Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Valius Staknys
Valius Staknys

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Valiau, esi Nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius, muzikos meno mokeisi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, vėliau studijavai tuometinėje Konservatorijoje (dabar Muzikos, teatro ir kino akademija), paskui studijos Petrapilio, kaip pats visada pabrėžtinai ir pasididžiuodamas vadini, konservatorijoje… O klausiu apie pirmą Tau svarbų garsą – ar iš toli jis sklido?

Visai netoli. Mes gyvenome Jono Basanavičiaus gatvėje, dabartinės Kultūros ministerijos kieme. Artimiausias teatras – Operos ir baleto. Pirmasis, stebuklingas, užburiantis garsas: orkestras, choras, solistai… Tai Antono Rubinšteino opera „Demonas“, kurią pirmą kartą išgirdau būdamas septynerių. To negaliu užmiršti ir niekada neužmiršiu, matyt, pasiimsiu su savimi Anapilin. Žmogus, kuris mus nuvedė į teatrą, buvo maestro Hermanas Perelšteinas. Man, vaikui, didžiausią įspūdį paliko, kai Demonas pasirodo ant fūros, kitaip tariant, paaukštinimo. Maniau, kad tai – vaizdų ir garsų stebuklas. Tai ir buvo mano pirmas išgirstas dieviškos muzikos garsas. Menu ir pirmąsias „Ąžuoliuko“ choro atliekamas dainas: „Oi, močiute mano“ ir Perelšteino diriguojamą Bacho kantatos „Den Tod“ (,,Mirtis“)dalį. Kaip įtaigiai jis tuos kūrinius aiškino! Tai buvo žmogus – teatras, jis sugebėjo taip mus užkrėsti, sužavėti muzika, o aš ką? Mažiukas, tik iš Sibiro grįžęs… Tokie tie pirmieji garsai su Antono Rubinšteino, Johanno Sebastiano Bacho muzika.

Kaip tave surado maestro Perelšteinas?

 Mane į „Ąžuoliuko“ chorą nuvedė draugas Algis Morkūnas. Mes tada gyvenome Basanavičiaus gatvėje, o šefas – Domininkonų gatvėje, labai gražiame triaukščiame name, kurį vainikavo  elnio galvos lipdinys su dideliais ragais, –  kai eisi atkreipk dėmesį, šalia Šv. Dvasios bažnyčios, priešais Dievo gailestingumo bažnyčią. O repeticijų vietos vis keisdavosi, repetuodavome tai Ryšių ministerijos kultūros namuose, tai Mokytojų namuose.

Bet kodėl aš noriu prisiminti Perelšteiną? Jam, jau Anapilin išėjusiam, šiemet sukaktų devyniasdešimt metų. Maestro visada turėjo kažkokią ypatingą nuojautą; kai man reikėjo pirmąjį kartą padainuoti ,,lia-lia-lia“, kartu su Maestro manęs turėjo klausytis ir pasakyti savo nuomonę Povilas Gylys ir Alius Rutenbergas – visi pasakė, kad aš tinku ir esu priimtas į „Ąžuoliuką“. Buvau toks laimingas, kad mano ausyse iki šiol skamba garsas – Perelšteino paskambinta melodija. Ką jis išdarinėdavo per repeticijas, kaip jis išgaudavo berniukų balsų sintagmą! Kaip skambėjo jo diriguojamas choras, tokiais dieviškais balsais! Dėl to jį ir vadinu  žmogumi skambančiu teatru, dar vienas žmogus teatras „Ąžiuoliuke“ buvo dirigentas maestro Jonas Aleksa, įstrigęs visam gyvenimui su Johano Haydno ‚, Metų laikų“ dirigavimu.

Svarbus tavo gyvenimo etapas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykla. Kaip į ją patekai, kaip sekėsi ten mokytis?

Į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklą mane iš Salomėjos Nėries mokyklos, kur aš mokiausi, pervedė kitas chorvedys tokia gražia pavarde – Vanagas. Jis ketvirtoje klasėje, mokslo metų viduryje, nuvedė mane į Čiurlionio mokyklą, ten vyko perklausa ir kovo mėnesį aš pradėjau mokytis. Antanas Jozėnas tada priėmimo komisijai vadovavo, komisija nedvejojo, kad aš tinku. Visų pirma menu nuostabius savo mokytojus, kurie įdiegė man lietuvybę. Mokiausi pas Laimą Akstinaitę, Danutę Jedzinskienę, istorijos mokė Juozas Budėnas, kurio kabinete ant sienos kabėjo didelė Mateikos Žalgirio mūšio reprodukcija. Įsivaizduoji, tais laikais, penktoje klasėje, tau mokytoja atneša laikraštėlį „Romuva“, kokia turėjo būti pedagogų drąsa? Kokia nuostabi buvo fortepijono mokytoja Lidija Dorfman. Kaip ji mane mokė, vis tas mano trečias pirštas būdavo ne taip. O kaip įdomiai mus mokė Konradas Kaveckas – mano chorvedybos mokytojas. Jis tada vadovavo choriniam dirigavimui – kiekvieną pamoką reikalavo atnešti ,,aukselį“ – atmintinai išmoktą naują kūrinį!. Mokytoja Elena Dirsienė mokė mane dainuoti. Tai iš tikrųjų buvo meno mokykla. Ir koks nuostabus buvo direktorius Dainius Trinkūnas – tikras menininkas, vadovas, vis kartodavęs, kad mmeno mmokyklos mmokiniai mmažai mmokosi… Jo mikčiojimas mums buvo toks gražus ir dainingas.

 O Vilniaus konservatorija ?

Jaunystės studentavimo tarpsnis – bene pats spalvingiausias. Tuometinio prospekto rūmuose Nr. 42 vėl skambėjo garsas, ne tik auditorijose, bet ir koridoriuose. Dėstytojas Jonas Motiekaitis tvirtino, kad pakaktų bendravimo ir buvimo toje erdvėje – ir tu jau beveik profesorius. Niekada neužmiršiu Klemenso Griauzdės ,,dramatiškos“ egzaminų eigos… Balio Dvariono dirigavimo mums, Adeodato Tauragio (kirvio) susodinimo didžiojoje salėje kvadratiniu- lizdiniu būdu idant nenusirašytume, Juliaus Špigelglazo muzikinės erudicijos pokštavimų, kai vien už drąsą eiti egzaminuotis pirmam – gauni ,,5“(tai buvo gal tik vieną kartą). Tuometinėje konservatorijoje (tilpome vienuose rūmuose) tvyrojo nuoširdžiai šilta profesūros ir studentų bendravimo aura. O aš vis laukdavau antradienių ir penktadienių, nes nuo aštuonių ryto su Zofija Naujalyte – Didenkiene, Paryžiaus konservatorijoje baigusia fortepijono mokslus, grodavome keturiomis rankomis. Skambėjo impresionistiniai garsai – Francis Poulenc ir daug kitų jo amžininkų…

Žvigterkime į Tavo gražiai vadinamą Petrapilį -Tavo jaunystės ir studijų antrąjį  miestą. Tai tark keletą žodžių, kokios tos patirtys tuometiniame Leningrade, Rimskio – Korsakovo konservatorijoje?

 Hermanas Perelšteinas atvirai man pasakė: tu nevažiuok į Maskvą. Ir aš jo paklausiau, nuvykau į Petrapilį, pakankamai lengvai ten įstojau į konservatoriją. Dainius Trinkūnas, tuometinis kultūros ministras man padėjo – baigęs konservatoriją Vilniuje neprivalėjau atidirbti trijų metų. Dabar už studijas niekas neatidirba Lietuvai, o tada reikėjo… Aš taip norėjau dar toliau studijuoti, o mano mylimas mokytojas Perelšteinas skatino: ,,Imk, imk, iš Peterburgo tu tiek pasisemsi“. Petrapilis yra nepakartojamas, europietiškasis meno miestas. Ten aš išgyvenau šešerius metus.

Papasakok apie savo profesūrą, žmones, kurie tave supo.

Nedaug miestų Rusijoje, kurie tokie saviti… Petrapilis savitas ne dėl to, kad daug kanalų, ne dėl to, kad yra pūvantis. Milijonai dalykų yra prirašyta apie tą miestą. O, kas yra miestas? Tai – žmonės, architektūra, muzika, dailė, istorija, literatūra. Toje terpėje, tarp tų kanalų, europietiškosios architektūros žmonės tampa kažkokie kitokie… Pabandysiu išvardinti savo mylimus dėstytojus: Emilis Pasynkovas, Isakas Glikmanas, Michailas Belikas, Romanas Tichomirovas, Margarita Sluckaja ir kt.

Gal paminėk, kas ką tau dėstė?

Jie visi praktiškai mokė, kaip nereikia mokėti. Jie visada drumstė vandenį. Tu turi pats suvokti, kad muzikinė dramaturgija yra pats svarbiausias ir sudėtingas dalykas, o dabar jos visai nebereikia, nes dabar spektaklius stato žmonės… ech.

Labai stiprus, nepakartojamas buvo operos režisierius Borisas Pakrovskis. Jis dirbo Maskvoje, bet aš lankiau visas repeticijas, jis tada statė „Borisą Godunovą“, jo išprotėjimo sceną, aš išeidavau iš repeticijų devyniasdešimt devynis kartus labiau išprotėjęs nei Godunovas arba visus tris paėmus …

Baigęs studijas Petrapilyje, grįžai į Lietuvą, į Kauno muzikinį teatrą. Kaip sutiko tave Kaunas, kuo ypatingas tas Tavo kūrybos laikotarpis?

 Kauno muzikiniame teatre aš sukūriau dvyliką spektaklių. Jie buvo labai ilgaamžiai. „Linksmoji našlė“‚ „Piršlės išdaigos“, „Kaimo garbė“ – pastarasis buvo rodomas penkiasdešimt keturis kartus. Į teatrą ateidavo klierikai iš Kunigų seminarijos, pasiimdavo klavyrus ir klausydavo. Buvau sumąstęs, kad „Kaimo garbėje“ man būtini trys chorai. Ir opera suskambėjo. Į muzikinį teatrą žmonės tada eidavo klausytis Pietro Mascagni muzikos, būdavo pilna salė.

Artistai dažnai sako:  mano režisierius, mano dirigentas. O kas tau yra artistas? 

 Sudėtingas klausimas, gal kiek kompromituojantis. Man buvo labai gražu dirbti su Stase Repečkaite, su Eleonora Kliučiūte, su Vytautu Blažiu, su Aloyzu Domeika. Danutė Dirginčiūtė, kartais šiaušė plaukus, bet buvo tikra operetės primadona, man ten buvo labai gera dirbti.  O Kazimieras Mikalauskas? Kai aš atėjau į teatrą, jam buvo jau per septyniasdešimt metų, o jis vis man, tada visai jaunam, krepdamasis sakydavo ,,maestro“. Kaunas buvo išlaikęs, man atrodo ir iki šiai dienai, tokio jaukaus teatro, ne fabriko, o būtent teatro gyvenimo būdą.

Iš tų dvylikos spektaklių, kuris yra tas pats pats, arba, kitaip tariant, kūrybinis Tavo džiaugsmas?

Gal Aleksandro Kolkerio miuziklas „Romanas vasarvietėj“?

Su kuo tu jį kūrei, kas spektaklio bendraautoriai? 

Stanislava Rapalienė dainavo nepakartojamą Serafimą. Buvau įmestas į tokį muzikinį žanrą, kur aš buvau beveik nuogas. Su penkiais žmonėm, tada teatrą buvo uždarę kaip ir tokiam remontui, turėjau pastatyti tokį mobilų spektaklį, su kuriuo galėtume gastroliuoti po visą Lietuvą. Scenografiją sukūrė Eugenijus Guščenka, choreografas buvo Nikolajus Margolinas, Bukarešto operetės vyriausias baletmeisteris.

Kur gastroliavote? 

Rodėm Šiauliuose, Utenoje, Palangoje, Klaipėdoje, Gargžduose… Nebuvom ten, kur nemoka lietuviškai. Spektaklis išvaidintas šimtą penkiasdešimt kartų. Galiu pasigirti, kad aš pats skambinau fortepijono partiją ir su dideliu entuziazmu. Buvom atvežę ir į Vilnių – du ar tris kartus vaidinom Velka Pohulianka teatre (Senajame Operos teatre, Basanavičiaus gatvėje).

Nacionaliniame Operos ir baleto teatre Tu dirbi devyniolika sezonų.  Papasakok apie šį teatrą. Kuo jis ypatingas? 

Teatras visų pirma yra jo vadovai ir kas Tu pats esi. O esi ne netašytas, kaip koks gintaro gabalas, bet turi savo išsilavinimą, supratimą, kas yra teatras. Sudėtinga situacija šiaip jau yra… Kai pasikeitė visa pastatyminė politika, atvažiuoja iš kažkur, kažką pastato, dažnai abejotinos meninės vertės…

NOBT tavo pastatytas Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, pakalbėkime apie tai.

Sumanymas buvo padaryti visišką atitikmenį Čaikovskio operos, man buvo sudarytos galimybės tai atlikti su maestro Virgilijumi Noreika,  dirigentu Vytautu Viržoniu ir Operos studijos vokalistais teatro kamerinėje salėje. Mano įsitikinimu, spektaklis buvo vykęs. Kai perkėlėm į didžiąją sceną, be kažkokių detalių jau buvo sudėtingiau.

Paminėk žmones, kurie su tavimi dirbo.

Giedrė Riškutė buvo scenografijos ir kostiumų dailininkė, Jūratė Sodytė – choreografė, kuri labai gražiai dirbo, norėjome sukurti dvasingą, laikmečio dvasią atspindintį spektaklį.

Vis dėlto, „Eugenjus Oneginas“ –  sėkmė ar nesėkmė?

Mano sėkmė, o gal laimė kitur. Kai aš atsisėdu Kernavėje ant antro laiptelio Riomerio koplyčios arba žiūriu pro savo kambario langą į bažnyčios bokštą, klausau arba Gustavo Mahlerio, arba Antono Brucknerio, o geriausia man klausyti Piotro Čaikovskio Penktosios simfonijos. Nors ir labai skirtingi kūriniai, bet jie skamba ir tai ne pirmas, tai amžinas garsas.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Marius Kraptavičius

Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Mes - ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Mes – ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys  (1983m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys (1983m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)

 O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)      Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)         Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)

O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *