Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Batonas_virselis

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Neringa Mikalauskienė

Scott Fitzgerald KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA. Ir kiti apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Vilnius: Sofoklis, 2018.

Besidomintieji klasikine amerikiečių literatūra, be abejo, F. Scottą Fitzgeraldą labiausiai žino dėl jo „Didžiojo Geistbio“, o štai kitas ne ką mažiau įdomus kūrinys ‒ „Keista Bendžamino Batono istorija“ daugelį lietuvių turbūt pirmiausia pasiekė Davido Fincherio filmo pavidalu 2008-aisiais. Aš pati miglotai prisimenu paauglystėje skaičiusi šį tekstą viename įvairių autorių fantastinių apsakymų rinkinyje. Rinkinio pavadinimo nepamenu, o štai Bendžamino Batono istoriją ‒ puikiai. Nors tai nebuvo toks fantastinis kūrinys, prie kurių tuo metu buvau įpratusi. Fantastinė ten buvo tik pati idėja ‒ šeimoje gimsta vaikas, turintis seną kūną. To priežastis taip ir lieka neaiški: autoriui, skirtingai nei įprasta fantastinio žanro kūrėjams, ji nėra svarbi. Svarbiau čia parodyti, kaip į šį keistą faktą reaguoja visuomenė, kurioje jokių akibrokštų nemėgstama ir stengiamasi žūtbūt išlaikyti tai, kas laikoma „padoriu, priimtinu gyvenimu“, visuomenė, kurioje esminis klausimas ‒ „o ką žmonės pasakys?“. Taigi ir Bendžamino tėvas, gimus sūnui, desperatiškai stengiasi nuslėpti jo „ydą“ ‒ seną kūną ir sielą, elgdamasis taip, lyg šis būtų normalus kūdikis:

Mintis, kad sūnų reikės rengti kaip suaugusį vyrą, buvo tiesiog nepakenčiama. O jeigu jis rastų kokį labai didelį paauglišką kostiumėlį, tą šlykščią ilgą barzdą būtų galima nukirpti, žilus plaukus nudažyti rudai ‒ šitaip paslėptų, kas baisiausia, ir išsaugotų bent šiek tiek savigarbos… ką jau kalbėti apie padėtį Baltimorės visuomenėje. (p. 14).

Asmeninis Bendžamino laikas teka atgal ‒ kasmet jis vis jaunėja, taigi nuolatos patenka į keblias situacijas, kurios būtų gal tik komiškos, jei ne vis gilėjantis jo paties suvokimas, kad norėdamas išgyventi šitoje visuomenėje jis turi nuolatos būti budrus, slėpti savo prigimtį, nes kitiems tuo patikėti pernelyg sunku. Skaitytojas mato ir kitą ypač skausmingą dramą ‒ sukūręs šeimą su pamilta moterimi, jis negali senti kartu su ja, o pasiekus paauglystę jo nebeatpažįsta senieji draugai, su kuriais kadaise kovėsi kare, nepripažįstami jo, kaip veterano, nuopelnai. Taip skaitytojui tarsi atveriamos akys: aiškiai parodoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra itin priklausoma nuo visuomenės, įausta į laiko ir laikmečio audinį, nori to, ar nenori.

Panašių apmąstymų apie žmogaus vietą visuomenėje ir tos visuomenės tradicijas sukelia ir kiti šioje knygoje spausdinami F. Scotto Fitzgeraldo apsakymai. Reikia paminėti, kad pats autorius gyveno audringą gyvenimą, šėlo vakarėliuose, tad „spindinčioji“ visuomenės pusė, vyrų ir moterų bendravimo ritualai jam buvo kuo puikiausiai pažįstami. Pavyzdžiui, iš apsakymo „Bernisė nusikerpa plaukus“ gali išskaityti, kokios taisyklės buvo priimtinos XX a. pradžios amerikiečių jaunimo šokiuose, kaip turi elgtis mergina, kad dėl jos varžytųsi pulkai gerbėjų, kaip palaikyti tuščią saloninį pokalbį, kad pašnekovas jaustųsi pamalonintas. Apsakyme „Ledo rūmai“ atsiveria nenugalima skirtis tarp gyvenimo saulėtuose Amerikos pietuose, kai „kuris nors iš tų bendraamžių atsisveikindamas apeidavo draugus ir išvykdavo į Niujorką, Filadelfiją ar Pitsburgą, ten pradėdavo verslą, bet dauguma taip ir liko išglebusiame svajokliško dangaus, jonvabaliais žibančių vakarų ir triukšmingų juodukų mugių rojuje, kur augo tokios malonios, švelniabalsės mergaitės, auklėjamos ne brangiose mokyklose, o pagal šeimos tradicijas“ (p. 77), ir šiaurės, kur ne vien klimatas atšiaurus, bet ir žmonės, pietietės merginos akimis, yra kur kas grubesni, tad ji, nors ir visa širdimi trokšdama pokyčių, negali prie jų prisitaikyti. „Žiemos svajose“ plėtojama istorija jaunuolio, įsimylėjusio merginą, kuri čia priartėdama, čia netgi ilgiems metams atsitraukdama manipuliuoja jo jausmais. Už blizgaus paviršiaus vėlgi veriasi tiek vieno, tiek kito drama.

Kartais F. Scottas Fitzgeraldas sulaukdavo priekaištų, kad iššvaistė savo talentą atsisakęs ambicijų rašyti didelės apimties kūrinius (kaip kad pradžioje minėtas „Didysis Geitsbis“, laikomas jo kūrybos viršūne) ir perėjęs prie populiariojo žanro, lengviau skaitomų apsakymų, kurie būdavo spausdinami madinguose žurnaluose ‒ taip jis užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir žmonos Zeldos, susirgusios psichine liga, gydymui. Tačiau iš to, ką dabar turime progą perskaityti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Keista Bendžamino Batono istorija. Ir kiti apsakymai“, akivaizdu, kad jis nusipelno būti vadinamas ne vien talentingu rašytoju, priverčiančiu gėrėtis vaizdingu pasakojimu (čia norėtųsi ir vertėją pagirti už sklandų vertimą, kurį skaitydamas nejučia mėgaujiesi malonia sakinio tėkme), bet ir akylu sociologu bei subtiliu psichologu, sugebančiu iš vos pastebimų niuansų supinti ištisą žmogiškų santykių voratinklį, kuris, perskaičius knygą, dar ilgam sulaikys prie jos mintis.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *