Būti menininku reikia drąsos
Pokalbis su Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentu, knygos „Nemiegantys“ autoriumi Aurimu Novikovu.
Gimei Vilniuje, mokykliniai metai prabėgo Ignalinoje, kokie jie?
Vaikystė – tas laikas, kai dažnam jaunuoliui, matyt, nėra svarbu, kur jis auga. Svarbu tai, kas čia, šalia, kas rūpinasi ir ugdo. Nors vaikystė Vilniuje, vėliau Ignalinoje ir nebuvo rožėmis klota, apie ją tegaliu atsiliepti teigiamai. Kaip ir daugelis, atidžiau dairytis į aplinką pradėjau vėliau, peržengdamas paaugliško gyvenimo slenkstį. Tai ir mokykliniai, ir pirmųjų bandymų kurti metai, kupini tiek vidinių, tiek realiai vykusių nuotykių. Tad, matyt, pirmieji žingsniai nebuvo kažkuo išskirtiniai, daugelis mūsų ankstyvam kely patiriame kažką panašaus.
Rašyti pradėjai besimokydamas Ignalinos rajono gimnazijoje, kas paskatino imtis plunksnos?
Pirmieji tekstai iš tikrųjų buvo parašyti lankant gimnaziją. Tačiau teigti, kad tai ir buvo tikroji pradžia, būtų slidoka ir ne visai teisinga. Pamenu, kad vos išmokęs skaityti ir rašyti, jau keverzojau į plonyčius sąsiuvinius vaizduotėje užgimusias istorijas ir siužetėlius. Tai buvo pirmieji bandymai, tikroji pradžia, man tebuvo daugių daugiausia šešeri. Na, o toji pradžia, kuri leido suvokti, jog noriu eiti rašytojo keliu, kurti ir, ko, manau, siekia kiekvienas menininkas, likti neužmirštas, išties susijusi su minėta gimnazija. Tai buvo pradžia be ypatingos paskatos. Tiesiog galvoje turėjau aibę minčių, kurias reikėjo kažkaip įkūnyti. Taip ir įsivažiavau.
Kokiais menininkais ar meno kūriniais žaviesi, kas Tavosios žvaigždės?
Žavėjimasis daugeliui susijęs su estetika, bent man taip atrodo. Šią sąvoką suvokiu kitaip, galbūt dėl savo įsitikinimų. Žavesys menu man siejasi ne tik su grožiu, bet ir su, palyginus, neigiamomis emocijomis – baime, įtampa. Didieji literatūriniai kūrėjai man – Ernest Hemingway ir Haruki Murakami. Tai kūrėjai, kurie sugeba pakerėti vien kalbos vartosena, jų siužetai prikausto dėmesį, įskiepija tam tikrą emociją, kuomet manai, jog pats esi siužeto dalis. Tai savybės, kurios keri labiausiai.
Tas, kas galbūt yra skaitęs mano tekstų ar šiaip mane pažįsta, žino, kad muzika man – neatsiejama palydovė, o taip pat ir šaltinis, skatinantis kurti tiek savo gyvenimą, tiek tekstus. Tai, be abejo, didysis rokas ir šiuolaikinė, bet kokybiška jo tėkmė – tokie kūrėjai, kaip John Lennon iš “The Beatles”, James Hetfield iš “Metallica”, Kurt Cobain iš “Nirvana” bei aktyvūs nūdienos roko kūrėjai – Dave Grohl iš “Foo Fighters” ir Brian Molko iš “Placebo”. Be šių žmonių muzikos nebūtų varikliuko, skatinančio rašyti, kurti, eiti tolyn.
Prieš porą metų išėjo Tavo debiutinė apsakymų knyga ,,Nemiegantys”, papasakok, kaip ji radosi?
Visad norėjau, kad pirmoji žymesnė literatūrinė pradžia būtų susijusi su eksperimentu. ,,Nemiegantys” – tai iš būtent tokios idėjos gimęs rinkinys. Vienu metu supratau, kokio braižo turi būti pirmoji knyga. Ji turėjo paneigti klaidingas nuostatas apie jaunos asmenybės gyvenimą. Tai buvo iššūkis, bet, manau, kažkas vis vien išgirdo. Viskas prasidėjo nuo to, kai supratau, jog jauno žmogaus gyvenimas nūdienoje aiškinamas kiek kitaip, nei, galbūt, turėtų būti. Laikui bėgant atsirado novelių rinkinys, kuriame jaunuolio dabartis pateikiama kitaip, nei būtų ar yra patogu galvoti. Knyga sukėlė diskusijas, pažėrė klausimų, todėl, manau, jog pasiekiau savo. Reikia iš esmės keisti sampratą apie tai, ką išgyvena bręstanti ar į rimtą gyvenimo kelią žengianti asmenybė, ,,Nemiegantys”, tikiu, kad ir tyli, bet teigiama pradžia.
Sakei, kad ,,Nemiegantys” Tavo pirmoji, bet nepaskutinė knyga, kas dabar ant Tavo rašomojo stalo?
Pirmoji, nepaskutinė. Be abejo. Rašymas – viena iš kelių esminių mano gyvenimo dalių, atsisakęs jo, matyt, išplėščiau didelę dalį savęs. Dabar ant rašomojo stalo – antras, kiek ilgesnių tekstų rinkinys, ilgainiui tapsiantis antrąja knyga. Tai tekstai, kuriais neabejoju, į kuriuos įdėjau be proto daug pastangų, ieškodamas medžiagos, tirdamas tiek Lietuvos, tiek mūsų sostinės geografiją, istoriją. Kiekvienas tekstas vis kitoks, tačiau, kai geriau į juos įsižiūriu, suprantu, kad visus vienija tam tikra mums aktuali problematika. Tikiuosi, kad knyga išvys dienos šviesą jei ne šįmet, tai kitąmet.
Kas pasikeitėTavyje per studijų metus? Priminsiu skaitytojams, kad Aurimas Novikovas studijuoja Vilniaus universitete anglų filologiją.
Studijų pradžioje buvau itin socialiai aktyvus jaunuolis – pirmaisiais metais siekiau suvienyti fakulteto rašančiuosius, be saiko dalyvaudavau daugelyje literatūrinių renginių, kuriuose tiek klausydavau, tiek pats skaitydavau. Vėliau nurimau. Nusistovėjau. Surimtėjau. Supratau, koks mano tiek rašytojo, tiek gyvenimo kelias. Dabar esu tylesnis, stropesnis, daugiau dirbu su kūriniais nei kalbu apie juos. Tai teisingiau. Nereikia pačiam įrodyti, kad kažką darai tinkamai – tegu darbo vaisiai tai padaro patys.
Pačios studijos, be abejo, galutinai suformavo mane kaip asmenybę. Už tai nereikia dėkoti nei dėstytojams, nei kovai dėl knygų, kurių stinga arba tiesiog nėra. Kai gauni progą ketverius metus vaikščioti tiek istorijų slepiančiais koridoriais, sėdėti aibę žymių žmonių iškentusiose auditorijose, jauti, kad turi išskirtinę galimybę realizuoti savo vidinį pasaulį. Kai supratau, kur esu – VU, filologijos fakultete, suvokiau, kad iš šių sienų turiu pasisemti kiek galima daugiau. Laikas tiksi – iš ketverių metų beliko pora mėnesių.
Šiais laikais menininku būti … Kaip pabaigtum šią frazę?
Reikia drąsos. Skaitytojas supras.
Kalbėjosi Marius Kraptavičius
1 komentaras
Koks geras straipsnis! Dabar zinuosiu kaip viskas yra!