Apie Kotrynos Zylės „Sukeistą“ su ilgais pabangavimais dėl užtrukusio skaitymo

Sukeistas_virselis

Apie Kotrynos Zylės „Sukeistą“ su ilgais pabangavimais dėl užtrukusio skaitymo

Neringa Dangvydė Macatė

Taip jau nutiko, kad iki Kotrynos Zylės „Sukeisto“ keliavau ilgai, nors knygą parsinešiau dar 2019-ųjų vasarį iš pirmojo pristatymo Užupyje, kaip ir kiti dalyvavusieji privaišinta namine duona ir ne naminiu kefyru. Su autografu – iš visos širdies. Kotrynos kelią į literatūrą seku seniai, įsidėmėjau dar nuo publikacijų Litmenyje, kur jos veikėja taip įtikinamai pasakojo apie nuotykius pelkėje, taip ten vargo ir šalo, taip norėjo namo… kol galiausiai įvyko stebuklas: išvyka jai ėmė patikti.

Sukeistas_su meile

Kotryna Zylė turi pasakotojos dovaną, jaučia adresatą. Tad mėgstu jos „Milžiną mažylį“, skirtą labiausiai pradinių klasių mokiniams supažindinti su kiek primirštais Lietuvos padavimais, gal net maršrutus šeimai ar klasėms pagal ją susidaryti. Ne kartą esu rekomendavusi ir „Didžiąją būtybių knygą“ ‒ savotišką enciklopediją apie tai, ką mitinės būtybės galėtų veikti šiais laikais.

Taigi grįžusi po pristatymo „Sukeistą“ atsiverčiau nekantraudama: pažadas, kad tai ‒ mistinis romanas, masino, juolab kad pati paauglystėje buvau mistinių istorijų mėgėja, o Norberto Vėliaus surinktų sakmių ir padavimų knyga „Sužeistas vėjas“ anuomet buvo beveik mano parankinė, iki skutelių suskaityta. Deja, pirmasis „Sukeisto“ skyrius ‒ naujokės Gabės pasakojimas apie pažindinimąsi su klasiokais perkėlus ją į aukštesnę meno mokyklos klasę ‒ „neužkabino“, tad atidėjau skaitymą geresniems laikams. Tokia literatūros kritikų dalia: jei nereikia „čia ir dabar“, nespaudžia terminai ‒ neprašo recenzuoti, nesi jokioje komisijoje ‒ mąstai, kad perskaityti vis tiek gerai būtų, nes turi žinoti tos knygos vietą bendrame kelerių metų kontekste, reikės diskutuoti, dalytis nuomonėmis su kolegomis, bet… padedi į lentyną, kur kaupiasi krūvelė tokių skaitinių. Pavyzdžiui, pusmečiui. Tada išsitrauki. Ir vėl padedi, jei „neužkabino“. Galvoji ‒ kodėl. Nes nesi paprastas skaitytojas ir negali sau leisti štai šitaip va, be argumentų, padėti į šalį, juo labiau, kad „Sukeisto“ atveju dar ir polemika dėl atomazgos prasidėjo: ar ne pernelyg drastiškai autorė sprendžia situaciją, ar etiška žudyti, juk tai ne tik kitokio rodymas kaip blogio, tai ‒ motinžudystė! Ūūūū, brolyti, kaip suintriguoja… bet negi imsi, praleisi ar greituoju skaitymu tą pradžią įveiksi ir gilinsiesi tik į tai, kas jau neabejotinai įtrauks?.. Neprofesionalu.

Taip ateina ir praeina vasara. Ruduo. „Sukeistas“ patenka į Metų knygos rinkimus ‒ tarp nominuotųjų. Autorė važinėja į susitikimus. Džiaugiasi paauglių skaitytojų reakcijomis. Aš savimi nesidžiaugiu, nes vis dar nerandu laiko perskaityti. Iki 2020-ųjų sausio ‒ kai reakcijos paprašo iš manęs, tų kelių svarių žodžių. Taigi apsidžiaugiu radusi pretekstą „spaudžiant terminams“ galų gale sėsti ir trečią ar ketvirtą kartą įveikus pradžią perskaityti knygą iki galo. Valio.

Po tokios ilgos įžangos – gerokai trumpesnis pa(si)aiškinimas, kodėl „neužkibau“. Pirmasis „Sukeisto“ skyrius atrodė lyg šablonas: panašiai kalba Justino Žilinsko „Mano Vilnius mano“ ar Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“ veikėjai. Tarsi šmaikščiai, bet gyvybės, individualumo pasigedau. Tiesiog schema, kaip įvesti į pasakojimą, supažindinti. Ir nebūtina šiems autoriams skaityti vienas kito kūrinių ‒ nemažai užsienio rašytojų irgi pradeda taip, kai kurie netgi tęsia. Kelias nėra blogas, bet ‒ pats lengviausias. Tinkamas tiems skaitytojams, kurie nėra persisotinę literatūra, arba… paaugliams, kurie į schemas dar nekreipia dėmesio, kuriems svarbiausia ‒ atpažįstamumas: savo aplinkos, savo situacijų, bendravimo stiliaus. Tai panašu visur. Tačiau pati būčiau patarusi „Sukeisto“ autorei ieškoti kitų kelių arba tą skyrių gerokai „pravaliusi“. O „pravalyti“ rankos niežėjo ir toliau, nes, kaip kadaise gerai pastebėjo mano montažo kursų dėstytoja Ramunė Čekuolytė: jei filmas „neužkabina“, imi ieškoti montažo „kliurkų“ ‒ vis įdomiau sulaukti pabaigos… Man į akis ėmė šokinėti kalbos redagavimo „bėdelės“ ‒ kodėl kastuvo kotu užkliudytas maketas „šlepteli“, ir dar nuversdamas keletą kitų, o ne, pavyzdžiui, „dunksteli“?.. Aaaa, jis iš putplasčio? Gal tikrai panašiau į „šlept“, lyg medžiaginio? Tiek to, putplasčio maketo po ranka neturiu, nepatikrinsiu. Skaitau toliau. „Kažkas“, „kažko“, „kažkaip“… perteklius. Net pieštuką nusičiupau. Kol galų gale ėmė intriguoti pati istorija ir paraštėse prie pavingiavimų ėmė rastis „super!“, „puikiai!“, „geras sprendimas!“, ir pieštukas skrido atgal į savo keramikinį indelį, nes niežėjo nebe rankos, o mintys.

kazkas

super

Tad dabar ‒ apie patį kūrinį. Dviejų plotmių ‒ realiosios ir mitinės ‒ sandūra, darant motyvuotą prielaidą, kad mitinės būtybės nėra pavaldžios istoriniam laikui: jei egzistavo senolių pasakojimuose, tai ne veltui: išlaikiusios savo bruožus jos veikia ir šiandien, sakykime, laumės gali sukeisti vaikus. Toks yra knygos veikėjas Gediminas. Užaugintas žmonių laumvaikis. Apie jo kilmę nežino nei jo tėvai, nei jis pats, tik „baba Jadzė“, kalbanti užuominomis. Tačiau Gedas pasmerktas būti tarp dviejų pasaulių, nes laumės, auginančios pasivogtą žmonių vaiką, tikrąjį Gediminą, nėra linkusios užmiršti savojo. Autorė mezga intriguojantį siužetą: laumvaikio Gedimino kelyje „pasipainioja“ naujokė bendraklasė Gabė, paaugliai pajunta bundančius jausmus… Viską komplikuoja tai, kad Gabę iš praeities atsiveja laumių kerštas: kadaise vaikystėje jos prosenelė užsitraukė šių nemalonę ‒ susilažinusi su kitais vaikais prišiko į pirtyje joms paliktų marškinių rankovę. Kas domėjosi lietuvių mitologija, žino, kad panašūs veiksmai drąsuoliams užtraukdavo didžiulę nemalonę. Laumės juokų nesupranta. Taigi dabar jos nelinkusios leisti, kad Gediminas ir Gabė būtų kartu. Gabė turi mirti: eidama į pasimatymą ji keistomis aplinkybėmis patenka į avariją. Tačiau išgyvena (vėlgi keistomis aplinkybėmis: gal išties senoji Jadzė nubaido Giltinę?..) ‒ tik panyra į komą. Atsidūrusi sode ant vėlių suolo, ji gali lankytis gyvųjų pasaulyje, nes ten liko nebaigtų reikalų: jai rūpi Gediminas, šeima… Ypač paveikus, iš liaudies sakmių paimtas motyvas apie savo anksti mirusių vaikų gedinčias ir taip laikančias jų vėleles gyvųjų pasaulyje motinas ‒ šlapi jų marškinėliai:

„Mamos akys blizgėjo. Prisėdusi ant lovos krašto ji liovėsi lanksčius džinsus ir paslėpė veidą delnuose.

Nustebusi pažvelgiau žemyn. Mano perregimos krūtinės vietoje, perregimuose marškiniuose, plėtėsi tamsi drėgmės dėmė. Jaučiau ją.“ (p. 188).

Galbūt Gabei dar yra vilties atsibusti?.. O štai Gedui vis aiškiau atsiskleidžia šiurpi jo kilmė. Jis randa ir tikrąjį Gediminą, bet užaugęs laumių pasaulyje žmogiškumo šis turi tiek, kiek turėtų laukinių žvėrių užaugintas žmogus, vadinasi (beveik) neturi. Autorė čia leidžia tiek veikėjui laumvaikiui Gediminui, tiek skaitytojui permąstyti įvykusią transformaciją ir ieškoti atsakymo į esminį klausimą: kas yra žmogiškumas? Kiek jis įgimtas, o kiek ‒ įdiegtas šeimos, aplinkos, kurioje augi? Ir ar įmanoma pakeisti prigimtį, jei tai atsinešta iš mitinės, žmogui nepažinios plotmės?.. Laumvaikio Gedo sąmonės srautas knygoje į atskirus puslapius įspaudžiamas raudonu rašalu, tarsi krauju: „Prisimenu visus jo klausimus. Kvailus, naivius, idiotiškus klausimus apie pasaulį. / Aš jam lyg ir skolingas tėvus. / Ir šešiolika metų gryno oro. / Galvoje tuščia.“ (p. 193).

Raudonieji Gedo puslapiai kai kur ‒ nelyg poezija, vis labiau artėjanti prie dramatiškos atomazgos: Giltinė savo pasiims, tai neišvengiama. Ir čia nebus tiesiog mirtis ‒ ji bus žiauri, brutali. Literatūrologė Gražina Skabeikytė ją įvardija motinžudyste: laumvaikis ir žmonių vaikas atima gyvybę būtybėms, kurios vieną primetė žmonėms, kitą ‒ pasigrobė ir užaugino kaip savą. Ar žudyti kitokį etiška? ‒ klausia literatūrologė ( https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2019-nr-3-91/sukeisto-keistumai-arba-motinzudzio-istorija/   „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)), beje, viena stipriausių tautosakos žinovių šiandien. Juk tautosakoje laumės ne vien bloga žmonėms darydavo, su jomis mokėta sugyventi. Kotrynos Zylės kūrinyje ryškinama tamsioji mitinio pasaulio pusė ‒ laumių kerštingumas, jų nesugebėjimas atleisti už vaikišką poelgį, kurį pati Gabės prosenelė vertina kaip nekeliantį grėsmės nuotykį. Galima būtų klausti nebent, ar sulauktas atpildas ‒ mirtis ‒ adekvatus? Ypač kai jo link artėjama taip paaugliškai: susimaišius sprogmenų iš mamos chemikės turėtų medžiagų? O ar paaugliams privalomi brandūs sprendimai, ypač situacijoje, kai Gabė ‒ „pakibusi“ tarp šiapus ir anapus, o Gedas ką tik suvokė esąs sukeistas. Jie ‒ ne pasakų didvyriai, jie ‒ paaugliai. Manau, kad ir skaitytojai paaugliai būtent dėl to su šiais veikėjais tapatinasi. O ši knyga, mano akimis, netgi labai išlaiko mitinių sakmių perspėjamąją funkciją: būk atsargus, nejuokauk, nes tavo ir kito pasauliai pernelyg skirtingi, mesta gniūžtė gali sukelti sniego laviną. Netgi neadekvačiai žiaurią.

Kotryna Zylė išdrįso eiti labai nepatogiu keliu: jos kūrinys kelia polemiką, skatina ieškoti argumentų tiek „už“, tiek „prieš“. Paauglių literatūroje reikia provokacijų, sandūros su pasauliu, kuris nebūtinai yra švelnus ir pūkuotas, nes ir patys paaugliai pradeda atrasti savo dyglius ‒ tam, kad galiausiai perėję simbolinę gėrio ir blogio kovą įgytų išminties.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *