All posts by admin

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė
Justina Grigeliūnaitė

Mokausi Ignalinos gimnazijoje ir šiemet jau būsiu abiturientė. Rašau  miesto bei mokyklos laikraščiams,  domiuosi žurnalistika ir stengiuosi dalyvauti visur kur tik spėju ir sugebu dalyvauti, kadangi visuomet mėgau išbandyti savo jėgas ir atskleisti viską ką gebu. Kai rašau ar kalbu viešai – aš gyvenu. Neįsivaizduoju gyvenimo be kūrybos. Mažai kas žino, kiek daug man reiškia minčių talpinimas lape. Bandau  rašyti ir  straipsnius, ir pjeses, taigi mano kūryba susideda iš daugybės žanrų.

Kalbėjimo viešai saldumą pajutau dar vaikystėje, pradėjusi lankyti dramos teatrą IKI, kurį lankau iki pat šių dienų. Tuomet  pradėjau dalyvauti skaitovų bei rašinių konkursuose bei projektuose  „Piliečio žadintuvas“,  „Teatro forma“. Lankau renginių organizavimo būrelį, dalyvauju visur, kur tik spėju, kadangi visuomet tvirtai tikiu, kad likimas siunčia man užduotis manydamas, jog visas jas įveiksiu. Kiekvienas konkursas ar išbandymas kvepia man nauju iššūkiu, kurį su dideliu malonumu priimu, noriu įrodyti, jog ir žmonės iš mažesnių miestelių gali pasirodyti ne blogiau, nei iš didelių miestų.

Nuo redakcijos: publikuojame Justinos rašinį, Jaunųjų filologų konkurse 2013 metais pelniusį prizinę vietą (publicistikos ir esė sekcija) . 

Pasaulis, kuriame gyvenu

Justina Grigeliūnaitė

Geriau karti tiesa nei saldus melas

Visas pasaulis prikimštas melo. Nė vienas žmogus nemiršta savo širdyje nesinešiodamas jo. Nors ir visiškai nekalto. Tiesą sakyti sunkiau nei meluoti, bet ar tai geriau? Meluojame, kai norime išsisukti, pagerinti esamą padėtį ar neskaudinti žmonių. Vis meluojame ir meluojame dažnai net pamiršdami tiesą. Manome, jog ji niekuomet nebus išaiškinta ir tai tik dar labiau skatina rinktis melą. Skatina pamiršti pasekmes, pamiršti tai, jog „yla visuomet išlenda iš maišo“. Taip pat žmonės mano, kad kitiems melą priimti bus daug lengviau ir vadovaujasi fraze: „Mažiau žino – ramiau miega.“ Taip šlykščiai teršiame pasaulį melu susigalvodami įvairiausių pateisinimų. O melo galima rasti visur: parduotuvėse, mokyklose, bibliotekose, netgi namuose, kai mažas vaikas sudaužęs vazą įnirtingai aiškina mamai, kad tai ne jo darbas, arba paauglė sakydama mamai, kad eina pas draugę ir grįš vėlai, iš tiesų ketina išsmukti į šokius. Melas tartum lydi mus per gyvenimą. Klaipėdiškė Lina Motiejauskaitė Bernardinai.lt straipsnyje „Teisė meluoti?“ išsako tokią nuomonę apie melą: „Šiandien melas apdangstomas labai gražiais šydais, suvyniojamas į dailias, šiuolaikiškas pakuotes ir sėkmingai (dažniausiai pigiau) pardavinėjamas. Man atrodo, kad tai tapo tokiu paplitusiu reiškiniu, kad mes to arba nebepastebime ir nebeatskiriame, arba priimame kaip neišvengiamybę ir susitaikome…“ Ir man atrodo, kad melas tiek paplitęs visur: jau nebegalima jo atskirti nuo tiesos. Meluojame mes ir meluojama mums. Tai lyg užkeiktas ratas, kuriame, regis, suksimės per amžius.

Mums nepatinka, kai meluoja tiesiai į akis. Tai kodėl tada patys taip elgiamės? Nekalbu apie tą nekaltą melą, kuriuo pasinaudojus neatsitinka nieko blogo, nors, aišku, neginuir jo. Kalbu apie tą melą, kurį pasakius gali daug kas pasikeisti. Mums dažnai taip norisi pagražinti tiesą nors trupučiu melo, bet blogiausia, kad tai darydami dažnai nebejaučiame ribų. Per daug pagražiname. Per daug pakeičiame. Kaip galima pakeisti tai, kas tikra, tuo, ko nėra? Mes tai sugebame. Ir vis per tą baimę. Baimę įskaudinti, baimę, kai esame įspausti į kampą ir nebeturime ką daugiau daryti, tik meluoti. Meluojant nėra kada pagalvoti, kaip pats jautiesi, kai tau sakoma netiesa. Bet aišku, kad vis vien kažkada melas bus išaiškintas. Tik laiko klausimas, kada. Ir kuo vėliau, tuo baisesnės pasekmės laukia. Dvidešimt pirmajame amžiuje visai panašiai kaip Renesanso laikų V. Šekspyro „Hamlete“. Naujasis karalius mano, kad visi tikės jo melu, jog brolį(buvusį karalių) nužudė gyvatės kirtis, ir pats neturėdamas nė lašo garbės susituokia su brolio žmona, tačiau tikroji tiesa yra ta, kad jis pats brolį nunuodijo. Hamletas sužino tiesą ir ją visiems parodo. Taip ir išlenda yla iš maišo. Kaip ir šiais laikais pamelavus, dažnai viskas iškyla į paviršių. Karalius tai mes visi. Visi visi, kurie tikimės, kad tiesa niekuomet neišaiškės. O pasekmės dėl atskleistos tiesos karaliui buvo tikrai skaudžios. Jis taip ir mirė su melu širdyje. Kaip ir dauguma mūsų. Nesakau, kad reikia pradėti prisipažinti žmonėms, jog jiems kažkada melavai, reikia tiesiog nustoti tai daryti. Pradėti sakyti tik tiesą, nors ir labai labai karčią, nes „saldus“ melas ją tik paslepia, o po to tas „saldus“ melas šlykščiai išlenda pačiu netinkamiausiu metu. Tikriausiai, nepriklausomai nuo laiko tai bjaurus potyris kiekvienam…

Jie „mato“ gražią ateitį – neužsidarę namuose, o… gyvendami

Mintys po susitikimo

„Jaučiau jų visų žvilgsnius, jie tarsi susmigo į mane vienu metu, kai tik žengiau žingsnį iš namų, norėjosi bėgti atgal ir užsidaryti nuo viso pasaulio. Kodėl, po velnių, visi sako, kad žmonės jaučiasi nejaukiai prie neįgaliųjų, jeigu aš vienintelė, kuri tuo metu nejaukiai jaučiausi? Tikriausiai jie visi žiūrėjo į mane su didžiuliu gailesčiu, taip, pripažinsiu, man ir pačiai savęs buvo gaila.“ Tai pirmosios devyniolikmetės Linos (vardas pakeistas) mintys po nelaimingo atsitikimo, išėjus į gatvę. Ko gero, ji teisi, prasilenkę su neįgaliuoju dauguma pajunta gailestį, nors ir nežymų. Mes gailime žmonių, kurių gyvenimą galime patirti per kelias sekundes. Mes visi gyvename laimingai, kol gyvenimas mūsų neišbando.

Nelaimė priverčia pamiršti gyvenimo skonį

„Nenorėjau daryti nieko kito, tik sėdėti užsidariusi ir verkti, maniau, kad visas mano gyvenimas žlugęs. Nenorėjau matyti draugų, vaikino, man buvo gėda, kad aš esu ne tokia kaip jie. Bijojau išgirsti jų juoką, tuo metu aš maniau, kad visas pasaulis žiūri į mane ir juokiasi. Pripažįstu – nenorėjau gyventi. Po pirmojo išėjimo į gatvę man prireikė dar poros mėnesių, kad išdrįsčiau vėl išeiti iš namų. Man prireikė keturių mėnesių, kad išeičiau pasivaikščioti“, – Lina kalbėjo vis dar drebančiu balsu, telefono ragelyje girdėjau ją pirštais barbenant į stalą,  jaučiau, kad jai buvo skaudu prisiminti visa tai, ką patyrė, nors dabar, kaip ji ir sakė, gali nusišypsoti sakydama: „Kokia aš visgi buvau silpna.“ Šioks toks nerimas liko iki dabar. Dabar Lina, kaip ir dauguma neregių, po tam tikro laiko gyvena laimingai ir bando nebegalvoti apie praeitį, bet kad tai pasiektų, turėjo ne vieną ir ne dvi problemas, iškilusias jos kelyje.

Laikas palaipsniui tampa draugas, o ne priešas

Tomas (vardas, jo prašymu, pakeistas) taip pat, kaip ir Lina, manė, jog negalės viso to ištverti. Kiekviena gyvenimo diena jam buvo tarsi kankynė, prabudęs ryte jis tegalvodavo, kaip greičiau vėl užmigti. Jį pastebėjusi buvau seniai, bet užkalbinti galimybę turėjau tik dabar. „Visi man tik ir šnekėjo, kad priprantama prie visko, kad dabar sustiprės mano juslės ir tai kompensuos mano negalią. Nė vienu iš jų netikėjau. Iš tiesų net ir dabar sunku ištarti žodžius – aš esu aklasis. Man prireikė pusės metų, kad galėčiau išeiti tiesiog pasivaikščioti. Po tos dienos aš supratau, jog viskas nėra taip blogai, blogai yra tik sėdėti užsidarius namuose ir savęs gailėti. Aišku, kol tai supratau, praėjo nemažai laiko, iš pradžių ir pats savimi netikėjau.“ Abu kalbintieji neregiai pokalbyje išskyrė laiką, jo reikšmę po nelaimės. „Dabar po visko, ką iškentėjau, galiu teigti, kad laikas mano draugas“, – juokiasi Tomas.

 

Aš iš tiesų esu toks nenormalus?

Tiek Tomas, tiek Lina pripažino, kad vienas sunkiausių dalykų aklajam yra pradėti mokytis. „Jausmas neapsakomas. Kai pirmą kartą į kambarį įžengė mokytoja, kuri turėjo mokyti mane Brailio rašto, norėjau spjauti jai į veidą, juk skaityti mokiausi dar prieš eidama į pirmąją klasę“, – tokius žodžius su skausmu išgirstu iš Linos. O Tomas teištaria, kad vienintelė mintis, kai tėvai nuvežė jį pas mokytoją, buvo: „Ar aš iš tiesų esu toks nenormalus?“ Abu teigia, kad tapo daug lengviau susipažinus su tokiais pat kaip jie, girdint jų optimistiškus balsus ir randant jų žodžiuose šiokią tokią viltį susigrąžinti laimę.

Mama – žingsnis į gražią ateitį

„Iki nelaimės su mama kalbėdavau tik tarp kitko, pagrindinis jos klausimas būdavo: „Kaip sekėsi mokykloje?“ arba „Kada grįši?“, bet po nelaimės suvokiau, ką visgi gali padaryti mama dėl manęs ir mano tolimesnio gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek keistoka, bet vėliau be vakarinio pokalbio su mama neįsivaizdavau nė dienos“, – dalinosi savo patirtimi Lina. Jos mama nebuvo užsidegusi kalbėti apie nelaimę ir kas vyko po to, kalbėdama nervinosi ir vis nutildavo sakinio viduryje. „Iš tiesų buvo be galo sunku po nelaimės grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Iš pradžių namuose tvyrojo įtempta tyla, atrodė, tarsi visi bijojo šnekėti, bet kai naktimis girdėdavau dukros verksmą, nebeiškenčiau. Pradėjau vakarais su ja kalbėti apie viską. Pradedant kasdieniais dalykais ir baigiant gyvenimu. Ji sakydavo visus savo rūpesčius ir aš stengdavausi jai padėti, kartais net ne žodžiais, o veiksmais. Tikriausiai viena iš mano taktikų sugrąžinti ją į normalų gyvenimą buvo nesielgti su ja kaip su neįgaliąja. Ne viskas jai buvo „patiekiama ant lėkštutės“, daug ką padaryti turėjo pati. Taip ją priverčiau išeiti iš savo kambario, pradėti vaikščioti po namus, vėliau ir kieme. Man buvo gera matyti, kad po kiekvieno pokalbio ji darėsi vis laimingesnė, kad galėjau ir vėl išvysti jos šypseną, buvo neapsakomai gera, kad jos ašaras pakeičiau į juoką. Ji tapo laimingesnė nei anksčiau, nes įsigijo draugę, gal net geriausią, mane – savo mamą.“ Lina atsisveikindama pasakė, kad mama grąžinospalvas į jos gyvenimą. Iš pokalbių su Lina ir jos mama supratau, kad net ir blogiausiose situacijose atsiranda kokia nors išeitis.

 

Man padėjo žmonių veidai

Kai paskambinusi Tomui paprašiau jo susitikti dar kartą, kad galėtų man papasakoti, kas jam padėjo viską ištverti, jis tik ištarė: „Rytoj 17.00 būk ten pat, kur praeitą kartą.“ Kadangi jo balsas buvo rimtas, išsigandau, kad galbūt pokalbis nesiriš. Bet jau kitą dieną žingsniuodama į susitikimą su Tomu iš tolo pamačiau jo veide šypseną ir nusiraminau. Šalia stovėjusi mergina, tikriausiai draugė, pakštelėjo jam į skruostą ir paėjo į šalį. „Tik žinok, kad iš pradžių man bus kiek sunkoka apie tai kalbėti“, – įspėjo mane Tomas. Ir iš tiesų, pradžioje žodžiai strigo, bet vėliau viskas susitvarkė ir išgirdau tokią istoriją, kokios net nesitikėjau išgirsti: „Po nelaimės buvo labai sunku suprasti, kad daugiau nebepamatysiu brangių žmonių veidų, vieno iš jų – savo merginos. Aš bijojau, kad laikui bėgant visai pamiršiu, kaip ji atrodo, taip pat bijojau, kad pamačiusi mane tokį ji nebenorės su manimi būti, juk tada aš jaučiausi nenormalus, man buvo gėda, taigi dėl šių baimių nesimačiau su ja beveik mėnesį, kol galiausiai tėvai privertė susitikti. Širdis drebėjo iš baimės. Jaučiau, kaip ji įėjo į mano kambarį ir prisėdo greta. Tylėjome maždaug pusvalandį, o gal ir daugiau, juk tuomet nejaučiau laiko tėkmės. Draugė pasakė, kad tėvai išdavė jai mano baimes, kad ji žino, ką daryti, po to paėmė mano rankas ir uždėjo jas ant savo veido, liepė man jį liesti. Iš pradžių buvo kiek keista, nes nesupratau, ką tai pakeis. Bet jausmas buvo nuostabus, liesdamas aš vėl atgaminau kiekvieną jos veido kontūrą, be to, pajutau duobutes skruostuose, kai ji šypsojosi, nors anksčiau jų net nebuvau pastebėjęs. Nuo tos dienos aš pradėjau liesti ir kitų žmonių veidus, žinoma, pirmiausia pažįstamų, vėliau tų, su kuriais susipažindavau. Netgi pradėjau naują veiklą, ko niekada anksčiau nebūčiau daręs, – lankyti keramikos būrelį. Gal ir juokingai skambės, bet mokytoja iš molio nulipdo galvos formą, o aš atkartoju jaustus veido bruožus. Tai man padeda. Labai padeda užsimiršti. Mano draugė padėjo atsikratyti didžiausios baimės ir dabar aš laimingas, nes užuot matęs veidus aš galiu juos jausti.“ Pamojau ranka ateiti jo draugei, pajutau didelį norą apkabinti ją ir padėkoti, jaučiau jai pagarbą. Ji pravirko, tik klausimas, ar džiaugsmo ar per ilgai susikaupusio skausmo ašaromis. Atsisveikindamas Tomas paklausė, ar galėtų paliesti mano veidą, kad įsivaizduotų, kaip atrodė žmogus, su kuriuo dalinosi vienu savo gyvenimo tarpsniu. Mačiau, kaip jis šypsojosi tai darydamas, supratau – tai tikrai jam labai padeda.

 

Ar vaikų linijoje rasiu pagalbą?

„Vaikų linija – tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams“, – teigia užrašas ineternetinėje svetainėje. Telefono ekrane įvedu skaičius 116 111 ir skambinu. „Laba diena, čia vaikų linija, kuo mes jums galėtumėme padėti?“ – išgirstu malonų balsą, sklindantį iš telefono. tikriausiai pokalbis bus malonus ir įdomus. „Laba diena, norėčiau paklausti jūsų, ką daryti, prieš savaitę man pasakė, jog mano regėjimas vis silpnės ir galiausiai apaksiu arba matysiu tik neryškius šešėlius, po šios žinios nebenoriu gyventi, nenoriu niekur eiti iš namų, noriu tik sėdėti užsidariusi ir verkti“, – liūdnai pasakau. „Mhm“, – atsako man. Tyla tęsiasi apie minutę, tuomet tas malonus balsas manęs klausia: „O tu visada blogai matei?“ „Nuo vaikystės“, – atsakau. „Mhm“, – išgirstu vėl iš savo pašnekovės. Vėl minutės tyla. Šį kartą neiškenčiau ir nutraukiau tylą žodžiais: „Aš nebenoriu gyventi, nes nežinau, kaip tai reikės daryti, kai negalėsiu nieko regėti.“ Į mano kiek liūdnoką pasisakymą malonioji pašnekovė sugebėjo atsakyti: „Mhm. O tu labai blogai matai?“ Tikriausiai neverta net cituoti tolimesnio mūsų pokalbio, nes visi patarimai iš vaikų linijos tebuvo: „Mhm“. Malonus balsas ir klausimai ne visada padeda, ypač jei sakai, kad tu neturi  noro gyventi, o tavęs klausia tokių nereikšmingų dalykų – tai būtų vertinga tuo atveju, jeigu žmogus, kuris skambintų, tiesiog norėtų pašnekėti, o ne gauti patarimų tolimesniam gyvenimui. Nors tai, ką kalbėjau, buvo tik vaidyba, mano nuotaika subjuro. Atsisveikinau su manimi šnekėjusia vaikų linijos konsultante ir padėkojau už pokalbį. Bet ar toks pokalbis padėtų žmogui, kuris nebenori nieko daugiau gyvenime? Juk kiekvienas ištartas žodis yra svarbus tokiu atveju, kiekvienas „Mhm“ lieka atmintyje, nors ir ne tai tikėjaisi išgirsti prieš pradėdamas pokalbį.

 

Kokios mintys iškyla prieš akis pamačius neregį?

Žmonės pažįsta tik gailestį. Iš trisdešimties žmonių, kuriems buvo užduotas šis klausimas, dvidešimt vienas labiausiai išskyrė žodžius: „Jausčiau aklajam didelį gailestį ir tiek.“ Dar įdomiau buvo klausyti atsakymų uždavus klausimą: „Kaip manote, kokia įprasta aklo žmogaus diena?“ Vienas iš atsakiusiųjų telefonu nusijuokė ir teištarė: „Atsikelia ir vėl nueina miegot, juk jie negali nieko daryti, jie nieko nemato, tiesiog nuobodžiauja namuose ir viskas.“ Ar tikrai neregiai visuomet sėdi užsidarę namuose? Ar jie negali tiesiog gyventi įprasto gyvenimo kaip visi normalūs žmonės? Ir ar negalima jų laikyti normaliais žmonėmis? Liną su Tomu prajuokino šie žmonių atsakymai, jie sako, kad gailesčio tikrai nereikia, o ir lovoje jų diena prasidėdavo ir baigdavosi tik pradžioje. Ne, jie daug mieliau būna tarp žmonių. Taip, jie gyvena įprastą gyvenimą, tik šiek tiek sunkesnį. Taip, galima juos laikyti normaliais žmonėmis.

 

Kas jiems visiems iš tiesų padeda išlipti iš tamsos?

Juokas, veidų lytėjimas, supratimas, kad galima visko išmokti, draugai, grynas oras, ryžtas, viltis, šviesa, šeima, pasitikėjimas, bėgančios dienos, pasivaikščiojimai, pokalbiai prie arbatos, drąsa, noras gyventi, aplinka ir laikas. Laikas mūsų draugas, jis sugeba net ir pačius sunkiausius dalykus paversti prisiminimais. Tai jis ir drąsa gyventi toliau, laiką leisti ne namuose labiausiai padeda neregiui. Geriausia laukti pagalbos iš artimųjų ir, svarbiausia, nebijoti jos priimti. Kalbintieji neregiai pripažino – jeigu nebūtų buvę jiems padėjusių žmonių, gal ir dabar „nematytų“, kas vyksta už jų kambario durų.

 

Sugedęs kopijavimo aparatas

Kopija, kopija, kopija, originalas, kopija, originalas, kopija, kopija… Kas tai? Gal televizijos laidos, kurios savo vienodumu stebina kiekvieną kartą įsijungus televizorių, o gal naujos fantastinės knygos, kurių blizgantys viršeliai savo spindesiu, rodos, varžosi labiau nei pačių knygų turiniai? Ne. Tai tikriausiai makiažas ar apranga? O gal visgi šukuosena?

Dar blogiau. Milijonai vaikščiojančių „mumijų“. Net nežinančių, ką reiškia gyvenimas. Tu gali nusipirkti grožį, bet ne žavesį, gali nusipirkti, ką tik nori, tik ne gyvenimo vertybes. Parduotuvės prikimštos kopijų, lyg paskutinei gyvenimo dienai reikalingiausių daiktų. Tūkstančiai, gal net milijonai eina į jas tikėdamiesi nusipirkti originalumo, tačiau gauna tik apgaulę, nes perka beverčius daiktus. Beveik viskas, kas už pinigus, – gražu, bet nenaudinga. Juk tos pačios parduotuvės tiesiog išspjauti sugedusio kopijavimo aparato lapai. Kopijos. Ir mes džiaugiamės tomis kopijomis – apgaulėmis (patinka apgaudinėti patiems save). Tas pats, kaip nusipirkti knygą „Skaitymas – puikus laiko praleidimo būdas“ nemokant skaityti. Faktas, kai mes tikimės būti geriausi, tampame juokingiausi, juk visada taip būna. Ne, ne tikėtis reikia, o dirbti. Net ir sau. Labiausiai sau. Ne, ne prieš veidrodį dirbti, ne parduotuvėse prieš batų lentynas ir toli gražu ne žiūrint į kompiuterio ekraną, kuriame matoma tavo nuotrauka, įdėta penkiose visiškai vienodose pažinčių svetainėse, svarbiausia, dirbti su savo širdimi ir mintimis, stengtis ir norėti. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kurį kiekviena kopija turi originalų. Keistai skamba – originalas kopijoje. Ir vien dėl to neturime lengvai pasiduoti, turime kovoti su visu bandančiu mus suvienodinti pasauliu. Neleiskime, kad visos apgaulės sunaikintų mus pačius. Mes – tai ne mūsų „žydros akytės ir šviesūs plaukučiai“, to nesunaikinsi, mes esame mūsų viltys ir tikslai, mes esame mūsų širdys ir mintys. Aplinka stipri. Televizija, internetas, knygos ir muzika lydo mūsų smegenis. Nesakau, jog visa kultūra, bet populiarioji tikrai lydo. Tai, kas blizga ir yra populiaru, nebūtinai yra naudinga mums. Perskaityk bevertę knygą („Saulėlydis“) – turėsi malonumą maždaug porą dienų, jei tiksliau, tiek, kiek skaitysi ją, paklausyk bevertės muzikos (spiegiančio „Popso“), džiaugsiesi (???) apytiksliai keturias minutes – tiek, kiek trunka daina. Ir vien dėl to galima sakyti: „Taip, mes esame stipresni už aplinką.“ Kodėl? Turime minčių, kurių vertė taip greit nenusidėvi. Mes stiprūs, mes kuriame ateitį. Mielieji, mes esame ateitis, nuo mūsų priklausys aplinka, kurioje gyvensime. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai jaustų laimę kelias minutes ar dienas, noriu, kad jie būtų laimingi kiekvieną minutę, kiekvieną dieną – visą ilgą gyvenimą.

Visi turim suprasti: pasaulis yra didelis kopijavimo aparatas, kiekviename kampe paliekantis žymę, jog jo čia jau būta ir gerai pasidarbuota. Jis tyliai šypsosi stebėdamas savo padarinius gimnazijose, bibliotekose, parduotuvėse, internete ir televizijos kanaluose. Net nesuprasdamas, koks beviltiškai bevertis jis yra. Kopijos naikina mūsų ateitį. Kopijose nėra nei lašelio ateities.

Sugedęs tu, mūsų didelis kopijavimo aparate, kaip velniškai gaila, kad niekas nesupranta, kad tu sugedęs. Jei supras, tai jau per vėlai, kai patys tavimi pradės naudotis ir taps priklausomomis kopijomis. Turime pamatyti jau dabar, kokias bevertes kopijas tu tesugebi padaryti. Ir visgi tikiu – pasaulis taps mums didele saule, kurios kiekvienas spindulys bus skirtingo ryškumo. Kopijavimo aparate, mes dar ateisime, nes ir esame tie spinduliai, šviečiantys į ateities langus.

 

Gailestis nėra pagalba

Neįgalus žmogus visuomenėje. Laukiant atvykstančio traukinio mano akis užkliudė mergina invalido vežimėlyje, atrodo, nieko keisto, bet aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos iki pusės be gailesčio nurėžtų kojų. Šalia jos stovėjo jauna moteris, tikriausiai mama, kurios veido net neįsiminiau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į ją – merginą, kuri niekuomet negalės bėgioti, negalės atsistoti. Staiga pasijutau šlykščiai, apsidairiusi aplink pamačiau daugybės žmonių akis, subestas vien tik į ją: vieni tyliai kikeno, kiti su apgailėtinu, tikrai apgailėtinu gailesčiu nužiūrinėjo ją, o aš… Ką aš? Pasijutau beviltiška, kaip ir visi tie žmonės, man norėjosi spjauti visiems į veidus už jų įžūlius žvilgsnius, bet tuomet supratau – ta mergina norėtų spjauti ir man, nes aš esu lygiai tokia pat kaip jie.

Jie nėra invalidai. Gyvojoje bibliotekoje kartą teko bendrauti su viena neįgaliąja, pirmosios mintys: „Kaip reikės bendrauti? Jausiuosi nejaukiai, nes galiu vaikščioti, nevaržomai judėti, o ji negali… Kaip jos nesivaržant ko nors paklausti?“ Visos baimės, slėgusios mano krūtinę, nukrito jau po pirmų dešimties sekundžių. Ji šypsojosi, persimetėme keliais kasdieniškais sakiniais. Kalbėjo visiškai drąsiai, net klausti nereikėjo, o visas mano mintis, supratimą pakeitė vienas vienintelis jos ištartas sakinys: „Aš esu tokia pat kaip visi, o labiausiai mane nervina, kai mane pavadina invalide. MES NE INVALIDAI, invalidais galbūt, bet tik galbūt galima vadinti tuos, kurie net nemąsto logiškai, o mes tiesiog neįgalieji.“ Ji tokia kaip ir visi – normalus žmogus mūsų visuomenėje.

Kartais geriau pašaipos nei gailestis. Žmonėms, turintiems negalią, kartais geriau, kad iš jų pasišaipytų, negu žiūrėtų bejėgio šunyčio akim. „Niekas taip nenervina kaip žmonės, kurie mano, kad padeda žiūrėdami į mus gailestingais žvilgsniais, po velnių, man niekas dėl to žvilgsnio neprisiūs rankų, niekas nepanaikins mano ligų, o jie tiesiog žiūri ir bando mano kantrybę“ , – netyčia nugirsta frazė radijo laidoje sustabdė paprasto ryto sekundę, kad galėčiau įkvėpusi oro įsigilinti į kiekvieną žodį. Pašaipos parodo, kad žmogus kvailas, o ką parodo gailestis? Gailestis tiesiog sugeba viską gadinti.

Mūsų problemos „muilo burbulai“. Dažniausiai klausant nuotrupų iš kasdieninio gyvenimo galima nugirsti pačias „didžiausias“ jaunimo problemas: „Manęs mama neišleido į šokius“, „Jis mane paliko.“, „Aš atrodau šlykščiai.“ Stop. Tyla. „Aš negaliu matyti ir vaikščioti“, – ir po to jau nebelieka žodžių. Mes nesugebame vertinti gyvenimo, nesugebame to, ką jie sugeba labiau negu bet kas kitas. Juk neįgalieji nesėdi užsidarę nuo viso pasaulio ir neverkia iki gyvenimo galo, kaip dažnai darome mes, negana to, mes galime, tikrai galime matyti mažus dalykus, bet jų nepastebime, esame aklesni už pačius akliausius žmones. Juk galime ne tik užuosti gėlę, bet ir ją matyti, mes matome traukinį, o ne tik girdime jo dundėjimą. Tai kodėl, po velnių, tuomet gėlė ar tas pats traukinys daugiau džiaugsmo teikia aklajam? Ar mes tokie kvaili, kad mums reikia nelaimingo atsitikimo, kad pastebėtume… gyvenimą?

Yra daug silpnesnių. Stiprybe, kur tu? Girdžiu vien žodį savižudybė, baisiausia, kad vis dažniau ir dažniau. Atsiradus bet kokiai problemai visi sako, kad gyvenimas tik skaudina, nors dar net nėra paragavę tikrojo gyvenimo. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog neįgalieji yra silpni, būtinai nuo ko nors priklausomi žmonės. Teisybę sakant, aš jaučiuosi daug silpnesnė už juos. Negaliu teigti, kad visi jie trykšta stiprybe, bet kad moka kabintis į gyvenimą kiekvienu plaukeliu, tai tikrai. Mane gąsdina tai, jog žmonės žudosi nesuprasdami, kad gyvenimą reikia vertinti tokį, kokį turi. Visgi tarp mūsų pilna kitokių pavyzdžių. Ne invalidų, ne pašaipos objektų, o žmonių, kurie net ir neturėdami kojų tvirtai stovi ant žemės, tų, kurie net ir nematydami, pasaulį mato patį nuostabiausią, taip pat ir tų, kurie negalėdami pajudėti, sugeba sušokti su gyvenimu laimės šokį. Gyvenimas visada šalia, nereikia jo atstumti, nereikia smerkti ar gailėti kitų gyvenimų – jei gali, tiesiog užsičiaupk su savo problemomis ir padėk jiems, jei negali, tiesiog užsičiaupk ir gyvenk.

Sveikas žmogus yra tas, kuris nori toks būti, net jei širdį spaudžia nesėkmės ar ligos, net jei neturi to, ką kartais taip reikėtų turėti, svarbu norėti ir tikėti.

 

Klausyk savo širdies

Neatmerk man akių. Neleisk išvysti  pasaulio. Šypsokis man, kad lengviau būtų, kad ir nematydama žinočiau – tavo šiluma čia. Šilumos visada man reikėjo – jei ne iš artimųjų, tai iš aplinkinių. Ir negera sutikti atgrasias akis, negera jausti šaltį. Todėl ir neatmerk dar mano akių. Aš užsimerkusi, o tu čia, ar gali būti kažkas geriau? Kalbėk. Nupiešk man tobulą pasaulį savo žodžiais. Be melo. Be išdavysčių. Be šalčio. Tik šiltą pavasarį man nupiešk, kai gera. Gera jausti saulės spindulius ant veido vos prabudus, kai vaikai šokinėja per balas, o piktos mamos negali dėl to nenusišypsoti. Nupiešk pirmąsias senutes, jau susėdusias ant suoliukų kiemuose, piešk su šypsena, kad dar geriau būtų. Tavo šypsena man visada patiko. Kaip pakilusi saulė po tamsios nakties. Šypsokis, o aš įsivaizduosiu. Aš viską susikursiu pati. Ir tu man padėsi. Gera bus gyventi  pasaulyje, tokiame šiltame ir nerūpestingame. Amžino pavasario pasaulyje. Be skausmo. Be audrų. Nebus ten abejingų, nebus piktų ir niekuo nepatenkintų žmonių. Mes mylėsime pasaulį, mylėsime gimtinę ir niekada nuo jos neatitrūksime. Kiekvieną dieną rasime laimės. Laimė pati mus suras. Mes mokėsime džiaugtis mažais dalykais lyg vaikai. Džiaugsimės pamatę boružėlę ant delno ar vaivorykštę virš ežero. Visi bus laimingi. Tik neatmerk man akių. Kalbėk toliau. Nenustok kalbėti, o aš įsivaizduosiu viską. Matysiu viską taip aiškiai, kad, rodos, jau ranka pasiekiama. Tame mūsų sukurtame pasaulyje žmonės nebijos daryti to, ką nori. Nebijos, nes niekas apie nieką blogai nešnekės. Nebebus baimės. Visuomet jausime kito pagalbą. Jausime artumą. Visi vieni kitiems bus artimi. Artimiausi. Tik neatmerk man akių. Juk čia nieko nėra. Tik aš ir tu. Ir tobulas pasaulis. Neatmerk mano akių, neatmerk. Juk taip baisu, kai viskas, kuo tikėjau, netaptų melu. Todėl ir neleisk man atsimerkti, neleisk išvysti niūraus pasaulio … bent sapne.

 

Mes nesame tokie, kokius mus įsivaizduojate

Mes ieškome ir randame, mes keičiamės ir augame, konfliktuojame ir taip vis daugiau suprantame. Mes – šiuolaikinis jaunimas. Dažnai gatvėje, troleibuse ar parke galima nugirsti senukų ir suaugusių žmonių nuomonę apie mus: „Ne tokie, kokie būdavo anksčiau.“ Visiems niekuomet neįtiksi. Kažkoks jaunuolis užsirūkė laiptinėje, nors buvo uždrausta, ir numetė nuorūką senai močiutei iš to paties namo po kojom. Nuo tada ji nusprendė, kad jaunimas neturi pagarbos kitiems. Piktas, niekuo nepatenkintas vyras aptiko besikeikiančią ir geriančią jaunuolių grupę prie ežero, nuo tada visi jauni žmonės, vaikščiojantys būriais, jo manymu, geria pakrūmėmis. Visuomet skubančios namų šeimininkės akis televizoriaus ekrane užkliudė laida, kurioje rodomi vagiantys ir bėgantys nuo policijos jaunuoliai, ji būtinai pagalvojo: „Reikia saugotis, dabar visi jie tokie.“ Stop. Šių laikų lietuvių poetė, prozininkė, kritikė Renata Šerelytė atsakinėdama į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną įrodo visai ką kita, jog negalima sakyti – viena ar kita karta geresnė: „Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis. Sereikiškių parke ant suoliuko sėdi surukusi senutė, sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja, juokiasi. Du atsilieka, ir senutė staiga parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs pasako: „Na ir senimas šiais laikais…“ Užtat jeigu kas ima pernelyg peikti jaunus žmones ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.“ Renatos Šerelytės pavyzdys tik įrodo, jog kartais reikia apsidairyti aplink platesniu žvilgsniu ir pakeisti savo nusistovėjusį „minios“ požiūrį. Juk kiekvienas atsako už save, savo elgesį. Tiek jaunas, tiek senas. Mes, šių laikų jaunimas, visi jauni, bet skirtingi. Turime skirtingus interesus ir siekius, kaip ir visuomet būdavo. Nėra šiuolaikinio jaunimo, yra tik jaunimas. Jauni žmonės visais laikais buvo tokie patys: su savomis problemomis, savais išgyvenimais ir konfliktais. Skiriasi tik aplinka, kurioje gyveno jie, ir ta, kurioje dabar gyvename mes. Galbūt tiesiog į mus buvo dėta per daug vilčių? Tikėtasi, kad būsime tie, kurie atėję viską pagerins. Galbūt buvo tikėtasi, kad visi mes būsim „angelai“ be nuklydimų? Žmogui reikia klysti, kad atrastų teisingą kelią, ir geriau jaunam nei jau pasenusiam. Reikia gyvenimo ragauti, kad sužinotume patys, kaip vaikus reikės auklėti. Juk ne visi pasaulio jaunuoliai gyvena duobėje ir iš jos neišlipa. Iš mūsų daug tikimasi ir viskas pasiteisins, tik reikia ne smerkiančių, o skatinančių žvilgsnių. Mes nesame kitokie, mus tik supa kita aplinka.

 

Gyvybė – stebuklas

Kaip galima nevertini to, ką mums Dievas davė? Jis davė kūną ir mintis, galimybę gyventi ir suprasti. Jis davė mums gyvybę. Tik vieną. O dabar pilna tų, kurie jos nevertina. Pasirenka patį lengviausią kelią ir pamiršę viską, kas jiems buvo suteikta, tiesiog baigia gyvenimą. Taip atsitinka, kai žmonės patiria kelis skaudžius gyvenimo smūgius, nemoka jų įveikti ir tiesiog nuleidžia rankas manydami, kad gyvenimas jau yra beprasmis. Jie nežino, kad baigia tik gyvenimą, bet ne sunkumus ir problemas. Problemos lieka, gyvuoja ir toliau, tik be jų. Visi sunkumai lieka artimiesiems. Žmonės nebemoka, o gal nebežino, kaip reikia vertinti savo ir kitų gyvybę. LSMU studentė Vytenė Šliumpaitė straipsnyje „Kūrėjo rankose – Gyvybės stebuklas“ išsako ir man mintis apie mirties pasirinkimą, parinkimą: „Mes pasikeitėme, pajautėme viską galintys. Galbūt todėl nusprendėme, jog galime rinktis – gyvybę išsaugoti ar ją sunaikinti. Juk tai mūsų gyvenimas, daug didesnis ir svarbesnis už tą „kelių ląstelių junginį“. Kas gi turėjo nutikti žmogui, kad jis įgalino save priimti tokius sprendimus?“ Ir man keista, kad šiuolaikinis žmogus lyg Hamletas mano, kad gali lengvai mąstyti būti ar nebūti, lyg žiaurusis Neronas lengvai nuspręsti – žudyti, ne pasigailėti. Gali taip paprastai galvoti apie tokį baisų dalyką. Noras mirti tai tik sekundės „užgaida“, prieš pat mirtį žmogus to nebenori. Jis sužino, kad tik manė – mirtis viską išspręs. Tai esu girdėjusi iš žmogaus, kurį išgelbėjo nuo savižudybės. Tokiems žmonėms, kurie renkasi „nebūti“, stinga stiprybės ir pasitikėjimo savimi, galbūt netgi žmonių, kurie padėtų viską išspręsti. Išspręsti be mirties, optimistiškai. Taip neteisinga, kad pasaulyje kasdien tarp gyvybės ir mirties atsiduria daugybė žmonių, kurie bet ką atiduotų, kad tik galėtų gyventi, jiems gyvybė reiškia viską, o kitiems nusispjauti į savo gyvybę. Taip neteisinga, kad tie, kurie turi galimybę gyventi, žudosi, taip lengvai užbaigia savo gyvenimą, o tie, kurie nori kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, miršta trokšdami gyvenimo. Taip norisi nusivylusiems sušukti: „Juk gyvenime tiek daug grožio! Tiek šviesos ir vilties!“ O daug kas tai dažnai pamiršta, mano, kad gyvenimas turi būti be sunkumų, nes jie tik žlugdo mus. Žmonės tikisi, kad gyvenime viskas bus „patiekta ant lėkštutės“, dėl to dažnai ir nusivilia. Paguosti nusivylusius galėtų tokie madingi internetinėje erdvėje H. V. Longfeldo žodžiai: „Kiekviename gyvenime turi būti truputis lietingo oro.“ Mums reikia išgyventi tą lietų ir tada nušvis saulė. Visam gyvenimui. Problemos mūsų nesužlugdo, jos mus tik stiprina.

 

Lyjant jausmams

Barbenk, lietau, į langą, barbenk be jokio gailesčio, vis stipriau ir stipriau, kad pati nebegirdėčiau savo minčių ar rėkiančio balso. Rėkiu iš vidaus, laužausi kaulus ir bandau ištraukti kiekvieną mintį iš galvos. Mane žudo ruduo. Iš tiesų tai nekenčiu ir to barbenančio lietaus. Nustok, lietau, nebarbenk, noriu suprasti save. O gal ir geriau taip, geriau kartais nežinoti, geriau nejausti, nes atsiranda baimė pajusti tai, ko nesitikėjai. Jausti neapykantą tam, kurį mylėjai, ir atvirkščiai arba suprasti, kad nesiilgi to, kurio taip ilgai laukei, juoktis iš kažko, dėl ko anksčiau verkei. Mane tai žudo, žudo iš vidaus, kiekvieną kūno ląstelę degina tas žinojimas, jog viskas laikina. Laikinas jausmas vienas iš nemėgstamų besikeičiančių dalykų. Dar galiu susitaikyti su besikeičiančiomis mokslo reformomis ar televizijos laidomis, kurios pradeda stebinti savo vienodumu ir paprastumu, bet su tuo, kas, atrodo, turi būti amžina, pasikeitimu, susitaikyti negalėsiu niekada. Tai džiugina, tai skaudina. O kartais man patinka būti skaudinamai, patinka, kai kiti verčia liūdėti, tuomet galiu klausyti liūdnos muzikos, gerti kavą ir gailėti pati savęs. Šlykštu ar ne? Šlykštu jausti, bet šlykštu ir būti bejausmei. Aš laikausi, tvirtai laikausi kiekvieno paprasto jausmelio, aš puolu ginčytis, kai esu neteisi, ir rėkauju, kai žinau, kad tai tik pablogins situaciją. Lietau, skambėk ausyse visą gyvenimą, man taip gera, taip gera. Tu privertei šypsotis. Juokiuosi, kai kiti nesupranta, kas čia tokio juokingo, šypsausi tuomet, kai jaučiuosi blogai. Juk mes tokie be logikos, be jokio tikslaus supratimo. Šimtus kartų sakiau, kad aš tokia velniškai laiminga, kai man iki laimės trūko tūkstančio kilometrų. Pasiilgau, lietau, jaudulio, kai lauki kažko atvykstant po ilgo laiko ar susitikimo su žmogum, kuris reiškia man tūkstančius jausmų. Jau seniai to nejutau, pasiilgau. Ilgiuosi to, kuris vaikystėje mane pavertė princese. Ilgiuosi vaikystės jausmų.

Lietau, barbenk dabar, šią akimirką, kad vaivorykštė apjuostų pusę dangaus, barbenk su saule. Man reikia saulės, reikia, kad šviestų kiaurą parą ir šypsotųsi, nejausti leistų ir jausti per daug, kada to reikia. Nekenčiu ir myliu, nekenčiu, kai meilė pavirsta į nusivylimą, bet myliu, kai neapykanta išblėsta. Nekenčiu ir myliu tą laikinumą. Skauda visą kūną, kraujas verda žinant, kad viskas turi pabaigą, bet širdis vis tiek iš laimės šokinėja. Tegul nukrenta bent keli lašai. Barbenk, lietau, barbenk į tuščią širdį, pripildyk mane gražių minčių ir jausmų.

 

Grįžkim kaip paukščiai į savo kraštą

Niekada nepamiršk – turim tik vieną motiną ir tik vieną tėvynę. Atėjus sunkiam metui motinos nė už ką nepamirštumėm, tai kodėl tada taip lengvai kiti sugeba pamiršti savo tėvynę? Kitur ieško geresnio gyvenimo, nebenori būti ištikimi bei atsidavę jai, eina tolyn pamiršę savo senelius ir prosenelius, kurie liejo kraują dėl savos, gimtosios žemės ir net sunkiems laikams slegiant krūtinę gebėjo garsiai pro ašaras užtraukti lietuvišką dainą. Jie viską darė dėl mūsų – savo ainių. Jie tikėjo mumis. Tikėjo, kad mes nepamiršime savosios gimtinės, visada ją saugosime ir tausosime, neleisime išnykti ir, svarbiausia, tai daryti norėsime. Tuomet gyvavo viltis išlikti ne tik patiems, taip pat kitus, būsimus, išsaugoti. Kodėl dabar žmonės tikisi, kad sunkūs laikai baigsis savaime? Jie tiesiog sėdi ir laukia to, o kai supranta, kad niekas savaime nepasikeis, tesugeba ištarti: „Kitur bus daug geriau.“ Nejaugi dabar ten, kur svetima, yra geriau? Juk vienintelės motinos glėbyje taip šilta ir gera, taip…artima. Pamenu tuos šaltus žiemos rytus, kai mažomis kojytėmis nubėgdavau į motinos lovą ir susisukusi į kamuoliuką klausydavau jos pasakų. Tai jos lūpomis kalbėjo gerumas, kiekvieną prigimtinį lietuvišką žodį tada bandžiau į širdį įsidėti ir nebejausdavau viso to šalčio. Tai kodėl taip dažnai dauguma bando išsilaisvinti iš šiltų ir motiniškų gimtinės rankų? Visuomet geriausia būna, kai žmogus vadovaujasi sąžine, tik savo sąžine, tik taip jis supranta, kas teisinga ir kas jam pačiam yra tinkama. Kažkodėl vis dažniau matau veidus žmonių, kurie nenori girdėti sąžinės balso, nes žino, kad tada pasikeistų viskas, ką jie ketinę daryti.

Žinau, mano ir Jūsų gimtinė senolių saugota ne tam, kad ją paliktumėm, ne tam, kad joje matytųsi tik mūsų, išeinančių, pėdos. 2012 metai buvo paskelbti Maironio metais. Garsusis mūsų šalies poetas apie gimtinę rašė tam, kad jį išgirstų visi Lietuvos pakraščiai, kad ir šiandien mes, lietuviai, perskaitę jo eiles pajustumėme nemeluotą meilę savam kraštui. Eilėraštyje „Jei kada pančiai nukris“ poetas perteikia šiek tiek abejonės ateitimi: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus?“ Ar suprantamos tos „kovos ir kančios“ dabar? Ar suprantama, kad visa, kas buvo, buvo ne šiaip sau. Visgi dabar daug kas leidžia sau tai pamiršt, nemąstyt – net jei būsi toli nuo savo gimtinės, net ir už tūkstančių kilometrų, tėvynė lauks tavęs. Ir tuomet tyliais žiemos ir ne tik žiemos rytais prabudęs tu girdėsi ne mamos pasakas, girdėsi kažką tyliai širdyje tau kalbant švelniais lietuviškais žodžiais, svarbiausia, kad ne priekaištaujant, o tiesiog šnabždant su meile, kviečiant atgal… Ir tikriausiai toks kvietimas neleis prapulti tolybėse, padės suprasti, kas geriausia.

Aš žinau, kad paukščiai kasmet sugrįžta – sugrįš ir žmonės į gimtuosius namus. Kad ir kur toli nuskristų, vis tiek sugrįš. Tik reikia ne aimanuoti, o tikėti. Tikėjimas dar niekam nepakenkė. Tikėjimas – vienas iš gyvenimo variklių. Nors ir viską iš pradžių, kaip anuomet, reikės pradėti,  vis tiek tikėkime.

 

Julija Božičko

Julija Božičko

Julija Božicko
Julija Božicko

Gimiau karštą 1996-ųjų liepos 27-osios naktį. Nuo to laiko, sakykim, išvysčiau kelis įpročius, kurie lig šiol persekioja. Miegojimas ir valgymas pasitaiko dažniausiai. Nekovoju. Reikia turėti priklausomybių.

Besididžiuodama baigiau lopšelį-darželį „Pasaka“. Geri buvo laikai. Gaila, neatsimenu. Po to pradėjau eiti mokslus. Vis dar juos einu. Per visus gyvenimo metus protarpiais pašokdavau, akordeono bosus paminkydavau, pieštuką rankose pasukinėdavau. Ir dabar pasitaiko.

Rašymas kažkur trylikos pasitiko (laimingas skaičius). Vis dar bendraujam. Anuomet poezija ir daugiau nieko. Dabar gal tekstus labiau myliu, bet niekada neatsisakau eilėraščio. Pasiskaitai senesnius užrašus – baisu pasidaro. Bet žingsnelis po žingsnelio… ir dabar dar žygiuoju. Rašyme nėra galo. Visada reikia augti ir ieškoti.

Labiausiai mėgstu stebėti žmones ir vaidinti (taip tikrai vaidinti, o ne šiaip). Kartais pauostau kokią gėlę ir įkišu koją į balą. Rodos, daugiau nieko ir nereikia.

Nuo redakcijos: Julija Božičko – Trakų rajono  Rūdiškių gimnazijos vienuoliktokė, Rašytojų sąjungos rengiamų akademijų Palangoje ir Nidoje dalyvė. Jaunųjų filologų konkurse  (2012 metais  Pasvalyje ir  2013 metais Šilutėje) už įdomią eseistiką  yra pelniusi paskatinamąją ir prizinę vietas. 2013 metų Poezijos pavasario festivalyje mokinių skaitymuose Rašytojų klube  Augu kartu su eilėraščiu Julija apdovanota prizine vieta.  Publikuojame Julijos poeziją ir apsakymą.

ODA

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

susimąstau

kodėl taip nutiko

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

dar nė karto nesigailėjau

kad turiu šviesius plaukus

visada norėjau būti berniuku

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

bet jis man patinka

 

labiau

 

EILĖRAŠTIS

sukraudavau visus daiktus

ant lovos

ir prasėdėdavau taip visą

dieną

 

buvau ketverių

na gal penkerių

ir man mažai kas

rūpėdavo

 

ligi šiol aš sukraunu

visus daiktus

ant lovos

ir prasėdžiu taip visą

dieną

 

jaučiuos lyg ketverių

na gal penkerių

ir man mažai

kas rūpi

 

taip ir gyvenu

sukrauk sukrauk

nukrauk

 

MERGAITĖS

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Jos didžiai atlieka savo pareigą

Šukuodamos kasas.

Mergaitės nebijo eiti basos.

Ir klysti muzikoj. Čigonų.

Mergaitės kartais išlieka tiesiog mergaitės.

Nuo to nesijaučia blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Nuo to visam pasauliui truputį linksmiau.

Ir visas pasaulis vaikšto

Su gražiom iššukuotom kasom.

Ir kiekvienas gali eiti basas,

Šokti ir nesijausti nuo to blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Ir nuo to mergaitės tiesiog mergaitės.

 

ŠUNIUI

Mano mylimas kaimo šunie,

Tu tupi prie mano kojų

Ir pakėlęs galvą žiūri į akis.

Tai tarsi Brisiaus galas.

Tik mano ranka leidžias tave paglostyt.

Tu kandi, man skauda.

Pirštus skauda ir nieko daugiau.

Spiriu tau į pilvą,

Raitaisi žeme.

Laižai nuo grindų karamelę.

Mano mylimas kaimo šunie.

Tarsi blusa nuo pasaulio pavargus

Inkšti ir verki kaip kadais.

Ir matau kaip tu bėgi į rojų.

Pamažu. Pamažu, po galais.

Tik neliesk mano vietos.

Aš ją jau seniai sau rojuj laikau.

Ten gyvensim po vieną:

Aš, tu ir mūsų daiktai.

 

Ir skambės ten tavo inkštimas lyg aidas.

Kaip gražiausia pasauly daina.

O man kaip begėdei šauks gatvėj:

– Čia ta, kur pražudė aną.

 

Mano mylimas kaimo šunie,

Šiandien maldauju paliaubų

Ir garsiai inkščiu už tave.

 

ĮPRASTO PENKTADIENIO SCENARIJUS

 

I

Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vienos pakelio netgi parašyta jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginus čia dalina už ačiū.

Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams. Viskas prasidėjo (na, ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dviejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“

Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.

Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą. Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinimo trakto, mat nuolatos prikaišioja kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą. Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“

Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje), kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.

Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo. Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo. Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.

–          Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.

–          Ačiū, bet manasis dar gyvas.

Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius  bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.

Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.

–          Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?

–          Žinoma, mieloji.

Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai.

„Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.

Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?

Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti.  Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko. Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.

Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis. Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.

–          Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.

 

II

Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energija žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužiusi nagą žmonelė.

Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).

Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio. Vargšui kartą prisisapnavo…

Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.

–          Melžk, – kažkas tarė.

Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia:

–          Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!

Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.

Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.

Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, dejai, jei jau užeisi tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA.

Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.

–          Antanai, ką ten taip ilgai darai?

–          Va, žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?

–          Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.

Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską. Antanas atrakina. Antanas atidaro. Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs. Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.

Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis. Daugiau jai nepatartina nieko daryti. Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.

III

–          Antanai, kaip mano papukai?

Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant. Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.

Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs.  Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“

Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.

Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi… visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepus, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama:

–          Užtat dabar graži.

Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.

Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tortą už grožį, turėdamas omeny save.

Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „…aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su…“

Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį, na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.

Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo. Kita vertus jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt ir sapnuos tuos apvalius daiktus.

Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną. Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenuko. Radęs tinkamą, –  nėriniuotą, su deimantais, ėjo į virtuvę. Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais. Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenuką.  Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.

Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsivilko. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.

Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save. Visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų… Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės.

„Štai kas yra estetika“ – pagalvoja. Nusišypso ir ramus nueina miegoti.

 

Būti menininku reikia drąsos

Būti menininku reikia drąsos

Aurimas Novikovas
Aurimas Novikovas

nemiegantys

Pokalbis su Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentu, knygos „Nemiegantys“ autoriumi Aurimu Novikovu.

Gimei Vilniuje, mokykliniai metai prabėgo Ignalinoje, kokie jie?

Vaikystė – tas laikas, kai dažnam jaunuoliui, matyt, nėra svarbu, kur jis auga. Svarbu tai, kas čia, šalia, kas rūpinasi ir ugdo. Nors vaikystė Vilniuje, vėliau Ignalinoje ir nebuvo rožėmis klota, apie ją tegaliu atsiliepti teigiamai. Kaip ir daugelis, atidžiau dairytis į aplinką pradėjau vėliau, peržengdamas paaugliško gyvenimo slenkstį. Tai ir mokykliniai, ir pirmųjų bandymų kurti metai, kupini tiek vidinių, tiek realiai vykusių nuotykių. Tad, matyt, pirmieji žingsniai nebuvo kažkuo išskirtiniai, daugelis mūsų ankstyvam kely patiriame kažką panašaus.

Rašyti pradėjai besimokydamas Ignalinos rajono  gimnazijoje, kas paskatino imtis plunksnos?

Pirmieji tekstai iš tikrųjų buvo parašyti lankant gimnaziją. Tačiau teigti, kad tai ir buvo tikroji pradžia, būtų slidoka ir ne visai teisinga. Pamenu, kad vos išmokęs skaityti ir rašyti, jau keverzojau į plonyčius sąsiuvinius vaizduotėje užgimusias istorijas ir siužetėlius. Tai buvo pirmieji bandymai, tikroji pradžia, man tebuvo daugių daugiausia šešeri. Na, o toji pradžia, kuri leido suvokti, jog noriu eiti rašytojo keliu, kurti ir, ko, manau, siekia kiekvienas menininkas, likti neužmirštas, išties susijusi su minėta gimnazija. Tai buvo pradžia be ypatingos paskatos. Tiesiog galvoje turėjau aibę minčių, kurias reikėjo kažkaip įkūnyti. Taip ir įsivažiavau.

Kokiais menininkais ar meno kūriniais žaviesi, kas Tavosios žvaigždės?

Žavėjimasis daugeliui susijęs su estetika, bent man taip atrodo. Šią sąvoką suvokiu kitaip, galbūt dėl savo įsitikinimų. Žavesys menu man siejasi ne tik su grožiu, bet ir su, palyginus, neigiamomis emocijomis – baime, įtampa. Didieji literatūriniai kūrėjai man – Ernest Hemingway ir Haruki Murakami. Tai kūrėjai, kurie sugeba pakerėti vien kalbos vartosena, jų siužetai prikausto dėmesį, įskiepija tam tikrą emociją, kuomet manai, jog pats esi siužeto dalis. Tai savybės, kurios keri labiausiai.

Tas, kas galbūt yra skaitęs mano tekstų ar šiaip mane pažįsta, žino, kad muzika man – neatsiejama palydovė, o taip pat ir šaltinis, skatinantis kurti tiek savo gyvenimą, tiek tekstus. Tai, be abejo, didysis rokas ir šiuolaikinė, bet kokybiška jo tėkmė – tokie kūrėjai, kaip John Lennon iš “The Beatles”, James Hetfield iš “Metallica”, Kurt Cobain iš “Nirvana” bei aktyvūs nūdienos roko kūrėjai – Dave Grohl iš “Foo Fighters” ir Brian Molko iš “Placebo”. Be šių žmonių muzikos nebūtų varikliuko, skatinančio rašyti, kurti, eiti tolyn.

Prieš porą metų išėjo Tavo debiutinė apsakymų knyga ,,Nemiegantys”, papasakok, kaip ji radosi?

Visad norėjau, kad pirmoji žymesnė literatūrinė pradžia būtų susijusi su eksperimentu. ,,Nemiegantys” – tai iš būtent tokios idėjos gimęs rinkinys. Vienu metu supratau, kokio braižo turi būti pirmoji knyga. Ji turėjo paneigti klaidingas nuostatas apie jaunos asmenybės gyvenimą. Tai buvo iššūkis, bet, manau, kažkas vis vien išgirdo. Viskas prasidėjo nuo to, kai supratau, jog jauno žmogaus gyvenimas nūdienoje aiškinamas kiek kitaip, nei, galbūt, turėtų būti. Laikui bėgant atsirado novelių rinkinys, kuriame jaunuolio dabartis pateikiama kitaip, nei būtų ar yra patogu galvoti. Knyga sukėlė diskusijas, pažėrė klausimų, todėl, manau, jog pasiekiau savo. Reikia iš esmės keisti sampratą apie tai, ką išgyvena bręstanti ar į rimtą gyvenimo kelią žengianti asmenybė, ,,Nemiegantys”, tikiu, kad ir tyli, bet teigiama pradžia.

 Sakei, kad ,,Nemiegantys” Tavo pirmoji, bet nepaskutinė knyga, kas dabar ant Tavo rašomojo stalo?

Pirmoji, nepaskutinė. Be abejo. Rašymas – viena iš kelių esminių mano gyvenimo dalių, atsisakęs jo, matyt, išplėščiau didelę dalį savęs. Dabar ant rašomojo stalo – antras, kiek ilgesnių tekstų rinkinys, ilgainiui tapsiantis antrąja knyga. Tai tekstai, kuriais neabejoju, į kuriuos įdėjau be proto daug pastangų, ieškodamas medžiagos, tirdamas tiek Lietuvos, tiek mūsų sostinės geografiją, istoriją. Kiekvienas tekstas vis kitoks, tačiau, kai geriau į juos įsižiūriu, suprantu, kad visus vienija tam tikra mums aktuali problematika. Tikiuosi, kad knyga išvys dienos šviesą jei ne šįmet, tai kitąmet.

 Kas pasikeitėTavyje per studijų metus? Priminsiu skaitytojams, kad Aurimas Novikovas studijuoja Vilniaus universitete anglų filologiją.

Studijų pradžioje buvau itin socialiai aktyvus jaunuolis – pirmaisiais metais siekiau suvienyti fakulteto rašančiuosius, be saiko dalyvaudavau daugelyje literatūrinių renginių, kuriuose tiek klausydavau, tiek pats skaitydavau. Vėliau nurimau. Nusistovėjau. Surimtėjau. Supratau, koks mano tiek rašytojo, tiek gyvenimo kelias. Dabar esu tylesnis, stropesnis, daugiau dirbu su kūriniais nei kalbu apie juos. Tai teisingiau. Nereikia pačiam įrodyti, kad kažką darai tinkamai – tegu darbo vaisiai tai padaro patys.

Pačios studijos, be abejo, galutinai suformavo mane kaip asmenybę. Už tai nereikia dėkoti nei dėstytojams, nei kovai dėl knygų, kurių stinga arba tiesiog nėra. Kai gauni progą ketverius metus vaikščioti tiek istorijų slepiančiais koridoriais, sėdėti aibę žymių žmonių iškentusiose auditorijose, jauti, kad turi išskirtinę galimybę realizuoti savo vidinį pasaulį. Kai supratau, kur esu – VU, filologijos fakultete, suvokiau, kad iš šių sienų turiu pasisemti kiek galima daugiau. Laikas tiksi – iš ketverių metų beliko pora mėnesių.

  Šiais laikais menininku būti … Kaip pabaigtum šią frazę?

Reikia drąsos. Skaitytojas supras.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

Knygos audinį vagoja jaudinančia patirtimi

Knygos audinį vagoja jaudinančia patirtimi

Dovilė Kuzminskaitė. Rūtos Kaupaitės nuotrauka
Dovilė Kuzminskaitė. Rūtos Kaupaitės nuotrauka
Išleista PK serijoje
Išleista PK serijoje

Patyliukais žengiu į prieangį, pakilusi laipteliais, atsiduriu pusrūsyje. Netrukus žvilgsnis bėgioja kambarių eilėmis, o, žvilgtelėjusi pro langus, regiu palėpę. Tai – „Namas su paukščio ženklu“, pirmoji 2013 metais išleista 24-erių poetės Dovilės Kuzminskaitės knyga. Kartu su mergina leidžiuosi šio namo koridoriais, praverdama ilgesio, liūdesio, meilės ir džiaugsmo kambarių duris.

„<…> poezijos nėra. Užtat kiek daug poetų“ (Eilėraštis „Cursi“). Tad kodėl pasirinkote poeziją, o ne prozą?

–          Veikiausiai atsakysiu kaip lyriška, į užuolaidą įsivyniojusi egzistencinė poetė: poezija pasirinko mane. Kitas dalykas, prozai reikia darbo, kantrybės, kitokio kalbos traktavimo. Kantrybės aš niekada neturėjau.

Esate rašiusi, kad apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats. Ką apie jus pasakoja jūsų kūryba?

–          Labai norėčiau, kad mano tekstai kalbėtų ne tik apie mane, bet ir apie juos skaitantįjį. Man atrodo svarbu rašyti taip, kad įvyktų jungtis su kitu, jog jis pasakytų: „Taip, taip, žinau, aš irgi esu tai pajutęs“. Svarbu kalbėti apie daug dalykų: apie patį kalbėjimą, apie patirtis, kurios sukrečia, apie vaizdus, garsus, jutimus.

Kiek laiko dažniausiai savyje nešiojate, kaupiate jausmus, kol gimsta eilėraštis?

–          Labai įvairiai. Neseniai kalbėjau su viena savo dėstytoja. Ji pasakojo, kad, parašiusi pranešimą konferencijai, suvokė, jog norėjo pasakyti visai ne tai. Taip būna ir su eilėraščiais. Viskas priklauso nuo teksto: vieni motyvai ilgai skamba galvoje, kol pagaliau gali juos sujungti, o būna ir taip, kad supranti: šio teksto niekada negalėsi parašyti. Kiti visgi „iškrenta“ natūraliai, čia pat.

Apie ką buvo pirmieji jūsų eilėraščiai?

–          Pirmieji bandymai rašyti, kaip ir viskas, kas vyksta pirmąkart, buvo naivu ir paika. Atsimenu, kad parašiau kažką apie lelijas – veikiausiai lelijos tuo metu man atrodė baisiai poetiškas daiktas.

Kada poezija netenka „regos“, „tiesos“, kada jums užsikerta žodžiai? („T.V.“)

–          Kai nebėra, ką pasakyti, kai niekas nestebina, nesukrečia, kai aplinka nebekalba.

Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologijos ir ispanų kalbos studijas, šiemet Madrido Complutense universitete įgysite Lotynų Amerikos literatūros magistro laipsnį. Kokia kalba dar esate bandžiusi rašyti?

–          Retsykiais rašau ispaniškai, bet tik verlibru (eiliavimas be aiškios sistemos, – aut.past.), nes reikia tobulai jausti kalbą, kad rimuotum.

Kaip užrašote savo mintis?

–          Rašau ranka, perrašau kompiuteriu. Visiškai sutinku su Chuanu Karlu Onečiu, prozininku iš Urugvajaus, kad rašymas ranka – malonumas. Ir, jei iš tiesų nori žinoti, ką reiškia rašyti, turi skrebenti ranka.

Koks jausmas, kai jau galite laikyti pirmąją savo knygą?

–          Keistas. Viskas įvyko labai greitai, buvo sunku suvokti, kad rezultatas jau tapo apčiuopiamu objektu. Tam tikra prasme jautiesi labiau įpareigotas. Kita vertus, nežinau, ar tai labai ką nors pakeitė. Norėčiau pasakyti, kad taip, bet…

Kelerių metų eilėraščiai sutalpinti knygoje?

–          Knygoje yra labai įvairių tekstų: nuo gana šviežių iki senesnių, parašytų man esant šešiolikos, septyniolikos metų. Bet tai ir duoda akivaizdų nelygumą knygos audiniui.

Kokia šios knygos idėja?

–          Mano pasirinktas pavadinimas ir paukščio motyvas labai intuityvūs – sunku juos paaiškinti. Tiesa, pats pavadinimas turi referentą tikrovėje, bet nenoriu apie jį kalbėti, nes tikiu sugadinsianti skaitytojui malonumą interpretuoti savaip.

Ar visos eilės – būtinos? („Atvirutinis“)

–          Dažniausiai, kai ką nors parašai, tai atrodo būtina. Paskui, kaip ir daugelis dalykų, netenka prasmės. Lieka keli tekstai, kurie būtini, kuriuose save matai, nesvarbu, kada juos atsiverstum.

Ar skaitote savo kūrybą? Kurie eilėraščiai, praėjus net keleriems metams, vis sukelia tuos pačius stiprius jausmus, kaip ir juos rašant?

–          Savo kūrybos skaitymo festivalių sau tikrai nerengiu. Skaitau tekstus, kai juos redaguoju, peržiūriu, bet tikrai pati savimi nesigrožiu. Labiausiai kol kas man pačiai skamba tokie tekstai, kaip „Raudona“, „Nena“, gana naujas eilėraštis „Replika“.

„Keturios raidės – tiek reikia, kad moterim taptų“ („Nena“). Kas ta Nena?

–          Nena – ispaniškas žodis. Taip vadinama maža mergaitė arba švelniai kreipiamasi į moteris, merginas.

Labai sunku pasakyti, kas yra tikra moteris – toks atsakymas reikalauja niveliuoti, sulygiuoti visas į vieną eilę. Yra daugybė moterų tipų – ta įvairovė ir yra graži. Gražiausia man moteryje yra tvirtumas, tikrumas ir žinojimas. Neseniai teko klausytis Meksikos rašytojos Elenos Poniatovskos. Iki šiol atsimenu jos pasakytus žodžius: „Moterys neturi tylėti. Mes turime būti girdimos“.

 „<…> buvo aiškiau, kai žinojai – esi padarytas,/ kažin kam. Bet nusibaigė tamstos era.“ („Prieš 2012 12 21“). Kas jums svarbiausia gyvenime? Kaip apibūdintumėte erą, kurioje dabar gyvenate?

–          Neturiu globalaus tikslo. Kartais būna dienų, kai tikslas būna sulaukti kitos. Visgi jei reikėtų išsirinkti misiją, rinkčiausi nieko neskaudinti ir niekam nekenkti – savotiška jausminė ekologija. O „era“… įvairi. Veikiausiai, kaip ir visas laikas, kurį turime, – gražus.

„<…> niekad nesakau, kad jau gana,/ <…> verčiau tampu keista panorama,/ kurią kažkas iš naujo vis nutapo.“ („Algio Griškevičiaus atgarsiai“). Kas jus gyvenime formuoja labiausiai?

–          Labiausiai mane veikia žmonės, kuriuos sutinku: nesvarbu, realybėje ar tekstuose. Tikiu, kad iš kiekvieno ko nors išmokstu. Tikiuosi ir pati galinti palikti pėdsaką kitų „panoramoje“. Taip pat svarbios kelionės: jos fiziškai pakeičia perspektyvą, o tai labai naudinga, norint permąstyti, kitaip priimti tam tikrus dalykus.

Koks garsas jums įprasmina būtį? („Malda akimis“)

–          Man labai svarbūs vanduo ir vėjas – viskas, ką jie „veikia“.

Kada jus apima ilgesys, „baltas liūdesys“ („Vakarai“)? „Nuo ligos tos jau niekas turbūt neišgydys“ („Malda akimis“).

–          Nuo ilgesio ir liūdesio niekur bėgti nereikia – nemanau, kad prasminga slėptis nuo jausmų po penkioliktais naujais džinsais ar po kieno nors sijonu. Tai būsenos, kurias reikia ramiai išbūti ir tiek. O ilgėtis galima daugybės dalykų: žmonių, vietų, emocijų. Svarbiausia suprasti, kad tai niekada nebegrįš, jog viskas įvyksta vieną sykį, ir, galimas dalykas, kad to, kas įvyko vienąkart, kaip rašo Milanas Kundera, iš viso nėra.

Eilėraščiuose apie meilę iškyla žavus juodaplaukis, bet ne visų eilėraščių nuotaika džiugi: „<…> sielos atrodo/ tarsi miesto griuvėsiai po trumpo, bet tvirto sprogimo.“, „Meilė daug baisesnė negu maras“. Ar nemažai daliai eilėraščių įkvėpė, kaip viename iš tekstų rašote, ant medžio pakabintos amūrų, apleidusių savo darbą, strėlės ir lankai?

Eilėraščiai gali kilti iš vieno konkretaus asmens ir vienos konkrečios paleistos (ar praleistos) strėlės, bet tekste tai nėra svarbu. Manau, pasaulis nesugriūtų, jei skaitydamas žmogus vietoje „žavaus juodaplaukio“ mano tekstuose matytų dailų blondiną, charizmatišką raudonplaukį ar, tarkime, įkvepiantį plikį kreivomis kojomis.

Jūsų kūryboje nemažai rudens, žiemos (sniego) motyvų. Koks mėgstamiausias jūsų paros, metų laikas?

–          Kiekvienas paros ir metų laikas turi savo žavesio. Priklauso nuo to, kas vyksta. Gali sėdėti pavasarį saulei leidžiantis po Eifelio bokštu ir galvoti „na, ir?“. O gali sumaučiausią trečiadienį sėdėti metro 17 val. 24 min. ir jausti: taip, tai yra būtent „tas“laikas.

Esate gamtos ar miesto žmogus?

–          Pusiau. Man patinka miestas, judesys, įvairovė. Bet nuo jo pavargstu. Tada norisi slėptis, ieškoti kitokio kontakto.

Kuo jums ypatingas Vilnius: „<…> sapnuosiu tik Vilnių prieš mirtį“ („Buvusieji“)?

–          Vilnius yra mano pradžios miestas, tad jis visada bus savitai ypatingas.

Kalbėjosi Inesa Rinkevičiūtė

 

Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Ramunė Brunzaitė
Ramunė Brunzaitė

Neįprastai karštą gegužės popietę, prie Vilniaus Katedros bokšto susitinku su jaunąja poete Ramune Brundzaite, kuri praėjusiais metais išleido pirmąją poezijos knygą „Drugy, mano drauge“. Nors iš šalies mergina atrodo rami ir santūri, bet žaliųjų Bernardinų pavėsyje kaip pavasarinės gėlės žiedas išsiskleidžia margas kūrėjos gyvenimo žemėlapis.

Išleista PK serijoje
Išleista PK serijoje

A

Amžino įšalo žemė – toks man kartais atrodo gyvenimas. Būna depresinių, nevilties būsenų. Atrodo, jog vis klystu, kažką darau ne taip, jog viskas beprasmiška, tačiau tai tikriausiai susiję su žema saviverte, kurią atsinešiau dar iš vaikystės.

B

Bendrauti su nepoetiniais žmonėmis man nėra sudėtinga. Kartais net daug mieliau, nes jie nesuka dėl visko galvos, yra paprastesni, mažiau pasipūtę. Toks bendravimas praturtina. Norėčiau taip dažnai nemąstyti, tiesiog gyventi ir džiaugtis.

C

Cinizmo šiuolaikiniuose eilėraščiuose yra, bet tai greičiau atsakas į visuomenėje įsigalėjusį cinizmą, jo atspindys, hiperbolizavimas. Poezijai artimesnis šviesus humoras, ironija ir saviironija.

D

Didžiųjų raidžių bei skyrybos ženklų nebuvimas mano eilėraščiuose duoda daugiau galimybių perskaityti kitaip, palieka laisvės interpretacijoms. Antraip būtų aiški teksto intonacija ir viskas virstų kone vienu sakiniu.

E

Egzistencializmas? Dėl to reikėtų kalbėti su literūtologais, kurie pasakytų, kokiai krypčiai galima priskirti mano eilėraščius. Manau, daugelio kūryboje galima rasti tokių bruožų.

F

Fotografuoti man patinka, bet nesu profesionalė, trūksta elementarių įgūdžių, reikia išmokti šios įamžinimo formos kalbą. Apskritai, dabartinė mūsų kultūra yra vizuali – lengviau išgyvenimus perduoti vaizdais.

G

Gotų subkultūra man buvo artima, nes ten liūdesys buvo normalus ir leidžiamas. Jei tau liūdna, tai ir liūdėk. Niekas nedraudė. Tokie išgyvenimai turi įtakos mano asmenybei tuo pačiu ir eilėraščiams.

 

I

Ieškau tikėjimo bei santykio, nesvarbu, ar su Dievu, ar su absoliutu, ar su gyvybe. Man reikia prasmės pojūčio, jog gyvenu čia neveltui. Tačiau negaliu pasakyti, ar yra Dievas. Būna akimirkų, kai pajuntu, kad jis egzistuoja, bet jos greitai dingsta.

Į

Įkvėpimas ateina labai įvairiai ir netikėtai. Pavyzdžiui, per vieną paskaitą dėstytoja pasakė, jog literatūra nevaizduoja moters, besiskutančios kojas. Ši frazė įstrigo, nebesiklausiau paskaitos, bet pradėjau rašyti eilėraštį.

Kartą Italijoje reikėjo atšildyti šaldytuvą. Namie niekada nebuvau to dariusi. Jis buvo labai prišalęs, o aš tą ledą sunkiai gramdžiau. Tuomet atėjo mintis apie tai, kad taip, kaip to ledo, negali atsikratyti, tarkime, nemalonių jausmų. Tu myli, bet nutrūksta santykiai ir privalai pamiršti tą žmogų. Ledo gramdymas nuo šaldytuvo sienelių man tai priminė.

Užklydusias mintis kartais tenka net į telefoną užrašyti. Nebūna taip, jog atsisėdi prie stalo ir „va dabar aš sukursiu eilėraštį“.

Y

Yra taip, kaip lemta. Kiekvienas žmogus savo kelyje gali atrasti įvairių sutapimų, ne tik tokių kaip mano, jog gimė pavasarį, augo Pavasario gatvėje. Gyvenimo žemėlapiai priklauso ir nuo aukštesnių jėgų, ir nuo mūsų pačių.

J

Jaučiu ir tuštybę, ir įpareigojimą gaudama premijas. Smagu, kai įvertina tavo darbą, supranti, jog eini teisingu keliu, tačiau suvoki jau negali rašyti blogiau, tik geriau. Tai mane trikdo. Tada noriu nuo poezijos ir literatūrinio pasaulio kuriam laikui atsitraukti, nutolti. Be to, tokie dalykai kaip premijos pasėja konkurenciją, skaldo rašančiuosius ir išskiria poetą kaip tokį (atseit labai ypatingą) apskritai. O juk poezija turėtų vienyti, pažadinti bendrumo pojūtį.

K

Klasikus mėgdžioja daug pradedančių poetų. Jiems atrodo, jog jaučia poeziją, bet tai jau nieko naujo nepasako. Kas anksčiau buvo novatoriška ir nauja, dabar tapo įprasta bei kasdieniška. Senosios metaforos jau nėra tikrosios poetinės metaforos. Apskritai, jos veikia tik tada, kai  yra naujos ir laužo mūsų kasdieninę kalbą.

Pati mėgdžiojau Vytautą Mačernį. Bandžiau rašyti taip kaip jis ir tai man atrodė labai gražu. Publikavau šiuos darbus svetainėje rašyk.lt ir sulaukiau visokių komentarų. Ten buvo šiuolaikinių eilėraščių. Tada sakydavau: „Na kas čia yra? Ne eilėraščiai, o tik gudriau parašyti tekstai“. Bet pradėjau ją skaityti ir taip atradau savo balsą, savo kalbėjimą.

 L

Labai svarbu distancija: parašai eilėraštį ir atsitrauki nuo jo savaitei ar dviems. Poezijoje geriau rašyti kuo taupiau, reikia išbraukti nereikalingus žodžius, tam kad būtų tikrai stiprus koncenruotas tekstas. Nutolusi tavo ar kito žmogaus akis pastebi taisytinas vietas.

M

Moteriškumas ir vyriškumas dabar yra labai išskirstomas. Tarsi vyras turi būti vienoks, o moteris – kitokia. Man atrodo, kad yra daug daugiau panašumų negu skirtumų. Ir vienas, ir kitas gali būti silpnas ir verkti. Moteris neprivalo visą laiką puoštis ar gaminti valgį. Žinoma, neneigiu, jog skirtumų nėra. Tiesiog nenoriu formuoti naujų stereotipų.

N

Nesvarbu, ką autorius norėjo pasakyti, svarbiausia, ką jis pasakė. Dažnai autorius pats nesuvokdamas pasako kažką svarbaus visos epochos vardu.

O

Organiškai nemėgstu, kai kas nors kitam žmogui aiškina kaip jis turėtų gyventi. Kaip elgtis, kaip jaustis, koks būti, koks nebūti.

P

Poetui svarbu dirbti ne tik kažkokį filologinį darbą, bet ir tokį, kuris būtų visai nesusijęs su kūryba. Pačiai teko vertėjauti keliuose susitikimuose ir renginiuose, tad apie granulines krosnis žinau viską (šypsosi). Tačiau nenorėčiau dirbti tokioje sferoje nuolatos, nes ta aplinka yra labai atgrasi: ieškoma būdų vienas kitą apgauti, svarbiausia pinigai. Pabūti trumpai įdomu, bet tik tiek.

R

Rašymas yra kaip terapija, nes tada labiau suprantu, kas vyksta su manimi. Paaiškėja daug dalykų, lengviau pasidaro. Neturiu dienoraščio, jį man atstoja eilėraščiai. Tačiau negaliu rašyti apie visus išgyvenimus. Nenoriu, kad tekstas būtų banalus. Kūrybai reikia distancijos, laiko.

S

Savo sapnus aš prisimenu labai ryškiai. Jų motyvai pasitaiko mano eilėraščiuose. Sunkūs išgyvenimai, trauminiai potyriai aplanko mane naktimis. Nežinau, ar sapnai kažką palengvina, tačiau tai yra pasąmonės iškrova.

Š

Šiuolaikinė poeziją laužo nusistovėjusius stereotipus. Ji pakeitė formą, stilių. Gaila, kad mokyklose vaikai nėra su ja supažindami.

 T

Tėvų sode auga migdolas, kurį kažkada parsivežė seneliai iš Krymo. Pavasarį jis žydi rausvais žiedais. Man jis skleidžia gyvybę. Antrame kurse netikėtai atsidūriau ligoninėje ir turėjo mane operuoti. Tas sukrėtė, meldžiausi, nes bijojau, kad nepabusiu. Žinoma, tokia tikimybė buvo nedidelė, bet juk visko būna. Kai nubudau po narkozės, prieš akis mačiau žydintį migdolą. Ši reali figūra tapo mano simboliu.

U

Universiteto atmosferos man dabar trūksta, esu pasiėmusi akademines atostogas. Šiaip patinka būti šalia literatūros, ne tik joje. Mėgstu skaityti, analizuoti, diskutuoti. Tačiau mokslas kartais kelia manyje dvylipumą: esu ir poetė, ir šokia tokia literatūros kritikė. Šizofreniškas jausmas. Kažką rašau ir pradedu galvoti, kad va ši metaforą galėtų simbolizuoti tą bei tą. Tai ir padeda, ir trukdo.

V

Vilnius – mano gimtasis miestas, kur gimiau bei užaugau, todėl jau savaime jis yra mano eilėraščiuose. Apskritai, man labai svarbu erdvė,

Ž

Žmonės dabar yra labai susvetimėję. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse nuolat viešinama kiekviena vadinamųjų „žvaigždžių“ gyvenimo smulkmena, jų gyvenimo būdas laikomas visiems sektinu pavyzdžiu. Tai mane slegia ir nervina. Žmogus yra visoks, jam gali ir sektis, ir nesisekti, gyventi jis gali taip kaip nori. Didžiausia stiprybė, mano nuomone, yra nebijoti pripažinti savo silpnumo.

Rūta Viskantaitė

Apie teatrą „IKI“ festivalyje Šimtakojis – 2013

Apie teatrą „IKI“  festivalyje Šimtakojis – 2013

Pasakoja aktorius, Liaudies kultūros centro teatro poskyrio  vyr. specialistas, komisijos narys  Ramūnas Abukevičius.

Mes esame IKI
Mes esame IKI
IKI akimirkos
IKI akimirkos
IKI akimirkos
IKI akimirkos

Ignalinos gimnazijos teatras „Iki“ (režisierė Jolanta Narbutaitienė) parodė spektaklį „Laumelė“ pagal Marijos Baranauskienės sakmę. Pasakojama legenda užbūrė žiūrovus. Stebino režisierės gebėjimas įkvėpti aktorius pakiliai papasakoti savo krašto legendas. Puikus spektaklis, išsiskiriantis vientisumu. Vaizdo instaliacija papildo pasakojamą istoriją. Įstabūs sceniniai atradimai – pvz., vestuvių juostų pynė. Spektaklis ekspresyvus ir veiksmingas. Veikiama tiksliai ir prasmingai.

Su vaikų grupe rodytas Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos teatro „Iki“ (režisierė Jolanta Narbutaitienė) spektaklis „Žiebtuvėlis“ pagal Eglės Aleknaitės pjesę taip pat buvo spalvingas ir įdomus. Rastas savitas pjesės sprendimas. Vaikai vaidina suprasdami ką daro, kuria paprastus, bet įdomius personažus. Spektaklis režisūriškai tiksliai sustyguotas ir įtikinamas.

Iš režisierės užrašų

Iš režisierės užrašų

Milda Savickaitė

      Vilniaus universitetas garsėja savo ilgaamžėmis tradicijomis. Kiekvienas fakultetas išsiskiria savo studijų programa bei studentų atstovybių organizuojamomis kasmetinėmis fakultetų dienomis. Tai savaitė, kuomet kiekvienas fakultetas apdovanoja mus renginių gausa, taip suteikdamas dar daugiau  žinių apie fakulteto bendruomenės nuotaikas bei į viešumą keliamus klausimus, džiaugsmus ir gal kartais… skaudulius.       Vienas didžiausių Lietuvos studentų organizuojamų renginių – tai Matematikos ir informatikos fakulteto dienų baigiamoji šventė – MIDI Roko opera, šiemet skaičiuojanti  jau penkioliktuosius savo gyvavimo metus.

Roko opera
Roko opera
Roko opera
Roko opera

Roko opera keli metai iš eilės vyksta Teatro arenoje, o su studentais išvien dirba ir profesionalų komanda (tokios įmonės kaip „Mex pro“ ir pan.). Tai bene vienintelis renginys, kuriam ruošiamasi visus metus (nes šiemet dienos vyksta gegužės mėnesio pabaigoje).       Pirmieji atgarsiai apie MIDI Roko operą pasigirsta jau rudenį – kada vyksta vokalistų, muzikantų, šokėjų ir aktorių atrankos. Tai maži renginukai, sulaukiantys tikrai didelio dėmesio (ne vien tik studentų, ir ne vien tik Matematikos ir informatikos fakulteto studentų – MIDI Roko opera atvira kiekvienam norinčiam). Aš, kaip šiųmetės MIDI Roko operos’14 režisierė, noriu pasidalinti praėjusių atrankų saldžiais trupinėliais.
Taigi, kaip dažniausiai ir būna – iki matomo renginio darbai jau pradeda virti gerokai anksčiau. Taip buvo ir šįkart – ilgai ilgai gvildenome klausimus apie ką gi kalbės šiųmetė roko opera. Rudenėlio pradžioje projekto vadovas Tadas Paplauskas surinko savo darbo grupę (t.y. žmones, kurie atsakingi už roko operoje dalyvausiančių ir spindėsiančių žmonių surinkimą).

Tada pradėjome svarstyti ko tikimės iš dabartinės roko operos, kuo ji skirsis nuo visų kitų buvusių ir svarbiausią dalyką – scenarijaus temą. O juk niekada niekas neateina lengvai… Scenarijų rašėme aš ir Tomas Riklius – daug variantų išbandėme, išgalvojome ir išlipdėme suradę tą vienintelį… Kurio, deja,  iki operos premjeros negaliu atskleisti (tokios jau tradicijos). Parašius scenarijų tapo aišku, kokių ir kiek žmonių reikės (vokalistai, aktoriai, libretai, PR, šokėjai, muzikantai, dekoras, kostiumai). Ir pagaliau pagaliau pagaliau! MIDI roko operos’14 šokėjų ir aktorių atranka įvyko lapkričio 6 dieną, o vokalistų ir muzikantų – lapkričio 5 dieną Matematikos ir informatikos fakulteto didžiausioje auditorijoje (beje, joje mifiečiai turi net ir fortepijoną).

Į vokalo ir muzikantų atrankas atėjo daug ir įvairių žmonių… Komisija tikrai turėjo iš ko rinktis. O viskas vyko paprastai – kviečiami pagal sąrašą kiekvienas rodė tai, ką moka geriausio (nors priėmėme ir nesiregistravusius – juk jaunai sielai draudžiama sakyti ne). Vokalistai dainavo pasirinktas dainas, muzikantai grojo pasirinktus kūrinius. Tik labai gaila, kad kaip ir visur – vyrų mažoka buvo. Na o kitą dieną įvyko nedidelis nemalonus siurprizas, nes į šokėjų ir aktorių atrankas atėjo tikrai mažai žmonių… Bet vadovai ir komisijos nariai surado išeitį kaip originaliai išsisukti iš padėties – pavyzdžiui aktorių atrankoje dalyvavo tik keletas žmonių, bet atranka baigėsi tuo, jog susirinkusieji atsistoję skandavo AČIŪ, mat ekspromtu suorganizuotos naujos dalyvių komandos ir užduotys –  improvizacijos visus išjudino ir nuteikė šventiškai. Buvo daug juoko, tik gaila, kad mažai dalyvių…

Aktoriai turėjo suvaidinti trumpą etiudą be žodžių pasirinktomis temomis (neilgiau 3 min.). Štai temos: „Kolumbo pirmieji žingsniai Amerikoje“ arba  „Kai laimėjau milijoną“. O šokėjai šoko namuose pasiruoštą trumpą kompoziciją pagal sau artimą muziką.

Pasibaigus pirmosioms atrankoms po kelių savaičių vyko antrosios – aktoriai  improvizavo, kalbėjosi su režisiere (t.y. manimi) individualiai, vokalistai dainavo vieną dainą iš jiems pateikto sąrašo, tada jau – ir MIDI himną. Šauniai padainavę dar turėjo ir truputį pavaidinti. Na o šokėjams buvo leidžiama muzika (nuo roko iki elektroninės), ją turėjo iliustruoti kaip sugeba, o po to sekė trumpo šokio statymas vietoje.

Kiti vadovai pasakojo kaip jie subūrė savo komandas – sakė, jog buvo neskausminga, nes anketas pildo itin motyvuoti ir gabūs jaunuoliai. Labai smagu sulaukti norinčių ir galinčių kurti.

Pagaliau, per ilgas kančias, pirmąją gruodžio savaitę buvo patvirtinti penki vokalistai (trys merginos ir du vaikinai). Asmeniškai aš, režiserė, labai laukiau repeticijų pradžios (pirmasis vasario savaitgalis, po žiemos sesijos). Nes tai naujas kūrybinis etapas tiek man, tiek visiems, kurie kurs šiųmetę roko operą. Ypač didelė ir neįkainuojama patirtis laukia dirbančių  scenoje – nes tai bus ne vien tik fizinis, bet kartu ir vidinis žmonių tobulėjimas (noriu į šią roko operą įlieti daugiau empirinio darbo metodų).      O dabar noriu iš atsiminimų sugrįžti į šiandieną – repeticijos vyksta pilnu tempu. Scenos žmonės: vokalistai, aktoriai, šokėjai per savaitę dirba (kartu sudėjus visas individualias ir bendras repeticijas) beveik dešimt valandų. Ritmo ir aranžuočių grupės jau baigia sugroti visus kūrinius, vyksta pirmieji kostiumų matavimai, jau gabenamos į repeticijas pirmosios dekoracijos, o libretai jau suteikė „balsą ir mintis“ vokalistams. Kovo 22 dieną vyko repeticijų mediumas – ir šia gražia proga mus aplankė ir savo scenine patirtimi pasidalino Vaidas Baumila. O mediumas, man, kaip režisierei yra labai džiugu, bet kartu ir labai baisu – pusė kelio nueita, laiko lieka vis mažiau. Stiprybės, stiprybės ir dar daugiau fantazijos man ir mums!      Premjera įvyks Teatro arenoje gegužės 17dieną, šeštadienį. Labai laukiame visų, nes tai studentų idėjinis renginys – neprofesionalai bando sukurti tikrai galingą ir įsimintiną reginį. Ateikit ir palaikykit mus – kiekvienas paskatinamasis žodis yra didelė jėga tobulėjant.

O tuos, kurie neišdrįso šiemet dalvyauti – labai labai raginu ateiti kitais metais! Nes mums reikia kuriančių ir inovatyvių žmonių. Jei scenos bijote – pažadu, tikrai susidraugausit su ja. O jei ji jums sava – pasidalinkit savo gabumais su visais.      Darkart kviečiu bei raginu ateiti į premjerą gegužės 17 dieną (daugiau informacijos interente adresu www.rokooperos.midi.lt, abra ieškokite mūsų socialiniame tinkle www.facebook.com paieškos laukelyje įvedę Midi roko operos) ir į kitų metų roko operos atrankas!

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Milda Savickaitė

Tiek daug norisi pasakyti – bet net nežinau nuo ko pradėti… Kaip sutalpinti keturiolika metų brandintą jausmą į kelis lapus? O gal net nebandyti to daryti? Gal tiesiog kalbėti, kalbėti, kalbėti  kol žodžiai patys suras savo vietą lape, o (visai netikėtai ištraukti) atsiminimai  tyliai suguls į savo vietas širdies stalčiukuose… Bet vis dėlto – nuo kažko pradėti reikia! O ta pradžia – kaip dabar atsimenu – buvo kai vadovė Jolanta (sau būdingu sparčiu žingsniu) įžengė į klasę. Buvau maža, sarafanu ir dideliais kaspinais plaukuose pasipuošusi Mildutė. Man įduotą baltą lapą (tikriausiai prašymą) klusniai parnešiau savo nuostabiausiai mamai namo ir nuskambėjo mano gyvenimą pakeisianti frazė – „Tai gerai. Jei nori – lankyk“ (suprask dramos būrelį).

Ir štai – aš jau esu Ignalinos rajono gimnazijos vaikų ir jaunimo teatro „Iki“ dalis! Pirmoji scena kurioje stovėjau – Ignalinos progimnazijos aktų salė: dideli balti langai, rudos grindys, rudi kulisai ir paslaptingasis mažasis vadovės kambarėlis. Pačios aktorystės meistriškumo pradžios nebeatmenu, tik žinau, kad debiutavome su spektakliu “Begemoto oda”. Kūrybinį procesą irgi sunku nupasakoti, bet atminty yra vienas repeticijos kadras kada veiksmas vyko ne aktų salėje, bet pievoje prie tuomet dar veikusio fontanto (šalia mokyklos valgyklos). Buvome gauja mažų, triukšmingų vaikų – mylinčių vaikų. Būtent teatre ir atradau savo šešis bendražygius, daugiau ar mažiau, kūrusius gėrį kartu visus dvylika metų (Ugnė, Vaida, Nida, Dominyka, Šarūnas, Justas). Dabar jau visi išsibarstėme, bet ojėėėj – artumo atmosferą, kurią sukūrėme – be galo sunku nupasakoti (reikia mus pamatyti kartu!). Po „Begemoto odos“ sekė gyvūnėlių ir vabaliukų periodas. Visas metamorfozes atsimename su šypsena: kiškučiai, bitutės, gėlytės, žiogeliai, skruzdėlytės… „Zuikių margučiai“, „Pamoka nebloga“, „Mergytė ieško pasakos“. Ketveri metai scenoje – keturi spektakliai. Su jais net ir gastroliavome po Ignalinos rajono mokyklas.

Kai šiek tiek paaugome – pasaulį išvydo „Berniukas mergaičių tualete“ – tai tas spektaklis, su kuriuo gastroliavome ne tik rajone, bet ir respublikoje. O ir pirmąjį savo teatrų festivalį labai gerai atsimenu, tai Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai“ rengiama „Bendraamžių scena“. Į kitą Lietuvos kampą važiavome dideliu mėlynu progimnazijos autobusu. Bet kadangi ir metų tada buvo mažai – nelabai pajaučiau tą festivalio dvasią… 2008 – 2009 metai (mūsų septynetas įžengė į devintą –  pirmąją gimnazijos klasę) ir mes dabar esame baubai! („Meška balionėlyje arba baubokiškos istorijos“) Tai tas laikotarpis kada visi paaugome, pradėjome suprasti scenos darbo subtilybes ir prieskonius. O ir teatro kartos smarkiai pasikeitė. Jei neklystu, buvome vyriausiųjų grupė (juk taip smagu „pagaliau užaugti“..) Ir festivalis, kuriame oficialiai buvome pristatyti kaip Ignalinos rajono gimnazijos teatras – Šiaulių „Baltoji varnelė“… Užmegztos tvirtesnės pažintys su kitais teatrais, kartėlis širdyse nenorint išvykti, ir tas paaugliškas laisvės troškimas (o vadovė tyliai kentė mūsų pirmąsias meiles ir didžiuosius ožius). Tai buvo tas lūžis, kada pradėjome lyginti „scenų gerumą“, važinėdami po festivalius Lietuvoje, kada pradėjome vertinti kitų aktorių darbą, kada patys pradėjome dirbti scenoje su dar didesniu atsidavimu. Ir tai tas vienintelis spektaklis, kuriame mūsų septynetas vaidino savo pilna sudėtimi – niekas teatro nepaliko ir visi tiesiog spindėdavo nuo darbo kartu. „Meška balionėlyje“ tas spektaklis, kuriuo buvo apvažiuota (nepabijosiu pareikšti) tikrai vos ne visa Lietuva – net klojimo teatre,     Anykščiuose vaidinome. Tai ta mūsų „meškutė“, su kuria ir „Šimtakojo“ (Lietuvos mėgėjų teatrų savotiškos varžytuvės) atrankas praėjome ir gavome apdovanojimą. Tai tas spektaklis, kuris mus augino ir užaugino.

Na ir štai – „NewPelenė“ – ir jau junti kaip greitai bėga laikas, kaip žmonės, su kuriais vaidinta daugybę kartų ir susipažinta festivalių metu, pradeda palikti teatrą(-us), kaip į teatrą ateina nauji, mažesni, kaip tie patys mūsų organizuojami „Bildučiai“ keičiasi… Pelenėje jau vaidinome vien vyresni, ir tikrai tapome šeima. Pelenės šeima. Tai spektaklis – miuziklas. Nes muzika buvo atliekama gyvai, dainavome, o kartu ir šokome scenoje. Paskutinį kartą Pelenę rodėme Skapiškio teatrų festivalyje… Ir tada atėjo 11 klasė – didžiosios dalies paskutiniai metai teatre (nes dvylikta paliekama mokslams). Vydės Brėkštos pjesė „Libido“, o aš – pagrindinė aktorė. Nepamiršiu niekada gyvenime to jaudulio prieš premjerą. Kai įeini į sceną, jauti, kad salė perpildyta, širdis daužosi, kojos dreba, žandai įgauna raudonį…… Bet vadovės pasakyta kalba prieš spektaklį suvirpino daugelio mūsų širdis  – „<…> Tai sunkiausia mano pjesė, su kuria teko dirbti, bet džiaugiuosi, kad kūriau kartu su jumis <..>“ .  Per vienuolika metų užgyventi ritualai (tokie kaip liaudies dainos Arklys dainavimas prieš kiekvieną lipimą į sceną, bučiniai į žandus prieš pat pirmuosius spektaklio muzikos akordus, ir aišku – vadovės sakoma frazė „Nei pūkų, nei plunksnų“ – o mūsų iššaukiamas atitarinys „PO VEL NIŲ !!!“) tąkart buvo milijoną kartų prasmingesni ir gilesni. Supratome, kad jau ir mūsų laikas teatre nugyventas. Kad „Libido“ – mūsų septyneto viršūnė (tik Justas paliko trupę, išvažiavo mokytis į Kauną).

Suvaidinome. Salėje įsižiebia šviesos – žiūrovai ploja atsistoję. Stebi ir nežinai ką daryti… Susirenkame nusilenkti, kviečiame vadovę įteikti dovaną – plojimai nesibaigia. Pradedame ploti salėje esantiems atgal. Ir viskas…

Darkart perskaitau šį trumpą dvylikos teatro metų apybraižą ir nežinau – ar jausmo rašant trūksta, ar reikia jo daugiau… Ir neseniai nutiko dalykas, privertęs visas atminties dulkes išlįsti į paviršių – mūsų, Ignalinos rajono gimnazijos teatras, gavo taip norėtą ir svajotą Aukso paukštę. Tikriausiai tiems, kas dažnai būna scenoje, šis apdovanojimas pasako viską – nereikia net žodžių. Prisipažinsiu – net ir man tądien nubyrėjo ašara… Ir kai pamačiau, kad iš mūsų septyneto susirinko net penki, pagalvojau, jog praeitis – labai stiprus ginklas. O kai vadovės Jolantos Narbutaitienės akyse suspindo ašaros stebint mūsų visai nerežisuotą trumpą sveikinimą (epizodas iš spektaklio apie baubus) įsitikinau, kad scena – mano namai. Privalu mylėti ją savyje, o ne save ant jos. Ir lai niekas nedrįsta šio stipraus jausmo atimti iš mūsų teatro!

Viskam pasibaigus, kai niekas nematė, sugrįžau į tą daug daug kartų vaikščiotą sakralią erdvę – sceną. Visada mėgstu taip padaryti, jei tik turiu galimybę. Ir dievaži…..! Tyla, prieblanda, salstelėjęs užkulisių kvapas. Bet ta tyla ne bet kokia – ji iškalbinga. Stovi ir jauti kaip su tavimi kalba praeitis. Jauti kiek daug žmonių, o kartu ir jausmų, troškimų matė ši vieta. Nebyliai kalbiesi su ja lyg su kažkada labai stipriai mylėtu žmogumi – ir visada gauni atsakymą. Tiesiog kvėpuoji atsiminais ir šypsaisi to net nepajusdamas.

Tikriausiai laimė tai ir yra – kada nejučiomis nusišypsai…

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Milda Savickaitė

Daug kas sako, kad svarbiausia nesigręžti į praeitį, gyventi šia diena, žiūrėti į priekį… Tarsi tai turėtų padėti tobulėti… O gal kaip tik žvilgsnis atgalios kas kartą išmoko ką nors nauja? Juk „šiam procesui“ net sentencija yra sukurta: ,, Historia est magistra vitae“. Gal todėl, kad studijuoju istoriją, nemoku ir  nenoriu palikti praeities, imti gyventi  vien  daug žadančia, nepažinta ateitimi.

Šįkart grįšiu į ne tokią jau ir tolimą praeitį – tai MIDI Roko opera 2014 „Naktis, kai sustojo malūnas“.

Viskas vyko 2014 metų gegužės 17 dieną, Teatro arenoje. Projektas, kuris tarsi lėliukė devynis mėnesius supavosi ir brendo, tą naktį išskleidė savo margus sparnus ir nuostabiu reginiu apdovanojo susirinkusiuosius. Gaila, kad kaip tikras drugelis – gyveno tik vieną naktį. Bet užtat stipriai ir jausmingai!

Didieji pasiruošimo darbai pradėjo virti išvakarėse – jau kabinamos ir  tvirtinamos dekoracijos, vyksta pirmieji ir kartu paskutinieji prasiėjimai, jau pilnas įgarsinimas. Teatro arenoje kaip ir kasmet pasklido roko operos (o arenos darbuotojų nuomone – studentų ) dvasia. O ir tie patys darbuotojai jau seniai pažįstami – sveikinamasi, dalijamasi atsiminimais, juokaujama…

Man teko garbė, o kartu ir našta būti atsakingai už vyksmus ir galutinį rezultatą, kurį matys žiūrovas… Suvokiau, jog čia paskutinioji naktis – pasidarė baisoka. Dar kartą kilo klausimai:  ar patiks? Ar supras? Ar gerai padariau, kad šitą (o ne kitą) temą ėmiau? Ar kostiumai, dekoracijos, grimas derės tarpusavy? Ar viskas suspindės harmoningai – juk apšvietimas  dar nebaigtas?… ir taip toliau ir taip toliau…. Reikia bendrauti su kitų sričių vadovais, su (žaismingai mūsų vadinamais) ,,vaikais” ir…  net jaučiu, kad viduje įtampa kyla… Tarsi lava, laukianti tos minutės kada galės (ir netgi sakyčiau – privalės) išsilieti.

Pirmasis (ir paskutinis) prasibėgimas naujoje erdvėje praėjo ne taip sklandžiai kaip norėjau. Bet nepasitvirtinusių lūkesčių stengiausi neparodyti. Dar kartą repetuojame, nes komanda pati jaučia, kad dirbo tikrai atmestinai. Bet visų jau ,,ir kūnas, ir protas” nebeveikia, todėl pasakau, kad repeticija baigta ir kad eitų visi gerai išsimiegoti. O pati lieku arenoje su šviesų dailininku Mariumi Selevičiumi ir per naktį sustatinėjame apšvietimą.

Visas darbas  trunka apie penkias valandas, namie atsiduriu apie trečią nakties. Net nebespėju suvokti kiek nedaug liko iki tos minutės, kada viskas suspindės.

Mažai miegojusi, su vis didėjančiu jauduliu širdy vėl patraukiu į areną. O padaryti laukia dar daug – net tas pats apšvietimas nėra baigtas… Na tai ką gi – atsidūriu arenoje ir visi procesai suintensyvėja. Bet nieko kitoniško nei prieš kokią nors kitą premjerą nevyko: grimo meistrių, plaukų šukuosenų formuotojų darbai, kūno ir balso pramankštos, artikuliaciniai prasikalbėjimai. Ir šie procesai užima bemaž pusę dienos. Padabinti reikėjo net dvidešimt tris žmones, ir tai, kad viskas vyko be vėlavimų (lygiai pagal grafiką) – puiku!

Lieka penkios minutės iki premjeros… Vokalistams paskutinį kartą patikrinami pritvirtinti mikrofonai, įtampa didėja…

21.00, oficiali pradžia, bet mes vėluojame… Visi projekto vadovo raginami sustojame į ratą, jis taria kalbą,  pasikrauname energijos ir paplojame sau ta intencija, kad premjera pavyktų. Tada su choreografu „scenos žmones“ (tuos 23 „vaikus“) dar kartą pakviečiame į ratą – kalbą jau sakau aš… Susikabiname už rankų ir atliekame ritualą, kurį atsinešiau iš savo teatro, t.y. užsimerkus savotiško signalo persiuntimas rankos spustelėjimu (paspaudimas iš rankų į rankas turi grįžti  man), tada visi plačiai vienas kitam nusišypsom. Ištariu ,,Nei pūkų nei plunksnų“ – visa komanda garsiai rėkia PO VEL NIŲ (visai simboliškai nuskambėjo, nes šiųmetėje roko operoje buvo veikėjas Pinčiukas).

Dar kartą paplojame sau ir girdime kaip plojimų atsaku reaguoja laukianti minia. Arenos darbuotojai mane ragina greičiau eiti pas šviesos dailininką Marių, nes vėluojame apie dešimt minučių. Atsibučiavusi su „vaikais“, mintyse paprašiusi visų įmanomų egzistuojančių dievybių sėkmės nueinu…

O ten, toje paslaptingoje vietoje, kur yra daug mygtukų, pultelių, kur įsitaisęs  garso ir šviesos operatorius bei du vyrai prie žargonu vadinamų „puškų“ , tvyro ramuma. Visi džiaugsmingai su manimi pasisveikina, nuramina sakydami, kad viskas bus gerai. Užsidedu ausines tokias pat, kokias turi ir jie, kad galėtume bendrauti. Juk būtinas ryšys ir su tuo personalu, kuris liko užkulisiuose. Ir štai – pradžia!

Viskas prabėgo taaaaiiip greitai, kad net nespėjau susivokti. Atsitokėjau kai finalinė scena ėjo į pabaigą. „Puškininkas“ šmaikščiai klausia: „Ar kai tave  pristatys reikės apšviesti čia, kur sėdi, ar eisi ant scenos?“ Susivokiu, jog tuoj keliausiu atsidėkoti publikai už atėjimą ir plojimus bei pasiimsiu savąjį įvertinimą.

Na ką gi – pabaiga… Muzikantai užgrojo „nusilenkimo dainą“ (tai itin populiari, klausomiausia metų daina), skelbiami veikėjai, tada ir vadovai. Jaučiu kaip artėja mano eilė – projekto vadovas išrėkia: ,, Režisierė – Milda!“.

Einu į scenos vidurį ir girdžiu kaip visi susirinkę man ploja, ir kiek daug ploja ir tai tikrai žodžiais nenusakomas jausmas…… Lyg Kalėdos išpuoštos braškėmis, ant kurių užpurkšta plakta grietinėlė – tik kartą metuose… Skelbiu  projekto vadovą, visi dar kartą bendrai nusilenkiame ir viskas – Roko opera pasibaigė.

Nulipame nuo scenos. Vienas kitą veja apsikabinimai ir džiaugsmo ašaros, draugai atėję pažiūrėti taip pat sveikina, visi sako, kad buvo gražu. Mane supažindina su Tadu Daujotu – žmogumi, kuris pradėjo organizuoti Midi roko operas (mat ši buvo penkiolikta – jubiliejinė, tai prigužėjo daug veteranų) – ir jis pasako, kad tai geriausia jo matyta MIDI roko opera. Aš pirmąkart pajutau ką reiškia džiaugtis, dėkoti žmogui už išsakytus žodžius, bet nerasti tinkamų jam.

Lygiai tas pats su visais mano roko operistais – norisi jiems dėkoti dar ilgai ir dar daug, nes būtent jų dėka viskas įvyko tikrai gražiai, bet tam nerandu žodžių. Tik tos džiaugsmo ašaros nepaliauja riedėti skruostais. Taip pat susitinku su mama – matau, jog ir ji yra susijaudinusi… O būtent ji yra didžiausia ir mylimiausia mano kritikė. Bet kai nuskamba jos tradicinė frazė „Nepamiršk mokytis“ – suprantu, kad viskas praėjo gerai.

Šiek tiek aprimus visam premjeros šurmuliui ištaikau minutėlę ir sau – randu tylų kampą viską apgalvoti… Labai keista, kai tenka aprašyti jausmą, kurį balsu sunkoka būtų nupasakoti. Mano manymu, labiausiai viskam apibūdinti tiktų vienos operoje skambėjusios dainos žodžiai „<..>Sakė bus lengva, bet viduj skauda <..>“… Ir skauda šiek tiek ta, gerąja prasme..  Nes suprantu, kad atlikome didelį ir gražų darbą, prasmingą reginį (net ir prezidentės sveikinimą gavome!), kuris tikrai suplasnojo ir suspindėjo kaip tikras drugelis: lengvais, grakščiais, margais sparnais paskleidė scenos magijos dulkeles ir… neleidęs nė trupučio ilgiau pasidžiaugti tuo „čia ir dabar“ taip pat tyliai ir nepastebimai išskrido kaip ir atskridęs…

Visiems linkėjau nebėgti nuo atsiminimų ir nuo užplūstančių jausmų, žvelgti į praeitį tarsi į didelę gražią knygą. Neversti puslapių per dažnai, bet ir neužmiršti jų retsykiais pavartyti. Tuo pačiu dar ir dėkojau visiems, nes komanda įgyvendino mano svajonę – priartėti prie Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas arba kas anuomet dėjosi Paudruvės krašte“. Ir dabar drąsiai tariu – svajokim, nes juk studentai viską gali!!

*Trumpas roko operos siužetas
Ketvirtakursė Urtė susivokia, kad per ilgai savo dienas švaistė veltui, užuot tą laiką skyrusi mokslams. Naktinis gyvenimas, draugai, vakarėliai…O ir naujas širdies draugas erasmusas Džiovanis… Bet ar tikrai jis ją myli? Ir gaila, kad Urtė susipranta per vėlai – kai mokslo metai jau įpusėja. Net nesuspėjo apsižiūrėti, kai laiko tėkmę reguliuojantis Matematikos ir informatikos simbolis Malūnas pradėjo greitai sukti savo sparnus, taip pranašaudamas nenumaldomai artėjančią pabaigą. Piktoji dėstytoja Laima oficialiai praneša, kad reikia pristatyti savo darbus, tačiau Urtė nieko neturi… Užuodęs abejones dėl ateities, ją atseka blogasis bakalaurinių makleris – Pinčiukas. Parduoda Urtei bakalauro darbą… Ir čia staiga, nieko nepasakiusi, aplankyti dukters atvažiuoja mama. O mama Urtei yra tarsi sąžinės balsas. Urtė mamai prisipažįsta, kad nusipirko darbą. Mama net neranda žodžių apsakyti, kaip nusivylė. Ir Urtė apsisprendžia – parašys viską pati. Tik…. liko paskutinė naktis iki gynimo. Ji skambina savo širdies draugui Džiovanui prašydama pagalbos – ir pasirodo, jog Džiovanis Urte pasinaudoti nenori, jausmai tikri. Draugų morališkai palaikoma mergina per naktį parašo bakalaurinį darbą. Būtent tą naktį, kai Urtė rašo bakalaurą, ir sustoja malūnas (vadinasi – nieko nėra neįmanomo?). Urtė apsigina darbą ir gauna septynetą.

Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai:

Urtė – Greta Jurgaitytė

Pinčiukas – Jonas Sideravičius

Laima – Aušrinė Rinkevičiūtė

Mama – Eglė Tamašauskaitė

Džiovanis – Mantvydas Čiuplys

Dėstytoja Laima
Dėstytoja Laima
Velnių apsuptyje
Velnių apsuptyje
Bakalauro darbas apgintas
Bakalauro darbas apgintas
Mama guodžia
Mama guodžia
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Pinčiukas
Urtė ir Pinčiukas
Su draugais
Su draugais

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu  Mingailė Gulbinauskaitė iš Palangos. Miestelyje prie jūros gimiau ir užaugau. Domėtis literatūra ir bandyti kurti pradėjau dar vaikystėje. Visada jaučiau ir dabar jaučiu, kad žodis man yra ypatingas, toks svarbus  kaip dailininkui teptukas. Taigi, jau pradinėse klasėse lankiau dramos būrelį, turėjau savo eilėraščių knygelę, novelių sąsiuvinį. Antros klasės rašinyje, kuriame reikėjo papasakoti, ką norėčiau nuveikti per ateinančią vasarą, ryžtingai pareiškiau: sukursiu BENT tris knygas. Dabar prisiminusi savo tikslus ir paskaičiusi to meto „šedevrus“  nostalgiškai  nusišypsau, bet džiaugiuosi, kad noras mėgautis žodžio galia  lig šiol niekur nedingo. Todėl savo malonumui rašau eilėraščius, noveles, nuo dešimtos klasės nuotoliniu būdu mokausi filologijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kuri suteikė tikrai daug patirties, žinių, leido pažinti nemažai bendraminčių. Rašymas man – nesibaigiantis savęs bandymas, mokymasis, su kūryba nuolat keičiuosi, bręstu, atrandu save iš naujo. Be abejo, negaliu nesidžiaugti sėkme 2014 metų šalies Jaunųjų filologų konkurse: man buvo skirta antroji vieta už labai gerą literatūros kritikos darbą.

Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“:  romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

 Žmogus orkestras

 

Alvydas Šlepikas – populiarus ir itin darbštus Lietuvos meninio ir kultūrinio gyvenimo augintojas bei puoselėtojas. Žymus menininkas, labiausiai išgarsėjęs kaip kino režisierius ir aktorius, dar spėja pasirodyti teatro scenoje, rašyti scenarijus filmams ir spektakliams bei turėdamas beletristo   talentą kuria tiek prozą, tiek poeziją. Žurnalistė Laima Žemulienė  straipsnyje „A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius?” ironiškai kūrėją apibūdina kaip žmogų orkestrą. Išties  A. Šlepiko talentas reikštis  įvairiose srityse iškelia jį kaip išskirtinį menininką. Dėl tokio universalumo kūrėjas geba ypač meistriškai ir natūraliai į savo statomus filmus ir spektaklius įnešti subtilaus, būdingo poetui lyriškumo, o  literatūrinėje kūryboje lanksčiai taikyti kino elementus. Ši subtilybė moderniai jungti keletą meno sričių jau daugelį metų neša kūrėjui sėkmę.

Naujausias A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) sulaukė didelio pripažinimo. 2012-tųjų metais knyga pripažinta labiausiai skaitomu  kūriniu Lietuvoje,  taip pat autorius apdovanotas ir  Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Mano vardas – Marytė“ atskleidžia šiuo metu mažai pažįstamą, o galbūt kai kam visai negirdėtą temą – vilko vaikų (wolfkinder) gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų Prūsijoje daugybė šeimų palaidojo vyrus, moterys tapo našlėmis, o jų vaikai – šeimos išlaikytojais. Motinų siunčiami vokietukai keliaudavo į Lietuvą, kitapus Nemuno, kur dirbdami ir elgetaudami prasimanydavo maisto  alkį kenčiančioms savo šeimoms. Autorius rėmėsi tikrais faktais ir žmonių pasakojimais. Anot  jo paties, knyga siekta atskleisti  užmirštą svarbią ir skaudžią temą, ypač sudominti jaunimą, parodyti jam sudėtingą istorijos laikotarpį iš arčiau ir užšaldyti atmintyje, įteigti, kokia blogybė yra karas.

Nors romanas plačios visuomenės skaitytojų sutiktas palankiai, literatūros kritikų vertinimo kriterijai ir nuomonės skiriasi. Be abejo, pirmiausia sėkmę lėmė pati kūrinio tematika. Recenzuodama šią knygą Justina Katkevičiūtė atkreipė dėmesį, jog A. Šlepiko romanas nėra labai išsiskiriantis sukurtomis situacijomis, tačiau knygos sumanymas kalbėti apie „vilko vaikus“  yra pagirtinas poelgis, dėl to  praturtėjo lietuvių literatūra, sauganti partizanų bei tremčių  istoriją. Saulė Pauliuvienė taip pat pagyrė rašytojo stilių, jo kalbą  apibūdino  kaip kapotą, rezervuotą bei vyrišką,  puikiai perteikiančią knygos siunčiamą skausmą. Recenzentė savo tekstą vainikavo drąsiais žodžiais: „tokio kūrinio lietuvių literatūroje dar nebuvo ir, drįstu manyti, dar ilgai nebus.“ Neliko neįvertinta ir meistriška romano struktūra. Kalbėdamas  apie kūrinio žanrą, A. Šlepikas užsiminė, jog šis romanas labiau poema ar rauda. Tačiau kai kuriems skaitytojams jis netgi priminė pasaką, dar kiti kapotą tekstą sutapatino su kino scenarijumi. Toks modernus ir daugiaplanis kūrinio konstravimas leido skirtingų interesų skaitytojams jį  prisijaukinti ir pamilti. A. Šlepikas – sumanus rašytojas. Siekdamas parašyti vertingą ir brandų kūrinį, jis  nepamiršo reiklios šiuolaikiškos skaitytojų auditorijos, kuriai yra svarbu ne tik knygos perteikiama istorija ir  aplinkybės, bet taip pat kūrinio ryšys su žmogumi, galimybė skaitytojui pačiam aiškintis ir sukurti prasmę. Rašytojas turėjo detalų sumanymą, kaip parašyti vertą dėmesio knygą. Tam, kad ši autoriaus paslaptis  klausimas atskleista, pravartu peržvelgti romano kūrimo strategijų panaudojimo tikslingumą. Atlikus išsamią kūrinio analizę tampa aišku, jog autorius neišvengiamai naudojo klasikinio romano principus, tačiau kur kas daugiau rėmėsi modernaus romano strategijoms. Todėl šio rašinio tikslas – atlikti „Mano vardas – Marytė“  kūrimo strategijų analizę ir  išsiaiškinti, kokia yra  A. Šlepiko romano   populiarumo formulė.

Modernėjimo kryptimi

 Romanas – epinis kūrinys, atsiradęs Antikos laikais, ypač svarbų vaidmenį įgavęs Viduramžiais, o šiais laikais užima kone didžiausią vietą visoje grožinėje literatūroje. Nenuostabu, kad žanras  laikui bėgant kito ir klasikinio romano modelis atsiskyrė nuo modernistinio su dar keletu šakų. Plačiausiai išskiriami klasikinis modernistinis, avangardistinis, egzistencialistinis, prancūzų ir Lotynų Amerikos „naujojo romano“ modeliai. Humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas savo moksliniame veikale „XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) pateikia romanų modelių aprašymus bei jų kūrimo strategijas. Įsigilinus į  pateiktą teoriją  galima numatyti, jog A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“  parašyta, siekiant sukurti būtent klasikinį modernistinį romaną. Atpažįstamus klasikinio romano bruožus liudija kūrinio siužeto rėmai, pasakojama istorija bei priežasties – pasekmės ryšiais susieti įvykiai, nubrėžti erdvės ir laiko kontūrai, kuriami individualizuoti veikėjų charakteriai. Tačiau A.Šlepiko romane  modernių koncepcijų kur kas gausiau, todėl tikslinga jas prisiminti. Nerijus Brazauskas išskiria filosofo ir eseisto Ortegos y Gasseto dešimt modernių kūrimo strategijų[1].

Visų pirma, modernistinis romanas atskiriamas pagal aprašinėjimo strategiją. Šis sumanymas pakeitė realistinio romano pagrindinį bruožą – pasakoti įvykių ir veiksmų eigą. Pirmoji strategija įtvirtina fenomenologišką personažų ir jų santykio su pasauliu aprašinėjimą, didelė svarba kūrinyje teikiama veikėjų sąmonei ir jų įgytai asmeninei patirčiai, kurios  atskleidžiamos, naudojant „vidinio monologo“ bei „sąmonės srauto“ technikas. Toks pokytis suteikia žymiai didesnę galimybę pažinti personažų vidų, perprasti jų pasaulį ir įsijausti į kūrinio atmosferą. Taigi, ši strategija iš esmės lėmė didelius pasikeitimus –  performavo patį romano žanrą: pasakojamasis tapo aprašomuoju. Šį pokytį Ortega y Gasset konstatavo tiksliai: „ Niekas neturi pranešti mums, koks yra personažas: turime pamatyti jį savo akimis.“[2]

Antroji strategija laiką ir erdvę paverčia itin  koncentruotu dariniu. Todėl rašytojas padeda skaitytojui atsiriboti nuo tikrovės, sukuria uždarą romano vidinę atmosferą. Tokiu būdu didžiausias  dėmesys, skirtas įvykiams, perduodamas dinamiškai individo sąmonei. Tai įrodė ir lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, teigdamas, jog „modernistinės pakraipos romanuose laiko – erdvės modeliavimas kuo glaudžiausiai susijęs su subjektyvia nuostata – pasakotojo ar personažų.“[3] Iš šios strategijos savaime išsivysto ir trečioji – žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimas. Šiuo aspektu ypač į paviršių iškeliamas žmogaus dvasios, psichikos ir patirčių turinys, kuris drauge leidžia tekste įpinti mokslą, filosofiją, taip pat religiją ir estetiką, besivystančius iš individo jausmų ir mąstysenos. Toks personažų vidinio pasaulio suaktyvinimas romane sudaro prielaidą atsirasti ir ketvirtajai strategijai – veiksmo minimizavimui. Akivaizdu, jog didelį dėmesį sutelkiant ties žmogaus vidiniais išgyvenimais, savaime mažėja veiksmo, kuris teikia prielaidą pereiti nuo siužeto prie personažo, nuo veiksmų prie minčių. Skaitytojo suaktyvinimas taip pat priklauso vienai iš modernaus romano strategijų. Komunikacijos efektą  sukuria  pasakojimas pirmuoju asmeniu, veikėjų kreipimasis tiesiogiai į skaitytoją, autoriaus pratarmė ir tiesiog sukurta laisva erdvė skaitytojo pamąstymams ir kūrinio interpretacijoms.

Nerijus Brazauskas pateikė ir smulkesnes Ortegos y Gasseto išdėstytas strategijas. Viena jų – fragmentiškas naratyvas. Modernistinis romanas išsiskiria  fragmentiškumu, spontanišku veikėjo pasakojimu, neatsižvelgiant į  logiką ir vientisumą. Taip pat  tam, kad tikroviškiau išreikštų personažų patyrimus, pasakotojas peršoka iš trečiojo į pirmąjį asmenį. Tačiau, kalbant apie pasakotojo vaidmenį, svarbu paminėti, jog modernistiniame romane galima aptikti ne vieno veikėjo pasakojimą. Tokia idėja aiškinama kaip naratoriaus statusų kaitos strategija. Toks autoriaus pasirinkimas kuriant romaną padaro sudėtingesnį ir painesnį, todėl skaitytojo užduotis yra išsiaiškinti viską pačiam.

Aštuntoji klasikinio modernistinio romano strategija vadinama intertekstualumu. Tai būdas į  kūrinį integruoti ankstesnius literatūros tekstus, mitus ar  Biblijos motyvus. Ši strategija kilsteli kūrinio meninį lygį, pagilina intelektualumo vertikalę. Metaliteratūriškumo strategija apima rašymą apie kitą literatūrą, jos aspektų apmąstymą. Muzikos principų panaudojimo strategija leidžia lengviau perteikti kūrinio atmosferą ir jausmą. Muzikos elementų  pritaikymas romane įmanomas kaip leitmotyvų, kontrapunktų, analogijų bei metaforų sklaida. Muzikinė technika romanui suteikia daugiau spalvų ir poetiškumo.

Svarbu akcentuoti, jog romano fenomenologiškas meninis pasaulis – svarbiausias bruožas modernistinio romano kitimo etapuose. E. Husserlis teigė, kad „pasaulis galioja ne kaip tikrovė, o tik kaip fenomenas.“[4] Realistų kūrybos fenomenas buvo natūralistinės priemonės bei bandymai kurti, remiantis tikrovės realijomis. Jų tikslas buvo atkurti savo gyvenamojo meto atvaizdą, nes pasaulį suprato kaip objektą. Modernistai iškėlė kitokią idėją:  apie tikrovę  kalbėti per asmenišką patirtį, o tai lėmė didesnę vaizduotės galią. Jų kūriniuose vaizduotės pasaulis tampa realesnis už tikrovę, todėl modernistiniame romane daugiausia aptinkamas personažo vidinis išgyvenimas nei realūs įvykiai. Galima sakyti, dėl to modernistai suformavo ir savąjį požiūrį į literatūros „realybę“. Vaizduotę iškeldami aukščiau tikrovės, savaime labiau domėjosi žmogaus santykiu su pasauliu, jų patirtimis, nei išorine tikrove, kuri ypač svarbi buvo realistams. Žinoma, modernistiniame romane realybė atlieka neatsiejamą vaidmenį, nes tik ja remiantis galima atskleisti veikėjų vidinį pasaulį. Žymus moderniosios kalbotyros atstovas Umberto Eco yra pasakęs : „Mes turime išnaudoti realų pasaulį kaip fono ypatybę.“[5] Taip pat  modernistai, panaikinę ribas tarp žmogaus pasaulio ir realybės, atsigręžė į patį skaitytoją. Taip atsirado galimybė leisti skaitytojui įsitraukti į kūrinį ir prasmės ieškoti pačiam.

Taigi, N. Brazausko perteikta teorija leidžia suprasti, kaip glaudžiai tarp savęs siejasi visos klasikinio modernistinio romano kūrimo strategijos, koks savitas ir atsiribojęs nuo realistinio yra  modernistinis fenomenologiškas meninis pasaulis. Daugumą  aptartų strategijų bei meninio pasaulio modelių  galima įžvelgti ir A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“. Tam, kad įsitikintume, jog mūsų analizuojamas kūrinys tikrai yra klasikinis modernistinis romanas, toliau detaliai nagrinėsime  jame taikomų  teorijoje aptartų  strategijų sąveiką ir efektyvumą.

 Vaizdo kūrimo priemonės – meninės detalės

 Perskaičius A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“  išryškėja dauguma jau minėtų klasikinio modernistinio romano strategijų. Bene  ryškiausiai krintanti į akis – aprašinėjimo strategija. Realistinio romano bruožo pasakoti įprastą įvykių ir veiksmų eigą  mūsų analizuojamame kūrinyje beveik nematyti. Todėl ypač svarbus tampa kūrinio detalių vaidmuo. Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima pastebėti didelį dėmesį, sutelktą į gamtos, veikėjų išorės ir buities vaizdų aprašymus. Patys pirmieji kūrinio puslapiai  leidžia susidaryti ryškų istorinio konteksto vaizdinį, kuris suteikia galimybę įsijausti į romano aplinką: „Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras.“[6] Šiuo sakiniu subtiliai nupiešiama Lietuvą nuo Prūsijos skirianti Nemuno riba, metaforiškai pavadinama tiltu. Toks vaizdingas erdvės nupasakojimas sudaro paslaptingą, kiek grėsmingą ir šaltą įspūdį, kuris  nukelia skaitytoją į  slogų romano pasaulį. Suprasti dramatišką veikėjų  padėtį padeda šokiruojantis malkinės , kurioje gyvena kūrinyje vaizduojama šeima, aprašymas: „Šaltis. Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos.“[7] Vargingas būsto vaizdinys aiškiai nusako, jog ten gyvenanti šeima kenčia skurdą, badą ir šaltį. Nors malkinėje nėra beveik jokių daiktų ir lovas atstoja lentos,  ant sienų kabančios išsaugotos šeimos fotografijos, primenančios brangias akimirkas, šiai šaltai ir svetimai aplinkai  teikia namų jaukumo, tarsi saugo šeimos židinį, vienybę,  puoselėja viltį ir žmoniškumą, neleidžia tapti vien dėl savo būvio egzistuojančiomis būtybėmis. A. Šlepikas daug dėmesio skyrė ir pačių veikėjų aprašymui: „Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą.“[8]  Charakteringas vidinių ir išorinių bruožų vaizdavimas kartu išryškina ir kitus veikėjų gyvenimo niuansus bei bruožus. Pastaroji citata leidžia daug pasakyti apie Evos asmenybę: akivaizdu, jog moteris yra išsilavinusi, meniška ir muzikali asmenybė. Aukšto ir visada besišypsančio Rudolfo portretas  –  užuomina , jog šis vyras kadaise buvo tikrai laimingas. Paprasčiausių buitinių vaizdų aprašinėjimas taip pat įgauna gilesnę prasmę: „Visi juokiasi, tačiau visos kalbos baigiasi, nes jau garuoja tetos Lotos iškepti blynai, vaikai godžiai valgo, Helmutas net pakimšdamas pirštu.“[9] Ši  iš pirmo žvilgsnio įprasta vakarienė panaudojus vaizdingas detales  tampa svarbiu ritualu šeimoje. Ypač Helmuto maniera tiesiog kimšte kimšti maistą paaiškina, kokie išbadėję yra vaikai ir koks didelis džiaugsmas yra turėti  ką valgyti. Taigi, subtilių  detalių audinys leidžia skaitytojui pačiam įsijausti į teksto aplinką, pajusti veikėjų išgyvenimus ir iš užuominų suprasti daugiau, nei yra tiesiogiai pasakoma.

 Laiko ir erdvės koncentracija

 Dar viena atpažįstama modernistinė strategija romane – laiko ir erdvės koncentracija. Ypač lakoniškai tekste yra apibrėžiamas laikas. Romano pradžioje trumpai ir tiksliai nusakomas veiksmo metas: „1946 metai. Žiema.“[10] Nors informacijos nedaug, tačiau jos tikslumas aiškiai sukuria vaizdinį, kuris neleidžia pasiklysti knygos laike. Taip pat atskiri skyreliai dažnai pradedami laiką nusakančiu sakiniu : „Artėja naktis.“[11] arba „Ankstyvas žiemos rytas.“[12] Nors nupasakoti veiksmo laikui skiriamas minimalus dėmesys, toks trumpas konteksto patikslinamas išryškina atskirų skyrelių atmosferą, sukuria reikalingą nuotaiką.  Būtina pasakyti, jog visas romano veiksmas trunka tik keletą mėnesių. Matomas akivaizdus judėjimas iš žiemos į pavasarį. Galima interpretuoti, jog tai suteikia savotišką prasmę ir kūrinio siužetui: iš žiemos sąstingio, vargų judama  atšilimo, nubudimo, naujos pradžios link. Toks metų laikų kitimas sužadina laimingos herojų gyvenimo  pabaigos, teigiamų pokyčių artėjimo viltį. Erdvės ribos romane taip pat piešiamos koncentruotai, labiausiai akcentuojami Prūsijos, pokario gatvių, Lietuvos miškų ir geležinkelio vaizdiniai, kurie tekste dominuoja ir laikomi svarbiausiais. Jie, kaip ir laikas, nubrėžiami trumpais, pasakojimo kryptį brėžiančiais sakiniais : „Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.“[13] Čia taip pat erdvė nusakoma glaustai, bet aiškiai, taip pat jos apibūdinimas  sukuria baugią ir niūrią atmosferą. Tokia laiko ir erdvės koncentracija pateisinama tuo, jog didesnis dėmesys skiriamas individo sąmonei. Laikas ir erdvė daugiau įprasminami ne realioje plotmėje, bet atgiję veikėjų prisiminimuose, nes dažnai atsigręžiama į praeitį,  į buvimą prieš karą, kai šeimos gyvenimas dar švytėjo darna  ir laime: „Eva guli ant lentinio gulto prisiglaudusi prie Brigitos ir prisimena savo vestuves, kaip susipažino su Marta…“[14] Taip stipriai supriešinama tikrovė su praeitimi: Eva prisimena vestuves, šventę, jos pakilią  ir džiaugsmingą  nuotaiką, reikšmingą pažintį, kuri neleido moteriai jaustis vienišai, o dabartis pateikia šiurpų  kontrastą – Eva guli ant kieto lentinio gulto, vieniša, užsigalvojusi. Tokia realybės ir praeities priešprieša sukuria dramatišką situaciją. Taigi, romane „Mano vardas – Marytė“ erdvė  ir laikas koncentruoti tam, kad būtų daugiau dėmesio skiriama individo sąmonei ir sielai. Erdvės ir laiko paskirtis – sukurti tinkamą  kūrinio atmosferą ir nuotaiką .                   

 Veikėjų sielos vaizdiniai

Kaip jau minėjome, į romano paviršių yra iškeliami veikėjų jausmai ir sielos vaizdiniai, todėl  galima atpažinti žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo strategiją. Tai bene išskirtinis romano bruožas,  palietęs skaitytojų širdis, juos sujaudinęs ar net šokiravęs. Vientisas kūrinio siužetas išties liūdnas, tačiau vien aprašinėta įvykių seka taip giliai nepaliestų skaitytojų emocijų. Visus įvykius perteikiant per asmeninę herojų patirtį, žymiai paveikesni tampa romano veikėjų  jausmai ar pamąstymai. Dėl šios priežasties kūrinyje gausu vidinių monologų, sąmonės srauto pavyzdžių. Romano veikėjos motinos Evos vidinis monologas atskleidžia, kokie motinai yra brangūs vaikai –  atlikdama bet kokius kitus darbus, ji negali nustoti  jaudintis dėl savo atžalų: „Evai nereikia priminti, ji apie vaikus tik ir galvoja – apie Moniką, Renatę, apie lepųjį Helmutą, kuris toks švelnus, bet silpnas, ligotas jos vaikas, visiškai kitoks negu Heincas. Kur dabar jis, mano Heincas, mano berniukas, išvažiavo traukiniu į Lietuvą ir nėra jo beveik savaitė – ar jis gyvas, ar sveikas, ką jis valgo, ar turi kur galvą priglausti.“ Taip tarsi savaime tekste dominuoja veikėjų pamąstymai, tiesioginės kalbos kur kas mažiau. Tokia tendencija liudija kūrinio herojų uždarumą, sunkius vidinius išgyvenimus, o kartais ir nepasitikėjimą kitais žmonėmis: „Renatė  žiūri į Elzę ir nežino, tikėti ar netikėti tuo, ką sako ši keista besišypsanti moteris.“[15] Mergaitė tik klauso ir tyli, toks jos elgesys atskleidžia  atsargumą, nepasitikėjimą. Nors moteris šypsosi, vaikas tokią nepažįstamosios laikyseną priima nepatikliai: mergaitė, nors dar labai maža, jau supranta ir yra pati įsitikinusi, kad po šypsena gali slėptis ir blogi kėslai, kad pasaulyje ne visi žmonės kitiems yra geranoriški. Mergaitės tyla atskleidžia, jog jos viduje vyksta konfliktas – tikėti ar netikėti šia moterimi? Tokie sąmonės ir sielos vaizdavimai parodo, kad kiekvienas įvykis svarbus yra ne dėl apčiuopiamos ir matomos prasmės, bet dėl to įvykio sukeltų vidinių išgyvenimų bei mąstymo suaktyvinimo.

Veiksmo minimizavimas

Sielos ir (pa)sąmonės vaizdinių iškėlimas į paviršių romane „Mano vardas – Marytė“ sudaro sąlygas išryškėti ir veiksmo minimizavimo strategijai. Daugiausia dėmesio skiriant herojų vidiniam pasauliui, veiksmas nustumiamas į šalį. Tokiu būdu norima aiškiai parodyti, kad žmogaus jausmai yra kur kas svarbesni už nuoseklią įvykių eigą. Taip pat norint suteikti didesnę reikšmę žmogaus išgyvenimams net specialiai stabdomas veiksmas ir siekiama įsiklausyti į veikėjo sielą. Mažoji kūrinio herojė Renatė yra atsargi ir daug galvojanti. Kiekvieną nutikimą mergaitė stengiasi priimti ne tiesiogiai, bet mėgina viską kuo kruopščiau pamatuoti, įvertinti, pažvelgti atidžiau. Todėl vaizdo minimizavimo strategija ypač ryški vietose, kur rašoma būtent apie Renatę. Jos pamąstymams skiriamas išskirtinis dėmesys, dėl to veiksmas  trumpam pristabdomas: „Jos eina ilgai, Renatė vis atsilieka.[…] Pagaliau ji sustoja ir stovi. Elzė atsisuka. […] Eime, ko gi sustojai?[…] Ir tada Renatė pajunta, kaip iš Elzės burnos ima plūsti kažkas šalta, tarytum ji atrytų vėją ir tuštumą, suošia miško viršūnės , ima kristi nuo apsnigtų žiemos eglių sniegas.“[16] Elzė, norėdama atsikratyti mergaite, prižada nuvesianti ją pas tėvus. Renatė sutinka, tačiau nėra užtikrinta, kad moteris sako tiesą. Todėl visu šio ėjimo mišku metu mergaitės viduje verda prieštaringi jausmai ir kankina nežinomybė, kol galiausiai ji pati sustoja ir įsiklauso į save. Veiksmas tarsi nutraukiamas ir dėmesys sutelkiamas į mergaitės vidinį konfliktą. Ji suvokia, kad šia moterimi nevertėjo pasitikėti, pastebi,  jog Elzė jai yra tokia pat svetima ir grėsminga kaip aplink stūksantis baugus miškas. Taigi, veikėjų išgyvenimai verčia įvykius sustoti, netikėtai keistis ir tiesiog suktis aplink juos. Dėl to veiksmas romane nėra pats svarbiausias elementas

Skaitytojo aktyvinimas

Rašydamas kūrinį A. Šlepikas nepamiršo atsižvelgti ir į būsimus skaitytojus. Siekdamas kuo stipriau juos paveikti, autorius meistriškai pritaikė dar vieną modernistinio romano strategiją – skaitytojo suaktyvinimą. Toks pasirinkimas suteikia skaitytojui galimybę labiau įsijausti į tekstą, pačiam ieškoti prasmių ir atsakymų, tiesiog išgyventi kūrinį kartu su jo veikėjais. Šie niuansai ypač svarbūs patraukti skaitytoją į savo pusę, jį sujaudinti ir priversti patikėti knyga. Todėl romano „Mano vardas – Marytė“ skaitytojas nėra užmirštamas, paliekama nemažai erdvės visus pateiktus veikėjų išgyvenimus suprasti pačiam. Taip pat stengiamasi skaitytoją informuoti apie tolesnius kūrinio siužeto vingius: „Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hancas.“[17] Perspėjama apie vaiką, kuris dar pasirodys knygoje vėliau. Toks skaitytojo įtraukimas į romaną suteikia galimybę pasijusti tarsi jo istorijos dalimi ir geriau pajusti perteikiamą jausmą, prasmę.

Pasakojimo fragmentiškumas

               Ryškų bruožą kūriniui suteikia ir pasakojimo fragmentiškumas. Vengiama ilgų, perkrautų sakinių ir pastraipų. Taip pat nematyti ir išplėstų aprašymų, vyrauja pavienės detalės, kurios suskaido tekstą į smulkius fragmentus. Šį požymį galima atpažinti jau pačioje romano įžangoje: „Štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;[…] štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – vardų, be pavardžių; štai išdraskyti kapai.“[18] Tokios atskiros detalės tekstui suteikia griežtumo, gana šokiruojančių momentų. Fragmentiškumas romane sukuria sueižėjusio pasaulio įspūdį,  susipina daug įvairiausių ir skirtingų detalių, užuominų ir faktų, o tai tiksliai atspindi istorinį kontekstą: pokario metai visame Baltijos krašte buvo suirutės laikotarpis, kai žmonių gyvenimai buvo subyrėję į šipulius ir žmoniškumas aršiai kovėsi su gyvuliškais instinktais. Todėl fragmentiškas pasakojimas padeda sukurti dar ryškesnę kūrinio nuotaiką, suteikti jai tragizmo ir įtampos.

Pasakotojo statusų kaita

Romano „Mano vardas – Marytė“ dar vienas išskirtinis bruožas – pasakotojo statusų kaita. Kūrinyje atsisakoma vieno pasakotojo vaidmens, kuris klasikiniame romane dažniausiai būna šaltas, objektyvus, nešališkas . Jau pačioje pradžioje minima paslaptinga pasakotoja: „Ji sako: visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos.“[19] Kyla klausimas: kas toji ji? Autorius savo kūrinio aprašyme teigia, kad rašydamas rėmėsi liudininkų pasakojimais, todėl galima numanyti, jog paslaptingoji ji – viena iš realių liudininkių. Taigi, taip tarsi akcentuojamas pasakojimo autentiškumas, sukuriamas įspūdis, kad istorija  pasakojama iš pirmų lūpų, o tai labai reikšmingas ir patraukiantis faktas skaitytojui. Toliau A. Šlepiko knygoje pasakotojo vaidmuo trumpam atitenka keletui veikėjų. Kai kuriose vietose pasakoja vaikai: „Renatė galvoja, kaip būtų gerai nueiti lig miško, ten medžių turėtų būt daug ir daug pumpurų, ak, galvoja, jei tik greičiau ateitų pavasaris, tada būtų galima rasti visokių žolelių, rūgštynių ir uogų.“[20]Kai kur  kalba motina: „ Mes dar juoksimės, dar ateis toks laikas, kai sužydės laukai, kai pasibaigs šitie baisūs laikai, mes dar juoksimės, tavo juokas, Marta, tavo nuostabus juokas dar taip skardės, kad girdėsis anapus upės, sako Eva.“[21] Tokia pasakotojų kaita kiekvienam personažui suteikia išskirtinės svarbos, leidžia geriau pažinti jį patį ir pamatyti situaciją vis kito žmogaus akimis. Pagrindinis pasakotojas taip pat savaip nuspalvina kūrinį – jo pozicija nėra visai objektyvi, tekste įžvelgiama jo emocinga ir poetiška prigimtis, kuri tekstui suteikia įvairesnių spalvų ir lengvumo. Toks pasakotojo bruožas puikiai atsiskleidžia šiose eilutėse: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgose jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį…“[22] Itin vaizdingos metaforos leidžia atpažinti  pasakotojo subjektyvumą, kyla nuojauta, jog pasakotojas pats išgyvena pasakojamą istoriją. Toks stiprus veikėjų ir pasakotojo jausmingumas bei atvirumas savaime labiau suartina ir su pačiu skaitytoju.

 Intertekstualumas

 Be ryškių poetinių detalių ir kitų svarbių bruožų, kūriniui būdingas ir intertekstualumas. A. Šlepikas į savo romaną subtiliai integruoja keletą pasakų elementų. Vienas iš jų – pasakos apie našlaitę ir piktąją raganą motyvas, kuris siejamas su  mažąja Renate: „Miške tyku, nejuda jokia šakelė, viskas apsnigta storu sniego sluoksniu.[…] Jau nebe toli, sako ragana ir sukasi ant vienos kojos,[…] pasigirsta tolimas vilko kauksmas, kuris tarytum pažadina mergaitę.[…] Renatė bėga ir bėga, o ją vejasi raganos juokas.“[23] Šis pasakos elementas padeda sustiprinti situacijos įtampą, dramatizmo įspūdį, taip pat sukuria intrigą: pasakos visada baigiasi laimingai, o šis nutrauktas pasakos elementas neišduoda ateinančios pabaigos rezultatų. Taip pat kūrinyje pasaka apie Jonuką ir Grytutę atskleidžiama tiesiogiai: alkani vaikai niekaip negali sulaukti grįžtančios mamos, tuo tarpu  teta Lota,  norėdama bent kiek atitraukti vaikų mintis apie alkį, pradeda sekti pasaką: „Taigi, Joniukas atsikėlė naktį ir išėjo slapta, kad pamotė negirdėtų, į lauką…“[24] Tokiu būdu teta tarsi atriboja vaikus nuo tikro pasaulio, kuris nė kiek nepanašus į pasaką. Tikrovės tragiškumas bei sąsajos su romano tema ( vilko vaikai)  perteikiamos tam tikromis pasakos formules primenančiomis užuominomis : „Vilkų seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai…“[25] Šia mintimi akcentuojami visuomenės pokyčiai: dramatiškos  aplinkybės pakeitė ne tik žmonių gyvenimą , bet ir jų prigimtį, kai  ima dominuoti gyvuliški instinktai, o ne žmoniškumas. Gamtos ir žmogaus darna suirusi. Skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno jau aptinkami tik pasakose, realiame pasaulyje vilko vaikų svarbiausia  tapo kova dėl išlikimo. Taigi, akivaizdu, jog intertekstualumo strategija leidžia keisti romano nuotaikas ir sustiprinti emocijas.

Kūrinio muzikalumas

Dar vienas išskirtinumas, atsispindintis A. Šlepiko kūrinyje – tikslingas muzikos principų panaudojimas. Rašytojas juos įtraukė į tekstą, siekdamas sukurti kuo tikroviškesnę ir unikalią atmosferą, kuri taip pat padėtų įsijausti į romano laiką, erdves ir situacijas. Jau pirmuosiuose kūrinio sakiniuose galima įžvelgti priebalsių š ir ž kartojimą, kuris tekstui suteikia šaižaus skambesio: „[…]šešėlių ir šviesos žaismas […] Žiema. Šalta ir siaubinga pokario žiema.“[26] Šaižūs garsai sukuria atšiaurų skambesį , jaučiasi šiurkštumas, šaltumas, kuris paryškina siužeto įvykius ir nuotaikas. Taip pat  jau įžangoje galima aptikti vėjo motyvą: „Švilpia vėjas.“[27]Dar vėliau dažnai girdimas vėjo motyvas tampa leitmotyvu ir yra išsaugomas iki pat romano pabaigos. Interpretuojant kūrinį, galima nesunkiai perprasti metaforišką vėjo reikšmę: jo stūgavimas ir švilpesys ne tik padeda perteikti šaltą, įtemptą ir bauginančią romano atmosferą, bet ir atspindi veikėjų likimus. Išgyvenę tragišką karą veikėjai prarado savo namus, artimus žmones, dvasinę ramybę. Jų sielas apgaubė nykuma – neviltis, vejama baimės ir skausmo, kuri taip pat atėmė paprastą gyvenimo džiaugsmą. Žmonių viduje tarsi švilpia vėjai, išplėšę laimės viltį ir atnešę tuštumą. Ne gana to, patys herojai ir jų  likimai yra vėjo blaškomi lyg rudens medžių lapai. Romano šeimai kiekviena išaušusi diena yra dovana, leidžianti džiaugtis, jog jie vis dar gyvi, kartu ir turi kuo numalšinti baisų alkį. Tačiau tam, kad šeima gautų maisto, vaikai keliauja į Lietuvą uždirbti maisto, taigi, jų likimas – tik Dievo rankose, niekas nežino, ar jie liks gyvi, ar dar kada nors grįš namo. Todėl kiekvienas herojus tarsi gležna būtybė, blaškoma vėjo po platų pasaulį. Neatsitiktinai kūrinyje girdimas ir dainos motyvas: „Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.“[28] Įsivaizduojama skambanti muzika kuria liūdną, nostalgišką jausmą, kuris lyg su tolstančiu aidu palydi kiekvieną išeinančią sielą, kiekvieną žmogų, paliekantį namus ir traukiantį į nežinią.

 Kinematografija nepaleidžia

 A. Šlepikas  savo originalumą įrodė, panaudodamas turbūt vieną moderniausių principų – kinematografijos metodus,  lietuvių literatūroje atsiradusius ne taip seniai – XX a. antrojoje pusėje. Gerai žinomas Lietuvos ekspresionistas, ironijos meistras Jurgis Savickis buvo didelis kino gerbėjas, todėl vienas pirmųjų savo kūryboje pavartojo kino stilistiką, kuri itin ryškiai atskleidžiama novelėje „Vagis“. Nenuostabu, jog A. Šlepiko romane taip pat galima aptikti kinematografiškų epizodų: žinomas režisierius iš pradžių turėjo mintį kurti filmą Vilko vaikų tema. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog autorius savo mintis realizavo knygoje. Kaip bebūtų, A. Šlepiko polinkis į kiną atsispindi  romane. Galima rasti daug teksto vietų, kuriose jaučiamas kameros slinkimas, detalių išryškinimas tarsi su specialiu objektyvu  pritraukiant vaizdą. Jau įžanga konstruojama lyg prasidedantis filmas: „Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai.“[29] Tai tampa dar akivaizdžiau, prasitarus apie juodai baltą kiną, kuris leidžia susidaryti dar aiškesnį laiko vaizdinį. Juoda, balta ekrano spalvos primena senovinius filmus, todėl  aišku, jog keliaujama į praeitį. Netrukus  tarsi kino kameros pritraukti pasirodo veikėjai, kurių vaidmuo  pats svarbiausias kūrinyje: „Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti Nemuną.“ [30] Iš toli fokusuojamas  vaizdas supažindina skaitytoją su Vilko vaikais, kurių figūros iki pat romano pabaigos žada laikytis pačiame dėmesio centre. Taip pat dažnai jaučiamas kameros slinkimas, fiksuojant gamtos vaizdus: „Šviečia saulė, teka upeliai, kalasi žolė.“[31] Tokie vaizdai dvelkia ramybe ir lyg priešprieša žmonių gyvenimui kuriama  natūrali gamtos harmonija. Taip pat viena ryškiausiai išdidintų detalių tekste galima laikyti margutį, kurį Šv. Velykų proga Renatei įteikia sutiktas berniukas: „Renatė laiko rankoje margutį ir beveik netiki – jis toks pats raudonas ir taip pat papuoštas kryžiukais bei linijom, kaip tas, kurį taip nerūpestingai suvalgė.“[32] Tai antras kiaušinis, kurį gauna Renatė, pirmąjį  neiškentusi sušlamštė ir nespėjo pašventinti. Tačiau Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, todėl antras margutis iškyla tarsi antra galimybė Renatei, jis simbolizuoja prisikėlimą, suteikia geresnio gyvenimo vilčių. Taigi,  kaip ir filmas, romanas „Mano vardas – Marytė“ konstruojamas iš smulkių ir reikšmingų detalių, kurios sukuria vientisą kūrinio visumą.

Išvados

Akivaizdu, jog A. Šlepiko romanas neatsitiktinai tapo viena skaitomiausių knygų Lietuvoje. Rašytojo gebėjimas išmaniai derinti įvairias romano kūrimo strategijas leido sukurti unikalų ir brandų kūrinį. Gebėjimas į jį įtraukti ir klasikiniam, ir modernistiniam romanui būdingų bruožų knygą taip pat pavertė universalia ir patrauklia skirtingų interesų skaitytojams. Klasikinių romanų mėgėjai džiaugsis, radę tokiems kūriniams būdingą siužetą, intrigą, gamtos bei aplinkos vaizdavimą, veikėjų aprašymus. Svarbu pasakyti, jog romano  skyriuje „Žodis pabaigai“[33] autorius suintriguoja, prisipažindamas, jog kūrinį rašė, atsiremdamas į tikrovės realijas, trumpai pristato romano veikėjų prototipus. Kaip bebūtų, modernaus stiliaus šalininkai šiame romane atras daugiau juos dominančių idėjų bei klausimų, nei klasikos mylėtojai. Tai aiškiai matyti, jame atpažinus dominuojančias modernaus romano rašymo strategijas: aprašinėjimo, laiko ir erdvės koncentracijos, (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo, veiksmo minimizavimo, skaitytojo suaktyvinimo, fragmentiško pasakojimo, pasakotojų statusų kaitos, intertekstualumo, muzikos bei kinematografijos elementų. Strategijų  įvairovė, jų sąveika tik įrodo, kad kūrinys orientuotas į gelmę, turtingas profesionaliai parinktų ir  efektyviai vartojamų meninių priemonių. Tai  liudija ir A. Šlepiko išsilavinimą ir, svarbiausia, ryškų talentą kurti aukšto lygio meninius darbus. Ypač džiugu, jog tikrai daug įdirbio reikalavęs ir gana sudėtingomis modernistinėmis strategijomis pagrįstas kūrinys tapo toks populiarus ir palankiai vertinamas įvairaus amžiaus ir intelekto skaitytojų .

Literatūros sąrašas

  1.  Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. –  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  2. Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. . –  Aidai, 2005.
  3. Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
  4.  Katkevičiūtė J. Basomis per speigą: vilko vaikų istorijos pagal A. Šlepiką. –  Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-13-justina-katkeviciute-basomis-per-speiga-vilko-vaiku-istorijos-pagal-a-slepika/85388
  5. Ortega y Gasset . Mintys apie romaną,  1925.
  6.  Pauliuvienė S.  Recenzija: Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. –   Prieiga per internetą http://www.alfa.lt/straipsnis/13982669/Recenzija..Alvydo.Slepiko.Mano.vardas..Maryte=2012-03-07_17-13/
  7. Šlepikas A. Mano vardas – Marytė.- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
  8.  Žemulienė L. A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius? –  Prieiga per internetą http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/aslepikas-kas-jis-rasytojas-ar-rezisierius.d?id=60416045

 

[1]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 89-98.

[2]Ortega y Gasset . Mintys apie romaną, 1925.

[3] Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 83.

[4] Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. – Aidai, 2005.

[5]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 84.

[6] Šlepikas A. Mano vardas – Marytė. . –  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 9. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[7]Ten pat. – P. 18.

[8]Ten pat. – P. 20.

[9]Ten pat. – P. 33.

[10]Ten pat. – P. 9.

[11]Ten pat. – P. 12.

[12] Ten pat. – P. 41.

[13]Ten pat. – P. 88.

[14]Ten pat. – P. 35.

[15]Ten pat. – P. 148.

[16]Ten pat. – P. 149

[17]Ten pat. – P. 11.

[18]Ten pat. – P. 7.

[19]Ten pat. – P. 7.

[20]Ten pat. – P. 89.

[21]Ten pat. – P. 40.

[22]Ten pat. – P. 151.

[23]Ten pat. – P. 149.

[24]Ten pat. – P. 22.

[25]Ten pat. – P. 23.

[26]Ten pat. – P. 9.

[27]Ten pat. – P. 11.

[28]Ten pat. – P. 9.

[29]Ten pat. – P. 9.

[30]Ten pat. – P. 10.

[31]Ten pat. – P. 163.

[32]Ten pat. – P. 175.

[33]Ten pat. – P. 180-181.