Apie Aką ir Akelą

Rudyardas Kiplingas
Rudyardas Kiplingas

Apie Aką ir Akelą

Gintarė Adomaitytė

Aš jums pasakosiu apie Radjardą Kiplingą (Joseph Rudyard Kipling, (1865‒1936) ir Selmą Lagerlof (1858‒1940), apie vilką Akelą ir žąsį Aką, apie du berniokus – vilkų įvaikintą Mauglį ir žąsų auklėtą Nilsą.

O pasakojimą pradėsiu nuo 1907 metų.

Tais metais Radjardas Kiplingas laive, pakeliui į Stokholmą, sužinojo, kad mirė senasis Švedijos karalius. Rašytojas keliavo ne šiaip sau. Švedijos sostinėje jo laukė Nobelio premija.

Už ką?

,,Už pastabumą, originalią vaizduotę ir vyrišką suvokimo bei pasakojimo jėgą“, ‒ taip nutarė premijos teikimo komitetas.

Kaip klostėsi Kiplingo gyvenimas iki lemtingųjų 1907-ųjų? Iš kur pastabumas, vaizduotė, vyriška pasakojimo jėga?

,,Papasakokite man apie žmogaus gyvenimą iki šešerių metų, ir aš apie tą žmogų papasakosiu viską“, – taip yra kalbėjęs Kiplingas.

Ko gero, klydo.

Pirmieji jo šešeri metai – rojus. Tai Indija, Bombėjus. Mylinčios auklės ir ne tik auklės – visa indų tarnų svita, rūpestingi tėvai. Auklių indiškos pasakos, tėvo skulptoriaus dirbtuvė, mamos poetės švelnumas…

Tolesni metai – Anglijoje, kur pensione iš ,,tetos“ Rozos ir jos paauglio sūnaus patyrė begalę pažeminimų. Kai po šešerių metų iš Indijos į Angliją atvykusi mama bandė pasakyti sūnui labanakt ir pabučiuoti, jis išsigando – tikėjosi smūgio, tad prisidengė ranka.

Kiplingas_vaikas

Būta ir karinės mokyklos, kur teko ne tik mokytis karybos, bet ir išsikariauti bendramokslių pagarbą; būta pragariškai sunkaus darbo Indijos laikraščiuose. Ten gimė pirmieji apsakymai – begalė apsakymų. Būta ir šlovės naštos. Kai Kiplingas, pagaliau atsikratęs žurnalistikos, atplaukė į tėvų gimtinę, jį pasitiko gerbėjų minia ir… kolegos žurnalistai.

JOHN KIPLING

Garsiąsias džiungles Kiplingas rašė ne Indijoje, ne Anglijoje. Rašė Amerikoje, Vermonto valstijoje, žmonos Karolinos Balestjė (Balestier) tėviškėje.

Tai buvo šalta, snieguota žiema – pusnys iki pat langų. Mažame kambarėlyje nuo gruodžio iki balandžio Kiplingas mintimis leido sau grįžti  į Indiją.

Kartais girdime saldžius pasakojimus, neva pasakas apie džiungles Kiplingas iš pradžių sekė, tada jau užrašė savo trims vaikams. Netiesa. Pirmoji džiuglių knyga pasirodė 1894 metais, antroji – 1895. Dukra Džozefina buvo trejų, Elsė gimė 1896 metais, sūnus Džonas – jau Anglijoje – 1897.

Kiplingo vaikai
Kiplingo vaikai

“Džiunglių knyga” – tokia, kokią ją rašė Kiplingas, netrumpinta, neadaptuota ‒ pirmą kartą Lietuvoje pasirodė tik prieš keletą metų. Ją skaitydami juntame, koks tai žiaurus, negailestingas, krauju aplietas tekstas, kaip maža jame Kiplingo pirmųjų šešerių rojaus metų ir kiek daug vėlesnės patirties – smurto, karybos, kovos už teisę būti savimi.

Dziungliu_angl

Dar kartą kartoju metus: 1907. Tada priesaiką davė pirmieji skautai. Kartu su jais – tuo dvidešimtuku – buvo ir Kiplingo sūnus Džonas.

Kalbėdama apie Kiplingų giminę, apie džiungles, apie vilką Akelą, apie skautus privalau minėti gan žinomą pavardę: Robertas Baden Pauelas (Robert Baden-Powel). Mes žinome: tai žmogus, įkūręs skautiją. Tačiau kokią? Kada? Kas jis?

Tai buvo smarkus kareiva, pramintas Baltuoju Vilku. Būrų kare pietų Afrikoje jis susivokė, kokie naudingi karui gali būti paaugliai – ištroškę nuotykių, vikrūs, bebaimiai. Jie tapo žvalgais, ryšininkais, pasiuntiniais.

Jau po būrų karo, kurdamas skautiją, kareiva kreipėsi į rašytoją Kiplingą. Prašė leidimo naudoti vilko Akelos vardą; jaunieji skautai ir dabar, šiandieną, tampa vilkiukais, ilgainiui vilkais; jų stovyklos vadinamos Akelos uola.

Kas yra Akela, koks?

,,Jūs žinot Įstatymą, gerai jį žinote“, – tai žodžiai, kuriuos Akela, Vienišas Vilkas, kartoja nuolat. Išsitiesęs ant uolos, jis vadovauja vilkų rujai jėga ir sumanumu. Tuo pačiu vadovauja ir džiunglėms.

Dziungliu_liet

 

O dabar – kol kas – atitolkime nuo džiunglių ir grįžkime į Švediją, į ne kartą mano minėtus 1907 metus.

Kas naujo Švedijos padangėje?

Švedijos padangėje – nauja knyga, Selmos Lagerlof (1858‒1940) geografijos vadovėlis ,,Stebuklingosios Nilso kelionės“.

Rašytoja jau kelis kartus buvo pristatyta Nobelio premijai – ir atstumta. Nobelio premiją ji gaus kiek vėliau – 1909 metais.

Už ką?

Už kilnų idealizmą, vaizduotės turtingumą ir pasakojimo širdingumą.

Selma Lagerlof
Selma Lagerlof

Man įdomu lyginti Kiplingo vaizduotės originalumą ir Lagerlof vaizduotės turtingumą. Dar noriu priminti, kad abu jie – savaip pirmieji, Pirmasis britas, gavęs Nobelio premiją, pirmoji švedė nobeliantė.

Kad pasakojimas būtų teisingas, žvilgtersiu į Lagerlof pirmuosius šešerius metus, apžvelgsiu ir vėlesnius.

Selma Lagerlof vyresnė už Kiplingą septyneriais. Jos niekada niekas nebuvo išplėšęs iš prosenių žemės – iš Švedijos. Jokios svetimtautės jai nesekė pasakų – sekė teta, močiutė. Kažin ar galima vadinti rojumi jos ligotą vaikystę, juo labiau – jaunystę, kai dėl skolų teko kraustytis iš mylimos Morbakos, imtis mokytojos darbo. Ji tikrai nesekė pasakų savo vaikams, nes tų vaikų ir neturėjo. Ji tik rašė pasakišką geografijos vadovėlį, užsakytą Hugsvarnos mokyklos direktoriaus.

„Greičiau skristi lengviau negu iš lėto, aukščiau skristi lengviau negu pažeme, kas nespėja su pulku turi grįžti atgal“, – kieno šis įstatymas?

Taip sako Selmos Lagerlof sumanyta lyderė – žąsis Aka. Ir skelbia ji ne įstatymą, greičiau nuostatą, kuriai paklusti neprivalu – galima atsilikti, neskristi. Atvira Švedijos padangė visai kas kita nei uždaras džiunglių pasaulis.

Nilsas

Vilkas Akela yra džiunglių valdovas, kuris labai gerai žino: sulaukęs senatvės, praras ne tik karališką valdžią, bet ir gyvybę. Jį sudraskys saviškiai tą naktį, kai Akela nebeįveiks ožio.

Žąsis Aka nė nemano valdyti visos Švedijos gyvūnijos. Ji – pralekianti keleivė. Aka – asmenybė, kuriai niekada nereikėjo žudyti, kad apgintų savo reputaciją.

Ir Akela, ir Aka – vienišiai. Gal todėl jiems tokie svarbūs žmonių vaikai. Vienam – Mauglis, kitai – Nilsas.

Ar įmanoma tuos du lyginti?

Visi suprantame, kad ir Mauglis, ir Nilsas – pasakų kūdikiai. Kiplingo pasaka žiauresnė ir labiau realistiška. Žmonių vaikas Mauglis, beveik kūdikis, pas vilkus atklysta tik dėl to, kad bėga nuo grobuonies – tigro Šanchano. Mauglis nėra nei blogas, nei geras; jis per mažas, kad klijuotume tokias etiketes.

O Nilsas?

Jo istorija kita. Tai vaikėzas, kuriam namuose viskas nuobodu. Štai dėl ko ir tėvams, ir visai kaimo bendruomenei jis atrodo tikras nedorėlis, neklaužada, nevidonas.

Mauglis džiunglėse – tik stipryn ir stipryn. O juk dar turi ir kitą galią – savo žvilgsnį, nuo kurio nusuka akis net stipriausieji, net jį įsimylėjusi Bagira – erotiškiausias personažas visoje vaikų literatūros istorijoje (jei tik ,,Džiunglių knygą“ laikome vaikų literatūra).

Nilsas užkerėtas, todėl jo kelyje, skrydyje ant žąsino Martyno sparnų, begalė stebuklų – kiek mistikos, kiek magijos!

Nilsas kalbasi su statulomis, groja stebuklinga dūdele ir išvilioja žiurkes, lanko nugrimzdusį Vinetos miestą, Ojulės sode sutinka amžiną sodininką ir… ilgainiui pats tampa Švedijos legenda, slaptingu nykštuku – lyg ir pasaka, lyg ir realybe.

Nilsas, keliaudamas ant žąsino sparnų, nenutolsta nei nuo miestų, nei nuo kaimų, nei nuo gyvūnijos ar augalijos pasaulio. Jis, laisvos keleivės globotinis, į namus grįžta stiprus ir laisvas, pasirengęs gyventi su žmonėmis.

Mauglis nėra užkerėtas, tad stebuklus privalo išsikariauti. Kad atstumtasis valdovas Akela ir vėl grįžtų ant savo uolos, privalu nužudyti priešą – tigrą Šarchaną. Tik tada, kai uola apdengta priešo kailiu, Akela viešpatijon grįžta vėl. O juk žudoma ne bet kaip. Šarchaną sutrypia buivolų banda, kuriai ,,ganyti“ reikia ir žmogaus išminties, ir vilkų įgūdžių.

Nilsas, suprantama, galėtų keršyti Smirei – lapei, kuri nuolatos vaikosi Aką. Bet… Sutikęs ją uždarytą Stokholmo skansene, Nilsas nieko geresnio nesugalvoja, kaip atverti narvo duris. Labai gali būti, kad Smirė ir dabar šmirinėja kur nors netoliese.

Viešpats Akela žūva kare. Laisvoji vilkų tauta kaunasi su raudonaisiais vilkais; mūšį Kiplingas aprašo kuo smulkiausiai… Štai finalas: ,,Vienišas Vilkas giliai įkvėpė ir pradėjo dainuoti Mirties dainą, kurią turi dainuoti mirštantis rujos vadas. Jo balsas vis stiprėjo, kilo ir sklido tolyn už upės. Galiausiai sušukęs ,,Geros medžioklės“ Akela akimirkai išsilaisvino iš Mauglio rankų ir pašokęs oran nukrito ant savo paskutinio ir baisiausio laimikio“.

Jei kuo panašūs Akela ir Aka, tai tik vienu: abu nori grąžinti žmonėms jų vaikus.

Ar kuo panašūs Mauglis ir Nilsas? Tik tuo: abu širdyse saugo neapsakomą kito ‒ kitokio pasaulio ilgesį.

Kas, jei ne ilgesys, mumyse stiprina žmogiškąsias galias?

Šiek tiek pasakojusi apie Nobelio laureatų vaikystę, jaunystę, tarsiu kelis žodžius ir apie senatvę.

Kiplingo dukra Džozefina mirė sulaukusi dešimties – apsirgo kelionėje iš Afrikos į Ameriką. Sūnus Džonas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Tėvo paskatintas, išėjo savanoriu. Kariavo neilgai. Susprogo jau pirmajame mūšyje. Niekas niekada nerado jo palaikų.

Kiplingo senatvė – uždara, slapta. Žmonių nebenorėjo matyti, ne kažin ką ir parašė.

Kiplingo namas
Kiplingo namas

Selma Lagerlof sėkmingai ūkininkavo Morbakoje, kurią atgavo už Nobelio premiją. Buvo svetinga, vaišinga, visuomeniška ir… vieniša, nors visada ir visur ją supo draugiški žmonės.

Keistas ir intriguojantis žodis senauti, kurį užtikau skaitydama Adelės Laigonaitės verstas ,,Nilso keliones“. Tokia yra mažoji piemenaitė Ozė: ji priversta senauti, nes gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą.

Žmogus žmogui vilkas – tą ne kartą girdėjome ir girdėsime. O jei sakytume: žmogus žmogui – žąsis?

Akelos valia Mauglis priklauso žmonių rujai; Aka lėmė, kad Nilsas priklausytų tiesiog – žmonėms.

MENO BANGŲ enciklopedija, kaip įprasta, apie Kiplingą pateikia ir daugiau žinių: http://www.menobangos.lt.category/meno-bangu-enciklopedija/

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *