Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

"Gamzati"
“Gamzati”

Olga Konošenko šoka pagrindines partijas Nacionaliniame  operos ir baleto teatre. Apie vaikystę ir jaunystę,  apie mokymosi ir studijų metus, apie vaidmenis ir apie šeimą Olga pasakoja šokio istorikui, kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Prisiminkime, Olga, Jūsų vaikystę. Žinau, kad ir mama buvo balerina. Taigi, ką pirmiausia menate?

Aišku, pirmiausia esu dėkinga savo mamai, kad ji parodė man kelią į teatrą. Mano mama Jelena Saskova –  Konošenko. Taip lėmė likimas, kad ji, baigusi Maskvos choreografijos mokyklą, atvyko šokti į Vilnių, ką tik pastatytą, naują Operos ir baleto teatrą.

Po kelerių metų gimiau ir aš. Drąsiai galiu sakyti, kad esu šio teatro vaikas –  kiek save menu, tiek ir teatrą. Jau nuo trejų metukų stebėjau spektaklius, kuriuose ir mama, ir jos kolegės šoko. Pažįstu kelias baleto kartas, menu Leokadiją Aškelovičiūtę, Neli Berediną, Loretą Bartusevičiūtę. Visas balerinas mačiau ne tik iš žiūrovų salės, bet ir iš užkulisų.

Mama kartais pykdavo, kad nesilaikau vaikams reikiamo režimo ir vakarais,  įsikibusi į jos sijoną, prašau, kad vestųsi į teatrą.

Labai gražiai  minite savo mamą, papasakokit apie ją.

Mama gimė ir augo Pamaskvėje, du šimtai kilometrų nuo Masvos.  Mama lankė baleto būrelį – ją pastebėjo, ir mano močiutei pasiūlė atiduoti į baleto mokyklą.

Labai tikslus žodis, ne leisti mokytis, o – atiduoti.

Taip, pasakojo, kad ir močiutė ilgai dvejojo, bet ryžosi. Mamos vaikystė prabėgo Maskvos baleto mokykloje, kurioje labai griežta tvarka, drausmė. Dabar tik filmuose galime pamatyti, kaip ten dresiruodavo vaikus.

Kaip Jelena Saskova pateko į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą?

Mama pasakojo, kad mokėsi vienoje klasėje su Alla Michalčenko, kuri tapo Didžiojo teatro prima. O daugeliui jos klasės mergaičių buvo pasiūlyta likti stažuotojomis, nes nebuvo laisvų etatų, arba šokti kituose Sovietų sąjungos teatruose. Taip mama pasirinko Lietuvą ir atvažiavo į Vilnių. Iš tos klasės atvyko daug balerinų: Neli Beredina, Olga Fedosova, Natalija Fedotova, Liudmila Lebedeva. Vienos siekė  karjeros, kitos sukūrė šeimas, daugiau dėmėsio skyrė šeimai, vaikams.

Papasakokite apie tėvelį.

Mano tėtis Igoris Konošenko gimė Vilniuje. Tėčio mama, mano močiutė, gyveno Peterburge, tuometiniame Leningrade, bet per karą, užėjus blokadai, pasitraukė į Vokietiją ir ten liko iki karo pabaigos, kol neužėjo rusai. Vokietijoje dirbo aukle, tad pateko į savotiškas pinkles. Grėsė kalėjimas ar dar baisiau, tad miškais, pėsčiomis pasiekė Lietuvą.

Ar tėvelis irgi teatro žmogus?

 Mano tėvelis nieko bendro su teatru neturėjo. Tiesiog du jauni, gražūs žmonės sutiko vienas kitą, pamilo ir… radausi aš.

Ar menate patį pirmąjį matytą baletą?

Kiek menu save, tiek ir baletą. Kuris ir koks tai buvo baletas, tikrai neatsimenu. Žinau, kad mamos nuolat prašydavau, kad parneštų baleto batelius puantus, užsivilkdavau kokį sijonėlį ir šokdavau, šokdavau. Aišku, tie mamos puantai būdavo man per dideli, tai į galus ko nors prikišdavau.

Ar lankėte šokių būrelį?

Šokių būrelio  ne, bet būdama šešerių lankiau meninę gimnastiką. Vėliau tėveliai nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, mokiausi fortepiono klasėje.

Kaip įstojote į Čiurlionio meno mokyklą?

Pavėluotai. Mama, žinodama koks tai sunkus darbas, delsė, matyt, gailėjo mano laisvos vaikystės. O jos kolegė savo dukrą nuvedė ir klausinėjo: kodėl mano mama delsia? Tik po trijų mėnesių ryžosi. Mokslas buvo prasidėjęs, klasė surinkta labai didelė, bet patikrino mano fizinius duomenis ir vis dėlto priėmė. Ir tikrai pirmieji metai  – labai sunkūs, būta daug ašarų. Tuomet maniau, kad balerina tampi iš karto: įstojai į baleto mokyklą, aprengia gražia suknele, karūnėlė ant galvos ir –  į sceną. Tikrovė  kitokia, tavęs laukia įtemptas, nuolatinis darbas: korpuso pastatymas, pratimai ant grindų, viskas turi būti tikslu, preciziška. Tai trunka valandų valandas. Kartais atrodydavo, kam man to reikia…

Kas pirmieji mokytojai ir kankintojai?

Pirmoji mano mokytoja Irena Požerienė. Antroji mokytoja – Jolanta Vimerytė. Abiem savo mokytojoms labai dėkinga. Kad aš teatre, kad šoku…

Priimta į teatrą iš karto gavote solo vaidmenis ar teko ir kordebalete pašokti?

Šokau ir kordebaleto gretose. Niekada nesakysiu: blogai, kad manęs iš karto nepastebėjo. Tai savotiškas auklėjimo procesas – kyla noras tobulėti, siekti karjeros.  Pirmąjį solinį vaidmenį sušokau gana greitai, jau pirmojo sezono pabaigoje  -Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“ su Nerijumi Juška.

Kitų vaidmenų turbūt nereikėjo ilgai laukti?

Kitas mano vaidmuo Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Šokau Eglę, šį vaidmenį man perleido Loreta Bartusevičiūtė. Tai Egidijaus Domeikos pastatymas ir tikrai labai artimas man vaidmuo.

 Buvote tokia jauna…

Taip, šokau teatre tik antrą sezoną. Loreta Bartusevičiūtė šiuo spektakliu atsisveikino su scena. Aš šokau pirmus du veiksmus, o Loreta trečią – patį dramatiškiausią. Tas spektaklis liko giliai širdyje. Tokio jaudinančio momento daugiau niekada nepatyriau.

O paskui kokie vaidmenys?

Kitas  – Piotro Čaikovskio „Spragtuke“, tai toks su vaikystės prisiminimais susijęs vaidmuo: Kalėdos, svajonės,  balta baletinė klasika. „Spragtuke“ šokau su Nerijumi Juška, jis buvo mano partneris. Šokau pas de trua „Gulbių ežere“, Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.

Šokote ne tik pas de trua „Gulbių ežere“, bet ir Odetą Odilę.

Taip. Tuo metu kaip tik atvažiavo Svetlana Masaniova (buvusi Lietuvos operos ir baleto solistė) ir su manimi ruošė šį vaidmenį.

Na ir koks tas Gulbės vaidmuo?

Labai sunkus. Išdrįsiu pasakyti, kad dar buvau per jauna tam vaidmeniui. Man buvo sunku susitvarkyti ne tiek techniškai, kiek atlaikyti vidinę nervinę įtampą.

Tebešokate „Gulbių ežerą“. Ar jaudulys išlieka?

Buvo didžiulė pertrauka, gal kokius penkerius metus. Dabar retai šokamas „Gulbių ežeras“, o teatre repertuaras labai didelis. Yra spektaklių, kur nėra antros šokėjų sudėties, tenka man vienai juos šokti. Dabar, žinoma, daug ramiau žiūriu į ši sudėtingą vaidmenį: kitaip mąstai, kitaip matai patį spektaklį. Daug ką duoda patirtis. Bet jaudulys lieka. Pirmą kartą kai išėjau šokti, gal šiokį tokį ir šoką apturėjau. Prisimenu, pirmas Gulbės išėjimas ir aš matau baisiai didelę sceną, ji tarsi mane suvalgo visą. Žinau, kad man reikia praeiti, ir aš einu, o scena be galo be krašto, atrodo nebeturiu jėgų…

Kelintais metais įvyko tas debiutas?

Du tūkstančiai antrais. Buvau neseniai mokyklą baigusi. Dabar viskas kitaip, dabar tu valdai sceną.

Kiek žinau, tais pačiais metais dalyvavote ir konkurse Permėje. Baleto mokykla tame mieste garsi ir tuo, kad Leningrado blokados metais ten evakuavo A. Vaganovos  baleto mokykla. Ten karo metais dėstė ir pati Agrippina Vaganova, tuo metu mokėsi ir mūsų garsi balerina Genovaitė Sabaliauskaitė.

Konkursas vadinasi „Arabesk 2002“ , žiuri narė buvo Jekaterina Maksimova. Į  konkursą važiavau su Aurimu Paulausku. Šiam konkursui mus ruošė Svetlana Masaniova. Gaila, kad ji su mumis nevyko, labai pasigedome jos palaikymo. Buvome abu labai jauni, teko susikaupti, pergalėti jaudulį.

Ką šokote?

Šokome pas de deux iš „ Spragtuko“, „ Gulbių ežero“ ir „Venecijos karnavalo“.

Nuvažiavau į konkursą sirgdama, gal netinkamai išdėstėme savo konkursinį repertuarą, turbūt reikėjo pradėti nuo sunkiausios partijos, nuo „Gulbių ežero“ pas de deux. Bet vis tiek buvo labai įdomu: lankėmės baleto mokykloje, matėme ir kelis baleto spektaklius teatre. Jaunimui siūlyčiau nebijoti, dalyvauti konkursuose, tai labai gera praktika.

Bet buvote apdovanota diplomu?

Taip, gavau diplomą už muzikalumą.

Esate laimėjusi  ir „Operos švyturį“,  „Auksinį scenos kryžių“. Už kokius vaidmenis?

Tais pačiais, 2002 metais gavau „ Baleto vilties“ apdovanojimą už Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.  2008 – ais jau buvau parengusi daugiau vaidmenų, šokau ir Baleriną „Raudonojoje Žizel“, ir Gamzati „Bajaderėje“,  ir buvau paskelbta  „Metų baleto soliste“ . Tais pačiais metais gavau  „Auksinį scenos kryžių“.  2010 metais už Olimpijos vaidmenį „Kopelijoje“ vėl buvau įvertinta „Metų baleto soliste“.

Ką Jums reiškia apdovanojimai?

Įvertinimas, manau, kiekvienam menininkui yra labai svarbu, tai ne tik mano, tai visų mano kolegų, visos trupės įvertinimas, juo dalinuosi su visais.

 Jūs –  daugiau klasikinio amplua šokėja. Esu įžvelgęs jūsų vaidmenyse akademišką, sakyčiau precizišką šokio techniką, kitaip tariant –  nepriekaištingą klasikinę mokyklą. Bet Jūsų repertuare būta ir šiuolaikinių, neoklasikinių baletų, tai ir Mindaugo Urbaičio „Acid City“, ir Carlo Orfo „Carmina Burana“

Aš mėgstu tokius baletus, man jie patinka. Tu gali truputėlį kitaip leisti sau šokti, nesilaikyti griežtų klasikinio šokio rėmų, daugiau dirbti korpusu, kitaip perteikti vaidmenį, skirtingai nei klasikoje, kur būtina švara, tikslumas. Visi „žino“ kaip sušokti variaciją „Miegančiojoje gražuolėje“ ar „Gullbių ežere“.O šiuolaikiniame balete  – laisviau . Gaila, kad man mažai teko šokti „Acid City“ spektakliuose, tik kelis kartus.

Šis  spektaklį greitai ,, išėmė“  iš repertuaro, o ir paskutiniais metais rodydavo po kartą ar du per sezoną. O gaila. Jaunimui jis labai patiko.

Artistams irgi labai patiko šis spektaklis. Muzika gera ir Pastoro choreografija įdomi. Šiandien ir „Kopelija“  – šiuolaikinė, ją labai miela šokti.

Priminkime skaitytojui, kad naują libretą šiam Leo Delibes baletui, remdamasis Hoffmano pasaka „Smėlio žmogus“, sukūrė Michailas Chemiakinas, taip pat dekoracijas ir kostiumus, o choreografiją – baletmeisteris Kirillas Simonovas.

Šio baleto, nors jis ir šiuolaikiškas, be klasikinės mokyklos, žinoma, nesušoksi. Čia aš šoku Olimpiją.

O tradicinę, senąją „Kopeliją“ taip pat esate šokusi?

Taip. Tai buvo Vytauto Brazdylio pastatymas. Pagrindinių vaidmenų nešokau, šokau kordebalete, ką tik baigusi mokyklą. Kaip tik savo mamos vietoje. Taip nutiko,  kad aš atėjau iš mokyklos, o mama – atsisveikino su teatru. Atsistojau į jos vietą, net su jos kostiumu šokau.

Dalyvaujate ir vaikiškuose spektakliuose, minėjote „Pelenę“, bet šokate ir Magnoliją Kareno Chačaturiano „Čipoline“.

Ir sename „Čipoline“ šokau. Aš ir Neli Beliakaitė, ką tik abi baigusios mokyklą. Ir visai neseniai pažiūrėjau tuometinį įrašą, keista, gal net truputėli juokinga. Prisimenu, kaip buvo sunku susitvarkyti su techniškais judesiais, suvaldyti savo kūną. Dabar atrodo viskas daug paprasčiau. Šių spektaklių choreografija išliko ta pati, tik sujungė veiksmus, iš trijų  liko du.

Kuris vaidmuo pats reikšmingiausias Jūsų karjeroje?

Šokdama aš patiriu didžiulį malonumą. Negalėčiau išskirti kokio nors vieno vaidmens. Visi jie skirtingi, bet visi man labai brangūs. Man labai gera šokti. Ar tai būtų Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, ar ta pati Olimpija „Kopelijoje“.

O Venera „Valpurgijos naktyje“?

Oi, labai geras vaidmuo buvo, gaila, kad nebėra Gounod „Fausto“.

Ar ilgitės vaidmenų, kurie nueina, ar lieka nostalgija?

Taip. Gaila „Raimondos“, neturiu net įrašo, kažkaip nespėjo nufilmuoti, gaila ir „Valpurgijos naktų“. Lauki, būdavo to išėjimo, o išeini šokti pusę dešimtos. Ir sudėtingas tas pas de deux. Bet vis tiek miela. Puikūs repertuare buvo vienaveiksmiai baletai „Carmina Burana“, ypač „Kontrastai“. Toks neoklasikinis baletas, kiek Balanchiną primena. Gal mūsų publika nelabai mėgsta tokius spektaklius? Jie neužsilaiko.

Bet  pasaulyje trumpi baletai populiarūs. Šiandien žiūrovai mažai turi laiko.

Taip. Bet mūsų publikai gal priimtinesni tradiciniai baleto pastatymai. Turime kuo didžiuotis – mūsų teatre yra pasaulinė baleto klasika:  „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, o šalia šiuolaikiniai baletai  – „Kopelija“ ir… reikėtų dar.

Jus supa ne tik teatras, bet… Juk esate laukiama  namuose. Papasakokite apie savo šeimą.

Mano vyras Arnoldas ir aš auginame dukrelę Amelę. Esu dėkinga savo mamai, kuri labai padėjo ir padeda, nes supranta, ką reiškia dirbti teatre. Su baletu dar neskubame, lankome gimnastiką ir stebime kaip seksis, mokomės skambinti fortepijonu.

Mano vyras ne iš teatro, iš verslo pasaulio. Tačiau suprantame vienas kitą: aš daug dirbu, jis daug dirba – esame darboholikai. Pagimdžiusi greitai grįžau į teatrą, po metų. Negalėjau ilgiau tverti. Supratau, jei neišeisiu į sceną dabar, tai neišeisiu niekada. Klausiau mamos: „Kaip darom?“ Atsakė: „Padėsiu“. Tai visur ir gelbsti.

Jums padeda auginti Amelę mama, turbūt ir jai mažąją Olgą padėjo auginti močiutė. Papasakokite apie ją.

Mano močiutė, tėvelio mama –  Irina Konošenko. Mama pasakojo: kai tėvelis ją atvedė į namus supažindinti ir pasakė, kad „Jelena balerina ir ji gyvens su mumis“, močiutė atsakė: „Nebus čia jokių balerinų“.

Mama liko balerina – ir teatre šoko, ir kartu gyveno. Kai gimiau, tai močiutė net išėjo iš darbo ir padėjo mane auginti. Buvome labai artimos, kurį laiką aš ir gyvenau su močiute, ji visur mane lydėdavo –  į mokyklą, į muziką, į gimnastiką. Esu jai labai dėkinga.

Ar pati jaučiate, kad tapusi mama  sugrįžote į teatrą kitokia? Kitaip traktuojate net ir senus savo vaidmenis, juose atsirado moteriško švelnumo, jie tapo techniškai stabilesni. Ar tai profesinė branda?

Daug kas apie tai kalbėjo. Man atrodo, kad daug procesų mano gyvenime vyksta lėtai, viskas po truputį. Ne iš karto lydėjo vien tik sėkmė. Tai ką dabar pasiekiau, atėjo per nuolatinį darbą, per užsispyrimą, dažnai kartoju sau: turiu padaryti.

 Baleto artisto karjera, jo gyvenimas scenoje žiauriai trumpas. Negąsdina, nekyla klausimų:  kas paskui?

Žinoma, nuolat apie tai galvoju. Labai norėčiau likti dirbti teatre. Matau, kaip artistams sunku atsisveikinti su scena. O išeina jauni žmonės, trisdešimt aštuonerių, keturiasdešimties… nedaug ir man liko, keli metai… Baigiau mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, esu magistrė. Dar tęsiu studijas Edukologijos universitete. Pasirodo, su mūsų diplomais atsiranda trukdžių dirbti pedagoginį darbą. Tai su kolegėmis nusprendėme pagilinti savo žinias, studijuojame mokyklinę pedagogiką ir psichologiją.

Pakalbėkime apie naujus Jūsų vaidmenis. Žinau, kad kuriate ne tik Barboros vaidmenį Andželikos Cholinos pastatyme „Barbora Radvilaitė“, šoksite ir Naujametinėje premijeroje „Žydrasis Dunojus“. Kaip sekasi?

Naujametinis spektaklis bus lengvas ir gražus. Puiki Štrauso muzika, manau, kad žiūrovams suteiks džiaugsmo. Šoku čia Frančeską, pagrindinį vaidmenį, Aną šoks Miki Hamanaka. Baleto siužetas panašus į senojo pastatymo. Tik režisūriniai sprendimai kitom spalvom pagražins spektaklį, skambės ta pati nuotaikinga muzika.

Jūs nemažai gastroliavote. Kuo skiriasi kitų kraštų žiūrovas, scena, erdvė, nuotaikos?Kaip jaučiatės svetur?

Kitaip nei namuose.  Teatras daug gastroliuoja. Pradedant JAV, Japonija, baigiant Europos šalimis.  Man dar teko su Maestro Rostropovičiumi balete „Romeo ir Džiuljeta“ šokti – buvo įdomus turne. Dabar į paskutines gastroles vežėm „Bajaderę“. Labai šiltai priėmė publika, nesitikėjau, kad taip vertins klasiką. Mums ne tik plojo, bet ir kojom trypė. Ką reiškia pietietiškas temperamentas! Mes prie tokių aistrų nepratę, mūsų žiūrovai daug santūresni.

Sėkmingai klostosi Jūsų karjera. Kas tai lemia: darbas, talentas ar sėkmė?

Viskas įvyko dirbant. Aišku, ir fizinius duomenis turiu. Bet ne vien duomenys lemia. Balete nieko nepaslėpsi – kyšiai ar pažintys nepadeda.  Žiūrovas viską mato. Ką šiandien pasiekiau, tai per meilę baletui. Man svarbu, kad teatre galėjau  lygiuotis: šoko puikios solistės. Visų pirma Eglė Špokaitė, kurios vaidmenis dubliavau. Labai atidžiai ją  stebėdavau, bandžiau kai ką pritaikyti sau. Kartu repetuodama, atskleisdavau sau  šokio paslaptis, vaidmens niuansus.

Ką Jums reiškia muzika,  orkestras, dirigentas?

Jei spektaklis vyksta pagal fonogramą, negroja gyvai orkestras, jaučiuosi nejaukiai. Mūsų teatro repertuare yra toks baletas „Rusiškas Hamletas“.  Gyva muzika visai kas kita. Su dirigentu derini muzikos niuansus, tempą. Kartais pasigendi dirigento dėmesio šokėjui. Baleto kūrinys specifinis. Labai dėmesingi, visada rasdavo laiko šokėjui a.a. dirigentai Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis. Tas orkestro ir šokėjo susikalbėjimas yra labai svarbus – vienam kitą išgirsti. Spektaklio metu negali sakyti: „palaukit, aš nespėju“. Kad susikalbėtų dirigentas ir šokėjas, abiem reikia mokėti kalbą, dirigentui – šokio, šokėjui –  skaityti muzikos partitūrą.

Baletmeisterių sutikote ne vieną, kuris Jums artimiausias savo kūrybiniais ieškojimais, šokio leksika?

Įdomus man buvo Krzysztofas Pastoras, deja, nedaug su juo teko dirbti. Artimas  Kirilas Simonovas. Labai impulsyvus, temperamentingas. Įdomu buvo dirbti statant „Kopeliją“. Repeticijos fiziškai sunkiai pakeliamos, sudėtinga, neįprasta šokio leksika. Kartais repeticijas pertraukdavo emociniai protrūkiai… Nors spektaklis sudėtingas, bet man artimas. Pastatymas labai sunkus, po spektaklio sakai: „ Och, jau sušokau“!

Ar pati bandote kurti? Žinau, kad studijuodama Muzikos, teatro ir kino akademijoje, turėjote ir šokio kompozicijos discipliną, kaip sekėsi?

Vyko mano baigiamasis magistro egzaminas akademijoje, su kompozitore Rūta Vitkauskaite kūrėme muzikinį choreografinį projektą „Linija“.Tai valandos trukmės mono spektaklis, pati ir šokau. Dabar šį projektą tęsiu ir vystau, pakviečiau šokti Aurelijų Daraškevičių. Naudojame gana sudėtingą muziką, dvidešimto amžiaus kompozitorių Gyorgy Ligeti, Samuelio Barberio kūrinius. Tai ne visai baletui priimtina muzika. Prisipažinsiu, man tokie eksperimentai labai patinka.

Jei kirba toks noras, gal ir ateityje kursite choreografiją? Jau antrą kartą kartu su kolegomis sėkmingai pasirodėte įdomiame projekte ,,Impulsai“ – jaunų choreografų bandymuose.

Gal. Turiu tokių svajonių, ne tik pačiai šokti, bet ir kurti įvairius projektus ir juos įgyvendinti.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

"Ana Karenina"
“Ana Karenina”
"Žizel"
“Žizel”
"Silfidė"
“Silfidė”
"Emilija"
“Emilija”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *