Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika
Birutė Žemaitytė
Ninos Daševskajos „Pavasario sonata“ – tai knyga, visų pirma skirta tiems, kurie vaikystėje bent kartą buvo įkėlę koją į muzikos, dailės, šokių mokyklą ir dar prisimena, kaip patraukliai, o kartu ir sudėtingai, dramatiškai, net žiauriai vyksta menų pamokos. Labiausiai ši knyga domins muzikantes ir muzikantus – esamus, būsimus, buvusius. Žinoma, ir asmenybes, įžengusias į melomanijos pasaulį, sukaupusias turtingą diskografiją, lankančias akademinės muzikos koncertus. Tikėtina, kad patraukliai parašyta knyga padės giliau pažinti akademinės muzikos pasaulį žmonėms, rimtųjų kūrinių besibaidantiems.
Aštuoni knygos apsakymai sklidini muzikos. Juose pasakojama apie pradedančiųjų ar jau patyrusių muzikantų jausmus, nuotykius, meilės istorijas, saviraiškos paieškas. „Mes beveik ir nesimokėme tą dieną. Jis man aiškino, pasakojo, grojo pats. Įtikino, kad la gali tapti nelauktu nusivylimu. Arba dovana. Kad ši nata – staigus posūkis, o kur sukti – sprendžiu aš. Nata gali tapti pienės pūku. Arba draugo ranka. O gal sniegu“ – samprotauja apsakymo „Pankratjevas“ jaunoji veikėja Senia, ilgokai nesuvokusi, kam jai tas didžiulis instrumentas – violončelė. Ne mažiau įdomus nei Senia yra pats Pankratjevas – sakytum, grubokas, atsiskyręs nuo klasės draugų, į išmanųjį telefoną įsikniaubęs paauglys. Bet jis ne įsikniaubęs – jis paniręs. Juk kasdieną slapta filmuoja jam svarbius epizodus, bando juos montuoti, svajoja apie būsimus savo filmus…
Knygos autorė Nina Daševskaja (g. 1979 m. Tverėje) – smuikininkė, ilgokai griežusi Rusijos valstybiniame kameriniame orkestre, o dabar dirbanti Natalijos Sac vaikų muzikiniame teatre. Rašytojos kūrybai būdingas subtilus humoras, paradoksalios situacijos. Tekstus persmelkia švelnus pirmosios meilės dvelksmas, atskleidžiami asmenybės augimo pavojai ir žavesys. Visa tai – tartum melodinga, virtuoziška muzika, žingsnis po žingsnio (arba nata po natos) užburianti skaitytoją. Tekstų įtaigą stiprina grakščios, ekspresyvios, lyg vienu brūkštelėjimu atliktos nespalvotos Eugenijos Dvoskinos iliustracijos.
„Pavasario sonatą“ atrado ir 2019 metų vasarą išleido „Gelmės“ – auganti, stiprėjanti, skaitytojų pripažinimą per penkerius gyvavimo metus jau spėjusi pelnyti leidykla. Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, lig šiol skaitytojams girdėta kaip rašytoja ar kultūros žurnalistė.
Sveikindama Gintarę Adomaitytę su sėkmingu debiutu, skubėjau teirautis, kaip ir kodėl į jos rankas pateko „Pavasario sonata“.
Ji pasakojo: „Vertimo skonį pajutau senokai – dar 2012 metais, kai Palangoje mes, kelios lietuvių rašytojos, bendravome su kolegėmis iš Gruzijos. Pasitelkdamos rusų ir anglų kalbas, vertėme viena kitos apsakymus, vėliau publikuotus bendrame almanache. Man labai patiko versti – labai! O ir kolegų, jau patyrusių vertėjų, komplimentai glostė širdį. Vis dėlto siūlyti savo paslaugų leidykloms nedrįsau. Juk Lietuvoje tiek patyrusių vertėjų. Vieną kartą apie savo norus išsipasakojau leidyklos „Gelmės“ bičiulėms – Vidai Bėkštienei, Kristinai Noreikienei. Buvau išklausyta ir suprasta“.
Į klausimą, kas lengviau – versti ar rašyti, G. Adomaitytė atsakė: „Man lengviau versti. Gal todėl, kad tekstas buvo artimas, suvokiamas, savas. Pati tokio niekada neparašyčiau, štai kodėl buvo įdomu. Vertimas į mano rankas atkeliavo 2018 metų vasarą, kai dirbau pagal užsakymą“ – kitaip tariant, padėjau kolegei Kristinai Gudonytei rašyti scenarijų. Ji buvo vedlė, aš jaučiausi grojanti „antruoju smuiku“. Garbingos pareigos, bet kažko lyg ir stigo. Savai kūrybai nebeturėjau nei jėgų, nei vaizduotės, o vertimui energijos užteko. Kiekvieną dieną tartum į darbą eidavau į Ignalinos biblioteką, ten skaitykloje susikaupdavau ir panirdavau į kitą pasaulį. Svarbu paminėti, kad gyvenu Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kaimynystėje. Geriau nesumanysi: kartais atrodo, kad per langus matau „Pavasario sonatos“ personažus, girdžiu jų atliekamą galbūt nedarnią ar nedrąsią, bet visada nuoširdžią muziką“.
Teiravausi ir apie debiutuojančios vertėjos muzikinę patirtį. „Augau chorvedžio ir lituanistės šeimoje. Nuolatos namuose buvo klausoma klasikinės muzikos, lankomi koncertai, teatrai ir būtinai vykdavo to, kas matyta ar klausyta, aptarimai. Taigi, esu išėjusi savo reikliojo tėvo Antano Adomaičio mokyklą. Esu absoliuti bebalsė, turiu šiokią tokią klausą ir neprastą muzikinę atmintį. Tad tėvai neleido manęs į muzikos mokyklą, bet samdė privačias mokytojas. Oi kiek esu sukaupusi patirčių – ir slogių, ir juokingų… Bet „dramas“ ir „traumas“ gal pasiliksiu sau, savo tekstams… Pasakysiu tiek: ilgainiui tapau ištikima akademinės muzikos klausytoja – tos muzikos man visada reikia, nuo ankstyvo ryto iki tamsios nakties“.
Rūpi pasiteirauti ir apie knygos pavadinimą. „Pavasario sonata“ skamba labai čiurlioniškai… Gal knygoje minimas ir mūsų kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Vertėja pasakoja: „Originalo kalba knyga vadinasi kitaip: „Okolo muzyki“. Lietuviškai tai skambėtų… ne kažin kaip… Kartu su leidykla parinkome vieno iš apsakymų pavadinimą. Čiurlionio, deja, ten nėra. Juk „Pavasario sonata“ parašyta gerokai anksčiau – tai žymiojo Bethoveno kūrinys smuikui ir fortepijonui. Smagu tai priminti besidomintiems kultūros istorija. Kita vertus, knyga jaunatviška, gaivi, pavasaringa, tad tebūnie ta ,,Pavasario sonata“…
Paskutinis klausimas – apie Gintarės Adomaitytės kūrybą. Kas dabar ant rašomojo stalo – vertimas ar…? „Tikrai ne vertimas, tik mano tekstai, po truputį tampantys knyga suaugusiems, beje, labai „ignalinska“ knyga. Dėl jos esu sutarusi su „Gelmėmis“, bet daugiau išdrįsiu pasakoti tik tada, kai pasirašysiu sutartį. Kai pajausiu, kad tikrai pavyko sukurti savo knygą, dairysiuosi vertimo. Šiemet dar ne, kitais metais – būtinai“.