All posts by admin

RIČARDO ŠILEIKOS ATVIRLAIŠKIŲ SMĖLIS

Kontrimavičiaus nuotraukoje – atvirlaiškių pašnekovai Muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir rašytojas Ričardas Šileika, Antanui Baranauskui nebyliai klausantis.
Kontrimavičiaus nuotraukoje – atvirlaiškių pašnekovai Muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir rašytojas Ričardas Šileika, Antanui Baranauskui nebyliai klausantis.

RIČARDO ŠILEIKOS ATVIRLAIŠKIŲ SMĖLIS

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Pirmąją 2019-ųjų rugpjūčio savaitę į rezidentų gretas įsi(p)rašė iš Vilniaus atvykęs rašytojas ir fotografas Ričardas Šileika. Įžvalgusis menininkas dairėsi ten, kur miesto svečio žvilgsnis dažniausiai neįlenda, fotografavo tas vietas, kurios dažniau praslysta nepastebėtos.

Tą savaitę, praleistą literatūros krašte, jam primena išklausytos ar senuose laiškuose išskaitytos Anykščių istorijos, sutiktų anykštėnų ištarti žodžiai ir, žinoma, maišelis smėlio, pasisemto iš rašytojo Rimanto Vanago gimtųjų Peslių. Anykščiuose ant savo nuotraukų jis parašė ir bičiuliams išsiuntė pirmuosius rezidencinius atvirlaiškius kaip savito kūrybos žanro kūrinius…

Tokiais pačiais atvirlaiškiais visą pusmetį menininkas rezonuoja, kaskart atsiųsdamas juos į Muziejų it berdamas į Muziejaus fondus smėlio smiltis. Panašias, bet vis kitokias, unikalias ir pajuntamas tik tokia forma, kokia jos ir nubyra, – autentiškais atvirlaiškių vaizdais.

Tautvydas Kontrimavičius

1av-Priešpilnis

1rev

2av-Biblioteka

2rev

3av-Buivydaitė

 

3rev

4av-Anykšta

4rev

5av-Vienuolis

5rev

6av-Bažnyčia

6rev

7av-Siaurukas

7rev

8av-Veranda

8rev

9av-Tiltas

9rev

10av-Stogas

 

10rev

11av-gėliadaržis

11rev

12av-Cerkvė

12rev

13av-Žuvys

13rev

14av-Iš bokšto

14rev

15av-Dvarelis

15rev

 

16av-Šventoji

16rev

 

17av-Parduotuvė

17rev

 

18av-Turgavietė

18rev

 

19av-Kiemas

19rev

20av-Muziejuje

20rev

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai.

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Apie Simoną Katiliūtę

MENO BANGOS jau įprato, kad pavasarėjant Simona Katiliūtė mums pateikia pluoštą eilių. Ši literatė ‒   Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. 2019 metais  festivalyje Poezijos pavasaris Simona tapo mokinių skaitymų „Augu kartu su eilėraščiu“ laureate. Tai suteikė jai tesę kartu su žymiais festivalio  autoriais bei autorėmis Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme skaityti savo poeziją. Svarbu minėti, kad Simona Katiliūtė ne kartą dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose, 2019 metais pelnė laureatės vardą.  Neabejotina, kad domėjimasis kinu, fotografija jos poetinei kūrybai suteikia savus atspalvius ir niuansus, stiprina dėmesį  detalėms, skatina rasti paviršiaus ir gelmių dermę.

Žalias švytėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žalias švytėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka

SIMONA KATILIŪTĖ

*

aš viduje

besisukančio

ten kur vienas

liejasi į kitą

ten

kur ratas nesibaigia

besisukanti mandala

hipnotizuoja

kur visos mantros

žaibas ir griaustinis visada kartu

niekada atskirai

ten to

kuris linguoja rankomis

to kuris bėga

ir to stovinčio

viduje

 

*

tik nesakyk

ateis laikas

pradės snigti

debesys byrės

šaldys

jau užšaldytuosius

nepasakytus

o suspėjusios

alyvos

nebekvepės

 

laidoti

negimusių nereiks

 

*

tavo nugara

vaikšto švieselės

glosto

kutena

šoka

tu guli ant lovos

nejudi

nes tavo nugara

drobė

šokama spalvom

 

stuburo

gyvatė

susisukusi

guli prie spintos

 

*

jei nebūtum girdėjęs muzikos

aš tau uždengčiau akis

ir laukčiau

kol apkursi

tada kalbėčiau

tau laišką

be raidžių

ir tu pareitum

iš tamsos

į muziką

 

*

sakau

pasikalbėkim

apie skaudančią

nebūtį

pirštų pagalvėlėmis

bet tavosios

groja sniegu

man į ausį

 

ir taip giliau į būtį

 

*

rėkiu

apie meilę

užaugusią spanguolėmis

galiniame kieme

prieš aštuonerius metus

kai galvom žolę glostėm

kai užteko pusės metro

kad panertum

ir įsivaizduotum

kad turi žvilgančią uodegą

užteko pusės metro gylio

keturkampės pelkės

kurioje man paskandinus

džinsinę basutę

skalbdama ją

sakei

juk ant spanguolių lipti negalima

 

ir užteko tokio gylio

o dabar apie tai rėkiu

naktimis

bedugnei pagalvei

 

*

supjaustė

išpjaustė

pakeitė vieną

kita

ir paliko

vaikštau atlapa krūtine

suklupus dažau

sniegą eritrocitais

maitinu naują

plakiklį

šalčiu

kad pati

krūtinė

iš skausmo vertųsi

atgal

 

mane pamiršo susiūti

 

*

visiškas įšalas

gruodžiais

net jei nėra sniego

o termometras rodo

kad plius dešimt

Celsijaus

visi laiptai atrodo

neįmanomai apledėję

ir vieninteliai

kuriais sugebu lipti

stuburo slanksteliai

kopiami sušalusiais pirštais

per mažą sekundės dalį

sukeliančiais sprogimus

išsigandus atsargiai pažvelgiu

pro petį

atsisuki tuo pat metu

 

ir akys rodo

kad minus du

manęs

 

*

galėtume būti

mišku

tokiais unikaliais

ir vieninteliais

medžiais

savo šaknis leistume

kuo labiau

žemyn

 

bet mes

vieninteliai tokie

unikalūs

medkirčiai

ir iškirtę mišką

valgom sumuštinius

prisėdę ant

negyvėlių

 

*

šaltais pirštais

palietus

miegantis miestas

praskleidžia blakstienas

tinklus

žuvims iš šaldiklio

kvėpuoju tau

į ausį

išeik

 

man nuo tavęs

labai šalta

 

*

kaupiu

eilutes apie karą

iš sulaistytų puslapių

bedančius šypsnius

tuščias akis

praeivių

iš svetimų miestų

fotografijas senų

meilės istorijų

žmonių veidus

įvardintus tėvų

bet paliktus

bevardžiais

eilutėse apie karą

 

kaupiu(osi) karui

 

*

jei tu kryžium

aš akmeniu

kad parimtum

 

kad atsimušus

atšoktų vinys

Dviese. Kryžių kalnas II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Dviese. Kryžių kalnas II. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė. Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją

A. Vienuolis klausosi kūrybinių rezidencijų aidų. Neringos Dangvydės nuotrauka
A. Vienuolis klausosi kūrybinių rezidencijų aidų. Neringos Dangvydės nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams. 2017 m. birželio 19–25 dienomis Anykščiuose gyvenusi rašytoja Gintarė Adomaitytė paskelbė ciklo startą ir pramynė pirmuosius takus, kuriais vėliau klajojo ir daugiau Lietuvos rašytojų sąjungos narių.

„Pagal pavardę man jau įprasta būti sąrašo pradžioje, tad ir kvietimas pirmajai patirti vasarą Anykščiuose nenustebino“, – tuomet kalbėjo literatūrinių rezidencijų tradiciją pradėjusi rašytoja. Savarankiškai skirsčiusi savo laiką, per savaitę ji spėjo apsilankyti visose Muziejaus ekspozicijose, susitiko ir bendravo su anykštėnais, stebėjo į Anykščius atvykstančių turistų nuotaikas ir tyliai savo užrašuose fiksavo jai netikėtus atradimus.

-tk

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukoje – pirmoji Muziejaus vartus kaip reziduojanti rašytoja 2017-ųjų vasarą pravėrusi Gintarė Adomaitytė.
Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukoje – pirmoji Muziejaus vartus kaip reziduojanti rašytoja 2017-ųjų vasarą pravėrusi Gintarė Adomaitytė.

Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją

Tą ketvirtadienio rytą radijo imtuvą įsijungiau akimirkai, beveik keldama koją iš namų. Radijas pranešė, kad iš namų eiti nereikėtų, nebent reikalai labai svarbūs. Į Lietuvą keliauja liūtys, vėtros ir griausmai. Žinių pranešėja tarė kitą žodį: škvalas, bet audra gražiau ir suprantamiau.

Mano reikalai iš tiesų buvo svarbūs. Pažadėjau Anykščiams dalyvauti sambūryje Bronės Buivydaitės muziejuje, sode šalia jos žaliojo namo, dažniau nameliu vadinamu. Deminutyvus galime mėgti arba nekęsti, tačiau kai kalbame apie rašytoją Buivydaitę, jie neišvengiami: tai tikrai ir namelis, ir sodelis.

Kryptis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kryptis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Pirmadienį grįžau iš Anykščių, praleidusi ten visą savaitę. Ketvirtadienį keliauju vėl. Esu skolinga gražiausia šio žodžio prasme. Iš anykštėnų gavau dovaną: 2017-ųjų metų rašytojos rezidenciją. Jos neprašiau. Nustebau, kai paskambino Antanas Verbickas (Antano Baranausko ir Antano Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus direktorius) ir pakvietė tapti pirmąja jų projekto rezidente. Savaitę gyvenau „Puntuko“ viešbutyje, jo kavinėje mane sočiai ir gardžiai maitino.

Kvietimas į Anykščius atskriejo pačiu laiku. Galėčiau priraudoti „škvalą“ ašarų, pasakodama, kiek projektų tais metais nuoširdžiai parašiau, ko norėjau ir kaip svajojau apie įdomius įvykius Ignalinoje. Nepavyko. Man – sausros metai. Nors Lietuvoje – liūčių sezonas. Anykščių rezidencija – lyg ir paguoda. Galiu lankytis muziejuose kiek panorėsiu ir kada panorėsiu.

Tai ir lankiausi. Arklio muziejuje, lydima Egidijaus Musteikio, ėjau man svarbias pamokas. Rūpėjo tais metais domėtis arkliais… Jono Biliūno muziejuje tykiai rymojau verandoje, klausiausi, kaip Alma Ambraškaitė pasakoja iš Žagarės atvykusiems paaugliams apie Brisių. Ir ne tik apie jį… Neįtikėtina: ji pasakoja gal tūkstantąjį kartą, o taip jautriai, savaip. Regėjau, kaip viena paauglė išbėga į kiemą atsiliepti mobiliuoju, trumpai pakalbėjusi skuodžia atgal.

Kitą dieną – pas knygnešius Didžiulius, į Griežionėles, dar kitą – klajoju viena po Antano Vienuolio namą, žaliąją pilimi vadinamą, sėdžiu prie jo rašomojo stalo, atsargiai vartau „Literatūrą ir meną“, išleistą 1955 metais…

Ir paskambina man tą dieną anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, ir atlekia mojuodamas rankomis kaip sparnais, ir glaudžia mane po didžiuliu juodu skėčiu. Rodo man Anykščių namus, namelius ir kiemus, vedžioja siauromis gatvėmis, prikelia kadaise ten gyvenusius žmones. Kitą dieną vežasi į Peslius, jo gimtąjį kaimą, kuriame nė vienos sodybos nelikę, trečią keliaujame pas Puntuko brolį. Vijoleta Vanagienė (vardas būtent toks, kaip augalas vijoklis) mums aprodo visas pakelių pievų žoles ir gėles. Mes – tai Rimantas, jo anūkas Domantas ir aš.

Anykščių bokštai ir kaminai. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių bokštai ir kaminai. R. Šileikos nuotrauka

Vėlokais vakarais asketiškame „Puntuko“ viešbučio kambaryje atsėlina šioks toks ilgesys, gal tik jo šešėlis. Man, Ignalinos ramybės išpaikintai, net ir Anykščiai per daug dunda, triukšmauja. Stinga namų: rašomojo stalo, jaukios šviesos, kėdės. Gavau privilegiją sėdėti kiek noriu klasikų kėdėse, bet ar ką nors jose įsitaisiusi parašyčiau?

Pėdindama palei Šventąją prieš srovę ir pasroviui, dėliojau mintyse esė apie kėdę – rašytojo kėdę. Dabar jau žinau, kad ta esė tilptų į kelis sakinius.

Štai jie.

***

Kai apsigyvenome Ignalinoje, ilgėjausi senojo krėslo, likusio Vilniuje. Bet krėslas jau lūžta ir byra, jau visai nutriušo, jau greitai keliaus į baldų kapines, nusinešdamas šeimos legendas. Sureikšmintas buvo tas krėslas…

Pamenu, kaip prieš dešimtį metų ne krėslą, bet kitą antikvarinę kėdę sulaužė mano viešnia. Ji buvo ir tebėra lengvasvorė, gležna kaip pūkas. Tik pritūpė, o ta Vienos kėdė keberiokšt.

Ją pakeitė didžiuliame Žirmūnų prekybos centre įgytas krėslas. Nešėmės jį Šiaurės miestelio pakraščiu. Tiesą sakant, buvo kiek kitaip. Krėslą nešė Marius, o aš nešiau alų. Priėję kalvos pakraštį, ilsėjomės. Sėdėjome paeiliui ant to naujojo pirkinio, gurkšnojome alų, žvelgėme nuo Žirmūnų į Antakalnį kaip kokie karvedžiai – kitaip neįmanoma, juk iš Šiaurės miestelio.

Ignalinos namuose ilgokai rašiau sėdėdama ant paprastų paprasčiausios taburetės. Nuo to mano rašymai nei gerėjo, nei blogėjo. Bet apie kėdę svajojau. Savo kėdę. Neįtikėtina. Parduotuvės pilnos kėdžių, o manosios – nėra.

Ją radau aną vasarą, palydėjusi Marių į traukinį. Jis išvyko į Vilnių ilgam, o ji, ta kėdė, kantriai laukė manęs. Gaminta Ukrainoje, kainuojanti keliolika eurų, ryškiai raudonu apmušalu. Kai nešiausi ją kiemais, sutikau kaimynę Gabrielę, ką tik baigusią pirmą klasę. Ji pasakė: „Kokia graži kėdė. Jums labai tinka“. Patylėjusi pridūrė: „Prie jūsų šypsenos“.

Toje kėdėje jums apie kėdes ir pasakoju.

***

Mano rezidencija Anykščiuose prasidėjo pirmadienį. Po savaitės, ankstų pirmadienį, ji ir baigėsi. Štai kaip aš vykau iš Anykščių į namus.

Visų pirma nuvažiavau į Svėdasus. Iš Svėdasų į Uteną. Iš Utenos į Ignaliną. Tik kelios menkos valandos. Tik trys autobusai.

O ketvirtadienį? Kai vykau pas vaikystėje pamiltą rašytoją Bronę Buivydaitę? Į jos žalią namą ir gėlėtą sodą (namelį ir sodelį)?

Dabar jums pasakosiu apie laimę. Laimę nevairuoti. Arba baimę vairuoti automobilį. Arba apie tingėjimą mokytis vairuoti. Arba apie nuotykį, kuris leistas tik tiems, kurie pasirinko pėsčiųjų dalią.

Kaip jau minėjau rašinio pradžioje, iš Ignalinos namų išėjau audrotą dieną. Dar tik pusė valandos po aštuonių, o močiutės spėjo prisikrauti parduotuvėse pilnutėlius krepšius. Moterys stotyje kalbasi apie laidotuves – kaip brangiai jos kainuoja. „Dargi už paveikslą reikėjo mokėti penkiolika eurų. Bet koks gražus paveikslas buvo, koks gražus“.

Paveikslo gerbėjai padėjau į autobusą įnešti krepšį. Esu nemenka moteris, Ignalinos paežerėje ar Anykščių paupyje išbandanti visus lauko treniruoklius. Bet tas krepšys… Geriau jau smulkutėlę močiutę būčiau įkėlusi. Ji važiavo tik keliolika kilometrų, išlipo Dindų ir Kazokinės sankryžoje. Krepšį iškelti jai padėjo vyriokas, stambesnis net už mane. Nustėro ir jis. „Senelia daug valgo“, – nusijuokė močiutė. SeneLIA – ji kirčiavo trečią skiemenį.

Kas buvo toliau? O toliau kirtome upę, kurios vardas Šventė. Mažą upokšnį, beveik nematomą, o svarbų. Juk važiavau prie Šventosios, vykau į Bronės Buivydaitės tykią šventę.

Debesys tarp Ignalinos ir Švenčionių visada žemi, o tą šventišką dieną jie šliaužė ir visai pažemiui, atrodė man, kad grįžtu į ledynų laikmetį. Beveik valandą Švenčionių stoties pastogėje mes, keli keleiviai, laukėme kito autobuso – į Uteną. Jo atvykimą paskelbė Perkūnas. O jau tuomet per kaimus kaimelius, taškydami balas, beveik plaukdami, sustojome Saldutiškyje – miestelyje, kurį regėjau pirmą kartą. Vairuotojas stotelėje gardžiai rūkė, o man atrodė, kad tas Saldutiškis ir tikrai panašus į saldainį. Į ledinuką (arba bambonkę), kiek aptirpusį kišenėje, prilipusiu spalvotu popierėliu, bet dėl to tik gardesnį.

Ką veikti keleiviui Utenoje? Viską! Kava stoties automate pigi, čia pat – prekybos centrai. Klaidžiojau tarp milijono prekių džiūgaudama: visko tik daug, bet nereikia man nei to, nei ano, nei kito. Gal tik kaliošai būtų pravertę. Dabar jau Utenos malonių esu radusi ir daugiau. Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteką netoli stoties, o bibliotekos pašonėje – jaukią kavinukę. Galima spėti įbristi į Dauniškio ežerą, tų ežerų man niekada nebus per daug. Bet tik ne 2017-ųjų metų birželio 29-ąją. Interneto šaltiniai ją vadina stichinio meteorologinio reiškinio diena.

Į Svėdasus vykau autobusu Utena–Šiauliai. Jo vairuotojas kalbėjo šiaulietiškai, kaip iš Rimo Kmitos populiariosios knygos. Parduodamas bilietus jis (ne Kmita, o vairuotojas) žadėjo, kad tai loterijos bilietai; jei kas nelaimės, tai vairuotojas nekaltas.

Svėdasai, kad žinotumėte, yra tikras transporto mazgas. Daugybė autobusų juose susitinka ir išsiskiria. Galima nuvykti į Vilnių, galima ir į Klaipėdą.

Man rūpėjo Anykščiai. Perkūnas trankėsi, lietus pliaupė, oras vėso. Kas buvo ji, ta lauko stotelėje šmėstelėjusi moteris? Kodėl iki šiol graužiuosi, kad neištiesiau jai kelių prašytų eurų? Ar tikrai jai tą dieną rūpėjo nuvykti į Panevėžį, į giminaitės laidotuves?

„Nesiparinkite, ponia, – draugiškai guodė moteris. – Rasiu aš tų pinigų, rasiu“.

Ir nulingavo į Svėdasus, prieš tai man papasakojusi įdomiausią savo gyvenimo istoriją. Jos kaime į tvartus ateina keisti žvėrys. Kaimas nežinojo, kas jie, tik ji viena atpažino. Barsukai!

Jei kam rūpi, ką aš veikiau likusi viena Svėdasų stotelėje po šiokiu tokiu stogu, tai atsakysiu: šokau. Trypinėjau sau viena Vienos valsą, o paskiau ir anglišką, kol atvyko autobusas Rokiškis–Kaunas. Daili jauna vairuotoja pagaliau nugabeno mane į Anykščius. Į miestą, kuris patenka į mano mylimų vietų penketuką. Jei paisyčiau abėcėlės, tai juos rikiuočiau taip: Anykščiai, Ignalina, Kaunas, Vilnius. Penktojo miesto dar neradau, nors beveik įsivaizduoju, kur ir koks jis galėtų būti. Galbūt jis pats ras mane.

***

Vaikystės saldainių dėžutė B. Buivydaitės namuose. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vaikystės saldainių dėžutė B. Buivydaitės namuose. Neringos Dangvydės nuotrauka

Apie rašytoją Bronę Buivydaitę pasakoju dažnai ir daug. „Šiaurės Atėnuose“, svetainėje www.menobangos.lt, knygoje „Sparnuotos iškabos“, paskaitose, seminaruose mokytojams.

Anykščiuose, rašytojos sodelyje, tą pavakarę (lietūs tuomet nurimo, liūtys ilsėjosi…) kalbėjausi su žmonėmis, kurie mano rašymus jau skaitę. Ką ten mano rašymai… Tai jie, Anykščių žmonės, o ne aš apie Buivydaitę gali papasakoti kur kas daugiau ir įdomiau.

Nuo ko ir kaip pradėjau kalbėti?

Pradėjau nuo 1917 metų. Kai Bronė Buivydaitė kartu su kitais pabėgėliais mokėsi Voronežo gimnazijoje. Rimti šaltiniai liudija, kad to meto ir tos vietos gimnazistės vilkėjo tamsiai raudonas suknias, juodas prijuostes, puošėsi baltomis apykaklėmis. Mergaičių ir berniukų gimnazijose mokytojavo Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Matyt, jie „kalti“, kad Buivydaitė drįso publikuoti savo eiles. Tyrų Duktė – taip ji pasirašė poezijos knygą. Pirmoji Lietuvos poetė.

Tyrų Duktė "Vasaros šnekos". Neringos Dangvydės nuotrauka
Tyrų Duktė “Vasaros šnekos”. Neringos Dangvydės nuotrauka

Bet svarbiausia, svarbiausia…

Svarbiausia man visada buvo ir liks vaikystės knyga – Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“. Ir begalė tolyn nulekiančių interpretacijų, tūkstančiai temų ir dar viena: nuo septynmylių pasakos batų – iki Pelenės pamesto batelio, nuo fėjų krištolinės rasos kurpaičių – iki mūsiškių basakojų laumių, nuo kurpiaus sūnaus Hanso Christiano Anderseno žiauriausios visų laikų pasakos „Raudoni batukai“ iki Petro Cvirkos skausmingų „Kurpių“.

Bronės Buvydaitės rašomoji mašinėlė ir svarbiosios knygos. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bronės Buvydaitės rašomoji mašinėlė ir svarbiosios knygos. Neringos Dangvydės nuotrauka

Į „Auksinio batelio“ kuo plačiausią skalę telpu ir aš. Pamenu, kaip padėjau prie konteinerio paskutinius savo aukštakulnius: itališkus, slopiai mėlynus, visų batų klasiką. Pasakiau jiems: „Jūs savo puotą jau atšokote“. Nutylėdama, kad gyvenimo puotą atšokau aš.

„Sudie, jaunyste“ – taip vadinosi batai, apie kuriuos studijų metais net svajojome. Jie tiko hipių kultūrai, po jais privalėjome mūvėti itin ryškias, raštuotas vilnones kojines. Jei tik pavykdavo tuos „Sudie…“ kur nors rasti, kaip nors gauti.

Man pavyko. Bet tik šiemet. Jie kantriai laukė manęs Ignalinos turguje. Tartum žinodami: mes, vaikų rašytojai, kai tik susitinkame su savo skaitytojais, sulaukiame begalės klausimų. Būtinai pasigirsta šis: o kiek jums metų? Ai, sakau aš, man dvidešimt šešeri, jaunystė baigėsi… Tuomet pasitaisau: šešiasdešimt dveji, o toliau jau kalbu apie tai, kad man niekada nesisekė su skaičiais, bet sekėsi su raidėmis ir žodžiais. Ir bandau stiprinti tuos, kuriem skaityti nesiseka: ilgainiui vis tiek prisijaukini – ir skaičius, ir žodžius, ir galų gale atrandi tai, apie kadaise svajojai.

Liko tik kelios dienos, ir įprastus skaitmenis reikės redaguoti. Sakysiu vaikams: man trisdešimt šešeri.

***

Bronei Buivydaitei už daug ką esu skolinga. Ne tik už mano vaikystės svarbią knygą. Ir už tai, kad tyrinėdama jos gyvenimą, atradau Voronežo pabėgėlių neišsemiamą temą. Kad pasakodama apie sovietų laikus, galiu minėti ją – anų laikų rašytoją retenybę, netarnavusią sistemai. Nesibrovusią į jokias sąjungas, nemaldavusią lengvatų.

Rašydama apie Bronę Buivydaitę, atradau savo temą, gal tik potemę: pasakoti apie primirštus, gal visai pamirštus rašytojus, nupūsti dulkes nuo jų gyvenimų ir knygų. Juk suprantate, kad retsykiais tos dulkės švyti. Galbūt sidabru, gal auksu.

Skolinga net už tą lietingą ketvirtadienio kelionę į Anykščius.

Bronės Buvydaitės namų šviesa. Neatsisveikinant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bronės Buvydaitės namų šviesa. Neatsisveikinant. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kaip grįžau?

Kartu su poete Ramune Brunzaite ir architektu Kostu Biliūnu važiavome autobusais: Anykščiai–Ukmergė, Ukmergė–Vilnius.

Lietus prapliupo tik sostinėje, tik tuomet, kai traukinių sotyje laukiau savojo – Vilnius–Ignalina.

Ignalinoje ir vėl nurimo… Neįtikėtina: keliavau per liūtis, bet namo grįžau sausomis kojomis. Nė už ką neprisiminsiu, kuo tada avėjau: nelyg krištolo rasos bateliais, nelyg inkariukais, o dabar atrodo – septynmyliais batais.

Ir lydi, tebelydi tos klajonės bendrakeleivių veidai, o dar labiau balsai.

Labiausiai – švelnus moteriškas altas. Kaip glaudžia ji šalia sėdinčią mergaitę ir pasakoja jai, pasakoja… Apie namus, kuriuose ta mergaitė gyvens. Tuose namuose yra didelis kambarys, o kambaryje – pianinas. Mergaitė galės, jei tik kils noras, mokytis muzikos. Ai, sako ta moteris gražiu savo altu, yra ir smuikas, gal pabandysi. Bet ar yra ten vaikų, klausia mergaitė. Vaikų nedaug, atsako altas. Bet sode tebeauga sena obelis, į ją lengva įlipti.

***

Anykščių centras. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių centras. R. Šileikos nuotrauka

Šį pasakojimą pradėjau senokai. Nenorėjau skubėti – norėjau sapnuoti.

Štai ji, ta mergaitė, senoje obelyje griežianti smuiku.

Štai mažutėlė seneLIA ties gausiai skanėstais apkrautu stalu, džiugiai valganti, valganti, valganti.

Štai Svėdasų barsukų žinovė: ji pagaliau gavo kelis eurus ir džiugiai vyksta į Panevėžį – gal į giminaitės laidotuves, gal į vestuves.

Štai aš, vaikštinėjanti pirmyn atgal ir nežinanti, kaip šį pasakojimą baigti.

Tai ir nebaigsiu, neapibendrinsiu, nebus jokių išvadų. Aš išvažiuoju.

Mane rasite autobusų stotyje arba mažoje stotelėje – iš kur man žinoti, kurioje. Galbūt autobuse, šiuo metu lekiančiame per jūsų miestą.

Parašyta Anykščiuose–Ignalinoje 2017–2020 metais

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie Kotrynos Zylės „Sukeistą“ su ilgais pabangavimais dėl užtrukusio skaitymo

Sukeistas_virselis

Apie Kotrynos Zylės „Sukeistą“ su ilgais pabangavimais dėl užtrukusio skaitymo

Neringa Dangvydė Macatė

Taip jau nutiko, kad iki Kotrynos Zylės „Sukeisto“ keliavau ilgai, nors knygą parsinešiau dar 2019-ųjų vasarį iš pirmojo pristatymo Užupyje, kaip ir kiti dalyvavusieji privaišinta namine duona ir ne naminiu kefyru. Su autografu – iš visos širdies. Kotrynos kelią į literatūrą seku seniai, įsidėmėjau dar nuo publikacijų Litmenyje, kur jos veikėja taip įtikinamai pasakojo apie nuotykius pelkėje, taip ten vargo ir šalo, taip norėjo namo… kol galiausiai įvyko stebuklas: išvyka jai ėmė patikti.

Sukeistas_su meile

Kotryna Zylė turi pasakotojos dovaną, jaučia adresatą. Tad mėgstu jos „Milžiną mažylį“, skirtą labiausiai pradinių klasių mokiniams supažindinti su kiek primirštais Lietuvos padavimais, gal net maršrutus šeimai ar klasėms pagal ją susidaryti. Ne kartą esu rekomendavusi ir „Didžiąją būtybių knygą“ ‒ savotišką enciklopediją apie tai, ką mitinės būtybės galėtų veikti šiais laikais.

Taigi grįžusi po pristatymo „Sukeistą“ atsiverčiau nekantraudama: pažadas, kad tai ‒ mistinis romanas, masino, juolab kad pati paauglystėje buvau mistinių istorijų mėgėja, o Norberto Vėliaus surinktų sakmių ir padavimų knyga „Sužeistas vėjas“ anuomet buvo beveik mano parankinė, iki skutelių suskaityta. Deja, pirmasis „Sukeisto“ skyrius ‒ naujokės Gabės pasakojimas apie pažindinimąsi su klasiokais perkėlus ją į aukštesnę meno mokyklos klasę ‒ „neužkabino“, tad atidėjau skaitymą geresniems laikams. Tokia literatūros kritikų dalia: jei nereikia „čia ir dabar“, nespaudžia terminai ‒ neprašo recenzuoti, nesi jokioje komisijoje ‒ mąstai, kad perskaityti vis tiek gerai būtų, nes turi žinoti tos knygos vietą bendrame kelerių metų kontekste, reikės diskutuoti, dalytis nuomonėmis su kolegomis, bet… padedi į lentyną, kur kaupiasi krūvelė tokių skaitinių. Pavyzdžiui, pusmečiui. Tada išsitrauki. Ir vėl padedi, jei „neužkabino“. Galvoji ‒ kodėl. Nes nesi paprastas skaitytojas ir negali sau leisti štai šitaip va, be argumentų, padėti į šalį, juo labiau, kad „Sukeisto“ atveju dar ir polemika dėl atomazgos prasidėjo: ar ne pernelyg drastiškai autorė sprendžia situaciją, ar etiška žudyti, juk tai ne tik kitokio rodymas kaip blogio, tai ‒ motinžudystė! Ūūūū, brolyti, kaip suintriguoja… bet negi imsi, praleisi ar greituoju skaitymu tą pradžią įveiksi ir gilinsiesi tik į tai, kas jau neabejotinai įtrauks?.. Neprofesionalu.

Taip ateina ir praeina vasara. Ruduo. „Sukeistas“ patenka į Metų knygos rinkimus ‒ tarp nominuotųjų. Autorė važinėja į susitikimus. Džiaugiasi paauglių skaitytojų reakcijomis. Aš savimi nesidžiaugiu, nes vis dar nerandu laiko perskaityti. Iki 2020-ųjų sausio ‒ kai reakcijos paprašo iš manęs, tų kelių svarių žodžių. Taigi apsidžiaugiu radusi pretekstą „spaudžiant terminams“ galų gale sėsti ir trečią ar ketvirtą kartą įveikus pradžią perskaityti knygą iki galo. Valio.

Po tokios ilgos įžangos – gerokai trumpesnis pa(si)aiškinimas, kodėl „neužkibau“. Pirmasis „Sukeisto“ skyrius atrodė lyg šablonas: panašiai kalba Justino Žilinsko „Mano Vilnius mano“ ar Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“ veikėjai. Tarsi šmaikščiai, bet gyvybės, individualumo pasigedau. Tiesiog schema, kaip įvesti į pasakojimą, supažindinti. Ir nebūtina šiems autoriams skaityti vienas kito kūrinių ‒ nemažai užsienio rašytojų irgi pradeda taip, kai kurie netgi tęsia. Kelias nėra blogas, bet ‒ pats lengviausias. Tinkamas tiems skaitytojams, kurie nėra persisotinę literatūra, arba… paaugliams, kurie į schemas dar nekreipia dėmesio, kuriems svarbiausia ‒ atpažįstamumas: savo aplinkos, savo situacijų, bendravimo stiliaus. Tai panašu visur. Tačiau pati būčiau patarusi „Sukeisto“ autorei ieškoti kitų kelių arba tą skyrių gerokai „pravaliusi“. O „pravalyti“ rankos niežėjo ir toliau, nes, kaip kadaise gerai pastebėjo mano montažo kursų dėstytoja Ramunė Čekuolytė: jei filmas „neužkabina“, imi ieškoti montažo „kliurkų“ ‒ vis įdomiau sulaukti pabaigos… Man į akis ėmė šokinėti kalbos redagavimo „bėdelės“ ‒ kodėl kastuvo kotu užkliudytas maketas „šlepteli“, ir dar nuversdamas keletą kitų, o ne, pavyzdžiui, „dunksteli“?.. Aaaa, jis iš putplasčio? Gal tikrai panašiau į „šlept“, lyg medžiaginio? Tiek to, putplasčio maketo po ranka neturiu, nepatikrinsiu. Skaitau toliau. „Kažkas“, „kažko“, „kažkaip“… perteklius. Net pieštuką nusičiupau. Kol galų gale ėmė intriguoti pati istorija ir paraštėse prie pavingiavimų ėmė rastis „super!“, „puikiai!“, „geras sprendimas!“, ir pieštukas skrido atgal į savo keramikinį indelį, nes niežėjo nebe rankos, o mintys.

kazkas

super

Tad dabar ‒ apie patį kūrinį. Dviejų plotmių ‒ realiosios ir mitinės ‒ sandūra, darant motyvuotą prielaidą, kad mitinės būtybės nėra pavaldžios istoriniam laikui: jei egzistavo senolių pasakojimuose, tai ne veltui: išlaikiusios savo bruožus jos veikia ir šiandien, sakykime, laumės gali sukeisti vaikus. Toks yra knygos veikėjas Gediminas. Užaugintas žmonių laumvaikis. Apie jo kilmę nežino nei jo tėvai, nei jis pats, tik „baba Jadzė“, kalbanti užuominomis. Tačiau Gedas pasmerktas būti tarp dviejų pasaulių, nes laumės, auginančios pasivogtą žmonių vaiką, tikrąjį Gediminą, nėra linkusios užmiršti savojo. Autorė mezga intriguojantį siužetą: laumvaikio Gedimino kelyje „pasipainioja“ naujokė bendraklasė Gabė, paaugliai pajunta bundančius jausmus… Viską komplikuoja tai, kad Gabę iš praeities atsiveja laumių kerštas: kadaise vaikystėje jos prosenelė užsitraukė šių nemalonę ‒ susilažinusi su kitais vaikais prišiko į pirtyje joms paliktų marškinių rankovę. Kas domėjosi lietuvių mitologija, žino, kad panašūs veiksmai drąsuoliams užtraukdavo didžiulę nemalonę. Laumės juokų nesupranta. Taigi dabar jos nelinkusios leisti, kad Gediminas ir Gabė būtų kartu. Gabė turi mirti: eidama į pasimatymą ji keistomis aplinkybėmis patenka į avariją. Tačiau išgyvena (vėlgi keistomis aplinkybėmis: gal išties senoji Jadzė nubaido Giltinę?..) ‒ tik panyra į komą. Atsidūrusi sode ant vėlių suolo, ji gali lankytis gyvųjų pasaulyje, nes ten liko nebaigtų reikalų: jai rūpi Gediminas, šeima… Ypač paveikus, iš liaudies sakmių paimtas motyvas apie savo anksti mirusių vaikų gedinčias ir taip laikančias jų vėleles gyvųjų pasaulyje motinas ‒ šlapi jų marškinėliai:

„Mamos akys blizgėjo. Prisėdusi ant lovos krašto ji liovėsi lanksčius džinsus ir paslėpė veidą delnuose.

Nustebusi pažvelgiau žemyn. Mano perregimos krūtinės vietoje, perregimuose marškiniuose, plėtėsi tamsi drėgmės dėmė. Jaučiau ją.“ (p. 188).

Galbūt Gabei dar yra vilties atsibusti?.. O štai Gedui vis aiškiau atsiskleidžia šiurpi jo kilmė. Jis randa ir tikrąjį Gediminą, bet užaugęs laumių pasaulyje žmogiškumo šis turi tiek, kiek turėtų laukinių žvėrių užaugintas žmogus, vadinasi (beveik) neturi. Autorė čia leidžia tiek veikėjui laumvaikiui Gediminui, tiek skaitytojui permąstyti įvykusią transformaciją ir ieškoti atsakymo į esminį klausimą: kas yra žmogiškumas? Kiek jis įgimtas, o kiek ‒ įdiegtas šeimos, aplinkos, kurioje augi? Ir ar įmanoma pakeisti prigimtį, jei tai atsinešta iš mitinės, žmogui nepažinios plotmės?.. Laumvaikio Gedo sąmonės srautas knygoje į atskirus puslapius įspaudžiamas raudonu rašalu, tarsi krauju: „Prisimenu visus jo klausimus. Kvailus, naivius, idiotiškus klausimus apie pasaulį. / Aš jam lyg ir skolingas tėvus. / Ir šešiolika metų gryno oro. / Galvoje tuščia.“ (p. 193).

Raudonieji Gedo puslapiai kai kur ‒ nelyg poezija, vis labiau artėjanti prie dramatiškos atomazgos: Giltinė savo pasiims, tai neišvengiama. Ir čia nebus tiesiog mirtis ‒ ji bus žiauri, brutali. Literatūrologė Gražina Skabeikytė ją įvardija motinžudyste: laumvaikis ir žmonių vaikas atima gyvybę būtybėms, kurios vieną primetė žmonėms, kitą ‒ pasigrobė ir užaugino kaip savą. Ar žudyti kitokį etiška? ‒ klausia literatūrologė ( https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2019-nr-3-91/sukeisto-keistumai-arba-motinzudzio-istorija/   „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)), beje, viena stipriausių tautosakos žinovių šiandien. Juk tautosakoje laumės ne vien bloga žmonėms darydavo, su jomis mokėta sugyventi. Kotrynos Zylės kūrinyje ryškinama tamsioji mitinio pasaulio pusė ‒ laumių kerštingumas, jų nesugebėjimas atleisti už vaikišką poelgį, kurį pati Gabės prosenelė vertina kaip nekeliantį grėsmės nuotykį. Galima būtų klausti nebent, ar sulauktas atpildas ‒ mirtis ‒ adekvatus? Ypač kai jo link artėjama taip paaugliškai: susimaišius sprogmenų iš mamos chemikės turėtų medžiagų? O ar paaugliams privalomi brandūs sprendimai, ypač situacijoje, kai Gabė ‒ „pakibusi“ tarp šiapus ir anapus, o Gedas ką tik suvokė esąs sukeistas. Jie ‒ ne pasakų didvyriai, jie ‒ paaugliai. Manau, kad ir skaitytojai paaugliai būtent dėl to su šiais veikėjais tapatinasi. O ši knyga, mano akimis, netgi labai išlaiko mitinių sakmių perspėjamąją funkciją: būk atsargus, nejuokauk, nes tavo ir kito pasauliai pernelyg skirtingi, mesta gniūžtė gali sukelti sniego laviną. Netgi neadekvačiai žiaurią.

Kotryna Zylė išdrįso eiti labai nepatogiu keliu: jos kūrinys kelia polemiką, skatina ieškoti argumentų tiek „už“, tiek „prieš“. Paauglių literatūroje reikia provokacijų, sandūros su pasauliu, kuris nebūtinai yra švelnus ir pūkuotas, nes ir patys paaugliai pradeda atrasti savo dyglius ‒ tam, kad galiausiai perėję simbolinę gėrio ir blogio kovą įgytų išminties.

 

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Rezidencijų kūrybiniai aidai

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk

Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Anykščių gaisai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)

Apie Siauruko muziejų, drezinas, samdomus plėšikus ir malonumą būt sustabdytiems plėšikų – muzikantų. Patį stambiausią iš jų teko pažinti anksčiau, pedagogikos kursuose. Mokslas nėjo jam į galvą, bet užtat joj be perstojo gaudė muzika. Jis man regėjosi žmogum iš dainos, kurs esąs didžiai turtingās ir išmintingās. Prastom dienom ansai dėstė vaikams akordeono abėcėlę, o šventadieniais rubavojo ties Anykščių–Molėtų rubežium.

* * *

Sveikas ir tu tūls traukinių plėšike

užuot nešiojęs muškietą

tampais armoniką peršautom dumplėm

siauruką garvežį trrrr – sustabdote

kačigarui prikišę prie snukio naganą

ne naganą ir ne nagus o vamzdelius fleitos –

prašom išlipti – sukomanduojate –

damoms palikti karolius ten kur sėdite

džentelmenams – šiugždančius

ir porcigarus jei jie bent ko verti

raižyti graverio Gyvenimo tauriam metale

ir kaktose – nenusiminkit jums liks geriausia

plaukų sidabras ir dantų porcelianai

madmuazelės – palikit nėriniuotus apatinius

arba vėduokles – žiūrint su kuo lengviau

skirtis – skirtis nelengva bet jau

švilpukas praneša – metas

štai ir šiandien – šypso kaltai – prašom

pinigėlius jei ne – liksit įkaitais

tėtušėliams brangiems teks pasipurtyt

* * *

Apie lakūnus ir skraidymus Pesliuos man porino neprilygstamasai šių vietovių metraštininkas Vanagas. Šaltenis, Amerikos lakūnas, padovanojęs Lietuvai lėktuvą, tik pats nepanorėjęs likti čia, nes, musiet, nujautė raudonąjį marą atplūstant. Todėl ir išparpė atgal.  Kiton devynamarių  pusėn.

* * *

Į mūšį juk eina vieni seniai

sėdas plerpiančion kabinon

kyla aukštyn nuodėmingieji kyla

grįžta nudangėjusiais veidais

beveik vaikai

mes daiktus jųjų vėlei grąžinam

saugojimui patikėtus

nuo savųjų atskyrę

cedelius porcigarus ir mylimųjų

nuotraukas – šekit turėkitės

iki kito skrydžio

* * *

Apie tai, kaip pasiprašiau svečiuosna pas medalių meisterį Joną iš Žukų, ansai tiktai paklausė per telefono ragelius, ar kilimo raudono norim, kad  patiestų mums atvykstant. Sakiau, nereik, jeigu danieliams čia atklystantiems krituolių obuolių taip pat kilimo nieks nepatiesia. Apsikabinom broliškai, susikeitėm medaliais savo darbo.

 Kilimas

Kas buvo išnyks

kas nebuvo irgi išnyks

ką buvome gavę – atims

ko nebuvome – irgi surinks

supešios – sudės į maišą

užriš kanapinėm virvėm

 

paties smilgų kilimą

raudonų kirminų kilimą

kojos bijos žengt pirmąjį žingsnį

kojos drebės ir po antrojo

 

paties skrandą irgi nuvilks – paties

einantiems po kojom kai pasidengs kilimas

kilimas pintas iš gyvų kirminų

raudonais sliekais kaišytas

* * *

Vienišas vilkas Mikieriuos

Kelias vis kitas

sukasi ratas ratu

žiūrėk – žuvys

tokioj rūškanoj gelmėj

o randa viena kitą

veizėk – žvėrys

bet prasilenkia miško laukymėj

viens kito dantim neužgriebę

neužkabinę

 

Auksė – nutilusi alto giesmė

dėl jos guliausi dėl jos kėliausi

mane rasit Mikieriuose

žiūrėk – žuvys randa viena kitą

nepermaldaujamoj gelmėj

žiūrėk miško taurūs danieliai

sueina į mano sodą

ragauja krituolių rūgšties

tai kaip jūs nerasit?

 

* * *

Lankiau Didžiulių sodybą ir ant kalnelio – atokiai nuo šurmulių – laisvamanių kapus. Didžiulienė – Žmona, atsikandusi žmonystės prievolių, panoro gulėt nuo savo žemiško vyro kuo atokiau. Grežionėlių kaimas, Nagaubšis – raistas greta Grežionėlių. Parašiau eilėraštį iš epitafijų.

* * *

Tai ką – jau ir tavo draugai

lenda gyventi į medį į akmenis?

ančkapiuose vardai ir epitafijos:

ir aš gyvenau Arkadijoj

po mūsų nebebus mūsų

į Tavo rankas Viešpatie atiduodu

savo gyvatą o kūną sliekams Nagaubšy

prilenkei mane netikėtai rugpjūti

čia gul Galijotas kuriam

nebuvo lygių nei grumtynėse

nei užstalėj

o šitas buvo stiprus kitkame

jo tai tikrai gedėjo

trumpai bet karštai

motociklas – mirties gizelis

barzdaskutys lai patvirtins

dar ir potam šeriuoja

ar čia tu Jorikai?

turbūt mano sesuo buvai

praeitam gyvenime liūdnoji gegute

broliu buvau – kukuoja tik patinėliai

pagonys kokie vis dėl to mes

pa-go-nys

būdavojamės sau namelius

į akmenį – medį – gojų

* * *

Taupūs lokiai ir vilkai šiais laikais

į Anykščių kalnus bei lomeles

nebeužklysta

matyt taupo pinigus ir nagus

kas be ko plunksnų plėšymui

ir kamšalams į pagalves kimšti

nieko neištaupysi – nebvark

kas turėjo praeiti – praėjo

kas neturėjo praeiti – pats žinai –

irgi praeis

 

Rūpesniai

 

Jei dideliai rūpinies

knygose – abrozduose

ir metalo graviūrose

Dangaus Viešpats tave atleidžia

nuo menkesnių – žemiškų rūpesnių

 

rūpesnys

rūpesniai kaip pesliai

sėdi medžiuose – žiūri į tą

šokį po kartuvėmis

į tą maskatavimą mūsų

nešvankų – juokiasi krankliai

vieno snape – rankelė

 

rankelė su žiedu

parnešta maitvanagio

Juškos užtėmyta iš kažkurio

švedų karo ir užrašyta

kaži kuri mergelė

buvo žiedelį davus

su nezgrebna graverio įrėža:

aš – tu – mudu du kaip lašai

Viešpaties rankose – lauksiu

poroj vietų kaltelis prasprūdęs

brėžį per žiedą – gyvenimą

kaltai nubrėžęs lyg abejonę

lyg atsiprašymą

lyg veltui

 

* * *

Tebus medaly įrašas:

Gyvenimas – karalių moneta

Sena – Baisi – Šventa

Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Jonas Žukas ir Gvidas Latakas. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

Kontrimavičiaus nuotraukoje – įvykęs ir jau nebepakartojamas Gvido Latako ir jo bičiulio medalių meistro Jono Žuko paskutinis susitikimas Mikieriuose. 2019-ųjų lapkritį Jonas tyliai išėjo pasimatyti su savo Aukse…

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais...
T. Kontrimavičiaus nuotraukoje – akis į akį su anais laikais po senaisiais Baranauskų beržais…

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…

-tk-

Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)

Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.

* * *

Lietus ir vėjas

myli vienas kitą

nutyli

nes per daug jau myli

o aš šventoriuje prie akmenų

koplyčių – stacijų

bandau atskirti gaudesius

ir virpesius Anykščių žemės

bei dangaus – penkiolika koplyčių

Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio

virpesius – pirma nupjautus

išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų

veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų

mazgymąsi

* * *

Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.

Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:

* * *

Viens vokietukas akis unspaudęs

kitas galvą plyštančią globia

trečiasai parklupęs stveriasi už skydo

nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio

tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai

netikėtai užklupti nebžino ką

nei su savim nei su kapo duobe

daryti kai saugoti jau nebėra ko

kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?

XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų

liturgijoj nenumatyta?

* * *

Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.

* * *

Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.

Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:

 

Tvirtovė

 

Kai užeisi kada

į mano spyglių tvirtovę

tave pasitiks vilkai

iš kalkių ir plytų šamoto

kuomet tu užeisi paporinsiu

kad žmonės tai salos

laukiančios laivo burės

nors Bobas Marlinis kiteip

dainavo apie moteris

atseit: kai moterų nėr

ir verkti nebėr ko

jos visu kuom kaltos

dėl vyro širdies sugrudimo

ir dar jis dainuoja apie

telefono būdelę ir būdelėje

skambinančią už paskutinį žetoną

į mano kontorą: būkit geri

pakvieskite jį

ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:

dovanok – tu per geras

aš vėjavaikė – išlekiu ten

kur atminties nėra tik šiandiena

ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia

suprantu – pasirinkai Džonį

turtingojo anglo sūnėną

beždžionę iš Haufo pasakų

išmokytą šokti ir keletą žodžių

laužomų šakelių kalba – okey

a car sėsk mergužėle – važiuojam

atiduok savo garbanas vėjui

tavo valia – pasakysiu neskambink

rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj

kur įėjimą saugos vilkai

o langai tebesaugo saulėlydžius

 

Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.

* * *

Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.

 

Karklo lazdų žalnieriai

 

Zgrebnas peiliuks

kriaunos pačios krenta į saują

drožiu karklo vytes

padirbinsiu dešimts kareivių

teisybė – be rankų ale veidai

išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio

baltąjį kūną – darbuokis toliau

sagos munduro skersi brūkšniai

ir snukiai nuožmieji lyg dainą

dainuotų lyg prakeiksmus laidytų

pateisina rankas – teisingiau –

kaip tik tų rankų neturėjimą

dešimt kazokų dariusių kratą

Antaniuk prisirašei davaliai

važiuodams Petreburkan

jei nori būt kunigu baik

su meilėm ir rašymais

nukirsk žydinčią šaką

vėjui palik dainą

 

* * *

Ach patinka man tas neprisimenu

aš apie vandenį o tu apie malūną

vandenis stabdantį

ašai apie vilkus o tu apie bites

vilko ausy namus subūdavojusias

tai ar ten aš tose eilutėse?

prigludusi prie staktos?

besiklausanti?

išnykti tenka kad galėtum rastis

o skaičiai dar aiškiau nei raidės

* * *

Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:

 

Rašytojas pragare

Tam prakeiktam išdavikų ir

brolžudžių sopulių rate

stena senas rašytojas:

– Gerbiamas kipše kodėl

nesiliaujate taip pleškinęs?

žiūrėk – netgi tam kursai

tėvą motiną nugalabijo – netgi tam

per laiką nuėmėt kiek karščio

o jau man anei trupinio

neatleidžiat

bent atsiųstumėt sūnų

manąjį rūpesčių dar nemačiusį

kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon

ir sekundei atleistų – nuimtų tą

pragaro tvoskesį

– Sėdėk ir smirdėk – susna

tavo knygas tebeskaito

ir vis iš naujo perleidžia

ten – žemėje

nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –

juodą išverst baltu

 

* * *

 

Per juodą ištverti baltą.

Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:

Takus mano išvartė, padarė,

Jog man nieks nebesiseka…

* * *

Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.

Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.

Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…

 

* * *

Šventasis Rokas pjūties pabaiga

ruduo krapnoja tau į nugarą

įsitaisyki šunį – meilės nebėra

gyventi reikia sau mielų daiktų

pavėsyje

 

– Jūs veterinaras?

– taip – tai yra ne –

verčiuosi žmonių gydymu

esu šundaktaris pagal pašaukimą

užkalbu ligas

o prie gyvūnų nekišu nagų

jie nesupranta pasakų

užukalbėjimų prieš miegą

jiems žodžiai – vėjas

 

gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų

gyventi sau mielų daiktų

šešėlyje

* * *

  1. Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:

 

Kaimynai

Joju vytiniu kumelę raginu

pas taip vadinamus kaimynus

šunkara Vacekas buvęs geriausias

draugas svajoklis drugelis plasnojąs

ir kairuolis mėgėjas politikas

suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius

kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus

buvo pasmerktas bankrotui jau

nuo pirmojo numerio

ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis

pliaukšdamas niekus apie laikinas

nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius

pavyduolius jo talentui skleistis

įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo

ją į savo palaikį ūkį dvareliu

vadinamą dėl lenkiškos panaberijos

kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu

už prabirbintus pinigus

už seserį prisuoktom prigiedotom ausim

užuojautą palaikiusią meile

tam niekperzai nususėliui

o dar jį kadais vadinau draugu

maniau prablaivės galva

laikas atsijos fantazijų pelus

nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu

vytiniu – nieko turbūt neskelsiu

sesei sakysiu – braukiam namo

nieko aš jai nepasakysiu

jos lūpos virpės – bandys

pridengti apsivylimą – seserie

braukiam namo – motina kaip

atgulė lovon su žielauna suknia

tau pabėgus pas tą kliunkį

patalais apsiklojo tai teip ir nekelia

veizi dangun – į lubas

kurios užustoja Dievą

nieko nebsako – nebkelia

tik sūnau parsivežk seserį

parvežk man dukterį iš tos

cicilikų peklos tarp Tėve mūs

maldų šnabždesių įverpia

 

Aldona Ruseckaitė. Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, vieną 2019-ųjų rugpjūčio savaitę gyvenusi Anykščiuose, buvo tarp paskutiniųjų ciklo rezidentų. Viešnia klaidžiojo Anykščių miesto ir apylinkių literatūriniais takais, kartais – net ir basa, lietui lyjant Bronės Buivydaitės sodyboje. Rašytoja atidžiai žvalgėsi ne tik po Muziejaus erdves, bet ir po kitas Anykščių krašto literatūrines vietas. Aplankiusi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose, bendraudama su muziejininku Vytautu Bagdonu, viešnia stebėjosi informacijos ir autentiškų eksponatų gausa senojoje mokykloje, mėgavosi retai kur matomomis Vaižganto nuotraukomis

Ruseckaitės įspūdžių fragmentas ataidi iš vasaros literatūrinės rezidencijos Anykščiuose.

Tautvydas Kontrimavičius

 Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Aldona Ruseckaitė

Visi nusprendė į gimtą kraštą susirinkti, susėsti Žukausko pievoj ant vasaros vėjo,

kad galėtų visa gerai pamatyti, kas dar čia gyvena, ką saugo, kas švyti.

Ir paminklai iš vietų savų pajudėjo, drąsiai vienas prie kito skubėjo,

netolimas kelias jiems susieiti, kad tik pavyktų ant plento mašinų išvengti…

Kai mėnulio pilnatis žvelgė į Šventąją upę, kai paslaptinga šviesa visą žemę apsupo,

rinktis pradėjo, pasilabino, apsikabino, Biliūnas atsiprašė, kad džiova jį kankina,

gal per daug arti jis nelįsiąs, neįkyrėsiąs, tačiau Vienuolis tarsi plevėsa

numojo ranka – baiki, Jonai, baugintis, mums jau niekas negali pakenkti,

geriau pasigrožėkime, kaip teka Šventoji, kiek maurų ir šaknų joje prilapoję…

Ak, sako Jonas „kaip brangūs man tie kloniai numylėti, / Šventoja upė ir aplink miškai, /

Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, / Kur mano metai pralėkė saulėti…“

Tas sodžius, Jonai, tebestovi, didžiulis kiemas, obelys ir antaniniai obuoliai,

ir žydi ten našlaitės, pinavijos, namų sargai tau mylimų lelijų prisodina,

o mokiniai kūrybą skaito, pamena katytę, Brisiaus galą, rašei liūdnai ir liūdnas pats buvai,

bet šiandien tave myli, gerbia, net nežinai, jog klasiku tapai…

Aš klasikas? Taip, nežinau, tiktai džiaugiuosi amžinybės padėtim,

kad pakasėt mane ant aukšto kalno, matau Šilelį, upę ir gimtinės sodžių…

O kurgi Baranauskas, tas didis milžinas iš Anykščių kraštų – teiraujasi nerimstantis Biliūnas:

„Pas mus labai jau greitai dygsta visokie poetai – romanistai, apsakinėtojaiir dramaturgai“,

norėčiau tikro klasiko paklausti:

„Ar taip gerai, kad tų rašytojų pas mus be krašto ir be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža.“

Ša – tyliau, raminasi Vienuolis, jo neprikelkim, prisnūdo Vyskupas Klėtelėj,

jis po kelionės pailsėti turi – iš pat Seinų arkliais parkako į Anykščius, mašiną siūlėm,

ne, ne – visokių variklių paniškai Antanas bijo. Tegul pamiega, muziejininkai ramybę saugo.

Šnibždėtis net neleidžia. Vėliau turėsit laiko pakalbėti, Jonai, vėliau, juk tam ir susirinksim…

Tačiau Biliūnas tylutėliai liūdnu balsu užtraukia

„Sudiev, Lietuva! / Man linksma buvo / Gyvent tavoj šalelėj

Širdy man skaudu ir graudu / Svetimon važiuojant…”

Šie Baranausko žodžiai mane į Zakopanę išlydėjo, nors jam tiktai Šilelis terūpėjo…

Su gyvu nesikalbėjau niekada – apgailestauja jaunasis klasikas Biliūnas, gaila…

 

Bet jau pakalnėn leidžias Baranauskas, su vyskupo rūbu lyg nepažįstamas visai,

tačiau pirmiausia ranką spaudžia jis Žukauskui ir sako – dėkui, kad Klėtelę įtaisei,

tai pailsėjau aš ten maloniausiai ir net jaunystę prisiminiau gražiai. O grįžtant naktį

per miškus labiausiai sujaudino, jog „taip tyku, ‒ kad girdi, kaip jaunas lapas arba

žiedelis ant šakelių kraunas; kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta…“ Ir Šilelis ataugęs,

„kažin kodėl senobėj visiškai išskintas…“ Bet palieku jus šnekučiuotis.

Keliausiu Siauruku pavažinėti, paskui į Lajų taką užsikelti, apylinkes, Puntuką apžiūrėti.

O tu, Tamsta Antanai, gražų namą pasistatei, muziejininkams džiaugsmo pridarei jį prižiūrėt,

labai gerai, kad ir Klėtelę jie pasaugo, apgobė ją gaubtu kaip didį turtą,

kad praeitį lietuviams ji atkurtų…

Ak, vyskupe, „nėra ribų gyvenimui pažinti, kartais ilgai ilgai nesuvoki žmogaus…“

nuolankiai prisipažįsta jam Vienuolis.

Matau dar vienas klasikas atėjęs? Girdėjau aš apie Biliūną Joną, graži proza,

ko nedrįsti, jaunuoli, čia prieiti, nespausiu rankos stipriai, taupyk jėgas,

gyvenime jų daugel reikia… Nors tu jaunystėj palikai šią žemę lyg būtum „Liūdną pasaką“ išpildęs. Išeini pėsčias į Niūronis? Galiu paskolinti tau arklius ir karietą, nuvežtų į tą brangią vietą…

Tyli, keliauji pėsčias, tai gerai, dar paklausyki „Kas ten šlama? Kas ten treška? Kas ten taukši?

Kas mekena… O ir kvėpavimas … sakais pušelių“ priduos sveikatos … Palinki Jonui Baranauskas.

Kai pasirodys Vaižgantas kiek pavėlavęs, tegul palaukia čia manęs, po miestą pabėgioja, juk nestovės

jis vietoje kaip stulpas, jo būdas toks judrus kaip vėjo – nurodo vyskupas ir ruošiasi į kelią.

Beje, dar aplankysiu Didžiulienę- Žmoną, pažįstami, buvau dažnai aš svečias josios namuose,

ir skatinau vis imtis plunksnos, tad pažiūrėsiu, ką įdomaus ji tautai sugalvojo… Jai teko daug pavojų.

Ir šeimininkas Stanislovas pažįstamas gerai, gal turtų jiems privilko aitvarai…

Jau Baranauskas skuba Pašventąja, pulkai krykuolių ančių lydi jį, jo violetas blėsta laiko juostoj,

Žukausko akys ašarom sudrėkę… Toks graudulys, kad dėdę jis retai temato – praėjo šitiek metų…

 

Švento Mato bažnyčios varpai užliejo miestą, lyg mišios jau seniai turėjo pasibaigti,

bet niekas neateina, nesirodo…

Tiktai Šventoji lyg nuotaka linksma su nuometu vis klega, pursluoja, nesustoja.

Vienuolis šeimininkas jau ir pasimetęs – tai kur kiti svečiai, juk atkeliauti metas…

Jis irgi nori daug ką pasakyti, kas „šiandien drąsina mane rašyti, ir aš rašau. Neapsvaigstu giriamas

ir nenusimenu peikiamas.“ Ir dar visokių daug dvejonių sūkuriuoja galvoje…

Bet šiandien jis svečiams yr atsidavęs.

Nes ieškant personažų, reikia „į kiekvieną žmogų tiriamai žiūrėti…“

 

Staiga išsprūsta iš bažnyčios minia skarelių ir juodų kostiumų, jie šurmuliuoja, klega,

bet visi pro šalį. Tačiau tolumoje prie tilto matyti Vaižganto pražilusi galva,

kažką jis sunkiai neša, o tilto vidury sustoja, kažkam dar rankomis pamoja, dar susišūkauja

tai sveikas, panie! Su juo ir moteris visai jaunutė, kol kas sunku ir įžiūrėti kas jinai…

Galop jau kopia į kalnelį, Tumas neša pintinę pilną rausvašonių obuolių, o šalia juk mokytoja Buivydaitė, ji ir rašytoja tikra, slapyvardžiu gražiu – Tyrų Dukra.

Užtrukome, kvepsėdamas prabyla Tumas, bažnyčioje dar „muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nesukelia; tauta gera, kuri giedanti, dainuojanti yra.“ O štai ir obuoliai – iš Buivydaitės sodo.

Dar spėjome ir Tamstoms jų parinkti. O kur kiti? Ketino susirinkti? Palaukti prašė?

Kad ir aš to laiko nelabai turiu.

Bet Tamsta juk esi paskelbęs: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.

O ne, Vienuoli, čia mano Mykoliukas pasiskelbė! O aš kartoju: „Eik į bitę, žiūrėk, kokia darbšti…“

Užkąskim po Mišių, susėskim ant pievelės, ir Bronė kokį žodį pasakys.

Vienuolis krūpteli, paskui prisipažįsta – sena jau mudviejų su Bronele draugystė,

mes vakarais paklaidžiojam laukais ir pamiškėm, ir mylimos Šventosios pakraštėliais…

Bronė pašoka nuo pievelės. Ar girdit? „Šešėliai fleitom groja – trumputės gaidos, žemos.

Saulėlydžiai liepsnoja… Saldus nasturtos kvapas gyvent ramiai neduoda…

Šešėliai kaip ožiukai po pievas šokinėja…“

Vyrai abu nutilę, nugrimzdę į mintis, ir ką čia atsakyti į moterų jautrumą…

Jau Tumas palėčiukais atsistoja, lyg tolsta, lyg atsiriboja.

Mūsų širdys savaime linksta mylėti, Kas gera ir gražu.“

Gyvenkite jūs čia visi laimingi, patrauksiu jau Malaišių kryptimi.

Aš gimines labai mylėjau ir kiek galėdamas padėjau, keliausiu link namų jų aplankyti,

pavyks gal gerą žodį pasakyti arba pamokysiu juos paprastai:

būkit „ramūs, sveiki ir pavalgę, miegokite stipriai, į užsienius nebesiveržkite.

Tai gal ir laimingi būsite, jei tuo laimė matuojama…“

Ir Vaižgantas nutolsta jau staiga, lyg būtų kaip nutrūkusi styga.

Skvernais nukvėdylavo, nieko nepasakė, ar grįš čionai dar pakalbėti su kitais,

ar rūpi jam labiau gimtinės reikalai?..

Ir Bronė štai pakyla nuo žolės, nubraukia nuo sijono smilgų kotelius, ji žiūri į Žukauską,

sako – jau laikas man į pamokas seniai, bus išsiskirstę mano mokiniai.

Blaškaus, klajoju su vargais kartu – brenda mano laimė rudeniu giliu…

O aš, mielas Dieve, nieko negaliu!…”

Apsisuka, nueina ji per tiltą, vėl suskamba bažnyčioje varpai – nieks pasakyt negali vakaras ar rytas,

Vienuolis ima dar aplink dairytis, jau rodos niekas šiandien neateis, jau laikas grįžt į amžinybės rūką…

 

Bet čiūkšteli aštriai kažkas: o atsigręžęs mato juodą „Volgą“ – kas čia dabar be jokio vargo

taip įsliuogė į jo valdas, lyg nekviestas, nežinomas, tai kas? Jau iš kitų laikų atrodo…

Staiga pažįsta – išlipa Baltušis, mojuoja iš toli, jis šaukia: „Klasikų skaitymas primena man

darbą, kartais nelabai lengvą.“ Tai ir skaitau, Vienuoli, tavo darbus, pasisakyti turėsiu

per Tamstos Jubiliejų, prezidiume sėdėsiu tarp kitų. O savo stalą jau visai apleidau:

„rašyti reikia juk kasdien. Be šito praleista diena yra šuolis atgal…“

Palauk, Vienuoli, noriu pakalbėti, paklausti, kada rašyt pradėjai, kada baigei,

kokie sunkumai kankino tavo šviesią dūšią? Juk mudu lyg iš vieno krašto…

Tačiau Žukauskas skuba jau užsidaryti, tik tarsteli muziejininkams įsakmiai –

praneškite Baltušiui – gyvų nebuvom kvietę…

O aš „Pradėjau rašyti daugiau dėl garbės! Taip, dėl garbės!” Jam pasakykit.

 

Ir niekas čia negrįš, nors ir žadėjo. Neturi laiko. Gesinkite šviesas. Patikrinkite užraktus.

Paminklai tesugrįžta į vietas. Tegul vėl nusistovi čia ramybė, kuri labiausiai reikalinga.

Marius Kraptavičius. Po Ignalinos dangumi

Dovana. Ričardo Šileikos nuotrauka
Dovana. Ričardo Šileikos nuotrauka

Marius Kraptavičius

Po Ignalinos dangumi

Ir liūdna, ir smagu: jau atsisveikiname su projektu Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūros svetainėje www.menobangos.lt, remtu Lietuvos kultūros tarybos.

Man, svetainės redaktoriui, gera priminti projekte dalyvavusių autorių vardus ir pavardes bei jų įtaigius rašinius: Jurga Žąsinaitė (Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis; Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu; Man labiau rūpi išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti), Neringa Dangvydė Macatė  (Apie atmintį, meilę ir tylą; Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį), Birutė Žemaitytė (Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika), Rasa Milerytė (Atokių stočių misija – padėti į literatūrą ateiti jauniems), Vida Žukauskaitė (Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai).

Žinoma, ir Gintarė Adomaitytė, jos Ignalinos dienoraščių ciklas, po truputį, be skubos, tampantis eseistikos knyga. Tikriausiai taps: ką tik sužinojome, kad šio ciklo autorei, jos kūrybai, skirta Valstybės stipendija.

Gruodžio peizažas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Gruodžio peizažas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Skubame skelbti ir kitas geras naujienas: Ignalinos kraštas laimėjo net aštuonis  Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos projektus, vyksiančius 2020 metais. Aštuonis! O juk anais metais būta pralaimėjimo kartėlio, atskirties jausmo. Sveikiname savo nuolatines partneres – Ignalinos viešąją biblioteką bei Miko Petrausko muzikos mokyklą; linkime sėkmės visoms po Ignalinos dangumi gimusioms kultūros ir meno iniciatyvoms. Gyvenimas taps įdomesnis. Mes, MENO BANGOS, turėsime apie ką rašyti, jums pasakoti.

O kol mąstėme, kol svajojome, kokia jau dabar galėtų būti svetainės www.menobangos.lt  esminė kryptis, gavome laišką iš Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus, siūlančio bičiulystę. Būtent mes, MENO BANGOS, publikuosime šio muziejaus 2017‒2019 literatūrinės rezidencijos dalyvių, Lietuvos rašytojų sąjungos narių, kūrinius. REZIDENCIJŲ KŪRYBINIAI AIDAI  – taip vadinsis naujasis ciklas.

Anykščiuose. Ričardo Šileikos nuotrauka
Anykščiuose. Ričardo Šileikos nuotrauka

Belieka minėti, kad ir mes, VšĮ MENO BANGOS, 2020 metų vasarą surengsime dailininkų ir rašytojų rezidenciją – pirmą kartą Ignalinoje!

PO IGNALINOS DANGUMI – tai  mūsų projektas, pelnęs Tolygios kultūros raidos ekspertų pripažinimą. Jame dalyvaus dvylika kūrėjų, tame dvyliktuke ir Ignalinos profesionalios menininkės – dailininkės Aldona Jakubovskienė ir Nijolė Trinkūnienė bei šio projekto autorė rašytoja Gintarė Adomaitytė, www.menobangos  redakcijos narė rašytoja, literatūrologė Neringa Dangvydė Macatė.

Mieli svetainės www.menobangos.lt autoriai ir skaitytojai, VšĮ MENO BANGOS renginių lankytojai: banguokime. Ačiū, kad esate, kad tikite: kartais ima pūsti palankūs vėjai. Labiausiai tiems, kurie turi kantrybės jų palaukti.

LTK_Logotipas(2)

„Aš mokau dėl pačios muzikos“: tęstiniai senosios muzikos meistriškumo kursai Šilutės muzikos mokykloje

Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.

„Aš mokau dėl pačios muzikos“: tęstiniai senosios muzikos meistriškumo kursai Šilutės muzikos mokykloje

Interviu su kursų vadovu Rodrigo Calveyra

Gruodžio 10 d. Šilutės muzikos mokykla pakvietė į šventinį koncertą H. Šojaus muziejuje, kuriame baroko epochos kūrinius grojo mokiniai, šiais metais dalyvavę tęstiniuose senosios muzikos meistriškumo kursuose. Juos organizavo Vilniuje įsikūręs tarptautinis senosios ansamblis “Canto Fiorito ir vedė ansamblio meno vadovas, garsus brazilų kilmės išilginės fleitos ir korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra, koncertuojantis visoje Europoje. Iš viso šiais metais Šilutės muzikos mokykloje surengti 4 susitikimai, projektą Lietuvos kultūro finansavo Lietuvos kultūros taryba ir šveicarų fondas Art Mentor. Šis gražus bendradarbiavimas bus tęsiamas ir kitąmet: mokiniams ir mokytojams bus suteikta galimybė pasimokyti groti istoriniu instrumentu ansamblio meno vadovui priklausančiu klavesinu.  Šilutėje vykusių kursų vadovą R. Calveyrą kalbina Dalia Kaladinskienė.

 D.K. Lietuvoje daugelis Jus pažįsta kaip tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“, taip pat Tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovą. „Canto Fiorito“ veikla labai aktyvi ir įvairiapusė: ansamblis ne tik pristato LDK muzikinį paveldą tiek Lietuvoje, tiek užsienio festivaliuose, bet ir vykdo aktyvią edukacinę veiklą. Ypatingą dėmesį skiriate vaikų ir jaunimo ugdymui regionuose ‒ įgyvendinote trejus metus trukusią rezidenciją Paparčiuose (Kaišiadorių rajone), ten netgi įkūrėte vaikų fleitų ansamblį. Esame įpratę Jus matyti Lietuvoje ir dirbantį Lietuvai, bet Jūs, kaip atlikėjas, iš tiesų gyvenate be galo intensyvų muzikinį gyvenimą už Lietuvos ribų. Jūsų tarptautinė karjera puikiai klostosi – esate vieno garsiausių senosios muzikos ansamblių „Capella Mediterannea“ meno vadovo Leonardo Alarcóno asistentas ir nuolatinis ansamblio narys,  grojantis tūkstantinėms auditorijoms prestižinėse Europos koncertų salėse ir operų teatruose.  Atrodytų, jūsų veikloje turėtų nelikti vietos ir laiko Lietuvos vaikams, bet štai pradedate naują – Kintų ‒ rezidenciją, vedate tęstinius istoriškai pagrįsto atlikimo kursus Šilutės meno mokyklos mokiniams ir mokytojams. Kodėl Jums tai svarbu? Ir kodėl šįkart pasirinkote Šilutę?

R.C. Dažnai pats savęs to klausiu. Gerai pastebėjote, kad kaip individui man to lyg ir nereikėtų, bet kaip visuomenės narys suvokiu, kokia svarbi yra edukacija. Taip, man didelė garbė dirbti su Leonardo Garcia Alarcónu, šiuo metu esu jo asistentas statant J.Ph. Rameau operą “Les indes galantes” Ženevos operos teatre, šios operos premjera Paryžiuje sulaukė stulbinačios sėkmės! po itin sėkmingos šios operos premjeros Paryžiuje. Leonardo yra labai talentingas menininkas, kartu mes įgyvendinsime vis daugiau projektų, kurie suplanuoti bent trims metams į priekį. Bet aš suprantu, jog mūsų ansamblio „Canto Fiorito“ veikla Lietuvoje kol kas yra susijusi su gana maža visuomenės dalimi, jos rezultatai pasiekiami palyginti siauram sluoksniui. Be to, būdamas brazilu jaučiuosi labai artimas lietuviams, nes matau daug panašumų tarp padėties, kurioje yra senoji muzika Brazilijoje ir jos situacijos Lietuvoje.Lietuv ji yra bene vienintelė Europos šalis, nesuteikianti senosios muzikos lavinimo jokiame studijų lygmenyje. Taigi jaučiu pareigą skleisti žinias Lietuvoje. Tikiu, kad muzika ir kultūra turi galingą edukacinį užtaisą – tai yra kolonos, ant kurių stovi mūsų visuomenė, nuo čia prasideda pokyčiai, todėl ypač svarbu pradėti naudoti tą užtaisą kuo anksčiau. Mano manymu, turime skirti itin didelį dėmesį vaikams ir jaunimui, nes jie dar neturi išankstinių įsitikinimų, kuriuos vėliau įperša visuomenė, taip pat ir nuolat kreipti savo dėmesį į regionus. Per 15 savo muzikinės veiklos Brazilijoje metų suorganizavau daugiau nei 115 koncertų. Dauguma jų buvo edukaciniai, ir aš mačiau jų poveikį. Stengiausi koncertus rengti ne vien didžiuosiuose miestuose, nes ir regionuose gyvenantys žmonės nusipelno aukščiausio lygio kultūrinio gyvenimo ir edukacijos. Jūsų minėtoje Paparčių rezidencijoje užmezgėme puikius ryšius su vietos bendruomenėmis, vedėme edukacines veiklas Kaišiadorių, Elektrėnų ir Vievio muzikos ir meno mokykloms. Į Šilutės kraštą mus pritraukė Kintų muzikos festivalis. Jame jau ne sykį jame dalyvavome, pakviesti energingosios festivalio organizatorės Audros Juodeškienės, kuri čia dirba be galo reikšmingą kultūrinį ir edukacinį darbą. Jai inicijavus rajono klausytojų apklausą, paaiškėjo, kad žmonės norėtų girdėti daugiau senosios muzikos! Gera dalintis savo muzika ten, kur  jos reikia. Į idėją organizuoti tęstinius senosios muzikos meistriškumo kursus muzikos mokiniams ir mokytojams iškart labai entuziastingai reagavo Šilutės muzikos mokyklos direktorė Daiva Pielikienė, senosios muzikos mylėtoja, padedanti koordinuoti mūsų organizuojamas veiklas.

 D.K. Kokia jūsų patirtis mokant vaikus istoriškai pagrįsto atlikimo paslapčių? Kokio amžiaus yra Jūsų kursų Šilutėje dalyviai ir kaip jie priima Jūsų perteikiamas žinias?

 R.C. Pedagogine veikla užsiimu jau daug metų įvairiuose pasaulio kraštuose organizuojamuose kursuose, esu dirbęs ir nuolatinį darbą su vaikais muzikos mokyklose Prancūzijoje. Šilutėje yra nepaprastai stiprių muzikos mokinių ir mokytojų, kartais išgirdęs kurį nors iš vaikų grojant būdavau tikrai sujaudintas ir sakydavau: „kad ir ko tavęs prašysiu mums toliau dirbant, jokiu būdu „nepamesk“ to, ką jau dabar taip gražiai darai“. Dirbome su vaikais nuo pradinukų iki jau baigiančių muzikos mokyklą, keletas jų kursų metu baigė mokyklas ir įstojoį į konservatorijas kituose miestuose. Į mokymą vaikai reaguoja labai skirtingai – tai priklauso ir nuo charakterio, ir nuo jų kaip atlikėjų techninio lygio. Kai kuriems sunku iškart pamokos metu pagroti kitaip, nei jis yra įpratęs, jam reikia daugiau laiko, tuomet viskas priklauso nuo mokytojo, kuris vėliau pratęsia mano pradėtą darbą. Tačiau kai kurie vaikai tuojau pat, iš pirmo bandymo padaro stebuklą – staiga muzika suskamba visiškai kitaip. Matau, kaip jiems patiems tai įdomu, kaip jie užsidega, juk vaikai iš prigimties yra smalsūs ir atviri. Tai akivaizdžiai pasimatė, kai į šių metų baigiamąjį kursų koncertą atsivežėme klavesiną – visi norėjo pabandyti pagroti šiuo instrumentu ir drąsiai rinkosi groti juo koncerte. Todėl kitąmet nutarėme daugiau dėmėsio skirti klavesino pamokoms, kad vaikai ir mokytojai pažintų šio instrumento ypatybes ir galimybes. Apie senosios muzikos skambesį, atlikimo niuansus mes ypač daug sužinome būtent iš istorinių instrumentų, jų techninių privalumų ir apribojimų.

Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.

 D.K. Kaip Jūsų žinias priima mokytojai, turintys jau nusistovėjusias pedagogines praktikas, kuriose turbūt dominuoja tradiciškai įsigalėjęs  klasikinis muzikos mokymas? Turbūt nėra lengva persiorientuoti, juk tai tam tikra revoliucija…

 R.C. Pastebiu tam tikrų muzikos mokymo Lietuvoje ypatumų, pvz., čia rengiama begalė muzikos konkursų, kurie labai sureikšminami. Aš pats panašiuose dalyvaudavau būdamas vaikas. Viena vertus, konkursai skatina nuolat stengtis, siekti meistriškumo,  kita vertus, juk mene labai sunku įvertinti atlikimą objektyviai – tai ne sportas, kuriame viskas aišku, nes pamatuojama spidometru, centimetrais ir t.t. Muzikoje tokie „matavimai“, konkursų vertinimo standartai kartais gali kirstis su kūrybiškumo lavinimu. Šilutės mokytojai domiso senosios muzikos principais, jie užduoda daug klausimų ir atvirai dalinasi savo abejonėmis, problemomis. Jie, viena vertus, nori naujų žinių, kita vertus, baiminasi, kaip į tai, ką aš diegiu vaikams, pažiūrės muzikos konkursų žiuri, kurie vadovaujasi nusistovėjusiomis nuostatomis, kaip kas turėtų būti atliekama. Kai kurios iš tų nuostatų tikrai kertasi su istoriškai pagrįstais senosios muzikos atlikimo principais. Pavyzdžiui, mokytojai buvo labai nustebę, kad, iš tiesų menuetas turėtų būti atliekamas žymiai greičiau, ir kitaip, nei jiems įprasta, grupuojant akcentus. Senąją muziką studijavę muzikantai tai žino, nes visi lankė istorinio šokio pamokas ir mokėsi barokinio menueto bei kitų istorinių šokių žingsnių. Šilutės meistriškumo kursuose  aš mokau ne konkursams, o pačios muzikos vardan. Esminis istoriškai pagrįsto atlikimo siekis – mėginti atkurti skambesį, kurį kompozitorius įsivaizdavo kurdamas kūrinį, remdamasis jo epochos atlikimo tradicijomis ir estetikos suvokimu. Tai požiūris, kuriam būdinga ypatinga pagarba muzikos autoriui ir jo laikmečiui. Mano intencija nėra dekonstruoti ar sulaužyti įprastas pedagogines normas, tiesiog noriu atskleisti naujus muzikavimo niuansus, galimybes, kurias galima integruoti į mokymą arba ne. Kai dirbu su vaiku ir jo mokytoju, turiu gilesnį tikslą, nei tik pagerinti jau išmokto barokinio kūrinio atlikimą – siekiu įteikti senosios muzikos interpretacijos įrankius, kurie gali būti taikomi ir kitiems baroko kūriniams. Todėl daug kalbu apie tai, kaip „skaityti natas”, į ką jose atkreipti dėmesį, kaip pasirinkti tempą, atramos taškus, artikuliaciją, charakterį. Daug kalbu ir apie barokui būdingą muzikos laisvę, nematematišką ritmo traktavimą, ką tikrai nėra lengva įgyvendinti muzikos mokykloje, nes pirmiausia vaikai turi išmokti groti tiksliai ritmiškai, kad vėliau galėtų pradėti „žaisti” su ritmu, iš mechaniško paversti  organišku. Bet svarbiausia, kad muzika tiek jį grojančiam vaikui, tiek klausytojui keltų jausmus, tad kartu ieškome būdų, kaip atlikimą padaryti gyvu ir jaudinančiu, kaip to būtų norėję baroko kūrinius parašę kompozitoriai.

Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.
Meistriškumo pamokos.

D.K. 2018-2019 m. Canto Fiorito” kartu su estų ir austrų partneriais įgyvendino įspūdingos apimties „Kūrybiškos Europos“ muzikinį-edukacinį projektą „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“. Projektas vyko net 7 Europos valstybėse, jame taip pat nemažai užėmė edukaciniai užsiėmimai – interaktyvios prezentacijos, dailės piešinių konkursas, meistriškumo kursai. „Hanzos kelias“ „Kūrybiškos Europos“ komisijos buvo išrinktas pavyzdiniu projektu! Ar labai skiriasi senosios muzikos mokymas Lietuvoje ir kitose šešiose valstybėse, kuriose vedėte edukacinius užsiėmimus moksleiviams? Ar kiekviena šalis turi savo specifiką, o gal pastebėjote tam tikrų bendrumų?

R.C. Dideli tarptautiniai projektai mūsų ansambliui nėra naujovė, vis dėlto “Hanzos kelias” buvo stambiausias “Canto Fiorito” įgyvendintas projektas, atliktas tikrai didelis darbas. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, deja, turiu pabrėžti, kad senoji muzika čia yra blogesnėje padėtyje. Savo veikla stengiamės kiek išgalėdami tai keisti. Organizuojame Tarptautinį Kretingos senosios muzikos festivalį, į kurį kviečiame aukščiausio lygio atlikėjus. Lapkritį mūsų festivalis tapo Šiaurės šalių senosios muzikos federacijos „Nordem” nariu ir ta proga kitas federacijos valdybos narių susitikimas vyks būtent Lietuvoje, Vilniuje, suvažiuos kitų festivalių meno vadovai, keisimės patirtimi, dalinsimės problemomis. Savo laiku labai siekėme bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija,  organizavome ne vienus meistriškumo kursus, atvežėme aukščiausio lygio mokytojus, bet buvo sunkoka tai tęsti,  nes nesulaukėme didelio palaikymo iš vietos dėstytojų. Matyt naujovės gąsdina. Mums norisi dalintis tuo, ką turime geriausia, kad muzikos studentai sužinotų, kokio lygio ir pobūdžio išsilavinimą jie galėtų gauti, ir sužinoję imtų patys reikalauti tokių studijų. Studentai gali pakeisti labai daug… žinau tai iš tų laikų, kai pats buvau aktyviai sprendimuose dalyvaujantis studentas. Taigi, galima sakyti, kad savo veikla Šilutėje keičiame strategiją ir dabar dirbame su jaunesniais muzikantais, kurie galbūt kada nors ateis į muzikos akademiją jau žinodami, ko nori. Tikimės, kad mums pavyks kai kuriuos iš Šilutės vaikų uždegti mūsų meile senajai muzikai, kad vėliau jie patys imtųsi iniciatyvos gilintis į istoriškai pagrįstą muzikos atlikimą ir suformuotų naują senosios muzikos atlikėjų bei mylėtojų kartą Lietuvoje.

 D.K. Ačiū už pokalbį!

Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.
Koncerto akimirkos.

Interviu iliustruotas nuotraukomis iš organizatorių archyvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką

Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka
Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką  

Ignalinos dienoraštis

2019 metų rugsėjo 15 dieną man pavyko pamatyti, kaip pagaliau ateina jis – tas ruduo. Kaip užgrobia savo teritoriją, savo laiką – beveik jėga pačiumpa jį iš vasaros. Mačiau ne aš viena. Tai regėjo bent keli šimtai žmonių.

Buvome Maleišiuose, tradicinėse vaižgantinėse. Iškilmės ėjo į pabaigą. Vaižganto premiją muziejininkui Alfui Pakėnui įteikėme vasariškai: buvo ir šilta, ir gera, ir švelnu, ir teisinga.

Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Ir staiga: kaip pūstelėjo vėjai niekadėjai, kaip rūsčiai jie pūstelėjo, lyg bandytų priminti ‒ gyvenimas nėra nei gailestingas, nei švelnus… Bet… Atlaikysi – jei tik gyvensi vaižgantiškai.

Kuo aš pati rėmiausi, kai Ignalinoje  dar kovo mėnesį minėjome Vaižgantą? Ar tik kanauninko raštais? Ar tik literatūrologais? Ir jais… Bet vis tiek – kai tik kreipiuosi į interneto paiešką, į tą visiems žinomą googlą, visų pirma man padovanojamos Alfo Pakėno mintys, samprotavimai, žinios ir kuo jautriausias humoro jausmas.  Geras jausmas: Lietuvoje yra žmogus, kuris apie Vaižgantą žino bene viską.

Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka

Vaižgantinės man visada svarbios. Ne tik dėl meilės Vaižgantui. Dėl mano asmeninės sėkmės, kurią Vaižgantas dovanojo.

Tai buvo senokai, net labai seniai – 2004 metais. Sužinojau, kad gavau Vaižganto premiją ir… sudrebėjo žemė. Net nenutuokiau, kad esu jai, tai premijai,  pristatyta, gal net visai  nežinojau, kad tokios esama.

Sėdėjau balkone, dairiausi į savo Žirmūnus, mąsčiau, kam galėčiau paskambinti ir ta premija pasidžiaugti. Buvau tokia nustebusi, sutrikusi, kad man atrodė: virpa pasaulis. Žemė iš tiesų drebėjo: tą dieną Vilniuje įvyko menkas, beveik nepastebimas, bet vis dėlto – tikras žemės drebėjimas.

Premiją dovanojusią knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“ rašiau paraginta man  nepažįstamo žmogaus. Neįtikėtina istorija. Štai apsireiškia nepažįstamasis, ir apsireiškia jis tuo metu, kai esu pakibusi tarp dangaus ir žemės. Jau ne žurnalistė, juk palikau redakciją; į kitas eiti nenoriu. Bet dar ne rašytoja – tas kelias dar laukia manęs. Nepažįstamasis man užsako knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kai sutinku darbo imtis, avanso gaunu senutėlį kompiuterį, beveik antikvarinį. Man labai jo reikėjo, to kompiuterio…  Ne tik jo. Kur kas labiau reikėjo žmogaus, tikinčio, kad sugebu rašyti knygas.

O toliau?

O toliau niekas, nė vienas žmogus, man, rašančiai knygą apie palaimintąjį, nepritarė. Net artimiausi. Jiems atrodė: veikiu kažką neaišku ką ir nežinia su kuo.

Bent jau žinojau, su kuo veikiu. Bibliotekininkė Onutė Kaladienė Martyno Mažvydo bibliotekoje man surado knygų – kelias itin svarbias. Jomis rašydama ir rėmiausi. O kai užčiuopiau, kad Jurgis Matulaitis ir Vaižgantas visada gerai sutarę, vienas kitą palaikę, reikalai dar smagiau pajudėjo pirmyn.

Tuomet gyvenau Vilniuje ir apie Ignaliną tik svajojau. Tiesą sakant, net nedrįsau svajoti… Vaikštinėdavau Neries pakrante – iki Trinapolio ir dar toliau, kur kas toliau, žingsniuodama bandydavau įsijausti į tuos žmones, kurie išties patyrė pašaukimą: Matulaitį, Vaižgantą…

Skaičiau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, o dar kunigo Ylos prisiminimus, ir įvairias knygas knygelytes, kuriose šis tas pasakyta apie palaimintąjį arba apie jo laiką. Skaičiau viską, kas tik susiję su Jurgio Matulaičio laiku – daugybė tų knygų ir dabar man prieš akis, po ranka.

Ir pajutau keistą jausmą. Esu įsimylėjusi. Esu apsvaigusi. Man patiko Jurgio Matulaičio džiugesys, jo nemeluotas pašaukimas, jo rūpestis pasauliu.

Knygą apie Matulaitį, tiesą sakant, parašiau ne kažin kokią. Pirmąjį leidimą stropiai taisė kunigas Vaclovas Aliulis, o kai jau pataisė, antrąjį išleido seserys – Jurgio Matulaičio įkurta Švč. mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolija.

Man regis, vėliau parašiau labiau įtaigių knygų – apie viską ir visiems. Ir apie palaimintąjį kur kas labiau išsilavinę nei aš žmonės parašė kur kas gelmingiau.

Ir vis tiek – visada ir visur – aš kartosiu: esu ne šio pasaulio, bet šiame. Šią frazę išmokau iš Jurgio Matulaičio: būtent to jis mokė savo vienuolijas – ir brolius marijonus, ir Vargdienių seses.

Štai kodėl man Vaižganto metai – ir Jurgio Matulaičio. Vaižgantas nuo politikos atsitraukė 1926 metais. Juk žinome – tai Smetonos perversmo metai. Bet pamirštame: per Smetonos perversmą, naktį, nuo apendicito mirė Jurgis Matulaitis. Jam niekas negalėjo suteikti pagalbos: juk komendanto valanda, juk taikūs žmonės negalėjo per tamsų Kauną nei eiti, nei joti, nei važiuoti.

Man visi šie metai buvo vaižgantiški. Vis ką nors nauja pamatydavau, sužinodavau, patirdavau.  Kretingoje gyvenanti lituanistė Aldona Kruševičiūtė socialiniuose tinkluose nuolatos pažeria Vaižganto perliukų – citatų iš jo publicistikos, prozos kūrinių. Neįkyriai – tartum pabarstytų mums, menkiau susivokusiems paukščiams, vieną kitą dosnų trupinį. Nelesi, jei nenorėsi. Jei patiks – ne tik lesi. Sugersi.

Ilgainiui į mūsų namus atkeliavo Tautvydo Kontrimavačiaus parengta knyga „Vaižgantas apie…“, kurioje pateikta daugybė apie: blaivybę, dainas, darbus, gamtą… Begalė fragmentų, citatų, minties perliukų ir deimančiukų  – jokios adaptacijos, tik begalinis noras priartinti praeitį, tą Vaižganto laiką, prie dabarties.

Knygos VAIŽGANTAS APIE... viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai
Knygos VAIŽGANTAS APIE… viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai

O šiąnakt, kai lapkritis tampa gruodžiu, kai kai visa tai jums rašau… Manyje spurda ir veržiasi įspūdžiai: ką tik mačiau Rokiškio teatro spektaklį „Dėdės ir dėdienės“, režisuotą Eligijaus Daugnoros. Norėjau to vaidinimo ir baiminausi.

Tie mėgėjai, tie paviršiai, ta imitacija – štai ko labiausiai bijau.

Ai, nurimau…

Tai buvo minimalistinis spektaklis, be jokių ten primygtinų „lietuviškumų“, tai buvo taupus pasakojimas apie tuos žmones, kurių negali nepamilti: Geišę,  Severiją, Mykoliuką… Neužterštas perdėta vizualika, bet išspręstas garsu: beldimo medžiu į medį (ne)raminančia ritmika, įtraukiančia į tai, ko teatre labiausiai ilgimės: į aukštesnio pasaulio magiją, į apeigą, į tolimas erdves, kuriose liekame savimi.

Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis ,,Dėdė ir dėdienės". rež. E. Daugnora. nuotrauka iš teatro archyvų.
Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis
,,Dėdė ir dėdienės”. rež. E. Daugnora. Nuotrauka iš teatro archyvų.

Šį rudenį būta ir kitų svarbių įvykių mano gyvenime. Vienas jų: tris dienas, dvi naktis praleidau Birštone ir Prienuose, klydinėdama ne tik Nemuno pakrante, bet ir gatvėmis gatvelėmis – uosdama jų dulkes, prisimindama 1980 metus, mano suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią: čia atvažiavau po studijų, čia bandžiau tapti tuo, kuo esu dabar. Čia parašiau kelias man svarbias pasakas, čia gavau vieną kitą svarbią  gyvenimo pamoką. Birštonautis (Vaižganto sukurtas veiksmažodis) visada  lengva. Lėtai kaip Nemunas atplaukia prisiminimai to, kas skaityta, įsiminta, o dar įsivaizduota: Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bendras poilsiavimas ar prelato Olšausko gyvenimo mįslės ir žinoma Jis – kanauninkas Vaižgantas.

Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų
Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų

Kitas svarbus įvykis: per vėlai, per raiškiai Ignalinoje po virtuvės langu pražydo ir visą lapkritį tviskėjo užsispyrusi medetka. O netoliese klestėjo viržis, levanda.  Nedidelė, kantri šiauriečių kariuomenė, besiprašanti pasakų – Anderseno istorijų tęsinio.

Ir jie – kaip aš, kaip jūs – ne šio pasaulio. Šiame.

2019 metų lapkričio 30–gruodžio 1