Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“
Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa
Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…
1956-aisiais gimei Vilniuje…
Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.
Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…
Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.
Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?
Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.
Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?
Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…
Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.
Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…
Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?
Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?
Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.
Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“
Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…
Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?
Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.
Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.
Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…
Po metų – Maskva?
Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.
Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.
Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.
Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.
Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.
Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?
Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…
Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…
Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…
Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!
Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?
Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.
Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…
Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…
Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!
Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.
Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…
Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus, nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…
Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?
Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.
Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.
Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…
Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…
Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.
Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis, Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.
Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.
Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…
Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…
Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?
Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.
Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…
Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.
Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.
Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?
Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.
Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…
Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?
Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.
Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų – pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…
Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.
„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?
Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.
Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…
Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.
Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?
Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.
Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…
Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?
Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.
Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.
Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.
Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.
Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.