All posts by admin

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas - satyriška animacinė drama "Šunų sala" (2018).
Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas – satyriška animacinė drama “Šunų sala” (2018).

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Karolis Baublys

Šiandieninio kino mėgėjams nereikia pristatinėti amerikiečių režisieriaus Weso Andersono: išsiskiriantis savitu satyriniu stiliumi, artimu absurdui, spalvingais (pastelinių spalvų) interjerais ir dar spalvingesniais ekscentriškais herojais (primenančiais marionetes), šio režisieriaus kinematografinis pasaulis žavi simetrija, linijinėmis konstrukcijomis ir autentiška retro estetika. Naujasis režisieriaus kūrinys – animacinė satyra Šunų sala (Isle of Dogs; 2018) – tai politinė parabolė apie kolektyvo dvasią, vienybės galią ir pavergtųjų kovą už laisvę ir lygybę.

Animacinio filmo laikas lieka neįvardytas, šitaip žiūrovui suteikiant galimybę korumpuotoje ir autokratinėje futuristinės Japonijos politinėje sistemoje įžvelgti Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino kontūrus. Kilus didelei epidemijai, šunys apkaltinami ligų nešiojimu ir deportuojami į nuošalią salą, kurioje išpilamos… šiukšlės. Žmonių balsais kalbantys šunys virsta kinematografine rezistencijos metafora: filme fiksuojamas politinės krizės periodas, kuomet pavergtųjų klasė sukyla prieš pavergėjus. Ne viename epizode jaučiamos nuorodos į Karlo Marxo Kapitalą: keturkojams herojams svarbus ne kovos tikslas, o pati kova.

Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.
Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.

Segregacija, korupcija, nelygybė, ‒ prieš šias blogybes nukreipta politinė Weso Andersono parabolė, kurią galima įvardyti kaip savotišką chorinį filmą (valkataujančių šunų gauja veikia kaip vienas organizmas). Nors personažai kalba žmonių balsais, save suvokia kaip šunis: rausiasi šukšliadėžėse, kandžiojasi, vaikšto keturiomis. Vaikščiojimas keturiomis virsta net savotiška žvilgsnio kampo metafora (į pasaulį herojai žvelgia iš apačios, šitaip vizualiai įkūnydami nusižeminimo idėją). Skirtingai nei jaunuolis Zero, – pagrindinis veikėjas iš komedijos The Grand Budapest Hotel (2014), – šunys, būdami keturkojai, nėra pajėgūs užimti dominuojančiųjų pozicijos. Socialinių viršūnių būtis jiems nepasiekiama. Tačiau čia ir slypi Weso Andersono žaidimo taisyklės – svarbu ne dominuoti, bet rezistuoti.

Penki pagrindiniai "Šunų salos" herojai.
Penki pagrindiniai “Šunų salos” herojai.

Vienas iš labiausiai pavykusių filmo aspektų – įtikinanti ir motyvuota pusiausvyra tarp žmonių ir gyvūnų. Bet kuriame kitame filme, kur veiktų žmonės ir gyvūnai, žiūrovas nevalingai tapatintųsi pirmiausia su žmonėmis. Šunų saloje vienintelis personažas žmogus, su kuriuo būtų įmanoma tapatintis, yra mažas berniukas, vardu Atari, atvykstantis į salą ieškoti savo ištikimo šuns, vardu Spots. Tačiau berniukas kalba japoniškai ir jo kalba neverčiama. Tokiu būdu žiūrovas užima suglumusių šunų poziciją, kurie iš paskutiniųjų stengiasi suvokti, ką Atari stengiasi pasakyti. Berniukas tampa savotišku gidu, kuriuo šunys seka, genami intuityvaus pasitikėjimo, tačiau susikalbėjimo verbalios kalbos lygmenyje nėra. Žiūrovas šiuo atžvilgiu supranta šunis ir tapatinasi su jais, o ne su berniuku.

Išradinga, žaisminga, sąmojinga Šunų sala – tai vykęs bandymas metaforiškai demaskuoti politinį šiandieninio pasaulio terorą. Per valkataujančių ir užguitų šunų paveikslus atskleidžiama žmonijos būtinybė nepasiduoti blogiui.  Pasipriešinti engėjams – kiekvieno mąstančio ir empatiško individo pareiga. Įvairiais filmo lygmenimis demonstruojama kova tarp cinizmo ir teisingumo, melo ir progresyvių idėjų nepaliks žiūrovų abejingų.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Eilėraščiai

Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Siūlome keletą vilniečio abituriento Adomo Vasiliausko, šių metų JFK poezijos  sekcijos III vietos laimėtojo, eilėraščių iš rinkinio „¾ po pirmos“

 

Pamišimas

Taip sapnuoja tave

Nesustodama

Mano meilė

Kas vakarą atsivesdama

Tave štai čia

Prie Neries

 

Rūkui tavo kaklą

Bučiuojant

Rasos lašams

Tavo ausų galiukus

Glostant

Neris išteka

Iš tavo plaukų

Ir nesuteka

Niekur

 

Neranda manęs

 

Pagoniškos vaikų tradicijos

Tėvai tapo dievais,

Dievai – priešais.

 

Sako, vakarykščiai tikėjimai paseno.

Šiandieniniai žyniai pamiršo tikėti,

 

Bet mes kitą rytą,

Nusimetę nunešiotus dievus,

Virstame žmonėmis,

 

Išlauktais, išbūtais žmonėmis.

 

¾ po pirmos

Aukštakulniai

Pėdkelnės

Nuogos kojos

Miestas nakčia aikčioja

sudrėkęs nuo lietaus

Šokolado lydyto

Linijos vitrinoj

Odinių aukštaaulių

Batų poros

 

Aukštakulniai

Cigaretės

Gatvėmis slenka

Žmonių pamesti šešėliai

Nuorūkos dega akyse

Languose – gyvuliška aistra

 

Aukštakulniai

Grindinys geria

Vaizdus iš po sijonų

Geria lietaus vandenį

Išlietą vyną

Šokoladą lydytą

 

O aš stoviu

Vidury parko

Šalia linguoja

Širvys beržu,

 

Taksėjimas

Slenka gatvėmis

Slenka mano sapnuos

 

Mano sapnuos

Tavęs nėra

Lūžta

tak

Vienas

tak lieka

Basomis eiti

baisu

Liūdnas cirkas

visi šoka ir dainuoja

akrobatai sukasi ore

Teslos elektriniai žybsniai

aikčioja garsais

vienratį mina meškinas batuotas

o pro adatos skylutę

kupranugaris lenda

 

tik vienas klounas

nosimi raudona

žongliruoja su gyvenimu

ir liūdi

kad ramunė

šį pavasarį

pražyst nespėjo

 

Ieškok rytuose

Kai nusileis saulė

Prie kelio

Kur pakrašty auga liepa

Atsisėsk ant šaligatvio

Ir ieškok manęs rytuose

 

Sakei tau žvaigždės

cigarečių nuorūkos

sakei nusispjovus

žvaigždės visai banalu.

Daug tu sakei

O aš tik norėjau pasėdėti

Su tavimi po liepa

 

Ir patylėti

 

Poezija sušiui

Veidrodis ant miesto upės

Paskandino tylius

Nebylius

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Antra pamaina ‒

Autobuso vairuotojas

Pamoja saulei

Per tiltą važiuojant

 

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Mito realybės

1.

Mitas, kurį numato kitas,

Antikos dievybė

Bėga nuo varnos.

 

2.

Mitas kičas kitas.

Kitas mitas – kičas.

Kitas – mito kičas.

 

Lot. Avis

Niekada nepabusti žmogum

Niekada juo

Visada tavimi

Tik mostu

Tavo vieninteliu skrydžiu

Juk galime būti

Dangaus avys

Gimusios žemėje

Kurios kažkada prižadėjo

Pakilti

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Batonas_virselis

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Neringa Mikalauskienė

Scott Fitzgerald KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA. Ir kiti apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Vilnius: Sofoklis, 2018.

Besidomintieji klasikine amerikiečių literatūra, be abejo, F. Scottą Fitzgeraldą labiausiai žino dėl jo „Didžiojo Geistbio“, o štai kitas ne ką mažiau įdomus kūrinys ‒ „Keista Bendžamino Batono istorija“ daugelį lietuvių turbūt pirmiausia pasiekė Davido Fincherio filmo pavidalu 2008-aisiais. Aš pati miglotai prisimenu paauglystėje skaičiusi šį tekstą viename įvairių autorių fantastinių apsakymų rinkinyje. Rinkinio pavadinimo nepamenu, o štai Bendžamino Batono istoriją ‒ puikiai. Nors tai nebuvo toks fantastinis kūrinys, prie kurių tuo metu buvau įpratusi. Fantastinė ten buvo tik pati idėja ‒ šeimoje gimsta vaikas, turintis seną kūną. To priežastis taip ir lieka neaiški: autoriui, skirtingai nei įprasta fantastinio žanro kūrėjams, ji nėra svarbi. Svarbiau čia parodyti, kaip į šį keistą faktą reaguoja visuomenė, kurioje jokių akibrokštų nemėgstama ir stengiamasi žūtbūt išlaikyti tai, kas laikoma „padoriu, priimtinu gyvenimu“, visuomenė, kurioje esminis klausimas ‒ „o ką žmonės pasakys?“. Taigi ir Bendžamino tėvas, gimus sūnui, desperatiškai stengiasi nuslėpti jo „ydą“ ‒ seną kūną ir sielą, elgdamasis taip, lyg šis būtų normalus kūdikis:

Mintis, kad sūnų reikės rengti kaip suaugusį vyrą, buvo tiesiog nepakenčiama. O jeigu jis rastų kokį labai didelį paauglišką kostiumėlį, tą šlykščią ilgą barzdą būtų galima nukirpti, žilus plaukus nudažyti rudai ‒ šitaip paslėptų, kas baisiausia, ir išsaugotų bent šiek tiek savigarbos… ką jau kalbėti apie padėtį Baltimorės visuomenėje. (p. 14).

Asmeninis Bendžamino laikas teka atgal ‒ kasmet jis vis jaunėja, taigi nuolatos patenka į keblias situacijas, kurios būtų gal tik komiškos, jei ne vis gilėjantis jo paties suvokimas, kad norėdamas išgyventi šitoje visuomenėje jis turi nuolatos būti budrus, slėpti savo prigimtį, nes kitiems tuo patikėti pernelyg sunku. Skaitytojas mato ir kitą ypač skausmingą dramą ‒ sukūręs šeimą su pamilta moterimi, jis negali senti kartu su ja, o pasiekus paauglystę jo nebeatpažįsta senieji draugai, su kuriais kadaise kovėsi kare, nepripažįstami jo, kaip veterano, nuopelnai. Taip skaitytojui tarsi atveriamos akys: aiškiai parodoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra itin priklausoma nuo visuomenės, įausta į laiko ir laikmečio audinį, nori to, ar nenori.

Panašių apmąstymų apie žmogaus vietą visuomenėje ir tos visuomenės tradicijas sukelia ir kiti šioje knygoje spausdinami F. Scotto Fitzgeraldo apsakymai. Reikia paminėti, kad pats autorius gyveno audringą gyvenimą, šėlo vakarėliuose, tad „spindinčioji“ visuomenės pusė, vyrų ir moterų bendravimo ritualai jam buvo kuo puikiausiai pažįstami. Pavyzdžiui, iš apsakymo „Bernisė nusikerpa plaukus“ gali išskaityti, kokios taisyklės buvo priimtinos XX a. pradžios amerikiečių jaunimo šokiuose, kaip turi elgtis mergina, kad dėl jos varžytųsi pulkai gerbėjų, kaip palaikyti tuščią saloninį pokalbį, kad pašnekovas jaustųsi pamalonintas. Apsakyme „Ledo rūmai“ atsiveria nenugalima skirtis tarp gyvenimo saulėtuose Amerikos pietuose, kai „kuris nors iš tų bendraamžių atsisveikindamas apeidavo draugus ir išvykdavo į Niujorką, Filadelfiją ar Pitsburgą, ten pradėdavo verslą, bet dauguma taip ir liko išglebusiame svajokliško dangaus, jonvabaliais žibančių vakarų ir triukšmingų juodukų mugių rojuje, kur augo tokios malonios, švelniabalsės mergaitės, auklėjamos ne brangiose mokyklose, o pagal šeimos tradicijas“ (p. 77), ir šiaurės, kur ne vien klimatas atšiaurus, bet ir žmonės, pietietės merginos akimis, yra kur kas grubesni, tad ji, nors ir visa širdimi trokšdama pokyčių, negali prie jų prisitaikyti. „Žiemos svajose“ plėtojama istorija jaunuolio, įsimylėjusio merginą, kuri čia priartėdama, čia netgi ilgiems metams atsitraukdama manipuliuoja jo jausmais. Už blizgaus paviršiaus vėlgi veriasi tiek vieno, tiek kito drama.

Kartais F. Scottas Fitzgeraldas sulaukdavo priekaištų, kad iššvaistė savo talentą atsisakęs ambicijų rašyti didelės apimties kūrinius (kaip kad pradžioje minėtas „Didysis Geitsbis“, laikomas jo kūrybos viršūne) ir perėjęs prie populiariojo žanro, lengviau skaitomų apsakymų, kurie būdavo spausdinami madinguose žurnaluose ‒ taip jis užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir žmonos Zeldos, susirgusios psichine liga, gydymui. Tačiau iš to, ką dabar turime progą perskaityti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Keista Bendžamino Batono istorija. Ir kiti apsakymai“, akivaizdu, kad jis nusipelno būti vadinamas ne vien talentingu rašytoju, priverčiančiu gėrėtis vaizdingu pasakojimu (čia norėtųsi ir vertėją pagirti už sklandų vertimą, kurį skaitydamas nejučia mėgaujiesi malonia sakinio tėkme), bet ir akylu sociologu bei subtiliu psichologu, sugebančiu iš vos pastebimų niuansų supinti ištisą žmogiškų santykių voratinklį, kuris, perskaičius knygą, dar ilgam sulaikys prie jos mintis.

 

 

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

 

Visokie 200

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

Gintarė Adomaitytė

 ,,Vasara tais metais pasitaikė ypač karšta. Saulė tarsi auksaspalvio gintaro gabalas kybojo virš medžių viršūnių, be atvangos kaitindama ir kepindama visa, kas gyva. Nesulaukdamos  lietaus samanos pamažu išbluko, o Pelėnui reikėdavo vis giliau ir giliau eiti į girią, kad rastų išsirpusių žemuogių.

–Kiekgi šitaip tęsis? – dūsavo Varlėnas, vėduodamasis plačiu paparčio lapu Pelėno svetainėje. Jis ypač nemėgo karščio. Sausra pro jo namus tekantį upeliuką beveik visai išdžiovino, todėl dažnai ateidavo pas Pelėną į svečius atsivėsinti.“

Ši ilgoka citata – iš Elenos Launikonytės knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ (Švieskime vaikus, 2018). Ji tinka šiai dienai – auksaspalvė saulė taip kepina, kad belieka užsitraukti užuolaidas, patogiai įsitaisyti ir panirti į knygų pasaulį. Laimei, bent jau čia sausros nėra. Ant mano pagalvės (ak ne, dabar jau ant rašomojo stalo) trys debiutiniai leidiniai. Jau minėtasis dailininkės Elenos Launikonytės kūrinys  vaikams, paaugliams skirta mokytojos lituanistės Alinos Jonaitienės ,,Smiltė “ (Gelmės, 2018) ir Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientės Aušrinės Kurgonaitės esistika ,,Gatvėmis“ (Naujasis lankas, 2018).

Nuo ,,Gatvių“ ir pradėkime…

JKAušrinė-K

  1. Apie Aušrinę

Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose.  Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų. Ji – ir fotomenininkė. Eseistikos knyga papildyta jos kurtomis nespalvotomis nuotraukomis, persmelktomis melancholija, paslaptimi, trapia viltimi, vienišės ar vienišiaus pasaulėjauta. Tai anaiptol ne čiauškėjimas išmaniuoju, tai – iš tiesų išmanus jau įgudusios akies žvilgsnis į dabarties pasaulį.

Čiauškėjimo nėra ir tekstuose, nors apie čiauškančią vaikystę rašoma. ,,Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėme stovėti vartuose,  apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervino – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų. “

Aušrinė Kurgonaitė, beveik neminėdama vietovardžių, vedžioja skaitytojus po svetimus ar artimus miestus, kartais ir piemiesčius, jų slapčiausias vietas. Šypsosi, o kartais šiepiasi jos vaikystės patirtys, juntama, kaip vaikystė tampa paauglyste, skaudžiai besineriančia iš savo odos. Vaikystės – paauglystės – jaunystės siaubai atsėlima ir išsigaruoja nelyg vaiduokliai, palikdami vietos pirmosioms rimto bendravimo patirtims. Pasakotojos intelektas auga, o kartu su jo augimu pasaulis tampa tik atšiauresnis, labiau svetimas, painiai rezgantis būtinus kontaktus.

Knygos priešlapiai praneša, kad šis leidinys – Borutaičių draugijos projekto ,,Išsaugoti. Tobulėti. Kurti“, skirto atkurtos Lietuvos 100-mečiui, veiklos dalis. Ši žinia man patinka – patinka labai labai! Baugu sakyti, bet išdrįsiu. Pompastiški svarbios datos minėjimai, šūksniai ir plevėsavimai kiek nusibodo, gal nuvargino, kartais net juokina… Tai – paviršius. Būtinas, kartais nuoširdus, bet praradęs saiką ir skonį. Kas kita, kai į menų pasaulį garbingai ir oriai palydima jauna, gabi, nuosekliai dirbanti autorė. Aušrinė kyla!

Šiuo šūksniu pasakojimą apie abiturientės debiutą (knygos tiražas – 200 egzempliorių) galėčiau ir baigti. Bet nusidėčiau, jei pamirščiau parašyti, kad Aušrinę Kurgonaitę iš klasės į klasę, iš vieno konkurso į kitą lydėjo, drąsino, skatino jos pirmosios knygos redaktorė, mokytoja lituanistė, Borutaičių draugijos iniciatorė Zigrita Petraitienė.

Smilte-1131

  1. Apie Aliną

,,Mažoji Smiltė senelių namuose jautėsi labai vieniša. Ir prireikė nemažai laiko, kol ji apsiprato savo naujajame kambarėlyje, kimšte prikimštame senų, jos supratimu, visai nereikalingų baldų, kurie trukdė laisvai judėti – šokti ir dainuoti. O dar tie kilimėliai ant grindų… Jie amžinai painiojasi po kojomis, keistai susivartydami, dar dorai nespėjus prie jų prisiliesti. Bet seneliams viskas atrodė brangu ir vertinga, ir jau, gink Dieve, jokiu būdu neišmetama. Juk tai viso jų gyvenimo kruopštus rezultatas, nelengvu darbu sukauptos gėrybės! Ir tai seniems baldams suteikdavo neliečiamybės statusą. Bet dešimtmetei Smiltei tai mažai terūpėjo. Ji tik troško patogiai įsitaisyti prie lango, tvirtai įsiremti alkūnėmis į nedidelį medinį staliuką ir, žiūrėdama į tolyn besidriekiančius javų laukus, svajoti, svajoti, svajoti… Tokia jau ji buvo. Tikrų tikriausia svajoklė“.

Taip prasideda knyga ,,Smiltė“, skirta paaugliams. Bet ne tik jiems. Skubu pabrėžti, kad tai – keliadugnis pasakojimas, tinkamas ir suaugusiam žmogui, tai – skaitančiųjų bendruomenės knyga, sunkoka tiems, kurių skaitymo įgūdžiai menki. Autorė nepataikauja. Jos pasakojimas nei lėtas, nei greitas, toks – vidutiniu tempu. Nuoseklus, vaizdingas, talpus.

Smiltė – miestelio naujokė. Mama mirusi, tėvas šmėstels tik keliuose knygos puslapiuose. Tas šmėstelėjimas bus skaudus, įtikinantis, be lašo smerkimo, nors akivaizdu: pasakojama apie degraduojantį žmogų. Skaitytojui leista susivokti pačiam. Nesmerkiami ir seneliai, besirūpinantys mergaitės gyvenimu taip, kaip jie sugeba, o sugeba ne kažin ką: pamaitinti, aprengti…  Kalbėtis, atvirauti, išsipasakoti neįprasta. O dar tas atotrūkis tarp kartų – tiesiog bedugnė. Nejau pasakosi seneliams, prie kompiuterio niekada neprisilietusiems, apie interneto pinkles? Smiltė gyvena uždarame pasaulyje. Nieko keista, kad iškeliauja kur akys mato, o kojos veda. Patenka ne į interneto svetainę (laimei). Patenka į netoliese esančią Latviją, pas senolę Martą. Ten gyvenimas tai ir tikrai archaiškas, bet kitaip, negu senelių name. Dvi giminingos sielos, dvi giminingos kalbos – ir gimsta nuoširdi bendrystė…

Svarbi, gal net svarbiausia knygos veikėja, yra… mokykla. Jos neramus, šurmuliuojantis gyvenimas, jos tradicijos, jos įpročiai, jos vertybės. Jos rutina, uždarumas. Gal keista, gal ne – skaitydama dabarties knygą, radau joje dalelę savęs, amžinos naujokės, nuolat klydinėjusios iš mokyklos į mokyklą, iš klasės į klasę. Ne todėl, kad knyga parašyta senoviškai. Tik todėl, kad esama amžino nerimo.

Alina Jonaitienė šių dienų mokyklą pažįsta kur kas geriau nei dauguma dabarties rašytojų, kuriančių vaikams. Ji – mokytoja lituanistė, dirbanti Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje. Būtent ten įvyko pirmasis knygos pristatymas, o vakarop, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje  bibliotekoje  – ir antrasis. Ir  vyko visa tai pavasariui keliaujant vasaros link, kai kepino saulė, o derlinga Joniškio žemė tryško įvairiaspalviais žiedais. Vykau į Joniškį su ,,Gelmių“ leidykla, su jos įkūrėjomis Kristina Noreikiene ir Vida Bėkštiene. Buvome atidžiai išklausytos – ir progimnazijoje, ir bibliotekoje. Išgirdome  knygos parašymo istoriją. Alina Jonaitienė Smiltės prototipės net neieškojo. Ji rėmėsi keliomis tikromis istorijomis, nutikusiomis ir Joniškio, ir gretimame rajone. Sėmė iš paties gyvenimo, nepamiršdama to, kas svarbiausia: išmonės.

Knygos leidyba pabrėžtinai  santūri. Smėlio spalvos viršelis, teksto autorės iliustracijos. Man regis, galėjo jų ir nebūti, tų depresija dvelkiančių piešinių – rašytoja Alina Jonaitienė pralenkė daiininkę Aliną Jonaitienę… Ir… gal derėjo knygą skaidyti į atskirus skyrius? Kad jauniems skaityti būtų lengviau.

Verta atpasakoti knygos gimimo istoriją. Ji buvo siūlyta anoniminiam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui. Komisijoje dirbusiems žmonėms tekstas patiko, bet neįtiko. Kodėl? Konkursas laukia rankraščių, skirtų vaikams iki dešimties metų. Šis pasakojimas – rimtesnis, jį skaitys vyresni. Kitam anoniminiam konkursui, rengiamam leidyklos ,,Alma littera“, kažin ar būtų tikęs – ten laukiama knygų vyresniems paaugliams. Žinoma, yra ir trečias kelias: siųsti tekstą į daugybę Lietuvos leidyklų, laukti (ne)palankaus  atsakymo ir… nesulaukti. Įdomiausi pastarųjų metų autoriai į literatūros pasaulį atėjo būtent šių dviejų – anoniminių konkursų – dėka.

Alinos Jonaitienės rankraštis neliko pamirštas. ,,Gelmių“ leidyklai jį pasiūlė komisijos narys Kęstutis Urba. Ir… knyga sėkmingai gyvena. Tiražas kuklus, bet didesnis, nei anksčiau minėtos Aušrinės Kurgonaitės knygos: 500 egzempliorių. Jei ,,Smiltė“ jus domina, skubėkite įsigyti: tas tiražas tirpsta kaip ledai karštą vasarą…

Pelėnas-varlėnas-ir-bobo

III. Apie Eleną

Štai jau papasakojau apie dvi knygas, kurių autores truputį pažįstu. Su Elena Launikonyte, spėju, esame prasilenkusios Vilniaus knygų mugėje, o gal ir dar kur nors… Ji – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 metai) debiuto premijos laimėtoja. Šią žinią praneša jos rašytos ir iliustruotos  knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ viršelio ,,atlapai“. Tik tiek… Kad bent žodį kitą apie autorę – juk debiutas, naujiena! Juk tiražas – 20 000 egzempliorių, juk sklinda, tikėtina, kad sklinda dovanai per Lietuvą.

Tuo gražiu žodžiu ,,dovanai“ abejoju. Elenos Launikonytės gyvenimo  ieškojau ten, kur mėgstame nerti visi – interneto platybėse ir pinklėse. Štai ką atradau: gudrūs žmonės, fondo ,,Švieskime vaikus “ knygas gavę nemokamai, įgudo jas pardavinėti. Nebrangiai, už eurą kitą, bet juk į kišenę, į savo… Tiek jau to, pamirškime tas svetimas kišenes ir jų menkus grašius. Kur kas svarbesnė pati Elena Launikonytė ir jos kūrybinė biografija.

Pasakodama apie Aušrinės Kurgonaitės ir Alinos Jonaitienės knygas vengiau žodžių provincija, regionai ar panašių. Svarbu, kur žmogus gyvena, labai svarbu. Kur kas svarbiau kaip…  Rašydama apie Eleną Launikonytę, provincijos sąvokos neišvengsiu.

2017 metais, rugsėjo mėnesį, Paryžiuje pasirodė jos erdvinė (pop-up) knyga ,,Mėlynasis sodas“, skirta penkerių–septynerių metų skaitytojams. Kaip gaila, kad knygos nevarčiau, nečiuopiau. Kompiuterio ekrane ji svaiginančiai patraukli. Ja gėrėsis prancūzų, vokiečių, japonų vaikai. Apie tai buvo skambiai pranešta Lietuvos TV ir spaudoje.

2018 metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje, fondo ,,Švieskime vaikus“ stende, varčiau naujai išleistas knygas. Teiravausi dailių stendo moterų, kas tas knygas parašė, kaip rašė, apie ką. Atsakymas skambėjo toks: ,,Čia laureatų knygos“. Kai prašiau papasakoti kiek konkrečiau, išgirdau: ,,Mes savanorės. Mes dar neskaitėme“.

O gaila, gaila… Fondo knygos vertos skaitymo. Elenos Launikonytės ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ tai jau tikrai. Pasičiupau mugėje ją tikriausiai todėl, kad mėgstu debiutus ir debiutuojančias žmones. Nenusivyliau. Atradau ne rašančią dailininkę, bet tikrą rašytoją.

Provincialu, menka ir kvaila, kad užsienyje išleista knyga buvo pagarbinta. Lietuvoje išleista kita knyga liko nepastebėta – tartum niekam nerūpėtų, ką skaitys mūsų vaikai.

Elena Launikonytė seka jaukią pasaką – apie miškus ir upelius, apie žvėrelius ir vabzdžius, apie draugystę ir nuotykius. Knygos keturi skyriai – tai keturi metų laikai, ir kiekvienas jų miško gyventojams – rimtas išbandymas. Knygos veikėjai gal ir maži, bet žmogiški. Jų gyvenimuose atrasime ir savuosius. Juk buvo taip, kad pasirengiame iškeliauti toli ir ilgam, bet gana greitai atsiduriame savo namuose… Juk esame prisikvietę pernelyg daug svečių, norėdami jiems gero, bet ilgainiui susivokėme: dabar jau svečiai šeimininkauja, man vietos nebėra. Tamsos baimė, tunelio jausmas, išsiblaškėlio tykančios duobės, žvakių neramus plevenimas – visa tai rasite knygoje, švelniai vaikiškoje, atnešančioje sapną.

Juokas juokais, bet aš tikrai beskaitydama saldžiai užmigau… Pamiršusi užgesinti šviesą…

Puiki terapija suaugusiam. Smagūs nuotykiai vaikams.

Aušrine, Alina, Elena – sveikos atvykusios į Lietuvos literatūros žemę.

Straipsnis publikuotas ir www.skaitymometai.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Prancūzijoje dramatiškas trileris "Beast" platinamas pavadinimu "Jersey Affair", ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.
Prancūzijoje dramatiškas trileris “Beast” platinamas pavadinimu “Jersey Affair”, ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.

Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Karolis Baublys

Pirmasis britų režisieriaus Michaelio Pearce᾽o ilgo metro psichologinis siaubo trileris Žvėris (Beast; 2017), savaip perimdamas Alfredo Hitchcocko siaubo, skandinavų trilerio ir anglosaksų folkloro bruožus, kuria nerimo, netikrumo, įtarumo atmosferą, priverčiančią žiūrovą įsigilinti į savo paties (pa)sąmonės akivarus. Ar esame pasirengę susiremti akis į akį su žvėrimi, esančiu mumyse? Ar esame pajėgūs suvaldyti šį žvėrį savyje? Iracionalių žmogiškosios sąmonės klodų proveržį režisierius sumaniai perpina su kone legendą primenančia meilės istorija. Tik ar esame pajėgūs mylėti žvėrį?

Pagrindinė filmo veikėja Moll (Jessie Buckley) – jauna mergina, priversta gyventi uždarą gyvenimą dėl griežtą auklėjimą diegiančios motinos, mėginančios žūtbūt pažaboti iracionalią dukters prigimtį (būdama maža mergaitė, Moll žirklėmis vos nenudūrė klasės draugės). Dvasinis Moll dusulys įtikinamai atskleidžiamas gimtadienio vakarėlio scenoje, kuomet ji slapta pabėga iš jai skirtos šventės, surengtos pagal griežtas motinos taisykles. Netikėtai sutiktas Pascalis (Johnny᾽is Flynnas), išgelbstintis Moll nuo ja pasinaudoti mėginančio jaunuolio, tampa tuo asmeniu, kuris joje sužadina giliai užgniaužtus laisvės, drąsos patirti ir mėgautis visaverčiu gyvenimu troškimus. Subtiliai daugiaprasmis jųdviejų pažinties epizodas, kuomet Moll, paraginta nepažįstamojo, suvokia seksianti paskui jį toliau nei įmanoma įsivaizduoti.

Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.
Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.

Abiejų personažų paveikslai niuansuoti ir daugiaplaniai, juos jungia iracionalus paslaptingumas: po drovia Moll laikysena slepiasi gaivališka prigimtis, nepasitikėjimas aplinka, slaptas pasąmoninis noras atkeršyti jos nesuprantančiai ir ją smerkiančiai visuomenei. Dvasinį chaosą atveriantys sąmonės akivarai sustiprinami specifiška merginos išvaizda (raudonplaukė Moll turi sunkiai apibūdinamo raganiškumo). Šviesiaplaukis Pascalis išore primena grožio dievaitį (jo išvaizda subtiliai derina laukinį grožį ir tyrumą), tačiau jo laikysena ir gilus mėlynų akių žvilgsnis slepia sunkiai nuspėjamą paslaptį, iracionalią jėgą. Vizualiu žvėries prigimtį demaskuojančiu ženklu tampa sukrešėjęs kraujas ant Pascalio rankų.

 Pagrindiniai filmo (anti?)herojai - Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) - jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.
Pagrindiniai filmo (anti?)herojai – Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) – jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.

Sparčiai auganti Moll ir Pascal aistra siužeto lygmenyje paraleliai derinama su detektyvine intriga: salos gyventojus gąsdina nuolatinės žinios apie jaunas merginas negailestingai žudantį maniaką, savotišką Džeką Skerdiką. Iškalbingą kriminalinę praeitį turintis Pascalis (salos marginalas) – vienas iš pagrindinių įtariamųjų. Moll neišvengiamai kelia lemtingą klausimą ‒ jei jos mylimasis – žiaurus žudikas, ar ji pajėgi jį mylėti ir jo neapleisti? Vos juntamas abejonės, įtarumo augimas filmą paverčia psichologine siaubo drama apie tikrąją žmogaus prigimtį, ar veikiau, mitu apie žvėries pergalę prieš tariamą sielos tyrumą. Britų režisierius išmaniai ritmizuoja filmą, idiliškos meilės epizodus keisdamas fantasmagorinėmis Moll vizijomis ir sapnais. Filmo tekstūra balansuoja tarp Hitchcockui būdingos onirinės vaizduotės, skandinavų kine paplitusio pasąmoninio šalčio ir šiurpių anglosaksų legendų.

Psichologinis siaubo trileris Žvėris turėtų patikti Šiaurės šalių vaizduotę vertinantiems žiūrovams. Idiliškas gamtos grožis čia derinamas su siaubu ir dvasios agonija, meilės patirtis – su baime ir pasiaukojimu, gailestis – su pasąmonės tironija ir ambivalentišku katarsiu.

 

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Lietaus išvarytas

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.

                                                                                           Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas

Lietaus išvarytas

 

Keistumas

Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.

Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.

Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.

Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.

Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.

Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.

Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…

Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.

Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…

Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.

Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.

Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.

O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.

Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šventasis dievukas

Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..

Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.

Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.

Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.

Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.

Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.

‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?

Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.

Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…

Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.

Marija Magdalietė ‒ protofeministinė ikona

Filmo afi
Filmo afiša

Marija Magdalietė ‒ protofeministinė ikona

Karolis Baublys

Naujasis Testamentas kino kūrėjus domina jau nuo kinematografo išradimo laikų: 1902 metais prancūzų režisieriai Lucienas Nonguet ir Ferdinandas Zecca ryžtasi kurti Jėzaus Kristaus gyvenimą ir kančią (La Vie et la passion de Jésus-Christ) – vieną iš pirmųjų ilgo metro filmų. Kiekvienas kino dešimtmetis turėjo savo Kristų: 50-ųjų pabaigoje epizodiškai Kristaus nukryžiavimas demonstruojamas garsiajame Ben-Hure (Ben-Hur; 1959); 60-aisiais marksistinį evangelijos skaitymą pasiūlė Pieras Paolo Pasolinis (Il Vangelo secondo Matteo; 1964); 70-ieji neįsivaizduojami be hipiško miuziklo Jėzus Kristus – Superžvaigždė (Jesus Christ Superstar; 1973); bene skandalingiausias, labiausiai provokuojantis biblinio teksto skaitymas pateikiamas 80-aisiais – Martino Scorsese᾽s istorinėje dramoje Paskutinysis Kristaus gundymas (The Last Temptation of Christ; 1988). Galiausiai 2018-aisiais ekranus pasiekia Gartho Daviso drama Marija Magdalietė (Mary Magdalene). Kaip išduoda filmo pavadinimas, australų režisierių Naujasis Testamentas domina mįslingiausia ir, ko gero, labiausiai nesuprasta moterimi Vakarų kultūros istorijoje – Marija Magdaliete, kurios statusas (nuo nuodėmingosios iki šventosios) kito bėgant laikui.

Marija Magdalietė (Rooney Mara) iš tolo stebi Kristaus mokymą Magdalos gyventojams.
Marija Magdalietė (Rooney Mara) iš tolo stebi Kristaus mokymą Magdalos gyventojams.

Gartho Daviso filme Marija Magdalietė (amerikiečių aktorė Rooney Mara) kenčia dėl to, kad jaučiasi kitokia nei tipiškos Magdalos moterys, priverstinai ištekinamos už šeimos joms parinkto vyro ir gimdančios vaikus. Ji jaučia, kad jos paskirtis kitokia, bet negali tiksliai to įvardyti. Pirmas susitikimas su Jėzumi iš Nazareto (Joaquin Phoenix) jai padeda suvokti, kas yra jos tikrasis pašaukimas. Nesuprasta nei tėvo, nei brolių, nei seserų, Marija nusprendžia palikti šeimą, gimtus namus ir sekti paskui Kristų.

Pirmasis Jėzaus Kristaus (Joaquin Phoenix) apsilankymas pas neva demonų apsėstą Mariją Magdalietę.
Pirmasis Jėzaus Kristaus (Joaquin Phoenix) apsilankymas pas neva demonų apsėstą Mariją Magdalietę.

Biblinė drama Marija Magdalietė liudija iškalbingą šiandieninio kino tendenciją – pastarųjų metų kino mene feminizmas įgyja antrąjį kvėpavimą: pagal feminizmo principus perkuriami išimtinai maskulinistiniai kino žanrai (vesternai, mokslinė fantastika). Legendinė Naujojo Testamento moteris Garth Davis filme virsta protofeministine figūra, liudijančia giliai matricentrinį Kristaus mokymų aspektą: Šventoji Karalystė nėra regima akimis, ji slypi mumyse; ji kuriama ne opozicija, karais ar destrukcija, bet taika, darna, mokėjimu atleisti, meile.

Bene labiausiai įtikinantis filme – Judo Iskarijoto paveikslas. Prancūzų aktorius Taharas Rahimas Judą įkūnija pabrėžtinai humaniškai, ‒ kaip skaudžių išgyvenimų slegiamą, bet vilties neprarandantį taurų mokinį, kartkartėmis primenantį naivų vaiką, kuris, nusivylęs savo mokytoju, nusprendžia jį išduoti. Niuansuoti, daugiaplaniai jausmai ‒ nusivylimo kartėlis, slegianti kaltė, mirusių artimųjų ilgesys ir beprasmybės pojūtis ‒ jį atveda prie savižudybės.

 Apkrikštyta Marija Magdalietė (Rooney Mara) šalia Judo Iskarijoto (Tahar Rahim), tampančio jos geru draugu.
Apkrikštyta Marija Magdalietė (Rooney Mara) šalia Judo Iskarijoto (Tahar Rahim), tampančio jos geru draugu.

Vizualiniame lygmenyje kone kiekvienas kadras atsiremia į sakralinės Vakarų tapybos tradiciją, sykiu ją savaip dekonstruodamas. Sakraliniame viduramžių mene Marija Magdalietė dažnai tapyta apsinuoginusi, palaidais plaukais, šitaip iliustruojant garsiąją (ir iš esmės klaidinančią) popiežiaus Grigaliaus I-ojo tezę, paskelbtą 591 metais, pagal kurią, ji tebuvo prostitutė. Filmo piktografinis kodas, vaizduojantis orią, drąsią, ryžtingą moterį, remiasi modernia šių dienų Vatikano pozicija, išsakyta 2016 metais: Marija Magdalietė – pirmoji Kristaus Prisikėlimo ir Dievo Žodžio liudytoja – buvo „apaštalų apaštalė“, tikroji Kristaus gyvenimo ir darbų sekėja, ištikima ir atsidavusi mokinė.

Šaltakraujiškas, bebaimis Marijos Magdalietės žvilgsnis.
Šaltakraujiškas, bebaimis Marijos Magdalietės žvilgsnis.

Savotišku filmo leitmotyvu virsta vienišas garsas begalinėje erdvėje, iš kurio gimsta pasaulis, ‒ iškalbinga detalė būdinga ir ankstesnei Gartho Daviso dramai Liūtas (Lion; 2016). Pažymėtina, kad prie abiejų filmų dirbo australų kino operatorius Greigas Fraseris, kuriam būdinga nepriekaištinga ir itin savita peizažų filmavimo technika. Peizažas tarytum atgyja, virsta gyvu organizmu, esybe, turinčia kūną ir sielą.

Joaquino Phoenixo įkūnytas Kristus.
Joaquino Phoenixo įkūnytas Kristus.

Filmas iš esmės reabilituoja Marijos Magdalietės portretą, suteikdamas jam drąsos, ryžto, atsidavimo, išminties. Marija Magdalietė filme – vienintelė, suprantanti Kristų. Šis ypatingas Jėzaus ir Marijos ryšys sukelia Kristaus mokinių pavydą, liudydamas nepavydėtiną žydų moterų padėtį to meto patriarchalinėje visuomenėje. Gartho Daviso filmas demaskuoja akivaizdžią tiesą, ‒ patriarchalinė santvarka net 2000 metų ignoravo Kristaus mokymą, pagal kurį moteris gali būti lygiai tokia pat apaštalė kaip ir vyras.

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo