All posts by admin

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Blade Runner 2049. Filmo afiša.
Blade Runner 2049. Filmo afiša.

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Karolis Baublys

1982 m. kino teatruose pasirodžiusi niūri Ridley Scotto žmonijos ateities vizija „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), sukurta pagal fantasto Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai sapnuoja elektronines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?, 1968), ‒ vienas iš tų kūrinių, kurie savo laiku buvo nesuprasti nei kritikų, nei žiūrovų, tačiau kurių estetinė vertė išryškėjo bėgant metams. Su laiku bauginančia futuristine estetika pasižymintis Blade Runner įgijo kultinį statusą ir padarė įtaką daugeliui dabartinių kino režisierių: Davidui Fincheriui, Davidui Cronenbergui, seserims Lanai ir Lilly Wachowski, Larsui von Trierui, Chrisui Nolanui, Guillermo del Toro ir daugeliui kitų. Tad sprendimas režisuoti šio žymaus fantastinio filmo tęsinį Blade Runner 2049 kanadiečių režisieriui ir scenaristui Denisui Villeneuve᾽ui buvo tikras iššūkis. Kaip kūrėjas prisipažino viename iš interviu, kurti Blade Runner remake᾽ą – kone savižudiškas aktas, bet būtent tai jį ir suviliojo. „Grįžau ties savo meilės kinui ištakų ir patyriau tą keistą jausmą kurti ką nors nauja iš medžiagos, atklystančios iš mano sapnų“, ‒ teigia Denisas Villeneuve᾽as. Lyg archeologai, režisierius Denisas Villeneuve᾽as ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ryanas Goslingas pasinėrė į melancholišką, onirinį Blade Runner 2049 pasaulį. Paprastai kino kritikai itin skeptiškai žvelgia į žymių kino kūrinių perdirbinius ar tęsinius (jiems būdingas akivaizdus fantazijos stygius, savotiška kūrybinė atrofija), tačiau ar naujasis Deniso Villeneuve᾽o filmas – tik seno kūrinio tęsinys, neturintis jokių estetinių ambicijų?

Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.
Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.

Siužeto lygmenyje istorija prasideda praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo filmo įvykių. Pagrindinis istorijos veikėjas ‒ jaunas policijos pareigūnas K (aktorius Ryanas Goslingas) – humanoidas, robotas, sukurtas biologinės inžinerijos, priklausantis specialiam „Blade Runner“ likvidatorių padaliniui, kurio užduotis – susekti ir sunaikinti išlikusius seno modelio androidus („replikantus“). Nužudęs vieną seno modelio robotą, K aptinka keistą kapą šalia seno nudžiūvusio medžio. Medicininė ekspertizė atskleidžia paslaptį, potencialiai galinčią sunaikinti žmoniją: kape buvo palaidota androidė moteris, mirusi gimdymo metu. Idėja apie galimą androidų reprodukciją paakina įmonės, gaminančios androidus, viršininką Neanderį Wallace᾽ą (aktorius Jaredas Leto) sukurti ištisas naujų „replikantų“ kolonijas. Siekdamas išsiaiškinti savosios prigimties paslaptį (ar ne jis buvo gimęs iš palaidotos androidės kūno?), K išsiruošia ieškoti legendinio Ricko Deckardo (aktorius Harrisonas Fordas), pradingusio prieš 30 metų, žmogaus, kuris galėtų būti jo tėvas. Pagaliau suradęs savo pirmtaką, pareigūnas K sužino ir skaudžią savosios prigimties paslaptį.

Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.
Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.

Ateities pasaulis, vaizduojamas filme, ‒ tai postapokaliptinė dykuma, gaubiama tai šaltos mėlynos, tai keistos oranžinės šviesos. Nudžiūvusio medžio vaizdinys filmo pradžioje tik paryškina prarają tarp anksčiau, kadaise, ir dabar. Pasaulis negyvas, gamta mirusi (civilizaciją ženklina geležinės konstrukcijos: vamzdžiai, plokštės). Fiktyvus gyvybės pojūtis palaikomas kibernetine vaizdinija, skalaujama nesiliaujančių kritulių (lietaus ir sniego). Nuolatinė kūrinyje iškylanti opozicija tarp žmogaus ir mašinos interpretuotina kaip neišvengiamos humanizmo krizės liudytoja: virtualus pasaulis pakeitė realųjį, priversdamas žmogų adaptuotis.

Filmas pasižymi specifiškai lėtu tempu, kuriančiu ypatingą atmosferą. Lėtas ritmas (filmas trunka beveik 3 valandas) ryškina metafizinės melancholijos, nerimo, tuštumos, baimės pojūtį. Toks ritmas laiką paverčia mirties metafora. Ypatingas melancholijos gaubiamas kontempliatyvumas verčia žiūrovą kiekvienoje detalėje įžvelgti sapno atšvaitus. Melancholiškas onirinis ateities pasaulis turi galios įtraukti žiūrovą, hipnotizuoti. Tad filmo Blade Runner 2049 estetika sykiu ir žavi, ir baugina.

Kaip vilties properša niūrioje ateities vizijoje iškyla mašinų noras gyventi ir kovoti už išlikimą taip, kaip tai daro žmonės, priartėti kuo arčiau prie žmogaus, prie jo bruožų, mąstysenos ir… jausmų. Kibernetinių technologijų produkto ‒ Joi (aktorė Ana de Armas) – troškimas tapti realia moterimi ir mylėti K ir kūnu, ir dvasia jai suteikia aukštesnę dimensiją, savotišką mašinos sielą. Pats K istorijos eigoje keičiasi, vedamas iliuzijos būti žmogumi.

Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas - tapti žmogumi.
Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas – tapti žmogumi.

Filmas neabejotinai pasižymi itin kokybiška vaizdo ir garso technika. Prie filmo kūrimo prisidėjo garsus anglų kino operatorius Rogeris Deakinsas, nuolat dirbantis su broliais Joeliu ir Ethanu Coenais. Garso sprendimai suteikia filmui atšiaurumo, savotiško metafizinio siaubo. Prie filmo garsinio lygmens dirbo žymus muzikos kinui kompozitorius Hansas Zimmeris, prisidėjęs prie Ridley᾽io Scotto projektų: Telma ir Luiza (Thelma and Louise; 1991), Gladiatorius (Gladiator; 2000), Hanibalas (Hannibal; 2001). Hansui Zimmeriui teko nelengva užduotis – prilygti (o gal pralenkti?) legendinį graikų kompozitorių Vangelį, kūrusį muziką pirmajai Blade Runner daliai 1982-aisiais. Akivaizdu, kad režisieriui sekasi suburti stiprią techninę komandą: paminėtina, kad kanadiečių garso inžinierius Sylvainas Bellemare᾽as, dažnai dirbantis su Denisu Villeneuve᾽u, buvo apdovanotas BAFTA prizu už geriausią filmo garsą ir Oscaru už garso montažą ankstesniajame režisieriaus projekte ‒ fantastinėje dramoje „Atvykimas“ (Arrival; 2016).

Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.
Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.

Blade Runner 2049 žavi estetiniu radikalumu, paverčiančiu dramą apie posthumanizmo krizę ir žmogaus vietą mašinų pasaulyje kinematografinės estetikos iššūkiu, savotiška kinematografinių galimybių projekcija, horizontu į ateitį, siekiančiu išlaisvinti kino estetikos potencialą. Perėmęs pagrindinius pirmojo Blade Runner (1982) stilistikos bruožus, režisierius Denisas Villeneuve᾽as sugebėjo išsaugoti savo autorinį braižą ir sukurti filmą-misteriją, kuriame fikcija pralenkia realybę.

 

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Begaso-prizas

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Spalio 19 d. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniaus lenkų kultūros namuose organizuoja VII tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti.

Visuomeninė organizacija LŽNS jungia organizacijas, dirbančias neįgalių žmonių integracijos srityje. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“

Nuolat festivalyje dalyvaujantis molėtiškis poetas Robertas Pikčiūnas sako: „Festivalis – puiki galimybė parodyti bendros kūrybos vaisius ir pamatyti bei įvertinti bičiulių iš visos Lietuvos darbus.“ O kaunietė, judesio teatro atstovė Ernesta Žemaitytė džiaugiasi gerėjančia sveikata: „Šiame festivalyje dalyvauju daug metų. Laimėjome ne vieną „Begasą“. Pirmasis laimėtas dar man sunkiai judant vežimėlyje, dabar žengiu į sceną savo kojomis.“

Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 10 teatrų

Atidarant festivalį jo dalyvius žada pasveikinti LR  socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, LŽNS prezidentė R. Kavaliauskaitė ir lenkų neįgaliųjų asociacijos ,,LitPolinva“ pirmininkas Gžegožas Saksonas. Renginį ves LŽNS muzikinio teatro trupės ,,Impulsas“ atlikėjai ir aktorė Saulė Degutytė.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas. Džiaugiamės, kad šiemet pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšius ir su Latvijos teatru.“

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, aktoriai Rasa Kulytė – Polini ir Saulius Čėpla, teatro apžvalgininkas Ridas Viskaukas) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiai įteiks didįjį „Begasą“.

Tradiciškai festivalyje išsiskiria judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Parduotas brolis“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – judesio miniatiūrą ,,Vanduo – tai gyvybė“ (rež. Titas Varnas), o Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – fantaziją Vincento van Gogo paveikslų temomis ,,Mergina baltume“ (rež. Virginijus Bortkevičius)..

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Plungės viltis“ teatro grupės „Kaukė“ vaidinimas ,,Baba ir brolis“ (vadovė Romualda Šimkuvienė), Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupės „Molėtuvka“ vaidinimas ,,Noriu į Molėtuvką“ (vadovas Pranas Pliuška), Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupės ,,Palėpė“ pasaka ,,Amatą mokėsi – išsigelbėsi“ (vadovės Marcelė Danutė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Kai kurie teatrai kūrybinės atramos ieško lietuvių literatūroje. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo grupė ,,Lyra“ žiūrovams pasiūlys trumpas istorijas pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą ,,Apie daiktus“ (vadovai Darius Rakauskas ir Stanislovas Karalius), Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė – inscenizaciją pagal Petro Cvirkos apsakymą ,,Kurpės“ „Tarnaitės Domicelės gyvenimo istorija“ (vadovas Sigitas Paliulis), Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija ,,Arka“ – spektaklį ,,Barbora pasiskubino“ (pagal Liudvikos Didžiulienės – Žmonos kūrinį; vadovė Rima Žostautienė).

Festivalyje pirmą kartą dalyvaus svečiai iš Latvijos pozityvių žmonių teatras ,,Be sienų“ suvaidins jausmingą spektaklį ,,Kitoks iš Noterdamo“  (vadovė Zanda Vitola).

Įėjimas į renginį – laisvas. Kultūrinę iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

 

LŽNS informacija

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Rezekn
Rezeknės teatro “Pupos”

Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą

Gintarė Adomaitytė

Jonavą pažinojau menkai. Tik iš Grigorijaus Kanovičiaus knygų, tik iš Raimundo Samulevičiaus kūrybos atšvaitų. Būtent šiam rašytojui ir skirti tradiciniai, tarptautiniai (vyksta kas dveji metai) ,,Aido“ forumai.

Rūke… Amžiname rūke… Rašytojas iš rūko, iš ūkanų… Taip apibūdinome Raimundą Samulevičių mudu – šio teksto autorė rašytoja Gintarė Adomaityė ir šokio istorikas, svetainės www. menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius, išvykdami į Jonavą.

Pasakodama apie teatrų forumą  ,,Aidas“, privalau persiplėšti ‒ ir tekstą plėšti ‒ bent jau į tris dalis.

Pirmoji dalis: pagaliau pamačiau tą namą, kuriame vaikystėje gyveno mįslingas Lietuvos rašytojas – dramaturgas, novelistas Raimundas Samulevičius. Ir ne tik jis… Jo mama – pūkuotų džiugenų kūrėja, odininkė Stasė Samulevičienė, jo dėdė – žymusis tapytojas Antanas Samuolis.

Pamačiau tą svarbią Lietuvai vietą ne vien aš – ir kiti festivalio dalyviai, atvykę iš Charkovo (Ukraina), Rezeknės ( Latvija, Latgalija), Punsko (Lenkija, jos lietuviškoji dzūkiška  žemė).

Antroji dalis: Jonavos savivaldybė nutarė savojo teatro veiklą nutraukti.

Trečioji: Jonavos teatras vis dėlto surengė tradicinį forumą ,,Aidas“. Tryliktąjį…

"Aido" spektaklių aptarimas
“Aido” spektaklių aptarimas

Nuo šios dalies, nuo ,,Aido“ forumo, jo spektaklių bei pamokų, savo pasakojimą ir pradėsiu.

Tryliktajame forume mudu, MENO BANGŲ atstovai, dalyvavome dviejose teatro pamokose. Pirmąją stebėjome – ją vedė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro mokytojas Andrius Kurienius, antrąją, ir mus įtraukusią, Klaipėdos universiteto teatro katedros lektorė  Justina Jukonytė.

Bendrumas. Kolegiškumas. Partnerystė. Žaismė. Štai žodžiai, ir ne tik  žodžiai – būsenos – kurias iš tų pamokų išsinešėme. Galima klysti. Galima sutrikti. Galima nespėti. Niekas su niekuo nelenktyniauja.  Nelyderiauja. Visi žaidžia, arba – nelyg žaidžia, bet taip rimtai…Taip saugiai: nė vienas nepažemintas, nepaniekintas keliauja savųjų atradimų link.

Skėčiai – begalė juodų ir baltų skėčių – buvo įtekti ,,Aido“ festivalio dalyviams. Kaip simbolis: gynyba, taika, tolerancija, saugumas. Arba kaip naudingas daiktas, vertinga dovana: rugsėjo pabaiga, jei pamenate, dovanojo viską: ir saulę, ir lietų, ir ūkanas, ir vėjus.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje matėme jos ugdytinius. Tai smagus ir narsus  jaunuomenės vaidinimas, tai Vytauto V. Lansbergio ,,Uodų pasakų“ itin laisvos interpretacijos (režisierė Živilė Martinaitienė). Salė plyšo nuo juoko. Ar galiu su salės juoku, pritarimu, pripažinimu diskutuoti?

Diskutuoti galiu nebent pati su savimi: kas man atrodo banaloka, kitiems – romantiška, kas man liūdnoka – kitiems smagu.

Ei, Adomaityte, sakau sau – įsijausk, džiūgauk, toleruok…

Ir toleruoju beveik viską.

Kartu su vaikais džiūgauju, šūkauju, dalyvauju Utenos kultūros centro lėlių teatro ,,Zuikis puikis“ vaidinime. Reginos Katinaitės-Lumpickienės ,,Pasakų vežėčios“ veža kiekvieną, kas tik moka įsijausti į senąsias pasakas, kam patinka tarmės (vaidinama aukštaitiškai), kas nesibaimina (nemenkina) lėlių pasaulio.

Utenos "Zuikio Puikio" teatro "Pasakų vežėčios".
Utenos “Zuikio Puikio” teatro “Pasakų vežėčios”.

Kojos kilnojasi Birštono Vienkiemio teatro Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje ,,Kuprotas oželis“ – bent jau manosios tai tikrai trypinėjo, mat nuo seno esu polkos gerbėja. Polkų ir polkučių, liaudies dainų, skrabalų muzikos buvo iki soties. Režisierė Beata Klimavičienė į visumą sujungė ir komediją, ir dainas, ir šokį. Ne tik. Svarbu minėti kitą jungtį: ,,Kuprotame oželyje“ darniai linksminasi ir mus linksmina kelios kartos. Jauniausieji Vienkiemio teatro atstovai forume dalyvavo nuo pirmos iki paskutinės dienos: uoliai lankė teatro pamokas, spektaklius, smalsiai klausėsi jų aptarimų.

Birštono "Vienkiemio" teatro "Kuprotas oželis"
Birštono “Vienkiemio” teatro “Kuprotas oželis”

O tuose aptarimuose temperamentu, žiniomis, dėmesiu mėgėjams ir jų menui tryško ekspertės:  Vitalija Truskauskaitė (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja), Irena Maciulevičienė (Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovė). Buvo išklausyta ir mudviejų, MENO BANGŲ atstovų, nuomonė.

Forumo rengėjai svetainei www.menobangos.lt dėmesio skyrė daug: Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje Ramūno Čičelio klausinėjami pasakojome apie tai, kaip sekasi mums banguoti Ignalinos krašte.

Charkovo miesto profesionalai rodė buitinę Annos Jablonskajos pjesę ,,Gal ir apie“. Rodė, beje, ne Jonavoje, o netoliese esančioje Ukmergėje: jos kultūros centras labiau atitinka iš Ukrainos atvykusių aktorių galimybes, režisūrinį ir scenografinį sumanymą.

Ką matėme, mes, festivalio dalyviai, paskui Charkovo aktorius į Ukmergę nukeliavę?

Scenoje matėme trūks plyš trokštančią ištekėti ir pagimdyti vaiką siuvėjėlę, regėjome pažinčių skelbimų dramą – gal farsą, gal tragiką.

Pjesė gera, beveik nuostabi. Bėda kita. Mes, žiūrovai, esame švelniai, mandagiai abejingi ir Charkovui, ir jo parkams bei apleistiems fontanams, ir to miesto pagyvenusių žmonių dramoms, šiek tiek infantiliai, šiek tiek vulgarokai mums aktorių persakytoms.

Bet… Mes, žiūrovai, niekada neliksime abejingi šimtus kartų  matytai komedijai – Antano Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerikai pirtyje“. Ją Juškonių kaimo kultūros centre rodo Kelmės mažasis teatras.

Kelmės "Mažojo teatro" "Amerika pirtyje"
Kelmės “Mažojo teatro” “Amerika pirtyje”

Dabar aš, rašytoja, privalau garsiai šūktelti: Lietuva, ar girdi, ar žinai?!

Kelmė turi – garbė ir šlovė jai!!! – savo profesionalų teatrą. Jame, režisieriaus Algimanto Armono vadovaujami, vaidina ne tik vyresnio amžiaus artistai. Jauni, smarkūs, tikrai profesionalūs aktoriai smagiai sukūrė (užkūrė) tą pirtį: neperspaudė, nepertempė, gal tik lengvai ir švelniai ironizavo visa tai, kas iki kaulų ir raumenų, o dar ir sielos gelmių, mums, lietuviams, pažįstama.

Juškonių kultūros centre, jo salėje, privalėjau suvokti: ne tik A. Keturakio ,,Amerika pirtyje“ teatro mėgėjams yra pažįstama, įsimintina, atmenama. Jau ir XXI amžiaus kūrinys ‒ Daivos Čepauskaitės ,,Pupos“ ‒ tampa teatro mėgėjų, vaidintotojų klasika.

Aš tai tik vieną kartą jas girdėjau, tas ,,Pupas”, tik  per radiją… Kai visą ilgoką tekstą sąžiningai, jautriai, ištarė du teatro patriarchai ‒ Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius.

Ką galiu pasakyti? Tobula.

Svarbūs man šaltiniai liudija, kad Jonavos teatras ne prasčiau nei radijas ją, tą pjesę, atkūrė. Vitalija Truskauskaitė priminė: o juk būta ir Jūratės Pauliukaitės interpretacijos ‒ ,,Pupos“ jos valia tapo tragedija.

Latvijos Rezeknės teatras pasirinko visai kitą ,,Pupų“ traktuotę: nelyg operetinę ar miuziklinę,  persmelktą Elvio Preslio saldžiąja muzika. Galima, tikrai galima į ,,Pupas “ žvelgti ir taip. Manote, kad vaidinta latviškai? Anaiptol. Pjesė buvo vaidinta latgališkai. O Latgalija tai juk išskirtinė, ambicinga, katalikiška, savo spaudos prie caro neturėjusi Latvijos dalis…

Nuo Latgalijos pats laikas eiti į kitą (ne)atrastą  žemę – Punską.

Jo aktoriai nuoširdžiai atsivėrė, rodydami mums Vytauto V. Landsbergio dramą  ,,Vilis“. Niekada nebuvau nei Vilio Orvydo pasaulio garbintoja, nei dramaturgo V.V. L. išpažintoja. Tikrai nesu žmogus, kuris minėtų asmenų pasauliui meldžiasi.

Punsko "auroros" teatro "Vilis"
Punsko “auroros” teatro “Vilis”

Štai keistenybė: pjesę ,,Vilis“ mačiau tik du kartus. Pirmąjį, šio amžiaus pradžioje ‒ ,,Lėlės“ teatre (nebuvo jokių lėlių, tai buvo skirta  suaugusiesiems), antrą dabar, Jonavos rajono Juškonių kultūros centre.

Traukia mane tas vaidinimas – apie atskirties, paraščių žmogų. Punsko ,,Auroros“ teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė savuosius aktorius įklampino (įlaipino, įlaimino) į ne tokių jau senų laikų Lietuvos gyvenseną – kiek romantišką, tiek kraupią.

O jau dabar nuo Vilio Orvydo pakraščių keliausime tolyn – pas Čiurlionį ir Vydūną.

Jei jau parašiau tas dvi skambias pavardes, tai privalau prisipažinti: esu absoliuti čiurlioninkė ir labai prasta vydūnininkė. Štai kodėl sunerimusi ėjau į bene svarbiausią ,,Aido“ įvykį – į Jonavos teatro spektalį ,,Eik!“ (tekstą kūrė, režisavo Jonas Andriulevičius).

Taip…  Vėlių suolelį galima traktuoti ir taip, kaip elgiasi Jonas Andriulevičius… Kas paneigs, kad tiedu keisčiausio pasaulio žmonės, mūsų tautos savasties kūrėjai ‒ Čiurlionis ir Vydūnas ‒ ir susitiko, ir susitarė, ir išsipasakojo… Nelyg būta, nelyg sapnuota, nelyg svajota.

Svarbu minėti patalpas, kuriose vyko spektaklis: abu herojai, Čiurlionis ir Vydūnas, režisieriaus valia (ir klebonui leidus) susitiko slogiuose (man), bet savaip talpiuose, svetinguose Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Jonavos teatro "Eik"
Jonavos teatro “Eik”

Labai gaila, kad svarbūs darbai ir reikalai privertė iš forumo išvykti kiek anksčiau: galiu tik minėti, kad tuose pačiuose požemiuose rodytas ir Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro Karolio Voitylos ,,Jobas“.

Bet svarbiausia, svarbiausia…

Jonavos politikai savo – savo! – miesto teatro veiklą linkę nutraukti: liepia jam tapti šiokiu tokiu būreliu prie Kultūros centro. Merdinti, krizės kankinama, prieštarose skendinti partija smaugia ne tik save – ji smaugia niekuo dėtus žmones, ,,kaltus“ tik tuo, kad ieško saviraiškos ir ją randa.

Pasak ,,Jonavos garso“ laikraščio, auditas Jonavos teatrui rimtų priekaištų nerado. Tas įdomus  laikraštis mini ir kitus skaičius: vandens fiestai, vykusiai tik vieną trumpą vasaros vakarą, išleista net  50 000 eurų. Teatro metų biudžetas tėra 70 000 eurų.

www.menobangos.lt  savo skaitytojų klausia: jei Jūs būtumėte miesto merė ar meras, ką pasirinktumėte – esate ta ar tas, kuris trisdešimties metų teatrą, daugybės premijų laureatą, naikina? Gal esate asmenybė: teatrui netrukdote? Beje, esama ir trečio kelio: padėti Jonavos teatralams įveikti kelis žingsnius ir įgyti profesionalaus teatro statusą.

 

 

 

Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

"Nemeilė". Filmo afiša Prancūzijoje.
“Nemeilė”. Filmo afiša Prancūzijoje.

Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

Karolis Baublys

Rusų kino režisierius Andrejus Zviagincevas, prancūzų kino kritikų lyginamas su Kafka, Čechovu ar Dostojevskiu, sėkmės sulaukė anksti: jau pirmasis ilgo metro filmas Sugrįžimas (Возвращение; 2003) tapo absoliučiu tarptautiniu triumfu. Šiuo metu kino kūrėjas gali didžiuotis jau penkiais filmais, iš kurių nėra nė vieno, negavusio prestižinio apdovanojimo. Ne išimtis ir penktasis Zviagincevo filmas Nemeilė (Нелюбовь; 2017; prancūziškas filmo pavadinimas ‒ Faute d᾽amour), laimėjęs Kanų kino festivalio žiuri prizą.

Formaliai naująją rusų kino režisieriaus juostą galima apibūdinti kaip šeimos dramą: ant skyrybų slenksčio stovintys besivaidijantys tėvai, nenorėdami užsikrauti ant pečių vienintelio sūnaus Aliošos globos, planuoja berniuką atiduoti į internatą; vaikas, nugirdęs besiriejančių tėvų pokalbį, pabėga iš namų. Tačiau Zviagincevo kinematografijai būdingų įspūdingų apibendrinimų, universalių idėjų gvildenimo ir savito neosimbolizmo įvardyti vien tik šeimos drama būtų per siaura. Kaip ir ankstesniuose filmuose, Zviagincevas iškyla kaip nenuginčijamas antikinių tragedijų tęsėjas, savitai perimantis ir literatūrinį, ir kinematografinį palikimą (juntama Ingmaro Bergmano, Mikelangelo Antonioni᾽o ir ypač Andrejaus Tarkovskio įtaka). Apleistas blokinis pastatas, kuriame ieškoma berniuko, nejučia primena Stalkerį (1979),  o breigeliškas žiemos peizažas – Soliarį (1972). Nemeilė perima ir vieną iš pamatinių Tarkovskio vaizdinių – medžio metaforą: filmo pradžioje ir pabaigoje filmuojamas vienišas medis žiemą. Ištikimi Tarkovskio gerbėjai iš karto atpažįsta atgarsį iš dviejų Tarkovskio filmų – Ivano vaikystės (1962) ir Aukojimo (1986): jei pirmajame filme medžio vaizdinys ir pradeda, ir užbaigia kūrinį, ryškindamas idėją apie tikros (laimingos) vaikystės neįmanomybę, tai paskutiniajame – Aukojime – finalinė scena, kurioje mažas berniukas laisto tėvo sodintą medį, palieka vilties, harmoningo gyvenimo perspektyvą. Jei Tarkovskis pasižymėjo optimistinėmis idėjomis, tikėjimu ir pasitikėjimu aukštesne nei žmogus jėga, nieko panašaus nerasime Zviagincevo kūryboje. Nemeilės kaip ir visų ankstesnių režisieriaus filmų erdvėlaikis, – tai sutemų, prieblandos, tirštėjančios tamsos pasaulis. Tad ir medžio vaizdinys asocijuojasi ne su gyvenimu, bet su „negyvenimu“, nebūtimi, nemeile (medis stingdomas žiemos šalčio, skalaujamas ledinio vandens).

Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.
Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.

Kalbos lygmuo (obsceniška personažų leksika priešpriešinama bejausmiam radijo komentatoriaus tonui) tik sustiprina sutemusio, apokalipsės link artėjančio pasaulio įspūdį. Tai – pasaulis, kuriame meilės nėra (Aliošos motina Ženia prisipažįsta jaučianti sūnui tik atgrasius jausmus, lygiai toks pat abejingas sūnui  ir tėvas Borisas). Motinystės idėja filme atsieta nuo pareigos ir rūpesčio, ji veikia kaip savotiška paveldima liga: tokie pat atstumiantys, bejausmiai Ženios santykiai su jos pačios motina, atsisakančia padėti dukrai. Deformuotos motinystės idėja režisierius kvestionuoja mechanišką socialinę reprodukciją, vedančią prie dehumanizacijos. Ženia, nepatyrusi meilės iš savo motinos, nėra pajėgi jos duoti savo sūnui. Ženiai apskritai rūpi ne tiek ją supantys žmonės, kiek jos mobilusis telefonas, lankymasis grožio salonuose ir paviršutiniškas grožio kultas. Ne ką pozityvesnį įspūdį palieka ir Aliošos tėvas Borisas, savų kūno geidulių auka, nesiliaujantis suvedžiotojas, priverstas vaidinti idealų vyrą ir tėvą darbe, kurio vadovybė, deklaratyviai išpažįstanti konservatorišką stačiatikybę, netoleruoja skyrybų. Ydingos visuomenės modeliu formuojama apokalipsės idėja sustiprinama ir tiesioginėmis radijo komentatoriaus replikomis apie majų kalendoriaus numatytą pasaulio pabaigos datą.

Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.
Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.

Tad kur rasti atspirtį tokiame pasaulyje, kaip išgyventi, netampant bepročiu? Zviagincevo pasaulio modelyje artimieji nusisuka vienas nuo kito, juos jungia ne meilė, o neapykanta („nemeilė“). Vienintelis atramos šaltinis – nepažįstamieji (filmas ryškina idėją, kad artimiausiems žmonėms nusisukus, padeda ir išgelbsti svetimieji): dingus berniukui, savanorių būriai, negaunantys jokio atlyginimo, aktyviai ieško Aliošos lediniame žiemos šaltyje. Tokiu būdu Zviagincevas kvestionuoja artumo ir svetimumo kategorijas, jas sukeisdamas vietomis. Tačiau viltis vis dėlto lieka.

Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.
Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.

Filmo pabaigoje Aliošos dingimas taip ir lieka neįminta mįsle, tačiau ši mįslė visam laikui paženklina abejingų tėvų gyvenimus: žiūrovui leidžiama suprasti, kad nei berniuko motina Ženia, nei jo tėvas Borisas nebegalės netrikdomai mėgautis naujai susikurtu patogiu gyvenimu su naujomis (mylimomis?) antrosiomis pusėmis, nes jų sąžinę nuolat slėgs dingusio sūnaus likimas. Viename iš paskutiniųjų fragmentų matome ant motinos drabužių (ant krūtinės) raudoną užrašą: „Russia“, veikiantį kaip stiprus papasakotos istorijos apibendrinimas, susiejantis įvykius ir atmosferą su konkrečiu erdvėlaikiu – šiandienine Rusija. Nemeilė dar sykį įrodo Zviagincevo talentą ir jį įrašo į stipriausių šiandieninio kino kūrėjų gretas ne tik europiniu, bet, ko gero, net pasauliniu mastu.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Filmo "Mother!" afiša.
Filmo “Mother!” afiša.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Karolis Baublys

Sukūręs biblinį „blockbusterį“ Nojus (Noah; 2014), amerikiečių kino režisierius Darrenas Aronofsky᾽is nusprendė grįžti prie jam artimų dvasinio uždarumo, apsėdimo, beprotybės temų, nagrinėtų filmuose Requiem svajonei (Requiem for a Dream; 2000) ar Juodoji gulbė (Black Swan; 2010). Naujausias režisieriaus kūrinys – psichologinė siaubo drama-trileris Motina! (Mother!) – tai košmaras-haliucinacija apie demoniškąją kūrėjo pusę ir mylinčios moters gebėjimą (ar, veikiau, prievolę?) pasiaukoti.

Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.
Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.

Pasakojimo centre – poros išbandymas: jauna moteris (Jennifer Lawrence) ir jos vyras (Javier Bardem), gyvenantys ramų gyvenimą atokiai įrengtuose senuose namuose, sulaukia netikėtų svečių – nepažįstamo senyvo vyro (Ed Harris) ir jo ekcentriškos žmonos (netikėtai į ekranus sugrįžusi kino legenda Michelle Pfeiffer). Tačiau, skirtingai nei tradiciniuose amerikietiškuose trileriuose, nuo pat pirmųjų kadrų tampa aišku, kad istorija neįtilps į tradicinius žanrinio kino rėmus, ir įdėmus žiūrovas visuomet pastebės kažką daugiau nei galima matyti plika akimi, kažką tarp ar virš regimų ir apčiuopiamų paviršių.

Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.
Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.

Vizualiniame lygmenyje filmo pasakojimas įrėminamas širdies-deimanto metafora: filmo pradžioje ir pabaigoje regime liepsnose degančią moterį, kartu su ja liepsnoja namai; Javier Bardemo personažui atsargiai įstačius bespalvį deimantą į jam skirtą stovą, namai patys pakyla iš pelenų, grįžta į pradinę – ramybės, naujo ryto – būseną. Ugnis filme – vienas iš esminių vaizdinių, savotiškas leitmotyvas (degantis židinys, prisvilusi keptuvė, pelenai…). Ugnis ir apvalo, ir sunaikina, suteikdama galimybę iš naujo pradėti gyvenimą.

Itin įdomus sprendimas – bevardžiai personažai: Jennifer Lawrence įkūnija Motiną, Javier Bardemo antiherojus yra tiesiog Jis, Ed Harris vaidina Vyrą, Michelle Pfeiffer – Moterį. Anonimiškumas sustiprina vos juntamą susvetimėjimą, detaliai ryškinamą tarp Motinos ir Jo. Iš pažiūros jųdviejų pora niekuo neišsiskiria: jis – rašytojas, ji – namų šeimininkė, tačiau dialogai, pasižymintys elipsių gausa, išryškina nuolatinę įtampą tarp realios padėties ir lūkesčių, kurie nėra ir nebus pateisinti. Tiek jis, tiek ji linkę į neurozę ir paranoją (Javier Bardemo personažas klimpsta į depresiją dėl nesugebėjimo rašyti, ji – dėl pedantiško rūpesčio namais, reprezentuojančiais jos jausmus vyrui). Istorijai krypstant į pabaigą, ryškinama mintis, esą Jam, kaip rašytojui, reikalinga ne tiek jį mylinti moteris, kiek jos meilė, glostanti kūrėjo ego. Javier Bardemo įkūnijamas personažas paaukoja mylimąją ir savo namus vardan kūrybos ir į beprotybę linkusių gerbėjų.

Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.
Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.

Nuo pat filmo pradžios ryškinamas namų, kaip gyvo kūno, vaizdinys: namai kvėpuoja, juda, turi plakančią širdį, kraujuoja… Itin niuansuotas garsinis lygmuo: susidaro įspūdis, lyg žiūrovas girdėtų senų namų alsavimą ir neaiškų šnabždesį. Itin stambūs planai tik dar labiau paryškina objektų, medžiagiškų pavidalų faktūrą. Tokiu pat medžiagišku pavidalu virsta ir žmogaus kūnas (kamera iš labai arti fiksuoja menkiausią pagrindinės veikėjos veido krustelėjimą).

Namai kaip gyvas kūnas filme "Mother!"
Namai kaip gyvas kūnas filme “Mother!”

Istorija nuo pat pradžių pasakojama iš Motinos perspektyvos, ji kaip namų sergėtoja privalo susigrumti su šeimos ramybę sudrumstusiais įsibrovėliais. Nuo pat pirmųjų akimirkų žiūrovas seka sunkiai paaiškinamas, niuansuotas pagrindinės veikėjos jausenas, kurios svyruoja nuo mistinių,  iracionalių grėsmės, baimės pojūčių iki nesugebėjimo atskirti realybės nuo paranojiškų haliucinacijų. Finaliniai istorijos momentai, artimi absurdui, ryškina idėją apie patologišką vaizduotės išsigimimą. Kaip taikliai pastebi prancūzų kino kritikas Louis᾽as Guichard᾽as, Darrenas Aronofsky᾽is akivaizdžiai rėmėsi Romano Polansky᾽io kinematografija: pirmoji filmo pusė savo klaustrofobiška įtampa primena lenkų kino genijaus Pasibjaurėjimą (Repulsion; 1965), antroji filmo pusė, kurioje susikoncentruojama ties motinyste, nurodo į žymųjį Rozmari kūdikį (Rosemary’s baby; 1968).

Apibendrinus galima būtų pasakyti, kad Motina! – tai filmas-metafora apie ribų tarp tikrovės ir fikcijos nusitrynimą, apie kūrėjo egoizmą ir kūrybos ambivalentiškumą. Įvairiose pasaulio valstybėse (Italijoje, Prancūzijoje, JAV) filmas sutiktas šaltai. Lieka tik spėlioti, ar toks pat skeptiškas žvilgsnis į naująjį, neabejotinai kūrybišką, Aronofsky᾽io filmą bus būdingas ir Lietuvos žiūrovui.

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

1_The_Party_afisa

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

Karolis Baublys

Šių dienų britų kino scenaristė ir režisierė Sally Potter pirmiausia puikiai žinoma feministėms ir Virginijos Woolf gerbėjoms (ar gerbėjams?): kūrybiška žymiojo anglų modernistės romano Orlando to paties pavadinimo adaptacija, pasirodžiusi 1992 metais, režisierę išgarsino visame pasaulyje. Tačiau kokią staigmeną Sally Potter pateikė 2017-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo paskutiniojo savo filmo – Džindžer ir Rosa (Ginger and Rosa; 2013) – pasirodymo?
Naujausias britų kino menininkės režisūrinis darbas – Vakarėlis (The Party) – tai ciniška satyra apie politiką ir jaunystės idealus. Ypatingą perskaitymo kodą suteikia faktas, jog filmas kurtas per patį Brexit įkarštį. Kino juosta imponuoja rafinuota žymiųjų anglų kino aktorių vaidyba: Janet, tapusi sveikatos ministre (ją talentingai įkūnija Kristin Scott Thomas), kartu su depresyviu vyru Billu (Timothy Spall kalba mažai, bet daug dirba su gestais, mimika, laikysena) sukviečia visą būrį artimų draugų. Tarp svečių matome geriausią Janet draugę, intelektualią cinikę April (amerikiečių aktorė Patricia Clarkson), ir ją lydintį „gyvenimo trenerį“ Gottfriedą (Bruno Ganz), dvi lesbietes (Cherry Jones ir Emily Mortimer), iš kurių viena laukiasi trynukų, ir jauną vyruką Tomą (Cillian Murphy), už skverno slepiantį revolverį… Greitai tampa akivaizdu, kad šventiška nuotaika truks neilgai. Personažams vis labiau atviraujant, šventę užlieja ištisa lavina įvairiausių emocijų.

Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme "The Party" jis įkūnija Janet vyrą Billą.
Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme “The Party” jis įkūnija Janet vyrą Billą.

Sally Potter Vakarėlį galima apibūdinti kaip ekscentrišką, tipiškai britišką tragikomediją, kurioje nutrinamos ribos tarp komizmo ir tragizmo. Neatsitiktinai sakoma, kad anglai juokiasi per laidotuves ir verkia per vestuves. Vakarėlis tampa erdvėlaikiu, kuriame atsiskleidžia paslaptys ir melagystės, priversdamos septynis personažus permąstyti, iš naujo įvertinti tarpusavio santykius, peštis ir taikytis, priimti lemtingus sprendimus. Vieni personažai matomi, kiti (nesiliaujantis skambinti slaptas Janet meilužis, Billo mylimoji Marianne) lieka anapus kadro. Šiuo požiūriu ypač įdomus Marianne atvejis: ji taip ir lieka nematoma, tačiau visi intrigos dalyviai apie ją kalba. Marianne tampa savotišku nematomu lėmėju, lemties (ar netikėtų gyvenimo posūkių) personifikacija, į kurią filmo pradžioje ir pabaigoje revolveriu taikosi įskaudinta Janet, tokiu būdu paversdama istoriją beprasmišku užburtu ratu.

Ką slepia pakeltos taurės?
Ką slepia pakeltos taurės?

Filmo personažai – nepriklausomi intelektualai, besiklausantys rafinuotos muzikos, cituojantys garsius autorius, diskutuojantys įvairiomis socialinėmis, politinėmis, kultūros temomis. Atsvara jiems – bankininkas Tomas, pasaulį regintis arba baltai, arba juodai. Juodai baltos stilistikos pasirinkimas vizualiniame lygmenyje, rafinuota ironija ir intelektualumo reikalaujančios citatos šiek tiek primena Jimo Jarmuscho kinematografiją (Dead Man, Coffee and Cigarettes…), kuri vienu metu žiūrovui pateikia ir pramogą, ir intelektualų rebusą.
Vakarėlis – tai stilinga miniatiūra (filmas tetrunka 71 minutę), išsauganti vietos ir laiko vienovę. Jei mėginčiau kuo tiksliau išsakyti filmo siunčiamą „žinutę“, ji skambėtų maždaug taip: gyvenimas – tai farsas, tad nereikėtų į jį žiūrėti perdėtai rimtai. Filmo teatrališkumas tik paryškina šią idėją. Skausmas ir džiaugsmas, laimė ir nusivylimas, pergalė ir pralaimėjimas – reliatyvios sąvokos: kiekvienas džiaugsmo proveržis savyje brandina nusivylimo sėklą, o laimė tetrunka akimirką. Kūrinį, ko gero, įdomiausia interpretuoti kaip savotišką politinę metaforą apie galią ir jos ribas. Šiuo požiūriu įsimintina sarkastiška vienos iš personažių frazė: „Democracy is finished!“ („Demokratija mirė!“). Belieka tik tuo įsitikinti (o gal tai kvestionuoti?) peržiūrėjus šią žavingą tragikomediją.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Kauno valstybinis choras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Rasa Aukštuolytė

Rugsėjo 26–spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.

Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys rengiant festivalį ir kaip jis atrodo šiandien?

Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas. Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .

Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusis ir įdomus.

Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?

  1. Klevečka:Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai susipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę. Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas. Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.

Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?

  1. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje. Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.

Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?

  1. Petronytė:Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.

Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?

  1. Klevečka:Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus, todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.

Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?

  1. Klevečka:Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas. Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.

Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?

  1. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.

Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?

  1. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.
  2. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį.

kaunas_birzai

 

Monika Levickaitė. Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Augau aš Mažeikių namo kieme, kuriame tilpo visas mano kūrybos pasaulis: tėčio medžio dirbtuvės, mamos sukarpytos paklodės ir vaikiškos mano rašytos knygos iš 12 puslapių, susegtos „krokodilu“. Tada užsiniaukė gimnazijos debesis ir pritildė vidinius troškimus iki MUTE režimo. Pabudau tik sulaukusi dvidešimt ketverių, išgirdusi rebefingo sesijos metu skambantį raginimą: „Dabar pabandykit pajausti, kuo jūs iš pačių širdies gelmių norite užsiimti.“ Rašymas ‒ mušė galvoj, toks tylus, bet lyg ėduonis landus sąžinės priekaištas. Kreivais žingsniais, su ryžto pritekliais ir nepritekliais, prasibrovusi pro baimes, aš atgaivinau paauglystėje užčiauptą norą kurti tekstus. Jau dvidešimt septynis kartus užpūčiau gimtadienio žvakutę, pakeičiau penkis vienas už kitą keistesnius darbus, šimtus kartų patyriau, ko patirt ne visada norėjau, bet laikas man padėjo prisijaukinti save, subrandinti savo kūrybos raiškos būdus ir jų nesigėdyti, o tik jais dalytis bei leisti gyventi patiems.

Monika Levickaitė

 Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

(Tekste sukirčiuota tarminė mažeikietiška/dalinai žemaičių kalba, kad būtų lengviau skaityti ir suprasti.)

 

‒ Kas muok su tri̇̀merio pjáut? ‒ pasigirsta ūsuoto provincialaus balso savininkas, ir tai būna pirmi jo žodžiai, įėjus po spengiančių margos svitelės klegesių.

‒ Aš muõku, ‒ trypčiodamas atsistoja pusamžis pliktelėjęs vyriškis.

‒ Tà ir ẽk, ‒ sukomanduoja viršininkas.

O kas vyks dabar? Suklūstu. Negirdžiu nei „sveiki susirinkę“, nei dabar bus tas ir anas, o man ‒  pirmas kartas. Sėdžiu atsilupusioje visomis prasmėmis salėje ant atverčiamos kėdės ir kramtydama apatinę lūpą laukiu, kas bus ir ką turėsiu daryti. Drebuliuoju, rankos šlapios. Stebiu, kaip atsakius netinkamai, visi „prasikaltusieji“ (tie, kurie drįsta netinkamai pajuokauti, garsiai padejuoti ar nepritarti viršūnėlėms) yra siunčiami į baisiausią vietą ‒ Mažeikių komunalinį ūkį. Būūū komunalinis ‒ smirda ir panašiai. Jūs irgi ten nenorėtumėt. Kita vertus, visai šalia mano gatvelės, bent jau nebūtų toli grįžti namo. Yra pliusų. O ir iššūkis. Toks va dėl juoko būtų.

‒ O jūs éisiat į vóndenis, ‒ beda pirštu viršininkas į priekinėje eilėje sėdinčių vyrų grupelę.

Tie vyrai eis į vandenis? Kokius dar vandenis? Kas čia vyksta? Gal bėgti man iš čia ir pamiršti apie pinigus? Jaunų žmonių šitoj „šventėj“, o gal tiksliau ‒ darbo stovykloj, nėra daug, ir jaučiu, kaip visi mes telepatiškai vienas kitą palaikome savo kukliais žvilgsniais. Svarstau, iki kur gi mes nusiritome. O ir nesąžininga ‒ gimei „ne toje“ savivaldybėje ir susitaikyk, žmogau, vergas būsi ir tiek. Štai taip paskatinami jaunieji specialistai. Ačiū, Lietuvėle, gera pradžia ‒ pusė darbo.

‒ Genováit Žáužuolien, – lepteli ūsius.

‒ Aš bū̃siu, ‒ nedrąsiai atsistoja moteris.

‒ Nò, ‒ vyras nuskenuoja moters išvaizdą, ‒ tàvei paskė́rsio Mýndauga gãtvi. Gàli ẽt.

Subumbuliuoja burgzlys viršininkas, ir moteris klusniai palieka salę. Vis daugiau žmonių išeina, ir patalpa po truputėlį nejaukiai tuštėja. Pastebiu, kad sąrašas eina pagal abėcėlę, tad laukiu L raidės. Vajė, laikas šliaužia, o mano fantazija smarkaujasi. Laukia komunalinis? Siaubeli, nenorėčiau, ten tikrai smirda, ir gal bus koks konvejeris kaip Anglijos žuvies fabrikuose, kur kas nors alsuos už nugaros ir lieps skubintis. Laisvės gatvė? Lauke taip karšta ir ten tarp plytelių baisiai prižėlę žolės ‒ reiktų kapstyti. Pavasario gatvė? O kur ją iš viso rast, reiktų tada navigacija išmokt naudotis arba skambint mamai.

‒ Petráuskis… Stuõkis, aš neláuksio čia põs vàlonduos, kol pasikė̃lsi nuo kèdies.

Vyriškis atsistoja, nieko nesako, o jo akys nudelbtos į žemę.

‒ A èsi bõves kàpinies? A žėnã kap trìnkels rẽk sudiẽt?

‒ Žėnáu, žėnáu, èsu diẽjės.

‒ Gèrā, tàdu ẽk.

Štai Petrauskas lėtai pakyla ir išeina kloti plytelių į kapines. Dar geras sąrašas mikliai surūšiuojami ir išlydimi.

‒ Levickáit, ‒ pasiekia mane sušvelnėjęs viršininko balsas.

Atsistoju ir pasirenku pozityviąją nuolankumu švytinčią taktiką ‒ šypsausi ir kukliai laukiu nurodymų. Jaučiu, kaip ūsiaus žvilgsnis skrieja nuo mano kojų pirštų galiukų iki pat galvos, kaip nuskenuojamas mano kalbinis įrankis, veido paburkimo lygis, apranga. Lyg ir padoriai apsirengiau ‒ raminu save.

‒ Kõr gìveni?

‒ Gyvenu senamiestyje, ‒ atsakau nekonkretizuodama, kad išvengčiau komunalinio.

‒ Ẽk su Žáužuolien į Mýndaugo gãtvi. A rãsi?

Linkteliu ir išeinu. Aha. Einu koridorium. O kur eiti toliau? Žvelgiu į žmones. Sunkių gyvenimų mačiusios akys draugiškos ‒ siunčia mane laiptais žemyn pas Rimį. „Óns vė̃skų pasakỹs“, ‒ girdžiu. Po kelių akimirkų atsiduriu priešais jį. Paprašau maišelių ir grėblio. Lieknas, neaukšto ūgio, nutrintu megztiniu vikrus vyrutis šypsosi, gausiai dalina vakarykštį išgerto smagintuvo kvapelį ir bičiuliškai mirkteli:

‒ Nèbturio, ‒ dar su šypsena paskėsčioja rankomis ir pakartoja, kad nebeturi anei maišelių, anei grėblio.

‒ O tai kur man viską sudėt reikės?

‒ Į kišén, ‒ kvatojasi pro retai įsmaigstytus ūselius.

Šiaip Rimis nors prie širdies dėk, toks gerasis giminės dėdė, kur visad kupinas tų paprastų, nuoširdžių juokelių, bet aš baisiuosi. Aš iš tų žmonių, kurie mano, kad pasaulis turėtų būti surėdytas remiantis teisingumo, sąmoningumo dėsniais, kur alkoholis visai neegzistuotų, o tvarka, skaidrus ir šviesus mąstymas būtų paėmę viršų. Bet bet. Žinau, kad noriu labai daug.

‒ Nùeik, pàrynk biškiliẽl ir vė̃sks, nèvark, tẽp tik pavaidínk ir gèrā būs, ‒ pataria Rimis pasitelkti komišką darbo imitaciją.

Išskubu ieškoti Žaužuolienės ir, greitai ją radus, užkalbinu. Jos rankose puikuojasi grėblys ir juodų maišų puokštė. Šalia jos tipena jaunas vaikinas. Paaiškėja, kad jis irgi mūsų bendražygis. Po to išsikalbame, kad jis mokosi profesinėje mokykloje staliaus amato, kad svajoja apie geresnį gyvenimą, bet mano, kad Lietuvoj labai sunku ką nors pasiekti, o jis ir pats tik labai eilinis žmogelis. Labai stengiuosi jį įkvėpti. Šioje pažeminimu alsuojančioje atmosferoje aš irgi beveik tikiu, kad esu šūdas ir nesu verta net juodo šiukšlių maišo. Atsiduriame lauke, einame iki Mindaugo gatvės, o kalbos su likimo draugais liejasi lengvai ‒ jie malonūs, moko mane „visiems žinomų tiesų“: svarbiausia stovėti apie pusę dviejų po pietų ir stebėti, ar neatvažiuoja pilkas savivaldybės automobilis su emblemomis: tuo metu itin mikliai reikia judinti šluotą. Kai pravažiuoja, jau galima eiti ramiai namo, tik geriau jau išlikti nepastebėtam. Dar sužinau, kad man buvo duota viena geriausių gatvė, vadinasi, mano „veislė“ yra nustatyta kaip neprasta, kultūringo žmogaus. Klausausi ir skaičiuoju ‒ tai tik devynios dienos, tik devynios…

Antrą dieną aš jau atsinešu savo puikiausią grėblį, šiukšlių maišų, atsisėdu arčiau viršūnėlių, ironiškai šypsaus ir laukiu, kur gausiu paskyrimą. Azartiškai baisiuosi. Šįsyk girdžiu, kaip ūsius tyčiojasi iš vyro, kurio vakar nebuvo ‒ jis klausiamas, ar gerai pasismagino su žmona. Ar aš gerai išgirdau, čia rimtai jis to klausia? „Kélns susitumpyk“, ‒ dar nukvaksi prie savo iškrypėliško komentaro. Salė kvatoja. Ot šaunus juokelis ūsiaus, o tai pramogėlė. Labai užsinoriu būti žurnaliste ir įsijungti diktofoną, kad įamžinčiau šitą ūsuočio šėlionę. Pabijau, lyg jis viską sugebėtų stebėti vienu metu ‒ ir savo auką, ir visus salėje kelnių nesusitampiusius, ir rūškanus prasikaltusiųjų veidus, ir mane diktofoną slapčia įsijungusią (o už tai, žinoma, atkeršytų komunaliniu). Sužinau, kad šiandien kompaniono neturėsiu ir kulniuosiu į šalia parko esančią gatvę. Jei sutiksiu, pavyzdžiui, klasioką, svarbiausia daug juokauti apie valstybės pokštus ir savo pomėgį išmėginti kuo daugiau įdomių dalykų bei įgauti patirčių…

Šluoju, dulkės gražiai sugula į kelkraštį. Bėda tik, kad pravažiavus mašinai, tos visos dulkės grįžta atgal. Labai stengiuosi ir šluoju vėl, juk aš stropi ir pareiginga. Netrukus pamatau, kaip tolyje dviračiu atvažiuoja mama ir moja, kad prieičiau. „Va, atvežiau sumuštinių“, ‒ draugiškai tarsteli ir paduoda mažą maišiuką su užkandžiais. „Tu tik nesistenk, niekas nesistengia, tu čia viena tokia kvailiukė, nebūk durnelė“, ‒ priduria. Stengiuosi šiek tiek mažiau, bet, mamai nuvažiavus, toliau gilinuosi į šlavimo subtilybes. Šiaip šlavėjų amatas mano galva yra rimtas, čia irgi reikia žinoti tam tikrus niuansus, kad gatvė tvarkingai atrodytų ir praeiviai būtų patenkinti.

Netrukus prie manęs prisigretina jaunuolis Petras, kuris mane labai meiliai mergina, siūlosi kada susitikti puodeliui arbatos, ir nė lašo nejaučiu, kad mano užsiėmimas jį trikdytų ‒ gal net atvirkščiai ‒ esu traktuojama kaip potenciali draugė, o gal net daugiau. Nesu tikra, ar jo burnoje nešvietė auksinis dantis, bet, jei ne dantis, tai „cipūra“ ant kaklo tikrai. Intelektualiajame žmonių rate gatvėje nesulauksi jokio nepažįstamo jaunikio kvietimo išgerti arbatos. Na, bent jau aš nesu iš tų kvietimus gaunančiųjų, bet nieko ‒ ne tragedija. Petras išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir atsiradęs, o ir pilkas automobilis su savivaldybės emblema pravažiuoja. Žingsniuoju namo, o ten žarstau komiškas istorijas apie savo patirtis namiškiams, tik, žinoma, jie mano, kad karikatūrizuoju, bet pažadu viską įrašyti į diktofoną, kad jie patikėtų (sudaužau intrigą ‒ iš baimės būti užklupta neįrašiau nė žodžio).

Trečiąją dieną jaučiuosi sava, tikra asė ‒ salė, pasibaisėjimas, klusnumas, geras paskyrimas, Rimio juokeliai, gatvė, šlavimas, pilkas automobilis. Tiesa, trečiąją dieną pasisukau nugarą ‒ kažkaip nepratusi aš su ta šluota taip daug mosikuoti. Persistengiau. „Vaikulėli, bet tu juk taip mokeis mokykloje“, ‒ vis išsprūsdavo mamai. Na taip, bet tai nieko nereiškia, kartodavai jai ugningai. Toks tiesiog buvo mano būdas ‒ jei daryti, daryti iki galo. Aš visada norėjau kažkokių ekstremumų, tad šita viešųjų pajuokos darbų stovykla man buvo vienas jų. Patirtys. Grūdinimasis. Visų socialinių sluoksnių pažinimas ir supratimas (sutikau vien nuoširdžius ir draugiškus žmones). 9 dienos ir 100 eurų į kišenę. Tai buvo viešieji darbai. Darbai, kuriuos atidirbti reikia tam tikrose Lietuvos savivaldybėse visiems ką tik studijas pabaigusiems ir norintiems gauti valstybės paramą žmonėms. Kaip baigėsi visa ši istorija? Ogi paprastai, prie savivaldybės langelio tik pasibaigus 9 dienų terminui:

‒ Išdeklaruokit mane, prašau, iš Mažeikių, prie Vilniaus registruosiuos.

Istorija iš 2013 vasaros, parašyta šviežiai 2017/09/06

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Nuo pat pradžių režisierius Philippe'as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme "Sirų šeima" vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.
Nuo pat pradžių režisierius Philippe’as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme “Sirų šeima” vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Karolis Baublys

Sirų šeima (originalus filmo pavadinimas – Insyriated; prancūziškas pavadinimo variantas – Une famille syrienne) – antras belgų kino operatoriaus Philippe᾽o Van Leeuwo režisūros bandymas, įdėmiai žvelgiantis į karo siaubiamą Siriją. Iš esmės filmas skirtas dviem skirtingoms sirų tautos atstovų grupėms ‒ karo pabėgėliams ir tiems, kurie atsisakė palikti savo šalį net karo metu. Filme ryškus pedagoginis (šviečiamasis) momentas – atverti akis tiems europiečiams, kurie itin skeptiški sirų karo pabėgėlių priglaudimui jų šalyje. Šiuo požiūriu filmą tiesiog būtina pažiūrėti eiliniam lietuviui, kuriam Artimųjų Rytų problemos atrodo pernelyg tolimos ir miglotos.

Pasakojimo lygmenyje filmas susitelkia į sienomis įrėminamą buto erdvę. Tai – vienintelis vis dar gyvenamas butas karo siaubiamame kvartale. Jame – motina, dukterys, sūnus, senelis, jauna moteris su kūdikiu, priversti gyventi už storomis lentomis užremtų durų be pakankamo kiekio vandens. Laiko požiūriu pasakojimas telpa į parą (nuo ryto iki ryto), atskleisdamas visą galimų išgyvenimų spektrą: nuo baimės iki išdidumo, nuo fizinio skausmo iki šypsenos, nuo siaubo iki palengvėjimo.

Iš personažų ryškiai išskiriamos trys moterys: šeimos motina Oum Yazan, įkūnijama tarptautiniu mastu žinomos aktorės ir režisierės iš Izraelio Hiam Abbass; jauna žmona Halima, vaidinama aktorės iš Libano Diamand Bou Abboud; ir tarnaitė, kilusi iš Pietų Azijos, Delhani, kuri, vienintelė neišpažįstanti islamo, meldžiasi Budai. Šios trys moterys formuoja pasakojimo karkasą: Delhani (Juliette Navis) pro langą išvysta, kaip snaiperis pašauna Halimos vyrą Samirą; Oum Yazan (Hiam Abbass) nusprendžia, kad jokiu būdu nereikia šios tiesos sakyti Halimai, tad tarnaitė priversta tylėti. Pamažu išryškėja dviejų stiprių moterų paveikslai: Oum Yazan – drąsi kovotoja, tampanti savotišku nesančio vyro pakaitalu, pasiryžusi nė už ką neapleisti savo namų, ir Halima – jautri, moteriška, ketinanti bėgti, kai tik tam pasitaikys proga, išdidžiai pakelianti likimo skirtus išbandymus (ją išniekina netikėtai į butą išsiveržę nepažįstami vyrai).

Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).
Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).

Interjero detalės (didžiulės knygų lentynos) kuria išsiauklėjusių, inteligentiškų, aukštojo mokslo ragavusių asmenų šeimos portretą. Dar daugiau, dekoro detalės dažnai pakyla iki simbolinio lygmens (deganti žvakė; užtrenktos durys; dulkės; griuvėsiai…). Ypač niuansuotas garso lygmuo: karą žiūrovas ne mato, bet girdi (sprogstančių bombų, tratančių automatų garsai lydi menkai ką su karu teturinčius vaizdus). Režisierius sumaniai dozuoja realizmą ir fikciją, žiaurumą ir jautrumą, istorinius faktus ir metaforas, nepaversdamas meno kūrinio betikslių skerdynių vaizdavimu ir sykiu nenukrypdamas į perdėtą sentimentalumą.

Pasiaukojanti Halima.
Pasiaukojanti Halima.

Belgų drama Sirų šeima, atskleidžianti arabų aktorių profesionalumą, būtina skeptiškiems europiečiams, menkai tesukantiems galvas dėl Artimųjų Rytų karinių konfliktų. Drąsa išgyventi, perteikta stiprių moterų paveikslais, iškelia aukas kaip heroiškas asmenybes, moteris-kovotojas, tikinčias gyvenimu ir ateitimi.

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Renginio akimirkos
Renginio akimirkos

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Ridas Viskauskas

Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.

Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.

Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…

Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas  Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…

Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.

DSC_5025

Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…

Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“

Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..

DSC_4968

 Nuotraukos iš organizatorių archyvo