Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

2014-06-06

Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka
Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka

Pilnutėlėje salėje, sulaikę kvapą ir gaudydami kiekvieną rašytojo, žurnalisto, laidų vedėjo ir keliautojo Algimanto Čekuolio žodį, į naujausios jo knygos pristatymą vienas po kito rinkosi skaitytojai. Susirinkusiems uždavęs retorinį klausimą, rašytojas praskleidė autobiografinės knygos „Generolo Sena Karvė istorija“ paslapties šydą, privertęs visus suklusti dar labiau: „Atsibodo atsiloti teigiantiems: „Tu buvai KGB agentas, tu buvai KGB majoras…“ Jei Sovietų Sąjungoje dirbai užsienyje, tai jau esi pateptas raudonu aliejuku?“.

Anot A. Čekuolio, jis niekada nebuvo „stukačius“, niekada neišdavė Lietuvos. Jis netgi niekada rimtai negalvojo pasilikti Vakaruose: „Ar galite įsivaizduoti Lietuvos rašytoją be publikos?“.

Dar leidyklos dažais kvepiančią knygą publicistas pristatė ne kaip kūrinį apie jį patį (neslėpdamas saviironijos sakė, kad vienas asmuo nevertas tiek „skeryčiotis“), bet kaip nepagražintą istoriją apie Lietuvą, nuo vaikystės atsispindėjusią jame.

generolo-sena-karve

Knygos idėją rašytojas mezgė ne vieną dešimtmetį. Trumpa ištrauka, nuskambėjusi pristatymo metu, leido suprasti, kad naujajame A. Čekuolio kūrinyje nemažai asmeninio gyvenimo detalių, intriguojančių faktų. Bet jis neskubėjo atskleisti visų kortų, paragino perskaityti knygą ir patiems išsiaiškinti pavadinime dominuojančio slapyvardžio Sena Karvė reikšmę.

„Klausiat kodėl rašau? Kodėl kasmet nauja knyga? Pirma, nežinau, kiek man dar liko. Antra, sovietmečiu turėjau pusiau tylėti. Prireikė 60 metų, kad galėčiau garsiai kalbėti. Dabar džiaugiuosi, jog galiu viską išsakyti,“ – tai, iš kur kyla idėjos naujoms knygoms, aiškino plunksnos brolis.

algimantas-cekuolis-Mūsų-slaptieji

Kasmet vis augantį rašytojo skaitytojų ratą patvirtino didžiulė eilė, po knygos pristatymo laukianti autoriaus parašo. Praėjo daugiau negu valanda, kol žmonių minia pamažu ištirpo ir A. Čekuolis sutiko pasidalinti mintimis apie skaitymą, knygas ir rašymą.

cekuolis_faktai_ir_sypsenos

Kūryba gimsta auštant

Anot žurnalisto, televizija, internetas niekuomet neišstums knygų – niekas nenugalės malonumo skaityti, kartu su knygų personažais dalyvauti pačiuose įvykių sūkuriuose. Televizijos žiūrėjimas – tai tik „sukramtyto kotleto valgymas“, nuo kurio niekada nepavargsi, negausi skaitymo suteikiamo malonumo.

„Kad taptum rašytoju, pirmiausia turi perprasti skaitytojo vaidmenį. Jei skaitymas tampa malonumu, ranka pati veržiasi marginti popieriaus lapą. Rašytojas turi mylėti, nekęsti, sąmoningai, išmintingai atsidurti sudėtingose situacijose, kad pajaustų gyvenimo skonį ir galėtų jį perteikti kitiems,“ – tvirtindamas, kad plunksną valdantis žmogus nėra Dievo išrinktasis, o įgūdžių įgauna tik praktikuodamasis, teigė nemažai pasaulyje matęs Lietuvos intelektualas.

A. Čekuolis pasakojo ilgai ieškojęs savito kalbos stiliaus. Esą anksčiau rašydavo naktį, tyloje, bet tuomet blogai jausdavosi dieną. Galiausiai jis kūrybai pasirinko aušrą.

„Tai klajonių po rūką laikotarpis, kai pusiau snaudi, vis dar plūduriuoji sapne. Supratau, kad tuomet verta sėsti ir užrašyti atplaukusias mintis. Keliuosi apie 7 val. ir rašau iki 12-13 val.,“ – tai, jog rašo tik ranka, nes nemėgsta kompiuterio, spausdinimo mašinėlės klavišų kaukšėjimo, atskleidė publicistas. Be to, taip, anot jo, mintis suspėja bėgti paskui ranką.

Labiausiai vertina klasiką

Prie rašytojo vienas po kito tiesdami knygas ir prašydami parašo prieidavo skaitytojai. A. Čekuolis kantriai kiekvieno išklausydavo, priešlapyje įrašydavo dedikacijas. Širdį jam vis glostė žodžiai: „Mano tėtis, mano draugė, mano senelis turi visas jūsų knygas ir ši bus dovana į sukauptą kolekciją“.

Literato manymu, kiekvienas savo namų bibliotekoje turėtų turėti bent vieną jo knygą, ypač paskutinio laikotarpio. Kodėl? Nes reikia vertinti gerą literatūrą, kuri teisinga, kuri sujaudina savo tikrumu, kurioje atpažįstamas gyvenimas. Pasak A. Čekuolio, išliekamąją vertę turi tik tos knygos, kurias pagimdė gyvenimas, o ne noras parodyti save ar pilti pilį iš tabako dūmų.

Skaitymą rašytojas lygino su skrydžiu į kosmosą. „Jeigu literatūra gera, skaitydamas aš užsimirštu, tampu knygos dalimi, sutinku naujus žmones, atveriu kitokį gyvenimą,“ – teigė jis.

Labiausiai grožinės publicistikos autoriui patinka klasikinė literatūra. Pavyzdžiui, anglų rašytojo Čarlzo Dikenso (Charles Dickens), rusų – Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, prancūzų – Gi de Mopasano (Guy de Maupassant) kūryba. Kodėl klasika, o ne moderni literatūra?

„Mėgstu ir modernią, bet tos, kuri rūpintųsi gyvenimu, nedaug. Vienas geriausių moderniosios literatūros pavyzdžių, anglo Frederiko Forsaito (Frederickas Forsythas) kūryba. Nors jis rašo detektyvinius romanus, bet jie gyvenimiški, patraukia aštriu siužetu. F. Forsaitas – siužeto ir personažų kūrimo meistras,“ – mano A. Čekuolis.

Mėgstamiausi rašytojo lietuvių autoriai – Vincas Mykolaitis – Putinas, Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas. K. Donelaičio kūryboje A. Čekuolis mato to laikmečio Prūsiją, o V. Mykolaitis – Putinas jį žavi tuo, kad savo kūryboje remiasi gyvenimo biografija, realybe, gan gražiai apeina primityvius seksualinius klausimus.Už A. Baranausko žurnalistas tikino matąs patį poetą, įvairialypį charakterį – kleboną, vyskupą.

Skaitant reikia susivaldyti

A. Čekuolis prisipažino, jog skaityti jam labai patinka, bet negali šiuo malonumu mėgautis labai dažnai: „Skaitymas – kaip alkoholio vartojimas ar skanėstų valgymas – laikui bėgant užsikemši“.

Keliautojo namuose – dvi didelės knygų spintos. Jis tikino dažnai tarp jų pasirausiantis, dar kartą perverčiantis patinkančias knygas, kurių, kartas nuo karto vis atsiduriančių jo rankose, apie 20-30.

„Knyga, ištraukiama iš spintos, lyg drabužis. Kurią paimsi į rankas, priklauso nuo oro: ar lietus, ar šaltis, ar sniegas tą dieną bus už lango. Jos man – gyvi daiktai, turintys savo istoriją. A. Čechovo kūryba, o labiausiai apsakymai, man tinka visada – nepriklausomai nuo nuotaikos ar oro. Aš netgi prisilaikau, kad per dažnai netraukčiau jo iš lentynos, jog nenusivalkiotų,“ – savo skaitymo įpročius atskleidė A. Čekuolis.

Maloniausia skaityti angliškai

Vyras tvirtino, kad knygas skaito tik originalo kalba. Anot jo, išversti knygą taip, kad ji prilygtų originaliai versijai – labai sunku. Vertėjas turi būti autoriaus konkurentas: nesilaikyti aklai teksto, bet ir nepabėgti nuo jo. Jis privalo žinoti epochos, apie kurią rašoma kūrinyje, realybę.

„Yra daug dalykų, kurie nepasiduoda verčiami. Pavyzdžiui, kaip išversti „dead man’s chest“? „Numirėlio krūtinė“? Vienoje knygoje vertėjas rašo: „Keturiasdešimt vyrų ant numirėlio krūtinės“. Tai vertėjo, kuris tobulai žino anglų kalbą, bet nežino XVIII a. pab. burlaivių epochos terminologijos ir papročių, kvailystė. „Dead man’s chest“ – senų laivų užpakalinis tiltelis,“ – vertimo niuansus atskleidė rašytojas.

A. Čekuolio teigimu, maloniausia jam skaityti anglų kalba – galbūt dėlto, kad ji žodinga, geriausiai perteikia įvairias emocijas. Žurnalistas tvirtino, kad, pavyzdžiui, prancūzų kalboje oficialiai pripažinta 76 tūkst., o anglų kalboje – virš 1 mln. žodžių. Joje kiekvienai situacijai ar daiktui apibūdinti skirta keletas išsireiškimų ir kiekvienas iš jų suteikia tekstui vis kitokį šešėlį.

Beletristo teigimu, literatūroje jis vertina gyvenimo tikrumą. O kas jam svarbiausia pačiame gyvenime? „Jausti džiaugsmą. Jis gali būti dėl šimtų dalykų. Knygos pristatymas man buvo didelis džiaugsmas, eilė, laukianti parašo, ištroškus – vyno stiklas, taip pat šiltas, gilus apkabinimas – yra daugybė džiaugsmo rūšių,“ – sakė jis.

Inesa Rinkevičiūtė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *