Apie vieno miesto pasakotoją

Apie vieno miesto pasakotoją

Kristina Tamulevičiūtė
Kristina Tamulevičiūtė

 

Kai prieš ketverius metus peržengiau VU Filologijos fakulteto slenkstį ir vėliau šioje rašytojų kalvėje lankiausi kone kasdien, Kristinos Tamulevičiūtės nei vardo, nei veido nežinojau. Gal buvau kiek per jaunas – įsibėgėjus manosioms studijoms šios jaunos autorės fakultete nebebuvo, jau buvo iškėlusi sparnus svetur, ten, kur daugeliui keliauti būtų mažų mažiausiai neįprasta.

K. Tamulevičiūtė – dar vienas pavyzdys, iliustruojantis studijų VU Filologijos fakultete realybę. Čia ateina mėgstantys skaityti, kai kurie ‒ rašyti. Iš čia išeina arba vis dar mėgstantys skaityti arba mokantys kokybiškai rašyti, arba nebepajėgiantys žiūrėti į nei spausdintą, nei sava ranka rašytą tekstą. Tai, ką meniškai ir į literatūrą linkusiai asmenybei suteikia fakulteto sienos, yra išties unikalu. Niekas mūsų nemoko tapti rašytojais, niekas mūsų neskatina eiti literatūros keliu. Patys pasirenkame.

Kristina Tamuleviciute, Pasakojimas apie viena miesta

Šios jaunos ir trečiosios dešimties neįpusėjusios autorės knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“, nori to ar ne, guldomas bent po keliomis lupomis. Pirma – K. Tamulevičiūtė laimėjo pirmosios prozos knygos konkursą, knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Matyt, kiekvienas jaunas autorius, savo kelią pradedantis po aukštomis sąjungos pastato lubomis, sulaukia ne vieno kritiško žvilgsnio. Ne todėl, kad laimėti pirmosios knygos konkursą yra blogai. Ne. Žvilgsniai krypsta, matyt, todėl, kad norima įsitikinti, ar tikrai knyga buvo verta laimėti, ar ji tikrai literatūriška, ar verta skaitytojo, o gal kandidatai laimėti konkursą tiesiog nebuvo stiprūs? Antra, knygos pavadinimas netiesiogiai asocijuojasi su Charles’o Dickens’o legendiniu „Pasakojimu apie du miestus“. Sudėkime abu šiuos aspektus ir, prieš atsiverčiant knygą, kils nemažai klausimų, į kuriuos, tikėsimės, autorė bus pasiryžusi atsakyti.

K. Tamulevičiūtė, galbūt suprasdama, kad retas lietuvis nusimano apie vieną pagrindinių jos pasakojimo objektų, knygą gan įtaigiai pradeda nuoroda į filmą „Paris, je t`aime“ („Paryžiau, aš tave myliu“, 2006 m.), kurį, galima manyti, didžioji dalis išsilavinusių skaitytojų tikrai yra mačiusi. Pirmajame knygos segmente ar skyriuje pristatomas Sarajevas – vingiais ir giliomis istorijos duobėmis išvagotas miestas, apie kurį lyg ir turėtų būti rezgamas pasakojimas. Jau greitai įsitikiname, kad knyga daugialypė – pasakotoja ne tik pristato bei interpretuoja Sarajevo dabartį, kurią patyrė ar patiria, ir praeitį, kurios nuolaužas smalsiai stebi ir aiškina skaitytojui, bet ir tekstą rezga ganėtinai lengvu dienoraščio tipo pasakojimu. Greičiausiai, jei asmeninių ar fikcinių potyrių šioje plonytėje, net devyniasdešimties puslapių neturinčioje knygelėje, nebūtų, skaityti ją atrodytų neverta. Tiek pat informacijos ir daugiau galima lengvai rasti minutę kitą panaršius internete. K. Tamulevičiūtė, regis, tai suvokia ir savitai Sarajevo interpretacijai prideda unikalų prieskonį – savas ar fiktyvias patirtis ir išgyvenimus, kurie sudaro šio pasakojimo kertinę grandį. Kita, kas žavi šios autorės tekste, yra jos sugebėjimas pastebėti detales, kurios daugeliui nėra matomos. Čia galima ir pacituoti. „Man rodos, Genocido muziejuje Sarajeve esu mačiusi nespalvotą nuotrauką, kur juodai apsivilkusios moterys baltais veidais laiko tuščius dubenis, nenusakomos spalvos. Vienos iš jų palto rankovė baigia nuplyšti ties pečiu (p. 11), „Musulmonų kūnai atgulė kur pakliuvo, karui pasibaigus žuvusiųjų perlaidoti nebuvo galima, nes to neleidžia islamas. Viena bosnių poetė rašė, kad nedrįsta nukelti kojos nuo asfalto ir žengti į žolę, nes nežino, ant kieno kaulų gali atsistoti – žmogaus, katės ar žuvies. Kaulai yra neatsiejama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda“ (p. 44‒45). Tokie žavūs autorės pastebėjimai bent jau mano akyse Sarajevą pavertė išskirtiniu miestu – man, mėgstančiam originalius pastebėjimus apie vieną ar kitą vietą, K. Tamulevičiūtės pasakojimas išsyk tapo spalvingesnis ir sodresnis.

Ar jame stinga spalvų ir sodrumo? Spalvų – ne. Sodrumo – taip. Į tekstą žvelgiant kaip į literatūros kūrinį, kyla klausimų dėl jo tvirtumo. Sveikintina tai, kad kūrinio objektas – daugeliui nepažinus miestas, tačiau nuo Sarajevo dažnai nutolstama, ir pasakotoja imasi analizuoti prisiminimus apie senelę bei prosenelę, kurios su Sarajevu arba nėra susijusios, arba tai nuo skaitytojo yra slepiama. Kyla klausimas – jei tai pasakojimas apie Sarajevą, kodėl gręžiamasi į tėviškę? Jei pasakotoja išdrįstų paaiškinti, kodėl vis grįžta prie tradicinių moteriškosios literatūros bruožų, nuo kurių šiais laikais yra noriai ir sveikintinai tolstama, galbūt skaitymas taptų malonesnis. Jokiu būdu nesakau, kad bloga branginti senelę ar prosenelę. Literatūra, ypač ta, kur objektas yra tiesiogiai nesusijęs su tekste dažnai aprašomomis išėjusiomis kartomis, yra kiek erzinanti ir skatinanti kai kuriuos intarpus praleisti. Gaila, bet būtent šie intarpai išdžiovina „Pasakojimo apie vieną miestą“ žavesį. Galbūt būtų buvę daug taikliau minėtuosius intarpus pakeisti pagrindimu, kodėl pasakotoja ar ir autorė taip domisi aprašoma ir supančia kultūra. Dabar, kai skaitytojas įmetamas į trumputį pasakojimo sūkurį, nejaučiami kūrinio pamatai, aiškiai nematoma kūrinio prasmė. Galbūt autorė to dar išmoks, juk pirmosios knygos retai kada parodo visą autoriaus potencialą. To K. Tamulevičiūtei ir linkiu!

„Pasakojimas apie vieną miestą“ – retas ir žavus bandymas esė žanrą pakreipti savita linkme, šiuokart jį perpinant su kasdienos išgyvenimais bei šuoliais į tai, kas pasakotojos ar ir autorės asmenybėje esti iškiliausia. Kita vertus, knyga taip pat parodo, kad skambus pavadinimas pasiteins ne visada.

 

Aurimas Novikovas

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *