Aistė Šivytė. Eilėraščiai

Aistė Širvytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Aistė Šivytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau Vilniuje, Vilniuje gyvenu… turbūt ir gyvensiu.

Mėgstu lietuvišką kiną. Kai kuriuos tai stebina ir šiurpina.

Dar labiau mėgstu teatrą. Šitai nestebina nieko.

Rašau, kai reikia. Rašydama daug nesikankinu.

Pagal studijų kryptį, manau, kad tai nebloga savybė.

Studijuoju LMTA Scenos menų ir kino istoriją ir kritiką.

                                                                                           Aistė Šivytė

 Laidai

troleibusas kvepia spragėsiais

fluorescencinės lempos

naktį į langą atsitrenkė varna

vakar tave išsitempė gert

fluorascencinės lempos

įžūliai blykčioja

ir verčia dusti

tu lipi pro liuką ant troleibuso stogo

baigia užsupti juodai

šokčioja nuo laidų kibirkštys

danguj bandai suieškot Grįžulo Ratus

kaip pirmą kartą vaikystėj

 

Lidl

vaikas įsijautęs dantim drasko

Lidl’o maišelį

noris pasakyt kad taip nedarytų

bet ką žinau

gal jo karta

kiek kitaip viską įsivaizduoja

 

Laiko stūmimas

Plastelėjai puse piršto

Per cigaretės galiuką

Sugurinai savo nosį

Į pakelės asfaltą

Pasiūlei pabėgt velniaižin kur

Jei jau šį vakar nieko neveikiu

Sakau „gerai, vistiek turbūt

nelabai kuo užsiimt turėsiu“

Laipiojom aukštom lubom

Pajūriu ir kitais šventaisiais

Pakol plastelėjai puse piršo

Ir sugurinai save į asfaltą

 

Undinė

undinė vyną gėrė

undinė daug vyno gėrė

undinė labai meniškai išdribo

Neries krantinėj

prie to

neva

kanalizacijos vamzdžio

 

 Luotas

sukriošusi mūza irstosi

skęstančiam luote

 

ji maukia:

dantų skalavimo skystį

langų plovimo skystį

spiritą

antifrizą

gyvsidabrį

ir kitus metalo lydinius

 

o švenčių proga

su kūrėju naikina

vyną iš žalio plastiko butelio

su neapykanta:

mąstymui

nemąstymui

politinei situacijai

eurui

ir savoms aplinkybėms

 

abu irstosi

skęstančiam luote

mėnulio atspindy

skaldo vulgarias istorijas

vemia kvatodami

per luoto kraštą

 

ir skandina viens kitą

į dugną

kildami

 

Pasiplaukiojimas

 

kino salė

spragėsiais nubarstytos lubos

rodo filmą

apie klišes

sėdžiu salės gale

su žirafa

laikau jos kanopą

ji kramsnoja spragėsius

(tuos pačius ‒ nuo lubų)

į mano plaukus byra trupiniai

ekrane rodo baltos žiemos vaizdą

kėdės džiugiai daro bangą

nes žiūrovai atsisakė

žirafą bando nuvilioti inžinierius

inžinierių bando nuvilioti mechanikas

sninga iš mano plaukų

9-oj klasėj buvau „snieguolė“

 

Tikimybės

 Marina Abramovič

guli ant žolės

ir stebi debesis

 

Mariną Abramovič

gulinčią ant žolės

bet kas gali nušauti

 

Marina Abramovič

guli ant žolės

nepaisant dviejų galimybių baigčių

 

ji vis tiek stebi debesis

ją vis tiek stebi debesys

debesys gali ją nušauti

 

***

Niekad nemąstyk garsiai

Nesisveikink su nepažįstamaisiais

Nes kiekvienas sutiktas vėjas

Išnešios mintis su visom sėklom

 

Išbarstys jas po pievą

Ir užsės sodą

 

Sodas bus gražus

O po to nepastebėsi

Kaip užžels piktžolynu

Per kurį

nepareisi namo

 

Vakar

 

nugalėjai mane

savo pačios ginklu

savim

iš pikselių

kuriuos įspaudžiau stikle

tavo delno ‒ ‒

 

kaip dabar reiks

pažiūrėt į akis

be cukraus ir druskos

tik

nuosavu krauju

pasruvusias

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *