Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka
Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Gintarė Adomaitytė

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Žaliasis rašytojos namelis
Žaliasis rašytojos namelis

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ – į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga
Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga

Atidesnio dėmesio rašytoja jau sulaukė šiais metais, sausio mėnesį,  Anykščiuose. Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje aukotos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: ekspozicija nedidelė, bet iškalbinga. Jei kas labai nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

Bronės Buivydaitės muziejuje
Bronės Buivydaitės muziejuje

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Be abejo, dėmesio rašytoja sulauks ir kitais metais. Štai jos gyvenimo svarbiausios datos: Bronė Buivydaitė gimė 1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose, mirė 1984 metų sausio 29 Anykščiuose.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs – nuo pat mažens.

Auksinis_batelis425

Nežinau, kodėl man toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo, kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną – gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su narsiai klevais ar beržais ant stogų.

Kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

Pamenu, kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada ‒ gyvenmiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailius batelius.

O suaugusiam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,,Aš ją prisimenu“ – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ,,Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė: sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė
Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė
Klimašauskaitė

O bičiulystės būta šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: ,,Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Geležinkelio stotyje, turguje.

Daržovėmis.

Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai
Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai

 

Rašytojo Antano Vienuolio autografas
Rašytojo Antano Vienuolio autografas

MENO BANGOS dėkoja Antano Baranausko ir Antano  Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojams už dosniai atvertus archyvus.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *