All posts by admin

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

V.K. Slavinskas "Pažintis".
V.K. Slavinskas “Pažintis”

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

Miglė Munderzbakaitė

Spalio pabaigoje, skambant gerai kauniečiams pažįstamo menininko Gražvydo Kardoko saksofonui, Girstučio kultūros rūmuose buvo pristatyta dailininko Viliaus Ksavero Slavinsko paroda „Naujos vizijos“.

Menininkas yra surengęs daugybę parodų skirtingose ekspozicijų erdvėse: tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; šioje parodoje jis lieka ištikimas figūrinei abstrakcijai, kurią plėtodamas vis ieško naujų perspektyvų, būdų – kaip drobės paviršiuje perteikti skirtingą, dažnai keliaprasmį subjektą bei naratyvą

V.K. Slavinsko kūryboje esama ir itin abstrakčių kūrinių, pasitelkiamos įvairios kūrybos technikos, jų samplaikos, tačiau parodoje eksponuojama išskirtinai tapyba, kur dominuoja figūros ‒ veikėjai, dažniausiai į juos tyrinėjantį parodos lankytoją žvelgia en face arba pateikiami profiliu. Kūriniuose gausu įvairių būtybių, kurių vienos lengvai susiejamos su atpažįstamais animalistinio pasaulio atstovais, o kiti personažai ‒ siurrealistiniai.

Kūrinyje „Keistuoliai“ grupelė būtybių glaudžiai susibūrusi viename paveikslo krašte, vienas personažas kiek nutolęs, tačiau visi, atrodytų, mąsliai žvelgia į keistuolį, stovintį prieš juos ir tyrinėjantį šią mizansceną.

Menininko kūryboje svarbus pastebėto momento, konkrečios akimirkos, jos nuotaikos, supančios aplinkos perteikimas. Vienas ryškesnių, pasirinkto abstraktaus subjekto būseną atskleidžiančių darbų, paprastai įvardytas „Nuotaika“. Jame ekspresyviu, net galbūt šiek tiek agresyviu potėpiu perteiktas veikėjo portretas. Veidas, kuriame itin išraiškinga emocija, atrodytų, liudija desperatišką būseną, susipinančią su pykčiu, liūdesiu… Kūrinys kupinas energijos, ypač dinamiškas.

V.K. Slavinskas "Nuotaika"
V.K. Slavinskas “Nuotaika”

„Pažinimas“ – tai kūrinys, galintis apimti įvairias vaizduojamos situacijos interpretacijas.  Dailininko pasirinktame tamsiame fone kyšančios figūros nurodo į sudėtingus pažinimo procesus. Kitame kūrinyje ‒ paukščio figūra: ryškus jos kontūras, užpildantis visą paveikslo erdvę, kuriame potėpiais, spalvomis, dažų faktūra kuriamas sudėtingų, jame slypinčių emocijų, jausenų pojūčio įspūdis.

V.K. Slavinskas "Pažinimas"
V.K. Slavinskas “Pažinimas”

Darbas „Pažintis“ lyg nurodo į neįprastą trijų veikėjų komunikaciją. Centrinė figūra primena mistinį pasakų veikėją, tarsi kokį burtininką su skrybėle. Jis atrodo ramus, net su tam tikra ironiška šypsena, o kitos būtybės šalia ‒ sutrikusios, abejojančios dėl šio pokalbio.

„Miško dvasia“ ‒ ryški, energinga, užtektinai grynų spalvų būtybė. „Apsireiškimas“ ‒  ekspresyviu teptuko mostu reflektuojama chaotiška, netvari ir kartu didinga veikėjų, įsitaisiusių skirtinguose kūrinio kraštuose, būsena.

V.K. Slavinskas. "Apsireiškimas"
V.K. Slavinskas. “Apsireiškimas”

V.K. Slavinsko pasirinktuose eksponuoti darbuose vyrauja realių ir fantastinių būtybių sintezė, kuri komunikuoja tarpusavyje: veikėjams ši komunikacija kartais atrodo įprasta, kartais sudėtinga, komplikuota, kartais dialogas vyksta jaukioje aplinkoje, kartais atmosfera šalta, nepalanki fiksuojamoms būtybėms. Koloritas, drąsus, neretai ekspresyvus teptuko potėpis, tamsus vaizduojamų figūrų kontūras išlieka atpažįstamu V. K. Slavinsko kūrybos ženklu.

 

Paroda eksponuojama Girstučio kultūros rūmuose iki lapkričio 19 d.

Daugiau V.K.Slavinsko kūrybos galima pamatyti menininko internetinėje svetainėje: http://www.artvikas.lt/

 

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

"Begaso" prizas.
“Begaso” prizas.

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

Lapkričio 16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Jau devintą kartą vykstantis festivalis šiemet yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“ Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintys artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Januszas Szymanskis iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiajai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Misterijos "Skambantis miestas" kūrėjai. J. Banevič nuotrauka
Misterijos “Skambantis miestas” kūrėjai. R. Banevič nuotrauka

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiomas Kazakovcevas). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo
Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Įėjimas į renginį – laisvas. Rėmėjai ‒ Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

LŽNS informacija

Daugiau informacijos teikia Snieguolė Dikčiūtė (tel. mob. +370 683 19477, sniegamuza@gmail.com)

Gintarė Adomaitytė. Apie Sibirą ir mus

Tai buvo 1989-aisiais
Tai buvo 1989-aisiais

Apie Sibirą ir mus

Arba keli žodžiai, skirti 1989 metų ekspedicijai į Irkutsko sritį

Gintarė Adomaitytė

Kas tie mes? Nesunku apibrėžti. Tai – šešiasdešimt vienas žmogus, tai – suaugusių žmonių ir vyresniųjų klasių mokinių būrys , 1989 metų liepos 23 dieną patraukęs iš Vilniaus į tolimus, neaprėpiamus, nepažįstamus kraštus. Buvome ekspedicijos „Baikalas  89“ nariai; esame tie, kuriems pavyko: mus, būtent mus, pakvietė į   tolimą kelionę; mes, būtent mes, žengėme į apleistas, apžėlusias kapines ir jas tvarkėme; mumyse, būtent mumyse, vyko didysis perversmas. Šiandieną ekspedicijos dalyviai vieningai tvirtina: iš Irkutsko srities grįžomie kitokie, visai kiti žmonės. Buvome toli, neapsakomai toli nuo Lietuvos – tose toliuose būtent ją, mūsų  Lietuvą, atradome.

Ekspedicijos gairelė
Ekspedicijos gairelė

Sibirą keliais žodžiais apibrėžti sunku, gal neįmanoma. Tai – slaptas žodis, girdėtas nuo pat gimimo, bet vyresni nei aš žmonės tardavo jį pažnibždomis. Vis kas nors iš jo grįždavo, o kas nors – likdavo; žinojome, kad kai kurie giminaičiai niekada iš ten  nebegrįš. „Kai aš buvau lageryje…“ – kartais prabildavo mano teta Gražina, bet mažų vaikų akivaizdoje niekas jos istorijų neskatino. Pavyzdžiu laikytas dėdė Rimvydas: jis niekada ir niekam nepasakojo apie lagerį, jis – lietuviško santūrumo įsikūnijimas.

Tai tik žiupsnelis mano giminės istorijos, tiesmukai nė kiek nesusietos su 1989 metų ekspedicija. Šio rašinio tikslas kitas: papasakoti apie tai, kas įvyksta, kai po dvidešimt devynerių metų susitinka ekspedicijos dalyviai. Tie, kurių narsi, sėkminga, gal net beprotiška ar bent rizikinga kelionė padėjo atsirasti gerai žinomai, populiariai akcijai „Misija Sibiras“.

Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Tai ji „kalta“, kad 2018 metų spalio 19 dieną į Tuskulėnų ramybės parko memorialinį kompleksą  sugužėjome mes – beveik visi ekspedicijos dalyviai. Atvyko net penkiasdešimt žmonių. Bendrakeleivių paieškos prasidėjo socialiniuose tinkluose. Tereikėjo kelių mėnesių, kad visi – absoliučiai visi keliautojai – būtų suregistruoti, surašyti,  kad mes  vieni su kitais mielai pasidalintume savo „duomenimis“, nepaisydami jokio slaptumo ar perdėto privatumo.

Būtent nuo alytiškių Kazlėnų šeimos savo pasakojimą apie ekspedicijos dalyvius ir pradėsiu. Pamenu visus keturis – inžinierių, patyrusį keliautoją Rimantą Kazlėną, jo žmoną medikę Feliciją Kazlėnienę ir abi jų dukras – Rimantę bei Eglę. Jie buvo aukštesni už mus visomis prasmėmis. Ne tik todėl, kad gamtos apdovanoti didingu ūgiu. Ir todėl, kad gimę (taip atrodė) keliauti, nesibaimindami jokių kliūčių. Juose būta daugiau ramybės, nei turėjome mes. Ištvermės. Inteligencijos. Saiko. Mokėjimo dalintis.  Žinojimo, kodėl vykstame į Sibirą ir kokia mūsų misija.

Tai jie – Felicija ir Rimantas – paasakojo mums apie svarbiausią kelionės tikslą: surasti Manzurkos kaime knygnešio  Juozo Akelaičio (1880‒1949) kapą, jį sutvarkyti ir… parvežti į Lietuvą griūvantį maumedžio kryžių – neapsakomo dydžio, net 70-ties kilogramų svorio. Išgirdome keisčiausią pasaulyje istoriją. Į Irkutso sritį, Manzurkos kaimą, knygnešys caro paliepimu buvo ištremtas 1903-iais – ketveriems metams. 1949 metais ir vėl atsidūrė Manzurkoje – šį kartą jį, stiprų ūkininką, išvežė su šeima. Juozas Akelaitis antrosios tremties neatlaikė – mirė pagyvenęs Manzurkoje keturis mėnesius…

Beieškant kapų
Beieškant kapų

Kryžius tebesaugomas Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Jį ant savo pečių nešęs vienas iš vadovų Arvydas Kalėda juokauja: „Juk puiku vežti kryžių pienovežiu, paskiau palikti saugoti Irkutsko obkome, nepatirti  jokių rūpesčių lėktuve Irkutskas-Leningradas…  Labiausiai baiminausi, kad dėl kryžiaus prieštaraus lietuviško traukinio Leningradas-Vilnius darbuotojai ar keleiviai.“

Šiam pasakojimui reikia šiokio tokio vertimo. Obkomas – tai anų laikų plačios teritorijos valdžia, tai – savivaldybės atitikmuo. Leningradas – tai Sankt Peterburgas.

Tą sunkiai lengvą naštą lig šiol ant savo pečių jaučia patyręs žygeivis Antanas Sadeckas. Ir jis nešė kryžių per Leningradą – nuo oro uosto iki geležinkelio stoties, ir jis važiavo su juo vienoje kupe. Dvi vietos buvo skirtos kryžiui, dvi – Antanui Sadeckui ir Arvydui Kalėdai.

Kitais metais, per Antanines, Antanas Sadeckas minės savo 90 metų jubiliejų. Niekada nebuvau pamiršusi – ir nepamiršiu – jo išminties. Kaip jis mokėjo diskutuoti su Sibiro miestų ir miestelių žmonėmis apie viską: laisvę ir baimę, istorijos vingius, tautų savastį. Kaip tykiai ir ramiai, vakarodamas prie laužo,  skleidė žygeivišką filosofiją: turto nereikia nei saugoti, nei branginti – savo sodo namelio jis niekada nerakina.

Ką apie ekspediciją pasakojo anų laikų mokiniai? Jie citavo nuostabias poetes, patyrusias tremtį – Mariną Cvetajevą, Ramutę Skučaitę. Prisiminė rašytoją Juozą  Požėrą – jo knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Kai kurie prisipažino, kad nelabai suprato, kur važiuoja, kodėl, kam. Ilgainiui mokinius pagavo azartas: rasti kuo daugiau lietuvių kapų, kuo gražiau juos sutvarkyti. Azartą lydėjo kiti jausmai,  labiausiai – gėla dėl mirusių ar žuvusių tautiečių. Ir nuostaba: tremtį išgyvenę, Sibire likę lietuviai prisipažino, kad į Lietuvą grįžti nebenori, net nemano. Kai kurie tremtinių palikuonys jau nebemokėjo lietuviškai…

„Rimantas Kazlėnas, Vytautas Griščenka, Juozas Žilys – tai ekspedicijos vadovai, stebintys mus nuo debesėlio“ – sakė Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Prisimenu visus…

Kapuose, juos sutvarkius
Kapuose, juos sutvarkius

Vytautas Griščenka, tremtinių lietuvės ir ukrainiečio sūnus, labai norėjo patekti į Olchono salą. Nepavyko… Na, neplaukė tomis dienomis į salą jokie laivai. Bet jis, tas Vytautas, nuošaliame kaime, rado… lėktuvą, parskraidinusį jam patikėtą moksleivių grupę į Irkutską (jei neklystu – būtent į šį miestą, o gal į kitą didesnį centrą). Tereikėjo palaukti, kol įkaušęs  „kukurūzniko“ pilotas išsimiegos, išsiblaivys…

Apie Juozo Žilio lemtį pasakojo jo dukra, ekspedicijos dalyvė, tuomet mokinė, o  dabar – pedagogė  Žydrė Žilytė-Motiejūnienė. Juozas į Zimos miestą buvo ištremtas be tėvų – tik su seserimi ir broliuku. 1989 metais, ekspedicijos metu,  tėvas tremtinys ir jo dukra Zimos mieste rado baraką, kuriame gyventa. Jiedu lankėsi ir miesto archyve, ieškodami žinių apie lietuvius. Nieko, jokių žinių, jokių pėdsakų!

Pokalbis su Zimos gyventojais
Pokalbis su Zimos gyventojais

Ką ekspedicijoje veikiau aš? Buvome spaudos grupė, lakiojanti po miestus, miestelius ir kaimus. Tai –  jau minėtas žygeivis, įdomių knygų autorius Antanas Sadeckas, tuometinės Mažeikių televizijos darbuotojai Janina Bušmaitė-Eidiejienė ir Gintautas Alekna bei dvi rašančios žurnalistės – Virginija Kavaliauskienė-Barštytė ir šių eilučių autorė.

Ką čia slėpti – grįžę iš ekspedicijos ir skubiai pažėrę savo kūrinius, trumpam tapome žvaigždėmis. Janinos ir Gintauto laidos buvo stebimos, mūsų rašiniai skaitomi…

Tą 1989 metų vasarą keliavau ne tik po Sibirą – lankiau Baltarusijos lietuvius Gervėčių parapijoje, svečiavausi Punske ir jo apylinkėse. Visa tai sugulė į vieną ciklą, pavadintą trumpai ir aiškiai: „Lietuviai“. Jo neišsaugojau, bet… reikėtų rasti. Laimei, Vilnius – ne Zima (lietuviškai vadintųsi Žiema), archyvai pas mus saugomi.

Ekspedicijos dalyvių laukia kita kelionė. Sunku atpasakoti, kaip smagiai susitikimo metu į „tribūną“ įžengė vienas jos vadovų Valdas Gervė, pasipuošęs brangiu reliktu – trispalve kepuraite. Tokias visi gavome kelionės pradžioje, bet nedaugelis jas išsaugojo. Kai keliavome po Sibiro platybes, Valdas buvo mokytojas. Dabar jis – kaimo turizmo sodybos „Gervinė“ savininkas. O ta sodyba yra man mieluose Ginučiuose, netoli Ignalinos, kurioje šias eilutes Jums ir rašau. Valdas mus visus  pakvietė į svečius – į žygį po Ignalinos nacionalinį parką 2019 metų birželio pradžioje.

Kelyje
Kelyje

Mes atvyksime. Mes keliausime miškais. Mes pasakosime vieni kitiems nepabaigiamas, neišsenkančias istorijas. Apie buriatų kaimą, kurio gyventojai skudėsi, kad ir jie buvo tremiami – kaip tautos priešai. Apie lietuvių statytus stiprius namus ir darželius palei juos – visai kaip Lietuvos kaime. Apie Sibiro „architektūrą“ – nuo seno kiekviename name būta mažo langelio, prie kurio išorinės palangės  palikdavo žvakę, duonos, degtukų. Kam? Ogi pabėgusiems kaliniams, kad pasistiprintų ir bėgtų dar toliau. Apie pionierių stovyklą, kurioje  apnakvydino spaudos grupę – jaunieji stovyklautojai pavogė iš mūsų kuprinių dešras, bet nesuprato, kad jos valgomos, tad išmėtė pievoje. Apie nuklydusius nežinia kur jaunuosius ekspedicijos dalyvius, bet – laimei – atsiradusius. Apie tai, kad mudvi su Virginija vietos žmonės ne kartą vadino geologėmis – vilkėjome „šturmuotes“, tempėme didžiausias kuprines, o trispalvės kepuraitės jiems tebuvo… tik kepuraitės. Iš kur sibiriečiams žinoti apie Trispalvę?

Apie Irkutsko oro uostą, kuriame apsigyvenome parai ar kitai… Pasiklojome miegmaišius ant grindų ir saldžiai miegojome. Lig šiol prisimenu savo miegmaišio audinio raštą: baltos gėlės mėlyname fone.

Man nebaugu nemigos naktų. Prisimenu tas „gėles“ ir – labanakt…  Nebaugu ir vėsių ežerų: juk prausiausi upėje Zima, juk plaukiojau niekada nesušylančiame Baikale…

Ak taip, tikriausiai svarbu minėti, kad keliavome be mobiliųjų, be kompiuterių ar  kitų nuostabių civilizacijos dovanų – į savanorišką aštuoniolikos dienų  „tremtį“, į praeitį, į istorijos vadovėlį; kasdien, kasnakt gilyn, tik gilyn – į save.

Nuotraukos iš ekspedicijos “Baikalas 89” dalyvių archyvų

 

 

 

 

 

 

 

 

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

Vytautas Tamulaitis
Vytautas Tamulaitis

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

ir Aidas Jurašius, Neringa Dangvydė, Gintaras Kaltenis

Gintarė Adomaitytė

  • Keli žodžiai apie primirštą, bet nepamirštamą rašytoją

 

Ar jūs žinote, kas yra Vytautas Tamulaitis?

Taip, rašytojas…  Taip, gamtos žinovas ir tylus  filosofas. Daugybės knygų vaikams autorius. Kaip norėčiau narsiai rašyti: augau, brendau kartu su Vytautu Tamulaičiu. Ne, labai gaila, bet ne. Vaikystėje jo neskaičiau. Kita vertus, Vytauto Tamulaičio oru kvėpuoju dabar.  Ir dar kaip…

Šį rudenį mes minime Vytauto Tamulaičio vieną šimtą ir penkerius metus. Jis gimė prie Nemuno Sutkiškiuose (dabar Šakių rajonas), studijavo Kauno universitete, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo redakcijose, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Kanadoje. Mirė Toronte 1993 metais. Tai – jo biografijos trupiniai.

O esmė?

Visada šalia manęs, svarbių knygų lentynoje,  glaudžiasi  „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“,   „Vieną kartą“,  „Vasaros pasaka“…  Ir mano mylimiausia, skaityta ir nuskaityta   ‒ „Svirplio muzikanto  kelionės“.

Kažin, ar Lietuvoje rasime daug žmonių, kurie galėtų vadintis tamulaitininkais, tamulaičiukais ar kaip nors panašiai. Bet… mūsų – Vytautui Tamulaičiui ištikimų žmonių  būrys ‒ ramiai ir tykiai auga.

Sugrizimas

  • Keli žodžiai – apie save. Be jokio kuklumo

 

Vaje… Man regis, tuoj pat peržengsiu kuklumo ribas. O nuoširdumo ribos, kur jos?

Tad nekukliai, bet nuoširdžiai pasakoju, kad prieš daugybę metų (XXI amžiaus pradžioje) aš pateikiau savo pasakas Vytauto Tamulaičio konkursui.

Kuo buvau tuo metu?

Buvau niekas. Jau nebe žurnalistė, bet dar ne rašytoja. Rašąs žmogus, pakibęs ore.

Kad jūs žinotumėte, kaip ta netikėtai gauta  Vytauto Tamulaičio premija mane augino ir drąsino.

Kaip prisirišau aš prie Vytauto Tamulaičio – ilgam. Visiems laikams.

 

  • Svarbiausioji žinia – orūs žodžiai apie šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus

 

Gintare, ar tai tu?

Štai ko klausiu savęs, kopdama Mykolo Sluckio kadaise aprašytais „laiptais į dangų“.

Ar tai aš lipu Rašytojų sąjungos rūmų laiptais viršun, kad su kolegomis nutarčiau, kad šiemt skiriama Vytauto Tamulaičio premija?

Neįtikėtina – tikrai aš. Išaugusi, patyrusi, gaL kiek pasenusi, šiek tiek įtakinga, bet visada įsibaiminusi. Turiu savo nuomonę, bet ar apginsiu?

Ginti nereikėjo. Buvome reta komisija, darniai atrinkusi šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus. Posėdis neužtruko.

Pirmasis lauretas?

Žinoma, Aidas Jurašius. Vienbalsiai. Užbūrė jo knygos : „Pypas ir jo nutikimai“,  dar labiau kita ‒  „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“

 

Ką čia slėpsi…

„Pypas ir jo nutikimai“ – meistriškai sukalta knyga. Bet  ji „ne mano“.   Visai ne mano, absoliučiai ne adomaitytška, nemėgstu aš to nonsenso žanro, gal stinga man pačiai šio bei to, kad likčiau ištikima lietuvių autorių nesąmonėnėms.

Pypas

Aido Jurašiaus  raktinininkas  ir tolimo kaimo erdvės pritrenkia. Glumina.  Pribloškia. Nervina.  Jaudina ir išlieka. Kiek daug tekste pagarbos senajai literatūrai, kiek tradicijos paisymo. Kita vertus, kiek jos laužymo ‒ autorius jau taip mums  atsiveria, jau taip juokaudamas išsiduoda, taip… taip…

Naktis_su_Raktininku

…kad man belieka jį pamiršti ir keliauti toliau – pas dar du kitus Vytauto Tamulaičio premijos lauretaus.

Štai Neringa Dangvydė. Štai jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“.  Ir mūsų ‒  Vytauto Tamulaičio konkurso komisijos narių ‒ pagarba  autorei.

Už  viską.

Už sąžiningai, jautriai parašytą  „Vaiką…“,  už jos lituanistinę veiklą, už savanorystę visada ir visur, kai tik prireikia. Už Dangvydės vedlę žvaigždę – neįmanoma spėti, kur ta žvaigždė gabią poetę ir prozininkę nuvilios.

Su_zvaigzde

Belieka minėti raitelį, keliautoją, žurnalistą ir rašytoją Gintarą Kaltenį – jo pažintinę  knygą „Rainiukio Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Ir jis Vytauto Tamulaičio premijos laureatas. Naujas vardas, nauja pavardė Lietuvos vaikų literatūroje.

Pikselis

O, kad aš galėčiau, kad mokėčiau ar gebėčiau prognozuoti, kas bus, kas įvyks, ką mums ilgainiui parašys šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatai.

Galbūt nieko neberašys. Niekada.

Baugu tvirtinti, bet drįstu: jie niekada nerašys pigaus šlamšto.

skelbimas_Tamulaičio

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.

 

Prakalbinti tėtį tyla

Benamis_virselis

Prakalbinti tėtį tyla

Sarah Lean „Šuo vardu Benamis“ (iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė, iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė), Vilnius, Nieko rimto, 2016

Neringa Mikalauskienė

Tai knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir suaugusiesiems. Saros Lean knygos „Šuo vardu Benamis“ veikėja prisistato taip:

„Aš vardu Kelė Luiza Fišer ir nekalbu jau trisdešimt vieną dieną. Kalbėjimas ne visada padeda, kad ir kaip to norėtum. Pagalvokit apie lietų; jis lyja, kai lyja. Kai debesys pasiruošę, kai jie pilni vandens lašelių, tada juos ir paleidžia. Tai jokie ne burtai; tiesiog vanduo grįžta į savo vietą“.

Kodėl mergaitė taip ilgai tyli? Prasidėjo viskas labai paprastai ‒ nuo labdaros akcijos mokykloje: vaikai savanoriai turi ištylėti visą dieną, o už tai kiti jiems aukos pinigų. Pinigai bus skirti slaugos ligoninei. Kelė ‒ iš  tų, kuri kalba neužsičiaupdama. Niekas netiki, kad ji pajėgs. Tačiau mergaitė iššūkį priima. „Tylos diena“ pasibaigia sėkmingai, o Kelė nekalba ir toliau…

Iš pradžių to niekas nepastebi. Ne šiaip niekas ‒ artimiausias žmogus, tėtis. Kelė nutyla, nes ji norėtų pasikalbėti su juo apie svarbiausią dalyką ‒ prieš metus žuvusią mamą. O tėtis tokių pokalbių vengia. Jis liūdi kitaip. Tėčiui atrodo, kad jei atsisakys visko, kas su ja susiję ‒ ir daiktų, ir prisiminimų ‒ nebus taip skaudu. Dabar jie likę tik trise: tėtis, Kelė ir vyresnis brolis Lukas. Jiems tenka persikraustyti į kitą namą, nes tėčiui sunku gyventi senajame, kurį įrengė kartu su mama.

Naujųjų namų pirmame aukšte gyvena aklas ir beveik negirdintis berniukas Semas su mama. Kelė su juo susidraugauja. Jie ima suprasti vienas kitą be žodžių.

„Semas yra pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti. Jis tarsi angelas iš kito pasaulio. Kai ėjome nuo ežero, laikydamas už rankos skaitė mano širdį.“ (p. 106).

Kelė pastebi, kad Semo mama ‒ jautri ir gera, bet pernelyg bijo dėl sūnaus, nes jam pasitaiko epilepsijos priepuolių, jis turi silpną širdį. Tad mama vis dar laiko Semą mažu berniuku, yra pernelyg globėjiška, nors Semas jau daug ką gali pats ir yra stipresnis nei atrodo. Tai ‒ dar viena gyvenimo pamoka: jei žmogus turi kokią negalią, jis vis tiek nori būti savarankiškas.

Dar vienas svarbus veikėjas ‒ valkata Džedas. Jis prašo išmaldos kaip artistas, gatvėje žongliruodamas suglamžyto popieriaus kamuoliukais. Dauguma žmonių vadovaujasi stereotipais, kuriuos liudija ir Kelės tėčio požiūris:

„Tėtis sakydavo, kad valkatos turi tokių patgalimybių ir pasirinkimą kaip visi kiti. Mums neleisdavo jiems duoti pinigų. Jie savo noru pasirinko gyvenimą gatvėje. Patys prisidarė problemų ir patys turi jas išsispręsti“ (p. 37).

Vis dėlto Kelė netgi jau nebekalbėdama randa su Džedu bendrą kalbą: jie susikalba akimis ir šypsenomis. „Nežinau, ką mes vienas kitam sakėme, bet tikriausiai kažką gražaus“ (p. 37). Tokio akimirkų grožio persmelktas visas pasakojimas.

Knygoje subtiliai derinamos dvi plotmės: realistinė ir mistinė: Kelei kartais pasirodo mama, nors mergaitė supranta, kad ji mirusi. Vieną dieną šalia mamos atsiranda ir šuo:

„Atsisukusi į mamą išvydau į mane bėgantį milžinišką šunį. Pažvelgiau jam į švelnias rudas akis. Buvo pastatęs ausis, vizgino didelę, lenktą uodegą ir žiūrėjo tiesiai man į akis, tarsi sakydamas: „Tai tu! Noriu būti su tavimi!“

Pamaniau: „Tai šuo, ne vaiduoklis. Jis tikras.“ (p. 26).

Kelė pavadina šunį Benamiu, nes atrodo, kad jis neturi namų. Laikinai šunimi rūpinasi valkata Džedas, tačiau Benamiui labai norisi būti šalia Kelės, tarsi ji būtų tikroji jo šeimininkė. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės sumanymą: visose iliustracijose yra tik šuo, jokių kitų veikėjų, daiktų ar namų. Dar esama letenų pėdsakų. Tarsi Benamis lydėtų ne tik Kelę, bet ir skaitytoją. Būtent skaitytojui duota suprasti, kaip palengva keičiasi veikėjų tarpusavio santykiai: ne tik mezgasi naujos draugystės, bet ir tėtis pagaliau ima ieškoti ryšio su dukra. Vėlgi leidžiama suprasti, kad mokykloje pasitaiko visko. Formaliai, pagal taisykles dirbanti specialiųjų poreikių mokinių ugdymo mokytoja ponia Bruks Kelei pasitikėjimo nekelia. „Kurį laiką po mamos mirties ji leisdavo man sėdėti su ja ir piešti. Sakė, kad galiu kalbėti apie viską, ką tik noriu. Bet dažniausiai šnekėdavo ji ir paprastai gana mįslingai“ (p. 20). Tokių neigiamų bendravimo su šia specialiste patirčių kupina Kelė iš anksto nusiteikusi šiauštis ir prieš siūlomą psichiatrės pagalbą. Tačiau daktarė Kolborn atvirkščiai ‒ labai natūraliai ir kartu išmintingai sugeba rasti kontaktą su Kele, o skaitytojui, ypač jaunajam, tai galimybė per literatūrinę situaciją pažvelgti į psichiatro darbą: būna, kad tokia pagalba išties reikalinga, bet žodis „psichiatras“ kelia išankstinį priešiškumą (kaip iš pradžių apibūdina Kelė ‒ „Kitą dieną turėjau susitikti su piktąja ragana daktare Kolburn“, p. 125) ir atbaido net nepradėjus.

Net jei siužeto lygmeny atpažįsti tam tikrą nuspėjamą schemą ‒ kad Kelė imtų kalbėti, autorei neužtenka vien subtiliai keisti artimų žmonių bendravimą, prireikia didelės nelaimės, situacijos, kuomet iškyla grėsmė vaikų gyvybei ‒ visa tai ir logiškai motyvuota, ir jautru. Galbūt veikia tos mistinės plotmės stebuklai ‒ paaiškėja, kad šuo Benamis būtų buvusi paskutinė mamos dovana Kelei, o gal tiesiog palankiai susiklosčiusios aplinkybės, sutapimai, kurie visai tikėtini. Čia laimingos pabaigos lūkesčiai turi būti išpildyti su kaupu ir taip, kad tokia pabaiga patikėtum.

O interviu su knygos autore apie knygos sumanymą ir jos parašymo aplinkybes galima perskaityti čia (beje, vertime veikėjos vardas kitas, tad būtų įdomu atsiversti originalą):

https://www.delfi.lt/veidai/kultura/interviu-su-rasytoja-sarah-lean-apie-drasa-rasyti-lygybe-ir-draugyste.d?id=71373912

,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“

Būna ir taip... Neringos Dangvydės nuotrauka
Būna ir taip… Neringos Dangvydės nuotrauka

Ignalinos viešoji biblioteka ir VšĮ MENO BANGOS kviečia

Rugsėjo 4 d. 17 val. Edukacinis pokalbis ,,Per prancūzų literatūrą – į save“. Bus aptariamos šios knygos: H. Azoulay, P.-E. Dauzat ,,Ir pragaras turi savo orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“, H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“.

Edukacijai vadovauja vertėja Neringa Mikalauskienė

Rugsėjo 5 d. 17 val. Edukacinis pokalbis ,,Vaizduotės vitražai ir mes“.

Dalyvauja Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, Jeronimo ir Metų vertėjo krėslo laureatė Irena Aleksaitė, literatūrinių premijų laureatės Neringa Dangvydė, Ignė Zarambaitė.

Edukacijai vadovauja rašytoja, svetainės www.menobangos.lt žurnalistė Gintarė Adomaitytė

Šie renginiai – projekto ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ dalis. Remia Lietuvos kultūros taryba. Projekto partnerės ‒ Ignalinos viešoji biblioteka, laikraštis ,,Nauja vaga“. ­

 

Gintarė Adomaitytė. Kur iškeliauja knygos

Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka
Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka

KUR IŠKELIAUJA KNYGOS

Gintarė Adomaitytė

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“? Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia…

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas… Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė, kolegiškai dalinuosi nuoroda: http://www.savaitė/lt/panorama/situacija/2136-senu-knugu-gelbetojai-neleidzia-joms-numirti:html

Po Vilnių ir kitus miesto pabarstytos „lesyklėlės“, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto  svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

Dovanų Karaliai

Kartą kitą esu patekusi į iškilmes, kuriose džiūgavo gražūs, protingi, turtingi, verslūs žmonės. Štai iš jų ir išgirdau „naujieną“: bibliotekos skursta, neverta į jas eiti. Jie visi tarė „bibliooootekos“, kirčiuodami ir neįtikėtinai ilgindami antrąjį skiemenį.

Netvirtinčiau, kad bibliotekos sprogsta nuo turto, tačiau pabandykime perskaityti bent dalį to, kas jose sukaupta. Vis dėlto ir bibliotekų darbuotojams turėčiau šiokią tokią pastabą: buvo laikai, kai jie iš tiesų dažnokai vartojo žodį „skurdas“, minėdami savo sudėtingą dalią. Skaitymo skatinimui tai nepadėjo – nė trupučio.

Dar tame pokylyje išgirdau pasakojimų apie „labdarą“. Kai miršta sena tetulė, jos asmeninė biblioteka gabenama į netoliese esančius… vaikų globos namus. Naiviai tikima, kad vaikams patiks serija „Drąsiųjų keliai“ – mes vaikystėje ją godžiai skaitėme. Taip, tikrai, skaitėme. Juk ten visada – beveik visada – būdavo kūrinys, verstas ar iš anglų, ar iš prancūzų kalbos. Vienas iš trijų. O kiti du? Jie pasakojo apie šaunius šnipus, milicininkus, slaptųjų tarnybų darbuotojus, besiaukojančius dėl socializmu alsuojančios tėvynės – Bulgarijos, Lenkijos, bet dažniausiai – Sovietų Sąjungos.

„Atrinkau knygas, kurių man nereikia, ir išvežiau į Rytų Lietuvos mokyklas“, ‒ kiek kartų esu girdėjusi apie „misionierių“ veiklą. Kitaip tariant, ne tik išsivaliau lentynas, bet ir pelniau geradario vardą… Juk dovanoju!

Ilgokai maniau, kad prezidentės skelbiamos Knygų kalėdos pakeis „Dovanų Karaliaus“ mąstymą. Juk visada pabrėžiama, kad bibliotekos laukia naujų knygų.

Manote, pakeitė? Anaiptol.

Miškuose prisiglaudusios nedidelės gimnazijos bibliotekininkė pasakojo, kad knygų atvežama daug – net dėžėmis. Ir visos senos – moraliai, vizualiai, kai kurios – net kenksmingos, agituojančios vis už tą pačią neaprėpiamą sovietinę tėvynę. Ir pabandyk jomis atsikratyti! Jas atvežė įtakingos politikės giminaičiai. Ką žinai, gal ateis patikrinti po metų kitų, ar gerai saugomos?  Neduokdie, politikė supyks.

Jei jūsų namuose glūdi daugybė knygų (manau, kad daugybė – kitaip kažin ar skaitytumėte šį rašinį), turite būti itin atsargūs kviesdami svečius. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jei ankštame bute lentynos iki lubų, tai dar vienai (ir antrai, trečiai, dešimtai…) knygai vietos atsiras. Ir atsiranda – jei tą knygą renkuosi pati. Kas kita, kai kiekviena proga man įteikiama dovanotojui nebeįdomi, nebeaktuali, tiesiog nepaskaitoma dėl per smulkaus ar nublukusio šrifto knyga – klausykite, žmonės, nejaugi mano namai panašūs į šiukšlių konteinerį?

Šiukšlyno istorijos

Nemanau, kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad prasmegsiu skradžiai žemėn, jei prisipažinsiu: taip, esu viena iš tų, kurie šį bei tą iš savo asmeninės bibliotekos pradangino būtent šiukšlių konteineryje. Tame, kuris skirtas popieriui… „Misija“ ne tokia jau lengva: vis dairiausi per petį, ar nestovi šalia stropūs piliečiai. O juk stovėjo – ne kartą…

„Tai gal duokite man tą knygą“, ‒ pašaipiai ištarė pilietis, kai jau beveik atsikračiau labai raudonu leidinėliu. Jau tokiu raudonu – ir viršeliai, ir turinys… Ką darysi – atidaviau.

Esama stropių moteriškių. Jos savanoriškai perknisa konteinerius – visus, kiek tik pasiekia ranka. Norėčiau šiokios tokios konteinerių kultūros – jei jau įmečiau ten ką nors, tebūnie, telieka.

Nesulauksi!

Tos moterys ištraukia, iškelia, išrikiuoja nušiurusius drabužius, prarūgusius konservus, papelijusią duoną. Ir knygas… Šlamšto bibliotekėlė iš mano namų rikiuojasi ant konteinerio krašto – aš dėl jos kalta. Labai kalta.

Nežinau, kas tos aktyvistės. Tikrai ne benamės. Gal tik moterys, šventai tikinčios, kad benamiai globojami būtent taip.

Apie benamystę kita kalba.

Ne kartą mačiau, kaip Žirmūnuose, ant suoliukų, tie žmonės sklaido surastą leidinį, ima skaityti, įsigilina… Regėjau, kaip retsykiais jie rausiasi bibliotekų mainų lentynose.

Negalima nemėgti benamių: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Galbūt jie pasičiumpa knygų glėbį laužui – tebūnie. Senoji, geroji Hectoro Malot knyga „Be šeimos“ kažin ar suliepsnos jų ugnelėje. O jei ir taip – tai „į temą“.

Man keisti ne benamiai. Keisti žmonės, kurie lieja ašaras skaitydami apie benamius, o juos sutikę – baidosi. Taip – tai visuomenės bėda ir liga, tai skaityklų, atvirų visiems,  nelaimė, tai begalė graudžių, agresyvių, stulbinančių istorijų.

Tai – gyvenimas, nubloškiantis svajingą knygę ar knygių nuo debesų į žemę, tai – patirtis, kurios neišmainysi.

Mainai

Viešosiose (o ir kitose) bibliotekose įkurdintos mainų lentynos yra mano džiaugsmas. Man regis, pirmą kartą tokią pamačiau Kauno viešojoje bibliotekoje ir ilgai negalėjau patikėti: ką, ar tikrai? Galiu imti? Nieko pati nepalikdama? Paėmiau knygą tik tada, kai man ją darbuotojai  įteikė: imkite, imkite…

Dabar man įdomios ne tik knygos, ten priglaustos, laikinai apgyvendintos. Įdomūs ir žmonės, po jas besirausiantys. Jie retokai išsineša tą ar kitą leidinį, bet atidžiai pavarto vieną, kitą, trečią. Padūsaudami ar pakikendami: kiek prisiminimų, kiek nuostabos!

Tos lentynos gelbėjo mane, kai Ignalinoje kūrėme namus. Šį tą skaityti atsivežėme, bet nedaug. Parsinešiau iš bibliotekos knygas, kurių nereikėjo kitiems. Po kurio laiko, kai atsigabenau savąsias, svetimas išnešiau. Ne visas. Spėju, kad „Rugiuose prie bedugnės“, padėjusi man pradėti šį pasakojimą, taip pat – iš mainų lentynos. Manąją, senesnio leidimo, kažkas pasiskolino – visiems laikams. Tebūnie.

Net šiandien, prieš pradėdama rašyti šį pasakojimą, Ignalinos viešosios bibliotekos lentynose pasirausiau. Ieškojau įkvėpimo. Ir radau. Mano rankose (ir mano namuose ilgam) – Justino Marcinkevičiau raštų V tomas. 1983 metai, „Vaga”. Tiražas  30 000 egzempliorių. Kaina 1 rublis 90 kapeikų.

Ką galėjai už juos nusipirkti?

Mano sutuoktinis tvirtina: dvi taureles citrinų likerio, du puodelius kavos… Merginą jau gali kviesti į kavinę. Belieka priminti, kad jauno specialisto (ką tik baigė aukštąją, pradėjo dirbti) alga buvo 101 rublis, jei pasisekė – gal ir daugiau, net 120.

Niekada neatsakysiu į klausimą, kur ištirpo 30 000 tiražas. Arba: kodėl Justino Marcinkevičiaus raštų nebuvo mūsų namuose. Matyt, todėl, kad pažinčių knygynuose neturėjome, kyšių nešti nemokėjome… Šis V tomas man svarbus, nes jame proza. „Pušis, kuri juokėsi“. Tiek smerkta, tiek teisinta – bet ar tikrai tų žmonių, kurie apysaką atidžiai skaitė? Štai baigsiu šį rašinį ir atsiversiu V tomą, ir perskaitysiu, ir pagaliau turėsiu savo nuomonę.

Prisimindama anuos laikus, kai neva visi skaitė, gūžiuosi, net krūpčioju. Nei skaitė, nei ką. Tik šypt ir vypt knygyno vedėjai, tik dovanėlė jai iš po skverno, tik keli pataikaujantys žodžiai – knygą turi. Bet su prieskoniu: žeminaisi. Dėl deficito, dėl to, kad pasigirtum svečiams: turiu!

Kiek knygų mainų lentynose esu palikusi aš?

Daug. Labai daug. Barjero būta… Jis tirpo ir visiškai ištirpo, kai suvokiau: dalis mano atneštųjų keliauja į bibliotekos fondus – kokia laimė, nepražus! Šį tą pasičiupdavo skaitytojai – labiausiai apie mezgimą, virimą… O visa kita?

Kur iškeliavo?

Kelionė pas bukinistus

Vieną gražią vasaros dieną po senų knygų parduotuves nutariau pasidairyti ir aš. Palikau nuošalyje žymųjį „Minet Vinetu“, nėjau į Užupį. Ten – inteligentų sambūris, ten – renginiai, ten – kas kita…

Labiau rūpėjo Lazdynai, Karoliniškės…

Ir ką jūs manote?

Lazdynuose, „Pelėdų knygose“,  gavau retą progą: pasikalbėjau su viena iš pirkėjų apie Viktorą Dragunskį… Maniau, kad tik aš viena prisimenu šį rašytoją… Aktorių, cirko klouną… Nelabai kam bežinomą… Beje, Dragunskio kūrybos tą kartą knygyne nebuvo, bet geras pokalbis šiek tiek atstoja knygą.

Nusipirkau Bronės Katinienės „Ilgą kelionę“ – mokytojos, dėstytojos prisiminimus (2010 metai, Rašytojų sąjungos leidykla). Tobulai atitinkančius mano šių dienų tyrinėjimus. Bet tai kita, visai kita istorija…  Ak taip, išleidau 3 eurus. Niekada jų nepasigesiu. Ir dar… Kai kurias knygas ten dovanoja. Gausybę meilės romanų, begalę… Nemokami saldumynai.

Knygynas „Geros knygos“ pakeitė vietą – radau jį Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Spaudos rūmų kaimynystėje. „Salėje esančias knygas įkainojate, kiek Jums jos atrodo vertos“, – štai kokį ten pamačiau užrašą.

Įkainoju aš?

Pažįstu kelis jaunus žmones, kurie „Gerų knygų“ dėka naujuose savo namuose sukaupė orią biblioteką. Vyresnius privalau perspėti: nemanykite, kad visa tai, ko jums nereikia, knygynas nupirks. Šį tą priglausti gali. Renkasi jie – ne jūs.

Kalvarijų gatvės knygynui skirsiu kelis rūsčius žodžius. Tik įeinu – ir ką matau? Aido Jurašiaus „Akmenėlių pasakas“ už 5 eurus. Knyga puiki, tikrai verta penkių ar dešimties eurų. Bėda kita: ją išleido Fondas, savo leidinius dovanojantis. Dalinantis Knygų mugėse, renginiuose. Apie dovanojimą juodu ant balto rašoma ketvirtame viršelyje. Matyt, per smulkiomis raidėmis…

Arba: gal tų dovanų pažerta per dosniai, be atrankos, be nuovokos. Kartą kitą esu stebėjusi: Fondas dalina knygas beveik kaip plytas, ryšulių neišvyniodamas, net  nepasidomėdamas, ar apdovanotieji ras, kur jas dėti.

Prie (ne)apleistų geležinkelių

„Šiandien tūkstančiai mūsiškių bastosi keliais, prie apleistų geležinkelių; iš pažiūros mes valkatos, bet mūsų galvose ištisos bibliotekos. Iš pradžių viskas vyko savaime. Kiekvienas turėjo kokią nors knygą, kurią norėjo atsiminti.“

Ar pamenate, kuri knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio pasakoja apie knygas?

Žinoma, Ray᾽aus Bradbury᾽io „451 laipsnis Fareinheito“. Manau, kad geležinkeliai ten įrašyti ne šiaip sau. Traukinys ir knyga – tartum giminiuojasi.

Traukiniais keliauju dažnai. Esu mačiusi ne vieną stotį. Knygos – štai ko jose trūksta. Ir stotyse, ir pačiuose traukiniuose. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų kelionę paįvairintų dovanojamos, keičiamos, mainomos, kuo ramiausiai vagone paliekamos (arba namo pasičiumpamos) keliaujančios  knygos?

O pabaigai…

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą: kur jos iškeliauja? Atsakymas vienas vienintelis: bibliotekų nurašytos knygos keliauja į Grigiškes.

Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie knygų kerštą. Štai viena bibliotekininkė, jas tempdama į „paskutinę kelionę“, išsinarino ranką, kita paslydo ant laiptų, trečią naktimis aplankė vaiduokliški sapnai, o ketvirta…

O ketvirta prisiminė Bernardą Brazdžionį. Ir bandė deklamuoti pati sau jo žymiąsias eiles: „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“. Taip jau nutiko, kad padeklamavo kitaip: „Knygos miršta…“.

Grįžusi namo ji dar ilgai skaitė Brazdžionį, paliktą skaitytojų mainų lentynoje ir… nurimo.

Mes mirtingi  – žmonės, knygos, gėlės, bet ar įmanoma su tuo susitaikyti? Kas pagelbės? Žmonės ar knygos?

Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Straipsnis buvo publikuotas: http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-653778783

Gintarė Adomaitytė. Apie dvarus dvarelius ir jų galią

Kazokinės kluonas
Kazokinės kluonas

Apie dvarus dvarelius ir jų galią

arba keli žodžiai apie projektą ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“

Gintarė Adomaitytė

Sentimentali įžanga

,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ – kam kiltų noras ginčytis? Vaizduotę žadina patys dvarai, jų prašmatnumas ar graudūs likučiai – net jei apie jų istoriją nežinai visai nieko arba žinai labai nedaug.

Buvo metas, kai mėgau griuvėsius. Merkinė ir Jašiūnai Šalčininkų rajone – tos vietos, į  kurias dažnokai dundėdavo mūsų ,,karieta“…  O kartu su mumis – ir Oskaro Milašiaus poezijos tomelis, knygiams labai gerai žinomas 1981 metų leidimas, verstas Valdo Petrausko. Gal atsimenate eilutes iš eilėraščio ,,Karieta, sustojusi naktį”: ,,Tamsūs, tamsūs namai. / Surūdijusios spynos, / Vynuogienojai išdžiūvę, / Vartai užsklęsti, / Langinės  uždarytos, / Alėjose jau šimtas metų nenugrėbti lapai. / Visi tarnai išmirę. / Aš nieko nebeprisimenu.“

Merkinę ir Jašiūnus senokai apleidau, nutolau ir nuo jų, ir nuo ,,karietos“ savininko. Jie kilo, kuo gražiausiai tvarkėsi ir be mano sentimentų, melancholijos, drįsčiau ištarti – meilės. Jie – tai Merkinė, pasitinkanti sutvarkytais (kad ir kaip keistai skamba), saugomais griuvėsiais, tai Jašiūnai, plačiai atveriantys rūmų vartus klasikinės muzikos mėgėjams.

Vėjai nubloškė mane į kitą kraštą. Kartu su manimi – ir senąjį Oskaro Milašiaus tomelį. Jį atsiverčiu beveik visada, kai tik kyla noras ar pareiga rašyti apie dvarus, palivarkus, rūmus ir rūmelius. ,,Klausykitės vėjo ūžesio naktį / Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, / Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…“

Šiek tiek žemiškų minčių…  

O dabar pamirškime – trumpam pamirškime – ir Oskarą Milašių, ir vėjo ūžesį, ir alėjas. Žmonės, besiilgintys romantikos, kartais privalo būti itin žemiški, praktiški ir net nuobodūs. Man regis, tikrai tokie esame, kai sėdame rašyti projektų. Norom nenorom privalai savo norus, svajones, įsivaizdavimus aprengti biurokratiniais drabužiais pagal siūlomą standartą, kad būtum suprastas ne tik bendraminčių, bet ir ekspertų, kurių gal niekada gyvenime nematei ir nematysi, į svečius nepasikviesi, prie kavos puodelio nediskutuosi, idėjos neapginsi.

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ pirmąjį kartą ekspertų neįtikino ir Lietuvos kultūros tarybos palaiminimo negavo. Buvau viena iš tų žmonių, kurie skatino ir drąsino projekto vadovę bibliotekininkę Laimą Andrijauskienę paraišką tobulinti ir kartoti – būtinai kartoti! Štai kodėl žinią apie laimėjimą sutikau taip džiaugsmingai, lyg tai būtų ir manoji pergalė.

Mano kompiuteryje atsirado nauja byla. Pavadinau ją ,,Laimos dvarai“. Byloje jau dabar gausybė nuotraukų ir šiek tiek užrašų – atminčiai, ateičiai…

Dabar, kai projektas tikrai įsibėgėjo, kai paaiškėjo, kad jis įdomus ir reikalingas, galėčiau jo pavadinimą net ir perfrazuoti: ,,Dvarų istorija skatina diskutuoti“. Mane tikrai – visų pirma su savimi. Nė kiek ne mažiau – ir su tais, kurie kartu su manimi dundėjo į Vidiškes, Kazitiškį, Kazokinę. Tiek naujo – nematyto ir negirdėto. Tiek žinių, o kartu – ir keisčiausių minčių.

Projekto vadovė Laima Andrijauskienė
Projekto vadovė Laima Andrijauskienė

 Vidiškėse  

Projekto atidarymo iškilmės vyko Vidiškėse. Jų dvaras jau senokai turi savininką ir šeimininką Kęstutį Mozerį. Natūralu, kad panorėję pamatyti šias valdas, žvelgsite pro tvorą – juk privatu.

Kita vertus, jei tikrai rūpi apsilankyti, vartai jums bus atverti. Bent jau aš pirmąjį kartą ten patekau per Poezijos pavasario skaitymus, antrą – per Tarmių metams skirtą sodų bendrijos renginį, vėliau ir vėl klausiausi poezijos, tik šį kartą – mėgėjiškos, skaitomos Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų.

Šią vasarą – jau ketvirtas kartas. Norinčių buvo tiek daug, kad į salę nebetilpau, leidau sau prabangą – paklajoti po parką ir ramiai pasvajoti… Ilsėtis senų medžių paunksmėje – argi tai ne prabanga?

Vidiškių senųjų gyventojų nuotaikos visai kitokios: jiems čia svarbi, savaip brangi, prisiminimų sklidina vieta. Ne tik anų laikų kolūkio kontora, bet ir šioks toks kultūros prieglobstis: šokiai, filmai, pasimatymai… Vietiniai žmonės iš arti matė ne vieną gaisrą, paskutinį kartą dvarvietė pleškėjo 2006 metais.

Pliateriai, Kaminskai, Pimenovai – tai šeimos, kadaise valdžiusios Vidiškes ir jų apylinkes. Jų palikimas man mielas dėl asmeninių priežasčių: blogai jaučiuosi prie rūmų, panašių į tortus, nė kiek ne geriau ir parkuose, kuriuose augalija išrikiuota kaip klusni kariuomenė. Čia kitaip. Paprasta. Kuklu. Jauku.

Vidiškėse.
Vidiškėse.

O pats renginys?

Į svečius atvykęs Knygos teatras, trys jo aktoriai (Redita Dominaitytė, Aura Garmutė, Vaidotas Žitkus) atkūrė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš knygos ,,Pakalnučių metai“. Buvo įsijautusių, net susigraudinusių, buvo ir nusivylusių. Nelygu, kaip vertiname Jurgos Ivanauskaitės kūrybą.

Pabaigoje į veiksmą aktoriai įtraukė publiką. Ir vėl: vieni noriai kilo nuo kėdžių, ėjo vaidinti, kiti gūžėsi ar net skubėjo palikti salę. Interaktyvūs sprendimai vis plačiau plinta po Lietuvą, sulaukdami kuo įvairiausių nuomonių. Ar jie žadina vaizduotę? Taip. Ar ugdo intelektą? Kartais, galbūt… Ar skatina diskusijas? Taip, taip, taip!

Kazitiškyje  

Raudono mūro Kazitiškio bažnyčią tikrai pastebėsite, jei tik važiuosite iš Ignalinos į Zarasus. Ji svarbi, žinoma, kad svarbi, bet jei kils noras pailsėti, prisiminkite, kad Kazitiškyje yra ir parkas.

Iš senosios Mikuličių šeimos dvarvietės neliko beveik nieko. Laimei, bibliotekininkė Henrika Servutienė spėjo užrašyti dvare kambarine tarnavusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimus. Juos ir išgirdome – prieš pradėdami kelionę po parką. Nors…  ,,Ponia niekam neleisdavo eiti į parką“ – liudijo prisiminimų autorė.

Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.
Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.

Mus vedžiojo profesorius Remigijus Noreika – šalia to parko augęs, jau vaikystėje medžius tyrinėjęs, spėjęs pažinti juos gal net geriau nei žaidimų draugus. Štai tą europinį  maumedį ir aną baltažiedę akaciją, žinoma, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir retenybe tampantį uosį ‒ uosynai Lietuvoje serga… Senojo ąžuolo kamieną būsimas profesorius ėmė matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje.

Kartu su profesoriumi mus vedžiojo ir dr. Bronius Šablevičius, renginiu šiek tiek nusivylęs: kas galėjo pamanyti, kad jo paskaita sutrumpės vien dėl to, kad parko žolė nušienauta. Kaip parodysi retą augalą?

Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje
Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje

Vis dėlto vieną retenybę Kazitiškis turi ir joks šienavimas jos nesunaikins: tai – dvaro tujų alėja, tapusi žaliąja miestelio gatve.

Praėjo tik viena savaitė po mūsų kelionės į Kazitiškį, o po Ignalinos kraštą pasklido naujiena: parko terasose jau ima lankytis ir fotografuotis jaunavedžių poros.

Kazokinėje

Kazokinė (jai kiek daugiau nei 400 metų) beveik prie plento – matysite ją, važiuodami iš Švenčionių į Ignaliną.

Ar verta užsukti?

Taip. Jei tik nebijote stiprių įspūdžių…

XVIII amžiuje klestėjęs Bortkevičių dvaras pasitiks jus griuvėsiais ir Sosnovskio barščių plantacijomis. Prie dūlančių arklidžių ir rikiavomės į simbolinį 100-ą. Stovėjau antrojo nulio apačioje, bandydama spėlioti, kaip visa tai atrodo iš šono. Ir pamačiau – ne tik iš šono, bet ir iš viršaus. Virš mūsų skrajojo ir visą sąlyginį grožį filmavo Algirdo Panavo valdomas dronas. Tas mūsų šimtukas nebuvo toks dailus, kokį matėme Dainų šventės Šokių dieną. Bet… Jis dvelkė laisve, džiugesiu, natūraliu judesiu. Ir liūdesiu… Gaila tos Kazokinės: senasis kluonas sudegė tik prieš du mėnesius – net lakiausia vaizduotė neatsakys į klausimą, kas ir kodėl jį padegė.

Kazokinės arklidžių fragmentas.
Kazokinės arklidžių fragmentas.

Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita ,,Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“ privertė susikaupti, stebėtis, mąstyti, prisiminti ar sau prisipažinti: šio bei to dar negirdėjai, nežinojai, neišmokai… Paveldosaugos žinovas rėmėsi ir istoriniais šaltiniais, ir lietuvių literatūros klasikais, ir tautosaka. Auditorija, įsitaisiusi ant suoliukų ar žolėje, kaip piknike, smagiai sujudo, išgirdusi: gali būti, kad dešimtadalis čia susirinkusiųjų – bajoriškos kilmės. Kodėl? Lenkijoje ir Lietuvoje kilmingų būta itin daug – net 10 procentų gyventojų turėjo teisę rinkti valdovą, užimti valstybinius postus.

Salvijus Kulevičius pagarbiai minėjo Lietuvos bajoraites Juliją Beneševičiūtę (Žemaitę), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą), seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites (abi rašė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu). Jos visos gaivino Lietuvos kultūrą, jų raštai padeda mums suvokti anų laikų dvarų ir dvarelių nuotaikas.

Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius
Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius

Neiškęsiu nepapildžiusi sąrašo: Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz). Jo ,,Izos slėnis“ (vertė Algis Kalėda) užburia nuo pirmųjų sakinių: ,,Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu“.

,,Meno bangų“ klausimas lektoriui skambėjo taip: ,,Kaip patartumėte gelbėti šiuos griuvėsius?“ Salvijus Kulevičius atsakė klausimu: ,,Ar jie jums reikalingi?“ Auditorija ir vėl sujudo: ,,Žinoma, taip, kam klausti…“ Lektorius paminėjo Merkinę – tą, kuri Šalčininkų rajone, jos Paulavos respublikos tvarkingus, prižiūrimus griuvėsius. Nuo jų ir pradėjau šį savo pasakojimą…

Versdama kalendoriaus lapelius matau, kad ketvirtajame projekto renginyje rugpjūčio 4 dieną nedalyvausiu – neaplankysiu Meikštų dvaro Lietuvos pakraštyje, na, niekaip negalėsiu persiplėšti į dvi dalis. Laimei, projektas tęsis ilgai, net iki gruodžio – laukia Antaprūdė, Senasis Daugėliškis, Paliesius…

Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.
Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.

Nuotraukos iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 

 

 

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas - satyriška animacinė drama "Šunų sala" (2018).
Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas – satyriška animacinė drama “Šunų sala” (2018).

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Karolis Baublys

Šiandieninio kino mėgėjams nereikia pristatinėti amerikiečių režisieriaus Weso Andersono: išsiskiriantis savitu satyriniu stiliumi, artimu absurdui, spalvingais (pastelinių spalvų) interjerais ir dar spalvingesniais ekscentriškais herojais (primenančiais marionetes), šio režisieriaus kinematografinis pasaulis žavi simetrija, linijinėmis konstrukcijomis ir autentiška retro estetika. Naujasis režisieriaus kūrinys – animacinė satyra Šunų sala (Isle of Dogs; 2018) – tai politinė parabolė apie kolektyvo dvasią, vienybės galią ir pavergtųjų kovą už laisvę ir lygybę.

Animacinio filmo laikas lieka neįvardytas, šitaip žiūrovui suteikiant galimybę korumpuotoje ir autokratinėje futuristinės Japonijos politinėje sistemoje įžvelgti Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino kontūrus. Kilus didelei epidemijai, šunys apkaltinami ligų nešiojimu ir deportuojami į nuošalią salą, kurioje išpilamos… šiukšlės. Žmonių balsais kalbantys šunys virsta kinematografine rezistencijos metafora: filme fiksuojamas politinės krizės periodas, kuomet pavergtųjų klasė sukyla prieš pavergėjus. Ne viename epizode jaučiamos nuorodos į Karlo Marxo Kapitalą: keturkojams herojams svarbus ne kovos tikslas, o pati kova.

Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.
Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.

Segregacija, korupcija, nelygybė, ‒ prieš šias blogybes nukreipta politinė Weso Andersono parabolė, kurią galima įvardyti kaip savotišką chorinį filmą (valkataujančių šunų gauja veikia kaip vienas organizmas). Nors personažai kalba žmonių balsais, save suvokia kaip šunis: rausiasi šukšliadėžėse, kandžiojasi, vaikšto keturiomis. Vaikščiojimas keturiomis virsta net savotiška žvilgsnio kampo metafora (į pasaulį herojai žvelgia iš apačios, šitaip vizualiai įkūnydami nusižeminimo idėją). Skirtingai nei jaunuolis Zero, – pagrindinis veikėjas iš komedijos The Grand Budapest Hotel (2014), – šunys, būdami keturkojai, nėra pajėgūs užimti dominuojančiųjų pozicijos. Socialinių viršūnių būtis jiems nepasiekiama. Tačiau čia ir slypi Weso Andersono žaidimo taisyklės – svarbu ne dominuoti, bet rezistuoti.

Penki pagrindiniai "Šunų salos" herojai.
Penki pagrindiniai “Šunų salos” herojai.

Vienas iš labiausiai pavykusių filmo aspektų – įtikinanti ir motyvuota pusiausvyra tarp žmonių ir gyvūnų. Bet kuriame kitame filme, kur veiktų žmonės ir gyvūnai, žiūrovas nevalingai tapatintųsi pirmiausia su žmonėmis. Šunų saloje vienintelis personažas žmogus, su kuriuo būtų įmanoma tapatintis, yra mažas berniukas, vardu Atari, atvykstantis į salą ieškoti savo ištikimo šuns, vardu Spots. Tačiau berniukas kalba japoniškai ir jo kalba neverčiama. Tokiu būdu žiūrovas užima suglumusių šunų poziciją, kurie iš paskutiniųjų stengiasi suvokti, ką Atari stengiasi pasakyti. Berniukas tampa savotišku gidu, kuriuo šunys seka, genami intuityvaus pasitikėjimo, tačiau susikalbėjimo verbalios kalbos lygmenyje nėra. Žiūrovas šiuo atžvilgiu supranta šunis ir tapatinasi su jais, o ne su berniuku.

Išradinga, žaisminga, sąmojinga Šunų sala – tai vykęs bandymas metaforiškai demaskuoti politinį šiandieninio pasaulio terorą. Per valkataujančių ir užguitų šunų paveikslus atskleidžiama žmonijos būtinybė nepasiduoti blogiui.  Pasipriešinti engėjams – kiekvieno mąstančio ir empatiško individo pareiga. Įvairiais filmo lygmenimis demonstruojama kova tarp cinizmo ir teisingumo, melo ir progresyvių idėjų nepaliks žiūrovų abejingų.