Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Milda Savickaitė

Atidarymo koncertas. Dainos namai.
Atidarymo koncertas. Dainos namai.

Tas keistas ir kaskart naujai užgimstantis tapatybės jausmas… Jausmas, kuris  gimsta iš kelių žodžių – BALTICA ir DAINŲ ŠVENTĖ. Šiemet jis sugrįžo dviguba jėga, nes abi šventės vyko tuo pačiu metu (o ir pasakojo beveik tą patį). Dažniausiai esu už tęstinumą. Jo reikia, jei žmogus nori įsišaknyti. Ar patyrėte:  Vilniaus mieste, kaip niekada anksčiau, gyvybe ir atsipalaidavimu ima pulsuoti net gatvės… Ir suvoki: per amžius austos vertybės – dainos, šokiai, gimtoji kalba įtraukia į vieną – į atgimimo giją. Tarptautinis festivalis ,,Baltica“ šiemet vyko dvidešimt septintą kartą birželio 30–liepos 6 dienomis. Jo tema – Laimė. Organizatoriai sako: ,,Laimė yra visą žmogaus gyvenimą, jo veiklas integruojantis principas, suteikiantis vertę. Laimės troškimas, jos ieškojimas yra žmogaus gyvenimo variklis. Viena iš svarbiausių laimės sąlygų – gyventi ir klestėti savo namuose, darnioje šeimoje, paveldėtoje ir nuolat gimstančioje kultūroje, savo Tėvynėje.“ Festivalio svečiai iš Azerbaidžiano, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Kroatijos, Šri Lankos, Vengrijos, Baltarusijos ir šeimininkai – lietuviai birželio pabaigoje kalbėjo apie laimę, likimą, dalią… Apie tai, kokiu vardu laimę kviesti, o pasikvietus – kaip laikyti ir nepaleisti. Kaip porą susirasti, o jei radai – kaip žvelgti viena kryptimi. Kiekviena šalis supažindino su tradicijomis, papročiais, apeigomis, burtais. Pasakojo, kaip pasitikti gimstantįjį, kaip santuoką puoselėti. Kokiais būdais namų židinio deivėms pataikauti ir malonę jų gauti… Manau, kad tądien visi rado atsakymą į klausimą: kaip išsaugoti darną ir gerovę? Į Kongresų rūmus susirinko gana daug įvaraus amžiaus žmonių. Koncertą vedė Loreta Sungailienė su padėdėju (šis vertė jos tekstą į anglų kalbą). Viską tarsi viena gija apjungė intarpuose mažųjų atliekami paukščių pamėgdžiojimai (skudučiais ir balsu). Dar kartą įsitikinome, kad latviai ir lietuviai – itin giminingos tautos:  net ir paukščiukai panašia kalba ir panašius dalykus pasakoja.

Estai pažėrė skambių šiaurietiškų dainų: šio kolektyvo repertuare buvo daug suomių ir švedų palikimo. Baltarusiai užbūrė slaviškuoju temperamentu ir dainavimo mandrybėmis. Gruzinai (nors buvo tik trys) sugebėjo prikaustyti žvilgsnį ir nepaleisti jo visą pasirodymą. Vengrai užbūrė šokiais ir trepsėjimais. Ukrainiečiai – gaila, bet… – rauda visus pasveikino… Po giesmės salė plojo atsistojusi, ne vienam ir ašara skruostu riedėjo. O kroatai šiek tiek šokiravo savo tautinio kostiumo daugiasluoksniškumu (gana jiems įžengti į sceną, ir visi pradėjome ploti). Šventę baigė jungtinė (kiek žinau, kviesta iš visos Lietuvos) šeimų daina: į sceną lipo tėveliai su atžalomis ir kartu dainavo. Labai žavingai atrodė, kai mažieji ,,Reketuko“ (Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblis) nariai kvietė šokti nešokančiuosius – kaip draugiškai su jais į sceną lipo užsieniečiai.

Labai džiugu, kad toks gražus, didelis ir ilgaamžis festivalis vis sugrįžta į Lietuvą. O festivalio svečių koncertai birželio 30 dieną nesibaigė – jie pasirodė ir per Dainų šventę (Folkloro dienoje). Smagu, kad lietuviai noriai priima ir kaskart palydi gausiais aplodismentais svečius – bet ir jie, tie svečiai, nelieka skolingi. Semia mūsų kultūros lobius ir džiaugiasi su visa tauta. O dabar šiek tiek apie Dainų šventę. Rašau, kol įspūdžiai neišblėso… Šiemet Dainų šventė puošėsi pavadinimu ,,Čia mano namai“ ir minėjo  devyniasdešimtąsias gyvavimo metines. Visas miestas pilnas tautiniais kostiumais pasipuošusių žmonių, gatvėse nerimo jaunimas ir vaikai, skubantys į repeticijas arba iš jų. Atidarymo koncertas ,,Dainos namai“ vyko liepos 1 dieną Katedros aikštėje. Labai įstabu matyti tautą, gausiai susirinkusią dėl vieno tikslo – dainuoti ir dalintis daina. Nors lyginant su ana švente šiek tiek jėgos atidarymui pritrūko (ne iš vieno žmogaus girdėjau šiokį tokį kritinį vertinimą), bet faktas, kad tai ‒ mūsų, atperka viską. Kitą dieną vyko ansamblių vakaras ,,Krantai Nemunėlio“. Ten keliavome palei Nemuno krantus per visą Lietuvą, o kelionę baigėme Pamary. Džiugu buvo matyti Ansamblių vakare taip šauniai pasirodžiusius ratiliokus – tai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ nariai. Širdį suspaudė šiokie tokie sentimentai, nes ir aš jam priklausiau (nors ir dabar viena koja esu ratiliokė…). Man asmeniškai šis vakaras – pati gražiausia Dainų šventės stotelė, nes čia telpa viskas. Ir grynasis folkloras, ir šokis, daina, instrumentika. O kartu išlaikoma istorijos, pasakojimo, siužeto tėkmė.
Liepos 4 dieną vyko Folkloro diena. Diena, kada širdys atsiveria. Nes folkloras ir yra tai, ką mes turime ir ką kuriame dabar. Daugybė Lietuvos ansamblių (o kartu ir festivalio ,,Baltica“ svečiai) šoko ir šokdino, dainavo ir kvietė dainuoti, muzikavo, kepė duoną, dalijosi naminiais produktais, suvenyrais, pristatė amatus. Visas Bernardinų sodas ir Katedros aikštė bei jos   didžioji scena raibo ir lūžo nuo žmonių gausos, akys mirguliavo nuo raštų, širdys džiaugėsi bendryste. Aplankiau daug kolektyvų – daug dainų išgirdau. Kiekvieno regiono savastį atradau ir išgyvenau iš naujo. Ypač likau sužavėta Klaipėdos folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ tautinių kostiumų autentiškumu. Vėlgi mano ratiliokai, o ir kitų universitetų bei kolegijų ansambliai su savimi atsinešė jaunystę ir jėgą.

Bet labiausiai už širdies griebė, kai stebėjau Ignalinos folkloro ansamblio ,,Čiulbutė“ pasirodymą – tai yra ta terpė ir ta mokytoja Sigutė Mudinienė, kuri mane visko ir išmokė (dainuoti, šokti, amatų ir tauraus reiškinio – tarmės). Labai gaila, kad kolektyvas Ignalinoje nepriklauso niekam (t. y. jokiai įstaigai) – o gal kaip tik gerai, kad gali augti ir kurti nevaržomi. Nors linkėčiau ignaliniečiams puoselėti tai, ką kraštiečiai užgyvena. Sigutė teigia: ,,Kožnam žmogeliui mieliausias tas kraštas, katram gimei, augai, kur kožnų kumpelį žingsneliais išmieravai“. Šiuos žodžius teko ir man ištarti pristatant Ignalinos kraštą, kai „Ratilio“ ansamblio narių margumą fiksavo TV laida ,,Labas rytas“. Manau, kad būtent šie šauniosios Sigutės žodžiai labai tinka ir šiųmetei Dainų šventei. Nes juk būtent čia – mūsų namai.

Jaunieji šokėjėliai
Jaunieji šokėjėliai

 

Tautos žiedai
Tautos žiedai

 

Aš jums pagrosiu ir padainuosiu...
Aš jums pagrosiu ir padainuosiu…
Šokame!
Šokame!

Karolinos Pansevič ir Martyno Siruno nuotraukos iš Ansamblių vakaro.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *