų darbas. Įsivaizduokit, lupsit silkes, o kas nors ateis ir norės į ranką pabučiuoti…“ Birutė svečiavosi pas brolį du kartus: 1982 – aisiais ir 1987 – aisiais; 1989 metais jau pats Antanas galėjo grįžti Lietuvon ir jo mama apkabino savo „Ontosielį“ po keturiasdešimt penkerių metų!..

***

Antanas Mončys yra sakęs, kad jį, kaip menininką, formavo prisiminimai ir tai, ką jis matė Paryžiuje. Dar tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius kūrybos link, jau buvo aišku, kad vyriausiojo Mončių vaiko laukia „sakytojo“ lemtis. Nors Antanas netapo kunigu, bet mamos noras iš dalies išsipildė: jis savo skulptūromis „sakė“ žmonėms pamokslus; jo pamokslai – „iš medžio išskobti, iš akmens iškalti“[3]. Menininko skulptūros itin taupios, grynos formos – nieko nereikalingo, kaip ir tikro žemaičio charaktery… Lietuvoje jo darbų galime pamatyti Palangoje – čia įsteigtas „Antano Mončio muziejus“; jam vadovauja skulptoriaus dukterėčia Loreta Birutė Turauskaitė, Birutės Turauskienės dukra.

***

Antanas Mončys mirė 1993 – aisiais. Su Žanu Kristupu, menininko sūnum, kuriam jau greit šešiasdešimt, Birutė susitinka beveik kiekvieną vasarą Palangoje – jis atvažiuoja prie Baltijos jūros pailsėti, aplankyti artimųjų, tėvo darbų. Florence ne itin norėjo, tėvas irgi nevertė (juk gyveno už geležinės uždangos), kad sūnus kalbėtų lietuviškai, tačiau vyras jaučia stiprias lietuviškas šaknis, šiek tiek susikalba tėvo gimtąja kalba, net Žano Kristupo žmona ir jo vaikai stengiasi pramokti lietuviškai. Jiems susitikus, Birutė vadovaujasi tuo pačiu, kaip ir prieš trisdešimt metų, principu: ji kalba žemaitiškai, o šie – prancūziškai, ir… puikiai vienas kitą supranta, net kartu žemaitiškai uždainuoja.

***

… tik – tak, tik – tak… Garsus laikrodžio tiksėjimas sugrąžina į birželio saulės nutviekstą svetainę. „Kousk saldainielį,“ – ragina Birutė. Auksiniai spinduliai žaidžia moters veide. Kelionė laiko įspaustomis pėdomis baigiasi.

O gal tik prasideda?..

 

[1] Sakalauskas, T. (1998), Ketvirtoji dimensija, 145 psl. Vilnius: Alma littera.

[2] Sakalauskas, T. (1992), Išmintingųjų puota, 151 psl. Kaunas: Spindulys.

[3] Sakalauskas, T. (1998), Ketvirtoji dimensija, 30 psl. Vilnius: Alma littera.

Spalvos mane visada viliojo

Spalvos mane visada viliojo

Pokalbis su Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijos vadove Nijole Trinkūniene

Nijolė Trinkūnienė
Nijolė Trinkūnienė

Nijole, žinau, kad Tavo kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesus, papasakok apie jo vingius.

Gimiau Tribučių kaime, Ignalinos rajone 1966 metais. Lankiau Šiūlėnų pradžios mokyklą trejus metus, o į ketvirtą klasę pradėjau eiti Daugėliškio vidurinėn.

Kiek save menu, piešiau nuo mažumės. Brolis buvo ketveriais metais vyresnis, tai jam pirkdavo daugiau spalvotų pieštukų, o man, jaunesnei, mažesnę dėželę. Tų spalvų aš vis pritrūkdavau. Būdavo, brolis išeina į mokyklą, įlendu į jo stalčių, pasiimu spalvotus pieštukus. Patikdavo ryškios spalvos, tai aš spalvotus pieštukus paseilindavau ir piešdavau, kartais kokį ir nulauždavau. Grįždavo brolis – ir vėl sesės būta… Gaudavau pylos, mane apibara, jis į mokyklą, o aš ‒ vėl savo. Neklusni buvau. Mane spalvos visada viliojo.

Tėvelis anksti mirė, namuose laukė ūkio darbai. Tai fiziškai mane lavino, buvau stipri. Mokyloje gerai bėgau krosą, devintoje klasėje turėjau dalyvauti rajono varžybose. Grįžusi namo mamai sakau, kad turėsiu dalyvauti varžybose, o mama: kokios varžybos, bulvės namuose nekastos!

Buvau ištverminga, matyt, iš tėčio tai paveldėjau, jis buvo – kaip mes tarmiškai sakydavome – cenglas. Treneris prisišnekino ir pradėjau sportuoti. Bet dailė visada buvo šalimais.

O dailės mokytoja buvo Daugėliškio mokykloje?

Dailę man dėstė rusų kalbos mokytoja Zinoveja Luneckienė, nežinau, ar ji turėjo kokį dailės išsilavinimą, bet ji mūsų neužmokė, davė laisvę. Nors sportuodama mažai turėjau laisvo laiko, bet į mokyklos apipavidalinimo komandą visada patekdavau. Kai ateidavo Naujieji metai ar kitos šventės, tai su Diana Nikitina (dabar Semaškienė, Vidiškių gimnazijos direktorės pavaduotoja), Gintautu Mackevičiumi buvome pagrindinė dailininkų trijulė.

Devintoje klasėje aš patekau į mokyklos slidinėjimo rinktinę, po dešimtos jau buvau rajono rinktinėje, o po vienuoliktos klasės į respublikos rinktinę paėmė.

Baigusi mokyklą svarsčiau, kur stoti. Aišku, labai į dailę norėjau, bet tuomet į Dailės institutą labai mažai studentų priimdavo, o dar konkursas – keli žmonės į vietą. Stodavo po trejetą ar ketvertą metų iš eilės, bet tie, kurie finansiškai buvo pasiturintys. O aš to sau negalėjau leisti, turėjau įstoti mokytis, gauti stipendiją ir baigusi dirbti. Žinojau, kad tuomet rinktinės nariams prideda stojimo balų, tai ir patraukiau į kūno kultūrą ir geografiją. Penkerius metus mokiausi, nes dviguba specialybė. Nesigailiu, mokytis buvo labai įdomu, ypač geografiją. O su sportu teko šiek tiek prisistabdyti, nes sporto stovyklos trukdavo po du mėnesius. Atsilikdavau nuo geografijos mokslų, o skolų prisidirbti negalėjau: ką aš namuose pasakysiu?

Baigusi institutą grįžai dirbti į savo kraštą?

Gavau vardinį paskyrimą dirbti geografijos mokytoja. Bet krūvio man nesudarė, tai įsidarbinau Vaikų ir jaunimo turistinėje bazėje, turėjau dar aistrą pakeliauti. Šalia turėjau orientacinio sporto būrelį. Po gausybės reorganizacijų susikūrė Moksleivių namai, kurie ilgokai egzistavo. Slidinėjimo trenerių buvo daug, tai aš treniravau orientacijos sportininkus, ši sporto šaka, nors ir nėra įtraukta į Olimpines žaidynes, buvo tuomet labai populiari, populiari ji ir šiandien. Sekėsi neblogai, ir čempionių turėjau, mergaičių, joms sekėsi geriau nei berniukams.

Kaip pradėjai dirbti dailės mokytoja?

Mokyklose įvedė privalomą dailės dalyką, tuomet pajuto: mokytojų trūksta. Žinojo, kad aš tapau – visada tapiau. Studijų metais užsitapiau net kelionei į Karakumus. Tapiau mažyčius paveikslėlius, užsidirbau šimtą dvidešimt rublių, o pirko ir bendrakursiai, ir šiaip pažįstami. Atvirukus piešiau, pirkti brangu, tai savo kūryba pradžiugindavau artimuosius.

Tuomet, kai pritrūko dailės mokytojų, buvusi mano piešimo mokytoja … Luneckienė, tada jau mokyklos direktorė, prišnekino mane dėstyti. Labai nedrąsu buvo. Viena ‒ pačiai piešti ir tapyti, o kaip vaikui metodiškai paaiškinti? Ar sugebėsiu? Buvo gausios klasės, po penkias, šešias paraleles. Laimė, kad reikėjo ruoštis tik dviem pamokom, penktai ir šeštai klasei. Nuėjau drebančiom kojom. Bet vėliau sužinojau, kad yra dailės mokytojų perkvalifikavimo kursai. Visos studijos buvo tais laikais finansuojamos. Tai ryžausi ir išvažiavau. O nuvykusi galvojau, ką aš čia lig šiol dariau?

Kelinti tai buvo metai?

1995 metai. Studijos neakivaizdinės, bet labai daug namų darbų užduodavo, vykdavo vasarą plenerai. Dėstytojų dauguma buvo iš Dailės instituto.

Tai patekai ten, kur turėjai būti?

Taip. Dėkinga Dievuliui, kad nors aplinkui, bet atvedė mane ten, kur ir turėjau būti. Nors turėjau dvi specialybes, bet iš šios trečios valgau duoną, ir labai gardžią.

Kiek metų Dailės  studijai?

Pavasarį bus dvidešimt metų.

Per tuos metus  kiek iš šios studijos išaugo dailininkų?

Turiu palikuonių daugiau nei dešimt. Anastazija Sosunova, Elena Gruodytė, Sigita Rudytė, Ramutė Burokaitė, Tomas Panavas, Viktorija Dronišinec. Labai jais džiaugiuosi, gražiai bendraujame. Gal būtų smagiau, kad būtų Dailės mokykla. Dabar etapais mokau kompozicijos, piešimo, tapybos, grafikos. Mes ir paveliam, ir su oda dirbame, ir su dailės istorija visą tai siejame, bet tai – epizodais, o kai yra Dailės mokykla, dėstomos atskiros disciplinos. Taip vaikui būtų geriau, jis visapusiškiau lavėtų.

Būtų ir dailės mokyklos pažymėjimas?

Pažymėjimą vaikai gauna ir mūsų studijoje, jo statusas gal ir lygiavertis. Bet nėra dalyko dėstymo tęstinumo, dėstoma atkarpomis.

Pakalbėkime apie  tradicinius studijos renginius.

Pavasarį organizuojame dvi didžiules parodas – viso rajono mokyklų, vaizduojamosios ir taikomosios dailės, ir stengiamės, kad jos abi būtų tuo pačiu metu – vaikai, atvykę iš nuošaliau, vienu važiavimu gali jas aplankyti. Renkam darbus iš viso rajono visus mokslo metus. Tada juos eksponuojame. Tos parodos neturi pavadinimų, tai tarsi ataskaita už visus mokslo metus.

Kokie pasiekimai Dailės studijos narių kitose erdvėse?

Dalyvaujame įvairiuose projektuose – dabar kartu su Vokietijos kolegomis  imamės knygų illiustratorių darbo. Renginyje  „Eilėraščiai languose“ bendradarbiausime su Ignalinos viešąja biblioteka. Rajone vyksta netradicinio meno parodos: jei naudojama tradicinė medžiaga, ją panaudojame netradiciškai, o jei netradicinė medžiaga – priešingai, tradiciškai. Dalyvaujame olimpiadose, gauname diplomų, štai Nastutė Sosunova pirmą ir antrą vietą buvo atvežusi, Asta Alkimavičiūtė antrą vietą yra laimėjusi. Tai aukšti pasiekimai – juk varžomės su dailės mokyklų mokiniais. Išvyksti, pamatai, kuo pats kvėpuoji, palygini, kaip kiti dirba. Taip įgyjame pasitikėjimo, kad mes tikrai neprastesni už kitus.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės linkėdamas, sveikinu Tave ir visus mokytojus su  artėjančia profesine švente – Mokytojo diena.

Marius Kraptavičius

Dailės studijoje
Dailės studijoje
Elena Gruodytė, 18 m.
Elena Gruodytė, 18 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.