Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią

Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley'u
Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley’u

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią 

Su smuikininku, pedagogu Raimondu Butvila kalbasi svetainės www.menobangos.lt  redaktorius Marius Kraptavičius

Raimondai, gimei Šiauliuose. Papasakok apie vaikystę, savo aplinką, Tave supusius žmones.

Aš gimiau Šiauliuose, bet nuo pat mažens gyvenau Vilniuje – ten dirbo mano tėvai (tėtis Česlovas, ekonomistas, tuometiniame Valstybiniame plano komitete, o muzikologė mama – Radijo komitete). Buvau normalus berniukas, draugavau ir išdykavau su kiemo vaikais. Noriu pasakyti, kad nuo labai ankstyvo amžiaus mano mama pradėjo mane vedžiotis į Operos ir baleto teatrą. Man ten labai patikdavo. Aš per pertraukas lakstydavau po tą lenktą koridorių (tada teatras dar buvo Basanavičiaus gatvėje) su savo nuostabiu draugu, dabar kompozitoriumi ir pianistu Ričardu Biveiniu. Jo mama, žymi pianistė Halina Znaidzilauskaitė, Ričardą irgi atsivesdavo į spektaklius. Puikiai atsimenu dainininką tenorą Kiprą Petrauską. Jis visada sėdėdavo pirmoje eilėje, pirmoje vietoje, o jo kišenėse visada būdavo saldainių tokiems padaužoms kaip mes. Nesu praleidęs „Sevilijos kirpėjo“. Man spektaklis taip patiko, kad po trijų kartų jau dainavau pagrindines arijas, o po metų mintinai žinojau visą operą. Iš Italijos grįžęs Virgilijus Noreika  taip sudainuodavo I veiksmo kavatiną, kad net aš, ketverių metų vaikas, užsiklausydavau. Dar jaunas ir žavus Eduardas Kaniava, Elena Čiudakova, Rimantas Siparis (nepamiršiu, kaip jis išeidavo į sceną su dešrele II veiksme). Manau, tai buvo labai svarbus veiksnys, kad visam gyvenimui pamilčiau Muziką.

Pirmieji bandymai.
Pirmieji bandymai.

Kada ir kaip smuikas pateko į Tavo rankas? Kas pirmasis mokytojas?

Kadangi mintinai dainavau visą „Sevilijos kirpėją“, tėvai nutarė pradėti mane mokyti muzikos, kai man sukako penkeri. Bet padarė klaidą ir atidavė mane į nepatyrusių studentų rankas. Konservatorijoje buvo disciplina, vadinosi „pedagoginė praktika“, ten studentai ruošiami dirbti pedagoginį darbą. Tai aš buvau tas bandomasis triušis, patekau pas nepatyrusį studentą ir iš pradžių buvau neteisingai mokytas.

Vėliau mokeisi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Kokie prisiminimai? Tavo įsimintini mokytojai – kas jie?

Visų pirma norėčiau paminėti pirmąjį smuiko mokytoją Kazį Kristapavičių. Jis nuostabus pedagogas, „ištaisęs“ mane po „pedagoginės praktikos“ eksperimento ir paklojęs pamatus siekti smuiko meno aukštumų. Norėčiau pabrėžti, kad mokantis bet kokiu instrumentu, labai svarbu teisingi pagrindai, be jų techniniai uždaviniai paprasčiausiai neįveikiami. Nuo šeštos klasės mokiausi pas profesorių Eugenijų Paulauską. Galima būtų parašyti romaną apie šią nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto.

9-oje klasėje.
9-oje klasėje.

Papasakok apie savo studijas Lietuvos valstybinėje ir Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijose.

Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje mokiausi pas Eugenijų Paulauską, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje pas Valerijų Klimovą. Tai buvo „juodo darbo“ laikotarpis. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro, ruošiausi koncertams, konkursams. Kitaip sakant, kaupiau kūrybinį kapitalą ateičiai.

Esi dalyvavęs ne viename konkurse, kaip sekėsi?

Dar būdamas mokinys, dalyvavau vaikų konkurse Čekoslovakijoje, kur laimėjau I vietą, dalyvavau respublikiniuose, regioniniuose ir Sovietų Sąjungos konkursuose. Visur sekėsi tikrai gerai.

Lietuvoje Tavo smuikininko karjera, regis, klostėsi įspūdingai: tapai Lietuvos muzikos akademijos dėstytoju, griežei Lietuvos valstybiniame kvartete, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame orkestre. Ko trūko?

Po mokslų mano profesinis gyvenimas tikrai buvo labai turtingas. Nežinau, ko galima būtų norėti dar.

Tad kas paskatino išvykti į Venesuelą? Kaip ten klostėsi smuikininko ir pedagogo karjera?

Į Venesuelą mūsų šeima išvyko dėl gryno atsitiktinumo. Prie to prisidėjo šviesios atminties diplomatas Vytautas Dambrava. Jo darbo rezultatas – Lietuvos ir Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartis. Lietuvos menininkus pakvietė ypatinga asmenybė, žymiojo orkestrų judėjimo „El Sistema“ įkūrėjas Jose Anatonio Abreu. Aš mokiau minėtos sistemos smuikininkus, grojau kaip solistas su praktiškai visais Orkestrų sistemos simfoniniais orkestrais. Taip pat buvau nuostabaus smuikininko – pedagogo (Otakaro Ševčíko ir Carlo Flesho mokinio) Emilio Friedmano Colegio muzikinis direktorius.

Grįžote į Lietuvą, man regis, po aštuoniolikos metų. Kas per tą laiką čia pasikeitė? Kokios permainos pradžiugino, o gal kas liūdina?

Tikrai – grįžome po aštuoniolikos metų. Esame laimingi ir gyvename realybėje, kurią turime. Per tą laiką pripratome gyventi ten, kur gyvename, ir negalvoti, kas būtų, jei gyventume kitoje vietoje. Taip ir dabar: esame laimingi Lietuvoje ir stengiamės, kad viskas būtų kuo geriausiai.

2010-ųjų Kalėdos.
2010-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.

Atskleisk savo kūrybinius ir pedagoginius planus.

Šiuo metu esu labai patenkintas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje, esu profesorius ir styginių instrumentų katedros vedėjas. Mūsų akademija turi savo specifiką, stengiamės ruošti kuo aukštesnio lygio profesionalus, o Kaunas vertas turėti aukščiausio lygio meną – jo kūrėjais taps mūsų absolventai.

Papasakok apie savo šeimą. Kas jie, artimiausi Tavo žmonės?

Mano žmona Rūta Railaitė, buvusi puiki balerina, dabar Nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė. Sūnus Šarūnas ‒ inžinierius, šešerius metus dirbo Švedijoje, dabar persikėlė į Barseloną. Dukra Gailė šiais metais baigė LMTA Aktorinio meistriškumo studijas pas Oskarą Koršunovą, jau dalyvauja šio žymaus režisieriaus spektakliuose.

Ačiū, Raimondai, už pokalbį. Ir už tai, kad noriai dalyvauji ,,Meno bangų“ projektuose – ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *