,,Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius…. “

Aleksandras Grinas
Aleksandras Grinas

,,Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius…. “

Gintarė Adomaitytė

JUBILIEJINĖ RAŠYTOJŲ GALERIJA pasakoja apie ALEKSANDRĄ GRINĄ ne tik todėl, kad vasarą minėsime jo 135 metų jubiliejų. Mums rūpi paskelbti džiugią naujieną: leidykla GELMĖS išleido RAUDONAS BURES – bene žymiausią rašytojo kūrinį.    

 Legendos

Buvo 1920 metų vasaris. Peterburgas. Šlapdriba. Medicinos sesuo Nina Mironova ką tik sužinojo, kad rajono taryba jai neskiria naujų batų – o turėjo vienus vienintelius, vos besilaikančius. Tą nykią akimirką susitiko su rašytoju Aleksandru Grinu, lig tol matytu tik vieną kartą, trumpai… Po kelių mėnesių jiedu tapo neperskiriama pora.

Nina Grin savo prisiminimuose ne kartą minės tą gerą jausmą: beskaitydama Griną, o vėliau – beklausydama, kaip jis jai pats skaito ką tik prirašytus puslapius, jausis Anderseno pasakoje.

Kas buvo jis, tas Aleksandras Grinas?

Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius, pjesių perrašinėtojas, aukso ieškotojas, dirbau prie aukštakrosnių, durpynuose, žuvininkystėje; buvau medkirtys, valkata, raštininkas kanceliarijoje, medžiotojas, revoliucionierius, tremtinys, upeivis baržoje, karys, žemkasys…

Prie šių žodžių, 1913 metais užrašytų paties Grino, dera pridurti Ninos žodžius. Pirmąsyk išvydusi tą jūreivį, tą valkatą, tą kalinį ir tremtinį, ji pamanė: jis – katalikų kunigas.

Žmogus katorgininko veidu – taip jį vadino daugelis. Ypač kolegos rašytojai.

Legendos apie Griną po Peterburgą sklandė kuo keisčiausios. Neva jis nušovęs žmoną ir dėl to kalėjęs; neva pats nėra sukūręs nė eilutės: plaukiodamas jūromis Afrikoje atrado anglų kapitono rankraščius, tą kapitoną nužudė ir dabar jo kūryba naudojasi.

Aptarkime tas legendas.

Grinas nemokėjo anglų kalbos. O ir plaukiojimo jūromis istorija labai trumpa: tik vieną kartą nuplaukė iki Aleksandrijos, tik šiek tiek pasisukiojo po savus jūrų ir upių uostus. Jūreivystei Grinas nebuvo gabus, jūrą jis mylėjo visai kita – romantiko, svajotojo – meile.

Uostus mėgo. Jam patiko jų triukšmas, klegesys, o ypač kvapai.

Užsienietiška jo pavardė tėra pravardė, gauta vaikystėje.

Nuo Vitebsko iki Viatkos ir dar toliau…

Bajoras Stefanas Grinevskis gimė Vilniaus gubernijoje, netoli Vitebsko. Būtent iš Vitebsko jį, gimnazistą, už dalyvavimą 1863 metų sukilime ištrėmė į Rusijos glūdumą, Viatkos link.

Iš pradžių gyveno Slobodske, o paskiau Viatkoje. Ten jau ne Stefanas, o Stepanas Grinevskis visą gyvenimą dirbo ligoninės buhalteriu.

Kur gi ta Viatka?

Ne taip jau toli Maskvos ‒ „tik” devyni šimtai kilometrai nuo Rusijos sostinės į Rytus. Tai – mordvių, totorių, marių žemė.

Vyriausias Stefano sūnus Aleksandras nekentė gimnazijos. Galbūt ir todėl, kad bendramoksliai jį, Grinevskį, pravardžiavo Grinu ‒ blynu, net neįtardami, kad juokinga pravardė gana greitai taps rašytojo pseudonimu.

Aleksandrui nepatiko mokytis, bet skaityti mėgo. Skaitė godžiai ir smalsiai viską, ką tik rasdavo nemenkoje namų bibliotekoje. Skaityti pradėjo šešerių, pirmoji jo savarankiškai perskaityta knyga – Svifto „Guliverio kelionės“.

Aleksandrą vargino ne pats mokymasis, o nyki, atšiauri mokyklos aplinka.Kur kas labiau traukė miškas, medžioklė. Grinevskių šeima gausi; jos stalas ne itin sotus, tad Aleksandras labai didžiavosi savo trofėjais – laukiniais paukščiais. Buvo tik vienuolikos metų, kai iš tėvo dovanų gavo šautuvą.

Jaunasis šaulys keliavo iš vienos mokyklos į kitą, nuolat tik į prastesnę iš geresnės, tik žemyn ir žemyn.

Kai mirė mama, Aleksandrui buvo penkiolika. Apie mamą jis neturėjo ko pasakoti. Prisiminė tik keistokas jos daineles, abejingumą, net šaltį. Nelabai sutarė su sesėmis, broliu; su pamote ir jos vaikais net nebandė ieškoti bendros kalbos.

Vienišas, nesuprastas, nelabai kam įdomus ar reikalingas penkiolikmetis Aleksandras Grinevskis – tas Grinas-Blynas ‒ 1896 metų liepą iš Viatkos patraukė į Odesą mokytis jūreivystės.

Neišmoko… Tikrieji kapitonai buvo visiškai nepanašūs į tuos, apie kuriuos skaitė ar kuriuos išsigalvojo, ką jau kalbėti apie žemesnius įgulos narius – prasčiokiškus, net žiaurius.

Romantiška liko tik jūra ir uostas – jo šurmulys, jo kvapai.

Aleksandras Grinas dirbo kuo įvairiausius darbus – toldamas nuo jūros, vėl artėdamas, kol vieną dieną jo tėvas nutarė sūnų atiduoti į armiją.

Kiska ir…

Socialistai revoliucionieriai (arba eserai) ‒ tai Rusijos partija, ne tik paskatinusi Griną dezertyruoti iš kariuomenės, bet padėjusi jam tapti rašytoju ir… visiems laikams atbaidžiusi nuo revoliucijų, politikos, karų. Absoliučiai nuo visko, kas tik su tais žodžiais siejasi.

Eserai kovojo dviem būdais. Pirmasis – propaganda. Antrasis – teroro aktai. Grinas, armijos dezertyras, buvo parinktas būtent šiai kovai, tačiau tapti žudiku (greičiausiai ir savižudžiu) nepanoro.

Žudyti jis nepajėgė.

Bendražygiai neprieštaravo. Grinui sekėsi rašyti proklamacijas; eserų veikėjas Naumas Bychovskis ragino rašyti daugiau, plačiau, būtent jį Grinas vadino savo krikštatėviu.

„Iš revoliucionierių gyvenimo“ – tokia pirmosios Aleksandro Grino knygos paantraštė. Pavadinimas – „Nematoma kepurė“. Leidimo metai – 1908.

Vienas pirmųjų Grino apsakymų „Maratas“ – apie teroristą, nepajėgusį susprogdinti karietos, kurioje buvo ne tik tariamas ar tikras priešas, bet ir jo žmona, dukra.

Mirties pirmuosiuose Grino apsakymuose daug. Mirties ir meilės… O dar jis rašė apie nelaisvę, kalėjimus, teismus. Visa tai revoliucionierius Grinas patyrė savo kailiu.

Jis keitė vardus ir pavardes, gyveno įvairiuose miestuose, partijos globojamas, remiamas.

Jei kam ši revoliucinė biografija jau ima įkyrėti, tai tuoj ją pagardinsiu: eserų pinigus Grinas gebėjo kuo smagiausiai prašvilpti smuklėse. O ką? Agitavo ir ten…

1905 metais Grinas, Sevastopolyje kalėjęs trejetą metų, pagaliau įkvėpė laisvės.

Tik įkvėpė.

Paleistas iš kalėjimo, jis norėjo išsilaisvinti ir nuo eserų, bet nepajėgė. Grįžo pas juos, nes… ilgėjosi. Ne kovos. Ilgėjosi Kiskos.

Kiska – tai Jekaterinos Bibergal partinis vardas. Būtent Kiskos tėvas yra tas žmogus, kuris pirmasis Rusijoje, Peterburge, Kazanės aikštėje, iškėlė raudoną vėliavą. Narodovolcai – taip vadinta jo partija. O gražuolė Jekaterina, arba Kiska, gimė prie Karos upės, katorgoje. 1908 metais į katorgą pateko ir pati – už pasikėsinimą į kunigaikštį Vladimirą Aleksandrovičių.

Kas įvyko 1906 metų pradžioje tarp drąsuolės, kovingosios Jekaterinos ir kalėjimo nuvarginto Aleksandro?

Jis mylėjo Jekateriną, o Jekaterina mylėjo tik revoliuciją.

Jis norėjo ramybės, poilsio, asmeninio gyvenimo, ji – revoliucijos.

Jis siūlė jai širdį, ranką, o ji siūlėsi, suprantama, tik revoliucijai.

Jų paskutiniojo pasiaiškinimo nematė, negirdėjo nė vienas žmogus. Spėjama, kad Aleksandras išplėšė iš mylimosios rankų revolverį, o jau tada šovė į ją.

Ir pašovė. Bet nenužudė. Žaizda buvo nepavojinga, tačiau operacijos prireikė.

Kiskos garbei dera pasakyti, kad Aleksandrui Grinui ji niekada nekeršijo.

Jiedu daugiau niekada nebesusitiko.

Jei Grinas tuoj po konflikto ir vėl sėdo į kalėjimą, tai tikrai ne dėl Kiskos. Ji, revoliucionierė, nė už ką nebūtų skundusis nekenčiamai valdžiai ir jos atstovams.

Griną kalino, nes jis, vis dar nenutraukęs ryšių su eserais, gyveno svetima pavarde, turėjo suklastotą pasą.

… Vera

Kalėjime Kresty lankydavosi sužadėtinės. Kilmingų, turtingų šeimų panelės nei mylėjo kalinius, nei rengėsi už jų tekėti.

Raudonojo kryžiaus narės lankydavo tik tuos, kurie neturėjo giminių, galinčių atnešti siuntinį, praleisti valandą, kitą su įkalintuoju. Verai Abramovai teko Grinas, jau ne revoliucionierius, o pervargęs žmogus, išsižadėjęs ir kovų, ir kovingų principų, nuolat rašąs malonės prašymus.

Kalėjime jo ilgai nelaikė, bet ir laisvės nemalonėjo – pasiuntė į tremtį – į Tobolską, o vėliau į Turinską, iš kur Grinas sėkmingai pabėgo.

Peterburge jis neturėjo kur eiti. Nebent pas kalėjimo ,,nuotaką“.

Nuotaka greitai tapo žmona.

,,Jie ilgai gyveno ir mirė tą pačią dieną“ – taip baigiasi ne vienas Grino apsakymas.

Vera ir Aleksandras kartu gyveno septynerius metus. Jie pykosi ir taikėsi. Nors ir pasiilgęs ramybės, Grinas ramiai gyventi nebemokėjo.

Revoliucija jam nerūpėjo.

Viliojo bohema.

Ir rašymas.

Aleksandras Grinas dirbo daug. Sau buvo reiklus, o ir kolegų požiūrį jautė. Jis rašė „Aš priklausau trečiarūšiams rašytojams, bet tarp jų esu pirmas“.

Šiaurietiškų istorijų jo rašymuose (o rašė tuomet daug, greitai, lengvai) beliko vis mažiau, vis dažniau rašytojo mintys krypo ten, kur kadaise jis tartum ir nepritapo – pietų jūrų link.

Jau ėmė ryškėti Grinlandijos, jo pažadėtosios žemės, žemėlapis, galbūt jau mojo tolumoje ir žymiausioji knyga – „Raudonos burės“…

Tačiau Vera, o ir kiti artimesni žmonės, ragino jį sukurti romaną iš Rusijos gyvenimo – epinį kūrinį.

Tikrą!

Beje, Vera Abramova, vėliau Kalickaja, rašė vaikams, bendradarbiavo su to meto žurnalais. Tačiau romano – didelio, buitinio, to „tikrojo“ – nesukūrė ir ji.

O ar būtina?

Nina ir… Asol

Grinui nepavyko gyventi ilgai – nė su viena mylėta moterimi. Nepavyko mirti tą pačią dieną.

Gyventi laimingai?

Taip.

Bet ar Nina iš tikrųjų yra Asol?

Ir iš kur atplaukė „Raudonos burės“?

Iš tremties snieguotoje Suomijoje – ten ir vėl 1916 metais ištrėmė Griną. Šį kartą – dėl nepagarbių žodžių apie carą. Tie žodžiai nebuvo užrašyti, tik ištarti.

Iš revoliucijų bangos – Grinui jų nebereikėjo, nors tremtį jos ir nutraukė.

Iš kareivio kuprinės – Griną paėmė į Raudonąją armiją, iš kurios jis, kaip jau buvo įpratęs, dezertyravo.

Iš ligoninės Petrograde – ten jis galavosi nuo šiltinės.

Iš trumpalaikės santuokos su Marija Delidze; gal net iš bufetėlio, kurį Marijos šeima, išsigandusi žmogaus katorginininko veidu, rakindavo: o jei katorginininkas pavogs uogienę?

1920 metų gruodžio 8 dieną Aleksandras Grinas menininkų namuose skaito pirmąjį „Raudonų burių“ variantą. Knyga pasirodo 1923 metų gegužės mėnesį. Ji skirta Ninai Grin.

Vienas iš daugelio "Raudonų burių" leidimų
Vienas iš daugelio “Raudonų burių” leidimų

Galima manyti ir taip: Grinas sau savo Asol išsipranašavo, išsirašė.

Apie ką ta knyga?

Kapernoje, pajūrio kaime, niekas neseka pasakų. O ir dainos – vulgarios, nykios.

Tautosakos rinkėjas, žilagalvis žilabarzdis Eglis, Kaperna nusivylė.

Prie upelioko, tekančio jūros link, jis sutinka mergaitę Asol. Tas vaikas žaidžia. Leidžia pasroviui laivelius, vienas jų – raudonomis burėmis.

Laivelius ir kitokius žaislus kuria Asol tėvas. Jis – našlys, buvęs jūreivis.

Eglis stiprinasi viena kita taurele. O tarp taurelių… Tartum keršydamas nuobodžiajai Kapernai, seka Asol pasaką: neva sulauks ji laivo raudonomis burėmis, neva atplauks jos pažadėtasis, neva…

Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“. Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“
Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“. Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas.
Teatras festivalis „Baltijskij Dom“

Kaperna šaiposi iš Asol, tų burių kantriai laukiančios.

Bet…

Burės atplaukia. Atplaukia kapitonas Grėjus.

Jis – ne princas, anaiptol, nors augo pilyje. Jis – sunkiai ir vargingai ėjęs jūreivystės mokslus, savo autoritetą pelnytai užsitarnavęs kilmingų ir kilnių žmonių sūnus..

Asol jis užtinka ne laukiančią – ji saldžiai miega pakrantėje…

Kuo šlykščiau apie Asol Grėjui pasakoja Kaperna, tuo jam mergina atrodoi gražesnė. Ji – ne pavargėlė svajotoja, vien tik laukianti. Ji ir pati gamina sudėtingus mechaninius žaislus, tik kad parduoti juos vis sunkiau: uosto parduotuvėles užplūdo užsienio prekės…

Aleksandr Grin „Raudonosios burės“ Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“
Aleksandr Grin, „Raudonosios burės“.
Inscenizacijos autorius Eduard Gajdaj, 2008, Sankt Peterburgas. Teatras festivalis „Baltijskij Dom“.

 Kryme

1924 metais Grinai ir Ninos mama paliko Petrogradą – jie visiems laikams iškeliavo į Krymą. Ten gyvenimas atrodė sotesnis, pigesnis, dar labiau traukė jūra ir uostai.

Iškeliavo iš pilno pagundų didmiesčio ir todėl, kad Grinas, pasak jo žmonos, ėmė bohemintis – po kelerių metų pauzės.

Rašydamas Grinas negėrė svaigalų. Gėrė arbatą. Daug stiprios arbatos. Žmona ar uošvė dar vieną stiklinę karšto gėrimo ant rašomojo stalo dėdavo tyliai, nepastebimai.

Grinas tartum ir niekino rašomąjį stalą, kitus patogumus. Ramino žmoną: dirbti galima bet kur. „Įkvėpimas – tai gera, rami būsena ir rašymo valandos” – sakė jis.

Vis dėlto nemokėjo, gal ir nebandė slėpti džiaugsmo: pagaliau ir jis turi tikrus namus, pagaliau mėgaujasi ilgai laukta ramybe. „Jis suko lizdą“ – prisiminimuose rašė Nina Grin.

Jo moterys mokėjo šeimininkauti. Ir ne tik… Jos, šviesios, mokslingos, tikrai galėjo gauti neblogą tarnybą, tačiau tarnauti joms Grinas neleido.

Iš pradžių, kai gyveno Feodosijoje, ir nereikėjo. Tas miestas kvepėjo jūra ir akacijomis. O jau turgus, turgus… Kurį laiką trijų žmonių šeima gyveno sočiai. Darniai.

Kurorto džiaugsmai Grinui nerūpėjo, net nepatiko. Pajūrio miestas, jo manymu – tai uostamiestis.

Jis, baltaodis, net ir negalėjo ilgą laiką būti saulėje. Dažniausiai vilkėjo šviesius, griežtus kostiumus, o žmonos prašė, kad jokiu būdu pagal to meto madą nesitrumpintų sijono. Nina, be abejonės, tam pritarė. Ji pritarė viskam, kuo gyveno, apie ką svajojo Grinas.

Nina Grin savo prisiminimuose neslepia, kad jiedu buvo keistoka porelė. Niūrieji Grimai – taip juos vadino. Visada dviese, atsiskyrę…

Pasakėlės

‒ Na na, tai vis pasakėles rašinėjame? – taip kreipdavosi į Griną Rusijos didieji, kitaip tariant, pirmarūšiai.

‒ O dar yra kvailių, kurie skaitinėja, ‒ atsakydavo iš pykčio pabalęs Grinas.

„Mes buvome labiau savi romanų personažams, nei realiems žmonėms“ – taip rašo Nina Grin, prisimindama, kaip Grinas kūrė „Aukso grandinę“ arba „Bėgančiąją bangomis“.

"Bėgančioji bangomis"
“Bėgančioji bangomis”

Retsykiais jis vienas arba abu su žmona vykdavo į Maskvą reikalauti to, kas priklausė: honoraro.

Ten, sostinėje, ypač įsiliepsnodavo, pasak Ninos Grin, alkoholizmo ugnis.

Honorarai vis menkėjo, o ir Krymas vis labiau skurdo. Ir Grino ,,pasakėlių“ leidykloms bereikėjo vis mažiau.

Ko reikėjo?

Labiausiai ‒ industrinių apybaižų. Na, kad nuvyktų žymus rašytojas į kokias nors didžiąsias statybas, į gamyklą ar pas žemdirbius ir visa tai pompastiškai aprašytų.

Grinas dirbo daug. Ir tiksliai – jis paisė terminų, pažadus vykdė. Vis dėlto neatsikratė bjauraus mokyklinio neparuoštų pamokų jausmo. Žmonai guodėsi, kad ir dabar jaučiasi taip, kaip kadaise mokykloje: nors ir neprasikaltęs, vis tiek – dėl visko kaltas.

Paskutiniojo romano ‒ „Kelias į niekur“ – korektūras Grinas skaitė jau kaimelyje Senasis Krymas. Ten juos išginė skurdas: Krymas badavo. O Grinas – sirgo.

Tuo metu iš rašytojų prašyta ne tik apybraižų, šlovinančių to meto tvarką. Ir autobiografijų, kuriose, savaime aišku, jie niūriai pasakotų apie vaikystę, jaunystę – anuos ikirevoliucinius laikus.

Autobiografiją rašė ir ligotas Grinas. Rašė taip, tartum nuo savęs kartu su oda plėštų paskutinius marškinius.

Tai – paskutinė jo knyga, kurią dar spėjo pamatyti ir… nė trupučio nesidžiaugė.

Slapta nuo Grino jo moterys siuvo, o ypač nėrė, mezgė – dėl maisto, dėl vaistų, dėl kuro. Atšiaurūs kaimo gyventojai tapo gailestingi: dovanodavo arbatos, padėdavo ligotą rašytoją bent trumpam išnešti į lauką.

Grinas ir savo ligą (tai vėžys), ir artėjančią mirtį sutiko oriai, garbingai. Liga – atpildas už pernelyg smarkų gyvenimą.

Mirė krikščioniškai – palydėtas šventiko, palaidotas su apeigomis.

Šalia jo ilsisi – dabar ‒ ir Nina Grin. Bet prieš šešias dešimtis metų…

Išdavikė. Fašistė. Liaudies priešė. Taip vadino žilagalvę Asol ne tik vietos valdžia, bet ir Senojo Krymo vaikėzai, mėtydami į ją akmenis.

Grinas po mirties tapo reikalingas. Kultinis. Ant jo kapo pionieriai palikdavo savo kaklaraiščius. Klubai, kavinės, laikraščių skiltys būtinai vadindavosi „Raudonos burės“.

Bet Nina Grin…

Karo metais ji dirbo spaustuvėje, publikavusioje okupantams palankią spaudą, tarkime, fronto suvestines. Dirbo, nes privalėjo maitinti Alzhaimeriu apsirgusią mamą.

Nina Grin su naciais pasitraukė iki Vokietijos ir… savo noru grįžo. Į Senajį Krymą. Pati, nelaukdama, kol pasibels į jos duris, nuėjo į miliciją areštuotis.

Po penkiolikos metų lagerio grįžo į Krymą. Amnestijos neprašė. Tad ir palaidojo ją, „fašistę“, ne prie gerbiamo rašytojo, o prie tvoros.

Grino gerbėjai ne tik išsaugojo jos rašytus prisiminimus. Tamsią niūrią naktį, po laidotuvių, iškasė jos karstą ir palaidojo šalia Grino.

Tas tylus pasiprešinimo aktas paskelbtas tik 1990 metais.

Tais pačiais metais Lietuvoje mes itin įtariai žvelgėme į viską, kas tik raudona. Ar todėl iš bibliotekų išgaravo „Raudonos burės“?

Pats Grinas rašė, kad raudona spalva negali priklausyti vienai bolševikinei sektai. Tai, pasak rašytojo, vyno, rožių, aušros, rubino, sveikų lūpų spalva.

 

"Raudonos burės", leidykla "Gelmės", 2015.
“Raudonos burės”, leidykla “Gelmės”, 2015.

 Aleksandras Grinas

Ištrauka iš apysakos „Gnoro gyvenimas“

Ankstų rytą už ažūrinės parko tvorelės pasigirdo tylus pokalbis. Vaikinas, miegojęs kampiniame kambaryje šiaurės pusėn, prabudo tą akimirką, kai trumpas raiškus moters riksmas išbaidė paukščių čiulbėjimą.

Jis leido sau šiek tiek dar pagulėti lovoje; pakilo tik išgirdęs greitus žingsnius po langu, atitraukė užuolaidą, bet nieko neišvydo; aplink ramu;  saulė šalta žema šviesa nutvieskė alėją; ilgi rasoti šešėliai margino snaudžiantį parką; nuo žolės kilo migla; tyla atrodė mieguista, bet nerami.

„Tai sapnas“, ‒ nutarė vaikinas ir bandė užmigti.

‒ Tas balsas panašus, panašus… ‒  murmėjo jis, versdamasis ant kito šono. Kelias minutes snaudė atmerktomis akimis, mąstydamas apie laukiančią kelionę, apie meilę ir švelnumą. Grįžo tai, kas buvo beveik pamiršta; ryto tyloje prisiminimus gaubė sapnų šešėlis, jaudindamas nepačiumpamu vikrumu, nebegrįžtantis.

Grįždamas į realybę Gnoras kurį laiką bandė savo dvi dešimtis metų paversti dvidešimt vieneriais. Pilnametystė jam buvo itin svarbi: jei tik labai jaunas vyriškis nori vesti labai jauną būtybę, kliūčių sukuriama daug, taip įprasta. Gnoras apžvelgė puikųjį kambarį, kuriame gyveno visą mėnesį. Solidi prabanga buvo tarsi iškaba prie vertelgos įstaigos durų: „Paroje dvidešimt keturios valandos“. Gnoro kalba tai reikštų: „Ji pernelyg turtinga“.

Gnoras raustelėjo, apvertė pagalvę – sapnų nebeliko. Kurį laiką jo sielą spaudė įžeisto išdidumo našta; netrukus, nusipurtęs sunkumą, Gnoras be jokios priežasties švelniai šyptelėjo. Intymūs prisiminimai jam rūpėjo kur kas labiau nei visuomenės poreikis viską apskaičiuoti. Lėtai judindamas lūpas Gnoras balsiai atkartojo kai kuriuos žodžius, ištartus anos dienos vakarą; tie žodžiai skriejo iš lūpų į lūpas visai kaip paukščiai, pabaidyti aušroje ir pranykę neramiuose debesyse. Vis stipriau glausdamasis prie pagalvės, jis prisiminė pirmuosius atsargius rankų prisilietimus, kuo rimčiausią pabučiavimą, žėrinčias akis ir priesaiką. Gnoras nusijuokė, prisidengęs burną antklode, pasiražė ir išgirdo šešis ataidinčius dūžius gretimame kambaryje.

‒ Jau šešios, ‒ pasakė Gnoras, ‒ o man nesimiega. Ką veikti?

Rašyta tremtyje prie Archangelsko 1912 metais

Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė          

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *