Ar meilė gali išgelbėti pasaulį?

Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati), skiriami vielinės pertvaros - neperžengiamos ribos, metaforiškai įkūnijančios jųdviejų priklausymą skirtingiems pasauliams.
Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati), skiriami vielinės pertvaros – neperžengiamos ribos, metaforiškai įkūnijančios jųdviejų priklausymą skirtingiems pasauliams.

Ar meilė gali išgelbėti pasaulį?

Karolis Baublys

Tyros širdys (Cuori puri; 2017) – tai pirmasis Roberto De Paolis filmas, pristatytas praėjusių metų Kanų kino festivalio programoje „Penkiolika režisierių“ (Quinzaine des réalisateurs). Italų režisieriui, atėjusiam į kino pasaulį iš video meno ir fotografijos, norėjosi lygiuotis į Piero Paolo Pasolinio (1922–1975) kūrybą, tad Tyros širdys neišvengiamai primena italų kino genijaus debiutą – dramą Accattone (1961). Abiejuose filmuose gilinamasi į Italijos socialinę realybę, iškeliant žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tačiau Roberto De Paolis labiau domina ne tiek socialinė tikrovė, kiek jauno žmogaus jausmų evoliucija. Tad pagrindinis dramos konfliktas ir kyla tarp išorinės – grubios, nešvarios – realybės ir dvasinio pasaulio (tyrumo, bundančių jausmų).

Pagrindiniai istorijos personažai – Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati) – iš pirmo žvilgsnio atrodo priklausantys dviem skirtingiems pasauliams: septyniolikmetė Agnesė auginama griežta katalikų dvasia, jos motina, uoli katalikė, tikisi, kad dukra išsaugos skaistybę iki pat vedybų; Stefanas – 25-erių metų jaunuolis – ne pagal amžių brandus visuomenės marginalas, turintis sudėtingą praeitį ir atstovaujantis gatvės mušeikų, vagišių, narkotikų pardavėjų pasaulį. Tačiau abu veikėjus jungia bendras bruožas – vienatvė. Jie abu jaučiasi kitokie, svetimi tai visuomenei, kuriai priklauso: Agnesė kvestionuoja dogmatišką motinos religingumą, o Stefanas iš paskutiniųjų stengiasi ištrūkti iš padugnių pasaulio, mėgindamas sąžiningai užsidirbti pinigų. Tačiau išsilaisvinti iš pančių, kuriuos primeta ribotos socialinės taisyklės, nėra taip lengva: Stefanas net porą sykių netenka darbo vien dėl to, kad atsisako mąstyti mechaniškai, mašinaliai (jis susipyksta su savo bosu, nes atsisako nepilnamečiui berniukui parduoti narkotikų), o Agnesės bandymas būti laisva ir savarankiška įskaudina motiną.

Jaunuolių pažintis sužadina norą pažinti kitą ir jo pasaulį. Palengva socialinė drama virsta subtiliai jusliška bundančios meilės istorija. Agnesei iškyla pasirinkimo problema – ji turi rinktis tarp meilės ir religijos. Akivaizdu, kad pasirinkimas bus skausmingas.

Nedrąsus pagrindinių veikėjų bučinys.
Nedrąsus pagrindinių veikėjų bučinys.

Būdami drauge, Agnesė ir Stefanas yra tikrąja to žodžio prasme kartu: nei vienatvės, nei atskirties nelieka, jų kitoniškumas tarytum veidrodiškai atsispindi vienas kito veide, šitaip užpildydamas tuštumą ir išnykdamas juos supančioje ramybėje. Kito artumas ištirpdo kitoniškumą, pakeisdamas jį harmonija. Stipriausi filmo momentai yra būtent tie, kuriuose režisieriui ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams pavyko perteikti tą trapų ir efemerišką pilnatvės pojūtį, kurį pajėgūs justi tik jauni žmonės, nerūpestingai būdami drauge ir leisdami plėtotis sunkiai apčiuopiamiems jausmams. Tais trumpais momentais atrodo, lyg visas pasaulis priklausytų jiems, nebūtų jokių socialinių skirtumų ar automatinių taisyklių, primestų grubios ir tiesmukos visuomenės.

Režisieriui ir natūralia, įtikinančia vaidyba pasižymintiems italų aktoriams pavyko perteikti jaunuolių santykių ambivalentiškumą: Agnesė, viena vertus, nori mąstyti savarankiškai ir pasipriešinti motinos valiai, kita vertus, ją baugina nuodėmingas gyvenimas; Stefanas balansuoja tarp karštakošio temperamento ir raminančios tvirtybės. Jam būdingas ir sunkiai nuslepiamas rasizmas (dirbdamas automobilių stovėjimo aikštelės sargu, jis nuolat kivirčijasi su šalia gyvenančiais imigrantais romais).

Kadras, kuriame Stefanas (Simone Liberati) filmuojamas iš nugaros sėdintis fotelyje mašinų stovėjimo aikštelės erdvėje, virsta metafora, žyminčia jo fizinę ir dvasinę atskirtį nuo jį supančio sociumo.
Kadras, kuriame Stefanas (Simone Liberati) filmuojamas iš nugaros sėdintis fotelyje mašinų stovėjimo aikštelės erdvėje, virsta metafora, žyminčia jo fizinę ir dvasinę atskirtį nuo jį supančio sociumo.

Režisierius viename interviu prisipažino, kad kurti šį filmą jį paskatino tikra istorija. Sykį italų spauda rašė apie jauną mergaitę, kurią išprievartavo du imigrantai romai. Paaiškėjo, kad jokio išprievartavimo nebuvo, imigrantai tiesiog pasišvaistė vulgarokais žodžiais, o mergaitė juos apkaltino išžaginimu. Tačiau režisierių labiausiai sukrėtė italų visuomenės reakcija – italai ėmė protestuoti priešais karo pabėgėlių stovyklą, kurioje net nebuvo jokių romų, ją sudarė imigrantai iš Šiaurės Afrikos… Rasistinės nuotaikos, įtampa tarp savų ir svetimų įtikinamai perteikta ir filme Tyros širdys.

Roberto De Paolis kinematografinis debiutas vykusiai išvengia socialinės kronikos stereotipų. Tyros širdys – tai moderni Romeo ir Džiuljetos versija, kurioje pagrindiniams veikėjams, aptalžytiems rūsčios realybės, pavyksta išvengti tragiškos lemties. Meilė pajėgi sutaikyti priešybes, harmonizuoti aplinką, suteikti laimingos ateities viltį. Tačiau ar ji gali išgelbėti pasaulį? Klausimas lieka atviras, tačiau vilties nepanaikina.

Scena paplūdimyje, kuomet artumo pojūtis ištirpina vienišumą, pakeisdamas jį harmoningu buvimu kartu.
Scena paplūdimyje, kuomet artumo pojūtis ištirpina vienišumą, pakeisdamas jį harmoningu buvimu kartu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *