Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

1_The_Party_afisa

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

Karolis Baublys

Šių dienų britų kino scenaristė ir režisierė Sally Potter pirmiausia puikiai žinoma feministėms ir Virginijos Woolf gerbėjoms (ar gerbėjams?): kūrybiška žymiojo anglų modernistės romano Orlando to paties pavadinimo adaptacija, pasirodžiusi 1992 metais, režisierę išgarsino visame pasaulyje. Tačiau kokią staigmeną Sally Potter pateikė 2017-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo paskutiniojo savo filmo – Džindžer ir Rosa (Ginger and Rosa; 2013) – pasirodymo?
Naujausias britų kino menininkės režisūrinis darbas – Vakarėlis (The Party) – tai ciniška satyra apie politiką ir jaunystės idealus. Ypatingą perskaitymo kodą suteikia faktas, jog filmas kurtas per patį Brexit įkarštį. Kino juosta imponuoja rafinuota žymiųjų anglų kino aktorių vaidyba: Janet, tapusi sveikatos ministre (ją talentingai įkūnija Kristin Scott Thomas), kartu su depresyviu vyru Billu (Timothy Spall kalba mažai, bet daug dirba su gestais, mimika, laikysena) sukviečia visą būrį artimų draugų. Tarp svečių matome geriausią Janet draugę, intelektualią cinikę April (amerikiečių aktorė Patricia Clarkson), ir ją lydintį „gyvenimo trenerį“ Gottfriedą (Bruno Ganz), dvi lesbietes (Cherry Jones ir Emily Mortimer), iš kurių viena laukiasi trynukų, ir jauną vyruką Tomą (Cillian Murphy), už skverno slepiantį revolverį… Greitai tampa akivaizdu, kad šventiška nuotaika truks neilgai. Personažams vis labiau atviraujant, šventę užlieja ištisa lavina įvairiausių emocijų.

Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme "The Party" jis įkūnija Janet vyrą Billą.
Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme “The Party” jis įkūnija Janet vyrą Billą.

Sally Potter Vakarėlį galima apibūdinti kaip ekscentrišką, tipiškai britišką tragikomediją, kurioje nutrinamos ribos tarp komizmo ir tragizmo. Neatsitiktinai sakoma, kad anglai juokiasi per laidotuves ir verkia per vestuves. Vakarėlis tampa erdvėlaikiu, kuriame atsiskleidžia paslaptys ir melagystės, priversdamos septynis personažus permąstyti, iš naujo įvertinti tarpusavio santykius, peštis ir taikytis, priimti lemtingus sprendimus. Vieni personažai matomi, kiti (nesiliaujantis skambinti slaptas Janet meilužis, Billo mylimoji Marianne) lieka anapus kadro. Šiuo požiūriu ypač įdomus Marianne atvejis: ji taip ir lieka nematoma, tačiau visi intrigos dalyviai apie ją kalba. Marianne tampa savotišku nematomu lėmėju, lemties (ar netikėtų gyvenimo posūkių) personifikacija, į kurią filmo pradžioje ir pabaigoje revolveriu taikosi įskaudinta Janet, tokiu būdu paversdama istoriją beprasmišku užburtu ratu.

Ką slepia pakeltos taurės?
Ką slepia pakeltos taurės?

Filmo personažai – nepriklausomi intelektualai, besiklausantys rafinuotos muzikos, cituojantys garsius autorius, diskutuojantys įvairiomis socialinėmis, politinėmis, kultūros temomis. Atsvara jiems – bankininkas Tomas, pasaulį regintis arba baltai, arba juodai. Juodai baltos stilistikos pasirinkimas vizualiniame lygmenyje, rafinuota ironija ir intelektualumo reikalaujančios citatos šiek tiek primena Jimo Jarmuscho kinematografiją (Dead Man, Coffee and Cigarettes…), kuri vienu metu žiūrovui pateikia ir pramogą, ir intelektualų rebusą.
Vakarėlis – tai stilinga miniatiūra (filmas tetrunka 71 minutę), išsauganti vietos ir laiko vienovę. Jei mėginčiau kuo tiksliau išsakyti filmo siunčiamą „žinutę“, ji skambėtų maždaug taip: gyvenimas – tai farsas, tad nereikėtų į jį žiūrėti perdėtai rimtai. Filmo teatrališkumas tik paryškina šią idėją. Skausmas ir džiaugsmas, laimė ir nusivylimas, pergalė ir pralaimėjimas – reliatyvios sąvokos: kiekvienas džiaugsmo proveržis savyje brandina nusivylimo sėklą, o laimė tetrunka akimirką. Kūrinį, ko gero, įdomiausia interpretuoti kaip savotišką politinę metaforą apie galią ir jos ribas. Šiuo požiūriu įsimintina sarkastiška vienos iš personažių frazė: „Democracy is finished!“ („Demokratija mirė!“). Belieka tik tuo įsitikinti (o gal tai kvestionuoti?) peržiūrėjus šią žavingą tragikomediją.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *