Aušrinės spalvos. Aušrinės Kurgonaitės kūryba

 

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinę Kurgonaitę svetainė menobangos.lt laiko savo autore. Publikuojame jos tekstus jau trečią kartą.

Aušrinė – Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos III klasės mokinė – sėkmingai dalyvavo Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Jai sekėsi ir mūsų – Meno bangų – konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“.

Savas stilius, savas požiūris, savi ieškojimai – taip galime apibūdinti Aušrinės bandymus.

AUŠRINĖS SPALVOS – kyla noras būtent taip pavadinti čia publikuojamą Aušrinės Kurgonaitės  kūrybinių bandymų (tartum rašytinių akvarelių) ciklą.

 

Apie mėlyną

Aš gimiau liūdnas žmogus. Gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. Kaip mano mėlyna siela. Nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip – noriu to ar ne – kartais jautriai reaguoju į įvairias smulkmenas. Net kai stipriai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras, ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

Nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. Iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. Yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada ‒ liūdnų. Nieko nekaltinančių, tik tyrai liūdnų. Ir iš dalies gaila. Nes liūdesy daug grožio. Nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. Kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria, ir viskas ima rodytis kitaip. Labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. Ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį, jautiesi kažkoks… brandesnis.

Gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. Kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. O su liūdesiu lieki vienas. Jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma, ir tada nebelieka kam tavęs gailėtis. Lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, nuolatos spazmais suspaudžianti fiziškai. Gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

Nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. Kaip tik jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokie esą). Jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. Jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą – vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

Bet mėlyna būna visokių atspalvių. Mėlyna gali priminti alyvas, kurių žiedeliai tyliai sprogsta pavasarį. Mėlyna gali priminti sodrios rugpjūčio nakties dangų, tokį, kuris atrodo toks švelnus ir ramus, kad norėtųsi jame paskęsti. Mėlyna būna visokių atspalvių.

Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka

Linksma

Man sakė, kad keiktis negražu ir negražu visiems rodyti vidurinius pirštus. Man sakė, kad nemandagu juoktis atlošus galvą, reikia santūriau. Man sakė, kad prie velykinio stalo negalima sėdėti su treningu. O man linksma. Daug laiko leidžiu viena. Bet linksma man ir vienai.

Man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. Kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. Bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. Kai pradedu bijoti, kad aš nekaip rašau, nekaip fotografuoju, nekaip filmuoju, nekaip piešiu, nekaip groju, nekaip bendrauju, nekaip mokausi ir iš viso nekaip būnu.

Bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. Saulė šviečia, kai kada nebešviečia, ir man linksma. Gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių. Bet juoksiuosi atlošusi galvą ir rodysiu vidurinius pirštus, jei tik norėsiu. Gal aš ir nesukursiu nieko reikšminga. Bet vis tiek tai darysiu. Nesustosiu. Nebent pati norėsiu, tik jei norėsiu, tai ir sustosiu. Bet dabar nenoriu. Ir man linksma.

 

Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka

Abejingumas mums neegzistuoja

Taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. Jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš. Vakar vakare užmigau su Bukovskiu. Eilinį kartą many virė gyvenimas, ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. Neprognozuojamas žvėris. Ir vakar jis mane dusino – vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs. ‒ Tu tik slepi baimę po ta energija. ‒ Puiku, kad tu geriau žinai. ‒ Visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. Kitaip patys save suėstų. ‒ Aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.

‒ Kai vieną dieną nebeturėsi ką veikti, kai nebebus ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likti su savimi. Ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. Užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. Kaltė tave suvirškins. ‒ Kai nebeturėsiu ką veikt, galėsiu ramiai numirti. Tai buvo vakaras, kai sekundę turėjau likti su savimi. Pameni, kaip kažkada nustūmei mane nuo dviračio, ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? Aš irgi ne. Ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. Skaudėjo žiauriai. ‒ Man nepatinka pirkti maistą „Maximoje“. Man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasipūtusiomis pusseserėmis. Man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas. ‒ Nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. Nepatinka, kai užuot reiškusi savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne? ‒ Nekenčiu tavęs. ‒ Myli mane. Nes sakau tau tiesą. Nervinausi. Grąžiau rankas. Nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. O, seniai taip bebuvo… Pasiilgau. Sadomazochizmas skamba taip poetiškai. Kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. Bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. Kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti. Jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, skausmo likutį iškęsiu aš. Kad juõda būtų iki galo. Mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. Kad bálta būtų iki galo.

Turbūt būtų paprasčiau nemiegoti

Šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę. Mano sapnai nesveiki. Nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. Sapnuoju juos mažiausiai po tris per naktį. Kartais galiu kontroliuoti juos. Aš nesapnuoju simbolių, sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. Sapnuoju ateitį. Sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. Mano sapnai nesveiki, ir man tai patinka.

Mes buvome aštuoni. Patalpa keista. Tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos išklotos dailiomis plytelėmis. Viskas užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. Centre – apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis. Tas baseinas lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. Jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. Jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. Aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. Staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, nėrė į vandenį. Visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. Konstrukcijos – lyg specialiai paruoštos: tiek, kiek žmonių, aštuonios. Maniškė liko tuščia. Žmonės – visi jauni – išleido paskutinius oro burbuliukus. Jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. Oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose – jokių emocijų. Jokių begarsių klyksmų. Jokios panikos. Pirmos merginos akys staiga sustingo. Jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. Tada antro žmogaus. Ir trečio. Kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien ūžimą, tikriausiai vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. Įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka
Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka

Vėl sveikinamės

O, štai ir tu, labas vakaras! Ar derėtų sakyti „Labas rytas“? Matau, ką tik pabudai, ir tavo akys dar patinusios. Nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendinčius mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. Bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti, kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. Viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. Ir vėl nespėjau užmigti, iki tau ateinant. Bandau kasdien ir kasdien, man nepavyksta. Turbūt metas priprasti. Nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. Bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

Matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. Negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? Šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. Tavo plaukai nemaloniai šiurkštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. Girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. Ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis, ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. Žinau, ko atėjai. Nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. Nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą, atrodo dar raudonesnė. Kraujas dar ne visiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. Tavo išraiška staiga persimaino. Akys išsiplečia ir šoki prie manęs. Suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. Juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. Pastebiu, koks tu susikūprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. Kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. Mano kambarys – chaosas. Netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. Nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsitrenkia į kuprinę, ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. Kuprinė nuvirsta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. Apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. Tu atsitiesi ir susirauki. Nuo dantų varva kraujas. Šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. Išbėgi pro duris spintai dar nespėjus nuvirsti, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną, ir žiūriu, kaip į šalis lekia dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas taip brangu ir taip be vertės. Spinta nuvirsta ir viskas jau sudaužyta.

Likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. Mėnuo apšvietė mano veidą. Pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis.

Tarp blakstienų

 Snaigės krito lėtai. Pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilkšvai rudame purve. Jokių ceremonijų. Man patinka gatvės žibintų šviesa. Ji oranžinė, švelni. Žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. Visi identiški. Primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. Lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištįso į šalis. Nežymiai judinau akių vokus, ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. Atrodė, kad man jau šilčiau. Taip ir ėjau – prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. Kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? Kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? Turbūt murzinai rusva.

Palikai mane eiti vieną. Niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. Nemalonu, nesaugu. Šalta. Bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. Pasirodo, nėra jau taip baisu. Atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. Nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. Gal ir tu man atleisi. Per daug tylėjau, per daug šnekėjau. Tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau, ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. Nemokėjau juoktis, kai reikėjo. Dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. Jokių ceremonijų. Atleisk man.

Kairėje išgirdau trinktelint duris. Šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. Niekaip negalėjau įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių. Bute išgirdau porceliano dūžį. Juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. Šis šešėlis neturėjo šešėlio. Išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą – bėgantį be garso manęs link. Jam pralekiant pro šalį spėjau pamatyti šaltas, plieno spalvos akis. Padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau: jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. Tai buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

Staiga tos žmogystos puolė žibintų link. Priartėjusios jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. Visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. Stojo visiška tamsa.

Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *