Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *